Apie sakymą "Aš čia dėl Dievo" ir darymą "Aš čia dėl moters (ar vyro)"

Pradėjo violetpink1, lapkričio 25, 2019, 19:01:28

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

violetpink1

Šių laikų visuomenėje yra asmenų, kurie, pradžioje pasirenka vienuolio kelią, o vėliau apsiveda. Yra net religinės institucijos ir struktūros, palaikančios tokius scenarijus, kuomet žmogus, pradžioje, ateina siekdamas Dievo pažinimo, o gauna šeimyninio gyvenimo galimybę.
Aš smerkiu tokį dalyką, nes tai - veidmainystė...
Visų pirmą, veidmanisytė prieš kitus sociumo narius, kurie yra atviri apie savo ketinimus ir norus, pvz., apie norą turėti priešingos lyties draugę ar draugą, yra atviri ir sau ir kitiems, tačiau, tokių institucijų ir struktūrų nėra priimami kaip pilnaverčiai nariai, nes... ...nesiekia Dievo, o siekia žemiškų dalykų... Tačiau vat jei pameluotume ir eitume ten su ketinimu rasti Dievą - viskas būtų gerai, mat siektume aukštesnio tikslo ir taip mus priimtų ten.
Kada nors, visos šitos jų patirtys bus nubrauktos, pirmiausia - jų pačių, jei jie, žinoma, eis tiesos keliu, nes tiesa yra dalykas tiesus ir atviras, be apsimetinėjimo ir be nuomonės keitimo.
O jei taip galima pakeisti nuomonę ir nuo Dievo pereiti prie poros ar net šeimos, tai taisyklės turi būti visiems lygios, o ne vien tik tiems, kurie 'įsitrina' kokioje nors Dievo garbinimo tradicijoje...

violetpink1

Ir tai - tik vienas neigiamas tokių organizacijų ir struktūrų aspektas.
Kitas - galimybės "apsimesti" arba "įsitrinti" ten ne visiems atėjusiems lygios.
Tai sudaro galimybes formuotis grupėms, kurios save laiko viršesniais už kitus sociumo narius vien dėl tų religinių praktikų ir sėkmės gaunant socialinę realizaciją.
Tokiose bendruomenėse gimę ir užaugę vaikai, tikėtina, matys tą struktūrą ir hierarchiją kaip aukščiausią bei turės dar labiau iškreiptą pasaulio suvokimą nei "vaikas iš gatvės", o priimti negalės net solidžiose ir tikinčiose šeimose subrendusių bendraamžių, nes jie - tie "kiti" - nepriklauso jokiai hierarchijai ar struktūrai...
Epitetai:
"Vieną sakau, kitą galvoju ir kito siekiu",
"Dėl Dievo atėjo, su moterimi ar vyru išėjo".
Jei kils minčių, temą papildysiu.

a.t.sielis

Taip, apsimetinėjimas bet kokioje rimtoje dvasinėje-religinėje tradicijoje, o ir apskritai gyvenime, yra nepageidaujamas ir vertinamas neigiamai.

Hinduizme sistema pagal idealų principą turėtų būti maždaug tokia:
- žmogus nuo vaikystės mokosi dvasinių dalykų ir nebendrauja su priešinga lytimi.
- pasiekęs tam tikrą amžių (20-25), jis gali nuspręsti kurti šeimą arba visam gyvenimui likti vienuoliu.

Pirmame etape nėra apsimetinėjimo, nes vaikui ne galvoje merginos ir šeimos kūrimas. O dvasinis mokymasis, laikantis doros ir skaistumo principų, padeda pagrindą visam tolesniam gyvenimui, kad ir šeimoje.

Tas, kuris nusprendė visą gyvenimą būti vienuolis, tokį sprendimą turi padaryti nuoširdžiai pagal savo širdį. Jeigu jo širdyje yra stiprių potraukių priešingai lyčiai, jis neturėtų duoti vienuolio įžadų, o turėtų kurti šeimą.

O Vakaruose daug tokių situacijų, kai suaugę žmonės iš naujo domisi Dievu, bet tuo pat metu nori ir antrą pusę susirasti. Viskas natūralu. Ir čia apsimetinėjimas nepageidautinas. Abu dalykai gali būti kartu.  

Aukštyn