Ar bijote to kas laukia musu po mirties?

[Vytiokas]

šiaip pats truputėlį bijau, neįsivaizduoju kas bus po mirties. Daug kas sako dabar reikia gyventi turiningai, elgtis gerai, kad po mirties, reinkarnacijos mums nieko blogo nenutiktų, bet kaip jau kažkas sakė, reikia gyventi taip kaip nori dabar, o negalvoti apie pomirtinį gyvenimą, kuris nežinoma ar yra. Kokia stengtis dėl pomirtinio gyvenimo, nežinant ar jis yra?

[paragraf 78]

Man šiuo klausimu patiko Paskalio mintis.
Tu turi dvi galimybes, gyventi taip lyg Dievas yra ir gyventi taip lyg jo nėra. Pirmuoju atveju jei numirsi ir Dievo nebus, tave visi atmins kaip gerą žmogų, antruoju atveju numirus jei pasirodys, kad Dievas vis tik yra, tada tau šakės (na čia aš savais žodžiais perteikiau jo mintį, kuri manau yra labai rimta)
Šiaip ar verta bijoti to kas neišvengiama?

[crystal]

Tu turi dvi galimybes, gyventi taip lyg Dievas yra ir gyventi taip lyg jo nėra.

Juk tikėjimo negali taip lengvai ir laisvai pasirinkti. Jei tiki, tai tiki, jei netiki tai netiki ir gaunasi toks kaip ir apgaudinėjimas. Čia tas pats, kas prisiverst įsimylėt.

[paragraf 78]

Čia kalbama ne apie tikėjimą, o apie gyvenimo būdą kurį pasirenki. Žmogus kuris gyvena taip lyg Dievas egzistutų gyvena kitokį gyvenimą ir nesvarbu jis tiki ar netiki.

[crystal]

Kaip galima gyventi netikint, bet elgtis kaip tikinčiam? Kame prasmė? Čia gaunasi toks kaip ir vietos rojuje užsipirkimas ? O ką dievas į rojų priims - sąžninigą ateistą, ar melagį "tikintį"? 

[omcikas]

Neseniai teko skaityti straipsni apie tai kaip siuo metu plinta religijos apie krikscionybe buvo parasyta, jog sparciausiai plinta Afrikos zemyne. Po straipsniu kazkas parase, jog normalu, nes i Dieva labiausiai tiki atisilikusios nuo civilizacijos, technikos ir mokslo  progreso, tautos. O siuolaikinis issilavines, su mokslu susipazines zmogus tokiom nesamonem netiki. Bet gal reiketu galvot taip, jog krikscionybe labiausiai plinta ten kur zmoniu jusles dar nera sugadintos ir kurie susipazine, supazindinti su religija lengviau atpazysta kasdieninius stebuklus ir taip dar labiau sustiprina savo tikejima?
    Jei siuolaikiskas pripazystantis tik mokslo stebuklus ateistas Petras nuvyktu antra kart gyvenime i Prancuzija ir ten sutiktu seniai nematyta vaikystes drauga Juoza, kuris Prancuzijoj pirma karta, pamanytu:- hm tu matai koks idomus SUTAPIMAS..ir apie Dievo kazkoki issikisima net nepagalvotu, taciau jei Petras pasiimtu skaiciuotuva ir paskaiciuotu kokia tikimybe tokiam ivykiui ivykti gautu kazka panasaus i 0,0000000000000....1proc kas reiskia, jog tokio ivykio tikimybe lygi beveik 0.. Ir tokiu kasdien ivykstanciu ''SUTAPIMU" visame pasaulyje ivyksta labai daug ar imanoma, jog visa tai tik paprastas atsitiktinumas? manau netgi siuolaikine matematika patvirtintu, jog tam ivykti turi buti kazkas kas isikisa is salies (Dievas, Kurejas). Butent todel, mano manymu Europoje ir visur kitur, kur gerai isvystytas, isaukstintas mokslas tikinciuju skaicius mazeja.. nes zmones prarade, sugadine  jusles nebepastebi, neatpazysta, nemoka ir nenori matyti vykstanciu stebuklu. To ko nepastebi,nemato gyvenimo islepintas europietis ar vakarietis, pastebi prabangos ir malonumu neapakintas, nesugadintas afrikietis.

[paragraf 78]

Kaip galima gyventi netikint, bet elgtis kaip tikinčiam? Kame prasmė? Čia gaunasi toks kaip ir vietos rojuje užsipirkimas ? O ką dievas į rojų priims - sąžninigą ateistą, ar melagį "tikintį"? 

Čia nekalbama apie apsimetinėjimą ir vaikščiojimą į bažnyčią tik dėl akių. Kalbama apie gyvenimo kokybę. Jei tu laikaisi dekalogo, užsiimi caritas darbais, myli savo artimą, tobuliniesi tiek dvasiškai tiek protiškai, tai gyveni taip lyg Dievas būtų.
Ir priešingai, jei gyveni tik hedonistinį gyvenimą, tai gyveni taip lyg Dievo nebūtų.

[Klebonas]

Kas laukia po mirties nebijau. Baisu tik pačio mirties proceso, bijau jog skaudės.

[Vagydarnuor]

Mirties nera ir negali buti. Jusu logines smegenys nori fakto? Toli ieskoti nereikia. Iseikit i miska, paziurekit kas buna is nuvirtusio medzio... nauja gyvybe kyla, samanos, sporai, grybai, velena, naujas medelis.. Ir taip visur fraktalo principu egzistuoja begalybe. Mes esame informacija, pasamone, kaip norit taip vadinkit, Po mirties tai ir liksim kiekvienas su savo hardu stosim pries evoliucijos teisma, ar grysim kaip grybas ar azuolas..

[Marius]

Iškur tokie drąsūs pareiškimai?ar jau gryžai iš anapus šampinjono pavidalu?

[inkognito]

O man neduoda ramybės tas atsitikimas Kaliningrado srityje 1970 metais kai buvau kareiviu ir pasiklydau tada poligone. Kai gerokai po vidurnakčio nutariau atsisėsti pailsėti po kažkoiu medžiu miško aikštelėje. Nežinau ar užmigau ar kaip vadinate mano astralas kažkur nuskrido bet girdėjau pokalbį kur kažkas liepė grįžti kažkam atgal ,nes miške pasiklydo rusų kareivis. Tas kažkas kam liepė grįžti pasakė,: gerai mes pasiversime vilkais ir iš jo teliks tik skuteliai. Tada tas kitas balsas pasakė:,- nereikia,jis toks pats vargšelis kaip ir jūs abudu.
Po to aš pamačiau tuos  du žmones artėjant link manęs, vienas buvo be rankos ir nešėsi po pažastimi  pjūklą o kitas turėjo už diržo užsikišęs kirvį. Aš lyg tai ir nemiegojau mačiau, kaip jie iš tolo artėja link manęs ir vienas iš jų garsiai sušuko-nemiegok nes sušalsi .... Tada buvo apie 21-22 laipsnius šalčio,o aš varęs nuo 4 vakaro su slidėmis buvau gerokai sušilęs, nes nuvariau nežinau kiek kilometrų,to poligono dydis yra virš 100 kilometrų.
Tada vienas priėjo prie manęs ir ištiesė ranką kad padėtų man atsistoti ant kojų,aš paėmiau ją bet nieko ore neužčiuopiau.... Teko pasiremti pačiam į  sniegą ir atsistoti. Tada jie man pradėjo aiškinti kaip išeiti iki artimiausios sodybos,aš nustebintas paklausiau o ar negalėčiau eiti su jais ir pernakvoti jų troboje,o rytoj grįžčiau atgal į dalinį.  Pirmasis iš jų paėjęs kokius dešimt žingsnių nuo manęs kažkaip savaime lyg ištirpo, o antrasis pasakė kad negaliu eiti su jais,ir  jeigu nenorės manęs naktį ten  įsileisti pasakyti kad aš nuo Jono ir Petro (vardų deja neįsidėmėjau) ir dar pasakyti tiems žmonėms, kad juos abu aplankysime neužilgo...
Dar kažko norėjau jo paklausti bet jis apsisuko paskui pirmajį žingtelėjo kelis žingsnius ir taip pat dingo,tarsi ištirpo naktyje šviečiant mėnuliui. Nepajutau kažkodėl jokios baimės, tada man viskas atrodė jog taip ir turi būti,bet bebaigiant išeiti iš to miško jų nurodyta kryptimi pastebėjau kaip kažkas perbėgo man kelią ir pamačiau vilką už kokių 20 žingsnių paskui pamačiau, kad jie mane apsupę ratu jų gal koks dvidešmt tik mačiau jų akis iš artimiausių krūmų blizgant prieš mėnulį.
Kažkodėl neišsigandau nei kiek o paėmęs slidininko lazdą prisidėjau prie peties ir pradėjau pliaukšėti delnais imituodamas šaudymą iš šautuvo,tada labai gailėjausi kad neturiu savo AKM o su savimi. Jie vienas po kito dingo
ir aš tada išsliuogęs į laukymę už kokio 100 metrų pamačiau ta sodybą. Kaip ir reikėjo tikėtis manęs vidun niekas nenorėjo įleisti kol nepasakiau tų dviejų vardų,tada atsidarė priemenės durys ir laukan išėjo diedas kokių 65 metų vienais kalsonais lankoje laikydamas kirvį,jis apčiupinėjo mane ir paklausė kur aš mačiau tuos žmones. Pasakiau kad už kokių 6 kilometrų nuo čia miške vienas buvo be rankos su pjūklu,kitas turėjo kirvį už diržo.
Pasakiau kad jie sakė kad ne už ilgo aplankys juos, nes  dabar jie negali,tik tada tas diedas įleido mane į trobą,o kai dar pasakiau kad aš ne rusas o lietuvis,tai gavau ir vakarienę ir švariai paklotą lovą.Prie stalo dar kartą turėjau viską smulkiai papasakoti kaip ten viskas buvo su tais vyrais miške,kuo jie buvo apsirengę ,kaip atrodė. Pasakyti ka nors Lietuviškai ir t.t. Šeimininkė pasiūlė man negrįžti atgal į dalinį ,o pasilikti pas juos,bet man tebuvo likę 3 mėnesiai tarnauti,todėl pasakiau kad geriau atbūti juos ir neturėti problemų su teisėsauga nors armijoje aš jaučiausi tik savotišku įkaitu. Ryte jie pakinkė arklį ir nuvežė mane į stotį o šeimininkė palydėjo mane traukiniu iki pat dalinio iki KPP. Ten mane sulaikė ir po kurio laiko perdavė bataliono atstovui. Kaip nekeista negavau net gaupvachtos už tokį nusižengimą.Pulko vadas pasakė, kad aš pats save nubaudžiau. Kai papasakojau viską kas atsitiko ten, ruseliai kokias dvi savaite vaikščiojo, kaip ausis suglaudę. Ta šeimininkė prieš atsisveikindama man pasakė kad tie mano sutikti vyrai miške buvo jos vaikai, kuriuos sušaudė rusai užėmę Karaliaučių 1944 metais ir jie tada  kaip tik buvo miške ruošti malkas....
Po dviejų savaičių jie atvažiavo manęs aplankyti,tačiau valdžia jų į dalinį jau neįleido.
Pasakykite tada kas ten su manimi kalbėjo miške,taip tiksliai nurodė vardus adresus,kodėl manęs nesudrąskė tada tie vilkai ir kodėl tame pokalbyje tos šmėklos su kažkuom ko aš nemačiau užsiminė apie tuos vilkus ir sudrąskymą?
Jei egzistuoja tokie dalykai kuriuos mačiau savo akimis nors ir neužčiuopiau rankomis,reiškia egzistuoja ir visa kitą. Šis atvejis manau su ateiviais tikai nieko bendro neturėjo,o gal aš klystu? Kas esate geras specas paaiškinkite.

[Vytautas]

inkognito kaip rašai viskas normaliai realiai tau taip ir galėjo nutikti. Tiesiog dar iki neseno laiko egzistavo 4d pasaulis gaubiantis mūsiškį ar persipynęs su mūsiškiu. O ten po žmogaus mirties klaidžiojo nesuirę likučiai. Kiek suprantu taip suorganizavo kitos civilizacijos. Per tą pasaulį jos valdė šį. Per tą pasaulį veikė magijos, ekstrasensai, agregorai. Aš labiau susidūręs su agregorų poveikiu. Tai taip pat super galinga jėga. Jei ne Dievų Tėvų ir mano Sielos apsaugos šio komentaro nerašyčiau. Kartojuosi kad dabar situacija iš esmės pasikeitusi. Tas 4d pasaulis, kaip ir kitos civilizacijos "išvalytos" iš mūsų visatos. Kas tau įvyko tada dabar negali įvykti.
To kas įvyks po mirties nebijau absoliučiai, net laukiu su nekantrumu. Turėčiau pamatyti savo tikrąją antrąją pusę - Sielą. Tai moteriška būtybė kuri mirties proceso metu turėtų pasitikti ir padėti pereiti anapus. Kai buvau komos būklėje savotiškai pajaučiau jos priartėjimą. Labai įdomiai mintimis pabendravome. Kiek dabar bendrauju su ją švytuoklės pagalba mes jau esam pasiruošę daugiau neįsikūnyti žemėje o kurti savo visatą. Mano siela žino kaip tai padaryti, nes absoliučiai visa informacija saugoma joje. Žodžiu dar truputi pasidžiaugti šiuo pasauliu ir keliauti vystymosi laipteliais toliau. Kai visiškai neegzistuoja mirties baimė ir gyvenimas čia yra puikus.

[paragraf 78]

Mirties nera ir negali buti. Jusu logines smegenys nori fakto? Toli ieskoti nereikia. Iseikit i miska, paziurekit kas buna is nuvirtusio medzio... nauja gyvybe kyla, samanos, sporai, grybai, velena, naujas medelis..

Deja ne iš medžio kyla nauja gyvybė, o tiesiog panaudojama medžio medžiaga kitos gyvybės plitimui, bet neatsiradimui ar juo labiau tęstinumui. Labai nevykęs pavyzdys sakyčiau.

[Vagydarnuor]

Nereikia taip gilintis, esme juk tokia, kad nuluzes medis neisnyksta, kiekviena jo materijos dalyte panaudojama vel i rata. Isivaizduok jei viskas zemeje butu melyna.. Tai melynos kaip ir nebutu, nes reiktu kitos spalvos, kad atskirtume. Taip ir su mirimu ir kitu jos poliu gymimu. Jei mirties butu galutinis taskas, tai mes jos nepastebetume. Kitaip sakant jei tu gyveni mintimis ir visas tavo gyvenimas mastymas tu niekada neatpazinsi kas tu esi ir tau mirtis gali atrodyt visiska pabaiga. Kai esi jaunas pastebi, jog kunas tvirtas ir gyvybingas, kai tau 50 pastebi, kad jis pavarges, letesnis, kunas pasikeite, BET stebetojas islikes, butent tas stebetojas ir yra esencija kuri sujungia tave,kaip butybe

[paragraf 78]

Čia jau sofizmas.
Mirtis nutinka tada, kai žmogaus organizmas nebetenka gyvybės. Tada jis pavirsta kažkuo kitu, tai nėra tas pats žmogus.