Krišna-bhakti: mūsų egzistencijos galutinis tikslas

[a.t.sielis]

Krišnos gimimas

Aukščiausioji Realybė, kuri yra asmeniška, yra amžina, be pradžios ir pabaigos, be ribų. Kuo Ji užsiima? Žaidžia amžinus dvasinius meilės žaidimus. Krišnos gimimas taip pat yra žaidimas, kai Aukščiausiasis tampa savo bhaktų, kurių meilės nuotaika yra tėviška/motiniška, naujagimiu. Kaip Saulė patekėdama neatsiranda, o nusileisdama neišnyksta, o tik dingsta iš stebėtojo akiračio, taip Krišna yra amžinas, negimstantis, nemirštantis, bet kai Krišna apreiškia Savo gimimo žaidimą, Jis sukuria tokį vaizdą, situaciją, kur Jis pasirodo kaip naujagimis, tarsi patekanti Saulė, kuri egzistuoja visados, bet tam tikru momentu po nakties tampa matoma stebėtojui.

Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada rašo:

In the Bhagavad-gītā the Personality of Godhead has declared that anyone who knows the principles of the transcendental birth and activities of the Lord will go back to Godhead after being relieved from this material tabernacle. So simply knowing factually the mysterious way of the Lord's incarnation in this material world can liberate one from material bondage. Therefore the birth and activities of the Lord, as manifested by Him for the welfare of the people in general, are not ordinary. They are mysterious, and only one who carefully tries to go deep into the matter by spiritual devotion can enter into the mystery and thus be relieved of all miseries of life. In other words, one gets liberation from material bondage. It is therefore advised that one who simply recites with sincerity and devotion this chapter of the Bhāgavatam describing the appearance of the Lord in different incarnations can have insight into the birth and activities of the Lord. The very word vimukti, or liberation, indicates that the Lord's birth and activities are all transcendental; otherwise simply by reciting them one could not attain liberation. They are therefore mysterious, and those who do not follow the prescribed regulations of devotional service are not entitled to enter into the mysteries of His births and activities.

https://vedabase.io/en/library/sb/1/3/29/

[a.t.sielis]

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura:

Šri Krišna apreiškia Savo amžinąjį gimimą tarnaujančios sielos, esančios virš bet kokių pasaulietinių ribotumų, grynajai pažįstančiajai esmei. Karalius Kamsa yra tipiškas agresyvus empirikas, kuris nuolat stebi ar kur nepasirodys Tiesa, kad Jį užgniaužtų, neduodant Jam laiko vystytis. Toks nuoseklios empirikų pozicijos tikrosios reikšmės įvardijimas nėra perdėtas. Materialistui transcendentinis kelia natūralų pasibjaurėjimą. Jis linkęs manyti, kad tikėjimas tuo, kas nesuvokiama, pagimdo dogmatizmą ir veidmainystę, kurie dengiasi religijos rūbu. Lygiai taip pat jis yra klaidingai įsitikinęs, kad tarp materialaus ir dvasinio nėra realios skiriamosios ribos. Šią jo iliuziją stiprina asmenų, turinčių tokią pačią nuomonę, teikiamos raštų interpretacijos. Leksikografiniai interpretuotojai irgi priklauso tokių asmenų kategorijai.
Leksikografinė intepretacija Kamsos yra laikoma tikruoju moksliniu raštų paaiškinimu, kuris idealiai atitinka Kamsos baimę ir pasibjaurėjimą, kurį jis jaučia transcendentiniam. Šie leksikografiniai interpretuotojai yra įdarbinami Kamsos, kad nuslopintų pirmąjį bet kokio tikro tikėjimo transcendentiniu galimą pasirodymą. Karalius Kamsa labai gerai žino, kad nors kartą leidus tikėjimui transcendentiniu augti, jis tikrai sugriaus visus Kamsos empirinius lūkesčius.
Tokiems nuogąstavimams yra istorinis pagrindas. Taigi, tam, kad būtų išlaikytas empirizmo dominavimas, būtina tuojau pat nuslopinti transcendentinę "ereziją", kai tik ji iš tikrųjų pradeda pasireikšti. Karalius Kamsa, vadovaudamasis šia tradicine baime, niekada nevėluoja imtis mokslinių atsargumo priemonių, siųsdamas empirinius raštų mokytojus, kuriuos remia žodynų ir gramatikos ištekliai bei visos empirinės subtilybės, kad iš pažiūros įtikinamais argumentais, kuriuos grindžia hipotetiniai principai, nuslopintų tikrąjį amžinosios religijos, atskleistos raštuose, aiškinimą. Kamsa yra tvirtai įsitikinęs, kad tikėjimą transcendentiniu galima veiksmingai nuslopinti empiriškai, jeigu imamasi greitų ir ryžtingų priemonių pačioje pradžioje. Jis priskiria ateizmo nesėkmę praeityje tokių priemonių nesiėmimui dar prieš teistinės "klaidos" išplitimą tarp "fanatiškos minios".
Tačiau Kamsos apskaičiavimai praleidžia esminius veiksnius. Kai Krišna gimsta, išaiškėja kad Jis geba sugriauti visus klastingus planus tų, kuriems Jis pats pranešė apie Savo atėjimą. Iš pažiūros priežasties neturintis tikėjimas, kurį rodo įvairaus amžiaus, lyties ir būklės žmonės, gali sugluminti visus aršius empirikus, kurie iš principo yra priešiški Absoliučiajai Tiesai, Kurio apsireiškimas yra visiškai nesuderinamas su empirizmo dominavimu. Tačiau jokios priešiškos empirikų, kurių valdžia iki to laiko atrodo visiškai įtvirtinta šio pasaulio paklydusių sielų protams, pastangos negali sulaikyti jokio asmens nuo visiško sekimo Tiesa, kai Jis iš tikrųjų apreiškia Savo gimimą grynoje pažįstančiojoje sielos esmėje.

[a.t.sielis]

Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygos "Jaiva-dharma", 14 skyriaus "Prameja: Šakti-tattva".

Sėdėdamas su dideliu entuziazmu Vrajanātha paklausė: "Prabhu! Vakar man sakėte, kad paaiškinsite trečiąją Daśa-mulos śloką. Aš karštai trokštu ją išgirsti. Būkite maloningas ir paaiškinkite man ją".

Tai išgirdęs Bābājī labai apsidžiaugė ir iš džiaugsmo pasišiaušusiais plaukais ėmė kalbėti:

parākhyāyāḥ śakter apṛthag api sa sve mahimani
sthito jīvākhyāṁ svām acid-abhihitāṁ tāṁ tri-padikām
sva-tantrecchaḥ śaktiṁ sakala-viṣaye preraṇa-paro
vikārādyaiḥ śūnyaḥ parama-puruṣo 'yaṁ vijayate

Daśa-mūla (3)

Nors Śrī Bhagavānas nesiskiria nuo Savo nesuvokiamos transcendentinės galios (parā-śakti), Jis turi savo nepriklausomą prigimtį ir norus. Jo parā-śakti susideda iš trijų aspektų - cit-śakti (dvasinės galios), jīva-śakti (ribinės galios) ir māyā-śakti (išorinės galios) - ir Jis visada įkvepia jas atlikti atitinkamas funkcijas. Ta para-tattva (Aukščiausioji Absoliuti Realybė), net ir atlikdama visas šias veiklas, vis tiek išlieka nekintama ir amžinai yra visiškai transcendentinėje Savo šlovės svarūpoje.

Vrajanātha: Brāhmaṇos teigia, kad brahmos pavidalo para-tattva neturi śakti, ir sako, kad Jo śakti pasireiškia tik Īśvaros pavidale. Norėčiau išgirsti Vedų išvadas apie tai.

Bābājī: Para-tattvos śakti pasireiškia visuose Jo pavidaluose. Vedose sakoma::

na tasya kāryaṁ karaṇaṁ ca vidyate
na tat-samaś cābhyadhikaś ca dṛśyate
parāsya śaktir vividhaiva śrūyate
svābhāvikī jñāna-bala-kriyā ca

Śvetāśvatara Upaniṣad (6.7-8)

Nė viena iš tos para-brahmos Paramātmos veiklų nėra žemiška, nes nė viena iš Jo juslių - pavyzdžiui, rankos ir kojos - nėra materiali. Taigi per Savo transcendentinį kūną Jis atlieka savo žaidimus be jokių materialių juslių ir tuo pat metu yra visur. Todėl niekas Jam net neprilygsta, ką jau kalbėti apie buvimą pranašesniu už Jį. Dieviškoji Parameśvaros galia, kuri yra viena, śruti aprašyta įvairiais būdais, tarp kurių svarbiausi yra Jo jñāna-śakti (žinojimo), bala-śakti (jėgos) ir kriyā-śakti (veiklos galios) apibūdinimai. Jos dar vadinamos atitinkamai cit-śakti arba saṁvit-śakti; sat-śakti arba sandhinī-śakti; ir ānanda-śakti arba hlādinī-śakti.

Kalbant apie cit-śakti apibūdinimą, sakoma:

te dhyāna-yogānugatā apaśyan
devātma-śaktiṁ sva-guṇair nigūḍhām
yaḥ kāraṇāni nikhilāni tāni
kālātma-yuktāny adhitiṣṭhaty ekaḥ

Śvetāśvatara Upaniṣad (1.3)

Tattva-jña ṛṣiai įsitvirtino samādhi-yogoje ir, persmelkti para-brahmos savybių, per šias savybes tiesiogiai suvokė Jo slapčiausias, vidines, transcendentines galias. Taip jie suvokė Bhagavāną, kuris yra visų priežasčių, jīvos, prakṛti (materialios gamtos), kālos (laiko) ir karmos pagrindas bei valdovas.

Apie jīva-śakti:

ajām ekāṁ lohita-śukla-kṛṣṇāṁ
bahvīḥ prajāḥ sṛjamānāṁ svarūpāḥ
ajo hy eko juṣamāṇo 'nuśete
jahāty enāṁ bhukta-bhogāṁ ajo 'nyaḥ

Śvetāśvatara Upaniṣad (4.5)

Yra dviejų tipų negimusios (aja) džīvos. Pirmojo tipo jīvos yra ajñānī, neišmanančios ir garbinančios Bhagavāno prakṛti. Ta prakṛti, kurios veikimo būdai yra raudonas, baltas ir juodas, taip pat yra negimusi kaip ir Bhagavānas. Tačiau antrojo tipo aja yra jñāniai. Jie įveikė neišmanymą, todėl visiškai atsižada tos prakṛti, kuria siekia mėgautis kiti.

Apie māyā-śakti:

chandāṁsi yajñāḥ kratavo vratāni
bhūtaṁ bhavyaṁ yac ca vedā vadanti
asmān māyī sṛjate viśvam etat
tasmiṁś cānyo māyayā sanniruddhaḥ

Śvetāśvatara Upaniṣad (4.9)

Paramātmā, kuris yra māyā-prakṛti (apgaulingos materialios gamtos) valdovas, sukūrė visus Vedų mokymus; specialias yajñas, tokias kaip jyotiṣṭoma, kurios atliekamos su ghi; įvairias vratų rūšis (pasninkus, aukojimus, atgailas); ir visa kita, kas egzistuoja praeityje, dabartyje ir ateityje, t. y. visą pasaulį, kurio aprašymas pateiktas Vedose. Visa tai sukūrė māyos Īśvara, o aja jīvos yra surištos Jo māyos.

Vedų mantra parāsya-śaktiḥ (Śvet, Up. 6.7-8) paaiškina, kad net aukščiausioje para-tattvos pakopoje egzistuoja transcendentinė śakti. Šios para-tattvos asmeninis pavidalas vadinamas Bhagavānu, o nirviśeṣa pasireiškimas - brahma. Niekur Vedose para-tattva neaprašoma kaip neturinti śakti. Tai, kas vadinama brahma, yra para-tattvos apraiška, o šią nirviśeṣa-brahmą taip pat apreiškia parā-śakti. Todėl nirguṇa-nirviśeṣa-brahmoje taip pat yra transcendentinė potencija. Vedose ir Upaniṣadose ši parā-śakti vienur vadinama svarūpa-śakti, kitur cit-śakti, o dar kitur - antaraṅga-śakti. Iš tikrųjų tokio vastu kaip brahma be śakti nėra; tai tik māyāvādžių įsivaizdavimas. Vedose saviśeṣa-brahma apibūdinama taip:

ya eko varṇo bahudhā śakti-yogād
varṇān anekān nihitārtho dadhāti
Śvetāśvatara Upaniṣad (4.1)

Nors Jis turi vieną spalvą, dėl savo asmeninės śakti Jis įgauna kelias spalvas (bhāvas). Jame egzistuoja daugybė spalvų, t. y. įvairios galių rūšys. Iš tiesų visas pasaulis yra Jame, nes Jis yra jo kūrėjas.

ya eko jālavān īśata īśanībhiḥ
sarvāl lokān īśata īśanībhiḥ

Śvetāśvatara Upaniṣad (3.1)

Tas, kuris yra viso pasaulio Īśvara, yra vienas vienintelis, ir Jis yra māyos, kuri yra tarsi tinklas, į kurį įsipainiojusios jīvos, Viešpats. Jis reguliuoja visą pasaulį pasinaudodamas savo aiśī śakti.

Dabar atkreipk dėmesį, kaip para-tattva niekada nebūna be Savo śakti. Para-tattva visada yra iš savęs šviečianti ir iš savęs apsireiškianti. Vedų mantros taip apibūdina tos iš savęs apsireiškiančios tattvos tris śakti rūšis:

sa viśvakṛd viśvavidātma-yonirjñaḥ.
kālakālo guṇī sarvavid yaḥ
pradhāna-kṣetrajña-patirguneśaḥ
saṁsāra-mokṣa-sthiti-bandhahetuḥ

Śvetāśvatara Upaniṣad (6.16)

Tas Paramātmā yra visažinis ir pasaulio kūrėjas. Jis yra gimęs iš Savęs (ātmā-yoni), kālos (laiko) valdovas, visų žinotojas, pradhānos (māyā) Īśvara ir visų kṣetrajñų (jīvų) Īśvara. Jis kupinas visų transcendentinių savybių ir yra anapus visų materialių savybių, tačiau Jis yra jų valdovas. Jis suriša jīvas saṁsāroje, įkurdina jas jų padėtyse ir išlaisvina iš jos.

Ši mantra apibūdina tris parā-śakti būsenas. Žodis pradhāna reiškia māyā-śakti, žodis kṣetrajña - jīva-śakti, o apie cit-śakti užsimenama žodžiu kṣetrajña-pati. Māyāvādžiai aiškina, kad brahma - tai para-tattvos būsena be śakti, o Īśvara yra šios būsenos su visa śakti, tačiau ši doktrina yra tiesiog prasimanymas. Iš tikrųjų Bhagavānas visada turi visą śakti. Śakti yra visuose Jo aspektuose. Jis amžinai yra Savo svarūpoje, ir nors toje svarūpoje Jis turi visą śakti, Jis Pats išlieka Aukščiausiasis Asmuo, kupinas Savo nepriklausomos valios.

Vrajanātha: Jei Jis visiškai susijęs su śakti, Jis veikia tik śakti padedamas. Tuomet kurgi Jo nepriklausoma prigimtis ir norai?

Bābājī: Śakti-śaktimator abhedaḥ - pagal šį Vedāntos teiginį, śakti (galia) ir śaktimān puruṣa (Aukščiausiasis Asmuo, kuriam priklauso visa śakti) yra neskirtingi. Darbas rodo śakti įtaką, t. y. visi darbai atliekami tik śakti pagalba. Tačiau noras atlikti darbą yra śaktimān požymis. Žemiškas materialus pasaulis yra māyā-śakti darbas, visos jīvos - jīva-śakti darbas, o cid-jagat (dvasinis pasaulis) - cit-śakti darbas. Bhagavānas įkvepia cit-śakti, jīva-śakti ir māyā-śakti užsiimti atitinkama veikla, tačiau Jis Pats tebėra nirvikāra (neprisirišęs ir nepaveiktas).

Vrajanātha: Kaip Jis gali išlikti nirvikāra, kai veikia pagal Savo nepriklausomą norą? Iš tiesų būti apimtam nepriklausomo troškimo (sva-icchāmaya) reiškia, kad Jis patiria vikārą (transformaciją).

Bābājī: Nirvikāra reiškia būti laisvam nuo bet kokių materialių transformacijų (māyika-vikāra). Māyā yra svarūpa-śakti šešėlis. Māyos veikimas yra tikrovė, tačiau tai nėra amžina tikrovė. Todėl para-tattvoje māyos defekto nėra. Vikāra, esanti Śrī Hari Jo norų ir žaidimų pavidalu, yra ne kas kita, kaip aukščiausia premos apraiška. Tokios nuostabios transcendentinės įvairovės apraiškos egzistuoja advaya-jñāna Bhagavāne. Nepaisant to, kad Savo troškimu per māyā-śakti Jis sukūrė materialųjį pasaulį, ši cit prigimtis išlieka amžinoje, nenutrūkstamoje egzistencijoje. Māyā neturi jokio ryšio su nuostabia, įvairialype Bhagavāno līlā dvasiniame pasaulyje. Tačiau jīvos, kurių intelektas dėl māyos įtakos tapo bukas, galvoja, kad nuostabi dvasinio pasaulio įvairovė yra tik dar vienas māyos reikalas.

Sergantis gelta viską mato geltonai, o tas, kurio akis dengia debesys, mano, kad saulę taip pat dengia debesys. Panašiai ir tie, kurių intelektas māyika, įsivaizduoja, kad transcendentiniai vardai, pavidalai, savybės ir pramogos taip pat yra māyika. Esmė yra tokia, kad māyā-śakti yra cit-śakti šešėlis, todėl įvairovė, aptinkama dvasinėje veikloje, atsispindi ir māyos veikloje. Įvairovė, pastebima māyā-śakti, yra cit-śakti aptinkamos įvairovės žemesnis atspindys, arba šešėlis, todėl, nors šios dvi įvairovės rūšys iš pažiūros panašios viena į kitą, iš tikrųjų jos yra visiškai priešingos.Paviršutiniškai žiūrint, žmogaus atspindys veidrodyje atrodo toks pat kaip ir jo kūnas. Tačiau atidžiai patyrinėjus paaiškėja, kad jie yra visiškai priešingi, nes vienas yra kūnas, o kitas - jo atspindys. Įvairios kūno dalys atspindyje atrodo priešingos: kairė ranka yra dešinėje pusėje, o dešinė - kairėje; kairė akis yra dešinėje pusėje, o dešinė - kairėje. Panašiai dvasinio ir materialaus pasaulio įvairovė paviršutiniškai atrodo tokia pati. Tačiau, žvelgiant subtiliai, jos yra priešingos viena kitai, nes materiali įvairovė yra iškreiptas transcendentinės įvairovės atspindys. Todėl, nors iš pažiūros esama tam tikro panašumo, vis dėlto savo esme jos skiriasi. Tas nepriklausomas Aukščiausiasis Asmuo, kuris veikia savo meilia valia, yra māyos valdovas. Jis laisvas nuo bet kokio māyika virsmo, o per māyą Jis įgyvendina Savo tikslus.

Vrajanātha: Kuri iš Śrī Kṛṣṇos śakti yra Śrīmatī Rādhikā?

Bābājī: Kadangi Śrī Kṛṣṇa yra pilnutinė śaktimān-tattva, Śrīmatī Rādhikā yra Jo pilnutinė śakti. Ją galima vadinti pilnutine svarūpa-šakti. Kad galėtų įgyvendinti ir mėgautis Savo līlā, Śrīmatī Rādhikā ir Kṛṣṇa yra amžinai atskiri, tačiau Jie taip pat yra amžinai neatskiriami, panašiai kaip muskusas ir jo kvapas yra tarpusavyje neatskiriami, bei ugnis ir jos karštis negali būti atskirti vienas nuo kito. Ta svarūpa-śakti, Śrīmatī Rādhikā, turi trijų rūšių veiklos galią (kriyā-śakti). Jos vadinamos: cit-śakti, jīva-śakti ir māyā-śakti. Cit-śakti dar vadinama vidine galia (antaraṅga-śakti), māyā-śakti - išorine galia (bahiraṅga-śakti), o jīva-śakti - ribine galia (taṭastha-śakti). Nors svarūpa-śakti yra viena, Ji veikia šiais trimis būdais. Visos svarūpa-śakti amžinos savybės pilnai pasireiškia cit-śakti galioje, nežymiai pasireiškia jīva-śakti galioje ir iškreiptai pasireiškia māyā-śakti galioje.

Be mano aprašytų trijų kriyā-śakti (veiklos galios) rūšių, svarūpa-śakti taip pat turi dar tris kitas veikimo rūšis, pavadintas hlādinī, sandhinī ir saṁvit. Daśa-mūloje (4) jos apibūdintos taip:

sa vai hlādinyāś ca praṇaya-vikṛter hlādana-ratas
tathā samvic-chakti-prakaṭita-raho-bhāva-rasitaḥ
tathā śrī-sandhinyā kṛta-viśada-tad-dhāma-nicaye
rasāmbodhau magno vraja-rasa-vilāsī vijayate

Yra trys svarūpa-śakti funkcijos: hlādinī, sandhinī ir saṁvit. Kṛṣṇa amžinai lieka paniręs į hlādinī-śakti praṇaya-vikāra. Dėl saṁvit-śakti sukeltų slaptingų bhāvų Jis nuolat nusiteikęs kaip rasika-śekhara mėgautis vis naujesne rasa. Tas absoliučiai nepriklausomas žaidimų princas, Śrī Kṛṣṇa, amžinai paskendęs vraja-rasos vandenyne savo transcendentinėse palaimos kupinose buveinėse, kurių priešakyje yra Vṛndāvana ir kurios pasireiškia per sandhinī-śakti. Visa šlovė Jam!

Esmė tokia, kad trys svarūpa-śakti aspektai - būtent hlādinī, sandhinī ir saṁvit - visiškai įtakoja visą cit-śakti, jīva-śakti ir māyā-śakti veiklą. Svarūpa-śakti galios hlādinī-vṛtti, kaip Śrīmatī Rādhikā, Vṛṣabhānu Mahārājos duktė, suteikia Krišnai visišką transcendentinę palaimą ir malonumą. Śrīmatī Rādhikā yra mahābhāvos įsikūnijimas. Ji suteikia laimę Kṛṣṇai savo transcendentiniu pavidalu, taip pat amžinai apsireiškia aštuoniomis bhāvomis kaip aštuonios pagrindinės sakhės, kurios yra tiesioginiai Jos pačios svarūpos tęsiniai (kāya-vyūha). Be to, Ji pasireiškia keturiomis skirtingomis tarnystės nuotaikomis kaip keturių skirtingų tipų sakhės - būtent priya-sakhės, narma-sakhės, prāṇa-sakhės ir parama-preṣṭha-sakhės. Visos šios sakhės yra nitya-siddha-sakhės transcendentinėje Vradžos karalystėje.

Svarūpa-šakti galios saṁvit-vṛtti apreiškia visas įvairias santykių nuotaikas (sambandha-bhāvas) Vradžoje. Sandhinī apreiškia visa, kas Vradžoje susideda iš vandens, žemės ir t. t., pavyzdžiui, kaimus, miškus, sodus ir Giri-Govardhaną, kurie yra Kṛṣṇos žaidimų vietos. Ji taip pat apreiškia visus kitus transcendentinius objektus, naudojamus Kṛṣṇos žaidimuose, taip pat transcendentinius Śrī Rādhikos, Śrī Kṛṣṇos kūnus, sakhes, sakhas, karves, dāsas bei dāses, ir taip toliau.

Śrī Kṛṣṇa visada yra apimtas aukščiausios palaimos praṇaya-vikāros, kurią sukelia hlādinī, pavidalu, o turėdamas įvairias bhāvas, apreikštas saṁvit-vṛtti, Jis mėgaujasi praṇaya-rasa. Pasitelkdamas savo parā-śakti galios saṁvit-vṛtti, Kṛṣṇa atlieka tokią veiklą kaip gopių viliojimas grojant Jo vaṁśī, karvių vedimas ganyti (go-cāraṇa), rāsa-līlā ir kiti žaidimai. Śrī Kṛṣṇa, kuris yra Vraja-vilāsī (besimėgaujantis žaidimais Vradžoje), visada lieka paniręs į rasą Savo transcendentinėje dhāmoje, kuri apreiškiama sandhinī galios. Iš visų Jo žaidimų buveinių Jo Vradžos žaidimų buveinė yra meiliausia.