Tiesa ir iliuzija

[a.t.sielis]

Ok, tai ką tu galėtum tada vadinti tiesa? Iliuzijos iliuziją? Manai, kad išnykus žmogaus sąmonei ir protui nebeliktų ir pvz objektyviai veikiančios gravitacijos jėgos? Visata su visais savo dėsniais išnyktų kartu su žmogaus sąmone? Lyg kokia žmogaus proto ir sąmonės uždangėlė? Ir kodėl šitos „iliuzijos", šitos dėsningos uždangos kuri galbūt egzistuoja tik esant sąmonei, žmogui paprasčiausiai nepavadinus aiškesniu žodeliu - tiesa? Paprasčiausiai vardan aiškumo nevadinti viską vienu ir į save daug nesąmonių talpinančiu žodeliu - iliuzija? Ir išvis nesuprantu kas „pasaulėjautą perprantant iš kito kampo" yra pasiekiama? Parodai abejonę egzistuojančia tikrove, tiesa, objektyvia realybe? Ir kas iš to, kur tai nuveda?

Geri klausimai, nors ir ne man skirti, bet verti atskiros temos.

Tiesa - pilna realybė, o iliuzija - iškreiptas tiesos (ne)suvokimas, dalinis atspindys. Be tiesos negalėtų būti iliuzijos. Tarkim, virvės gabalas yra realus daiktas, o jeigu tamsoje mes susirangiusį virvės gabalą palaikytume gyvate, tada tai būtų mūsų iliuzija. Be realios virvės negalėtų būti šios iliuzijos.

Išorinio pasaulio dalykai, kaip ir šis mūsų gyvenimas - laikini, bet mes dažnai tai pamirštame, ir gyvename tarsi tai galėtų tęstis amžinai. Tai iliuzija.

Kol sveiki ir jauni, nesuvokiame, kad būsime seni ir ligoti, tai irgi iliuzija.

Kuriame įvairius gyvenimo planus, norų įgyvendinimo scenarijus, bet vieną dieną viskas gali staiga pasibaigti, todėl dauguma planų ir įsivaizdavimų - iliuzijos.

Pamatinė iliuzija yra apie tai, kas mes esame. "Aš esu lietuvis, tokiu ir tokiu vardu, gimęs tokioje ir tokioje vietoje, dirbantis tokį ir tokį darbą, gyvenantis ten ir ten, norintis to ir to, galintis tą ir tą; ir t.t. ir pan." Atitinkamai, viskas suvokiama iš šios tapatybės perspektyvos. Bet jeigu aš esu kažkas skirtingo nuo fizinio kūno (ką parodo daugybė anomalinių atvejų, kurie buvo nagrinėjami šiame puslapyje ir forume), tada visa ši tapatybė yra klaidinga. Vietoje šios iliuzijos (virvės, kuri vaidenasi kaip gyvatė), tikroji tiesa (pati virvė) yra: "aš esu nemateriali sąmonės dalelė, atskira nuo fizinio kūno, išliekanti po fizinio kūno mirties". Nesu materialios gamtos kūrinys. O kokia tikroji mano tapatybė, koks mano vardas, ką aš galiu, ir ko noriu, kaip dvasinė siela? Tai jau būtų gilinimasis į tiesą, kas ir sudaro neiliuzinę gyvenimo misiją.

Manai, kad išnykus žmogaus sąmonei ir protui nebeliktų ir pvz objektyviai veikiančios gravitacijos jėgos? Visata su visais savo dėsniais išnyktų kartu su žmogaus sąmone? Lyg kokia žmogaus proto ir sąmonės uždangėlė? Ir kodėl šitos „iliuzijos", šitos dėsningos uždangos kuri galbūt egzistuoja tik esant sąmonei, žmogui paprasčiausiai nepavadinus aiškesniu žodeliu - tiesa?

Išorinė visata - tik dalis tiesos; iliuzija yra tai, kad išorinę visatą laikome viskuo, ir turime klaidingos tapatybės santykius su išorine visata. Atrodo, kad esame išorinės visatos kūriniai, fiziniai materialūs kūnai, ir kad viską valdo išorinės visatos dėsningumai. Bet iš tikro jie valdo tik tą išorinę dalį. Išorinė visata - ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

Sąmonė, dvasia - nepavaldžios išorinės visatos dėsniams, transcenduoja virš jų. Tuo galima įsitikinti filosofiškai nagrinėjant, bei iš anomalinių reiškinių. Sąmonė - kažkas super super subtilaus, nepagaunamo. Materija visados esti erdvėje; erdvė yra tai, kas talpina savyje, yra visų materijos būsenų būtinoji sąlyga. Panašiai, galima pamąstyti, kad visi realybės klodai turi būti kažkokioje super super realybės "erdvėje", ir ta galutinė erdvė, arba tai, kame viskas egzistuoja, yra visuminė sąmonė. Visa grynoji būtis kaip egzistuojantysis subjektas, turintis savo "aš". Jis vadinamas Absoliutu arba Dievu.

Ta visuminė sąmonė amžina, ir kadangi sudaro visą egzistenciją, tai turi visas egzistencijos galimybes savo rankose, gali įgyvendinti bet ką, nes viską iš esmės įgyvendina savyje. Išorinė visata - vienas iš tos visuminės sąmonės veikimo rezultatų. Tai reiškia, kad materija - sąmonės išvestinė, "sukietėjęs" sąmonės reiškinys. Visuminė sąmonė amžina, todėl išorinės visatos objektyvumas turi visuotinumo ir pastovumo bruožus. Mūsų mažytė sąmonė negalėtų palaikyti "visatos užsklandos", bet visuminei sąmonei tai pilnai įmanoma. Todėl kad ir kas vyktų su mūsų mažytėmis sąmonėmis, išorinė visata neišnyksta, nes ji nėra mūsų kūrinys. Išorinė visata - didžiosios sąmonės kūrinys.

---

EDIT:

Toliau, kaip suprasti tą išorinės visatos kaip uždangos vaidmenį? Klaidinga tapatybė, kai susirišame su šio pasaulio dalykais, kaip su savimi ar mus apibrėžiančiais, paslepia nuo mūsų tikrąją mūsų prigimtį. Jeigu mąstau, kad esu šis kūnas, tada nemąstysiu apie save kaip apie sielą, ir nekelsiu klausimų apie tą transcendentinį save. Manysiu, kad toks iš viso neegzistuoja. Arba praktiškai/pragmatiškai yra nereikšmingas - "kadangi apie tai nieko nežinome, tai apie tai geriau ir nešnekėti, negalvoti". Taigi, klaidinga tapatybė uždengia mus nuo mūsų pačių ir nuo pirminės visos egzistencijos priežasties.

Kas įdomu, kad ta klaidinga tapatybė turi visas sąlygas susidaryti. Išorinis pasaulis turi savo formas, savybes, jų kompleksus, kurie sudaro sąlygas formuoti įvairiausioms mūsų tapatybėms, joms būti tęstinėms ir sudaryti harmoningos, organiškos būties mažas visumas, tai yra kiekvieno iš mūsų gyvenimėlius, taip, kaip juos suvokiame iš vidaus. Vadinasi, šios "uždangos" nėra savaime susidarančios iliuzijos. Jos kyla iš išorinės visatos, kuri taip ir sukurta, kad leistų mums susidaryti klaidingas tapatybes. Išorinė visata veikia kaip globalinė uždanga, kuri vienu ir tuo pačiu metu atspindi realybės esmes, ir jas iškreipia. Išorinė visata - Absoliuto kūrinys, todėl viską gauna iš Absoliuto. Ji primena filmą, kuriame mums pasakojama apie realybę, o mes patys esame to filmo veikėjai. Filmo scenarijai nėra galutinė realybė, tai tarsi pamokos, kurių dėka galime atrasti tikrąjį save arba galime pamiršti, užsimiršti savo vaidmenyse. Priklauso nuo sąmoningumo, nuo to, ko iš esmės norime, kurią pusę renkamės - filmo ar galutinės realybės. Mūsų vaidmenys filme nėra galutinė realybė, jeigu juos tokiais laikome, tai iliuzija. Taigi, tiek paklusimas iliuzijoms, tiek išsivadavimas nuo jų - Absoliuto veikimo pasekmė. Jis siunčia šią uždangą ar užsklandą. Mūsų klausimas būnant šiame visatos "filme" turėtų būti - "ką mums nori papasakoti aukščiausia viską kurianti esybė, ko išmokyti?" "Kas ir kodėl lieka nuo mūsų paslėpta". "Kur raktas, atskleidžiantis visą realybę?".

Tada prasideda dar įdomesni dalykai. Pasirodo, kad visatos "filme" yra vietų, kurios nėra suvaidintos, bet kur ateina Pats Absoliutas, parodyti, kokia yra tikroji realybės tapatybė, kokie vardai, kokie amžinieji sielos vaidmenys. Kas ten veikiama, kai nežiūrimas "filmas", ir "nevaidinama", o gyvenamas tikras gyvenimas už kino teatro ribų.

[Vytautas]

Visai neblogai a.t.sielis čia apibūdino realybę ir iliuziją. Aš tai suprantu gal truputi kitaip. Iš tikro šis 3d pasaulis su mumis egzistuoja visai realiai ir nėra čia jokios iliuzijos. Nebent iliuzijos yra su mūsų pažinimo ribotumu. Bet tiek kiek teikia informacijos mūsų juslės viskas normaliai realu ir nėra ko čia gudrauti ir daryti kažkokius išvedžiojimus. Aišku pagrindinis klausimas ar "aš" ir kūnas yra tapatu. Bent mano grynai asmeninė patirtis rodo kad aš esu ne kūnas. Aš valdau šį kūną bet tikrai esu ne kūnas. Tai kas aš esu? Suprantama kalba tai "minčių gniužulas" arba "minčių visuma". Maža to ta minčių visuma jau yra išreikšta per neuronų veiklą. Bet pradinėje būsenoje ji yra kažkur ne materialume ir neišreikšta per šią materiją. Iš ten ta minčių visuma ir "persikelia" į šį pasaulį žmogui gimstant bei grįžta atgal žmogui mirštant. Jokių čia iliuzijų ar kažkokių neaiškumų nėra. Tik mažas niuansas manau žmonės nori ir ieško anapusiniam pasaulyje kažko "materialesnio". O lieka tik mintis ir nieko daugiau. Mintis jau šiaip nematerialiai atrodo. O tai kokia ji dar iki pasireiškimo šiame pasaulyje.
Vėl gi kas yra dievai, nors tai visiškai nevykęs pavadinimas. Tai vėl būtent pirmapradės amžinos (dvi moteriška ir vyriška) minčių sankaupos, kurios tiesiog materializavo šį 3d pasaulį. Jos gali keisti šį pasaulį bet šis pasaulis nėra jų dalis, nes tai iš esmės skirtinga. Mes taip pat neesam jų dalis. Mes esam atskiros minčių sankaupos kažkaip atsiradę iš pradinių bet egzistuojančios visiškai atskirai ir savarankiškai.
Taip kad normaliai gyvenam šioje realybėje. Matyt turim kažkokias užduotis pažinti šią realybę ir tuo kartu nėra prasmės pasinerti į ne materialų pasaulį. Be to to ir neįmanoma padaryti. Tiesiog gausim kažkokių iliuzijų kratinį. Viskam savas laikas.

[a.t.sielis]

Iš tikro šis 3d pasaulis su mumis egzistuoja visai realiai ir nėra čia jokios iliuzijos. Nebent iliuzijos yra su mūsų pažinimo ribotumu.

Taip, tą patį rašiau:

Išorinė visata - ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

[Vytautas]

Išorinė visata - ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

Galbūt mano samprata apie visą realybę ir ne realybę yra iliuzija  Bet tos pradinės minčių visumos  viską taip "suorganizavę" kad mes šį pasaulį pažinume ir orientuotumėmės jame juslių pagalba. Būtent per savo asmenines juslių patirtis ir gavęs atitinkamą pažinimo informaciją iš pradinių minčių sankaupos, kurios tiesiog truputi pamanipuliavo šiuo 3d pasauliu kad suteikti man reikiamą informaciją. Tobulesnio pažinimo būdo nėra. Taip jau duota nuo pradžių. Be to visam tam procesui buvo būtina absoliučiai švari mano būsena tam kad nebūtų informacijos iškraipymų. Informacija pateikta būtinumo ir pakankamumo principu. Pvz dabar jau du metai nieko nevyksta. Tam kad labai aiškiai suvokti skirtumą tarp buvimo ir nebuvimo. Vėl gi viskas privatu ir neskirta kažkokiam viešinimui. Paplepėti čia galima bet tai daugiau pagalba pačiam sau sudėlioti tinkamai mintis.

[a.t.sielis]

Manau, viena iš aktualių šiuolaikinių intelektualinių problemų yra chaotiškos visatos įvaizdis. Jeigu visata chaotiška, kaip ji gali būti sąmonės kūrinys? Neįžvelgiame, tiesiogiai ir akivaizdžiai nejuntame sąsajos tarp visatos, tokios, kokią matome ar įsivaizduojame, ir kurančios sąmonės. Susidaro tam tikras barjeras, pradeda atrodyti, na va, "visata didelė, veikia chaotiškai, nesuprantamai, su visais savo dėsniais, tokiais kaip gravitacija, egzistuoja objektyviai. Pernelyg harmoningos filosofijos apie sąmonę, kaip visatos priežastį, nesiderina su šiuo objektyviai patiriamu visatos vaizdu, todėl jos greičiausiai tėra išvedžiojimai, o ne objektyviai egzistuojančios realybės apibūdinimai".

Šią problemą galima nagrinėti. Visų pirma, chaotiškos visatos įvaizdį susikūrėme pradėdami nuo materialistinių prielaidų. Redukavome tai ką matome pvz. žvaigždėtame danguje, kaip kažką, kas nieko nereiškia ir jokios prasmės neturi. Iš anksto redukavome, o tada matuojame. Ir tada iš savo matavimų konstruojame tam tikrą modelį, kuris tampa moksliškai įtvirtintu.

Bet pirmas dalykas tas, kad matavimai turi paklaidą ir ribotumus. Koks paklaidų ir ribotumų mastas bendroje visumoje neturime galimybių įverinti. Gali būti iki 100 proc. klaidingumo.

Antras dalykas, ką jau aptarėme anksčiau, pati visata sukurta taip, kad suponuotų mums iliuzines tapatybes ir iliuzines sampratas. Todėl ir chaotiškos visatos įvaizdis taip pat gali būti tam tikras suponavimas, iliuzijos primetimas tiems, kieno pasirinkimai yra kaip tik ties ta riba - "ar visata yra sukurta, ar nesukurta". Jie turi apsispręsti, ir tai, kaip jie apsisprendžia, apsprendžia jų būtį. Ar mes norime sąmonės, ar chaoso, ar gyvybės, ar inertiškos materijos? Yra barjeras atrasti Sąmonę, slypinčią už visko, ir tik tas, kas turės tikrą norą, peržengs tą barjerą.

Priklausomai nuo mūsų sąmonės paskendimo šešėlyje lygmens, mums "transliuojama" šešėlinė visko pusė. Mes matuojame žaibus, bet nesuprantame, kad žaibai yra tik "kietoji reikalo pusė", praleidžiame asmenybę, kuri valdo žaibus. Juokiamės iš senovės žmonių, kurie, esą, išsigandę gamtos jėgų, tokių kaip žaibavimas, išsigalvojo personifikuotus dievus. Bet tai tik mūsų šiuolaikinė pasaka apie pasaulį. Bėda ta, kad nenorime gilintis į realybę filosofiškai ir moksliškai, nepagrindžiame savo teiginių kietais faktais, maitiname save tokiomis nepagrįstomis paviršutiniškomis pasakomis ir saviapgaulėmis. Šiais laikais tiesa laikoma tai, kur daugiausiai cinizmo ir neapykantos.

Bet geriausias dalykas tas, kad mūsų širdis su tuo patyliukais nesutinka, ir visados ieško gėrio, šviesos, meilės, gyvybės, sąmonės.

[Parcufas]

Zmogus materialu pasauli jaucia 5 jutimo organu pagalba. As niekad nejauciu objektyvios realybes, o tik tai kaip ji mano atzvilgiu pasireiskia. Esmes pajaust nei savo nei kazko kito neimanoma. As tik galiu pajausti tai kas is jos iseina ir ka as savo jutimo organais pagaves, intepretaves pajauciu. Tai niekad nera objektyvu. Nei materialus nei dvasinis pasaulis nera objektyvus. Objektyvumas nebent tame, kad aukstesnė pakopa - objektyvi zemesnes atzvilgiu. Taip pat ir su tiesa.

Kas egzsituoja ne manyje - as nezinau. As niekad nejauciu to kas yra ne manyje, nes tai neimanoma, as galiu jausti tik savyje. Tai kad man atrodo jog realybe egzistuoja isoreje - iliuzija. Zmogus taip sukurtas, tarsi turintis 5 jutimo organus ir tarsi su tais 5 jutimos organais jauciantis isorini pasauli. Tarsi esu as, turintis kuna su 5 jutimo organais ir esantis/gyvenantis materialiame pasaulyje. Bet istikruju, pats AS esu galutinis imtuvas, o ne mano 5 jutimo organai. Ir as neegzistuoju su savo kunu materialiame pasaulyje. O tas materialus pasaulis ir mano kunas egzistuoja manyje. Man tik taip "paiso" - tarsi turiu kuna ir su juo jauciu isorini pasauli. Bet ir isorinis pasaulis su visa visata ir tas kunas yra manyje. Nieko nera ne manyje. Tas pats kompiuteris stovintis pries mano akis yra manyje.
Prie to mokslas yra priejes.

Dabar taip iseina, jei visa realybe yra manyje tai as pats stebiu save is sono? Taip. As esu abstraguotas pats nuo saves. Kodel? Del to, kad jei manyje butu visos tos savybes kurias as jauciu esancias isoreje, as nejausciau ju, jos tiesiog butu manyje. O kai jos abstraguotos nuo manes ir as jas matau isoreje, galiu jas tirti kaip jos pasireiskia mano atzvilgiu. Tik veiksme gali but tyrimo procesas.

Kodel materialus pasaulis yra iliuzinis dvasinio pasaulio atzvilgiu? Del to, kad as sukuriu objektyvu tūri su isoriniu pasauliu. As pradedu rezonuot i isorini pasauli supanasedamas savybemis. As gamtos atzvilgiu tampu savo ketinimu lygus. Gamta yra duodanti, o as gaunantis. Kame cia gali but rezonansas ar savybiu panasumas jei mes esame visiskai priesingi savo esmemis? Tik ketinime. As visad busiu gaunantysis ir as niekam nieko neturiu, nei galiu duoti. Bet ketinima as galiu pakeist, del ko as kazka gaunu? Jei as savo ketinima(vektoriu) pakeiciu is gavimo del gavimo(del saves) i gavima del atidavimo(del kito) supanaseju savo savybemis su duodanciuoju. Tai yra zmogaus psichologine problema. Gauti del kito, tikraja to zodzio prasme, galima begale, o gavimas del saves yra ribotas. Visa saknis musu problemu yra butent nemokejimas teisingai gauti. Ko pasekoje nejauciame tos vienos visa kuriancios jegos.

Realybeje yra keturios pazinimo formos - esme, abstrakcija, forma ir materija. Esme ir abstrakcija nera pazinoma. Dvasinis pasaulis nera kazkokia abstrakcija, bioenergetinis ar psicosomatinis reiskinys. Tai abstragcija nebent aukstesnes pakopos atzvilgiu. To ko nejauciu negaliu pavadinti vardu taip ir su esme, mes esmes, dievo, kurejo ar kaip bepavadintume, nejausime niekados, tik tai kaip ta esme musu atzvilgiu pasireiskia.  Dvasingumas tai savybiu panasumas su mus supanciu pasauliu kuri sukuriu rysyje su kitais.

[a.t.sielis]

Taip, viską suvokiame savyje, bet turime atsižvelgti, kad nesame tokie vieninteliai. Kiti žmonės nėra statistai mūsų pačių suvokime, tarsi būtų tik vaikščiojančios dekoracijos - jie patys yra savarankiški suvokėjai ir veikėjai, kaip ir mes. Kai žmogus nualpsta, ar miršta, kiti žmonės mato, kas vyksta su to žmogaus fiziniu kūnu ir sąmone. Sąmonė dingsta, o fizinis kūnas nefunkcionuoja. Remdamiesi šia bendrąja visų mūsų patirtimi, ne vien savo patirtimi, prieiname išvados, kad išorinis pasaulis yra objektyvus mūsų atžvilgiu, nors ir "transliuojamas" būtent mūsų sąmonei, viskas yra vidinė "transliacija", viskas suvokiama savyje. Šios "transliacijos" ypatingumas - jos bendrumas ir tai, kad matome pasaulį ir kitus savyje, o tie kiti mato pasaulį ir mus savyje. Iš daugelio ypatybių galime spręsti, kad nesame viso šio žaidimo ar transliacijos kūrėjai, bet tik maži dalyviai, o kūrėjas yra daug didesnis už kiekvieną iš mūsų ir už visus mus kartu sudėjus.

[Vytautas]

Dėl visatos chaotiškumo. Labai logiška kad pirmapradės minčių sankaupos turėjo sukurti tobulą nechaotišką visatą. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kiek aiškinuosi savais būdais tos atskiros naujai atsiradusios minčių sankaupos esančios jau 3d pasaulyje taip pat turėjo materijos kūrimo galimybių. Tiesiog prikūrė viso ko nereikia ir sujaukė tobulą sistemą. Šiuo metu turim ką turim. Iškyla klausimas ar pirmapradės minčių sankaupos atliks "remontą" kada ir kaip. Kiek suprantu dalį nematomų problemų jos jau išsprendė.
@Parcufas labai jau sudėtingai viską pateiki. Pagal mane viskas yra kažkaip elementariai paprasta. Koks agurkas egzistuoja ne manyje ir aš jį sėkmingai suvalgau. Jei egzistuotų manyje negalėčiau suvalgyti ir atitinkamai pats egzistuoti šiame 3d pasaulyje nes mirčiau iš bado.
Tas suvokimas visko savyje arba tiesiog gautos informacijos apdorojimas savyje bent man neatrodo kažkaip išskirtinai. Koks nors robotas taip pat priima informaciją ir apdoroja ją savyje pagal užduotą programą o ne kažkur. Aišku galimas sujungimas ir su kokiu super kompiuteriu. Bet čia jau konstruktoriaus reikalas. Mes gi esam visiškai savarankiški ir pradinės minčių visumos nesikiša į mūsų mokymosi procesą. Tiesiog jei kištųsi nebūtų egzistavimo prasmės.

[Parcufas]

Yra mano kunas ir didziajai jo daliai padaryta nejautra, del to as nejauciu likusiu 7 milijardu zmoniu.  Numires zmogus tai tiesiog tavo noras, kuri tu jauti kaip atsieta nuo taves ir mirusi. Kaip kuno lastele. Bet juk lastele tai ne as. Zmoniu gali but 7 milijardai gali but ir 100 milijardu, o gali but ir 2. Skirtumo nera, nes is principo nera 7 milijardu zmoniu. Tas 7milijardas zmoniu tai mavo padalintas egoizmas, kurio as vienas pats negaleciau iskesti,panesti. Egoizmo augimas pasireiskia visapusiskai ir per zmoniu vystymasi technologiskai ir per zmoniu kiekio augima ir beabejo per visas problemas.

Juk buvo sukurtas vienas kurinis, o ne 7 milijardai.

Egoizmas tai linijinis vystymasis, kuri jauciame kaip istorija. Problema, kad mes ne analoginiu(kokybiniu) principu vystomes, o kiekybiskai - egoizme. Kokybinis vystymasis kai mes virs savo ego vystomes. Prisijungiame kitus SAVO norus prie saves.


Tai, kad jauciames gyvenantys bendroje realybeje ir stebime tuos pacius objektus tai dar nepadaro jos objektyvia. Juk priklausomai nuo savo busenos ir savybiu kiekvienas subjektyviai jaucia tuos pacius objektus.

[a.t.sielis]

Bet ar visata tikrai yra chaotiška? Ar ji sujaukta?

Kad joje vyksta kova už būvį ir visokių tarsi neharmoningų reiškinių, kaip pvz. žemės drebėjimai ar asteroido smūgis į planetą, to neįrodo. Pvz. kai kuriamas filmas, jame kuriamos visokios karo scenos, bet ar tai reiškia, kad režisierius visų tų filmo scenų kūrimo nekontroliavo, ir kad filme nėra meninės harmonijos?

Jeigu paimti visą žmonijos sampratų apie visatą ir būtį spektrą, tai įvairovė neaprėpiama - nuo įvairiausių materializmo rūšių ir mišinių, iki įvairiausių agnosticizmo rūšių ir mišinių, iki įvairiausių dvasingumo rūšių ir mišinių. O kas jeigu Režisierius sukūrė visą šią sampratų įvairovę savo "visatos filme"? Ir visos jos turi prasmę, galutiniame scenarijaus tikslingume. Kai kurios kaip dekoracijos, bet visos kaip sąmonės lygiai, pakopos.

[Vytautas]

Bet ar visata tikrai yra chaotiška? Ar ji sujaukta?

Čia geras klausimas  . Bet sakyčiau prikurta visko nereikalingo papildomai. Maža to kadangi praktikoje susidūriau su dviem priešingai pasireiškiančiomis jėgomis tai gaunasi kad buvo pirmapradžių minčių sankaupa ir dar kažkas kas užsiėmė labai konkrečių šio 3d pasaulio įtakojimu. Iš tikro buvo tas režisierius su savais tikslais. Bet "režisierius" jau jaunesnių minčių sankaupų nevaldomas  kūrinys. Atvirkščiai pats tapęs valdytoju. Bet jis šio 3d pasaulio gyventojas nors ir visiškai kitoks. Aišku iš čia ir hierarchija, ir pakopos, ir lygiai.

[a.t.sielis]

Bet sakyčiau prikurta visko nereikalingo papildomai.

O kodėl tai nereikalinga? Gal kaip tik reikalinga. Didelė įvairovė, visokie sudėtingumai.

[Vytautas]

O kodėl tai nereikalinga? Gal kaip tik reikalinga. Didelė įvairovė, visokie sudėtingumai.

O kokia prasmė visos kitos visatos dalies išskyrus Saulę ir Žemę? Ar to nepakanka žmonių tarpusavio santykių vystymuisi? Techninė pažanga tikrai manau neturi nieko bendro su pirmapradėmis minčių sankaupomis. Kažkaip visko beprasmiškai per daug. Maža to tas viskas dar ir chaotiškas nors ir veikia kažkokios taisyklės. Vaizdas tarsi kūrė kas netingėjo. Netoli Žemės kažkoks asteroidų žiedas. Vadinasi kažkas susikalė. Žemėj taip pat tai dinozaurai tai ledynmečiai. Kažkokia betvarkė. Jokio tobulumo. Galų gale vienas kito valgymas. Ar čia tobulumas? Žmonės ne tobulume bando įžvelgti tobulumą. Bet juk reikia matyti kaip viskas yra realiai ir kaip sako nevynioti į vatą.
Ir dar kam reikalinga būtų daug įvairių civilizacijų išorinių formų jei "aš" ar sielos sandara vienoda. Mokymuisi visiškai pakanka ir vieno "apvalkalo" vieno civilizacijos tipo.

[a.t.sielis]

O kokia prasmė visos kitos visatos dalies išskyrus Saulę ir Žemę?

O kokia prasmė visos kitos Žemės dalies, išskyrus Kauną ir Vilnių bei Ignalinos atominę elektrinę?

Ar gerai suprantame kitą visatos dalį, kas tai yra, kas ten yra, kas ten gyvena ar negyvena?

Techninė pažanga tikrai manau neturi nieko bendro su pirmapradėmis minčių sankaupomis. Kažkaip visko beprasmiškai per daug. Maža to tas viskas dar ir chaotiškas nors ir veikia kažkokios taisyklės. Vaizdas tarsi kūrė kas netingėjo.

Techninė pažanga - demoniškas reikalas, o demonizmas reikalingas kaip tamsa, kuri išryškina šviesą. Kaip kažkas, kas kelia nepasitenkinimą, kad būtų įvertintos tikrosios vertybės.

Netoli Žemės kažkoks asteroidų žiedas. Vadinasi kažkas susikalė. Žemėj taip pat tai dinozaurai tai ledynmečiai. Kažkokia betvarkė. Jokio tobulumo. Galų gale vienas kito valgymas. Ar čia tobulumas?

Būtent, kad čia netobulumas. Dinozaurai iš viso kažkokia paslaptis, su tuo gigantizmu. Gyvename netobuloje sferoje, kad mokytumėmės apie tobulą sferą. Netobuloje sferoje yra tobulos sferos atspindžių, bet didelis tobulumo trūkumas. O esame čia dėl to, kad patys netobuli. Dėl netobulo veikimo patekome į atitinkamą sferą.

Žmonės ne tobulume bando įžvelgti tobulumą. Bet juk reikia matyti kaip viskas yra realiai ir kaip sako nevynioti į vatą.

Netobulumas tobulas dėl to, kad yra gera mokomoji priemonė. Panašiai kaip karas filme yra tobulai pavaizduotas ne dėl to, kad karas geras dalykas, bet dėl meninės įtaigos.

Ir dar kam reikalinga būtų daug įvairių civilizacijų išorinių formų jei "aš" ar sielos sandara vienoda. Mokymuisi visiškai pakanka ir vieno "apvalkalo" vieno civilizacijos tipo.

Sandara vienoda, o konkretumai ne vienodi. Pvz. visų žmonių veiduose yra nosis, akys, burna, lūpos, skruostai, kakta. Bet kiekvienas veidas unikalus. Tai panašiai, yra dvasinė įvairovė, ir ta įvairovė atsispindi įvairiose kultūros formose. Be to, yra įvairūs dvasinės pažangos lygiai, gradacijos, ir kultūrinės pakopos taip pat tai atspindi.

[Vytautas]

Kažkaip nematau jokios logikos ir prasmės pažinti netobulumą tam kad per jį pažinti tobulumą. Tiesiog beprasmis laiko švaistymas procesui.
Kas liečia tolimesnės visatos pažinimą tai paprasčiausiai neįmanoma ir iš to taip pat nuli naudos. Visiškai pakanka gyventi savo kaime tam lavinti laisvos valios principą nereikalinga visa visata. Nemėgstu keliauti nes tai tobulėjimui nieko neduoda. Tai tik domėjimasis išorinėmis formomis.
Kas liečia dvasinį tobulėjimą tai jis turi tik daug formų be konkrečių rezultatų. Kad ir koks nors vienuolis paaukojęs visą gyvenimą meldimuisi realiai nieko apčiuopiamo nepasiekia o tik turi viltį kad kažko pasiekė ir tai suveiks po mirties. Na dar kietesni pakeičia savo sąmonės būseną bet tai tik kaip narkotikų poveikis. Realiai nieko nepasiekia. Su visais viskas įvyksta taip kaip turi įvykti nepriklausomai nuo jų pastangų. Reiktų patikslinti kad prieš pora metų tie dalykai kai kam turėjo prasmės bet ne visiem. Bet dabar tai beviltiškas reikalas.
Taip kad maksimali įmanoma tiesa tai ką duoda mūsų juslės tiesiogiai, o iliuzijų iš gautos informacijos jau prikuriam sočiai. Maža to jas dar papildom kitų sukurtomis iliuzijomis ir gaunasi visiškas miksas. Iš tikro net interpretuojant savo juslių informaciją labai sunku neatsidurti iliuzijose. Apdorojant svetimą informaciją iš viso tragedija. Čia pvz ekonomikos klausimais kuriais domiuosi dabar. Visi plaukioja kas sau.
Ir dar pagalvojau. Išeina reik nužudyti kitą žmogų kad žinotum kad jo žudyti nereikia. Maža to tai dar reikia padaryti daug kartų. Tikrai į jokį pažinimą ar mokymąsi toks pastoviai vykstantis procesas nepanašus. Tikrai tai ne dieviška.