violetpink1 apie tikėjimą

Pradėjo violetpink1, gegužės 07, 2019, 20:56:18

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

violetpink1

Noriu parašyti apie savo tikėjimą, nes tai yra pagrindinė praktika, kuri mane lydi nuo tam tikro amžiaus šalia visų kitų dalykų, o taip pat, visos kitos praktikos yra šiai pavaldžios.
Nuo 6 iki 23 metų, tam tikra forma, kuri buvo pripažinta kaip lengva, man reiškėsi epilepsija. Aš esu įsitikinęs: tikėjimas, kurį čia aprašysiu, padėjo man pasveikti.
Laikau, jog tam tikro pobūdžio tikėjimas Dievu, manyje atsirado kai man buvo 14 metų. Tai nutiko skaitant Stepono Stulginskio knygą "Rytų Kosminės Legendos".
Beskaitant šį Teosofijos tekstų rinkinį man patraukli tapo idėja, jog egzistuoja "viską apimanti sąmonė".
Nuo vaikystės man patiko girdėti įvairią muziką, tai dažnai pakylėdavo mano jausminę ir mentalinę būsenas. Bėgant metams, o ypač prasidėjus interneto erai, atradau jos daugiau ir ėmiau netik girdėti, tačiau ir klausyti.
Šie du dalykai - tikėjimas aukštesne, viską apimančia sąmone ir muzikos klausymas - tapo svarbia mano gyvenimo dalimi, nes suteikdavo gyvenimo džiaugsmą tuomet, kai būdavau dėl ko nors nusiminęs; taip pat, kai prarasdavau ar bent jau atbukdavo jausminės ir mentalinės būsenos, epilepsijos reiškimosi dienomis - tikėjimas ir suvokimas, jog yra aukštesnė sąmonė, bei muzikos garsai, man gražindavo sveiką gyvenimo pajautimą.
Bėgant laikui, norėjosi to daugiau - daugiau, o taip pat pažinti išraiškas to, kuo tikėjau.
Pirmiausia pradėjau vadinti tai "Absoliutu". Tai jau suteikė man pačiam šiokį tokį aiškumą: Absoliutas yra tai, kas talpina savyje viską. Tiesiog viską.
Kaip auga noras pažinti ir suartėti su meilės objektu, taip augo mano norai susiję su tikėjimu: norėjau matyti vaizduotėje arba sapnuoti vaizdu patį Absoliutą kokioje nors didingoje išraiškoje.
Mano noras neliko neišpildytas - kai man buvo daugmaž 19 metų, 2007, užsinorėjęs vaizduotėje galėdavau pradėti matyti dvi vyriškas, žmogiško tipo akis, žvelgiančias ramiu, supratingu žvilgsniu; siejau tai su Absoliutu.
Seniau tas akis matydavau kaip senio, tačiau vieną dieną pradėjau matyti kaip jaunuolio.
2011 paskutinį kartą pasireiškė tai, kas buvo man pripažinta kaip epilepsija. Esu įsitikinęs: tikėjimas Absoliutu ir šviesia ateitimi, kada ji bebūtų - ar šiame, ar kitame gyvenime - pats noras gyventi ir džiaugtis, bei 2012 metų Saulės audros, galutinai ištrynė tą mano negalavimą (nepaisant įprastinio požiūrio į Saulės vėtrų poveikį žmogui, kiekvieną kartą aš nusiteikiu, jog tai suteiks mano sveikatos; 2012 buvo stiprios...  :)  ).
Vėliau ieškojau internete terminų Sanskritu, kurie apibūdintų tai, kuo tikiu, tokiu būdu kaip tikiu. Tiksliausiai tai apibūdina sąvoka "Parabrachmanas": "Para" - aukščiausias, "Brachmanas" - kūrėjas.
Nuo pat tikėjimo pradžios labiausiai akcentavau sąmonę ir supratingumą, kaip aukščiausias Dievo savybes.
Taigi, Parabrachmanas, arba Absoliutas, man yra sąmonės, supratingumo, gyvenimo dovanos, sveikatos ir meilės dievas.

Vytautas

Citata iš: violetpink1  gegužės 07, 2019, 20:56:18bei 2012 metų Saulės audros, galutinai ištrynė tą mano negalavimą
2012 metais buvo iš esmės pakeistas šis pasaulis. Nuo žmonių atskirtas tas kas sukūrė ir valdė žmonės. Atitinkamai dingo nematoma įtaka. :) Tai įvyko kažkur rugpjūčio pradžioje. :) 

arkliukas

Ką čia aprašei, yra tavo susidūrimas su savo pasąmone bei galbūt iš dalies ir su visos žmonijos kolektyvine pasąmone. Ar tai vadinti absoliutu? Na tikėti žmonijos svarba ir didingumu norėtųsi, bet realybė rodo kiek ką kita - kol kas tokio vardo nesame verti. Tie simboliai, kuriuos matei, tėra tavo asmeninis įsivaizdavimas ir interpretavimas to informacinio proceso, aprašomo kolektyvinės pasąmonės archetipais.

Šiaip pagirtina, kad ėmei domėtis, ieškoti, kas ar patvirtintų, ar paneigtų tavo tas patirtis. Bet ieškoti paneigimo ar patvirtinimo čia nėra prasmės, nes kiekvienas tą patį reiškinį suvoks šiek tiek skirtingai. Jeigu norėtum išties suprasti, ką čia patyrei, tai siūlyčiau labiau pasigilinti į C. G. Jung darbus. Ypač siūlyčiau paskaityti jo knygas "Kolektyviniai pasąmonės archetipai" ir po to "Raudonoji knyga (Liber novus)". Turėtum tada geriau suvokti, kas čia buvo, ir savo konkrečius vaizdinius susieti su tuo, kas buvo iš tiesų. Mano žinios nėra tokios gilios apie įvairių kultūrų tikėjimus, jog galėčiau išnarstyti tavo konkrečią patirtį ir sudėlioti konkrečius archetipus, su kuriais susidūrei. Todėl to daryti net neketinu.

Bet viena tai aišku. Tai - joks Dievas, o tiesiog tavo pasąmonės veikla.

violetpink1

 :) Pasąmonės (kaip ir sąmonės...) veikla vyksta santykyje su ją supančia visata.

arkliukas

Citata iš: violetpink1  gegužės 09, 2019, 11:42:19:) Pasąmonės (kaip ir sąmonės...) veikla vyksta santykyje su ją supančia visata.
Labai gerai, jog tą pastebėjai. Tačiau veiklos vyksmas santykyje su supančia Visata ką sako konkretaus? Kad yra kažkoks ryšys ir tiek? Koks tas ryšys? Kokia jo prasmė tau asmeniškai? O galbūt tas ryšys universalus visiems mums? Santykis tarp A ir B yra visur, bet kur kas įdomiau ne pats santykio žinojimas kaip tokio egzistavimas, tačiau paties santykio struktūrinė sudėtis. Va tada matai, kad negali visko taip įprastai vienu modeliu aprašyti.

Aukštyn