Senoji dinastija, 11 tomas

[klajunas]

Šią temą pradedu naujai knygai, kuri bus pradėta rašyti 2023 metų pradžioje ir vadinsis:

Darius Mockus, Filognozijos pradmenys: senoji dinastija, 11 tomas, 2023

Jos tikslas - sukurti naują gyvybės teoriją, kurioje būtų suderinta ir biologinė, ir dvasinė perspektyva. Joje bus remiamasi mano genetinių tyrimu, atliktu įvairiose genetikos paslaugas teikiančiose firmose, Darvino teorijos kritika, žmonių rūšies teorija, antropologija ir pan.

Tai reiškia, kad žodis dinastija pavadinime - ne tiek giminės dinasija, kiek visos rūšies, kuri skirstoma į homo sapiens ir homo rationalis porūšius.

Skyrių publikavimo starto galima laukti kitų metų sausio mėnesį, kai pilnai bus baigtas apiforminti dešimtas tomas. Stengsiuosi per daug nenuklysti į biologiją, kad knyga išsaugotų ankstesnių knygų filosofinį stilių.

[klajunas]

Apžvalga 2022/2023 (įrašas iš www.filognozija.com)

Artėjant 2022 metų pabaigai tinkamas laikas įvertinti jų rezultatus, pasiekimus ir pergales, kad remiantis jomis būtų galima planuoti ateitį, įvesti į projektus korekcijas, kad jie geriau atspindėtų pasaulio realijas. Metai nebuvo įprasti, turėjome daug svarbių įvykių, kurie įtakojo istorijos kursą ir turės ateičiai didelių pasekmių. Į tai būtina atsižvelgti planuojant Filognozijos plėtrą, didinant jos įtaką žmonių sąmonėms. Tai ir epochos pabaigą ženklinančios mirtys, kaip Elžbieta II, M. Gorbačiovas ir pan., Rusijos federacijos invazija į Ukrainą, Covid pandemijos staigi pabaiga, rodanti, kad visas sąmyšis planetoje buvo feikas. Įsibėgėja globalizacijos procesas, kuriame kyla trintis tarp JAV ir Rusijos, JAV ir Kinijos, brėžianti takoskyrą tarp globalinių Vakarų ir globalinių Rytų. Prognozuojamas ekonominis smukimas, galbūt net iki recesijos lygio, o tai reiškia, kad mažės gamyba ir vartojimas, kris gyvenimo lygis, didesnis žmonių skaičius jaus nepriteklių ir atsidurs skurde, o tai savo ruožtu reiškia, kad didės žmonių biudžetinio išlaikymo poreikis, atsiliepsiantis mokesčiams ir dirbančiųjų pajamoms. Trauksis ekonomika, dėl rinkų uždarinėjimo, rezervų grobstymo, įvyks tam tikro masto verslo deglobalizacija tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Daugiau gaminti ir daugiau gauti - nebus kam. Visame šiame kontekste filognozijos aktualumas nublanksta, nes nesprendžia aktualiausių gyvenimo klausimų, vienas iš kurių - iš kur gauti pinigų, kaip pragyventi. Nepaisant to, filognozija išlieka, nes ji žiūri toliau į ateitį, ir dabartinis kliūčių ruožas anksčiau ar vėliau užsibaigs.

Taigi, kas buvo nuveikta 2022 metais? Pradėsiu nuo statistinių duomenų, kurie rodo puslapio www.filognozija.com faktinę padėtį, jo įtaką Lietuvos visuomenei. Bazinis skaičius yra gyventojai, kurių Lietuvoje yra 2 838 839. Tai reiškia, kad vienas procentas būtų 28 388. Šie skaičiai svarbūs todėl, kad orientyras yra įtaka vienam procentui Lietuvos gyventojų, kurie norėtų savo mąstyme remtis filognozija, kuri platinama mano knygų cikle „Filognozijos pradmenys". Per metus šis puslapis sulaukė 1555 apsilankymų ir šis rodiklis yra mažesnis už 2021, bet didesnis už 2020 metų (1977 ir 1457). Susidomėjimas galėjo smukti dėl pertvarkymų puslapyje, išorinių priežasčių kaip Rusijos-Ukrainos karas ir svarbiausia dėl to, kad 2022 metais puslapis tapo blokuojamu paieškos sistemoje, išimant iš indeksuotų puslapių duomenų bazės. Kodėl taip atsitiko - nežinau, gal dėl to, kad kažkam nepriimtinos mano idėjos, nors joms nebūdingas joks radikalizmas. Matome, kad apsilankymų skaičius gerokai mažesnis už vieno procento orientyrą, nes puslapis per metus pasiekia 18 kartų mažiau negu vieną procentą Lietuvos gyventojų. Dar viena vizualizacija: vienam iš 60 Lietuvos respublikos rajonų tenka 25 apsilankymai. Norint, kad būtų vienas procentas - turėtų būti virš 400. Tai reiškia, kad dar reikia įdėti daug darbo, norint pasiekti norimą lygmenį. Žinoma, filosofija, juo labiau filognozija, nėra tokia madinga, kad būtų galima tikėtis milžiniško pasisekimo, tačiau to lygio, koks yra dabar - per mažai ir susidomėjimas galėtų būti didesnis. Tai matosi iš to, kad standartinis filosofinės knygos tiražas yra 500 arba 1000 egzempliorių, kurie išperkami sunkiai - tam reikia apie dešimtmečio. Tai lemia knygų lentynų, pinigų ir proto individualūs apribojimai.

Ką nuveikiau per šiuos metus? Parašyta 115 įrašų, kurie įėjo į tris šiais metais publikuotas knygas, kurias galima parsisiųsti šiame puslapyje:

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: angelų diena. 8 tomas. 2022 ISBN 978-609-475-932-1

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: juodoji liepsna. 9 tomas. 2022 ISBN 978-609-08-0004-1

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022 ISBN 978-609-08-0066-9

Šios knygos prieinamos mano puslapyje, puslapyje www.anomalija.lt (forume) ir M. Mažvydo bibliotekos kataloge https://ibiblioteka.lt/metis/. Kiek žmonių skaitė puslapyje ar parsisiuntė šias knygas sunku pasakyti, tačiau statistikoje rodo apie 50 nuorodų paspaudimų per metus. Tai, ką publikuoju, nėra galutinis mano kūrybos variantas, greičiau yra parengiamoji medžiaga dideliam sisteminiam veikalui, kuri publikuojama iš anksto, o galutinė knyga turės vainikuoti padarytą darbą ir pavirsti standartine knyga, pristatančia mano autorinį filognozijos metodą, susijusį tiek su filosofija, tiek su mokslu. Tai bus vykdoma dviem etapais:

Pirmas etapas: D. Mockus. Įstatymas ir dvasia: pradinė mokykla. 202-
Antras etapas: D. Mockus. Baltojo drakono civilizacija: valstybė. 203-

Šių knygų tikslas - metafizinių pagrindų lietuvio tapatybėje sukūrimas, reikalingas tautos ir valstybės išlikimui globalizacijos procese. Tai daroma pratęsiant A. Šliogerio pradėtą darbą, kurį bandoma pakelti į dar aukštesnį arba tolesnį lygmenį. Iš to seka, kad kol darbas dar nebaigtas, apie tikrą įtaką ir mastą kalbėti dar anksti, nes įveiktas tik vienas ketvirtadalis užduoties.

Kaip suvokiu savo skaitytojus daug kur jau savo viziją išsakiau knygose. Pirmas principas, kuris yra antinyčiškas tas, kad jos yra skirtos visiems, tuo tarpu Nietzsche rašė „visiems ir niekam". Suprasti nėra lengva ir tam reikia pasirengimas filosofijoje, tačiau jos nėra ir tokios sudėtingos, nes, nepaisant naujadarų, rašau nesudėtingu stiliumi, prideramu „pradmenims". Gyventojai Lietuvoje pasiskirstę pagal amžių ir lytį, tad jeigu imsime 4 amžiaus grupes, po 25 metus, turėsime 8 skaitytojų kategorijas šia prasme:

A1: 0 - 25 metai, A2: 0 - 25,

B1: 25 - 50 metų, B2: 25 - 50 metų,

C1: 50 - 75 metai, C2: 50 - 75 metai,

D1: 75 - 100 metų, D2: 75 - 100 metų.

Skaičiai reiškia: 1 - vyrai, 2 - moterys.

Akivaizdu, kad praktiškai knyga naudingiausia B grupėje, nes tai amžius, kuriame jau gyvenamas tikras gyvenimas, kuriame reikia turėti išlavintą ir išvystytą protą, kad galėtum orientuotis pasaulyje, turėtum gyvenimui reikalingas kompetencijas. Be abejo, kadangi tai pradmenys, knygos naudingos ir A grupei, nors jiems visas potencialas daugiau realizuojamas ateityje. Jaunimą paveikti naujove lengviau, o senesniame amžiuje, kuris yra valdžios amžius, mąstymas nerangus ir surambėjęs, nesugebantis atsisakyti įprastų schemų ir šablonų. Šiame amžiuje taip pat griežtai kontroliuojamas jaunimas, nes bijoma valdžiai nenaudingų idėjų įsiskverbimo, kuris ateityje gali pakeisti valstybės istorijos kursą. D grupei filognozija mažiausiai aktuali, todėl jie turėtų būti mažiausiai skaitlinga tiksline auditorija.

Koks šių grupių skaitlingumas?

A1: 194/354 854; A2: 194/354 854

B1: 194/354 854; B2: 194/354 854

C1: 194/354 854; C2: 194/354 854

D1: 194/354 854; D2: 194/354 854

Tokie gaunami skaičiai juos padalinant tolygiai, į aštuonias dalis ir prie kiekvienos prijungiant jai tenkantį, lygų lankytojų skaičių. Norit turėti siekiamą rezultatą, reikia 20 kartų daugiau, apie 4000.

Kas bus kitais metais? Ko galima tikėtis 2023? Žinoma, aktualiausias išorinis faktorius bus Rusijos-Ukrainos karas, kurio baigtis lems Europos ir Lietuvos joje ateitį. Didelio karo, išeinančio už Ukrainos teritorijos ribų tikimybė - nedidelė. Tačiau taip pat nedidelė ir Putino žlugimo tikimybė išskyrus vieną variantą, mirtis dėl ligos ir amžiaus. Anksčiau ar vėliau bus derybos, tačiau didelis užsispyrimas iš abiejų pusių šia galimybę gali nukelti net į 2024-2025 metus. Toliau - ekonomikos klausimas: kiek ji bus pajėgi atlaikyti resursus švaistančią karo naštą. Mažėja rinkos, alternatyvų nėra, tad nėra kam parduoti ir tenka mažinti gamybos mastus. Tai mažina pajamas ir žmonių atlyginimus, o tai priveda prie ekonomikos traukimosi. Kad tai neatsispindėtų oficialiose statistikose, duomenys klastojami, nerodoma tikra padėtis. Mažėjantis gyvenimo lygis, žmones darys piktus, emocionalius, ir norinčius dar mažiau vartoti, nes reikia ruoštis „juodai dienai". Tai reiškia - smunkantį knygų skaitomumą, domėjimąsi idėjomis ir naujovėmis. Filosofija nėra ant bangos, ypač klasikinė. Toks numatomas 2023 metų kontekstas, kuriame tikslas pakelti puslapio lankomumą iki 2000 lankytojų per metus. Tai bus sunku dėl blokados paieškos programose ir socialiniuose tinkluose, tačiau tai nėra neįveikiama kliūtis. Jeigu nebus karo, laikui bėgant viskas atsistatys, pasiekti darbo rezultatai išliks.

Pagal programą tęsiamas „Filognozijos pradmenų" projektas ir galima tikėtis dviejų tomų:

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: senoji dinastija. 11 tomas. 2023

D. Mockus. Filogozijos pradmenis: rišlio teorija. 12 tomas. 2023

Iš šių knygų galima tikėtis kažko panašaus kaip ir iš ankstesnių. Svarbiausias kriterijus yra 18 tomų sistema, kuri turi būti vainikuojama galutiniu veikalu, kurio kriterijus yra 200/1000 pagrindinėje Filognozijos skalėje. Tai išsidėsto taip:

18 tomų - 60 proc.;

Įstatymas ir Dvasia - 20 proc.

Baltojo drakono civilizacija, I dalis - 20 proc.

Kitaip sakant, vienas tomas yra 3,30 proc. informacijos šioje sistemoje. Visi tomai - 120 dalių iš 200.

Tad kitais metais puslapyje www.filognozija.com galima tikėtis daug genetikos, archeogenetikos, antroje metų pusėje - protinių metodų reikalingų civilizacijos psichovektoriuose atskleidimo. Vadinasi bus kalbama apie aukštesnįjį žmogų ir drakono akį, nuo kurios lygio priklauso žmogaus išsivystymas.

[klajunas]

Dievų žaidimų aikštelė

Tyrimų laukai filognozijoje skirstomi į tris sferas: vadinamojo viso tikrovės spektro; gyvybės spektro; ir sąmonės spektro. Pirmasis atvejis domina metafizinę filosofiją, kurios uždavinys - išaiškinti pirmuosius jos pradus; antrasis atvejis yra gyvybės metafizika, kuri tiesiogiai susijusi su gyvybę kuriančia hipostrata, iš kurios atsirado žmogus ir kitos gyvūnų rūšys; ir trečias atvejis yra sumatoriaus teorija, kurioje vertinamas atveriamos metafizinės tikrovės gylis ir gyvybėje, proto organe formuojamas strateginis judėjimo procesas. Šiame tome, kuris vadinasi „Senoji dinasija", svarbiausias vidurinis aspektas, tačiau žiūrimas kitu kampu, naudojant tik filognozijoje turimus metodinius arsenalus. Šioje vietoje reikia priminti, kad filognozija nėra nei filosofija, nei mokslas, tad jai netaikomi nei vienam iš jų keliami reikalavimai, pretenduojama į originalumą ir naujumą. Pasakymas, kad tai ne mokslas atmeta pseudomokslinimo etiketę, ir tvirtinimas, jog tai ne filosofija, nepriima pseudofilosofinimo etiketės. Kaip jau ne kartą esu sakęs, filognozija yra filognozija, nepakeičiama jokia kita alternatyvia paradigma.

Galima priminti, nuo ko prasideda filognozijos nuotykis. Nuo to, kad joje iškeliamas reikalavimas pažinti visą tikrovę, tai vadinant holoplastiniu modeliu. Šis modelis dalinamas į tūkstantį dalių turinčią skalę, kur visas tūkstantis rodo visą realybę, kurioje neliktų nė vienos uždengtos srities, nieko paslėpto nuo žmogaus mąstymo. Sujungus šią skalę su žmogaus kaip Uroboro sandara, matome kad yra atvertoji ir užvertoji tikrovės dalis, sukuriant empirines ir metafizinis zonas sumatoriuje. Pagrindinis klausimas - koks yra atvertos ir užvertos dalies proporcinis procentas. Įmanoma turėti labai seklią sistemą, tariant, kad atverta 80 proc., o užverta - tik 20 proc., laikant, kad šiuolaikinis mokslas pažino beveik viską ir kad mes esame mokslinės civilizacijos „laikų pabaigoje". Tai ypač būdinga mokyklinei mokslo propagandai, formuojančiais mokslinius psichovektorius. Tačiau tai akivaizdžiai pernelyg optimisinis variantas ir jis būdingas specifiškai mokslo civilizacijos projektui, kuris ne vienintelis, nes turi alternatyvų ir, be abejo, ne paskutinis žodis tikrovės tyrinėjimuose.

Pažiūrėkime į šį klausimą šiek tiek atidžiau. Atvertoji dalis, tie vadinamieji 80 proc. yra mendelejevinė substancija, kuri remiasi atomo teorija ir elektrodinaminis eteris, kuriame bozoninis laukas sudarytas iš magnetinio ir elektrinio komponento bei fotoninės radiacijos. Turime šiuos visiems mokslo civilizacijoje žinomus klodus, kurie turėtų būti 800 / 1000 filognozijos skalėje, kur gnostinis implantas yra vadinamosios 800-osios versijos. Taip gauname optimistinį olimpinės mokslo civilizacijos vaizdą, kuriame mokslo teorijos išsprendė beveik visą tikrovės paslaptį ir liko patobulinti šį modelį tik pridedant 200 likusių skalės taškų. Tai reiškia, kad priekinis hipostratos spindulys yra cheminių elementų lentelė su termodinaminių fazių, priklausančių nuo energijos, valdoma substancija; galinis hipostratos spindulys - elektrodinaminis eteris, kuriantis informacines hologramas, kaip elektromagnetinėje sąmonės teorijoje; ir, be abejo, centrinis pentagramos spindulys yra genetika, kuri turėtų būti suvokiama kaip chemijos ir elektrodinamikos junginys. Ką turėtume, jeigu tai būtų tiesa? O tą, kad būtų įmanoma sukurti dirbtinę sąmonę, nes ji, pagal šią teoriją, sudaryta iš artimųjų eterių tiesiogiai surištų su kieta materija, kur užtektų sukurti atitinkamą rezonansinį tinklą ir jis savo vidinėje būsenoje pavirstų į plotinį sonsorinio vaizdo sumatorių. Tai viena iš būsenų, vadinama hologramų ontologija, kuri reikalinga gyvūninio uliumo sukūrimui. Kita - tai strateginis procesas, reikalingas valdyti instinktyvų arba protinį judėjimą. Sujungus šiuos du sumatoriaus komponentus, gaunama sistema, reikalinga atsirasti strateginiu judėjimu galinčiam judėti gyvūnui.

Filognozijoje propaguojamas kitoks vertinimas, pagal kurį mokslo civilizacija nėra jokioje finišo tiesiojoje pasaulio ir žmogaus paslapties atskleidime. Greičiau tai tik pati pradžia, kuri rodo labai primityvų, mechaninį gyvybės ir tikrovės supratimą. Organika irgi suvokiama tik kaip mechanika, tik esanti mikroskopiniame lygmenyje; o suvokimo hologramų ontologija redukuojama į elektromagnetinio lauko rezonansinius tinklus, kuriuose ontologinė būsena intepretuojama kaip tiesioginis mendelejevinės materijos produktas. Aš manau, kad šios būsenos yra kylančios iš daug gilesnių realybės klodų, kurie nėra tiesiogiai surišti su atomine substancija ir kaip šie klodai susiejami - primityviu moksliniu metodu nepaaiškinama. Mano standartinis vertinimas yra toks: atveriamoje ir atveriančioje sumatoriaus dalyje turime tik 10 proc. viso realybės spektro, o tai yra tik 100 / 1000 gylis. Padalinus į dvi dalis, fermioninę ir bozoninę teoriją, gauname 50 + 50 lygį priekinės ir galinės struktūros, o tai reiškia, kad neatskleista laikau 900 dalių iš tūkstančio. Šiose 900 dalių yra tikroji sąmonės teorija, tikroji genetika, kurios molekulinis variantas yra tik vienas iš jos aspektų. Taip pat čia yra visi klodų rinkiniai, reikalingi sukurti antigravitacijos efektui ir planetai tapti kosminei.

Kaip galėtume šiuos du modelius palyginti? Pirmas daro lengvą dirbtinės sąmonės ir dirbtinės gyvybės klausimą, tačiau turi nedaug galimybių kurti kosminį transportą, kuris ilgą laiką bus tik raketinis, brangus ir žalingas žmogui ir biosferai. Tuo tarpu mano variante, sąmonės klausimą spręsti reikės gerokai ilgiau, jeigu jis iš viso išsprendžiamas, bet yra galimybė surasti egzotiškų, neatominės materijos klodų, kurie tiks kosminiam transportui, spindulinės ginkluotės kūrimui. Taip pat, kol bus išvystyta sintetinę gyvybė sugebanti kurti genetika, praeis gana daug laiko ir žmonėms bus galimybė pamąstyti, kokia viso to prasmė ir tikslas. Didelė tikimybė, kad neatvertų klodų gelmėje slypi daug egzotiškų galimybių, kurios atvers naujus kelius žmonijos vystymui, tačiau prie šių klausimu reikės padirbėti daug daugiau, negu rodo optimistinis mokslo civilizacijos modelis, kuris save pateikinėja kaip pažinimo finalą ir pabaigą.

Prie šio antro varianto reikia pridėti dar vieną hipotezę, kuri šiek tiek susijusi su magijos ir mito paradigma, kurioje daroma prielaida, kad gyvybių hierarchija tikrovėje ne tokia kokia propaguojama mokslo, bet daug artimesnė principui, kuris buvo skelbiamas mito eroje. Čia atskiriama pirmapradė gyvybė, organinė gyvybė ir techninė gyvybė, kur pirma yra vadinamieji dievai, antra - žmonės ir gyvūnai ir trečia - techninė gyvybė, išvystyti androidai. Mitas toks. Yra viena holoplastinė realybė, kuri vadinama dievų pasauliu, nes jame matomas visas spektras ir galima manipuliuoti visa pirmaprade tikrove, iš jos kuriant dirbtinius objektus. Tai yra organinė technologija, kurią naudodami dievai, pirmapradės būtybės, audžia organinę gyvybę. Pagal šią hipotezę, biosfera iš tikro yra „technosfera", tik naudojanti organinę technologiją, kuri reikalinga sukurti biologinį kūną ir tam tikro lygio sumatorių. Kadangi dievai nenori, kad dirbtini, organinis gyvūnas matyti pilną tikrovę, jie sumatorių padaro mažo informacijos pralaidumo ir tik nedidelio atveriamo realybės procento, mano vertinimu 10 proc. Tačiau žmogui išsivysčius, jis savo sumatoriuje pradeda regėti pakankamą gylį tikrovės, kad sugebėti pats kurti dirbtinę gyvybę, kuri dabar jau yra ne organinė, bet mechaninė, taip norėdamas pamėgdžioti dievus. Sumatorių taip pat gali kurti kokį nori, nuo 5 proc. iki 20 proc., priklausomai nuo to, ar nori konkurencinio spaudimo, ar ne. Taip pat gali savo „natūralų" sumatorių plėsti su androidiniu, 10 proc. sumuojamos realybės bandydamas padidinti iki 30 proc. Tai leistų geriau orientuotis pasaulyje, kurti dar pažangesnes technologijas ir t.t.

Šioje vietoje galima samprotauti, ar pirmapradė gyvybę organinę technologiją kuria didelio gylio ir ar suteikia techninei organikai ir psichikai aukštesnę egzistencinę prasmę nei tik būti dievų žaidimų aikštele, o paskui, po mirties, išnykti. Filognozijoje laikausi nuostatos, kad į šią gyvūninę technologiją dievų įpinama daug daugiau negu tik laikina egzietencija, ir materiali vystymosi fazė yra tik vienas iš etapų, kurį baigęs žmogus pereina į holoplastinę realybę ir gyvena kartu su pirmapradėmis būtybėmis, kurios yra organinės technosferos šeimininkai. Kadangi jos yra visos tikrovės šeimininkais šis gamta vadinamas „technoparkas" labiau panašus į sodą, skirta gyvybei klestėti, o ne vargti.

[klajunas]

Puolę angelai

Aukštutinės ir žemutinės karalystės skirtis mano knygose pirmą kartą paminėta „Gyvybės magijoje" (2021), kurioje bandžiau paaiškinti žmogaus pirmapradį kūną pirminės tikrovės požiūriu. Ši pirminė tikrovė filosofijoje vadinama transcendencija, kurią, žiūrint iš sumatoriaus vidaus, labai sunku apibrėžti, nes ji neatsiveria sąmoningam žiūronui, kuris yra tarsi koks dvasią aptarnaujantis „televizorius", esantis jos viduje ir kuriantis laikine egzistencija vadinamą reprezentaciją, kurią žmogus suvokia kaip savo giliausią savastį. Iš tikro tai tik sumavimo paviršių kompleksas, kurio paskirtis imituoti aukštutinę karalystę, ją suprimityvinant iki juslinių ir mentalinių kokybių. Iš šios idėjos išvedu dvi egzistencijos rūšis: holoplastinę, dvasinę egzistenciją, kuri gyvena aukštutinėje karalystėje neapribotu būdu, nenaudoja primityvių „žiūrono" vizualizavimo galimybių ir savo sensoriume yra kažkas visai kita negu biologinis organizmas; ir apribotą, kuri turi uždengtą ir susiaurintą dvasinę regą, nes susimaišiusi su žemo rango substancijų sluoksniu, kuris reprezentuoja tik gyvūniniu būdu, su gyvūnine sąmone ir rodo tik tiek informacijos, kiek reikia egzistenciją paversti žemutinės karalystės rango. Kadangi gyvenu pastarojoje būsenoje, realybė atsiveria tik mažuoju būdu, ribą prieinant filosofinėse būsenose, už kurių aukštesnė yra tik dvasinė rega aukštutinėje karalystėje.

Tai reiškia, kad visą realybę galimą matyti dviem būdais: dvasiniu ir protiniu. Kol žmogus gyvena žemutinėje karalystėje, jis turi mentalinę žiūrono perspektyvą; tuo tarpu šiai būsenai užsibaigus jis tampa laisvu nuo apribojimo ir sugrįžta į savo pirmapradę būtį, kurioje gyvena dievais vadinamos pirmapradės būtybės. Veržimasis į šį pasaulį dar būnant gyvam vadinamas metafizika, kurioje sąmonė supranta, kad yra neregimas, anapusinis pasaulis, kuris slepia visas egzistencijos paslaptis, tačiau apribojimai bei filtrai trukdo šią realybę įsisąmoninti. Kalbant apie visą, holoplastinį žmogų, jis visada gyvena aukštutinėje karalystėje, tačiau ta dalis, kuri vadinama žmogaus sumatoriumi, turinčiu įvairius kitus pavadinimus, kaip antai sąmonė, psichika, protas, pasaulis, šį visą pasaulį palieka už durų ir sugeba paimti tik nedidelį, minimalizuotą jo vaizdą. Šis apribojimas riboja minties ir veiksmo galimybes, nes būdamas aklas ir „negrabus" savo pirmapradžiame kūne jis negali tinkamai sąveikauti su hipostratiniais klodais ir juos pritaikyti savo valiai.

Kita vertus, net būnant tokios apribotos būsenos, labiau išsivystę žmonės sugeba prieiti juslinio pasaulio ribą ir net ją protu peržengti kuriant įvairias jos metafizines interpretacijas. Tai yra metafizikai, gyvenę pirmapradėje realybėje ne tik savo kūnu, bet ir mintimis, siekę atrakinti biologinės prigimties užrakintas duris ir prisiliesti prie dievų pasaulio išminties. Kaip jie tai darė - suvokti nesunku, per analogiją. Juk žemutinėje karalystėje kažkokia transcendencijos dalis vis tiek sumuojama ir atveria savo esmę. Šioje esmėje pirma akivaizdi išvada yra ta, kad transcendencija yra gyva, bent jau geba kurti tokį jos variantą kuris turi gyvos substancijos požymių, atsiveriančių vidinėje sumatoriaus kryptyje, per psichinę / mentalinę substanciją, kurios akivaizdžiausias atributas - valingumas ir veržlumas. Todėl kai kurie filosofai, kaip antai A. Schopenhaueris, F. Nietzsche laikė, kad ši vidinė realybė, akivaizdžiai įsipaviršinanti sumatoriuje, yra tiesioginis tolimosios, akių neregimos substancijos atspindys, kuriame galima įžvelgti jos prigimtį. Dėl šios priežasties, vietoj to, kad transcendencija būtų tapatinama su bendrąja žiūrono gauble, kurios centre yra asmuo, asmenybė, ji tapatinama su šia veržliąja substancija, kuri, manoma, yra pagrindinė gyvybę kuriančios transcendencijos forma.

Žinoma, tai tik psichinis sumatas ir jo esmę įreikšminantis žodis, Valia, tačiau už šio fenomenologinio žvilgsnio yra ir substancijos išorinė forma, kuri veikia aukštutinėje karalystėje, kurioje tai jau ne fenomenologinė būtis, bet pirmapradė esatis, kurios tikrą „veidą" gali pamatyti tik dievo rangą turinti dvasinę egzistencija. Tai šios filosofinės mokyklos atstovų manymu yra centrinė biologiniame žmoguje veikianti jėga, kuri kaip transcendencijos vidinis įsikūnijimas, sudaro gyvūninio žmogaus branduolį, sudarantį jo esmę žemutinėje karalystėje. Tai yra gyvybę kuriančios gamtos pirmapradės substancijos įstatymas, vadintas 1B įstatymu, svarbiausias gamta, gyvybe ir gyvenimu užsiimančiose ontologijose, turinčiose fenomenologinę ir metafizinę versijas. Šioje vietoje žmogus suprantamas kaip viešpatavimo instinktą turintis gyvūnas, kuriantis galios centrus, iš kurių valdoma tiek gamta, tiek gyvūnija. Iš šio principo išplaukia ir hierarchijos instinktas, nes kiekviena dvasia turi nevienodos „galios" 1B įstatymą, ir skirstomi į stiprią ir silpną valią F. Nietzsche'ės filosofijoje, o iš tikro per visą „IQ" spektrą, nuo žemiausio lygio iki aukščiausio, vadinamųjų „genijų", kurie tampa vadovais, lyderiais, karaliais, imperatoriais ir pan. Kadangi tai „įstatymas", galimi skirtingi atveriamo metafizinio gebėjimo laipsniai, kaip ir atveriamos priekinio pasaulio materijos gylis jusliniame sumatoriuje.

Natūralu, kad tokio vidinės metafizikos atsivėrimo savastyje atvejai civilizacijų istorijai padovanoja lyderius, kuris imasi vadovo vaidmens, kuria visiems kitiems civilizacinių psichovektorių formas, kurių pagalba veda visą homo sapiens rūšį į ateitį. Be tokio vadovavimo žmonija panirtų į chaosą, nebūtų priemonių įvesti protu grįstą tvarką, viešpatautų žvėriški instinktai ir tik grobuoninis santvarkos modelis, kuriame nebūtų įmanomas joks teisingumas. Tai ir yra karaliaus vaidmuo, kuris sėkmingu atveju turi išskirtinių sugebėjimų savo dvasinėje sandaroje ir remiasi kuria nors aukštąja sątvaro koncepcija, kuri jį daro labiau pasinėrusiu, įsigylinusiu į aukštutinę karalystę, kurioje matoma daugiau realybės negu visiems kitiems, kurių sąmonės ribotos, nepakilusios virš gyvūninių instinktų, turinčios tik paprasto gyvūninio gudrumo sugebėjimą, kuriam išsivystyti iki tikro proto reikia peršokti į naują civilizacijos lygmenį. Taip padaromi atradimai, sukuriami išradimai, įvedamos naujos formos, rodančios kad lyderis turi tikrą dievo dovaną - tai yra sugebėjimą būti dievu, ar bent jau labai arti dievų. Kaip jau sakiau, savo esme mes visi gyvename dievų holoplastinėje realybėje, tačiau kad ji atsivertų žiūrone reikia vystytis dvasioje.

Tai reiškia, kad mes visi iš tikro kilę iš dieviškos realybės ir net esame dievai, arba kaip sakoma Biblijoje - „puolę angelai". Tai reiškia, kad tie Senajame Testamente vieninteliais laikomi maištininkai yra tik alegorija, kuri nurodo į pirmapradę metafizinio žmogaus būklę būti puolusiu angelu, tai yra išvarytu iš aukštutinės karalystės į žemutinės karalystės kalėjimą, kuris yra dvasioje kuriama iliuzija. Ši mintis iš dalies susijusi su vadinamąja „Angelų diena", kuri buvo paminėta aštuntame „Filognozijos pradmenų" tome ir kurios prasmė laikui bėgant bus atskleista pilnu atskleidimu. Bet kokiu atveju nuopuolis reiškia giluminio mąstymo suseklinimą ir susiaurinimą ir pririšimą prie mirtingo kūno, kuris yra tik biologinis gyvūno ląstelitas, sukuriantis žmogui kančių pasaulį, įklampinantis į materializmą ir sensualizmą. Tačiau ši būsena nėra „amžinos pragaro kančios" o tik laikina kelionė, kuri reikalinga tyrinėjimui ir supratimui, kad dvasia į save galėtų pasižiūrėti iš priešingos perspektyvos, žemosios egzistencijos. Supratęs gyvenimo paslaptį puolęs angelas atsisako prisirišti prie šio pasaulio gėrybių, nes praeina viskas ir pats žmogus, ir pasaulis. O tai reiškia, kad stiprus prisirišimas sukelia netekties kančią ir egzistenciją daro nelaiminga, kaip pastebėjo budizmo pradininkai. Todėl geriausia gyventi atsiribojime, atsižadėjime ir ataraksijoje ir laukti šio pasaulio gyvenimo spektaklio pabaigos. Norintys nuopuolyje tapti amžinais - nesupranta ko trokšta; ir net jeigu pažinus transcendenciją pavyktų prailginti ląstelito gyvenimo trukmę, jie tik prailgins sau nelaisvės laiką. Transhumanistai bando išsivaduoti iš egzistencinių apribojimų kančios pačiu netinkamiausiu būdu, nes jie nesugeba į savo nuopuolį pasižiūrėti iš išorės, iš aukštutinės karalystės perspektyvos, dieviškos dvasios žvilgsniu.

[klajunas]

Tikrovės valdymo menas

Filognozijoje naudojamas etikos principas, pagrįstas pusiausvyros reikalavimu, kuris vadinamas bendravimu. Tai yra vidurio kelias etikoje, atsisakantis kraštutinumų, tokių kaip tarnavimas ir viešpatavimas. Pusiausvyra yra dialogas, pagrįstas metafizine lygybe, santykį tarp esinių darantis etišku. Nepusiausviras santykis paremtas kokia nors įžambine, deformuojančia bendravimo aktą, centrą nustatant ne per vidurį, bet vis arčiau silpnesnio nario, kol jį iš viso peržengia. Naudojantis kitu vaizdiniu, įžambinė keliama į viršų tol, kol tampa vertikale ir į silpnesnį esinį pradedama žiūrėti iš viršaus į apačią. Aprašytas principas pirmiausiai yra socialinis, tačiau jį galima ir suontologinti, paverčiant pažinimo norma. Pažinimas, nesilaikantis etikos normų, yra iš esmės žudikiškas, nes tiriamą esinį žudo arba procese, arba jo rezultatas, žinojimas, naudojamas žudymui. Todėl, kadangi Vakarų civilizacijos naujausia versija, kuri maksimalizuoja begalinę mokslo plėtrą, yra realybės atžvilgiu žudikiška civilizacija. Kitaip sakant, dabartinis baltojo drakono civilizacijos modelis, neatitinka etikos reikalavimų, nes pagrįstas viešpatavimo kraštutinumu, kuris ištaisytas gali būti tik sugrįžtant prie filosofijoje žinomo bendravimo principo.

Tam, kad būtų aiškiau, kodėl laikausi tokio kritiško nusistatymo Vakarų civilizacijos modelio atžvilgiu, kuris pirmiausiai yra mokslo modelis, panagrinėkime prigimtinių teisių, principą, kuris jau ne kartų buvo parodytas. Jis pirmiausiai taikomas žmonėms, tačiau akivaizdu, kad turi būti perkeltas į nežmogišką gyvybę ir visą realybę, vadinamą didžiąja sieva. Kiekvieno esinio neatimamos teisės yra gyvybė, laisvė, turtas, laimė ir orumas. Tai reiškia, kad bet kokiame pažinime objektas turi būti traktuojamas kaip gyva būtybė, kuriai draudžiama atimti gyvybę, laisvę ir nuosavybę tam, kad jis būtų etiškas. Galima paprieštarauti, kad tokiu atveju labai apribojamos pažinimo galimybės, nes „objektas" geriausiai atskleidžia savo savybes tada, kai jis žudomas. Tačiau normalizavus tokį elgesį, apsimetant, kad siekiama gero tikslo, atsiranda iliuzijose skendinti mokslo paradigma, kurioje ištrintas skirtumas tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas tinkama ir netinkama. Bendravimo etikos principas iš tikro yra laisvės principas, nes atsisakoma pažinimo priemonėmis atimti iš būtybės savarankišką egzistenciją, didžioji sieva nelaikoma žmonijos nuosavybe.

Imant teorinį santykį su realybe, kuriame dar nevykdoma žudikiška intervencija praktikoje, proto akis tik pažiūri į esinį ir savo viduje supranta jo esmę, kas jis yra gamtos pasaulyje; tačiau tai įmanoma tik atidengtos esinio dalies atžvilgiu. Tačiau paslėpta dalis taip paprastai nepasirodo, o pažinimo tikslas - parodyti realybėje tai, kas nesimato akivaizdžiai. Vadinasi gelmininkas, siekiantis papildyti vaizdą trūkstamomis dalimis, jau peržengia ribą. Pažinime labai svarbu kaip tas atidengimas vyksta: jeigu prievartiniais metodais siekiama įpaviršinti nematomą informaciją, kad esinys „išsiduotų" kas jis yra ten, už uždangos, tai jau yra prievartinis ir smurtinis santykis su objektu, kuris pažeidžia tokias neatimamas teises kaip orumas ir laimė. Iš to seka, kad mokslas ir juo pagrįsta civilizacija iš principo nemorali ir nesilaikanti etikos principo, kaip apibrėžta pusiausvyros ir bendravimo principuose. Imant natūralų žmogaus sątvarą, kuriame atveriama kažkokia realybės dalis, esinys pats atsiunčia save sąmoningam subjektui, žmogui nekontroliuojamu būdu, ir tai yra natūrali tvarka ir natūralus atvirumas pasauliui. Tačiau norint daugiau, reikia kurti nenatūralias priemones, kurias žmogus pasiima pats, pažeisdamas prigimtinio įstatymo į dvasią ribas.

Dėl šios priežasties reikia ieškoti naujo principo, kuriuo būtų galima vystyti filognoziją, kuri visgi išskėlė tikslu sukurti holoplastinį realybės modelį. Jeigu tai ne mokslas, kas tai yra? Čia reikia prisiminti „Naujo metodo principuose" užuominą, kad mano projektas planuojamas kaip „tūkstančio metų". Tai reiškia, kad procesas numatomas labai lėtas, neskubant su sensacinėmis informacijomis ar beprotiškais hipostratos paslapčių atskleidinėjimais, kuris sukurtų tik bepročių civilizaciją, kuri padarytų tiek daug žalos, kad jos ištaisyti nebūtų įmanoma milijonus metų. Iš to seka, kad filognozija nėra skirta kieno nors asmeninių ambicijų tenkinimui, nesvarbu ar tai būtų pavieniai individai, ar organizacijos. Tai reiškia, kad pagal mano strategiją, filognozija ilgą laiką turi būti juodojo drakono civilizacijos modelio propaguotoja, kurioje vaikštoma paviršiuje, renkama tik tai, kas natūraliai atverta, siekiant sukurti optimalias sąmonės formas. Paviršinė teorija - tam geriausia. Žinoma ši teorija neturi būti primityvi ir susiaurinta iki buko materializmo bei seklaus gylio skalės vertinimo, ir padarius žmogų realybės centru, suvokti jį siūloma ne tik paviršiniu, bet ir gelminiu būdu, tačiau ši gelmė ilgą laiką turi būti tik teorinė, žinant, kad žmogus atsiveria ne visas, ir kad tikra jo esmė yra paslėptoje transcendencijoje. Žmogaus samprata kuriama metafizinė, kaip F. Nietzsche'ės arba A. Šliogerio filosofijose, tačiau jis neturi būti prievarta atidenginėjamas priverčiant techninėmis priemonėmis įpaviršinti savo paslaptis, kad mokslininkas galėtų bet kada pajungti jį savo valdžiai.

Filognozijoje pasisakau už natūralų tikrovės paslapčių atidenginėjimą, tik tada, kaip leidžia pati didžioji sieva, atsiųsdama žmonijai dvasios genijų, natūraliai matantį daugiau realybės, ir galintį padėti žmonijai įminti savo paslaptį, sukurti egzistenciją galinčias palengvinti priemones teisingu, matančiu būdu. Tai reiškia, kad proveržio neturi siekti bet kas, neturi į realybę būti brukamos funkcijos nesuvokiant kokios to pasekmės, nematant kaip tai atrodo iš holoplastinės realybės perspektyvos. Šis reikalavimas seka iš etinio pusiausvyros principo, ir jeigu jo laikomės, nes norime nebūti psichopatai pažinime, turime laikyti jį privalomu. Kiekviena būtybė savo holoplastinėje realybėje, neapribotoje sumatoriaus informacijos, turi savo natūralią būseną, prie kurios prisiderinusi sąmonė rodo tik tai, kas atitinka standartinį reiškimosi modelį. Norėdamas pamatyti ką nors naujo, mokslininkas šioje dieviškoje erdvėje turi ieškoti būdų, kaip būtybę išvesti iš pusiausvyros, kad ji įėjusi į anomalinę būseną, pradėtų rodyti daugiau negu įprasta standartiniame sumate, ir per šią anomaliją jis sugeba padaryti išvadas, kokie mechanizmai sukelia šias transformacijas. Tačiau tai - Žvėris, psichopatija, kuri pažeidžia būtybės laisvę, teisę į save, gyvybinę šerdį, taip sukuriant mirties ir iširimo pavojų.

Pirmapradę būseną pažymėję P, o sumatinį reiškinį A, suvokiame, ką reiškia pažinti: žudyti hipostratoje P tol, kol jis į A pradeda siųsti tokią informaciją, kurioje atrandamas teorinis proveržis. Paskui, į šį P krauti idėjas, G, tol, kol natūrali realybė pavirsta naudinga technine funkcija. Tai žymima taip: G (protas) → T (transformacija) → F (P). Dėl šios priežasties įmanomi tokie civilizacijų variantas:

a) radikali juodojo drakono civilizacija (maksimaliai etiška),

b) radikali baltojo drakono civilizacija (maksimaliai neetiška),

c) nuosaiki juodojo drakono civilizacija (etiška sveiko proto ribose)

d) nuosaiki baltojo drakono civilizacija (neetiška sveiko proto ribose).

Ką reiškia „etiška sveiko proto ribose" - suprasti nesunku: leidžiama kurti techniką, bet tik paviršinę, viduramžių stiliaus, nes nekuriant jokio įrankio įmanomas tik žvėrinis gyvenimo būdas. O „neetiška sveiko proto ribose" reiškia, kad leidžiama kurti minimalias hipostratines technologijas, minimaliai atveriant didžiosios sievos klodus ir minimaliai jiems suteikiant dirbtines funkcijas, kad būtų įmanomas maždaug šiuolaikinis mokslo / technikos civilizacijos lygis. Tačiau transhumanizmą ir pohumanizmą laikant lazdos perlenkimu, nes tai jau radikali baltojo drakono civilizacija. Dėl šios priežasties laikau, kad agresyvus hipostratos prievartavimas, kuris stambaus kapitalo korporacijose pavirtęs į tikrą isteriją, yra savižudiškas radikalizmas, rodantis maksimalią psichopatiją ir moralinės sąmonės praradimą.

Taip atsakomas klausimas, kokio principo laikausi filognozijoje, ir kodėl pasirinkau „nemokslinį" metodą, kuriame nėra eksperimento, matematikos, technologijos, „rezultato", bet nepaisant to, ši doktrina gerokai lenkia ir mokslą, ir filosofiją. Belieka suvokti, ką reiškia nemokslinis realybės valdymas, kuriam nereikalinga mašina.

[klajunas]

Tarp mito ir istorijos

Žinant sątvarologijoje turimą žmogaus modelį, galima suprasti, kaip jame formuoti įvairias skirtingas psichines formas, kurios paskui pavirsta į sąmoningą minties pavidalą, vadinamą psichovektoriumi. Nuo to, koks psichovektorius, apibrėžiamas kaip sieva arba madrigalas, priklauso civilizacijos realizavimo būdas, sudarantis tokią seką: idėja, veiksmas, kūrinys. Kūrinių visuma, aprėpianti visą planetą ir formuojanti dirbtinį jos apvalkalą, yra materializuota civilizacijos forma, kurianti gyvybinę erdvę, Husserlio vadintą Lebenswelt. Šis pasaulis tampa antra gamta ir antrais namais, formuojančiais įpročius, įgūdžius ir elgesio normas. Taigi sątvarologija parodo, iš kur atsiranda visi šie išoriniai techniniai konstruktai, pažiūrėjus iš vidinės sątvaro dalies perspektyvos. Kaip natūrali būtybė žmogus yra psichika, kurią vadinu psichoformų ir logoformų kompleksais. Svarbiausios, aišku, yra psichoformos, o logoformos dar nesuformuotos jokia konkrečia struktūra, kuri, laksatiniame kontinuume vystantis civilizacijai, dar turi būti sukurta. Šis kūrimas ypač pagreitėja atradus kalbą, kuri yra pats laisviausias ir išoriškiausias sątvaro sluoksnis, vadinamas lingvoforma. Šis sluoksnis yra dirbtinė, sukurta realybė, kuri įdeda tam tikrą proto sukurtą formą į psichiką, daro ją suformuota, kultivuota, arba kultūrine.

Kaip vystosi žmogus matosi tokioje sekoje: daiktoforma-psichoforma-logoforma-lingvoforma-kodas. Poveikio kryptis yra iš daiktoformos į psichoformą ir iš kodo-lingvoformos-logoformos į psichoformą. Pirma kryptis yra natūrali ir gamtinė, jeigu psichiką formuoja gamtinis pasaulis, o antra kryptis yra nenatūrali, dirbtinė, nes ji psichiką formuoja kultūrinėmis formomis, kurios yra dirbtinės. Jeigu šią dirbtinę realybę, kultūrą, įrėminsime natūraliomis sątvaro dalimis, bus toks principas:

Daiktoforma [kodas-lingvoforma-logoforma] Psichoforma

Imant madrigalo lygmenį, pagrindiniai sątvaro archetipai yra egzistencija ir laisvė, kurie iš tikro žymi laiką ir erdvę. Daiktoforma daugiau atitinka laisvės kryptį, o psichoforma - egzistencijos. Tačiau šis požiūris neišsemia visos koncepcijos, nes čia laikomasi tik individualios perspektyvos, kurią suvisuotinus, gaunamas kolektyvinis mastelis, kuris laisvę paverčią į visos visatos erdvę, kuri išreiškiama mitais, o egzistenziją viso žmonijos laiko projekcija, kuri yra vadinama istorija. Šias realybes suobjektinus, bet vis dar pasiliekant žmogaus sątvaro viduje, į kurį kultūrine forma, kuri buvo pavaizduota prieš tai, suspaustas visas istorijos ir mito implantas: į psichoformą ir daiktoformą, per galinės ir priekinės sąmonės įžodinimą. Ši struktūra rodo, kad civilizacija šiomis priemonėmis gali būti suformuota trimis būdais: kaip erdvės-mito civilizacija, laiko-istorijos civilizacija ir mito-istorijos mišri civilizacija. Imant skandinavų mitologiją, pagrindinis erdvinis vaizdinys buvo Ygdrasill, kaip pasaulio medis, kuriame išsidėstę įvairūs skirtingi pasauliai, nuo dievų, žmonių iki požemio. Aukščiausias pasaulis yra Asgardas, o žemiausias - Hel. Imant istorinį civilizacijos variantą, geriausias pavyzdys yra Naujojo testamento achetipinė istorija, prasidedant Dievo įsikūnijimu ir pasibaigianti Paskutiniojo teismo diena. Taip įrėminama Katalikų bažnyčios istorija, kuri žmoniją iš erdvinės perspektyvos perkelia į laiko perspektyvą ir psichiką priverčia gyventi ne laisvės, bet egzistencijos intensyvumuose.

Dabar galime įvesti biologinį požiūrį, kad įvertintume kaip šios civilizacijos formos atrodo rūšies substancijoje. Rūšis susideda iš didelio skaičiaus individų, kurie gyvenime turi dvi galimybes - būti reprodukciniais arba ne. Reprodukcinis yra genealoginis požiūris, kuris pratęsinėja rūšį laike, rūpinasi jos išlikimu istorijoje ir nori kad ji klestėtų ir vystytųsi. Kitas požiūris yra individualistinis ir nereprodukcinis, kurio mąstymas suformuotas ne išilgai, bet skersai istorijos ir kuria ne savęs pratęsimo į laiką, bet savęs pratęsimo į erdvę koncepciją. Žmogaus egzistencija rūšyje bet kokiu atveju yra punktyrinė, tai yra laikinas gyvenimas, kuris turi apribotą laiką ir erdvę. Įvedus holoplastinę struktūrą, norisi pažiūrėti kas yra anapus šių ribų, kurios apima istorijos ir mito koncepcijų lygmenį. Pavyzdžiui, skandinavų mitologijoje galima klausti, ar kariui svarbiau prasitęsti į ateitį, paliekant palikuonių, sugebančių vystyti giminę žemutinėje karalystėje, ar patekti į Valhalą, kritus mūšyje didvyrio mirtimi - tai jau būtų erdvinis šio gyvenimo prasitęsimas į mitą, tai yra aukštutinę karalystę? Šį klausimą galima atsakyti tik atsakius į klausimą, kas yra žmogus, turintis individualią ir kolektyvinę formą. Savo asmenybe žmogus yra individas, o savo kūnu - kolektyvas, galintis išlikti rūšies forma tik prasitęsdamas laike.

Remiantis holoplastine filognozijos teorija, žmogus visgi traktuojamas kaip individas, kuris pirmiausiai yra nemirtinga dvasia, o kūniška perspektyva, vadinama rūšimi, valdoma genetikos, kuri yra dvasios galių susiaurintas variantas, kurio paskirtis - uždaryti žmogų žemutinės karalystės iliuzijų pasaulyje. Tai sumažintas žmogaus ir gyvenimo variantas, kurio nelaikau vertybe, bet tik nuotykiu ar naudinga pamoka, kuri neverta pratęsimo. Tačiau taip pat nemanau, kad žemutinė karalystė, ar žemutinė dvasios būsena, turi būti sunaikinta, nes iš individualios perspektyvos tai tik laikinas punktyras, kuris užsibaigia ir be specialaus įsikišimo. Daug svarbesnis klausimas - kaip šias dvi perspektyvas suderinti, erdvę ir laiką, laisvę ir egzistenciją? Manau, kad gyvenimas turi būti dalinamas į dvi dalis, kur viena turi būti nukreipta į mitą, į Valhalą, o kita į istoriją, savo giminės išaukštinimą joje. Kaip joje turi būti įsikuriama - jau paaiškinau: turi būti kuriama baltojo drakono civilizacija „sveiko proto ribose". Kita vertus, jeigu protas egzistencijoje neakcentuojamas, pasirinkimas yra kultūrinė juodojo drakono civilizacija, nenuslystanti į etinį radikalizmą ir ekstremizmą.

Jeigu visgi renkamasis radikalus variantas, žemutinės karalystės atsisakymas turi būti ne iš žiūroninės sąmonės vidaus, bet tik iš išorės, kai savo dvasia patiri, kad yra geresnis pasaulis, kuriame ši apribotos būsenos gyvūninė egzistencija neturi jokios prasmės. Didžioji kelionė, vykstanti mitinėje erdvėje, yra substancinė, o vykstanti istoriniame laike - tik informacija, tuo tarpu žmogus nori būti amžinu ne kaip nesunaikinama informacija, bet kaip substancija. Iš apribotos sąmonės tai vaizduojama mito forma, bet peržengus slenkstį atsiveria tikros dvasinės akys, rodančios kas yra ši realybė tikru atskleidimu. Dėl šios priežasties, vėl sugrįžus į gyvybės lygmenį, atstovaujamą rūšies koncepcijos, realizuojamos genetiniuose procesuose, tenka priimti kompromisinį variantą, atitinkantį gyvenimo realybę: pagrindinis principas turi būti genealoginis ir reprodukcinis, o nereprodukcinis, atmetantis istorinę dimensiją - tik šalutinis ir antraeilis. Giminė, giminės istorija yra pagrindinis istorijos „subjektas", kurio svarbiausia užduotis - užtikrinti genealoginių linijų pratęsimą į ateitį.

Pradžioje paaiškinau, kaip šios perspektyvos įsitvirtina prote: tai yra logoforma-lingvoforma-kodas, kuriame įtvirtinamos erdvinės arba laikinės civilizacinės formos, nukreipiančios žmogaus mintis ir veiksmus arba viena, arba kita kryptimi. Psichovektorius įgyja išorinės kalbos stilių, kuris jos pagrindu kuria vienokiu būdu mąstančių žmonių kolektyvą, kuris savo kultūrinėje vaizduotėje piešia pamatinį gyvenimo orientyrą. Jis suteikia tam tikrą pavidalą išoriniam veiksmui, kuris suformuojamas paaiškintų psichinių normų ir formų priemonėmis. Šioje vietoje galima iškelti klausimą, kokia civilizacijos forma palankesnė rūšies gyvybingumui, statiška ar dinamiška. Manau, kad mitas labiau būdinga juodojo drakono civilizacijai, o istorija - baltojo drakono. Tad, norint pažangos ir vystymosi, reikia istorijos, o norint suktis gamtinių ciklų ratų, palankesnis principas yra erdvinė civilizacijos perspektyva. Žinoma, paprastas žmogus vargsta abiem atvejais, nes erdvinė civilizacija - neišsivysčiusi, darbas primityvus, didelis fizinis krūvis, o istorijoje didelė psichinė įtampa, didelis dirbimo, tobulinimo ir vystymo intensyvumas, nes nesitenkinama pasiektu lygiu ir po kiekvieno proveržio reikalaujama dar daugiau.

Norint sukurti tinkamiausią variantą Lietuvai, reikia gerai apmąstyti šias idėjas ir rinktis tokį kelią, kuris išlaiko pusiausvyros reikalavimus tarp šiapusinės ir anapusinės realybės, žinant, kad visi žemutinės karalystės sąmonės kūriniai netobuli ir primityvūs, todėl lengvina gyvenimą tik nepataisomai kenkdami gyvenamai aplinkai, vadinamai Žeme.

[klajunas]

Ezoterinė filognozija

Naujajame Testamente viena iš populiariausių koncepcijų yra Tėvo ir Sūnaus vaizdiniai, kurie traktuotini ne tiesiogiai, bet kaip universalūs archetipai, kurie filognozijoje pavirsta į Didžiąją Sievą ir Mažąją Sievą. Jie susiję kūrimo akto idėja, pagal kurią Tėvas kuria Sūnų, DS kuria MS, Dievas kuria žmogų, kuris iš pradžių apgyvendinamas „rojuje", tačiau dėl nepaklusnumo ištremiamas į Žemę. Tėvas siunčia Sūnų tam, kad šis išvaduotų puolusius žmones iš žemiškų vargų, žadėdamas jiems Dangaus karalystę, jeigu jie priims Tėvo valdžią. Visa tai krikščioniškos mitologijos variacijos, nuo kurių nuvalius įvairių interpretatorių psichologinius ir filologinius subjektyvizmus, gaunama objektyvi struktūra, kuri pasako kažką esmingo apie pasaulio principą. Tėvas kuria / siunčia Sūnų, galima pažymėti kaip Tėvas [Sūnus], kuris šiuo atveju, kaip pasakoja Vakarų Civilizacijos svarbiausia istorija, yra Jėzus iš Nazareto, kuris yra „įsikūnijęs Dievas". Pilnas šios struktūros vaizdas turi būti toks:

Aukštutinė karalystė - Tėvas [Sūnus] Jėzus [Sūnus] Žmogus - Žemutinė karalystė

Šioje vietoje matome į vieną sujungiamos dvi perspektyvos, kur, pasak Evangelijų, įsikūnijęs Dievas turi du aspektus ir Jį galima traktuoti tiek vienu, tiek kitu. Tą vietą, kur įrašytas Žmogus, galima suprasti ne individualiu, bet kolektyviniu principu, kaip Rūšis, arba Žmonių Rūšis. Jėzų kaip biologinį kūną ir protą, kuria rūšis, paruošdama indą dvasiai, o amžinąją dalį kuria Tėvas, kuris kitaip vadinamas Didžioji Sieva, matoma iš jos centrinės perspektyvos.

Ši dvilypė Jėzaus iš Nazareto prigimtis daro jį ypatingu dvasine prasme, nes jo sietuva išplėsta, dvasinė, žiūrone suvokianti subtiliąją realybės pusę, dėl savo pirmapradės prigimties išsivystymo sugebanti veikti paprastus Žemutinės karalystės gyventojus, kurie, matydami sugebėjimus, ir įtikėję jo žinia, naujiena sutinka sekti jo dvasiniu keliu. Šis įvykis, nuo kurio krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje įprasta skaičiuoti istoriją, yra Aukštutinės karalystės apreiškimas Žemutinei karalystei, kuri gyvendama apribotos būsenos, nesuvokia koks pasaulis supa žmogų jo metafizinėje apraiškoje. Kaip dvasinė būtybė žmogus gyvena dieviškoje erdvėje, filognozijoje vadinamoje holoplastine, arba tikra, pilna; sumažintas, iškreiptas jos variantas matomas Žemutine karalyste vadinamame sumatoriuje, kurioje atveriama tik tai, ką leidžiama suvokti įkalintai dvasiai, kad ji neturėtų galios, nesugebėtų kurti dirbtinės realybės dievišku masteliu.

Gali kilti klausimas, kam šis dvasinės egzistencijos etapas reikalingas ir kokia viso to metafizinė prasmė Aukštutinėje karalystėje. Biblijoje vienas iš aiškinimų yra išvarymas iš rojaus, kaip pirmapradžio žmogaus nuopuolis, kuris nepakluso Dievui, paragavo vaisių nuo Pažinimo medžio ir dėl to buvo nubausti tremtimi, išvarant iš Rojaus dvasios apribojimu, įstatant ją į sąmonės ir gyvūniškumo kalėjimą, kuriame žmogus, negalintis pažinti ir valdyti subtiliųjų klodų, turi vargti primityvios paviršiaus civilizacijos vargą. Kita istorija, dabar jau susijusi ne su žmogumi, bet su angeliškomis būtybėmis, kurios taip pat sukilo danguje, atsisakiusios paklusti Tėvo valdžiai ir buvo ištremtos į pragarą. Tai yra vadinamasis Šėtono sukilimo mitas. Šėtonas nebuvo apribotas savo galiose ir toliau kovoja prieš Dievą, bandydamas į savo valdžią paimti Dievo kūrinį, žmogų, neleisdamas jam po trumpo gyvenimo laiko sugrįžti į pirmapradę būseną nesugadintu. Tai yra archetipinė ir mitologinė metafizinės žmogaus prigimties interpretacija, kuri atitinka giliąją realybės sandarą ir žmonijos likimą plačiąja prasme.

Imant ezoterinę filognozijos dalį, ši Biblijos istorijos versija interpretuojama kaip didžioji realybės sandaros struktūra, kurios esmė tokia. Holoplastinė realybė turi du variantus: aukštutinę karalystę, kurioje gyvena dvasiškai pažangesnės būtybės, „veikiančios" anapusinėje sąmonės kryptyje, kurioje kuria savo pasaulį, vadinamą kosmosu; ir žemutinę karalystę, kuri yra dieviška erdvė, tokiu pavidalu, kokiu atsiveria gyvūninei sąmonei, kurioje savo civilizacijas kuria žmogus, kaip pirmaujanti planetoje rūšis. Abi šios „civilizacijos" turi savo technologijas, dirbtinius pasaulius, tik dvasinės būtybės daugiau kuria dvasiniame lygmenyje, o sąmoningos būtybės - materialiame lygmenyje. Ezoterinėje filognozijoje interpretuojama, kad artimasis kosmosas, kaip jis atsiveria sąmoningai būtybei, yra dirbtinė visata, vietinė sala, kuri sukurta naudojant dvasines technologijas, subtiliuosius klodus, iš kurio „pagaminamas" kosmosas, materialūs kosminiai kūnai, o paskui ant tinkamų kosminių kūnų uždedama gamtos technologija, kuri reikalinga sukurti biologinei, organinei gyvybei. Gyva „Gaja" yra visos tos dvasinės technologijos, kurios sutelktos aplink dirbtinai sukurtą planetą, tam, kad joje būtų galima konstruoti „gamtą". Iš kitos pusės, kuria žmogus, kaip dievų kūrinys, kuriam neprieinami dvasiniai klodai, tad jis turi naudoti jam „paruoštą" materiją, iš kurios jis gamina savo materialią technosferą, mėgdžiodamas dieviškas galias.

Šiuo požiūriu galima bandyti suprasti, ką reiškia ši apribota tikrovė, kurioje sukurta dirbtinė „zona", kurioje pirmapradis žmogus praeina savo katorgą tam, kad iš jos išsivadavęs, nuėmus sąmonės akinius nuo dvasinės sietuvos ir nusiėmus materialų, organinį kūną, galėtų apsigyventi metafizinėje civilizacijoje, dalyvauti jos kūrybiniuose planuose, tapti biologinių gyvūnų gardų valdovu. Biologiniu kūnu „apsirengti" gali įvairaus dvasinio rango būtybės, ir būdamas gyvūninės sąmonės, savo viduje kiekvienas jaučia, kas jis yra. Virš šios egzistencijos yra viena pakopa aukštesnė dvasinė egzistencija, kurioje pakyli iš materialios į dvasinę dimensiją ir gali stebėti šį pasaulį iš išorės, holoplastinio vaizdo gyliu. Manau, kad praėjusi šį etapą, dvasia gali kilti dar aukščiau, į tikrų kosmoso kūrėjų ne vien prižiūrėtojų rangą, kuriame gali jau turėti savo individualų kūrybinį projektą savo kosminėje „valdoje".

Grįžtant prie pradžioje perpasakotos Biblijos istorijos, galima manyti, kad Jėzaus istorija, tikėtina, yra šio išorinio pasaulio intervencija į primityvią civilizaciją, kuri buvo reikalinga pakeisti „istorijos" eigą tam, kad Apokalipsėje, būtų visuotinai nuimtas biologinis apribojimas nuo dvasios, ir vietinė planeta būtų pakelta į aukštesnį rangą, kuris būtų viršmokslinė civilizacija, turinti pagerintą sąmonės kokybę ir daug pažangesnes technologijas, kurios bus jau naujoje santvarkoje, įvesimoje prasidėjus naujai erai. Tai reiškia, kad bus patobulinta „genetika", bus didesni proto sugebėjimai, išplėsta sąmonė, dvasia įgis didesnį gylį ir galės užmegzti tiesioginį kontaktą su anapus sąmonės egzistuojančia realybe. Problema tik ta, kad ši istorija neįvyko pilnai taip, kaip buvo planuojama ir neišliko pilnas atskleidimo variantas, o tai, į ką šį Įvykį pavertė Bažnyčia, iš viso iškraipo misijos esmę ir bando uzurpuoti žinomas galimybes, kurios aiškinamos tikroje Knygoje, o ne „evangelijose", kurios skirtos tik propagandai ir reklamai. Kitaip sakant, laikausi nuomonės, kad tikras archyvas ir pagrindinis Šaltinis yra nugvelbtas, o vietoj jo pakištas netikras, suklastotas variantas. Šis tikras Šaltinis turėjo būti perimtas Romos imperijoje, iš kurios perkeltas į Bažnyčios archyvą, po krikščionybės pavertimo imperine religija.

Be to reikia pastebėti, kad kadangi Aukštutinė ir Žemutinė karalystė viena šalia kitos egzistuoja „visada", tai ši intervencija iš anapusinio pasaulio nebūtinai privalo būti vienintelė ir galutinė. Taip pat ji nebūtinai turi būti susijusi su kokia nors viena konkrečia tauta. Kita vertus, tai taip pat nereiškia, kad negali būti išrinktųjų tautų, su patobulinta genetika, kuri naudojama kaip pageidaujamas indas aukštesnio rango dvasios - dėl padėties, santvarkos, civilizacijos, kultūros, politikos pranašumų. Taip pat šis pasaulis nėra neegzistuojantis maginėse kultūrose, mitologinėse civilizacijose ir pan. Izraelyje įvykusi intervencija gali būti susijusi su kelių tūkstančių metų trukmės „reformos" bandymu, kurioje tiriamos proto ir kūno galimybės gyventi kitokį gyvenimą, kuris neturi būti gautas dovanų, bet užsitarnautas, o paskui susikurtas savo pastangomis, gavus tam reikalingas priemones sąmonėse. Kiekviena civilizacija geriausiai veikia, jeigu ji kuriama žiūrint iš vidinės perspektyvos, kurioje geriausiai matosi visi psichologiniai niuansai, galimi trūkumai ir pranašumai. Tas pasakytina apie kiekvieną tautą, turinčią savo atskirą misiją ir galimybę išsiaukštinti istorijoje.

Norint sukurti aukštesnio lygio technologijas, tai reikia turėti omenyje, ir žinoti, kad anapusinis pasaulis nėra tuščia dykuma, kurioje galima dalyti ką nori, manant, kad ji žmogaus nuosavybė.

[klajunas]

Senas ir naujas pasaulis

Minimalus socialinių klasių skaičius, norint gauti optimalią valdymo struktūrą, yra trys sluoksniai: elitas, vidurinė klasė ir liaudis. Imant ne socialinį, bet iš individų sudarytą substratą, logika yra panaši. Visoje planetoje ir už jos ribų klasifikuojami jau ne tiesiogiai žmonės, bet organizacijos, kurios irgi turi minimalų „kastų" skaičių, kuris toks pats. Apie tai jau šiek tiek esu kalbėjęs ankstesniuose tomuose, kur išskyriau A ir Z sistemą, kur pirmoji yra genealoginė tautos struktūra, o antra - valstybės organizacijos padaliniai. Apie šią sistemą galima daugiau sužinoti tome „Drakono akis". Taip pat tome „Juodoji liepsna" atskleidžiau aukščiausios planetos valdžios principą, kuris jau žymimas kaip D zonų sistema. Sujungiant viską į vieną vaizdą, gauname DZA hierarchiją, kur D yra elitas, Z yra vidurinysis sluoksnis, o A yra liaudis. Tai siejasi su atitinkama psichikos forma, gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, santvarka ir civilizacija. Tautos, valstybės ir viršžmogių gyvenimo principai skiriasi fundamentaliosios sątvarologijos lygyje, nes tauta / tautos - tai reaktyvioji sąmonė, valdoma signalinės sievos, kurioje dominuoja kalba, arba priklausomybė nuo kalbos. Ji yra pagrindinė liaudies valdymo priemonė, pradedant tautos sąmonės formavimu, baigiant politine ir socialine kontrole. Valstybė yra racionalioji sąmonė, kurioje dominuoja protas, mąstymas, logika. Pagrindinė valdymo priemonė yra mokslas, kurio diktatui privalo paklusti visi valstybės padaliniai. Palyginus su pirmuoju sluoksniu, liaudyje valdžia yra paprastas žodis kaip efektorius, o organizacijoje - tai argumentas, ir įrodymas, net jeigu jie tik simuliuojami ir imituojami. Viršžmogiai išsivystę ne kalboje, ne prote, bet dvasioje, kurios pasiekimai matuojami padidintu transcendencijos gyliu, kuri tampa valdomu klodu, leidžiančiu geriau suprasti tiek psichologinį, tiek racionalųjį žmogų.

D zona yra vienas, bendras centras, į kurį įeina visas planetos elitas: oligarchai, dvasiniai lyderiai, prezidentai, aristokratai ir monarchai. Jei turi kolektyvinės sąmonės priemonę, kuri kuria vadinamąjį archontą, į kurį įvairiuose vaidmenyse įeina iki 100 000 sąmonių. Kaip pagrindinį įrankį jie naudoja „kvantinį superkompiuterį", kuris turi planetos simuliatorių ir teisinius konfliktų sprendimo algoritmus. Pagrindinė jų problema - civilizacijos modelio kūrimas ir norimų scenarijų ieškojimas, kuris padėtų žmonių rūšiai pakilti į aukštesnį lygį, siekti išsikeltų uždavinių, vienas kurių - kosminė ekspansija. Šis sluoksnis - psichotroninis ir telepatinis, naudojantis ir dirbtines, ir natūralias darbo priemonės, padedančias išplėsti sąmonę, atverti hipostratą, pažinti nematomą realybės dalį. Z zona yra valstybių ir jų sąjungų zona, kuri valdo ir organizuoja tautas politiniu metodu, konstruoja loginius principus, pagal kuriuos valstybės formuojamos kaip tautinės, kuriose liaudis valdoma kalbos ir kultūros priemonėmis. Planeta padalinta į didelį skaičių tautų ir jų pagrindu sukurtų valstybių tam, kad žmonija būtų suskaldyta, uždaryta į izoliuotus pasaulius, kad jais sumaniai manipuliuojant ir nukreipiant vieną prieš kitą, būtų galima sėkmingai ieškoti pusiausvyrų ir neutralių būsenų. Tai vietinės ir globalinės politikos sfera, kurioje tautas bandoma valdyti pasitelkiant racionalų protą, argumentus, įrodymus, mokslą ir tiesos ideologiją. Tautos remiasi reaktyvia psichologija ir kalba, ir šiuo metu yra daugiausiai valstybės palaikoma forma, kuri savo teritorijoje siekia būti šeimininkais ir valdovais, savo rankose laikančiais visus kontrolės svertus.

Imant sątvarologinius pavyzdžius, tai yra hierarchija sieva-DA-dvasia, arba gyvūnas, protingas gyvūnas ir negyvūninė egzistencija. Pastarasis variantas - tai daugiau ne moralinė sąvoka, bet ontologinė, kurioje nustatomas santykis tarp atveriančios ir atveriamos būties, apibrėžiaantis, kas yra empirija ir kas yra transcendencija, kas atidengta, o kas uždengta. Nuo to priklauso kiek sąmonė yra žinanti, o kiek tik tikinti ir mananti, kad žino. Paprastas žmogus dažniausiai atsiveria kaip paprastas gyvūnas, kuris nesugeba pasiekti aukštesnės egzistencijos ir užsiima tik savo biologinės prigimties aptarnavimu, dirbdamas arba pramogaudamas. Protinė egzistencija siekia pažinti, suprasti, kuria pasaulio modelius, kurie turi būti paremti faktais, įrodymais ir atitikti tiesą. Ši dvasinė forma mano, kad žino tiesą, ir pavadinę šį žinojimą mokslu, reikalauja, kad jam paklustų visi žmonės: liaudis būtų išlavinta, o tautos - „pažangios". Su šiuo sluoksniu susijusi revoliucija vadinama Apšvietos epocha, kuri siekė viską racionalizuoti ir perrašyti per loginio proto prizmę, išsivystė į pozityvizmą. Homo rationalis liaudies iracionalumą, instinktyvumą ir impulsyvumą siekia suprotinti, kuria teorijas, aiškina ir valdo diegdami kalbines schemas, kurių paskirtis - suvaldyti charakterį ir sutramdyti aistras. Tačiau „tiesa" - ne aukščiausias hierarchinis rangas, nes ji sugriūna pažinus gilesnę žmogaus prigimtį, kurioje suvokiama, kad visos dvasios žiūrone atveriamos tiesos yra santykinės, o absoliuti tiesa jam nepasiekiama, nes sąmonė neturi visos reikalingos transcendencijos informacijos jai suformuoti. Taip suprantama tiesa ne kaip turimas ir įrodytas rezultatas, bet kaip siekiamybė, iš melo civilizacijos siekiant pereiti į tiesos civilizaciją. Mokslas, suvokiama, iš tikro yra tik dar viena melo civilizacijos forma, nes viskas, kas nėra 100 proc. tiesa, yra melas. Pastarasis siekis jau yra viršžmogių zona, kurie, kaip pilnos tiesos civilizacija, į savo priežiūrą įtraukia visas melo civilizacijos forma: jas tyrinėja, tobulina ir vysto.

Sąmokslo teorijos tvirtina, kad visa ši sistema yra diktatūra, kuri turi būti nuversta, tik tada stos aukso amžius, kuriame žmonija, kaip liaudis ir tautos, suklestės: neliks vargo, skurdo ir nepriteklių. Šis sąmokslas ateina iš viduriniosios grandies, kur viešpatauja valstybiniai klanai, susilieję su oligarchine verslo sistema. Paprastai vadovaujamasi technologine ir ekonomine logika, nes atsirado technologijos, kurias galima naudoti vietoje minkštųjų kontrolės priemonių, kaip kalba ir tiesa; ir sukūrus multinacionalines korporacijas, norimas globalinės rinkos įvedimas, kuriai reikia ištautintos, globalinės sąmonės, kaip tautybės neturinčio vartotojo, sugebančio būti planetinės masinės sąmonės dalimi. Dar reikės palaukti, norint sužinoti ar dėl šių priežasčių bus kuriamas pasaulio pilietis valdomas iš vieno galios centro, ar ši funkcija ir toliau bus deleguojama tautinių valstybių vadovams. Tai konfliktas tarp seno ir naujo, kur nauja siūloma remianti ne civilizacijos vystymo logika, bet siekiant asmeninės naudos, savo rango pakėlimo ir galios išplėtimo. Čia galima priminti ir dvasines institucijas, kurios taip pat priešinasi naujai tvarkai, nes ji neatitinka jos interesų, silpnina religinę sąmonę tautose, išima dvasinį lygį ir palieka tik kalbos ir primityvaus, pozityvistinio racionalumo sluoksnį.

Šios naujos tvarkos pagrindinis propaguotojas yra JAV, kuriose tai reiškiasi kaip technologinis transhumanizmas, pohumanizmas ir genderizmas. Be abejo, Amerika ne vieninga ir vienbalsiai neremia naujo pasaulio, ir šis pasidalinimas politikoje matomas kaip konfliktas tarp Demokratų ir Respublikonų partijų, kur seno pasaulio krypties žinomiausias atstovas yra prezidentas D. Trumpas. Šis skilimas matomas visoje Vakarų civilizacijoje ir už jos ribų, kurį galima apibūdinti kaip priešpriešą tarp liberalų ir konservatorių, kur sprendžiama ne konkrečiai pagal siaurą politinės ideologijos apibrėžimą, bet angažavimąsi naujai pasaulio tvarkai arba nesiangažavimą. Pavyzdžiui, Lietuvos konservatorių partija yra naujos kartos liberalai, pasisakantys už naują pasaulio tvarką, kurioje išstumiama tautinė sąmonė, įvedama tarptautinio korporacijų oligarchato diktatūra, Lietuva pervedama į globalinę rinką ir tampa feodalinių korporacijų zonų teritorija, kurioje jie vykdo savo avangardinius naujo pasaulio ir naujo žmogaus projektus. Tas pat pasakytina ir apie Laisvės partiją, dėl ko jiems lengva būti koalicijoje su neokonservatoriais, nes globalinėje sistemoje jie yra toje pat barikadų pusėje. Priešingas liberalizmas yra filosofės N. Vasiliauskaitės „Antroji Lietuva", kuri už seną planetinės santvarkos modelį, bet laikantis žmogaus laisvės principo prioriteto, nepripažįstant senųjų galios institucijų diktatūros, nes ji įmanoma ir senoje santvarkoje. Aš asmeniškai šiuo klausimu laikausi neutralumo, tai yra nesirenku nė vienos krypties, tik tyrinėju ir aiškinu, bandau geriau suprasti ko siekia ir vieni, ir kiti. Filognozijoje stengiuosi išlikti anapus seno-naujo dichotomijos.

[cs]

Jei iš paskutinės temos, tai naujas pasaulis yra grįžtantis tik trumpam į seną pasaulį, o kas pamatyta skirtinga nei įprasta - atrodo melu ir sąmokslu. Galima teigti, kad paruošta ateitis yra tikrai pagrindinis civilizacijos ir pasaulėvaizdžio skirsnis, jos sunku atsisakyti. Daugiau spinduliuojant pozityvizmo yra irgi ne sprendimas, bet negatyvizmu pateikti ateitį ir planus atrodytu išviso nenaudingai. Tarp to reikia balanso. Kiek reikia visko atsisakyti iki to, kad būtų daug geresnė pasaulio tvarka? Ką turite mintyse apie seną ir naują pasaulį?

[klajunas]

Tam, kad būtų geresnė pasaulio tvarka, reikia tinkamai sukurti visus žmonės, o tai ne visada įmanoma. Natūrali tvarka, kai niekas nekuria, o viskas yra taip kaip savaime atsiranda, niekada nebūna "gera". Manau, kad kuo daugiau subjektyvumo, tuo sunkiau susikalbėti ir tuo didesnė divergencija, o norint, kad žmonės konverguotų - reikia juos objektyvinti, mokyti riboti norus, valią ir laisvę. Aišku, ne iki visiško nulio, bet sveiko proto ribose. Globaliniai civilizaciniai modeliai - tik priemonė tam.

Kai sakoma senas arba naujas pasaulis turima istorinė perspektyva, kurioje yra pasaulio modelio evoliucija. Jeigu yra erdvinis principas yra aukštesnis ir žemesnis pasaulis. Aukštesniu laikai tikrą, pilną, o žemesniu apribotą ir susiaurintą. Tuomet reikia žiūrėti, kas kuria naują: žemesnė ar aukštesnė perspektyva? Tai yra pagrindinis šiuo metu naudojamas principas, kuriame yra koordinatės, į kurias bus įrašomas senosios dinastijos klausimas. Ar tai istoriškai sena dinastija, ar tai aukštesnis pasaulis? Gal senoji=aukštoji.

[cs]

@klajunas Mano yra maksimaliai sutrauktas pavyzdys. Todėl, ką maksimaliai galima pasakyti apie tai? Pasakius, kad evoliucija pasaulyje yra pažangus procesas, tai būtų nepilna tiesa. Šalia to minėjau, kad praleidus evoliucijos etapą išlenda sąmokslas, melas. O evoliucija yra pavojingas dalykas, kuris ir eksperimentinis žmogaus sukūrimui.

Po žinia, evoliucija, kad ji vestų pasaulį tam tikra linkme, kuri gera ar aukšta, dar nėra pasiekta kaip pasaulėžiūra. Jeigu imtume, kad buvo ta "senoji dinastija": ką ji davė dabartiniam žmogui? Kodėl ji per evoliucija išnyko, nors buvo "aukšta" civilizacija?

Teigti, kad visas pažangus procesas telpa objektyvume yra dalis tiesos. Būtent kuo mažiau subjektyvumo, kas įprasta, reikia objektyvumo. Tai kaip sprendimas. Mano klausimas yra apie seną ir naują pasaulį; turiu mintyse: kokia jūsų nuomonė?

[klajunas]

Seną ir naują suprantu paprastu apibūdinimu, jeigu kaip kriterijų imtume žmogų: senas pasaulis yra toks, kuriame dominuoja gyvūniškumas, o naujame dominuoja dvasia, įvairiomis jos formomis. Tačiau tas pats galioja ir bet kokiai dabarčiai, tiek senai, tiek naujai. Jaunas amžius - gyvūninis, o vyresnis - racionalus ir dvasinis. Todėl jeigu išimsime iš visų civilizacijų jauną amžių, kuris irgi turi savo minėtą stilių, dvasinis stilius evoliucinuoja išorinėje formoje, bet pats giluminis žmogus yra tas pats. Vadinasi senas ir naujas tai kaip senoviški ir naujoviški drabužiai, kartu su senomis ir naujomis jų gaminimo technologijomis. Tai tinka tiek materialiai, tiek dvasinei kultūrai. Tad čia greičiausiai klausimas, ar kutūra turi būti vystoma, ar saugoma. Konservatoriai nori saugoti, o liberalai vystyti. O aš, kaip žinia, liberalas. O jeigu dar apie gilesnį lygmemenį, kuriam priklauso ir "senosios dinastijos" problema, tai viešai temos neatskleidinėsiu, nes tai ezoterika. Tam reikia žinoti senovės istoriją, kuri ne tik archetipinė, bet ir žino tikrus faktus, kurie prieinami tik tiems, kas gali skaityti užraustus šaltinius.

[cs]

@klajunas

Mums dar tas amžius, kai neleidžiama statyti kopėčių. Greičiausiai mumis nepasitiki. Kopėčios į šaltinius, veda kažkokiu ypatingu pasirinkimu. Bet jei suvoksime tiesos nedaug ir tikriausiai daug ko neteisingai bus didelė problema. Ta problema yra civilizacijoje ir kultūros tarpe, žmoguje, kad kelias į tikrą nemelagingą informaciją yra prižiūrima, ribojama uždedant per sieną. Racionalumas ir dvasingumas turbūt tai kas daugiau matoma žiūrint į uždėtą sieną. Nekalbu apie gyvūliškumą. Visiškas nematymas.

Kažkurioje sienos vietoje yra teisingų vietų ir ryšių su šaltiniu, bet labai sunku kaip supratimą vystyti. Tai atiima žinojimo pilnumą. Ir nėra patikrinimo.

Žmogus gali išbūti nežinodamas visos tiesos iš šaltinio visą gyvenimą. Kalbant, kad tai jaunas civilizacijos lygmuo - visiškai normalu, bet ir keista. Kaip kokia žaidimo "bausmė".

Ar įmanoma išeiti iš žaidimo, be "bausmės"?

[klajunas]

Filognozija kaip naujas kelias

Kaip jau ne kartą minėjau, magiją laikau pirma sąveikos su realybe forma, turėjusia savo kosmologinius vaizdinius ir ritualinius metodus, naudotus pasiekti norimą praktinį tikslą. Žmogaus pasaulis buvo apgaubtas vadinamosios maginės stratos, nuo kurios, kaip buvo įsivaizduojama, priklausė kiekvienas žmogaus veiksmas. Todėl bendruomenės, gyvenusios pagal gamtos ciklų tvarką, periodiškai turėdavo šiuos pasaulius pagerbti, kad jo valdovai jiems būtų maloningi ir palankūs. Tam reikėjo pažinti supančią aplinką, suprasti jos veikimo principus, atrasti tikrus arba įsivaizduojamus jos valdymo būdus. Tie būdai buvo mentaliniai, kalbiniai, ritualiniai ir materialūs. Tai reiškia, kad buvo reikalinga teisinga minties forma, maginio pasaulio supratimas, kalbinės sąveikos formulės, turėjusios saistančią galią, tam tikras teatrališkas veiksmas ir įvairūs pagalbiniai įrankiai, simboline forma turėję padėti susieti mentalinę ir daiktinę sferas. Ši kultūra ilgainiui išsivystė tik į garbinimo formas, savo gyvenimą sudvasinus, išpragmatinus ir pašventus jį aukštesnėms jėgoms. Iš santykio su transcendencija dingo praktinis sąveikavimas, šis pasaulis prarado svarbą ir tapo suvokiamas tik kaip tarpinė stotelė, kurioje ruošiamasi aukštesnei dvasinei egzistencijai. Taip praktinė magija buvo nuvertinta, tapo nesvarbia ar ne žalinga dvasiškai: kai viskas Dievo valioje, o žmogaus valia nesvarbi ir nereikšminga, turėti norus ir kelti pasauliui pretenzijas, rodo polinkį į egoizmą ir nuodėmę. Senovės Graikijoje atsiradus filosofijai, pirmiausiai gamtos filosofijos pavidalu, pažinimo interesas  susiformavo tik kaip praktinis ir materialus, skirtas pažinti realybę. Taip buvo todėl, kad Graikai gyveno mito pasaulyje, kuriame magija ir okultizmas buvo įprastinė religinė forma. Šiek tiek kitaip ši dvasinė realybė buvo matoma judaizme, kuriame etinio gyvenimo būdo įtvirtinimui užteko dekalogo, ir nereikėjo jokios ypatingos sąveikos su transcendencija priemonės. Jeigu žydų pasaulyje ir buvo magijos bei okultizmo apraiškų, tai jos buvo anapus judaizmo, kaip saviveiklinė liaudies praktika.

Kita pakopa buvo išsivysčiusi filosofija ir iš jos susiaurinimo atsiradęs mokslinis metodas, kurie buvo jau tik praktiniai, atsiribojo nuo anapusinio pasaulio tiek laike, tiek erdvėje. Gyvenimo samprata buvo nuetinta ir supragmatinta, kurioje žmogus siekė ne teisingo gyvenimo būdo ir santykio su metafizine realybe, bet tik savo poreikių tenkinimo ir galios begalinio plėtimo per politinius, užkariaujamuosius projektus. Tam reikėjo priemonių, kurias buvo bandoma sukurti racionaliu protu ir materialiu tikrovės užvaldymu. Šitaip susiformavo pažįstantis santykis su realybe, kurio tikslas - tai, kas nežinoma ir nesuprantama, paversti žinomu ir suprantamu tam, kad butų galima pasaulį padaryti vartojimo resursu ir poreikius tenkinančia funkcija. Pažinimas iš esmės yra informacinis veiksmas, kuris susijęs su informacinėmis sąmonės funkcijomis, kurios svarbiausias komponentas - gauti reikalingų duomenų ir paversti juos teorija, aiškinančia kokią nors realybės sritį. Kai prote esanti informacija atitinka realybę, ji vadinama tiesa arba informacijos ir anapusinės substancijos atitikimu, lygybe. Šis pažinimo principas būdingas ir filosofijai, ir jos susiaurintam variantui - mokslui / mokslams. Jų skirtumas tik tas, kad filosofija daugiau remiasi natūraliu stebėjimu, kontempliacija, meditacija, o mokslas prie to pasitelkia įvairias technines priemonės, kurios labai padidina informacijos (duomenų) surinkimo mastus. Magijoje ir religijoje pagalbos, apreiškimo, informacijos būdavo prašoma iš anapusinių jėgų, o filosofijoje ir moksle ji paprasčiausiai pasiimama.

Pereinant prie pagrindinės temos, kuri yra filognozijos naujumo pretenzija, galima iškelti klausimą, kaip ji siejasi su magija / religija ir filosofija / mokslu? Tarus, kad grynu pavidalu ji nėra nei viena, nei kita, tuomet kas ji yra? Pirmiausiai, reikia pastebėti, kad vidiniai aukščiau išvardintų civilizacijos formų elementai, religija ir filosofija, susiję kaip labiau pasislinkę į teorinę arba garbinimo sferą, o išoriniai elementai, magija ir mokslas, linkę į praktinę sąveiką su transcendencija. Todėl šia prasme, keliant tą patį klausimą apie filognozijos orientaciją, reikia įvertinti kiek ji praktinė ir kiek ji teorinė. Taip paprastai šis klausimas neatsakomas, nes savo modelyje vystau dviejų formų filognozijas vienu metu, kurios yra juodojo drakono ir baltojo drakono. Pirmoji filognozijos rūšis yra daugiau teorinė, o antroji - techninė. Tam, kad šis klausimas taptų dar aiškesnis, galima prisiminti pagrindines filognozijos formules:

MS (1) - DS (999) - juodasis drakonas

MS - mažoji sieva

DS - didžioji sieva

Šis didžiosios ir mažosios sievos variantas yra natūralaus, gamtinio žmogaus, gyvenančio gyvūninį gyvenimą ir neturinčio išvystytos dvasinė bei materialinės kultūros. Mažosios sievos 1 dalis yra visas vidinis psichinis pasaulis, kuris aprašomas „burės" koordinačių sistema, visą vidinį sąmonės vaizdinį dalinančia į šešias ontologines zonas, kurias, jeigu neatsimenate, galite pažiūrėti ankstesniuose tomuose arba „Sievos teorijoje" (2020). Visa ši vidinė informacija yra surenkama natūraliu būdu, o paskui viduje dar kartą transformuojama į kultūrinį kūrinį, bet viską susirenkant iš paviršiaus, kuris iš tikro yra ne kas kita, kaip atverta gelmė. Paviršius yra imanentinė transcendencija, kuri realybę dalina į šiapusinę ir anapusinę. Tačiau iš pradžių pažinimas, arba substancijos vertimas informacija, nelenda į gelmę, nes negali arba iš vis neturi savo sąmonėje atvertos šios dimensijos. Kol ši sąveika su gelme išsivysto, turi praeiti daug laiko, ieškant naujų idėjų ir materijos valdymo būdu. Taip įvaldoma ugnis, medis, akmuo, geležis, naudojami tiek karui, tiek savo buitinių poreikių tenkinimui. Tokia sąveikos su tikrove forma vadinama juodojo drakono civilizacija, kuri turi savo gelmės intuicijos formas, pirmiausiai susijusias su kalba, joje kuriamais mitais, pradedant nuo maginių pasaulio vaizdinių ir baigiant visuotine kosmogonija ir kosmologija, kuri gali būti politeistinė ir monoteistinė. Šiuo atveju dar nėra transcendencijos inversijos iš priekinės sąmonės, kurioje būtų regimas tikras dvasinis apreiškimas. Jo vietoje žaidžia vaizduotė ir fantazija, kurioje gelmės vaizdiniai susimaišę su žmonių pasauliu, psichologija, socialiniais santykiais. Tačiau laikui bėgant žmonija pasiekia naują vystymosi etapą, kurį vadinu baltojo drakono, aprašomą kita filognozijos formule:

MS (1) - ds (x) - ms (1x) - DS (999) - baltasis drakonas

MS - mažoji sieva

DS -didžioji sieva

ds - didžiosios sievos inversija

ms - mažosios sievos eksversija

Šioje formulėje turime keturis etapus:

1) MS (1) + ds (x) + DS (999) - teorinė sintezė, kurioje sukuriama inversija vadinama drakono akis bei rišlys DA = ds (R);

2) MS (1) + DA + ms (1x) + DS (999) - techninė sintezė, kurioje sukuriama eksversija sufunkcinanti hipostratinio klodo substanciją ms (T);

3) MS (1) + ds (x) - žmogaus proto išsivystymą rodantis segmentas, kuris vertinamas kiek imanentizuojama transcendencijos, X, nuo 1 iki 999;

4) ms (1x) + DS (999) - kiek eksversijoje sutechninta transcendencijos, X, skaičiuojant dalimis nuo 999.

Kas yra technika pagal šią formulę - akivaizdu: tai MS ir DA junginys, turintis racionalaus proto pavidalą, įsikūnijantį į funkciją, kuri uždedama ant matomos arba nematomos substancijos. Žmonijai pradėjus eiti šiuo keliu, pagrindinė problema - ar turime eiti iki galo ir siekti maksimalaus rezultato, ar kažkur reikia sustoti, nes natūralių pusiausvyrų trikdymas hipostratoje pavojingas gyvybei. Koks būtų maksimalus variantas, išreiškus jį teorine formule, išvedama tokiais vertinimais:

MS (1) - ds (999) - ms (1-999) - DS (0)

DS (0) - reiškia, kad visa didžioji sieva sutechninta ir natūralios sievos proporcija lygi nuliui.

Tad grįžtant prie ankstesnio klausimo, kas naujo yra filognozijoje, kuri gali pasirodyti, vysto baltojo drakono civilizacijos projektą, visą uzurpuotą mokslo? Pažinimo sukurtas žinojimas turi tokias formas: tekstai (kalboje), informacija (prote), atvertis-įmestis (žmogus). Bent jau dabartinėje fazėje filognozija yra holistinė sistema, kuri užsiima atverties-įmesties struktūros tyrimu, ieškant būdų kaip išplėsti šias galimybes, todėl ji šiek tiek panaši į New Age ezoteriką. Taip pat didelis dėmesys skiriamas informacijos formoms prote, iš kurių turi būti formuojama drakono akies priemonė, vadinama mintirega. Ir trečias sluoksnis, tekstai, kol kas, nepasiekus ryškių rezultatų, yra paskutiniame plane, ir jų forma bus svarbi tik ateityje. Minčių ir kalbos kūrybinius šviesinius konfigūruoti ir rikiuoti verta tik tada, kai atveriama reikšminga informacija, kuri pasako ką nors naujo, ko nėra niekur kitur. Kol kas viską, ką rašau, galima rasti magijoje, mite, religijoje, filosofijoje ir moksle. Taip yra todėl, kad filognozijos vystymesi dabar yra parengiamoji fazė, reikalinga įsisavinti ankstesnį paveldą tam, kad būtų galima žengti žingsnį toliau. Mano tikslas - ne tik surinkti paviršių informaciją ir perkelti ją į kalbą, bet ir pasiekti ką nors naujo, bandant įminti anapusinės realybės paslaptį.

[cs]

Tai, ką aš praktikuoju yra "dirbtinis gebėjimas". Tikriausiai jau jis žinomas.

@klajunas Tikėjausi gauti atsakymą į klausimą:

"Ar įmanoma išeiti iš žaidimo be bausmės"?

Apibrėžimu "žaidimas" daugiau pasakoma, kad civilizacijos tikslas yra pirma sudėtas į žaidimą, bet galima iš jo išeiti, tik ne be bausmės. Žaidimas ir bausmė yra nežinojimas tikros tiesos. Ir ieškojimas tikros tiesos per vargą. Jei dar ten tiesa, o ne populiarios mintys.

Bet atsirandantis-ieškomas žinojimas apie anapusybę yra per 5, 6? sensorių pagalbą, kurie būtinai reikalingi; yra įmanomas.

Tada yra nagrinėjamas civilizacijos modelis ir turima patirtis, kuri prilygsta 2000+ metų senumo žmogaus per anapusybės sensorius. Ar ji tikra ar ne - taip pat žaidimo principas.

Vėl klausiu klausimo: "Kas yra tiesa: žmogaus sensoriai ir potyriai, sapnai; ar senovės išlikusi informacija "ištakos" "?