Titanas – Žemės ateitis?

[Benamis]

Paslaptingasis Saturno palydovas Titanas atskleidžia vis naujų detalių - mokslininkai sugebėjo pažvelgti pro jo storą atmosferos šydą. Tai, ką jie mato, galbūt laukia Žemės ateityje. „Cassini-Huygens" mokslininkas iš Arizonos universiteto (JAV) Jonathanas Lunine'as sako, kad Titanas labai smarkiai skiriasi nuo dabartinės Žemės, tačiau galbūt ne tiek daug skirsis ateityje.

Prieš „Huygens" zondo nuleidimą ant Titano paviršiaus 2005 m. niekas nežinojo, kas yra jo paviršiuje. Šis zondas Titano link skriejo prikabintas prie „Cassini" erdvėlaivio ir kelionėje užtruko septynerius metus, o po to per dvi su puse valandos kirtęs tankią Titano atmosferą dar 70 min. veikė Titano paviršiuje ir siuntė duomenis į Žemę.

„Cassini-Hyugens" kosminė ekspedicija buvo jungtinis NASA, Europos kosmoso agentūros ir Italijos kosminės agentūros projektas.

Nepaisant to, kad zondas veikė tik kelias valandas, jis surinko labai daug vertingos mokslinės informacijos.

Zondas nusileido labai kalvotoje ir nelygioje Titano paviršiaus vietoje. Nuotraukose matoma daug kanalų, atskirtų 150-200 m aukščio kalvagūbriais. Sprendžiant iš šių kanalų formos, greičiausiai juos išgraužė skysto metano srautai po metano liūčių.

Žemės dykumose tarpai tarp lietingų periodų gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, o Titane „sausros" laikotarpiai tarp metano lietaus periodų trunka šimtus, galbūt tūkstančius metų. Taip yra dėl to, kad Titanas skrieja daug toliau nuo Saulės negu Žemė, ir reikia daug laiko, kol išgaruoja pakankamas metano kiekis.

Įdomu tai, kad Titanas, - ko gero, panašiausias į Žemę Saulės sistemos kūnas, tik ten lyja metanu, kuris teka, garuoja ir vėl kyla į atmosferą, visai kaip vanduo Žemėje.

Prieš šią ekspediciją buvo spėjama, kad Titane yra metano ir etano vandenynai, kurių garavimas galėtų paaiškinti labai tankią ir nepermatomą Titano atmosferą. Tačiau vietoje vandenynų mokslininkai išvydo dideles į kopas panašias kalvas, sudarytas iš cukraus kruopelių dydžio hidrokarbonatų dalelių. Daugiausia kalvų yra pusiaujo srityje.

Taip pat yra ir lygumų; jos verčia daryti išvadas apie retus staigius potvynius. Visi palydovo ežerai ir jūros randami ašigalių regionuose. Taigi Titanas - dykumų planeta. Tose dykumose labai šalta ir sausa. Titane nėra vandenynų, tačiau tolimoje ateityje, kai Saulė pavirs raudonąja milžine ir ims plėstis, vandenynai išgaruos ir Žemėje.

Kur dingo visi Titano skysčiai? Greičiausiai jie slepiasi po palydovo paviršiumi, kaip ir Marse, o į paviršių prasimuša kaip geizeriai arba dėl vulkaninės veiklos. „Huygens" zondo nusileidimo metu buvo užfiksuotos ypač žemo dažnio radijo bangos. Jei šis spinduliavimas yra natūralios kilmės, o ne atsitiktinai sukeltas paties prietaiso, jis galėtų padėti mokslininkams nustatyti, ar po Titano paviršiumi yra skysčio, kiek jo ir kokiame gylyje galima aptikti.

Tačiau kol kas niekas negali pasakyti, kas sukelė tokį spinduliavimą. Galbūt jis atsirado dėl sąveikos su Saturno magnetosfera arba dėl kažkokių vidinių palydove vykstančių procesų. Kad ir kaip ten būtų, įmintos dar toli gražu ne visos Titano mįslės.

mokslasplius.lt