Ši tema skirta aštuntam "Filognozijos pradmenų" tomui, kuris vadinasi "Angelų diena". Čia bus dedami rašomi skyriai, kurie sudarys knygos turinį. "Angelų diena" tiesiogiai seka iš "Drakono akies", todėl ši knyga turi būti perkaityta, norint suprasti 8 tomą. Knygos kryptis - orientacija į transcendenciją istorijos sigile, kurios pagrindinė tema - metafizinė psichologija ir juodosios liepsnos doktrina (JLD).
Knyga turėtų būti baigta 2022 m. antroje pusėje; jos vystymąsi bus galima stebėti šiame puslapyje. Ką reiškia pavadinimas - kol kas neatskleidžiu, tai paaiškės kitais metais. Pasaulis skirstomas į žemutinę karalystę ir aukštutinę; anakstesni tomai daugiau buvo skirti žemutinei; tuo tarpu nuo šio tomo pereiname prie aukštutinės karalystės klausimų.
D. Mockus. Filognozijos pradmenys: angelų diena. 8 tomas. 2022 ISBN...
Mažoji kelionė
Žmogaus gyvenimo visumą patogu vaizduoti istorijos sigile, kuris buvo pristatytas „Drakono akyje", kurioje pateikta užbaigta visumos teorija, reikalinga norint suprasti žmogaus ir pasaulio paslaptį. Šiame sigile yra dvi pagrindinės orientacijos, iš kurių seka visi sątvaro sindromai: orientacija į istoriją ir orientacija į transcendenciją. Žmogaus gyvenimo kelias turi istorinį ir metafizinį dėmenį, ir priklausomai nuo to, koks dėmuo vyrauja - žmogus turi gyvūno arba metafizinio žmogaus psichologiją. Istorijoje, kurioje orientacija yra „prieš Dievą" arba „nuo Dievo", turime žmogų-gyvūną su signaline ir reaktyviąja sąmone, kuris iš savo sumatoriaus išsivalo visą metafizinę gelmę ir išeina į paviršių, trokšdamas kurti istoriją vienmačiu, ekstensyviu kūrimu, kuriame nėra nei gyvenimo, nei žmogaus gelminio dėmens. Tokiai psichikai būdingas ideologinis mąstymas ir globalizmas, kuris vienmačio, horizontalaus pasaulio ideologiją laiko pagrindine savo mąstymo ir veikimo forma, ir siekia ne transcendentinių, bet istorinių tikslų gyvenime.
Orientacija į transcendenciją atstatoma pateikiant juodosios liepsnos doktriną (JLD), kuri paaiškina žmogų jo visumoje, apimančioje tiek jo amžinąją, tiek laikinąją dalį, kurių supratimas reikalingas gyvūninės psichologijos įveikimui savyje ir perėjimui, prie aukštosios, metafizinės psichologijos, kurios esmė yra juodosios liepsnos teorija. Prisiminkime, kas tai yra. Žmogus - tai pirmapradis kūnas, žymimas P, kuris savyje suformuoja sumuoti informaciją sugebančią struktūrą, vadinamą sumatoriumi, žymimu S. P yra holoplastinė ir metafizinė žmogaus dalis, kuri apima viską, kuo jis yra tikrovėje anapus sumatoriaus, tačiau egzistencijos ir laisvės centras yra sumatorius, kuriame atsiveria realybės imitacija, susiaurinta ir išfiltruota forma, kuri yra suvokiantis, sąmoningas žmogus ir pasaulis. S ir P sujungti į vieną neišardomą visumą ir sudaro gyvūninio žmogaus branduolį, kuris yra genetinė programa, formuojanti giminines genealogines linijas šiame gyvenime. Tai mažoji žmogaus forma, kuri turi tik laikiną gyvenimą, rėminamą vaivorykšte tarp gimimo ir mirties, kuri užbaigia laikino gyvenimo kelionę. Tačiau tai ne visas žmogus, nes jis turi savyje amžinąją dalį, kuri ateina iš klodo, sudarančio vietinio pasaulio pagrindą ir yra kuriantis pradas. Juodoji liepsna sujungia S ir P, juos persmelkia ir yra aukštesnioji, dieviška žmogaus dalis, kuri įsikūnija į biologinį organizmą prasidėjimo momentu ir atsiskiria nuo jo - mirus. Filognoziniu formatu tai sutraukiama į tokią struktūrą, vadinamą „formule": JL [S, P].
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/12/jld.jpg)
Prisimenant apverstos pentagramos sigilą, substratinę jo dalį sudaro trys spinduliai: energetinės gaublės, informacinės gaublės ir kuriančiosios gaublės. Energetinė gaublė yra pirmapradžio gyvūninio kūno substratas, kuris žmogų apgaubia stipriųjų ir kietųjų energijų apvalkalu, daro jį materialia engzistencija. Ji paveiksle žymima EG. Informacinė gaublė sudaro sumatoriaus substratą, tai yra tą „organą", kurio užduotis ir tikslas - sumuoti aplinkos informaciją, kurti jos iliuzinę ir imitacinę formą, kuri suvokiama iš sąmonės vidaus ir yra gyvenimo centras, vadinamas realinu. Tai daroma iš morfizmų kuriant plotinius sumatus, kurie turi formą ir esmę, padedančią susidaryti supratimą, kas yra žmogų kurianti tikrovė. Informacinė gaublė žymima IG. Informacinė gaublė yra centrinė gyvūninės dalies substancija, kuri kuria rodančiosios sąmonės akį, įpaveikslinančią materialią ir nematerialią tikrovę. Pavyzdžiui, energetinė gaublė, į sumatorių įtraukiama kaip kieta medžiaga, sumuojama matomų ir nematomų daiktų pavidalu, kurie, tariama, sudaro šio pasaulio, kuriame tarpsta istorija, pamatą.
Kuriančioji gaublė yra pagrindinis pirmapradžio žmogaus substratas, surišantis informacinę ir energetinę gaublę, įvedantis į ją amžinąją dalį, kuri yra dieviškas žmogaus aspektas, sudarantis amžinąjį gyvūno komponentą. Kuriančioji gaublė vadinama juodąja liepsna, kuri yra žmogaus dalis, dalyvaujanti transcendentinėje kelionėje, ir turinti psichologiją, kuri išeina anapus šio pasaulio ir istorinės žmogaus dalies, kuria yra sumatoriaus realinas. Kitaip sakant, orientacijoje į istoriją minėtame sigile pagrindinis veiksnys yra sumtorius, turintis psichologinį arba pažinimo tipą; orientacijoje į transcendenciją pagrindinis žmogaus aspektas yra juodoji liepsna, kuri keliauja kelionę aukštutinėje karalystėje. Taip gauname didžiąją kelionę tikrame pasaulyje, kurią vykdo amžinoji dalis ir mažąją kelionę šiame pasaulyje, istorijoje, kurią vykdo sumatorius ir fizinis kūnas. Koks tikras juodosios liepsnos doktrinos pavidalas iš aukštutinės karalystės perspektyvos bus atskleista ateityje, tuo tarpu šiame skyrelyje pateikiama susiaurintas variantas, apsiribojantis vieno žmogaus perspektyva, kurios centre yra laikinas gyvenimas, istorija, prasidedanti gimimu ir užsibaigianti mirtimi.
Pirmapradis kūnas nubraižytame paveiksle suvokiamas iš biologinės perspektyvos, kurią valdo genetika, užprogramuojanti augimo, senėjimo ir mirties procesą. Šis procesas turi zenitinę dalį, žymima 100 proc. prie kurios pakylama nuo 0 proc. gimimo metu; po to prasideda senėjimo procesas, kuris yra žymimas nuolydžiu vaivorykštėje nuo zenito iki žemiausio taško, kurį žymi mirties momentas. Sumatoriaus trajektorija kitokia, ji ne vaivorykštinė, bet tiesinė, kuri kyla į viršų visą gyvenimą, plečiant gnostinės akies horizontą ir supratimą, ir prieš pat gyvenimo pabaigą pasiekia maksimumą, o jeigu kognityvinės funkcijos, priklausančios nuo biologinio substrato, susilpnėja, tai bendra gyvenimo patirtis, supratimas ir išmintis būna maksimume. Šis procesas turi standartinę 100 metų trukmę, kuri dalinama į penkias dalis, iš kurių atėmus pradžią ir pabaigą, centrinės trys yra svarbiausios: mokymosi, karjeros, valdžios.
Kalbant apie gyvūninę dalį, jos gyvūninę psichologiją, pagrindinis principas yra juodosios liepsnos kuriama „archontų" ir „demonų" psichologija, kurios visos kol kas neaprašinėsiu, į kurią pirma užuomina buvo padaryta „Drakono akyje" skyrelyje „Grožio metafizika". Yra 6 pagrindinės archontų ir demonų rūšys, kurios skirstomos pagal sievos teorijoje naudojamas šešias kryptis „burėje":
1) grožio archontas - bjaurumo demonas;
2) prasmės archontas - beprasmybės demonas;
3) gerumo archontas - žiaurumo demonas;
4) laimės archontas - kančios demonas;
5) malonumo archontas - skausmo demonas;
6) tikėjimo archontas - netikėjimo demonas.
Nuo to, koks aspektas žmogaus sievoje vyrauja, priklauso tai, ar žmogus turi archonto, ar demono sievą. Juodoji liepsna gali į sumatorių įdiegti archonto arba demono psichologiją, kuri priklauso nuo to, koks gyvūninės dalies potencialas: ar genealoginis medis yra vystomas, ir jis vystomas į gėrį ar į blogį. Pagrindinis skirtumas tarp archonto ir demono yra tas, kad archontas daugiau stato ir kuria, o demonas griauna ir žudo. Kadangi archontai ir demonai - nesutaikomi priešai, jie tarpusavyje konkuruoja dėl valdžios, ir tai, kokia planetoje vyrauja civilizacija, priklauso nuo galių pusiausvyros: jeigu valdžioje yra archontai - planeta klesti; jeigu valdžioje yra demonai - civilizaciją užvaldo dekadansas. Kaip juodoji liepsna kuria archonto arba demono sievą - bus atsakyta ateityje, ypač kokia to prasmė yra didžiojoje kelionėje, aukštutinėje karalystėje. Tuo tarpu, žemutinėje karalystėje žmogus turi arba archonto, arba demono gyvenimą, kuris yra mažoji kelionė, reikšminga istoriniame planetos procese, kuriame vyksta karas dėl viešpatavimo „šio pasaulio karalystėje".
Statymas galimas turint nuostatą „prieš Dievą" arba „nuo Dievo". Jeigu šias nuostatas pavadinsime satanizmu ir ateizmu, gausime išvadą, kad jos gali būti nebūtinai demonų, jų esmė ta, kad yra archontų, kurie mano, kad statyti galima ir be Dievo. Kitaip sakant, jie stato pasaulį, kuriame patys nori būti dievai, neturėdami jokios blogos intencijos - tikslas yra gerovės ir pertekliaus civilizacija, kuri visa savo apimtimi atsigręžusi į istorinį procesą ir išsiėmusi iš transcendentinės gelmės. Su šiuo požiūriu problema ta, kad tai mažosios kelionės ir laikino gyvenimo iliuzija, kur psichologiniai archontai neturi savo suvokime žmogaus amžinosios dalies ir nežino jo didžiosios kelionės dėsnių. Atsisukimas „prieš Dievą" arba nusisukimas „nuo Dievo" yra nusisukimas nuo savo amžinosios dalies, kuri yra juodoji liepsna, įdedanti žmogui iliuziją ir nuvedanti gėrio arba blogio keliu. Kodėl gaunamas vienas ar kitas likimas priklauso nuo transcendentinės civilizacijos aukštutinėje karalystėje, kurioje gyvena amžinieji, vykdantys žemutinėje karalystėje savo planą ir vienus žmones išaukštinantys, o kitus - nužeminantys.
Didžioji kelionė
Apibendrinant knygoje nueitą kelią, reikia suvokti „istorijos sigilą" kaip visumą, su jo visomis kryptimis ir sindromais, kuris šiame lygyje yra pagrindinis archontinės magijos konceptas, kuriame modeliuojama civilizacija. Šis sigilas atskleidžiamas tam, kad geriau išryškėtų Lietuvai atsiveriantys keliai, nes netolimoje ateityje reikės daryti svarbius tautai egzistencinius pasirinkimus. Kaip buvo paaiškinta, su šiuo konceptu glaudžiai susijusi A. Šliogerio filosofija, kuri tautą pastato į pradžią, iš kurios turėjome pradėti savo istorinę kelionę po atsinaujinimo. Yra dvi bendros orientacijos, į šį ir aną pasaulį, kurie sigile žymimi kaip transcendencija ir istorija. Istorijos ir šio pasaulio problematika jau buvo aptarta - tiek mažuoju, asmeniniu variantu, tiek istoriniu ir globaliniu. Šis požiūris rodo „mažąją kelionę", kuri gali būti įsikūnijusi ir prigimtinėje erdvėje, kaip paprastas, privatus gyvenimas arba kaip istorinis procesas, dalyvaujantis globalizmo plėtroje, kurio ideologija ne metafizinė, bet pilnai sekuliari. Tačiau yra ir „didžioji kelionė", kuri yra ne tik šį pasaulį apimantis istorinis asmens ar giminės likimas, kaip laikinas gyvenimas, bet ir amžinybė, kurioje dalyvauja kiekvieno žmogaus amžinoji dalis.
Taigi kiekvienas žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje, turi dvi galimybės: būti atsigręžusiu į laikinąją dalį, kuri valdoma gyvūninės psichologijos ir šio pasaulio santvarkos; ir būti gyvenančiu savo amžinosios dalies pasaulyje, kuri kuria auštąją metafizinę psichologiją, būdingą dvasiniams vadovams ir lyderiams. Pastarasis variantas rodo nusigręžimą nuo šio pasaulio ir istorijos ir atsigręžimą į transcendenciją, kuri gali būti įvardinta, o gali būti ir neįvardinta. Toks gyvenimas yra religinis, ir A. Šliogerio filosofijoje laikomas „nirvanos sindromu". Nirvanos sindromas neigia pasaulį, gamtą, gyvenimą, ieško anapusinės realybės pasinėrimu į savo vidų, tačiau suprantant, kad tas vidus turi būti ne gyvūninė psichologija, bet tas fundamentas, kuris yra anapus jos. Nirvanos tikslas budizme yra ne susiliejimas su savo laikinąja sievos struktūra, sudaryta iš jausmų, tapatybių, minčių bei atsiminimų. Tai būtų netikslus budistinės meditacijos įsivaizdavimas. Nirvanoje siekiama šiuos sumatus, šią mažąją psichologiją, transcenduoti, pasiekiant giliuosius psichikos klodus ir priartėjant prie amžinosios dalies, kuri vadinama siela, o aš savo doktrinoje vadinu juodąja liepsna. Imant kaip pavyzdį krikščionišką nirvanos sindromo variantą, jis daugiau ne meditacinis, bet kontempliacinis, tai yra, jame dalyvauja protas, mąstymas, mintys neperžengiamos, bet orientuojamos į aukščiausią realybę tam, kad suvoktų jos esmę ir susilietų su ja per mąstymo tarpininkavimą. Tačiau ir šiuo atveju tikslas tas pats: transcendentinė tikrovė, amžinoji žmogaus dalis, šios dalies didžioji kelionė metafiziniame pasaulyje.
Ši didžioji kelionė yra svarbiausia žmogaus paslapties dalis, kuri paaiškina ne tik žmogaus gyvūninį likimą, bet ir metafizinį likimą, kuris yra didžiosios tikrovės dalis, priklausanti nuo didžiosios sievos prigimties, kuri žmogaus sąmonei natūraliai uždaryta ir žmogus turi praeiti ieškojimų ir apmąstymų kelią, kad bent priartėtų prie šios paslapties atskleidimo. Didžioji sieva istorijoje buvo vadinama įvairiai, taip pat, ji buvo suvokiama ir atskleidžiama įvairiu gyliu. Magijoje ir mitologijoje tas gylis buvo nedidelis, apimantis tik artimąją transcendenciją ir vietinius hipostratos klodus; herojinėse religijose gylis buvo didelis, siekiantis patį tikrovės metafizinį centrą, kuris yra visų monoteistinių tikėjimų pagrindinis garbinimo objektas. Filognozijoje ši transcendencija vadinama didžiąja sieva, kurioje neišradinėjamas joks jos modelis, nes laikoma, kad žmogus turi žinoti tikrovę, o ne kurti primityvius gnostinius implantus ir garbinti juos kaip protu sukonstruotus logosus. Tačiau bendras principas vis tiek suvokiamas iš atvertos dalies ir metafizinio intelekto atskleidžiamų aksiomų, kurios reikalingos orientavimuisi pereinamajame laikotarpyje, kol bus atskleista tikra transcendencijos paslaptis.
Budizme, pavyzdžiui, tikima, kad žmonijos amžinoji dalis sukasi įsikūnijimų rate ir iš įsikūnijimų ciklų išsivaduoti galima tik išsigryninus savo karmą, arba pragyvenus tobulą gyvenimą. Todėl budistas atsisako dalyvauti istorijoje, atsisako pasaulietinio gyvenimo, pasirenka asketo likimą ir didžiąją dalį savo laiko atiduota meditacijoms ir savo gyvūninės psichikos suvaldymui. Ta gyvūninė psichika buvo įvardinta kaip archontinė arba demoniška sieva, linkusi į gėrį arba blogį. Per daugelį įsikūnijimų budisto gyvenimo būdu pavykus išsivaduoti iš reinkarnacijų rato, pasiekiamas amžinas nušvitimas, po kurio žmogaus juodoji liepsna daugiau neįsikūnija, tai yra, užbaigia savo egzistenciją žemosiose, gyvūninėse patirtyse. Ši teorija iš dalies etinė, nes etinis veiksmas reikalingas išsivaduoti iš karmos kalėjimo; tačiau pagrindinė gyvenimo forma - nušvitimo siekimas meditacijomis. Šiek tiek kitoks yra krikščioniškas principas, pagal kurį manoma, jog žmogus įsikūnija tik vieną kartą, ir nuo to, kaip pragyvena šį gyvenimą, priklauso jo didžiosios kelionės galutinė stotis: rojus, skaistykla, pragaras. Kitaip sakant, budizme žmogus turi teisę išsitaisyti klaidas ir nuodėmes pakartotiniuose įsikūnijimuose, o krikščionis tiki, kad turi tik vieną egzamino galimybę, kurio rezultatas nulemia visą jo didžiosios kelionės likimą - amžiną palaimą arba amžiną kančią. Tai reiškia, kad savo esmėje krikščionybės doktrina ir metafizinės santvarkos versija - daug kartų žiauresnė už budizmo, tačiau, kita vertus, teisingumas yra begalinis, nes niekas negauna daugiau arba mažiau negu nusipelno.
Šie didžiosios sievos santvarkos variantai, aiškinantys kaip suorganizuoti transcendentinės tikrovės klodai, kokia jų būties paskirtis ir prasmė, yra tradiciniai, nurodantys į dvi dideles civilizacijas, vieną Vakarų, kitą - Rytų. Filognozijoje nelaikoma, kad šios tradicinės doktrinos teisingos, bet laikoma, kad metafizinė realybė, esanti anapus sumatoriaus - tikra ir ji negali neturėti savo santvarkos. Jeigu yra santvarka, turi būti ir didžiosios kelionės versija, kuri atitinka šios anapusinės santvarkos principus, kurios dalis yra žmogus. Kadangi žmogus yra didžiosios sievos kūrinys, jo holoplastinė struktūra apima „visą tikrovės spektrą" ir turi savo sandaroje visą tą realybę, kuri yra pirmojo tikrovės fundamento sudėtinės dalys. Šios dalys, kaip pirmapradžiai dėmenys, žmogaus prasidėjime susijungia, o po to vėl išsiskiria ir kiekvienas žmogus, kiekviename savo aspekte, sugrįžta į pirmapradę substanciją. Jeigu šia prasme žmogus yra sudarytas iš visko, jis turi turėti ir dieviškos tikrovės dalies kibirkštėlę, kuri sugrįžtą į tikrovės centrą, ir, galima tikėti, išsaugo laikino gyvenimo atmintį, kuri tampa centrinio tikrovės klodo sudėtine dalimi. Taip žmogus, galima tikėti, dalyvauja kaip atmintis aukščiausioje realybėje ir ši dalis yra vadinama amžinąja juodąja liepsna, kaip tarpinė grandis tarp Dievo ir gyvūno.
Vadinasi, mes esame sudaryti iš laikinosios ir amžinosios formos, ir tikras žmogus yra ne laikinas kevalas, kuris yra išnykstantis žmogaus komponentas, bet amžina esmė, kuri įsimena laikinos dalies būsenas. Gyvenime žmogus būna susiliejęs su savo gyvūnine psichologija ir sąmonę orientuoja į sumatoriaus pasaulį, tačiau norint įgyti išplėstą suvokimą, reikia šias mažąsias formas peržengti, ir į gyvenimą pažiūrėti iš transcendentinės perspektyvos. Tada galima pamatyti metafizinio žmogaus tikrą likimo paslaptį, kuri pasiekiama tik prote susikūrus tikrovės holoplastinį vaizdą. Toks protas pradeda vertis pragyvenus nemažą gyvenimo dalį ir įgijus patirtį, perėjus per reaktyviąją ir racionaliąją vystymosi fazę. Paskutinė fazė vadinama ezoterine, kuri pasiekiama gyvenimo pabaigoje, išsivadavus iš gyvūninių iliuzijų kalėjimo ir natūraliai įgijus išplėstą sąmonę, suvokus gyvenimo paslaptį. Yra atvejų, kai šį būsena pasiekiama labai anksti ir žmogus atsisako gyventi šioje realybėje, renkasi vienuolio arba asketo gyvenimą, atiduoda savo likimą Dievo malonei. Tai, žinoma, labai retas atvejis, nes psichologinės iliuzijos, archontai ir demonai, yra labai galingos genetinės programos, iš kurių išsivadavimas įmanomas tik turint unikalią sievą, kuri vadinama „Dievo dovana". Visi kiti gyvena pasaulietinį gyvenimą, ir mažąją kelionę atiduoda istorijai, arba civilizacijų vystymui, žinodami arba nieko nenutuokdami apie savo didžiąją kelionę.
Paskutinė 2021 metų diena, kurią galima žvilgelėti į ateitį ir parodyti, kas laukia "Filognozų asociacijos" pradinės mokyklos ateityje. Jos bibliotekėlė darosi vis gausesnė, vis geriau atskleidžianti tikrovės paslaptis, vadinasi vis labiau tinkama būti gyvenimo mokytoju ir vadovu. Pateiksiu koks planas iki 2025 metų, o po to iki 2030 m.
I. Planas 2022-2025 m.:
D. Mockus. Angelų diena. 8 tomas
D. Mockus. Istorijos sigilas
D. Mockus. J. Ivanauskaitės kūrybos studija
II. Planas 2025-2030 m.:
D. Mockus. Juodoji liepsna. 9 tomas
D. Mockus. Devynių vartų doktrina. 10 tomas
D. Mockus. Archontas. 11 tomas
D. Mockus. Laksatinis ekranas. 12 tomas
III. Planas 2030-
D. Mockus. Baltojo drakono civilizacija, 1 dalis
D. Mockus. Filognozijos pradmenys. 13-18 tomas
Centrinė knyga bus "Baltojo drakono civilizacija", kuri yra ir 115 "Filognozijos pradmenų tomas", tačiau šis tomas bus kaupiamasis, kur kas tam tikra tomų skaičių, bus rašomas apibendrinantis sisteminis veikalas. Pirma dalis bus 18-kos tomų apibendrinimas, visas idėjas sujungiantis į sistemą, ir rodantis civilizaciją, kuri vystosi nuo nulinio rišlio iki tūkstantojo. Vadinasi, jeigu tartume, kad filognozijoje pradėjome nuo nulinio ir pirmo lygio gnostinio kūno, 2035 metais bus "Baltojo drakono civilizacija" 1 dalis, kurios rišlys - 200/1000.
Preliminariai, imant "Filognozijos pradmenų" 13-18 tomą, numatoma, kad bus "Dievo bažnyčios" tomas, "Šėtono bažnyčios" tomas, ir "Bruno".
Pagal tokią logiką, turėtų būti 5 dalys "Baltojo drakono civilizacijos", kurios bus iki 1000/1000. 5 dalis yra 115 "Filognozijos pradmenų" tomas. Per mano gyvenimą užbaigti neįmanoma, bet tam kuriama "Filognozų asociacija".
Tautos metafizika
Tautos esmę sudaro erdvinės ir laikinės realybės sankirta, kurių bendras veikimas yra metafizinio proceso pagrindas. Tai reiškia, kad tautą galima suprasti tiek iš vienos, tiek iš kitos perspektyvos, atskleidžiant jos amžiną „gamtinę" ir istorinę prigimtį. Žinoma, erdvė ir laikas yra ne paprastos, bet metafizinės sąvokos, kurios turi metafizinę dimensiją ir išvedamos iš absoliučios tikrovės. Šiame skyrelyje panagrinėsiu tautos istorinę perspektyvą, tačiau įrėmindamas ją erdvėje, kuri šiuo atveju yra holoplastinė transcendencija, apimanti metafiziką ir empiriką. Šiuolaikinėje sąmonėje laiko vaizdinys yra iškraipytas, nes atitrauktas nuo tikrovės, susietas su matematiniu protu, kuris laiką suvokia ne gamtoje, bet kontinuume. Tokio požiūrio problema ta, kad paverstas į begalinę, monotonišką tiesę, kuri tęsiama cikliniu būdu, kartojant apsisukimus, taip jam suteikiant laiko begalybės iliuziją tiek į ateitį, tiek į praeitį, o tai jame sukuriama gelmės, gylio iliuzija - kuo daugiau pakartojimų, tuo labiau tikrovė gilesnė ir istorija atrodo ne kaip vietinio holoplastinio transcendencijos klodų telkinio vidinio, erdvinio judėjimo iliuzija, bet tęsiasi į begalybę, kuri neturi ribos nei praeityje, nei ateityje. Taip yra todėl, kad tikrovės procesą sąmonė suvokia per prezentinį srautą (dabarties srautą), kuris suvokiamas kaip tiesinis laikas, vietoje to, kad suvoktų jį kaip procesą, kuris sukasi ratu, vieną rato galą turint sąmonėje, kitą - metafizinėje tikrovėje. Tai reiškia, kad sąmonei atsiveria ne kiekvieną kartą kažkas nauja, bet ta pati tikrovė, kuri iš transcendencijos išnyra ir vėl į ją sugrįžta - į tą pačią vietą. Sąmonė - linijinė, tikrovė - erdvinė.
Kadangi istoriją kuria sąmonės linijinis procesas, ji įgauna tokį matematinį pavidalą, kuris atsiejama nuo tikrovės ir tampa savarankiška realybe, kuri modeliuojama nepriklausomoje nuo tikrovės erdvėje. Toks principas gali teikti praktinę naudą, tačiau jis netikroviškas ir modeliuojant tautos istoriją, reikia turėti omenyje, kad yra tikras tautos laikas ir istorinis tautos laikas. Filognozijos projekte, į kurio temų akiratį laikas iškelti tautos koncepciją, naudojama tikro laiko istorija, kuri parodo, koks metafizinis istorinio tarpsnio principas, naudojamas tautos gyvybinio proceso įrėminimui geriausiu jai būdu, tai yra, taip, kad ji būtų sustiprina, išvystytos kūrybinės galios, supratimo gelmė ir istorinis sumanumas. Nesunku suprasti, kad tautos kelias priklauso tiek nuo vidinių sugebėjimų, tiek nuo išorinių invazijų, kurios arba sužlugdo tautos sąmonę, arba ją sustiprina, išaugina. Kitaip sakant, ne visos invazijos - blogis, bet savas kūrybiškumas ir jo projekcija į išorę - visada brangesnė. Tautos istorijai apibūdinti iš metafizinės perspektyvos naudoju trijų tūkstančių metų skalę, kur du tūkstančiai (ir šiek tiek daugiau) yra praeitis bei tūkstantis - ateitis. Šioje skalėje buvo ikitautinis laikotarpis - pirmas tūkstantmetis, tautinis laikotarpis su monarchine santvarka - antras tūkstantmetis, kurio pabaigoje buvo įvesta demokratinė respublika, ir potautinis laikotarpis - trečias tūkstantmetis, kuris vis dar bus demokratinė respublika, bet su vis gilėjančia transhumanizmo ideologija ir asimiliacijos problema. Praeitis yra nepakeičiama, tačiau ateitis - negarantuota, nes nėra jokių istorijos būtinybių ir dėsnių, o tik imperijų valios. Tai reiškia, kad jeigu gamtiniam dėsniui paklūstame neišvengiamai, valiai paklusti - neprivaloma, ypač kai ji priešiška ir jos pagrindas yra ne transcendentinės tvarkos išpildymas, bet anarchinė savivalė, užgaida ar kaprizas. Vadinasi, asimiliacija yra tik tendencija, kažkieno noras, kuriam galima ir nepaklusti, bandant istorinį procesą pasukti tautai palankesne kryptimi.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/01/tauta.jpg)
Kaip rodo pateikta schema, tautos metafizinei struktūrai didžiausią įtaką padarė pagrindiniai civilizaciniai judėjimai, kurių pirmtakai buvo kitos tautos, kurių pasiekimai buvo išplatinti ir virto istorinio lygio globaliniais procesais. Pirmas paminėtinas yra filosofija, atsiradusi senovės Graikijoje maždaug 500 m. prieš mūsų erą. Deja, ilgą laiką filosofija nedarė tiesioginės įtakos baltiškai civilizacijai, kurios pradžioje vyravo senovinė baltiška pasaulėžiūra, su mitologine metafizika ir mitologinio kulto apraiškomis. Filosofija rimtus žingsnius žengti pradėjo tik devynioliktame šimtmetyje, antro tūkstantmečio pabaigoje. Antras judėjimas yra žydų sukurta religija, kurio pradininkas - Jėzus iš Nazareto, pradėjęs krikščioniškos civilizacijos istoriją. Ši linija su baltiška civilizacija susidūrė antro tūkstantmečio pradžioje, pirmiausiai kryžiaus karais, kovojant prieš baltišką kultūrą, kol buvo sukurta krikščioniška monarchija, per lenkišką jos kryptį. Europos monarchijose, kurios buvo krikščionių bažnyčios įtakoje, apie antro tūkstantmečio viduryje atsirado mokslo judėjimas, užgimęs ir išsivystęs universitetuose, ir pradėjo naują etapą Vakarų civilizacijos istorijoje. Mokslas Lietuvai pradėjo daryti rimtą įtaką tik maždaug dvidešimto šimtmečio pradžioje, tai yra, prasidėjus paskutiniam antro tūkstantmečio šimtmečiui. Trečiame tūkstantmetyje, kuris jau prasidėjęs, yra technologinės civilizacijos pirmas įsibėgėjimo etapas, pradedantis transhumanizmo erą, kuriantis technologines imperijas ir asimiliuojantis atsilikusias tautas. Pirmas šio tūkstantmečio šimtmetis bus pirmas kosmoso užkariavimo etapas, kurio metu atsiras pirmos stotys už Žemės ribų, tai yra, Mėnulyje ir Marse. Trečio tūkstantmečio pradžioje, įsibėgėjus baltojo drakono civilizacijai, reikalingas mąstymo pagrindų permąstymas ir jo paruošimas naujai erai, naujam civilizacijos etapui, kurio apmąstymui reikalinga nauja metafizinė paradigma, kurios poreikį Lietuvoje turi išpildyti filognozija.
Tautos pagrindą sudaro socialinės gyvenimo formos, kurios kiekvieną tūkstantmetį turėjo savo pagrindines išraiškas, būdingas savo meto sąmonės ir technikos išsivystymui. Pirmas tūkstantmetis, kuris buvo ikitautinis, turėjo gimininę / klaninę bendruomenę, kurios jungėsi į gentis, o šios į tautą. Tautinio laikotarpio apogėjuje, antrame tūkstantmetyje, buvo bajorų monarchija, kurios viršus buvo karalius, o apačios - baudžiauninkai. Tai buvo agrarinio feodalizmo laikai, kai kitoks principas tautoje buvo sunkiai įsivaizduojamas, ir planetoje buvo visuotinis. Po to, antro tūkstantmečio pabaigoje atsirado pilietinė respublika, kuri tęsiasi iki šių dienų ir gali trukti maždaug apie šimtą trečio tūkstantmečio metų. Tačiau pagrindinė trečio tūkstantmečio visuomenės forma, kurią įvedinėja transhumanizmą išpažįstantis elitas, yra žmonių internetas, valdomas DI ir administratorių. Kitaip sakant, dvidešimto amžiaus pabaigoje buvo sukurtas kompiuterių internetas, sujungęs visą planetą į kompiuterių tinklą, pavadintą socialiniu. Antras etapas yra daiktų internetas, kuriame visa technika, visi daiktai sujungiami į daiktų internetą, valdomą iš vieno centro, kuris naudojamas invazijai į visuomenes, jų užgrobimui, kontrolei. Ir trečias šio proceso etapas yra žmonių internetas, kur prie tinklo prijungiami ne tik daiktai, bet ir žmonės, įdedant jiems į galvas kontrolės projektorius, sujungiant juos į tinklą ir paverčiant į tinkle savo zonoje gyvenančių biorobotų populiaciją. Iš esmės tai pilietinės respublikos pabaiga, po kurios žlugimo atstatoma monarchija, kurios centre yra dirbtinis intelektas ir monarchas, jo šeimininkas. Tai būtų kažkas panašaus į bajorinės monarchijos sugrąžinimą, kur turtuoliai bus sąlygiškai nepriklausomi, galės turėti autonominius implantus, o visi kiti, pavyzdžiui, versle, bus tokio bajoro baudžiauninkai neturintys teisių, laisvės ir tarnaujantys tik kaip pramoga ir išteklius ponams. Filognozijos tikslas - kad tokia santvarka neįsigalėtų, kad būtų išsaugota laisvė ir teisės, demokratija, teisingumas, moralė ir auganti, o ne naikinama tauta. Įvedus žmonių internetą, bus užblokuotos galimybės priešintis transhumanizmo įvedinėjimui, tautinės sąmonės naikinimui, valstybės žlugdymui. Taip tautos istorijoje prasidėtų dar vienas okupacijos ir naikinimo etapas, kokių jau buvo ne vienas. Atlaikyta krikščionybės invazija, dėl Vatikano centralizuotos valdžios silpnumo, atskyrimo nuo valstybės. Atlaikėme polonizaciją, unijoje su Lenkijos karalyste; carinės Rusijos gubernijos statusą ir rusifikaciją; komunizmo invaziją, ir okupaciją Sovietų sąjungos sudėtyje; ir paskutinė invazija yra Amerikietiškas transhumanizmas, anglifikacija ir pavojus pavirsti Europos sąjungos provincija, dar kartą prarandant valstybę, tampant ištautintu biorobotų internetu.
Šioje situacijoje tautai lieka kovoti už būvį toliau, naudojantis pilietinės demokratinės respublikos politinės santvarkos mechanizmais, renkantis tinkamiausia strategiją tautos išlikimui. Trečias tūkstantmetis neturi būti tautos pabaigos tūkstantmečiu. Kad tai pasiektume, turime ieškoti tautos metafizinių šaknų, tinkamai balansuoti tarp juodojo ir baltojo drakono pasirinkimų, nenaikinti silpnųjų civilizacijos formų, iškeičiant juos į stipriąsias, arba technologines. Technologinė pažanga neveda į nieką, į jokią begalinę ateitį, visada pasiliekama ten pat, toje vietoje, kur buvome, tik tą vietą sutrikdome, sugadiname su dirbtiniais daiktais, įvedame anomaliją į transcendenciją. Ir tai bus įmanoma tol, kol bus pasiektas kritinis taškas, pirmą fundamentą pažeidus negrįžtamai.
I. Kanto antropologija
I. Kanto sątvarologija, aprašyta trijose jo „Kritikose", yra klasikiniai sątvarologijos veikalai, apibendrinę ankstesnį filosofijos kelią ir pakėlę ją į aukščiausią tašką. Filosofas gyveno ir kūrė 18 a., Karaliaučiuje, kuriame praleido visą savo gyvenimą, kurį atidavė žmogaus tyrinėjimui. I. Kantas padarė milžinišką įtaką vėlesnei filosofijai, kuri tęsiasi iki mūsų dienų. Taipogi I. Kantą galima laikyti filognozijos metodo pirmtaku, kuris Lietuvą pasiekė, per A. Šliogerio filosofiją, kuri irgi buvo I. Kanto metodo variacija, bet šiuo atveju perimta per M. Heideggerį. Tam, kad būtų aiškiau, naudoju schemos metodą, kurio tikslas - paaiškinti filosofinių sąvokų loginį ryšį, išdėlioti jas į loginę visumą. Savo tekstuose, loginį sisteminį principą naudojo jau I. Kantas, kuris yra sątvaro analitinio metodo pradininkas. Formulių jis dar neturėjo, nors jos būdingos logikai, bet tik todėl, kad jos yra praktinio, o ne teorinio taikymo sritis.
Sątvarologiją I. Kantas suvokia kaip „antropologiją" ir dar nenaudoja sątvaro kaip informacijos sumatoriaus, koncepcijos, tačiau jo žmogaus principinėje analizėje, kuri prasideda nuo proto kritikos, jau galima nujausti visą filognozinės sątvarologijos koncepcinį potencialą. Aiškindamas žmogų, filosofas išskiria tris pagrindines kryptis, kuriose skleidžiasi metafizinės filosofijos tyrinėjimai, apibrėžiamas kaip pasaulis, žmogus ir Kūrėjas. Nuo to, kaip prote suprantamos šios kryptys, priklauso tai, kokia yra pasaulėžiūrinė proto sistema, ir kokiomis logikos aksiomomis ji pagrįsta. Šios kryptys išsiskaido į tris klausimus, kurie yra pagrindiniai filosofijos klausimai, formavę visų epochų mąstytojų tyrinėjimo kelius: Kas yra pasaulis?, Kas yra žmogus? ir Kas yra Kūrėjas? Pasak A. Šliogerio, tai begaliniai klausimai, kurie yra neatsakomi jokiu galutiniu atsakymu ir yra įrašyti į žmogaus protą kaip metaphysica naturalis, kuri neramina protus kiekvienai naujai filosofų kartai.
Šią sistemą galima pavaizduoti taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/01/kantas2.jpg)
Matome, kad vidinėje tikrovėje atsiveria minėtos trys kryptys, kurios turi pagrindinę sumatoriaus formą, sumatų kokybinių savybių prasme. Vidinė dalis, žmogus, yra psichoformų junginys, kuris kuria mažąją žmogaus struktūrą, į kurią neįeina transcendencija. Šios krypties gylinė, spekuliatyvi, rišančioji sąvoka, susijusi su žmogaus metafizika, yra siela. Išorinė kryptis, vadinama pasauliu, turi daiktoforminius sumatus, kurie yra fonomenologijos objektas ir vadinami objektyviaisiais reiškiniais, arba fenomenais. Tanscendentinė šios krypties koncepcija I. Kanto filosofijoje yra daiktas savaime, kaip nepažįstamas anapusinės tikrovės pagrindas. Ir trečia kryptis yra Kūrėjas, sudarantis pasaulio kuriantįjį pamatą, apibrėžiamas logoforminiais sumatais, nes šio pamato būtis išvedama iš proto logikos, todėl sumuojama kaip loginė būsena, logosas. Rišančioji koncepcija yra Dievas, būdingas religinėms pasaulio teorijoms, kuriose jis suvokiamas kaip Absoliutus Asmuo, iš kurio kyla visa tikrovė. Centre yra rišančioji sumato kokybė, kuri yra vadinama lingvoforma, kaip kalbos pagrindas. Lingvoforma turi reikšminę vidinę dalį, ir juslinę / ženklinę, kuri prisitvirtina prie daiktoformos, psichoformos, logoformos ir jas apibrėžia pavadinimais, įvardijimu. Pažįstant visas šias kryptis, susidėlioja sumatų hierarchija, kuri įpavidalina tos krypties koncepcijas, kaip kalboje išreikštą tikrovės interpretaciją. Tai atrodo taip:
A. Pasaulis: daiktoforma-logoforma-lingvoforma (daiktas savaime).
B. Žmogus: psichoforma-logoforma-lingvoforma (siela).
C. Kūrėjas: logoforma-lingvoforma (Dievas).
Tai vadinamoji noumeno struktūra, kuri įformina fenomenus, arba reiškinius, esančius vidinėje sąmonės pusėje. I. Kanto manymu, transcendentinės realybės pažinimo noumenais galimybės ribotos, todėl reikalinga šio pažinimo kritika, kad protas nepasiklystų melagingose spekuliacijose.
Dabar pasiaiškinkime kokia buvo bazinė filosofo sątvarologinė schema, kurios logika perėjo į visas vėlesnes sątvarologijas. Brėžinys toks:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/01/kantas.jpg)
Matome, kad I. Kantas išskiria dvi pagrindines kryptis, kurios vadinamos transcendencija ir transcendentalumu. Transcendencija yra įprastas išorinis pasaulis, kuris mums pasirodo kaip objektyvūs fenomenai, vadinami daiktais. Sątvarologijoje įrodyta, kad fenomenai ne visa realybė, o tik nedidelio informacijos kiekio sumatai, vadinasi yra gelmė, kuri I. Kanto vadinama daiktais savaime. Transcendentalumas yra priešinga krytis, kuri kyla iš vidaus, iš vidinės transcendencijos, kuri filognozijoje vadinama sumuojančia substancija. Ji apima tiek objektyviąją, tiek subjektyviąją dalį ir apibendrinama sąmonės koncepcija. Sąmonė yra rodančioji substancija, ekranas, o pasaulis - rodomoji substancija, kuri yra informaciniai pavidalai, surinkti iš transcendencijos, kurie paverčiama į fenomenologines kokybes. Šioje vietoje, analogišku būdu išskiriama apriorinė kryptis, ateinanti iš rodančiosios substancijos, ir aposteriorinė - iš surinktos empirinės informacijos išorinėje ir vidinėje sąmonės dalyje. Atskirdamas apriorinį ir aposteriorinį proto turinį, I. Kantas suformuluoja grynojo proto sąvoką, kuri nurodo į tas proto formas, kuriose nėra nieko empiriško, ir viskas ateina iš transcendentalinio a priori. Šis protas, jo manymu, yra pažinimo pagrindas, ir norėdami suprasti, kokios pažinimo galimybės, turime atlikti grynojo proto analitiką. Joje proto sąvoką keičia intelekto sąvoka, kuris sudarytas iš kategorijų lentelės ir sprendinių. Priešinga proto kryptis yra dialektika, arba sąvokų sintezė, kuri apima visas tris minėtas antropologines sritis. Kategorijos yra intelekto antisumavimo kryptis, o sprendiniai - sumavimo. Dialektika, yra lingvistinio sumavimo sritis, kur turime ne logines, bet lingvoformines būsenas, kurios yra žmogaus kalbinės veiklos pamatas.
Belieka paaiškinti, kaip grynasis protas virsta praktiniu - pagrindinė I. Kanto problema moralėje ir kūryboje. Be abejo, iš savo vidinės patirties suvokiame, kad visos teorijos, teorinės idėjos, praktinėmis paverčiamos tikslinėmis būsenomis, vadinamomis valia ir norais, troškimais. Šie vidines transcendentalines būsenas suobjektyvina, perkelia jas iš galinės į priekinę sąmonę, tampa praktinio elgesio pamatu. Savo moralės teoriją I. Kantas išveda iš grynojo proto teorijos, kur atskiria empirines elgesio taisykles ir apriorines. Jo manymu, empirinės taisyklės yra nepakankamos, nes jos atsitiktinės, neprivalomos ir gali būti klaidingos, priklausančios nuo proto iliuzijų, charakterio patologijų, silpnybių. Tuo tarpu moralė turi būti prilyginta objektyvaus dėsnio statusui, o šis išvedamas tik iš grynojo proto apriorinės dalies, kurioje maksimos ne atsitiktinės, bet privalomos ir būtinos, kaip pasaulio dėsniai, kurie tokie irgi suvokiami dėka grynojo apriorinio proto. Toks dėsnis, taisyklė, maksima, arba moralės įstatymas yra: elkis pagal maksimas, kurių valia galėtų būti visuotinių įstatymų leidimo pagrindas. Šis reikalavimas verčia kurti tik tokias taisykles ir maksimas, kurios tarnauja bendrajam gėriui ir yra ne destruktyvios, bet konstruktyvios jo atžvilgiu. Kitaip sakant, moralinio elgesio maksimos, pagal I. Kantą, turi prilygti protingiems visuotiniams įstatymams. Tai yra, turime remtis ne papročiais, charakterio polinkiais ir įpročiais, ne jausmais ir emocijomis, bet elgtis vadovaudamiesi proto įstatymu. Šį įstatymą praktiniu paverčia moralinė valia, kuri kyla ne iš norų, savivalės, bet iš vidinės moralinės būtinybės, kurio pagrindu yra transcendentalumo formos.
Priešinga logikai yra estetikos sritis, kuri susijusi su fenomenų pasauliu ir atstovauja transcendencijai. Tačiau ir šiuo atveju I. Kantas vykdo tą pačią programą - sąmonę nagrinėti iš transcendentalumo krypties, išskiriant apriorines juslumo formas. Ši analitika vadinama transcendentaline estetika, kurioje išskiriamos dvi apriorinės fenomenų formos, surišančios sąmonėje visus fenomenus į rišlią sistemą: erdvė ir laikas. Šios formos yra grynieji stebiniai, apvalyti nuo visų aposteriorinių apnašų ir fenomenologinių kokybių, ir turi atitikmenis tiek priekinėje sąmonėje, tiek prote. Kitaip sakant, yra priekinės sąmonės estetiniai suvokiniai ir proto koncepcijos, kuriomis šie suvokiniai tematizuojami, išskiriami ir schematizuojami. Pasinaudojant kalbos formomis, sąvokoms ir terminais, galime šiuos stebinius analizuoti, išskirti jų struktūrą, suprasti ir pan. Ši sritis daugiau būdinga empiristams, kurie laiko, kad visas protas ateina iš patirties, o proto asociacijos - tik įpročiai. Fenomenai suvokiami, kaip pagrindinis proto turinys, kuris suformuoja koncepcijas ir yra pažinimo pagrindas. Šias realybes sujungus su kontinuumo mokslu, matematika, gaunamos visos šiuolaikinio mokslo priemonės, susijusios su epistemologine sątvarologija. I. Kantas norėjo apriboti pažinimą, tačiau mokslas peržengė šiuos filosofo priesakus, ir negailestingai įsibrovę į transcendeciją, kuria naują pasaulį ir naują žmogų.
Filognozijoje ši I. Kanto sątvarologija pakeista, ir pakeista ne tik lingvoforminiame sluoksnyje, tai yra, pavadinimuose, bet ir pagrindinės idėjos logikoje. Kita vertus, jis buvo epistemologinės sątvarologijos pirmtakas, kuri buvo kritikuojama psichologinių sątvarologijų tiek filosofijos rėmuose, tiek už jos ribų, pavyzdžiui, psichologijoje. Psichologinės sątvarologijos pradininku galima laikyti F. Nietsche, kuri buvo perimtas į fenomenologiją ir egzistencializmą. Kalbant apie A. Šliogerį, jis daugiau epistemologinės sątvarologijos autorius, tačiau jo epistemologija redukcionistinė, siekianti susinaikinimo. Filognozijos tikslas, sątvarologiją paversti užbaigta, pilna sistema, kuri taptų civilizacijos psichologijų kūrimo priemone, reikalinga organizuoti gyvybės procesą, atsižvelgiant į jo psichologinę ir epistemologinę pusę, nebandant kurti vienpusiškos žmogaus sampratos ir tautos santvarkos teorijos.
Rišlio teorija
Šiame skyrelyje panagrinėsiu filognozijoje tik probėgšmiais nagrinėtą temą, kuri yra rišlio teorija. Tai ne tiek konkrečių rišlio kūrimo metodų arba jo struktūrų analizė, bet daugiau bendra istorinė apžvalga, kuri apima tolimą praeitį ir tolimą ateitį, pradžią ir pabaigą, tarp kurių įsiterpęs civilizacijų vystymosi procesas. Pirmas šiam psichiniam konstruktui pavadinti skirtas terminas buvo laksatinis ekranas, taip pat, kai kuriose vietose jis vadinamas kontinuumu, kuris yra gnostinio implanto, arba gnostinio kūno, kūrimo priemonė. Antras proveržis buvo gnostinės akies ir drakono akies atradimas, kurie irgi reiškia tą patį, tik metaforine forma. Ir, galiausiai, paskutinis, dabar jau techninis, terminas yra rišlys, kuris atsiranda sujungus mažąją sievą su didžiąja sieva, įvykdant teorinę sintezę, kurios atvirkštinis panaudojimas yra rišlio sujungimas su hipostratomis tam, kad iš jų būtų galima išvesti dirbtinę tikrovę, dirbtinį daiktą. Kitaip sakant, visumoje šis procesas, arba sintezė, turi teorinį ir praktinį variantą ir dvi globalines rišlio ideologijas - pragmatinę ir antipragmatinę. Filognozijoje naudoju magijos stilių todėl, kad magija yra pirmas rišlio variantas, atsiradęs senovės civilizacijose, kurių tikslas buvo tikrovės užvaldymas, išreiškiantis begalinės valdžios ir galios troškimą.
Juodojo drakono civilizacijose, kurios naudoja silpnąją sątvaro struktūrą, rišliai jau buvo vardinti ir nagrinėti, todėl čia juos tik trumpai paminėsiu:
A. Juodojo drakono civilizacija:
R1 - toteminė magija,
R2 - mitologija,
R3 - herojinė religija,
R4 - filosofija.
Šių rišlių sąmonėje galimybės buvo tik psichologinės, skirtos psichovektorių suformavimui, o sėkmingai valdyti buvo sugebama tik paviršiaus materiją: medį, akmenį, geležį, ugnį ir pan. Magija turėjo tik silpnai išvystyta tikrovės pasaulėvaizdį, apipavidalintą pasakojimais, istorijomis, kurios buvo surištos su artimąja transcendencija, akivaizdžiai gamtoje pasireiškiančiomis stichijomis. Herojinės religijos apsuka kryptį, skelbia transcendencijos apsireiškimą šiame pasaulyje, Dievo įsikūnijimą, ir tas žmogus, kuriam buvo priskiriamas toks statusas, tapo judėjimo lyderių ir garbinimo objektu, davusiu pradžią istoriniam procesui. Tai Buda, Lao Dzė, Jėzus iš Nazareto, Mahometas ir t.t. Šie ašiniai žmonės yra religinio globalizmo planetoje pradininkai, vykdę įžeminimo į „dangų" projektą, kurie buvo vykdomi arba savarankiškai, arba tandeme su politinėmis imperijomis. Ir aukščiausias juodojo drakono civilizacijos taškas yra filosofija, kuri išgrynino ir apvalė mąstymą, padarė jį krištolinį ir skaidrų, atsuko dėmesį į žmogų, į patį jo centrą, o iš šio centro - į tikrovės gelmę, tačiau griežtu ir sąžiningu mąstymu, siekiant ne paveikti psichologiškai, bet atskleisti tiesą. Filosofija paklojo pamatą aukščiausio lygio išsivystymo civilizacijai, kurioje buvo iš instinktų, pasąmonės troškimų, norų, prigimties vergijos išlaisvintas žmogus, ir sukurtas tobuliausias jo pavidalas, jei ne tikrovėje, tai bent ideale.
B. Baltojo drakono civilizacija:
R1 - pirma mokslo pakopa - transhumanizmas,
R2 - antra mokslo pakopa - posthumanizmas,
R3 - dirbtinės sąmonės sukūrimas - dirbtinė gyvybė,
R4 - baltojo drakono antitechnologinė civilizacija.
Matome, kad filognozijoje prognozuojama, jog baltojo drakono rišlio evoliucija vystysis panašiai kaip vystėsi juodojo drakono rišlys, tačiau tarp jų bus toks skirtumas, kad šiuo atveju vykdomos stipriojo tipo sątvaro sintezės, kurios yra teorinė ir techninė sintezė, arba kitaip sakant, realiai atidenginėjama transcendentinė realybė, kuriamas dirbtinis pasaulis. Numatoma dviejų etapų civilizacijos evoliucija, kuri prasideda nuo agresyvaus pragmatimzo ir tikrovės sutechninimo ideologijos, paskui, vis geriau suprantant tikrovės principus, šio agresyvumo atsisakoma ir pereinama prie pasyvaus žinijos plėtros etapo. Kitaip sakant, abi civilizacijos, laikoma, turi keturis evoliucijos etapus, kurie yra paraleliniai. Pavyzdžiui, transhumanizmas atitinka magijos etapą juodojo drakono civilizacijoje, posthumanizmas - mitologiją ir t.t. Svarbiausia paralelė yra ketvirto laipsnio rišlys, kuris abiem atvejais turi filosofijos principus, tik vienu atveju tai natūralaus sumatoriaus filosofija, o antru - holoplastinio sumatoriaus filosofija, kuri atsisako pragmatizmo, besaikės technologizavimo ideologijos, išima iš transcendencijos visas anomalines dirbtinės ekosistemas, atstato natūralią tvarką, tačiau pasilieka visą teorinį bagažą, išplėstą sąmonę, gyvenimą gyveną saikingą ir kuklų. Begalinė plėtra - nėra joks tikslas, stengiamasi laikytis pusiausvyros logikos, su tikrove gyventi ne konflikte, bet santarvėje. Tam, žinoma, reikės riboti savo norus ir svajones, suprasti, kad jeigu to, ko nori - nėra tikrovėje, nereiškia, kad tai būtinai turi būti įvedama į tikrovę dirbtinai, gaminama.
Be abejo, pradinis praktinis etapas - neišvengiamas, nes be jo neįmanoma išplėsti sąmonės ribų. Tačiau po to, privaloma pereiti prie pasyvaus rišlio ideologijos, norint sukurti žmonijoje aukščiausio išsivystymo civilizaciją. Filognozija susijusi ne su galutiniu baltojo drakono etapu, su R4, bet greičiau su R1, nes kokia yra holoplastinė šios civilizacijos forma iš šio etapo numatyti - neįmanoma: tam reikia tikrovės žinių, kurių šiuo metu neturime. Filognozijos paskirtis - maginio mokslo beprotybės sutramdymas, parodant pragmatinės ideologijos ir technikos kulto transhumanizme ribotumą, nepriimtinumą, priešiškumą žmogui ir gyvybei. Žinoma, ji nesugebės sustabdyti tranhumanizmo plėtros, bet turi pabandyti į protus įvesti humanizavimo idėjų, kad nebūtų prarastos tokios vertybės kaip gyvybė, laisvė, orumas ir teisingumas, nebūtų kuriama psichotronika, žmonių internetai ir panašiomis technologijomis pagrįstos neovergovinės santvarkos. Turi būti saugomasi hologramų matricos kalėjimo, dirbtinio pasaulio logikos viršenybės natūraliai tvarkai ideologijos ir pan. Turi būti peržiūrėta dirbtinės ekosistemos logika, kuri gyvybę suvokia trimis kategorijomis: gimimas - fabrikas, informacinė ir energetinė gaublė - žmonių internetas ir mirtis - šiukšlynas. Šitaip atvirkščiai, į dirbtinę gamtą „įžemintas" žmogus tampa techniniu objektu, biorobotu, kuris ekosistemoje atlieka savo funkcija, o kai sulūžta ir tampa nereikalingas - keliauja į šiukšlyną.
Tai reiškia, kad transhumanizmo ir posthumanimzo sukurtos problemos turės būti sprendžiamos prasidėjus filosofinei revoliucijai, kuri sugrąžins žmones prie natūralios tikrovės, tačiau dabar jau tikrovė bus suprantama pilnu, holoplastiniu supratimu, kuriame žmogus galės kurti tikrą grožį ir tikrą prasmę, turėdamas aukščiausią sąmonės išsivystymo lygį. Aukštesnio lygio nėra, ir tai žmonių rūšies istorijoje yra maksimali riba, kurią rūšis turi įvykdyti nesusinaikindama ir nesunaikindama planetos. Baltojo ir juodojo drakono civilizacijos susilies aukščiausiame lygmenyje, filosofijoje, paveldint iš jos visą teorinį palikimą ir išplečiant jį į dar neatskleistus pasaulius. Filognozija yra tarpinis etapas, arba vedlys per agresyviąją rišlio vystymosi fazę, kad rodytų kelią, perspėtų, taisytų klaidas, kritikuotų, kol galiausiai bus pasiektas aukščiausio lygio civilizacijos išsivystymas, kuri sugrįš prie filosofijos kaip geriausio tikrovės aiškinimo modelio, kuris nedeformuoja sąmonės, negriauna gyvybinio proceso, bet ir neatsisako žinoti, kas yra anapus uždangos.
Pažymėję sutrumpintais žymėjimais, arba greitraščiu, turime JD-R1-4 ir BD-R1-4 logiką, kur šiuolaikiniame pasaulyje yra išlikę viskas, kas būdinga pirmam atvejui ir BD-R1 struktūra, kuri šiuo metu lyderiaujanti civilizacinio psichovektoriaus forma. Tai reiškia, kad šiuo metu filognozija aprėpia tokį gyli, nuo magijos iki mokslo, ir aukščiausia analizės pakopa yra mokslo rišlio, BD-R1, tyrinėjimas nauju, filognozijos metodu. Tai reiškia, kad filognozija, kol bus pasiektas galutinis civilizacijos išsivystymo lygis, turi metodą tyrinėti ir aiškinti drakono akies JD-R1-4 ir BD-R1 principus bei teorijas, iš sątvarologijos ir substratologijos perspektyvos. Tai yra metastruktūra, kuri ne tik greitraščiu išreiškia principus ir logiką, bet ir gali pasiūlyti naujų kelių ir krypčių visose rišlio versijose. Aukštesnės pakopos civilizacijos išsivystymo už BD filosofijos lygį (R4) nėra; technologija - ne aukščiausias pasiekimas ir nėra žmonių rūšies tikslas; greičiau likti ištikimais savo prigimčiai ir atvertai tikrovei, kuri suprantama iki tokio lygio, kad jai nėra jokio neatsakomo klausimo. Laisvė svarbi tik ribotai, kad žmogaus mastelis pranoktų negyvo daikto mastelį, tačiau ne tam, kad sutriuškintų visą didžiąją sievą, savavališkai įvedant technologinę anomaliją.
Pagal mano programą, rišlių teorijai bus skirtas „Filognozijos pradmenų" 12 tomas, pavadinimu „Laksatiniai ekranai". Tuo tarpu čia pateikiu bendrą apžvalgą, kuri skirta supažindinimui su tema.
Vargo priežastis
Planetos civilizacijos raida priklauso nuo sątvaro vidinių ir išorinių logikų galimybių, kurios nubrėžia istorijos judėjimo kryptį ir pažangos iliuziją. Ši iliuzija priklauso nuo žmogaus psichologijos ir jos sąveikos su transcendentine realybe. Sąveika su transcendencija gali būti fenomenologinė, vidinė arba tiesioginė, išorinė, kurioje dalyvauja pirmapradis kūnas, tiesiogiai dalyvaujantis transcendentinėje aplinkoje. Iš vienos pusės turime psichologinę mažąją sieva (MS), o iš kitos pusės - didžiąją sievą (DS), kur MS yra sumatorius, sumuojantis surenkamą informaciją, o DS yra anapusinė realybė, kuri surenkama į vidinę šviesos arkos erdvę, atspindinčią pirmapradžio kūno sąveikas su hipostratų klodais. Protas, esantis pagrindine MS dalimi, fenomeninę realybę interpretuoja ir kuria šios realybės loginę arba konceptualinę sampratą. Taip formuojasi rišlys, sudarantis drakono akies surenkamą regimą vaizdą, išplečiantį fenomenologinius sumatus, sukuriamus kūno akimis. Šią kompoziciją, MS1 - R - DS999, vadinu teorine sinteze, kurios laipsniškas vystymasis, tobulėjimas pagal atidengiamos tikrovės kiekį ir tiesos lygį, yra civilizacijų raidos principas. Kitas komponentas, formuojamas techninės sintezės, yra technika, žymima T. Tai proto ir tikrovės sintezė, kurioje pirmapradis kūnas, tiesiogiai veikdamas hipostratinę arba paviršinę substanciją, kuria dirbtinį daiktą, vysto civilizacijos techninio išsivystymo lygį. Buvo žinomos paviršiaus technologijos, naudojusios tik kietą materiją ir ugnį, po to buvo sukurtos galimybės naudoti hipostratinių klodų savybes, išgaunant iš jų naudingas technines funkcijas. Tai žymima taip: R(1-1000) - T - DS999. Rišlys gali turėti informacinio ploto nuo vieno vieneto, paimto iš mažosios sievos, ir gali būti pasiekęs maksimumą, 1000, kuris yra MS1 + DS999 = R1000.
Rišlys turi dvi pagrindines formas, vadinamas silpnąja ir stipriąja, kurios yra kalba ir matematika. Kalbos loginis branduolys, išreiškiantis erdvinę ir laikinę jos struktūrą, yra gramatika, kuri su tikrove susiejama per jos paviršinių ir gelminių dalių pavadinimus. Aprašant tikrovę kalba, gaunamas jos procesinis arba loginis vaizdas, kuris paaiškina jos istoriją ir esmę. Aukščiausias šio principo išsivystymo lygis buvo mitologija ir mitologijos junginys su istorija, herojinių religijų atveju. Jeigu aprašoma transcendencija, tai ji gali būti civilizacinė, kur vaizduojama, kad anapusinė realybė apgyvendinta dvasinėmis būtybėmis, kurios gyvena savo metafiziniame pasaulyje, pagal savo metafizinius santvarkos dėsnius. Kitas būdas aprašyti metafizinę realybę yra loginis analitinis, kuris ieško struktūrų, principų ir dėsnių, nelaiko, kad ten yra įstatymų valdoma santvarka - greičiau natūrali hipostratinė ekosistema, kuri gali būti užpildyta, o gali ir būti neužpildyta neorganine, dvasine gyvybe. Ši būdą perėmė stiprusis rišlio variantas, kuris pagrįstas matematiniu kontinuumu, matematine logika, ir atmeta tikrovės kaip paviršinės ir gelminės civilizacijos teoriją, primeta jai aksiomatinio kontinuumo struktūras, kuriomis iškelia dėsnius, principus ir logikas. Toks rišlio variantas būdingas baltojo drakono civilizacijai, kuris gali būti išplečiamas tik aukštesnėse stadijose, atskleidus daugiau anapusinės realybės paslapčių, įrodžius dvasinės gyvybės formos galimybę ir jų ekosistemą arba net išvystytą civilizaciją.
Rišlių raidos apibendrinta logika tokia:
JD - R1 - T(1) (kalba, įrankiai, reikmenys)
JD - R2 - T(1) (mitai, įrankiai, reikmenys)
JD - R3 - T(1) (Biblija, įrankiai, reikmenys)
JD - R4 - T(1) (knyga, įrankiai, reikmenys)
BD - R1 - T(50) (matematika, elektronika, transportas)
BD - R2 - T(100) (matematika, psichotronika, DI)
BD - R3 - T(500) (matematika, dirbtinė sąmonė, antigravitacija)
BD - R4 (1000) - T (1000) (holoplastinė filosofija, sugrįžimas prie ištakų)
Pagal šią logiką, civilizacija silpnojoje formoje kartojama stipriojoje formoje, kur iš pradžių vyrauja begalinės valios viešpatauti ideologija, bet paskui beprotybė apribojama, įstatoma į saiką, atrandama, kad Kitas turi turėti neliečiamos tikrovės statusą, kuri turi mažiausiai 50 proc. savo teritorijos tiek mažojoje sievoje, tiek mažosios ir didžiosios sievos civilizacinėje sąveikoje. Taip turi būti todėl, kad Kitas kaip didžioji sieva yra Aš arba mažosios sievos pagrindas, kurį sutrikdžius iškyla pavojus ir žmogui. Apversta hierarchija - nenatūrali padėtis, todėl jos reikia vengti, o po tokio apvertinėjimo istorinių ekscesų ir jų sukurtų problemų - privalomas atstatymas, prigimtinės tikrovės sugrąžinimas. Koks R - T pobūdis priklauso nuo to, kaip sąveikauja mažoji ir didžioji sieva metafiziniu, istoriniu ir civilizaciniu masteliu. Tai civilizacinės psichologijos esmė, kur yra savotiškas metafizinis socialumas, kuris gali turėti viršavimo, bendravimo arba tarnavimo formas, kurios nulemia metafizinę civilizacijos psichologiją. Viršauja - satanistai, bendrauja - filosofai ir tarnauja - tikintieji. Vadinasi, galimos ir tokios civilizacijos psichologijos, kurios nulemia, kaip žmonija žiūri, užprogramuota žiūrėti, į Kitą kosminiu masteliu. Juodojo drakono civilizacijoje, sąveika prasidėjo nuo viršavimo per magijos priemones ir ritualus troškimo, kuris vėliau sėkmingai realizuotas buvo moksle; tada buvo pereita prie religinio tarnavimo psichologijos, per kultus ir sektas, garbinusias pusdievį arba Dievą; ir bendravimo požymiai atsirado filosofinėje civilizacijoje, senovės Graikijoje. Po to, atsiradus ir išsivysčius stipriajai civilizacijos formai, atgimė maginis satanizmas, mokslo ir technologijos pavidalu, buvo paskelbta kad „Kitas mirė!", išryškėjo mažosios sievos dominavimas, stipriąja, matematine forma, kurios apogėjus - „tiksliųjų mokslų triumfas". Šiose stadijose siekiama maksimalaus viršavimo didžiajai sievai, ir tikima, kad tik pabaigoje bus pasirinktas atsitraukimas, kuris sugrąžins bendravimo psichologiją, sukuriant baltojo drakono civilizacijos holoplastinę filosofiją.
Tarnavimas rodo silpną, neišsivysčiusią mažają sievą, sutinkančią nusilenkti anapusinei realybei, paskelbiant ją garbinimo objektu. Tačiau pradėjus žmogui stiprėti psichologiškai, išvysčius monarchijas ir imperijas, susikūrė pusiausvyros išlyginimas, kuriame žmogus nusprendė atsiimti savo teises ir galop pasiskelbė kūrinijos centru, antru šalia Dievo. Galiausiai, atsiradus mokslinėms psichologinėms formoms, buvo iškelta pretenzija tapti tikrovės šeimininkais, pašalinus didžiąją sievą kaip karalystę, kaip metafizinę civilizaciją užsibaigusia, ir nusprendus, kad ji yra tuščia, dėsnių valdoma materija, kurią reikia pažinti ir užkariauti. Be abejo, tai tik tam tikro rišlio psichologija ir ideologija, kuri valdo civilizacinio lygio psichologiją, verčia žmoniją organizuoti į ekspansijos ir užkariavimo istorinį procesą, kuris padarė milžinišką išsivystymo technologinį šuolį, bet ir sukėlė neišsprendžiamų problemų: kaip neigiamas psichologijai technologijų poveikis ir klimato kaita ir pan. Filognozijos tikslas - mokslo viršavimo civilizacinę psichologiją pakeisti į bendravimo, priartinant mokslą prie filosofijos psichologijos, siekiant pagreitinti holoplastinės filosofijos atsiradimą civilizacijų pabaigoje, baltojo drakono eroje. Tai reiškia, kad siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų kraštutinumų, tarnavimo ir viršavimo, įvedant geriausią sąveikos principą tarp mažosios ir didžiosios sievos, MS1 - DS999. Tam reikia apvaldyti savo egocentrišką charakterį, suprasti, kad anapus sumatoriaus yra nepriklausoma realybė, kuri yra Kitas, neturintis žmogui paklusti ir tarnauti. Už gaunamas iš transcendencijos dovanas - reikia dėkoti, nes jos neamžinos; nenaikinti tikrovės ir gyvybės pagrindo; neturėti iliuzijos, kad besaikis, begalinis „statymas" ir „kūrimas" nėra destrukcija, kuri iš tikro yra tik savidestrukcija. Žmonija tikrovės nesunaikins, ji tik gali padaryti ją netinkama organinei gyvybei. O koks techninių anomalijų poveikis dvasinei gyvybei, iki šiol neturima jokio supratimo. Didžioji sieva nėra nei gera, nei bloga; ji neturi būti nei pagerinta, nei pabloginta. Gyvenimas atrodo sunkus tik todėl, kad žmonija išplito iki nepakeliama mastelio ir vargą gyvenime kuria ne tiek gamta, kiek pats žmogus - plėšrus grobuonis, pasisavinantis resursus, juos be saiko eikvojantis, nesidalinantis su kitais. Todėl dėl sunkaus gyvenimo kaltintina ne transcendentinė realybė, bet žmonija, kuri yra pragaro planetoje priežastis.
"Indigo" vaiko apibrėžimas
„Filognozijos pradmenyse" pasiekus turimą lygį, galima smulkiau panagrinėti žmogaus mažąją kelionę, kuri buvo aprašyta „Drakono akyje". Mažoji kelionė - tai žmogaus gyvenimas, prasidedantis gimimu ir užsibaigiantis mirtimi, kuris filosofijoje buvo gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo pagrindinis dėmesio objektas. Centrine gyvenimo filosofijos figūra laikytinas F. Nietzsche, norėjęs „biologizuoti" istorinį procesą, apvalant jį nuo metafizinių pasakų, o egzistencializmo judėjimą pradėjo M. Heideggeris, kuris siekė sutraukti istoriją ir metafiziką į tiesiogiai patiriamos realybės šviesos ratą, laikydamas, kad tik jame įmanoma būties atvertis, jos tiesioginis regėjimas. Būtyje, per filosofinę teoriją, buvo norima apriboti natūralizmą, o istorinį procesą palikti anapus. Kitaip sakant, F. Nietzsche siekė istorijos begalybėje įistorinti Dionisą, o M. Heideggeris - išimti žmogaus egzistenciją iš istorijos, įsikurti būties atverties centre ir gyvenimą kurti amžinosios dabarties būsenoje, kurioje istorija ir transcendencija būtų maksimalioje pusiausvyroje, saiko ribose ir maksimalaus intensyvumo, sąlytyje su tikru pasauliu, atsiveriančiu šviesos arkoje.
Istorijos sigile matoma transcendencijos ir istorijos sankirta, kurioje, susikirtimo taškuose, yra mažosios kelionės gimimo ir mirties taškai, apribojantys tiek žmogaus dalyvavimo istorijoje trukmę, tiek jo šiąpusinę fazę transcendentiniame cikle, kuris sukasi ratu, regimai daliai išnyrant istorijoje, pragyvenant gyvenimą ir tada vėl panyrant į gelmę, į tikrąją būtį. Todėl turime dvi žmogaus gyvenimo, arba egzistencijos, perspektyvas: istorijos vaivorykštę ir metafizinę vaivorykštę, kuriose, istorijoje, turime sievos personos struktūrą, kuri yra „istorinės asmenybės" psichologijos pagrindas ir metaphysica naturalis, kurioje yra įkūnijama ašinės būsenos jausena, atspindinti metafizinį žmogaus aspektą. Pirmas personos sluoksnis yra kalbinis ir sudaro tautinę personą, kuri yra dalyvavimo istoriniame procese pamatas, o metafizinis sątvaro sandas dažniausiai prasideda nuo gyvūninės sąmonės, kuri neišsivysčiusi, nesusifomavimusi, panašiai kaip vaiko psichika, turinti tik reaktyviosios psichologijos sugebėjimą.
Metafzinė vaivorykštė turi šimto metų trukmę, sudarytą iš sumatoriaus ir pirmapradžio kūno sąveikos ir skirstoma į tris raidos etapus po 33 metus: pirmas etapas yra reaktyvusis, susijęs su signaline sąmone, nedidele patirtimi ir proto išsivystymu, yra laukinis, natūralus; antras etapas - racionalus, paremtas didele patirtimi, pilnu gyvenimo principo supratimu, racionaliu žvilgsniu į transcendentinę ir istorinę realybę, renkantis misiją dirbti arba viena, arba kita kryptimi istorijoje; ir trečias etapas ezoterinis, labiau palinkęs į transcendenciją, į žmogaus metaphysica naturalis, išryškėjant religingumui, dvasingumui ir tikėjimui. Šis raidos principas - klasikinis ir žymi optimalų variantą, kuris tikrovėje gali turėti nestandartinių variacijų, kurios susijusios su individualiu metafiziniu likimu ir genetika. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą nepakyla virš pirmo išsivystymo etapo, tai yra, neviršija 33 laiptelio galimybių; kitiems, nuo pat vaikystės turimas racionalusis arba ezoterinis principas, peršokant per pirmąją stadiją iš karto į aukštesnę, racionaliąją arba ezoterinę. Vunderkindai yra su racionaliojo prado greitu įsivyravimu, indigo vaikai turi metafizinę sievą nuo pat gimimo, tad gyvenimą pradeda nuo trečios stadijos, tampa dvasiniais lyderiais arba istorinių organizacijų sužlugdomi.
Istorijos vaivorykštė, kuri suformuoja istorinės asmenybės personą, turi panašų principą, tik jis skaičiuojamas kitaip, kitaip vadinamos raidos stadijos. Kaip jau sakiau, pirma persona yra tautos, o po to, ant šios, uždedama kokia nors istorinio proceso ideologija, kurios agentu sutinka būti žmogus. Tai gali būti religija, kaip antai krikščionybė, budizmas; gali būti politinė ideologija, kaip respublikonizmas, liberalizmas, komunizmas, demokratija; arba mokslo ir technologijų civilizacijos progreso propagavimas, kaip transhumanizmas ir posthumanizmas, su psichotrinikos, robotikos, hologramų, DI propagavimu ir pan. Istorijos vaivorykštė dalinama į penkias dalis: 20 x 5 = 100. Pirmas ir paskutinis etapas yra jaunystė ir senatvė, o tarpiniai trys, sudarantys gyvenimo branduolį, yra mokymosi, karjeros ir valdžios. Visi gyvena tautoje, paklūsta jos santvarkos reikalavimams, valstybėje dalyvauja globaliniame procese, civilizacijų virsmuose ir dažnai užmiršta savo prigimtinę sątvaro dalį, kuri kyla iš natūralaus metafizinio fundamento ir yra tikras žmogus, kaip metafizinės būties inkarnacija į šį pasaulį, į konkretų istorinį siužetą ir jo suvirškinamas. Tai parodo, kodėl ezoterinė stadija ateina gana vėlai: todėl, kad vaikai patenka į valstybines švietimo įstaigas ir ten pradedami agresyviai programuoti dalyvavimui tautos istoriniame procese, tapti ideologijų agentais. Talentai paverčiami istorinėmis asmenybėmis, o vidutinybės - anonimine darbo jėga, aptarnaujančia ekonomiką. Tačiau ir vienų ir kitų personos - seklios, nesuvokiančios gyvenimo arba egzistencijos prasmės, turinčios perteklinės istorijos, šio pasaulio reikšmės iliuziją, nesuvokiant, kad žmogaus gyvenimai esant laikinam ir baigtiniam, išsieikvojimas istorijoje yra kalėjimas, kuris viską atima ir nieko žmogui neduoda.
Yra atvejų, kai vedliu ir lyderiu istorijoje tapdavo metafizinis žmogus, kuris nuo vaiko amžiaus arba vėliau, po praregėjimo suvokdavo pasaulio prasmę ir sugebėdavo ją paversti istorinio proceso varančiąja jėga. Tai Buda, Jėzus iš Nazareto, Mohametas ir pan. Jie buvo religinių judėjimų pradininkai istorijoje, religinėje, arba pirmos kategorijos civilizacijoje, kur šis „indigo" žmogus sugebėdavo istorijos ir civilizacijos centrine idėją paversti transcendentinę realybę, suformuojant ją į silpnosios struktūros civilizacinį psichovektorių. Tačiau galimas ir priešingas procesas, arba istorijos invazija į transcendenciją, su mokslo metafizinėmis pretenzijomis, dirbtinio pasaulio plėtros, technologijų sprogimo procesu, kuris tampa centrine civilizacijos idėja, kurianti natūralaus pasaulio antitezę, kuri laikoma šviesa, priešingai negu gelmės „tamsa". Tai vadinamasis satanizmas arba liuciferianizmas, kuris yra svarbiausias Vakarų civilizacijos archetipas.
Ko siekia globalistinis istorinis procesas, aukštinantis imperinę tautą ir jos ideologinę vėliava, su kuria ši žygiuoja per planetą istoriniame procese? Pirmiausiai nuimti nuo sąmonės pirminę tautinę personą, ir uždėti naują, kuri būti arba betautė, tik ideologinė, arba su naujos, imperinės tautos projektu. Tai gali būti pasiekiama ir per religingumą, ezoteriką, kur platinamas metafizinis dvasingumas, atveriant metafizinę sievos gelmę, esančią anapus istorinės personos, bet tik tam, kad būtų sutrikdytas tautinis, kalbinis substratas, kuris vėliau, arba naujoje kartoje, būtų perprogramuotas naujos, imperinės tautos programa. Kitaip sakant, ezoterinis dvasinės gelmės atvėrinėjimas gali būti ir psyopas, kuris po imituojamu fasadiniu grožiu turi istorinį tautų sunaikinimo projektą. Tai reiškia, kad reikia saugoti tiek savo metafizinę sievos struktūrą nuo gudrių manipuliacijų, tiek savo pirmapradę istorinę personą, kuri yra vietinės tautos, geriausiai atspindinčios žmogaus gyvenimo poreikius, kuriame jis renkasi ne iškritimą į užribį, pasineriant į kontempliacinę vienavę, bet dalyvauja ir istorijoje, ir transcendencijoje pusiausviru būdu, tai yra, savo patriotizma sudvasindamas, ginant nuo užvaldymo tiek savo metafizinį branduolį, tiek pamatinę istorinę tapatybę, kuri yra tautinė.
Filognozija, kurios tikslas yra ne holoplastinis mokslas, bet holoplastinė filosofija, renkasi tokį kelią, kur mažojoje kelionėje akcentuojamas tautinis užsiangažavimas istorijoje, neužmirštant savo dvasinės prigimties ir transcendencijos kryptyje slypinčio amžino gyvenimo vilties, kuris mažąją kelionę perveda į didžiosios kelionės probleminį lygį. Tačiau šis „Filognozijos pradmenų" tomas neskirtas didžiosios kelionės klausimų sprendimui, ir pagrindinis jo akcentas yra istorijos sigilo pagrindu sukurta tautos metafizinio likimo analizė, metafizinių ir istorinių galimybių apžvalga. Kaip jau buvo galima suprasti, pagrindinės kryptys yra „į" ir „už" arba „nuo" ir „prieš", pagrindinio atskaitos taško atžvilgiu, kuris vadinamas Kūrėju, Dievu, pirmuoju fundamentu, didžiąja sieva. Šios kryptys metafizinėje dalyje reiškiasi kaip gyvūninio proto gyvenimas ir metafizinio žmogaus gyvenimas, kurių vaivorykštė visą gyvenimą, nuo gimimo, yra reaktyvioji arba ezoterinė. Metafizinių žmonių gimimas ir jų naikinimas tautoje didelė problema, nes nauji lyderiai nepriimami arba jų bijomasi, kad nesutrikdytų stagnacinės pelkės, kurioje įkalinama tauta tam, kad būtų sutrikdyta jos istorinė misija.
Meilė J. Ivanauskatės egzistencijos filosofijoje
Kai kurioms filognozijos idėjoms iliustruoti tinka ne tik filosofijos, bet ir literatūros kūriniai, kuriuose taikliai iliustruojama istorinė ir egzistencinė problematika. Šiam tikslui lietuvių literatūroje, manau, tinkamiausia yra J. Ivanauskaitės kūryba, kuri yra viena ryškiausių per pirmus dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų. Rašytojos kūryba įdomi dar ir tuo, kad ji pateikia moterišką perspektyvą į tikrovę, skirtingai negu A. Šliogeris ir kiti pirmo trisdešimtmečio Lietuvos filosofai. Kuo romanas, kaip filosofinių idėjų sklaidos priemonė, įdomus kai kuriose filosofijos mokyklose - suprasti nesunku: jo objektas yra herojaus gyvenimo istorija, kurioje jis sprendžia sau svarbias problemas pasaulio, psichologijos ir transcendencijos kontekste. Tai jį susieja su istorijos sigilu, kur sankirtoje yra žmogaus gyvenimo kelias, vadinamas mažąja kelione, įkomponuojamas į istorinį procesą planetoje arba susiejamas su religine problematika. Jo apimtis gali būti neperžengianti gyvenimo rėmų, jeigu aprašo įvykį, įsiterpianti tarp herojaus gimimo ir mirties; peržengiantis gyvenimo rėmus, jeigu aprašomas istorinis tikrovės lygmuo, kuriame individualūs gyvenimai yra didesnio proceso dalis; ir peržengiantis gyvenimo rėmus ne į istoriją, bet į transcendenciją, metafizinę realybę, sprendžiant anapusinės gyvenimo prasmės, žmogaus didžiosios kelionės likimo klausimą. Kalbant apie J. Ivanauskaitę, jos romanai daugiau susiję su mažąja kelione, kurioje atsispindi gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo problematika.
Centrinės J. Ivanauskaitės kūrybinio pasaulio koncepcijos yra žmogaus egzistencija, įsiterpianti tarp gimimo ir mirties įvykių, kurioje ji nagrinėja meilės temą iš moteriškos egzistencijos perspektyvos. Ši tema bus atskleista naudojantis romanais „Miegančių drugelių tvirtovė" (2005) ir „Ragana ir lietus" (1993), kuriuose klausimas atskleidžiamas gyvenimo ir istoriniame kontekste. „Miegančių drugelių tvirtovė" aprašo veikėjos gyvenimo nedidelį fragmentą, kuriame ji patiria pagrindinį savo gyvenimo įvykį, kuris pakelia jos dvasinį lygį, išsivaduojant iš gyvenimo rutinos, pilkos kasdienybės ir psichologinės bei materialinės priklausomybės, surandant savo gyvenimo pašaukimą ir misiją. Istorija prasideda nuo tragiško įvykio, prostitutės savižudybės, kurios paskatinta ji pradeda domėtis šia socialine problema ir imasi veiklos - išvaduotų Vakarų Europoje prostitučių socialinės reabilitacijos, kurios metu ji sužino jų istorijas, stengiasi padėti joms atgauti psichologinę pusiausvyrą, socialinius įgūdžius ir tuo pačiu išspręsti savo asmenines problemas. Pagrindinė romano problema perkama ir parduodama meilė, kuri tampa ekonominės visuomenės veiklos dalimi, kuri pažeidžia socialinius santykius tarp vyrų ir moterų, sutrikdo psichiką, socialinius santykius ir iškelia daug moralinių klausimų. Kitas romanas, „Ragana ir lietus" atveria šioje temoje istorinę dimensiją, kurioje meilės tema susiejama su religijos klausimu, ypač krikščionybės, kuri laikoma meilės religija. Šiame J. Ivanauskaitės romane pasakojamos trys gyvenimo istorijos, kurios apima visą bažnytinės civilizacijos epochą, pradedant nuo evangelinės istorijos, Jėzaus iš Nazareto ir Marijos Magdalietės meilės; viduramžių Lietuvos istorijos, kurios herojė yra M.V., įsimylėjusi vienuolį, apkaltinta inkvizicijos raganavimu, nubaudžiama mirtimi; ir mūsų laikų Lietuvoje pasakojama istorija, kurios centrinė tema Viktorijos meilė kunigui Pauliui, kuri baigiasi žmogžudyste. Matome, kad šiame romane meilės tema nagrinėjama religijos kontekste, kur vaizduojamas pasaulietinės ir dvasinės meilės konfliktas, rodantis krikščionybės nesuderinamumą su gyvenimo ir gyvybės principais.
Norėdami suprasti J. Ivanauskaitės poziciją meilės klausime, kurį ji analizuoja savo kūryboje, turime suvokti žmogaus visumą, kuri geriausiai matoma istorijos sigile ir trijose minėtose orientacijose. Rašytoja renkasi centrinę sigilo struktūrą, kuri rodo dvisluoksnę sąmonės sandarą: metafizinio žmogaus, kuris sudaro bazinę sątavaro dalį ir istorinio žmogaus, kuris yra istorinių institucijų ir ideologijų suformuota persona, reikalinga dalyvauti planetos organizacijų istoriniame procese. J. Ivanauskaitės herojėse matome tapatybes, kurios nepakilusios iki religinio, dvasinio lygmens, ir jos savo ieškojimuose ir atradimuose, pasiekia egzistencinę / filosofinę gyvenimo dimensiją, kurio horizontą sudaro pasaulis, aprašytas A. Šliogerio filosofijoje. Herojės nekelia dalyvavimo istoriniame procese ir tapimo istorinėmis asmenybėmis klausimo, taip pat tik nujaučiamas didžiosios žmogaus kelionės metafizinis projektas; sąmonės centre yra privatus asmeninis gyvenimas, kuris tik kulminaciniuose momentuose pasiekia visuotinį lygmenį. Norint suprasti kontekstą ir J. Ivanauskaitės vaizduojamų herojų dvasinį paveikslą, galima pasitelkti filognozijoje naudojamą žmogaus sampratos modelį, kuriame jis vaizduojamas kaip pirmapradis kūnas (P) ir sumatorius (S), rišami juodosios liepsnos (JL), kuri yra metafizinė, amžinoji žmogaus dalis. Tokiu būdu meilė turi tokius lygmenis: a) biologinė meilė, susijusi su pirmapradžiu kūnu, giminės pratęsimo sugebėjimu; b) psichologinė meilė, susijusi su sumatoriaus jausmine, tapatybine dalimi, kuri reguliuoja socialinį giminės pratęsimo aspektą; c) egzistencinė meilė, tai meilė, kuri pakelta iš socialinio į filosofinį lygį ir tampa pagrindiniu gyvenimo prasmės dėmeniu; d) filosofinė meilė, aukščiausias meilės lygmuo šioje realybėje, kurioje meilė atsiejima nuo žmonių pasaulio, suvisuotinima iki visos tikrovės ir sujungiama su žmogaus sąmonės pagrindu, bendrąja gauble, arba sumatoriumi; e) dvasinė meilė, susijusi su juodosios liepsnos pozicija, kuri yra holoplastinio žmogaus kuriančioji gaublė, kaip metafizinis pirmapradžio kūno ir sąmonės pamatas, grindžiantis kuriančią, surenkančią, susiejančią ir rodančią tikrovę egzistencijos galią.
Įstatant šią teoriją į pagrindinius gyvenimo filosofijos konceptus, kurie yra gyvybės procesas ir jį rėminantis gnostinis apskritimas, dvasinė ir filosofinė meilė daugiau atstovauja gnostiniam apskritimui, o egzistencinė, psichologinė ir biologinė - nurodo į gyvybės procesą. Romane „Ragana ir lietus" herojės daugiau reprezentuoja meilės sampratą, kuri būdinga gyvybiniam procesui, kuris aiškinamas gyvenimo filosofijos, kurios svarbiausias atstovas F. Nietzsche, teigęs, kad gnostinio apskritimo tikslas - gyvenimo, gyvybės išaukštinimas, sukūrimas tokios civilizacijos, kurioje gyvenimas ir gyvybė klestėtų. Tuo tarpu krikščionybė nusisuka nuo šios meilės koncepcijos, kuri yra moteriškos sievos svarbiausia dalis, bent jau mažojoje gyvenimo kelionėje, ir iškelia dvasinės meilės sąvoką, kuri yra ne psichologinė ir socialinė, skirta gyvybės pratęsimui, bet susijusi su galutine tikrove, kuri yra Dievas ir visi jo kūriniai. Ji meile išbiologina per egzistencinę, filosofinę ir dvasinę pakopas, ir išplečia iki maksimalaus mastelio absoliučioje tikrovėje, kuri yra tiriama religinės ir filosofinės sąmonės. Tokį konceptą padarius gyvybę valdančio gnostinio apskritimo pagrindu, šios dvi realybės, protas ir gyvybė, supriešinami, tarp jų atsiranda prieštaravimai ir konfliktai. Kaip tik tai romane „Ragana ir lietus" ir aprašoma: konfliktas tarp moters prigimties ir dvasinių aspiracijų, gyvenimo filosofijos principuose gyvenančių herojų meilė dvasinės civilizacijos atstovams: dvasininkams, kunigams, kurie atmeta tokį gyvenimo supratimą, gyvybės ir egzistencijos formuojamą prigimtį, kas porinius meilės santykius daro neįmanomus arba draudžiamus. Bent jau toks yra dvasinis religijos įstatymas, kuris yra arba išpildomas, arba neišpildomas: dvasininkas arba atsispiria, arba neatsispiria pasaulio pagundoms. Pirmos meilės istorijos atveju „Raganoje ir lietuje" šie principai, biologinis ir dvasinis, pilnai išsiskiria ir gyvenimas „įveikiamas": Jėzus iš Nazareto miršta ant kryžiaus, o Marija Magdalietė, netekusi mylimojo, pakyla į dvasinės meilės dimensiją. Tuo tarpu kalbant apie vėlesnę krikščionybės ir bažnyčios istoriją, gyvybiniams instinktams, gyvenimui, pasauliui ir jo pagundoms dvasininkai atsispirti nesugeba ir ši dichotomija sužlugdo ir juos, ir priešingam tikrovės pradui atstovaujančias moteris.
Romane „Miegančių drugelių tvirtovė" J. Ivanauskaitė atskleidžia kitą meilės temos aspektą, kur ji kalba tik iš pasaulietinės perspektyvos, apie biologinį, psichologinį, egzistencinį ir galiausiai filosofinį meilės aspektą žmogaus sievoje. Prostitucija, biologinio meilės aspekto suprekinimas kapitalistinėje laisvos rinkos ekonomikoje, laikoma pagrindine moters prigimčiai prieštaraujančia Vakarų civilizacijos problema, rodančia jos nuosmukį ir supuvimą. Toks politinis visuomenės, tautos, organizavimo principas, prieštarauja ir religiniai, metafiziniai istorijos proceso organizavimo dimensijai ir filosofinei arba egzistencinei meilės sampratai. To priežastis - mieganti siela, moralinių orientyrų neturėjimas, materializmas, neteisinga auklėjimo ir sąmonės formavimo sistema, dekadentinė kultūra. Galima manyti, kad to priežastis yra laisvė, kurioje išryškėja daugumos žmonių žemas dvasinio išsivystymo lygis, žemas intelektas ir sąmonės kokybė. Meilės subiologinimas, pavertimas ekonominės veiklos dalimi, išlaisvinimas, sukuria žemiausio išsivystymo sąmonę, kuri kuria kančios ir vargo pasaulį, trikdo gyvybinį procesą, gyvenimą ne aukština bet smukdo. „Miegančių drugelių tvirtovės" pagrindinė heroja, susidūrusi su tokia žiauria gyvenimo realybe, nuo kurios ji iki to gyveno atsiribojusi savo šeimyninės iliuzijos gyvenime, nesuvokdama, koks smukęs ir žiaurus pasaulis yra anapus jo. Ši sąveika priverčia ją permąstyti savo gyvenimo principus, pakilti virš savo asmeninio Ego iliuzijų, savanaudiškumo ir pereiti prie egzistencinio ir filosofinio lygmens, savo meilės lauką išplečiant iki visuotinio lygmens, realiai padedant nukentėjusioms nuo prostitucijos moterims, rodant su jomis solidarumą. Taip sukuriama prasmė ir svarbiausia gyvenimo misija.
Tai rodo, kad gyvenimo vaivorykštėje, kad ir į kurią pusę ji būtų pasvirusi, meilė yra gyvybės pradžios, mirties ir dvasinio tobulėjimo priežastis bei akstinas, kuris sudaro sievos bazinę struktūrą, gali tapti viena iš svarbiausių ir galingiausių gyvenimą valdančių veiksnių. Aukščiausia jos forma, kaip jau buvo minėta, yra dvasinė meilė, susijusi su juodąja liepsna, kuriančia žmogų, persmelkiančia jo visą vidinę savastį; po to, iš transcendencijos perkelta į šį pasaulį, meilė tampa filosofine ir egzistencine veikiančia forma, susijusia su individualumu, kaip pagrindiniu moralės principu, kuris suvoktinas ne pagal išvestinę, bet pirmapradę reikšmę, naudotą A. Šliogerio, kuri yra „nedalumas", „nedalomumo", į pasaulio substancijas įvedimas, kaip moralinės laikysenos pasaulio ir žmogaus atžvilgiu pamatas; psichologinė meilė, kuri padeda formuoti socialinius meilės ryšius, reikalingus stabilios socialinės formos, skirtos gyvybės pratęsimui, sukūrimui; ir biologinė meilė, arba seksas, kuris yra porinis aktas, nurodantis į aukštesnę dvasinę realybę, skirtas gyvybės pratęsimui arba pramoginiam malonumui. J. Ivanauskaitė šią temą nagrinėjo įvairiais jos lygmenimis, naudodama moterišką perspektyvą, kuri įtaigiai įsikomponuoja į gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo keliamų klausimų ratą.
Puslapyje www.filognozija.com pateikiau naujos informacijos apie planų pasikeitimą, ir apie tai, kokia "Filognozijos pradmenų" projekto ateitis. Bus "Angelų diena", ar nebus. Šis klausimas kol kas - svarstomas, o tuo tarpu, atnaujinama "Psichotronikos" problematika, paruošiant pagrindą pakėlimui į aukštesnį lygmenį.
Taip turi būti paviešintas visas "Psichotronikos" archyvas, nuo 2007 iki 2016 metų, kuris ėjo prieš "Filognozijos" problemą, nuo 2018 iki 2022 metų.
Šiuo ėjimu ketinu įvykdyti pilną psichotroninių technologijų atskleidimą Lietuvoje iki 2030 metų, kai 2022 - 2025 metais bus išleistas knygomis archyvas.
Žmonių ir daiktų internetai, "internet of humans" ir "internet of things", yra totalinės proto kontrolės ir vergovės sistema, kuri paslapčia įvedinėjama draugovėse, kurių primtakai buvo KGB priemonės. Dabar tai yra CŽV mafija, užgrobinėjanti arba bendradarbiaujanti su vietinėmis grupuotėmis.
Atskleidimas bus teorinis, pilnai paviešinantis projektorių ir modulių technologiją, kuri implantuojama į smegenis su tikslu užvaldyti žmogaus gyvenimą. Ši sistema jungiama gyvenamuose ir administraciniuose rajonuose su WiFi, G5, ir mobilaus ryšio sistema, kurios antenos gaudo modulių pirminį signalą ir transliuoja prietaisų duomenis į kompiuterių centrą, kuris gali būti rajoninis arba respublikinis.
Tai yra žmonių internetas, integruotas su mobiliu ryšiu, daiktų internetu ir WWW.
https://filognozija.com/2022/01/29/planu-korekcija/ (https://filognozija.com/2022/01/29/planu-korekcija/)
Gyvybės metafizika
Filognozijoje išskiriami du mąstytojo tipai: paviršininkai, kurie savo protą grindžia sumavimo paviršiaus formomis, ir jų kuriamos teorijos neperžengia šios ribos; ir gelmininkai, kurie paviršiumi nesitenkina, nes nori pažvelgti giliau, anapus. Įprastiniais filosofijoje terminais juos galima pavadinti fenomenologais ir metafizikais. Atitinkamai yra dvi ontologijos, arba būties mokslai: paviršinė, fenomenologinė ontologija, kuri tyrinėja pasirodančią būtį ir gelminė, metafizinė ontologija, kuri tyrinėja neatveriamą juslėmis būtį, kuri gali būti tik mąstoma. Filognozijoje naudojama pastaroji prieiga, nes jos tikslas - holoplastinės žmogaus tikrovės atskleidimas, kuris parodytų transcendentinę žmogaus gelmę. Šios gelmės įžodinimo pradinės formos buvo „pirminė tikrovė", „pirmapradis žmogus", kurie skleidžiasi savo tikru, pilnu pavidalu hipostratoje, kuri užpildyta pirminių substancijų, vadinamų klodų telkiniais. „Antrinei tikrovei", sąmonei, jie pasirodo įvairių sumatų forma, kaip sumavimo paviršiai, iš kurių daromos išvados apie žmogų supantį pasaulį. Įsigilinimas į šią informaciją yra filosofo užduotis, kuris protu peržengia paviršius arba sustoja ties riba, nesiekdamas žinoti daugiau negu duota, netrokšdamas begalinio žinojimo. Filognozija vis dėl to yra mąstymo būdas, kuris siekia gelmės iškėlimo, nes paviršiumi grįsti atsakymai per silpni, netenkina noro žinoti viską.
Kadangi gelmė tyrinėjama protu, gnostinių kūnų kūrimo priemones patogu sieti su logoforma, apsaugant teorijas nuo psichologijos, jutimų, kalbos, reifikacijos (sudaiktinimo), o tai reiškia, kad bendrojo vaizduotėje esančio vaizdinio antisumavimas įgauna analitines formas, kurių tikslas - parodyti logiką ir pagrindinius jos sandus. „Drakono akyje" tai buvo pateikiama kaip analitinės formulės, kuriose glausta forma, greitraščiu, buvo atskleistos pagrindinės tikrovės struktūros. Ši forma gali atrodyti per daug racionalizuota, nuasmeninta ir nujausminta, kas nebūdinga gyvenimo filosofijai ir egzistencializmui. Toks principas daugiau būdingas I. Kanto filosofijai, ypač „Grynojo proto kritikai". Taip pat gali būti panašumų su loginiu pozityvizmu, net jeigu šiam metafizinė perspektyva nebūdinga - greičiau linksta prie antimetafizinių nuostatų. Nors filognozijoje ir nesiekiama tiesioginio jausminio / mistinio transcendencijos atvėrimo, nes tai „pažinimo meilė", tačiau šis sątvaro sluoksnis neatmetamas, bet tiriamas iš proto perspektyvos, psichoformų paviršius sustruktūrinant ir pervedant juos į analitinę formą. Tas pats daroma ir su bendruoju hipostratos vaizdiniu, kuris antisumuojamas analitiškai, bandant pagauti pagrindinę gelmės esmę, matomą iš vidaus, per logo-lingvo-psicho-daikto-formų prizmę.
Taigi, kokia pagrindinė pirmapradžio žmogaus forma, pamatyta tokiu būdu? Galimi keli aprašymo variantai, vienas kurių yra
FN1-JL-KT-[P + S]-FN2
FN1 - pirmas fundamentas,
JL - juodoji liepsna,
KT - klodų telkiniai,
[P + S] - pirmapradis žmogus (pirmapradis kūnas [P] ir sumatorius [S],
FN2 - antras fundamentas.
Visas jausminis / mistinis turinys atsiveria į absoliučią tikrovę žiūrint iš vidaus, iš [S], kuri vadinama mažąja sieva, kurioje kyla psichoforminės, logoforminės, daiktoforminės ir lingvoforminės sumatų samplaikos, kurios yra gnostinių kūnų, užpildančių transcendentinės realybės kryptis sievoje, substancija. Galima naudoti pilną sumatoriaus psichologinį turinį, o galima tik apvalytą ir logizuotą. Esminio skirtumo tarp jų nėra, tik skiriasi suvokimo perspektyvos - gyvenimo kaip jausmo ir gyvenimo kaip proto. Lingvoforma yra pats laisviausias sumato pavidalas, kuris padengia išorinius sumatų paviršius iš vidinės sąmonės perspektyvos, ir tuos paviršius programuoja, koduoja. Tai ne įgimta, bet įgyta forma, nes žmogus kalbos neatsineša gimdamas, bet išmoksta, vadinasi jos užprogramuojamas. Tai reiškia, kad kadangi kalba yra ideologijos pagrindas, ir įmanoma mokytis naujų tekstų ir pasakojimų, žmogus pasiduoda gana efektyviam trynimui arba perprogramavimui. Tačiau toks priėjimas - paviršutiniškas, kuriame nėra esmės supratimo, tikro įsigylinimo, nes tam jau reikalinga logoforma prote, kuri didele dalimi įgimta, o ne įgyta.
Pateiktoje formulėje svarbiausias mazgas yra P, pirmapradis kūnas, kuris yra tikras žmogus, esantis anapus sąmonės ir sumavimo. P pereina prie S, kuris yra sumatorius, žiūrint iš išorės, kuriamas P, ir yra jo valdymo centras. S, pažiūrėtas iš vidaus, yra mažoji sieva, MS, kuri yra visa ta objektinė ir subjektinė dalis, kur, viena vertus, antitezėje, žymimoje u, atveriama objektyvi realybė, kitas, ir, kita vertus, subjektyvi realybė, arba asmenybė. Gauname tokią logiką P → S → MS, kur sumatorius yra išorinė dalis, o mažoji sieva - vidinė. Ši idėja nujaučiama F. Nietzsches filosofijoje, kur jis vidinę, psichinę realybę laikė tik mažuoju protu, pačia naujausia ir netobuliausia sąveikos su tikrove forma, o P, arba pirmapradis kūnas, jo manymu, yra tikras protas, kuris veikia tikrovėje, o ne iliuzijoje, ir jo sąveika su tikrove yra fundamentalus gyvybės instinktas, kuris lemia žmogų, formuoja jo vidų ir gali jį daryti stiprų arba silpną. Dionisinė valia viešpatauti F. Nietzsche'ei ateina iš šios, anapusinės tikrovės, kuri yra tikras metafizinis gyvybės fundamentas. Toliau pirmapradis kūnas sąveikauja su aplinka, kuri buvo įvardinta kaip klodų telkiniai, kurių prigimtis lemia tai, kas yra gyvybė ir žmogus tikrovėje, o ne kuo jis sau atsiveria sievos iliuzijoje. Ši išorinė žmogaus dalis pažįstama tik nuojautoje, jausme, nuotaikoje, būsenoje ir yra tas tikras „Id", suprastas ne froidiškai, bet nyčiškai.
Manau, šia kryptimi galima mąstyti ne vien nyčiškai, bet ir filognoziškai, pasitelkiant bendro hipostratos vaizdinio antisumavimą į jo logines dedamąsias, kurios žymimos kaip hipostratinė energetinė gaublė (EG), informacinė gaublė (IG) ir kuriančioji gaublė (KG). Taip gaunama kita žmogaus dėmenų formuluotė, kuri ilgą laiką buvo „Filognozijos pradmenų" bazinė struktūra, kuri buvo modeliuojama ant pentagramos sigilo.
KG [JL] (IG [S] + EG [P])
Tokia bendra holoplastinio žmogaus logika, kurioje jis yra kuriamas juodosios liepsnos (lingvoforma), informacinės gaublės (logoforma), kurioje vyksta sąmonės genezė, su visomis jos vidinėmis, šmėklinėmis realybėmis ir energetinės gaublės (logoforma), kuri sudaro grubiausią žmogaus dalį, vadinamą materialiu kūnu, kuris gyvybiniame lygmenyje yra ląstelitas, o gilesniame, kvantiniame - energija. Ši dalis skirstoma į ląstelitą ir energomorfinį psichikos substratą, kuris sukauptas nervų sistemoje ir smegenyse. Ankstesniuose tekstuose šias realybes vadinau fizine ir gnostine brana. Aukštesnis už energomorfinį lygmenį yra transneuroninis laukas, kurio aukščiausia forma yra sumatorius, kuriantis vidinę dvivietę egzistencijos erdvę, įrėmintą laike, tarp gimimo ir mirties taškų.
Kaip žmogus pats sau atrodo iš vidaus, matome pateiktame paveiksle.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/02/saveikos.jpg)
Šiame paveiksle pažymėti du sumatoriai S1 ir S2, kurie kuriami dviejų pirmapradžių kūnų P1 ir P2. Visos sąveikos tarp objektų vyksta anapus sumavimo proceso, arba P lygmenyje, ir šiuo atveju tarp dviejų P sąveika žymima A raide. Tačiau pažiūrėjus iš sumavimo perspektyvos, turime vieną tikrovę, T, turinčią dvi formas, kuriose sąveika A, atsiveria dviem variantais, kaip A1 ir A2. Kadangi sumatoriai yra skirtingos psichinės struktūros, šias sąveikas interpretuoja pagal savo charakterį, patirtį, žinias, drakono akies išsivystymą, atveriamos ir semiamos tikrovės kiekį ir pan. Tai reiškia, kad nors tikrovė yra viena, ji skirtingų gyvybės formų sumuojama skirtingai, pagal savo individualią MS struktūrą. Kadangi MS sumuoja tik nedidelę informacijos dalį, dideli plotai hipostratos nesumuojami iš viso, niekaip nepasirodo sąmonėje ir yra užhorizontinių sąveikų sistema. Gelmininko tikslas yra šią užhorizontinę realybę padaryti atveriama ir ne tik jausminiu / mistiniu būdu, bet ir protu, formuojant tikrą loginę drakono akį, kuri nori ne pasinėrimo į neapibrėžtumo būseną, bet tikro supratimo. Tam kuriamas filognozijos metodas, kuris priklauso metafizinei ontologijai.
Kad būtų šiek tiek aiškiau, kas vaizduojama paveiksle virš P mazgo, kuris išsišakodamas kyla link S tokiu principu: kairėje yra informacinės gaublės atsišakojimas, dešinėje - energetinės gaublės atsišakojimas, kurie surenkami sumatoriaus vidinėje ir išorinėje dalyje, tai yra, pasaulyje save matome kaip akių kūną ir fizinį jausmą, viduje - kaip psichikos sumatus, protą, kurio bazė - materialus smegenų ląstelitas, nervų sistemoje sukuriantis gyvūninių logikų struktūras. Pagal mano teoriją, juodoji liepsna, kuri apibrėžiama kaip žmogaus spektro centrinis klodas, yra centrinė, metafizinė pirmapradžio žmogaus dalis, kuri dalyvauja ir jo informacinėje ir energetinėje gaublėje, persmelkdama jas dieviška šviesa, kuri yra žmogaus egzistencijos pagrindas. Tai tas ontologinis centras, kurio prasmės ieškojo M. Heideggeris, ir kuris filognozijoje įpavidalinamas labiau išvystyta forma, į laikiną egzistenciją įnešdant amžinybės dvelksmo, kuris yra užuomina į žmogaus galimą „gyvenimą" aukštutinėje karalystėje po savo mirties.
Metafizinė santvarka
Savo paprastose minties formose, kuriose apmąstomas žmogus, tikrovė ir jo likimas, filosofija turi gyvenimo išminties pavidalą, kurioje sprendžiami moralės, gyvenimo prasmės, kūrybos, tikėjimo klausimai. Tačiau kai filosofija iš išminties, supratimo būsenos pereina prie pažinimo klausimo, ji suartėja su filognozija, kurioje atsitolinama nuo psichologinės ir egzistencinės filosofijos formos, tampa griežta, logiška, metodiška, įprastas žmogaus būsenas daranti objektu. Tai labiau būdinga mokslui, nutolusiam nuo žmogaus vidinio pasaulio, pretenduojančiam būti universalia tiesa, apvalant idėjas nuo individualių idiosinkrazijų. Galbūt toks ir turi būti pažinimas tam, kad jis įgytų visuotines, universalias formas. Kai šios formos jau išsikristalizavo, joms vėl galima suteikti individualumo savo kūrybiniame darbe. Kitaip sakant, toks principas - vadovėlinis, reikalingas mokymui, sąmonės lygio kėlimui, kur didelis informacijos kiekis sukoncentruojamas, visuma padaroma apžvelgiama vienoje loginėje schemoje. „Filognozijos pradmenų" tikslas kaip tik toks, mokomasis, reikalingas paruošti sąmonę žingsniui į priekį, padaryti kvalifikuotą pasirinkimą.
Tam keliamas klausimas, kokia pagrindinė metafizinės santvarkos loginė idėja, su pradiniais gnostiniais implantais, apvilktais kalbinių pavadinimų rūbais, kurie sudaro teorinio modelio karkasą. Santvarką apžvelgsiu dviem būdais: schema ir formule, kurios paaiškina, kokia pažįstančio ir techniką kuriančio subjekto padėtis visumoje, parodant koks pagrindinis civilizacijos formų kūrimo priemonių arsenalas, žmoniją įvedantis į tam tikrą būseną, kurią atspindi gerovės laipsnis išorėje ir laimė - viduje. Pradėsime nuo šiam skyreliui reikalingos formulės, kuri yra tokia:
u (MS1 - R - T - DS999)
u - mažoji antitezė,
MS1 - mažoji sieva, su vienetiniu informaciniu plotu,
R - rišlys, atsirandantis MS-DS teorinėje sintezėje,
T - technika, kuriama R-DS sąveikoje,
DS999 - atverta ir neatverta transcendencija, D/X.
Manau visi terminai yra aiškūs, jau aiškinti ankstesniuose „Filognozijos pradmenų" tomuose, gal labiau reikia paaiškinti terminą rišlys, R. Tai yra drakono akies forma, kuri užpildo akį turiniu, vaizdu paimtu iš transcendencijos, kuriame susitinka išorinės informacijos dėmuo ir vidinės psichinės proto substancijos dėmuo. Kuo protinėje substancijoje mažiau informacijos paimama iš savo proto resursų, tuo rišlys objektyvesnis ir efektyvesnis tikrovėje. Tiesą sakant, jis visas turėtų būti persmelktas transcendencijos, kurios idėja, gnostinio implanto ir gnostinio kūno pavidalu, leidžia efektyviai manipuliuoti hipostrata. Toks yra Mendelejevo atomų lentelės gnostinis kūnas, toks yra Maxwelo eterio teorinis modelis, išreikštas Maxwelo lygtimis. Kitas žodis yra lakstatinis ekranas, kuris daugiau yra techninis terminas, reiškiantis dirbtinę priemonę, skirtą rišlio modeliavimui.
Ši centrinė filogozijoje formulė susiejama su schema, rodančia hipostratos struktūrą, kurios informacija turi būti įkūnyta rišlyje.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/02/metafizine-santvarka.jpg)
Šios schemos logika tokia, nuo pirmapradės substancijos iki vidinės jos introjekcijos, paverčiant vidiniu vaizdiniu:
JL → KT → P → S → MS [PSY - R - T - PHY].
Šiuo atveju svarbiausia yra MS dalis, kurioje, vidinėje substancijų projekcijoje, modeliuojama metafizinė realybė, vis labiau įvaldant žmogų supančią nematomą aplinką. PSY yra psichika, o PHY - gamta. Visa ši struktūra skirstoma į zonas, kurios paskui tampa poveikio ir tyrimo objektu, ypač moksle, iš kurio kuriama teorinė R sintezė. Zonos yra tokios:
Z1 - juodoji liepsna, teologinė transcendencijos kryptis,
Z2 - klodų kryptis, ontologinė transcendencijos kryptis,
Z3 - žmogiškoji transcendencijos kryptis, pirmapradis kūnas,
Z4 - žmogiškoji transcendencijos kryptis, sumatorius,
Z5 - viduje atsiverianti objektyvioji sumatoriaus dalis, pasaulis,
Z6 - antrame viduje atsiverianti subjektyvioji sumatoriaus dalis, psichika.
Matome kokie rišlio variantai ir kokios metafizikos bei fenomenologijos rūšys:
PSY - R (Z1) - T - PHY - teologinė metafizika,
PSY - R (Z2) - T - PHY - ontologinė metafizika,
PSY - R (Z3) - T - PHY - gyvenimo filosofijos metafizika,
PSY - R (Z4) - T - PHY - gnostinė metafizika,
PSY - R (Z5 - Z6) - T - PHY - egzistencinė metafizika, fenomenologija.
Ankstesniame skyrelyje paaiškinau, kad su tikrove žmogus tiesiogiai sąveikauja savo pirmapradžiu kūnu, o sumatoriuje matome tik šios sąveikos atspindžius. Schemoje sąveika parodyta linija MS → R → P → DS. Iš šios sąveikos gauname teorijos gimimą R - DS ir technikos gimimą T - DS, kurie priklauso nuo tiesioginių manipuliacijų su realia substancija, plečiančių žmogaus veiklos mastą ir sugebėjimus kontroliuoti tikrovę, pritaikyti ją savo reikmėms. Kai tik žmogus metafizinėse zonose pradeda daryti technines sintezes, peržengdamas teorinės filosofijos lygmenį, prasideda mokslinė civilizacija, kurios aukščiausia forma yra transhumanizmas, skirtas pertvarkyti pasaulį ir žmogų, sukurti naują gamtą, natūralią ekosistemą paverčiant dirbtine, į kurią įtraukiamas tiek kūnas, per žmonių internetą, tiek sąmonė - iš pradžių per išorinius socialinius tinklus, po to - per vidinius, įsigalėjus telepatijos technologijoms. Tai radikali visuomenės transformacija, kuri turi būti teoriškai ištyrinėta ir įvertinta, kad imperijos, per politikų ir korporacijų spaudimą, nepriverstų mūsų padaryti lemtingos klaidos. Perteklinis socialumas, kolektyvinė sąmonė, privatumo sunykimas - ne tai ko reikia, šios „vertybės" pervertinamos. Tai reiškia, kad atvėrus hipostratą, atsiveria naujos technologinės galimybės, kurios radikaliai keičia žmoniją, kuri galbūt nenori tų naujovių, nes jai gerai gyventi ir senu principu, tačiau imperijos ir korporacijos, kuria savo viziją, kurioje žmonių norai nepaisomi, nelaikomi vertais dėmesio ir diskusijos.
Grįžtant prie schemos, matome, kad turime du metafizikos variantus - ontologiją ir teologiją, bei vieną empirizmo variantą, kuris vadinamas fenomenologija. Visos filosofinės doktrinos turi savo trajektoriją šioje schemoje, kurioje galima suklasifikuoti visas jų koncepcijas, parodant, ar jos yra vidinė, ar išorinė perspektyva; ar paviršinė, ar gelminė. Didžioji dalis šiuolaikinės filosofijos, kuri dvidešimto amžiaus antroje pusėje ir dvidešimt pirmo amžiaus pirmoje pusėje Vakarų civilizacijoje buvo didelėje krizėje, kurios metu buvo nepasitikima gelmine ir metafizine tendencija, nepasitikima savo vidiniu jausmu, pasaulio atsiveriančio sąmonei patikimumu, kuris vertė griauti „didžiuosius pasakojimus", nesugebant jų vietoje pasiūlyti nieko naujo. Tikrovės centras kiekvienam filosofui yra Z6, kur slypi atmintis, žinios, mąstymas, kalba, asmenybė, jausmai, nuotaikos, būsenos. Pasinėrimas į save, savianalizė, netikrumas, savidestrukcija yra sunkiausias ir, galbūt, silpniausias filosofijos principas. Jis sutvarkomas dėmesį nukeliant į Z5, į „objektyvų" pasaulį, kur randami kiti žmonės, gyvūnai, daiktai, technika - atsiranda sociologinė, ekonominė, politinė problematika, ideologijų kova. Z4 filosofijoje sprendžiamas sąmonės klausimas, atsiranda kognityvinės psichologijos orientacija, kuri sujungiama su ontologija, moksle - su fizikos gnostiniais kūnais, sukuria psichotroniką. Z3 - tai filosofija, kuri bando išspręsti gyvybės klausimą, apibrėžti jos pamatą, pamatinę koncepciją, kaip A. Schopenhauerio, F. Nietzsches, Ch. Darwino filosofijose. Tobulinamas klonavimas, genų inžinerija, sintetinės gyvybės kūrimas. Z2 domina materialistus mokslininkus tokius, kaip fizikai, chemikai, taip pat metafizinius ontologus, bandančius suprasti objektyvios būties prasmę, išgirstant jos bylojimą. Tai pirmiausiai būtų M. Heidegger'is, A. Šliogeris. Ir galiausiai Z1 yra teologijos objektas, kuri gali būti klasikinė ir naujoji, teorinė ir techninė (specialios psichinės praktikos, LSD, DMT, psichotronika ir pan.).
Šis žemėlapis reikalingas tam, kad nepasiklystume filosofinėse ir ezoterinėse doktrinose, žinotume kokios visų jų galimybės, kiek jose tiesos, o kiek paprasto noro pažinti tikrovę, tapti jos valdovu ir šeimininku, valdyti žmones, juos išnaudoti ir engti. Tai universaliosios filosofijos bendras modelis, kuris savo šablone tas pats visuose žmonėse ir reikalingas norint meistriškai orientuotis filosofinėje kūryboje ir tikrovėje, atveriant paslaptį savo vidinėje tikrovės erdvėje, vadinamoje šviesos arka. Filognozijos pagrindinis „taikinys" yra Z2 zona, kuri okupuota chemijos ir fizikos, ir kurioje norima atrasti klodų konfigūracijas, reikalingas sukurti antigravitacijos technologiją, kuri pradėtų planetoje tikrą kosminę civilizaciją, atitraukiant resursus nuo gyvybės ir psichikos mokslų (genų inžinerija ir psichotronika). Taip bus žengtas galutinis žingsnis į baltojo drakono civilizaciją, kurios principas, kaip buvo paaiškinta yra
u (MS1 - R (Z2) - T (antigravitacija) - DS999)
Toks mokslas - dar tik laukiamas, jo aprašymo priemonės - pateikiamos filognozijos.
Istorinio proceso dėmenys
Istorijos sigilas šiame etape yra pagrindinis tikrovės modeliavimo įrankis, pirmą kartą aprašytas „Drakono akies" tome, tačiau neišsemtas ir tinkamas tolesniam darbui. Kaip prisimenate, jis sudarytas iš dviejų horizontaliai sukabintų U raidžių, kur sankirtos centre yra gyvybės, gyvenimo segmentas ir iš centro einančios dvi priešingos kryptys: į transcendenciją ir istoriją. Transcendencijos ir metafizikos klausimai jau buvo nagrinėti, o dabar galima plačiau apsistoti prie istorijos, istorinį procesą formuojančių institucijų kuriamo santvarkos modelio. Akivaizdu, kad istorija reiškiasi kaip natūrali gyvybinio proceso kartų kaita, kuri tęsiasi tikrovėje iš praeities į ateitį, gyvenimams sukantis ratu - iš gelmės į paviršių ir vėl iš paviršiaus į gelmę. Kitas istorijos reiškimosi būdas - kaip dirbtinis konstruktas, kuris modeliuoja ją kaip esančią matematinėje begalinio laiko linijoje, kuri ateina iš begalybės ir nueina į begalybę. Ši laiko linija yra kontinuume sukurta abstrakcija, kurioje sukuriama nuo metafizinės tikrovės atitrūksi chronologija, apvelkama istorinio naratyvo rūbu. Tokia istorija yra institucializuota ir ji visada atspindi vietinėje teritorijoje kokį nors civilizacijos projektą. Gyvybė savo esme aistoriška, o istorija - institucijų įdiegtas implantas, naudojant kalbinį substratą. Tačiau šio skyrelio pagrindinė tema yra ne pati istorija, bet jos diegiama santvarka, kuri turi penkis skirtingus sandus, kaip parodyta paveiksle.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/02/santvarkos-sigilas.jpg)
Pagrindinis sandas, kuris istorijos sigile yra dviejų horizontalių U sankirtoje, yra visuomenė, tauta, gyvybinis procesas pažymėtas 1. Pagrindinis kiekvienos bendruomenės klausimas yra išgyvenimas, apsirūpinant materialinėmis gėrybėmis, sukuriamomis darbu. Darbo organizavimas išsivysčiusiose visuomenėse vykdomas ekonominės santvarkos rėmuose. Ji paveiksle pažymėta skaičiumi 3. Priešinga materialiniams klausimams yra dvasinė arba protinė kryptis, apibendrinta žodžiu bažnyčia ir pažymėta skaičiumi 4. Tai civilizacinių formų kryptis, kuri aprašoma pradedant nuo pirmų kultūrinių pasaulėžiūros formų, iki išsivysčiusios mokslinės civilizacijos. Skaičiumi 5 pažymėta technikos dalis, kuri vaidina svarbų vaidmenį santvarkos kūrime ir yra protinio bei ekonominio aktyvumo rezultatas. Ir paskutinis, 2, segmentas yra politika, politinė organizacija, kuri organizuoja visus kitus faktorius, yra visiems jiems rėmus nustatanti valdžia. Ši schema padalinta į apatinę ir viršutinę dalį, tautą ir valstybę, kuri tarpusavyje sąveikauja per tarpines dalis: dvasines / protines institucijas, ekonominę veiklą ir technines priemones.
Dabartinę santvarką, naudojant šią schemą, galima apibrėžti kaip transhumanizmą, kuris visuose segmentuose naudoja tam tikrą apibrėžtą koncepciją. Tos koncepcijos išsidėsto taip:
1) kolektyvizmas, pažanga,
2) transhumanizmas,
3) kapitalizmas,
4) scientizmas,
5) žmonių ir daiktų internetai.
Su kai kuriais teiginiais gali būti sunku sutikti, ypač turint omenyje gana liberalią politiką ir tariamą individualizmą, kuris prieštarauja kolektyvizmo principui. Tačiau pažiūrėjus į 5 segmentą, matome, kad kolektyvizmas kuriamas ne senuoju stiliumi, bet naujuoju tokiu, kaip socialiniai tinklai ir internetai, kurie gali būti daiktų bei žmonių. Visi jungiami į tinklą, jeigu tavęs nėra tinkle, iškrenti iš telehominidų pasaulio. Transhumanistinės politikos tikslas - kuo sparčiau diegti naujausias technologijas, kurti dirbtines technologijų ekosistemas, plėtoti DI, skirtą tinklų valdymui, mažinti laisvės mastą, pririšti visus prie technologijų ir per jas užvaldyti. Mokslas kaip bažnyčia ir high tech ekonomika - pagrindiniai varikliai.
Kaip šioje aplinkoje veikia ir prisitaiko ezoteriniai judėjimai, kurie nusisukę nuo transcendencijos ir pretenduoja tapti pagrindine istoriją kontroliuojančia institucija, nors ir pusiau žaidybiniu variantu? Kaip pavyzdį, gana populiarų JAV, galima paimti A. LaVey įsteigtą „Šėtono bažnyčią", kurios steigiamasis tekstas yra „Šėtono biblija". Pirmiausiai reikia aptarti šio judėjimo ideologiją pagal istorijos sigilo logiką, kuriame jie akivaizdžiai yra šiuolaikinio ateistinio pasaulio produktas, kuris nusisuka nuo transcendencijos į istoriją, nepripažįsta metafizikos ir teologijos ir yra ateistinio satanizmo variantas. Jų tikslas - kovoti prieš krikščionių bažnyčios ekspansiją istorijoje, naudojant parodiją ir mimikriją, bei skatinant atsisukimą į šiapusinį gyvenimą, materializmą ir individualizmą. Pagrindiniai konceptai, pagal santvarkos modelius tokie:
1) individualizmas, hedonizmas, materializmas, stipri asmenybė;
2) elitizmas;
3) kapitalizmas, stratifikacija;
4) ateistinis satanizmas, mokslas;
5) magija, kontrolės technika.
Kai kurios archaiškos formos - kaip mitinio personažo, Šėtono, simbolio naudojimas, juodosios mišios, teatralizuoti ritualai, magija - yra tik priedanga, spektaklis, kuris maskuoja nusisukimą nuo transcendencijos, pilną suistorinimą, pasinėrimą į gyvybinio proceso jusliškumą ir materializmą. Magija yra trijų rūšių: vidinė magija - kitaip sakant asmenybės ugdymas; išorinė magija - žmonių organizavimas naudojant psichologines ir technines priemones, informacinį karą; ir eoninė magija - tai kultūra ir propaganda, kurios tikslas yra pakeisti civilizacijos lygio psichovektoriaus struktūras. Tam naudojama kūryba, spektakliai, šou, informacinis karas, psyopas, proto kontrolė, propaganda ir t.t. „Šėtono bažnyčios" tikslas konkurencija su globalinėmis religijomis, planetinė ekspansija, naudojant aukščiau aprašytą modelį. Šios pakraipos satanistai iškritimo iš istorinio proceso nepropaguoja, neturi vienuolynų, siekia infiltruotis į švietimo institucijas, įgyti valstybės pripažinimą. Magija yra ne metafizinė, bet sekuliari: daugiau eufemizmas, pakeičiantis žodžius „propagandinis karas", „psyopas", „proto kontrolė".
Kitas pavyzdys yra mano asmeninis modelis, kuris yra ir filognozijos vienas iš variantų (kol esu vienintelis narys - pagrindinis). Kokie pagrindiniai mano propaguojamos santvarkos punktai, daug kur probėgšmais buvo minėta. Čia galima viską sujungti į vieną visumą ir pamėginti atlikti lyginamąją analizę su kitais modeliais. Idėjos tokios:
1) individualizmas,
2) liberalizmas,
3) dalinimosi ekonomika, resursų socializmas;
4) filognozija, civilizacijų sintezė,
5) kolchidinė technika, antitranshumanizmas.
Imant apatinį, socialinį sluoksnį, mano tikslas yra žmogaus išėmimas iš protą ir veiksmą varžančio socialinio balasto, kuriame niveliuojasi žmogaus asmenybė, slopinamas aktyvumas, žeminami sugebėjimai ir sąmonės kokybė. Ypač palankios sąlygos susidarė išvysčius kompiuterius ir ryšio tinklus, atsisvėrus archyvams ir bibliotekoms, atsiradus sąlygoms nevaržomai savišvietai ir asmenybės ugdymui. Tokiame pasaulyje bukumas, tamsumas ir žemas intelektas nėra autoritetai, vis daugiau žmonių išsivaduoja iš masinės sąmonės, kolektyvizmo. Politinė ideologija yra liberalizmas, kurio tikslas išlaisvinti žmogų iš priespaudos, atsilikimo, tamsumo, sudaryti sąlygas veikti ir kurti šiuolaikinėje valstybėje. Ekonominėje veikloje laikausi principo „sharing is caring", kitaip sakant - resursų socializmo, remiantis logika, kad tikrovė nėra niekieno nuosavybė ir resursas turi būti sąžiningai pasidalintas, kad kiekvienas turėtų galimybę pragyventi ir kurti. Tai nereiškia visiškos lygiavos, bet kraštutinis resursų nusavinimas ir monopolizavimas, kai beveik visi norintys ir gebantys apvagiami - nepriimtinas. Dvasinėje / protinėje dalyje pagrindinė idėja yra filognozijos doktrina, kuri suteikia žmogui laisvę kurti ir pažinti tikrovę, organizuoti dvasinius, ezoterinius ir okultinius judėjimus, kurie gali būti atsukti tiek į istoriją, tiek į amžinybę. Tačiau pagrindinė struktūra turėtų būti baltojo drakono civilizacija, kurios tikslas, atskleisti hipostratos paslaptis, jas protingu lygiu sutechninti. Ir paskutinis, penktas klausimas, yra technikos. Filognozija bendrąja prasme technikos neatmeta, tačiau yra prieš kolektyvizaciją, socialinius tinklus, daiktų ir žmonių internetą, DI, psichotroniką ir pan. Technikos santvarkos pagrindinė sąvoka - kolchidinis principas, tai yra, saugantis laisvę, privatumą ir individualizmą, atsisakant duomenų centrų, invazinių, rivatumą pažeidžiančių tinklų ir interneto, mega DI, priemonių įterpinėjimo į kūną, kiborgizacijos. Jeigu DI ir pripažįstamas, tai tik individualus, netinklinis, nekontroliuojamas, nesantis aukštesne už žmogų instancija ir pan.
Stovėjimas istorijos sigilo centrinėje sankirtoje, pačiame centre, laikomas geriausiu žmogui variantu, kur jis pilnai neišsiima iš istorijos, pasinerdamas į metafiziką ir mistiką, individualiu ar bendruomeniniu būdu, bet ir netampa globalinio istorinio proceso, kuriamo globalinių istorijos institucijų, naudingu idiotu, ištaškančiu asmeninio gyvenimo galimybes ir dirbančio istorijoje arba kairiuoju, turtiniu, arba dešiniuoju, protiniu / dvasiniu būdu. Gyventi gyvenimą dėl savęs ir savo artimųjų, nepraradus gyvenimo filosofijos pagrindinių orientyrų - išmintingiausia gyvenimo strategija. Tai pasiekiama tinkamai subalansuojant tautines, istorines ir civilizacines personas su aistorine pirmaprade psichologija, kuri yra tikras žmogus be pavadinimų, nepasiklydęs ideologiniuose šiukšlynuose ir metafiziniuose bei globalistiniuose kliedesiuose.
Krikščionybės klystkeliai
Kadangi krikščionybė yra vienas iš kertinių Vakarų civilizacijos akmenų, norėdami turėti pilną orientaciją, turime suprasti krikščionių doktrinos esmę, rekonstruojamą pagal išlikusius tekstus, Bažnyčių istoriją, filosofines įžvalgas ir žmogaus tikrovės supratimą. Filognozijoje tai svarbu kaip vienas iš svarbesnių atvejų istorijoje, kai žmogaus tikrovė buvo aiškinama tokiu plačiu, visaapimančiu ir kosmologiniu žvilgsniu, parodant jo vietą ir likimą tikrovėje. Kai kurie krikščionybės principai inkorporuojami į filognozijos gyvenimo kelio ir etikos sampratą - nebūtinai paraidžiui, bet sekant esmę ir dvasią. Pagrindinis tokio supratimo principas yra vadinamasis istorijos sigilas, kuris juodojo drakono konfigūracijoje turi tris dėmenis: gyvenimo, transcendencijos ir istorijos. Gyvenimas yra centre, kuriame susipina kraštinės kryptys: į karę - metafizinė, religinė; į dešinę - istorinė, pasaulietinė. Taigi, imant žmogų ir jo gyvenimą kaip centrą, gauname šiapusinę mažąją kelionę, kuri yra gyvenimas tarp gimimo ir mirties ir didžiąją kelionę, kuri yra anapus gimimo ir mirties, arba transcendencijoje.
Krikščionybė svarbi tuo, kad ji bandė paaiškinti žmogų tikrovės visumoje, vadinamojoje holoplastinėje tikrovėje, kurioje jis apibrėžiamas ne tik pagal pasaulietinę, politinę ir filosofinę sampratą, bet ir transcendentinę, metafizinę sampratą, kurioje bandoma suprasti, kas jis yra savo amžinojoje dalyje, ne vien laikinojoje. Pirmas klausimas - koks ryšys tarp laikinojo ir amžinojo gyvenimo, kuris yra svarbesnis hierarchiškai, kuris kuriam turi tarnauti. Krikščioniškas atsakymas yra toks, kad amžinasis gyvenimas svarbesnis už laikinąjį, ir koks žmogaus statusas amžinajame gyvenime priklauso nuo to, kaip laikaisi krikščioniškų principų savo mažojoje kelionėje. Pagrindinis principas - neprisirišimas prie materialaus pasaulio ir juslinių pagundų, krikščioniška meilė ir tikėjimas Dievu bei amžinuoju gyvenimu. Tai reiškia, kad bent jau pradiniame variante krikščionybė propagavo nusigręžimą nuo istorijos, pasinėrimą į metafiziką, misticizmą ir asketizmą. Toks gyvenimas, kaip centrinė istorijos sigilo būklė, būtų labiau pasviręs transcendencijos kryptimi, šiame gyvenime aukštinantis amžinąjį gyvenimą, nevertinantis laikinos gerovės, laimės ir šio pasaulio džiaugsmų, nes viskas laikina, netikra ir nepatvaru.
Toks yra bazinis krikščionybės metafizinės etikos principas, kuris istorijoje praėjo tam tikrą evoliuciją, matomą pagal išlikusius tekstus ir suklastotus arba autentiškus liudijimus. Krikščionybės istorijos etapai tokie:
1. Metafizinis etapas - 0-380 m.
a) Jėzaus iš Nazareto gyvenimas ir mokymas - 0-30 m.;
b) gnostinių sektų laikotarpis - 30-380 m;
2. Istorinis etapas, bažnyčia - 380-2022 m.
a) Bažnyčios pradžia - 380-1054 m;
i) Bažnyčios tėvai - teologija,
ii) kova prieš gnosticizmo „ereziją".
b) Bažnyčios skilimas į Rytų ir Vakarų - 1054-1517 m.
i) kryžiaus žygiai,
ii) inkvizicija.
c) protestantizmo atsiradimas - 1517-2022 m.
i) antikatalikiškos reformacijos išplitimas,
ii) inkvizicija.
Filognoziją labiausiai domina metafizinis krikščionybės etapas, nes tai yra autentiškas jos variantas, kuris buvo labai iškraipytas tada, kai imperijos išaukštinta viena krikščionių sekta tapo istorinį procesą formuojančia institucija, kurios tikslas buvo krikščionybės kaip istorinio globalistinio projekto propagavimas, siekiant sukrikščioninti visas tautas, naudojantis ta doktrina, kurią atnešė Jėzus iš Nazareto ir jo mokiniai bei pasekėjai, kurie perėmė jo mokimą gnosticizmo laikotarpyje ir išplėtė, pagilino ir peržengę žydų pasaulio ribas, išplatino graikų ir romėnų pasaulyje. Tapusi istoriniu procesu ir integruota į imperijos institucijas, krikščionybė prarado savo autentiškumą, tapo valdžios ir kontrolės priemone, kuri prieštarauja pirmapradei, metafizinei, neistorinei sąmonei, tiesiogiai sąveikaujančiai su tikrove, kuri yra anapus lingvistinių, tautinių, ideologinių ir istorinių asmens sluoksnių, kurie visi suformuojami kontrolės institucijų, per švietimo programas, išima žmogų iš didžiosios kelionės logikos, ir pririša prie mažosios kelionės istorijos logikos: skleisti ir platinti krikščionybę, užkariauti naujas šalis, kovoti prieš pagonybę ir magiją, persekioti raganavimą, užsiimti velnio egzorcizmu, plėsti Bažnyčios pasaulietinę galią, paklusniai tarnauti Bažnyčios hierarchams.
Šis krikščionybės istorijos padalinimas į metafizinį ir į istorinį etapus - gali būti visai logiškas, nes norint įtvirtinti krikščionišką santykį su tikrove, reikėjo pašalinti tam trukdžiusias istorijos centrines institucijas, kurios buvo imperijos ir monarchijos, kurios dauguma buvo pagoniškos ir krikščionybės Dievo žodis buvo persekiojamas ir niekinamas. Tai reiškia, kad norint neišnykti iš istorijos, reikėjo integruotis į istorijos formavimo institucijų hierarchiją, kad būtų galima kiekvieną naują kartą, visose tautose, supažindinti su Jėzaus iš Nazareto doktrina ir jos papildymais, padarytais gnostikų ir Bažnyčios tėvų. Tačiau visos sektos negalėjo tapti imperinėmis, o jų visoje Romos imperijoje, nuo Izraelio iki Italijos, buvo labai daug. Todėl buvo išrinkta tik viena jų, o visa gnosticizmo kultūra ir socialinis judėjimas tapo persekiojamu ir trinamu iš istorijos vienos sektos ir vienos interpretacijos naudai, visą tekstų paveldą padalinant į kanoninius tekstus ir apokrifus. Žinoma, šis padalinimas yra savavališkas, nes jis priklauso tik nuo tikinčiojo ar teologo pažiūrų ir vertinimų sistemos, kurios yra asmeninės ir neprivalomos. Oficiali, imperinė bažnyčia šio paveldo nepripažįsta kaip Dievo įkvėpto, dėl skirtingų interpretacijų, neaiškumo, neatitikimo branduoliniam modeliui, prieštaravimo pagrindinėms dogmoms.
Istoriniame krikščionybės etape matome daug nekrikščioniškų Bažnyčios bruožų: kaip prievarta naikinamas pagoniškas paveldas, kryžiaus karai ir Dievo žodžio skelbimas kardu ir ugnimi, inkvizijos siautėjimas, kova prieš mokslo erezijas, kurios griovė krikščioniškos civilizacijos ideologiją, įvedinėjo naują sąveikos su tikrove būdą. Tai tamsūs Bažnyčios istorijos puslapiai, kurie neturi nieko bendro su metafizine Jėzaus iš Nazareto etikos sistema, kuri reikalauja atsisakyti pasaulietinio gyvenimo, nusisukti nuo istorijos, iškristi iš istorinio proceso, kuris neturi nieko bendra su amžinuoju gyvenimu ir yra tik įklimpimas materialistinėse pagundose tokiose kaip turtų, valdžios, malonumų vaikymasis ir t.t. Dėl šių priežasčių Vakarų pakraipos Bažnyčia, kuri buvo pavadinta Romos Katalikų Bažnyčia, 16 a. susidūrė su pasipriešinimo judėjimu, atmetant popiežiaus autoritetą, monarchinę hierarchiją, prabangą ir sukūrė savo Bažnyčias.
Naujausiais laikais vėl atgimsta autentiškas metafizinis krikščionybės variantas, kuris yra skirtas ne Bažnyčios galios plėtrai ir krikščioniškam globalizmui, bet prasmės suteikimui savo gyvenimui, kuris istorijos sigile laikosi pusiausvyros centro, ir labiau pasviręs į transcendencijos kryptį, bando įminti didžiosios kelionės paslaptį bei amžinybės mįslę, kuri yra skirta ne projekcijai į išorę, bet daugiau į save ir savo gyvenimą. Pamokslavimas ir misijos, kai metafizinė etika taikoma ne sau, bet kitiems žmonėms, į išorę, yra klaidingas principas, nes jis pažeidžia žmogaus laisvę ir laisvą apsisprendimą, priartėja prie informacinio karo ir psichologinės operacijos juodųjų technologijų. Gnosticizmas populiarus ezoterikoje, okultizme, teosofijoje, New Age judėjime. Pasaulietinis krikščionybės variantas tapęs neautentišku, mechanišku, neturinčio gyvo tikėjimo ir krikščioniškos sąmonės būsenos, apibendrinamas žodžiu „tikyba". Ji apsiriboja švenčių kalendoriumi, ritualinėmis apeigomis, mokesčiais Bažnyčiai, komercinių produktų vartojimu, iš kurių išsilaiko organizacija, turinti spręsti materialistinius išgyvenimo, prasimaitinimo klausimus. Norint visą šią rutiną peržengti, reikia sugrįžti prie autentiškų šaltinių, susigrąžinti tikrą metafizinės krikščionybės vaizdą, sugrįžtant prie teologinio ir kosmologinio jos interpretavimo. Kodėl Jėzaus iš Nazareto doktrina pavirto tik į etikos doktriną, suprasti nesunku - nes buvo ištrintas iš istorijos visas teologinis paveldas, paskatintas pirmtako ir liko tik labai išfiltruotas variantas, kuriame už durų Bažnyčioje liko visa metafizinė teologijos ir kosmologijos sistema, plačiai nagrinėjama apokrifuose. Tad norint sugrįžti prie pradžios, reikia įtraukti visą gnostinių tekstų biblioteką, kurioje matosi koks buvo tikras socialinis / religinis sąjūdis, iš Izraelio išplitęs į Turkiją, Siriją, Graikiją, Italiją, o paskui, per užkariaujamuosius žygius išplatintas germanų, slavų, baltų tautose.
Pats Jėzus iš Nazareto nepaliko jokių tekstų, jo įvaizdį susidarome iš gnostinių šaltinių, kurie vienintelis kelias į šios istorijos paslaptį. Autentišką mokymą rekonstruoti labai sunku, gal net neįmanoma, nes jis apaugęs keliais sluoksniais, kuriuose kūryboje dalyvavusių asmenų pasaulėžiūros, idėjos ir žinios susimaišiusios su Jėzaus iš Nazareto mintimis. Sluoksniai būtų tokie: Jėzaus žodžiai ir mintys, gnostinė teologija ir kosmologija, Bažnyčios tėvų teologija, oficiali Bažnyčios doktrina, skirta bendruomenių sąmonių formavimui ir jų valdymui, vėlyvoji krikščioniška teologija ir filosofija. Norint susipažinti su pačia pradžia, katekizmas nepakankamas, nes jis neduoda rakto į sąmonės ir žmogaus paslaptis ir yra skirtas tik tikybinių refleksų psichikoje suformavimui. Filognozijai, kuo šaltinis arčiau pradžios, tuo jis svarbesnis, padedantis rekonstruoti fundamentaliosios sątvarologijos principus ir ašinių žmonių, dalyvavusių gnostikų sąjūdyje, su lyderiu Jėzumi iš Nazareto, metafizinės santvarkos modelį, kuriame pagrindinis principas, kad didžioji žmogaus kelionė transcendencijoje svarbesnė už mažąją, vien dėl to, kad ši laikina ir praeinanti, o visas gyvenimas - amžinas.
Slapta filognozijos dalis
Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie filognozijos dalį, apie kurią informacijos pateikta nedaug, nes tai ezoterinė filognozijos doktrina, skirta tik inicijuotiems. Pats jos turinys nebus atskleistas, tačiau tam, kad žmonės orientuotųsi, pateiksiu globalinį vaizdą, kuriame bus aiškiai parodyta, kur jame yra slaptosios filognozijos dalies vieta. Tai, ką iki šiol rašiau, buvo egzoterika, arba informacija skirta viešinimui; tuo tarpu, ezoterinė dalis neskirta viešinimui, tad su ja galiu supažindinti tik šiek tiek praskleisdamas paslapties šydą. Pirmiausia tam, kad nebūtų klaidingų interpretacijų ir neteisingo filognozijos supratimo. „Ezoterika" nereiškia, kad čia senovinis okultizmas, magija ar koks nors „Naujojo Amžiaus" judėjimas. Tai žmogaus paslaptis, kuri yra ne vien tikėjimas ar mitas, bet tikras faktas, prilygstantis moksliniam žinojimui. Mano tikslas, kad perskaitę šį skyrelį žmonės žinotų, kokia yra filognozijos esmė globaliniame žmogaus tikrovės vaizde, apjungiančiame mažąją ir didžiąją kelionę. Paaiškinimas susidės iš trijų dalių, kur kiekvienoje pateikiama „formulė" ir jos paaiškinimas.
A. Žemutinė karalystė.
[G - E] - ŠI - MK - MS
G - gyvybė,
E - egzistencija,
ŠI - šiapusinė istorija,
MK - mažoji kelionė,
MS - mažoji sieva.
Šioje loginėje schemoje, kuri aprašo sumatoriuje atvertą tikrovės dalį, branduolys yra [G - E] komponentai, kurie nagrinėjami trijų tipų filosofijos modeliuose: gyvenimo filosofija, egzistencializmas ir fenomenologija. Gyvenimo filosofija yra istorijoje „metafiziškiausia", nes ji tyrinėja gyvybės paslaptis ir ieško filosofinių, kultūrinių priemonių, kaip geriausiai organizuoti gyvybinį procesą, kad jis augtų ir tobulėtų. Tam kuriama [P] komponento teorija, kuri turi paaiškinti, kas yra gyvybė, kokia jos vietinė „metafizika", arba anapusinis pagrindas. Pavyzdžiui, A. Schopenhauer'iui tai buvo valia, F. Nietzsche'ei - valia viešpatauti. [S] dalis pasak šių autorių, yra tik [P] dalies išdava ir rezultatas, kuris nagrinėjamas „simptomatikos" metodu, vertinant ar gyvybė „sveika", ar „pažeista". Tačiau kai iš šios gelminės žmogaus dalies pereinama prie sumatoriaus, prie [S], turime fenomenologiją, kuri apsiriboja žmogaus pasaulio ir žmogaus gyvenimo rėmais, kur žmogus tiria, kaip metafizinė realybė pasirodo vidinėje žmogaus perspektyvoje, kaip ją suvokia žmogaus psichika. Tai prasidėjo nuo E. Husserl'io fenomenologijos ir perėjo į M. Heidegger'io egzistencializmą, kuris bandė metafiziką pateikti per žmogaus psichikos jausmą, dėl ko laikomas „iracionalizmu". Tačiau šis „iracionalizmas" yra vienintelė tikrovė, kuri yra atverta.
Iš šių paminėtų filosofų F. Nietzsche buvo pirmas, kuris pilnai nusigręžė nuo transcendencijos ir atsisuko į istoriją. Jo teigimu, visos „vertybės" - istorinės, ir kiekviename tarpsnyje jos nustatinėjamos kokios nors istorinės instancijos valios viešpatauti, o ši atspindi toje instancijoje sukauptą gyvybinį potencialą ir galios kvantą. Tokį polinkį į šiapusybę, istorizmą turėjo ir M. Heidegger'is, kurio problema buvo ne galios formų istorinė sklaida, bet „būties užmaršties" istorija, kur ši trumpam atveriama senojoje graikų filosofijoje, tačiau paskui užmirštama, ir filosofo pagrindinė istorinė misija - sugrąžinti būties mąstymo tradiciją ir ja pagrįsti naują santykį su tikrovę Vakarų civilizacijoje. To naujo santykio mažojoje sievoje perėmėjas į lietuvių kultūrą ir sąmonę buvo A. Šliogeris, kurio filosofija didele dalimi grįsta M. Heidegger'io įžvalgomis. Iš dalies šioje diskusijoje dalyvauju ir aš su savo filognozija, tačiau tai jos egzoterinė dalis, skirta viešinimui: mažoji kelionė, sievos teorija, madrigalas, istorijos sigilas, drakono akis, rišlys ir pan. Tačiau tai tik maža dalis to, kas turima filognozijos arsenale, kuri susijusi su mažąja sieva. O pilnas vaizdas pateikiamas toliau.
B. Aukštutinė karalystė.
DS - DK - AI - [G - E]
DS - didžioji sieva,
DK - didžioji kelionė,
AI - anapusinė istorija,
G - gyvybė,
E - egzistencija.
Tai priešinga perspektyva žiūrint iš [G - E] centro, nukreipta į transcendenciją, didžiąją sievą, arba kitaip - užvertą sumatoriuje tikrovės dalį, kuri yra religijos, filosofijos ir mokslo svarbiausias domėjimosi objektas. Religijoje dėl to, kad joje DS interpretuojama teologiniu požiūriu, kaip neapreikšto Dievo sritis; filosofijoje - ontologiniu požiūriu, svarstant kokia neatvertos, anapus-fenomenologinės būties forma ir esmė; ir moksle DS suvokiama kaip materialių klodų telkiniai, kurie turi būti sutechninti, civilizacijos veiklos masto padidinimui, išsiveržimui į kosmosą. Šioje orientacijoje [G - E] suvokiamas kaip religinė tikinčiojo sąmonė, kuri nukreipta į amžinąjį gyvenimą, ir gali būti religinių būsenų fenomenologijos ir egzistencialistinės analizės objektas. Aukštesnis lygmuo yra AI, arba anapusinė istorija, kuri remiasi ne tiek faktais, kiek interpretacijomis, todėl turi gnostinio mito formą. Mite gali būti aprašoma individualios didžiosios kelionės istorija, o gali būti išvystyta ištisa mitologinė kosmologija, kaip gnosticizmo traktatuose, šiais laikais - teosofijoje ir „Naujajame amžiuje". Žmogus nori žinoti ne tik šio pasaulio karalystės istoriją, bet ir anapusinę istoriją, ir šį žmogaus poreikį tenkina mitų kūrimas, kurie tampa žmogaus metafizinio likimo doktrinos pagrindu.
Be abejo, tokį mitą turi ne tik religija, bet ir mokslas, kuriame pasakojamas „Didžiojo sprogimo" mitas ir visatos istorija po jo. Mokslinė kosmologija daugiau remiasi šiapusine DS versiją, kur sumatorius yra nukreiptas ne į planetą ir jos istorinį, globalinį procesą, bet į kosmosą. Tačiau tokia kosmologija yra ne metafizinė, o „fenomenologinė", kur mito pagrindas daugiausiai yra matoma, materiali kosmoso dalis. Tuo tarpu religijoje ir filosofijoje bandoma kosmosą suvokti metafiziniu suvokimu, kuris neapsiriboja sumavimo paviršiais ir bando pamatyti jo giluminę esmę, kuri yra kosminė metafizika, bandant atverti metafizinę kosmoso gelmę ir toje gelmėje surasti atsakymus į žmogaus, sąmonės, gyvybės paslaptis. Jeigu yra Dievas, tai jo reikia ieškoti šioje kryptyje, o ne žiūrint į Žemę, transcendentiniu ar empiriniu žvilgsniu. Šioje kryptyje sutelkti kosminiai hipostratos klodai, kurių pažinimas sudarytų sąlygas kosminio ryšio ir kosminio transporto sukūrimui, kuris galėtų žmonių civilizaciją pakelti į kosminės civilizacijos lygmenį. Tačiau labai svarbu suvokti, kad visa tikrovė, tiek empirinė, tiek metafizinė, yra gyvybės pamatas, kurio technologizavimo leistino lygio klausimas - labai svarbus. Kosmosas nėra negyvos materijos telkinys, ir kokios anomalijų jame kūrimo pasekmės - sunku prognozuoti. Jeigu tarsime, kad jis yra gyvas organizmas, tai bet kokia anomalija yra „organų sistemos" pažeidimas, kuris gali būti mirtinas organizmui. Tad norint išvengti katastrofos, mokslinė mitologija turi būti apdovanota teisinga ideologine perspektyva, kad suprastų, jog technika yra anomalija gyvame organizme, kurios per didelis išplėtimas jį nužudys. Dėl to, scientistinis požiūris į didžiąją sievą turi būti apribotas. Kur riba, turėtų būti svarstoma kiekvienu konkrečiu atveju, suvokiant visumą ir poveikio mastą kosminiame gyvybės tinkle.
C. Juodosios liepsnos doktrina.
Tai yra viešoji filognozijos idėja, kurioje filosofiniu žvilgsniu apžvelgiama ir istorijos, ir transcendencijos orientacijos iš gyvenimo bei egzistencijos perspektyvos. Dabar pereisiu prie tos dalies, su kuria žadėjau supažindinti pradžioje, prie juodosios liepsnos doktrinos (JLD). Tačiau tam reikia pateiktas formules sujungti į vieną, gaunant holoplastinį žmogaus vaizdą.
DS - DK - AI - [G - E] - ŠI - MK - MS
DS - didžioji sieva,
MS - mažoji sieva,
DK - didžioji kelionė,
MK - mažoji kelionė,
AI - anapusinė istorija,
ŠI - šiapusinė istorija,
G - gyvybė,
E - egzistencija.
Didžioji ir mažoji kelionė yra individuali žmogaus istorija, turinti šiapusinį ir transcendentinį dėmenį. Mažąją kelionė žmogus keliauja kaip sąmonė, sumatorius, o didžiąją - kaip juodoji liepsna. Todėl norint suprasti žmogaus metafizinę esmę, reikia žinoti, kaip šios tarpusavyje sąveikauja. Tikras žmogus, kaip hipostratos kloduose esanti esybė, yra juodoji liepsna, kuri įsikūnydama planetoje „apauga" materialia gyvybės dalimi, kuri prie jos prijungia materialų kūną, esantį grubiosios materijos spektro dalyje ir sąmonę, kuri yra sumuoti gebančio eterio forma, sukurianti žiūrėjimo į materialų pasaulį kanalą. Kūnas yra „transporto" priemonė, pririšanti prie planetos, o sąmonė yra tarsi juodosios liepsnos „televizorius", kuris pritaiko juodosios liepsnos regėjimo sistemą matyti vaizdą šiame grubiosios materijos telkinyje. Žmogui gimus, jo esmė sujungiama su šiomis pagalbinėmis dalimis, reikalingomis gyvenimui išfiltruotoje realybėje, kaip materialiam gyvūnui, o mirties akimirką tiek sąmonė, tiek materialus kūnas pasilieka artimuosiuose materijos kloduose, o juodoji liepsna keliauja į tikrą savo tikrovės lygmenį. Kokia mažosios kelionės prasmė, bus atskleista ateityje, nes tam reikia žinoti Aukštutinės karalystės metafizinės „santvarkos" principus, kuriems žinoti reikalingas gilesnis pasirengimas. Taip pat, reikia žinoti, kuo gyvūninė mažoji sieva skiriasi nuo juodosios liepsnos „sąmoningumo" formų: ar yra „atmintis", „mintys", „jausmai", „sensorinis suvokimas" ir pan? Tai įmanoma todėl, kad aukštesnis „sąmoningumas" prasiskverbia į gyvūninį „žiūroną", kuris sugeba suvokti paprastąją sąmonę transcenduojančias esmes.
Visą šią sistemą galima apibendrinti paveikslu, kuriame pavaizduota aukščiau pateikta informacija, loginės schemos principu.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/02/filognozijos-logika.jpg)
Matome, kad šalia paaiškintos dalies, kur parodyta A. Šliogerio, F. Nietzsches ir mano vieta filosofijos visumoje, yra Jėzaus iš Nazareto istorija, kuris yra juodosios liepsnos doktrinos pirmtakas, vienas iš nedaugelio planetos istorijoje supratęs žmogaus metafizinę paslaptį, ir sukūręs Izraelyje, Graikijoje bei Romos imperijoje gnostikų judėjimą, kuriame aprašomas didžiosios sievos išbaigtas kosmologinės mitologijos variantas, kurio tikslas - parodyti gyvenimo transcendentinės dalies paslaptį, suvokti didžiosios kelionės principus. Antras sluoksnis yra Bažnyčios istorija, kuri mitą įvedą į istoriją sąmonėse formuojančias institucijas, kurios siekia žmoniją sukrikščioninti, pakelti į aukštesnį lygmenį, atsukant protą į gyvenimo laikinumą ir tai, kad tikras gyvenimas dar tik laukia ateityje, kurį reikia žinoti, suprasti ir kuriam reikia ruoštis. Žinoma, filognozijos JLD (juodosios liepsnos doktrina) - nebažnytinė, tačiau Bažnyčia svarbi tuo, kad tai organizacija, kuri šiuo metu turi geriausią šiuo klausimu supratimą, su kai kuriomis išimtimis teosofijoje ir „Naujojo amžiaus" grupėse, siekiančiose planetos išvadavimo.
Platono saulė
Platoną galima laikyti pirmu filosofu Vakarų civilizacijoje, kuris iškėlė ir apmąstė sątvarologijos idėjos pradinį variantą, kuris tapo visų vėlesnių sątvarologijų istorijoje pagrindu. Norint suprasti, kaip šią idėją suprato didieji graikai, geriausia pradėti nuo Platono dialogų. Imant pačias ištakas, galima laikyti, kad Platono filosofija yra pirma filognozijos sątvarologijos idėjos forma, o Platoną - pirmu teorijos autoriumi, už kurį pirmesnė tik žmogaus sąmonės tikrovė. Dėl šios priežasties, klasikinė graikų filosofija nubrėžė gaires visiems vėlesniems žmogaus ir tikrovės prigimties klausimo svarstymams, nes koks pamatas, toks ir ant jo statomas namas. Imant patį žmogų, jo sąmonė akivaizdžiai skirstoma į dvi dalis: tą, kurią valdo akys ir tą, kurią valdo miegas. Akių valdoma realybė vadinama aristoteline, o miego valdomą - platoniška. Kiekviena jų turi savo Saulę, kuri yra Aristotelio Saulė ir Platono Saulė. Norėdami suprasti, kodėl taip yra prisiminkime Platono sątvarologiją, naudodami „formulės" metodą. Tai padarysime pagal „Platono olos" alegoriją, kuri geriausiai atspindi filosofo sukurtą žmogaus metafiziką.
Platono teorija tokia:
OLA - Siena - Šešėliai - [Žmogus] - Eidai - SAULĖ
Pasaulį, atveriamą Aristotelio Saule, Platonas vadina šešėlių karalyste, kuri matoma žmogaus oloje, mano vadinama priekine sąmone. Daiktai tėra ant sienos metami šešėliai, atsirandantys tada, kai idėjas (eidos'us) apšviečia metafizinė Saulė, šiuo atveju - Platono Saulė, kuri ateina iš vidinės žmogaus dalies. Žmogus yra oloje įkalintas kalinys, žiūrintis į sieną ir matantis tik šešėlius ir nematantis „tikrų esmių". Tačiau išsivadavęs žmogus atsisuka į save, į išėjimą iš olos, pamato Saulę, kurios šviesa apšviečia tiek tikrą pasaulį, tiek olos vidų ir sukuria fizinio juslumo sieną, arba sumatorių su objektų masyviniais sumatais. Ola yra nuomonių, vertinimų, įsitikinimų, tikėjimų pasaulis, nežinantis tikros tiesos ir nežinantis kur ir kaip jos siekti. Tuo tarpu tikrovės Saulė parodo kaip tikrovė, pasak Platono, suręsta iš tikrųjų, o tai sužinoma atsigręžus į save, į idėjų pasaulį, išsivadavus iš olos, atradus būties Saulę. Toks principas vadinamas platonizmu, kuris, daugelio manymu, apverčia natūralią daiktų padėtį ir tikrovę aiškina atvirkščiai negu yra iš tikro. Pavyzdžiui, taip mano A. Šliogeris, kuris Platoną interpretavo atvirkštiniu principu, Olą ir Saulę sukeitęs vietomis ir naudojęs aristotelinę sątvarologijos interpretaciją.
Formulė būtų tokia:
SAULĖ - Daiktai - [Žmogus] - Šešėliai - Siena - OLA
Kaip matome, tokiame variante tikrąja būtimi yra ne idėjos, o daiktai, o mintys yra tik jų atspindžiai arba šešėliai. Vidinis pasaulis, kuriamas galvos srityje ir vadinamas Platono Saule nelaikomas tikrąja būtimi, manoma, kad čia nėra ko ieškoti, nes čia galima rasti tik tikrosios būties atspindžius, o tiesa pažįstama stebint ne šešėlius, bet tikrovę. Originali, Platono naudota versija, išorinę olą laikė „doksos", nuomonių sritimi, o vidinę Saulės kryptį - filosofijos tikslu, tuo tarpu apverstas variantas filosofijos orientyru laikė išorinį pasaulį, o vidinę, minčių olą - doksos sritimi. Filosofijai pasiekus teorinio bei praktinio pažinimo lygmenį, ji iš doksos lygio pakilo į episteme lygį, tapusi pagrindiniu žmonių, vadinamų filosofais, užsiėmimu. Platonišką sątvarologiją kritikavo jau Aristotelis, laikydamas ją „nerealistiška", o tvirtinimą, kad daiktai tėra šešėliai - neįtikinamu. Dabar jau žinome, kad tam, tikra prasme, Platonas buvo teisus, nes kaip sąmonė žmogus yra sumatorius, sumuojantis iš išorės, iš transcendencijos ateinančią informaciją, ir tai, ką jis sukuria, yra ne patys daiktais, o tik informacinės reprezentacijos - sumatai. Tam tikra prasme - šešėliai. Tačiau, kita vertus, „daiktai savaime" yra ne vidinėje kryptyje esančios idėjos, o transcendentiniai holoplastiniai objektai, kuriuos apšviečia tikra išorinė, o ne vidinė Saulė. Kitaip sakant, daiktus apšviečia daiktinė Saulė, o mintis apšviečia minčių Saulė, todėl turime ne vienalypę, bet dvilypę struktūrą, kuri yra dviejų krypčių antitezė ir sandūra: Aristotelio Saulės ir Platono Saulės. Struktūra tokia:
OLA [AS - Daiktai - [Žmogus] - Mintys - PS]
AS - Aristotelio saulė,
PS - Platono saulė.
Tai variantas, naudojamas filognozijoje, tik įvedus naujus pavadinimus ir kitokią logiką. Priminimui pakartosiu pagrindinę filognozijos formulę, kuri yra bazinė:
U (DS999 - T - R - MS1)
U - antitezinis sumatorius,
DS999 - didžioji sieva, sudaryta iš matomų ir nematomų klodų telkinių,
T - technika, dirbtinė tikrovė,
R - rišlys, įvidujinta klodų telkinių informacija,
MS1 - mažoji sieva, žmogaus psichinė struktūra.
Matome, kad šis naujas stilius jau nujaučiamas Platono filosofijoje, tik reikia ją formalizuoti, suvesti į loginę schemą, naudojant filognozijos notacijos sistemą ir koncepcijas. Tai nenuostabu, nes visi filosofai yra sątvarai, kurių mąstymas vyksta sumatoriaus viduje, todėl jame neišvengiamai atsispindi sąmonės struktūros. Kai šitas „terpės", kurioje vyksta filosofavimas, savęs supratimas pasiekia aukštą lygį, atsiranda šiuolaikinė filosofinė sąvarologija, surandama ne vieno žymaus filosofo veikaluose. Tai filosofijos paslaptis, kuri ypač intensyviai tyrinėti buvo pradėta fenomenologijoje ir egzistencializme, ir 20 a., M. Heideggerio filosofijoje, pasiekė apogėjų. Kadangi šis vidus, yra psichologinis, neretai filosofijoje aptinkama F. Nietzsche'es žodžiais tariant, daug „žmogiškų, pernelyg žmogiškų" dalykų, tačiau tai ne visada yra tiesa, ir sątvarologijoje tai nelaikoma dideliu trūkumu, nes anapusinė tikrovė atsiveria žmogaus viduje, ir šiame atsivėrime įdomi ir žmogaus, ir tikrovės perspektyva. Filognozijoje atskiriu psichologinę ir pažinimo sątvarologijas, kurios abi yra svarbūs tyrimo objektai.
Kodėl paprastam žmogui dažnai sunku savo sąmonėje ir mintyse pakilti iki filosofinio, teorinio lygmens, paaiškina sievos teorija: Platono sąmonė, arba vidinis pasaulis, yra tam tikras plotas, kuris yra iš gelmės į paviršių iškylantis srautas nuosekliu, o ne erdviniu būdu. Tai reiškia, kad tas paviršius, kuris kokiu nors metu yra Platono sąmonės šeimininkas, užima visą plotą priekinėje galvos srityje. O šį plotą gali užimti emocijos, jausmai, Ego, asmenybė, atmintis, norai, tikslai, troškimai, geismai, geiduliai ir t.t. Ir jeigu šiame sraute, plotų sekoje, dominuoja sievos subjektyvistinis, juslinis, jausminis, norinis arba valių turinys, nesiformuoja filosofinės / teorinės tapatybės, ir žmogus daugiau pasviręs link gyvūninės egzistencijos. Tuo tarpu, jeigu žmogus mąstyme linkęs stebėti, tyrinėti, abstrahuoti, konceptualizuoti ir turi tam išryškintą sugebėjimą, kaupiamojoje sąmonėje susikaupia daug teorinės informacijos, susiformuoja protinė tapatybė, kuri svarbi filosofui arba mokslininkui. Tai priklauso ne tiek nuo terminų ir frazių, kiek nuo gilesnės loginės substancijos, kurioje sugebama suprasti schemas, logikas, principus ir esmę, nes jeigu tai tik atmintyje esantys žodžiai, kurių tikra reikšmė aiškiai nesuvokiama, tai tik fasadinė proto ir filosofijos imitacija. Kaip matėme, filosofija gali turėti intravertinį ir ekstravertinį variantą, kur tikrosios filosofijos vieta gali būti laikoma tiek išorinė, tiek vidinė realybė. Tačiau dabar jau žinome, kad visas sątvaras yra rodančiojoje sąmonėje atsiveriantis realinas, kuris tikru tampa tik tada, kad į vidų pavyksta įtraukti transcendenciją ir iš šio įtraukimo sukurti jos valdymo sugebėjimą. Platono pateiktas vienpusis variantas ištaisomas, suvokiant kad visas vidus yra vieno lygmens Ola, kurios vidinė pamatinė struktūra yra antitezė arba sandūra, kuri filognozijoje žymima U-forma. M. Heideggerio žodžiais tariant, abi šios kryptys yra „pradžios", kiekviena kurių ateina iš savo transcendencijos, kuri savo ruožu yra arba fizinis, arba psichinis transcendencijos klodas. Vadinamoji bendroji gaublė ateina iš vidinio klodo, vadinamo transcendentalumu, todėl šia kryptimi platoniškas pusiausvyros suardymas, vidų laikant ontologiškai svarbesniu už išorę, - pagrįstas.
D. Mockaus sątvarologija
Norėdami suprasti, kas yra „D. Mockaus sątvarologija" turime pradėti nuo pradžių, prisimindami, kas yra filognozija. Šis naujadaras sudarytas iš graikiškų žodžių, reiškiančių „pažinimo meilė", kuriuo keičiu žodį filosofija - „išminties meilė". Išminties sąvoka - platesnė už pažinimo, vadinasi filosofijos mokslas - platesnis už pažinimo mokslą, arba kitaip sakant, filognozija yra susiaurintas filosofijos variantas, kuris koncentruojasi prie žinojimo, proto, racionalumo, ir daug mažiau domisi etikos arba laimės, gyvenimo prasmės ir tikslo klausimais, o jeigu ir domisi, tai tik per žinojimo prizmę. Filognozija skirstoma į dvi pagrindines šakas, kurios yra sątvarologija, kaip sumatoriaus teorija, ir substratologija, kaip hipostratos teorija. Žodis „sątvaras" išvestas iš žodžio „tverti, sutverti", „sukurti" prasme. Sątvaras yra tvėrimo rezultatas, kažkas, kas sukurta „tveriant". Tai, kas sukuriama tveriant yra sumatorius, kaip žmogaus egzistencijos centrinė dalis, kuri yra į vidų nukreipta vaizdinė holograma subjektui rodanti objektyvų pasaulį. „Substratas" yra lotynų kilmės žodis, sudarytas iš dalių „sub" arba „po" ir „stratum" - „sluoksnis". Substratas yra sluoksnis esantis po sumatoriaus sumatų vaizdais. Šie sluoksniai vadinamai „klodais", o jų junginiai - „telkiniais".
Tad kas yra „D. Mockaus sątvarologija"? Tai mažosios sievos, sątvaro skeletinės struktūros, modelis, kuris skirtas tikrovės pažinimo metodų sutvarkymui, pažinimo masto plėtimui, hipostratos atskleidimo ir integravimo į sąmonę priemonių kūrimui. Kadangi šios sątvarologijos pagrindinis tikslas - didžiosios sievos atskleidimas, įtraukimas į vidinę sąmonės struktūrą tam, kad būtų atskleista žmogaus tikrovės paslaptis, svarbiausias mažosios sievos elementas yra protas, kūrybinės proto galios, mąstymas anapus ribos, metafizika. Tikrovė turi savo pagrindą, vadinamą pirmuoju fundamentu (FN1), kuris yra centrinė didžiosios sievos vieta, kuri suriša visą jos nematomą tikrovę, grindžia pasaulį, kuriame gyvename kosmologine prasme. Šis centras nematomas, nepasiekiamas technikai, tačiau mąstomas ir suvokiamas kaip loginė būtinybė. Priešinga pirmam fundamentui kryptis yra antrasis fundamentas (FN2), kuriuo yra žmonija, stojusi į baltojo drakono civilizacijos kelią, siekiant pažinti holoplastinę, „viską sujungiančią" tikrovę. Tam reikia išvystytos sątvarologijos, o po to - substratologijos, kurioje būtų pilnai suprasta ir mažoji sieva (1 taškas), ir didžioji sieva (999 taškai). Šiame procese MS 1 taškas papildomas DS 999 taškais, perkeliant klodų „logiką" kaip informaciją į sumatorių: 1 ← 999.
Tai ir yra „pažinimo meilė", kurioje atvėrinėjant hipostratą veriasi drakono akis (DA), joje formuojantis rišliui (R), kuris yra modelis, sukurtas iš laksatinio ekrano dėmenų, ir to modelio logikos ženklinimo sistema, „formulės". Hipostratą skirstau į tris dalis, po 333 taškus kiekvienai: energetinė gaublė - priekinė, materialioji sąmonė; informacinė gaublė - galinė sąmonė, sumatoriaus teorija; kuriančioji gaublė - gyvybės substratas, organinė ir neorganinė genetika. Filognozijos tikslas - įtraukti visas šias hipostratos kryptis į drakono akį tam, kad būtų įmanoma techninė manipuliacija, technologijų kūrimui. Drakono akies suformavimas vadinamas „teorine sinteze", kuri yra filognozijos pirma fazė. Antra fazė yra techninė sintezė, kur iš rišlio modelio ir didžiosios sievos klodų kuriama techninė funkcija, kuri teikia pragmatinę, praktinę naudą, plėtoja techninę civilizaciją, vadinamą baltojo drakono. Tiems, kas neprisimena kas tai yra galiu priminti: drakonas yra hipostratos, nematomos, trenscendentinės realybės simbolis. Natūraliai ši realybė sumatoriuje uždengta, dėl ko drakonas vadinamas „juoduoju", tačiau hipostratą atidengus, drakonas tampa „baltu" ir civilizacija, pasiekusi šį lygmenį, tampa baltojo drakono civilizacija.
Paveiksle tai būtų galima pavaizduoti tokiu principu, kaip pav.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/02/mockaus-satvarologija.jpg)
Akivaizdu, kad hipostratos atidengimas kelia didelį pavojų gyvybei, todėl reikalinga taisyklių visuma, kuri padėtų šį procesą valdyti. Tam skirta filognozijos etika, kuri padeda surasti pusiausvyrą tarp leistino / neleistino, pasirenkant kaip teorinėje sintezėje atvėrinėti informaciją ir iki kokio lygio leidžiama hipostratą sutechninti, nepažeidžiant žmogaus ir kitų gyvų esybių gyvybinio substrato. Tai svarbu todėl, kad transcendentinėje realybėje visi komponentai sujungti į darnią, harmoningą visumą, tad pažeidus vieną dalį, gali sutrikti ir visos kitos. Technika yra anomalija, tad pagrindinis klausimas - iki kokio lygio ji nepavojinga gyvybei, koks techninės civilizacijos mastas tikrovėje leistinas, siekiant naudos ir žmonijos, arba FN2, veiklos masto išplėtimui. Artimiausias filognozijos substratologijos uždavinys - gravitacijos reiškinio tyrinėjimas, siekiant surasti naujos propulsijos sistemos idėjų, kurių pagrindu bus įmanoma sukurti kosminę civilizaciją, atversiančią saulės sistemos vietinę erdvę - nuo artimojo iki tolimojo kosmoso.
Geriausiai oficialaus mokslo ištyrinėta energetinė gaublė, kurios centrinės teorijos šiuo metu yra
1) kvantinė mechanika (Šrėdingeris),
2) kvantinio lauko teorija (Feynmanas),
3) chemija (Mendelejevas),
4) termodinamika (Carnot) ,
5) elektrodinamika (Maxwellas),
6) gravitacijos teorija (Newtonas, Einsteinas),
7) mechanika (Newtonas).
Kuriančioji gaublė tiriama biologijos, kurios pagrindinės teorijos yra genetika ir Č. Darvino evoliucijos teorija. Tačiau mažai žinoma, kaip programuojami ir ląstelių dalinimosi būdu formuojasi organizmai, neturima nemolekulinės genetikos supratimo, jau nekalbant apie JL eterių klodus, be kurių nebūtų darnaus ląstelito ir sumatoriaus veikimo. Ir priešinga energetinei gaublei yra informacinė gaublė, kuri neturi savo fizikos lygmens atitikmens, nes nežinomas psichinis laukas, kuris sukuria plotinį sumavimą, esantį sąmoningo suvokimo pagrindu. Tačiau galima manyti, kad čia taip pat turi būti sąmonės
1) kvantinė mechanika,
2) kvantinio lauko teorija,
3) plotinio sumavimo mechanizmas / substancija,
4) vidinės, kokybinės fenomenologijos fizikinė teorija.
Pastaroji kryptis yra psichotronikos kryptis, kuri filognozijoje ne tiek vystoma, kiek atskleidžiama, nes šis technologija jau sukurta ir naudojama prieš žmones nelegaliose operacijose. Kita vertus, visų šių krypčių natūralūs, ne techniniai variantai tiriami, bandant suprasti kokios žmogaus prigimties ribos ir kaip jis sąveikauja su hipostrata holoplastinėje tikrovėje, bandant sukurti holoplastinį šios sąveikos modelį. Tam sumatoriaus sumatų paviršių fenomenologinė analizė - nepakankama, filognozijoje siekiama įsigylinti, sukurti išplėstą maginės / okultinės realybės vaizdą. Bandymas suprasti, kas yra anapus ribos, verčia nesitenkinti oficialia paradigma, standartiniu mokslu ir filosofija, ir laikoma, kad teisėtu filognozijos objektu yra ir ezoterika, magija bei okultizmas. Taip yra todėl, kad magija buvo pirma pirmykščio žmogaus sąveikos su tikrove forma, kuri įeina į tradiciją, kuri neturi būti ištrinama iš istorijos. Vadinasi - magija yra archaiškiausia tikrovės tyrinėjimo forma, kilusi iš noro suprasti tikrovę ir tapti jos šeimininku. Metodai, galbūt, nebuvo pažangūs substratologijoje, tačiau buvo gerai išvystyta maginė sątvarologija, kuri yra pamatinė filognozijos dalis. Tai teorijų ir idėjų visuma, kuri kyla iš pirmapradės sąmonės, žmogaus metaphysica naturalis.
Susiejant šią sistemą, vadinamą „D. Mockaus sątvarologija", su F. Nietzsche'es viršžmogio idėja, aukščiausios pakopos išsivystymas pasiekiamas įgijus maksimalią drakono akį - R 1000, ir įtechninus tiek tikrovės, kiek reikia žmogui tapti kosminiu, nepavojingu gyvybei žemėje būdu - T (200 - 1000). Tai ir yra tas viršžmogis, turėsiantis ateiti istorijos pabaigoje, kai baigsis gylinė istorinės ekspansijos fazė, prasidės kosmoso užkariavimas iki galaktikos lygio. Tam reikės nuo 1000 iki 100 000 metų. Filognozijos tikslas - paskatinti šį procesą Lietuvoje, kuri turi tapti elitiniu baltojo drakono civilizacijos regionu, kuris vienas iš pirmųjų įveda pažangią proto sistemą ir gyvybinio proceso valdymo metodiką. Kaip buvo paaiškinta jau pačioje pradžioje, „Filognozijos pradmenų" pirmame tome, sąmonės kokybė reikalinga proveržiui vertinama trimis kriterijais: tiesos procentu, veiklos mastu ir etinio apsiribojimo veiksmingumu. Tiesos procentas atskleidžiamas teorinėje sintezėje, veiklos mastas didinamas kuriant techninę sintezė, o etika yra ribojimų ir pusiausvyrų sistema, reikalinga surasti balansą tarp natūralios ir dirbtinės tikrovės.
Atskleidus holoplastinės tikrovės paslaptis nuskaidrės visos ankstesnės kultūros formos, kaip magija, mitologija, herojinė religija, filosofija ir mokslas. Bus atsakyti visi klausimai, civilizacija ir žmonija pasieks išsivystymo apogėjų. Pradinių filognozijos etapų paskirtis - nuskaidrinti drakono akies teorijos idėją, sukurti pažangos vertinimo metodą, išaiškinti koks konkretaus žmogaus rangas tikrovės pažinime. Žemas rangas - neišsivysčiusi, gyvūninė, signalinė sąmonė; aukštas rangas - išsivysčiusi drakono akis, racionalioji / ezoterinė sąmonė. Aukštas intelekto koeficientas gali būti visose tradicinėse srityse: istorijoje, kultūroje, filosofijoje, fizikoje, biologijoje, tačiau filognozija yra išskirtinė, jos drakono akis - tobuliausia.
Atverti ir neatverti klodai
Didžiausias proveržis civilizacijoje pasiekiamas tada, kai atrandamas naujas principas hipostratinėje didžiojoje sievoje, surandant būdą kurti dirbtinę sąveiką, formuoti arba ardyti simetrijas, moduliuoti, švitinti, skenuoti, filmuoti ir pan. Kadangi pats žmogus yra hipostratoje, jis savo kūno dalimis su ja sąveikauja tiesiogiai, gali valdyti įrankius ir prietaisus, kurių pilno vaizdo sumatoriuje nematome ir sąveikos dėsnius tik įsivaizduojame savo proto modeliuose ir reprezentacijose. Tokiu atveju svarbu veiksmas ir efektyvumas, naudingos funkcijos gavimas, net nesumuojant proceso tokio, koks jis iš tikro vyksta anapus smegenų. Veikiame tikrovėje, o sąmonėje matome tik šešėlių sieną, kurioje smegenys mums išima tikrą vaizdą ir rodo tik jo imitaciją. Kadangi tikros tikrovės nematome, nežinome kaip sumegzti kodai, kaip juose kyla gyvybė, kokios jos energetinės dalys, kaip jas veikia aplinkoje sukuriamos technologinės anomalijos. Svarbu, kad nematome ir nejaučiame, nes juslės mus apgauna ir mums atrodo, kad technika nekelia problemų, ji saugi žmogui ir kitai šalia žmogaus gyvenančiai gyvybei.
Mažojoje sievoje didžiąją sievą jos visumoje pamatyti yra sunku, tačiau galima sudaryti bent minimalų klodų rinkinį, kuris privalomas artimiausios aplinkos paaiškinimui, nes sumatoriuje turimi iškelti į sąmonės šviesą komponentai, kurie turi tikrą, hipostratinį atitikmenį. Tuos būtinuosius klodus skirstau į penkias dalis, kur prie kiekvienos parašyta, kokiu principu ji sumuojama sąmonėje.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/02/atomai.jpg)
Kaip žinia klodą geriausia sumuoti su priekine sąmone, kurioje vaizdą kuria pirmiausiai Aristotelio sistema, vadinama Aristotelio saule, kuri į visas puses skleidžia radiaciją, kuriai jautrios žmogaus akys. Šios surenka nuo aplinkos atspindžius, kurių dėka galima rekonstruoti jų paviršių reprezentacija. Kita sistema, susijusi su priekine sąmone yra klausos sistema, papildanti vaizdą, kuri jautri oro virpesiams, surenkamiems ausimis, rekonstruojamiems į garsus. Tada objektams jautri taktilika, kūno masės pojūtis susiję su oda ir raumenimis. Visa kita, kas šiose sistemose nepagaunama turi nematomos tikrovės statusą, kurį priekinėje sąmonėje suprantame tik netiesioginiu būdu, darydami logines išvadas. Kitaip sakant, DS turi tokią sandarą: D/X, kur D yra kaip nors atveriamas sumatas, o X - neatveriamas. Neatveriamus esinius vadinu transcenderiais, kurie, jeigu žinomi, turi nesumuojamą kauzalinį kūną ir to kūno protinę interpretaciją, vadinamą gnostiniu kūnu. Taigi klodų telkiniai yra arba D, arba X, žinomi arba nežinomi protui. Aukščiau pateiktame paveiksle klodai pagal artimumą sumatoriui skirstomi į penkias grupes:
I. Atomai - D/X sumavimas, Mendelejevo lentelė.
II. Eteris - T/X sumavimas, elektrinis ir magnetinis komponentas, bangos.
III. Gravitacija - D/X sumavimas, nežinomas mechanizmas arba substancija, supratimas pagal poveikį.
IV. Sąmonė - X sumavimas, nulinis suvokimas per priekinę sąmonę, žinojimas pagal poveikį ir introspekciją.
V. JL - X sumavimas, žinomas kaip gnostinis kūnas, iš logikos, jokiomis priemonėmis nesumuojamas.
Šiuos klodus galima skirstyti į subjektyviuosius, tarpinius ir objektyviuosius, kur subjektyvieji yra gyvybė ir sąmoninga egzistencija, tarpiniai yra organinis kūnas, o objektyvieji - neorganinė aplinka, eteris ir gravitacija, kuri susieja visą kompleksą į darnią, rišlią kosminę sistemą. Reikia turėti omenyje, kad hipostratoje, gyvybė įmesta į šią aplinką, kurioje ji neturi jokių apsaugų, barjerų, skydų, todėl visi reiškiniai aplinkoje tiesiogiai persiduoda gyvam organizmui visais kanalais: per mendelejevinę materiją, per eterį, per gravitaciją ir t.t. Tad kuriant šiuose kloduose technologines anomalijas tam, kad jose būtų įdiegta naudinga funkcija, jos tiesiogiai sąveikauja su žmogaus pirmapradžiu kūnu ir sąmone, todėl jiems gali būti labai žalingos. Tai ypač gerai matosi branduolinėse reakcijose, kuriose pažeidžiamos vidinės atominės materijos simetrijos, išspinduliuojama organizmą žalojanti energija, ilgam radiacija užteršiama paveikta teritorija. Todėl antigravitaciją sukurti gali būti įmanoma, tačiau tam tinkamas procesas gali būti didelio spindulio anomalinės zonos priežastimi, dėl ko ji nesuderinama su gyvais organizmais. Tas pats galioja bet kokiai technologijai, kurios tikras poveikis, kol nežinoma hipostratinių klodų visuma, neaiškus. Tai, žinoma, matosi pagal tiesioginį poveikį jau pritaikius praktiškai, tačiau ilgalaikės pasekmės gali būti paslėptos anapus sąmonės ir organizmo tiesioginės sveikatos.
Šiuo metu intensyviausiai eksploatuojama atominė materija, kurios pagrindinis mokslas yra chemija ir termodinamika. Eteris tiriamas elektrodinamikos ir naudojamas ryšio bei informacinėse technologijose, šiek tiek energetikoje ir transporte. Gravitacija ir sąmonė tiesiogiai neįvaldyti, tačiau iki to momento liko nedaug laukti. Kai tai įvyks - turėsime efektyvų kosminį transportą ir sąmonės technologijas. Kodėl gravitaciją kaip reiškinį suprasti sunku, paaiškinti gana paprasta: ji nesumuojama priekinėje sąmonėje ir žinoma materija nerodo šiam efektui sukelti reikalingų savybių. Vadinasi, mechanizmas slypi giliau, nesumuojamose nei akimis, nei protu tikrovės dalyse. Norint turėti naują sunkio dinamikos teoriją (SDT), chemija, elektrodinamika ir termodinamika - nepakankami modeliai. Nepavyksta nieko reikšmingo apčiuopti nei kvantinės mechnikos,nei kvantinio lauko teorijos priemonėmis. Manau, fizikoje artimiausias dėsnis, kuris susijęs su galima antigravitacija, yra Archimedo dėsnis, kurio esmė - jėga atsirandanti dėl tankio substancijoje skirtumų. Jeigu tokią jėgą netoli planetos paviršiaus būtų galima sukurti kol kas nežinomame hipostratos klode, ji galėtų valdomu būdu kompensuoti trauką žemyn ir kelti sunkius objektus į viršų, iki kosminės erdvės lygio, nepriklausomai nuo atmosferos dinamikos. Kitaip sakant, jeigu aplink planetą būtų nedujinė „atmosfera", ją būtų galima naudoti keliamojo dinaminio elemento sukūrimui.
Tačiau ši problema - ne tokia paprasta, nes tam reikia matyti visas hipostratos galimybes, kurios yra anapus atominių reiškinių. Atominė materija kosmose sukoncentruota į sferas ir kitus kūnus, kurie skirstomi į žvaigždes, planetas, mėnulius, asteroidus ir kometas, tuo tarpu tarp jų veikia nematomos jėgos, kurios yra ne „vakuumas", bet bozoninė substancija - iš žinomų tai gravitacija, elektromagnetinis eteris, galimai sąmonės substratai, esencijos ir pagrindinė kosmosą rišančioji substancija, mano vadinama JL. Šiose minkštosiose struktūrose, turi būti surasta dinamika, kuri būtų naudinga kosmoso transportui, žemės civilizaciją padarysiančiam kosmine. Kadangi kosmose visos šios struktūros, simetrijos, geometrijos ir jėgos nesumuojamos, jos yra didžiojoje sievoje X formos, kur kosmoso protas, matydamas kosmines geometrijas, orbitinį judėjimą, galaktikos spiralines vijas paverčia tai į G/X, arba nesumuojamą juslėmis, bet sumuojamą protu realybę.
Išvardinti segmentai yra penki, kiekvieno kurių pagrindu galima sukurti civilizaciją valdančias technologijas. Šiuo metu tai yra I tipo civilizacija, kuri priekinėje sąmonėje sumuoja kietą, skystą ir dujinę materiją, II tipo civilizacija, kuri pagrįsta elektrodinaminiu eteriu, kurį susiejus su atomine materija, galima kurti elektros technologijas. Pirmas ir antras tipas vienas su kitu labai glaudžiai surišti, todėl jų sąveika nesunkiai pasiekiama ir šios materijos formos gana lengvai tyrinėjamos, nes jos „negilios", tiesiogiai surištos su atvertąja tikrovės dalimi. Taip pat, atominė materija tiesiogiai surišta su gravitacijos reiškiniu, tačiau šio mechanizmo atrasti nepavyksta, žinomos tiko proporcinės formulės, kurios rodo poveikio formą ir intensyvumą. Dar toliau yra sąmonės lauko substratas, kuris įrodytu smegenyse būdu susijęs su atomine materija, eteriais, tačiau kaip įsikomponuoja į gravitacijos substratą ir JL - nėra žinoma. Su sąmonės laukais asocijuoju hipotetinį esencijų lauką, kuris gali būti psichikos substratu, sukuriančiu psichines kokybines fenomenologijas sąveikoje su JL. Tačiau hipostratoje žmogaus rankai nežinomos substancijų kombinacijos, kurias sujungus ir įvedus veiksmą, dinamiką, būtų galima išgauti efektą, veikiantį psichinį lauką ar juodąją liepsną. Kol kas visa tai turi G/X struktūrą, arba nulinę fenomenologiją ir protines idėjas, kurios galėtų paaiškinti žmogui jo vidinio sąmonės lauko reiškinius.
Išvardintas paslaptis bando atskleisti šiuolaikiniai mokslai, kurie yra vieni iš perspektyviausių šioje srityje. Kaip seksis filognozijai - parodys ateitis. Proveržio tikimasi 2035 metais, kai pasirodys „Baltojo drakono civilizacijos" I dalis, kuri bus 200/1000 holoplastinio modelio.
Gyvybės metafizika
Savo knygoje „Apie sielą" Aristotelis pateikė visa apimančią žmogaus teoriją, kurioje žmogaus žemesniąsias ir aukštesniąsias dalis vadino „sielomis", psyche. Jo supratimu, kiekvieną gyvūną sudaro augalinė, gyvūninė ir racionalioji siela, tai yra, kūnas, instinktai ir protas. Aukščiausia siela yra racionalioji, būdinga tik žmogui, gyvūninė siela būdinga aukštesniesiems ir žemesniesiems gyvūnams, o augalinė - augalams. Toks gyvybės ir gyvenimo morfologizavimas perėjo į gyvenimo filosofijos doktrinas, kuriose žmogus buvo suprantamas kaip nedaloma visuma, kurioje žemesnės gyvybės dalys grindžia ir sąlygoja aukštesnes: augalinė siela - gyvūninę, o gyvūninė - racionalią. Šis principas ypač ryškus F. Nietzsche'es filosofijoje, kurioje jis aukščiausią sielos pakopą laikė pačia naujausia ir silpniausia, kuri negalinti būti gyvenimo pagrindu, o žemesnės pakopos, jo manymu, fundamentalios. Ši svarba išreiškiama žemesniųjų dalių sveikatos būkle, ir F. Nietzsche'es manymu, jeigu žemesnės sielos nesveikos, ligotas, tai atsispindi ir racionaliojoje sieloje, kuri bėga nuo realybės, išranda fantazijų ir pasakų pasaulius, kurių tikslas paslėpti savo gyvybės atrofiją.
Sekdami šiuo principu, pabandykime gyvenimo filosofiją panagrinėti filognozijos metodu. Panagrinėkime pirmą individualios gyvybės teorijos morfologinę versiją, kurioje bandoma įvertinti, iš kokių fundamentalių dalių ji sudaryta. Schema tokia:
FN1 - DS999 - KT - ST [KG - EG - IG]
FN1 - pirmas fundamentas,
DS999 - didžioji sieva,
KT - klodų telkiniai,
ST - sietynas,
KG - kuriančioji gaublė,
EG - energetinė gaublė,
IG - informacinė gaublė.
Gyvybės centrinė struktūra yra ST [ KG - EG - IG], kurioje yra trys pagrindiniai sluoksniai, sujungti sietynu. IG yra racionalioji ir gyvūninė siela, EG - augalinė siela, o KG - amžinoji dalis, kurios teorijos Aristotelio filosofijoje nėra, ir tai daugiau filognozijos rėmuose vystoma koncepcija. Kiekvienas iš šių sluoksnių turi savo filosofijos logiką, kur aukščiausia, sąmonėje esanti koncepcija yra valia viešpatauti, atspindinti pagrindinį vidinį gyvybės „polėkį"; žemesnė dalis yra fizinis kūnas, biologinis ląstelitas, kuris turi ribotos, į saiko rėmus įstatytos gyvybės savybę, prieštaraujančią psichologiniam begalybės jausmui; ir pagrindinė žmogaus dalis yra juodoji liepsna, kuri ateina į žmogaus sandarą iš amžinybės klodo hipostratoje ir susieja gyvūninę dalį su jo logika. Mažoji kelionė susijusi su sąmone ir ląstelitu, o didžioji - su amžinąja žmogaus dalimi, kuri turi tokį likimą, kokia yra šios dalies metafizinės realybės prigimtis. Matome, kad sietynas, ateinantis iš klodų vidinio pasaulio, morfologiškai sieja skirtingas ir nesuderinamas dalis, kur sąmonė - begalinė, ląstelitas - ribotas, dėl ko gyvybė turi konfliktinę struktūrą, iš kurios atsiranda visas gyvenimo tragizmo jausmas. Tačiau šią problema išsprendžia trečia dalis, kuri yra gyvybę kurianti juodoji liepsna, sujungianti begalinio gyvenimo troškimą ir ribotą kūnišką egzistenciją į vieną visumą, vykdydama begalybės ir laikinumo sintezę tol, kol bus pasiekta tobula sąmonės ir kūno forma. Tai reiškia, kad individą peržengiantis gyvybinis procesas punktyriškas todėl, kad rūšis yra tapsmo būklėje, kurio tikslas - aukščiausios formos sukūrimas, kurią pasiekus ji taps amžina juodosios liepsnos buveine, kurios jau nereikės tobulinti. Kol gyvybė yra dauginimosi ir prasitęsimo fazėje, tol visi individai yra tarpinė grandis, tapsmo ir kūrimo procesas, kuris užsibaigia pasiekus galutinę formą. Tokia pagrindinė gyvenimo filosofijos logika, kuri ypač ryški F. Nietzsches filosofijoje, kurioje jis skelbė viršžmogio idėją, kurioje galutinis rezultatas - žmogaus-dievo sukūrimas, kuris užbaigia rūšies tapsmą, rūšį stabilizuoja, pasiekiant amžiną formą. Šią būseną filognozijoje vadinu baltojo drakono stadija, kuri yra ne tik racionaliosios sielos būklė, bet ir gyvūninės bei augalinės.
Vadinasi, gyvybė pagal šią teoriją turi du etapus: punktyrinį tapsmo ir evoliucijos etapą, ir tiesinį begalybės bei amžinybės etapą, kuris yra nelytinis ir nereprodukcinis. Pagal šią teoriją, reprodukcinis ir lytinis etapas yra kūrybinės evoliucijos stadija, kurioje dar nėra tobulos morfologinės gyvūno formos; tu tarpu, pasiekus galutinę fazė, lytinis reprodukcinis etapas užsibaigia ir tikrovę planetoje užima amžinieji, kitaip sakant dievai, kurie yra kiekvienos gyvybę turinčios planetos biosferos pagrindinis tikslas. Prasitęsimas reiškia dalyvavimą tolesnėje tobulos formos kūryboje, nereprodukcija reiškia iškritimą iš dalyvavimo, nes šis gyvybinis procesas yra genealoginis. Bet kokiu atveju, visos tarpinės grandis yra tik punktyrinės fazės dalyviai, kurie išnyksta, nes turi gimstantį ir mirštantį ląstelitą. Tik paskutinis jo variantas bus nemirštantis arba nemirtingas, bet tai bus įmanoma tik laikų pabaigoje.
Žmoguje, juodoji liepsna turi galimybę ląstelitą pritaikyti begalinei sąmonei ne tik natūraliu, bet ir dirbtiniu būdu, kilus transhumanizmo ir posthumanizmo judėjimams, kuriuose norima sąmonę atskirti nuo kūno, pakeisti kūną amžinu protezu ir įvykdyti juodosios liepsnos svajonę sukurti nemirtingą dievą, kūną pakeitus metaliniu protezu. Tai neteisingas, epistemologinis transhumanimzo ir posthumanizmo variantas, kuris juodosios liepsnos kūrybą nori pakeisti ir pagreitinti su racionaliosios sielos kūryba, galvojant kad protas gali lygiuotis su kuriančiuoju tikrovės substratu. Tokiu principu užkonservuojama pakankamo lygio nepasiekusi gyvybės forma, kuri pagal pagrindinį sumanymą neturi būti konservuojama. Tikra kūryba yra natūralus procesas, kuriame dalyvauja visa gyvybė, kurios individualistinis punktyriškumas bus užbaigtas tik stabilizavus rūšį, pasiekus jos galutinę, tobulą formą, kuri bus perprogramuota į nemirtingą, po ko turės išnykti lytiškumas ir reprodukcija. Ši problema susijusi su ląstelito genetiniu substratu, kuris valdo augalinės dalies ciklą, prasidedantį gimimu ir užsibaigiantį mirtimi. Ląstelitui mirus visos amžinosios dalys pereina į savo transcendentinę formą, o laikinosios dalys išnyksta išsiformindamos.
Tol, kol juodoji liepsna gyvena netobuluose kūnuose ir netobulose sąmonėse, tol ši egzistencija - laikina. Tačiau tai pasikeis, kai bus skurtas tobulas psichinis ir fizinis indas, kuris atitinka dievo lygio egzistencijos kriterijus. Kaip konkrečiai tai bus pasiekta, pilnai natūraliu ar dirbtiniu keliu, per holoplastinę drakono akį, tegul lieka neatskleista - tai ateities klausimas. Tuo tarpu turime gyventi tarpinėje fazėje ir vykdyti prote tarpinės fazės projektus, kurie yra techninis tikrovės pažinimas, reikalingas tam, kad būtų ištyrinėti tikrovės žemėlapiai ir rūšies pakylėjimo metu būtų pilnai paruošta visa žinijos sistema. Transhumanistinį psichovektorių sukuria konfliktinė žmogaus prigimtis, kur viename junginyje sudėtos viena kitai prieštaraujančios tendencijos: psichologinė begalybė ir fizinis laikinumas, kuris sukuria noro peržengti ribą psichovektorių, kuris yra realizuojamas naujos gyvybės kūrimu arba tikrovės pažinimu. Reikalingos abi šios tendencijos, nes viena kuria tobulą gyvybę, kita - tobulą žinojimą, kurios pabaigoje susijungia į vieną viršžmogio formoje. Tokia yra šiapusinė juodosios liepsnos logika, kuri valdoma istorinio proceso, pirmiausiai jį kontroliuojančių institucijų. Institucijos skirtos formuoti tarpinių gyvybės formų civilizacijų projektus, ieškant geriausios formos pagrindiniam planetos biosferos tikslui.
Šioje tarpinėje fazėje transcendentinė ir istorinė kryptis - atskirtos, tačiau laikų pabaigoje, baltojo drakono civilizacijoje, kai bus pasiekta tobula forma, bus atviros abi kryptys, bus sąmonėje atidarytas ir istorinis, ir transcendentinis pasaulis viename holoplastiniame vaizde, kuris bus dieviškos egzistencijos pagrindas. Tuo tarpu gyvename tarpiniame pasaulyje, kur neturi galutinės formos nei kūnas, nei sąmonė, todėl prisirišimas prie šių formų - neturi prasmės, geriau orientuotis į savo amžinąją dalį, kurioje nėra laikinų formų ir šmėklinių informacinių suvokinių. Metafizinės teorijos rodo, kaip geriausia ir išmintingiausia pragyventi savo laikiną gyvenimą, kuris yra tik tarpinė grandis, eksperimentas, kūryba, o ne galutinis tikslas. Kai bus pasiektas galutinis tikslas, jis taps nepraeinančiu ir amžinu. Tokia yra didžiosios ir mažosios kelionės pagilinta logika.
Kas yra "filognozijos cintamani"?
Metafizinės santvarkos hierarchija buvo paaiškinta holoplastinę tikrovę dalinant į zonas, kurios vienaip ar kitaip prisideda prie žmogaus atsiradimo. Tokių bendrų zonų yra šešios, padalintos į vidines ir išorines, išreikštas ir neišreikštas. Prieš pradėdamas šiame skyrelyje nagrinėti pagrindinę magijos temą, paaiškinsiu visų zonų reikšmes, nes jų žinojimas reikalingas „magijos akto" transcendentinės trajektorijos supratimui.
Vidinės zonos:
Z6 - psichika, jausmai, atsiminimai, mintys, asmenybės,
Z5 - išorinis pasaulis, gamta ir visuomenė.
Artimoji transcendencija:
Z4 - psichikos transcendentinis substratas, transcendentalumas,
Z3 - kūno transcendentinis substratas, holoplastinis kūnas.
Tolimoji transcendencija:
Z2 - materialūs, fiziniai transcendentiniai klodų telkiniai,
Z1 - dvasinis, transcendentinis klodas, JL.
Pats sau atsiveriantis ir tapatybę turintis žmogus kaip asmuo yra Z6, kuris yra realybės centras. Tolesnės zonos yra daugiau ar mažiau nutolusi periferija arba neišreikšta žmogaus dalis. Su visomis tikrovėmis žmogus sąveikauja per Z6 prizmę, per savo jausmus, mintis, atminį, norus, valią ir t.t. Branduolinis darinys, esantis atvertąja tikrovės dalimi yra Z6 - Z5, kurioje aktyvumas yra transcendentinis, per Z3, kuris yra pirmapradis kūnas, sąmonėje atvaizduojamas kaip psichofizinis homunkulas. Tad yra tokia bazinė sistema: Z6 - [Z3] - Z5. Kadangi Z3 yra holoplastinis kūnas, kurio pilnas savybių rinkinys nežinomas, kaip iš tikro vyksta fizinė sąveika Z6 - Z5 nerodo. Kitas variantas yra ezoterinis tikėjimas, kad sąveikos įmanomos ir per nematomą sielos substanciją Z4, bazinę formą modifikuojant į Z6 - [Z4] - Z5. Tačiau toks minčių ar jausmų perdavimas - nėra įrodytas. Nematomas poveikis yra tik su technologine priemone, vadinasi Z6 - [T] - Z5, kai spinduliais veikiamas fizinis arba psichinis kūnas.
Nuo to momento, kai žmogus pradėjo naudoti dirbtines priemones savo tikslų siekimui, jis tapo civilizuotu žmogumi. Viena tokių priemonių buvo magija, kuri buvo pirmykštis psichikos sąveikos su tikrove būdas, padėjęs pamatą visoms kitoms civilizacinėms sąveikos formoms. Magijos pagrindinis tikslas - tikrovės valdymas savo fizinių arba dvasinių poreikių tenkinimui. Remiantis universalia sątvarologijos sandara, magiją galima skirstyti į vidinę (Z6), išorinę (Z5) ir eoninę (Z6-Z5). Vidinė magija yra savo asmens ugdymas, dvasinio tobulėjimo sistema; išorinė magija yra pasaulio valdymas, kuris susideda iš žmonių ir gamtos; ir eoninė magija yra civilizacijos kūrimo magija, kuri keičia sąmonės formas ir nuo jų priklausantį pasaulio technokultūrinį išsivystymą. Filognozijoje išskiriu tokias civilizacijas:
1M - pirmo laipsnio magijos: animizmas, totemizmas (Z5);
2M - antro laipsnio magijos: mitologinės religijos (Z5);
3M - trečio laipsnio magijos: herojinės religijos (Z6, Z6-Z5);
4M - ketvirto laipsnio magijos: filosofija (Z6, Z6-Z5);
5M - penkto laipsnio magija: mokslas (Z5, Z6-Z5, Z2);
6M - šešto laipsnio magija: filognozija (Z6-Z5, Z2).
Visose magijos sistemose, kurios veikia Z6 - Z5 rėmuose, santykiui tarp vidinės ir išorinės dalies naudojama simbolių kalba, kuri rodo formulę, nusakančią kaip reikia sujungti tikrovės dėmenis, norimo poveikio gavimui. Simbolis gaunamas išorinę dalį įtraukiant į protą, tikrovės hieroglifo pagaminimo jame, tada to hieroglifo perkėlimo į išorę, naudojant meninį-ritualinį apipavidalinimą, kuris turi sujungti vidinę ir išorinę realybę: Z6 - Simbolis - Z5. Kadangi ši centrinė dalis gali būti surišta su fizine [Z3] arba psichine [Z4] dalimi, tai yra hipostratiniu kūnu ir hipostratine siela, manoma, kad per tam tikrą jų simbolinį / valios veiksmą, galima daryti poveikį išoriniam pasauliui: Z2 pereinančiam į atvertą Z5. Kaip matome, filognozija yra laikoma 6M, arba šešto laipsnio magija, kuri daugiausiai užsiima „eoniniu" procesu, tai yra, civilizacijos pertvarkos projektu, pirmiausiai tai pagrindžiant kaip viešą „mokslinį" modelį. Filosofija, kuri glaudžiai susijusi su filognozija, daugiausiai užsiima asmens ugdymu, tai yra, Z6 formavimu, ir tam tikrais atvejais - Z6-Z5, tai yra, civilizacijos formavimo ir reformavimu. Gamtos kryptimi išimtinai šiais laikais užsiima mokslas, tai yra, jis turi Z5 orientaciją.
Šioje vietoje reikia prisiminti senovės magijos ir alchemijos koncepciją „filosofinis akmuo", Indijoje - cintamani, kurios supratimas yra egzoterinis ir ezoterinis. Egzoterinėje sampratoje, filosofinis akmuo - tai substancija, kuri bet kokį metalą gali paversti auksu arba sidabru, išgydyti ligas ir padaryti nemirtingu. Ši sąvoka yra technologijos pirminis, okultinis supratimas, kurioje susijungia ir vidinė proto galia, ir gamtinio pasaulio paslėptos mistinės jėgos, kurias sujungus galima gauti universalią priemonę, tikslui pasiekti. Tai „filosofinis akmuo" todėl, kad jis gaunamas iš protiniu būdu sujungtų ingredientų, kuriais galima įgyti norimą galią. Ezoterinis filosofinio akmens koncepcijos supratimas yra „dieviška teorija", kurioje atskleistos visos tikrovės paslaptys, galinti suteikti jos turėtojui neribotas galias kurti technologijas. Filognozijoje filosofinis akmuo vadinamas drakono akimi. Jis turi vidinę formą, vadinamą rišliu (R) ir išorinę formą, vadinama technika / technologija (T). Kaip pavyzdį imant ankstesnę formulę Z6 - Simbolis - Z5, vidurinę dalį galima suvokti kaip filosofinį akmenį, kuris yra maginė ritualinė / simbolinė technologija Z6 - R - T - Z5. Žinoma, filosofinis akmuo yra tikras ir netikras, priklausomai nuo to ar veikia tikrovėje, ar tik psichologiškai. Todėl tikro filosofinio akmens turėjimo epocha prasidėjo tik po gamtamokslio susiformavimo.
Filognozijoje ieškomas antigravitacijos filosofinis akmuo, arba cintamani, tai yra, substancija, kuri galėtų padėti sukurti antigravitacijos technologiją ir kosminio laivo dinaminio elemento koncepciją. Tam reikia formuoti kompleksą Z6 - R - T - Z2 arba atverti artimosios ir tolimosios hipostratos klodus, kurių komponentų derinys leistų kurti transportiniam judėjimui reikalingą jėgos vektorių, galintį įveikti planetos gravitacinę trauką. Turimi R variantai tam nėra pakankami, nes čia ne paprasta mechanika, ne elektrodinamika, ne termodinamika, ne chemija, ne kvantinė mechanika ir ne kvantinio lauko teorija. Turi būti atskleistos naujos materijos formos, kuriose kuriant Archimedo jėgą, būtų galima kilti erdvėje, nenaudojant įprastinės oro dinamikos dėsnių. Kaip tai pasiekti paaiškės tolimesnėje filognozijos ateityje, o kol kas kuriamas bendras tikrovės tyrimo modelis, kurio pagrindu bus sukurta antigravitacijos formulė. Tai magija tik išvystytos sistemos prasme, 6M magija, išsivysčiusi iki pažangių technologijų lygio ir peržengusi simbolinės / ceremoninės magijos sferą. Viena iš viduramžių magijos paskirčių buvo bendravimas su anapusinėmis būtybėmis, dvasiomis. Tačiau pasiekus mokslinį išsivystymo lygį, spiritizmo buvo atsisakyta, ir dabar siekiama valdyti hipostratos klodus tiesioginėmis, techninėmis priemonėmis.
Antigravitacijos atskleidimas sukurs naują civilizacijos ekspansijos kryptį, kurioje keisis visi visuomeniniai, ekonominiai ir politiniai santykiai. Todėl tai eoninė magija, siekianti naujos civilizacijos, naujų mąstymo formų ir naujo žmogaus. Zonomis šios kryptys žymimos Z6 - Z5 - Z2. Centras, žinoma, yra Z6, kuriame per tikrovės pažinimą vystoma drakono akis (DA), auga žmogaus sąmonės kokybė, dedamas pamatas naujam pasauliui. Z5 keičiasi per naujas technines priemones: kosmodromus, kosminius laivus, kosmines stotis ir kitose planetose bei mėnuliuose būsimas bazes. Visa tai pakeis žmonijos ir civilizacijos gyvenimą, ankstesnės formos taps atsilikusiomis ir sunkiai įmanomomis. Taip pat sprendžiama problema kaip Z2 techninės anomalijos paveiks Z3 ir Z4 struktūras, tai yra, pirmapradį fizinį ir psichinį kūną. Šioje vietoje reikalingas didelis atsargumas ir etikos reikalavimų laikymasis. Jeigu būsimos technologijos poveikis destruktyvus, jos vystymas turės būti apribotas.
Angelų diena
Šiame skyrelyje panagrinėsiu Įvykio sąvoką istorijos sigilo prasmių kontekste, nes tai reikalinga pilnam gyvenimo kelionės išorinio apipavidalinimo priemonių supratimui, be kurio neįmanoma suvokti nei istorinio proceso, nei savo gyvenimo vaidmens jame. Pagrindinis mūsų laukiantis Įvykis yra vadinamoji Angelų diena, kuris yra dabarties pasaulio pagrindinė mitologema, formuojanti socialinius, ekonominius, filosofinius ir politinius procesus. Kas tai yra paaiškės dėstymo eigoje, susipažinus su pagrindinėmis sąvokomis. Kiekvieno žmogaus gyvenime šis Įvykis gali būti interpretuojamas kaip artimas arba tolimas erdvine prasme, tačiau, bet kokiu atveju, nebus nė vieno žmogaus planetoje, kurio jis nepalies. Tai bus civilizacijos lygio lūžis, pakeisiantis gyvenimą, tačiau ne tiek asmenine, kiek visuotine, istorine prasme. Apie tai kalba ir inicijuoti ezoterikai, žinantis kokioje sigilo logikoje yra dabarties pasaulis ir tai, kad Įvykis jame - neišvengiamas. Aš tą Įvykį vadinu Angelų diena, kiti „cobra", kas išsišifruoja kaip „compression breakthrough".
Prisiminkime kokios dalys sudaro istorijos sigilą. Tai dviejų U raidžių horizontali sankirta, kurioje dešinė kryptis rodo istorijos proceso kryptį, kairė pusė - transcendencijos kryptį, o centre yra akies vyzdys, kuris žymi žmogaus gyvenimą, turintį istorinį ir metafizinį matmenį. Šis žmogaus gyvenimas vadinamas mažąja kelione, kurią įrėmina pagrindiniai gyvenimo įvykiai tokie kaip gimimas ir mirtis. Didžioji kelionė yra transcendentinė kelionė, kuri vyksta anapusinėje tikrovėje, žmogui esant bekūnės būsenos. Ir turime vadinamąją istorinę kelionę, kuri formuojama istorinio proceso kontrolės institucijose. Kokios yra pagrindinės sąveikos žiūrint iš istorijos sigilo centro, gyvenimo mažosios kelionės? Yra dvi perspektyvos: gyvenimo projekcija į istoriją ir transcendenciją, ir istorijos bei transcendencijos projekcija į gyvenimą. Tos projekcijos yra kertiniai taškai, vadinami Įvykiais. Yra metafiziniai Įvykiai, istorijos Įvykiai ir gyvenimo Įvykiai. Norint juos suprasti, reikia apipavidalinti ir aprengti turiniu šias pagrindines dalis, kurių svarbiausia gyvenime yra matoma ir nematoma istorija, taip pat matoma ir nematoma transcendencija. Istorija rūpinasi valstybės institucijos, kurios formuoja gyvybinį procesą yra jo gnostinis apskritimas; transcendencija rūpinasi Bažnyčios, kurios į gyvenimą ir istoriją įneša metafizinę dimensiją ir yra transcendencijos Įvykio gyvenimuose organizatoriai.
Visai šiai sistemai konkrečią formą suteikti galima prisiminus „Drakono akyje" analizuotus sindromus, kurie yra istorijos sigilo Įvykių pagrindas. Gyvenimą, esantį sankirtoje tarp transcendencijos ir istorijos, formuoja Kaligulos ir laisvės sindromai, kurie yra klasikiniai, ir baltojo drakono civilizacijos sindromai, kurie yra hologramos ir terminatoriaus. Hologramos sindromo kategorijoje nesenas Įvykis yra „Facebook" paskelbtas metavisatos projektas, kurio tikslas - visą žmoniją uždaryti į virtualios realybės matricą. Tai istorinio lygio poslinkis, kurio padarinius pamatysime artimiausiais dešimtmečiais. Terminatoriaus sindromas susijęs su dirbtinės gyvybės kūrimu, kurios įvadiniai Įvykiai buvo „Boston dynamics" robotai, ir Elon'o Musk'o projektas „Teslabot". Taip pat, svarbi dalis yra Kaligulos sindromo ir laisvės sindromo konfliktas ir kova Rusijos-Ukrainos kare, 2022 metais, kuris turės dideles istorines pasekmes ir yra Įvykis, turintis paprastą ir civilizacinio lygio poslinkio interpretaciją. Kiti du sindromai yra Nirvanos ir Odisėjos, kurie rodo dviejų tipų keliones - į anapusybę, transcendenciją yra anapusinio gyvenimo troškimo jau šiame gyvenime atspindys. Tuo tarpu odisėją galima sieti su kosminė ekspansija, kuriai pradėta intensyviai ruoštis ir čia istorinę reikšmę turi „Spacex" korporacijos Marso ir Mėnulio projektai, bei jiems reikalingų kosminių laivų statyba.
Šie sindromai ir su jais susiję Įvykiai daro didelę įtaką individualioms gyvenimo kelionėms, jas pasisavina, įsuka į istorijos arba metafizikos verpetą, suformuoja likimą, suteikia kelionei logiką ir siužetą. Gyvenimas galimas ir atsiribojęs, nepriklausomas nuo transcendencijos bei istorijos, kai žmogus koncentruojasi į save, į savo socialinę aplinką, giminę ir formuoja jos istorinę projekciją. Tačiau tokią privilegiją turi nedaugelis, kiti tiesiogiai arba netiesiogiai įtraukti į vieną ar kitą tikrovės kryptį, yra išnaudojami, išimami iš savo gamtinio gyvenimo kelio. Didžiausią galią tam turi istorijos ir santvarkos planuotojai, turintys planetinį mastelį, kurie planuoja civilizacijos modelio istorinę sklaidą ir įdeda į istoriją logiką, kuri įpavidaliną gyvybinį procesą garduose, tautiniuose ir globaliniuose. Viena iš istorinio proceso logikų formuojama krikščionybę išpažįstančių Bažnyčių, kurios yra senajame pasaulyje įvykusio / sukurto transcendencijos ir istorijos susijungimo metafizinio Įvykio, kuris turėjo Dievo įsikūnijimo formą. Šis Įvykis buvo įvestas į istoriją, ir tapo daugelį gyvenimų formuojančia ideologine forma. Istorija rėminama šiame Įvykyje yra „Dievo įsikūnijimas ir mirtis ant kryžiaus", istorinė krikščionybės plėtra ir „Antras atėjimas bei Paskutinis teismas". Šiuo metu laikoma, kad ši planetinio gardo istoriologema, kuri naudojama civilizaciją prižiūrinčių institucijų, įeina į savo lemiamą fazę, kurios logika - kalendorinė, tai yra 2000 metų po Jėzaus iš Nazareto gimimo. Du tūkstančiai metų praėjo, ir dabar turime Jėzaus „gyvenimo" laikotarpį, kuris siejasi su 33 metus trunkančiu „Paskutiniuoju teismu", kurio pabaiga - apokalipsė, kurią vadinu Angelų diena, kurios data - 2033 metai.
Ši struktūra svarbi tuo, kad ji siejasi su istorinį procesą formuojančių institucijų planuose esančiu projektu sukurti transformaciją planetoje, naudojantis šia istorija. Tuo rūpinasi archontai, o gardų gyvenimas - tik formuojamas molis, iš kurio kuriamas gyvybinis procesas, turintis tam tikrą įdiegtą formą. Tai, kad artėja laikų pabaiga rodo Apokalipsės ženklai, kurie atviri keturi: maras - Covid pandemija, karas - Rusijos-Ukrainos ir Rusijos-Vakarų konfliktas, badas - ekonominė krizė seksianti po karo ir galiausiai - mirtis. Tai finišo tiesioji iki 2033 metų, kai įvyks pagrindinis Įvykis, vadinamas Angelų diena. Kiti tai interpretuoja kaip „compression breakthrough" ir žmonijos išvadavimą, po kurio prasidės naujas civilizacijos etapas. Tačiau tam reikia išvalyti planetoje „blogio jėgas", kurios buvo užgrobusios ir pavergusios planetą, po ko prasidės tikras „aukso amžius". Su šia versija pilnai nesutinku, tačiau kas konkrečiai yra Angelų diena, kol kas neatskleisiu, nes tam dar neatėjo laikas. Reikia suprasti, kad kai kurie dalykai yra tik simboliai, kuriuos reikia interpretuoti netiesiogine prasme, kitus dalykus reikia suprasti tiesiogiai, kaip tikrus įvykius tikrame pasaulyje, ne prote ar vaizduotėje.
Šiuo metu vyksta antro Apokalipsės raitelio pasirodymas, Rusijos-Ukrainos karo pavidalu, kuris veda planetą globaliniu mastu į Angelų dieną, o tai reiškia, kad iš mažesnio mastelio pasipriešinti tam neįmanoma, nes procesas užvestas aukščiausioje lygoje, kurioje žaidžia tik keli globaliniai žaidėjai, kurie spręs gyvenimo kelionių likimus. Šiame kontekste galima rinktis tiesiogiai dalyvauti istoriniame procese, tačiau reikia suprasti, kad aukoji savo gyvenimą surežisuotame spektaklyje, kuris prižiūrimas „civilizacijos sargų" ir pilnai jų kontroliuojamas, žmonės tik pakura šiame mechanizmui. Tai reiškia, kad norint savo mažąją kelionę susieti su šiuo procesu ir padaryti indėlį, psichovektorius iškrypsta iš centrinės būsenos ir įeina į institucijų kontroliuojamo psyopinio psichovektoriaus formą. Kai iliuzija stipri - nėra pasirinkimo, nes toks žmogaus likimas. Kitais atvejais natūrali orientacija yra centrinė būsena ir didžiosios kelionės projektas, gyvenime einant dvasiniu keliu, kuris ne tiek spiritualistinis, kiek metafizinis, siekiantis vidinio nušvitimo ir planetos paslapčių supratime tam, kad šiapusinio gyvenom nuotykis neišimtų iš platesnės perspektyvos, kurioje šis pasaulis - tik laikina būsena, kuri nėra vienintelė ir nėra viskas.
Transcendencija ir istorija gali sąveikauti tarpusavyje tiesiogiai, o gali per žmogaus tarpininkavimą. Kai viena ar kita prasme žmogaus gyvenimas sukuria Įvykį įrašomą į civilizacijos istoriją, ir turi globalinį poveikį žmonijai, jis tampa tektoninio lūžio civilizacijoje iniciatoriumi. Koks tektoninis lūžis yra Angelų diena - pamatysime 2033 metais. Šie metai - civilizacijos sargų kontrolėje ir valioje. Jeigu 2000 metų po Jėzaus iš Nazareto gimimo istoriologema nebus išnaudota šiame cikle, tai reikš, kad Įvykis nukeliamas į 4000-4033 metus. Kitaip sakant - numerologija nesakrali, dešimt prieš aštuonis (2033). Todėl didelė tikimybė, kad pjūties metas - prasidėjo.
"Filognozų asociacijos" konstitucija
Vis labiau ryškėjant filognozijos teorinio modelio kontūrams, turi būti plečiamas ir „Filognozų asociacijos" koncepcijos modelis. Šis modelis - tai taisyklių rinkinys, pagrįstas žmogaus sampratos ir santvarkos idėjomis, kurių pagrindu būtų galima organizuoti žmones. Kadangi tai „asociacija" turi būti įstatai, tačiau iš esmės niekas nepasikeis, jeigu įstatus pavadinsime „konstitucija". Šiame skyrelyje kol kas pačių taisyklių neviešinsiu, bet pabandysiu apžvelgti teorinį modelį ir filosofinius principus, kurių pagrindu formuluojama pagrindinė organizacijos idėja kaip etinė sistema. Pagrindinis principas, be abejo, yra teisingumas, kurio reikalavimas kyla iš pačios žmogaus prigimties, iš jo „gamtinės" sandaros. Tačiau apie visa tai - nuo pradžių.
Žmogų laikau dviviete sąmone, kur viena vieta suvokime yra skirta Sau, o kita - Kitam. Tai yra sąmonėje sumavimo būdu suformuojama subjektinė ir objektinė dalis, kurių sąryšis gali būti etiškas ir neetiškas. Etiškas tada, kai jis pusiausviras, ir neetiškas tada, kai nepusiausviras. Subjektas ir objektas yra atvertas ir neatvertas, tai yra, dalis jo yra sąmonėje ir dalis už sąmonės ribų. Subjektas tai asmenybė, mintys, atmintis, jausmai, emocijos, kūno pojūčiai, objektas - tai kiti žmonės, gyvūnai, augalai ir nesąmoningi daiktai. Subjektą ir objektą susieja veiksmas, kuris gali būti teisingas arba neteisingas, nuo ko priklauso jo moralumas ir nemoralumas. Šis pamatinis principas yra universalus visiems ir nuo to, kokia ideologija įdiegta į šį substratą, priklauso kokia etikos idėja. Filognozijoje ši idėja įgavo tris koncepcinius lygmenis, nuo aukščiausių iki žemiausių. Jie yra: a) tiesa, veiklos mastas, ir etika - kaip kertiniai filognozijos akmenys, jos raison d'etre; b) teisingumas ir hierarchija - kaip santvarkos kertinis modelis; ir c) žmogaus teisės, turinčios pagrindines vertybes: gyvybę, laisvę, turtą, laimę ir orumą. Pabandykime šiuos lygmenis paanalizuoti detaliau.
A. Kertiniai filognozijos akmenys.
Pagrindinė sąvoka šiame lygyje yra tiesa, tiesos sąmonė, kuri svarbi filognozijai kaip „pažinimo meilei", nes pažinimo tikslas - atskleisti tikrovės paslaptį. Tiesa tai subjekto santykis su savimi ir su objektu, taip pat su nematomu savimi ir nematomu objektu. Tiesa yra informacinė sąmonės būsena, kuri yra kaupiamas ir augantis darinys, priklausomai nuo to kiek žmogus sugeba pasemti tikrovės ir kiek laiko jis tai daro. Maži protai semia mažai, turi didelį iliuzijos kiekį sąmonėje, o dideli protai semia daug, jų tiesos sąmonė ir kokybė - aukštesnė. Galutinis filognozijos tikslas - holoplastinė sąmonė arba pažintas visas subjektas ir visas objektas, įtraukiant ir matomą, ir nematomą dalį. Visą tikrovės informaciją padalinus į tūkstančio dalių skalę, sąmoningai jos formai skiriama 1 dalis, o nematomai - 999 dalys.
Antras momentas yra veiklos mastas, kuris susijęs su tiesos sąmone: pažinę tikrovę taip pat išmokstame ją keisti, kurti dirbtinę realybę. Šis procesas taipogi vaizduojamas holoplastinėje visumoje, kur panašiai kaip sąmonės atveju yra dualizmas tarp natūralaus pasaulio ir dirbtinio pasaulio. Natūralus pasaulis atsiradęs savaime ir yra savaiminė vertybė, o dirbtinis - įvedamas savavališkai. Taigi kiek dirbtinumo turi būti įvedama į subjektą ir objektą yra veiklos masto problema, kur gali būti maksimalus veiklos mastas ir minimalus. Tai yra, galime viską keisti maksimaliai, susikurti naują pasaulį ir save, o galime nieko nekeisti. Tai skirtumas tarp baltojo drakono ir juodojo drakono civilizacijos.
Kaip konkrečiai turime elgtis priklauso nuo etikos koncepcijos, etinio apsiribojimo logikos, kurios svarbiausia sąvoka yra teisingumas, suvokiamas kaip pusiausvyra. Kodėl tai svarbu - suprasti nesunku, nes tiek pirmu atveju, tiek antru atveju turime dualistinę, dvilypę struktūrą, kurioje galimos dvi būsenos, pusiausvira ir nepusiausvira. Pusiausvira būsena laikoma etiška, o nepusiausvira - neetiška. Tačiau tai ne toks paprasta principas, kaip atrodo, nes nėra universalaus 50-50 proc. principo pusiausvyroje, nes lyginami ne vienodų svorių dydžiai, todėl kur yra pusiausvyros taškas - taip paprastai nenusistato. Dėsnis toks: lygybė tarp lygių ir nelygybė tarp nelygių. Koks skaičiavimo principas - jau techninis dalykas, kuris priklauso nuo santvarkos, ir skaičiavimų joje metodikų. Pirmas taikymas yra sąmoningos ir nesąmoningos tikrovės pusiausvyra, kur sąmonė ir transcendencija yra didelėje asimetrijoje ir šią asimetriją ištaisyti - pagrindinis „pažinimo meilės" tikslas. Tada veiklos mastas, kuriantis dirbtinę realybę, technologiją - iš gyvybės galima atimti tik tiek natūralumo, kiek nekenksminga ir tik turint tikslą sustiprinti, o ne pavergti.
B. Teisingumas ir hierarchija.
Čia pagrindinė taisyklė skelbia, kad lygybė tarp lygių ir nelygybė tarp nelygių. Kaip atsiranda nelygybė ir poslinkis pusiausvyroje, kuris teisingas ir teisėtas, rodo tokie faktoriai: laikas, darbas ir įgimtas gabumas. Laikas ir darbas sukuria nuo genetikos nepriklausomą pranašumą: kuo daugiau laiko ir daugiau dirbi, turi didesnį įgūdį ir integruotos informacijos kiekį, vadinasi turi pranašumą prieš jaunesnius žmonės, kurie nėra pusiausvyroje. Taip pat formulėje įvedamas įgimtas sėmimo sugebėjimas, kuris rodo proto mastelį, ateinantį iš genetikos. Gabesnis, turintis didesnį IQ, yra nepusiausvyroje su mažiau gabiu. Vadinasi, kadangi žmonės yra nelygūs, formuojasi hierarchija „lygus tarp lygių principu", tai yra, visis turintys vienodą lygį formuoja sluoksnį, o visi lygiai, nuo silpniausio iki stipriausio formuoja hierarchiją. Principas, pagal kurį „daugiau semi - daugiau turi, ir mažiau semi - mažiau turi" yra teisingumas. Vadinasi teisės ir vertybės nustatomos tarp lygių ir tarp nelygių. Maksimali nelygybė yra iš viršaus į apačią, valdžios vertikalė, kur galinga mažuma svertų priemonėmis kontroliuoja silpną daugumą. Jeigu santykiai tarp jų pagrįsti žmogaus teisėmis ir humanistinėmis vertybėmis, turime šiuolaikinę humanistinę santvarką. Tačiau pagrindinis teisingumo principas yra tas, kad jis yra viršesnis už humanistines vertybes, tai reiškia „nėra humanizmo neteisingume".
C. Žmogaus teisės.
Iš to kas pasakyta, seka išvada, kad žmogaus teisės - ne absoliučios vertybės, nes jos nepripažįstamos tada, kai yra teisingumo pažeidimas. Jeigu teisingumas yra pusiausvyra dvivietėje sąmonėje, tai šioje vietoje pažeidus pusiausvyrą, vertybės nustoja galios iki to momento, kol bus atstatytas teisingumas. Pažeidimas gali kilti ir iš objekto, ir iš subjekto pusės, taip pat hierarchiniu ir regioniniu principu. Tai gamtinis principas, kuris analogiškas potencialinių laukų dinamikai, kur pusiausvyros pažeidimas sukuria įtampą ir jėgos srovę iš didesnio krūvio į mažesnį. Įtampų kūrimas ir prisidenginėjimas žmogaus teisėmis ir humanizmu - neetiškas, nes žmonės tyčiniu būdu pakišinėjami į „jėgų lauką" tam, kad būtų padaryta žala ir būtų galima reikalauti už žalos padarymą bausmės. Tačiau teisingumas ir tiesa - aukštesnės vertybės, ir jeigu žmogaus teisės yra netiesoje ir neteisingume, jos neginamos.
Gyvybė, laisvė, turtas, laimė, orumas paisomas tik tuo atveju, jeigu nepažeistas teisingumas, o kovojimas su konkurentu arba priešu prisidengiant silpnų žmonių skydu, siekiant juos įstumti į įtampų lauką yra didelis amoralumas. Ir šioje situacijoje atsakingi yra ne tie, kas naudojasi būtinosios ginties teise, bet tie, kas niekuo dėtus žmones buldozeriu stumia į pavojų gyvybei, laisvei, turtui, laimei ir orumui. Jeigu grasini - neturi teisės į gyvybę, jeigu įvedinėji vergovę - neturi teisės į laisvę, jeigu reketuoji turtą - neturi teisės į turtą, jeigu kankini - neturi teisės į laimę, jeigu įžeidinėji - neturi teisės į orumą, jeigu esi neteisingas - neturi teisės į teisingumą. Dvivietėje sąmonėje pagrindinės teisės taikomos abejose vietose, o jeigu yra pažeidžiamos, jos taip pat išnyksta abejose vietose - subjekte ir objekte.
Ši problema šiuolaikiniame pasaulyje labai aktuali Vakarų civilizacijos regioninėje politikoje, kur jie tyčinius būdu kuria geopolitines įtampas, o po to į šių įtampų lauką įstatinėja paprastų žmonių gyvenimus, kuriais naudodamiesi šokdina konkuruojančius regionus prisidengdami „žmogaus teisėmis". Tačiau, kaip jau buvo sakyta, žmogaus teisės galioja tik tada, kai elgesys teisingas ir etiškas, tai yra - laikosi pusiausvyros principo. Jį pažeidus, pusiausvyros atstatymas svarbesnis už humanizmą ir žmogaus teises. Paprastam žmogui, kuris turi ribotą veiklos mastą, menką protą ir vadovaujasi tik savo egoistiniais interesais, tai suprasti sunku, tačiau tie, kas valdo dideles organizacijas, mąsto valdovo protu, o ne paprasto žmogaus, ir valdovo racionalumas neturi kitokių būdų nugalėti prieš niekšybę - tik būtinosios ginties būdu naikinti priešo stumiamą paprastų žmonių skydą, nes už žalą atsako tie, kas stumia į pavojų, o ne tie, kas naudojasi būtinosios ginties teise. Naudoti žmonių skydą agresinėje operacijoje - karo nusikaltimas.
Toks yra filosofinis „Filognozų asociacijos" modelis, kuris turi misijos ir tikslo dalį, organizavimo hierarchinio principo dalį ir žmogaus teisių bei etikos koncepcijos dalį. Norintys priklausyti asociacijai, turi įvertinti šią koncepciją ir nuspręsti ar pritaria jai, ar ne. Logiškai šis modelis yra nepriekaištingas, tačiau kaip ir visi modeliai - tai tik abstrakcija, o gyvenimas ir tikrovė visada būna daug kartų sudėtingesni. Kiekvieną kartą reikia mąstyti strategiškai, ieškant pusiausvyros tarp būtinybės ir laisvės, kuri turi būti surandama tokiame taške, kuris geriausias visiems. Laikui bėgant, bus suformuluota tikra konstitucija, kuri bus „Filognozų asociacijos" veikimo tikrovėje pagrindas.
Ecce homo: D. Mockus
Sekant F. Nietzsche'es garsiojo autobiografinio kūrinio „Ecce homo: kaip tampama savimi" (1888) idėja, vertinga pateikti šiek tiek duomenų apie save, nes šis „Filognozijos pradmenų" tomas susijęs su informacija, kuri tiesiogiai liečia tai, kas esu. Taip pat, ateityje kai kurios idėjos bus modifikuojamos taip, kad atitiktų mano kilmę ir „protėvių dvasią". Kiekvienas žmogus yra tik viena grandis ilgoje kartų linijoje, kuri prasideda nuo protėvių, pirmųjų žmonių, ir ateina iki dabartinio momento. Ta linija šakojasi pagal genetines mutacijas, kurios padalina žmones į giminystės ryšiais susijusius klanus, vadinamus Y-DNR haplogrupėmis, kurios šakojasi pagal mutaciją Y chromosomoje ir perduodama tėvo sūnui pagal vyrišką liniją. Taigi pirmas ir svarbiausias „Ecce homo: D. Mockus" faktas yra priklausymas senųjų Europos gyventojų genetiniam atsišakojimui, kurie buvo pirmoji invazija į Europą, sukūrusi pirmąją bangą mezolite, arba viduriniame akmens amžiuje (15 000 - 5000 pd). Turiu Y-DNR I1 haplogrupę, kuri dominuoja Šiaurės Europoje, vadinamojoje Skandinavijoje. Neolite, naujajame akmens amžiuje (5000 - 17000 pd), imigravo antra banga, kuri svarbi ir Lietuvai, tai yra, fino-ugriška N haplogrupė, kuri gausiai reprezentuojama Suomijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Ir paskutinė banga buvo bronzos amžiaus (1700 - 500 pd) indo-europiečių banga, kurios haplogrupės buvo R1a ir R1b. Lietuvoje šios haplogrupės reprezentuojamos tokiomis proporcijomis: I1 - 6 proc., N - 40 proc. ir R1a - 40 proc. Kalbos ir tautos požiūriu, kadangi lietuvių kalba yra indo-europiečių kalbų šeimos, yra R1a invazija, kuri ištrynė ir I1 ir N lingvistinės sąmonės formas. Kalbant apie šiaurės germanų kalbų grupę, ji taip pat nėra originali I1 kalba, nes ją atnešė R1b indoeuropiečių invazija, kurios pasėkoje atsirado proto-germaniškas Skandinavijos šalių dialektas. Vadinasi, mano protėviai senovėje galėjo kalbėti pirmųjų europiečių kalbomis (I1), po to proto-germanų ir germanų kalbomis (R1b), fino-ugrų (N) ir galiausiai baltų prokalbe bei lietuvių kalba (R1a). Vadinasi, pagal kilmę artimiausios yra švedų, norvegų, danų kalbos. Naujausiais laikais tėvo giminė kilusi iš Žemaitijos, Kretingos rajono ir senovėje galėjo būti kuršių genties su šiaurietiška genetika.
Šiaurės Europos pirmųjų gyventojų religija buvo politeistinė mitologija, kuri tarp 8 - 12 amžiaus buvo intensyviai christianizuojama. Vyriausias dievas buvo Odinas, kurio vardas yra I1 haplogrupės klano pavadinimas. Kitaip sakant, visi vyrai, turintys I1 haplogrupę, laikomi priklausantys Odino klanui. Šis klanas įsitvirtino Šiaurės Europoje, Skandinavijos šalyse, kur didžiausia koncentracija siekia 45 proc. vyrų. Toliau į periferiją procentas mažėja, pavyzdžiui Lietuvoje yra tik 6 proc. ir joje dominuoja fino-ugrų (N) bei indo-europiečių (R1a) haplogrupė. Šiaurietiška haplogrupė plito migracijos ir vikingų žygių, kelionių bei kolonizavimo dėka. Galima manyti, kad mano giminė į Žemaitiją pateko tokiu būdu - iš šiaurės per rytinį Baltijos pajūrį. Centrinę vietą senojoje šiauriečių, hiperborėjų, kosmologijoje užima pasaulio medis, norvegiškai Yggdrasill, kuris nusako pasaulio sandarą, kurioje aukščiausias pasaulis yra Asgardas, dievų buveinė, o žmonės gyvena Midgarde, po kuriuo yra kiti, žemutiniai pasauliai. Su filognozijos konstrukcija tai susiję per Feynmano diagramą, kurioje pažymėti hipostratinių klodų telkiniai ir yra šiuolaikinis pasaulio medžio variantas. Dievai yra klodų valdovai, todėl Yggdrasill yra Odino žirgas, kuris tarnauja savo šeimininkui, vyriausiajam dievui. Pagal skandinavų mitologiją, dievai yra dviejų frakcijų, aesirai ir vanirai, kurie tarpusavyje kariauja dėl valdžios. Senovės skandinavų religijoje buvo praktikuojama magija, kuri turėjo dvi atmainas „seidr" ir „galdr", kur pirma daugiau buvo praktikuojama moterų šamanių, lietuviškoje tradicijoje - raganų. Magija susijusi su burtininkavimu, runų užkeikimų naudojimu, pranašavimu. Tačiau, kaip jau sakiau, 8 - 12 amžiais buvo intensyvi christianizacija, kuri laikui bėgant ištrynė senuosius tikėjimus ir įvedė Romos katalikų bažnyčios tikėjimą Jėzumi Kristumi, kaip įsikūnijusiu Dievu, kuris per savo kančią išpirko žmonijos nuodėmes. Po reformacijos 1517 m. Skandinavija tapo protestantiška, tai yra, nepriklausanti Romos katalikų bažnyčios denominacijai. Šiuo metu vyksta neopagoniškų judėjimų bumas, kuriuose atgaivinamos senosios praktikos, tiek žaidybiniu, tiek rimtu principu.
Kaip atrodo Europa pagal pasidalinimą į haplogrupes, galima pamatyti žemėlapyje.
Matome, kad Europoje dominuoja trečiosios invazijos haplogrupės, tai yra R1b ir R1a - Vakarų, Centrinė ir Rytų Europa; N yra Suomijos ir Baltijos šalių haplogrupė; I1 - Norvegijos, Švedijos, Danijos ir Islandijos, I2 - Balkanų šalių. Naujieji Europiečiai trijų senovės invazijų prasme atnešė savo kalbą, kultūrą, socialinę santvarką, tikėjimus, technologinius sugebėjimus ir, galima sakyti, pilnai asimiliavo pirmuosius gyventojus, kurie prarado savo kalbą ir kultūrą ir perėjo į kitokios pasaulėžiūros įtakos lauką. Neindogermaniška tik fino-ugrų suomių kalba, kuri sugebėjo išvengti asimiliacijos, o pirmųjų gyventojų, tiek I1, tiek I2 senovės kalba sugermanėjo arba suslavėjo.
Žinoma, haplogrupė nepasako visko, nes ji tik žyma, esanti Y chromosomoje, tuo tarpu, visos kitos chromosomos maišosi su įvairių haplogrupių genetika, o tai reiškia, kad galima būti kraujo ryšiais susijusiu su skirtingomis haplogrupėmis, kurios perduoda savo genus į I1. Remiantis archeologiniais duomenimis, mano chromosomos susijusios su tokiomis haplogrupėmis:
1) R1a - 45 proc.,
2) I2 - 13 proc.,
3) R1b - 12 proc.,
4) N - 11 proc.,
5) I1 - 8 proc.
Šie duomenys rodo, kad į pirmykštį substratą įmaišytoje genetikoje dominuoja Rytų ir Centrinės Europos indo-europiečiai, yra nemaža dalis Vakarų Europos indoeuropiečių, taip pat - fino-ugrai ir pirmykščiai Europiečiai, kurie šiame sąraše - paskutinėje vietoje. Iš esmės, baltų kultūrinis arealas yra R1a, N ir I1. Tad remiantis paskutinio istorijoje laikotarpio tautinės tapatybės kategorija, esu Šiaurės vakarų baltas, nelietuvių genties, greičiausiai skandinavų kilmės kuršis, kurio protėviai sulietuvėjo tik paskutinėse kartose, nuo 17 amžiaus. Remiantis archeologiniais duomenimis ir archeogenetika, ankstesniuose šimtmečiuose giminių turėta Latvijoje, Estijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Daugiau duomenų galima gauti pagal mtDNR informaciją, kurioje rodoma moteriška kilmės linija, tačiau tai - kitų skyrelių tema. Galima tik paminėti, kad mano mtDNR haplogrupė yra U8, kuri irgi yra viena iš seniausių moteriškų haplogrupių Europoje. Tačiau apie tai - kitą kartą.
Iš visos šios informacijos seka, kad esu kilęs iš pirmųjų Europos gyventojų, kurie buvo pirmoji banga Europoje, kuri įsitvirtino šiaurinėje dalyje, dabartinėje Skandinavijoje. Jie yra pirmųjų europiečių ir indo-europiečių mišinys, kuris suformavo germanų kalbų grupę, šiuo atveju - šiaurės germanų. Pagal genetiką, šiaurės germanai išsaugojo daugiausiai pirmųjų europiečių genetikos, kuri yra I1 haplogrupės. Visose kitose Europos tautose dominuoja indoeuropiečių genetika. Ketvirtame „Filognozijos pradmenų" tome račiau apie arijų kultūrą ir kad ji svarbi Lietuvai ir Europai. Tačiau tai nevisiška tiesa, nes yra gilesni kultūriniai klodai Europoje, kurie susiję su pirmaisiais gyventojais, kurių elementai buvo integruoti į indo-europiečių kultūrą. Manoma, kad daugiausiai požymių išliko senojoje skandinavų mitologijoje, kuri gali būti mišinys tarp pirmųjų kultūrų ir atėjūnų kultūrų tiek kalboje, tiek mitologijoje, tiek magijoje. Įdomiausias kosmologinis vaizdinys yra Yggdrasill pasaulio medis, kurį asocijuoju su klodų telkiniais hipostratoje, kuriuos sujungus į loginę atsišakojimų schemą, gaunamas Feynmano diagramos stiliaus modelis, kuris rodo tikrovės visumą.
Iš to, kas pasakyta, aišku, kas yra baltai: tai trijų genetinių linijų mišinys, I1, N ir R1a, tarp kurių dominuoja indo-europietinė lietuvių gentis, su senovės indo-europiečių kalba, kuri asimiliavo ir pirmuosius europiečius, ir fino-ugrus. Iš viso to, kas pasakyta, „Ecce homo: D. Mockus" pagrindinė išvada, kad pagal kilmę man artimiausia yra senovės skandinavų kultūra ir, kad iš esmės esu šiaurietis, o mano protėviai - buvę vikingai. Ši informacija rodo, kad tai, kas yra „tauta" ir „lietuvių tauta" - ne toks paprastas dalykas. Tai daugiau politinė, o ne tikrovinė sąvoka.
Karūninė sąmonė ir filognozija
Bendriausias sumatų kompleksas analizuojant subjektiškumą yra „karūninė sąmonė", sievos koordinačių sistemoje žymima C. Toliau eina asmenybės sistema, žymima A ir protas, žymimas B. Šiame skyrelyje panagrinėsiu karūninę sąmone, nes ji svarbi filosofijai, net galima sakyti, kad joje yra filosofinės būsenos pamatas ir ištakos. Po to, kai sukuriamas jai pamatas, filosofavimas pakyla į aukštesnį kognityvinį lygį, tai yra, proto, tačiau pati pradžia yra tam tikra būsena, vadinama įsižiūrėjimu, A. Šliogerio žodžiais tariant - teorija. Tad kas yra ta karūninė sąmonė, kokios jos sudėtinės dalys, koks jos pagrindinis principas?
Sievos teorijos požiūriu, sumatorius yra sumantų ir sumatų visuma, kur sumantas yra tai, kas sumuoja, tai yra rodančioji sąmonė, o sumatas - tai kas sumuojama, rodomoji sąmonė. Tarp jų yra skirtumas, kurį M. Heidegger savo filosofijoje vadina skirtumu tarp esinio ir jo būties: esinys yra sumatas, o būtis - rodančioji substancija sątvare, ekranas. Vadinasi karūninėje sąmonėje „jausminiai" kompleksai išskiriami į rodančią ir rodomą dalį. Rodanti yra stebinti sąmonė, o rodoma - stebimas objektas. Taigi apibendrinkime kokia yra C komplekso struktūra sievos koordinačių sistemoje. Kaip parodyta paveiksle, yra būsenos, nuotaikos, jausmai ir emocijos, kurie sudaro hierarchiją nuo aukščiausio iki žemiausio.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/03/karuna-2.jpg)
Matome, kad būsenos yra aukščiausias sumatoriaus lygmuo, kurios rodo koks sąmonės buvimo būdas, kaip būva sąmonė. Šioje koncepcijoje sumavimas išsubjektintas, būsenos suvokiamos kaip nekylančios iš asmens, bet kaip esančios jo pamatu. Be abejo, pamatinės būsenos yra būdravimas ir miegas, taip pat, ypatingos sąmonės būsenos, kaip koma arba miego sąmonė, vadinama sapnavimu. Būdraujančios sąmonės būsenos kūno vertikalės kryptimi yra sveikata, jėga, stiprumas, o horizontalia kryptimi, link pasaulio, tai yra, gerovė. Imant kitus konkretesnius variantus būsenos jau susimaišiusios su jausmais, kur galima sakyti laimės būsena ir laimės jausmas arba kančios būsena ir kančios jausmas. Kiekvienu atveju turima galvoje šiek tiek kitokia perspektyva, tačiau galima kaip nors būti, ir tuo pačiu tą buvimo būdą jausti. Toliau eina nuotaikos, kurios yra tam tikra subjektinė būsena, kuri turi savyje energijos, norų, troškimų padidėjimo ir sumažėjimo lygio ženklą. Bloga nuotaika - žemesnis lygis, kuris rodo nenorą, valios arba energijos neturėjimą, o gera nuotaika - aukštesnis lygis, kuris rodo norą, energiją, valią atlikti kokį nors veiksmą ar užsiimti veiklomis. Tokios būsenos neretai yra depresija arba linksmumas. Nuotaika yra įsubjektinta būsena, kuri susijusi su Aš tiesiogine sąsaja ir net gali tapti charakterio forma, kur žmonės skirstomi į visada gerai nusiteikusius arba visada - nenusiteikusius. Jausmai yra tai, ką žmogaus sąmonė jaučia - laimę, pyktį, liūdesį, meilę, nemeilę, pavydą ir pan. Jie visada yra asmeniniai ir paprastai objektiniai, tai yra, susiję su kokia nors objektyvia situacija. Jausmuose nusistovi būsena pagrįsta ryšys su objektu, požiūris į jį, traukimas arba atstūmimas. Ir paskutinis karūninės sąmonės komponentas yra emocijos, kurios turi mažiausią apimtį, didelį ekspresyvumą ir orientaciją į objektą. Emocijos susijusios su situacija, kuri iššaukia reakciją, kaip antai, džiaugsmą, įsiūtį, įžeidinėjimą, tyčiojimąsi, juoką, plūdimąsi, keiksmažodžius ir t.t.
Gyvenimo centre yra miego ir būdravimo būsenos, sveikatos būsena fizinėje sąmonės dalyje, toliau - tiksliniai jausmai, kaip antai valia, norai, troškimai, kurie verčia žmogaus sąmonę judėti, kovoti už būvį, stengtis, dirbti, tyrinėti, mokytis. Pamatinis sumatoriaus tikslingumas susijęs su gyvenimo ir mirties klausimu, kur sprendžiama ar asmuo nori šios būsenos ar ji per daug sunki ir nenorima. Kita pamatinė sistema - tai dauginimosi instinktas, kuris verčia žmogų ieškoti poros ir susilaukti palikuonių. Tai libido sistema, kurios sudėtinė dalis yra geismas, aistra, meilė, malonumas. Dauginimasis pagrindžiamas racionaliu principu, tai yra, biologijos žiniomis, supratimu, kuris įkūnytas kultūroje ir suviliojimu: pradžioje per didelę aistrą, norą lytinių santykių, po to per malonumą. Kiekvienoje visuomenėje tai socialinių santykių pagrindas, kuris rodo požiūrį į save, kitą, tikrovę, biologinį įstatymą.
Tačiau ši sumatoriaus dalis - tai gyvūninis žmogus, kuriam aukštesnį lygį gali sukurti filosofinė būsena, kurios pagrindas jau buvo paaiškintas: tai skirtis tarp rodančios ir rodomos substancijos, kur kiekvienas sumavimo kompleksas turi dvilypę struktūrą: sąmonę ir turinį. Turinys būdraujančioje sąmonėje visada duotas, o turinio suvokimas turi dvi būsenas: bendrąjį sumavimą, kuris yra neregintis, nes rodančioji sąmonė aptraukta rūku, neišvystyta, neįsižiūrinti, neįžiūrinti, ne stebinti, bet tik dėbsanti; ir filosofinį regėjimą, kuris sugeba sumante atverti antrą akį ir pamatyti objektą aiškiai, įsižiūrint. Kai sąmonėje atsiranda toks sugebėjimas, žmogus pradeda stebėti, pastebėti, suprasti: įsižiūri, pamato, apibendrina, sistemina ir gauna išvadas, sukuria kokią nors teoriją. Neregintis žmogus yra paskendęs kasdienybėje, neklausiantis, neieškantis, manantis, kad viską žino ir supranta. Regintis suvokia, kad nieko nežino, kad pasaulis yra apgaulingas, kad paviršius nerodo tiesos, nuomonės ir įsitikinimai, nėra absoliuti tiesa. Iš tokios būsenos kilo posakis „žinau, kad nieko nežinau", priskiriamas Sokratui ir yra filosofinės būsenos esmė. Priešingos būsenos išsamiausia analizė tyrinėta M. Heideggerio filosofijoje, kur jis nereginčią, kasdienę, nefilosofinę būseną jis vadino anonimiška das Man, stichija.
Norint išsivaduoti iš šios būsenos ir tapti filosofu paprasta, fundamentalia prasme, reikia sumante įjungti „antrą pavarą", antrą regėjimą, kuris yra nušvitęs sumantas, sugebantis įsižiūrėti, suprasti, bet tikru, švariu būdu, ne dėbsant, nekišant savo įsitikinimų, nuomonių, jausmų, kaip panieka, neapykanta, perdėtas žavėjimasis, žeminimas arba aukštinimas. Bazinę informaciją suteikia sumatas, tai yra ta juslinė forma, kuriai sąmonė suteikia išraišką, bet pamatymui bazinio, neišvystyto sumanto nepakanka, reikia, kad rodančioji substancija, kuri yra sumanto pagrindas, tiek išorėje, tiek viduje pakiltų į aukštesnę būseną. Kai ši aukštesnė būsena apima visą sumatoriaus plotą, turime filosofinę sąmonę, kuri pasiruošusi suprasti, įsižiūrėti, įsistebėti, įsimąstyti ir teoretizuoti. Ant šio pagrindo kuriami aukštosios kultūros kūriniai, vystoma civilizacija, pradedami judėjimai, steigiamos mokyklos.
Norint, kad karūninė sąmonė taptų filosofijos pamatu, reikia apvalyti ją nuo siaurų, nereginčių, uždarančių, uždengiančių jausminių ir emocinių būsenų, kurios neskaidrios, tamsios, trukdo pamatyti daiktą kaip tai, kas jis pasirodo savo pirmykšte forma sumatoriuje. Šią būklę pasiekti - ne taip paprasta, todėl ji išrinktųjų likimas: būti šviesuliais, rodyti neregiams kelią, išvesti iš tikrovės labirinto. Tai nereiškia, kad filosofijos turi siekti visi, tačiau jeigu šio principo nėra gyvybinį procesą juosiančiame gnostiniame apskritime, santvarka ir žmogaus samprata - nepakankamo lygio, nekylanti iš filosofinio apmąstymo ir supratimo. Dažnai tada naudojama kokia nors ideologija, kuri ateina iš mąstymo idėjų arsenalo, kur idėjos kuriamos negrynoje, nefilosofinėje sąmonėje, susiaurintu mąstymu. Tokiu atveju mąstoma neapvalius sumatų, nenušviesinus ir nenuskaidrinus jų būties, vien loginiu ar dar blogiau kalbiniu būdu. Tada ideologija pavirsta į primityvų neurolingvistinį programavimą.
Dėl šios priežasties, nors filognozija ir nėra filosofija, joje ši pamatinė būsena - privaloma, nes be jos nėra gelmės įžvalgai reikalingo šaltinio. Pagal apibrėžimą, filognozija yra transcendencijos atodanga, kuriai reikia sumatą pašalinti visiškai, o tai reiškia, kad su juo iš dalies pašalinamas ir sumantas. Tačiau pilnai to pasiekti niekada neįmanoma, todėl toks principas reiškia, kad norint išlaikyti pusiausvyrą, darant žingsnį anapus, reikia daryti žingsnį ir į save, į savo protą, dėl ko panaikinamas sumatas-sumantas kaip atrama ir turime protą-transcendenciją, kur centre fenomenas yra tik tarpinė, laikina, iliuzinė, netikra būsena, kuri turi būti plečiama. Kitaip sakant, tai ne fenomeno destrukcija, bet jo išplėtimas, apgaubiant tiek iš priekinės, tiek iš galinės dalies. Fenomenologijoje ir egzistencializme, koncentruojamasi centre - protas-fenomenas-transcendencija, o filognozijoje centras yra protas-transcendencija, kurių tikslas - sujungime plėsti fenomeno informacinį plotą. Vadinasi, pamatinis filosofijos priesakas - tapti reginčio patį pasaulį teoro akimi, kurios pagrindinis objektas yra fenomenas nėra filognozinis principas, bet jis yra išeities taškas: pradedama nuo filosofijos, po to pereinama prie jos aukštesnio varianto, filognozijos, kurios tikslas - žinoti daugiau, negu duota natūraliai, pasiimant pačiam. Pasiėmimas yra tikrovės sėmimas, priklausantis nuo proto sugebėjimų ir lygio. Daug semia tikrovės aristokratai, mažai semia - neturčiai.
Kokia kūrybos tolesnė ateitis
Įraše "Ateities planai" viešinau dalinį "Filognozijos pradmenų" planą iki 2035 metų. Planas buvo šiek tiek pakoreguotas ir papildytas, ir dabar galima paskelbti galutinį variantą. Struktūra tokia: "Filognozijos pradmenys" I dalis (2019 - 2023), "Filognozijos pradmenys" II dalis (2023 - 2030), ir "Baltojo drakono civilizacija" I dalis (2033).
I. "Filognozijos pradmenys" I dalis ( 2019 - 2023):
1. Naujo metodo principai, 1 tomas (2019),
2. Amūrinė vizija, 2 tomas (2019),
3. Vaivorykščių vasara, 3 tomas (2020),
1. Juodasis drakonas, 4 tomas (2020),
2. Gyvybės magija, 5 tomas (2021),
3. Ateities istorija, 6 tomas (2021),
1. Drakono akis, 7 tomas (2021),
2. Angelų diena, 8 tomas (2022),
3. Juodoji liepsna, 9 tomas (2023).
II. "Filognozijos pradmenys" II dalis (2024 - 2030):
1. Devynių vartų doktrina, 10 tomas,
2. Archontas, 11 tomas,
3. Laksatinis ekranas, 12 tomas,
1. Dievo bažnyčia, 13 tomas,
2. Šėtono bažnyčia, 14 tomas,
3. Bruno, 15 tomas,
1. Tiesos sąmonė, 16 tomas,
2. Veiklos mastas, 17 tomas,
3. Etika, 18 tomas.
III. "Baltojo drakono civilizacija" I dalis (2030 - 2033)
Šios pirmos "Baltojo drakono civilizacijos" dalies tikslas - 200 / 1000 žinojimo lygis, kuris bus naujos eros pradžia. Kaip tai bus padaryta - parodys ateitis, tada kai bus padarytas tikras, pilnas atskleidimas, kuris bus vykdomas tiek "iš vidaus", tiek "iš išorės". Tai reikalinga todėl, kad jeigu vidus bus "stabdomas" tai bus koreguojama išorinėmis priemonėmis, kurios yra didesnis mastelis ir atitinkamai "valdžia" už vietinius klanus. Tikslas nėra "valdžios paėmimas", tikslas yra lygio pakėlimas.
Papildomi projektai:
1. Tikrovė, protas ir laisvė, 2020
2. Mintiregos metodai, 2020
3. Sievos teorija, 2021
4. Istorijos sigilas, 2022
5. J. Ivanauskaitės kūrybos studija, 2023
Kai kurie pavadinimai nėra tikslūs ir galutiniai, tik tomo pagrindinė idėja, kuri vėliau bus suformuluota tiksliai. "Baltojo drakono civilizacija" I dalis pirmiausiai skirta Lietuvai, kuri turės išsikovoti vietą naujoje eroje. Ciklas užsibaigia 18 tomu "Etika" (2030) kuris yra svarbiausias, tai yra, svarbiausia egzamino dalis.
Užbaigęs "Angelų dieną" forume daugiau tekstų neskelbsiu, juos bus galima rasti puslapyje www.filognozija.com
Eoninė magija
Istorijos sigilas užima gana svarbią vietą aukštosios, eoninės magijos priemonių arsenale ir tai, kas buvo paaiškinta - nėra visa šio sigilo teorija, todėl ji turi būti išplėsta. Išplėtimui galima panaudoti metafizinės santvarkos zonų modelį, kuriame visa holoplastinė tikrovė padalinta į pagrindines topologines vietas, kurios gali tapti žmogaus tyrimo objektu. Perkėlus šias zonas kartu su jų prasminiu turiniu ir esme, galima paprastą, tylintį brėžinį paversti kalbančiu. Norint suprasti istorijos sigilą, vien matyti akimis neužtenka, reikia pridėti idėjinį turinį iš galinės sąmonės, kuri turi būti apmokyta. Tik taip galima išvengti situacijos, kai „žiūri, bet nemato", „klausosi, bet negirdi". Tam, kad matytum ir girdėtum iš tikro, reikia antros regos ir antros klausos, kurie yra prote. Dėl šios priežasties, pateikiant sigilo brėžinį duodamas ir tekstas, kuris yra prote privalantis būti turinys, padarantis sigilą kalbančiu. Jis sudarytas iš trijų dalių, tai jau buvo aiškinta, ir kiekvienas atidžiai skaitantis šią ir ankstesnes knygas tai jau turi žinoti: tai yra transcendencija, gyvenimas ir istorija. Visi filosofai, kokie jie bebūtų, renkasi kurią nors vieną iš šių krypčių, ir žinant sigilo teoriją, galima vertinti, kokia filosofo ir jo filosofijos pozicija gyvenime. Pavyzdžiui, F. Nietzsche rinkosi gyvenimą, kuris orientuotas į istoriją, o A. Šliogeris - gyvenimą, daugiau orientuotą į pasaulį, iš kurio išimtas istorijos implantas. Aš, kaip gelmininkas, renkuosi priešingą kryptį, į transcendenciją, kuri yra artimoji hipostrata, taip pat galutinė žmogaus realybė, esanti jo pagrindu metafizinėje tikrovės dalyje.
Iš viso istorijos sigile yra šešios zonos, kurios išsidėsto nuosekliai pradedant nuo transcendencijos svarbiausios dalies, kuri yra Z1 ir baigiant istorijos dalimi, kuri yra Z6, esanti prote kalbos pagrindu suformuotu gnostiniu implantu. Kaip atrodo sigilas, sujungtas su zonomis, pavaizduota paveiksle.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/03/istorijos-sigilas.jpg)
Matome, kad yra trys segmentai, kurie jau buvo paminėti, ir kiekvienas segmentas turi zoną, žymimą raide Z. Centre yra gyvenimas, žymimas Z3 - Z4, kur zonos yra gyvybės pirmapradė dalis, kuri formuoja kūną ir psichiką: Z3 nurodo pirmapradį kūną, o Z4 - yra sumatorius, kuris kuria žmogiško psichovektoriaus vidinę erdvę, kurioje atsiveria metafizinė realybė. Žmogus pasaulį ir istoriją mato iš vidaus, kuris pasidalinęs į objektinę ir subjektinę dalį, kurios sujungiamos norais, troškimais ir veiksmais, valdomais individualių psichologijų. Priešingoje kryptyje yra artimoji hipostrata, žymima Z2 ženklu, kuria užsiima mokslas, kuriantis šios zonos teorinius modelius ir techniką jų pagrindu. Anksčiau tai buvo magijos ir alchemijos užsiėmimas, dabar tuo užsiima fizikai, chemikai ir biologai. Ir visos vietinės tikrovės Šaltinis, žymimas Z1, kuris gali būti vadinama Kūrėju, Dievu ir kitais pavadinimais, kurie nurodo į transcendencijos loginį centrą. Šiame skyrelyje pagrindinė tema yra orientacija į istoriją, kuri formuluojama kalboje kaip gnostinis implantas, į žmonių sąmones įdiegiamas istoriją formuojančių institucijų, vykdančių kultūros ir civilizacijos projektą. Istorijos gnostinis implantas, iš savo kraštinės Z6 padėties, integruoja kitas zonas, kaip temą ar ideologinį turinį, ir turi didesnio ar mažesnio gylio istorijos projektą psichinėje tikrovėje. Variantai tokie: Istorija (Z5, Z4 - Z3, Z2, Z1). Paaiškinimai tokie:
Z5 - žmonių pasaulis, politinė ideologija,
Z4 - Z3 - gyvybė, gyvenimas,
Z2 - mokslas,
Z1 - teologija, Dievas.
Dabartinis istorijos procesas, kurio centre yra scientizmas ir transhumanizmas, turi istorijos sampratą kaip Istorija (Z2, Z5). Teologija ir Z1 koncepcija, kaip pagrindinė istorijos mitologema, yra trinama iš sąmonių ir formuojamas gamtamokslinis indoktrinavimas, kuris ruošia darbininkus transhumanistinio progreso civilizacijai. Istorijos gnostinio implanto formuojamos civilizacijos maksimumas, kai visa tikrovė Mokslo integruojama į civilizaciją formuojančių institucijų arsenalą, kurio pagrindu planetoje galima formuoti dviejų aukštų hierarchiją, kurioje bus civilizacijos subjektinė dalis, valdovų rasė ir objektinė dalis, iš kurios bus kuriamas kūrinys, suprantant žmoniją tik kaip biologinę medžiagą tokiai kūrybai. Kitaip sakant, dalis gyvena tikrą gyvenimą, o kita dalis paverčiama į mokslinę laboratoriją, kurioje vystomas mokslas, kuriamos technologijos, į priekį varomas progresas. Laisvė be objekto neegzistuoja, tad kuo daugiau laisvės subjekto pusėje, tuo didesnis vargas objekte, nes jis aukojamas dėl viršžmogio galios maksimalaus išplėtimo, kosminio masto veikloje sukūrimo. Ir atitinkamai: kuo galia ir laisvė didesnė, tuo mažiau moralės, iki visiško jos išnykimo, kur viršžmogiai įtikina save, kad jiems nėra jokių ribų ir apribojimų, paskelbdami save begaliniais. Tokia F. Nietzsche'es istorijos gnostinio implanto prasmė: pašalinti Dievą ir į istorinio proceso centrą pastatyti viršžmogį, kuris yra istorinį procesą formuojančių institucijų valdovas, kuriantis žmonių sąmonėse istorijos gnostinio implanto ideologijos formą, savo galios projekto vykdymui. Jo manymu šios ideologijos centru daryti Z1, Dievą, yra didžiausia kvailystė, nes ši idėja trukdo žmonijai pasiekti maksimalų išsivystymą, aukščiausią galios tašką, kuriame ji padarytų tikrą metafizinį šuolį tikrovėje, tapdama kosmine.
Trys minėtos istorijos sigilo dalys turi charakteristikas, apibrėžiančias jų ontologinę esmę: transcendencija - mitinė, gyvenimas - psichologinis, istorija - ideologinė. Mitai ir istorijos ideologijos yra tarsi vienas kito atspindys, įsišaknijęs gyvenimo poreikiuose ir projektuose, kurių esmė yra psichologinė, o psichologijos pagrindinis variklis yra norai, troškimai, svajonės, galios plėtimas, valia viešpatauti. Kai šių psichologinių kompleksų intensyvumas padidėja iki maksimumo, kuriamas instrumentas jam įgyvendinti, renkantis vieną iš krypčių - transcendenciją arba šį pasaulį, ir kuriama istoriniam projektui reikalinga ideologinė struktūra, paremta Kūrėjo valia arba imperijos lyderio valia, kuris yra istorijos šeimininkas. Naudojama viskas, kas populiaru ar turi poveikį, ir gyvybė įrėminama gnostiniame apskritime, kuris suformuoja jos logiką tam tikroje vietovėje ir tam tikru chronologiniu laiku, pagrindimą imant iš tikrovės arba iš praeities.
Šioje struktūroje yra tokios konfigūracijos Kūrėjo atžvilgiu: „nuo" ir „prieš" arba „į" ir „su", stovint transcendencijos arba istorijos pozicijoje. „Nuo" ir „prieš" transcendencijoje yra mitologinis įvykis, kaip „Šėtono sukilimas prieš Dievą", istorijoje - kaip ateizmas arba satanizmas, kurie formuoja istorijos projektą, pagrįstą pasipriešinimu Dievo valiai tam, kad būtų iš civilizacijos istorijos ištrinta religinė sąmonė bei transcendencija ir jos vietoje atsistotų žmogus bendrąja prasme ir aukščiausias jo įsikūnijimas - viršžmogis. „Su" ir „į" taip pat galimi transcendencijoje kaip mitas ir istorijoje kaip religija. Pagrindiniai mitai yra Budos, Kristaus, Mahometo, kurie kaip Dievo palaimintieji yra transcendencijoje būsenos „su" Dievu archetipai, egzistuojantys anapusiniame pasaulyje. Tuo tarpu istorijoje „į" ir „su" Dievu įkūnija istorinės religijos ir jų pasekėjai, kurie religinius mitus turi savo gnostiniame kūne, galvoje kaip pagrindinę ideologinę schemą, apibrėžiančią istorinio proceso logiką. Dar viena struktūra yra siauroji, kurios centras yra gyvenimas ir gyvybinis procesas, kuris turi transcendencijoje tik vietinių gamtos stichijų garbinimą magijoje ir mituose, neturint aukščiausiojo Dievo arba istorijoje turint savo vietinį gyvenamą pasaulį, bet nekuriant istorijos, nes nėra stiprių gnostinį apskritimą formuojančių institucijų, kurios būtų planetinę ir vietinę bendruomenę paėmusios į savo kontrolę ir padariusios savo kūrybiniu ištekliumi. Toks gyvenimas, išvystęs kalbą, aukščiausią laipsnį pasiekia tautoje, kuri būna suformuota iš genčių ir klanų, ir gyvena tik artimosios transcendencijos mitologijos bei magijos pasaulyje. Dar siauresnis variantas - gyvūninės vietinės bendruomenės, „bandos", kurios dar laukinės ir neturi išvystyto kalbinio substrato mitų ir istorijos kūrimui.
Dabartiniame pasaulyje matome, kad yra maksimalus pasvirimas į istorinio gnostinio implanto psichologiją, kuri formuoja istorinį procesą, valdomą planetinių istoriją formuojančių institucijų, vadinamų „civilizacijos sargais". Orientacijos yra Z6 → Z5 (ideologija) ir Z6 → Z2 (mokslas). Z6 yra „civilizacijos sargų" valdžioje, kurie yra vietiniai, kaip „švietimas, mokslas ir kultūra" ir planetiniai - kaip nežinomi žmonėms „institutai", savo valdžioje laikantys valdžios institucijas. Paprastas gyvenimas įstatomas į tokius civilizacinius psichovektorius ir tampa proto savastimi, vidine žmogaus sielos esme. Pamatyti anapus tokios kalbinio „žiūrono" būna labai sunku, tad žmogus tampa savo kultūros ir civilizacijos fanatiku, kuris pasiryžęs naikinti visus kitatikius.
Anapus Mockuvos
Nagrinėjant rišlio teoriją mažojoje sievoje, reikia turėti proto darbinį modelį, nes jis yra rišlio pagrindas. Protas yra gana sudėtinga sistema, kurioje supinta daug psichinių reiškinių į vieną vietą, todėl sunku išskirti aiškius objektus, turinčius aiškias ribas. Jeigu tai padaryti pavyksta, tai tik dėka žodžių arsenalo brėžiamų konceptualinių ribų, kurios išskaido proto substanciją į kontūrus turinčią realybę. Kita vertus, šis sunkumas turi negąsdinti, nes kiekvienas žmogus įpratęs stebėti savo mąstymą, nes stebima iš kito centro, kuris yra sąmonė, vadinama bendrąja gauble, kurioje objektas yra tiek mintis, tiek daiktas. Kaip tik ši bendroji gaublė ir yra visų, išorinių ir vidinių, sumatų surišimo ir vienovės priemonė, kurioje galima stebėti save savimonėje arba naudotis mintimis ir daiktais kaip savo įrankiais. Šis procesas, mąstymo ir protavimo, yra subjektiškumo epicentras, kuris mažojoje sievoje yra maždaug galvos srityje, 10 - 15 cm skersmens, kur centruotu ir koncentruotu būdu reiškiasi CBA sumatai: C - jausmai ir emocijos; B - protas, fantazijos ir atmintis; A - asmenybė ir charakteris.
Kaip šią vietą, vadinamą trečiąja akimi, paaiškinti, užuominą daro hierarchinis išsidėstymas tarp priekinės sąmonės ir mąstymo: priekinė sąmonė, pasaulis, yra pirminė suvokimo sistema, o mąstymas yra tik „apie ką nors". Šis „apie ką nors" viduje diferencijuoja realumo laipsnius ir sukuria tikrovės imitaciją. „Apie" nurodo, kad minčių ekranas yra ekrano ekranas, arba kitaip sakant, tai ekranas, rodantis kito ekrano vaizdus. Pirminis ekranas rodo tikrą anapusinę tikrovę, o antrinis ekranas yra pirminio ekrano rodymo priemonė. Tad kokie yra pirminiai ekranai, tokios ir galimos antrinio ekrano rodymo kokybės, kurios susilieja su antrinio ekrano substancija jas idealizuojant, schemtizuojant ir suabstraktinant. Taip galima rodyti vaizdą ir yra vaizdo protas, galima rodyti garsą ir yra garso protas, galima rodyti jausmą, asmenį ir t.t. Tai yra mąstymo intencionalumo esmė: pirminės sąmonės į antrinę sąmonę įtraukimas, kur įtrauka visada susijusi ir nurodo į savo pradinę formą - priekinę sąmonę, arba pasaulį.
Kaip tai įsivaizduojama filognozijoje, koks yra proto modelis, parodyta pateikiamoje schemoje.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/03/b-kompleksas.jpg)
Šis paveikslas rodo, kad sistemą modeliuojame kaip turinčią tris aukštus: bazinę žinių sistemą; tris išsišakojimus į atmintį, mąstymą ir vaizduotę; ir proto formas surišančius sumatus kaip minčių, vaizdų ir žodžių kaupiniai. Šis modelis nėra tobulas ir pilnas, tačiau bazinėms reikmėms - pakankamas, tik pradedant įsisavinti sudėtingą mažosios sievos teoriją. Per gyvenimo kelionę susikaupiančios žinios, kurių pagrindinė forma būna kalbinė, yra rišlio pagrindas, kuris turi intencionalią struktūrą jau paaiškintu būdu. Žinios gali būti suvokiamos trimis būdais: faktų atminties, kur informacija išsaugoma tokia, kokia pasirodo sąmonei ir paprasčiausiai įsimenama, o po to atgaminama. Kitas žiūrėjimo į tikrovę būdas yra logika, kurios tikslas - suvokti tikrovės abstraktų principą, loginę schemą ir prasmę. Šis sugebėjimas mūsų laikais yra pagrindinis, nes jis yra proto pagrindas, kuris reikalingas išgyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje. Ir paskutinis prieigos prie iš tikrovės ateinančių informacijos pluoštų yra fantazija, kuri naudojama tada, kai tikrovė nepasirodo aiškiai, jos neįmanoma suprasti protu, ir žmogus turi kurti, fantazuoti, norėdamas užpildyti intelektualinę tuštumą. Kartais hierarchijos apsiverčia ir žmogaus protas statomas ne ant atminties faktų, intelekto logikų, bet fantazijų, ypač kuriant gnostinius implantus tiek empiriniame pasaulyje, kuris išeina anapus horizonto, tiek transcendencijoje.
Tada viskas susijungia į mintį, vaizdą arba pirmykštį „žodį", logos, kuris turi ne artikuliuotą garsais ar ženklais, bet protinę formą. Šie sumatai yra ekrano ekranai, nes juose rodomas psichinis juslumas yra aukštesnio lygio juslumo masėje ir atitinkamai turi daug kokybių. Dėl šios priežasties proto, minčių vaizdas yra painus, sunkiai išskaidomas ir apibūdinamas. Tačiau gerai pagalvojus ta keista forma tėra garso mintis, vaizdo mintis, žodžio mintis, jausmo mintis, ego mintis ir t.t., kuri atveriama tam tikrame laksatiniame plote, kuriame su šiuo pirminiu juslumu galima vykdyti manipuliacijas, kitaip sakant, analizę ir sintezę. Išskirtinis šio protinio juslumo bruožas tas, kad jis sugeba ne tik vaizduoti, bet ir reikšti arba turėti prasmę, todėl jis gali būti žinojimo sąmonėje substratu. Kiekvienas pirminis juslumas, įtrauktas į proto ekraną, įreikšminamas, ir tada, sugrąžinant jį atgal į savo pirminę padėtį, tikrovė įgyją reiškinių pavidalą. Ant viso šio junginio uždėjus bendrąją teorinę gaublę, turime tikrovės imitaciją, kurioje visi jos elementai yra integruoti į protą ir sugrąžinami atgal kaip tikrovės teorijos.
Taip prote formuojasi rišlys, kurio formulė yra:
MS(0,5) - R - K - D(0,5) / X(999)
MS + D → R yra teorinė sintezė, kuri sukaupia žmogaus patirtį gyvenant paprastame paviršių pasaulyje, priekinėje sąmonėje;
MS + X → R yra teorinė sintezė, kurioje atveriamas anapusinis pasaulis, artimoji hipostrata, kurioje technikos pagalba išmokstama manipuliuoti paslėpta realybe;
MS + K → R yra kultūros tyrinėjimas, kuris tiria ne pačią tikrovę, bet kultūrinę produkciją, ir yra kultūros bei kūrybos mokslų pagrindas.
Rišlys formuojamas ne jausmų, ne asmens, ne jusliškumo pagrindu - jo esmė yra loginės schemos, dėmenų ekranai, bei kalbos sąmonė. Kadangi pasaulio burbulas yra gana didelis, o rišlio sumatų skersmuo tik 15 - 20 cm galvos vaizdo srityje, tai žmogus kaip subjektas atrodo kaip esantis mažas šviesos pluoštelis, vadinamas mažąja sąmone, egzistuojanti dideliame šviesos / tamsos vandenyne, kuris yra planetos pasaulis. Atsiradus transporto ir komunikacijų technologijoms, šis vandenynas, atrodo, susitraukia, tačiau pažiūrėjus anapus iliuzijos, žmogaus padėtis dar sunkesnė, nes tikras vandenynas yra visa visata, ne tik ši vietinė planeta. Įvidujintas šis transcendencijos vandenynas tampa vidinio pasaulio pamatu, kuris prote pasidaro turinčiu reikšmę, prasmę ir logiką sumatų junginiu, kuris yra asmeninė tikrovė, vadinama realinu. Pavyzdžiui, mano realinas yra Mockuva, kuri yra tikrovė, suvokiama per asmenvardinę Mockaus tapatybę. Kontrolės institucijos, žinoma, norėdami sukurti tikroviškumo iliuziją, bando šį vidinį pasaulį depersonalizuoti, įdiegti universalius šablonus, universalizatus. Pirmiausiai, tai daroma per kalbos standartizavimą garsuose ir ženkluose, taip pat gramatikoje, kuriuose įvedama normos diktatūra ir klaidos ideologija, su kuria valdžios institucijos kontroliuoja gardų gyventojų sąmones. Iš tikro, kalba yra pirma proto kontrolės priemonė, kurios pagalba buvo kuriami dideli kolektyvai, turėję suvienodintą bendravimo sistemą ir pasakojimų rinkinį, vadinamą mitologija. Šiais laikais mitologija nunykusi, ją pakeitęs mokslas, o senąją kosmologiją išstūmė istorijos naratyvas, kuris pakeltas į mitinę erdvę, atitrūksta nuo tikrovės ir tampa niekada neegzistavusia pasaka.
Filognozija taip pat yra Mockuva, kuri rodo mano asmeninį protą, kuris kitiems gali būti nepriimtinas, nes jie turi savo pasaulius. Tačiau bendru teoriniu pagrindu galima siekti kurti sąjungas, kuriose naratyvas susivienodina ir pradedama siekti bendro tikslo, įvardijamo bendruoju terminu „filognozija". Rišlio struktūrą turi visi žmonės, tačiau ji yra individuali, priklausanti nuo individualių gyvenimo kelionių. Taip pat yra bruožai rišlyje, kurie peržengia konkretų žmogų ir yra bendri visiems, tai tautiniai bruožai, kultūrinai bruožai ir civilizaciniai bruožai, priklausantys nuo to, kokį civilizacijos sargai kuria civilizacijos projektą planetoje. Apie tai turint supratimą, galima geriau suprasti save ir kitus, orientuotis organizuojamuose istoriniuose įvykiuose, nepamesti kelio ir galvos savo gyvenimo kelionėje.
Reaktyvioji asmenybė
Šiame skyrelyje užbaigsiu trečio mažosios sievos subjekto elemento paaiškinimą, parodydamas kokie civilizacinio psichovektoriaus mažieji bruožai, susiję su individualumu ir asmeniškumu. Šios perspektyvos drakono akyje centras yra Aš sumatas, kuris yra asmenvardinė asmens dalis, kaip visų minčių, žodžių ir veiksmu centras, visada esantis mąstymo, kalbėjimo ir veikimo išeities taškas. Kalboje šis sumatas yra atsakymas į klausimą „Kas aš esu?", kur paprasčiausias atsakymas būna: „Aš esu Tomas.", „Aš esu Rūta". Tai pamatinė subjektiškumo realybė, kuri reiškiasi pirmiausiai kalboje, o paskui kaip su ja susilydę psichoforminiai sumatai. Žinoma, tapatybių kompleksas daug platesnis, nes aš galiu save identifikuoti kaip vyrą ar moterį, kaip profesiją, kaip tėvą ir motiną, kaip vaiką ar suaugusį ir t.t., bet šis yra pamatinis. Tai išreiškiama mažuoju būdu, kaip mažosios sievos struktūra, kurioje Aš yra kraštinis elementas:
MS (A-BCE - R - K - D / X)
Mažoji sieva (Aš-(mintys)(jausmai)(geiduliai) - Rišlys - Kūrinys - matomas žmogus / X)
Šioje struktūroje, kurią paaiškinau simboline forma ir išplėsta, matome koks žmogaus spektras jo sumatoriaus viduje, nuo Platono olos, iki Aristotelio pasaulio srities. Rišlys rodo, kokiai civilizacijai ir kultūrai priklauso sąmonė, kokio ji išsivystymo - laukinė ar kultivuota. Šiuolaikiniame pasaulyje rišlys yra kultūrinis arba mokslinis, galintis turėti profesionalų arba populiarųjį supratimą, aušto arba žemo stiliaus. Rišlys rodo proto sugebėjimą, išsilavinimą ir atspindi racionalųjį žmogaus pradą, kuris priešpastatomas primityviai signalinei sąmonei, kuri būdinga jaunam amžiui ir vadinama reaktyviąja. Tokioje būsenoje žmogus reaguoja jausmais ir emocijomis, mėgsta naudoti primityvius kitų žmonių vertinimus, kurie rodo tik fasadinį suvokimą ir nepasiekia esmės ir gelminio žmogaus principo, pavyzdžiui, stilių suvokiant tik pagal atitikimo / neatitikimo kriterijų - mano norams, įsitikinimams, skoniui - o ne pagal žmogaus išraiškos gelmę, kuri ne būtinai tokia, kokia visų.
Viduje žmogus turi subjektinį kompleksą „Aš mąstau", „Aš jaučiu", kuris U formoje yra reakcija į objektą, priešingą subjekto polių, sukuriant Kūrinį, kuriame žmogus išreiškia savo vidinę esmę, mąstydamas išorinius objekto bruožus, reaguodamas į jo stilių, įspūdį, žodžius, veiksmus ir pozicionuodamas save aukščiau, žemiau arba viename lygmenyje. Yra trys pagrindiniai pozicionavimo modeliai: moralinis, intelektualinis ir stiliaus. Protingi žmonės mėgsta kitus vertinti pagal proto lygį, kiek jie atitinka arba neatitinka mano protą, ir priklausomai nuo to reguliuoja savo elgesį: priima, atstumia, konkuruoja. Neturint proto, mėgstama lygiuotis moralėje, rodant koks „aš doras", o aplinkui visi „padugnės", nes mane aplenkia, nesidalina, nepriima. O jeigu žmogus turi gražų fasadą ir rūpinasi savo išvaizda bei stiliumi, jis vertina žmones pagal tai, koks jų stilius, ir žemą, prasčiokišką stilių niekina, o aukštą garbina. Šie trys bruožai turi anglišką pavadinimą „snobas", kurio pagrindinis bruožas, išorinio įspūdžio sureikšminimas, perdėtas puikavimasis savo „tobulumais".
Kai Kūrinys yra tyčiojimosi stiliaus, turint potekstėje išvardintus tris arba kitus vertinimo kriterijus, „Aš" savo kalboje naudoja išstūmimo taktiką, kurioje nori žmogų izoliuoti, marginalizuoti, pažeminti, fasadinius bruožus vaizduojant kaip nenormalius, atstumiančius, nepriimtinus, amoralius ir naikintinus. Taip kuriamas intersubjektyvumas, kuris rodo nedarną, sabotažą, diversiją, disharmoniją, įsivaizduojant save kaip socialinį „sanitarą", kuris turi normalių žmonių visuomenę išvalyti „nuo visokių šiukšlių", kurie turi savo formą, yra nepriklausomi ir negarbina teisėtų aukštuomenės favoritų ir žvaigždžių, prieš kurias, jų manymu, privaloma rodyti nusižeminimą ir nuolankumą. Intersubjektyvumo principą vaizduoju tokia schema:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/03/asmuo.jpg)
Mažojoje sievoje susijungiant išorinei ir vidiniai daliai, gaunama introjekcinė dalis, kuria yra vadinamasis Rišlys ir suišorinta dalis, vadinama Kūriniu, kuriame atsispindi ir objektyvi informacija, ir tos informacijos subjektyvus supratimas, kuris parodo proto ir jausmų programą, savo vertės ir rango suvokimą, nuo kurių priklauso subjekto sąveika su tikrove. Kūrinys gali būti pateikiamas per Aš prizmę, per protą ir per jausmus, kuriuose parodoma kokia reaktyviosios sąmonės pozicija, arba, jeigu žmogus gyvenime yra racionaliajame proto lygmenyje, ideologinis vertinimas. Kūrinio tikslas - ne tik parodyti savo mintis, tapatybes arba jausmus, bet ir daryti poveikį, primesti savo valią. Taip siekiama dominuoti, įrodyti savo pranašumą, išnaudoti, naudotis. Be abejo, toks intersubjektas iššaukia neigiamą reakciją, pyktį, konkuravimo protrūkį, kurio tikslas - atstatyti savo statusą, apginti poziciją, neleisti įsigalėti savo teritorijoje.
Dar vienas asmens įspūdžio vertinimo principas, žiūrint iš fasadinės perspektyvos, yra garsinis ir veiksminis portretas, kur žmogaus asmuo tapatinamas su balso garso ir elgesio kokybėmis. „Mano garsas" yra mano asmens sudėtinė dalis, atsirandanti tarsi aura aplink galvą, kurioje reprezentuojama artimoji grasinė erdvė, kurioje rodoma ar asmenybė stipri, ar silpna: jeigu balsas tvirtas, žemas, greitakalbis - turima dominuojanti gerklės kompozicija. Tokia gerklė mano, kad jeigu dominuoja čia, turi teisę ir į dominuojantį veiksmą, kuris peržengia ribas, įsibrauna, užvaldo ir užkariauja. Apskritai balso psichologija intersubjekte - labai svarbi, kuri yra ir savęs pateikimo, suišorinimo, primetimo priemonė, labai svarbi formuojant sicialinį audinį, nes tai būdas formuoti kito žmogaus psichiką, įlysti į jo vidų, perduoti informaciją ir veikti jausmus bei emocijas. Nuo to daug priklauso suvokimas ir „kas esu aš" ir „kas esi tu".
Kita asmens sumatų savybė - koks aš esu, rodant bruožus, kokybes, įspūdį, įvardijamus bendruoju žodžiu „charakteris". Charakteriai pirmiausiai vertinami iš išorės, pagal žmogaus veiksmą ir garsą, stilių ir išvaizdą, tada prijungiami vidiniai bruožai, kaip antai protas, emocionalumas, tapatybės ir t.t. Vertinant charakterį patogu išskirti žmogaus dorybes ir ydas, arba pagrindinį jo teigiamų ir neigiamų savybių rinkinį. Šie rinkiniai gali būti klasifikuojami pagal sritis, kurias kiekvienas skaitytojas gali pabandyti surinkti pats, iš savo asmeninės patirties. Pagrindinis principas, yra vidinės savybės, kurios suteikia charakterį veiksmui, per kurį galime suvokti, kas viduje teigiama ir neigiama, savęs, daiktų ir kitų žmonių atžvilgiu. Įprasta išskirti tokias mažo kalibro savybes kaip darbštumas, pareigingumas, sąžiningumas, tvarkingumas ir t.t. Taip pat priešingos, neigiamos savybės, kaip antai melavimas, vogimas, nesąžiningumas, tingumas, netvarkingumas, žiaurumas. Apibendrinant neigiamus bruožus, žmogų galima pavadinti sociopatu, turinčiu sutrikusį socialumą, ir psichopatu, turinčiu sutrikusią asmenybę, su neišvystyta empatija, moralės jausmu, demonstruojančią perdėtą žiaurumą. Šie sutrikimai yra jausminės dalies ir tapatybinės dalies patologijos, kurias papildo proto, socialinio statuso ir civilizacijos bei kultūros normų visuma.
Ir paskutinis asmens bruožas yra savivertės savybė, nuo kurios priklauso tai, kuo žmogus save laiko, koks jo įsitikinimu turimas statusas, hierarchinė padėtis, rangas ir kaip į jį turi žiūrėti kiti žmonės - pripažįsta ar nepripažįsta, vertina ar nevertinas, o tai priklauso nuo to, kuo jie laiko save patys. Jeigu nepripažįsta - siekia demaskuoti, pažeminti, išstumti, demonstruodami konkurencines savybes, kurios priklauso nuo supratimo „kas aš esu" arba „neatitinka reikalavimų", nes statusą turi tiesę turėti tik mums leidus. Kitaip sakant, vertinimas gali būti asmeninis arba organizacinis - jeigu nesi vienas iš mūsų, vadinasi esi apsišaukėlis ir šarlatanas. Jeigu nepripažįsta „autoritetai", bet nerodai jokio nuolankumo ar nusižeminimo, tampi išsišokėliu, pažeidžiančiu proto kontrolės sistemos normas. Tada prasideda kryžiaus žygiai, susidorojimas, demaskavimas, pažeminimas, kompromitavimas, pseudinimas ir panašios juodosios technologijos. Susidorojama per įvardijimą ir vertinimą, mokytojos stiliumi. Tai, be abejo, smulkioji psichologija, kuri būdinga reaktyviajai, signalinei sąmonei ir ji nenaudojama esant racionaliojo supratimo lygmenyje, kuriam būdingas ideologinis, o ne psichologinis susidorojimas. Tačiau tokiame lygmenyje yra ne tiek daug žmonių, net jeigu turi protinę profesiją, nes proto evoliucija - neįvykęs gyvenimo scenarijus ir gyvenama paprotiniame socialume ir reaktyviosios kultūros pasaulyje: su smulkiomis asmenybėmis, smulkiais jausmais ir smulkiomis mintimis. Dairomasi ką daro, šneka ir mąsto kaimynas, konkuruojama, stumdomasi, kopijuojama, atmetama, tyčiojamasi, žeminama ir neturima jokio gilesnio savo asmens ir tikrovės supratimo.
Subjetyvumas mažojoje sievoje išsikerojęs, siekia Kūrinio elementą ir net fasadinį objektą, o tikras žmogus yra X, kaip neišreiškiamas ir neišreikštas Kitas, kuris neturi paklusti, atitikti reikalavimų, pildyti norus, žemintis, vaidinti, socializuotis ir būti pasisavintas svetimo pasaulio.
SUBJEKTAS (Aš-(mintys)(jausmai)(geiduliai) - Rišlys - Kūrinys - D) - (X) KITAS
Savo mažąją psichologiją suvaldyti ir tapti nepriklausomu nuo reaktyviosios, signalinės sąmonės galima pakilus iki savo Juodosios Liepsnos sąmonės lygio, kuriame į šį pasaulį, į save ir į savo gyvenimą žiūrima iš išorės, išorinio stebėtojo būdu, žinant, kad viskas laikina, netikra, todėl neverta stipraus prisirišimo, tarsi tai būtų amžinas ir nesibaigiantis dalykas.
Dvasinė gyvenimo samprata
Gilesnis žmogaus sandaros supratimas rodo, kad pasidalinimas į vidinį objektą ir subjektą yra tik iliuzinė žmogaus vidinio pasaulio interpretacija, nes pasaulis ir žmogus tėra sąmonėje sukuriama reprezentacija. Iš tikro yra vienas didelis subjektas, turintis U formos struktūrą, kur viena šaka yra „žmogus", o kita „pasaulis". Šis U subjektas priešpastatomas tikrai, nematomai transcendencijai, kuri yra subjektui nežinoma realybės forma. Šią anapusinę realybę vadinu drakonu, kuris, nubudus sąmonei, tampa ieškojimų ir tyrimų tikslu. Kiekvienas žmogus, tarus, kad tikrovė ne iliuzija, ne matrica, yra toks subjektas, turintis savo individualią tapatybę, kurią apdorojimo sistema bando nutrinti, sumažinti, patraukti į šalį įterpdama objektyvią tikrovę. Tačiau ši objektyvi tikrovė tėra kalbiniai vaizdiniai ir sąmonę formuojantys gnostiniai implantai, kurių objektyvumas ir tikroviškumas nepatikrinamas. Šį pasaulį, kuris apsimeta realybe, ankstesniuose tekstuose vadinau realinu, kuris yra tik iliuzinė imitacija, tai yra subjektyvi ir individuali. U subjektą valdo dviejų tipų gnostiniai implantai, kurie yra laiko srauto užvaldymo priemonė, kuri ant asmeninės gyvenimo vaivorykštės uždeda tikrovės laiko chronologiją. Tie implantai yra istorija ir mitas. Abu yra formuojami istorijos ir mito kūrimo fabrikuose, valstybinėse ir religinėse institucijose. Istorija ir mitas suvoktini kaip psichovektorių formavimo instrumentai, kurie valdomi valdžių ir kuria vietinį bei planetinį istorinį / mitinį projektą. Didžiajame subjekte šie implantai yra pasaulėvaizdžio formavimo priemonė, kuriose žmogus tampa valstybinės / religinės institucijos suformuotu gyventoju, kurio gyvybinis procesas įstatomas į aukštesnę prasmę, suteikiančią formą egzistencijai.
Už mitus ir istoriją aukštesnė sąmonės pakopa yra mitologija ir istoriologija, kurie kuria jų teorinius modelius, sistemina, valdo ir naudoja gyvybinio proceso projekto apibrėžimui. Norint suprasti civilizaciją, reikia išmanyti jos visą mitologiją ir istoriologiją, kurios yra civilizacijos sluoksnio prote pamatas, vadinamas rišliu. Mitologija kalba apie metafizinę santvarką, kurioje kuriama didžioji žmogaus kelionė, susijusi su juodąja liepsna, arba amžinąja žmogaus dalimi. Mitai atsako, kas laukia žmogaus po jo mirties, koks priėmimo į pomirtinį pasaulį principas, kaip šiame pasaulyje užsitarnauti malonę. Mitologija atspindi žmogaus didžiosios kelionės gnostinio implanto ant laukinio substrato formavimo filosofiją, kurioje matoma jo metafizinė samprata, aukštesnė už gyvūninio, biologinio žmogaus sampratą, todėl hierarchiškai turinti būti aukštesnė. Istorija ir istoriologija yra šiapusinio pasaulio valdymo priemonė, kuri kontroliuojama valstybių ir dažniausiai turi tautos istorijos projektą. Kokia tautos istorinė apibrėžtis, kokios politinės ir geopolitinės ambicijos, sprendžia valstybės mokslininkai, kurie yra politinio / istorinio projekto autoriai. Su šiuo tautos projektu individualus gyvenimas susijęs mažojoje kelionėje, kurioje žmogus įtraukiamas į istorinį procesą, tampa jo dalimi ir yra arba sutraiškomas, arba išaukštinamas. Žinoma, mitologinė gyvenimo koncepcija yra aukštesnio rango, bet istorinis procesas artimesnis ir gyvenimą veikia tik tiesiogiai, tuo tarpu mitinė realybė yra viršistorinė ir tapimas istoriniu įvykiu yra retenybė, tiek atskiro žmogaus, tiek bendruomenės gyvenime.
A. Šliogeris kritikavo tiek vieną, tiek kitą U subjekto apgaudinėjimo būdą, norėdamas, kad būtų redukuotas tiek mitologinis, tiek istoriologinis projektas bendruomenėje ir jos gyvenimas būtų gyvenamas be jų, tai yra be „didžiųjų pasakojimų". Taip turėtų būti todėl, kad šiapusinė ir anapusinė sritis, peržengianti vietinį horizontą, yra nepasiekiama sąmonei, vadinasi ji užteršiama ideologijomis, kurios neturi sąlyčio taškų su tiesiogine tikrove. Kitaip sakant, A. Šliogerio manymu, Okamo skustuvas yra tiesioginė patirtis, kurioje kalbos priemonėmis suformuotas gnostinis kūnas, ištrinamas sugrįžtant prie pačių daiktų ir nerandant ten jokios mituose ir istorijoje aprašomos tikrovės. Panašiai elgiasi ir mokslas, kuris teiginius ir idėjas reikalauja įrodyti, o to nepadarius - skelbia jas pramanais ir šarlatanizmu. Mitai, primityvių kultūrų ir civilizacijų fantazijų vaisius, kuriuos jos kūrė nesugebėdamas pažinti tikrovės tikru pažinimu, neturėdami įrankių ir protinių metodų. Istorija, nors mokslo taip atvirai ir nepuolama, iš tikro yra politinių ideologijų ir projektų kratinys, kuris skirtas pagrįsti galios struktūrą, o ne atskleisti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro. Todėl neretai istorikai vadinami ne mokslininkais, bet dvaro ideologais, kurie turi užduotį kurti tam tikrą valstybės ideologinį / politinį / istorinį projektą, kurio pagrindimui reikalingas intensyvus sąmonių apdorojimas. Tačiau filognozijoje tokios kritikos, tiek scientistinės, tiek ontologinės, atsisakoma, ir laikoma, kad ir mažoji kelionė ir didžioji kelionė turi būti formuojamos mąstant iš istorijos ir mito perspektyvos, kad žmogaus sąmonė turėtų tiesioginį suvokimą peržengiantį protą, kuris turi aukšto lygio drakono akį, reikalingą psichovektoriams, iš gyvulinio lygio pakylantiems į dvasinį. Pagrindinė priežastis ta, kad gyvenimas suprantamas kaip misija, užduotis, kuri skatina žmogų tobulėti, vystytis ir siekti aukštumų. Toks principas išjudina stagnaciją, istoriją paverčia dinamišku projektu. Žinoma, tai nėra privaloma, tai tik būdas atskirti pasyvų gyvenimo projektą nuo aktyvaus. Jis gali būti aktyvus istoriniu ir mitiniu būdu.
Kuri perspektyva turi būti aukštesnė yra diskusijų objektas - ar istorija yra mitologijos projektas, ar mitas yra istoriologijos projektas. Tai priklauso nuo to ar U subjekte dominuoja transcendencija ar šiapusinė objektyvaus pasaulio imitacija. Imant kaip centrą žmogaus tikrovę, akivaizdu, kad didžioji kelionė hierarchiškai svarbesnė už mažąją, nes gyvenimas tarp gimimo ir mirties laikinas ir jis negali būti tikrovės centru. Juo gyvenimas yra tik todėl, kad jis išreikštas U subjekte, bet koks tikras subjektas ir kokios jo sąmoningumo formos, pavyzdžiui, būnant juodosios liepsnos būsenoje, galima tik numanyti. Pavyzdžiui, galima spekuliuoti, kad juodoji liepsna neturi sąmoningumo, jos neveikia kalbinės hologramos, ji nesurišta su sensoriniu juslumu ir su mentaline substancija. Kaip tokia „egzistencija" būva - nėra jokių gyvų pavyzdžių. Tačiau galima bandyti šią būseną suprasti atmetinėjimo būdu: nėra kalbos, nėra minčių, nėra „sąmonės" ir t.t., bet yra „aukštesnė" dvasinė būtis. Kalbant apie terminus siela ir dvasia, manau, tarp jų skirtumas tas, kad siela yra organas susijęs su gyvūniniu žmogumi, o dvasia - su amžinąja juodąja liepsna. Dvasia yra tai, kas lieka po žmogaus mirties, o tai yra jo juodoji liepsna. Siela yra ta dalis, kuri sujungia juodąją liepsną su biologiniu žmogumi ir veikia kaip jo psichikos pagrindas. Kitaip sakant, siela yra juodosios liepsnos dalis, kuri atsiskyrus jai nuo gyvūno, išsiformina.
Todėl galima sakyti, kad dvasia yra mitologijos klausimas, o sąmonė - istorijos: mitas formuoja dvasią, o istorija - sąmonę. Tačiau viskas vyksta per individualų U subjektą, kuris gali įgyti dvasinę-mitologinę formą arba istoriologinę-protinę. Ši koncepcija filognozijoje kol kas įkūnijama tik kaip baltojo drakono civilizacijos mitologema ir istoriologema, kurioje sujungiama ir mitas, ir istorija. Taip pat problematika susiaurinama tik iki lietuvių tautos projekto, kuris turi turėti ir institucinę, ir užinstitucinę dalį. Per didelė ir savanaudiška institucijų kontrolė kenksminga, nes žlugdo talentus, silpnina kūrybiškumą, mažina sąmonių veiklos horizontus ir neleidžia bendruomenėms išsivaduoti iš gyvūninių sąmonių. Švietimo sistema turi daugiau dėmesio skirti naujo tipo rišlio formavimui, kuris peržengia siaurą „mokslinę" ir „filosofinę" paradigmą, kurioje „įrodymas" suprantamas tik kaip parodymas U formoje, kuri yra iliuzijų pasaulis, realinas. Iliuzija kaip tiesos matas yra tikras lazdos perlenkimas „logikoje". Tai grubus psyopas, kuris reikalauja besąlygiško paklusimo, nors be jėgos neturi šio reikalavimo kuo pagrįsti.
Tokia yra filognozijos „kosmologijos" samprata, kurios sudėtinės dalys yra gyvenimas, istorija ir mitas. Gyvenimą galima pilnai išistorinti ir išmitinti - to norėjo A. Šliogeris. Taip pat jį galima išmitinti ir įistorinti - to norėjo F. Nietzsche. Gyvenimą galima pilnai įmitinti - to norėjo Jėzus iš Nazareto. Aš manau, kad gyvenimas įistorinamas ir įmitinamas, naudojant mitą kaip istorijos formavimo priemonę. Tačiau kalbu ne apie įprastą mitą ir apie neįprastą istoriją. Kokios šių terminų sampratos bus atskleista ateityje.
Baltojo drakono mitologema
Civilizacijos teorija yra vienas iš filognozijos tyrimo objektų, kuris gali būti tiriamas teoriniu ir taikomuoju požiūriu. Teorija reikalinga tam, kad galėtume analizuoti konkrečias civilizacijas arba tam, kad galėtume jas kurti. Paprastam žmogui užtenka sugebėti analizuoti, suprasti, aiškinti, numatyti istorinius įvykius, o kuria civilizacijas archonto lygio sąmonė, kuri turi planetinį veiklos mastą ne tik noruose, bet ir tikrovėje. Filognozija iš dalies viešina archonto lygio proto priemones, tačiau supaprastintu, sumažintu variantu, kad būtų suprantama mažai sąmonei. „Filognozijos pradmenų" vadovėliuose daug schematizmo, bet tik todėl, kad taip lengviau įsisavinti pradmenis, sutvirtinti žinojimu savo sąmonę. Šiame skyrelyje paviešinsiu filognozijoje naudojamą civilizacijos teorijos šabloną, susijusį su dabartine civilizacija visuose jos lygmenyse per filosofijos / religijos prizmę. Jau buvo galima pastebėti, kad mano tekstuose svarbią reikšmę turi keli kertiniai filosofai, kurių pagrindu pateikiu naują metodą, o tuo pačiu, per tą metodą parodau dabartinio pasaulio pjūvį. Tie filosofai yra A. Šliogeris, F. Nietzsche, gnostikas Jėzus iš Nazareto ir aš. Kaip šios, atrodytų, nesusijusios, net viena kitai prieštaraujančios, doktrinos surišamos, galima suprasti prisiminus istorijos sigilą, apie kurį jau buvo nemažai šnekėta, tačiau teorija dar neišsisėmė.
Civilizacijos sluoksniai yra tokie: gyvenimas - suvokiamas A. Šliogerio požiūriu, kaip saiko žmogaus egzistencija; istorija - aiškinama F. Nietzsches filosofijoje, kurioje žmogus išsivaduoja iš paprasto gyvulinio būvio ir įsteigia istoriją, istorinį procesą arba projektą; mitas - atitinka Jėzaus iš Nazareto anapusinio pasaulio mitą, kuris perkelia dėmesį iš mažosios kelionės į didžiąją, pakelia žmogų į dvasinį lygmenį, išvaduojant iš gyvulinio būvio transcendencijoje; filognozija - suvokiama kaip Baltojo drakono civilizacijos projektas, kuris sujungia visus žemesnius sluoksnius į vieną, atsisako vienašališkumo ir konfliktavimo. Ši struktūra sietina su G. Hegelio tezės, antitezės ir sintezės idėja, kaip evoliucijos varomosios jėgos, nes parodytas civilizacijos modelis su ja tiesiogiai susijęs: tezė - gyvenimas, A. Šliogerio filosofija; antitezė - Kristus, Jėzus iš Nazareto, ir Antikristas, F. Nietzsche, transcendencijoje bei istorijoje; sintezė - Baltasis drakonas, holoplastinė sąmonė, matanti civilizaciją kaip visumą, turinti maksimalų veiklos mastą tiek planetos paviršiuje, tiek gelminėje hipostratoje. Baltasis drakonas, kitaip sakant archontas, turinti teisę kurti civilizacijos teoriją ir civilizacijos modelį, pradedant nuo mitinio jos sluoksnio ir baigiant paprastu gyvenimu vietinėse bendruomenėse, kuriose žmogaus sąmonė neišsivysčiusi, drakono akis gana žemo lygio, rišlys neįvaldęs tikrovės istorijos ir mito sferose. Gyvenimas čia skirstosi į šiapus horizonto ir anapus horizonto, kur istorijos projektas ir mitologinė santvarka yra tik pakraščio žinių forma (fringe science).
Filognozijoje yra dėstoma baltojo ir juodojo drakono opozicijos mitologema, kuri yra pagrindinė archonto problema šiuo metu. Jos esmė yra klausimas, ar turi sąmonės struktūra siekti tikrovių inversijos ir ar mažoji psichologija būtų pajėgi užsikrauti sau technologijų valdymo naštą, kurios tokios galingos, kad gali sunaikinti gyvybę planetoje arba negrįžtamai ją sužaloti. Atsisakant pažangos, prarandamos galimybės išplėsti civilizacijos veiklos mastą iki kosminio, išsiveržti iš planetos kalėjimo ir tapti galaktiniais. Tačiau žmogaus psichika tokia nestabili ir neprognozuojama, o socialumas konfliktinis, kad iškyla daug pavojų žmogui ir gyvybei. Tad stoję į pažangos kelią, nueisime į „šviesų rytojų" ar į pragarą? Šis klausimas yra esminis, bet nepaisant to, juodojo drakono civilizaciją propaguojantys archontai yra mažuma planetoje, tai yra nugali ne Dievo, bet Šėtono bažnyčia. Žinoma, tikra mitologija, valdanti istorinį procesą - ne vien tokia, tai ištisa civilizacija, kurios logika ir archetipai perkeliami į žemesnį projektą, vadinamąjį istorinį procesą, kuris kontroliuojamas valstybės institucijų ir prisidengia mokslo paradigma bei istorijos „mokslu", kuriame, kaip tvirtinama, pasakojama tik tiesa ir tiesa, kuriai nepaklusti - neįmanoma. Šioje vietoje kovoja Kristus ir Antikristas, kunigo ir mokslininko vaidmenyje, ir šiame žemesniame lygmenyje yra pagrindinė mito-istoriologema. Taip yra iš dalies todėl, kad Bažnyčia atsisakiusi būti tik mitologijos propaguotoja, nusprendė savo transcendencijos atvertį paversti istoriniu projektu ir įvesti į valstybės institucijų arsenalą. Tiek vienų, tiek kitų pagrindinis objektas yra gyventojų gardas, kuriame bando į sąmones diegti gnostinius implantų tam, kad paprastą šliogerišką egzistenciją paverstų istorijos arba mito realizavimo vieta, kur gyvenimas įgyja aukštesnę, civilizacinę prasmę, kaip istorijos arba transcendencijos liudijimas, sukuriantis tam tikrą kultūrinę / civilizacinę formą gyvybėje. Tai bando padaryti ne tik šios dvi priešiškos stovyklos, bet ir jų sintezė, kaip Kristus ir Antikristas viename asmenyje, vadinamas Baltuoju drakonu. Toks gnostinis implantas reikalingas naujausiam archonto projektui, kuriame yra dvi taisyklės: pirma, žinojimo dovanojimas, sąmonės lygio pakėlimas; antra, reikalavimas prisiimti atsakomybę, apibrėžti tik moralines išplėstos veiklos formas.
Civilizacijos archetipų žinojimas leidžia suprasti istorinį procesą, numatyti įvykius, analizuoti struktūras, simbolius, matyti sigilų formuojamas strategijas ir taktikas. Tačiau, žinoma, pats mitų rinkinys, nėra viešai prieinama informacija, nes joje matosi dievų frakcijos, jų simboliai, ritualai, doktrinos, tikėjimai, papročiai, istorija ir t.t. O tai, paprastiems žmonėms yra uždarytas pasaulis. Dievai konkuruoja ir kariauja, o tai atsispindi istoriniuose įvykiuose, istoriją formuojančių institucijų projektuose, propagandoje, kultūroje ir švietimo programose. Viso to nežinant, nesuprantami sprendimai, idėjos, teorijos, metodai, todėl prieš juos kovojama galvojant, kad planeta yra paprastų žmonių nuosavybė, o ne dievų. Šiuolaikinė mitologija, žinoma, neatitinka senovinių, tokių kaip graikų, skandinavų arba indų, tačiau galima kaip pavyzdį naudoti, nes principai yra panašūs, tik archaiška mitologija yra 2M lygio, o šiuolaikinė 6M, kaip buvo paaiškinta ankstesnėse knygose. Skandinavų mitologijoje yra dvi dievų frakcijos, kurios turi savo pasaulius - esirai ir vanirai. Oponuojanti jiems frakcija yra gigantai, su kuriais jie kovoja dėl valdžios. Esirų buveinė, aukščiausias pasaulis, kuris susijęs su klodų telkiniu, iš kurio galima tiesiogiai valdyti juodąją liepsną, yra Asgardas. Paprasti žmonės gyvena Midgarde, valdomi dievų ir po mirties, jeigu pakviečiami kyla į viršų, o jeigu ne - leidžiasi į mirties karalystę, vadinamą Hel. Šį principą iš 2M pakėlus į 6M, būtų pavyzdys kaip atrodo civilizacijos mitosfera, kurią kontroliuoja planetos viršistorinis elitas, vadinamieji archontai. Istoriosfera yra žemesnis sluoksnis, kuris valdomas valstybių institucijų ir mokslininkų-tarnautojų, tiesiogiai kontroliuojančių gyventojus, jų galvose kuriant tautos istorinio projekto gnostinį implantą.
Gyvenimo ir egzistencijos filosofijose gali būti norima ištrinti iš galvų visas šias iliuzines realybes, tačiau pats pasaulis lieka ir veikia dar efektyviau. Pavyzdžiui, F. Nietzsche norėjo pašalinti transcendencijos kryptį ir atsukti sąmonę į istorinį užkariaujamosios ekspansijos projektą, o tam reikėjo pašalinti iš civilizacijos krikščionybę; A. Šliogeris norėjo, kad iš žmogaus gyvenimo būtų išimtas istorinis projektas ir bendruomenės pereitų prie neistorinės egzistencijos, nes istorija yra begalybės manijos ir imperinių stabų garbinimo vieta, kurioje valdžia projektuoja savo susireikšminusių ego projekcijas, išvedančias bendruomenes iš natūralaus kelio; Jėzus iš Nazareto norėjo „ši pasaulį" paversti nieko nereiškiančia iliuzija ir šiapusinę žmogaus egzistenciją pakelti iki metafizinės, didžiosios kelionės sampratos, kurioje žmogaus tikroji paskirtis - siekti Dangaus karalystės, o gyvenimą padaryti tik laukiamąja sale. Šiuo metu F. Nietzsches principas diegiamas valstybės institucijų, Jėzaus iš Nazareto - krikščionių Bažnyčių, o paprastas gyvenimas uždarytas ekonominės santvarkos katorgoje ir socialinio audinio tautinio arba globalistinio projekto mažosios sąmonės smulkiuose rūpesčiuose, kurių prasmė nesuvokiama, projektai vykdomi mechaniškai, netikint, absurdo ir nuobodulio būsenose, kurios kritiniuose momentuose pavirsta į šleikštulį. Tačiau tiesa ta, kad tikra gyvenimo prasmė kuriama aukščiausiuoju lygiu, archontiniame projekte. Savo asmeninį projektą galima turėti tik iliuzinėse laisvėse ir teisėse: rinktis profesiją, darbovietę, pramogas, kurti šeimą. Tai nereiškia, kad turėti elitinį gyvenimo projektą - nepavojinga, nes vieno žmogaus gyvenimas - tik sraigtelis dideliame mechanizme ir jeigu įvyksta sutrikimas, ištinka kataklizmai, gyvenimas be gailesčio sutraiškomas. Tai vadinama žmogaus likimu ir mažam žmogui sėkmėje būti ne taip paprasta.
Apie dvasinę ataraksiją
Kuriant holplastinę žmogaus teoriją, kuri yra šiuolaikinės civilizacijos centras, galima padaryti pirmus apibendrinimus žmogaus sampratos atskleidime, kuri yra išplėsta ir atspindi pagrindinius civilizacijos dėmenis. Yra trys jau žinomi sluoksniai: tezė, antitezė ir sintezė. Tezė yra paprastas neišvystytos bendruomenės gyvenimas, kuri laikosi saiko, šiapushorizontinio suvokimo paradigmos, kurioje ribos peržengimas - didžiausia nuodėmė. Tokioje bendruomenėje žmogaus subjektas aiškinamas mažuoju supratimu, kur asmuo yra mažosios sievos vidinės dalies jausmas, kuris įforminamas vietinės socialinės aplinkos. Pasaulis laikomas objektyvia realybe, kurioje reiškiasi mažasis subjektas: susitinka su kitais žmonėmis, daiktais, gyvūnai, idėjomis, mitais, istorija, valstybės organizacija. Tokioje sąmonėje susiformuoja polis ir polio tvarkymo „menas" - politika. Tokia politinė bendruomenė turi galimybę vystytis į laiką ir erdvę ideologijos prasme. Į laiką vystosi sąmonė, mažasis subjektas, o į erdvę - dvasia, arba didysis subjektas. Su žmogaus sąmone susijęs istorijos projektas, kuris įsteigiamas „valstybės" institucijų ir sukuria vieną, Antikristinį civilizacijos dėmesį, vadinamą istorija. Paprastai tai būna tautos istorija, kurioje kuriama vieną kalbinę sąmonę turinčių žmonių grupė, temporalinio progreso principu. Istorija gali būti mokslinė, kaip objektyvių faktų rinkinys, o gali būti ir archetipinė, išreiškianti tam tikrą loginę struktūrą, tai yra, kelianti tikslus, vykdanti uždavinius ir misijas. Kitas dėmuo yra erdvės, kuris buvo įpavidalintas kaip Kristaus projektas, inicijuotas Izraelio gnostiko Jėzaus iš Nazareto. Tai erdvė todėl, kad ji aprašo transcendentinės realybės erdvinę sandarą mitologijos priemonėmis, kur yra pateikiamas „pasaulio medis" su visais jo išsišakojimais ir pasauliais. Toks matomas gnozticizmo mitologijoje, kuris yra tikra, autentiška krikščionybė, kurią paverčiant istorinės institucijos doktrina, ji buvo smarkiai apvalyta, vaizduojant, kad laikomi „įkvėptais" tik autentiški tekstai. Tačiau jeigu laikome tekstus tik „filosofija", toks kriterijus neturi prasmės. Taip polio gyvenimas pabėga į begalinę erdvę ir begalinį laiką, kuriuose peržengiamos žmogaus ribos, saiko priedermė tampa neveiksminga ir žmogus tampa visos tikrovės turėtoju tiek laike, tiek erdvėje.
Jeigu žiūrėtume žmogaus struktūrinį principą, tai šios istoriologeminės struktūros esmė tokia: AŠ → JL - MS. Šioje formulėje matome, kad polio asmenybė, mažasis Aš, skyla į juodąją liepsną, JL ir mažąją sievą, MS, kur JL yra amžinoji, dvasinė žmogaus dalis, kuri yra centrinis žmogaus sampratos komponentas, keliaujantis į transcendentinę realybę po žmogaus mirties, ir esanti tikru žmogumi, kuris yra viršistorinis ir viršgyvūninis, mažojoje kelionėje tik įvykių stebėtojas, o ne tikras dalyvis. Mažosios sievos centras yra sąmonė, arba sumatorius, kuris yra gyvūninės mažosios kelionės centras, su kuriuo žmogaus pasaulyje vykdo savo gyvūninę misiją ir dalyvauja dirbtinai sukurtame istoriniame procese. Istoriniame procese šie dėmenys turi archetipines figūras, kurias galima laikyti nagrinėjamo principo pagrindiniais atstovais, kertiniais žmonėmis Vakarų civilizacijoje. AŠ principą atstovauja Sokratas, Platono ir Aristotelio mokytojas, kuris buvo žymus Atėnų miesto filosofas, suformulavęs paradigminį filosofavimo modelį ir aprašytas Platono dialoguose kaip pagrindinis veikėjas. JL, juodosios liepsnos, principą atstovauja Jėzus iš Nazareto, kuris yra krikščionybės ir gnostikų judėjimo pradininkas Izraelyje, Romos imperijoje ir Graikijoje, kuris iškėlė dvasinio žmogaus gyvenimo idėją, atsisakant gyvūniškumo ir pereinant prie aukštesnio lygmens egzistencijos. Ir istorinė mažoji sieva geriausiai atstovaujama F. Nietzsches, kuri nusisuka nuo transcendencijos ir pilnu pasinėrimu pasineria į istorinį gyvenimą, kurio tikslas - istorinės misijos vykdymas sukurti planetinę imperiją ir viršžmogį. Šio etapo ryški tendencija - aistringa kova prieš krikščionybę, prieš Kristaus istorijoje vaizdinį ir Antikristo istorinio archetipo naudojimas, susijęs su F. Nietzsche'es vardu. Čia galima paminėti tokius jo veiklaus kaip „Antikristas" (1888), „Valia viešpatauti" (1901).
Filognozija susijusi su JL kompozicijos išryškinimu žmoguje, kuris reikalingas didžiąjai sintezei, kurią galima aprašyti kaip JL + MS → BD. Tai reiškia, kad mažąją sieva, sujungus su išvystyta juodąja liepsna, gaunama Baltojo drakono sąmonė. Tai reiškia, kad tikras filognozijos vystymasis susijęs ne su mažosios sievos drakono akies ir rišlio teorija, bet su juodosios liepsnos išsiskyrimu, išsivystymu, ir jos sujungimu su MS (R1000). Tai yra dvasinis principas, kuris metafizinį maksimumą susieja su istorijos maksimumu. Juodoji liepsna pirmiausiai suvokiama kaip dvasia, kuri yra anapus sąmonės esanti realybė sudaranti amžinąją žmogaus dalį, po mirties keliaujančią didžiąją kelionę metafizinėje tikrovės santvarkoje. Šios dvasinės dalies integracija į gyvūninę substanciją, kur ji susimaišo su materija ir psichine substancija, vadinama siela. Keliant klausimą ar siela nemirtinga, klausiama ar nemirtinga gyvūninė juodosios liepsnos dalis, kuri žmogui mirus gali išsiforminti, o gali ir neišsiforminti. To būnant gyvam žinoti neįmanoma, galima tik tikėti, kad gyvūninės personos, bent kurį laiką amžinybėje yra išliekančiu įspūdžiu. Baltasis drakonas turi du tikslus: vystyti istorinį projektą, vadinamą drakono akimi, DA, itraukinėjant begalybę į mažąją sievą, ir kurti viršistorinį projektą, kuris susijęs su juodosios liepsnos teorija. Kokia juodosios liepsnos pilna teorija - bus atskleista ateityje, o dabar užtenka suprasti šį naują dualizmo žmoguje variantą. Tai ne subjektas-objektas, Aš-Kitas, ne siela-kūnas, bet juodoji liepsna-mažoji sieva. Visa tai galima sutraukti į tokią formulę:
U (JL [siela] - MS [R - T])
U - antitezė,
JL - juodoji liepsna,
MS - mažoji sieva,
R - rišlys,
T - technika.
JL [siela] susijusi su mitine mąstymo forma, kurioje rodoma šios dalies anapusinė kelionė, gyvenimas po mirties arba iki mirties, šį procesą valdančios transcendencijos dėsniai ir tvarka. Žmogus, kurio egzistencija pasislenka šia kryptimi, tampa dvasiniu žmogumi, išmanančiu slaptą žmogaus gyvenimo pusę ir vystantis savo gyvenimą didesniame horizonte, kuris peržengia gyvūninius rūpesčius ir problemas. MS [R - T] susijusi su istorine gyvenimo perspektyva, kaip dalyvavimu civilizacijos projektuose, kurios pagrindinis tikslas - žinių ir technologijų vystymas, begalinės sąmonės sukūrimas šiame pasaulyje. Be abejo, dvasinė žmogaus dalis yra svarbesnė, tačiau norint ją savyje pasiekti, reikia atsitapatinti nuo supančio aplinkinio pasaulio ir gyvenimo, jį transcenduoti. O tai savo ruožtu rodo neprisirišimą, ataraksiją, net abejingumą. Toks principas gali atrodyti amoralus, tačiau kylant dvasinėmis aukštumomis neišvengiamai atsisakoma šio pasaulio iliuzijų, pakylama virš jo, o tai keičia vertybes, prioritetus, svorius.
Baltasis drakonas yra mito ir istorijos sintezė, kurioje išvystyta ir sąmonė, ir dvasia, istorijos pasaulis peržengiamas į transcendenciją, kuriama hipostratinė technologiją, plečiasi žmogaus sukurto pasaulio arealas, dvasia tampa dviregė - mato dvasiniu būdu ir sąmonės, o tai išplečia aprėpiamos transcendencijos plotą. Tai, pagal filognozijos disciplinų pavadinimus būtų Baltojo drakono sątvarologija, kuri rodo psichiką, peržengiančią mažąją sievą, MS. Drakono akis ir rišlys - nėra tobulumo viršūnė, nes šios priemonės sukuriamos gyvūninėje psichikoje, o norint ją peržengti, reikia vystyti dvasinio regėjimo sugebėjimus, kurie bus paaiškinti ir aptarti ateityje. Ši logika rodo, kad nepriimamas joks ribotas variantas: nei bazinis, nei istorinis, nei metafizinis, bet bandoma apimti viską, stengiantis įvykdyti visų atskirų krypčių sintezę. Tai padaryti nelengva, tam reikalingos ilgos treniruoti, dvasinė disciplina ir sugebėjimai pradeda ryškėti tik antroje gyvenimo pusėje, virš 50 metų amžiaus. Vadinasi tai galimybė, kuri atsiveria tik dvasinėje evoliucijoje perėjus per reaktyviąją, racionaliąją stadiją ir pasiekus ezoterinę. Ezoterika gali būti istoriologinė ir mitologinė. Tai nenuostabu, nes artėjant prie gyvenimo pabaigos, žmogus turi vis geriau ruoštis kitam savo evoliucijos etapui, kuris jau ne gyvūninis, bet dvasinis, ir jeigu kelionė turi metafizinį pratęsimą, jis mato vis geriau atsiskleidžiančią tiesą ir ryškėjantį dvasinį pasaulį.
Gyvūninė sąmonė juodoje liepsnoje yra tik žiūronas, kuris rodo tik labai išfiltruotą informaciją, tarkime 2 proc. visos realybės. Kai žiūrone manifestuojama juodoji liepsna, 2 proc. gyvūninė sąmonė išsiplečia iki 15 proc. jau šiame gyvenime. Po to, vyksta evoliucija, kuri yra pirma fazė po žmogaus mirties, kol dar juodoji liepsna neapsivaliusi nuo sielinių imprintų, pakyla iki 40 proc. realybės. Tačiau pilnai apsivalius nuo gyvūniško gyvenimo ir prisiminus anapus gyvūninę tikrovę, pasiekiamas 100 proc. suvokimo. Toks mokymosi tikslas: pagreitinti dvasinių akių atsivėrimą, sutrumpinti regos atsistatymui reikalingą laiką po mirties, didinti dvasinės egzistencijos rangą ir kito gyvenimo galimybės kokybę tiek turint sumažintą, tiek nesumažintą suvokimą. Tai rodo, kad tikru valdovu, valdančiu planetą, sugeba būti tik archonto sąmonė, kuri yra Baltasis drakonas, matantis paprastus gyvūnus, istorinio proceso sargus valstybės organizacijoje, mitologinės atsiskyrusios civilizacijos valdovus, vadinamus civilizacijos sargais. O archontai yra dvasiniai žmonės, aprėpiantys viską, turintys pilnai atsidariusią dvasinę egzistenciją, peržengiančią drakono akį.
Pažangusis žmogus
Naujausia filognozijos idėjos vizualizacija yra bazinės struktūros išsišakojimas į dvi priešingas atšakas, istorijos begalybę ir transcendencijos begalybę, kurios paskui susijungia venoje jungiančioje idėjoje, vadinamoje baltojo drakono sąmone. Tai dviejų begalybių sintezė, istorijos ir mito, kurioje gimsta naujas darinys, vadinamas visa matančia drakono akimi, kuri turi išplėstą suvokimą ir sugeba peržengti įprastinę fenomenologinę patirtį, įaugant į magiją ir mistiką. Tokio sąmonės išplėtimo tikslas - naujo žmogaus sukūrimas, kuris peržengia savo gyvūninius apribojimus ir tampa tikru savo tikrovės šeimininku. Toks principas yra visų ligšiolinių civilizacijų sintezė, kuriose nenaudojamas sekuliarus vienpusiškumas, reikalingas istorinį projektą kuriančioms institucijoms „mokslo eroje". Mito ir istorijos sintezė reiškia, kad iš vienos pusės turime magiją, mitologiją, religiją, iš kitos - sekuliarią filosofiją, mokslą, kurie sujungiami į vieną visumą, sukuriant bendrą apvalkalą visoms civilizacijos formoms. Tas apvalkalas yra filognozija, kaip naujo žinojimo sistema, naujas „mokslas".
Kaip žiūronas vis geriau sugeba suvokti tikrovę, aiškina inversijos principas, kuriame didžioji sieva tampa mažosios sievos dalimi per informacijos įtraukimą į protą teorijos būdu. Transcendencija bėgant laikui išauga į vis didesnį darinį, kuris tampa integruota proto dalimi, kuria naudojantis galima kurti dirbtinę realybę, manipuliuoti hipostrata. Kokios šio principo hipotetinės proporcijos parodyta paveiksle.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/03/mokslas.jpg)
Jame matome dvi filognozijos atšakas: sątvaraologiją ir substratologiją, kur pirma kryptis yra sąmonės teorija, o antra - hipostratos. Sąmonės teorijos pagrindinis konceptas yra mažoji sieva, arba psichovektoriaus sumatų sąryšinė sistema. O hipostrata laikoma didžiąja sieva, kuri yra klodų telkinių sąryšinė struktūra, kaip pasaulio medis, grindžiantis žmogaus realybę, esantis jo kūrėju. Mažosios sievos tikslas - pažinti klodų struktūrą ir principus tam, kad būtų galima kurti technologiją, leidžiančią valdyti realybę, plėsti civilizacijos veiklas mastą. Mažoji ir didžioji sieva susijusi tuo, kad yra tam tikras pamatinis anapusinės realybės atskleidimo lygis, kuris sąmonėje rodo vaizdą, atitinkantį kažkokią anapusinės tikrovės dalį. Šioje vietoje pagrindinis klausimas, kokia proporcija transcendencija atverta sąmonėje, neatvertos dalies atžvilgiu. Pagal mano hipotezę, ši proporcija yra 80-20 proc., kur 80 proc. yra metafizika, nematomi ir nežinomi klodų telkiniai, ir 20 proc. yra matoma fenomenologija, materialus pasaulis. Šiame 20 proc. procentai dalinami į dvi dalis, kur 10 proc. yra materialūs laukai ir 10 proc. šviesos arkoje atsiveriantys sąmonės laukai, kurie yra vaizdo kūrimo pagrindas, rodančioji substancija, atskiriama nuo rodomosios substancijos.
Kitas principas yra visos, holoplastinės informacijos dalinimas į 1000 dalių, kurios yra informacijos vertinimo vienetai, didžiajai sievai maišantis su mažąja sieva. Pagal bazinį vertinimą, pradinis pasidalinimas informacijos vienetais yra 1 dalis sąmonei ir 999 hipostratai. Tai reiškia, kad pažindami tik sąmonės fenomenologiją, psichologiją, kalbą, tiriame 1/1000 informacijos ir civilizacija, pastatyta tokios informacijos pagrindu, yra kultūrinė civilizacija, galinti naudoti tik primityvias technologijas, kurioms nereikia atverti ir įvaldyti hipostratos. Tai juodojo drakono civilizacija, kurios pagrindas yra psichologija ir logika, kurios neatveria anapusinės tikrovės ir neturi natūralios tvarkos sutrikdymo priemonių. Kai ši situacija pradeda apsivertinėti, transcendencijos taškai perkeliami į sumatorių, ir formuojasi drakono akis, sudaryta iš laksatinio ekrano ir rišlio. Baltasis drakonas yra žmogus, pasiekęs maksimalų sievų apvertimą, kuris leidžia pradėti kurti dirbtinę tikrovę ir surasti joje daug civilizacijos veiklos masto išplėtimui reikalingų galimybių. Vertinant dabartinę mokslo padėtį, turime 20 proc. atvertos hipostratos 10 proc. pažinimą, kuris sudaro 100 taškų, perkeltų iš 999 vienetų hipostratoje. Todėl gauname tokią mažosios sievos konfigūraciją: 1 (100), kur vienetas yra psichologinė bazė, o šimtas - matomos ir nematomos tikrovės mokslinis modelis. Šis modelis apima materialią realybės dalį, minus sąmonė, kurios svarbiausios yra mechanika, chemija, termodinamika ir elektrodinamika. Šios mokslo disciplinos šiuo metu pasidalinusios į du variantus: klasikinį ir reliatyvistinį. Ir priešingoje pusėje prie 999 matome dirbtinės tikrovės, arba technikos, vienetus, kurie rodo, kad iš 100 teorijos vienetų, apie pusę, 50 vienetų, sugebama paversti technika, gaunant 999 (50). Toks principas rodo, kad pažinimo ir žinojimo plėtra neribota, tačiau dirbtinio pasaulio plėtimas stabdomas dėl poveikio gyvybei hipostratoje, nes visi esame viename materijos katile, kuriame sukėlus anomaliją, poveikis perduodamas ir sukėlėjui, ir visai aplinkai neapsaugotu būdu. Dėl to technikos plėtrą reikia riboti, nekuriant hipostratoje gyvybei pavojingų anomalijų. Koks techninės taršos saugus mastas, turės nuspręsti ateities mokslininkai.
Kaip turi būti vykdomas šis scenarijus - atsakymas paprastas: projektas turi tapti istoriją formuojančių institucijų centrine doktrina, kuri kurtų tinkamus civilizacijos psichovektorius, formuotų drakono akį, keltų sąmonės kokybę, padarydami šį principą švietimo programos sudėtine dalimi. Tačiau tam turi būti užbaigta baltojo drakono civilizacijos doktrina ir adaptuota įvairaus išsivystymo protų lavinimui. Šis metodas gali būti daromas tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo dalimi, siekiant kuo labiau paskleisti idėjų poveikį, kad jos organizacijoje duotų maksimalią naudą. Tradicinė mokslo paradigma išsisėmusi ir laikas pakeisti ją nauja, kuri turi efektyvesnį tikrovės modelį ir formuoja drakono akį tinkamu būdu. Tik tinkamai suformuota drakono akis, su aukšto lygio rišlio struktūra, pajėgi kurti hipostratoje naudingą funkciją, kuri plečia galią, duoda naudą, peržengia horizontą į iki tol nematytus mastus. Šis projektas yra ribojamas dviem būdais: gyvūninės sąmonės ir gyvenimo pasipriešinimo dirbtinio pasaulio įvedinėjimui ir mitologinės didžiosios sievos teorija, kuri perspėja, kad mokslas ir technika braunasi į svetimą teritoriją, kuri yra užpildyta nežinomais pasauliais, kurių trikdymas gali sukelti neprognozuojamas pasekmes. Tačiau, be abejo, šie du apribojimai - nestabdo pažangos proceso ir technika bus kuriama, nes tai strateginė būtinybė. Panašus istorinio proceso modelis buvo projektuojamas F. Nietzsches, tik jis akcentavo ne protą ir žinojimą, bet natūralų žmogų, kuris turėjo tapti planetos šeimininku ir planetinės imperijos viršžmogiu, kuriam nėra ribų ir apribojimų kurti civilizacijos vystymo projektus ir didinti jos veiklos mastą, išsiveržiant į kosmosą. Šio etapo sėkmingam įvykdymui F. Nietzsche ragino nusisukti nuo transcendencijos pilnu nusisukimu ir atsisukti į gyvenimą ir istoriją. Tačiau tai ribota būsena, kuri stabdo valią viešpatauti paviršiaus kultūros ir technologijų civilizacijoje, kuri nepakankama norint žmoniją paversti kosmine.
Todėl filognozijoje atsisakoma ateizmo, pilno atsisukimo į empirizmą, šį pasaulį ir begalybės jame ieškojimo tik laike. Begalybė yra ir erdvėje, anapus sumatoriaus, kurio išvystymas metafizine kryptimi privalomas norint padaryti proveržį hipostratoje. Šis principas jau yra peršokimas iš istorijos ir mokslo į mitologiją ir atsiskyrusios civilizacijos technologijas, kurios daug pažangesnės negu rodoma garduose ir, galbūt, jau sugebėjo padaryti proveržius, apie kuriuos rašau savo knygose. Tokiu atveju belieka laukti, kada į naują pasaulį bus integruota visa žmonija, įvykdant planetoje atskleidimą ir uždangos nuėmimą. Jeigu tai įvyks, mūsų gali laukti netikėtumų, vienas iš kurių - dviejų porūšių planetoje egzistavimas, kur vienas yra paprastas, gyvūninis žmogus ir pažangusis žmogus, išvystytas natūraliai arba dirbtinėmis priemonėmis. Tokiu atveju kiltų didelis pasipriešinimas, nes masinė sąmonė turi gana stipriai išvešėjusį ego ir dėka savo didelio skaitlingumo jaučiasi valdovu ir šeimininku. Tačiau žmonių vertinimo principas - ne toks, ne demokratinis, bet pagal sąmonės kokybę: kuo labiau išsivysčiusi sąmonė, tuo aukštesnis rangas, taip sukuriant hierarchinį gyvenimo organizavimo principą, be kurio neįmanoma turėti tvarkingo istorinio proceso teritorijoje.
Civilizacijos sargai
Šiame skyrelyje apibrėšiu filognozijoje naudojamą žmogaus sampratą, apimančią mažosios ir didžiosios kelionės pakopas, mąstant iš gyvenimo vidaus. Šiam tikslui naudoju metafizinį žmogaus modelį, kuriame gyvenimas apima standartinius šimtą metų, kurie dalinami į tris dalis po trisdešimt tris metus. Kaip jau žinote, yra reaktyvusis etapas, apimantis pirmus 33 gyvenimo metus, kuriame žmogus yra neišsivysčiusios, gyvūninės sąmonės, gyvenančios jausmais ir emocijomis, turinčios tik apytikrį tikrovės modelio supratimą ir iliuzinį savo tapatybės suvokimą. Kaip pavyzdį imant mano biografiją, šis etapas tęsėsi iki 2008 metų, kuriuo turėjau kovoti dėl pozicijų savo gyvenime, įgydamas išsilavinimą ir profesiją. Šis laikotarpis dar buvo valstybės institucijų priežiūroje, kurių objektu buvau ir turėjau gyventi pagal tų organizacijų reikalavimus. O pilną išsivadavimą pasiekiau maždaug minėtais metais. Antras gyvenimo etapas yra racionalusis, kuris taip pat trunka 33 metus, vadinasi iki maždaug 66 metų amžiaus. Šis laikotarpis yra karjeros, ideologinės kovos, aktyvizmo, dalyvavimo politikoje etapas, kurio metu tampa svarbios idėjos ir idėjinė kova, kurioje pagrindinis įrankis yra protas, žinios išsilavinimas, ne jausmai ir emocijos. Mano aktyvizmas susijęs su žmogaus teisėmis, laisve, kova prieš psichotronines technologijas ir gaujinį pjudymą. 2022 metai yra pirmi keturiolika metų šiame etape, kurie buvo užpildyti atskleidimo projekto vykdymu, bandant padaryti poveikį ideologinei aplinkai valstybėje. Ir paskutinis etapas yra ezoterinis, kuris trunka nuo 66 iki 99 metų ir yra paskutinis gyvenimo tarpsnis, kuriame jau supranti visą tikrovės paslaptį, žinai kaip valdoma realybė ir nuo jos esi atsiribojęs, niekur nedalyvaujantis arba dalyvaujantis tik išorinio stebėtojo pozicijose. Mano gyvenime riba yra 2075 metai, kuriais bus pirmas mano gyvenimo šimtmetis.
Kaip kylama pakopomis savo viduje, galima išreikšti formule, kuri filognozijoje yra pagrindinė baltojo drakono struktūra, reikalinga technologijų valdymui ir maksimaliam veiklos mastui. Jos esmė yra peržengimas iš gyvūninės į dvasinę sąmonę, kurioje mąstai iš viršžmogiškos perspektyvos, kuri reikalinga civilizacijos sargo statusui. Formulė yra tokia:
[juodoji liepsna] [mitologija] [istorija] [gyvūninė sieva] - drakono akis - technika - [klodai] [telkiniai] [didžioji sieva]
Ši formulė sutraukiama į supaprastintą variantą:
[juodoji liepsna] [žiūronas] - drakono akis - technika - [klodai] [telkiniai] [didžioji sieva]
Imant subjektyviąją dalį, ką reiškia kiekvienas išvardintas psichikos segmentas jau daugmaž yra paaiškinta, ypač trys žiūroninės struktūros [gyvūninė sieva] [istorija] [mitologija], nes tai trys ideologiniai sluoksniai, kurie kaip gnostiniai implantai įdiegiami į žmogaus protą kontrolės institucijų, valstybinių ir religinių. Gyvenimo gnostinį implantą įdiegia visuomenė, ta socialinė aplinka, kurioje gyvena žmogus. Aiškinamo principo esmė ta, kad norint turėti išvystyta iki baltojo drakono civilizacijos drakono akį, visos gyvūninės dalys turi atsitapatinti nuo amžinosios dalies ir į pasaulį turi pradėti žiūrėti ne gyvūno akimis: per savo asmenybę, mintis, jausmus, geismus ir pan. Tam reikia suprasti, kas yra tikra, metafizinė žmogaus dalis, kuri peržengia šį gyvūno gyvenimą ir kad aukštasis pasaulis puoselėja tik šią jo dalį. Dvasinės akys yra juodosios liepsnos akys, kurios tikrovę mato apvalyta nuo realybę filtruojančio žiūrono, į kurio sudėtį įeina sąmonė, mintys, jausmai, tapatybės, geismai, net pasaulio vaizdas, su daiktais ir žmonėmis, kurie be žiūroninio portreto, turi savo metafizinę esmę. Žiūrėdama į pasaulį per žiūroną, amžina, dvasinė juodoji liepsna mato tik 2 proc. realybės, kuri vadinama realinu ir yra netikra. Žmogui esant gyvenime, bet pakilus iki dvasinio lygio ir įgijus dvasines akis, matymą galima išplėsti iki 15-20 proc. Toks ir yra tikslas, siekiant tapti baltuoju drakonu, pasiruošusiu drakono akies atvėrimui ir transcendencijos paslapties į savo sąmonę įleidimui. Ta realybė, kuri yra drakono akies siekinys, yra [klodai] ir [telkiniai], kurių supratimas leidžia daryti technologinį proveržį civilizacijoje, pradėti naują istorijos ir mito epochą.
Pirmas, reaktyvusis gyvenimo etapas susijęs su [gyvūninės sievos] dalimi, kuri yra mažoji žmogaus psichologija, neatvėrusi aukštesnių lygmenų ir gyvenanti šiame horizonte. Racionaliajame etape žmogus atveria [istorijos] ir [mitologijos] sluoksnį, kuris žiūroną pakelia į aukštesnį lygį, žmogų padaro verslininku, tarnautoju ar politiku, kurie vykdo valstybės organizacijos funkcijas. Ir paskutinis, ezoterinis etapas susijęs su [juodosios liepsnos] lygiu, kuriame 2 proc. žiūronas išplečiamas iki 20 proc. žiūrono, kuris į gyvenimą žiūri iš dvasinės tikrovės aukštumų ir nereaguoja į pasaulį bei žmones gyvūno sąmone, taip pat nedalyvauja istorinio proceso formavime, nes tai racionaliojo etapo iliuzijos. Tokiame pjūvyje matosi, kad gyvendamas žmogus auga į savo vidinę gelmę, kurioje yra visų asmenybės paviršinių psichologijų šaknys, išauginančios šiapusiniam, gyvūno gyvenimui reikalingus sugebėjimus ir iliuzijas, bei rodančios žmogaus egzistencinį rangą bei dvasinių akių gylį. Aukštesnis egzistencinis rangas renkasi reikštis gyvenime religijos, filosofijos, ezoterikos, magijos ir okultizmo srityse, kurios atrodo marginalinės ir nereikalingos vertinant pragmatiniu požiūriu, tačiau taip matosi tik tuo atveju, jeigu žmogus pakyla gyvenime tik iki gyvūnų kaimenės piemens suvokimo. Zoologinis žmogaus ir gyvenimo supratimas nelaikomas aukštąja doktrina.
Taigi baltasis drakonas yra žmogus, kuris yra pasiekęs [juodosios liepsnos] dvasinį lygmenį, turintis teisę į drakono akį, valdančią hipostratos klodus, kurie žmogų padaro tikrovę valdyti sugebančiu magu. Tam, kad šis uždavinys būtų įgyvendintas pilnu įgyvendinimu, žmogus turi išsivaduoti iš visų neurolingvistinių programų, kurios yra žemo rango visuomenės kaimenės valdymo priemonės: istorijos kontrolė, mitologijos kontrolė, civilizacijos psichovektorių indoktrinavimas ir t.t. Tam reikia tapti nejautriu žodiniam poveikiui, būti išsivadavus iš žodžių ir pavadinimų magijos: turi sugebėti nereaguoti į žodžius jausmais ir emocijomis, išsiaiškinus žodinių hologramų psichinius mechanizmus ir kaip tie mechanizmai formuoja iš išorės valdomus psichovektorius. Pasiekti tokį išsivadavimą iš žodžių reiškia pakilti virš visuomenės, virš valstybės, virš bažnyčios ir tapti nuo ideologijų nepriklausomu, laisvu protu, kaip sakydavo F. Nietzsche. Žinoma, tai nėra lengva, tokie laisvi žmonės yra persekiojami trolių ir juos įvairiomis priemonėmis bandoma suvaryti atgal į gardą arba sunaikinti. Pasiekti pilnai pergalei reikia didelės sėkmės. Tai nenuostabu, nes technologijų valdymui reikalinga labai stipri psichologija ir visų galios struktūrų arsenalų išmanymas, su kuriais jie tas drakono akies žinias norėtų perimti ir panaudoti savo istoriniam projektui - kokios nors galios institucijos išaukštinimui, sekuliarios imperijos sukūrimui, kurios tikslas tarnauti giminei ar klanui. Filognozijos tikslas ne toks, todėl siekiant išvengti patekimo į netinkamas rankas imamasi saugumo priemonių.
Baltieji drakonai planetoje patiria labai didelį spaudimą, nes visi nori jų proto, žinių, technologijų, ir šiam tikslui organizuoja minią, kuri tik gyvūninio išsivystymo, mažosios psichologijos; valstybinius klanus ir grupuotes, kurie dažnai teritorijoje susireikšmina iki tokio lygio, kad jiems atrodo, jog jie planetos šeimininkai; religines organizacijas, kurios kelia ideologines / moralines / teologines pretenzijas ir taip pat nori būti planetoje aukščiausia instancija. Todėl planetoje, regioniniuose garduose niekada nebūna ramu: kiekviena diena kova, sąmokslai, žvalgyba, užgrobinėjimai, informacijos perėminėjimai, pramoninis špionažas ir t.t. Atakų mastas ir niekšiškumas - toks žiaurus, kad lengvų priemonių nėra ir gyvūnams tenka mokytis gyvenimo taisyklių sunkiuoju būdu. Kiekvienas lygis turi savo pasaulio neurolingvistinį psyopą, kurio tikslas sutvarkyti konkurentą žodiniu potencialu, kuris iš tikro yra kokių nors semantinių durnynų propagavimas: gyvūnai nori baltajame drakone surasti gyvulį, tarnautojai - tautos išdaviką, kunigai - šėtoną ir t.t. Bet kokiu atveju tikslas yra demonizuoti ir prisidengiant tariamu teisingumu - įvykdyti perversmą. Ir jeigu baltaisiais drakonai vadinami archontai nebūtų dievai, tai jau seniai būtų padaryta ir civilizacija būtų žlugusi. Žmonija turi tik vieną išgyvenimo kelią - neprarasi aukščiausio išsivystymo lygio gairių ir neprileisti prie sistemos gyvūninę sievą turinčių nusikaltėlių. Gyvūniniai efektoriai paprastai populiacijai gali atrodyti įspūdingi, kaip tikros alfa patinų lyderių savybės, tačiau planeta valdoma ne taip, ir jeigu toks principas taptų aukščiausia instancija, ji žlugtų. Baubiantis alfa patinas - ne lyderis, kurio reikia žmonijai, bet sugrįžimas į akmens amžių kartoti neišmoktų pamokų.
Kaip tyrinėjama filosofija
Filognozija pirmiausiai yra tyrinėjimo metodas, kurio objektu gali tapti bet kokia tikrovės dalis, dalinant ją į sątvarologijos ir substratologijos korpusus. Gali būti tyrinėjamas pats pasaulis, tikrovė, o galima savo dėmesį atsukti į kūrinį ir kultūrinę kūrybą. Šiuo požiūriu pasaulis dalinasi į natūralų ir dirbtinį - viskas kas natūralu yra gamta, o viskas kas dirbtina yra kultūra. Filosofija yra kultūrinė tikrovės dalis, kuri priklauso sątvarologijos korpusui, todėl parinkus ją tyrimo objektu, ji tyrinėjama iš šios perspektyvos. Galima tyrinėti atskirą veikalą ar traktatą, o galima savo objektu paversti visą filosofo kūrybą, jeigu ji užbaigta. Šiame skyrelyje parodysiu bendrąjį metodą, kaip daromas pradinis filosofo sistemos vertinimas, neanalizuojant turinio. Tam reikalinga sątvaro formulė ir joje išdėliotos vertės.
MS - DA - Polis - K - D/X
Kūrinys, ypač filosofinis, pagrįstas kalbiniu burbulu, kuriame yra tam tikru individualiu filosofiniu stiliumi pasakojama informacija, aiškinanti kokį nors sątvaro formulės elementą. Pagrindinė dalis, žinoma, yra drakono akis, DA, nuo kurios priklauso, koks civilizacinis / kultūrinis psichovektorius valdo tyrinėjimą arba kūrybą. Tokių išskiriu šešis, žymimus abėcėlės raidėmis nuo A raidės:
A - filognozija,
B - mokslas,
C - filosofija,
D - herojinė religija,
E - mitologija,
F - magija.
Po to, kiti elementai žymimi pagal svorį, išvardinant jų eiliškumą sekoje nuo svarbiausio iki mažiausiai svarbaus. Pavyzdžiui, F. Nietzsches vertinimas būtų toks:
MS [1] - DA [C] - Polis [3] - K [2] - D/X [4]
Šis vertinimas rodo, kad F. Nietzsche turėjo filosofo drakono akį, C, kurio pagrindinis tyrimo objektas buvo žmogaus metafizinė psichologija, kuri atsispindi kultūroje ir kūryboje, darant ją tik tam tikros bazinės gyvūninės būsenos simptomu, pagal kurį sprendžiame ar ji yra „sveika", ar „ligota". Nors D / X eiliškume pažymėtas 4 numeriu, ši vieta filosofo metafizinėje interpretacijoje yra svarbiausia aiškinant kaip veikia psichologija ir kūryba, nes žmogus kaip gyvybė ir gyvūnas atsiranda iš tiesioginės gamtinės aplinkos, kuri įgyja metafizinės fundamentinės realybės statusą. Ši vieta svarbi pagal jos reikšmę, bet pagal jai skirto teksto kiekį, ji yra paskutinėje vietoje, nes kiti elementai - labiau atspindimi tekstuose, užima juose didesnę dalį.
Kitas filosofas yra A. Šliogeris, kurio filosofijos kalbinis apvalkalas turėjo kitokią perspektyvą ir jo idėja buvo gana toli nutolusi nuo F. Nietszches problemų:
MS [2] - DA [C] - Polis [3] - K [4] - D/X [1]
A. Šliogerio orientacija tekstuose buvo priešinga F. Nietzsches orientacijai, ir jis akcentavo D / X elementą, kurį vadino „būties fenomenu", „transcendencijos fenomenu", „esmo fenomenu" arba tiesiog daiktu, įsišaknijusiu būtyje. Toliau buvo keliamas specifinės filosofinės būsenos klausimas, kuris apibūdinamas mažojoje sievoje kaip teorija. Teorijos pagrindinis objektas - būties fenomenai, kuriuose žmogus savo sąmonėje susitinka su transcendentine realybe ir įsitikrovina, tampa tikru ir esančiu. Trečioje vietoje yra polis, kaip pirmapradė bendruomenė, kurios uždavinys - gyventi būties fenomenų artumoje, puoselėti tikrovę ir daiktus, neperžengti saiko ribų. Ketvirtoje vietoje yra kūryba ir kūrinys, kuris turi būti daikto ir būties atverties vieta, nes be šio tikslo menas, arba dirbtinio pasaulio gaminimas, neturi jokios paskirties, išskyrus pragmatinį vartojimą. Drakono akis yra filosofo koncepcija, kuri atsiranda gyvenimo eigoje mažajai sievai sąveikaujant su pačia tikrovę ir kultūrine aplinka.
Tačiau toks filosofinės sistemos vertinimas - nėra viskas; turime dar tris parametrus, kurių vertės nurodo santykį tarp tikrovės (T), informacijos (I) ir kalbos (K). Tikrovė turi tris vertes, jeigu aiškinama iš sątvarologijos perspektyvos. Tikrovė yra sątvaro tikrovė, kurią savo filognozijos skalėje prilyginu vienam vienetui, 1. Tai reiškia, kad kai tikrovė paverčiama informacija ir kalba, perkeliant iš išorinių sątvaro dalių į vidines, ji gali būti daugiau negu vienetas, mažiau negu vienetas ir lygi vienetui (>1; 1; <1). Tikrovei peržengiant sątvarą, judama anapus vieneto; jeigu apima visą sątvaro sistemą - lygi vienetui; o jeigu aiškina tik kokią nors vidinę tikrovės dalį, psichologiją arba pasaulį, turime mažiau negu vienetą. Tikrovė yra pagrindinis filosofijos objektas, kuris nagrinėjamas filosofo jo sąvokų ir sampratų aparatu. Kita dalis yra informacija, kuri atsiranda tada, kai tikrovė pereina į protą ir ten transformuojama į koncepcijų ir kalbinių struktūrų formą. Informacija taip pat turi tris bazinius santykio su tikrove būdus, kurie žymimi kaip
T = I - jeigu protas realistinis, supranta viską maksimaliu būdu ir neprideda savo perteklinės informacijos;
T > I - jeigu informacijos daugiau negu tikrovės, filosofas daug prideda nuo savęs, vertina, piktinasi, išjuokia, tyčiojasi, kritikuoja;
T < I - jeigu informacijos mažiau negu tikrovės, ji rodo apsiribojimą objekte arba tikrovės nesupratimą, klaidingą interpretaciją, stoką, žinojimo deficitą.
Toliau informacija yra išreiškiama kalba, kuri gali būti lakoniška, glausta ir koncentruota, kai kalbos mažiau negu informacijos (<K); kai kalbos tiek, kiek informacijos, kuri išreiškiama optimaliu stiliumi, kur žodžių tiek, kiek reikia - nei per daug, nei per mažai - turime lygybę (K); ir paskutinis variantas, kai kalba išpūsta, jos daug daugiau negu informacijos, tekstas naudojamas neekonomiškai, tuščiažodžiaujama, kuriamas pigus sudėtingumo ir proto įspūdis. Pavyzdžiui, F. Nietzsche naudojo glaustą, lakonišką aforistinę formą, kurioje informacijos buvo daug daugiau negu pasakoma, kurią jis reikalavo iš skaitytojų pridėti savarankiškai, iš savo išvystytos drakono akies, nes norėjo bendrauti tik su brandžia auditorija, kuri pasiekusi reikiamą lygį. A. Šliogerio stilius įvairuoja, kai kur jis naudoja lakonišką, aforistinę formą, kiti jo tekstai, straipsniai ir traktatai gana išpūsti, naudojamas pasikartojimas. Tačiau išvedant vidurkį per visus jo tekstus - išlaikoma pusiausvyra, netolygumai išsilygina.
Pilna F. Nietzsches filosofijos struktūra būtų tokia:
T (>1) = I (<K)
Tai reiškia, kad laikau jog jo interpretacijose ir pasirinktoje temoje nėra didelio išsiskyrimo tarp tikrovės ir informacijos, o tai reiškia, kad jis nebuvo iliuzinės sąmonės propaguotojas. Meninės ir simbolinės koncepcijų formos neturėtų klaidinti, nes jų prasmė surandama įstatant jas ir visus kūrinius į sątvaro rėminantį kontekstą. F. Nietzsche akcentavo MZ6 kryptį, kuri buvo siejama su K, kuri reiškia kultūrą, kūrybą, kūrinį. MZ yra metafizinė zona pažymėta 6 numeriu, kuri yra žmogaus psichika, psichologija, vidinis pasaulis, esantis drakono akies srityje. MZ5, MZ4 ir MZ3 domino tik kaip metafizinė dirva, iš kurios išauga kultūra, visas dirbtinis civilizacijos pasaulis. Tuo tarpu tikroves MZ1 ir MZ2 norėjo pilnai pašalinti iš žmogaus pasaulio ir uždaryti civilizaciją istorinio proceso istoriologemoje, apibūdinamoje kaip viršžmogio idealo siekimas. Kaip jau sakiau, F. Nietzsches tekstai glausti, lakoniški ir juose informacijos daugiau negu naudojama teksto, todėl visą slaptą turinį reikia sugebėti rekonstruoti pačiam, o tai įmanoma tik turint išvystytą drakono akį, vadinasi esant virš 40 metų amžiaus.
A. Šliogerio filosofijos vertinimas analogiškas:
T (>1) = I (>K)
Tikrovės dalyje A. Šliogerio struktūra vertinama panašiai kaip F. Nietzsches, tai yra tikrovės daugiau negu sumatoriaus rėmai, nes peržengiama į transcendenciją, būtį, ieškoma metafizinių ir teologinių sąvokų autentiško paaiškinimo savo sąmonėje, tačiau šis principas saikingas ir tikrovės pagrindinė metafizinė zona yra MZ5, apvalyta nuo dirbtinio pasaulio invazijos, tai yra natūrali gamta. A. Šliogeris nekovojo prieš MZ1, MZ2 su tokiu užsidegimu kaip F. Nietzsche, tačiau buvo joms gana abejingas, nes laikė jas žmogui nepasiekiamomis ir nevertomis švaistyti dėmesį. Knygose akcentuojama natūrali gamta, nepaliestas kultūros, nežmogiškas, laukinis daiktiškumas, kuris turi atstatyti sątvare tikrą, pirmapradę žmogaus struktūrą, išvalant galvas nuo semantinių durnynų. Tikrovė ir informacija A. Šliogerio filosofijoje gerai subalansuota, informacijos nėra daugiau negu tikrovės, tai reiškia, kad jam nebūdinga nei iliuzija, nei tikrovės paslapties nesupratimas. Tai matosi iš teisingo jo tekstų įkontekstinimo savo sątvare.
Kaip pavyzdį imant filognoziją, jos formulė būtų tokia:
MS [2] - DA [A] - Polis [4] - K [3] - D/X [1]
Matome, kad drakono akis - A kategorijos, nes naudoja ne mokslo ar filosofijos metodą ir pagrindinis akcentas yra X dalis, vadinama hipostrata, kuri aiškinama kaip K, arba teorinis gnostinis implantas, aiškinantis kokios hipostratos geometrijos ir simetrijos, kurias galima panaudoti technologiniam pritaikymui. Mažoji sieva ne tiek psichologinė kiek kognityvinė, kurios teorijos tikslas - tyrinėti laksatinio ekrano, rišlio ir drakono akies prote kūrimo galimybes. Vertinant pagal metafizines zonas, tai yra MZ2, MZ3 ir MZ4, kurios atitinka hipostratinės materijos, pirmapradžio kūno substancijos ir sąmonės lauko kryptis. „Šventasis gralis" žinoma yra antigravitacijos technologijos, kurios reikalingos kosminės civilizacijos pradžiai.
Pagal tikrovės, informacijos ir kalbos santykį formulė tokia:
T (>1) = I (<K)
Kaip matome, tikrovė peržengia sumatoriaus vienetą ir išeina į artimąją transcendenciją, bent jau noruose. Tikrovės ir informacijos ryšys nepažeistas, tai yra, nėra vieneto pažeidimo nei iliuzijos, nei nesupratimo kryptyje - visas sumatorius gana tiksliai suvokiamas ir aiškinama originalia kalba. Imant kalbos parametrą, nėra beprasmio tuščiažodžiavimo ir nesivarginama rašyti „storas ir solidžias knygas". Informacija pateikiama glaustai ir lakoniškai, nerafinuotu stiliumi, akcentuojant ne formą, bet turinį. Naudojamos santraukos schemomis, nes mąstymas vizualinis / loginis, o ne filologinis. Kadangi teksto yra mažiau negu informacijos, kaip ir F. Nietzsches atveju, reikia išvystytos drakono akies, tad tekstai prieinami tik vyresniame amžiuje, turintiems specialų polinkį filosofijai ir tikrovės tyrinėjimui.
Palyginimui, magijos drakono akis, žymima F, turėtų atrodyti taip:
MS [3] - DA [F] - Polis [4] - K [1] - D/X [2]
K [1] reiškia, kad akcentuojama išorinė kultūrinė forma, kuri yra specialus ritualas, vykdomas simboliniais objektais, žodžiais ir veiksmais. Ritualas nukreiptas į X [2] realybę, kuri yra hipostratinė transcendencija, slepianti mistines jėgas, kurių pagalbos savo magijos priemonėmis nori magas. Tam reikalinga speciali mažosios sievos būsena MS [3], kuri yra apdovanota ypatingais gebėjimais susisiekti su transcendentine realybe. Polis [4] yra magijos objektas, kuriame norima sukelti siekiamą poveikį, pasinaudojant transcendentinėmis jėgomis. DA [F] yra visa mago mitologijos ir praktikos sistema, kuri sukurta mažajai sievai sąveikaujant su transcendentine realybe ribinėse būsenose, kuriose magas tyrinėja ir pažįsta anapusinę realybę, siekia tapti jos valdovu.
Lietuvos geopolitikos elementorius
Lietuva savo ilgoje istorinėje kelinėje turėjo dvi pagrindines santvarkas, kurios yra klasikinės Vakarų civilizacijoje: monarchiją ir respubliką. Monarchinė istorija yra senoji Lietuva, kuri šiuolaikiniame pasaulyje įdomi tik kaip istorijos objektas, nes jos luominė santvarka ir nedemokratiškumas nesuderinami su šiuolaikinėmis vertybėmis. Tad nesunku numanyti, kad demokratinė respublika yra neišvengiama ateitis, nes tauta rinksis geresnį ir priimtinesnį variantą. Lietuvos istorijoje buvo keturios respublikos, apimančios 20 ir 21 šimtmetį. Šiuo metu gyvename ketvirtojeje respublikoje, kuri yra sąjungoje su Vakarų Europa. Norėdami geriau suprasti geopolitinės situacijos vaizdą, turime suvokti didžiojo žaidimo šiame Pabaltijo regione loginį principą, kuris rodo koks sumanytas istorinis Lietuvos kelias.
Pagrindiniai žaidėjai šiame regione yra Vakarų Europa ir Slavų pasaulis, tarp kurių yra įterpta Lietuvos istorija. Šioje padėtyje yra galimi trys pagrindiniai istoriniai keliai, kurie paskui skirstosi į patikslintus variantus:
1 kelias: N - neutralitetas; A - Rytų imperija; B - Vakarų imperija; AB - Rytų ir Vakarų imperija.
2 kelias: A - stipri Slavų pasaulio respublika; B - silpna Slavų pasaulio respublika.
3 kelias: A - stipri Vakarų Europos respublika; B - silpna Vakarų Europos respublika.
Prisimenant visas keturias naujausioje istorijoje buvusias respublikas turime tokias klasifikacijas:
Pirmoji respublika: 1N;
Antroji respublika: 2A;
Trečioji respublika: 1N;
Ketvirtoji respublika: 3A.
Tai reiškia, kad nepriklausomai respublikai patogiausia laikyti neutraliteto, užsiimti ekonomikos ir kultūros vystymu, turėti savo valiutą ir pilnai kontroliuoti ekonomiką finansinėmis priemonėmis. Toks kelias panašus į Šveicarijos, ir buvo nemažai norinčių rinktis tokią kryptį Lietuvai, tačiau jos geopolitinė padėtis daug prastesnį už Šveicarijos, todėl ji daug daugiau būtų priklausoma nuo Vakarų Europos ar Slavų pasaulio malonės. 1A, 1B ir 1AB kelias būtų Lietuvos imperijos ambicija, kuri renkasi kryptį į Rytus, į Vakarus arba į abu vienu metu. Tam, be abejo reikėtų tokio didelio protinio ir technologinio išsivystymo, koks sunkiai pasiekiamas, todėl pirmas kelias laikinai įmanomas tik kaip neutralitetas, bet kaip imperinė ambicija vargu ar pasiekiamas. Antras kelias yra integracija į Rytų Slavų pasaulį, turint stipria arba silpną respubliką, siekiant kuo ilgiau išlaikyti tautiškumą ir savarankišką kultūrinį projektą. O tai pirmiausiai priklauso nuo imperijos centro projekto - ar jiems tai priimtina, ar ne ir kiek respublika atspari asimiliacijai. Sovietų sąjungos sudėtyje buvusi Antroji Tarybinė respublika buvo trumpalaikis istorinis tarpsnis, kurio metu Lietuva buvo pakankamai stipri, iki tokio lygio, kad sugebėjo išsivaduoti iš imperijos ir pasiekti nepriklausomybę. Trečioji respublika sugrįžo prie pirmojo kelio, 1N varianto, kuris buvo nepriklausomybė ir neutralitetas, turint savo ekonomiką, valiutą ir savarankišką politinę sistemą. Tačiau geopolitinė logiką diktavo, kad norint išsivaduoti iš Slavų pasaulio įtakos, reikia integruotis į Vakarus, pirmą kartą istorijoje gavus galimybę rinktis 3A geopolitinį variantą. Įstojus į Europos sąjungą buvo tikimasi, kad respublika gyvuos ilgą laiką ir išliks stipri kultūriškai ir dvasiškai. Tačiau, kaip buvo sakyta, tai priklauso nuo to, koks imperijos centro projektas ir kokiu laipsniu siekiama užgrobti ir asimiliuoti mažas ir silpnas tautas. Sukūrus federacinę valstybę ir įvedus administracines reformas, Lietuvos Respublikos padėtis labai susilpnėtų ir rodytų tendenciją 3B kryptimi. Tai yra trečio kelio blogasis variantas, kuris yra judėjimas išnykimo link.
Pasirinkus integracijos kelią į Vakarus, Lietuvos ketvirtosios respublikos istoriją lemia dvi tendencijos: Europos sąjungos centro politika mažų ir silpnų respublikų atžvilgių ir Vakarų-Rytų imperijų geopolitinės varžybos. Logikos galimos tokios:
I: pusiausvyra ir neutralumas vienas kito atžvilgiu, ilgalaikė taika ir bendradarbiavimas.
II: Vakarų dominavimas; ekspansija į Rytus; savo galios nestabdomas plėtimas.
III: Rytų dominavimas; ekspansija į Vakarus; savo galios nestabdomas plėtimas.
Per ilgą sąveikos tarp Rytų ir Vakarų istoriją I geopolitinės logikos beveik nebuvo, turėjome arba II arba III variantą. Pavyzdžiui, 20 šimtmetis turėjo Tarybų Sąjungos ekspansinį projektą, socialistinių revoliucijų metodu ir okupacijomis; antras pasaulinis karas buvo Vakarų ekspansija į rytus rodant II geopolitinę logiką. Tokiose istorinėse variacijose Lietuvai nenukentėjusiai išlikti labai sunku ir jie neišvengiamai tampa arba II, arba III geopolitinio projekto aukomis. Geriausiais variantas, žinoma, būtų pusiausvyra ir neutralumas, kurio metu, jeigu jis truktų pakankamai ilgai, Lietuva pasirinkusi 1N kelią galėtų sukurti klestinčią valstybę ir ilgą laiką neniokojama karų bei okupacijų galėtų turėti didelį augimą. Mano manymu, ilgalaikėje perspektyvoje nusimato toks geopolitinis variantas: po trumpalaikio karinio konflikto, ilgesnio ekonominio karo seks pusiausvyros atsistatymas ir Lietuva galės gyventi I-3A logikoje. Tam reikia, kad tarp Slavų pasaulio ir Vakarų Europos nusistovėtų taika ir neutralitetas ir Rytų imperija atsisakytų III geopolitinės strategijos Vakarų Eurazijoje. Jeigu taip neatsitiks, pusiausvyrai atstatinėti reikės daugiau pastangų ir tai kainuos daugiau gyvybių ir gerovės. Kodėl Rytų Slavų pasaulio civilizacija kontratakuoja suprasti nesunku: todėl, kad buvo gana ilgas II geopolitinės fazės vyksmas Vakarų Europoje ir Slavų pasaulis jaučia per didelį savo interesų peržengimą, kuris yra gynybinio prevencinio smūgiavimo priežastis. Jeigu Vakarų Europa ir Amerika būtų laikiusis I strategijos, būtų galimi du variantai: Slavų pasaulis mėgautųsi klestėjimu, plėtra ir taika arba bandytų įgyti persvarą ir dominavimą Vakarų atžvilgiu.
Geopolitinis žaidimas yra gana elementarus, ir „Putino Rusija" neiškrenta iš šios paprastos schemos jokiu iškritimu. Tokiame lygmenyje imperinė geopolitika yra aritmetikos uždavinio lygio ir jo logika tokia, kokia parodyta schemoje. Vakarai, bandydami dominuoti Slavų pasaulio atžvilgiu, visą laiką žaidė su ugnimi, nes buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau bus atsakomasis smūgis Vakarų ekspansijai, nes imperiją taip paprastai pasisavinti, be jokio gynybinio pasipriešinimo prirėminėjimui - neįmanoma. Ši vieta, Vakarų Eurazija, svarbi tuo, kad ta struktūra, kuri taps dominuojančia šioje geopolitinėje šachmatų lentoje, taps pirmąja civilizacija planetoje ir bus globalinis geopolitinis centras. Dėl šios pozicijos konkuruoja Vakarų civilizacija, Slavų pasaulis ir Kiniečių drakonas. Pirmi du kovoja dėl pirmos vietos, o Kiniečių drakonas augina raumenis. Šis samprotavimas rodo, kad įmanoma Europiečių planeta, Slavų planeta ir Kiniečių planeta. Lietuvai galima būtų pasvajoti apie 1AB variantą, bandant tapti civilizaciniu centru, nurungiančiu ir Vakarų ir Rytų konkurentus, tačiau tokiam proveržiui reikia galimybių, kurios neįmanomos jokioje tikrovėje - materialus ir intelektinis turtas bus periminėjamas arba rusų, arba amerikiečių, bus neišvengiamas „smegenų nutekėjimas" į Vakarų mokslinius centrus, kurie dirbs ne Lietuvos, bet Vakarų imperijos plėtrai. O nuo to, kokio lygio bus intelektinis turtas, priklausys tik respublikos materialinė ir dvasinė gerovė.
Šioje vietoje dera paminėti, kad naujausi proveržiai civilizacijoje, tiek jos stipriojoje, tiek silpnojoje kryptyje, priklauso Vakarų civilizacijai, o kitos civilizacijos yra tik kopijuotojai. Dėl šios priežasties, Europietinė planeta vaizduojama kaip teisėta pretenzija, nes Europa yra dvasinio ir materialinio turto, sukūrusio naują erą planetoje, savininkai. Tačiau užmigus ant laurų ši pirma vieta iš jų gali būti atimta, parodant kokios yra ekspansijų į svetimas teritorijas pasekmės; kad norint, jog jos būtų sėkmingos, lygių skirtumas turi būti daug didesnis. Tai, kad Lietuva nori į pirmą lygą, o ne į antrą - nenuostabu, tačiau kiek rizikingas toks sprendimas, parodys ateitis. Jeigu Vakarų pasaulis per daug energingai varžysis su „Putino Rusija", Lietuva gali smarkiai nukentėti. Valdžios noras būti ekspansijos į Rytus forpostu yra visiška beprotybė, turint omenyje, kad Slavų pasaulis nesilpnėja, bet stiprėja; ne silpninasi, bet stiprinasi, įvedant pseudomonarchijas ir diktatūras.
Ką galima šiose geopolitinėse varžybose patarti Lietuvai? Niekada neatsisakyti ambicijos istorijoje ir turėti omenyje, kad 1AB kelias visada lieka įmanomas, neužmirštant, kad veiklos mastas pirmiausiai priklauso nuo sąmonės kokybės, kurią, norint būti lyderiais, reikia gerokai pagerinti.
Giliosios materijos dovanos
Į 200 / 1000 dalių „Baltojo drakono civilizacijos" technologijų atskleidimą įeina pilna energetinės gaublės teorija, kuri sudaro 333 dalis holoplastinės tikrovės teorijos. Tai materialioji substratologija, filognozijoje tirianti grubiąją substanciją, kurios išmanymas reikalingas materialios, techninės civilizacijos plėtrai. Ši substratologija skirstoma į tokias tris dalis, apimančias visą priekinėje kryptyje esantį hipostratos pasaulį:
I: eterio teorija bei technologijos - 111;
II: atomo teorija, Mendelejevo lentelė, chemija - 111;
III: eterio makroreiškiniai, sąveika su Mendelejevo materija, gravitacija, elektra, magnetizmas, EM bangos - 111.
Šiuo metu didele dalimi ištyrinėta atominė substancija ir jos didelių mastų reiškiniai, tačiau beveik visiškai nežinoma tikra eterio teorija, kurios pagrindu veikia atsiskyrusi civilizacija ir archontų technologijos. Šis žodis, eteris, gali būti apgaulingas, asocijuojamas su „paneigta" elektrodinamikos teorija, kuri esą buvo įrodyta, kaip neveikianti. Elektros, magnetizmo, radijo ryšio reiškiniai laikomi fundamentaliais, tikima, kad anapus jų nėra dar fundamentalesnės tikrovės, iš kurios galėtų būti išvedami visi žinomi elektromagnetiniai efektai. Laikoma, kad bazinė substancija yra atominė, o eteris yra fundmanetali struktūra, kuri sąveikauja su atomine substancija, taip sukurdama mokslui leidžiamus atskleisti reiškinius. Iš tikro Mendelejevo lentelė yra išvestinė arba antrinė, o chemija yra ne fundamentalus mokslas. Fundamentali teorija yra eterio chemija, kurioje eteris laikomas neatomine substancija, sudaryta iš esencijų. Visi stebimi neva fundamentalūs reiškiniai, kaip elektrinis ir magnetinis laukas, yra tik būsenos esencijų substancijoje, kurios reiškiasi akivaizdžiu sąmonei reiškimusi, o tai leidžia kurti bazines technologijas. Esencijų laukas yra dalelių laukas, kurios surištos cheminiais ryšiais ir kuria struktūrines dujas arba skystį, vadinamą eteriu. Kai atominė substancija sąveikauja su šiomis dujomis, gaunami įvairūs reiškiniai, aprašomi „elektrodinamikos". Sukūrus eterio cheminių elementų lentelę, pilnai paaiškinama atominė materija ir jos sąveikų su esencijomis makroreiškiniai.
Į „Baltojo drakono civilizacijos" 1 dalį neįeina esencijų lentelės atskleidimas, o su šia sritimi susijusi tik viena tema - antigravitacijos technologijos, kurios reikalingos kosminio lėktuvo dinaminio elemento technologiniam proveržiui. Kadangi laikomasi hipotezių, kad visas kosmosas yra esencijų jūra, kurioje plaukioja atominės substancijos salos, jų teorija leistų valdyti kosminę erdvę, išnaudoti jos savybes kosminėse kelionėse. Gravitacija, laikoma, yra susijusi su sąveika tarp atominės ir esencijų substancijos, kurioje atsiranda traukos duobė, surišanti planetos paviršiaus objektus su planeta. Ši duobė įveikiama valdant esencijų substancijų savybes, kuriose tankių skirtumų pagrindu galima kurti kėlimosi arba leidimosi jėgą. Taip pat, valdant kosminio eterio struktūrą, galima dideliais greičiais judėti erdve, per trumpa laiką pasiekiant gretimas žvaigždes. Bet kokiu atveju, gravitacijos reiškinys rodo, kad kosmosas ne tuščia erdvė, ne vakuumas, ir jame galima kurti transportui reikalingas technologijas. Vykdant chemines reakcijas, esencijų jūroje galima materializuoti nežinomas substancijos formas, kurios yra nematomas, hipostratos pasaulis, kurio valdovai yra didelių kosminių mastų šeimininkai. Visos šiuolaikinės technologijos yra pagrįstos atominės substancijos valdymu, kurią pilnai įsisavinus turi būti daromas šuolis į dar gilesnę realybę. Tai bus padaryta tada, kai bus surasta visa esencijų lentelė, jų struktūrinis principas, visos esencijų substancijos, visos cheminės reakcijos, sąveikos su atomine substancija dėsniai ir pan. Šios technologijos atvers naujus nematomos tikrovės klodus, kurie daug gilesni negu atominė substancija ir kurie yra matomos, materialios tikrovės fundamentas. Žinoma, viską atskleidinėti pavojinga, tačiau gavus bent kelis naudingus sprendimus, būtų tikras naujų technologijų bumas.
Pradinis įspūdis, kas tai yra esencijų struktūrinės dujos, susidaromas pagal žinomus, su atomine substancija susijusius, reiškinius. Elektrostatikoje aprašomas elektrinis laukas yra vienas iš tokių reiškinių, kuris aprašomas C. Coulomb'o formule. Tai elektrinio krūvio formulė, kuri rodo elektrinio lauko stiprumą aplink krūvininką. Krūvininku gali būti atomas arba subatominė dalelė, kuri savo struktūra tiesiogiai sąveikauja su esencijomis ir sukuria ta sąveika pagrįstą aplinką aplink save. Materialios dalelės proporcijos santykyje su esencijos dalele gali būti nuo 1 / 1000 ik 1 / 100 000. Šiame rėžyje vyksta visa esencijų jūros fizika. Kitaip sakant, tai yra milimetras metre arba milimetras kilometre. Dėl šios priežasties, žiūrint top-down principu eterio laukas atrodo kaip homogeniška substancija, turinti vektorinių savybių, kurios vadinamos „komponentais". Imant makroskopinį lygmenį, tai esencijų struktūrinėse dujose kylantys elektriniai ir magnetiniai komponentai, kuriais pagrįstos elektrodinamikos technologijos. Komponentų yra daug daugiau, teoriniai kurių yra subatominiai; tačiau turi būti masė nežinomų komponentų, kurie nematuojami tik todėl, kad nesąveikauja su metalais, atomine materija. Pagrindinis klausimas atomo teorija pagrįstai technologijų civilizacijai, kaip nesinaudojant atominėmis substancijomis, kontroliuoti giliąsias esencijų reakcijas, kad būtų galima tiesiogiai valdyti eterio substanciją, nenaudojant atominės materijos pagrindu pagamintų techninių prietaisų. Žinomas kelias tik toks: atominė substancija - gravitacija - elektrinis laukas - magnetinis laukas - EM bangos - eterio struktūrinės dujos. Tai galima išreikšti poliarizuota struktūrine formule, kurioje yra I - III - II pozicinis išsidėstymas.
[ETERIS] [EM bangos] [magnetinis laukas] [elektrinis laukas] [gravitacija] [MATERIJA]
Iškėlus klausimą, kaip šioje sistemoje įsikomponuoja Higgso laukas ir Higgso bozonas, atsakymas paprastas: nėra Higgso lauko ir Higgso bozono, o yra tik Higgso savybė eteryje: naujo pavadinimo lauko kiekvienai to paties lauko savybei išradinėti nereikia. Higgso laukas yra tas pats eteris, arba struktūrinės esencijų dujos, kuriose visos į atominę substanciją įeinančios materialios dalelės įgauna masę. Higgso bozonas, yra struktūra atsirandanti iš esencijų kompozicijų, kuri panaši į subatominių elementarių dalelių atsiradimą iš bazinių eterio savybių. Norint suvokti, kaip tai vyksta tikrovėje, reikia ją suprasti ne iš materijos, bet iš eterio krypties. Padarius šį proveržį, civilizacija pasiekia archontinį lygmenį, tampa kosmine. Taip pat, žmogus sužino savo materialiosios fizinės dalies pilną paslaptį, nes energetinė gaublė yra pagrindinis pirmapradžio kūno komponentas, kuris turi visas tas savybes, kurios turimos esencijų ir atomų lentelėse, šių substancijų kuriamose sąveikose. Klausimą kokios kitų gaublių substancinės savybės kelti per anksti, pavyzdžiui, ar sumatorius sukurtas iš eterio klodo elementų, pirma reikia išžvalgyti išorinį pasaulį, išnaudoti visas jo dovanojamas technologijas. Kol žinomas tik mechanikos, chemijos, termodinamikos ir elektrodinamikos lygis, tol esame išsivysčiusi paviršiaus civilizacija, kurioje gnostinės sintezės hipostratoje galimybės neišplečia veiklos masto iki norimo dydžio.
Tai bazinės substratologijos žinios filognozijoje, kurios bus svarbios vystant technologijų rišlio koncepciją, kuri jau bus praktinė, apibrėžta „Naujo metodo principuose" kaip „Artimojo eterio tyrimai". Ši 2018 metais suformuluota koncepcija buvo atidėta ateičiai ir tik užuominose figūruoja „Filognozijos pradmenų" pirmame ir antrame tome. Praktikai laikas dar neatėjęs ir pirmoje „Baltojo drakono civilizacijos" dalyje bus tik užuomazgos. Ši tema dar numatoma nagrinėti 12 tome „Laksatiniai ekranai", tačiau daugiau informacijos nebus pateikiama iki 2033 metų. Eterio substancijų lentelė greičiausiai nebus atskleista niekada, nes tai jau kito šimtmečio klausimas, kuris jau yra po mano laiko, tai yra tuo rūpinsis kiti. Tai, ką čia viešinu, nesutampa su oficialia paradigma, tačiau reikia neužmiršti, kad oficialus mokslas rodo ne visą vaizdą, nes turi maskuoti archontų technologijas, kad lengvai padaromi techniniai sprendimai, turint žinių, gardų gyventojų sąmonėse būti neprieinami. Sakoma tik dalis tiesos, o visa kita yra melas, tad norint savo sąmonėje gyventi tiesoje, reikia tirti pačiam ir mąstyti savo galva. Kaip tai reikia daryti, iš dalies bus parodyta „Filognozijos pradmenyse".
Paskutinioji karta
Šiuo metu globalinį procesą valdančios ideologijos yra krikščionybė, komunizmas, nacizmas, transhumanizmas ir genderizmas. Šiame skyrelyje mane domins paskutinis judėjimas, kuris dominuoja viešame Vakarų pasaulio diskurse ir informaciniame kare: pasisako žmonės, esantys už šios ideologijos įvedimą į švietimo sistemą, kultūrą bei įstatymus ir pasisako aršūs priešininkai, kurie šią ideologiją laiko išsigimimu ir ankstesnės, tradicinės civilizacijos žlugdymu. Įprasta tvirtinti, jog tai „leftistinė" ideologija, kuri yra neomarksistinės pakraipos ir priešpastato jai krikščionišką, tautinį tradicionalistą. Šiame skyrelyje mano tikslas yra išsiaiškinti, kaip yra iš tikro ir kas tas „genderizmas" yra. Žodis „gender" anglų kalboje reiškia giminė, kuri yra gramatinė daiktavardžių forma, nepriklausanti nuo „daikto" biologinės giminės. Kalbant apie žmones, verčiama įvairiai, kaip „socialinė lytis", „socialinė tapatybė" ir pan.
Įprasta laikyti, kad lytis turi būti suprantama tik kaip biologinė, priklausanti nuo fizinių požymių, kurie, tariama, yra vieninteliai faktoriai, turintys formuoti lytinę tapatybę. Tačiau galima žiūrėti ir iš kitos pusės, iš psichologinės, kur tapatybę gali formuoti įvairūs socialiniai ir transocialiniai vaidmenys, kurie seksualiniame elgesyje yra atsiję nuo reprodukcijos. Akivaizdu, kad čia galimi du požiūriai: pirmas centruojasi ties biologine forma ir reprodukciniu elgesiu, kuris biologiškai įmanomas tik binarinis - vyras-moteris. Tačiau seksualumas - ne tik reprodukcinis, bet ir pramoginis, kuriame elgesys nebūtinai susijęs su giminės pratęsimu, bet daugiau su noru patirti malonumą, gauti pramogų. Sukūrus sekso industriją, kuri yra Vakarų pasauliui būdingas bruožas, išplito nereprodukcinis seksualinis elgesys, kuris pakirto binarinio lytinės tapatybės supratimo pagrindus ir reikalauja nustoti diskriminuoti nereprodukcinį seksualumą ir jo suformuotas tapatybes, kurios neprivalo būti binarinės. Taip buvo išvystyta netradicinė socialinės lyties doktrina, kuri sieja tapatybę ne su biologine funkcija, bet su visa seksualinio elgesio įvairove.
Dabar galima paklausti: koks tikslas seksualumą atskirti nuo reprodukcijos ir tapatybes daryti pramogines-psichologines? Manau, tam yra kelios priežastys: pirma - ekonominė nauda iš seksualinių paslaugų industrijos; antra - noras sumažinti gyventojų skaičių; ir trečia - bandymas reprodukciją technologizuoti, naudojant dirbtines žmonių dauginimo priemones, arba sukurti vergovę reprodukcijoje, kur šioje srityje dirbtų tam tikras socialinis vergų sluoksnis, o kiti tik pramogautų. Mano įsitikinimu, svarbiausios dvi priežastys, gyventojų skaičiaus mažinimas, vadinamas „skerdimu", angliškai „culling" ir naujų reprodukcijos technologijų įvedimas, kuriose bus kuriami dirbtiniai žmonės - be tėvų, be giminių ir pan. Ši tendencija rodo, kad norima suardyti genealoginę socialinę santvarką, kurioje kuriamos giminių genetinės linijos, konkuruojančios teritorijose dėl valdžios ir išteklių, šitaip kiekvienoje kartoje vis toliau pastumiant civilizacijos projektą, kuris yra tikrovės užkariavimas ir žmonijos veiklos mastų plėtimas.
Dėl šios priežasties į genderizmo vadinimą neomarksizmu žiūriu skeptiškai, nes jis labiau panašus į satanistinį transhumanizmą. Satanistinis dėl „skerdimo" koncepcijos, kuri populiari neonacistinėse satanistų sektose; o transhumanizmas todėl, kad siekiama gyventojus dauginti technologiškai, fermose ar fabrikuose, gyvulių veisimo principu. Jeigu marksizmas, komunizmas, su „neo" ar be, ir susijęs su šiomis sąvokomis, tai tik tolimuoju ryšiu, o su satanizmu ir transhumanizmu - tiesiogiai. Genderizmas yra ne kas kita, kaip humaniškas skerdimas, kur gyventojui leidžiama gyventi savo visą gyvenimą, bet jo linija užbaigiama uždraudžiant pratęsti giminę. Tai yra paskutinės kartos logika, kurioje dauginimuisi praradus prasmę, seksualumas tampa tik pramoginis, kuriam binarinis / biologinis apribojimas nereikalingas. Šio principo esmė tokia, kad jeigu tai paverčiama į globalinę ideologiją, tai „paskutinėje kartoje" gyvena tiek daug žmonių, kad šis principas turi būti padarytas santvarkos norma. Tai reiškia, kad platinamas hedonistinis seksualinio elgesio supratimas, kur normalizuojamos pačios įvairiausios malonumo formos, kuriose reprodukcinis formatas pilnai išformuotas ir tapatybės tampa nuo jo pilnai nepriklausomos. Suveši įvairios naujų tapatybių klasifikacijos, kurias galima plėsti iki kelių šimtų, priklausomai nuo to, kokios hedonistinio seksualinio malonumo preferencijos. Čia įžengia sekso pramonė, kuri šiuo metu planetoje klesti tikru klestėjimu, siūlant filmus, VR, žaislus, lėles ir įvairias kitokias patirtis. Jos dar labiau išplečiamos pradėjus kurti 3D ir VR hologramas, kuriamas su dirbtiniu intelektu, kurio produkto kokybė nesiskiria nuo tikrovės, ypač virtualios realybės akiniuose. Kol kas visa tai naujovės, nes dabartinės kartos yra slenkstinės kartos, peržengiant iš vienos eros į kitą, tačiau jaunesnėms kartoms tai bus ne tik egzotiška patirtis, bet ir tikra gyvenimo forma, kuri bus pilnai įdiegta į jų psichiką. Dėl šios priežasties, binarinis reprodukcinis seksualumas nyksta ir plinta „iškrypimai" ir „išsigimimai".
Ką reiškia šis režimo pakeitimas - akivaizdu: tai nėra kokia nors savivalė ar užgaida, tai natūrali civilizacijos raidos pasekmė, kur su naujų technologijų ir ideologijų atsiradimu, išsigimsta socialiniai, gamybiniai ir politiniai santykiai ir to pakeisti neįmanoma, nebent sugebėtum apriboti technologijų plėtrą. Neatsisakant naujų technologijų, dirbtinės tikrovės invazijos, holograminių metavisatų ir ekosistemų plėtros, šio seksualumo išlaisvinimo sustabdyti bus neįmanoma. O jeigu taip, tai turi būti reformuojamas švietimas ir teisinė sistema, kurios turi pasivyti tikrovę, kol ji nepavirto nekontroliuojama anarchija ir banditizmu. Genderizmas ateina ne iš Rytų, bet iš Vakarų ir čia yra vakarietiško globalizmo atmaina, kuriam kiti režimai priešinasi, turėdami savo teokratines ar politines monarchijas, kurios vis dar gyvena ankstesnėje civilizacijos vystymosi fazėje ir nesupranta arba nenori matyti kas artinasi. Kai sakoma, jog genderizmas yra neokomunizmas arba neomarksizmas, norima nukreipti dėmesį į Rytus, nes šios sąvokos asocijuojasi galvoje su Sovietų Sąjunga, tačiau kryptis yra Vakarai, kurie nekrikščioniški elite - labai seniai. Tai yra satanizmas, įvairios Šėtono bažnyčios ir sektos, ir transhumanizmas, arba žmogaus technologinio patobulinimo ideologija. Ši idėja susijusi su auksinio milijono koncepcija, kuris bus aptarnaujamas vergų klasės; o ankstesnė civilizacija bus „perkrauta". Tai šiuo metu populiari vadinamoji „didžiojo perkrovimo" doktrina, susijusi su „skerdimo" idėja ir reprodukcijos technologizavimu, skaitmenizacija, žmonių internetu, kiborgizavimu ir pan. Tam reikia nušluoti visas atsilikusias ideologines imperijas, palikti Vakarų elitą, „auksinį milijoną", aptarnaujantį personalą valdomą su pilna proto kontrolę, ištrinti visą istoriją ir sukurti naują formą, kuri išvaliusi visus kultūrinius šiukšlynus, galėtų siekti pagrindinio tikslo - begalinio technologinio progreso.
Galima nesunkiai numanyti, kad viskas, kas šiuo metu vyksta Vakarų pasaulyje, juda kaip tik šia kryptimi, tik pradinėmis, užmaskuotomis formomis, ideologiškai pagražinta ir humanizuota propaganda. Tikrovė, deja, yra daug žiauresnė, tačiau norint ją pamatyti ir suprasti, reikia matyti globalinį civilizacijos vaizdą ir žinoti jos struktūrines formules. Ankstesnis pasaulis vadinamas „Dievo bažnyčia" pasidarė sunkiai įmanomas dėl per didelio žmonių skaičiaus, kurio planeta neišmaitina; technologinės pažangos, kuri ardo ir teršia ekosistemas, vykdo invaziją į žmonių psichikas, iškreipia jas iš natūralaus kelio. Elito noras yra sutvarkyti šią betvarkę, kuri kyla iš psichologinės ir technologinės anarchijos, nes ji neatves žmonijos prie jokio rojaus. Sutvarkyti, žinoma, galima tik kitų sąskaita, ir čia bus nugalėtojai bei pralaimėtojai, kurių tarpusavio kova bus didelių politinių, socialinių ir karinių įtampų šaltinis. Todėl kovoje už būvį spręsis, kas prasitęsia į ateitį, o kas lieka istorija taip sukuriant dviejų tipų socialinius sluoksnius: paskutiniosios kartos ir auksinių. Paskutinė karta yra apdovanojami hedonizmu ir pramogomis, o auksiniai turi saugoti savo statusą, kad neprarastų bilieto į ateitį.
Iš šio samprotavimo matosi kokie yra psichologiniai / ideologiniai tipai Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje: auksiniai žmonės, turintys bilietą į ateitį - jie už genderizmą, padeda platinti šią ideologiją; paskutinė kartą - įvairios nebinarinės lytinės tapatybės žmonės, kurie turi hedonistinių malonumų gyvenimą, „iškrypėliai"; ir „pažangos" priešai, tradicionalistai, kovojantys už tradicinės šeimos neliečiamumą.
kodėl paskutinioji karta paskutinioji?
pritariu iš esmės viskam, ką parašei.. nesutinku dėl per didelio skaičiaus žmonių, kuriuos neišmaitina planeta.. manau, teigiama, kad per daug žmonių, nes elitui sunku tampa kontroliuot suvaldyt tokią masę.
Tiesos saulė
Civilizacinio psichovektoriaus analizei sątvarologijoje reikalingos priemonės paaiškintos istorijos sigile, kuriame tikrovė rodoma kaip turinti dvi kryptis, žiūrint iš sąmonės vidaus: istorinio laiko tiesės, rodančios šiame pasaulyje įvykstančių įvykių chronologinę seką, logiką ir archetipus; ir transcendencijos metafizinės erdvės, iš kurios išnyra gyvybė, pragyvena savo laikiną gyvenimą ir vėl panyra į tamsą. Istorinė realybė sąmonei yra išorinis pasaulis, kuris turi būti įdiegtas, inkorporuotas į proto sandarą ir yra ne kas kita kaip istorijos procesą formuojančių institucijų kuriama dirbtinė struktūra. Pati sąmonė, kaip metafizinė tikrovė, surišta su transcendencija, kuri yra išorinis žmogaus kūrimo fundamentas, ateinantis iš anapus. Mažąja kelione vadinama ta didžiosios, metafizinės kelionės dalis, kuri dalyvauja šiame pasaulyje, jo kuriamame istoriniame ir civilizaciniame procese: joje žmogus įsipaviršina, išeina laikinam gyvenimui istorijoje, ir vėl išsipaviršina, panirdamas į transcendenciją. Toks žiūrėjimas yra neistorinė žmogaus samprata, kurioje istorinis gnostinis implantas yra išorinė dirbtinė struktūra, kuri metafizinei gelmei suteikia tik išorinę, paviršinę formą, tačiau neveikia gelmės ir esmės. Ryšys su istorija gali būti stiprus ir silpnas, priklausomai nuo to, kiek indoktrinuota sąmonė, koks žmogaus savarankiško mąstymo pajėgumas ir ar gyvena laisvoje visuomenėje ar autoritarinėje. Kraštutinis variantas - pilnas išsiėmimas iš istorijos, jos kolektyvinių projektų ir gyvenimas savo nepriklausomo gyvenimo turint tik su artimiausia aplinka susijusias paprotines socialines formas. Radikalus atvejis yra atsiskyrėlio gyvenimas, kuris atsisako net gimininės aplinkos ir pilnai išsiima iš ideologinių, civilizacinių ir istorinių formų, atsisakant net tautinės / kalbinės personos. Toks stilius būdingas religinei pasaulėžiūrai ir religinėms organizacijoms, kurios tokią formą įpavidalina kaip vienuolio gyvenimą. Kiti savo istorinės misijos neatsisako ir nori vienokiu ar kitokiu būdu prie jos projektų prisidėti. Kaip žmogus prisideda priklauso nuo to, kokia jo mažosios kelionės vaivorykštėje, kertančioje laiko tiesę, įpavidalinama egzistencinė forma. Yra tokios pagrindinės formos: giminės pratęsimas, darbas, valdžia, kūryba, tyrinėjimas, garbinimas. Išnirdamas iš transcendencijos žmogus gali atsinešti į šį pasaulį metafizinę misiją arba jį gali darbu apkrauti istoriją ir civilizaciją prižiūrinčios institucijos, kad išnaudotų istorijos vystymo tikslui.
Kalbant apie filosofo gyvenimą, matosi, kad pagal parodytą logiką yra du filosofijos ir filosofo tipai: vienas kuria istorinį projektą ir yra istorinių institucijų darbuotojas, turintis mokslininko statusą ir tikrovės arba paveldo tyrinėjimo užduotį; o kitas yra tikra, autentiška, neinstitucinė egzistencinė forma, kuri savo mažąją kelionę atiduoda metafizinei misijai - įsigilinti į egzistencinę gelmę, suprasti žmogaus ir tikrovės paslaptį ir įvesti šią metafizinę perspektyvą į istoriją kaip palikimą. Tam reikia atsistoti anapus istorijos ir jos projekto, atsisukti į metafizinę žmogaus gelmę ir supratus šios tikrovės paslaptį, palikti supratimo istorinį įspaudą savo filosofinėje kūryboje. Tam nebūtina būti specialistu, turėti institucijų leidimą ar licenciją, vykdyti istorijos vaizdinio kontrolės instrukcijas - vienintelis orientyras yra maksimali tiesos sąmonė ir sąžinė šviesos arkoje pasirodančios informacijos atžvilgiu. Kadangi visa tai vyksta individualioje sąmonėje, individualiame pasaulyje, kurio objektyvumas ir universalumas pasiekiamas tik gnostinio implanto forma, vadinamo objektyvumo pertvara, filosofai ir jų filosofijos visada individualios, atspindinčios jų asmeninį žvilgsnį į realybę, todėl dažnai istorijos procesą formuojančių institucijų nepriimamos, nes istorija sątvare turi kurti objektyvaus pasaulio, vadinamo tikrove, iliuziją. Pavyzdžiui, „Filognozijos pradmenyse" vykdomo tikrovės tyrimo asmeninė forma yra vadinama Mockuva, nes viešinamas pasaulis turi mano asmenybės atspaudą, nes visas mano sątvaras esu Aš, kuris visus kitus mato iš šios perspektyvos. Vadinasi metafizinio pasaulio atskleidimas yra ne kas kita, kaip savęs tyrinėjimas, vis geresnis savęs supratimas, savo pasaulio išraiška. Tai galioja ne tik man, bet visiems; o žmonės, kurie galvoja kad jie gyvena objektyvioje realybėje, iš tikro turi tik stipriai suformuotą istorijos / civilizacijos gnostinį implantą, sukurtą gyvybės kontrolės institucijų. Istorijos projekte šis individualumas ir asmeniškumas gali būti slopinamas, nuvertinamas, niveliuojamas, sukuriant istorinio laiko tiesės gnostinį implantą, kuriame tave padaro tik vienu įvykiu iš daugelio begaliniame progrese, kuris tave tavo sąmonėje padaro iliuziškai mažą ir nereikšmingą. Tačiau faktas tas, kad tiesė yra dirbtinis konstruktas ir ta masė, kurioje tave nori ištirpdyti, egzistuoja tik protiniame vaizdinyje. Kiekviena dabartyje esanti egzistencija daug didesnė negu ją bando pavaizduoti istorijos gnostinio implanto kūrėjai.
Šiame metafiziniame vaizdinyje, kuriame esu tik Aš ir mano pasaulis, kuriame nėra istorijos tiesės, kaip statistinių vienetų masėje išdėliotų įvykių chronologijos, individuali kūryba veikianti skersai istorijos yra pagrindinis gyvenimo kaip didžiosios kelionės principas, kurio tikslas suprasti, išsivystyti ir palikti šį pasaulį iškeliaujant į aukštesnę tikrovę, kuri yra virš šio primityvaus egzistencijos proceso, kuriame sąmonė apribota, įstatyta į santvarkos rėmus, turi vykdyti paskirtą funkciją, būti naudinga istorijai. Savo metafizinį gyvenimą paskyrus kūrybai, vienintelis prie šiapusybės rišantis noras yra palikimo perdavimas, kad kiti žmonės perėmę paveldą, galėtų pasinaudoti metafiziniais pasiekimais savo gyvenime, lengviau suprastų tikrovės paslaptį ir savo kelionę keliautų reginčiu, o ne aklu keliavimu, istorijos gnostinio implanto suformuotose iliuzijose. Šios kelionės tikslas - suprasti istorijos sąmokslą, kad tai ne objektyvi tikrovė, o režisierių kontroliuojamas spektaklis, kuris nori suvilioti, įtraukti ir pasiimti iš egzistencijos maksimalią naudą. Ta nauda yra darbas, giminės pratęsimas, ideologinė, istoriją aptarnaujanti, kūryba, tyrinėjimas. Šie užsiėmimai įmanomi ir kaip autentiška saviraiška, kaip tikras gyvenimas, pašaukimas ar misija, tačiau galima ir vergovė kontrolės institucijai, kuri tik valdo gardą, formuodama civilizacinius, kultūrinius ir mitologinius psichovektorius. Filognozija yra pilnai anapus tokios tikrovės, todėl tai yra Mockuva, kuri gali būti priimama kaip paveldas ir perdavimas, nes šioje kūryboje galima išskaityti metafizinius transcendencijos ženklus. Žinoma, rašau savo individualiu, nestandartiniu stiliumi, bet tik todėl, kad aš esu individuali egzistencija, kuriai kūryba nėra institucijų užsakomas „darbas". Koks bus perdavimo, arba tradicijos, poveikis - sunku pasakyti, tačiau tikiuosi, kad mano kūriniai paliks bent kokį įspaudą šiame pasaulyje. Taip pat, mano palikimas suvoktinas ankstesnio paveldo prasme, kuriame savo ženklus paliko kitų žmonių metafizinės patirtys, tyrinėjant savo didžiąją kelionę ir nuotykį istorijoje. Ar yra tikslinga nusiasmeninti, deindividualizuotis, susistorinti, tapti metodu ir procedūra - nežinau. Taip idėjos galbūt paplistų plačiau, būtų populiaresnės ir priimtinesnės, tačiau toks principas yra institucinio mokslininko kelias, kuris yra istorinio proceso aktorius, savo sąmonę ir projektą atidavęs istorijos konstrukto iliuzijų formavimui visuomenėje. Mano aprašomas principas yra vertikalus, jeigu istorinio kontinuumo tiesę laikysime horizontalia. Tokių žmonių kaip Aš yra labai daug, tiek „vienas šalia kito" prasme, tiek „vienas po kito". Ryšys tarp visų šių žmonių yra ne „istorija" ar „idėjų istorija", bet palikimas, paveldas ir perdavimas, arba tradicija. Perdavimui vykstant sklandžiai kaupiasi didelė masė paveldo, kuris tyrinėjamas, apmąstomas, įsisavinamas, tačiau jeigu perdavimas sutrinka, paveldas nunyksta ir tikrovės supratimas turi būti atstatomas filosofų egzistencijose iš naujo. Pavyzdžiui, tokia yra baltiškos kultūros tradicija, kuri labai sutrikusi, todėl, tikrovės sampratas naujomis ir senomis formomis reikia atstatyti per naują dvasinį sąlytį su tikrovės gelme.
Filognozijoje iš visų filosofinio paveldo turtų išsirinkti keli svarbūs metafiziniai, autentiški atvejai, pradedant Jėzaus iš Nazareto atveju, gnosticizmo judėjimu, ir baigiant F. Nietzsches palikimu bei A. Šliogerio kūryba iš dabartinių laikų, kurie persikloja su mano gyvenimu. Šie žmonės savo kūryboje buvo ašiniai, metafiziniai įvykiai, kurie buvo ne propagandiniai, istoriniai projektai, sukurti valdžios instancijų, bet tikri atvejai, tikras, autentiškas gyvenimas, kuris buvo nesuvaidintas transcendencijos bylojimas. Yra daug atvejų, kurie nėra autentiški, nes yra tik institucijų sukurti projektai, kurie skirti procesų populiacijoje kontrolei, o ne tiesos sakymui. Dėl autentiškumo ir sąžiningumo, tokie „antro tipo" filosofai - daug įdomesni už pirmo tipo filosofus, kurie tik aptarnauja valdžią ir jos istorinį projektą. Neretai kūryba būna mišri, kai į vieną visumą susipina ir istorijos proceso valdymo idėjos, ir autentiškos metafizinės patirties pėdsakai, gyvenime atsisakius rinktis kraštutinius variantus, kurie iškeičiami į aukso vidurio principą. Tačiau metafizinės viršukalnės visada yra nepriklausomi protai ir nepriklausomi kūrėjai, kurie peršoka savo metafiziniu aukščiu net valdžios žmones, esančius aukščiausia kontrolės instancija. Dėl to jie arba priimami, arba atmetami, priklausomai nuo galimybių tokį kūrėją panaudoti istorijos proceso formavimui ir proto kontrolei. Istorijoje žmones norima paversti vienetų seka ir mase, kuri gamina bendrą vidaus produktą; svarbiausiu egzistenciniu tipu siekiama turėti reprodukcijos, darbo, tyrimų, ideologinės kūrybos ir neautentiško garbinimo kontrolės sistemos lyderius, formuojančius istorijos ir civilizacijos kognityvinius implantus. Tačiau istorijai pavyksta užgrobti ne visus gyvenimus, tada tiesos saulė nušvinta pro ideologinės sąmonės miglą.
karta paskutinioji todėl, kad tokia logika yra pabaigos istorijoje logika, paskutinė karta. Bet tai nereiškia, kad būtinai tiesiogiai, galima suprasti kaip paskutinė epocha. Jeigu vis daugiau žmonių atsisako prasitęsinėti, jie yra pabaiga genealoginėje linijoje.
Mockuvos ontologiniai sluoksniai
Pagrindinė šviesos arkos teorija naudoja sievos modelį, kuris yra kiekvieno žmogaus psichikos psichovektoriaus pagrindas. Visi psichovektoriai yra subjektyvūs, nes yra individualaus, vidinio pasaulio psichinės energijos išraiška, tačiau ant individualumo sluoksnio sievoje uždedamas kolektyvinis įspaudas, kuris vadinamas tikrove, arba objektyviu pasauliu. Taip psichovektorius padalinamas į Aš-dalį ir Tikrovė-dalį. Tikrovė yra gnostinis implantas, kuris atsiranda dėl psichikos neurolingvistinio programavimo žodžiais, o psichika priklauso nuo įgimtos psichoformos, kuri būna indoktrinuota žodžiais ir ideologijomis, formuojant dirbtines tapatybes. Viena tokių tapatybių, arba kolektyvinių imprintų į individualų psichovektorių, yra tautybė, tautinė tapatybė, kurios pagrindas yra kalba. Dėl šios priežasties tikrovė skyla į dvi dalis, viena kurių yra įgimta, kaip „mano pasaulis", o kita įgyta, kaip „objektyvi tikrovė". Sąlyginai šias dvi realybes vadinsiu Mockuva, kuri yra individualiai susikurtas psichologinis pasaulis ir Lietuva, kuri yra implantuotas gnostinis kūnas, kaip neurolingvistinio programavimo valstybėje, naudojant švietimą ir istorijos kontrolės institucijas, rezultatas.
Mockuva yra autentiškas, originalus imprintas, o Lietuva - dirbtinis konstruktas, kuris yra valdžios primetimo ir kontrolės priemonė. Lietuva turi tokia keturias pagrindines gnostinių implantų diegimo ir neurolingvistinio programavimo kryptis:
1) tauta, kurios pagrindinis liepinys, ideologema yra patriotizmas;
2) valdžia, kurios pagrindinis liepinys yra paklusimas;
3) ekonomika, kurios pagrindinis liepinys yra darbas;
4) bažnyčia, kurios pagrindinis liepinys yra tikėjimas.
Į šias grupes žmonės organizuojasi įvairių idėjų pagrindu, kurios yra jų vienijimo priemonė. Yra žmonės kurie turi polinkį į bendruomeniškumą, jie yra tautos organizatoriai genealoginiu gimininiu / klaniniu pagrindu; kiti gyvenime nori valdžios, eina į politiką, kuria valstybę, tampa kunigaikščiais, karaliais, prezidentais, politikais; treti siekia turto, nori organizuoti „gamybos faktorius", todėl kuria verslus; ketvirti turi polinkį į dvasingumą, transcendencijos garbinimą, metafiziką, tad steigia religines bendruomenes, kuria transcendentinės realybės mitologijas. Individualus žmogus, asmuo, gali turėti polinkį į šias objektyvuotas idėjines kolektyvinių konstruktų priemones arba gali siekti išlikti autentiška egzistencija, kuriai sąveikai su realybe nereikia jokių tarpininkų ir svetimų ideologinių vaizdinių. Tada jis kuria savo pasaulį, kuris gali turėti filosofinį, religinį, ezoterinį formatą, kuriame matome autentiškos sąveikos su anapusiniu pasauliu pėdsakus.
Dėl šios priežasties, kaip jau sakiau, yra du filosofijos ir filosofo apibrėžimai: vienas yra tikrovės tyrinėtojas ir mokslininkas, dirbantis valstybės organizacijoje ir aptarnaujantis jos ideologinius poreikius; kitas - autentiško sąlyčio su tikrove siekėjas, turintis filosofinį stilių, kuriame tikslas susitikti su anapusine realybę, suvokti tiesą. Tam reikia peržengti visas iš išorės implantuotas nuostatas, kurios trukdo pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro, daro tam tikros organizacijos arba grupes ideologu ar agentu, tyrinėjančiu tikrovę dėl savanaudiškų paskatų. Tam reikia atsisakyti visų stabų ir vilionių, pasirenkant savo įsiveržimą į storiją iš transcendencijos susieti su tikra valdžia, turtu, dvasingumu, patriotizmu ir tiesa, kurie ne nuvalkioti, rutinizuoti, ritualizuoti ir tik vaidybiniai. Dėl šios priežasties iš Lietuvos ir Mockuvos reikia išeiti į šviesos arką ir pamatyti realybę tokią, kokią ją atveria juodoji liepsna: bežodę, laukinę, baugią ir svetimą. Tuomet ją galima įžodinti iš Mockuvos perspektyvos, kaip savo tikrovę, kurioje Kitas nėra šeimininkas; ir iš Lietuvos perspektyvos, kurioje šios tikrovės šeimininku yra valdžios arba tautos gnostiniai implantai, įdiegiami į sąmonę per intensyvų neurolingvistinį programavimą. Imant istorijos sigilą kaip pagrindą, valdžia kuria istorijos gnostinį implantą, kuris kuria tautinį / ideologinį psichovektorių ir yra žmonių organizavimo į valstybes pagrindas; bažnyčia kuria transcendencijos mitologijos pagrindu vienijamas organizacijas, kurios orientuotos į transcendencijos kryptį ir yra anapusybės apreiškimo troškimas; tauta stovi centre, kaip pagrindinis gyvybinio proceso geneologinio organizavimo pagrindas, kurio pagrindinė koncepcija yra šeima; ir visų šių elementų pragyvenimas priklauso nuo ekonomikos organizavimo, kuri primetama tautai, turinčiai gimdyti ir gaminti. Persiorientuojant į Mockuvą, gali būti iškrentama iš visų šių egzistencijos formų, tam, kad susitiktum su pirmaprade tikrove ir jos bylojimą išreikštum kūryba. Kitaip sakant, gyvendamas Lietuvoje - dirbi, Mockuvoje - patiri tiesos blyksnius ir filosofinę būseną, o šviesos arkoje tampi juodąja liepsna, kuri šiame įsikūnijime patiria žemutinės karalystės gyvūninės tikrovės egzistenciją iš Dievo perspektyvos.
Tikrovė gali būti nebūtinai draugiška, nes kažkam tavo gyvenimas yra išteklius, kuris suskaičiuotas, pamatuotas ir pasvertas. Tokie žmonės reiškia pretenzijas, rodo agresyvumą, meluoja, apgaudinėja, indoktrinuoja, prievartauja, žudo, vagia ir rodo visokį kitokį priešišką elgesį. Ši anapusinės tikrovės dalis suformuoja gnostinį implantą, arba tapatybių dalį, kurią galima pavadinti Šūduva. Tai visas tikrovės mėšlas, kuris braunasi į vidų, peržengia ribą, rodo aroganciją, pasipūtimą ir panieką, bet nori būti gerbiami, sveikinami, apmokami ir priimami. Šūduva yra išorinis blogis, sisteminis ir asmeninis, kuris daro poveikį likimui ir su kuriuo reikia skaitytis, jeigu nenori būti suvalgytas. Ši Šūduva gali ateiti iš visų krypčių: valstybės, verslo, bažnyčios ar tautos, su kuria tenka kovoti, kad neišmuštų iš balno ir nesugriautų gyvenimo. Su ja galima susidurti tiesiogiai ar netiesiogiai, atvirai ar slaptai, dideliu masteliu ar nedideliu. Kai kam taip nepasiseka, kad jie gyvenime patiria tikrą šūdų uraganą, nes tampa tiesioginiu ir atviru Šūduvos taikiniu. Tada, norėdamas išlikti, turi kovoti, siekdamas, kad Mockuva, Lietuva ar šviesos arka būtų apsaugotos nuo mėšlo invazijos. Galima paklausti, kaip šūduvos atsiranda? Manau, yra du šio perėjimo stiliai: a) Šūduva pereinant iš šviesos arkos į Mockuvą; ir b) Šūduva pereinant iš Mockuvos į Lietuvą. Pirmu atveju, tai neautentiška, iliuzinė, neteisingai tikrove užsikrovusi sąmonė; antru atveju, tai ideologija, indoktrinavimas, fanatizmas ar paprastas parsidavinėjimas.
Belieka paklausti, kur turi gyventi filognozas, turintis autentišką filosofinę patirtį? Nesunku suprasti, kad jeigu tai autentiška egzistencinė būsena, svyruojama tarp šviesos arkos ir Mockuvos, kurioje atsiveria realybė anapus gnostinių, neurolingvistinių implantų, Aš-pasaulyje, arba laukinėje, bežodėje būsenoje, kurioje grįžtama prie pirmapradžių metafizinių sumatų, esančių visų kultūrų ir mokslų pagrindu, reikalingų pradedant kūrybą nuo nulio, arba tiksliau nuo savęs. Aukštesnio lygio filognozija jau yra civilizacinio psichovektoriaus formavimas, į kurio arsenalą įeina istorinio archetipo kūrimas, metafizinis juodosios liepsnos kelionės mitas, pagrindinė sumatoriaus formulė ir įsisupimas į drakono akies atveriamą realybę tam, kad taptum tikrovės valdovu. Žinoma, tai ne tiek pradinė, kiek aukštoji filognozija, ir jai pagrindai padedami pirmapradėje būsenoje, nuo kurios pradedamas metafizinis gyvenimo nuotykis istorijoje. Aukščiausias lygis filognozijai yra pakilimas iki Lietuvos lygio, integruojant į kontrolės institucijas, tapus oficialia valdžios doktrina, kaip Jėzaus iš Nazareto idėjos tapo oficialia Romos Imperijos doktrina. Šis metafizinis atvejis turėjo tokią pačią struktūrą, kaip aprašyta šiame skyrelyje ir turi šviesos arkos sluoksnį bei Jėzuvos sluoksnį evangelijos ir gnostikų fragmentuose bei traktatuose. Po to tai tapo paveldu ir tradicija, kuri buvo integruota į imperiją ir Jėzuva pavirto Romos Imperija, Romos Katalikų Bažnyčios pavidalu. Kita vertus filognozijai gali grėsti ir nusiritimas į Šūduvą, tiek pirmu žemutiniu variantu, iš Mockuvos, tiek iš Lietuvos ideologijos lygio.
Angelų dienos antra dalis vadinama „Tautos likimas". Šis likimas gali būti suprantamas tiek iš Lietuvos gnostinio implanto perspektyvos, tiek iš Mockuvos, nes ontologiškai Lietuva yra Mockuvos vidinis pasaulis, kurį Aš perspektyva stebi kaip išorinį siužetą, kuriame renkasi dalyvauti ir angažuojasi arba atsiriboja. Šioje vietoje galimos dvi kryptys: pasinėrimas į istoriją ir joje ištirpimas, įsitraukus į istorijos mėsmalės verpetą; ir sugrįžimas prie savo autentiškos, amžinosios dalies, tampant tik per žiūroną žiūrinčia juodąja liepsna, kuri gyvena Lietuvą tik laikinoje kelionėje, kuriai užsibaigus iš jos liks tik blausus prisiminimas ir miražas.
"Filognozijos pradmenų" 8 tomas, baigiasi paviešintu paskutiniu skyriumi. Kai bus užbaigtas redagavimas ir maketavimas, visus tekstus galėsite parsisiųsti elektroniniame formate. Kitas tomas, šiame forume jau nebus viešinamas ir čia mano veikla yra uždaroma. Norintys sekti mano tolesnę veiklą, tai galės daryti puslapyje www.filognozija.com
8 tomo viršelis
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/03/virselis-01.jpg)
9 tomas vadinasi: D. Mockus, "Filognozijos pradmenys: juodoji liepsna", 2023.