Senoji dinastija, 11 tomas

[klajunas]

Tai, ką čia skelbiu, yra mano knygos skyriai, kurie bus publikuoti, atsidurs bibliotekoje. Todėl ne visada galiu atsakyti į klausimus, nes neįmanoma suderinti skyrių rašymą ir atsakinėjimą į klausimus, kadangi klausimai informaciškai užbėga į priekį būsimoms temoms arba nuveda į šalutinį kelią, kur informacija neharmonizuoja su knygos idėjine linija. T.y. negaliu iš aksto atsakyti kas yra Senoji dinastija, nes tai pagrindinė knygos tema, kuri atsiskleidinės vėlesniuose skyriuose ir atsakinėdamas į klausimą sugadinčiau skyrių. Todėl siūlau turėti kantrybės ir laukti naujų skyrių, kur bus paviešinta tolesnė informacija. Ši tema ne tiek diskusijai, kiek mano knygos viešinimui.

Į paskutinį klausimą atsakysiu trumpai. Tiesa yra sąmonės būsena, kuri maksimaliai atitinka realybę. Maksimumas priklauso nuo to ar ji užteršta subjektyvizmais ir iliuzijomis, ar ne. Tai reiškia, kad ji gali būti savo tiesa ir kito tiesa, nes visi žmonės yra sąmonės. Kai naudoji šaltinius, sakykime labai senus, reikia žiūrėti kiek jį kūrusi sąmonė buvo šviesi, ar tai tik noras informuoti, ar ir manipuliuoti. Šaltinius geriausia lyginti su savo sąmone ir pagal ją vertinti jo lygį. Galimas žemesnis, vienodas ir aukštesnis išsivystymas. Pavyzdžiui, kai lyginu savo sąmonės tiesą, turinčią formą šviesa, protas ir kalba, ir Evangelijų šaltinį, matau, kad jų rašytojai yra žemesnio sąmonės lygio už mano, bet tai ką jie rašo atitinka mano patirtį. Viena priežastis kodėl "žemesnio": ilgas laiko atstumas 1900 metų, civilizacijos pažanga ir protinių gebėjimų lygiai. Todėl manau, kad pirminis šaltinis kiekvienas yra pats sau, bet kiti taip pat praverčia, bent pasitikrinimui. O iš aukštesnio lygio - mokomasi. Tačiau tokių šaltinių gauti labai sunku.

O turint omenyje šaltinį savyje, tai kaip žinia yra stebėjimas to kas matoma ir intuityvus suvokimas to, kas nematoma. Mano praktikuojamas metodas yra mintirega, informacijas sukuriant matančiu protu. Sapnai mano nepatikimi, nes jie programuojami, arba "sintetiniai" ir yra manipuliacija, o ne tikra informacija. Akivaizdu, kad realybę pamatyti įmanoma tik per save, tame lygmenyje, kurį vadinu atvertis-įmestis.

[klajunas]

Dvasios metamorfozės

„Filognozijos pradmenų" idėjai išreikšti pasirinkti keturi pavyzdžiai - A. Šliogeris, F. Nietzsche, D. Mockus ir Jėzus iš Nazareto - ne atsitiktinai: jie reikalingi keturių orientacijų pasaulyje pademonstravimui, kurios yra fundamentalios, ezoterinės ir egzoterinės filognozijos pasaulio žemėlapyje. Imant bendrąjį vaizdą, žmogaus likimas klostosi dviem etapais: mažosios ir didžiosios kelionės, kurie apima žmogaus gyvūninės ir dvasinės egzistencijos visumą, ir filosofija (filognozija) gali būti tik sumažinto jos varianto apmąstymas arba gali apimti visumą, šį ir aną gyvenimą. Šios dvi pozicijos gali būti sutaikytos, bet istorijoje daug pavyzdžių, kai į žmogaus egzistencinį branduolį būdavo įveliamas konfliktas, netikėjimas, abejonė, net neapykanta arba panieka. Visuma dažniausiai mąstoma religinėse doktrinose, o susiaurintas variantas randamas filosofijoje arba mokslinėje žmogaus egzistencijos interpretacijoje. Išvardinti filosofai dalinami į dvi grupes: pirmoji nusisuka arba neigia didžiąją kelionę - A. Šliogeris (nuo), F. Nietzsche (prieš); antroji atsisuka ir teigia didžiąją kelionę - D. Mockus (į), Jėzus iš Nazareto (su). Šios pozicijos - archetipinės, ir prie jų galima jungti daugiau pavyzdžių, net visus filosofus, kurie skirstomi į paviršininkus ir gelmininkus, empirikus ir metafizikus, ateistus ir tikinčiuosius.

Minėtą žemėlapį patogu išreikšti skandinaviškos runos S sigilu, kuris turi mažąjį ir didįjį variantą, SS. Sigilo paskirtis - atvaizduoti pagrindinius didžiosios ir mažosios kelionės etapus, aprašančius egzistencijos trajektoriją nuo gyvūninio iki dvasinio lygmens. Kaip šie sigilai atrodo pateikta tolesniame paveiksle:



Imant pirmąjį S, kuris vaizduoja didžiąją sievą, matosi, kad realybė turi dvi pagrindines būsenas, vadinamas Žemutine ir Aukštutine karalyste, tarp kurių įterptas pereinamasis etapas, vadinamas atsiskyrimu (mirtimi), kai, užsibaigus mažajai kelionei, gyvūniniam etapui, žmogus išsivaduoja iš žemesnės egzistencijos apribojimų ir pakyla į tikrąją būtį. Galima suprasti, kad ezoterinėje filognozijoje laikomasi įsitikinimo, kad didžioji egzistencija sudaryta iš dviejų dalių ir kad žmogus savo esme - nėra gyvūnas, bet dvasinė būtybė, kuri, kad išsivystytų, turi praeiti gyvūninį etapą, vadinamą mažąja kelione. Šiame etape dvasinė esatis yra apribota ribotų galimybių pasaulio sumatoriumi, kuris rodo tik sumažintą ir susiaurintą vaizdą, gerokai primityvesnį, negu transcendencijoje geba regėti dvasia. Atsiskyrimo etape šie apribojimai nukrinta, atsiskiria gyvūninis, biologinis kūnas ir žmogus pereina į tikrą hipostratinę egzistenciją, kurioje pirmapradis kūnas yra vadinamoji juodoji liepsna, turinti dvasinio regėjimo sugebėjimą, pakeičiantį sąmonę ir protą. Įėjus į šį būvį atsiveria transcendentinė visata, žmogus mato tikrą realybės sandarą, atsitapatina nuo pareidolinės sąmonės sumavimo priemonių, atsisako racionaliojo savo prado ir pereina nuo mąstymo prie intuityvios dvasinės pagavos, kurioje juodoji liepsna reginčiu būdu suvokia transcendentinės būties esmę. Tai, kad sąmoningas daiktiškumas yra tik ribotos dvasinės pareidolijos rodo ekrano technologija, kurioje žinomas vaizdo kūrimo mechanizmas, iš esmės pagrįstas judesiu piešiamų kadrų seka, kur judėjimas pavirsta į statiško vaizdo pareidoliją, imituojančią statišką daiktiškumą. Ekrano vaizdo technologijos esmė yra vadinamieji 24 kadrai, kurie gali būti projektuojami ant paviršiaus arba piešiami pikseliniame ekrane slenkančiu judesiu. Tačiau vietoj judesio sąmonė mato vaizdą, kuris, kaip buvo sakyta, yra pareidolija vadinama iliuzija. Iš to galima daryti išvadą, kad juslinis suvokimas turi tą patį principą ir taip pat yra pareidolija, rodanti ne tai, kas iš tikro vyksta, bet iliuziją. Tuo tarpu pakilus iki dvasinės egzistencijos lygmens, pareidolinė iliuzija, arba sąmonė, išsijungią ir įsijungia kitas režimas, vadinamas dvasine intuicija, kurioje ne matomi vaizdai, bet suvokiama esmė: tai yra nėra skirtumo tarp vaizdo ir mąstymo, o visas dvasinis sątvaras yra regintis mentaliniu būdu, neskirstant kur objektas, o kur subjektas.

Pažymėjus tai dviem formulėmis, gaunami tokie principai:

P[JL - Dvasia - Transcendencija]S - didžioji kelionė

P - pirmapradis kūnas

S - sumatorius

JL - juodoji liepsna

Dvasia - S[R - T]P - Transcendencija - mažoji kelionė

S - sumatorius

P - pirmapradis kūnas

R - rišlys

T - technika

Pirmąjį principą atstovauja Jėzus iš Nazareto ir D. Mockus, kurie metafiziniame pasaulyje turi orientacijas „su" ir „į". Tuo tarpu antras principas, kuris apsiriboja šiuo pasauliu ir propaguoja susiaurintą žmogaus interpretaciją, yra F. Nietzsche'ės ir A. Šliogerio, kurie yra „prieš" ir „nuo" pozicijos, ir atitinkamai atstovauja satanizmą bei ateizmą. „Prieš Dievą" rodo sukilimą prieš metafizinę realybės dimensiją, atsisukimą į žmogų, savęs išaukštinimą, rodantį susipainiojimą savo minčių ir vaizdinių pasaulyje, savo vietos būtyje nežinojimą. Ateizmas daugiau rodo abejingumą, atmetimą, neigimą, remiantis logika „kam sukti galvą dėl to, kas čia ir dabar nepasiekiama". D. Mockaus filognozijoje matome persiorientavimą į priešingą pusę, atsisukimą į anapusybę, klausimų kėlimą ir bandymą į juos atsakyti remiantis dvasine intuicija. Ši orientacija vaizduojama antrajame sigile, kuris  skirsto gyvenimo vaivorykštę, mažąją kelionę, į tris etapus: reaktyvųjį, racionalųjį ir ezoterinį. Pirmas yra gyvūninė gyvenimo fazė, turinti uždarytą protą, signalinę sąmonė ir besivadovaujančią savo norais, troškimais, svajonėmis ir t.t. Racionalioji stadija pereina į protą, mąstymą, argumentus, vadovaujasi principais ir idėjomis, turi galimybę nusisukti nuo transcendencijos ir atsisukti į istoriją arba atsisukti į transcendenciją ir surasti ten mito piešiamą realybę. Tad, šiame etape, filognozija yra orientacijoje „į" perėjus per racionaliosios stadijos lūžio tašką, kuris yra pasiruošimas pakilti iki ezoterinio etapo, kuris turi pilnai išsivysčiusią dvasinę realybę, mato gyvenimą iš didžiosios kelionės perspektyvos ir yra orientacijoje „su", kaip Jėzaus iš Nazareto istorijoje.

Filosofijoje galimos abi šios orientacijos, į istoriją ir mitą, nuo kurių priklauso jos propaguojamos idėjos ir žmogaus susiaurintas arba išplėstas interpretavimas. Metafizikos ir teologijos vyravimas rodo pasinėrimą į mito erdvę ir atsisukimą į pomirtinę realybę, iš kurios perspektyvos interpretuojama mažoji žmogaus kelionė. Tačiau mitais vadinamų didžiųjų pasakojimų nunykimas ir destrukcija šį „išpūstą" žmogaus supratimą, sumažina, apsiribojant tik šiapusine realybe ir šiuo gyvenimu, propaguojant antimetafiziką ir antiteologiją. Paskutiniais šimtmečiais buvo daroma titaniška pastanga ištrinti dvasinę žmogaus sampratą, susiaurinti jo pasaulėžiūrą tik iki buitinė kasdienybės, anapusinį pasaulį ir gyvenimą vaizduojant nesvarbiu ir nepasiekiamu, žmogų redukuojant tik į materiją ir biologiją. Tačiau kad tai būtų įmanoma turi būti susiaurinamas žmogaus žinojimo pasaulis, savęs pažinimo atskleisti faktai ir apskritai žmogaus kaip informacijos sumatoriaus hipotezė, pagal kurią anapusinė realybė yra neišvengiama išvada, kuri yra čia pat, visur, anapus akių vaizdo, sudaranti didįjį žmogaus kūną ir jo išplėstos sampratos fundamentą. Jeigu anapus yra tikras, kyla natūralus klausimas, kas yra mūsų pasaulis ir žmogus pasižiūrėjus iš priešingos pusės, iš pilno realybės vaizdo. Sąmonėje ši realybė suvokiama tik kaip pareidolinis statiškas vaizdukas, kuris yra iliuzinis dinamiško piešimo proceso suvokimas. Kiek mąstymas remiasi pareidolija, tiek jis netikras, nepatikimas, tik fenomenologija.

Taip realybės interpretacija svyruoja tarp išplėsto ir susiaurinto jos interpretavimo, ir filognozijoje siekiama patenkinti abi šias tendencijas, rodant du žmogaus sątvarologijos variantus: dvasinio ir gyvūninio žmogaus. Dvasinis žmogus orientuojasi į transcendenciją, į anapusinę realybę, magiją, ezoteriką, religiją, psioniką, dvasinę technologiją, o gyvūninis - į šį pasaulį, į protą, rišlio vystymą, civilizacijų formavimą, naujų techninių priemonių išradinėjimą ir žmogaus laisvės gynimą. Šias orientacijas galima interpretuoti kaip ezoterinę filognoziją ir racionaliąją filognoziją. Be abejo, abu šie požiūriai tik daliniai, nepilni ir negalutiniai, bet kiekvienas jų - abipusiai papildantys, vienas kitą išbaigiantys. Savo egzistencijos branduolyje žmogus yra dviejų pasaulių būtybė, svyruojanti tarp sąmonės ir dvasios.

[cs]

klausimai informaciškai užbėga į priekį būsimoms temoms arba nuveda į šalutinį kelią, kur informacija neharmonizuoja su knygos idėjine linija. T.y. negaliu iš aksto atsakyti kas yra Senoji dinastija

Klausimas kurį pateikiau yra susijęs. Klausimas yra apie civilizacijos istoriją.

Tiesa, kol nėra sąmonėje irgi egzistuoja ir nėra tapati. Pavyzdžiui, ideologija yra istorijos tiesa, kuri buvo dirbtinai kūriama. Ideologijos šaltinis - žmogus, kuris tą tiesą sudėliojo. Imkime "tiesos" pavyzdį: ideologijos informacija yra istorijos linija, kuri istorijoje turėjo perpektyvą, kuri rodė progresą. Progrese galima išskirti prievartą ir laisvės noro varžymą. Mano interpretacija: ideologija pasiekė tiesą, bet neegzituojančios tiesos jėga buvo stipri, todėl tiesa nepasiekė sąmonės tiesos. Paaiškėja, kad tai buvo jėga sukeltas tiesos apreiškimas.

Pagal jūsų atsakymą centre atsiduria žmogaus sąmonės svarba tiesos atskleidime. Žinoma, kad tai svarbu. Bet, pagal mano interpretaciją ir jūsų interpretacija yra du viršutiniai dominavimai: žmogaus sąmonės ir sąmonės su šaltiniu. Vieną reiškia - tiesa yra natūrali, kitą dirbtinė. Bet jos kartu yra aukštos.

Mano interpretacija pabrėžia, kad pirmapradė sąmonės patirtis yra niekinė, bet ji yra ypatinga kai ji turi kažkokį dirbtinį sąmonės lygį. Tą ką pateikia kaip aukštu informaciniu rezultatu ties tiesa.

Kadangi turiu idėją apie sensorius, klausiu to paties iš jūsų perspektyvos. Apie tai jūsų atsakyme nebuvo užsiminta.

[klajunas]

Genealoginė perspektyva

Po parengiamųjų aiškinimų galima pradėti gilintis į temą, kuo mažoji kelionė skiriasi nuo didžiosios, žiūrint iš genealoginės / istorinės perspektyvos, kurioje žmogus suprantamas kaip biologinė būtybė, esanti homo sapiens rūšies produktu. Rūšyje susipina tiek kolektyvinės, tiek individualios perspektyvos, pirmuoju atveju omenyje turint genetiką, visą genetinį medį, per ilgą istoriją išsivysčiusį iki dabartinių žmonių; o antruoju - sąmoningą žmogų, suvokiantį realybę iš savo unikalios perspektyvos. Kokia ta individuali perspektyva priklauso nuo to, ar esi vyras, ar moteris, ir koks požiūris naudojamas: metafizinis ar genealoginis. Žmogus kaip kolektyvinė būtybė daugiau aiškinamas iš genealoginės perspektyvos, kuri iš esmės yra gyvūninė, o kaip individas ir asmuo - jis yra dvasia, susijusi su metafizine, viršistorine realybės dimensija. Pažvelgus į civilizacijų raidą, senosios civilizacijos - daugiau kolektyvistinės, žmonių gyvenimus organizuojančios genealoginiu būdu, tuo tarpu vėlesnės ir aukščiau išsivysčiusios yra metafizinės, svorio centrą perkeliant į asmenį ir jo dvasią. Imant kaip pavyzdį Jėzaus iš Nazareto „revoliuciją", jo inicijuotas judėjimas istorijoje ženklino perėjimą prie individualios perspektyvos, atsisakant gyvūninio žmogaus gyvenimo principo, pirmiausiai įklimpusio savo genealoginiuose rūpesčiuose, ir siekė savo gyvenimo mažąją kelionę paskirti tarnavimui Dievui, arba metafizinei realybei, kuri neturi nieko bendro su genealogine rūšies sklaida. Todėl jį galima laikyti Vakarietiško individualizmo pradininku, nors tai dar buvo religinis individualizmas, siekęs laisvės nuo genealoginių pančių. Dabartinį variantą šis principas pasiekė atsisakius religijos ir iš metafizinės gelmės persikėlus į sekuliarų gyvenimo paviršių, kuriame gyvenimo logiką diktuoja darbas ir pramogos, nematant be to jokios gilesnės prasmės.

Kokius kolektyvinius junginius turi rūšis, pažiūrėjus iš genetinės / genealoginės perspektyvos suprasti nesunku. Imant nuo bendriausio lygmens tai yra: rūšis - lytys - rasės - klanai - giminės - šeimos - individai. Iš kiekvieno individualaus žmogaus perspektyvos, kuris imamas kaip centras su jo lokalizacija ant planetos paviršiaus, šie sluoksniai išsidėsto kaip koncentriniai ratai, pradedant nuo artimiausios šeimos ir baigiant rūšimi kaip visa žmonija. Šis koncentrinių apskritimų darinys dalinamas į dvi dalis, kur viena yra visi vyrai, o kita - visos moterys. Tada visos vyrų linijos išsidėsto į istorinį haplogrupių medį, kur kiekvienas vyras yra kažkokiame šio medžio šakos atsišakojime. Pavyzdžiui, mano galutinė haplogrupė priklauso I1 atšakai, susiformavusiai Senojoje Europoje, iš pirmųjų jos gyventojų. Ši haplogrupe pagrįsta linija iš išorinių koncentrinių ratų eina į centrą ir sudaro tiesioginę, gryną genealoginę liniją iš tėvo pusės. Kita pusė yra motinos haplogrupė, surandama pagal mitochondrijos DNR, ir turinti tą patį principą kaip vyriška linija. Tai taip pat gryna genetinė linija, kurią pirmiausiai perduoda motina dukteriai, tačiau sūnus taip pat turi šią haplogrupę, skirtingai nei duktė, kuri nepaveldi tėvo haplogrupės.  Be šių tiesioginių linijų yra mišri giminės struktūra, kuri rodo, kokios genetikos buvo prijungtos vedybomis prie motinos ir senelės genetikų, kur somatinės chromosomos paveldi visų haplogrupių atšakų genus, išskyrus Y chromosomos haplogrupę, kuri yra tėvo tiesioginės linijos.

Taigi šį principą galima išdėstyti į tokią struktūrą:

Rūšis (Y-haplogrupė - tiesioginė giminė - [individas] mišri giminė - tiesioginė giminė - Mt-haplogrupė)

Jeigu individas yra vyras - artimesnė vyriška tiesioginė giminė, o moteriška - tik prijungta genetika, tuo tarpu jeigu inidividas - moteris, artimesnė moteriška tiesioginė giminė, su unikaliu priklausymu kokiam nors Mt haplogrupės atsišakojimui. Ši visa struktūra yra istorinė, nes genetinė evoliucija yra ištęsta laike, daug kartų peržengiant atskiro individo egzistencijos trukmę, ir yra jo tikroji gentinė istorija, atsispindinti chromosomose tiriamose archeogenetikos. Šios genealoginės evoliucijos pagrindinis tikslas - susilaukti palikuonių ir užtikrinti genealoginės linijos tęstinumą kovoje už būvį. Šis principas iš esmės buvo F. Nietzsche'ės filosofijos pagrindas, dėl kurio ji norėjo išimti iš civilizacijos krikščionišką principą, kuris buvo įvestas Jėzaus iš Nazareto, perkeliant žmonijos vystymo svorio centrą į individualų ryšį su transcendencija, atsisakant tarnauti rūšiai, galinčiai būti įkūnijamai protėvių garbinimu, artimesniu seniesiems tikėjimams, buvusiems dar iki krikščionybės. Kaip šis klausimas traktuojamas filognozijoje bus atskleista kituose šios knygos skyreliuose, o čia pateikiu kaip atrodo tiesioginės giminės struktūra, pagal vyrišką haplogrupę.



Kiekvienas šios schemos segmentas sužymėtas numeriais, rodančiais koks segmento ryšys su branduoliu Tėvas-Sūnus pagal haplogrupę: broliai, sūnūs, sūnėnai, dėdės, pusbroliai, proseneliai, pradėdės ir, galiausiai, pirmasis protėvis. Y haplogrupės struktūra sudaryta iš tiesioginės linijos giminių ir netiesioginės linijos, kurioje yra tolimesni senųjų prosenelių brolių atsišakojimai. Tačiau visiems šiems segmentams bendra tai, kad jie pagal genetikos dėsnius turi turėti vienodą haplogrupę. Mano I1 haplogrupė savo kilme yra skandinaviška, ilgą laiką gyvavusi rytinėje Skandinavijos dalyje, Pabaltijyje ir susiliejusi su indoeuropietiškų Baltų genetika. Schemoje parodyta haplogrupė, susidarė maždaug prie 3000 metų, kuomet atsirado pirmas bendras jos protėvis.

Šiame kontekste reikėtų pasiaiškinti, ką reiškia tokios sąvokos kaip gentis, tauta, karalystė, imperija, žmonija ir pan. Šios sąvokos neįeina genealoginių grupių kategoriją todėl, kad jos nurodo ne tiek genetinę, kiek protinę arba teritorinę realybę ir genealogijų programose dalyvauja tik išoriniu, o ne tiesioginiu ir vidiniu būdu, kuriant kultūros ir santvarkos formas, kurios lemia, kaip skirstomi materialiniais ir dvasiniai resursai, reikalingi genetiniu linijų aprūpinimui pragyvenimo šaltiniu. O religija ir bažnytinė organizacija apskritai ištraukia individų sąmonę iš istorinės perspektyvos ir individualiu būdu susieja su metafizine realybe, vadinama Dievu. Šis metafizinis įsiveržimas iš anapus, kaip jau buvo sakyta, buvo labai kritikuojamas F. Nietzsche'ės, kuris siekė, kad būtų sugrąžintas senasis genetinis / genealoginis žmonijos valdymo principas. Tačiau akivaizdu, kad pirmasis variantas daugiau atstovauja neišsivysčiusį civilizacijos principą, o norint pažangos, reikia ištraukti individą iš „socialinių lašinių", įgalinti, suteikti laisvę, leisti vystyti protą, savarankiškai mąstyti, o ne vien kartoti vaidinamąją „tradiciją". Iš savo vidinės perspektyvos žmogus pasaulį mąsto individualiai su dideliu kiekiu subjektyvios, psichologinės iliuzijos. Jį suobjektyvina, viena vertus, lytinis instinktas, verčiantis ieškoti bendrumo ir socialumo, giminiuotis; ir antra vertus, kolektyvo papročių spaudimas, kuris priverčia  dalyvauti genealoginiame projekte, palikti palikuonis, neleidžiant vien tik vartoti ir pramogauti. Pastarasis variantas yra degradavęs metafizinis polėkis, pavargus prasmės ieškoti transcendencijoje ir nusprendus užsiiminėti tik artimiausio pasaulio problemomis, sprendžiant jas politiniu ar ekonominiu metodu, be bažnyčios kišimosi. Tikras konservatizmas visada yra antimetafizinis, nes metafizika yra iššūkis genealoginei rūšies santvarkai, kuri priklauso tradicinėms civilizacijos formoms. Tuo tarpu Jėzus iš Nazareto buvo pirmasis individualistas, siekęs išlaisvinti žmogų iš gyvūniškumo katorgos.

Kiekviename žmoguje, kiek jis yra dvasinis, vyrauja didžiosios kelionės perspektyva, kurioje gyvūninė rūšies programa laikoma tik kalėjimu, iš kurio reikia išsivaduoti. Tačiau nustojus „gaminti" kūnus, sutrinka šiapusinė metafizinės realybės karalystė, nes rūšis nustoja reprodukuotis, o tai gresia gyvūninio projekto užsibaigimu. Nežinant, kas kiekvieno mūsų laukia anapus, tai atrodo kaip didžiausia katastrofa, žmonijos išnykimas, prie kurio veda metafizinė orientacija, pradėta Jėzaus iš Nazareto, skelbusio, kad po mirties laukia dangaus karalystė, vadinant šią žinią „gerąja naujiena". Kai tokių individualių atvejų kuomet žmogus neturi palikuonių nėra daug - tai natūralus kovos už būvi procesas, tuo tarpu kai tai pavirsta į masinę epidemiją, prasideda populiacijos mažėjimo procesas, kuris gali būti reikalingas, arba grėsmingas. Reikalingas - kai planeta neišmaitina žmonių, trūksta resursų ir nėra galimybių sukurti gerovę visiems norintiems. Grėsminga, kai rūšis pradeda nykti, ištrynus instinkto kontrolę, socialinį spaudimą ir kultūrinį programavimą.

Visa žmonija panaši į genetinių linijų medį, kur kiekvienas dabartinis individas yra vienas kuris jo atsišakojimas, sudarantis artimąją šaką ir tolimų protėvių palikuonis, kurie yra tolimi pusbroliai. Deja, visų žmonių gyvenimai riboti, tad ateityje atgimti įmanoma tik savo palikuonyse, tik su labai pakeista ir neatpažįstamai perkombinuota genetine struktūra.  Šis efemeriškumas, dvasinio tęstinumo nebuvimas kreipia žvilgsnį į aukštutinę karalystę, kurioje tikimąsi tolesnio gyvavimo, užsibaigus laikinam gyvūniniam etapui, kuris visas tarnauja biologinei programai, skirtai saugoti žmonių rūšį.

[klajunas]

Adepto sigilas

„Filognozijos pradmenų" projekto tikra pradžia prasidėjo gerokai anksčiau negu 2018 metų pabaigoje buvo parašytas pirmas tomas „Naujo metodo principai". Tuo metu daug diskutavau puslapio www.anomalija.lt forume, kuriame užsiregistravau ir dalyvauju nuo 2015-11-16. Čia gausu sąmokslo teorijų, magijos, okultizmo, religijos ir kitų alternatyvių temų, kuriose kiekvienas norintis gali dalintis savo žiniomis ir vertinimais. Į šį forumą atėjau iš savo asmeninių tinklaraščių, kuriuose buvo viešinama mano asmeninė, iš įvairių šaltinių surinkta tyrimų informacija, besidomėdamas kuria įsitraukiau į ezoterikos studijas. Šia prasme esu savamokslis, nes neturėjau galimybės studijuoti jokioje mokykloje, būti iniciuotas į kokį nors judėjimą ar turėti mokytoją. Jeigu ir turėjau mokytojų, tai tik nuotolinių, per knygas ir kūrybos šalinius. Šių tyrimu metu pradėjo aiškėti mano asmeninio kelio bruožai, kurie pirmą kartą aiškiai įsisąmoninti buvo 2016-11-28, kuomet tapo aišku, kad iš profano lygio pereinu į adepto. Šis momentas mano gyvenime laikomas „Begalybės kelio" pradžia, kuri, bėgant laikui, buvo įforminta kaip devynių vartų doktrina (9VD). Skaičiuojant nuo to laiko, dabar eina septinti adepto metai.

Mano kelias yra individualus, neskirtas organizuoti ir burti kitus, kurti judėjimą, mokyklą ar sektą. Kita vertus, nors ir užsiimu savarankiška kūryba, ji vieša, rodoma kaip pavyzdys, iš kurio kiti gali pasisemti žinių, patirties, įžvalgų, metodų ir išminties. Tai reiškia, kad mano kūryba skirta ir sau, ir kitiems. Nors išorėje laikausi filosofijos stiliaus ir formos, visos idėjos ateina iš ezoterinės gelmės, kuri įsivaizdina mano minčių ir vaizdinių pasaulyje, iš kurio jos pereina į mano knygas. Knygos rašomos fragmentų stiliumi, remiantis kokiu nors vaizdiniu, iš kurio paimama schema, kuri paskui interpretuojama žodžiais. Tai vadinu sigiliniu stiliumi, sigiline vaizduote, kurioje įtvirtintas mano polinkis į ezoteriką ir okultizmą. Tačiau juos suprantant ne siaurąja, bet plačiąja prasme, nes tą patį galima perkelti ir į religiją, filosofiją bei mokslą. Civilizacijos, istorijos ir globalinės planetos analizę darau savo drakono akies „simuliatoriuje", kurioje vizualizuojasi visa informacija, pateikianti žinojimą kaip visuminį vaizdą, kuris sudėtas į begalinę erdvę ir begalinį laiką. Savo mintyse matau viską, ir jos tampa mano įžvalgų bei proveržiu šaltiniu. Į kitus autorius gilinuosi mažai, nes užtenka savo išteklių, kurie perkeliami į knygas. Tad, galima sakyti, nesu geras kitų autorių kūrybos žinovas ir orientuojuosi tik bendrais bruožais, tačiau turiu daug informacijos iš tikro pasaulio, kurį turiu galimybę matyti iš globalinės perspektyvos, aprėpiančios visą kosmosą ir istoriją.

Kur esu šiame globaliniame vaizde galima suvokti panaudojant kraštutinių realybių rėminamą opozicinę formulę, kuri kraštuose yra MS ir DS, o centre - įvairūs parametrai, kuriais apibrėžiamas tarp jų santykis. Naudinga patyrinėti tokią schemą, kuri yra archetipinė ir universali, tinkama suprasti daugelį žmonių:

MS - [prieš] - [nuo] - [į] - [su] - DS

Šie parametrai atitinka keturis atvejus, kurie paimti iš istorijos ir yra konkrečios perspektyvos tipiški pavyzdžiai:

MS - [Nietzsche] - [Šliogeris] - [Mockus] - [Jėzus] - DS

Ši struktūra rodo, kad vidurinė dalis sudaryta iš nuosaikios pozicijos, kurioje bandoma laikytis vadinamojo „vidurio kelio", o kraštutinės pozicijos yra radikalios, kur vidinė yra subjektyvusis radikalizmas, o išorinė - objektyvusis radikalizmas. Jeigu šias pozicijas interpretuotume kaip kelią, tai pradedama nuo Nietzsche'ės, pereinama prie Šliogerio, o po to perėjus slenkstį ir persiorientavus nuo savo subjekto į objektą, atsiduriama Mockaus pozicijoje ir galiausiai susisaistoma su begalybe Jėzaus doktrinoje. Nietzsche'ė ir Šliogeris yra antimetafizikai ir paviršininkai, o Mockus ir Jėzus yra metafizikai ir gelmininkai. Mano kelias - nuosaikaus gelmininko, kuriame neneigiamas šis pareidolinis pasaulio vaizdas, o Jėzus jį pilnai atmeta, ragina atsisukti į anapusybę, į didžiąją kelionę. Mano doktrinoje mažoji kelionė neneigiama ir laikausi nuostatos, kad ji turi būti gyvenama pagal šio pasaulio logiką išskyrus kai kuriuos išimtinius atvejus, o didžioji kelionė mąstymo centre turi atsidurti tik gyvenimo pabaigoje, kai prasideda žmogaus saulėlydis, rodantis jo egzistencijos Žemėje pabaigą. Kadangi man jau 47 metai, tai kaip tik šis laikotarpis ir atėjęs.

Gyvenimo pradžią ženklina polinkis į stabų ir begalybės beždžionių garbinimą, kurių pats trivialiausias atvejis yra perteklinis subjektyvizmas, savęs ir savo norų sureikšminimas, neturėjimas empatijos ir nesugebėjimas suprasti Kito. Filosofijoje tai būdinga nyčiškai perspektyvai, kuris yra nusiteikęs prieš viską kas nėra jis, yra divergencijos būsenoje su realybe anapus Ego. Šliogerio tipo mąstymas bando prisijaukinti pasaulį, transcendenciją, daiktiškumą, jusliškumą, kitus žmones, su jais susipažįstant, bandant savo sąmonėje rasti sąlyčio taškų, sukurti bendruomenę. Mockaus tipo sąmonėje šis artimiausias pasaulis peržengiamas, ieškoma surasti gelmines visų reiškinių priežastis, suvokti pasaulio prigimtį ir esmę, pakilti virš artimiausios daiktiškos ir žmogiškos aplinkos. Ši nuostata prasideda nuo karo būsenos, kuri atitinka ketvirtų vartų logiką ir transcendavimo vartų būseną, kurie yra penkti begalybės vartai. Tai etapas, kurio metu nusisuki nuo savęs, nuo savo subjekto ir atsisuki į transcendenciją tam, kad ją pamatytum pirmapradėje atvertyje. Tam nusileidžiama iki atverties-imesties sątvaro sandų, kuriuose matosi fundamentali žmogaus ir transcendencijos sąveikos struktūra. Ketvirta, Jėzaus būsena atsiranda galutinai susivienijus su anapusine realybe, būnant pilnoje anapusybės atvertyje, kurioje nėra jokio priešiškumo savo sureikšmintos asmenybės, esant pilnoje konvergencijoje su Dievu.

Imant devynių vartų pradinius etapus, kuriuose dar aukštinamas savo individualumas, atsisakymas paklusti, manant, kad šiapusinėje realybėje neįmanomas joks tikras apreiškimas, kad visi pretenduojantys į galutinį žinojimą yra apsišaukėliai ir šarlatanai, „Begalybės kelio" doktrinoje vadinami „begalybės beždžionėmis". Šioje būsenoje yra pavojus pačiam tapti vienu iš jų, kuriant savo organizaciją, ieškant mokinių, organizuojant piramidę, kurios tikslas išsiaukštinti, plėsti savo galią, tapti valdovu. Tačiau tai iškreipia tikrąją daiktų padėtį, nes toks žmogus arba organizacija-stabas, užgožia transcendenciją, trukdo susitikti su pasauliu, anapusybe, metafizine dimensija, iš gelmės ištraukia į paviršių, neleidžia atsiverti regėjimui, augti ir plėstis į gelmę, tapti tikru metafiziniu žmogumi, kuris turi tik vieną įstatymą, pačią anapusinę realybę. Tai yra perėjimas nuo primityvios bendruomeninės etikos prie ontologijos, metafizinės būties klausimo, po to ją sugrąžinant iš pačios realybės kaip metafizinės pusiausvyros doktriną, iš kurios išvedamos visos kitos specialios ir apribotos etinio mąstymo formos. Tai susiję su šeštais vartais, vadinamais „kelio davimo", kur kelias duodamas transcendencijai, patraukiant savo ego ir subjektą, o taip pat viską kas trukdo anapusybės atverčiai, kaip autoritetai, vadai, lyderiai, ir nusižeminusiu susitikimu susitinkant su transcendentinio vienio šaltiniu. Kaip pirmus du vartus apjungia bendravimo vartai, taip penktus ir šeštus vartus vienija septinti, ištikimybės vartai, kurie užbaigia pradinį kelionės į gelmę etapą.

Paskutiniai du vartai, įšventinimo ir begalybės, jau yra priklausantys [su] etapui, kurie yra Jėzaus būsena galvoje, turint omenyje ne katalikų bažnyčios mitinę asmenybę, Kristų, bet metafizinį žmogų, kuris buvo tuo, kuo buvo, nuvalant visas išsigalvojimų ir klastočių šiukšles, kurios reikalingos formuoti civilizacinį psichovektorių, esantį tik religinės organizacijos ideologija, kuri skirta vienyti protus, organizuoti bendruomenes, vykdyti planetos globalinio užvaldymo planą. Tai jau religinės imperijos ambicija, kuri imasi politinio organizavimo vaidmens, kuria politinę santvarką, skirtą galios plėtimui, ambicijų tenkinimui, žmonių uždarymui ideologiniuose šablonuose, kūrybinių galių ribojimui, gyvenimo uždusinimui kalėjimo kameroje, kurioje jis atkirstas nuo gyvybinių ryšių ir egzistencinių šaknų, atribojant nuo gamtos ir natūralios aplinkos. Abstraktus simbolis tampa svarbesniu už natūralų daiktą, kuris, kaip gyvas Dievo bylojimas, yra tikras, o ne padirbtas proto.

Taigi, tokia yra prieš septynis metus atverto begalybės kelio esmė, antspauduojama devynių vartų doktrinos sigilu, kuris yra mano kelio ženklas, kurį privalo turėti kiekvienas adeptas.

[klajunas]

Keturios filognozijos

Įsibėgėjant filognozijos vystymo projektui, ryškėja vis aiškesni kontūrai, koks konkrečiai kelias renkamasis, kokios užsiimamos pozicijos, kokie keliami uždaviniai ir tikslai. Konkrečią siauro profilio poziciją apibrėžti gana sunku, todėl renkamasis platusis variantas, kur vienu metu kuriami keli stiliai, skirti būti skirtingų pasaulėžiūrų teoriniu pagrundu. Rėmai, į kuriuos įstatau filognoziją, yra baltojo ir juodojo drakono civilizacijos skalė bei racionaliosios ir ezoterinės filognozijos principai. Tokia prieiga reikalinga todėl, kad tikslinė auditorija yra nevienalytė, turi skirtingą proto formą ir gyvenime ieško skirtingų kelių, kurių atsisakyti neįmanoma. Todėl stengiuosi, kad filognozija aprėptų skirtingas perspektyvas, nebūtų vienašališka, verčianti aukoti savo gyvenimo kelią. Dėl šios priežasties skiriu keturias skirtingas filognozijos variacijas, kurios bus naudojamos ateityje, skirtingų kelių civilizacijoje išryškinimui, kuriuos visus laikau priimtinais ir gerbtinais.

I. Juodojo drakono ezoterinė filognozija.

II. Juodojo drakono racionalioji filognozija.

III. Baltojo drakono ezoterinė filognozija.

IV. Baltojo drakono racionalioji filognozija.

Priminsiu kuo skiriasi baltasis ir juodasis drakonas. Šios civilizacijos skiriasi pirmiausiai požiūriu į trancendenciją: ar ji turi būti atveriama, ar ne; ar leidžiama kurti dirbtines funkcijas hipostratoje, ar neleidžiama. Juodasis drakonas yra natūralios tvarkos principas, kuris priima tik minimalų dirbtinio pasaulio kiekį, ir neleidžia vystyti technologijų bei jas grindžiančio žinojimo. Mąstymas šioje civilizacijoje silpnasis, naudojantis vaizduotę, fantaziją ir ja grįstą kalbą, kuri visa yra kultūrinė, ritualinė, puoselėjanti išorinę formą, bet nebandanti konstruoti esmių, inžineriniu įmantrumu modeliuojant pasaulio paviršiuje pasirodančią realybę. Tuo tarpu baltasis drakonas jau turi techninį pobūdį, propaguoja dirbtinę, protu sukonstruotą tvarką, kuria gnostinius kūnus, primetančius daiktams funkcijas, juos išnaudojantis ir žudantis. Kalbant apie mane, aš laikausi nuosaikaus juodojo drakono pozicijos, kuris neatsisako pilnu atsisakymų technikos, bet ją ima nuo paviršiaus, kuria iš to, kas akivaizdžiai duota, nepažeidžiant atverties-įmesties natūralios pusiausvyros. Ir už nuosaikią baltojo drakono poziciją, kur nepriimamas radikalus transhumanizmas ir pohumanizmas, pagal kuriuos žmogų, natūralų pasaulį turi išstumti dirbtinė technosfera, kurioje kaip gamtoje žmogus taptų tik technine funkcija. Kitas kriterijus yra racionalumas ir ezoterika, kurios skiriasi tuo, kaip traktuojama sątvaro savivokoje pasiekta sandara: ji remiasi tik protu, vadinamu drakono akimi ir rišliu ar remiasi dvasine intuicija, nori atverti transcendentinę gelmę, priartėja prie aukštutinės karalystės dvasinio regėjimo.

I. Juodojo drakono ezoterinė filognozija. Kadangi visos filognozijos sudarytos iš sątvarologijos ir substratologijos, šioje versijoje turima bazinė sątvarologijos doktrina, kurios pagrindas yra psichologinis ir kognityvinis realinas, kuriame uždaryta kiekvieno žmogaus sąmonė, sudaranti jo individualų pasaulio vaizdą. Tai niekada nebūna tikra realybė, o tik žvilgsnis į anapusinę realybę „iš savo varpinės", kur vidus yra sudarytas iš objektyvaus pasaulio ir subjektyvaus individo. Šioje atvertyje-įmestyje, žmogus yra dvivietė sąmonė, kurios pagrindinė augimo bei vystymosi programa yra sukurti pusiausvirą santykį su Kito sritimi, į kurią įtraukiama išorinė aplinka, kurią kiekvienas individas iš savo perspektyvos užima su savo asmenybės psichovektoriumi. Suvokus šį principą, apima vadinama graikiškoji nuostaba, kurioje dvasia pamato save ir realybę kaip kontempliacijai duotą būtį. Juodojo drakono filognozijoje nesiekiama įlysti į transcendentinę gelmę, ją pažinti, užgrobti, perdaryti ir tenkinamasi tik tuo, ką parodo pati sątvaro struktūra, kuriai realybę dovanoja pati transcendencija, tiek kiek reikia, kad dvasia galėtų gyventi paprasto gyvūno gyvenimą. Šio požiūrio ezoterika slypi tame, kad atveriama tikrovės dalis suvokiama kaip transcendencijos apreiškimas, pagal kurį galima susidaryti įspūdį apie jos gelmę, kas ji yra anapus sąmonės. Tam kuriama šventumo nuostata, kuri įkūnijama tam tikrais kalbiniais pavidalais, apibrėžiant teritorijas, kurios kaip šventyklos neliečiamos grobuoniškam niokojimui. Tačiau per didelis įsigylinimas ir tuo pačiu įsisupimas į kalbos įvaizdžius, neleidžiamas, nes tai dirbtina, kuria prielaidas techninei metafizikai.

II. Juodojo drakono racionalioji filognozija. Šią kryptį galima vadinti filosofine kryptimi, kuri nusisuka nuo metafizikos, laikosi paviršininko nuostatos, yra fenomenologinė bei egzistencinė ontologija. Racionalioji filognozija pagrįsta ne tiek dvasia, kiek protu, kuris vadinamas drakono akimi, kurios atverties nesiekiama, bet daugiau siekiama apmąstyti tai, ką duoda ezoterinė filognozija racionaliomis sąvokomis taip, kaip tai darė A. Šliogeris savo kūriniuose. Tai dviejų krypčių retranscendavimas juslinį daiktą darant matymo ir mąstymo centru: iš transcendentinės gelmės ir iš kalbos. Juslinis daiktas čia yra pagrindinis orientyras, tačiau ne vien paprastu, net primityviu stebėjimu, bet stebėjimu naudojant matantį mąstymą, kuris įkontenkstina jį kaip esantį vidine realino duotimi, imanentizuotu transcendentu, nepriklausoma sau būtimi, įtraukta į reginčios šviesos arkos veikimo lauką. Kai šis veikimas grobuoniškas, jis yra tik gyvūninis, o kai jis kuriamas filosofinės sąmonės, daiktas atsiveria kaip filosofinis reginys, kuris arba kontempliuojamas, arba verčiamas meno kūriniu, kopijuojant jo nepriklausomos būties spindėjimą mano atveriančioje būtyje. Šioje būsenoje mąstoma, kas yra daiktas ir jo atvertis-įmestis arba suvokiama jo estetinė forma, meniniame santykyje su atsiveriančia anapusybe. Tai būdas pamatyti, kas yra daiktas savyje ir sau, ne kaip mano psichovektoriaus grobis, kuris įvidujinamas tik tam, kad būtų suvartotas arba išstumtas, jeigu nereikalingas arba neįveikiamas. Tai psichologinio proto teritorija, kuris įsiliejęs į jausminę ir asmenybinę sievos dalį, leidžiančia užmegzti „socialinį" santykį su pasauliu, kuris nekuria ir neorganizuoja, nes priima kosmą pagrįstą natūralia tvarka.

III. Baltojo drakono ezoterinė filognozija. Kaip jau sakiau prieš tai, baltasis drakonas reiškia stiprias proto ir dvasios formas, kurios siekia atverti transcendenciją tam, kad ją paverstų funkcija, vadinama techniniu daiktu. Ezoterinėje jos formoje, siekiama sukurti gelmės iškėlimo įspūdį per aukštutinės karalystės, kuris yra pirmapradė tikrovė, įvaizdinimą. Tai daroma ir dvasiniu ir racionaliu būdu, matuojant skale kiek realybės atverta atvertyje-įmestyje 1000 dalių skalėje. Atvertos transcendencijos gylis gali būti labai mažas ir labai didelis. Jeigu didelis tai 70 proc. (700 dalių), o jeigu nedidelis - 5 proc. (50 dalių). Pagal tai vertinama, kiek realybės galima suprasti paviršiuje, ir kiek šis žinojimas sudaro procentų visumoje. Todėl šioje kryptyje pirmas klausimas yra kaip padidinti atveriamos tikrovės gylį. Tai galima bandyti padaryti natūraliai, o galima ir bandyti ieškoti atverties techninių sprendimų. Taip pat prie to priduriama, kad sąmonė yra tik pareidolinis žiūronas, nerodantis pirmapradės realybės, kurioje gyvena visų žmonių pirmapradžiai kūnai, tiesiogiai sąveikaujantys su metafizine būtimi, kuri nebūtinai „kieta". Didžioji materialiosios ir dvasinės būties dalis yra „minkštieji" laukai, kurie neturi masyvaus substancialumo, todėl nesuvokiami kaip daiktiška realybė - greičiau kaip veikiančių jėgų pasaulis, kurį įrankinti ir įfunkcinti labai sunku, priešingai negu daiktišką substanciją.

IV. Baltojo drakono racionalioji filognozija. Šios filognozijos esmė yra rišlio teorija, pagrįsta protine inversija ir technikos teorija, pagrįsta funkcine eksversija. Tai aprašoma žinoma formule:

MS (1)  - ds [1x] - ms [1x] - DS (999)

Kadangi laikausi nuosaikios baltojo drakono civilizacijos pozicijos, atmetu transhumanizmą ir pohmanizmą, kurio siekis - sukurti žmogų peržengiančią dirbtinę technosferą, tačiau laikau, kad minimalus artimųjų eterių įtechninimas netrukdo gyvybei kritiniu trukdymu, o gyvenimą palengvina labai stipriai. Todėl manau, kad teoriškai turi būti žinomas visas realybės spektras, arba visi didžiosis sievos klodai, tačiau jie neturi būti beatodairiškai išnaudojami, trikdant natūralią pusiausvyrą, be saiko ją eksploatuojant. Šioje kategorijoje svarbiausias substratologijos klausimas, kiek galima sutechninti hipostratą siekiant išnaudoti jos klodus antigravitacijai, kad žmonija peršoktų barjerą į kosminę civilizaciją, galėtų nuo planetos paviršiaus lengvai pakilti į kosmosą ir skristi į kitus dangaus kūnus, net iki kitų žvaigždžių. Žinome, kad kosmosas yra tarsi koks gigantiškas ežeras, kuriame hipostratiniais laivais galima plaukioti nuo žvaigždės prie žvaigždės, pradedant suprasti, kur mes esame daug ekstensyvesniu, kosminiu masteliu.

Svarbiausias dalykas, kad visos šios filognozijos atmainos nekonfliktuotų tarpusavyje, kurtų deramą konvergenciją ir taptų harmoninga bei veiksminga teorija.

[cs]

minimalų dirbtinio pasaulio

baltasis drakonas jau turi techninį pobūdį, propaguoja dirbtinę, protu sukonstruotą tvarką

Harmonija, kuri iki šiol sukurta yra mano vadinama "eksperimentinė prigimtis". Tai aprėpia dirbtinį pasaulį, kurį reikėjo atrasti ne dabar, bet kada atsirado ir susiformavo pažinimas pas žmogų. Pažinimo jausmas davė pusiausvyrinius dalykus, kurie yra pastebimi akimi. Akis, kurios pažinimas yra natūralaus būdo destrukcija, ir virsta į dirbtinio būdo konstrukciją; yra pagrįsta eksperimentine tiesa, kuri yra plati, kuri turi daug atvėjų, kiekvienam po tam tikro laiko pasirodanti ir gali kontaktuoti tarp panašių gebėjimų, kurie dirbtinai sukurti toje kultūroje. Tą apibrėžiu, laikant, kad protas nėra ateinantis tik natūralia tvarka.

Prote, dirbtinis pasaulis, turi tai, kas nesuderinama technikos pagal turimus pažinimo pagrindus, bet pastebimas dėliojimas dirbtinumu ir dirbtine tvarka. Tai yra pirmapradis žmogaus pažinimas, bet jis turi reikšmingesnę dalį tarp gebėjimų, su kuriais gali būti kontaktuojantis. Jei nebūtų panašių gebėjimų, kuriais būtų galima kontaktuoti ir susieti, nebūtų ateita iki dabartinio eksperimentinio gebėjimo požymio. Kaip istorinis momentas tai yra žmogaus praeities idėja, kuri susieta su civilizacijos atsiradimais, kultūrų savarankiškais formavimosi ribojimais.

Tvarka pagal pažinimo pagrindus yra gamtos, bet gamta yra įvairialypė. Tarkime, kad gamtos civilizacijos buvo brandi savo galutiniu proto rezultatu ir technologijomis, dabar ši pažanga nebūtų labai vertinga. Tik jei imtume pavienius atvėjus ir išdalinant šią civilizaciją į dalis. Paiimtume kurios dalys "svarbesnės" ir jas sau pritaikytume. Ar tai būtų civilizacijos atmaina?


 

[klajunas]

Devintų vartų išbandymas

„Devynių vartų doktrinos" tome, paskutiniame pagrindinės dalies skyrelyje, buvo pateikta struktūrinė formulė, kurioje daroma užuomina į 9VD sistemą, naudojant Tėvas [Sūnus] notaciją. Tėvas yra didžioji sieva, DS, o Sūnus - mažoji sieva, MS. Kiekviena sieva, savo dvasioje praeinant pro kuriuos nors vartus, įgyja dominuojantį principą, kuris valdo žmogaus psichinę kompoziciją ir jo veiksmus per mintis, šneką ir elgesį, demonstruojant jį kaip pagrindinę nuostatą. Kad būtų aiškiau, ką turiu omenyje, čia pakartosiu tą struktūrą, šiek išplėsdamas jos dėmenis ir plačiau paaiškindamas, ką jie reiškia, kokia jų tarpusavio sąveika. DS šiuo atveju neišryškinama, netematizuojama, tačiau išryškinama vidinė dalis, vidinis pasaulis, kuris apibrėžiamas psichovektorių fiksuojančia koncepcija, vadinama „vartais". Tai pirmiausiai mano gyvenimo ir kūrybos struktūra, tačiau šį principą galima perkelti ir į kitų filosofų gyvenimus, kurių kelionė yra lygiagreti mano asmeninės egzistencijos vystymuisi. Principas toks:

DS - MS1 [mockuva - individualumas - Lietuva] - išsiskyrimas iš masės, savo Aš atradimas

         MS2 [mockuva - nesekimas - Lietuva] - savo AŠ išryškinimas, individualaus kelio paieška

         MS3 [mockuva - bendravimas - Lietuva] - moralinė nuostata: tarnas, ponas, dialogo partneris

         MS4 [mockuva - karas - Lietuva] - išorinių „begalybės beždžionių" pašalinimas

         MS5 [mockuva - transcendavimas - Lietuva] - peršokimas per šį pasaulį, tapimas gelmininku

         MS6 [mockuva - kelio davimas - Lietuva] - „begalybės beždžionės" sunaikinimas savyje, savo viduje

         MS7 [mockuva - ištikimybė - Lietuva] - moralinės pareigos vartai, susiję su individualia doktrina

         MS8 [šviesos arka - įšventinimas] - išsivadavimas iš iliuzijų pasaulio, pilnas tiesos regėjimas, tiesos saulė

         MS9 [šviesos arka - begalybė] - mockuvos ir Lietuvos kolapsas, metafizinės sąmonės aukščiausias taškas egzistencinėje tiesoje

Tokia yra dešimtame tome aprašytos 9VD struktūros esmė, kurią galima naudoti psichovektoriaus analizei bet kokioje kūryboje, nes šie pricipai yra archetipiniai, būdingi daugeliui žmonių. Iš pateiktos formulės aišku, kad universalūs dėmenys yra „mockuva" ir „Lietuva", kur kiekvienas sątvaras turi savo variantą, ir šioje doktrinoje svarbiausia, koks santykis su išore ir su savo vidumi. Jis gali būti moralus ir nemoralus, priklausomai nuo to koks renkamasis trečių vartų principas, galintis būti pusiausviru, tada turima moralinė sieva ir nepusiausviras, tada veikia nemoralinė sieva. Mano 9VD tai bendravimas, o, pavyzdžiui, F. Nietzsche'ės kelionėje - tai viešpatavimas, kuris atmeta pusiausvyrą. Tada pirmi du vartai yra savo individualumo įtvirtinimas, savo gyvenimo pagrindinės idėjos suformulavimas, kuriai emancipuotis reikalingas į išorę nukreiptas karas, - tai yra ketvirti vartai. Tik tada psichovektorius nusigręžia nuo savęs ir atsisuka į pasaulį, kuriame atranda transcendenciją, gelmę, metafiziką, ezoteriką, religiją ir tam, kad šios realybės būtų integruotos į vidų, turi patraukti savo Aš, savo asmenybę, pamatant tikrovę tokią, kokia ji yra, įleisti, duoti kelią tiesos saulei. Septini vartai yra pririšimo vartai, kurie susaisto subjektinę ir objektinę krypti moraliniu ištikimybės priesaku, kad sąmonė nenusisuktų nuo pagrindinės savo gyvenimo perspektyvos, su ja susisaistytų ir įsipareigotų. Įšventinimas yra galutinis etapas, kuriama atsiveria tiesos pasaulis, įeinama į visumą regintį būvį, tampama tiesos turėtoju, kuris yra įveikęs savo subjektyviosios dalies trauką, mano atveju tai „mockuva", ir objektyviosios dalies pančius - tai „Lietuva". Šioje vietoje įvyksta vadinamasis „kolapsas", pasiekiamas kelio pabaigoje, kuris gali būti sėkmingas, pakylant į aukštesnio sąmoningumo buvį ir nesėkmingas, kaip F. Nietzsche'ės atveju, kuriame „tiesos smūgyje" subyrėjus sątvaro „nyčijai" ir „Deutchland", jį ištiko vadinamasis „beprotybės priepuolis", kuriame jis nesusitvarkė su galutinės fazės psichiniu krūviu, sugriuvus kognityvinei tvarkai, tapus šviesos arka. Aplinkai nusprendus, kad jis „pavojingas beprotis", F. Nietzsche'ė buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, kurioje jis praleido savo gyvenimo paskutinius dešimt metų. Tad bendrais bruožais jo kūrybinė kelionė atitinka mano propaguojamą 9VD, kurios rėmuose galima išdėlioti visus jo veikalus.

DS - MS1 [individualumas] - „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (1872)

         MS2 [nesekimas] - „Nesavalaikiai samprotavimai" (1876)

         MS3 [viešpatavimas] - „Ryto žara" (1881), „Moralės genealogija" (1887)

         MS4 [karas] - „Antikristas" (1888), „Stabų saulėlydis" (1888), „Vagnerio atvejis" (1888), „Nietzsche prieš Wagnerį" (1888)

         MS5 [transcendavimas] - „Žmogiška, pernelyg žmogiška" (1878), „Linksmasis mokslas" (1882), „Anapus gėrio ir blogio" (1886)

         MS6 [kelio davimas] - „Ecce homo: kaip tampama savimi" (1888)

         MS7 [ištikimybė] - „Taip kalbėjo Zaratustra" (1883)

         MS8 [įšventinimas] - „Valia viešpatauti" (1901, 1906)

         MS9 [begalybė] - „beprotybės priepuolis" (1889)

Ankstesniame skyrelyje paaiškinau, kad santykyje tarp MS ir DS, F. Nietzsche'ė yra [prieš] pozicijoje, tad jis atsisukęs į save, aukština savo Aš, siekia begalinės valdžios ir galios, propaguoja individualizmą, atsisako susilieti su „minia". Šią poziciją nukreipus į metafizinį anapus, tai tampa aršia kova prieš religiją ir įsikomponuoja į „Šėtono sukilimo" archetipą, kas matosi tokiuose pavadinimuose kaip „Antikristas", kuriuo atvirai skelbiama skaras istoriniam Kristui ir Katalikų bažnyčiai; „Anapus gėrio ir blogio", kuriuo skelbiamas karas krikščioniškai moralei. Tai antigelminis požiūris, neigiantis metafizinę realybę, ją paskelbiant „pasaka". Tačiau, naudojantis mano pateikta metafizikų klasifikacija, F. Nietzsche'ė neigia mitologinę ir erdvinę metafiziką, tačiau vietoj jos siūlo laiko metafiziką, kuri įsikūnijusi istorijoje, galinčioje būti praeities ir ateities. Nietzsche'ės metafizika yra istorija, į kurią jis siūlo perkelti visą savo energiją, nes į šią realybę galima nukeliauti tikru nukeliavimu, nes viskas juda, kinta, tampa ir nieko nėra pastovaus. Egzistencija srūva laiko upėje, nepaliaujamai tapdama ir kiekvienas momentas yra nuolatinė kova už viešpatavimą, priešinimasis laiko ir istorijos tėkmei, kad įtvirtintum savo valią kaip galios kvantą kokioje nors viešpatavimo formoje, paliekančioje gigantiškus monumentus, įrodančios titanišką valios išlydį, kuris toks galingas, kad palieka tūkstantmečiais stovinčius istorinius reliktus. Išorėje - tai su religija susijusi architektūra, viduje - galingos civilizacinės idėjos, sukurtos civilizacijos lygio asmenybių, kurių paveldas žmonių sąmonėse išlieka tūkstančius metų. Tai, kad nyčiškas principas susijęs su Šėtono archetipu, parodo „Šėtono bažnyčios", įsteigtos A. S. LaVey, 1966 metais, Kalifornijoje, doktrina. Savo „Šėtono biblijoje" (1969) A. S. LaVey seka F. Nietzsche'ės kai kuriais principais ir atitinka 9VD vidinę, subjektyviąją dalį, kaip antai individualizmas, nesekimas, viešpatavimas, karas, imoralizmas, hedonizmas ir pan. Tai [prieš] yra turint omenyje nusisukimą nuo transcendencijos, atsisukimą į save, į gyvenimą, atmetant Jėzaus iš Nazareto [su] poziciją pilnu atmetimu. Šiame principe nėra Kito, tik AŠ ir mano Valia. Tai ateistinis principas, kuris erdvinę pasaulio kosmologiją pakeičia laikine egzistencijos istorija, kurioje siekiama globalinio „Šėtono bažnyčios" įsiviešpatavimo, kuri iš tikro yra Šėtono-Antikristo-Nietzsche'ės-kiekvieno satanisto, kuris eina 9VD tik iki ketvirtų vartų, arba kosmologinę metafiziką pakeičia istorija - tolesniuose vartuose.

Sudėtingiausia problema F. Nietzsche'ės 9VD kelionėje yra jo beprotybė, nes kyla klausimas, kodėl jis stiprios valios, genealaus proto propaguotojas, sugebantis savo psichologo įžvalga ant menčių paguldyti didžiausius istorijoje žinomus genijus, neatlaikė devintų vartų išbandymo? Daugeliui žinoma prabudimo, tiesos nušvitimo, praregėjimo būsena, kurioje žlunga vidinė idėjų ir sąvokų tvarka, susijusi tiek su savo asmens samprata, tiek su pasaulio, kuriame gyveni, santvarka, integruota į psichinę substanciją. Tai „nyčijos" ir „Deutchland" pilna dezintegracija ir griūtis, su kuria pirmapradis metafizinis žmogus, turintis tokią ilga filosofinės būsenos patirtį, turėjo pakankamai greitai susitvarkyti. Tačiau nepaisant karingų išorinių pareiškimų ir savo aristokratiškos asmenybės demonstravimo, kuriai lemta valdyti ir viešpatauti, vidinis branduolys pasirodė nepajėgus pakelti atsivėrusios tiesos naštą, kurios jis buvo dezorientuotas, išmuštas iš pusiausvyros. Ši patirtis, tikrovės praradimas, žinomas visiems dvasiniams lyderiams, kurioje iškrenti iš įprastinės sąmonės būsenos, tampi pirmapradžiu ir laukiniu. Tačiau praradus savisaugos instinktą ir pilnai šioje būsenoje atsiskleidęs, darai bepročio įspūdį, kuris pavojingas „normalių žmonių visuomenei" - tada seka sankcijos ir susidorojimas. Aštuntų vartų etape, įšventintas į tiesos pasaulį prarandi tikrove, tačiau norėdamas tapti tikra begalybe, turi išlaikyti šį paskutinį išbandymą, kurioje privaloma maksimali savikontrolė, kurioje tik „žiūri" ir nieko „nedarai". To nepasiekus - didelis pavojus sulaukti F. Nietzsche'ės likimo ir užbaigti gyvenimą beprotnamyje.

Dėl šios priežasties - 9VD doktrina ir Begalybės kelias, tinkamas ne bet kam, nes reikia turėti stiprią valią ir tvirtą dvasią, priešingu atveju - tiesa apakina, pakrinka mintys ir veiksmai, žlunga vidinė tvarka ir vietoj to, kad taptų metafiziniu žmogumi, filosofas išprotėja.

[klajunas]

Tarkime, kad gamtos civilizacijos buvo brandi savo galutiniu proto rezultatu ir technologijomis, dabar ši pažanga nebūtų labai vertinga. Tik jei imtume pavienius atvėjus ir išdalinant šią civilizaciją į dalis. Paiimtume kurios dalys "svarbesnės" ir jas sau pritaikytume. Ar tai būtų civilizacijos atmaina?

Pirmiausiai reikia žinoti, kas yra civilizacija laikoma tradiciškai ir ką aš laikau civilizacija savo sistemoje. Tradiciškai civilizacijos yra tautiniai junginiai, kurie senojoje istorijoje buvo pasiekę aukščiausią, savitą išsivystymo lygį. Tai Šumerai, Egiptiečiai, Indai, Graikai, Rodmėnai, Germanai.

Bet galima žiūrėti ir kitaip, pagal realybės įvaldymo laipsnį, kiek jos pažinta ir suprasta. Tai mano metodas, pagal kurį yra juodojo drakono ir baltojo drakono civilizacijos, kurios neskirstomos pagal tautas, karalystes, imperijas. Vadinasi yra senoji planeta su visomis jos istorinėmis civilizacijomis, kurios yra juodojo drakono ir yra naujoji planeta, kuri susikūrė atsiradus mokslui, tai yra baltojo drakono civilizacija.

Tad paprastų dalių neužtenka norint sukurti naują civilizaciją, nes jeigu tos dalys nėra techninė metafizika, jos visos bus juodojo drakono civilizacija savo įvairiomis kultūrinėmis formomis ir atmainomis, pirmiausiai tautinės kalbos forma.

[cs]

kuri susikūrė atsiradus mokslui, tai yra baltojo drakono civilizacija.

Istorija daugeliu atvėjų yra užrakinta, keista ties civilizacijos tema, kur kitos, senesnės civilizacijos nepažinusios racionalaus principo, vistiek liko racionalaus principo dalimi. (Keistas raidos etapas). Žinau, kad mokslas ir racionalumas, pagal idėją yra tikras faktas, kuriame nepaneigiamas civilizacijos brandos lygis ir raida. Čia yra išpildomos visos civilizacijos kultūrų prasmės, kalba. Tačiau istorija, mano nuomone, užrakinta ties aukštesnių civilizacijų raidos etapais, kuriuos ji gamina. Kalbant apie dalis, kurios "svarbesnės" ir kurios iš tų dalių pritaikomos, prie dabartinės civilizacijos yra bendrai apibrėžta "racionalumu".

Racionalumas, taip pat ieškomas mano metode, kur turiu "dirbtinio gebėjimo" atvėjį. Ties civilizacijos tema, apybraiža yra skirta ne kurti civilizacijas, bet analizuoti. Tas faktas apie civilizacijas "dirbtiniame gebėjime" yra atėjęs nuo mokslo, filosofijos, religijos pavyzdžių. Kad kiekvieną pavyzdį paaiškinti, kurios yra: graikų, romėnų, izraeliečių, neturiu tiek laiko, bet turiu vaizdą, kuris idėjinis. Mano supratimas apie civilizacijos kūrimąsi yra daugiau linkęs į egiptiečių civilizaciją. Bet kaip atmainą turiu visą idėjinę sampratą lyginant su dabartimi.

Dirbtinis gebėjimas, mano metode, yra eksperimentinės prigimties tiesa, kur dominuoja dirbtinis pasaulis, ištaka su dirbtinumu. Tai glaudžiai gali artėti prie racionalumo, bet lieku prie nuomonės, kad to nereikia.

Kiek dalykų galima išskirti iš racionalumo kaip tikrą idėją? Kiek mačiau, pradėjote kurti apie racionalumą didelį teorijos paaiškinimą. Baltojo drakono civilizacija ir juodojo drakono civilizacija, daugiau linkta link mito ar ezoterikos, racionalumo ir pats pavadinimas?

[klajunas]

Kiek dalykų galima išskirti iš racionalumo kaip tikrą idėją? Kiek mačiau, pradėjote kurti apie racionalumą didelį teorijos paaiškinimą. Baltojo drakono civilizacija ir juodojo drakono civilizacija, daugiau linkta link mito ar ezoterikos, racionalumo ir pats pavadinimas?

Pagal mano sampratą, protas kaip psichinė individo dalis turi kelis akivaizdžius sluoksnius, kurie vadinami logoforma - psichinė substancija kurioje gimsta logika ir lingvoforma - psichinę substancija, kurioje gimsta kalba ir jos ženklinimo sistema. Racionalumas yra šių "loginių" substancijų įvairios formos ir vystymasis, žinomas kaip matematikos istorija.

Ši tema mano knygose paliesta tik bendrais bruožais, nes pagrinidnis tomas, kuriame ji pilnai bus atskleista, yra 12, vadinamas "Rišlio teorija".

Paprastas, tik psichologinis žmogus yra homo sapiens, o išsivystęs prote, tai yra racionalus, yra homo rationalis. Ar protas suteikia civilizacijai naudingų sugebėjimų, bet tų, kurie kyla iš inžinerijos ir technikos, neatsakytas klausimas, nes jis priklauso nuo to, kur šis kelias nuves, ir kas slypi už uždangos, transcendencijoje. Be supratimo kas yra žmogus vystyti techninį civilizacijos aspektą - pavojinga.

Šį aspektą vadinu drakono akimi, arba mintirega, kurioje žmogus geba matyti tai, kas yra už vaizdo, atveriant tarsi antrą sensoriumą, kuris yra "naujų dėmenų laksatinis ekranas". Nuo to, kiek čia supratimo apie metafizinę gelmę priklauso, kiek žmogus supranta anapusinio pasaulio ir kiek nori primesti jam technines funkcijas.

Tačiau tai istorinis aspektas, kuris lemia planetos vystymąsi. O asmeninis yra mitinis, kur žmogus domisi ne tiek žmonija, kiek asmeniniu likimu po mirties, kur jis keliauja transcendencijoje po pasaulius kaip mito aprašomoje erdvėje.

Todėl, kiek kalbama apie žmoniją kaip visumą domina racionalumas, civilizacija; o kiek žmogui rūpi jo asmeninis likimas - tai ezoterika, noras įminti anapusinės karalystės paslaptį, kad žinotų ar jis išnyksta, ar ne. Į tai atsakoma mito teorija.

[cs]

apie metafizinę gelmę

Neturiu informacijos apie metafizinį žmogų, kuris ateina kitu metafiziniu žmogumi. Taip apie racionalumą, kuris kyla iš metafizikos, kuri filosofijoje dar turi ateiti, turi turėti resursų. Net ir protiniams gebėjimams reikia paruošimo, nes informacija, kuri prieš tai turėta ir patirtis yra ontologinė. O į patirtis žvelgiu, kad kur anapusybė ir transcendencija savo gylyje yra, turi ateiti kitu metafiziniu žmogumi.

Mano samprata, yra gelmė, kuri dirbtiniame gebėjime "eksperimentinė prigimtis". Čia gali atsirasti racionalumas, bet šioje vietoje yra objektyvumo prasmė kaip "neįžeminta elektra". Neketinu sakyti, kad dirbtinis gebėjimas kažkaip atsiranda pozicijomis, ir toliau kurios daug nusimano apie transcendenciją, anapusybę. Tai yra tik metodas, kuris ateina kaip analizės atvėjis. Apkrauti nereikalinga informacija nėra mano toks siekis.

kiek kalbama apie žmoniją kaip visumą domina racionalumas

Kiek kalbėjau, mano kryptis, dirbtiniame gebėjime nėra racionalumo. Taip pat, neturiu tokio paruošimo, kuris skirtas racionalumui. Todėl, mano samprata "viena visuma" yra daugiau užrakinimas istorijos raidos. Šį užrakinimą galima pastebėti kai visuma savo raidoje turi kartoti ir pereiti metafiziką, nieko iki galo nežinodami, arba gyventi tame pačiame raidos gelmės lygmenyje. Bet beviso to yra ir "raida".

Šį aspektą vadinu drakono akimi, arba mintirega

Minties vaizdai yra patirtys, bet mintys racionalioje fenomenologijos formoje "apkarpomos", įsivedant į visumos suobjektyvintą sistemą. Kažko daug negalima pasiekti. Tik galima turėti vietinį pasiekimą su sau pripažintais privalumais.

Daugiau ar mažiau, įžvelgiu tai kaip gelmės sampynas, kurios netikros. Anapusinis vaizdas, gali būti iliuzija, kuri yra kelyje vienos trajektorijos, be jokios užluolankos. Tas pats, kaip įdėti tas pačias formas į rinkinį, bet dar nematyti vėlesnių veiksmų, o vėliau jau pamatyti.

Ar yra individualiai pastebėta metafizika, kuri ateina su metafiziniu žmogumi anapusybėje, anapusybės sensoriais?

[klajunas]

Žaliasis liberalizmas

Viena iš „Sievos teorijoje" (2020) paskelbtų idėjų buvo vadinamasis gyvenimo mastas, priklausantis nuo egzistencijos masto ir laisvės masto. Prie šių dar pridėjus gylio būtyje kategoriją ir veiklos bei mąstymo vektorių komponentą, gaunami visi pagrindiniai žmogaus sątvarą sudarantys dėmenys, kurie reikalingi jo apibrėžimui. Iš šių dėmenų svarbiausiu laikau laisvės mastą, nes nuo jo priklauso, kokias vystymosi galimybes turi kiti komponentai. Šis klausimas turi du pagrindinius vertinimo būdus, kurių vienas yra istorinis, o kitas yra metafizinis. Istorinis laisvės mastas priklauso nuo susitarimo ir valingo apsibrėžimo, kuris vyksta politinės doktrinos kontekste, nustatančios pagrindines santvarkos normas. Šis laisvės masto įgalinimo principas priklauso nuo žmonių valios, nuo to, kaip jie geba susitarti ir vienas kitą apibrėžti. Tuo tarpu metafiziniu požiūriu laisvės mastas - tai iš žmogaus gyvybinės šaknies ateinantis sugebėjimas atspindintis jo prigimtį ir esmę. Todėl į žmogų galima žiūrėti kaip į vidinį laisvės kvantą, užprogramuotą jo laukinėje prigimtyje, ir kaip proto tvarkos suformuotą socialinę egzistenciją, kurioje laisvė racionalizuojama, sunorminama, paliekant tik pozityvų jos aspektą, žinant, kad natūralioje prigimtyje laisvė yra ne tik gėriui, bet ir blogiui. Todėl, tvarkant metafizinės laisvės gaivalingą siautėjimą, primetant civilizuotas formas, ta blogoji šaka - nupjaunama ir delegitimizuojama. Tai pagrindinis skirtumas tarp laukinės ir civilizuotos tvarkos.

Tačiau šis pirminis laisvės problemos sutvarkymas priklauso nuo politinių priemonių, kuriose yra vadinamosios ideologijos, šį bendrą metafizinį dėsnį susiaurinant, apibrėžiant įvairias galimas filosofines pozicijas ir paverčiant jas politinėmis ideologijomis. Tai sątvaras, kurio centre yra pats save apibrėžiantis psichovektorius, galintis turėti psichologinę ir racionalią bazę ir linkstantis prie vienos ar kitos politinės tvarkos. Šioje vietoje bazinis laisvės principas suvedamas į laisvę judėti ir laisvė turėti. Laivė judėti reiškia nepriklausomą gyvybę ir gyvenimą, kuriame esi pats sau šeimininkas ir renkiesi vietą kur gyventi ir kur dirbti. Laivė turėti susijusi su privačiu turtu, kurį sukuri savo fiziniu ir protiniu darbu arba įgyji sąžiningų mainų keliu; taip pat ši laisvės forma susijusi su pasaulėžiūra, kuri yra teisė turėti savo mintis, pasaulėžiūrą, nebūti už jas persekiojamu ir žudomu. Gyvenimo masto laisvės komponentas priklauso nuo galios, kurią esi sukaupęs asmeniškai ar savo giminėje. Tai reiškia, kad skirtingų žmonių laisvės mastas skiriasi, nes jie turi ne vienodus išteklius, kuriais galėtum tą savo mastą pagrįsti. Kaip šie galios santykiai reguliuojami jau priklauso nuo santvarkos, kurioje gali būti konkursų arba kastų sistema, tai yra pozicijas laikant tik asmeninėmis, priklausančiomis nuo individualių sugebėjimų arba kolektyvinėmis, esančios klanų, giminių ir dinastijų rankose. Atsiradus veržliai, dinamiškai protu grįstai civilizacijai, patogesnė yra dinamiška tvarka, nes civilizacijos pažangai reikia vis naujų protų, kurių vertė neasocijuojama su socialiniu statusu ir kitais neesminiais kriterijais. Vadinasi senoji sistema - stagnacinė, o naujoji - daugiau rotacinė.

Politika yra savo interesų gynimo ir derinimo su kitų grupių interesais menas, o interesai priklauso nuo to, kuo yra žmogus. Jeigu jis turtingas - gina turto interesus, jeigu neturtingas - neturtingų žmonių teises nuo išnaudojimo, vergovės ir orumo žeminimo. Tai pirmiausia minėta laisvė judėti, būti nepririštu prie vietos ir žmonių, po to - laisvė dirbti, auginant savo turtą ir rangą visuomenėje. O jeigu domina dar aukštesnė socialinė pakopa - turėti savo pažiūras ir įsitikinimus, kurie yra vadinami minties laisve (laisvė turėti nepriklausomą, nekontroliuojamą, neužgrobtą mąstymą). Jeigu politinė santvarka demokratinė, pagrįsta rotacijos principu, o ne stagnacijos, kastų, klanų ir ryšių, tai turi galimybę dalyvauti politikoje, tapdamas santvarkos normų prižiūrėtoju ir formuotoju, kuris, esant pakankamai rinkėjų paramai, turi teisę keisti esamą tvarką. Vaidinasi yra du dalyvavimo politikoje būdai: remti savo idėjinį lyderį ir pačiam tapti politinės santvarkos formuotoju. Dar vienas būdas - idėjų platinimas, dalyvavimas diskusijose, argumentavimas, realybės demonstravimas ir kitoks informacinis bei kūrybinis aktyvumas. Šiuo metu planetoje išryškėjusi kova tarp seno ir naujo, senųjų civilizacijos formų ir naujųjų, kur praeities puoselėtojai yra vadinami konservatoriais, o naujos ateities formuotojai - liberalais. Bendrai tariant, šis procesas reiškiasi kaip konfliktas tarp dviejų stovyklų: globalistų ir nacionalistų. Globalistai yra planetiniai oligarchai valdantys multinacionalines korporacijas, kuriems nacionalinis susiskaldymas, tautinis feodalizmas - nepalankus, tad jie nori centralizuoti visą planetą, kad vietiniai klanai netrukdytų vystyti jų projektus. Tuo tarpu vietiniam gyventojui tauta veikia tarsi koks apsauginis mechanizmas, saugantis jį nuo oligarchų ir korporacijų siautėjimo, kurios galvoja tik apie savo pelnus ir nori tokios santvarkos, kurioje jų ambicijoms nebūtų daromos jokio humanitarinės kliūtys. Pavyzdžiui, tai ypač ryšku vystant technologijas, kurių saugumas - abejotinas ir kurių pasekmės - visiškas gerovės sistemos žlugimas bei technofašistinės diktatūros įsigalėjimas. Akivaizdu, kad čia susiduria dviejų skirtingų stovyklų interesai, planetinių oligarchų ir vietinių gyventojų, kurių galių skirtumas toks milžiniškas, kad gyventojas praranda savo gyvenimą ir net gyvybę, jeigu nėra racionalaus interesų derinimo mechanizmo, kurio pagrindinis instrumentas šiuo metu yra nacionalinės valstybės, valdomos tautos, demokratinėje santvarkoje.

Be šių pagrindinių demarkacijos linijų yra ir siauresnių, kaip antai kairė-dešinė-centras, konservatoriai-liberalai siaurąja prasme, žalieji ir t.t. Kurioje vietoje yra mano pažiūros, galima pademonstruoti paprasta schema, kurioje save apibrėžiu kaip nacionalistą-liberalą-kairįjį-žaliąjį, nes laikau, kad vystantis urbanistinei-techninei dirbtinei ekosistemai, gamtosaugos klausimas darysis vis aktualesnis, kuris laikui bėgant gali tapti svarbiausia problema, nes bus išgyvenimo ar mirties klausimas. Gamtos kategorija apima visą gyvybę, žmogišką, nežmogišką ir jai klestėti reikalingą aplinką, todėl pasisakau prieš miestų vystymą, žmogaus gyvybės ir gyvenimo sufunkcinimą, transhumanizmą, pohumanizmą, psichotroniką, žmonių ir daiktų internetą, virtualią realybę, DI ir hologramas. Tačiau kadangi esu liberalas, manau, kad toks nusistatymas neturi būti primetamas prievarta, bet turi būti keliamas žmonių sąmoningumo ir supratimo lygis, kad jie patys galėtų apsispręsti ir pasirinkti. Bandyti nedraudžiama, tačiau turi žinoti kokia pasirinkto kelio galutinė stotis ir ar norime tokios ateities. Atitinkamai, jeigu nenorime, kokia prasmė šiuo keliu eiti? Kaip jau sakiau, pagrindiniai šios pozicijos priešai yra dešinieji globalistai, ginantys planetinius oligarchus, pasisakančius už radikalų transhumanizmą, pohumanizmą, DI, žmonių internetą, psichotroninę vergovę ir pilną biologinės žmonių rūšies robotizaciją, kuri yra pagrindinis metafizinis ir istorinis iššūkis laisvei vystantis baltojo drakono civilizacijai. Apskritai prieš ją nepasisakau, tačiau jeigu ji įgyja nepageidaujamą formą, ji turi būti dekonstruojama ir išmetama. Žinoma, planetiniai oligarchai turi savo interesus ir jie savo begalinės sąmonės būsenoje laiko, kad turi istorinę teisę tapti vadinamaisiais „žemės valdovais" propaguotais F. Nietzsche'ės. Tačiau ši sątvaro pozicija yra pilnai divergentinė, norinti įnulinti beveik visą žmoniją, todėl ji niekaip nesuderinama su laisvės ideologija ir metafizine žmogaus prigimtimi.

Vadinasi, filognozijoje stengiuosi ginti neturtingos žmonijos dalies prigimtines teises, kurių pagrindinė yra metafizinė ir politinė laisvė, nacionalinė valstybė, kuri yra pagrindinė atsvara prieš globalistinius oligarchus, ir antitechnologinę orientaciją, pirmiausiai omenyje turint naujausias technologijas, kurios tikslas - saugoti natūralią ekosistemą, mažinti urbanizacijos, industrializacijos ir pohumanizacijos planetai ir gyvybei daromą žalą. Todėl vadinamieji žalieji užsiima ne tik gamtosauga, bet šiais laikais pasisako ir už natūralų žmogų, tad yra prieš transhumanizmą, psichotroninę vergovę, žmonių internetą, hologramas. Svarbiausias tikslas, kad vystant technologinę civilizaciją nebūtų panaikintos žmogaus teisės, nes protinė tvarka, politinė sistema turi tarnauti gyvybės vystymui ir būti tik interesų derinimo įrankiu, o ne valia viešpatauti ir vienašališku planetos išnaudojimo projektu, tarnaujančiu kokiam nors rinktiniam klanui, kurio veiklos mastas peržengia leistinas ribas ir žmonija turi teisę jį pašalinti, kad išlaisvintų gyvybę.

[klajunas]

Ar yra individualiai pastebėta metafizika, kuri ateina su metafiziniu žmogumi anapusybėje, anapusybės sensoriais?

Šioje vietoje dar tik ruošiu metodą ir galimybes. Pavyzdžiui, apie tai kalbėjęs I. Kantas yra skeptiškas, o aš manau, kad ateis laikas kuomet tai bus įmanoma. Bet, žinoma, aš, bent dabartinėje būsenoje, nesu "ekstrasensas".

Šioje vietoje yra dvi pakopos, kurias vadinu inversijos galimybe, kuri yra "hipostratos teorinė sintezė", kuri atveria nematomo klodo, kaip elektromagnetizmas, struktūras; ir eksversijos, vadinamos "hipostratos technine sintezė", klodui primetanti naudingą funkciją. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikia kažkaip klodą paimti į kontrolę, surasti valdymo metodą. Ir kad tai įmanoma rodo mokslo pažanga, kuri valdo paviršinius nematomus kvantui, kaip elektronai, laukus, kaip elektrinis ir magnetinis ir t.t. Akivaizdu, kad tai ne vieninteliai klodai ir manau, jog įmanoma taip pat užvaldyti dvasinius laukus.

Teorinė sintezė įmanoma kaip "dvasinė intuicija" arba kaip matavimo technika, kuri gali išmatuoti ir įekraninti nematomus juslėmis parametrus.

[cs]

Teorinė sintezė įmanoma kaip "dvasinė intuicija" arba kaip matavimo technika, kuri gali išmatuoti ir įekraninti nematomus juslėmis parametrus.

Tai skamba kaip pasąmonė. Bet, šioje vietoje dvasių pasaulis ir fizinis pasaulis, gali būti skirtingas ir skirtingai sąmoningai suprantamas, todėl manau, kad turi ateiti skirtingi žmonės su skirtingomis sąmonėmis iš skirtingų pasaulių. Todėl, po kolkas nematyti, kaip vieno bendro pasaulio, kuris būtų bent pasiskirstęs vienodai suprasti fizinio pasaulio ir dvasinio pasaulio.

Mano ne ezoterinė sritis ir neturiu daug informacijos apie dvasios "sąmones", bet galiu pasakyti, kad tai yra skirtingų sferų, pasaulių "skambesys". Jo apjungti nėra galimybių, ne dėl to, kad šiuo metu negalima praktikuoti, bet nėra iki tiek pažengta ir įmanoma. Ekranizuoti šį žmogaus atėjimą iš dvasių pasaulio, nėra tokių technologijų ir galbūt jos neveiks.

Ekstrasensai turi savo modelį ir metodą, kuris daugiau yra iš fizinio pasaulio informacijos sukūrimo. Bandyti dvasių pasaulį pamėgdžioti yra ekstrasenso darbas, bet jis neaiškus ir nepilnas, kaip metodas.

Apie šeštą pojūtį, negaliu pasakyti daug. Kokią ezoterinę praktiką turite?