Devynių vartų doktrina (9VD)

Pradėjo klajunas, liepos 24, 2022, 12:26:53

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Kadangi 10 tomas jau įpusėjo, viešinu viršelio idėjos pirmą variantą. Knyga bus publikuota popierine ir skaitemnine versija metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje, bus nemokama ir ją galėsite parsisiųsti mano puslapyje www.filognozija.com.


klajunas

Uždangos nuėmimas

Kadangi žmogus yra įolinta būtybė, olą nešiojanti savo sandaroje, jis savo dispozicijoje turi tik tiek tikrovės, kiek įleidžiama į vidų. Padarius prielaidą, kad įleidžiama tik nedidelė dalis, o pagrindinis pasaulis lieka anapus, gaunama išvada, kad pagrindinis pasaulis yra anapus žmogaus sąmonės. Kas jis yra ir kaip suvokiamas priklauso nuo to, kas žiūri, kokia perspektyva naudojama. Visa civilizacinė ir kultūrinė informacija linkusi naudoti olos perspektyvą ir žmonijos vystymasis aprašomas kaip tik šiuo būdu. Tačiau tai ne vienintelis būdas ir, manau, net neišsivadavus iš olos, bet pasitelkus protą bei vaizduotę galima bandyti suvokti, kaip atrodo tikrovė iš kitos pusės. Šią kitą pusę vadinu didžiąja sieva, kuri gali būti aprašoma tiek kosminiu, tiek vietiniu masteliu. Kas ji yra galima bandyti suvokti per mažosios sievos perspektyvą, kuri turi veidrodinę, paralelinę sandarą ir pereinamojoje zonoje, kur yra MS ir DS sankirta, ji išnyksta į transcendentinį anapus.

Dar neišsivadavęs iš savo olos horizonto žmogus, kuria pagoniškus pasaulėvaizdžius, kurie susiję su atvertos dalies fasadine struktūra, kurioje protas ir kalba jungiama su gamtos objektais, kurių kraštutinė riba yra kosminiai šviesuliai kaip aukščiausia dangaus realybė. Tokioje perspektyvoje kosminis dangus ir gamtos esiniai tampa garbinimo objektais, esančiais žmogaus gyvenimo oloje valdovais. Tai Saulė, žvaigždės, mėnulis, Žemė, kaip aukščiausios dievybės, tada gamtinės vietovės, kaip kalnai, vandenynai, upės ir miškai, irgi turintys savo dievybes, tada lieka toteminiai žvėrys, laikomi girių valdovais, turinčiais aukštesnį rangą už žmogų, nuo kurių priklauso jo pragyvenimas, likimas: per stichinės nelaimės, ligas, mirtis, karus, nederlių ir pan. Tai reiškia, kad šiame lygmenyje transcendencijos objektai, absoliuti svetimybė, vis dar yra imanentinė, viduje atsiverianti anapusinio pasaulio dalis, nuo kurios prasideda žmonijos kelionė į gelmę oloje.

Tačiau bėgant laikui ir žmogui vis labiau išsivystant prote ir vaizduotėje, ši priekinė transcendencijos dalis peržengiama, anapusiniai pasauliai tampa neregimi, bet tik mąstomi protu. Centriniai dariniai dematerializuojami, tampa dvasiniais, nes paremti idėja, kad egzistuoja kito matavimo realybės, kurios tokios pat realios kaip ir materialūs objektai, tačiau yra dievų pasaulio būvio, kuris regimas tik dievišką sąmonę turinčiai būtybei, kuri šiomis dvasinėmis substancijomis gali naudotis kaip žmogus įrankiais. Taip anapusinė civilizacija nutolinama, padaroma dvasine ir nepasiekiama, todėl pranašesne už žmonių civilizaciją, kuri lemia žmogaus likimą, sprendžia koks turi būti jo egzistencijos lygis.  Šis principas tolinamas tol, kol pasiekiamas maksimalus laipsnis, o anapusinė civilizacija tampa maksimaliai atsijusi nuo žmogiškų archetipų, o žmogus pilnai priklausomas nuo aukščiausios transcendencijos instancijos. Toks principas yra maksimaliai antipagoniškas, bet tik tokiu būdu, kad šiapusinių dievybių pagrindiniai dariniai turi savo dvasinį „anti", kuris yra paralelinis pagoniškam stabui. Saulė-Dievas, žvaigždės-dvasios, Mėnulis-Sūnus, Žemė-dvasinė Žemė, kuri matoma iš vidaus yra pagonių dievybė, o iš transcendentinės išorės - dvasinis gyvybės kūrimo lopšys.

Paskutinės dvi civilizacijos formos, filosofija ir mokslas, pertvarkė ankstesnių pasaulėvaizdžių sąvokų aparatą ir nusprendė, kad visas anapusinis pasaulis yra negyvas, negyva materija, kuri tapo tokia grubi ir sensualizuota, kad joje neliko vietos jokiai dvasinei tikrovei. Tai, aišku, yra grubusis materializmas, kuris neigia mokslą, nes materija yra ir ne medžiaginė arba ne mendelejevinė, kaip magnetinis ar elektrinis laukas, šviesos bangos ir pan. Todėl tarus, kad mokslas žino tik nedidelę dalį tikrovę sudarančių substancijų, teigti, kad visas anapusinis pasaulis - tik grubi materija, kurioje nėra „dvasinio" būvio terpių - visiška netiesa. Tačiau oloje gyvenantys tyrinėtojai išsikėlė sau griežtą reikalavimą: kol neįrodyta, tol neegzistuoja kaip faktinė tikrovė bei tiesa, visų ankstesnių civilizacijų teorijas paverčiant „pasakomis". Buvo padaryta prielaida, kad anapusinės realybės didžioji sieva yra substancijos klodų telkiniai, išsišakojantys kaip substancijų medis nuo aukščiausio iki žemiausio klodo, kurie fizikoje buvo pavadinti laukais ir sukurtos kvantinių laukų teorijos. Kitaip sakant, klodas yra nežinoma transcendentinė tikrovė, o laukas yra klodo teorija arba modelis fizikoje. Taip gauname vaizdą, kuris sukuriamas į šį principą pažiūrėjus tarsi iš šono, kur yra centrinis išeities taškas apačioje ir dvi atšakos, kylančios priešingomis kryptimis į šonus: olinė realybė, arba žmogaus pasaulis, su visu civilizacijų sąrašu ir absoliuti realybė, esanti anapus olos, turinti savo fundamentą ir gimdanti gyvybę gamtos sluoksnyje tiek į olinę, tiek į neolinę terpę.

Pagrindinė šio mano samprotavimo mintis ta, kad jeigu įmanoma materiali įolinta gyvybė, galima ir nemateriali, neįolinta gyvybė, kuri labiau pasislinkusi dvasinių substancijų kryptimi, turinti panašius dvasinius atributus kaip ir žmogus, tačiau neturinti jo materialaus kūno apribojimų. Tokiu atveju, ši anapusinė gyvybė gali būti žemo lygio, panaši į tą, kokią matome gamtiniuose gyvūnuose, o gali būti ir pakilusi į viršžmogiškos civilizacijos lygmenį, kuri mato didesnę dalį tikrovės, valdo ją su dvasiniais ir energetiniais įrankiais ir gali vaizduoti žmogui kaip biologiniam gyvūnui dievus. Bent jau tai buvo pirma versija pirmykštėse kultūrose, paimta iš savo vaizduotės arba tikro žinojimo. Logika paprasta: jeigu gyvybė yra čia, oloje, kodėl neturėtų būti anapus olos. Anapus olos yra ta pati saulė, mėnulis, žemė, bet jie ne tokiai, kokie atrodo oloje, bet dvasiniai; taip pat „ten", kito spektro kloduose turi būti mums nematomi dariniai, kurių funkcija gyvybei tokia pat svarbi, kaip saulė, mėnulis, žemė, oras ir vanduo. Tai būtų tos, anapusinės civilizacijos orientyrai, kurie paraleliniai olos pasaulėvaizdžiui, arba yra vienas absoliutus pasaulis, kuris oloje pateikiamas tik supaprastinta ir suprimityvinta forma.

Į šį anapusinį pasaulį labai agresyviai pradėjo brautis mokslo civilizacija, imanti klodų resursus, toli peržengiančius olos žiūrono galimybes, iš pradžių įsibraunant į tarpinę zoną, kuri yra dar oloje esantys bet jau nykstantys iš vaizdo klodai, už kurių prasideda kitos civilizacijos kontrolėje esanti teritorija. Todėl reikia kelti leistinos ribos ir saiko klausimą, taip pat ar žmogus yra visos realybės šeimininkas ar turi apsiriboti savo olos pasauliu. Tai yra dilema ar civilizacija turi teisę siekti baltojo drakono būsenos, ar turi pasilikti savo olos rėmuose, juolab kad ši demarkacija neamžina ir žmogaus gyvenimas oloje yra laikinas, kuriam užsibaigus jis keliauja į anapusinę savo būseną. Laikino gyvenimo begalybės būsena ir troškimas begalybę turėti jau dabar gali atrodyti nepateisinamu ir absurdišku, nes toks apvertimas griauna hipostratos pusiausvyras; be to turėjimas olos pasaulyje vis tiek laikinas, tad kokia prasmė dėl laikino turėjimo trikdyti anapusybę. O jeigu žmogus nori suabsoliutinti ribotą olinę formą, jis aukštesnio lygio egzistenciją iškeičia į žemesnio. Dėl šios priežasties filosofijoje ir filognozijoje privaloma gerai apmąstyti, kokia turi būti civilizacijos santykio su galima anapusine civilizacija forma, kiek galima resursinti ir savintis anapus olos spektro esančius pasaulius, ir ar kas nors suvokia, kokios to pasekmės žmogaus ir ne tik gyvybei.

Mokslo civilizacijos iškilimas įvyko dėl žmogaus-grobuonio sąmonės, kurios isterija iš dalies yra žmonijos valdovų gigantomanijos atspindys. Iš kitos pusės - tai nesuvokiančių zombių agresyvaus tikrovės naikinimo orgija, pagal civilizacijos logikoje užprogramuotą paradigmą. Todėl, jeigu tikrovės žemėlapis yra toks, belieka laukti pirmo kontakto ir pirmo karo, kuriame puolimą vykdys pati transcendencija. Šis įvykis vadinamas žinomu pavadinimu Apokalipsė, o jo reikšmė yra „uždangos nuėmimas".

klajunas

Metafizinė nihilizmo šaknis

Klausimas, kodėl yra greičiau būtis, ne niekas žinomas nuo antikos laikų. Tai pagrindinė ontologijos problema, įėjusi į vėlesnę filosofijos istoriją kaip centrinė jos mintis, iš kurios išauga gausus apmąstymų paveldas, formavęs Vakarų civilizaciją. Tai klausimas apie realybės fundamentą, kuris išryškėja kaip turintis du pagrindinius struktūrinius sandus, bandant proto priemonėmis suvokti jų esmines savybes. Čia kalba eina apie metafizinę ontologiją, kuri formuluojama neturint fenomeno, bet tik apmąstoma prote, naudojant logiką ir kalbą. Fenomenologinė ontologija, priešingai, kalba apie atsiveriančią būtį ir nieką, kurie yra antitezinėje, žmogaus realybės kryptyje, giliausioje žmogaus vidujybėje. Taip mąstant laikoma, kad yra vidinė būtis ir vidinis niekas, bei išorinė būtis ir išorinis niekas. Mano žodžiais tariant, tai fenomenologinės mažosios sievos ir metafizinės didžiosios sievos dvistata. Šiame skyrelyje mane domina fundamentali ontologijos problema didžiosios sievos kryptimi, tai yra ką ši struktūra reiškia ne žmogaus, bet tikrovės fundamente, kaip tai buvo mąstoma Antikoje. Tačiau žiūrinti akis, be abejo, yra pats žmogus: jo protas, kalba, juslinis patyrimas.

Lietuvos filosofijoje šis klausimas labiausiai domino A. Šliogerį, kuris savo apmąstymuose naudojo žmogišką polių ir šią dvistatą analizavo kaip žmogaus sątvaro fundamentą, tačiau, jo manymu, šis fundamentas yra pagrindinė nuoroda į transcendenciją, kuri jo įsitikinimu atsispindi ir žmogaus metafizinėje sandaroje. Apie būtį ontologijos rėmuose buvo įprasta kalbėti per visą filosofijos istoriją, tačiau niekas buvo daug mažiau aktualizuotas, nes neturint objekto, substanciškai artikuliuotos realybės, mažai ką tikro galima pasakyti. Tačiau ši tendencija pasikeitė į filosofiją įvedus nihilizmo problemą, kuri, laikoma, tiesiogiai susijusi su nieko klausimu, kaip jo įsiveržimu į žmogaus pasaulį ir gyvenimą. Nihilizmas yra psichologizuota nieko problemos forma, kuri siejasi su destrukcijos, amoralumo ir mirties temomis kultūroje. Einant prie ontologijos ir teologijos psichologizmo mažiau, bet daugiau racionalumo, kylančio iš išvystyto žmogaus proto. A. Šliogeris sąveiką tarp klepsidros ir fundamento dramatizuoja, laikydamas žmogaus vidinę dalį tarsi kokiu portalu, per kurį į pasaulį įsiveržia ši destruktyvi blogio jėga ir žmogus yra atsakingas už to padarinius.

A. Šliogeris naudoja terminą Niekis, kurį galima paanalizuoti atidžiau. Lietuvių kalboje yra keli šios šaknies žodžiai, tokie kaip „niekas", „niekis" ir „niekai". Pagal pirminę reikšmę, ontologinis yra tik pirmas terminas, o antras ir trečias reiškia: niekis - nesvarbu ir niekai - nesąmonės. Tai reiškia, kad niekas iš tikro yra nebūtis, būties nebuvimas arba jos priešybė, tai ko nėra. Pavyzdžiui, pasakyme niekas neatėjo, nieko nėra, turime omenyje žmogaus / žmonių nebuvimą kokioje nors vietoje, kuris iš tikro žymi kažkokios substancijos tuštumą. Kai perkeliama šį psicholingvistinį principą į metafizinį fundamentą, tikime, kad realybėje yra tokia vieta, kuri tuščia, neturi substantyvumo ir yra nebūties būsenoje. Tada į šią tuščią vietą įsideda būties substancijos, jau esančios kažkuo, turinčios pirmykštę būseną arba išreikštą formą. Tačiau kaip yra su kitais dviem žodžiais, kokius jie išreiškia konceptus, pakeliant į ontologinį rangą. Kaip paaiškinti sąryšį tarp sąvokų niekai-niekis-niekas-nebūtis. Manau, pagrindinis paaiškinimas būtų, žiūrint iš psichologinio vidaus, kad čia turime seką mažojoje sievoje nuo A, prie C, iki B sumatų, kur vidinėje proto erdvėje atsiveria požiūris į negatyvųjį ontologinio fundamento sandą, kur pirmos sąvokos yra vertinančios ir psichologinės, o kitos - protinės loginės, kurios jau turi atstovauti didžiosios sievos absoliutų centrą. Prisiminus, kad didžioji sieva sumatoriuje atsiveria per D sumatus, kurie yra kosmosas, gamta, gyvybė, žmonių visuomenė ir Aš, ši perspektyva rodytų, kad visa būtis yra apgaubta nebūties kokonu, kuris substancijoje reiškiasi per amžiną tapsmą, rastį ir nykimą. Todėl ir sakoma, kad jeigu būtų tik būtis, nebūtu judėjimo, proceso, o be jo nebūtų įmanoma gyvybė. Judėjimas įmanomas tik dėl to, kad yra tuštuma ir nebūtis, kuri yra susimaišiusi su būtimi. Tačiau A. Šliogerio manymu, šis principas geriausiai reiškiasi ne išorinėje, bet vidinėje žmogaus dalyje, kuri mažojoje sievoje išreiškiama kaip A-B-C-F sumatų dauglypa, esanti maždaug kaktos srityje, už akių. Šie sumatai, tai mažoji sąmonė, kuri susijusi su subjektyviuoju žmogiškumu, turinti miego ir būdravimo būsenas, rodančias, kad ši sąmonė neabsoliuti, juda nuo visiško išnykimo prie tarpinės sapno sąmonės ir galiausiai būdravimo būsenos. Šioje vietoje tuštuma, niekas, nebūtis pasireiškia akivaizdžiausiai.

Vidinė tuštuma rodo, kad sąmonės substancija įvedama į tokią terpę, kuri analogiška terpei, esančiai realybės fundamente, kuriame būtis yra tarsi sąmonė būdravimo būsenoje, o nebūtis yra būties miegas ir išnykimas. Kadangi žmogus įaustas į realybę per visą jos spektrą, nuo sunkių, žemutinių būsenų iki lengvų, viršutinių, šioje vidinėje žmogaus dalyje substancijų sluoksnis, ypač subjekto branduolio miego būsenoje, išretėja ir suplonėja tiek, kad per jį pradedamas negatyviuoju būdu regėti metafizinis, antitezinis realybės ontologinis fundamentas, dalyvaujantis žmogaus sątvaro formavimo procese. Šis negatyvus regėjimas pereina į visus subjekto psichologinius, loginius ir kalbinius sumatus, sukuriant ontologinę jų struktūrą, kuri suvokiama, kaip buvimo ir nebuvimo, kūrimo ir naikinimo, gamybos ir vartojimo logika. Kitaip sakant, kadangi tai giliausios vidinės savasties patirtys, žmogus turi šios tikrovės koncepcijas, pereinančias į loginį ir kalbinį proto substratą.

A. Šliogerio manymu, norint apriboti griaunančią nieko, nebūties logiką, vadinamą nihilistine, šią vidinę žmogaus pusę, jo subjektyvumą privaloma riboti, siekiant kad būtų kuo mažiau norų, troškimų, svajonių, laisvės, ir kuo daugiau realybės, tikrojo daiktiškumo, kuris būtų žmogaus gyvenamos tikrovės pagrindas - ne abstrakčios idėjos ir sąvokos. Tik sugrįžus prie daiktų, bus įmanoma įveikti perteklinį, ekstatinį naikinimą, kylantį iš žmonijos kolektyvinio subjekto, ir bus įmanoma gyventi pagal tikrą gamtos įstatymą, kuris naikina pagal objektyvią logiką, tik tiek, kiek privaloma pagal gamtos ir gyvybės prigimtį. Kita vertus, remiantis šia įžvalga, A. Šliogeriui galima išsakyti ir priekaištą, kad jis idealizavo gamtą, laikydamas ją esant tobuloje pusiausvyroje, tačiau akivaizdu, kad nihilizmas būdingas ir išorinei realybei, nes ji esti pastoviame tapsme, kuris yra visų akimirką patvariomis atrodančių formų naikinimas, nuo paprasto negyvo daikto iki gyvūno, kuris rodo, kad pastovi forma įmanoma tik kažkokioje tarpinėje žmogaus sąmonės terpėje, kuri idealizuoja tiek vidinę, tiek išorinę realybę, suteikdamas jai ontologinio stabilumo, žmogaus psichologiniame įspūdyje. Šį principą aiškiai suvokė vokiečių filosofas F. Nietzsche'ė, iš to ir kilo jo moralinis bei ontologinis nihilizmas.

Virš šių sąvokų yra jau techniniai terminai, pradedant nuo substancijos ir baigiant klodais, dvasia, materija ir t.t. Jie išvedami iš sąvokos „būtis", žemiau kurios jau yra nebūtis, niekas ir tuštuma. Naudojant antropomorfines analogijas, galima ieškoti šio objektyvaus fundamento prabudimo ir užmigimo „mechanizmų", nuo kurių „priklauso" nieko ir būties žaismė, kuriant mūsų visatą ir visą joje esančių pasaulių tinklą. Būtis yra substancija, kuri pagal žmogaus analogiją matoma, jog dalinasi į dvasinę ir materialią ir, atitinkamai, turi dvasinius bei materialius klodus, kurie išvysto žmogų, šią išvystančią galią vadinant gamta. Tai yra didžiosios sievos paslaptis, kurią galima tyrinėti tiek kaip įtrauktą į sąmonės vidų fenomenologiją, tiek savo protu, naudojant logikos ir kalbos priemones. Tai galima daryti paprastu ir silpnuoju būdu, tai yra kuriant kultūrines formas, o galima tirti mokslo metodais, kur jau reikalaujama, kad tarp vidinių mąstymo priemonių ir išorinės realybės būtų pasiekiamas atitikimas. Šiuo metu aukščiausiame mokslo lygyje tikima, kad klodas, substancija, būtis yra kvantinis laukas, kuris veikia pagal kvantinės mechanikos dėsnius, remiantis kuriais galima pasiekti įvairias materialios ir dvasinės būties transformacijas, vadinamas reakcijomis. Tai reiškia, kad būtis turi sudėtingą vidinę struktūrą, kuri paklūsta simetrijos ir proporcijos dėsniams, ir įvairiai būties substancijas jungiant, vyksta reakcijų procesai, kurie galima panaudoti technikoje realybės valdymui ir naujų daiktų kūrimui. Taip prasideda nauja era planetoje, kurioje gyvūnai išmoksta kurti techninę gyvybę, taip įgalinant techninės gamtos atsiradimą, į kurią įtraukiamas žmogus kaip inžinierius, realybė kaip resursas ir fabrikas kaip techninį daiktą gimdanti gamta.

klajunas

Antitechnika

Kadangi F. Nietzsche'ė, kaip ir A. Schopenhaueris, yra vienas iš giliausių gyvybės metafizikos pirmtakų, svarbu gerai išmanyti jo filosofiją, nes ji svarbi kaip vienas iš kertinių filognozijos akmenų. Nors filosofas garsėja savo antimetafiziniais pasisakymais, vis dėlto jį laikau vienu iš metafizikų, kuris transcendencijos sferą priartino taip arti žmogaus, kad ji beveik susiliejo su fenomenologija. Ši transcendencijos sritis, esanti arčiausiai žmogaus, yra gamta, o dar tiksliau - gyvybė. Žmogus, kaip vienas iš gyvūnų rūšies egzempliorių, yra tarsi simptomas, kokioje būklėje yra gyvybė ir nuo jos tiesiogiai priklausantis gyvenimas. Gyvenimas fenomenologiškai pasireiškia kaip grožis, tai yra estetinis vaizdas, o gyvybė - kaip vidinis jausmas, kurio tiksliausia išraiška yra valia, suvokta kaip „komandavimo afektas". Sujungus šias dvi kryptis į vieną, tai yra estetinę ir psichologinę, gyvybės vidinę formą suvokiame kaip kūrybą ir meną, gebėjimą kurti vertybes, esančias giluminės gyvybės šaknies gyvybingumo išraiška ir simptomu. Ši simptomatologija, žinoma, neturi būti mokslinė, arba medicininė - tai filosofinė simptomatologija, kurios tikslas įvertinti metafizinę civilizacijos būklę, kuri viduje sąmonės reiškiasi įvairiais kultūriniais ženklais, nurodančiais į jos klestėjimą arba degradavimą. Jeigu pavyzdžiu imtume racionalistinę metafiziką, susipynusią su teologija, F. Nietzsche'ės manymu, ji yra didelis gyvybinio proceso smukimas, nes jis visą dėmesį sutelkia į tai, kas yra anapus gyvenimo: į metafizines pasakas, kuriose pasakojama, kad tikras gyvenimas prasideda po mirties.

Norint gerai suprasti pagrindinį F. Nietzsche'ės kūrybos paveldą, naudojamas rombo sigilas, kuris šiek tiek modifikuotas, tinka fiksuoti kertinius jo fenomenologijos / metafizikos akcentus, kurie, suvokti iš filosofo vidaus, parodo tikrą jo minties architektoniką ir gyvenimo kelionės siužetinę liniją. Tuos rombo kampus, pradedant nuo viršaus, žymėsiu taip:

  • Gamta /civilizacija. (A)
  • Gyvybė. (B)
  • Egzistencija / psichologija. (C)
  • Gyvenimas. (D)
  • Nietzsche. (E)

BD yra metafizinė ir fenomenologinė antitezė, esanti horizontalioje rombo padėtyje ir rodanti struktūrą, svarbiausią gyvybės teorijoje. DA yra individuali ir visuotinė perspektyva, rodanti visumos, gamtinės arba civilizacinės, ir dalies, arba individo, santykį, išreikštą per psichologijos prizmę. Gamta irgi yra metafizika, o egzistencija bei psichologija yra fenomenologija. Pats centras, žymimas tašku E, yra F. Nietzsche'ės sątvaras, kurio vidinė perspektyva yra visų jo filosofinių apmąstymų ir kūrybos pagrindas, turintis, kaip ir filognozijoje, tuos pačius sluoksnius: šviesos arka - pirmapradis Nietzsche; „Nyčija" - asmeninis sątvaro sluoksnis, rodantis filosofo asmenybę, artimiausią jo gyvenimo aplinką, santykius su artimaisiais ir draugais; ir Deutchland - filosofo pasaulio tikrovinis aspektas, kurį determinavo 19 a. Vokietijos ir Europos kultūra, visuomenė bei religija. Kokia buvo F. Nietzsche'ės asmeninė projekcija į filosofinių kūrinių tekstus geriausiai matosi tokiose knygose kaip: „Taip kalbėjo Zarathustra", „Antikristas" ir „nekūrybinė" savęs prezentacija „Ecce homo: kaip tampama savimi". Čia filosofą matome kaip Zaratustrą Europai ir pasauliui skleidžiantį naują filosofinę doktriną; kaip Antikristą, kuris meta iššūkį istoriniam Kristui ir krikščionių bažnyčioms; galiausiai paskutinėje knygoje jis save parodo tikrą, koks jis buvo savo gyvenime, kurioje nusiima Zaratustros ir Antikristo kūrybines kaukes ir tampa gryna egzistencija, suvokiama kaip metafizinės gyvybinės šaknies ženklas, simptomas, rodantis dviejų pradų gyvybėje kovą, kurie yra išsigimimas bei sveikata. Joje filosofas sugebėjo suvokti giliausią gyvybės paslaptį ir kūrybine forma perkelti ją į savo filosofiją. Pasak F. Nietzschė'ės, jo gyvenimas reikšmingas tuo, kad buvo ne pavienis atvejis, bet masinė epidemija, kurios priežastimi jis pavertė Vakarų metafiziką, jo manymu, prasidedančią nuo Platono, o dar tiksliau nuo jo mokytojo Sokrato. Asmeninis atvejis F. Nietzsche'ei padėjo suprasti visuotinius gyvybės principus, ir paskatino siekti visos Vakarų filosofijos perrašymo.

Filosofo metafizinė struktūra tokia:

Gamta → Gyvybė → Šviesos arka → Nyčija → Deutchland

Šviesos arka yra tikrasis žmogus, atveriantis tikrovę pirmykščiu žvilgsniu, neturintis mintyje nei žodžio, nei mito, nei istorijos, nei savo biografijos, matantis ją grynu teoriniu žvilgsniu, sugebančiu pro visas kultūrines apnašas pamatyti tai, kas esu Aš kaip metafizinė egzistencija, formuojama giluminės gyvybės šaknies. Šioje vietoje turimi pagrindiniai egzistencialai, kuriuos aš vadinu sumatų ir sumantų kompleksais, geriausiai parodančiais, ar gyvybė yra fizinės ir psichinės sveikatos būklėje ir koks jos santykis su aplinka - destruktyvus, ar esantis darnoje bei harmonijoje. Šioje pamatinėje būsenoje aiškiai pajaučiami ligos ir sveikatos simptomai, prieš kuriuos gyvybė turi kovoti, kad galėtų išsaugoti savo egzistenciją. Tai, kaip tai pavyksta lemia ar žmogus ir stipri, ar silpna natūra: ar sugeba įveikti metafizinę ligą, ar metafizinė liga įveikia jo gyvybę. Remiantis F. Nietzsche'ės „Ecce homo", filosofas tikėjo, kad jo vidinė kova nenuėjo veltui ir jis norėjo ją paversti Vakarų civilizacijos metafizine pergale, pakeičiant pamatus, ant kurių stovi gyvenimas, siekiant įvykdyti galutinę pergalę joje prieš išsigimimą, kurioje taip pat įžvelgiama tokia pati kova. Perrašius pagal F. Nietzsche'ę Vakarų civilizaciją, mano žodžiais tariant, jis manė prasidėsiant „Vaivorykščių vasarą" Europoje.

Kiti aspektai, kaip Nyčija ir Deutchland, ne tokie svarbūs, nes čia matome tik asmeninius išgyvenimus, simpatijas ir antipatijas, psichologiją, arba visuomenės, kultūros bei politikos būklės analizę, kurių sankirtoje judėjo F. Nietzsche'ės gyvenimas. Čia turime filosofo pirmtako, A. Schopenhauerio filosofijos apmąstymus, santykius su R. Wagneriu, jo profesinio išsilavinimo suformuotą domėjimąsi Senovės Graikija, kurios civilizacija buvo jo gyvybės metafizikos problemos sprendimui etalonas bei pavyzdys kaip galima kurti kitokią civilizaciją. Jo požiūris į gyvenimą nebuvo optimistinis, ir jį filosofas paveldėjo iš Senovės Graikijos kultūros, kuri buvo, pasak jo, tragiškoji epocha. Deutchland implantą filosofas analizavo Graikijos kontekste ir manė, kad dabartinis pasaulis, palyginus su senuoju, gerokai smukęs. Šiam klausimui tapus pagrindine jo kūrybos problema, jis išsikėlė uždavinį pakeisti civilizacijos eigą, iš „ecce homo" pavirstant Antikristu, o iš Antikristo - Zarathustra. Tai buvo jo kelias, kuriuo norinčių eiti neatsirado ir po F. Nietzsche'ės mirties neturėjome nė vieno tikro jo pasekėjo, kuris būtų norėjęs pratęsti šią transformaciją - pastatyti civilizaciją ant naujų pamatų, kurie išpildytų metafizines sąlygas vaivorykščių vasarai Europoje.

Ši problema atnaujinama mano gyvenime ir tampa struktūra:

Gamta → Gyvybė → Šviesos arka → Mockuva → Lietuva

Šioje perspektyvoje kuriama nauja mąstymo sistema, vadinama filognozija, kuri turi dvi disciplinas: sątvarologiją ir substratologiją. Sistema bus atskleista „Filognozijos pradmenyse", „Pradinės mokyklos" projekte ir įgaus galutinę formą teoriniame veikale „Baltojo drakono civilizacija". Dabartinis „Devynių vartų doktrinos" tomas atitinka „Ecce homo" principą, kur mano asmeninė egzistencija yra pačiame knygos idėjiniame centre. Tačiau ši egzistencija nemąstoma atsietai nuo tikrovės, nes visų žmonių gyvenimai gyvenami Uroboro metafizinėje sandaroje, kurioje gyvenimas yra giluminių Uroboro dalių išraiškia ir „simptomas". Toks yra visų gyvenimų principas, bet ne visiems lemta tapti filosofais ir metafizikais, sugebančiais apčiuopti fundamentalias civilizacijos tendencijas. Savo laiku tai įtaigiai padarė F. Nietzsche'ė, mūsų laikais - A. Šliogeris, taip pat prie šio darbo noriu prisidėti ir aš. Manau, kad gyvybė, apimanti ne tik žmogų, bet ir visas gyvūnų rūšis, yra vertingiausias planetos / gamtos kūrinys, kurio išsaugojimas yra svarbiausias civilizacijos formuotojų uždavinys. Jeigu jie nesugebės nuskaidrinti mąstymo, sutramdyti žvėriškus instinktus technologijų vystyme, judėsime tokia trajektorija: technika → transhumanizmas → posthumanizmas → visuotinė mirtis (extinction). Dėl šios priežasties F. Nietzsche'ės „Antikristas" turi būti pakeistas į „Antitechnika". Technika yra baisesnis gyvybės priešas už istorinį Kristų.

klajunas

Mažosios sievos metodas

Šį skyrelį pradėsiu nuo temos, paliestos R. Šerpytytės monografijoje „Tikrovės spektrai": koks ryšys tarp sąvokų „tikrovė", „realybė" ir „veikiamybė". Filognozijoje tai geriausia daryti naudojant mažosios sievos struktūrą, kurioje apibrėžiamos pagrindinės sumatų kryptys sąmonėje. Vidinė sąmonės dalis sudaryta iš šešių struktūrų, kuriose atsispindi pagrindinės žmogiškumo formos, atsiveriančios iš sumatoriaus vidaus. Kai kurios jų tik veikiančios, bet neturinčios jokio apibrėžto substancialumo arba išvaizdos. Ši sritis aiškinama kaip veikiamybė, vokiško žodžio „wirklichkeit" prasme. Išorėje tai aiškiai neapibrėžti fiziniai poveikiai, o viduje įvairūs komandiniai afektai, kurie susiję su žmogau veikimu pasaulyje. Tai reiškia, kad veikiamybė gali būti ir žmogiška, ir nežmogiška. Toliau eina sąvoka „realybė", kuri jau nurodo akivaizdų daiktiškumą, apimantį ne tik daiktus, bet ir psichines formas, kurios aiškiai apibrėžtos, išreikštos ir suformuotos. Tai gali būti medis, debesis, jausmas, mintis ir pan. Tuo tarpu tikrovė susijusi su tuo kas psichologiškai tikra, tą tikrumą suvokiant kaip kalbinį jausmą, lingvistiškai apibrėžiantį veikiamybės ir realybės sritį, ją įvardindant. Tikrovė susijusi su tokiomis abstrakcijomis, kaip planeta, žmonija, Lietuva, valstybė, ministerija, mokykla, bendrovė, šeima ir pan. Vadinasi ji apima tiek fizinį pasaulį, tiek socialinius ir mentalinius junginius.

Galima iškelti klausimą ar šios dvi objektiškumo formos sujungiamos lygybės ženklu, ar ne? Ar tikrovė lygu realybė, o realybė lygu veikiamybė? Idealiai taip turėtų būti: kalbos pasaulis turėtų atitikti daiktų ir veiksmų pasaulį, tačiau dažniausiai taip nebūna. Kalbos arba tikrovės visada daugiau negu realybės, bet dažnai mažiau už veikiamybę, nes veikiamybė neturi fenomeninės dalies, tad ją išsemti žodžiais būna neįmanoma. Pasaulis kaip veikiamybė yra anapus daiktiškumo, kurio visada yra mažiau negu transcendencijos, tačiau kalbos gali būti tiek pat kiek ir veikiamybės, jeigu įtrauksime visą giluminę, metafizinę kalbą. Todėl tikrovės sritis peržengia realybę ir atsiremia į nematomą pasaulio pagrindą, kurį įtikrovina įvairiais metafiziniais žodžiais. Kaip jau sakiau, šį principą sujungiame su mažosios sievos modeliu, pateiktu apačioje:



Šiame modelyje kiekviena sumatų sritis turi ir išreikštą, fenomenologinę ir neišreikštą, metafizinę dalį. Jų yra šešios:

A/X - asmens sumatai,

B/X - mąstymo sumatai,

C/X - jautimo sumatai,

D/X - pasaulio sumatai,

E/X - fiziniai sumatai,

F/X - kalbos sumatai.

Visos šios formos turi išreikštą dalį bei metafizinę ir atitinkamai suvokiamos kaip veikiamybė, realybė ir tikrovė. Sudėjus į multipleksą, visa ši sistema atrodo taip, išreiškiant F priemonių forma, tai yra žinojimu ir žodžiais:

[Aš]-[juntu]-[jaučiu]-[mąstau]-[matau]-[sakau]-[darau]

Ši struktūra, paėmus ją kaip paprastą atvejį, yra bazinis psichovektorius, lemiantis žmogaus veiklą pasaulyje. Šiuo atveju, tas pasaulis funkcionuoja kaip žmogaus gyvenama tikrovė, apibendrinama pagrindine sąvoka Lietuva, valstybė, Kaišiadorys ir pan. Tikrovė visada yra pakibusi kalbos arba žodžių lygyje, kurie yra į protą įdedama persona, veikianti tautinės tapatybės pagrindu. Dažnai keliama klausimas kiek tikrovė yra „tikra"? Arba kiek galime pasitikėti lingvistinėmis abstrakcijomis, kurios neturi anapusinio referento, o nurodo tik į kokią nors reikšmę prote. Anapus kalbos yra realybė ir veikiamybė, susiejanti sąmonę su daiktų paviršiumi ir gelme, jeigu siekiama peržengti daikto išvaizdą ir suvokti, kas yra anapus jos, daikto šaknyje. Be šių pagrindinių vidinių sątvaro sandų, nėra jokios kitokios tikrovės, o šios ribas bei horizontą apibrėžia kalbos ribos. Tikrovės yra tiek, kiek yra kalbos, jos gramatine ir leksine forma. Tikrovės šerdis visada yra gramatinės struktūros, kurios aprašo pagrindinius tikrovės sąryšius. Kaip jau sakiau čia pridedama daug daugiau negu yra realybėje, nes į kalbą įvesta daug santykių, kurie neturi jokiu realumo ir anapus kalbos neegzistuoja. Tas pats pasakytina ir apie žodyninį tikrovės žemėlapį: jame daug žodžių, kurie neturi jokio atitikmens ir į pasaulį įdedami proto filtro. Pavyzdžiui, Kaišiadorys, bendrovė, valstybė, karas ir pan. Ši dalis generuojama kaip pasakojimas per struktūrą [Aš][sakau].

Kitas sluoksnis yra realybė, suvokiama šliogerišku sovokimu, per [Aš][matau]. Šis principas dažniausiai yra pagrindinis tikrovės konkurentas, kuris žmogų pririša prie tiesioginio pasaulio, matomo akimis ir girdimo ausimis, esančio anapus kalbos sluoksnio ir atsiveriančio kaip gražus kraštovaizdis, kuriame gyvena ir juda žmogus. Realybė paprastai būna susipynusi su tikrove, nes žmogaus protas instinktyviai prie vaizdo įpratęs jungti kalbos formas ir žodžius, tačiau atlikus tam tikrą pastangą nuo kalbos galima atsiriboti ir pamatyti pasaulį nepriklausomai nuo kalbinio tapeto. Tai sukelia abejonės tikrovės tikrumu būseną, nes žmogus suvokia, kad pasaulyje kaip realybėje daugelis kalbos formų neturi jokio tikro atitikmens ir yra tik įdiegtos proto iliuzijos. Perdėtas tikrovės propagavimas tarpusavio santykiuos reiškiasi kaip „etikečių klijavimas", kai už žodžių nenorima pamatyti daikto arba žmogaus ir užsispyrus laikomasi kalbos diktato. Iš tikrovės sugrįžus į realybę, išnyksta mito ir istorijos implantai, kurie sudaro civilizacijos ir santvarkos pagrindą, formuojant aukšto lygio kultūrinį psichovektorių, reikalingą didelių žmonių masių valdymui, kad jie nebūtų palaida individų minia, veikime neturinti organizuojančių psichinių formų.

Veikiamybė susijusi su mažosios sievos struktūra [Aš][darau], kuri iš priešingos pusės susiduria su priešpriešiniu analogišku veikimu, kuris gali būti suvokiamame paviršiuje arba paslėptas metafizinėje gelmėje. Veikiamybė yra ribinė transcendencijos forma, kuri vis dar gali būti suvokiama jutimu arba protu, tačiau nesuformuojama į garsą ar regimą formą, bet galinti turėti kalbines formas, įtraukiant šią sritį į tikrovės aprėpties ribas. Pasaulyje tiek daug nedaiktiškų gyvenimą veikiančių veiksnių, kad šis jo pavidalas yra pagrindinis būties visumoje ir atitinka visa nematoma jo dalį. Veikia šiluma ir šaltis, šviesa ir tamsa, garsas, elektromagnetiniai spinduliai, atmosferos slėgis, gravitacija ir pan. Kaip pavyzdį paėmę sunkio jėgą, nežinome gravitacijos realybės, nes ji anapus regos galimybių, tačiau žinome, kad ji veikia, ir galime įtraukti į savo tikrovės arealą paversdami savo kalbinio pasaulio dalimi. Kadangi tai svarbus reiškinys, saugantis planetos civilizaciją saugiame kokone, atskiriančiame ją nuo kosmoso, jį tiria mokslas, norėdamas paversti ne tik folklorinės, bet ir mokslinės tikrovės dalimi. Su šiuo klausimu susijęs oro ir kosmoso transportas, sąveika tarp paviršiaus ir kosmoso civilizacijos. Todėl bandoma paaiškinti iš ko ta veikiamybė atsiranda, ir natūraliai atsakymas siejamas su akivaizdžiais objektais, susijusiais su regimais daiktais. Tai pat, jeigu šie objektai pasirodo nepakankami, kuriami gnostiniai kūnai, sudaryti iš logikos ir kalbos struktūrų. Apibendrinant, veikiamybės sritimi daugiausiai domisi mokslas, o kitos sritys, realybė ir tikrovė, labiau būdingos fenomenologinei filosofijai.

Pasukus tikrovės rodyklę, tai yra F/X, į vidinę pusę, turime egzistencializmo ir mentalinės fenomenologijos filosofiją, kurioje bandoma išspręsti subjektyvios sumatoriaus dalies klausimą, įsigilinant į tai, ką žmogus jaučia, junta, galvoja, kaip apibrėžia savo vidinį santykį su išorine tikrove. Šio santykio pagrindinis mediatorius yra kalba, apimanti visą vidinį mentalinį žemėlapį, kuriuo naudojantis žmogus aprašomas tiek savo kasdieniuose, tiek aukštuosiuose metafiziniuose būviuose. Kiekvienas vidinės mažosios sievos elementas turi savo išskleistą kalbinį žodyną, apibrėžiantį vidinės tikrovės teritorijos žemėlapį, kuris lengvai išrenkamas ir grupuojamas į reikalingas grupes. Žodžių išėmimas arba naujadarų pridėjimas reikalingas tikrovės horizonto siaurinimui arba plėtimui, kad žmogus galėtų pasakyti apie save ir kitus mažiau arba daugiau. Kaip ir priešingoje pusėje, čia yra tikrovė, kaip pats paviršutiniškiausias, bet ir svarbiausias sluoksnis; po to eina, psichinė realybė, kuri daugiau domina tuos, kurie nori pažinti save nepriklausomai nuo kalbos ir kultūros; ir galiausiai yra veikiamybės sritys, kuri jau susiliejusi su neartikuliuota pasąmone, iš kurios, kaip iš nematomos gelmės, išnyra vidiniai jausmų ir minčių sumatai, valdomi požemio jėgų, kurios yra Z. Freudo psichoanalizės objektas. Tai ir nematomos įgimtos struktūros, kurios niekada neįsipaviršina, ir panirę fenomenologiniai sumatai, kurie visą gyvenimą kaupiasi kaip giluminės psichinės nuosėdos.

Toks yra patikslintas ir perinterpretuotas mažosios sievos modelis, tinkamas naudoti tiek filosofijoje, tiek psichologijoje.

klajunas

Amžinos vasaros svajonė

F. Nietzsche'ės sątvarologija filosofijoje yra viena iš atmainų, kilusių iš Antikinės Graikijos filosofijos, kurioje buvo daug mokyklų, tačiau aptariamam mąstytojui svarbiausios buvo dvi: Herakleito mokykla, atspindinti autentišką tragiškosios epochos pasaulėžiūrą; ir Sokrato, davusio pradžią posūkiui į protą ir racionalumą, kurį jis niekino kaip prasčiokišką stilių. Herakleitą domino natūrali gamta, kurią jis suprato kaip pamatinio prado, vadinto ugnimi, nenutrūkstamą tapsmą, kurio atspindys yra visa žmogaus sąmonės suvokiama realybė. Tuo tarpu Sokrato orientyras buvo mąstymas, kuriuo filosofas siekia pažinti amžinas esmes, taip tikrovę racionalizuojant ir sužmoginant, perkeliant svorį į protų pagrįstą bendruomenę ir politiką. F. Nietzsche'ės manymu, tai dviejų orientacijų tikrovėje pavyzdys, išryškėjęs Antikinėje Graikijoje, kurias jis vadino Dionisiškuoju ir Apoloniškuoju pradu žmogaus sątvare. Ši mintis išsamiai išskleista jo ankstyvajame veikale „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (1872). Dionisiškasis pradas susijęs su muzika, poezija, šokiu arba kitaip sakant su judesiu, judančia sątvaro ir tikrovės dalimi, o tai atitinka Herakleito prieš tai parodytą idėją. Filosofas savo knygose ne kartą užsimena, kad žiūrėdamas į filosofijos istoriją Herakleitą jis laiko vienu iš nedaugelio vertų dėmesio, nes jis tiksliai aprašė atsiveriančios būties ontologinę būseną, atitinkančią tiesioginę patirtį, kuri dar nesuteršta filosofinių proto abstrakcijų ir neiškraipo tikros gamtinių daiktų ontologinės padėties. Abstrakčios sąvokos esą kalėjimas, trukdantis reikštis autentiškai pirmapradei tikrovei, kuri yra geriausias pagrindas gyvybės klestėjimui. Ir priešingai, amžinų proto idėjų pasaulis, propaguotas Platono ir galimai susijęs su paties Sokrato pažiūromis, nusisuka nuo gamtos, gyvybės ir gyvenimo, užsidaro idealybės pasaulyje ir nori realybę padaryti proto kategorijų tarnaite. O tai F. Nietzsche'ės požiūriu didžiausia filosofinės civilizacijos klaida, Vakarų istoriją nuvedusi klystkeliu. Šį „platonizmą" sujungus su krikščionybe, padėtis tik pablogėja, nes iš mąstymo, kultūros, papročių išstumia natūralų turinį, kuris būtų susijęs su tiesiogiai atsiveriančia gamtine gyvybe ir pakeičia jį niekur išskyrus kategorinį protą neegzistuojančiomis koncepcijomis.

Filognozijoje ši perskyra vaidina ypač svarbų vaidmenį, nes joje siekiama grįžti prie šaknų, prie autentiškos patirties, kad būtų galima pertvarkyti racionalistinius civilizacijos konstruktus, atėjusius iš sokratizmo / platonizmo bei krikščioniškos teologijos, kuri rišlio struktūrą suformavo neatitinkančią realios patirties ir ne tiek kontempliuoja natūralų pasaulį, kiek primeta jam savo valią, perdirba pagal savo užgaidas. Gyvenimas sumanto pertekliuje, kurį šiuo atveju reprezentuoja civilizacinė drakono akis, užimta neautentiškų kalbos, logikos ir psichikos formų, nukreipiančių žvilgsnį ne į tikrą būtį, bet į jos lingvo-logo-psicho-forminius simuliakrus. A. Šliogerio šie simuliakrai buvo vadinti tarsi-būtimi, transcendentais, kurie yra tik iš sąmonės judančios proto substancijos sukurti gnostiniai kūnai, kurių paskirtis - imituoti transcendentinę realybę. Tačiau iš tikro jie tėra loginės imanentinės mąstymo realybes sustabarėję krešuliai, kurių stabilumą palaiko kaupiamoji sąmonė, vadinama atmintimi. Šią tikrovę F. Nietzsche'ė ir tapatino su metafizika, o konkrečius gnostinius kūnus ir kalbinėje atmintyje turimas istorijas vadino „pasakomis". Žinoma, metafizika yra ne tai, metafizika yra absoliuti, anapus žmogaus esanti transcendencija, o F. Nietzsche'ės „metafizika" tėra proto pastanga padaryti ją pasiekiama minties čiuptuvams. Filognozijoje metafiziką suprantu ne šia reikšme, bet pirmąja, nes laikau, kad sumatorius, kurį mąstytojas norėjo padaryti tikra realybe, mano manymu tėra dirbtinis informacijos burbulas, kuris reprezentuoja absoliučią trancendenciją, kažkokią jos dalį įtraukdamas  į atveriančią būtį, vadinamą Dvasia. Šioje vietoje, manau, filognozijos Dvasios teorija, kaip atveriančios ir atveriamos būties Uroboro, yra tikslesnis realybės reprezentavimas negu F. Nietzsche'ės, M. Heideggerio ir A. Šliogerio filosofijoje.

Norint dar geriau įsigilinti į F. Nietzsche'ės sątvarologiją, patogu naudoti schemą, kurioje naudojamas rombas, kuris iš tikro yra redukuotas didžiosios ir mažosios sievos sandūros variantas. Jis panašus į masonų žinomą simbolį, bet sutapimas tik atsitiktinis, nes šią struktūrą naudoju tik dėl patogumo, o ne kaip nuorodą į masonų doktriną. Schema pateikta toliau:



Čia matome visas svarbias F. Nietzsche'ės filosofijos sąvokas, tokias kaip muzika, poezija, šokis, kurios yra kažkas panašaus į dionisiškų „kategorijų lentelę". Mąstytojas pasisakė už šiomis „kategorijomis" pagrįstą meną ir kultūrą, kuri vyravo Antikinėje Graikijoje iki Sokrato / Platono „revoliucijos". Aukščiausią lygį ši kultūra, jo manymu, pasiekia graikiškoje tragedijoje, kuri giliausiai atspindi graikų tautos ontologinę / metafizinę jauseną, atveriančią gamtinės gyvybės trapumą ir trumpaamžiškumą, kurios atsvarai buvo reikalingas Apoloniškų dievų Olimpas, turėjęs sukurti pusiausvyros ir harmonijos jausmą. Žinoma, žmogui pakilti iki Olimpo dievų lygio yra neduota, tačiau jis reikalingas sukurti geometriškai taisyklingą kosmologinį pasaulėvaizdį graikų sąmonėse. Pasak F. Nietzsche'ės toks principas yra aukščiausias tragiškosios išminties pasiekimas, neleidžiantis žmogaus sąmonei paskęsti berserkiniame chaose ir žvėriškų instinktų naktyje. Tačiau išėjus į areną Sokratui, Platonui ir Aristoteliui, graikiškajai mitologinei kultūrai buvo suduotas galingas smūgis, kuris pakeitė sąmonės orientaciją ir mąstymo intelektinės žiūros perspektyvą, kurioje žmogus vaizduojamas kaip pajėgus mesti iššūkį transcendencijai, kuri tampa vis labiau pažeidžiama ir pasiekiama racionalistinėms manipuliacijoms, kurios „argumento", „įrodymo" metodu primeta realybei žmogaus valią. Pažinimas, žinojimo siekimas šioje filosofijoje pateikiamas kaip pagrindinis egzistencinis uždavinys, kurio tikslas - žmonių rūšį išaukštinti iki dievų lygio. Nuo I mūsų eros amžiaus ši padėtis dar labiau komplikuojasi, kai žmogaus proto kategorijos sujungiamos su transcendentinio Dievo vaizdiniu, tačiau dabar jau kaip racionaliosios teologijos objektu, transcendencijos centrą matuojant savimi, savo platoniškomis idėjomis arba aristoteliškomis kategorijomis. Taip transcendencija paverčiama pažinimo objektu, paruošiant protines prielaidas moksliniam sumaterialėjusios transcendencijos užgrobimui, kai paskelbiama, jog „Dievas mirė!" ir liko tik begalinis kosminės substancijos prūdas, kaip mokslinio proto „kryžiaus žygio" objektas ir taikinys.

F. Nietzsche'ės pagrindinis siekis buvo sugrįžti prie Herakleitiškos realybės ir mąstymo būdo, išvalyti mąstymą nuo neteisingų atveriančios ir atveriamos būties reprezentacijų, įvesti naują dionisiško proto „kategorijų lentelę", bandant išnaudoti muzikinės sątvaro pusės potencialą. Siekiama išryškinti judėjimą, tapsmą, laiką, istoriją, garsą, muziką, atsiribojant nuo sustabarėjusių schemų, abstrakcijų, sąvokų, vaizdų, reprezentacijų, erdvės, racionalaus proto. Anksčiau tai buvo vadinama „iracionalizmo" propagavimu, tačiau iš tikro tai daug daugiau: tai visos psichologinės perspektyvos pakeitimas, kuris sudaro prielaidas kurti kitokio stiliaus meną ir kultūrą, įrėminčią gyvenimą tinkamu gyvybei būdu, kuriant ne smunkančią bet kylančią ir klestinčią gyvenimo liniją. Tai yra būdas, kuriuo planetoje pasiekiama civilizacijos vasaros būsena, naudojant O. Špenglerio idėją. Aš šį principą vadinu „vaivorykščių vasara", kur vaivorykštę suprantama kaip žmogaus egzistencija, įrėminta tarp gimimo ir mirties. Vasara tai gyvybės klestėjimo aukščiausias taškas, kuris turi būti sukurtas teisingai suformuojant civilizacinį psichovektorių, vadinamą rišliu. Aukso amžius būtų - amžina vasara, saugoma amžino sugrįžimo mitologemos.

Šioje vietoje, filognozijos kontekste kyla klausimas, ar norint, kad tai būtų įmanoma reikia riboti žmogaus sąmonę, ar ne? Žmogus įolintas labai riboto lygio sumatoriuje, vadiname žiūronu, per kurį žiūri yra absoliučią transcendenciją ir suvokią tik nedidelę, jos projekciją. Ką jis darytų, jeigu galimybės leistų daug daugiau? Ar tai reikštų neišvengiamą pabaigą, ar žmogus sugebėtų įveikti savo savanaudiškumą, ambicijas, ego ir sugebėtų sukurti stabilią santvarką, kurioje laisvanoriškai apsiribotų ir leistų Kitam likti savo neliečiamoje autonomijoje, ar įvestų totalinę diktatūrą ir vergovę, kurioje begalinis asmuo susidievina, save laiko vieninteliu, o visą anapus ego esančią tikrovę - savo nuosavybe (M. Stirneris). Ar pakankamas atsitapatinimas nuo gyvūninio Aš ir pakilimas iki amžinos Dvasios lygio, norint apsaugoti transcendenciją nuo Šėtono imperijos invazijos? Šie klausimai kol kas neatsakyti. Tikiuosi, kad tolesniuose apmąstymuose jie taps aiškesni.

klajunas

10 tomo rašymas įpusėjo, tad užregistravau ISBN Agentūroje, ir gavau ISBN kodus popierinei ir elektroninei versijai. Iki metų pabaiigos temos bus baigtos ir galima tikėtis, kad elektroninė knyga bus baigta gruodžio mėnesį, o popierinė - kitų metų vasarį. Knyga nemokama, ją bus galima parsisiųsti į savo kompiuterį, kad nereikėtų skaityti internete.

Su dešimtu tomu prasideda naujas "Filognozijos pradmenų" etapas, kuris sudarytas iš 9 knygų, kurios yra pradinės mokyklos antra dalis. Šiame etape galutinai paaiškinsiu, kas tai yra filognnozija, kuo ji skiriasi nuo filosofijos, moklso ir religijos / teologijos. Tam bus skirtas paskutinis 18 tomas. Tuo tarpu kol kas tyrinėjama žmogaus sampratos ontologinė teorija, pažinimas, metafizinės būties atvėrimo galimybės ir t. t. Siūlomas naujas gelminimosi į transcendenciją būdas, tačiau nenorima, kad jį pasisavintų mokslinis protas, scientistinė / techninė ideologija, kuri nesugeba išsaugti pusiausvyro ir harmoningo santykio su gamtine ir negamtine realybe.

Elektroninė knyga:

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022   
ISBN 978-609-08-0067-6

Popierinė knyga:

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022   
ISBN 978-609-08-0066-9


klajunas

Filognozijos sistema

Terminas „filognozija" iš pradžių gali pasirodyti netikslinga inovacija, nes jis sutampa su tokiais filosofijos skyriais kaip „epistemologija" ar „gnoseologija", filosofijoje susijusiais su supratimo, žinojimo ir pažinimo klausimais. Iš dalies tai tiesa, juolab kad žodis „gnoseologija" irgi kaip savo sudėtinę dalį turi graikišką terminą „gnosis". Tačiau tai ne visiška tiesa, nes naujadaro įvedimu noriu filognoziją pakelti iki filosofijos lygmens, turėdamas tikslą perkelti svorio centrą nuo „išminties" prie „pažinimo". Ką tai reiškia, ne vienoje vietoje jau buvo paaiškinta. Tiems, kas neatsimena primenu sievos formulę, kuri subjektyviojoje dalyje turi tokią struktūrą:

MS - Teorija - Technika - D / X

Ši struktūra rodo, kad mažojoje sievoje yra teorinė dalis, protu vykdanti tikrovės teorinę sintezę ir praktinė dalis, vadinama technika, kuri teorines žinias pritaiko gyvenime. Tai reiškia, kad filosofinis mąstymas yra teorija, turinti parodyti objektyvios ir subjektyvios realybės esmes, o išmintis yra praktinis teorinių žinių pritaikymas, kuris gali būti susietas su protu, morale, kaip „gyvenimo technika". Kitaip sakant, jei žiūrime etimologiškai, filosofija kaip „išminties meilė" daugiau susijusi su gyvenimo technika, mokančia kaip harmoningai, darniai ir laimingai gyventi gyvenimą gamtoje ir visuomenėje. O šios išminties geriausia išraiška yra etikos teorija. Todėl šioje pirmapradėje formoje filosofija yra etika, o kiti dalykai prie jos prijungiami tik kaip papildymas.

Norint šią padėtį pakeisti, svorio centrą perstumiant prie „teorijos" dėmens, reikia kito principo akcentavimo. Teoriją pavertę pažinimu ir šį padarę pagrindiniu užsiėmimu, gauname praktikos paslinkimą link mąstymo elemento, kurį pritaikę realybės supratimui, gauname pažinimo meilę. Filognozijoje siekiama, kad pažinimas būtų atribotas nuo praktikos, neleidžiant jo tiesiogiai sutechninti, nes tam mūsų laikais turi būti pastatyti aukšti barjerai, nes pasaulio beatodairiškas perdarinėjimas - nėra vertybė. Mano siūloma tokia pradinė sistema:

MS - Gnosis - Etika - D /X

Tai reiškia, kad pirmoji technika filognozijoje yra ne dirbtinio daikto kūrimas, bet etika, nustatanti rėmus, kurių ribose galima taikyti filognozijos žinias. Čia etiką suprantame kaip Aristotelio aukso vidurio taisyklės doktriną arba pusiausvyros sievos principą, kuriame renkamasis bendravimas, atitinkantis pusiausviro dialogo principą, o tarnavimas ir viršavimas laikomi kraštutinumais.

Dabar belieka išskaidyti, kas yra šis Gnosis. Norint tai suprasti, reikia įvesti fundamentaliosios ontologijos teoriją, kurioje žmogus interpretuojamas kaip atveriančiosios ir atveriamosios būties dvistata, kuri gali būti pažinta protu, kaip į dvasią įstatytu pažinimo organu, kuris ateina iš organinio gyvūno. Protas šios dvistatos - Dvasios ir Įstatymo - sandus konceptualizuoja ir įžodina arba pažįsta naudodamas matematinę proto substanciją, vadinamą kontinuumo sugebėjimu. Pažįstanti akis gali judėti sumavimo paviršiais, tada turime fenomenologiją, o gali bandyti įsibrauti į gelmę, kuri yra anapus sumavimo paviršiaus, tada turime metafiziką kaip substancializuotą protą, peržengiantį imanenciją ir savo idėjas perkeliantį į transcendentinę realybę. Remiantis Aristoteliu, pirmoji filosofija yra ontologija, kuri daro prielaidą, kad viskas yra būtis ir „filosofijos" tikslas ją apmąstyti. Filognozijoje siekiama daug daugiau, nes būtis jau ne apmąstoma, remiantis pamatinėmis proto kategorijomis, siekiant išaiškinti jos pirmuosius pradus, bet pažįstama.

Filognozijoje būtis traktuojama kaip materialių ir dvasinių klodų visuma, kurie yra atveriamos ir neatveriamos substancijos. Kas yra nematomas klodas suvokiame pagal atveriamą dalį, kuri pasidalinusi į du polius: dvasines ir materialias substancijas. Būties perspektyva atsiranda gyvybėje, kuri yra pagrindinis anapusinių klodų kūrinys.

Ontologija:

I. DS - JL - KO [SPn] [GSn] [GAn] [GYn]

II. MS - S [EG - H  - FKO] - P - XGA - JL

DS - didžioji sieva

MS - mažoji sieva

KO - kosmosas

FKO - fenomenologinis kosmosas

SP - spiečius (žvaigždžių)

GS - gyvybės sferos (planetos)

GA - gamtos

GY - gyvybės / gyvūnai

S - sumatorius

EG - egzistencija

H - kūno homunkulas

P - pirmapradis kūnas

XGA - nematoma gamta

JL - juodoji liepsna

Pagal šias struktūrines formules ontologija filognozijoje skirstoma į didžiosios sievos ontologiją, kuri yra metafizinė ir kuri pažinta gali būti dviem būdais: per fenomenologinę projekciją dvasioje, kuri šiuo atveju susiaurinama iki sumatoriaus, iš egzistencijos perspektyvos; ir per atvirkštinę proto projekciją, kurioje protas šiuo būdu projektuoja savo pirminius kategorinius elementus, sukuriančius transcendenciją turinčius paaiškinti gnostinius kūnus. Žiūrint iš egzistencinės imanencijos, didžioji sieva skirstoma į viršutinę, tai yra kosmosas ir apatinę, tai yra gamta. Ši perspektyva yra objektyvi, nes remiasi ne žmogaus kūryba, bet bandymu atspindėti save ir pasaulį bešališku būdu. Kita perspektyva yra sumatoriaus, kuris naudodamasis savo mažosios sievos resursais, kuria savo dirbtinį pasaulėvaizdį, turintį mito ir istorijos kompleksus. Mitas - tai kosmologinės transcendencijos pagrindu sukurta istorija, kuri orientuota į erdvinę realybės sandarą. Istorija - atspindi laikinį sumatoriaus ir visos žmonijos aspektą, kuris praeitį sukalendorina, chronologizuoja ir apvelka protiniu apvalkalu. Taip kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas paverčiamas arba mito, arba istorijos sudėtine dalimi, kuri turi savo vietą, rangą, istoriją ir likimą, galinti būti reikšmingu civilizacijai, o galinti būti tik anoniminiu statistiniu vienetu.

Taip, globaliniu mastu žmonijos gyvenimas tvarkomas arba istorijos, arba mito logikos, nuo kurių priklauso globalinis procesas. Pagrindinis kiekvienos civilizacijų bruožas - noras tapti vienvalde planetos šeimininke, ekspansija, karas prieš kitas tautas ir civilizacijas, hegemonijos siekimas, civilizacinių psichovektorių perprogramavimas ir unifikavimas. Tam prielaidas sudarė mokslo pažanga, mokslinėmis kalbomis ir universaliomis proto formomis unifikavusi sąmones, sukuriant prielaidas artimesniam bendradarbiavimui ir susikalbėjimui realybės klausimais. Tai naujos civilizacijos naujas žmogaus tipas, kalbant F. Nietzsche'ės žodžiais, kuris siekia suartėjimo, nori sukurti vieną, globalinę sistemą, nes išnykę bendravimo barjerai ir iškelti bendri tikslai, jungiantys gyvenimus bendradarbiavimo masto padidinimui. Elitai, kurie labiau atsiję nuo apatinių sluoksnių, savo lygmenyje vienijasi, kuria bendras organizacijas, o tie, kieno galia yra vertikali ir įžeminta į liaudies fundamentą, nenori paleisti šių galios svertų ir konkuruoja su tokiais pat valdovais, plėsdami pamato mastą planetoje. Kitaip sakant, elitai, atsiskyrę tiek nuo liaudies, tiek nuo jų žemės valdovų, siekia savo vieningo pasaulio planetoje, o kiti plečia savo civilizacijas aneksijų priemonėmis, prisijungiant vis naujas teritorijas. Todėl nepriklausomi elitai yra „liberalai", visiškai atsisakę senų civilizacijos formų, o masių valdovai, monarchai, daugiau tradicionalistai, nes jie priklauso nuo masių civilizacinių psichovektorių programavimo, kuris, dėl psichikos inercijos, priklauso nuo praeities. Liberalai atsisako garbinti praeitį, remiasi savo protu, turi išvystytas doktrinas, pritaikytas naujam pasauliui, kuriame nėra senųjų galios institucijų, kurioms kadaise tarnavo filosofai ir teologai, tad mąstymas gali būti skaidrus, nesuinteresuotas ir angažuotas tik savo ateičiai, taip atsisakant būti praeities šmėklų naudingais idiotais.

Filognozija yra pristatoma kaip šio naujo liberaliojo elito centrinė doktrina, kurios žmogaus sampratos kertinis akmuo yra laisvės idėja, nukreipta į ateitį, kurios apsaugoje gyvena filognozas. Kitaip sakant, saugoti reikia ne praeitį, bet ateitį, nes techninės pažangos akivaizdoje būtent jai kyla didžiausias pavojus. Praradus praeitį, žmonija gali gyvuoti toliau, o praradus ateitį žmonija neturi prasitęsimo arba jis ne tokios kokybės, kokios norime. Tam teorinis pažinimas turi būti papildytas etika, kuri yra pirma praktikos forma, grindžianti techninį realybės įsisavinimą. Šiame etape filognozija nesprendžia praktinių techninių klausimų, jos tikslas - sukurti naują pažinimo metodą, kuris turi būti apribotas filosofinės išminties principais, kurios pagrindinė forma yra etika. Tad, kaip buvo parodyta pirmajame tome, filognozijoje yra trys kertiniai akmenys: etika, veiklos mastas ir tiesos procentas, kurie apibendrinami kodiniu pavadinimu Baltasis Drakonas.

klajunas

Šėtono bažnyčia

Filognozijos pagrindinis tikslas - surasti holoplastinio realybės modelio svarbiausius sandus, kurių pagrindu būtų galima dalinti ją į pagrindinius skyrius, reikalingus tyrimų orientavimui ir organizavimui. Suradęs tokį modelį, tikiuosi, kad ateityje jį galėsiu išvystyti iki tokio masto, kad jo dalių atidengimas realybėje pasieks beveik pilną gyvybės paslapties atskleidimą. Pradžia yra teisingos struktūros parodymas, o pabaiga - jos vis gilesnis užpildymas tikrovės duomenimis. Iki šiol naudojau trys prieigas: schemos, kurioje sužymėtos visos metafizinės ir fenomenologinės zonos; Uroboro, simboliškai išreiškiančio žmogaus metafizinės sandaros principą; ir „formulė", visą struktūrą sudedanti į ženklų eilutę, nurodančių į kokią nors schemos zoną. Tai visų filosofijų branduolys, kurį galima naudoti filosofinių traktatų analizei, norint pamatyti kokios vietos tiriamos, kokie kalbinės idėjų išraiškos vadinamieji junginiai. Toliau pateiksiu struktūrinę formulę, kurią paskui paanalizuosiu ir paaiškinsiu:

EMZ1 - EMZ2 - EMZ3 - P [FMZ2 - H - EMZ5 - LMZ1 - LMZ2 - FEMZ6 - LMZ0 - FMZ4] S - EMZ4 - EMZ1

EMZ1 - centrinis realybės klodas

EMZ2 - materialūs realybės klodai, energija

EMZ3 - gamtiniai klodai, grindžiantys organinę gyvybę

EMZ4 - dvasiniai klodai, sudaryti iš informacinių laukų

EMZ5 - ekstensyvi fenomenologinė realybė, anapus horizonto

LMZ0 - čia ir dabar plotinis sumatorius

LMZ1 - praeitis

LMZ2 - ateitis

FMZ2 - atverta materija

FMZ4 - atverta dvasia

FMZ6 - egzistencija, psichologinė mažoji sieva

H - kūno homunkulas

Ši struktūra dalinasi į tris dalis: galvos dalį, tai yra tą, kuri yra tarp [P] ir [S]; uodegos dalį, prasidedančią nuo pirmos erdvinės metafizinės zonos; ir kaklo, arba dvasinio klodo substancijų, žymimų EMZ4. Kaip jau buvo galima suprasti, centrine jėga, svarbiausia kuriant dvasinę gyvybę, vadinama juodąja liepsna, nurodančia į pirmą metafizinę zoną. Šis principas rodo, kad yra išorinis, transcendentinis pasaulis, kuris neduotas žmogaus suvokimui ir vidinis, atveriamas šviesos arkoje, kurioje turime objektyvų ir subjektyvų pirmąjį įstatymą, sudarantį sumavimo proceso organizuojantį branduolį. Koks metafizinis principas galima tik spėlioti, tačiau fenomenologinis vidus sudarytas iš dviejų dėmenų - erdvės ir laiko - kurie sutelkia sąmonę į vieną visumą kaip laisvės ir egzistencijos sampyną, verčiančią autonomiškai apsibrėžinėti, siekiant mąstymo autentiškumo ir nepriklausomo mąstymo judėjimo sandūroje su transcendentine realybe. Tai pirmapradė, pirmykštė sritis, kurioje žmogus pasirodo kaip natūralioji metafizika, arba dvasią turintis gyvūnas, pririštas prie materialių poreikių tenkinimo, bet sugebantis atsiriboti nuo gamtinės būtinybės, pakylant į dvasinės laisvės aukštumas. Sąmonė gali būti orientuota į bet kurį iš išvardintų holoplastinės formulės dėmenų, nuo transcendentiškiausios iki imanentiškiausios, taip sukuriant įvairias filosofines mokyklas. Pavyzdžiui, orientuojantis į EMZ1 užklausiamas realybės pamatas, centrinis jos klodas, kurį galima įvairiai interpretuoti prote, logiškai arba įvardinti žodžiais, kuriant jo vardus. Šis užsiėmimas vadinamas teologija, kurią galima konstruoti racionaliai, remiantis protu, ir iracionaliai, remiantis tikėjimu. Jeigu sąmonė sutvarkyta pagal šio centrinio klodo doktrinų idėjas, turime išvystytą religinę psichiką, kuri tikisi ryšį su Dievu sukurti protu ir kalba. Tokio principo, kaip ir kitų, svarbiausia palaikymo vieta yra atmintis. Kaip pavyzdį imant filognoziją, jos tikslas holoplastinė realybės teorija, apimanti visus dėmenis, tad esanti viskuo: metafizika, fenomenologija, materializmu, gyvybės filosofija, sąmonės teorija, dvasinio pasaulio disciplina ir kūno homunkulo analitine teorija.

Įdomu paanalizuoti, kaip holoplastinė formulė atsispindi Evangelijose, kanoninėse ir apokrifinėse, kiek jose šviesos arkos autentiškos patirties, kuri ne visada gnostikų mokyklų arba bažnyčios teologų buvo suprasta teisingai. Kaip žinia, bažnyčios mokyme yra Šventos Trejybės dogma, sudaranti tikėjimo pagrindą: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Kaip šis principas suderinamas su filognozijos holoplastiniu modeliu suprasti nesunku: Tėvas yra visa didžioji sieva, holoplastinė transcendentinė realybė; Sūnus yra mažoji sieva, arba žmogus kaip šviesos arka; ir Šventoji Dvasia yra juos rišantis dieviškas klodas, dalyvaujantis sielos kūrime ir mano doktrinoje vadinamas Juodąja Liepsna. Kiekvienas žmogus yra įsikūnijusi dvasia, kurios sietuvos mastas priklauso nuo to, koks Juodosios Liepsnos rangas. Nuo to priklauso žmogaus dvasiniai gebėjimai ir „artumas Dievui". Kitaip sakant, žmogus gali turėti mažą sietuvą, tada jis linkęs prie gyvūniškumo, materializmo, iracionalumo, instinktyvumo ir impulsyvumo; o jeigu sietuva didelė, žmogus turi išvystytą platoninę sumatoriaus dalį, didelį protą, skvarbų mąstymą, sugebėjimą kurti aukšto lygio teorinę sintezę sąveikoje su realybe, tai yra supranta ir save, ir pasaulį. Tai padeda tapti lyderių, filosofu, religiniu vedliu, primetančiu civilizacijai savo vidinėje akyje regimas dvasines formas. Čia galima dar kartą priminti žinomą posakį „Tėvas yra manyje, o aš Tėve", kuris yra pagrindinis sumatoriaus sąveikos su anapusine realybe struktūrinis principas, vadinamas inversija - „Tėvas yra manyje" ir eksversija - „Aš esu Tėve". Tai natūralios tvarkos formulė, kurios antitezė yra Tėvo ir Sūnaus išsiskyrimas, konfliktas, kurio metu atsisakoma principo „Aš esu Tėve" ir nusprendžiama tapti savarankiška būtimi. Šis archetipas yra vadinamasis „Šėtono sukilimas", kurio metu angeliškas Dievo sunūs sukilo prieš savo Tėvą ir nusprendė tapti savavaldžiu valdovu, kuriančiu savo realybę.

Mokslinės civilizacijos iškilimas kartoja tą patį kelią, koks nurodytas „Šėtono sukilimo" mite, tad yra „ateistinio satanizmo" formos; senovinės mito versijos adeptai yra teistiniai satanistai, nes jie dar neištrynę didžiosios sievos dieviškumo intuicijos. Bet kokiu atveju, nusisukimas nuo Tėvo karalystės ir jai karo paskelbimas, kad ir kokiu principu, dvasiniu ir materialistiniu, yra satanizmas, nes atitinka „Šėtono sukilimo" archetipą. Galima bandyti prieštarauti, kad tai tik kultūrinė forma, kuri yra žmogaus fantazijų vaisius, tačiau remiantis fundamentine sątvarologija, akivaizdžiai matosi, kad šis principas atitinka ir realią žmogaus metafiziką, realų santykį tarp žmonijos ir transcendentinės realybės. Šis santykis matosi žmonių rūšies evoliucijoje, kurioje žmogus iš paprasto gamtinio gyvūno išsivystė į kultūrinę civilizaciją, kuri tiek sustiprėjo intelekte, kad tapo nepriklausoma nuo gamtos, ir vis labiau ją sutechnindama tampa realybės užkariautoja ir valdove. Šis procesas yra „nutolimas nuo Dievo" ir visiškas nuo jo nusisukimas tiek paviršiuje, kuris visas perdaromas, perkuriamas, tiek gelmėje, kuri visa įžodinama techniniais žodžiais. Todėl senąją civilizaciją, dar gyvenusią gamtos arba Dievo artumoje, vadinu Dievo Bažnyčia, o naująją, nusisukusią nuo gamtos ir transcendencijos - Šėtono Bažnyčia. Žodis „bažnyčia" čia nebūtinai reiškia „religinė organizacija", tai veikiau yra metafizinis pasirinkimas, kuris gali turėti ir sekuliarią, ir religinę formą. Dar galima pridurti, kad Dievo bažnyčia gali būti metafizinė ir fenomenologinė, priklausomai nuo to, koks požiūris į realybės Įstatymą, kur matomas jo autentiškas pavidalas: gelmėje ar paviršiuje. Remiamasi tokia teologija: Dievas sukūrė gamtą, o žmogus yra kartu ir Dievo, ir gamtos kūrinys, nes gamtos kūrybiniu impulsu sukuriamas genetinis kūnas, o tiesioginiu Dievo dvasiniu impulsu - žmogaus siela.

Šį principą svarbu žinoti, nes jis yra visų planetos civilizacijų pagrindas, ateinantis iš natūraliosios metafizikos, nepriklausomai nuo to, ar civilizacija yra Vakarų, ar kokia nors kita. Šiuo metu visa planeta energingai suka Šėtono Bažnyčios keliu, siekia atsiskirti nuo gyvybę sukūrusio pamato tam, kad išvystyti sau pakankamą žmonių rūšį, kuri bus nepriklausoma nuo realybės ir egzistuos vien savo proto sukurto dirbtinio pasaulio aplinkoje. Išorėje tai technologinės ekosistemos, kurios imituoja gamtą dirbtiniu būdu ir viduje - metavisatos hologramų pasaulis, siūlantis kokią nori realybės versiją, generuojamą dirbtinio intelekto. Šėtoną Hollywood'as paprastai vaizduoja kaip siaubo žanro personažą, pabrėždamas jo magiją bei psioniką, tačiau tikrovėje Šėtonas turi ir ne mistinį stilių, kuris suvoktinas kaip žmonijos nusisukimas nuo Dievo, ateizmas, nereligingumas, materializmas, hedonizmas, amoralumas, scientizmas ir pan. Tai irgi yra Šėtonas, kai žmogus pradeda remtis tik savimi, ir savo užgaidų tenkinimui natūralioje realybėje pasiryžta susikurti dirbtinį pasaulį, paneigiant save, gamtą ir nepriklausomą transcendenciją. Ši kova prieš realybę turi dvi formas, besiremiančias principu „nuo" arba „prieš". „Nuo" labiau linkusi į ateizmą, o „prieš" - į atvirą satanizmą.

klajunas

Sątvaro teorija

Greičiausiai, žmogui aktualiausia filognozijos tema yra jo vidinio pasaulio analitinis paaiškinimas, parodantis kas jis yra realybėje, koks transcendentinis gyvybės principas, kas yra mirtis ir koks po mirties jo laukia likimas. Žinoma, galutinio atsakymo į šiuos klausimus filognozija neturi, tačiau kai kurios užuominos sątvarologijoje jau išryškėjo. Tad galima rinktis tikėti viena kuria nors versija, priklausomai nuo to, ko žmogus tikisi po mirties, žinant, kad gyvenimas nebus amžinas ir ji anksčiau ar vėliau vis tiek ateis. Mirties klausimas neatsiejamas nuo gyvenimo ir gyvybės klausimo, nes tai sudėtinė gyvybės dalis, ženklinanti ją neatšaukiama lemtimi, tai yra pabaiga. Žinant kokia žmogaus pabaiga, galima atitinkamai planuoti gyvenimą, kad jis nepavirstų į kvailystę. Tad norint suprasti, kas yra žmogus reikia prisiminti Uroboro galvinės dalies struktūrą, kuri yra svarbiausias fundamentaliosios sątvarologijos skyrius:

Dvasia - S [BG (Pl - MS - VH <> IH - D - AR)] P - Įstatymas

S - sumatorius

BG - bendroji gaublė

PL - platoninė sąmonė

AR - aristotelinė sąmonė

MS - mažoji sieva

D - pasaulis

VH - vidinis homunkulas

IH - išorinis homunkulas

Dvasia ir Įstatymas yra kraštutinės realybės, kurios išsidėsčiusios sątvaro paribiuose, tiesiogiai beveik nesuvokiamos, bet pasiekiamos intelektine intuicija. Dvasia tai tam tikra dvasinė substancija, kuri yra pasislinkusi į subtiliųjų laukų pusę ir yra atsakinga už informacinio proceso smegenyse vykdymą, kurio metu ji susiejama į plotinių sumatų kompleksą sumatoriuje. Galima jos egzistavimu abejoti, tačiau naudojant mano schemą, jos postulavimas yra neišvengiama loginė būtinybė, kuri, beje, stebima viduje kaip transcendentalinis sąmonės pagrindas objektų suvokime. Dar vienas jos apibūdinimas, šį kartą jau filosofinis, yra atveriančioji / siejančioji būtis, sietuva. Tuo tarpu Įstatymas ateina iš priešingos pusės, ir yra tai, kas įtraukta į vidų kaip į vaizdą suformuojama informacija, kitaip - introjekcija. Įstatymo pilna giluminė apimtis yra visa visata, tačiau kalbant konkrečiai apie žmogų, šioje realybėje, gamtos sukuriamas materialus, gyvūninis žmogaus kūnas, įtraukiamas į sietuvą kaip išorinis ir vidinis homunkulas. Jame yra dvi funkcijos: mechaninė, tai fizinis kūnas ir mąstymo, tai mentalinis kūnas, vadinamas mažąja sieva. Tai rodo, kad materialus įstatymas skyla į pasaulio dalį ir į mąstymo dalį, kuris kyla iš biologinio mąstymo organo, esančio smegenų struktūroje. Visa ši struktūra yra dvasinėje sietuvoje, bendrojoje gaublėje, kuri atsakinga už informacijos suvokimą ir dalinama į dvi dalis, dvi sąmones: platoninę bei aristotelinę.

Platoninė gaublės dalis suvokia vidinį žmogaus pasaulį, jo mažąją sievą: kaupiasi atmintis, susiformuoja asmuo ir savimonės sugebėjimas. Tai ne materialus pasaulis, koks matomas akimis, bet pagrįstas vidine gnostine smegenų substancija, kuri ne neuromorfinė, bet energomorfinė arba net psichomorfinė, tai yra sudaryta ne iš įprastos mendelejevinės substancijos, bet iš daug tolesnio laukų junginio substancijų spektre. Tai, kas matoma akimis, yra daugiau neuromorfinis lygmuo, o iš mąstymo vidaus atveriama energija ir psichė. Tačiau tai dar ne dvasinis pasaulis, nes ateina iš Įstatymo, pagrįsto organine gamta ir joje vykstančiu bioenergetiniu procesu. Šiam procesui susijungus su sumatoriumi, gaunamas mentalinis „kondensatas", turintis informacinių morfizmų įspūdį, kurie įdeda į subjektą realybės supratimą, sugebėjimą orientuotis ir veikti pasaulyje. Ši platoninė sąmonė turi būdravimo ir miego būseną, kurią valdo tam tikras smegenų viduje esantis mechanizmas, vadinamas miegu. Galima bandyti vertinti, kuri pusė vykdo miego įjungimo mechanizmą: Įstatymo procesas ar sumavimo. Materializme įprasta manyti, kad sumavimas nutrūksta tada, kai organas nustoja tiekti energiją. Kita vertus, aristotelinė dalis yra vadinamasis sensoriumas, kuris turi vaizdo ir garso pagrindinius išorinius modalumus. Jame atsiveria išorinis homunkulas, vadinamas akių kūnu, kuris yra svarbi savo tapatybės dalis, formuojanti vertinimą, kas aš esu. Tai yra asmenybė ir sumatorius save tapatina su savo pirmapradžio kūno sumatine projekcija ir žino, kad jis yra arba vyras, arba moteris, vaikas, suaugęs arba senolis. Ši struktūra turi šviesos ir tamsos būseną, kuri valdoma kūno akių mechanizmu, kur nuleidžiant ar pakeliant akių vokus galima reguliuoti EM signalo patekimą į smegenis. Naudojantis šiuo mechanizmu tamsinama arba šviesinama aristotelinė sąmonės dalis, pavyzdžiui saugant akis nuo stipraus šviesos šaltinio arba norint pasinerti į platoninį minčių, vaizdinių, fantazijų arba atsiminimų pasaulį. Natūraliai ši būsena atsiranda naktį, kai dingsta dangaus šviesulys ir stoja tamsa, vadinama siena. Sąmonei lieka vidinis pasaulis, kuris irgi išnyksta panirus į miego būseną, įvedančią į sapnų karalystę. Išnykus sumavimo procesui lieka veikti vienintelė sistema, kuri vadinama gyvybe, pagrįsta kūno organų nematomu funckionavimu. Pažeidus organus, išnyksta gyvybė ir nelieka šviesos nė vienoje sąmonėje.

Šį principą galima pavaizduoti tokia schema:



Įdomiausias klausimas - kas yra mirtis gyvybėje ir kas po jos lieka? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip aiškiname žmogaus sandarą: ar laikomės dualizmo, ar monizmo teorijos; ir koks kiekvieno jų interpretavimas. Tarkime laikomės monizmo. Jis gali būti materialistinis ir dvasinis, tai yra, jeigu pagrindine kryptimi laikome materialaus Įstatymo pusę, o sumatorių - tik materialu procesu, tiekiančiu energiją į sąmonės kūrimo mechanizmą, tai yra materialistinis monizmas. Priešingai, jeigu laikome, kad pirminė yra dvasinė substancija, o Įstatymo vaizdas - tik jos kuriama iliuzija, tai idealistinis arba dvasinis monizmas, kuris laiko, kad dvasia palaiko materialaus kūno egzistenciją, tiekdama jam dvasinę energiją ir kai jos tiekimas nutrūksta, kūnas miršta, o dvasia išsivaduoja. Atitinkamai ir dualizmas gali būti materialistinis ir dvasinis, priklausomai nuo to, kam sątvare teikiama pirmenybė. Yra du variantai: dvasia gali egzistuoti be materialios energijos ir kai nutrūksta jos tiekimas, ji pereina į nepriklausomą nuo materialaus kūno egzistenciją. Kitas variantas, kai dvasia be materialios energijos ir informacijos neegzistuoja kaip gyva substancija ir po mirties išlieka, jeigu ji nėra tik būsena, materialios nesąmoningos formos. Čia galima kelti dar vieną klausimą: dvasia kaip gyvas procesas yra pirmapradė substancija ar daugiau kokio nors proceso dėka atsirandanti būsena? Tai svarbiausias sątvarologijos klausimas, nuo kurio atsakymo priklauso, kas yra žmogus: tik materialus gyvūnas ar kažkas daugiau?

Jeigu dvasia yra substancija ir joje vykstantis siejimo procesas turi ne vien materialią, bet ir nematerialią formą, galimas gyvenimas po mirties, kurį vadinu didžiąja kelione. Kaip yra iš tikro priklauso nuo to, kokios substancijos įeina į pirmapradį žmogų sudarantį spektrą. Šis spektras gali būti gana siauras, pasislinkęs į materialią pusę, kuri mūsų realybėje išaiškinta kaip Mendelejevo atrasta atominė substancija. Darvinizme žmogus suprantamas kaip iš organinės atominės substancijos ir fiziologinių procesų jame sudarytas gamtinis gyvūnas. Tačiau seniai akivaizdu, kad norint paaiškinti sumatorių, reikia kitokio stiliaus substancijos, kuri neturi išorinių kietumo, tankumo, masyvumo, jėgos savybių, bet yra subtilesnio stiliaus, galbūt sudarytos iš smulkesnių kvantų ir turinčios daugiau informacines negu energetines savybes. Šias savybes galima vadinti holografinėmis, nes jos į poveikį reaguoja ne niutoniniu atoveiksmiu, bet kuriant morfizmus ir juos susiejant suvokimu. Šį sugebėjimą viename iš „Filognozijos pradmenų" tomų pavadinau ontologinėmis būsenomis substancijoje arba ontologinėmis hologramomis. O grįžtant prie klausimo, ar didelė tikimybė, kad dvasia yra savarankiška ir nuo materialios energijos nepriklausoma substancija, galinti turėti pomirtinę egzistenciją po disociacijos su kūnu, galiu pasakyti tiek: orientacinė perspektyva, kad žmogus dvasinis - geriausia gyvenimo organizavimo priemonė, subalansuojanti šiapusinę ir anapusinę būseną į  pusiausvyrą, moko saiko ir santūrumo, išvaduoja nuo isterinio carpe diem gyvenimo stiliaus, kuriame žmogus bando kiekvieną akimirką gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė.

Iš to seka, kad galimos dvi pagrindinės orientacijos filosofijoje: pabrėžti Platono sąmonę, Platono tikrovės kryptį, renkantis vadinamąjį idealizmą; ir vystyti Aristotelio sąmonės perspektyvą, kuri orientuota į išorę, realybę, daiktus, renkantis vadinamąjį materializmą. Akivaizdu, kad filognozijoje nesirenkama nė viena šių krypčių, bet vystoma bendra universali sątvaro teorija, vystant sątvarologijos korpusą.

klajunas

Publikuojamos knygos viršelis, pateiktas apačioje. Knyga bus baigta apie gruodžio mėn.

klajunas

Penkto laipsnio magija

Pirmas tikrovės įvaldymo būdas buvo magija, nuo kurio prasidėjo teorinė ir praktinė pažinimo odisėja žmonijos istorijoje, todėl dabartinę, mokslinę civilizacija galima kildinti iš jos. Tikrovėje mokslas atsiranda žmoguje kaip pastanga geriau suprasti jį supantį pasaulį tuo pačiu ir remiantis ankstesne vystymosi pakopa, ir nuo jos atsiribojant. Atsiribojimas gali  pasiekti tokį mastą, kad siekiama ištrinti visą ankstesnių civilizacijų paveldą, kad istorinėje atmintyje neliktų ankstesnio mąstymo stiliaus pavyzdžių, ir šiuo metu turėtume „tobuliausią" mokslinę sąmonę, nesuterštą archaiškais reliktais ir įrodymais, kad mokslo priešaušryje buvo siekiama tokių pat tikslų, tik kitokiu stiliumi ir metodu. Manau, kad noras dabartinę proto formą padaryti tobula yra netinkamas principas, nes jis neigia istorinės tiesos reikalavimą. Todėl turime prisiminti ne tik „finišą" ir „finalą", bet ir visą kelionę iki dabartinio sąmonės lygio. Šios baimės suprantamos: žinant praeitį gali iškilti abejonių naujumu, išryškėti dabartinio mokslo lygio trūkumai ir archaiškų formų teisingesnis ar gilesnis žvilgsnis į tikrovę, nes dabartinio pasaulio ideologija sąmonę nori susiaurinti, apriboti, įstatant į siauros funkcijos organizacijoje rėmus.

Filognozijoje laikomasi ne tokio principo, joje stengiamasi aprėpti visą žmonijos istoriją, pirmąja pažinimo forma laikant magiją, nuo kurios prasidėjo praktinis sąveikavimas su realybe. Tad civilizaciją, prasidedančią nuo šio sąlyčio su tikrove, tradiciškai laikau vis tobulesne „magijos" sistema, kuri žymima pagal civilizacijos stilių, nuo pirmo iki penkto laipsnio magijos. Koks tokiu atveju būtų šio termino apibrėžimas? Magija laikau technika, su kuria norima pasiekti kokį nors tikslą. Žinoma, technika turi įvairius stilius, priklausomai nuo tikrovės pažinimo gylio, jos vidinių principų supratimo, pradedant ritualais, užkeikimais, simboliniais ženklais, įvairia atributika, kurios tikslas - padaryti poveikį anapusinei realybei. Kita vertus, ryškus alcheminis jos aspektas, kuriame naudojami įvairūs materialūs arba gyvi objektai, kurie norimą poveikį tikrovei turi sukurti „cheminių reakcijų" būdu. Tai reiškia, kad yra psichinis magijos aspektas, susijęs su įsakymo, komandos komunikacija ir „techninės" priemonės, kurios priverčia tikrovę tarnauti sekant jos vidine prigimtimi ir mago žinomais dėsniais.

Pirmykštė magija siekė valdyti artimuosius hipostratos klodus, kurie buvo sugamtinti, pripildyti gyvų būtybių, turinčių žvėrių pasauliui būdingų savybių: jos buvo įsivaizduojamos kaip instinktyvios, primityvios, žiaurios, susiliejusios su stichijomis, nužmogintos. Mitas virš šio požemio „demonų" pasaulio pakelė viršžmogiškų dievų panteonus, kurių paskirtis buvo valdyti aukštąsias, dvasines egzistencijos sferas. Su mitologija susipynę ritualai irgi vadinti magija, bet su pasikeitusia socialine funkcija, daugiau orientuota į žmogaus, giminės ir tautos pagrindines šventes. Herojinė religija pasiekė giliausią sąveikavimo su transcendencija lygmenį ir sąlytį su šia realybe išvalė nuo magijos, palikdama tik „švarų", dvasinį bendravimą su įasmeninta centrine stichija. Ir, mano manymu, paskutinis etapas buvo filosofinis, kuris išvalė net tik maginę sąveiką su transcendencija, bet ir pilnai ją nureligino bei nuasmenino. Iš maldos ir įvairių garbinimo veiksmų liko tik energinga protinė kontempliacija, kurioje bandoma ne užmegzti ryšį, bet perprasti. Taip atsirado racionalioji teologija, kuri religijoje naudojama kaip dvasinio tikėjimo jausmo ramstis, protu pagrindžiantis transcendentinį, asmeninį Dievą. Tuo tarpu filosofijoje, kurioje tikėjimas beveik visai išnykęs, lieka tik noras žinoti. Filosofas neturi užkeikimo, simbolio, ritualinio veiksmo, kitos technikos - iš viso to liko tik išmintis, kaip teisingo gyvenimo mokymas. Kaip jau sakiau anksčiau, tai beveik sutampa su filosofija kaip etikos disciplina.

Mano manymu, į šią „magijų" seką mokslo įrašymas nebūtų teisingas, nes mokslas tiek daug kartų pranoksta ankstesnius proto kurtus kosmologinius pasaulius, kad jis yra naujo pasaulio pradžia, kurio „naujoji era" turi būti pradėta skaičiuoti iš naujo, kuriant naują seką. Kita vertus, ryškus tam tikras paralelizmas, kur antra seka kartoja tą patį, kas buvo pirmojoje, tik dabar daug kartų pažangesne forma. Tai reiškia, kad jeigu pirmoje sekoje nuo pirmo iki ketvirto elemento viskas buvo pirmo varianto kitoks, pakeistas, išplėstas ir perinterpretuotas pakartojimas, tai mokslas šiuo atveju tapatus 1M magijai, nes panašus tiek teorinis, tiek praktinis magijos ir mokslo tikslas: įvaldyti tikrovę ir priversti ją tarnauti žmogui. Žinoma, skiriasi kosmologinė realybės interpretacija, bet visas pragmatinės orientacijos karkasas - tas pats. Skirtumas tas, kad simbolis, užkeikimas, ritualas, alcheminės reakcijos dabar jau tikra realybė, kuri veikia ne vaizduotėje, bet pačiame transcendentiniame pasaulyje. Tai reiškia, kad magija pagaliau pradėjo „veikti" tikru veikimu, duoti tikrą naudą, pasikinkant ne įsivaizduojamus, bet tikrus realybės „demonus". Tai demonas kaip jautis, prie kurio prikabintas arklas, kurį jis paliepus artojui turi tempi ir daryti savo darbą. Magas ir mokslininkas yra toks demoną valdantis artojas.

Belieka pasitikslinti kaip tai atrodo metafizinėje realybėje, sumuojamoje tik nedideliu procentu, dėl to tik netiesiogiai sugebant suprasti, koks tikras alchemijos veikimas. Realybė turi dvi formas: holoplastinę, arba pirmapradę, ir sumuojamą kaip sumatus. Žinome, kad sumatoriaus paveikslas yra tiesioginės aplinkos atspindys sąmonėje, kuriame žmogus mato savęs ir realybės imitatorių, pagal kurį jis suvokia kas yra jis ir kokia yra jo artimiausia aplinka. Tačiau tai netikras Aš ir ne tikras Kitas, nes tikras yra anapus sumatoriaus vaizdo, tai yra transcendencijoje. Vadinasi kiekvienas maginis veiksmas turi du sluoksnius: pirmapradį sluoksnį, kur jis veikia pilnu veikimu ir kaip tas veiksmas atsispindi fenomeninėje sąmonėje. Akivaizdu, kad 1) tai daug mažiau, negu yra pačioje realybėje, ir 2) prie to, kas suvokiama, galima pridėti mintis, jausmus, būsenas, jutimus ir pan. Žinoma, visa tai nebus vaizdo papildymas tikra informacija, tačiau ši vidinė kryptis atliekant ritualą svarbi psichologiškai. „Formulių" lygmenyje tai turėtų atrodyti taip:

A + X = P

A yra fenomeninis objektas sumuojamas sumatoriuje, X yra skirtumas, kuris atsiranda iš P atėmus A, kuris vis dar reiškiasi suvokimui kaip veikiamybė. Pavyzdžiui, gravitacijos reiškinys tiesiogiai neturi jokio objekto, jei atimsime masyvius daiktus, tačiau fizinė jėga vis dar suvokiama pagal tai, kaip ji veikia. Ši veikiamybė rodo nepilną sumavimą, iš ko seka, kad yra realybė, kurios mūsų sąmonė tiesiogiai nesuvokia, ir kuri yra P, kaip nematomos hipostratos, sritis. Proto sukurtus gnostinius kūnus galime pažymėti kaip G, tada gausime tik protinį objektą, kuris kaip implantas „sodinamas" hipostratoje ir funkcionuoja kognityviniu būdu, žmogaus mąstyme.

G (A) + G (X) = G (P)

Mokslas daugiau susijęs su pirmu „formulės" variantu, o pirmykštė magija su pastaruoju, nes joje tik protinis pirmapradis objektas, tik protinis jo fenomeninis reiškimasis ir tik protinis paslėptų hipostratoje galių principas. A vietoje magijoje dažnai įtraukiamas koks nors realus fenomeninis objektas: kokia nors stichija, dangaus kūnas, gamtinis daiktas, gyvūnas, ir su juo susiejama vis mitologinė / protinė kompozicija. Taip atsiranda kulto objektai, galintys būti tiek mentaliniais, tiek materialiais.

Galimas dar vienas formulės variantas, kai hipostratinis objektas nematomas, tai yra nesumuojamas, bet tik „nujaučiamas".

G + X = P

Šiuo atveju X lygu P, kuriame nėra jokios atveriamos dalies, bent jau jusliškai, tačiau kai kada tai galima padaryti techniškai, kai matavimo prietaisas pakeičia sensoriumą. Anksčiau, alcheminėje magijoje, naudojo įvairius materialius priemonių arsenalus, kaip ekstraktai, eliksyrai, skysčiai, milteliai, augalų mišiniai, gyvūnų dalys ir pan. Taip buvo vykdomas maginis ritualas, kuris nežinojo tikros hipostratos struktūros, rėmėsi tik išgalvota racionalizacija. Tačiau laikui bėgant moksle buvo išvystytos sritys, kuriose akivaizdžiai žinomos „magiškos" veikiamybės užuominos, turinčios realų pagrindimą pasaulyje, bet esančios anapus šiuolaikinio mokslo aiškinamųjų galimybių, nes G (X) skirtumas, kurio sudėtingumas nubrėžia atstumą tarp sumuojamos realybės arba veikiamybės ir hipostratinės holoplastinės realybės yra labai didelis. Tos sritys yra radijo bangos, magnetizmas, elektra, chemija, šilumos dinamika, genetika, sąmonė. Imkime magnetizmą kaip pavyzdį. Jo formos tikrovėje tokios:

A (magnetizmas) + G (magnetizmas) + X (magnetizmas) = P (magnetizmas)

Norint panaudoti magnetą arba elektromagnetą, jau nereikia kreipimųsi į mitines būtybes, invokacijų ar evokacijų. Užtenka žinoti hipostratos struktūrines formules ir žinoti mechanizmus, kurių pagalba techniškai galima išgauti norimas savybes, sukuriant techninį daiktą. Tai pilnai racionalizuotas 5M (penkto laipsnio magija) magijos variantas, kuris pagrįstas žinojimu, ne vaizdiniais, fantazijomis, tikėjimais. Kita vertus X (magnetizmo) atstumas iki realybės visada išlieka ir nė vienas mokslininkas nežino, kas iš tikro yra P (magnetizmas).

Ir paskutinis principas - šiuo metodu įvertinti gyvybę, gyvūną ir pažiūrėti koks yra atveriamos ir neatveriamos jo būties skirtumas:

P (gyvūnas) - A (gyvūnas) = X (gyvūnas) arba

100 proc. - 20 proc. = 80 proc.

Toks būtų mano subjektyvus vertinimas.

Šis principas yra pagrindinis filognozijos metodas, kuris kiekvieną tiriamą daiktą mąsto kaip tikrovę, realybę ir veikiamybę, išnyrančią iš nematomos gelmės, kurioje net sąmonėje neveikiantis magijos aktas, realybėje gali būti veikiančiu mums nežinomu būdu. Jis veikti gali tiek gerąja, tiek blogąja prasme.

klajunas

Galutinis knygos viršelis:

D. Mockus. Filognozijos pradmensys: devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022 (180 psl., 25 egz.)

ISBN 978-609-08-0066-9 (popierinė)

ISBN 978-609-08-0067-6 (elektroninė)


klajunas

Elitinė išmintis

Dėl žinomų priežasčių F. Nietzsche'ės filosofija nebuvo išvystyta iki galo, tačiau mąstytojas paliko mums pakankamai informacijos, kad galėtume tai padaryti patys. Jo gyvenimas buvo gana trumpas, 56 metai, ir paskutinį dešimtmetį jis buvo nedarbingas. Nepaisant to, kad jam pritrūko laiko užbaigti visus savo suplanuotus darbus, mums išliko jo užrašai, iš kurių galima susidaryti vaizdą, kokia buvo jo Vakarų civilizacijos vizija jos visumoje. Jeigu yra neatsakytų klausimų, juos galima paimti tiesiai iš tikrovės, iš savo žinių apie pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Viskas, kas buvo paviešinta jam esant gyvam ar tuoj po mirties - tik nedidelė dali to, ką filosofas mąstė, ir galima sakyti, kad pagrindinio savo gyvenimo veikalo parašyti jis nesuspėjo. Tačiau tai galima padaryti patiems, nes išliko visa tam reikalinga informacija. Pirmas bandymas „užbaigti" F. Nietzsche'ės filosofinę mintį buvo padarytas jo sesers E. Nietzsche ir draugo P. Gast, kurie, remdamiesi filosofo užrašuose rastu planu, sugrupavo jo minčių eskizus į logišką visumą, taip sukuriant knygą pavadinimu „Valia siekti galios" (1901,1906). Ši knyga, kad ir kaip ji būtų kritikuojama, yra finalinis akordas, parodantis kokia buvo jo, kaip filosofo, viso gyvenimo problema. Mūsų dienomis visą veikalo turinį priimta sugrąžinti į tas užrašų vietas, iš kur jie buvo paimti ir rodyti F. Niezsche'ės mąstymą „autentiška forma". Tačiau kad ir kaip mums tai nepatiktų, minėtame veikale nėra nieko, ko jis nebūtų mąstęs, o po to užrašęs savo užrašų knygelėse. Dėl šios priežasties laikau autentiškais abu vėlyvosios F. Nietzsche'ės filosofijos variantus.

Toliau paaiškinsiu, kodėl šią perspektyvą, nuo pabaigos į pradžią, laikau svarbia savo tyrinėjimuose. Paskutinis filosofo kaip mąstytojo kelio etapas, išlikęs jo juodraščiuose ir užrašuose yra įrodymas, kad gyvenimo pabaigoje jis savo filosofijoje pasiekė juodojo drakono sintezės lygį, kuriame postuluoja naują Vakarų civilizacijos etapą, kurio autoriumi siekė būti. F. Nietzsche'ę laikau gyvenime vienu iš nedaugelio juodųjų drakonų, kurie padarė didelę įtaką Europos kultūrai ir ši įtaka stipriai jaučiama iki mūsų dienų. Tam, kad būtų šiek tiek aiškiau apie ką čia kalbu, priminsiu du civilizacijos tipus, kuriuos vadinu juoduoju arba baltuoju drakonu. Kaip žinia, kiekvieno žmogaus sątvarą sudaro imanentinė ir transcendentinė dalis, kur MS yra sąmonės vidus, o DS yra išorė. Civilizacijos rangas priklauso nuo to, kaip šie dėmenys sąveikauja: pradinė būsena yra pilna poliarizacija ir uždaras MS-DS santykis; tačiau bėgant laikui žmonės sugeba vis daugiau įtraukti, internalizuoti transcendencijos, kuri tampa vidine savastimi, lemiančia santvarką ir žmonių gyvenimo būdą, priklausantį nuo vadinamojo technologinio išsivystymo. Šie tipai yra juodasis ir baltasis drakonas, kur žodis „drakonas" yra vaizdingas transcendencijos simbolis. Pagrindinis tarp jų skirtumas tas, kad juodasis drakonas, vystantis civilizacijai kaupia subjektyvias, kultūrines psichovektoriaus formas, kurios susikaupia į milžiniškus paveldo kiekius, kurie remiasi „silpnąja", arba menine, sąveikos su transcendencija forma, kurios pagrindinė priemonė yra kalba. Tuo tarpu baltasis drakonas, kaip tam tikra proto forma, sugeba atverti transcendentinius klodus tikru atvėrimu, ir proto turinys gaunamas „stiprusis", arba techninis. Pažiūrėję į F. Nietzsche'ės doktriną, matome, kad jo kuriama pasaulio vizija atitinka juodojo drakono sąmonę, nes jame nepropaguojama techninė sąveika su juo, ir metodai atitinka „silpnųjų" kategoriją, kaip pasakytume šiais laikais - kultūrinis psyopas.

Norint išskleisti šią mintį dar plačiau, reikia konkrečiai analizuoti filosofo teorijos turinį, kuris turi būti tiksliai suklasifikuotas pagal standartines filognozijos formules. Viena jų yra

MS - Teorija - Sophia - DS

Joje matome, kad santykis tarp MS ir DS turi dvi formas: kontempliatyvią, vadinamą teorija, kitur - pažinimu; ir praktinę, kuri yra sophia, arba gyvenimo išmintis. Jeigu imsime konkrečiai žodį „filosofija", kuris reiškia „meilė išminčiai", „išminties meilė", tai akivaizdu, kad jis nurodo į antrą santykio tarp žmogaus ir realybės sandą ir turi praktinę orientaciją, tam tikrų, išmintingais laikomų, principų taikymą gyvenime, kurie turi apsaugoti nuo bėdų, nelaimių, katastrofų ir tragedijų, kurias atneša neišmintingas gyvenimas. Žinoma, išmintis pagrįsta teorinėmis žiniomis, tačiau jos nevertinamos, jeigu nepritaikomos gyvenime. Tęsiant šią mintį, galima apibendrinti, kad, nors ir ne visiškai, išmintis sutampa su morale, etika, kuri buvo labai svarbi filosofinių diskusijų tema Senovės Graikijoje. Išmintingas gyvenimas yra moralus arba doras gyvenimas, atsisakantis peržengti ribą tarp savęs ir kito, siekiantis pusiausvyros ir harmonijos, įsistatantis į saiko rėmus. Žinoma, šį klasikinį principą F. Nietzsche'ė su savo imoralizmo doktrina atmeta, tačiau bazė ir atskaitos taškas yra būtent šis vertinimo matas. Kodėl filosofas renkasi tokį variantą paaiškinsiu toliau. Tam reikia prisiminti dar vieną formulę, rodančią, kur santykyje tarp Dvasios ir Pirmojo Įstatymo dedamas akcentas.

Dvasia - 1B Įstatymas - 1A Įstatymas

Kas yra dvasia iš ankstesnių tekstų turėtų būti suprantama - tai transcendentalinė žmogaus kryptis, kuri yra žmogaus subjekto, kaip atveriančios substancijos, pamatas. Tuo tarpu Įstatymas yra tai, kas „įstatyta" į dvasią kaip informacija, kuri suformuojama į kokybinių sumatų srautą. Taigi 1A yra objektyvus pasaulis, arba tiksliau gamta, gamtinis įstatymas; o 1B yra gamtos kuriama gyvybė, turinti fiziologinę ir psichologinę dalį, apibendrinamą žodžiu „instinktai" arba vidinės, vitalinės žmogaus metafizikos Id, tariant Z. Freudo žodžiais. Suprantama, kad F. Nietzsche'ė remiasi šiuo 1B Įstatymu, kuris pagrįstas gyvybės metafizika, prie kurios jis priėjimo ieškojo per vidinę žmogaus dalį, kuri sievos modelyje žymima A-B-C-D-F kompleksais. Arba, kitaip sakant, mąstytojo Teorija dalyje realybė suvokiama būtent šioje perspektyvoje ir šio žinojimo pagrindu jis kūrė savo filosofinę išmintį. Vedamas šios idėjos jis siekė sumenkinti objektyvų, žmogų kaip gyvūną išcentrinantį protą, nes toks protas veda prie gyvybės nuosmukio ir gyvenimo dekadanso. Pasak jo, žmogus, žalojantis savo instinktus, yra „sergantis gyvulys", o tai propaguojanti civilizacija - priešiška gyvybei. Tai jis konkrečiai įžvelgė krikščionybėje, kurios pagrindinė institucija yra Katalikų Bažnyčia. Ji yra tas antstatas, arba Antrasis Įstatymas, kuris irgi turi dvi formas

Dvasia - 2A Įstatymas - 2B Įstatymas

Kitaip sakant, Antrasis Įstatymas turi teorinę dalį, 2A, kuri yra paveldo įsisavinimo ir savarankiškų apmąstymų išdava ir 2B arba praktinę dalį, kuri yra visas, civilizacija vadinamas, dirbtinis pasaulis, sukuriamas sumaniojo ir protingojo žmogaus: nuo visuomenės organizavimo formų, dvasinės kultūros, mitologijos, religijos, filosofijos iki sukurto meno, įrankių ir technikos pasaulio, atsirandančio kaip žmogaus veiklos padarinys. Kitaip sakant, tai priešprieša tarp gyvybės sferos ir technosferos. Gamtinis žmogus į protą įtraukdavo 1A gamtinį pasaulį, tačiau civilizuotas žmogus gyvena dirbtinėje aplinkoje ir jo protas formuojasi 2B Įstatymo pagrindu.

Taigi F. Nietzsche'ė siekė perprogramuoti civilizaciją žmonių protuose, tam, kad orientuotų ją į žmogaus gyvybinės šaknies puoselėjimą ir vystymą, kad protiniai implantai, 2A, neblokuotų vitališkumo ir gyvybingumo, pašalinant resentimento moralę iš kultūros, ir gyvybė nebūtų teorizuojama 2B civilizacinių institucijų, kaip Bažnyčia, krikščioniškos teologijos ir filosofijos katedros universitetuose ir visokios moralės inspekcijos bei policijos. Galiausiai jis siekė, kad iš visuomenės būtų išdiegti krikščioniški papročiai, kurie netinkamai ugdo žmones, verčia juos kentėti gyvūniškumo „nuodėmės kančias", siūlant iliuzinį „apsivalymą", kai jį tik sugadina ir susargdina. Visi šie pakeitimai buvo įausti į grandiozinį filosofo planą - perrašyti visą senąją Vakarų Civilizaciją, sugrąžinant ją prie graikiškų ir romėniškų ištakų, atgaivinant senąjį, aristokratinį modelį, su hierarchine luomine sankloda, antidemokratiška politine sistema, kurioje valdyti, dalyvauti politikoje turėjo teisę tik aukščiausias luomas, aristokratija. Negana to, jis žavėjosi ne nuosaikiomis, tiesioginės demokratijos arba respublikos politinėmis formomis, bet tomis vystymosi fazėmis, kur politinis elitas įgyja imperinį mastelį ir siekia visuotinio įsiviešpatavimo, kai Aleksandro Makedoniečio imperija arba Romos imperijos ekspansija Europoje. Tai reiškia, kad iš vienos pusės F. Nietzsche'ė gyvybę aukštino, bet iš kitos pusės, teises suteikė tik elitui, o „menkavertė" gyvybė jam buvo tik „didžiųjų siekių žmogaus" priemonė. Elitas, jo galios begalinis augimas, jam buvo vienintelis dėmesio vertas tikslas.

Iš to, kas buvo pasakyta, seka, kad F. Nietzsche'ės praktika, išmintis yra priemonė elitinės žmonių rūšies sukūrimui ir jos maksimalios, megalomaniškos galios ekspansijos visatoje filosofijos parengimas. Šis elitas - tai ne protas, racionalumas, įrodymas, atmintis, faktologija, bet vitališkumas, gyvybė, instinktas, valia, jėga ir išorinės galios vis didesnis plėtimas. Tam reikalinga maksimali sintezė, kuri išerdvina kultūrines formas, paneigiant statišką jų būvį, ir vietoj to į sątvarą įveda tapsmą, laiką, istoriją, kuri vienintelė reali sąmonės būsena, kurios taikliausias apibūdinimas - viskas laikina, viskas praeina. Kultūra - tik laikina galios forma, atspindinti kažkokio momento galios kiekį, realizuojamą kaip politinė galia, suteikianti socialiniam audiniui stabilią formą ir auginanti valios viešpatauti lygį atitinkantį žmogaus tipą. Kiekvieno galios centro tikslas - sukurti aukštesnįjį žmogų, kad jis, kaip kultūrinis hegemonas, taptų žemesnių kultūrinių formų šeimininku ir valdovu.

Tokia tad yra F. Nietzsche'ės išmintis, iš kurios galima pasimokyti kaip funkcionuoja civilizaciniai psichovektoriai, kaip jie kuriami, kokios jėgos ir institucijos šiame procese dalyvauja.

klajunas

Teocenas, antropocenas ir technocenas

Šiuo mentu madinga kalbėti apie antropoceną geologinės eros prasme, kuris, tariama, išstūmė holoceną, egzistavusį iki planetos civilizacijos suklestėjimo 19-20-21 amžiuje. Aš pabandysiu šį klausimą pamąstyti iš kitos pusės, šiek tiek atsiplėšdamas nuo geologijos ir daugiau orientuodamasis į civilizaciją kaip į psichikos formą, lemiančią žmonijos psichovektorių ir jo poveikį planetai (ne vien poveikį, kaip linkstama aiškinti tradicinėse antropoceno analizėse). Mąstant žmogaus proto pagrindu sukurtos paradigmos rėmuose, civilizacija kaip mentalinis darinys, mano knygose vadinamas psichovektoriumi, turi tokias pagrindines kryptis: teocenas, tai yra civilizacija, orientuota į nematomą, gamtinę tikrovės dalį, kuri lemia mąstymo ir kultūrinės elgsenos formas; antropocenas kaip atsisukimas į žmogų, į save, tampant pagrindine civilizacijos problema, apibendrinama maksima "pažink save", ir prasidedantis nuo filosofijos atsiradimo; ir technocenas, sukuriantis dirbtinę gamtą bei dirbtinį superžmogų, kuris yra ir Dievą išstumianti super DI mašina, aptarnaujama žmogiškų androidų, arba techninių gyvūnų, turinčių savarankišką ir nesavarankišką intelektą.

Pačioje pradžioje kol dar sąmonė orientuota į gamtą, kurią jos visumoje vadinu didžiąja sieva (DS), psichikoje vyrauja jos sureikšminimo, išaukštinimo ir garbinimo būsena, kurioje, metafizinėje kalboje, žmogus ją įsimbolina Dievo, kaip visagalio gamtos ir gyvybės valdovo, vaizdiniu. Šis žodis graikiškai yra "Theos" arba lotyniškai - "Deus", kuris sudaro teoceno eros vaizdinio pagrindą. Žinoma patys žmonės savo civilizacijos taip neapibrėžė, nes jie dar nemąstė šiuolaikinio mokslo terminais, tačiau tai darome mes, retrospektyviai primesdami savo nustatytas charakteristikas. Šioje eroje žmogaus poveikis "geologijai" plačiąja prasme buvo minimalus, nes gyvenimo būdas buvo gamtinis, prasidėjęs kaip klajoklių gyvenimas ir tik vėliau tapęs sėsliu. Santykis su išoriniu pasauliu buvo ritualinis, apeiginis, turintis garbinimo ir kulto bruožų. Todėl poveikis aplinkai buvo minimalus: dar nebuvo atvertos hipostratos ir ši "mentalinė" era sutapo su geologiniu holocenu, tai yra laisvai besivystančios ir nenaikinamos planetos pasauliu.

Maždaug nuo filosofijos atsiradimo prieš 2500 metų prsideda civilizacijų persiorientavimas, kur žmogus tampa svarbesniu dėmesio objektu už gamtą. Tai buvo ilgo persiorientavimo priešaušris, kuris savo finale sukūrė tokį didelį technologinį žmonijos išsivystymą, kad pradėjo veikti planetos gyvybės sferos raidą ir net geologinę jos būklę, pačioje persiorientavimo pabaigoje sukūrus dirbtinę technosferą, kuri vis labiau išstūminėja netūralią gamtą. Tai, žinoma, prasidėjo nuo milžiniško masto planetos urbanizacijos, sukūrusios iš gamtos išėjusių žmonių bendruomenes, kurios dabar labai sparčiai technologizuojasi ir pereina į transhumanizmo ir pohumanizmo būkles: iš pradžių įveikiama gamta, gamtinis būtinumas, o po to pradedama įveikinėti ir patį žmogų, siekiant jį peržengti. Mano manymu, tai prsidėjo nuo filosofinės revoliucijos, kurios pasekoje žmogus atsisakė orientacijos į anapusinę tikrovę, garbinimo santykio su ja ir vietoj to į pirmą planą iškėlė žmogų, siekiant atsakyti į klausimą, kas jis yra.

Dabar jau akivaizdu, kad šis finalas yra pradžia peršokimo į naują pasaulį, kuriame vyrauja technika, dirbtinumas, gamta pakeičiama dirbtinėmis ekosistemomis, o gyvūnai - "Boston Dynamics" robotais. Tai yra atsisukimas į techninį daiktą, kurio pabaiga bus technoceno pasaulis, apie kurį šiuo metu mąsto tik mokslinės fantastikos autoriai ir futuristai. Antropocenas yra tik ekologinės problemos pradžia, o technocenas - radikalus technosferos išsiplėtojimas, laukinę gamtą padarantis beveik neegzistuojančia - išskyrus įvairius regioninius parkus ir draustinius. Šio pasaulio centru, kaip manoma, bus super DI (dirbtinis intelektas), kuris valdys visą technoparką kaip daiktų ir žmonių internetą, kurio tikslas bus - vis didesnis įsitvirtinimas tikrovėje, vis didesnis jos technologizavimas, išsiveržiant net iš planetos kalėjimo į kosmosą ir technogamtą platinant net ten. Tai galima sudėti į tokią hierarchiją:

DSI [technocenas] - MS [antropocenas] - DS [teocenas]

DSI - dirbtinis superintelelektas
MS - mažoji sieva
DS - didžioji sieva

Tarus, kad ateis toks laikas, kai bus suprasta sąmonės paslaptis ir bus išmokta kurti dirbtinę sąmonę, laukia dirbtinės gyvybės suklestėjimas, kuris pralenks sintetinės gyvybės proveržį įgalinamą genetikos proveržių. Bus įmanoma kurti įvairius variantus, kur dirbtinė sąmonė bus jungiama su sintetiniais kūnaisa arba kurti gryną techninį organizmo imitatorių. DI procesorius bus pakeistas kokybiniu informacijos sumatoriumi, robotui suteikiant dirbtines "ontologines būsenas", vadinamas sąmoningu realybės suvokimu. Žinoma, iki to toli ir žmogus dar per mažai pažintas, tačiau šiuolaikiniai transhumanistai ir pohumanistai tiki, kad tai nėra neišsprendžiama problema. Turint omenyje tai, kad dirbtinė sąmonė bus neprogramuojamas, bet apsimokantis techninis gyvūnas, kokia bus jo evoliucija - sunku prognozuoti ir dar sunkiau prognozuoti, koks bus techninės sąmonės požiūris į natūralią sąmonę. Dėl šios priežasties kyla klausimas dėl tokio technosferos raidos scenarijaus tikslingumo, nes žmonija pjauna šaką ant kurios sėdi.

Galima iškelti klausimą, kokio požiūrio į šį klausimą laikomasi filognozijos doktrinoje? Šiuo metu nuo galutinio atsakymo esu linkęs susilaikyti, ir galiu pakartoti, ką kai kuriose kitose vietose jau esu išsakęs. Pagrindinis žmogaus ir žmonijos tikslas yra vis geriau pažinti realybę, kurią pažinus - nebūtina ją iš karto versti technologine mašina. Tam tikri techniniai proveržiai, norint vis labiau įsigylinti į hipsotratą - neišvengiami, tai tai turi būti daroma ribotai ir nuosaikiai. Kol nėra galingo techninio proto sąvokų aparato - atsisakyti primityvių gyvybės darkymo priemonių, kurios labiau panašios ne į proveržį, bet į pasityčiojimą, kapitalizme skatinamą pelnų vaikymosi logikos, kaip E. Musko "Teslabot". Žmogus turi daug neišnaudotų natūralių vystymosi galimybių, kuriose turi būti siekiama vis labiau atverti hipostratą ir paversti ją tokia civilizacijos forma, kuri būtų maksimalus teorijos vystymas ir tik minimalus jos įtechninimas, visą dėmesį sutelkiant į etinį praktikos dėmenį. Savo teoriją siekiu pagrįsti antiantropocentrine perspektyva, tačiau ją perkeliant ne Dievą, ne į DI, bet į tą natūralų fundamentą, kuris yra visos žmogaus vidinio pasaulio pamatas, kuris krikščionybėje vadinamas Tėvu, o aš vadinu didžiąja sieva. "Aš esu Tėve", filognozijos metodu galima pavaizduoti kaip Tėvas [Sūnus]. Tėvą pakeitę didžiąja sieva turime tokius mažosios sievos variantus:

DS [MS1] [MS2] [MS3] [MS4] [MS5] [MS6] [MS7] [MS8] [MS9]

Žmogus yra MS6, arba šeštas mažosios sievos lygmuo, turintis galimybė vystytis nuo pradinio varianto, iki išsivysčiusio, pažangiojo žmogaus, kurio transhumanizmas yra ne biologinis, bet dvasinis. Kitaip, norėdami peržengti žmogų, turime gerinti jį ne tiek išorėje, kiek viduje, didindami Įstatyme sumuojamos hipostratį gylį. Tai išreiškiama tokia struktūra:

MS6 - S[DS1] H[DS999]
MS1 - S[DS100] H[DS900]

MS - mažoji sieva
DS - didžiji sieva
S - sumatorius
H - hipostrata

Kaip žinia, kadangi sumatorius yra dvivietis, vadinamas uliumu, jis pasidalinęs į du polius, kurie, tarpsavyje sąveikaudami, kuria kalbinę / techninę sintezę. Tad sumatorius S[DS100] gali turėti pusiausvirą tipą, 50 + 50, ir nepusiausvrirą, kur vyrauja arba proto kompiuterio sumatų perteklius arba juslinių hipostratos klodų išplėstas sumavimas, rodant gilesnį "pasaulio vaizdą". Pirmas išplėtimo variantas įmanomas jau dabar, o antras variantas, kur daugiau ne proto, bet realybės, manau, bus įmanomas sukūrus DHA (dirbtinis hipostratų atvaras).

Taigi, mano manymu, žmogus nuo primityvaus kūno organų technologizavimo turėtų persiorientuoti į dvasinį vystymąsi ir kurti dvasinį, o ne biologinį transhumanizmą. Svarbiau ne tapti kūno ir psichikos inžinerijos auka, kuri leidžia milijonus modifikacijoms, bet "pažinti save" ir tinkamai pasiruošti didžiajai kelionei gyvenimo pabaigoje. Juk gyvenimas laikinas ir amžinu jis neturi tapti, nes tai žemiausio rango būtis, iš kurios turi būti siekiama išsivaduoti, o ne įamžinti.

Aukštyn