Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Pradėjo klajunas, balandžio 18, 2016, 11:53:48

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Minties struktūra

Filosofai jau tūkstančius metų bando išsiaiškinti, kas yra mąstymas. Tad šiame įraše pamėginsiu paaiškinti savo supratimą apie tai, kas yra mintis, kaip ji konstruojama, bet tai darysiu pagal savo proto struktūra, nes tik jį galiu tiesiogiai tyrinėti. Pagal mano suvokimą, mintis ateina iš juslinių organų, bet signalas skyla į dvi dalis, kurios keliauja per du filtrus, vienas filtras signalą sudaiktina - tai yra pasaulis-mintys (daiktiškos mintys), kitas filtras signalą mentalizuoja - tai yra semantinės mintys (vidinis pasaulis). Trečias etapas, šių dviejų atšakų sujungimas į bendrą sąmonės sistemą, vadinamą mąstymu apie pasaulį.

Kaip ir visą laiką, šį darbą bandysiu daryti schemomis. <...>

Dabar paaiškinsiu kas yra mintis ir kaip ji atsiranda, savo SAC metodu (sąmoningo aktyvumo ciklas). Bet pasistengsiu nekartoti to, kas yra parašyta dvejuose kituose mano įrašuose, kuriuos daug kas jau skaitė ir kurie galbūt bus paviešinti ir čia. Visa tai papildysiu ir išplėsiu, bet pasistengsiu neanalizuoti to, kaip tai įsivaizduoja filosofai arba mokslininkai, nes visos informacijos neturiu, ir šią jų sistemą galima sužinoti patiems. Todėl čia kažką dar papildomai aiškinti ar tyrinėti - bereikalinga. Sujungti (arba atmesti) su bendru modeliu palieku jums patiems. Žmonės skirtingi, kas tikrovė vienam, nebūtinai tikrovė kitam.

Pereidamas prie klausimo, pirmiausiai, išskiriu du SAC tipus, kurie pavaizduoti 1 pav. Reaktyvusis tipas, kai dominuoja suvokimas, o žmogus yra pasyvus (pirma pusė). Aktyvusis tipas, kai dominuoja aktyvumo matrica, o suvokimas pasyvus, tik patiria žmogaus aktyvų poveikį (antra pusė). Suvokimas vaizduojama raudona plokštuma, kuri yra dvimatis masyvas matomas iš šono (kaip brūkšnys). Protas žymimas mėlyna plokštuma, o fizinis aktyvumas - juoda plokštuma. Pats aktyvumo procesas bendrais bruožais yra plokštumų sujungimas, kuris yra SAC esmė. Šio sujungimo metu įvyksta persistatymai, kurie parodyti 3 pav.



Antra, įdomiausia SAC dalis yra minties susiformavimas, kuris pavaizduotas 2 pav. Kaip jame parodyta, visa informacija ateina iš išorės, per juslinius organus. Bet galima išskirti akis, nes jos svarbiausios. Be to, modelis taip supaprastinamas ir jį lengviau nubraižyti ir suprasti. Akių signalas (informacija) skyla į dvi dalis, į du kanalus. Vienas formuoja daiktišką pasaulio vaizdą, o kitas, antras kanalas formuoja mentalinį pasaulio vaizdą (bet pasąmonėje). Kaip konstruojami daiktų suvokimai, neanalizuosiu, nes čia domina tik mintys. Svarbus tik antras, daugiausiai pasąmonėje esantis kanalas.

Taigi signalas (pasaulis) teka mentaliniu kanalu ir pereina įvairius filtrus bei pertvarkas. Pagrindiniai filtrai yra a) dėmesys ir susiaurinimas, kuris išrenka tik kažkokią vieną pasaulio dalį, ir b) kalba, kur pasaulio dalis, kuri buvo išskirta - filologinama. Tada per šiuos filtrus išsisunkia semantinė struktūra, kuri vadinama - semantiniu lašu. Semantinis lašas ir yra mintis. Šis semantinis lašas sujungiamas į vieną sistemą sąmonėje su daiktiniu lašu, kuris yra visas aplink žmogų esantis pasaulis, ir gaunama struktūra - „mintis apie objektą".



Žmogaus struktūra iš tiesų yra ne kas kita, kaip dvi viena kitą matančios mintys. Jos suduriamos viena su kita, ir viena kitą apibrėžia: daiktiška mintis - mentalinę mintį ir mentalinė mintis - daiktišką mintį. Tokia akistata yra ir suvokimo, ir pažinimo pagrindas. Daiktiška mintis yra atraminė ir ji sukuria pagrindą orientacijai, o mentalinė mintis skirta analizei ir sintezei, tai yra, ji šią aplinką pažįsta, atlieka su ja manipuliacijas. Visos teorijos - mitologinės, religinės, filosofinės, ezoterinės ir mokslinės - yra šios sistemos viduje vykstantis žaidimas, kurio metu viena minčių struktūra žaidžia su kita minčių struktūra. Ir pagal tai, kaip žmonės žiūri į šias dalis ir šį žaidimą, formuojasi mokyklos ir grupuotės.

Svarbiausia pamoka iš to, kas čia pasakyta yra ta, kad viskas, kas yra aplink tave, visas pasaulis ir jame veikiantys žmonės - esi tu pats, tai yra tavo daiktiškos, substancinės mintys, kurias susikūrė tavo daiktinis mąstymas (ne mąstymas apie daiktus). Tas kietas, tvirtas, solidus pasaulis esi tu pats, tai tavo protas užfiksuota, susitingusia forma. Tačiau šis fiksavimas ne absoliutus, nes didele dalimi priklauso nuo žmogaus požiūrio. Keisti galima ne tik semantinį, filologinį mąstymą, bet ir daiktinį, nors tai daug sunkiau. Todėl ir sakoma, kad savo pasaulį žmogus susikuria pats, turint galvoje ne pasakų kūrimą. Viskas priklauso nuo to, kaip į aplinką žiūrime savo sąmonėje.

Ezoterikoje dažnai sutinkamas terminas „sąmonės, mąstymo išplėtimas". Tai nesunkiai galima paaiškinti naudojant šią schemą. Mąstymas išsiplečia tada, kad atfiksuojamas dėmesys nuo konkrečių fragmentų, pašalinamas užsiciklinimas, tada tas vidinis, pasąmonėje esantis filtras pradeda praleisti didesnį kiekį informacijos, tai yra, praleidžia didesnį semantinį lašą į galutinę suformavimo vietą. Tada sakoma, kad žmogus į gyvenimą žiūri iš „platesnės perspektyvos". Bet tai atrodo ir realiai, nes mintys pasidaro labai didelės, apimančios didelius sąmonės plotus. Taip pat, galima matyti visą kokios nors kalbos žodyną ir visą gramatiką - viename paveikslėlyje ir su savo dėmesiu galima po jį laisvai vaikščioti ir rinktis dominančias vietas. Pirmiausiai plečiamos sudaiktintos mintys, per bandymą pamatyti tai, kas yra „anapus", nematoma. Tada išvalomas ir padidinamas mentalinio pasaulio filtras.

Toks požiūris gyvenime ir kasdienybėje vadinamas filosofiniu.

Trečia, galima paaiškinti kaip vyksta matricų sujungimas. Matricos tai įvykių gardelės arba masyvai. Aš šiuos masyvus vaizduoju kaip plokštumas, todėl juos dar galima vadinti ekranais. Pirmas procesas yra chaotiškas masyvų užpildymas, atskirai 1) suvokimo, 2) proto ir 3) fizinio aktyvumo. Tada tie masyvai sujungiami ir koreliuoja, kaip pavaizduota simboliškai 3 pav. Svarbiausias masyvas yra suvokimas, kuris perstato visus kitus masyvus, t. y., proto ir aktyvumo. T. y., betvarkę arba neatitikimą pertvarko pagal savo struktūrą. Todėl daiktinis pasaulis vadinamas atraminiu, nes jis koordinuoja visas kitas aktyvumo matricas. Taip pat, jis užtikrina bent minimalų atitikimą tarp žmogaus proto aktyvumo ir išorinio pasaulio, apie kurį, be šio, sąmonėje esančio vaizdo, daugiau nieko pasakyti negalime.



Toks yra mano SAC įsivaizdavimas, pačiais bendriausiais bruožais. Šiek tiek konkrečiau, 2 pav. pavaizduota minties atsiradimo sistema. Ir pagrindinis proceso elementas, t. y., sujungimas, parodytas 3 pav.

Manau kad dabar aiškiau kaip aš įsivaizduoju savo mintį. Mintis - tai per antrą mentalinį kanalą ateinantis visas pasaulis (kaip akyje), bet mentaliniame kanale, jis susiaurinamas, išfiltruojamas, koreliuojamas su dėmesio išskirta sritimi, sukalbinamas ir gaunamas iš viso pasaulio vaizdo tik mentalinis, arba semantinis, lašas, kuris yra tam tikras elektrinis aktyvumas, sužadinantis kokio nors pasaulio fragmento mentalinį suvokimą, kuris gali būti ateinantis iš išorės arba iš atminties.

Tokia yra mano santrauka. Taip mąstau aš, taip galbūt mąsto kiti.

https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/17/minties-struktura/

klajunas

Matematinė įvykio sąvoka

Viename savo įraše apie sąmoningo aktyvumo ciklą (SAC) rašiau, kad pagrindinis suvokimo elementas yra įvykis ir kad įprastinėje fizikoje įvykius ganėtinai sunku įtraukti į įprastines formules. Tačiau geriau pagalvojęs supratau, kad nesu visiškai teisus, tereikia teisingai išaiškinti, kas tai yra. Kad būtų galima įvykius susieti su tiksliaisiais mokslais ir įvykių pasaulį modeliuoti, reikia tinkamai jį apibrėžti. Supratau paprastą principą, kad įvykis - tai pokytis, o pokytis yra skirtumo priežastis. Išaiškinus įvykį kaip pokytį, jį galima sieti su pokyčių ir skirtumų algebra, kuri kitaip dar vadinama diferencialine algebra. Vadinasi, įvykių pasaulį labai lengva įtraukti į fiziką, negana to, tai buvo daroma visą laiką, tik fizikoje buvo naudojami skaičiai, o filosofijoje įvykio, pokyčio, skirtumo terminai žodiniu pavidalu. Tačiau iš tikro tai yra vienas ir tas pat.

Dabar patikslinsiu kaip tai atrodo bendriausiu principu. Mes laiko atkarpoje turime pasaulį dvejose būsenose P1 ir P2. Visi pokyčiai šiuose pasauliuose apibūdinami skirtumu. Jeigu pasaulis vystosi iš P1 į P2, tai skirtumas yra P2 - P1 = I (įvykis). Kiekvienas įvykis turi savo priežastis ir pasaulyje tokių būna dvi: sąmoninga valia bei energija. Sąmoninga valia turi savo galios diapazoną tarp maksimumo ir minimumo, kuriame gali laisvai rinktis, nubrėžti savo tikslus ir planus. Tai organizuoto sąmoningumo formos. Negyvoje gamtoje pagrindinė aktyvioji priežastis yra energija, kuri veikia pagal energijos tvermės dėsnį. Abi priežastys turi ribines formas ir balansuoja tarp tvarkos ir chaoso. Pavyzdžiui, kai daug laisvų valių, valios aktai sukuria chaotišką sistemą, tačiau yra daugybė organizavimo faktorių, kurie į šį chaosą įveda tvarką. Taip pat energija savo įvairiuose pasireiškimuose balansuoja ant ribos tarp tvarkos ir betvarkės, ypač statistinėje mechanikoje, kurios sistemas sudaro labai didelis chaotiškai veikiančių elementų skaičius. Tačiau gamta linksta kurti bendras tendencijas stambesniu masteliu, kurios suorganizuoja mikroskopinį chaosą.

Patikslinkime įvykio formulę, įtraukdami visus elementus. Tai padarysime vaizdžiai naudodamiesi paveiksliuku, kuriame aiškiai matosi visi reiškinio sudėtiniai nariai.



Paėmę kiekvieną iš septynių momentų, galime kiekviename iš jų apibrėžti skirtumus sukeltus tam tikrų pokyčių ir tie skirtumai žymės įvykius atitinkamoje vietoje. Iš šitos formulės matome, kad įvykiai gali būti suvokti ir nesuvokti. Suvokti įvykiai yra sąmonės turinys, o nesuvokti - anapusinis pasaulėkūros procesas. Valia ateina iš sąmonės, per informaciją - tai viena įvykių priežastis; kita priežastis yra energija, kuri judina substanciją ir keičia jos parametrus.

Sąmoningo aktyvumo ciklas (SAC) buvo išskaidytas į suvokimo ir aktyvumo matricą. Dar galiu patikslinti variantą artimesnį žmogui: aktyvumo matrica skaidosi į protinį ir fizinį aktyvumą. Suvokimą galima modeliuoti kaip vieną matricą. Kadangi žmogus yra protinga būtybė, tai jo aktyvumo ciklas eina per protą, ir tik tada duodama komanda veikimui. Protas tai pirmiausiai įvykių, kuriuos pateikia suvokimo matrica analizė. Jeigu pasaulyje niekas nesikeistų, viskas visada būtų taip pat, tai yra, jeigu jame nebūtų jokių įvykių - protas nebūtų reikalingas ir nereikėtų nieko analizuoti. Bet pasaulis pastoviai kinta ir sąmonė šiuos pokyčius turi stebėti ir analizuoti, vertinti jų teigiamus arba neigiamus padarinius. Pokyčiai tai sąmoninga kitų žmonių, jų grupių veiklą ir dėsningas procesas, kuris kartojasi arba įvyksta kas nors naujo ir netikėto. Tai gali būti irgi dėsninga, bet netikėta dėl informacijos apie procesą stokos.

Žmogaus aktyvumas irgi siekia tikslinių pokyčių, bet jie turi būti palankūs žmogui. Taip yra dėl to, kad žmogus siekia pakeisti pasaulį tam, kad pritaikytų jį savo poreikiams, pašalintų neigiamus procesų padarinius ir užsitikrintų kuo patogesnę būtį. Todėl žmogaus pasaulis visada užpildytas įvykių, kurie yra natūralūs arba valingi pokyčiai aplinkoje. Tačiau įvykiai šiuo pasauliu neapsiriboja. Jeigu tikrovės sandara tokia, kokią ją aiškinu, tai ją sudaro ne vienas bet keli sluoksniai ir pokyčiai vyksta ne vien fiziniame, bet ir sąmonės pasaulyje. Tačiau kadangi tie įvykiai nesusikerta su žmogaus patyrimu, tai juos fiksuoti būna labai sunku ir žmogus turi tik kažką panašaus į nuojautas arba netiesioginius ženklus, kad kažkas pasikeitė ir anapus. Tada įvykiai tampa ženklais, kurių stebėsena ir teisinga analizė gali būti labai svarbi žmogui.

Įvykius galima vertinti labai įvairiai. Bet manau, kad paprasčiausias kriterijus yra mastas, toliau teigiamų arba neigiamų padarinių vertinimas. Mastas yra vis dar kiekybinis kriterijus, o gėris ir blogis, tai jau filosofinė įvykių interpretacija, kuri taip pat labai svarbi. Jeigu pabandytume pritaikyti pokyčių ir skirtumų algebrą, tai įvykius būtų galima skaičiuoti kaip raidos integralus, kurie nubrėžia kelią, trajektoriją, nesvarbu ar ji brėžiama fizinėje ar matematinėje erdvėje. Taip pat gali būti su išvestine vertinamas greitis. Dauguma įvykių yra susiję su įvairiais judėjimais ir kitimais pasaulyje ir jiems atitinkamai galima priskirti visas judėjimui taikomas savybes, kurios patogios kiekybinei analizei.

Visi įvykiai yra atsiradimas to, ko iki to nebuvo. Vadinasi įvykis susijęs su filosofine naujumo sąvoka. Todėl įvykiuose susiduria sena ir nauja, jėgos kurios siekia išsaugoti status quo ir kurie nori santvarką pakeisti. Pokyčiai yra skirtumo įvedimas, kuris siekiamas toks, kad seną pasaulį pakeistų į geresnį. Nors tai yra filosofijos objektas, tačiau šiuos dalykus, pagal minėtą vaizdžią formulę, galima apibrėžti ir paprastai kiekybiškai, naudojant diferencialinę algebrą. Todėl ši labai svarbi modeliuojant žmogų ir jį supantį pasaulį.

Ši sistema gali būti labai svarbi dirbtiniame intelekte ir robotikoje, kuris turi būti išmokytas išskirti prasmingus įvykius, juos įvertinti ir sukurti reakcijų į juos modelius, kuriuos galima pritaikyti veikloje. Dirbtinis intelektas turi atlikti labai paprastą veiksmą, kuris parodytas paveikslėlyje ir vadinamas skirtumo suradimu. Jeigu atėmus pasaulį iš pasaulio, atsiranda kokių nors skirtumų, tai reiškia, kad buvo tam tikri įvykiai ir kad į juos reikia kažkaip reaguoti arba nereaguoti, jeigu jie nesvarbūs. Svarbiausia yra judėjimai ir tų judėjimų erdvinės sintezės, kurios leidžia pasakyti, ar judėjimas į tave, nuo tavęs, pro šalį ir t.t. Tada reikia atpažinimo sugebėjimo ir atpažinus nustatyti visus pokyčius ir skirtumus ir juos įtraukti į objekto modelį atmintyje.

Atmintis galima modeliuoti, kaip tam tikras pradines būsenas, ir nukrypimo nuo tų būsenų dydį, kuris aprašomas visa vietine ir globaline pokyčių (įvykių) istorija. Tam reikia stebėti aplinką ir rinkti tiesioginę bei netiesioginę informaciją. Įvykių istorija apibrėžia pasaulio pobūdį, jį charakterizuoja ir gali sukurti priemones slapto įvykių plano išaiškinimui. Tačiau tam reikia labai atidi ir gili visų šio slapto plano ženklų analizė. Bet kokiems didelio masto įvykiams reikalinga energija, kuri gali būti natūrali, gamtinė, o gali būti ir dirbtinė. Jeigu įvykiai socialiniai, tai reikia stebėti, kokiose vietose dirbtinai kaupiamas socialinis negatyvas ir bandyti numatyti, kaip tuo negatyvu ruošiamasi pasinaudoti. Modeliai kartojasi, tik įvairiomis epochomis priemonės gali būti kitokios, pagal tos epochos pasiektą išsivystymo lygį.

Kad suvoktume kas vyksta, arba kas įvyko, turime žinoti, kas buvo, kas yra dabar ir koks atsirado skirtumas. Tas skirtumas yra įvykis arba kokių nors įvykių seka, kuri pasaulį atvedė į naują būseną. Pasaulis gali pasikeisti gamtoje, turint galvoje planetos klimatą ir panašiai, arba pačių žmonių galvose. Galvose pokyčius sukelia akumuliuoti ir integruoti pokyčiai pasaulyje arba informacijoje.

https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/11/matematine-ivykio-savoka/

klajunas

#2
balandžio 19, 2016, 06:43:44 Redagavimas: balandžio 19, 2016, 09:49:29 by klajunas
1. Sąmonės fizika

Fizikos pagrindu kuriant tikslųjį sąmonės mokslą, reikia išplėsti pagrindinį fizikos šabloną, papildant jį suvokimo kategorija. Suvokimą nebūtina įrodinėti ar iš kažko išvedinėti, nes jis yra tokia pat fundamentali realybės dalis kaip ir erdvė, laikas arba masė. Suvokimas yra aksioma, vadinasi jos kažkuo papildomai pagrįsti ar įrodinėti nebūtina. Niekas juk neįrodinėja laiko arba energijos, tai fundamentalios tikrovės savybės. Tokia yra ir suvokimas, kurį galima paprasčiausiai įstatyti į fizikos arba kibernetikos lygtis bei struktūras.

Žemiau pateiktas išplėstas šablonas, kurį naudojant galima modeliuoti formules, į kurias įeina sąmonė. Pati jos fizika skaidosi į dvi dalis, suvokimo kūrimo fiziką ir suvokimo užpildymo fiziką. Suvokimo kūrimas veikia per šablono sukonstravimą substancijoje, o užpildymas per informacinį procesą.



Matome, kad centras yra substancijos blokas, kuris atskiria į apatines ir viršutines savybes. Apatinės savybės yra įprastiniai fizikos parametrai, tokie kaip erdvė, judėjimas ir laikas, o viršutiniai - energija, informacija ir suvokimas. Apatiniai parametrai naudojami konstruojant visą tradicinę fiziką, nuo kvantinių laukų iki termodinamikos ir Niutono mechanikos. Pavyzdžiui, antras Niutono dėsnis yra F jėga kaip judėjimo stipris, m masė kaip substancijos savybė, a pagreitis kaip greičio v kitimo matas, v greitis kaip judėjimo savybė, apskaičiuojama kelio ir trukmės santykiu. Taigi centre, judėjimo bloke yra F, o aplinkui išsidėstę kiti parametrai, sudarantys jėgos formulę: F = ma = m x/t2.

Tokiu pačiu principu formules galima kurti viršutinėse substancijos savybėse. Tik čia jau reikia parametrizuoti energiją, informaciją ir suvokimą. Sujungus visus šiuos dėmenis galima gauti formules, kuriose figūruoja sąmonės parametras. Bet šis sąmonės dalyvavimas galimas kaip išorinis elementas, kuris, pavyzdžiui, yra elgesio formulės dalis ir kaip išvestinis elementas, kuris sukuriamas kažkokios fundamentalesnės realybės. Suvokimas yra substancijos savybė, tad jį konstruojant reikia atitinkamos substancijos teorijos. Taip pat reikia neužmiršti, kad suvokimas dalyvauja aukštesniajame gyvybės formos veikime, tad jam fizika kaip aprašymo metodas netinka, informaciniai procesai pirmiausiai tiriami kibernetikos mokslo. Kibernetika aprašo valdymą ir sprendimus, kurie pagrįsti informaciniais procesais. Čia yra ir fundamentalus fizikos lygmuo ir aukštesnis - logikos.

Kuriant naują fiziką, tenka remtis standartiniu modeliu (SM). Turi būti išskirtas fizinis standartinis modelis (FSM) ir sąmonės standartinis modelis (SSM). Abu pagrįsti kvantinių laukų teorijomis. Svarbiausia šioje vietoje išsiaiškinti, kaip atsiranda suvokimas. Ir jam aprašyti aš naudoju šablono sąvoką, kuri iliustruota pateiktame paveikslėlyje. Jis toks pats kaip parodytas prieš tai, bet informacija pakeista šablonu.



Šablonas tai matrica kaip surikiuotas elementų rinkinys, kuris sąmonės sistemos pervedamas į suvokiamą formą. Šablone vyksta toks procesas:
a) pėdsako suformavimas,
b) pėdsakų surišimas,
c) pėdsako suvokimas.

Pėdsako suvokimas yra įvykis, kurį norint įrašyti į formules reikia sukiekybinti ir kvantuoti. Įvykis yra aprašomas suvokimo ir aktyvumo matricų vidinėmis koordinatėmis, kurios aprašo pagrindinius jų parametrus. Įvykis yra ne kas kita, kaip tokių koordinačių funkcija A (i, t, x). i - indukcija, t - laikas, x - erdvė. Pėdsako, arba morfizmo, kanalų būna labai daug, trilijonų lygyje, bet aprašant principą, visų kanalų įtraukti nebūtina, galima naudoti kelis kanalus, kuriais aprašomas pagrindinis sąmoningo aktyvumo ciklas (SAC).

Dabar galima pereiti prie klausimo, kas yra sąmoningas suvokimas? Mano apibrėžimas toks: tai suvokimo ir aktyvumo matricų užpildymas ir sujungimas, kurio metu įvyksta vienas SAC. Šiam procesui reikia vieno suvokimo kanalo ir dviejų aktyvumo kanalų.

Procesas vyksta taip: per visus suvokimo kanalus, indukcijos būdu užpildoma suvokimo matrica, kuri pagal aprašytą procesą suriša visus morfizmus, arba pėdsakus, į visumą. Taip atsiranda suvokimo forma, kuri perduodama į aktyvumo modeliavimo struktūrą. Joje pagal suvokimo matricą užpildoma aktyvumo matrica, kuri pagal išmoktas programas parenka gardelės taškus, koreliuotus su suvokimo taškais. Tai judėjimo atveju galima daryti susidūrimo arba vengimo principu. Tada aktyvumo matrica sujungiama su suvokimo matrica ir kūnas gali reaguoti į susidariusią aplinką, arba situaciją, tai yra, veikti.

Jeigu imtume vieną suvokimo kanalą ir du aktyvumo kanalus, tai gautume tokį modelį; suvokimas TAIP, aktyvumas TAIP arba NE. Tai yra sąmonė į suvokiamą dirgiklį gali reaguoti, o gali nereaguoti. Jeigu reaguoja TAIP, jeigu nereaguoja NE. Taigi turime trijų kanalų SAC: suvokimas: [TAIP, TAIP, TAIP, TAIP, TAIP], aktyvumas: [NE, NE, TAIP, NE, TAIP]. Arba vietoj reagavimo ir nereagavimo galima rinktis dirgiklis (TAIP) > susidūrimas (TAIP) arba susidūrimo vengimas (NE). Toks yra minimalus kelių kanalų SAC. Aišku, jeigu šitas modelis nepapildytas kognityviniu procesų, tai toks variantas galioja tik žemesniems gyvūnams, kurie neturi išvystyto proto ir jų elgesys pagrįstas išmoktu fiziniu aktyvumu, kuris vadinamas instinktyviu elgesiu. Žmogus be tokio elgesio dar turi protą.

Visa ši sistema jau ne fizikos objektas siaurąja prasme, nes fizika elgsenos netyrinėja, tačiau fizika gali aprašyti procesą, kuris yra elgsenos pagrindas, o tai yra sąmoningo aktyvumo ciklo (SAC) fizika. Ji yra informacinė fizika, kaip pėdsako indukcija į suvokimo ir aktyvumo matricą ir sandaros fizika, kaip suvokimo ir aktyvumo matricų fizinis konstravimas substancijoje. Šių matricų konstravimas aprašomas kvantinių laukų fizikos. Pats suvokimas yra aksioma, kurios konstruoti nebūtina, bet būtinas kosminių mastelių laukas, kuris turi tokią savybę kaip substancija, pavyzdžiui, turi masę. Ji konstatuojama kaip faktas. Tada reikia aprašyti specialią matricą, kurią sudaro į sistemą arba struktūrą susijungę šio lauko kvantai veikiant fundamentalioms jėgoms. Tai yra turi būti fermioninis komponentas ir bozoninis, arba jėgų, komponentas. Iš viso to gaunamos matricos, kuriose surenkami suvokimo ir aktyvumo morfizmai.

Taigi aišku, kas yra sąmoningas suvokimas ir sąmoningas aktyvumas - tai atitinkamų matricų užpildymas per kaskadinę indukciją ir sujungimas, kurio metu atsiranda aktyvumo modelis, gebantis protingai reaguoti į susidariusią situaciją. Šitas modelis turi biologinę formą ir veikia gyvūnuose, bet taip pat jį galima naudoti dirbtiniame intelekte ir robotikoje, kur kuriamos dirbtinės autonominės sistemos (DAS).

Dirbtiniame intelekte didžiausia problema, kaip realizuoti suvokimo matricą, kuri turi būti ekrane išskleista pilnai suvokiama reprezentacija. Aktyvumo matrica - mažiau suvokiama, bet ji sąmonėje taip pat turi savo atvaizdavimo būdus. Visa kita yra tik techninio, ne technologinio, išpildymo klausimas. Tai svarbu žinoti, nes artimiausiu metu dirbtinis intelektas ir robotai taps svarbia žmonių gyvenimo dalimi.

Yra ir kitas šio modelio pritaikymo būdas. Juo naudojantis, galima numatyti žmonių elgesį, nes visos matricos yra ribotos apimties ir kokie taškai bus surinkti galima nesunkiai numatyti, net jeigu veikia koks trilijonas SAC procesų. Visos formos yra bendros ir seniai pažintos ir galima modeliuoti tiek suvokimo, tiek aktyvumo matricas, o tai atlikus galima numatyti, koks bus kokio nors žmogaus ar žmonių grupės elgesys, aktyvumas. Čia kalbama ne vien apie motorinius kūno judesius, bet ir apie protingas reakcijas bei tam tikrą strateginį planą. Viskas pirmiausiai priklauso nuo to, kuo sąmonė save modeliuoja duotoje situacijoje. Pavyzdžiui, jeigu imtume gyvūnus, tai jų aktyvumas turi tokias pagrindines formas: medžioklė ir veisimasis. Medžioklė gali būti individuali arba gaujinė. Veisimasis porinis ir konkurencinis. Tad medžioklėje, pavyzdžiui, vilkas save modeliuoja kaip medžiotoją, auką - kaip grobį. Kitus vilkus kaip gaujos narius, kurie padeda ir kurie sudaro tam tikrą maitinimosi hierarchiją.

Vilkas turi išreikštą suvokimo matricą, kurią užpildo jusliniai organai; aktyvumo matricą, kurią užpildo instinktų ir išmokimo informacija; su tuo susijusi atmintis, kuri geba atgaminti aktyvumo modelius ir atpažinti savo sąmonės ribose objektus ir taikinius.

klajunas

Tai bus paskutinis mano straipsnis, padalintas į kelias dalis. Bet jeigu įdomu, galėčiau dėti čia juos  ir toliau. Būtų aiškesni kai kurie mano pasisakymai diskusijose. Nes kartais bandoma pavaizduoti, kad nusišneku. Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.

4. Pirmoji filosofija

4.1 Niekio materializacija

Fizikos kaip tikrovės aprašymo kalbos esmė yra viso pasaulio skaldymas į parametrus, parametrų susiejimas į formules ir lygtis bei jų matematizavimas. Formulėse naudojami du pagrindiniai metodai: paprastų parametrų sujungimas į sudėtinius arba parametro veikimas su kokiu nors operatoriumi, kuris suteikia jam kokią nors matematinę ir, atitinkamai, fizinę struktūrą. Parametrai sujungiami taip: a) p2/2m = K (kinetinės energijos ryšys su impulsu) arba b) temperatūros parametras T veikiamas operatoriumi grad T, kuris parodo jos didėjimo arba mažėjimo kryptį/vektorių. Lygties pagrindinė paskirtis yra parodyti „kiek yra kokio nors parametro dalių", o tai reiškia, kad jis išreiškiamas skaičiumi. Sudėtingesnėse struktūrose atskleidžiamos ir kitokios savybės, pavyzdžiui, kokie transformacijų dėsniai ir savybės, kaip struktūros klasifikuojamos ir pan. Bet svarbiausia - teisingos teorijos galimybė numatyti fizikinės sistemos evoliuciją neatliekant eksperimentų. Jeigu patikrinus spėjimus/skaičiavimus, jie pasitvirtina - hipotezė laikoma teisinga.

Gali kilti klausimas, ar fizikai yra kokios nors ribos? Kitaip sakant, ar prieš tai apibrėžta sistema pritaikoma bet kokiai realybei - parametrizavimas, dalinimas į skaičius, skaičių jungimas naudojant aritmetinius veiksmus ir pan.? Pavyzdžiui, teigiama kad sąmonė šiuo metodu nepaaiškinama, juo labiau dvasia ir dvasinis pasaulis. Šis požiūris vadinama dualistiniu modeliu, pagal kurį yra du niekaip nesusiję ir nesusiejami pasauliai, ir bandyti dvasiai pritaikyti fizikinį modelį, tokį patį, kuris naudojamas aprašant „grubią" materija, yra beprasmiškas užsiėmimas. Negana to, taip traktuoti žmogų pavojinga, nes pagal tokią technologinę ideologiją žmogus paverčiamas „techniniu daiktu", kurį galima siekti valdyti kaip mašiną. Pavojus aišku yra, žinau net, kad yra slaptas planas, pagal kurį siekiama pasukti civilizacijos raidą šia kryptimi, bet viskas priklauso nuo žmonių. :Be pavojaus yra ir galimybė geriau suprasti save ir mus supantį pasaulį. Toks požiūris daugiau būdingas ezoteriniam mokslui, kuris nerodomas visuomenėje. Mokslininkai šias teorijas žino, bet kalbant ne apie specialistus, tokį supratimą turi tiktai vienetai. Tam reikia savarankiškai domėtis ir pačiam sieti informaciją, kuri kol kas daugmaž prieinama laisvai.

Toks mąstymas, kuris sielą paverčia parametru (sakykime S), gali atrodyti nepriimtinas, nes tokia kalba, kokią naudoja matematikai, prieštarauja jos esmei ir prigimčiai. S laikyti „lauko struktūra", kuris yra tam tikra substancijos ir energijos forma; S dalinti į dalis ir skaičiuoti, kiek yra energijos pagal pasirinktą matavimo vienetą; aiškintis, kokie smulkesni substancijos grupės parametrai - gradientai, mikro-jėgos, indukcijos mechanizmai; kaip sukonstruota sistema ir kaip ją rekonstruoti, - neįprasta, bet seniai organizacijos struktūrose kasdienybė. Toks požiūris yra techninis požiūris į sielą, kuris ją pažemina, nes techniniai daiktai laikomi žemesnio rango negu gamtiniai. Tačiau tai nėra vienintelis galimas įspūdis, nors jis labiausiai paplitęs, nes ateina iš praktikos. Konceptuali fizika gali priartėti prie labai abstrakčios filosofijos formų, kuriomis realybės fenomenai aprašomi naudojant pažangų intelektą; taip pat, matematika ne tokia jau paprasta ir visiems suprantama, todėl ir jos objektas netampa tokiu nuvalkiotu, kaip galėtų atrodyti. Vadinasi, daug kas priklauso nuo sugebėjimo informaciją tinkamai pateikti. Ir tai ypač aktualu ezoteriniame moksle, kuris naudojamas įvairiose organizacijose, kur mokslo ir dvasinio pasaulio sujungimas net paverčiamas kulto objektu.

Matematika ir fizika taip pat yra „dvasinis" pasaulis, nes kyla iš tos žmogaus vietos, kuri tiesiogiai susijusi su dvasia. Tai yra sąmonė, mąstymas, protas ir pan., kitaip sakant, visas kognityvinis procesas, kuris prieš-pastatomas jusliniam pasauliui. Dvasios pagrindinės apraiškos yra „dvasinė" vaizduotė, kalba, mąstymas, prisiminimas, kurie parodo gelmę, ateinančią iš „antros pradžios", kaip yra išsireiškęs žinomas filosofas. Žodžiai, turintys referenciją, nukreiptą į šią pradžią, laikomi dvasiniais. Ir kita vertus, žodžiai, nukreipti į juslinį pasaulį, visi yra fiziniai, kūniški žodžiai. Yra ir santykių žodžiai, kurie visada abstraktūs, net jeigu kyla iš fizinio pasaulio, nepaisant to, ši kryptis jiems suteikia materialumo aureolę. Iš to seka, kad ši kalba yra dvasios kalba. Nors iš pradžių ji buvo skirta aprašyti objektyviam pasauliui, visada ateina toks momentas, kai kūrinys atsukamas prieš kūrėją. Tad galima bandyti jį pritaikyti sau ir sukurti tokį savo paties „modelį", koks kažkada atrodė tinkamas tik fizinei tikrovei. Tai problemiška, bet yra ir pliusų. Problema kyla iš to, kad dvasią gali kilti pagunda laikyti niekiu, dėl jos specifinės fenomenologijos. Šis „niekingumas" susijęs su tuo, kad mintis arba vaizdinys, skaidrus, permatomas, minkštas, kintamas, keičiamas, abstraktus, susijęs su santykine realybe, todėl gali atrodyti, kad tai iliuzija surišta su kažkuo niekingu, arba niekiu. Tai atsispindi ir toje kalboje, kuri ateina iš dvasinių pasaulių - ji paženklinta šiomis „niekingomis" savybėmis, negana to - primeta šį niekingumą išorinei realybei ir, jau visiška „katastrofa", jeigu ši kalba atsukama prieš save pačią, nes taip gaunamas dvigubas niekingumas, kuris tapatinamas su susinaikinimu… Tačiau viskas yra ne būtinai taip.

Ši matematikų ir fizikų kalba, pagal tokią logiką, apibūdinama kaip niekio falsifikacija. Tačiau moksle buvo sukurtos priemonės, kurios pasuka situaciją priešinga kryptimi - iš niekio falsifikacijos, prie niekio materializacijos. Transcendentalumas ne tik falsifikuojamas, bet ir materializuojamas. Tai įvyko su elektromagnetinėmis bangomis, kurios turi platų spektrą, nors „matomas" tik labai siauras optinis ruožas. Dabar turime matavimo prietaisus, kurie gali aprėpti visą spektrą, nors didžioji jo dalis nematoma jokiu organu. Nematoma ir nepatiriama - vadinasi niekis. Bandyti apie tai samprotauti ir kurti teorijas prilygsta šio niekio falsifikavimui. Bet tai netiesa, nes sukurtos komunikacijos technologijos įrodo jų realumą ir netgi praktinio pritaikymo galimybes: perduoda balsą, vaizdą, ir bet kokią kitokią informaciją, leidžia daryti poveikį ir naudoti įvairiose srityse. Kaip niekiui, tai suteikia per daug realumo ir materialumo. Visą šią logiką galima perkelti ir į kitas sritis, į tai, kas nematoma, bet nepaisant to yra, ir nebūtinai kaip niekis, nes galima įsivaizduoti technologijas, su kuriomis šis niekis materializuojamas, taip pat ir transcendentalumas arba dvasia. Šios sritys yra tik fenomenologinis arba patyrimo niekis, bet ontologiniu požiūriu - substanciali būtis; fizikos terminais - materija, filosofijos - substancija.

Transcendentalumas - nėra niekis. Jis toks gali atrodyti tik todėl, kad sąmonės suvokimo galimybės ribotos. :Transcendentalumas nėra reprezentuojamas kaip masyvi, kieta, užpildyta realybė; mes daugiau susiduriame su jo idealizuotais abstraktais ir tuo, kaip jis veikia, ne tuo kaip atrodo. Dėl šios priežasties gali atsirasti iliuzija, kad jis nesubstancialus. Tačiau sveikas protas ir logika verčia visoje tikrovėje ieškoti vienio, pagal kurį visos realybės kyla iš to paties bendro pagrindo, taip pat ir transcendentalumas iš tos pačios transcendencijos, kuri tiekia informaciją ir „objektyvaus" pasaulio modeliui sąmonėje. Vadinasi, yra viena transcendencija, kuri kažkokiame taške išsišakoja ir viena šaka į sąmonę ateina kaip transcendentalumas ir dvasia, o kita šaka - kaip kūnas ir kūniškas pasaulis. Niekingumo nėra nei objektyvioje realybėje (Esme), nei transcendentalinėje (Niekyje). Nors žiūrint ne į esmę ir pagrindą, bet į paviršines savybes, gali atrodyti kitaip.

klajunas

4.2 Metafizika fizikos moksle

Kvantinių laukų teorija yra šių dienų mokslinė metafizika, nes didelė „Standartinio modelio" dalis atskleidžiama metodais, panašiais į metafizinius. Kadangi metafizika pagal Aristotelį yra pirmoji filosofija, kuri nagrinėja tikrovės pagrindą, tai metafiziniai kvantinių laukų teorijos elementai suartina ją su filosofiniu, o tiksliau metafiziniu mąstymu. Metodai gali skirtis, bet tema ir objektas sutampa. Šis ryšys įmanomas todėl, kad daug kur empiriniai eksperimentai neįmanomi, tad belieka naudotis vienintele likusia priemone, kuri yra protas. Kvantinių laukų teorija turi pakankamai tvirtą pagrindą įprastinėje apibrėžtoje realybėje, kuri aprašoma Niutono vektorinės mechanikos, - pavyzdžiui, kvantinio lauko Lagranžianas, susivedantis į antrą Niutono dėsnį, - tačiau taip pat yra daug teorinių arba spekuliatyvių elementų, kai naudojami racionalūs kriterijai, paimti iš logikos arba matematikos. T.y., jeigu įrodoma matematiniais arba loginiais metodais, net nepatikrinus empiriškai, laikoma, kad principas tikroviškas. Šitaip kuriama teorinė fizika, kuri iš esmės yra ne kas kita, kaip fizikos filosofija. Su filosofija teorinė fizika susijusi dar ir dėl to, kad teorija tiesiogiai nesurišta su jokiu technologiniu ar techniniu pasauliu, nebent ta prasme, kad įvairūs įtaisai ir techninės priemonės naudojamos eksperimentuose ir tiekia duomenis abstrakčiam įvertinimui ir sujungimui prote.

Kvantinio lauko teorijoje yra daug elementų, kurie niekaip nepatiriami, bet paprasčiausiai postuluojami ir laikomi aksiomomis. Net jeigu daug ką galima išmatuoti, niekas nėra matęs paties „lauko" arba „kvanto" kaip harmoninio osciliatoriaus arba atsiradimo ir išnykimo operatorių, Planko konstantos ir pan. Kai kurie laukai yra tik teoriniai, pavyzdžiui, Higgso arba aksionų laukas. Aš kalbu apie „gnostinę braną", kuri sudaryta iš įvairių gnostinių, arba su informacijos reprezentavimu ir pažinimu susijusių, laukų. Žinoma, akimis aš šios branos nesu matęs, nes akis yra jutiklis, kuris reaguoja tik į optinio spektro fotonus. Bet yra ir kitų būdų, kurie pirmiausiai yra technologiniai, ir be abejo, yra galimybės, susijusios su paslėptomis žmogaus sąmonės galiomis, kurios žmonėms nerodomos, nes yra norinčių jas pasisavinti. Ribotą fenomenologinį pasaulėvaizdį išplečia mokslas, atveriantis tuos sluoksnius, kurie nepažįstami kūniškai, nes akis yra „kūnas", bet pažįstami dvasiškai, nors mokslininkai šio žodžio nemėgsta ir sieja jį arba su religiniais žmogaus vaizdiniais, arba su etika. O mokslas, teigiama, nėra nei religija, nei etika. Tai, galbūt, yra didžiausias jo trūkumas, nes šitaip jis žmogaus gyvenime tampa daugiau naudos ir praktikos logikos dalis, nei dvasios. Čia iškyla natūralus skirtumas tarp žmonių, kurie tik naudoja technologijas ir tų, kurie tas technologijas kuria savo dvasioje. Šių tipų santykis su „teorija" ir „praktika" skirtingas.

Visa tai reiškia, kad žodžių pakeitimas raidėmis - ne toks jau baisus. Juk žodis Dievas arba Dievai taip pat yra tik ženklų eilutė, kuri yra tik nuoroda į tam tikras sritis žmogaus sąmonėje, kur atsiveria realybė pavadinta Dievo vardu, bet vardas - ne pats Dievas. Kadaise kalba taip pat galėjo būti neįprasta, net garbinimo objekto „pažeminimas" pavadinant kalbos ženklų raižiniais. Tačiau žynių luomas, laikui bėgant, pamatė tokios priemonės naudą ir paskelbė kalbą dieviška. Tokia pati dieviška kalba Iliuminatams yra matematika ir fizika, nes ji leidžia parodyti tas žmogaus pasaulio dalis ir vietas, kurios asocijuojamos su garbintinu šventumu. Tarp raidžių sekos ir skaičių sekos - ne toks jau didelis skirtumas, ir abi ženklų sistemas galima sėkmingai naudoti tam pačiam tikslui. Tai nereiškia, kad religija ir fizika sutampa 1:1, skiriasi požiūris į pažinimą ir pažinimo objektą taip pat - naudojami metodai. :Skirtinga principų postulavimo forma, aiškinimai, reikalavimai, įrodymai ir pateikimo forma. Bet svarbu ne tai. Svarbiausia, kad siekinys tas pats ir jeigu jis „objektyvus", tai neturėtų priklausyti nuo pažinimo metodų; tai turi būti tik toks skirtumas koks yra tarp kalbų: pasakojimas vienas, bet jį galima papasakoti 100 kalbų. Nuo to, kokia kalba naudojama, pati istorija nepriklauso ir ji turi visada likti ta pati. Taigi pirminę pasaulio priežastį buvo bandoma išsiaiškinti mituose, religiniuose pasakojimuose, filosofijoje ir moksle. Bet nuo to, kaip aiškinama, kaip jau buvo sakyta, realybė negali priklausyti arba ji nebūtų realybe, greičiau žmogaus kognityvinių fantazijų kūrinys. Tačiau mokslas - nėra vien fantazijos, nes fenomenologinis niekis moksle gali būti materializuotas.

Kita vertus, posakis „fizikos metafizika" gali skambėti keistai, nes ji tuo pat metu būtų ir ji pati ir tai, kas yra anapus jos. Bet tai tik terminų pasirinkimo problema, kuri ateina iš tradicijos. Pirmiausia, fizika yra tik tam tikra jos atmaina, konkrečiai Aristotelio fizika. Jos požiūriu visa naujoji fizika yra „metafizinė", nes Aristotelio teorijas seniai peržengė. Be to, pats Aristotelis šio termino nenaudojo, jį sugalvojo žmogus, tvarkęs filosofo rašytinį palikimą. Tuo tarpu Aristotelis kalbėjo apie pirmąją filosofiją. Priėmus šį variantą, problemos nelieka ir be jokio prieštaravimo ar painiavos kvantinių laukų fiziką galima vadinti šių laikų pirmąja filosofija, nes tikrovės pagrindas aiškinamas kaip laukų samplaika, iš kurių atsiranda visi lokalūs ir nelokalūs pasauliai. Pirmoji filosofija siekia paaiškinti viską, bet dabar žinome, kad ji nėra užbaigta ir nebus užbaigta niekada, nes realybė neišsemiama ir žmogus niekada nepasieks tokių egzistencijos formų, kad galėtų pamatyti ir aprėpti viską. Galima trokšti tik maksimalaus įmanomo sąmonės išplėtimo, leidžiančio pamatyti daugiau tikrovės, kad nebūtų švaistoma unikali proga, kuri gali niekada ir nepasikartoti. Bent jau to užtikrintai negalime žinoti. Ši tikrovės sandara mano įraše vadinama „realybės sluoksniais", kurių tikro skaičiaus niekas nežino; o žmogus apsigyvenęs tik pirmame iš jų, kuris yra jo kaip kūniškos būtybės namai. Visas pasaulis tuo neužsibaigia, bet užsibaigia žmogaus galimybės matyti. Todėl tenka ieškoti būdų kaip šį „niekį" materializuoti, kad gelmė būtų atverta bent netiesioginiais būdais.

Žinoma, nereikia klaidingai įsivaizduoti, kad klasikinė filosofija turi labai daug bendro su moderniausia kvantine mechanika. Jos yra labai skirtingos, net prieštarauja viena kitai, arba kitaip - nesuderinamos, tačiau aš norėjau pabrėžti pačią intenciją ir objektą. Intencija visur yra paaiškinti, o objektas - tikrovės paslaptys. Šiais aspektais ir klasikinė filosofija, ir pati moderniausia fizika - sutampa, bet eina link savo tikslo skirtingais keliais. Kelių turėtų būti begalės, bet šiuo metu, iš tradicijos žmonijai žinomi tik šie. Kelias daug ką pakeičia, tačiau pati substancija skirtinga būti negali, skirtingos tik formos ir situacijos, kurios be to aprašomos skirtingomis kalbomis. Bet akivaizdu, kad kalba tėra tikrovės paviršius, lemiantis tik tai, kaip ji suvokiama, bet ne tai, kas ji yra. Epistemologinių sistemų gali būti begalybė, bet ontologija neišvengiamai turi būti ta pati, nepriklausomai nuo to, per kokias akis būtis ir esiniai matomi. Ir pagrindinė mintis: kvantinių laukų teorija daugiau priklauso epistemologinei teorijai, nes tiesiogiai ontologija nepatiriama, tad belieka viena išeiti, rekonstruoti ją epistemologinėmis priemonėmis, kurios yra „lauko", „kvanto", „sąveikos", „ryšio", „energijos" sąvokos.

klajunas

4.3 Ženklai ir sielos gelmė

Sielos „moksle" vyrauja dvi pagrindinės teorijų grupės, viena kurių yra monistinė, o kita - dualistinė. Monistinis modelis tapatina ją su materija ir tvirtina, kad ji tėra tam tikra materijos būsena, kažkaip gebanti atvaizduoti supantį pasaulį. Pagal šią hipotezę, siela yra pirmo realybės sluoksnio, kurį aiškina fizikų „Standartinis modelis", forma, tam tikras vietinis išsišakojimas, kurio visos galimybės išsemiamos pirmo sluoksnio fizikos. Šį požiūrį galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:



Čia pavaizduota sistema, kuri aprašoma „Standartiniame modelyje", sudarytame iš Kvantinės elektrodinamikos (KED), Kvantinės chromodinamikos (KChD), Kvantinės silpnosios sąveikos (KSD), gravitacijos teorijos ir Higgso lauko dinamikos (HLD), kuri yra materijos masės šaltinis. Tai yra pirmas sluoksnis, kuris fizikų gerai ištyrinėtas, ir pakankamai tiksliai paaiškina supantį pasaulį. Matome, kad šis sluoksnis pirmiausiai pereina į kūno sandarą, kurią galima aiškinti naudojant „Standartinio modelio" kvantinių laukų teorijas. Šis modelis redukcionistiniu vadinamas todėl, kad sielą bandoma redukuoti tik į tokias sąveikas ignoruojant tai, kad jos atsiradimui reikia labai specifinių laukų savybių, kurių „Standartiniame modelyje" nėra. Nepaisant to, siela laikoma tik iš kūno sandaros ateinantis pirmo sluoksnio išsišakojimas, kuris sukuria tam tikrą būseną (pirmiausiai per KED lauką), laikomą psichinės žmogaus veiklos pagrindu. Tam yra šioks toks pagrindas, nes psichika neatskiriama nuo smegenų, kurios yra pirmo sluoksnio laukuose atsirandantis „organas", bet tai nereiškia, kad už pirmo sluoksnio nėra jokių kitų sluoksnių, kurie labiau atitinka sielos kūrimui keliamus reikalavimus.

Pagal šį modelį, mus supantis pasaulis, kurį vadinu fenomenologiniu, įsiterpia tarp kūno ir sąmonės ir yra tam tikra būsena arba energetinis burbulas, kurio ertmėje atsiranda supančio pasaulio kopija, kurioje gyvena kiekvieno žmogaus sąmonė. Tikras kūnas yra anapus šio fenomenologinio modelio ir priklauso transcendencijos, arba pirminės tikrovės, pirmam sluoksniui. Į fenomenologiją šiame įraše nesigilinsiu, nes tai padaryta kituose įrašuose kur struktūros aprašytos pakankamai plačiai. Matome, kad antrinė tikrovė šiek tiek pasislinkusi nuo tikros transcendencijos, ir su ja tiesiogiai šiame modelyje nesąveikauja. Arba kitaip sakant, ji yra kaip mikroschemų kuriamas atvaizdas, kuris neturi jokio grįžtamojo ryšio į jas. Nors tam prieštarauja kai kurie visiems žinomi faktai, tačiau į tai šį kartą - nesigilinsiu. Šis modelis taip pat numato, kad yra ir kitų, gilesnių sluoksnių galimybė, kurie paveikslėlyje pažymėti kaip antras, trečias sluoksnis ir t.t. Tačiau jie fantominiai, niekaip nepatiriami ir nematuojami, nes su pirmu sluoksniu sąveikauja silpnai, todėl mokslininkų nedomina, laikomi netikrais ir ignoruojami, o jeigu kas bando kurti teoriją, naudodami protą ir analogiją, apšaukiami pseudo-mokslininkais ir šarlatanais. Tikima, kad šie sluoksniai įmanomi, bet mokslui niekaip nepasiekiami.

Prie viso to reikia pridurti, kad fizinių objektų aprašymo pagrindas yra KED ir su šiais laukais susijusi fizikinės chemijos teorija. Nes tiek gyvi, tiek negyvi objektai sudaryti iš Cheminių elementų lentelės atomų, kurie yra materialus organizmo substancijos pamatas. Chemija iš esmės yra tik jėgų tarp elektronų debesų ryšiai, medijuojami virtualių fotonų, kurie medžiagoje sukuria procesus, kuriuos galima paaiškinti net klasikinės elektrodinamikos teorijomis. Kitaip sakant, yra neigiamą krūvį turintys elektronų lauko debesys, prie kurių prikabinti teigiamą krūvį turintys branduoliai, šie ir sukuria substancijoje elektrinius (E), magnetinius (B), fotonų (γ) laukus ir krūvių sutankėjimus bei sroves. Ši chemija pagrįsta anglies atomų struktūromis, kurios yra organinės chemijos pagrindas. Traukos ir stūmos jėgos tarp krūvių sukuria laukų kaip substancijos ir energijos sutankėjimus, kurie yra tiek neorganinio pasaulio, tiek gyvūnų pasaulio pagrindas. Kitaip sakant, organizmų fizikiniam aprašymui iki tam tikro laipsnio užtenka ir bendrosios fizikos: klasikinės mechanikos, elektrodinamikos, termodinamikos, chemijos, gravitacijos teorijų ir pan. Kūną galima veikti srove, fotonų srautais, jame galima indukuoti šiluminius reiškinius, raumenų ir smegenų darbui daryti poveikį įtakojant chemines reakcijas ir visas kitas klasikines ir modernias fizikos priemones. Tas pats daroma ir aprašant psichikos veikimą, čia ypač pasitelkiant elektrodinamikos priemones. Tačiau šiuo klausimu, pirmo sluoksnio fizikos teorijos pasakyti gali nedaug.

Aš vadovaujuosi įsitikinimu, kad šis modelis nėra šiuo metu vienintelis įmanomas ir kad žinomų sluoksnių skaičių reikia išplėsti bent vienu papildomu. Tai yra, aš laikau, kad sąmonė nėra pirmo sluoksnio speciali būsena ir jo primityvus išsišakojimas, kuris įvyksta tik smegenų lygmenyje. Aš laikau, kad sąmonė turi savo kvantinį lauką ir kad yra ne tik lokali struktūra, bet šis laukas yra ištisas „kosmosas", kurį galima prilyginti fizinio pasaulio kosmosui. Paveikslėlis atrodo taip:



Šis paveikslėlis panašus į prieš tai pateiktą, skirtumas tik tas, kad antras gnostinis sluoksnis ateina ne iš išsišakojimo smegenyse, bet iš pirminės tikrovė arba transcendencijos, ir kad ši realybė koreliuota su fizine realybe. Kitaip sakant, gali formuoti savo informacines struktūras ir koreliuoti jas su  organiniais dariniais fiziniame pasaulyje. Kad būtų įmanoma sąveika, turi būti portalo ir informacijos pernašos mechanizmas, aprašomas fizikiniais modeliais. Kūnas yra išorėje arba pirmame U formos sluoksnyje, kur vyksta fizikos ir chemijos aprašomi procesai, tačiau jame yra ir gilesnės realybės, kurios yra paralelinės šiems fiziniams laukams ir turi savo pasaulius, kuriuose galioja kiti dėsniai; kiek tai susiję su siela arba psichika - informaciniai procesai. Nes gnostinės branos pagrindinė paskirtis rinkti, apdoroti ir atvaizduoti informaciją, kam reikia visiškai kitokio tipo laukų, nei koks nors elektronų, kvarkų arba fotonų laukas. Pagal tai, ką skelbia vieša fizika, šiuo metu gnostinių branų materializuoti jokiais procesais neįmanoma, nors tai nuolatos vyksta kiekvieno žmogaus smegenyse. Tai yra, žmogus apie šį sluoksnį žino iš savo vidinės patirties, tik nesugeba šios realybės aprašyti matematiniais ir fizikiniais metodais. Tačiau tai ne visa tiesa, nes šios paslaptys yra slepiamos nuo visuomenės ir yra tam tikros organizacijos, kurioms prieinamos tokios technologijos. Apskritai, žinių lygis priklauso nuo egzistencinio rango - kuo jis aukštesnis, tuo sąmonė aprėpia daugiau realybių (kitaip - sluoksnių). Žemiausias lygis yra tiesioginė fenomenologija, formų pasaulis ir šiam pasauliui aprašyti skirta natūrali, buitinė kalba. Tokiai sąmonei nei teoriniai, nei praktiniai „anapus" neprieinami. Geriausiu atveju, kokiu nors primityviu, religiniu variantu (kalbant apie religijos variantą, kuris skirtas kaimo bobutei).

Apibendrinant, įdomu tai, kad telepatija įmanoma abiem variantais, nes pirmame sluoksnyje įmanoma technologinė telepatija, kurios formas galima perduoti elektromagnetinėmis bangomis, o antrame sluoksnyje - natūrali, fenomenologinė telepatija, nes sąmonės turi savo atskirą realybę, kuria gali laisvai keliauti nesusiję informacijos pluoštai. Tik norint tai pasiekti, reikia atidaryti trečią signalinę sistemą, kuri valdomų žmonių sluoksnyje - užblokuota. O jeigu ir naudojama, tai tik prieš žmogų: informacijos pavogimui arba susidorojimui su juo. Tai - kriminalinio transhumanizmo mafijos nusikaltimai.

time

#6
balandžio 20, 2016, 02:40:14 Redagavimas: balandžio 20, 2016, 02:49:22 by time
Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 02:11:07<...>
Apjungiant visus straipsnius.
Nebūtinai reikia tikėti logika ir vadovautis vien logika, nes išėjus iš logikos neveikia fizinis ir matematinis pasaulis. Kaip priedėliai suklaidinimui, parametrai yra skirti nustatyti galingumui, jėgai ir t.t. (pasigerėti mūsų 'akiai'). Aš manau, reikia reformuoti savo sugebėjimus išsisukti iš 'loginio paveikimo įtakos sferos', bet tuo pat metu nepakliūti į logikos spąstus, kada per baimę, bijoma atmesti logiškų idėjų ir dar labiau logika gali pakenkti klastodama realybę.

Šaltiniai nėra tokie patikimi kaip atrodo (o iš jų per-gaminama realybė). Ir apskritai visa fizika ir matematika yra atvirkštinė, pirma surandami prametrai, vėliau ieškoma kaip juos pritaikyti praktiškai ir tada viskas vyksta nuosekliai (pagal planą). Tokiu būdu atsiranda kaip pavergti sąmonę nemanyti kitaip. Taip prarandami kiti suvokimo variantai ir tuo pačiu nesužinoma ką reikia sužinoti. Sužinoti reikia (kas ir kaip veikia 'už-šalyje').

Tam tikrus reiškius galima išmokti per ieškojimą: ne savęs, ne prigimties ir tuo labiau visų žinomų dalykų (bandant rasti atitikmenis), bet per žinojimą kur ieškoti, kas mus išmokina tam tikru momentu taip (kvailai) pasielgti. Tikėjimas gali būti išmainytas į užtikrintą žinojimą, nes pagal mane tikėjimas atitinka (spėliojimo lygį).

Iš šalies

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 02:11:07Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.
Jeigu nori, kad liktum suprastas, rašyk žmonių kalba. Popsiškai, kad galėtu suprasti ir tie, kurie nėra išstudijavę "didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo veikimo principo."

Ne kartą tau tai sakė.

Kol neįsiklausysi, tol tavo tekstai bus įdomūs tik tau.

Sėkmes.

klajunas

Citata iš: Iš šalies  balandžio 20, 2016, 12:36:37Kol neįsiklausysi, tol tavo tekstai bus įdomūs tik tau.
Nieko nebus, pasiimti turėsi pats, o jeigu nesugebėsi - tavo problema. Kiti pasiims ir tu liksi uodegoje.

Sėkmės ir tau.

paragraf 78

nepyk, bet paskutinis postas priminė šitą:


Tad prašau nežeminti oponentų. Tai įspėjimas.

klajunas

Citata iš: paragraf 78  balandžio 20, 2016, 13:29:29Tad prašau nežeminti oponentų. Tai įspėjimas.
Nėra problemos, jeigu nenorite protingo oponento, galiu iš viso čia nesilankyti. Tada banink iš karto, nes matau kad kai kam čia pasidariau rakštis. O internete reikštis vietų yra pakankamai.

Visažinis

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 13:27:37Nieko nebus, pasiimti turėsi pats, o jeigu nesugebėsi - tavo problema. Kiti pasiims ir tu liksi uodegoje.

Sėkmės ir tau.
Ar tikrai manai, kad žmonės ims nagrinėti ir analizuoti tavo pateikiamą informaciją tik tam, kad ją suprastu? Nebuk naivus.

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 13:34:43O internete reikštis vietų yra pakankamai.
Užsienyje tikrai taip. Lietuvoje susiklostė viskas taip, kad deja nėra tų vietų.

Teroras

Autorius teisus. Jeigu kas nors nores, tai pasidomes papildomai. As asmeniskai kai pamatau tekste kazka panasaus:

CitataParametrai sujungiami taip: a) p2/2m = K (kinetinės energijos ryšys su impulsu) arba b) temperatūros parametras T veikiamas operatoriumi grad T, kuris parodo jos didėjimo arba mažėjimo kryptį/vektorių.
suprantu, kad tai ne man ir net nesigilinu :D

klajunas

Citata iš: Teroras  balandžio 20, 2016, 14:24:25Autorius teisus. Jeigu kas nors nores, tai pasidomes papildomai. As asmeniskai kai pamatau tekste kazka panasaus: abraabraabra, suprantu, kad tai ne man ir net nesigilinu.
Tikrai suklydau, nesupratęs, kad patekau į vaikų darželį. Manau problema išsispręstų jei būtų privaloma savo paskyroje nurodyti į kurią vartotojas eina klasę. Nes vaikų darželyje vidurinės mokyklos fizika iš tikro per daug sudėtinga. Arba reikėtų riboti ikimokyklinukų registraciją, nes paskui forumu nusivilia daug protingų žmonių.

TinSoldier

Arogancija miegoti netrukdo?

Beje, riboti "ikimokiklinukų" registraciją būtų labai nenaudinga tau pačiam. Kaip kitaip galėtum primetinėti genijų? Labai abejoju, ar tikrų fizikų auditorijoje sulauktum nors minimalaus pasisekimo.

Ten juk būtų fizikų ir kitų mokslininkų sąmokslas, sukurtas nuslėpti tikrąją realybę, suprastą ir išaiškintą tik tavęs.

Vienur ikimokiklinukai nieko nesupranta, kitur supranta ir galbūt pritaria, bet apsimeta, kad klysti. Sunku gi tau :(

Na, bet čia bent keletas ikimokiklinukų gali būti apiburti daugybės mokslinių frazuočių, sudėtingų žodžių ir painių teorijų. Taip ir bent šiokį tokį autoritetą tarp kai kurių žmonių užsitarnauti galima :)

Aukštyn