Senoji dinastija, 11 tomas

Pradėjo klajunas, lapkričio 27, 2022, 21:33:04

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Citata iš: cs  vasario 21, 2023, 10:36:40Apie šeštą pojūtį, negaliu pasakyti daug. Kokią ezoterinę praktiką turite?
Vienintelė "praktika" kurią turiu yra vadinamoji drakono akis, DA, nuo kuris išsivystymo priklauso kiek matai realybės. Dar kitaip ją vadinu gnostine akimi arba minitirega, kuri yra transcendencijos matymas mintimis. Apie tai šiek tiek daugiau naujausiose knygose, pradedant nuo 6 tomo "filognozijos pradmenų".

Čia nesiplėsiu, nes viskas yra mano knygose. Ko nors naujo nepasakysiu, nes tai - kitų tomų turinys, kurio iš anksto neatskleisiu.

klajunas

Transglobalistinė perspektyva

Galima sakyti, kad technologinė konkurencija dėl kosmoso užkariavimo prasidėjo 20 a. viduryje tarp pagrindinių planetoje karaliavusių supervalstybių. Jų tikslas buvo išžvalgyti artimiausią kosminę erdvę ir sukurti priemones, kuriomis kosmosu galėtų keliauti žmogus. Tik išvysčius šias technologijas galima kalbėti apie nežemiškų dangaus kūnų kolonizavimą, Žemės civilizaciją paverčiant kosmine. Numatomi tokie gyvenimo kosmose tipai: transportiniuose laivuose, kosminėse stotyse, mėnuliuose, planetose. Kadangi kosmosas yra netinkamas gyvybei, reikalinga dirbtinių biosferų technologija, kuri gebėtų imituoti natūralią biosferą, sukuriant gyvybei reikalingas sąlygas protu. Tai reiškia, kad yra dvi problemos: kosminio variklio, galinčio skraidinti kosmosu dideli greičiu ir gyvybės kapsulės, leidžiančios gyventi gyvybei netinkamose sąlygose. Išsprendus šias problemas, Žemė taps kosmine civilizacija, kuri pirmiausiai kolonizuos Mėnulį, Marsą, sukurs artimąsias ir tolimąsias kosmines stotis ir pavers žmogų kosmine rūšimi.

Filognozijoje, kurioje viena iš sprendžiamų problemų yra technikos ir gyvybės teisingas suderinimas, kad techninis vystymasis nepasuktų žmogui nepalankia kryptimi, siekiama apmąstyti kosminės civilizacijos pagrindus, siekiant maksimaliai išplėsti žmogaus veiklos mastą, kad žmonijos akiratis išsiplėstų ne tik iki planetinio globalizmo suvokimo, bet pasiektų kitas žvaigždes ir būtų ne „gaublinis", bet kosminis. Tai reiškia, filognozijos propaguojama idėja yra transglobalizmas, peržengiantis ideologinę ir politinę dimensiją ir tampantis filosofine bei technine problema, kur klausimas kas galingesnis pakeičiamas klausimu kas protingesnis, nuo kurio priklauso, kas pasiims kosmosą. Pasiims tie, kas sugebės išspręsti minėtus klausimus: gyvybės kapsulės ir kosminio transporto. Tam, kad nebūtų šios problemos uzurpavimo, kad jis nebūtų galingų ir turtingų organizacijų „privatizuotas", bandoma šią temą padaryti vieša, idėjas visiems prieinamas, kad šioje srityje atsirastų kuo daugiau žaidėjų, neleidžiančių monopolizuoti kosmoso, padaryti jį privačiu, žmoniją uždarant paviršiaus garde.

Tam reikalingas toks paprastas kosminio variklio mechanizmas, kad prilygtų vidaus degimo varikliui, kurį galima būtų gaminti masiškai ir padaryti prieinamą beveik kiekvienam Žemės gyventojui. Turiu omenyje antigravitacinius variklius, pritaikytus privatiems lengviesiems lėktuvams, atitinkantiems saugumo ir kainos reikalavimus. Tik pasiekus šį tikslą, kosmosas bus prieinamas visiems ir bus įmanoma išvengti priklausymo nuo planetinių korporacijų, oligarchinio feodalizmo ir žmonių atribojimo nuo kosminių kelionių bei nuosavybės anapus Žemės. Dėl šios priežasties antigravitacijos mechanizmo tyrimai yra viena iš pagrindinių filognozijos praktinių problemų, kuria užsiima „Filognozų asociacija". Kosminė civilizacija yra milžiniškas veiklos masto padidėjimas, kuris numatomas ne tik žmonijai kaip civilizacijai, bet ir kiekvienam žmogui, kuris galės tapti net privačiu „kosmoso užkariautoju", neatiduodant šios privilegijos valstybei, karo pramonei, verslo magnatams. Tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu kosmoso transportas bus ne pramoninis, bet asmeninis, technologiją supaprastinant ir atpiginant iki tokio lygio, koks reikalingas privačiam naudojimui. Tik taip civilizaciją galima pasukti kryptimi, kuri išsaugos žmogaus laisvę, pritaikius individualiai sąveikai, kurioje žmogus ne vergas, bet šeimininkas.

Taip pat, sprendžiant juodojo ir baltojo drakono civilizacijos dilemą, manau naudinga Žemę padaryti laisva nuo technosferos invazijos į gamtą vieta, visą dirbtinę realybę perkelti į tas kosmoso vietas, kuriose nėra gyvybės. Tai reiškia negyva materija - technologizuojama, o gyva - paliekama natūrali. Šiuo tikslu į Mėnulį bei Marsą galėtų išsikelti pramonė, fabrikus būtų galima paversti kosminėmis stotimis ir visą pramoninę produkciją gaminti kosmose, o Žemę paversti laisva nuo pramonės ir didmiesčių. Žinoma, tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu bus labai išvystytos technologijos, transportas bus asmeninis, o ne pramoninis, krovininis ir karinis. Tokiu atveju Žemė pavirstų į savotišką oazę, kurioje būtų draudžiama naikinti gyvybę, užiminėti hipostrata neleistinomis technologijomis, kuriančiomis gyvybei pavojingas anomalijas. Aukščiausias pasiekimas šioje vietoje, kuriam, manau, reikės tūkstančio metų yra dviejų žvaigždžių sujungimas, kurį įgalins tarpžvaigždinis kosminis laivas, galintis nukeliauti nuo vienos žvaigždės prie kitos per pakankamai trumpą laiką. Kitas transportas bus vietinis, tinkamas keliauti vietinės žvaigždės aplinkoje ir kurti čia gyvybei pritaikytas technosferas, kaip kolonijos planetose ir mėnuliuose, kosminės stotys, transporteriai. Tam reikia priemonių, kuriomis galima lengvai įveikti dangaus kūnų trauką ir keliauti kosmine erdve dideliu greičiu.

Tai yra pagrindinis filognozijos tikslas, kurios formulė yra MS (1) - R (200) - T (200) - DS (999). Tai reiškia, kad MS (1) lygyje judantis pažinimas - tik kognityvinė psichologija arba bendroji psichologija, kuri reikalinga žmogaus asmens pažinimui, jo pagrindinių savybių apibrėžimui, kurios reikalingos norint būti technikos valdovu; DS (999) yra visa ta nematoma transcendencija, slepianti nematomus klodus, kurie žmogui turi suteikti galimybes tapti galingiausia rūšimi galaktikoje; R (200) yra teorinės sintezės vieta, kurioje turi išryškėti antigravitacinės levitacijos įvaldymo klausimas, sukuriant šią savybę gamtoje valdyti leidžiančią teoriją; T (200) yra techninė sintezė, kuri praktiškai įgyventina privataus kosminio transporto svajonę, kuri tokia paprasta, pigi ir saugi, kad prieinama kiekvienam, ir kiekvienam žmogui suteikia galimybes tapti „astronautu". Kaip suprasti, ką slepia DS (999) yra pagrindinis klausimas, kuriam išspręsti reikia suvokti, kas yra masyvių kūnų gravitacija ir kaip ją įveikti. Šis klausimas susijęs su klodų problema, kurių pavyzdžiai yra elektrinis ir magnetinis eteris, elektromagnetiniai spinduliai ir pan. Dar vienas, elementarus klodas yra atmosfera, kuri pasižymi svarbia savybe, vadinama Archimedo jėga, kuri yra viena iš kandidačių į antigravitacinės levitacijos mechanizmo statusą. Kitas, pagalbinis klausimas yra R (200) kaip kalbos ir notacijos sistema, kurioje formuluojama antigravitacijos teorija, panašiai kaip fizikoje naudojama matematika. Filognozija nėra įprasta fizika, tad jos notacijos sistema - kitokia, originali, tačiau statanti ant tradicinio pamato ir pasitelkianti tradicinius metodus, kurie dar labiau išvystomi ir patobulinami.

Ši tema vystoma filognozijos dalyje, vadinamoje substratologija, kuri sąmonėje funkcionuoja kaip proto akimi matoma gnostinio kūno struktūra, vadinama rišliu, nurodanti į nematomą, metafizinę sąmonės gelmę, ją imituojant ir modeliuojant kaip valdomą struktūrą, kuri turi realųjį ir gnostinį polių, tarp kurių sukūrus pakankamo lygio lygybę bei tapatumą, prote manipuliuojant elementais, galima kurti hipostratos valdymo priemones. Gnostinis kūnas būtų savotiška hipostratinio kūno nuotrauka, kurią žinodami, tinkamai manipuliuodami tikrovės dalimis, galėtume kurti dirbtinę funkciją. Tam, kad suprastume, ko šiai funkcijai reikia, turime žinoti kosminius atstumus ir kokių jiems reikia greičių. Pavyzdžiui, iki Marso minimalus atstumas yra 55 mil. km., kuriems įveikti per 100 val. reikia skristi 550 000 km/h (155 km/s) greičiu. Be pačio judėjimo momento sukūrimo mechanizmo, kita sudėtinga problema būtų - energijos šaltinis, kuris greičiausiai ir nulemtų tokio lėktuvo skrydžio kainą. Iki šiol populiariausias judėjimo momento sukūrimo mechanizmas - reaktyvinis variklis, kuris iš tikro yra ne kas kita kaip „išorės degimo variklis". Toks mechanizmas vargu ar perspektyvus ir vienintelis fizikoje žinomas alternatyvus principas yra pasinaudoti ne kinetine, bet potencialine energija. Tai reiškia, kad šioje vietoje yra du susiję keliai: ieškoti Archimedo jėgos galimybių nežinomuose hipostratos kloduose ir judėjimą kurti naudojant potencialų skirtumą.

Svarbiausias klausimas, kaip visa tai pasiekti ir kaip išlikti pageidaujamų kriterijų rėmuose? DS (999) yra nežinoma teritorija, kurioje negali daryti, ką užsinorėjęs, nes čia yra visi gyvybę ir sąmonę kuriantys klodai, kuriuose anomalijos - nepageidaujamos. Tačiau labai tikėtina, kad jų ryšys su galima technologija - ne toks pavojingas, kad žmogus negalėtų įvedinėti dirbtinės funkcijos. Tačiau laikantis saugumo reikalavimų, vis tiek pripažįstama, kad pirmiausiai turi būti sukurta išsami gyvybės metafizika, kurioje būtų atsižvelgiama į jautrias gyvybės išlikimui sritis, kaip genetinis saugumas, intraląstelinio stabilumo apsauga, psichinių būklių kokybės paisymas, fizinio nuovargio perteklinėje radiacijoje normų laikymasis ir t.t. Kosminio laivo dinaminis elementas neišvengiamai sukels hipostratinę anomaliją, kuri gali būti dešimčių kilometrų dydžio, o tai reiškia, kad jis darytų nepageidaujamus poveikius visiems lėktuvu keliaujantiems keleiviams. Klausimas, koks šios anomalijos intensyvumas, kokia leistina buvimo anomalijoje trukmė, nesukeliant negrįžtamos žalos. Gyvenimo kosmose ir ilgalaikių kelionių poveikis gyvenimo trukmei - viena iš svarbiausių kliūčių, kurių išsprendimo galimybės apima nuo apsaugos priemonių iki regeneracinės medicinos.

Žmonių rūšis, pasiekusi kosminės civilizacijos lygmenį, tampa baltaisiais drakonais, kurių pagrindinė vystymosi kryptis yra vidinė, susijusi su protu, pasiekusiu aukštesnę kokybę ir nėra vien tik paprastas racionalumas paremtas matematika. Greičiau tai yra mintirega, gebanti atverti nematomą realybės gelmę, ją imanentizuoti ir paversti mentaliniu vaizdu. Kaip šią galimybę išplėsti priklauso nuo to, ar suprantame žmogų, kiek gebame išvaduoti jį nuo primityvios, gyvūninės psichologijos ir pakelti į dvasinį lygį, pajėgiantį peržengti sąmonę ir atverti savyje transcendenciją.

klajunas

Dionisiška ir apoloniška gyvybė

Norint išplėtoti materialiosios ir dvasinės ontologijos teoriją reikia apibendrinti „Filognozijos pradmenų" idėjas, susijusias su pasiūlytais hipotetiniais hipostratos klodais, įeinančiais į Uroboro sandarą. Mano manymu visą didžiosios sievos realybę galima skirstyti į dvi klodų sistemas, kurios formuoja atskiras gyvybės ekosistemas savo substancijų derinių pagrindu. Preliminariai, manau, yra juodosios liepsnos ir esencijų ekosistema, kurioje JL yra kažkas panašaus į bozoninį lauką, o esencijos tokiu atveju būtų fermionai; ir eterio bei mendelejevinės materijos ekosistema, kurioje atsiranda organinė gyvybė ir galingiausia jos forma, Žmogus. Tai būtų visas DS spektras, kuris domins filognozijos tyrinėjimus ilgą laiką, nes toliau už šią sistemą pažinti nėra jokios prasmės, ypač todėl, kad darbo apstu ir šioje paradigmoje. Kol kas tai tik spekuliatyvinė idėja, kurios pagrindimo galima ieškoti savo vidinėje būtyje, kuri yra Uroboras, sukurtas eterio ir materijos pagrindu, su aukščiausios, dvasinės realybės inkrustacija, vadinama nemirtinga dvasia. Iš šios perspektyvos per visą žmonijos istoriją mąstytojus labiausiai domino „anas pasaulis", kuris buvo aprašomas mituose ir šiuo metu, mokslo sektos laikomas fantazijų pasauliu, išgalvota pasaka. Ši tendencija ypač išryškėjo antimetafiziniame posūkyje, kuriame nusisukama nuo transcendencijos ir laikoma, kad vienintelis vertas dėmesio pasaulis yra sumatoriaus vaizdas, kuriame neįmanoma pamatyti ir suprasti nieko, ko neparodo sumuojanti dvasinė sietuva.

Aš manau, kad vienas iš filognozijos uždavinių - atstatyti metafizinę orientaciją, sugražinti dievų pasaulio nuojautą, mąstyti taip, lyg žmogus galėtų išeiti anapus horizonto ir mąstyti savo pasaulį jo visumoje, o ne vien jo susiaurintoje sąmonės vaizdo versijoje. Iš tikro pasaulis ne toks paprastas, kaip bando jį pavaizduoti infantilizuotame variante, kuriame žmogus atpjaunamas nuo anapusinės dimensijos, įdedant į jo protą ribojančių, užgožiančių, dezorientuojančių terminų luobą, kuris žvilgsnį kreipia tik į tai, kas duota tiesiogiai, meluojant kad čia yra „visas tavo pasaulis", už kurio nieko neturi ieškoti. Tokio stiliaus antimetafiziniai, „mažieji pasakojimai" turi būti sugriauti, norint atverti duris į kitą pasaulį, kuris turi išplėstą laisvės erdvę, kurioje išlaisvėja protas, įgydamas mąstymo sparnus. Tas filtras yra antropomorfizuotas mitas ir istorija, kuriuose sąmonė priverčiama dalyvauti, įsivaizduojant, kad ši mokslo / kultūros kalba yra patraukliausia vieta įsitaisyti minčių aparatui ir savo sievaruose veikti tik tokioje objektinėje-subjektinėje terpėje. Šis pasaulis užtemdo žmogaus sąmonę, sukurdamas joje sieną, prasidedančią nuo archainės Lietuvos, bajorų monarchijos ir pilietinės respublikos vaizdinių, kurie visumoje apima mito ir istorijos erą. Todėl, norint atrasti tikrą save, reikia išsivaduoti iš kolektyvinės sąmonės archetipų ir atradus savo pirmapradį Aš, leistis į individualią metafizinę kelionę, kuri gyvenimą paverčia įdomia patirtimi.

Kokia yra didžioji sieva ir kaip patirti apreiškimą bei ieškoti tikrų egzistencinių patirčių, kurios būtų tikri faktai, atsakoma filognozijoje, kuri pateikia žemėlapį, kuriuo pasinaudojant galima rasti kelią į norimą tikslą. Kaip jau buvo sakyta didžioji sieva turi dvi ekosistema, kur viena laikoma kaip esančia dievų, o kita žmonių ir priklauso skirtingų sluoksnių klodų telkiniams, kurių pagrindu atsiranda suvokimą turinti gyvybė. Kaip jos charakterizuojamos galima bandyti įsivaizduoti naudojantis F. Nietzsche'ės skirstymu į dionisišką ir apolonišką ontologinį pradą, pagal kuriuos išskiriame dionisišką ir apolonišką gyvybės tipą. Kuo šie tipai skiriasi atsakysiu toliau, o pradžiai dievus galima charakterizuoti kaip dionisišką, o žmones kaip apolonišką gyvybę.  Dionisiški klodai yra jau minėti juodoji liepsna ir esencijos, ir juose Uroboras rodo dvasinį „sumatorių"; o apoloniški klodai yra eteris ir mendelejevinė materija, kuriantys materialų sumatorių, esančiu žmogiška egzistencija. Juos pavaizduoti būtų galima taip:

DU [JL - MS - Esencijos] - dvasinė sieva, turinti dionisinį, temporalinį sumavimą

AU [Eteris - MS - Materija] - materiali sieva, turinti apolonišką, erdvinį sumavimą

Šios skirtingos gyvybės formos yra dvi DS ekosistemos, kur viena yra aukštutinė, dievų karalystė, o kita - žemutinė žmonių ir gyvūnų karalystė. Šiuos du pasaulius buvo įprasta jungti magijos, mito ir religijos forma, kuriose gyvavo gyvieji ir mirusieji, dievai ir žmonės. Tačiau civilizacijoms šiuolaikiškėjant šį ryšį buvo norima nutraukti, tam kad anapusybė būtų pateikiama kaip niekieno žemė, kurią galima pasisavinant paskelbus kryžiaus žygį, vadinamą „transcendencijos hominizavimu".

Dionisiškosios gyvybės hipotetinės charakteristikos nuspėjamos jau vien iš pavadinimo „dionisiškas". F. Nietszche'ės filosofijoje ši sąvoka naudojama įvardinti būčiai priešingą tapsmo pasaulį, kuriame viska teka, juda, tampa, neturi stabilios formos, erdvinio daiktiškumo, fiksavimo, todėl tokia sąmonė praranda erdvinio komponento, vadinamo bendroji gaublė iliuziją, ir yra kažkas panašaus į psichinį kompleksą, neturintį ribojančios laisvės erdvės, kuri būtų paženklinta pertvaros, statiškos sienos, užbaigtumo iliuzija. Todėl dieviška sąmonė laikiška ir tas laikiškumas neįrėmintas į erdvinę formą, kuri būtų tarsi koks atskaitos taškas, kur koordinačių sistema išorėje, o laikas - viduje. Toks daugiadimensinis laikas rodo nuolatinį judrumą, kuris nefiksuojamas į statišką vaizdą ir visa sąmonė susiliejusi su „realybe", juda kartu su ja tapatybės ritmu, kur sumavimas - holoplastinis ir dvasios jausmas atitinka tapsmo pasaulio pilną struktūrą, kurioje galima pamatyti, kas ji yra per atitikimą, o ne atsiskyrimą į divergentinę polinę uliumo sandarą. Žmogus, mąstantis apie dievus / Dievą, linkės priskirti jam žmogiškas savybes ir ypač pagrindinę jo charakteristiką, kuri yra Apoloniška sąmonė, kurioje žmogus yra labiau ir mažiau statiško vaizdo sandaros, kuri A. Schopenhauerio filosofijoje apibendrintai vadinama „vaizdiniu". Šis vaizdinys filognozijoje buvo analizuojamas kaip rodančioji ir rodomoji substancija, atveriančioji ir atveriamoji būtis, sujungta, susumuota į siejančią sąmonę, kuri dvasiniame lygmenyje vadinama sietuva. Kiek žmogus egzistencija, tiek ji yra laike, tačiau šis laikas - stabilizuotas, sutvirtintas erdve, dėl to jam būdingas laisvės pirmumas egzistencijos atžvilgiu, o tai yra apoloniškos būties kvintescencija.

Šie du pasauliai - viena iš pagrindinių filognozijos pradmenų temų, kur bandoma į žmogų pažiūrėti ne tik iš gyvūno, bet ir dievo perspektyvos. Taip pat siekiama suprasti, kas yra žmogus: ar jis apribotas apoloniška egzistencija, po kurios nėra jokio anapusinio prasitęsimo, ar tai tik laikinas etapas, kurį praėjęs žmogus pakyla į dievų pasaulį ir tęsia savo gyvenimą amžinybėje. Filosofijoje F. Nietzsche'ės atvejis įdomus tuo, kad jis turėjo gilią intuiciją žmogaus metafizinės gelmės atžvilgiu, bet tuo pačiu kovojo prieš metafiziką ir buvo antireliginis mąstytojas. Tačiau tai neteisingas ir iškreiptas vaizdas, nes mąstytojas buvo tik „antiontologas", pasisakantis prieš statišką metafizinę struktūrą, sukurtą iš erdvinio, vaizdinio proto, neigiančio judrųjį metafizinį pagrindą, kuriame nėra statiškos sąmonės, nėra erdvinės būties. Jo tikslas buvo pakylėti žmogaus sąmonę iki dievų lygio, pakeisti ontologinį pamatą, ant kurio pastatyta civilizacija tam, kad ji priartėtų prie aukštutinės karalystės principo, išlaisvinančio nuo apoloniškų iliuzijų apribojimo ir žmogų padarančio artimesniu viršžmogiui. Mitas buvo tik apoloniškos sąmonės produktas, sukurtas apoloniškos vaizduotės sugebėjimo, tad jis neatitiko transcendentinės karalystės esmės, kuri visa pagrįsta dionisiška sąmone. Dėl šios priežasties anapusinė žmogaus prigimtis - artimesnė giliajai realybės šakniai, kurios išryškinimas ir išaukštinimas nuimant apolonišką sluoksnį būtų įėjimas į galutinę civilizacijos forma, kuri atsiranda tada, kai žmonija pagaliau supranta realybės paslaptį ir sukuria ja pagrįstą, gyvenimus valdančią kultūrą. Dionisiškas žmogus yra dieviškas žmogus, įsikūnijęs dievas, kuris jau šiame gyvenime geba patirti anapusinio gyvenimo dovanas, iškeldamas į vaizdinio paviršių dionisiškos dvasios galią. F. Nietzschė'ės manymu apoloniškomis sąvokomis tai pasireiškia kaip „valia viešpatauti", kuri yra paviršinė trancendentinės gelmės forma.

klajunas

Pažinimo eiolinė mechanika

Šiame skyrelyje parodysiu, kaip susijungia pirmas ir aštuonioliktas „Filognozijos pradmenų" tomas, rodantys filognozijos nuotykio pradžią ir pabaigą. Tam reikia prisiminti tokias sąvokas kaip eiolas, rėizolas, eiolinė mechanika, dėmenų ekranas, multipleksas ir t.t. Galėjo atrodyti, kad jos nesvarbios ir vystant temas bus išstumtos tradicinių sąvokų ir užsimirš, tačiau taip neįvyko ir jos tampa pamatinėmis filognozijos sąvokomis. Tiems, kas į jas neatkreipė deramo dėmesio ir, galbūt, nesuprato, priminsiu ką jos reiškia. Pirmi du terminai yra eiolas ir rėizolas, tad pradėkime nuo jų apibrėžimo. Tam padės tokie vaizdiniai kaip žemėlapis ir trajektorija. Kas tai yra visi žinome: žemėlapis yra galimybių visuma, o trajektorija, kokia nors faktinė, realizuota galimybių struktūra. Taigi eiolas yra žemėlapis kaip galimybių erdvė, o rėizolas yra trajektorija, kaip konkreti galimybių realizacija. Tačiau toks paaiškinimas - tik viena medalio pusė. Kita vertus, tokiuose terminuose kaip eiolinis ir rėizolinis vektorius - viskas atvirkščiai, nes kalbant apie judėjimą įvyksta inversija: eiolinis vektorius, arba laisvaveika, yra trajektorija, o rėizolinis vektorius, arba daikotvektorius yra žemėlapis. Laisvaveika kuria laisvą trajektoriją, būdingą sąmoningai gyvybei, o daiktovektorius yra žemėlapio, vadinamo „pasauliu", judėjimo elementas.

Kaip ši tema susijusi su filognozija, kuri apibrėžiama kaip „pažinimo meilė", matosi iš termino eiolinė mechanika paaiškinimo, kuri yra ne kas kita kaip pažinimo teorija. Gali pasirodyti, kad šios mechanikos reikšmė elementaresnė, kadangi susijusi su paprastu gyvūniniu judėjimu, tačiau toks įsivaizdavimas neteisingas, nes čia daugiau turimos omenyje aukštosios sąmonės funkcijos, kurių mechanika yra ne kūniška, tai yra ne „rėizolinė", bet eiolinė, arba susijusi su eiolosfera, kuri yra bendroji gaublė, kaip gyvybinė laisvės erdvė, kurioje pirmenybė yra ne išoriniam, bet vidiniam, arba dvasiniam, judėjimui. Todėl eiolinė mechanika yra ne kas kita kaip pažinimo teorija, kuri naudojama filognozijoje. Kam to reikia - suprasti nesunku, nes norima atsiriboti ir nuo filosofijos „mąstymo" kaip kontempliacijos arba refleksijos ir nuo pažinimo, būdingo moksliniam metodui, kurio tikslas - kurti mokslines žinias, pagrįstas tik „faktais". Ši disciplina dar nėra išvystyta, nors tam yra visos reikalingos užuomazgos, ir galutinis variantas bus pateiktas aštuonioliktame „Filognozijos pradmenų" tome, kuris vadinasi „Pažinimo meilė".

Eiolinės mechanikos elementorius jau pateiktas ankstesniuose tomuose ir susijęs su tūkstančio vienetų skale, kuri yra visa planuojama eiolinės mechanikos trajektorija, kurios pagrindinis tikslas - pažinti realybės žemėlapį, naudojant dėmenų ekranus, rėizolinės substancijos gnostinius implantus, struktūrines formules, tačiau nenaudojant matematikos, kiekybės, kuri yra tik šalutinis teorijos įrankis. Prisiminus pagrindinę struktūrą, tokią kaip didžioji ir mažoji sieva, esanti divergentinėje arba konvergentinėje opozicijoje, pirmoji yra rėizolinė substancija, žemėlapis, o antroji - eiolinė substancija, arba trajektorija. Ši struktūra kuriama eiolinės substancijos sugebėjimo dėka, kurioje sąveika su žemėlapiu pagrįsta laisvu apsibrėžimu, nuo kurio priklausys, koks galutinis filognozijos rezultatas, kaip priemonės ir pasiekto realybės atidengimo. Pagrindinis kriterijus, kaip jau buvo aprašyta, yra kiek nematomos realybės padaroma matoma ir kaip ji suformuojama eiolosferos priemonėse. Tai reiškia, kad eiolinė mecahnika turi du pagrindinius sandus: teorinį ir praktinį. Pagrindinės priemonės - vadinamasis dėmenų ekranas, iš kurio formuojamas multipleksas, naujesniu terminu vadinamas „sieva". Žinoma, kadangi tai pažinimo procesas, sieva turi būti ne psichologinė, bet racionalioji, kuriai būdingas logiškumas ir struktūriškumas, o ne estetika ir kūrybiškumas.

Kaip bus išpildyti šie reikalavimai - paaiškės vėlesniuose išplėtimuose, o čia tenoriu padaryti pirmą žingsnį ir pristatyti naują principą aiškesniu ir labiau išplėstu variantu. Kaip viskas atrodo pradiniame pristatyme, galima pasižiūrėti pirmajame tome, kur pateikta sątvaro kaip eiolosferos pradinė idėja, eiolinės mechanikos keli pavyzdžiai, ir kaip tikslas arba objektas - antigravitacijos ir artimųjų eterių tyrimų projektas. Ką duoda pažinimui eiolinė mechanika? Pirmiausiai išdėsto visą pažinimo komponentų rinkinį sątvarologijos kontekste, apibrėžiant eiolosferą; tada paaiškina patį pažinimą eiolinės mechanikos priemonėmis, kurios yra dėmenų ekranai ir loginės struktūros, vadinamos dauglypomis ir daugtūriais; galiausiai iškelia užsibrėžiamus tikslus apibrėžiant kiekybiškai kaip nežinojimas virsta žinojimu, neturėjimas - turėjimu ir t.t. Viso šio proceso tikslas - pateikti praktinių pažinimo rezultatų, kurie duotų techninę naudą ir išplėstų civilizacijos veiklos mastą. Preliminariai tai turi būti išsiveržimo į kosmosą pilnas įgyvendinimas - toks būtų filognozinės civilizacijos pagrindinis tikslas.

Visos žmonijos istorijos eiolinės mechanikos trajektorija buvo tokia:

a) magijos eiolinė mechanika - gamtinis žmogus,
b) mito eiolinė mechanika - kultūrinis žmogus,
c) herojinės religijos eiolinė mechanika - pirmo tipo civilizacijos žmogus,
d) filosofijos eiolinė mechanika - antro tipo civilizacijos žmogus,
e) mokslo eiolinė mechanika - trečio tipo civilizacijos žmogus,
f) filognozijos eiolinė mechanika - ketvirto tipo civilizacijos žmogus.

Vienas iš būdų vertinti koks kiekvieno trajektorijos etapo pasiekimas yra rišlio ir technikos forma, kurie yra teorija ir praktinis pritaikymas. Eilinė mechanika gali būti natūrali, spontaniška, kolektyvinė ir individuali, organizuota, planuojama, kur pirmu atveju pažinimas yra tik atsitiktinė veikla, o antru - apgalvotas veiksmas. Kuo labiau žmogus išsivystęs, tuo labiau supranta pažinimo naudą ir jį siekia padaryti pagrindiniu savo gyvenimo tikslu. Be šio sugebėjimo neįmanoma turėti aukšto lygio civilizacijos, daugeliui žmonių palengvinančios gyvenimą, išlaisvinančios nuo sunkaus fizinio darbo. Nurodytą trajektoriją žmonija vykdo kolektyviai, tačiau šiame pažįstančiųjų rate išsiskiria ypatingų gebėjimų individai kurių eiolosfera ypatingai pažangi, tad jų indėlis į postūmį žemėlapyje daug didesnis negu kitų ir juos įprasta vadinti genijais.

Kas jie yra galima suprasti naudojant pagrindinę eiolosferos struktūrinė konstrukciją, vadinamą Uroboru, kurioje turime dvasią ir įstatymą kaip pagrindinius eiolosferos dėmenis. Šioje vietoje genijaus lygis priklauso nuo to, kiek jo sietuva internalizuoja dvasios, vadinamos juodąja liepsna, kuri reikalinga ypatingos, maginės / religinės / filosofinės būsenos sukūrimui ir antrojo įstatymo, kuri yra vidinė racionaliojo gyvybės prado atvertis, turinti turėti galingą antisumavimo ir sumavimo sugebėjimą, kuris turi ypatingos protinės įžvalgos galią ir sugeba dalyvauti kaip eiolinės mechanikos gnostinės ir techninės sintezės priemonė. Vadinasi genijus struktūroje atvertis-įmestis priklauso nuo abiejų krypčių: atverties mastelio ir įmesties sugebėjimų. Tai filognozijoje pagrindinė eiolinės pažinimo mechanikos struktūra. Absoliutus žinojimas yra vienas, tačiau yra daugybė kelių kaip jį pasiekti konkrečiai gyvūnų rūšiai ir tai priklauso nuo jų kolektyvinės eiolosferos ir pažinimo eiolinės mechanikos. Iki šiol filognozijoje tyrinėjau įvairius pagrindinius ir šalutinius klausimus, ir joje buvo magijos, okultizmo, religijos, filosofijos, mokslo, istorijos, tačiau visas šis darbas buvo tik parengiamoji medžiaga, kuri bus vainikuota aštuonioliktame tome, kuriame bus atskleista, kas tai yra filognozija, kuo ji skiriasi nuo filosofijos ir mokslo, kuo jos metodas išskirtinis ir kokių pranašumų galima įgyti, pagrindinio bet kokios civilizacijos uždavinio siekiant mano metodu.

Iki galutinio tikslo dar liko praeiti daug tarpinių etapų: išnagrinėti fizikos rišlio priemones, palyginti dviejų pagrindinių tipų civilizacijas, pateikti filognozo, vadinamo baltuoju drakonu, doktriną, įvertinti kaip tiesos sąmonė susijusi su veiklos masto išplėtimu, ir kokie turi būti žmonijos orientyrai Žemės istorijoje ir galiausiai pateikti pagrindinės filognozijos doktrinos priemonės vadinamos pažinimo eioline mechanika galutinį variantą. Tai „Baltojo drakono civilizacijos" projekte yra pradinė mokykla, kuri skirta tautinės valstybės uždavinynui. Kol kas tuo užsiimu vienas, tačiau taip yra todėl, kad metodas dar nebaigtas ir kitiems prisidėti neatėjo laikas.

klajunas

Gravitacinė trauka

Nuo pat pirmojo „Filognozijos pradmenų" tomo viena iš pagrindinių praktinių filognozijos problemų yra gravitacijos teorija ir antigravitacijos mechanizmo suradimas. Tai reikalinga tam, kad civilizacija pasiektų archontinių technologijų lygį ir padarytų proveržį į kosmosą. Taip bus nustota technologiškai „valgyti" planeta ir gyvybę ir bus galima visą kūrybinę / intelektinę energiją nukreipti į išorę. Kol tai nebus padaryta, visi moksliniai tyrimai ir proveržiai bus nukreipti į save, į vidų tol, kol gyvybę sunaikins dirbtinės gamtos ir gyvybės sfera, kuri vis labiau išstumia natūralią gyvybės sferą. Atvėrus dangaus vartus ši problema turėtų išsispręsti, visą dirbtinį civilizacijos aspektą iškėlus iš Žemės. Taip sprendžiamas juodojo ir baltojo drakono civilizacijos konfliktas, siekiant, kad Žemė būtų daugiau juodojo drakono buveinė, kurią leidžiama tik minimaliai technologizuoti, o nutolę nuo Žemės dangaus kūnai turi turėti dirbtinę sferą, kadangi juose nėra natūralios gyvybės sferos, arba gamtos. Tam tikslui reikia veiksmingos, naujos gravitacijos teorijos, kuri paaiškintų koks yra traukos mechanizmas, ir svarbiausia - kaip ją įveikti sukuriant antigravitacinės levitacijos efektą, kuris padarytų kosminio transporto technologiją - lengvai pasiekiama.

Kadangi realybė yra tik substancijų rinkinys, kurį galima pakankamai sėkmingai modeliuoti naudojant kontinuumo metodą, visus kosminius reiškinius perprasti yra gana lengva. Yra du fizikoje aprobuoti modeliai, vadinami I. Niutono visuotinės traukos dėsniu pagal „nuotolinio poveikio" teoriją ir A. Einšteino geometrinė gravitacijos teorija, pagal kurią trauką sukuria „erdvės kreivumas". Ir trečias modelis, kurį propaguoju aš, yra sukuriamas potencialinio lauko poslinkio, išstumiamo masės, kuris nuolat veikia masyvaus kūno tiesioginę aplinką. Šis skyrelis skirtas paaiškinti pastarąjį modelį, kuris bus mano tolesnių gravitacijos tyrimų pagrindas. Galutinis šios teorijos variantas bus pateiktas 17 tome, kuris vadinsis „Kosminė civilizacija", o čia yra tik tam rengiama įžanga, kurios tikslas jau dabar pradėti tesėti savo pažadus.

Pirmiausia reikia surinkti visus reikalingus dėmenis, kurie yra du: homogeniškas kosminio lauko kontinuumas, kuris užpildytas substancijomis, nematomais klodais ir turi silpno potencialinio lauko savybių. Tai reiškia - jeigu įvyksta lauko poslinkis, jis turi tendenciją grįžti į savo pradinę padėtį, taip išlyginant potencialą; kitas dėmuo yra materijos sankaupa, kuriai spaudžiantis ir koncentruojantis, potencialinis laukas išstumiamas iš išorę, erdvę užpildant su tankia materija. Šis išstumtas laukas sukuria aplink masę „potencialinę atmosferą", kuri, siekdama sugrįžti į pradinę padėtį, spaudžia žemyn visus materialius kūnus savo potencialiniu spaudimu, taip sukuriant gravitacijos zoną aplink žemę. Tai reiškia, kad yra du traukos etapai: ta trauka, kuri sukoncentruoja masę ir trauka, kuri atsiranda aplink materialų kūną. Paveiksle tai turėtų atrodyti taip:



Čia pavaizduota sistema Žemė-Mėnulis, kurie vienas kitą traukia savo gravitacinėmis zonomis, proporciškai pagal jos aukštį. Akivaizdu, kad tai, koks yra jos aukštis priklauso nuo to, kiek sukoncentruota materijos, koks jos tankis / skvarbumas ir erdvinis tūris. Trumpai tai paaiškinama, kad traukos stiprumas priklauso nuo masės kiekio bei nuo masės kiekių „sumos". Arba dar kitaip: gravitacinis potencialas yra masės funkcija. Tai, be abejo, savo formulėje turėjo I. Niutonas, tačiau jis neturėjo šio efekto mechanizmo ir viską aiškino „nuotoliniu poveikiu", nes rėmėsi empiriniu patyrimu ir jam nebuvo žinoma nematomos hipostratos ir nematomų klodų koncepcija.

Pažiūrėjus į paveikslą, matome tokius raidinius žymėjimus:

A - Žemės masės sankaupa, masės centras,

B - Mėnulio masės sankaupa, masės centras,

C - Žemės ir Mėnulio pusiausvyros taškas,

a - Žemės gravitacijos zona, vienkryptės traukos stiprumas,

b - Mėnulio gravitacijos zona, vienkryptės traukos stiprumas,

d - suminis abipusės traukos stiprumas.

Formulės tokios:

d = a + b - dviejų kūnų trauka

a = f (A) - potencialas yra masės funkcija (Žemė)

b = f (B) - potencialas yra masės funkcija (Mėnulis)

Kokie konkrečiai parametrai galima nustatyti tik matavimais, kuriais remiantis po to formulės sukalibruojamos, nes nežinant tikrų savybių, kurių teoriškai nustatyti neįmanoma, nėra galimybių surasti proporcijas. Pavyzdžiui, I. Niutono formulėje, tai padaroma įrašant gravitacijos konstantą. Tačiau netaikant šių mechanizmų praktiškai, tik norint suprasti kas tai yra, nes tai pradmenims yra pakankamas lygis, užtenka tokio paaiškinimo. Žinoma, fizikos mokslas yra pasiekęs daug daugiau ir savais metodais suradę visus parametrus, tačiau galima šiuo keliu eiti savarankiškai ir paaiškinti kaip viskas yra „savo galva". Tam yra daugybė būdų, o aš pateikiu tą, kurį naudosiu savajame problemos sprendime. Tai yra:

d = [a = f(A)] + [b = f (B)]

a (l; F) - gravitacijos zona a turi aukščio l ir traukos stiprumo F parametrą;

b (l; F) - gravitacijos zona b turi aukščio l ir traukos stiprumo f parametrą;

A (m; V) - materijos sankrita A turi kiekio m ir tankio V parametrą;

B (m; V) - materijos sankrita B turi kiekio m ir tankio V parametrą.

Ši logika realizuojama sukalibruojant su tikrais koeficientais, vadinamais konstantomis, kurie reikalingi teoriją priartinti prie realių substancijos savybių.

Pratęsiant samprotavimą, galima klausti, kodėl potencialinis kosmoso laukas neišsiplečia tiek, kiek yra masės, bet pasislenka „tankėjimo" arba „užeigos" būdu. Tai paaiškinti galima taip: visas kosmosas užpildytas potencialinio lauko kuris turi kosminį masteli, „slegiantį" kiekvieną tašką. Todėl sąveikoje tarp masės ir lauko, kadangi jis yra materiali struktūra, jis nepasislenka bet spaudžiamas, ir spaudžiamas priešinasi. Kadangi masė nesugeba įveikti šio pasipriešinimo ji lauko kiekį proporcingą masės kiekiui ir tankiui paslenka, sukuriant potencialo poslinkį, kuris turi tendenciją grįžti atgal, taip sukuriant įcentrinės traukos jėgą, kuri tampa gravitacine zona trukdančia išskristi į kosmosą, tai yra laisvą nuo traukos erdvę. Oro ir kosmoso transportui šią zoną įveikti sunku ir daug kainuoja, nes norint sukurti pasipriešinimo jėgą, reikia energijos. Oro aviacija tam naudoja atmosferos klodą arba reaktyvinį išorės degimo variklį, kuriam oras - nebūtinas. Antigravitacijos esmė surasti naują jėgos mechanizmą, kuris ateitų iš giluminės realybės, kuri šiuo metu nežinoma mokslui, kurioje būtų galima kurti judėjimo arba kybojimo efektą.

Anksčiau buvo manoma, kad materija keičiasi kvantais arba kažkaip generuoja mechanizmą atominėje struktūroje, kuri esą turi galimybę spinduliuoti „gravitonus", kurie ir yra traukos priežastis. Aš manau, kad viskas paprasčiau: gravitacijos zona sukuriama išstūmimo mechaniniu veiksmu, kurį kosmoso kloduose įvykdo materijos agregacija, ir trauka yra potencialo lyginimosi tendencija, kuri daro poveikį visiems jame esantiems objektams, su kuriais sąveikauja klodas, kaip vandens srovė neša valtį. Jeigu imti A. Einšteino geometrinį erdvės kreivumo variantą, tai jis irgi turi teisingą įžvalgą, tačiau ji paimta iš dvimačio modelio ir neturi hipostratinių klodų tikro konceptualinio įsisavinimo, kuris atsiranda tik suvokus žmogaus sąmonės sandarą, kad ji - tik pareidolinis sumatorius, kuris piešia dalinį anapusinės realybės vaizdą, nerodantį tikrų substancijos konfigūracijų.

Gravitacijos teorija yra pagrindinė hipostratikos teorija filognozijoje, kurioje siekiama pereiti nuo sąmonės ir gyvybės tyrimų į išorinės erdvinės ekspansijos perspektyvą, tam kad dėmesys nuo „savęs užkariavimo" būtų nukreiptas į išorinę erdvinę ekspansiją, kurios pavadinimas yra transglobalizmas. Tam, kad būtų galima pradėti šią programą, nebūtina prievartiniu būdu globalizuoti ir centralizuoti planetos, tačiau vietoj to galima pradėti veržtis į išorę visiems iš savo tautinių teritorijų sukuriant savotiškas planetines varžybas. Taip, galbūt, bent iš dalies bus palengvintas krūvis gyvybei. Kodėl to reikia? Atsakymas elementarus, jeigu bus pirma siekiama centralizuoti planetą, žmonija bus uždaryta iš neišsivaduojamą kalėjimą, o kosmosas taps monopolinių korporacijų privilegija, kas yra blogiausias scenarijus kokį tik galima sugalvoti.

klajunas

Trečiosios žvaigždės era

Filognoziją pirmiausiai suprantu kaip gelmininko metodą, kurio tikslas yra atverti transcendentinius klodus, kurie driekiasi kosminėje erdvėje anapus sąmonės lauko. Šie klodai yra visų joje atveriamų reiškinių šaltinis, tačiau daug kartų pranokstantis tai, kas yra vidinėje erčioje, vadinamoje šviesos arka. Gelmininko tikslas paimti klodo substanciją, iškelti ją į sąmonės šviesą, padaryti regima ir valdoma. Kuo gilesnis klodas iškeltas, tuo jis svarbesnis ir brangesnis, ypač vadinamieji taurieji klodai, kurie šiek tiek panašūs į tauriuosius metalus ir brangakmenius. Tai reiškia, kad jie duoti ir prieinami ne visiems, juos turi tik elite išrinktųjų kasta, vadinamieji klodų sergėtojai. Įprastiniai klodai šiuo metu atiduoti visiems ir jie yra eksploatuojami, tuo tarpu taurieji klodai saugomi šventyklose, kurios turi to klodo atverčiai arba pasėmimui reikalingą gralį. Tauriesiems klodams priklauso gyvybės klodai ir dvasios klodai, taip pat svarbesnių archontinių technologijų klodai, kurie sutechninami tik minimaliai, elitiniam naudojimui, kad nebūtų apkrauta hipostrata. Aukščiausia kategorija, žinoma, yra dieviškas gralis, kuris laiko visą kosminę realybę ir yra kūrinijos pagrindas, todėl - neliečiamas. Tai yra baltojo drakono civilizacijos įstatymas, kuriam nepaklusus gresia išnykimas.

Žemesnieji graliai nėra taurieji, tad jie naudojami juodojo drakono civilizacijoje arba antrosios žvaigždės baltojo drakono civilizacijoje, kuri dar silpnai išsivysčiusi ir neįėjusi į tikrą civilizacinį olimpą. Šioje civilizacijoje yra tik vienas taurusis gralis, vadinamasis DNR, kuris yra gyvybės pagrindas. Tačiau šiuo metu DNR teorija mokslo dar neišvystyta, tad jie nesuvokia su kokiu graliu turi reikalą ir transhumanizme ir pohumanizme naudoja banditiniuose projektuose, tokiuose kaip genų inžinerija ir klonavimas. Tad šiame įžanginiame, šioje temoje, skyrelyje pirmiausiai pristatysiu, kas yra gralis ir kas yra gralių žvaigždė. Schema yra tokia:



Pirmos žvaigždės era:

1 gralis - žemė, kuri kaip stichija turi tokias svarbias formas: metalai, kristalai ir molis; šioje šventykloje klesti metalurgija, keramika, auksakalystė, juvelyrika.

2 gralis - vanduo, kuris kaip stichija sutelktas vandenynuose ir upėse, naudoti kelionėms, kaip jėgainės ir pan.

3 gralis - oras, kaip stichija susijusi su vėjo energijos eksploatavimu, oro dinamika transportui.

4 gralis - ugnis, kaip stichija skirta šilumai ir šviesai kurti, taip pat garbinta šventyklose kaip taurusis klodas.

5 gralis - dvasia, kaip stichija irgi yra taurusis klodas, kuris įeina į gyvybės branduolį. Garbinta kaip šventas klodas, kuris pasireiškia per išrinktus žmones.

Antros žvaigždės era:

6 gralis yra šviesos klodas, kurio pagrindinis atributas yra saulė, arba ugnis; tai taurusis klodas, susijęs su saulės ir ugnies kultais, tačiau šiuolaikinėje eroje nutaurintas, sukūrus dirbtinę šviesą, vadinamą „lempa". Genijus - J. Maxwell.

7 gralis yra elektros klodas, kurio pagrindinis atributas yra su metalais susijęs dalelių judėjimas, kurį įtechnino vienas iš šio gralio genijų N. Tesla.

8 gralis yra molekulės, kurios buvo paaiškintos D. Mendelejevo, sukūrusio Mendelejevo lentelę. Tai chemijos gralis, kuris išsivystė iš alchemijos ir metalurgijos.

9 gralis yra atomai, kurie buvo ištyrinėti iki subatominio lygio ir yra chemijos pagrindas; šio klodo pagrindinis pritaikymas - branduolinė energetika.

10 gralis yra DNR molekulė, laikoma ląstelinės gyvybės pagrindu, rodoma tik molekulinės genetikos lygmenyje ir yra nepilna teorija. Šis klodas, kaip ir dvasia, priklauso tauriojo klodo kategorijai ir turi, pilnoje teorijoje, būti saugomas dešimto gralio šventykloje, tauriojo klodo sergėtojų.

Trečios žvaigždės era:

11 gralis

12 gralis

13 gralis

14 gralis

15 gralis

Pastaroji era dar neįsibėgėjusi ir laukia savo genijų, kurie sukurs penkias trečiojo tūkstantmečio gralių priemones, kuriomis bus galima įpaviršinti tauriuosius giluminius klodus, susijusius su dvasia anapus žmogaus, gyvybe anapus žmogaus, kosmoso tauriaisiais klodais, kurie laiko didžiojoje sievoje sujungtą visą substancijų tinklą, grįsdami mūsų realybę.

Vienas iš svarbesnių gralių ankstyvosiose epochose buvo dvasios gralis, kuris kuria sąmoningą gyvybę ir yra vieta, kurioje atsiveria dvasia iš vidaus, sąmonės erčioje. Šios vietos viena iš doktrinų yra filosofija, kuri skirta žmogaus dvasinio gralio ugdymui, kuris turi išsivystyti į dvasinę pažengusią asmenybę, kad jam būtų atverti išorinio pasaulio klodai. Todėl šio, 5 gralio centrinė doktrina yra filosofų rankose, kurie turi saugoti dvasią nuo paklydimų ir klystkelių, nuo taurumo praradimo ir pavirtimo netauriuoju klodu, vadinamaisiais „moliniais asočiais". Taurieji klodai yra tam tikri metalai, brangakmeniai, kristalai, ugnis, šviesa, tad dvasia turi orientuotis į šias stichijas, kad netaptu skambančiu moliu, esančiu pačiame atverties paviršiuje, žemėje, kurio išgavimui nereikia didelių pastangų, o suformavimui - gebėjimų. Tokioje sąmonės kokybėje pakvietimas į tauriųjų gralių šventyklas - neįmanomas, kur klodai skirti ne eksploatuoti, bet saugoti. Eksploatavimo beprotybė ypač būdinga antrosios žvaigždės eroje, kur netaurieji klodai buvo paversti mafijų ir klanų galios šaltiniais, ir tam, kad taptų dievais jie pradėjo gvieštis taip pat ir tauriųjų klodų. Todėl vyksta žvalgyba, špionažas, šmeižtas ir provokacijos, kad galėtų prieiti prie norimos gralio technologijos ir ją užvaldyti. Kol kas jiems tai nepavyko, ir šėtono sektos užsiima tik savęs garbinimu ir primityvių technologijų progreso. Nepaisant to, transhumanizme ir pohumanizme jie vis tiek jau peržengė leistiną ribą. Filognozijoje imamasi visų saugumo priemonių, kad nebūtų atskleisti tauriųjų klodų graliai ir proveržis būtų tik minimalus, transporto srityje. Todėl daugiausiai vystomas 5 gralis filognozijos metodo forma ir įvedami kai kurie atskleidimai, reikalingi naujovių paviešinimui.

Bet kokiu atveju, trečias tūkstantmetis, kuris jau prasidėjo, yra trečios žvaigždės era, tada laikui bėgant, einant vienam šimtmečiui po kito, galimas kai kurių tauriųjų ir šventųjų gralių atskleidimas, kuris pakeis civilizacijos eigą tūkstantmečiams. Kokie tie graliai, jau buvo padarytos užuominos kalbant apie esencijas ir juodąją liepsną, tačiau kaip jie konkrečiai įvardijami, kokios jų archetipinės savybės - bus parodyta tolesnėje ateityje. Kaip žinia, yra praėjęs pirmo šimtmečio trečiame tūkstantmetyje penktadalis, ir jau dabar pradeda ryškėti kai kurios tendencijos, kurios yra didelių permainų ateityje ženklai. Kam šis vaidmuo bus patikėtas - suprasti nesunku: tai bus penkto gralio lyderiai, kurie turi filosofijoje išvystę dvasią ir yra geriausia, ką turi paviršiaus civilizacijos, neįleistos į atsiskyrusią civilizaciją, žmonija. Todėl filosofija, kuriai yra apie 2500 metų, yra gana perspektyvus dalykas tiems, kas turi pašaukimą ir kas turi užsitarnavęs žiniuonio arba išminčiaus statusą. Yra ir netikri filosofai, vadinamieji mokslininkai, kurie vykdo šaltinių tyrimus ir neinicijuoti į auštąją civilizaciją. Jų darbas nukreiptas ne į viršų, bet į apačią ir yra mokytojai, ideologai, politologai, propagandistai bei psyopo specialistai. Šioje vietoje kalbu ne apie tokius filosofus. Tiems, kas domisi tikrąja filosofija, turėtų atsiriboti nuo tokių populiarių jos variantų, taip pat nuo filosofijos mokslo, nes jis nieko neduoda, jeigu nenori dirbti valstybei. Tad tikroji filosofija, žiūrint iš netinkamos perspektyvos, gali apsirodyti kaip ezoterika ar okultizmas, įgaunantis teosofines formas, kurios pasako daug esminio, tačiau taip pat, neperžengus per paviršiaus sluoksnį, nieko įdomaus nepasako ir yra tik skaitymo ar informacijos pramoga.

Tuo tarpu tai, ką vykdau aš filognozijoje yra tikrovė, o tai reiškia, kad ji nereikalinga netinkamiems žmonėms, vadinamiesiems „moliniams asočiams", kurie neturi išvystytos dvasios ir įgimto taurumo, kuris būtų tinkamas susipažinimui su tauriųjų gralių doktrinomis, saugomomis archontų šventyklose. Ir ypač tam netinka valdžioje esanti subanditėjusių žudikėlių mafija, kuri irgi siekia tapti inicijuotais. To jie, žinoma, neturėtų tikėtis.

klajunas

Vienuoliktas "Filognozijos pradmenų" tomas bus užbaigtas dviejų mėnesių bėgyje, tad buvo užregistruotas ir gauti ISBN kodai elektroninei ir spausdintinei knygai.

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: senoji dinastija. 11 tomas. 2023 // ISBN 978-609-08-0170-3 (spausdintinė)

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: senoji dinastija. 11 tomas. 2023 // ISBN 978-609-08-0171-0 (elektroninė)


Knyga bus nemokama ir ją bus galima parsisiųsti mano puslapyje www.filognozija.com

"Filognozų asociacija"



klajunas

Žmogus kaip atveriančioji būtis

Be technologinių gralių, kuriuose nematomi ir matomi klodai atveriami dirbtiniu būdu, yra ir natūralus gralis, kurio sąmoningumo esmė yra būti transcendentinės būties atvaru, sukuriančiu gyvybinę erdvę dvasinei būtybei. Šis sugebėjimas atverti transcendenciją nevienodas visiems žmonėms, nes vieniems tai sekasi blogiau, o kitiems geriau priklausomai nuo to, kokia jų pirmapradžio kūno ląstelito genetinė sandara. Gyvybė turi daug transcendencijos įdvasinimo priemonių, kurių paprasčiausia yra akių / ausų priekinės sąmonės sistema, kuri turi elementariausią tamsos / šviesos variantą, kuris pasaulį daro nematomu arba matomu. Tai nuotolinis atvaras, kuriam reikia nuotolinio signalo, kuris kontaktuoja su pirmapradžiu žmogaus kūnu. Tačiau yra ir kitokie atvaro principai, kuriuose tarpinis signalas nežinomas arba atveriančioji dvasia kontaktuoja tiesiogiai su klodu. Toks principas naudojamas vadinamojoje galinėje sąmonėje, kurioje nėra tarpinio pernešančio signalo ir gnostinis laukas mentalines formas perduoda tiesiogiai į dvasią. Todėl mintis sudėtinga, daugiadimensė, neturi išreikštos vienmatės formos arba tiesinės tėkmės kaip muzika. Ši struktūra yra įstatyta į bendrąją sąmonės gaublę, kurioje vienu metu yra ir Aristotelio saulės, sauluvos, transcendencija ir Platono saulės, dvasinės sietuvos, transcendencija, kurioje į atveriančią dvasią įleidžiami nematomi transcendencijos kolai, skirti kurti vidinę, subjektinę žmogaus dalį.

Kaip visa tai atrodo iš išorės matoma pažiūrėjus į holoplastinį pirmapradį kūną, kur priekinė sąmonė rodo tiesioginę materialią daiktavardinę ir veiksmažodinę aplinką, o galinė sąmonė yra pirmapradžio kūno dvasinių aurų junginyje, kuriame reiškiasi informaciją sumuojantis subjektas, sudarytas iš tiesioginio aplinkos įtraukimo į sąmoningo gyvūno substancijas, kuriose parodomos substancijos nežinomos materialistinei suvokimo sistemai. Todėl mentaliniai laukai, atsiveriantys minčių formose irgi yra „objektyvus" pasaulis, tik pažiūrėtas iš žmogaus vidinės dvasinės sandaros, kurioje atsiveria akimis nematoma transcendencijos dalis. Ši žmogaus kryptis yra vadinamoji Platono ola, kuri turi savo nematomą „saulę" valdomą miego mechanizmo. Tai sapnų karalystė, parodanti giliąją žmogaus savastį, kuri atsiveria tada, kai išnyksta materialioji pasaulio pusė ir dvasia pasineria į savo giliuosius subjektyvius klodus. Šioje vietoje primityviausia šviesos / tamsos sistema yra organinio ląstelito gyvybės principas, kuris priklauso nuo širdies mechaninio darbo, kuri, varinėdama gyvybiniu skysčius, palaiko ląsteles gyvybės būsenoje. Sutrikus organinei sistemai sąmonė išjungiama, nes kūnui pasidarius neveiksniam gyvybė atsiskiria nuo savo materialinio apvalkalo ir aurų lygmenyje pereina į kitą egzistavimo pakopą.

Šviesa yra atvertos transcendencijos būsena, o tamsa yra užvertos transcendencijos būsena, ir kiekviena gyvybės forma, kuri susijusi su tam tikru konkrečiu DNR kodu, turi savo transcendencijos gylį, kuris parodo kokio mastelio yra Dvasioje Įstatymas, rodantis kiek gyvybėje yra reginčios šviesos. Kaip jau sakiau, šviesa gali būti kuriama per tarpinį signalą ir tiesiogiai dvasiai kontaktuojant su klodu: jeigu kontaktas yra, kaip gnostiniuose laukuose, tai yra šviesa, o jeigu kontakto nėra, tai nėra šviesos ir dvasia yra grynos būsenos, galbūt net neturinti mažojo žiūroninio sąmoningumo, kuris būdingas pareidolinei, apoloniškai gyvybei, matančiai vaizdų formas, garsų tonus bei minčių schemas. Kokia bendrosios gaublės šviesinių sistema sietuvoje, tokia ir gyvybė. Kiek ji susikoncentravusi ties savo vidinės substancijos substancinėmis formomis, kurios įdiegtos į genetines organų programas, tiek ir turi dvasia gyvūninio gyvybingumo, kuris ypač buvo svarbus gyvybės / gyvenimo filosofijoje, kurioje ši substancija buvo suvokiama pagal jos subjektyvią objektyvaciją ir vadinta valia. Tačiau metafizika gali būti ir labiau nutolinta nuo gyvybės, tarus, kad centrinis transcendentinis klodas nedalyvauja tiesiogiai žmogaus sandaroje arba jai yra neesminis arba sumuojama organo energija nesurišta su šio klodo komponentu pirmapradžiame kūne. Žmonės, gebantys daugiau „pasemti" tikrovės, vadinamieji civilizacijos vedliai, yra techninių gralių savininkai, kurie parodo savo vidiniame pasaulyje tai, ko nemato kiti, ir yra vadinami archontais, turinčiais centrinę valdžią planetoje, nes jiems prieinamos galios priemonės, kurias dovanoja pati transcendencija. Tai reiškia, kad ir pats archontas yra gralis, kuris turi savo dvasioje daugiau šviesos negu kiti, su kuriuo atveria nematomus hipostratos klodus ir iš šio savo sugebėjimo sukuria realybės valdymo priemones, susijusias su centrine magijos sistema, iš kurios kyla visi prometėjiški atsišakojimai.

Akivaizdu, kad šviesos priemonės gali būti materialios ir dvasinės. Materialios priemonės daugiau susijusios su juslinių organų sistemomis, kurios reikalingos priimti materialiems signalams, o mentalinėje sferoje šios priemonės yra tiesioginės, kontaktinės, susijusios su juntančiu laukų sąlyčiu, panašiai kaip uoslės bei kvapo organuose. Tai reiškia, kad proto organe vykstantis procesas artimesnis skonio ir kvapo mechanizmui, o ne akių ir ausų, nes mentalinis laukas tiesiogiai sąveikauja su dvasine substancija, kurią paverčia metaliniais vaizdiniais. Tai reiškia, kad norint gauti priėjimą prie centrinio dvasinio klodo patogesnė ne išorinė, bet vidinė sistema, kuri sudaro vadinamąjį Platono pasaulį. Kita vertus, kalbant apie patobulintus žmones, klodų įpriekinimas daug patogesnis, nes čia daugiau erdvės ir galimybių įvesti naujoms, virtualioms transcendencijos šviesoms. Natūralios kilmės archontas yra genetinis viršžmogis, kuris yra vadinamoji senoji dinastija, kurios apsaugoje yra tauriųjų ir techninių gralių technologija. Šis vaidmuo jiems atiteko todėl, kad jie turi tam natūralų genetinį pranašumą, kurį perduodant iš kartos į kartą vykdomas civilizacijos vystymas. Tai elitinių giminių struktūra, į kurią priimama tik geriausia genetika, kuri vertinama ne pagal išorinius požymius, bet pagal sugebėjimą valdyti transcendencijos atvėrimo šviesas, savo vidinėje, išorinėje ir fizinėje dalyje. Visada pageidaujamas naujų, arba naujos kokybės, šviesų atsiradimas genetikoje, kuris pasiūlo naujo tipo transcendencijos atvertį ir sukuria naujų galimybių pagrindiniam graliui.

Tai reiškia, kad kiek žmonija valdo šviesos priklauso ne nuo informacijos esančios knygose, bet nuo to, kiek jos valdo dieviškos egzistencijos, kurios savo proveržį turi susikurti pačios, kiekvienoje kartoje iš naujo, nes turi teisę turėti tik tiek, kiek esi vertas: kokia kokybė, tokios ir galimybės. Ir niekada didesnės galimybės neduodamos į žemesnę kokybę. Todėl, kad nesmuktų archonto lygis, reikalinga teisinga genetinė strategija. Tai reiškia, kad dauguma genijų vienaip ar kitaip yra susiję su archonto sistema ir turi jo genetikos, kurios priemonėmis jis padovanoja gyventojams aukštesnį sąmonės lygmenį. Tas lygmuo niekada nebūna elitinis, bet jis yra didesnis negu būtų be teisingo įsikišimo. Platono oloje mokslininkai ieško sugebėjimų, susijusių su dvasinės sietuvos ir pirmapradžio kūno proto organo Įstatymu, sukuriančiu padidintus intelekto sugebėjimus, tačiau tai tik viena iš civilizacijos vystymo formų, kuri renkasi transcendenciją formuluoti logoforminiu kodu, padariusiu paskutiniu tūkstantmečiu milžinišką šuolį. Tačiau tai ne visos šventojo gralio galimybės, būdingos tik apoloniškajai gyvybei, tačiau neesminės dionisiškajai gyvybei, kuri remiasi ne organiniu gnostiniu lauku, bet dvasia, dvasine sietuva ir dvasine sąveika su klodais, kurie nematomi jokiomis kitokiomis organinėmis arba gnostinėmis priemonėmis. Gnostinės formos tėra loginių schemų generatorius, o dvasia tiesiogiai jaučia realybės pagrindą ir intuityviai, tai yra betarpiškai, suvokia jos esmę, kuri po to pereina į meno kūrinius arba į minčių formas, kuriomis jau įtarpintu būdu išreiškiama giliausia realybės savastis, esanti anapus žmogaus.

Senoji dinastija niekada neatsiskleidžia atviru atsiskleidimu, tačiau jie matomi per meno, religijos, filosofijos ir mokslo genijus, kurie dažniausiai būna jų kūrybos vaisius. Tai reikia žinoti ir Lietuvai, turinčiai išsikovoti reikiamą lygį šioje santvarkoje, kurioje galima tikėtis, kad laikui bėgant ji galės išsiauginti savo genialių kūrėjų, kurie kurs pasauliniu lygiu. Tam reikia apsišvietusios valdžios ir kūrybinės laisvės atmosferos, kurioje būtų galima ugdyti ir vystyti savo kūrybines galias.

klajunas

Naujos knygos pirmas viršelio variantas atrodo taip:



Leidyba numatoma mėnesio bėgyje, tačiau iki to dar bus paviešintos maždaug 9 temos, kurios užbaigs šią ciklo dalį.

Pagal programą, kita knyga vadinama "Rišlio teorija", 12 tomas. Kada šis tomas bus pradėtas rašyti ir kaip bus viešinamas, pranešiu netolimoje ateityje.

klajunas

Holoplastinis žmogus

Nuo pirmo Uroboro, kaip žmogaus sandaros aprašymo priemonės, paminėjimo 2018 metais praėjo gana daug laiko ir prisikaupė daug naujos informacijos, kurią šiame skyrelyje ir pamėginsiu apibendrinti. Kaip žinia, Uroboras yra pagrindinė sątvarologijos priemonė, kurioje parodoma vidinė žmogaus sąmonės struktūra, kaip atveriančios ir atveriamos būties dvistata, kurioje skleidžiasi materialus ir dvasinis žmogiškumas. Tačiau tai supaprastinta, galima sakyti, fenomenologinė interpretacija, kuri neparodo giluminės žmogaus sandaros, priklausančios metafizinei sątvaro gelmei. Šią gelmę bandė išreikšti A. Schopenhaueris, F. Nietzsche'ė, A. Šliogeris, pirmieji ją įvardindami kaip valią, o pastarasis kaip Niekį. Tačiau šiais laikais šią gelmę galima artikuliuoti daug geriau, bandant identifikuoti loginius sluoksnius, kuriuos nustačiau tirdamas visą tikrovės spektrą tarp didžiosios ir mažosios sievos klodų. Nevartoju tokių terminų kaip valią, Niekis, vietoj jų pasirinkdamas savo variantus, sukurtus tokiais, kad padėtų įpaviršinti gelminę žmogaus ir pasaulio sandarą, leistų tapti slaptų klodų išmintingais šeimininkais. Šie terminai yra juodoji liepsna, sietuva, sieva ir pan. Naudojant pilną schemą ir minėtus terminus, galima apžvelgti visą sątvaro spektrą nuo vidinių jo dalių iki pačių išoriškiausių, kurie tik numanomi, tačiau jeigu yra vadinamieji dvasiniai, centriniai klodai - jie yra loginė būtinybė, kylanti iš tikrovės spektro hipotezės.

Ši nauja Uroboro versija reikalinga tolesnei filognozijos raidai, kuri kyla iš giluminės patirties ir racionalaus apmąstymo, siekiant sukurti pagrindus naujai tyrinėjimų krypčiai, kurioje toliau judama į priekį atsakinėjant į klausimą, kas yra žmogus, kokia jo sandara ir koks jo likimas metafizinėje realybėje po mirties. Toliau pateikiama schema yra viso iki šiol padaryto darbo apibendrinimas, sudaranti tarpinę stotį judant į galutinį tikslą - išspręsti žmogaus paslaptį šioje realybėje.



Šioje schemoje pavaizduota dvisluoksnė žmogaus sandara, kurioje yra empirinis lygmuo, kiekvieno žmogaus patiriamas savo viduje kaip šviesa / prieblanda, esanti pasaulio ir minčių erčiose. Kita, išorinė dalis, kurią galima vadinti metafizine, yra tikrasis žmogus, kuris nesumuojamas fenomenologiškai, kaip šviesos, tačiau, nepaisant to, yra vidinio žmogaus fundamentas, iš kurio jis kyla. Ši dvistata - giliojo ir paviršinio žmogaus - yra dvistata tarp dionisiškos ir apoloniškos gyvybės, apie kurią daug kalbėjo ir rašė F. Nietzsche'ė, kur viena yra dieviška, o kita gyvūninė žmogaus dalis. Žemutinis sluoksnis sudarytas iš grubiųjų materijų, kurios sukuria tik primityvų, paveikslinį suvokimą ir kuria statišką egzistencijos interpretaciją; tuo tarpu viršutinis sluoksnis yra tikroji žmogaus dalis, siejanti jį su giliaisiais klodais, iš kurių sudaryti dieviška gyvybė. Ši gyvybė daug ilgaamžiškesnė už gyvūninę, ir gyvūninė fazė yra tik trumpas ir nereikšmingas epizodas, egzistenciją suvokiantis „šviesos" priemonėmis, būdingomis mažajai sąmonei, vadinamai žiūronu, kuri yra iliuzinė realybės piešimo vieta, sukurianti smegenyse orientacijai reikalinga pasaulio vaizdą. Iš tikro šis pasaulis tėra holograma, kurioje gyvūnas vysto savo egzistenciją, užkoduojamą civilizaciniais psichovektoriais. Tačiau tikra realybė - virš šio apoloniško žmogaus, kur driekiasi dieviškos egzistencijos galimybės, į kurias žmogus pereina po savo mirties.

Pažiūrėję į Uroboro schemą, matome išskirtus keturis sluoksnius, kurie numeruojami pradedant nuo išorinio poliaus:

1 - juodoji liepsna;

2 - esencijos;

ir baigiant vidiniais:

3 - sąmonė;

4 - pasaulis.

Žmogaus mažoji asmenybė sukoncentruota trečiajame sluoksnyje, kuris sudaro psichologinį žmogų, kuriantį mažosios sievos egzistencinius psichovektorius, kurių tikslai gali būti biologiniai arba kultūriniai. Žmogus kaip tautinė ir politinė egzistencija, turi užprogramuotą santvarkos programą, apibrėžiančią jam jo vietą gyvenime ir kaip jis turi išpildyti jame savo gamtinę / kultūrinę paskirtį. Pasaulis yra pati akivaizdžiausia šviesa, kuri rodo pačią artimiausią transcendenciją, valdomą akių mechanizmo, keičiantis tarp pasaulio ir tamsos būsenų. Ši aplinka yra atvertoji transcendentinės būties dalis, kurioje žmogus orientuojasi ir susikuria savo išgyvenimo priemones. Tiesiogiai materijoje nematome, kas yra sąmonės substancija, tačiau ji neišvengiamai yra giluminis klodas, susijęs su artimaisiais ir tolimaisiais eteriais bei esencijų kombinacijomis, kurios, manau, sudaro giliąją gnostinės branos struktūrą, kurioje smegenų energoformos pereina prie psichoformų. Galima sakyti, kad šioje sątvaro struktūroje grubusis, psichinis sąmoningumas užgožia ir nuslopina subtilųjį, dvasinį žmogiškumą, tačiau kai gyvūnas nustoja funkcionuoti, atsistato natūrali padėtis ir pradeda dominuoti metafizinė žmogaus dalis, persikelianti gyventi dvasinėje aukštutinėje karalystėje, kuri sudaro kitos krypties gyvybės ekosistemą, esančią dieviškame didžiosios sievos poliuje.

Kita vertus, galima manyti, kad išorinė žmogaus dalis sąveikauja su vidine dalimi ir yra jos fundamentas, be kurio gyvūninė sąmonė būtų neįmanoma. Be abejo, šis klausimas - neatsakytas ir kokios pozicijos laikomasi priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių argumentų, tad geriausiai laikytis nuosaikios pozicijos, kurioje nepropaguojamas nei vulgarusis materializmas, nei fantastinis spiritualizmas. Akivaizdu, kad labiausiai trokštamas būtų dvasinis nemirtingumas, ir kad šis gyvenimas būtų tik laikinas epizodas nemirtingoje egzistencijoje, kur žmogus patiria tik nedidelę apribojimų kančią, ir jame išsivaduoja, įeindamas į tikrą dvasinę pilnatvę. Tačiau realybė nėra užprogramuota pildyti kiekvieno troškimų, tad vilties argumentas neturi jokių garantijų. Sąžiningas filosofas laikosi tiesos reikalavimų ir nepainioja norimos realybės su esama, nes to reikalauja intelektinio sąžiningumo maksima. Tačiau niekas netrukdo šį klausimą tyrinėti, rinkti informaciją ir turėti savo nuomonę. Visgi aš asmeniškai laikausi nuomonės, kad žmogaus egzistencija nesibaigia su mirtimi ir tam reikalingos dvasinės žmogaus dalys, kurios perima egzistencinio branduolio statusą užsibaigus gyvūniniam etapui. Taip pat, šis klausimas svarbus siekiant surasti efektyvių pažinimo metodų, atverti drakono akį, kuri, perėjusi į aukštesnį regėjimo režimą, mato daugiau žmogaus ir daugiau realybės. Filognozijos tikslas - suteikti žmogui tokias vystymosi priemonės, kad, pažinęs pasaulį ir save, jis suvoktų kokia geriausia jo gyvenimo trajektorija ir kaip formuoti psichovektorius, esančius aukštesnio pasaulio galimybių, gebančių suteikti pagrindą rango augimui ir tobulėjimui. Tai ypač svarbu jaunimui, norinčiam eiti dvasiniu / protiniu keliu, kuris atitinka aukštesnio socialinio sluoksnio lygį, formuoja reikalingus protinius gebėjimus ir moralines savybės asmenybės vystymesi.

Paviešinta Uroboro schema yra abstrakti, ji nerodo tikro, pirmapradžio žmogaus formos ir neatskleidžia hipostratinių klodų savybių, kuriose atsiranda vadinamosios ontologinės hologramos. Joje atskleidžiamas principas, kuriame matosi kokie yra giliojo žmogiškumo sluoksniai, kurie dar turi būti išvystyti į substancinių klodų savybių teorijas, kad parodytų tikrą žmogų tokį, koks jis yra pažiūrėjus iš metafizinio pasaulio perspektyvos. Tam jį fotografuoti ir filmuoti reikia ne materijos / eterių gylyje, bet esencijų / JL, kurios yra daug subtilesnė substancija, galinti parodyti giliųjų aurų struktūrą, įeinančią į sumatoriaus sandarą ir vadinama dvasine / sieline sietuva. Tai bus įmanoma tik suradus giliųjų klodų technologiją, kurių spinduliai bus tokie efektyvūs, kad jų dėka bus atskleista visa pirmapradžio žmogaus sandara ir bus galima matyti kaip įsikūnija ir išsikūnija dvasia, ir koks šio tolimojo pasaulio ekosistemos gyvybės principas, tapsiantis naujo civilizacijos lygio pamatu, kuriame į vieną susijungs „gyvųjų" ir „mirusiųjų" karalystės, kurios taps viena žmonija. Filognozijoje tai vadinama „holoplastine teorija", kuri, atsakiusi į visus žmonijos klausimus, įeis į galutinę savo išsivystymo pakopą, po ko liks tik erdvinės ekspansijos uždavinys, kuriame žmogaus tikslu bus pamatyti kitus pasaulius, kitas gyvybės formas ir atskleisti visas visatos paslaptis.

Senajai dinastijai priklausiantys archontai yra dvasiniai žmonės, turintys labiau išsivysčiusį satvarą, kurio tikslas - saugoti savo teritoriją, kad galią įgiję gyvūnai nesugadintų planetos vystymosi scenarijaus, kuris yra geriausias kelias gyvybei, išrinktas pažinus visus jos dėsnius. Materija paversta ginklu turi didelę griaunamąją galią, kuri gali sunaikinti visas gyvūnų rūšis. Tam, kad nereikėtų pradėti viso darbo iš naujo, auginant naują civilizaciją, ją reikia saugoti nuo neteisingo kelio pasirinkimo, nes nematant panoraminio didžiosios sievos vaizdo ir gyvenant tik 3 sluoksnio sievos ego burbule, klaidų darymas - neišvengiamas.

klajunas

Žvilgsnis iš šalies

Filognozijoje naudojamos dvi žiūrėjimo į realybę perspektyvos: iš MS vidaus ir iš DS išorės, kurioje žmogus matomas kaip pirmapradė būtybė, įolinta ribotame sumatoriuje, kuriančiame iliuzinį pasaulio vaizdą. Šiame skyrelyje pamėginsiu pažvelgti į žmogų pastaruoju būdu, norėdamas parodyti, kaip Lim ir Inf arba juodojo drakono ir baltojo drakono būsenos atrodo iš DS gelmės, regint dvasinės būtybės akimis. Tai reiškia, kad laikoma, jog yra tam tikra fundamentali, pilna realybė, kurioje sutelktos visos substancijos, būvančios savo pilnuoju būdu. Nuo jos tolstant atsiranda įvairaus informacinio lygmens egzistenciniai burbulai, kuriuose sąmonė suvokia vis mažiau transcendencijos, kol jos nelieka visai. Manau, jog ši pilnatvinė realybė, kurią gnostikų stiliumi galima vadinti pleroma, yra atskira gyvybės ekosistema, kurioje gyvena įvairios būtybės, pradedant nuo dvasios, po to nematerialių substancijų, stichijų ir galiausiai organinės materijos. Žmogus yra organinė ir dvasinė būtybė, gyvenanti tarpinėje būsenoje, galinti kurti biologiniu būdu ir pažinti dvasiniu.

Taigi pažvelgę dvasinės būtybės akimis matome, kad civilizacijose egzistuoja dvi pagrindinės sąmonės formos: Lim, kuri siekia apsiriboti savo natūralia egzistencija ir erdve, nesiekia plėtimosi, ekspansijos ir pažangos; ir Inf, kuri siekia begalybės, savo veiklos mastą siekia padaryti globaliniu ir kosminiu, trokšta nemirtingumo ir pan. Šie du pavyzdžiai įmanomi tiek juodojo drakono, tiek baltojo drakono civilizacijoje, priklausomai nuo to, ar tikslai įgyvendinami stipriąja, ar silpnąja forma. Lim žmonės su dvasinėmis būtybėmis beveik nekonfliktuoja, laiko jas pagarboje, renkasi ne viešpatavimo bet tarnavimo kelią. Tuo tarpu siekiant begalybės abiem minėtomis formomis, žmogus linkęs į susidievinimą, meta iššūkį dievams, ima iš realybės viską ko užsigeidžia, praranda saiką ir galiausiai prisidirba savo Žemėje tiek, kad reikia imtis radikalių gelbėjimosi priemonių. Kuo šie du tipai skiriasi planetos masteliu suprasti nesunku. Saiko žmonės kuria vietinių bendruomenių civilizaciją, nekuria didelių respublikų ir imperijų, gyvenime laikosi saikingumo ir nuosaikumo etikos. Tam reikalinga drąsa, nebijojimas savo žemiško likimo peripetijų, sunkumų, nes suvokia, kad šis gyvenimas laikina kelionė, kurioje viskas laikina ir užsibaigia. Tuo tarpu begalybės sąmonė kuria imperijas, yra karališkų ir imperatoriškų ambicijų, siekia apžioti visą planetą, kartu su visomis jos vietinėmis bendruomenėmis, įstatyti į savo imperinės santvarkos gnostinį apskritimą. Plėsdamiesi dar toliau, jie nori iššokti į kosmosą: vykdyti ekspedicijas, planetų ir mėnulių kolonizaciją, pasiekti kitas žvaigždes. Todėl, pažiūrėjus iš kitos pusės, jie pradeda brautis į hipostratas, kurios anapus fenomenologinės realybės projekcijos, kuriai reikia subtilaus ir įžvalgaus proto, kad akluoju būdu būtų galima natūralioje transcendencijoje įvedinėti dirbtines technologines funkcijas. O tai reiškia, kad tam reikia įsibrauti toli į svetimą teritoriją, naudoti ir ardyti jos klodais vadinamus išteklius.

Pažiūrėjus iš metafizinės gelmės, kiekviena žemesnioji stichija yra apgaubta smulkesnių klodų aurų, kurios yra tarsi gyvos auros, panašios į tas, kokias turi žmonės. Sąveikoje su kiekviena stichija, iš JL ir esencijų perspektyvų atsiranda tarsi kokia tą stichiją arba klodą gaubiančioji struktūra, kuri tampa jos šeimininke ir valdove. Ją galima vadinti dievu, kaip senovės mitologijose, pavyzdžiui, vandens, oro, pragaro, bet aš vadinsiu archontų sistema, kuriuos dar kitaip galima vadinti „demonais". Ši aura, iš dvasinės realybės pusės, valdo savo stichiją arba klodą ir sprendžia, kas turi teisę žinoti jos paslaptį, o kas ne. Dvasinės būtybės žmogų mato išoriniu, pilnu būdu, kaip pleromos augalą, į kurį moką implantuoti savo „technologijas", kurios yra daug subtilesnės substancijos palyginus su žmonių materialiomis technologijomis. Tai reiškia, kad jeigu jos į žmogų ką nors sodina, arba implantuoja, tai dažniausiai į jo eterines ir dvasines dalis, kurios sąveikauja su materialia žmogaus sandara tik metafiziniu būdu ir iš fenomenologinės ir technologinės inspekcijos perspektyvos - nesurandamos. Toks, pavyzdžiui, yra mano eterinis psichikos integratorius, kuris reikalingas komunikacijai su archontine transcendencija. Žinoma, yra ir paprasta, žmonių psichotronika, kuri valdo neuroniniu būdu, neuromorfiniame ir energomorfiniame lygmenyje ir vadinami neuroniniais psichikos integratoriais. Pažiūrėję į praėjusiame skyrelyje pateiktą Uroboro struktūra, aurose esantys įskiepai, reikalingi psichikos modifikavimui, gabumų sukūrimui, yra pirmame ir antrame sluoksnyje, o neuroniniai yra ketvirtame sluoksnyje, tai yra - biologiniame organizme, smegenų audinyje.

Įprasta šiuo dvasiniu pasauliu ir dvasine perspektyva netikėti, laikantis fenomenologinio absoliutizmo pozicijos, pagal kuria tas atsiveriantis akių vaizdas yra visas, tikras pasaulis, už kurio daugiau nieko nėra. Transcendencijoje ieškoti esą beprasmiška, nes žmogus niekaip neišsivaduos iš savo solipsistinės kapsulės ir niekada nesugebės valdyti transcendencijos. Mokslas įrodė, jog tai netiesa, ir įmanoma valdyti net tai, kas nematoma akimis. Todėl antimetafizika yra gana abejotina pozicija, kurios tikslas, apriboti žmogų, uždaryti gyvenimą fenomenologinio absoliutizmo iliuzijoje, manant, kad tai tikroji „ištikimybės „Žemei"" prasmė, kurią F. Nietzsche'ė skelbė knygoje „Taip kalbėjo Zarathustra". Sugrįžus prie fundamentalesnio principo, kad klodai, stichijos turi savo valdovus, vadinamus archontais, suprasime nuo ko priklauso giluminių hipostratų atvėrimai, aklo žmogaus sąmonei. Kadangi archontas yra tauriojo klodo savininkas ir šeimininkas, jis turi teisę spręsti, kas priimamas į jo teritoriją, o kas ne. Mesti iššūkį ir siekti maksimalaus viešpatavimo, kaip daro šiuolaikinis mokslas - netinkamas kelias. Pirmiausia todėl, kad žmogus nepajėgus matyti, mąstyti ir manipuliuoti subtiliąja substancija, nes neturi jos įrankinimo priemonių. Tai reiškia, kad anapusinė, holoplastinė gyvybė čia visada turės konkurencinį pranašumą. Tai reiškia, kad nė viena gyvūnų civilizacija, pati niekada neišsivaduoja iš planetos kalėjimo ir netampa kosmoso keliautojais. Tam reikia, kad antigravitacinių stichijų archontai atskleistų savo stichijos paslaptį per implantuotus psichikos integratorius, taip įvykdant mokslo revoliuciją, ir gyvūnų rūšį įleidžiant į archontų karalyste, kurią ankstesniuose tekstuose vadinau aukštutine. Gnostikai ir krikščionys, pagal senovinę tradiciją, ją vadina „dangaus karalyste".

Rašydamas apie antigravitacijos prietaiso dinaminį elementą turėjau omenyje kaip tik tai: jį galėtų parodyti per mano eterinį psichikos integratorių, jeigu būtų nuspręstą, kad žmonės verti naudotis archonto klodo ištekliumi ir jeigu sutinka laikytis archonto įstatymų. Jeigu ne, ši informacija visiems laikams bus ištrinta iš istorijos ir reikės dalyvauti programoje iš naujo. Žemas išsivystymo lygis rodys, kad tokiam šuoliui gyvūnai dar nepribrendo ir nesugeba laikytis reikalaujamų normų, tauriojo klodo technologijose. Šie klodai niekada nebus žmogaus nuosavybė, tačiau yra tikimybė, kad archontai užsinorės išaukštinti žmonių rūšį, suteikiant jiems raktą nuo antigravitacijos gralio. Tai daroma per išrinktus žmones, kurie iš pradžių vykdo misiją savo gyvūniniame apvalkale, o kai kelionė užsibaigia, pereina į savo dvasinę būseną ir prižiūri procesą iš šios vietos. Tai reiškia, kad yra ilgalaikėje gralio priežiūros ir kontrolės struktūroje, peržengiant gyvūninio gyvenimo rėmus.

Yra tikimybė, kad bus norima technologiją atimti ir pasisavinti, tačiau nė vienas beprotis to nesugebės padaryti, nes tam, kad veiktų patentai, reikalinga hipostratinė struktūra, kuri sukuriama tik bendradarbiaujant su anapusine civilizacija. Kitaip sakant, patentai atrodo „neveikiančiais" todėl, kad joje nesimato anapusinis dėmuo, kurį prideda hipostratiniu būdu anapusinė archonto sistema. Tad net sužinojus slaptą patentą, jis visada atrodys kaip klastotė ir šarlatanizmas, nes norint turėti veikiantį prototipą, reikia kitos dimensijos sankcijos. Nesant sandėryje, neveiks nė vienas archontinis patentas. Dėl šios priežasties - spyriojimasis ir ožiavimasis - beprasmiškas. Antigravitacijos gralis, nepaisant galimų kliūčių, yra ilgalaikis projektas, kuris bus sėkmingas tik tada, kai bus sukurti reikalavimus atitinkantys žmonės, kurie bus pasiekę privalomą sąmonės kokybę. Ši technologija kai kur jau yra žinoma, tačiau horizontalus dalinimasis - neįmanomas, tad reikia pasiekti susitarimą su pačiais hipostratos valdovais.

klajunas

Dirbtinio intelekto klanas

Vienas iš pagrindinių žmogaus sątvaro, sudarančių egzistencijos branduolį, procesų yra gebėjimas grynas būties formas paversti informacija, kuri įeina į proto struktūras, vadinamas žinojimu ir tikėjimu. Šioje struktūroje sąmonė skaidoma į du dėmenis, kurių sąveikoje atsiranda pagrindinis egzistencijos procesas. Judriausia sątvaro dalis yra kalba, reikalinga komunikavimui tarp skirtingų pasaulių; šiek tiek sunkesnė komunikavimo forma yra kūryba, kurioje kalba įtarpinama ir įsvorinama, pasirenkant idėją perteikiančią medžiagą. Bazinė šio proceso forma yra natūralaus pasaulio perdirbimas, galintis turėti komunikacinę ir kūrybinę formą, iš biosferos kuriant technosfera, galinčią turėti informacinį ir daiktinį pavidalą. Pasaulis transformuojamas dviem etapais: vykdant vadinamąją gnostinę sintezę, kuri yra tik informacinė ir techninę sintezę, kuri jau yra daiktinė komunikacija. Informacinėje sintezėje atsiranda įvairios žinoklės, kuriose koncepiniu būdu prote išsivysto realybės supratimas, reikalingas tikslingam jos perdirbimui. Kūryba / gaminimas jau yra idėjų komunikacija, kuri perduoda materijai žmogaus sukurtas formas. Tai išreiškiama tokia struktūra:

biosfera - [R - T] - technosfera

Čia matome, kaip pirmojo įstatymo pagrindu, kurie yra pasaulis, 1A, ir žmogus, 1B, atsiranda informacinis antstatas, kaip smegenų gebėjimas pirmaprades būties formas paversti antrinėmis būties formomis, vadinamomis tarsi būtimi, neturinčia transcendentinio substrato ir esančia tik smegenų psichoforminės substancijos holograma. Šios komunikacinės substancijos ryšys su anapusine būtimi vykdomas vadinamosios referencijos, galinčios būti tikra arba tik menama. Tarsi būties judėjimo tikslas yra įgauti kuo artimesnę formą anapusinei realybei, kad galėtų atkurti jos formą.

Sukūrus šias dvi įstatymo formas, sątvaras gyvena dviejų pasaulių apsuptyje, kur vienas yra Dievo, o kitas Žmogaus kūrinys. Šie pasauliai įvedami į šviesos arką kaip du skirtingo egzistencinio tipo orientyrai, žmogų vedantys artyn prie gamtos arba tolyn nuo jos, į nenatūralų, proto sukonstruotą monstrą, kuriame gyvybė degraduoja ir žūsta. Ši tvarka yra pagrindinė santvarkos formavimo priemonė, kurioje turi būti derinamas dirbtinis ir natūralus pasaulis, kad žmogus neiškryptų iš savo gamtos kelio, nenukirstų šaknų, kuriomis žmogus semia savo gyvybinius syvus. Kadangi gyvenimas trumpas, abi santvarkos forsuojamos įvedant mokymo režimą, kurio metu jaunas protas turi išmokti biosferos ir technosferos gyvenimo taisyklių, kad galėtų tapti šių pasaulių pilnaverčiu nariu. Santraukos forma tai išreiškiama tokia struktūra:

biosfera - 1A - mokymas - GS - [sątvaras] - GS - mokymas - 2A - technosfera

1A - gamtinis įstatymas, pirmapradės transcendencijos atviroji dalis;

2A - techninis įstatymas, pirmapradės dirbtinės transcendencijos atviroji dalis;

GS - gnostinė sintezė, pirmapradės būties pavertimas informacija, komunikacija ir kūryba.

Mokymo procesas yra organizuota socialinė struktūra, kurios tikslas - pagreitinti kompetencijų atsiradimą, kad žmogus kuo greičiau būtų sugebantis veikti pasaulyje, kuriame, kaip paaiškinta „Drakono akyje", galimi tokie standartiniai lygiai: laukinis, vartotojas, technikas ir inžinierius. Akivaizdu, kad visi pradeda nuo laukinio lygmens vaikystėje, o po to, kuo amžius didesnis, tuo žmogus labiau priartėja prie maksimalaus, inžinieriaus lygmens. Šis principas svarbus filognozijoje, kuri organizuojama mokyklų metodu, siekiant sukurti aukštojo gyvenimo meno vadovėlinę medžiagą, reikalingą sąmonės lygio Lietuvoje pakėlimui.

Gamtos įstatymas, 1A, bėgant laikui nesikeičia, ir kol rūšis nėra pažengusi tol šis įstatymas yra stabilioje, vienodoje būsenoje. Tačiau gnostinė sintezė, vis labiau pažįstant pasaulį, tobulėja, sudaranti teorinių žinių apie gamtą ir žmogų visumą. Nuo šių žinių priklauso 2A įstatymo plėtra, vis labiau plečiant dirbtinio miestietiško ir industrinio pasaulio arealą, kuri iš pradžių buvo fabrikinis / gamybinis, o dabar yra duomenų centrų / komunikacinis. Šio pasaulio gnostinė sintezė yra susipažinimas su technologijomis bent vartotojo lygmenyje, kad sugebėtų gyventi dirbtinėje miesto sistemoje, tampančioje miestiečiui antrąja gamta. Toks persiorientavimas reiškia, kad žmogus vis mažiau supranta natūralų pasaulį, vis mažiau sugeba gyventi pagal natūralų ritmą ir labiau pasitiki proto tvarka, negu instinktu, kurios logika, atrodo, turi būti prilyginama gamtos dėsniui. Natūralų pasaulį valdo dieviškas protas, tuo tarpu technosferoje šį vaidmenį perima dirbtinis intelektas, vadinamas super DI. Kadangi šiuo metu jis dar nėra savarankiškas ir sugebantis be aptarnavimo replikuotis, jį aptarnauja žmonės, kurie tampa centrinio DI klanu, tarsi archangelai ir angelai, valdantys žemės gyventojų likimus, kurie sprendžiami DI algoritmo logikomis. Ši sistema vadinama centru ir centro klanu, iš kurio prižiūrimas gyvenimas visose planetos teritorijose, kur įvedinėjami telepatiniai tinklai ir žmonių internetai, kuriuose visi sujungti į vieną spiečių, uždarantį žmogaus gyvenimą, paverčiantį kiekvieną jo narį kompiuterio valdoma marionete.

Kaip sakiau, filognozija pateikiama kaip mokyklų programa, kuriose yra tokie lygiai:

a) pradinė mokykla,

b) vidurinė mokykla,

c) aukštoji mokykla,

d) archonto mokykla,

e) baltojo drakono mokykla.

Dabartinis filognozijos lygis yra pradinė mokykla, apimanti „Baltojo drakono civilizacijos" pirmą dalį iš penkių ir yra riba, iki kurios informacija bus atskleidžiama visuomenei. Kiekvienam iš šių lygmenų yra prilygstantis veiklos mastelis, nuo paprastos valstybės ir iki kosminės civilizacijos, kuri žymi ribą, už kurios prasideda transglobalizmas. Ši struktūra skirta lietuvių tautai, kurios vystymasis yra pagrindinis mokyklų tikslas, siekiant išvaduoti iš atsilikusio mąstymo ir žemiausią egzistencinį rangą pakylėti iki aukščiausio.

Šioje vietoje yra problema, nes planetoje siekiant įvesti centrinį DI klaną, kuri bus ne Lietuvos kontrolėje, integracijos procedūra, kuri šiuo metu vykdoma visoje Vakarų civilizacijoje, kels asimiliacijos pavojų, nes neįeinant į centrinį klaną, į „archangelų" ir „angelų" kastą, neliks jokių svertų ir su žmonių internete įkalintais lietuviais bus galima vykdyti kokius tik nori projektus jų net neatsiklausus. Žinoma, tai priklausys nuo to, kokia dirbtinio intelekto stočių tinklų architektūra: ar kiekviena valstybė turės teisę turėti autonominį DI, kuris kiekvienoje valstybėje tarnauja tos valstybės pagrindinei tautai ir nesiekia jos asimiliuoti ir sužlugdyti; kitas klausimas - žmogaus teisės ir teisingumas žmonių internetų tinkluose: tai bus autoritarinis komunizmas, be teisės į laisvę, nuosavybė ir gyvybę ar žmogus bus laisvas, turės teisė į gyvybę ir turtą. Jeigu šie klausimai nebus tinkamai išspręsti, laukia distopini scenarijus, kuris iš pradžių sunaikins žmogų, o paskui tautas ir bus sukurta naujas, dirbtinis pasaulis, kuris centre bus DI, kaip visų gyvybių valdovas ir šeimininkas, vykdantis išrinktųjų klano užgaidas. Pradinis filognozijos tikslas - iš pradžių viešintį šį elito vykdomą planą, o vėlesnis tikslas - pagrįsti naują teorinę struktūrą, kurioje bus paviešinta tokio civilizacijos modelio kritika, siekiant apsaugoti žmonių gyvybes, laisvę ir turtą.

Kaip alternatyva šiai sistemai siūloma baltojo drakono mokyklos doktrina, kurioje nenaikinamas 1A įstatymo pasaulis, nenorint, kad jo vaidmuo žmonių gyvenime pilnai išnyktų, vietoj to bandoma išlaikyti pusiausvyra tarp 1A ir 2A, kad žmogus žinotu ne tik tai, kas yra technosfera, bet taip pat ir metafizinė biosfera ir nenorėtų pastarosios pilnai transformuoti. Baltojo drakono mokyklos sistema pagrįsta antro lygio technologijomis, peržengiančiomis atominę substancija ir eterius į dar gilesnį lygį, kuriame technika ir technologijos leistų pilnai matyti paviršinius sluoksnius ir pilnai pažinti organinę bei eterinę gyvybės sandaros dalį. Toks gyvybės „valdymas" būtų ne destrukcija, bet iškėlimas į šviesą, kurioje giluminė struktūra būtų ne perdaroma ar pakeičiama, bet tik parodoma kaip substancinis individas, turintis teisę į neliečiamą egzistenciją. Tai visiškai kitas principas palyginus su tuo, kuriame siūloma žmones paversti į radijo bangomis valdomus dronus, su kuriais dirbtiniame intelekte būtų galima žaisti kaip su žaislais. Iki šio lygio dar reikės palaukti, tačiau turint orientyrą sukuriamos sąlygos teisingai rinktis ilgalaikį kelią ir nenuklysti šunkeliais.

Žinant koks žemės paviršiaus plotas, apimant sausumą ir vandenynus, galima apskaičiuoti arealus skirtus technosferai ir biosferai. Manau, kritinė riba yra 60 proc. technosferos, kurioje jau veisiasi technosferinė gyvybė, nuo mikroorganizmų ir parazitų iki centrinio gyvūno, vadinamo žmogumi. Maksimalus lygis, žinoma, yra 100 proc, kai neliks nė vieno natūralaus augalo ir gyvūno ir visa biosfera bus kiborgizuota. Šis scenarijus yra neigiamas, tad jam filognozijos priemonėmis priešinuosi, bandydamas atkreipti dėmesį į pasekmes ir siūlydamas priemones jų išvengti.

klajunas

Saiko žmogus imperijų siautėjime

Dievo bažnyčia filognozijoje vadinama juodojo drakono civilizacija, kurioje stengiamasi laikytis natūralios pusiausvyros tarp atvertos ir užvertos būties tam, kad nebūtų pažeista gyvybės šaknis ir pasaulis būtų iš esmės paliktas toks, kokį sukūrė Dievas. Kadangi žmonijos vystymosi esmė yra didžiosios sievos inversija į mažąją sievą ir mažosios sievos eksversija į didžiąją sievą, filognozijoje bandoma sureguliuoti šį procesą, kad nebūtų pažeistos pusiausvyros ir peržengta leistina riba. Tai reikalinga todėl, kad mažoji sieva nepajėgi tapti didžiosios sievos fundamentu ir apversta tvarka - nepageidaujama kosminė anomalija; bent jau tol, kol žmogaus sąmonė pasieks reikiamą kokybę. Dievo bažnyčioje, sekant A. Šliogerio filosofija, pažinimas turi būti minimalizuojamas, apsiribojant ta būties dalimi, kuri atveriama kaip kieta materija, kurią galima panaudoti įrankių gamybai. Tai yra pirmapradžių stichijų pasaulis, sudarantis vadinamųjų paviršinių klodų arche, kuris yra atvertos, materialios pasaulio dalies pamatas. Žmogiškoji šio pasaulio kryptis yra kalbos pasaulis, esantis pagrindiniu kūrybiniu instrumentu kurti mito ir istorijos metafizikas, kuriose sąmonės suformuojamos į civilizacinius kolektyvus, reikalingus bendram veikimui ir susišnekėjimui.

Pagrindinė problema juodojo drakono civilizacijoje yra paviršinis ekspansionizmas, kuriame išskiriami du pagrindiniai žmonių tipai: saiko žmogus, apsiribojantis tiesioginiu pasauliu, savo gyvenama vietove, nesiekiantis tapti begaliniu, kuriant planetinę imperija, kuriai reikalingas užkariavimas ir kolonizavimas; ir begalybės žmogus, kuris, nors dar neturi galingų hipostratos valdymo priemonių, kurios leistų gaminti masinio naikinimo ginklus, bet turi begalinę valią, kuriai ne riba dideli atstumai ir vietinių žmonių pasipriešinimas. Kaip šių dienų pavyzdį galima imti lietuvius ir amerikiečius: pirmieji laikosi A. Šliogerio principų, kuriuos jis išdėstė savo kūryboje (1944 - 2019), atspindinčioje lietuvišką pasaulėžiūrą ir mentalitetą, esantį antiimperialistiniu. Nors senojoje istorijoje lietuviai ir turėjo imperialistinį etapą, tačiau nesusiformavo į tikrą regioninę imperiją ir buvo naikinami vokiečių religinio imperializmo protrūkyje, lenkų ir rusų nacionalinio imperializmo protrūkyje, sovietinio civilizacinio projekto beprotybėje. Begalinio žmogaus ideologiją šiuo metu aktyviausiai propaguoja amerikiečiai, kurie tam pasitelkia geopolitinę, karinę, ekonominę ir kultūrinę hegemoniją. Imant populiariąją kultūrą, tai labiausiai atsispindi Marvel Visatos herojų istorijose, kuriose rodomas transglobalistinis civilizacijos modelis, atitinkantis amerkietiškos imperijos sąmonės kultūrinio programavimo projektą. Amerika prasidėjo kaip Europos kolonija, kurios psichikos mitoistorinė archetipinė struktūra yra čiabuvio ir kolonisto konflikte vykstanti masinė žemgrobystė, kurią, perėjus pradines stabilizavimosi fazes ir išsivysčius į imperiją, norima perkelti į visą planetą ir visatą.

Ši Marvel sąmonė, kuri atitinka begalybės žmogaus archetipą, nėra visuotinė ir veikianti be opozicijos. Matomos kelios stovyklos, iš kurių pagrindinės yra konservatyvioji ir liberalioji, mąstant ne klasikinėmis sąvokomis, bet „neo-" etapui priklausančiomis sąvokomis, po pačių naujausių civilizacijos revoliucijų. Tačiau mano manymu minėtos stovyklos ne tiek opozicija, kiek nuosakus ir radikalus tos pačios stovyklos variantas, nepriimtinas juodojo drakono judėjimui, norinčiam Dievo, arba natūralios tvarkos, išsaugojimo. Vadinasi šie liberalai ir konservatoriai yra baltojo drakono civilizacijos adeptai, kurie yra Šėtono bažnyčios valdžioje ir pasisako ne už Dievo, bet už žmogaus tvarką. Tuo tarpu šiame skyrelyje pateikiami pagrindiniai juodojo drakono civilizacijos principai ir kriterijai, pagal kuriuos galima identifikuoti, kas propaguoja kokį požiūrį. Šis požiūris pirmiausiai yra požiūris į mokslą: kiek jis turi būti vystomas, kokias sau leidžiame technologijas, ar siekiame žmogaus ir žmonijos transhumanizavimo ir posthumanizavimo. Šiuo metu pastaruosiuose terminuose matoma pastanga įvesti painiavą, kur „trans" ir „post" bandomi pateikti ne technologiškai, bet tik išžmoginant, atsisakant antropocentrizmo bei žmogiško šovinizmo kitų gyvybės rūšių atžvilgiu. Tačiau tai tikro technologinio transhumanizmo gudri taktika, siekiant nuvainikuoti žmogų prieš suduodant jam smūgį, kad būtų galima padaryti technikos vergu, pirmiausiai super DI. Visa tai yra baltojo drakono civilizacijos problematika, kurioje linkstama atsisakyti natūralaus žmogaus, ir Dievo tvarką pakeisti žmogaus tvarka, kuri turi tapti antrąja gamta, kurioje žmogus bus tik dirbtinio intelekto algoritmų „valios" valdomu technogyvūnu. Juodojo drakono civilizacijoje, laikantis nuosaikaus varianto, leidžiama kurti materialius ir dvasinius įrankius, visiškai neišstumiant technikos ir nesiekiant sugrįžti į laukinių bendruomenių būvį, tačiau manau, jog tai turi būti daroma saikingai, imant tik tiek, kiek leidžia natūrali žmogaus prigimtis, per atveriamos būties kiekį, leidžiantį saikingai įrankinti materiją, reikalingą žmogaus gyvenimo palengvinimui. Tačiau atvėrus besaikio transcendencijos pažinimo galimybes, ši riba peržengiama, žmogus pradeda imti substancijas, kurios jau priklauso dievų pasauliui.

Nuosaikioji juodojo drakono civilizacija kuriama racionaliojoje ir ezoterinėje filognozijoje, kur pirmoji daugiau protinė, o pastaroji - dvasinė. Kitaip sakant, tai yra pradžioje esantis technomokslas ir metafizikos atsisakanti filosofija. Vakarų pasaulyje ryškiausia racionaliosios filognozijos forma yra I. Newton'o mechanika, J. Maxwell elektrodinamika, termodinamika ir pan. Tuo tarpu, filosofijoje tai gyvybės ir gyvenimo filosofija, fenomenologija ir egzistencializmas, loginis pozityvizmas, kurie atsisako metafizikos, atsisuka į žmogų ir žmogaus pasaulį, tampa ateistiniais, sekuliarizuojasi. Lietuvoje fenomenologinės ir egzistencinės ontologijos kategorijoje mąstė A. Šliogeris, vienas iš žymiausių jos filosofų, sukūrusių naują žmogaus pasaulio tyrimo metodą, kurį vadinu sątvarologija. Jis propagavo saiko žmogaus ontologinės hologramos psichovektorių, atsisakantį brautis į dievų teritoriją, nesiekiantį įdarbinti slaptų transcendencijos substancijų, sukuriant žmogui naudingas technines funkcijas, ir realybės pamatines simetrijas paverčiant civilizacijos nuosavybe. Laikantis natūralios pusiausvyros tarp imanencijos ir transcendencijos, žmogaus gyvenimas pragyvenamas optimaliu būdu, mažiausiai kenkiant natūraliam pasauliui, nedarkant jo tvarkos. Tam kiekvienas žmogus turi suprasti koks pagrindinis dvivietės sąmonės etikos principas, kuriame susitinka Aš ir Kitas, tarp kurių turi būti siekiama ne divergencijos, išstūmimo, bet konvergencijos, laikantis pagarbaus atstumo ir stengiantis nekenkti, neperžengti leistinos ribos. Šis principas yra antipsichopatija pažinime, kuriame kiekvienas Kitas turi neatimamas teises, kurios įeina į pagrindinių teisių sąrašą kaip: gyvybė, laisvė, turtas.

Begalybės žmogaus principas priešingas, prasidedantis nuo santykio Aš-Tikrovė, Aš-Žmogus, Aš-Kolektyvas, Kolektyvas-Kolektyvas, Imperija-Planeta, kur viskas prasideda nuo dvivietės sąmonės divergentinio principo 100 proc. - 0 proc., užsibaigiančio imperijos atsiradimu, kuri įnulina visą žmoniją, o tada - visą transcendenciją ir tampa transglobaline imperija. Tokia ideologija labai aiškiai išryškėja Amerikos popkultūroje, kurioje „Žvaigždžių karų" istorijoje rodoma kaip kovoja gėris prieš blogį, blogį pateikiant kaip „imperiją", o gėrį - kaip respubliką, kur numatoma pagrindinė Vakarų civilizacijos konflikto forma, lemsianti jos ateitį. Leidžiama suprasti, kad nugali tas, kas turi daugiau galios ir yra efektyvesnis, darant užuominą, kad blogis linkęs nugalėti, o gėrio, respublikos gudrumas tik iš pataikavimo žiūrovui rodomas kaip pakankama atsvara blogio nuožmumui. Taip pat respublika gali būti interpretuojama kaip pradinio etapo link imperijos mimikrija, siekiant suklaidinti planetą, suviliojant patiklius ir naivius jaunimo protus. Tačiau tikras orientyras yra imperija, kuri yra begalybės žmogaus aukščiausias siekis, galintis reikštis tiek pažinime, tiek horizontalioje ir vertikalioje ekspansijoje. Ateina toks momentas, kai imperija, peržengusi galutinę ribą, įsibrauna į svetimą teritoriją, esančia dievų pasaulio valdžioje taip sukeliant neišvengiamą karinį konfliktą, kuriame vienoje pusėje - akla agresija, kitoje - pastanga apsaugoti prigimtinę tvarką, ant kurios pastatytas šis pasaulis. Kas nugali šioje vietoje - suprasti nesunku, įvertinus ką gali begalinė, akla valia prieš begalinį žinojimą ir šviesą.

Pažvelgus dvasinės būtybės akimis akivaizdu kokiam tipui teikiama pirmenybė. Saiko žmogus nugali prieš begalybės žmogų, nes jo kelias teisingiausias, o planetą norinti praryti imperija laikoma anomalija, neišvengiamai turinti būti tramdoma, kad nesunaikintu gyvybės žemėje. Super DI klanas, norintis tapti centrine struktūra, pasmerktas pralaimėti, nes jis pasirinko Šėtono bažnyčios kelią, kuriame gyvybė paverčiama disfunkcine ir negebančia išgyventi.

klajunas

Technologinis gralis

Tradiciškai filosofija suprantama kaip būties mąstymas, kuriame atveriamos pagrindinės jos savybės, sudarančios vidinio pasaulio sąrangos pamatinę struktūrą. Kadangi ši vidinė sąranga yra žmogus, būtis suvokiama kaip egzistencijos forma, kurioje į polinę opoziciją išskiriami du dėmenys: „tai yra" ir „aš esu". A. Šliogeris šiuos egzistencijos dėmenis vadino ESU? banga; A. Schopenhaueriui tai buvo „pasaulis kaip vaizdinys"; o aš vadinu sątvaru, kurį galima žiūrėti tiek iš vidaus, kaip vidinę egzistencijos erdvę, tiek iš išorės, kaip eterinę aurą, galinčią sumuoti aplinką ontologinės hologramos principu. Tokiu būdu kiekviena egzistencija savo pasaulyje uždaryta tarsi solipsistinėje kapsulėje, kurioje kaip „vienintelė ir jos nuosavybė", ji kuria savo gyvybinį projektą, remdamasi iš šio vidaus kylančiu sievaru, sujungiančio ontologinės hologramos dėmenis į komandinius afektus. Dėl šios priežasties F. Nietzsche'ė laikė, jog ši vidinė erčia yra tarsi koks gyvybės galios kvantas, kurio pagrindinė forma tikrovėje yra valia siekti galios, valia įveikti ir valdyti atveriamą objektą. Kadangi visi sątvarai su savo psichovektoriais yra „vieninteliai", savo pasaulyje jie jaučiasi karaliais, vadovaujasi laukiniu nepaklusnumo instinktu ir turi daugiau divergentinių negu konvergentinių bruožų. Sugebant vienytis arba vienyti - galia auga, nesugebant - gyvenime siautėja chaosas ir anarchija. Dėl šios priežasties bendruomenių kūrime ontologines hologramas tenka mokyti, kad galvų lygyje būtų įmanoma turėti efektyvesnes kolektyvines formas.

Imant vieną iš vidinių ontologinių formų, vadinamų drakono akimi, galima sakyti, kad ji yra aukščiausias egzistencijos taškas, kuriame sątvaras įveikia pats save, savo prigimtinį gyvūninį ribotumą, kad būtyje įgytų aukštesnį rangą, pakildamas į dieviškos egzistencijos lygį. Aprašyta bazinė dėmenų sistema, sudaranti ESU? bangą, atveria tik tiek, kiek duodama bazinio žmogiškumo patiriant save ir kitą; tuo tarpu gnostinė sintezė, kuri pirmiausiai yra besikaupianti subjekto patirtis, sukuria tiek kartų daugiau informacijos, subendrinant pasaulio patirtį iš įvairių perspektyvų, kuriose atveriama, kas objektas yra sau ir man, kad ši vidinė forma leidžia tapti daiktų šeimininku ir kurti iš jų naują pasaulį, dabar jau kylantį ne iš Dievo, bet iš žmogaus valios. Įprasta tai vadinti pažinimu, kurio priemonė yra „protas", o rezultatas - žinojimas. Kai jis sugeba susieti vidinę ir išorinę dalį, iš pradžių sątvaro paviršiuje, o paskui jau gelmėje, atsiranda vadinamasis rišlys, kurio formos skirstomos kaip civilizacinės epochos, turinčios apibrėžtą pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Būtį suvokiant kaip atveriančią ir atveriamą, arba dvasinę ir materialią, rišlį galima orientuoti tiek viena, tiek kita kryptimi. Čia turime reikalą su savižina, savęs pažinimu ir gamtotyra, kurioje būties pradų bandoma ieškoti fizinėje ir metafizinęje gamtoje. Suvokiant būtį kaip substanciją, o substanciją kaip atvertą arba užvertą klodą, žymimą K, gauname, kad rišlys gali apimti visą vidinį vaizdinį, kuris, patirdamas save ir naudodamasis savo proto sugebėjimais, kuria santykį R - K visomis kryptimis, kuriame, įvykdžius gnostinę, arba teorinę, sintezę atsiranda būtį suprantantis žinojimas. Tai apibendrinu tokia struktūra:

Platonas - MK - DK - GS - DA [R] - GS - MtK - MK - Aristotelis

MK - metafizinis klodas,

DK - dvasinis klodas,

GS - gnostinė sintezė,

MtK - materialus klodas,

DA - drakono akis,

R - rišlys.

Šioje struktūroje svarbiausias yra gnostinės sintezės gebėjimas, kuris lemia kiek tikrovės sugebama aprėpti, priklausomai nuo įgimtų sąmonės galių arba dirbtinių priemonių ir metodų. Šios sintezės pagrindas yra vadinamasis protas, kuris apima visus vidinius, galvos srityje esančius sugebėjimus, pradedant mąstymu, atmintimi, vaizduote, fantazija ir baigiant šių gebėjimų komunikacija naudojant kalbos priemones. Šis principas apibendrinamas kaip logoformos ir lingvoformos sumatai, kuriuose vykdoma gnostinė sintezė, formuojamas antras aukštas statant ant gamtinio gyvūno substrato, kuris, išsivadavęs iš gamtiškumo, tampa kultūringu ir civilizuotu. Iš esmės, rišlio priemonės yra vidinis ir išorinis simuliatorius, kurio tikslas - parodyti tai, ko nesimato paviršiuje, pasakant apie dvasinę arba materialią būtį kažką esminio. Tai yra žinojimas, atskiriantis išsivysčiusį gyvūną nuo neišsivysčiusio, arba mano žodžiais tariant, turinčio atmerktą ir užmerktą drakono akį. Savo gyvenimo pradžioje žmogus būna subjektu be patirties, kuris neturi rišlio, kalbos, pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros, psichovektorius paprastas, gyvūninis, ontologinė holograma pirmapradė ir natūrali. Tačiau pradėjus įsirašinėti įspūdžiams, įvykus kontaktui su kalba, pradeda vystytis asmeninė ir pasaulinė dalis, kuri pirmiausiai sukuriama kaip kalbos pavadinimų visuma, kurioje pasaulis nuolatos užklausiamas kaip „kas tai yra?", turint omenyje „koks šio objekto pavadinimas"? Tai reiškia, kad kalbos ontologinės formos subjektui artimesnės už vaizdo ontologines formas ir žmogus nesupranta vaizdo tol, kol pasakoma, kas jis yra žodžiuose. Iš to seka, kad suprasti pasaulį yra tas pat kaip jį įreikšminti ir įkalbinti, nes reikšmės ir prasmės yra svarbi protinės sąveikos su aplinka forma. Ji yra protingojo žmogaus viduje, savo „Aš esu" erčioje, kur kaupiasi vadinamosios „aukštesnės signalinės sistemos", kuriomis vykdoma būties gnostinė sintezė.

Aukščiausia gnostinės sintezės forma susijusi su realybės fundamentu, kuris rišlyje pateikiamas kaip gnostinis kūnas, sudarytas arba iš lingvistinių, arba iš loginių reikšmių, kurių tikslas vidinėmis formomis paaiškinti R - MK struktūrą. Orientyras yra metafizinis X, kuris išreiškiamas vidinėmis žinojimo formomis, kuriose, sątvare, susikuriamos reprezentacijos, turinčios metafizinių reprezentacijų statusą, atstovaujančių anapusinę realybę. Ne vienas filosofas yra pastebėjęs, kad šis santykis, kaip tarp daikto ir ženklo, yra stabo santykis, kuriame vietoje tikro dievo, kuris realybėje nematomas, garbinamas jo sustabintas atvaizdas, arba totemas, turintis tiek pat „šventumo" kiek ir originalas. Tas šventumas, be abejo, yra tik psichologinis, tačiau ši metafizinė struktūra senosiose kultūrose egzistuoja kaip neatskiriamas vienis. Jau vien dėl to, kad totemas gali būti sudvasintas laikant, kad, nors stabas ir nėra tikras dievas, pastarasis gali į jį įsikūnyti, padarant jį „veikiančiu". Taip atsiranda forma R - Stabas - MK. Stabą galima laikyti viena iš gralio formų, kuriame giluminis klodas iškeliamas į sątvaro paviršių, jį pakeičiant Stabu, atveriant kaip materialią reprezentaciją. Tas atvėrimas pirmiausiai įvyksta kalbinėje sąmonėje, o po to - „materializuojamas". Senosiose kultūrose buvo tikima, kad  Stabas yra tarsi koks kanalas, specialiai sukurtas tam, kad su paviršiuje gyvenančiu žmogumi galėtų tiesiogiai komunikuoti nematoma transcendencija, pasirinkusi šį įrankį kaip bendravimo priemonę. Kiek čia žmogus kalbasi su savimi, o kiek jam apsireiškia anapusinė, dvasinę realybė - galima ginčytis. Tačiau ilga laiką buvo tikima, jog, mažų mažiausiai, tarp žmonių pasitaiko mediumai, arba tarpininkai, kurie sugeba perskaityti anapusinius ženklus ir perduoti juos garbintojų bendruomenei.

Ši drakono akis ir gralis yra senoji kultūra, tačiau šiais laikais, perėjusiais į aukštųjų technologijų lygmenį, logika ta pati, tik pasikeitė formos ir efektyvumas. Pagrindinė forma yra pragmatizmas ir utilitarizmas, kuriame gralyje iškeliamas klodas yra norimas tik eksploatavimui ir išnaudojimui, nes gyvename ekonominėje civilizacijoje, kurioje sureikšmintas materialios gerovės gaminimas, padarytas žmonių egzistencijos prasme. Šių dienų technologijos yra tapusios viešpatavimo įrankiais, suvokus, kad „žinojimas yra jėga" ir Vakarų civilizacijos politinėje sistemoje suprantamas tik kaip karui skirtas arsenalas. Tai reiškia, kad kuo daugiau giluminių gralių susikuriame, tuo kariniai konfliktai tampa baisesniais ir pavojingesniais. Todėl, norint išgelbėti planetą, politinę santvarką privaloma transformuoti taip, kad joje būtų kuo mažesnė karo tikimybė, tik tada technologijų plėtra negrasins žmonijai apokaliptiniu scenarijumi. Ankstesniais laikais toteminis stabas buvo pusiausvyros tarp žmogaus ir transcendencijos vieta; šiuo metu technologinis stabas, kaip branduolinė raketa, tapo tik ego imperinės savivalės išraiška, kurioje į pirmą planą iškeliama ne transcendencija, bet žmogus, grasinantis ją sunaikinti, jeigu ji nesutiks pildyti jo norus.

Taip pradžioje minėta būtis išryškėja kaip naikinimo priemonė, kurioje tam skirta jos formulė suriša klodus tokiu būdu, kad ji tampa gyvybę griaunančia galia, su kuria beprotinis elitas grasina sunaikinti visą civilizaciją. Dėl šios priežasties mano aprašytas „nepakusimo menas" tampa vis aktualesnis, galintis atnešti norimą pusiausvyrą gerovės planetoje.

klajunas

Žmogus kaip maistinis gyvūnas

Kiekvienoje civilizacijoje santvarkos formavimas turi du pagrindinius aspektus, kuriuose atsispindi žmogaus biologinė ir dvasinė prigimtis. Kadangi žmogus yra biologinė rūšis, pagrindinis kiekvieno individo uždavinys yra prasitęsimas į kitą kartą, kuris reguliuojamas genealoginės tvarkos, sudarančios kiekvienos bendruomenės kultūros pagrindą. Čia turime jau žinomą atskirą žmogų, kaip vyrą arba moterį, šeimą, giminę, klaną ir gentį. Genealoginė tvarka ir lemiama giminių susitarimų jungtis į reprodukcines sąjungas, kuriose vyksta genetinis jaunesnės kartos programavimas ir resursų vienijimas, reikalingas sėkmingam išgyvenimui kovoje už būvį. Šiame kultūros aspektui būdingas kolektyvizmas, mažai išvystytas individualumas ir kūrybingumas. Proto formavimą lemia tradicija, praeitis, kuri jaunesnei kartai perduodama vyresnės kartos. Kita vertus, vystantis protiniam civilizacijos aspektui, atsiranda nuo gamtos ir prigimties nutolusi kultūra, kurianti nepriklausomą nuo biologinės rūšies problemų civilizaciją, kuri pažinimas tampa svarbesniu už biologinį prasitęsimą į ateities kartas. Tai vadinama genealogine ir gnostine perspektyva, kur pirmas yra laikomas kiekvienos tautos gyvybiniu substratu, tačiau tautai norint išsiaukštinti savo gamtos įvaldymo srityje, reikalingas ne tik genealoginis, bet ir protinis civilizacijos vystymas.

Tarp šių požiūrių svarbu siekti pusiausvyros, nes nuo jos priklauso ar žmogus mokomas vadovautis savo prigimti ir biologiniu pašaukimu ar išklysti iš natūralaus kelio, siekiant gyventi nuo prigimties nutolusį gyvenimą. Iš dalies toks elgesys gali būti pateisinamas, kai reikia reguliuoti populiacijos skaitlingumą, jeigu dėl pagerėjusios gerovės žmonių skaičius padidėja tiek, kad gamta nesugeba jų išmaitinti. Nes nė viena rūšis, nė viena civilizacija negyvena tuštumoje, bet naudoja gamtinius resursus, kurių kiekis yra ribotas, ir atitinkamai žmonių skaičius negali būti begalinis. Kai jų dėl technologijų pažangos tampa per daug ir jų kiekį reikia reguliuoti, iškyla klausimas kaip suformuoti reprodukcijos normas, kad būtų išsaugota natūrali pusiausvyra. Anksčiau šis reguliavimas vyko savaime, kaip savireguliacija, šiuo metu tai yra valdžios klausimas vadinama reprodukcijos politika. Prie šios temos priklauso vadinamasis netradicinis seksualumas, kuris skirtas nukreipti žmonių seksualinį elgesį nuo tradicinio genealoginio modelio, kad būtų sukurta socialinė forma, kurioje seksas yra ne reprodukcinis, bet tik pramoginis. Akivaizdu, kad ši nauja kultūros ir civilizacijos norma įvedama kaip tik šiuo tikslu, siekiant liberalizuoti seną genealoginį modelį, dalį žmonių nukreipiant gyvenime nuo giminės pratęsimo problemos, siekiant sumažinti gyventojų skaičių. Kai kuriose tautose, kurios nyksta, tai gali būti neaktualu, bet planetoje yra teritorijų, kuriose valstybėse gyventojų skaičius perkopęs milijardą žmonių ir jie su šia problema susiduria labai stipriai.

Nors tai nėra Europos problema, greičiau darbo jėgos trūkumas, joje alternatyva genealoginiam modeliui, protinės / individualistinės civilizacijos propagavimas, orientacija į pažinimą labai ryški nauja tendencija, kuri šią madą nori primesti visai planetai, siekiant pertvarkyti jos principus persiorientuojant iš istorijos į metafizinę perspektyvą, kurioje žmogus iš biologinio padaro bandomas performuoti į dvasinę būtybę, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra ne materialus kūnas, bet nemateriali dvasia. Ši tendencija atsirado su gnosticizmo judėjimu, kuriame iškeliamas į pirmą planą pomirtinis pasaulis, kurio valdovas yra anapusinis Dievas, kurio artumoje gyventi turįs trokšti kiekvienas žmogus. Dvasiniam individualizmui praradus metafizinę dimensiją, nustojus tikėti pomirtine karalyste ir sielos nemirtingumu, lieka tik biologinis individualizmas, kuris iš tikro tampa tik pramoginis, atsisakius savo gamtinės paskirties, ir žmogus tampa tik socialine būtybe, kurioje nėra nei anapusinio, nei gamtinio dėmens. Tai yra gana drastiškas eksperimentavimas, išsigamtinti ir ateizuotis, ir tapti tik dirbtinėje sferoje gyvenančiu technogyvūnų, kurio santvarka ir tvarka kuriama proto savivalės, kurioje jis pradeda skaičiuoti tik ekonominiu arba valstybiniu skaičiavimu, panašiai kaip fabrike auginant gyvūnus, kurie yra ir iš metafizikos ir iš gamtos išimtos maistinės rūšys, turinčios teisę egzistuoti kai vartojimo produktas. Dėl šios priežasties šis civilizacijos lygio eksperimentavimas turi būti labai atidžiai sekamas, nes už jo slypintys kėslai yra labai nedraugiški žmonijai. Todėl šis fabrikinis socialumas, bet gamtinio ir metafizinio dėmens, turi būti sugrąžintas į savo pradinę formą, kurioje žmogus išsilaisvina sugrįždamas į tikrą pasaulį kaip nekontroliuojamą gamtą ir savo gyvenime siekti balansuoti asmeninį / dvasinį, tiek genealoginį biologinį gyvenimą. Kitaip sakant, minėta resursų stokos problema turi būti sprendžiama ugdant atsakomybė ir atsakingumą, o ne propaguojant radikalius civilizacijos santvarkos pokyčius už kurių slypi noras žmonių rūšį valstybėje paversti tik fabrikinio socialumo produktu.

Tai reiškia, kad turime prisiminti genetikos pagrindus, kuri paaiškina kaip gamtoje vystėsi fizinės žmonių formos, kuriose yra aiškios genetinės linijos, vadinamos haplogrupėmis, pagal kurias nustatoma, kokiai planetos bendruomenei priklauso kiekvienas individas. Žinoma, visų žmonių genetika yra mišri ir tikslas yra ne stengtis atitikti fasadinius genetinius žymėjimus, bet ieškoti sėkmingų kombinacijų tam, kad pagerėtų fizinio žmogaus apvalkalo kokybė, kuri būtų vertinga įvairiems civilizacijos vystymo projektams. Kiekvienas vyras turi iš savo tėvo paveldėtą haplogrupę, kuri nesikeičia ilgoje protėvių grandinėje, kurioje individas yra tik viena grandis. Kaip pavyzdį pateikiant mano genealoginės linijos seką, ji yra priklausanti Senajai Europai ir yra viena iš pirmųjų haplogrupių, atsikrausčiusių į Europą maždaug pieš 50 000 metų.

[I (42900)]-[I1 (27500)]-[I-L121 (4600)]-[I-DF29 (4600)]-[I-Z2893 (4600)]-[I-Y2592 (4500)]-[I-Z2336 (4200)]-[I-Z2337 (4100)]-[I-S6346 (4100)]-[I-L22 (3900)]-[I-FGC41265 (3900)]-[I-Y3603 (3300)]-[I-S9318 (3000)]-[I-Y17218 (2800)]-[I-FT72261 (2600)]-[I-FT371762 (2600)]

Mango galutinė haplogrupė yra I-FT371762, kuri išsivystė iš I1 haplogrupės, kuri labiausiai paplitusi Skandinavijos šalyse, iš kurių mano protėviai atklydo į šiaurės rytų Pabaltijį ir susimaišę su baltų gentimis, kurios sudarytos iš fino-ugrų ir indoeuropiečių. Čia yra trys pagrindinės haplogrupės, kurių skaitlingiausia yra N - 42 proc., R1a - 38 proc., o I1 - tik 6 proc. Tai nėra mažas skaičius, nes 6 proc. nuo vieno milijono yra 60 000 vyrų, kurie yra skandinavų kilmės ir daugiausiai kilę iš Pabaltijo genčių, turėjusių kontaktų su vikingais. Fino-ugrų kilmės būtų 420 000 ir indoeuropiečių kilmės - 380 000. Tai, kad šiuo metu kalbame lietuvių kalba, rodo, jog valstybę šioje teritorijoje suformavo indoeuropiečiai, iš kurių lietuvių gentis pasirodė įtakingiausia, asimiliavusi kitas indoeuropiečių gentis ir neindoeuropietišką genofondą. Nepaisant šio lingvistinio fakto, kultūros galėjo maišyti labiau difuziniu būdu, kuri įvairios dvasinės ir religinės praktikos buvo perimamos vieni iš kitų asimiliuojantis klanams į gentis, o gentims - į tautą, kuri tapo lietuvių tauta.

Tai, kas istoriškai prarasta yra neatstatoma, tad turime gyventi šios dienos realijomis, kurių tikslas, teisingas žmogaus ir tikrovės supratimas, parodantis tikrą jo sandarą ir vietą realybėje, kad galėtų puoselėti tiek savo biologinę, tiek dvasinę prigimtį ir galėtų savo gyvenimą pragyventi tokį, koks labiausiai šią tvarką atitinka. Filognozija remiasi ne biologine žmogaus perspektyva, bet dvasine, todėl genealogija nustumiama į antrą planą, laikant, kad teisingas šios žmogaus prigimties apibrėžimas reikalingas dėl patogumo. O tikras tikslas - yra pasaulio ir žmogaus esmės pažinimas, kurios tikslas - įminti individualaus žmogaus egzistencijos paslaptį, kurios šaknis slypi anapus matomo vaizdo, transcendentinėje tikrovėje, kurioje slypi gyvybės metafizinė šaknis, sukuriama materialios ir dvasinės substancijos sąjungos, kurioje atsiranda žmogus kaip pažangiausia šioje planetoje gyvūnų rūšis. Filognozijos tikslas - išvaduoti iš redukcionistinės jo sampratos, kurioje žmogus įkalinamas dirbtinėje technosferoje, nukertančioje jo tiek gamtines, tiek metafizines šaknis, turint tikslą jį paversti tik eksploatavimui tinkama žaliava, sunaudojama naujųjų žemės valdovų, žmogų norinčių paversti tik maistiniu porūšių, išsiveržus technologijose į naują viešpataujančią rūšį.

„Senojoje dinastijoje" šis principas atmetamas, ir dinastiją suprantu ne kaip materialią, bet kaip dvasinę, reinkarnacijos ciklų prasme. Tai yra dinastija įmanoma ir gentiškai nesusijusių asmenų, kuriuos sieja ne kraujo, bet dvasinis ryšys.

Aukštyn