Įvykis/nutikimas

[001]

Norėjau pasidalinti istorija, kuri jau labai ilgą laiką šmėkščioja atmintyje vis su naujom detalėm, bet iš esmės esanti gana trumpa, realiu laiku įvykusi labai greitai ir staigiai. Iš karto pasakau, kad turiu pora prisiminimų iš vaikystės, kurių nesuvokiu ar sapnavau, ar tai iš tikro įvykio blankūs fragmentai įstrigę galvoje, bet šis užtikrintai nėra vienas iš jų. Rašydamas pasistengsiu įterpti kuo daugiau detalių, kurios man gali atrodyti visai nesvarbios kaip nelabai išprususiam šitoje srityje, bet gal kas ir bus įdomu paskaitinėti, padiskutuoti, tikiuosi, kad galėsit kažką man patarti ar panašiai.
Kelių metų buvau, kai tai įvyko, tiksliai - nežinau. Abejoju ar iš Jūsų irgi kas žino, kelių tiksliai metų buvote, kai dabar prisimenate tam tikrą įvykį iš vaikystės. Tada dar nelankiau mokyklos, reiškiasi, kad buvau 4-6 metų. Kieme mėgdavau žaisti su draugais, jie tada buvo kiek vyresni, tačiau tuo pačiu buvo gana brandūs, manęs negąsdindavo, neversdavo kur nors eiti prieš mano norus ir apie tai kas įvyko nieko nebuvo užsiminę, ir jokiems įvykiams įtakos nedarė, taip pat įtakos nedarė ir mano tėvai. Praktiškai, buvau aš ir dar pora mano, +/- mano amžiaus draugų, mergaitės ir gal pora berniukų (to visiškai neprisimenu, bet buvome bent jau penkiese, ir tiksliai prisimenu vieną mergaitę kuri iki dabar gyvena kaimynystėje). Gyvenu penkių aukštų name (pažymėjau geltonu iksu), bute su tėvais, (dar neturiu aštuoniolikos). Priešais mūsų daugiabutį yra dar vienas, jis puikiai matosi pro balkonų langus. Tarp mūsų, dešinėje yra dar du daugiabučiai, sudarantys kvadratą be vienos kraštinės žiūrint iš viršaus (pažymėjau žydrai). Už tų dešininių namų yra, nežinau kaip pavadinus, mini-miškas (violetine spalva užbraukiau), na, tiesiog žolės laukelis pilnas medžių, dabar ten yra ir asfaltuotas dviračių takas (tada dar jo nebuvo).

Taigi, aš, ir dar keletas, jau minėtų, mano bendraamžių tą dieną, manau, kad žaidėme kieme ir kažkas turbūt nusprendė mums patraukti į tą vietą pilną medžių (ji tikrai nedidelė, visas laukelis kokių 10 metrų į tolį ir pro daugiabučio galinius balkonus jis visas labai gerai matėsi (maniškis namas nebuvo toje vietoje, iš kurio balkono matytųsi ta vieta). Tiksliai kas įvyko iki to, ar kodėl mes ten patraukėme - nežinau. Tiesiog, mes kažką žaidėme ir taip išėjo, kad visi patraukėme link ten. Ir nuo dabar, ką pasakosiu toliau - atsimenu puikiai, be jokių susiliejimų, blyksnių, lygiai taip kaip ir buvo.
Pažymėjau kur maždaug ėjome žaliu maršrutu. Buvo gana tamsu, dėvėjau kažkokį ploną megztinį, tai regis nebuvo labai šalta, tik vėsu. Rudens lapų ar sniego neprisimenu, turbūt pavasaris arba vasara. Kaip sakiau, kažką žaidėme, ir kažką nulėmė, kad turėjome bėgti būtent tuo maršrutu. Kadangi tuo metu kai žaidžiau buvo populiaru gaudynės arba "tuku-tuku slėpynės/gaudynės" (visur jos turbūt vadinasi kitaip), tai mano manymu, tai ir žaidėme. Vos pasukus už gretimo namo, mergaitės pradėjo rėkti, prisimenu, kad aš irgi labai kažko supanikavau. Lyg kažko visi išsigandome. Tai nebuvo toks jausmas, kai pamatai "ganytoją" tave gaudant ir užplūsta vaikiškas adrenalinas, širdies stuksėjimas padažnėja ir tu bėgi. Buvo kažkaip kitaip, taip kaip viską prisimenu, man šis įvykis buvo labai sulėtintas (kodėl paryškinu, paaiškinsiu vėliau). Bėgdamas pora (tiksliai pora - dvi) mergaičių parvirto, tik parvirto velnias žino kodėl. Aš bėgau paskutinis, nes būdavau mažiausiai atletiškas, nemėgdavau tokių žaidimų, tad matyti prieš mane iš lėto suklumpančias mergaites buvo ypač keista. Vėl išgirdau rėksmą, aišku, ne kokį mirtiną iš dangaus atsklidusį, bet paprastą, vaikišką, nuoširdų suklykimą, panašiai lyg savo mažam vaikučiui mama nenupirktų saldainio ir šis užrėktų per visą prekybos centrą. Vis dar bėgant (o, kad bent jau žinočiau nuo ko tada bėgome, aš net tiksliai nežinau, ar mes žaidėme, gal iš tiesų bėgome nuo kažko kito, tik aš taip sugalvojau, nes visą tą laiką ieškojau logiško paaiškinimo viskam) vaizdas ėjo slogiai, lėtai. Kadangi buvo kiek pritemę, tamsoka, o kai būni mažas vaikas nelabai ir žiūri kur eini, pargriuvau ir aš. Ir čia momentas, kuriuo visiškai nenoriu tikėti, kad visų pirma - pargriuvau ne už savo kojos, nesuklupau, o buvau pargriautas. Nepastumtas iš už nugaros ar panašiai, bet lyg kas nors būtų man specialiai kažką pakišęs, už ko aš būčiau užkliuvęs. Na, dar save guodžiu, kad tai galėjo būti nepastebėta šaka. Po šakos ėjo duobė. Duobė nebuvo gili, gal 1/3 mano vaikiško ūgio, galiu laisvai iš jos išlipti, bet pajutau kaip už savo dešinės kojos kažkas mane sugriebė (??). Labai puikiai atsimenu kiekvieno piršto padėtį ant mano kojos. Vietoj to, kad tas kažkas būtų tiesiog sugriebęs mano koją, pajutau traukiamas. Pradėjau klykti. Tiesa, traukimas nebuvo toks, kai kažkas paima, tarkim, tau už rankos ir traukia. Labiau kažkas mane sugriebė, tada pajutau jėgą kuri mano koją labai lengvai trauktų (dar labiau - neštų) link savęs, o ta ranka lyg laikė ją, kad aš nepabėgčiau, bet tiesiog prilaikė, nebuvo stipriai ar brutaliai sučiupusi. Pradėjau koją purtyti, išsikapsčiau iš duobės, regėjau prieš mane nutolstančius vaikų siluetus. Kai bandau prisiminti kas įvyko toliau - man pradeda skaudėti galvą. Neprisimenu nei kaip grįžau namo, ar dar pasilikau namie, ar grįžęs puoliau verkti ir skųstis tėvams. Nieko. Tiesiog tuščia, lyg būtų mano vaikystės prisiminimai, ir visi jie turi pradžią ir pabaigą, bet šis tiesiog turbūt 10 realių sekundžių (pats prisiminimas dėl lėto savo tempo galvoje užtrunka ilgiau) fragmentas. Dabar liko dar du dalykai kuriuos noriu paminėti, vienas iš jų man yra labai kraupus ir porą kartų dėl šio labai pradėjau visko bijoti, o kitas tai paaiškinimas, kodėl paryškinau žodį sulėtintas. Tai dėl to sulėtėjimo. Turiu tokią, gal galėčiau pavadinti galia, sugebėjimu, talentu (?? neįsivaizduoju), kad kai "pažiūriu mirčiai į akis", palieku savo kūną, kad išsigelbėčiau, pradedu žiūrėti kurio nors praeivio akimis (šis ne visais atvejais) ir pradedu regėti viską ypatingai lėtai. Pavyzdžiui, vienas iš jų labiausiai įsiminęs buvo, kai ėjau su mama per perėją. Mama tuo metu kalbėjo telefonu, žvalgėsi į kairę ir į dešinę ar nėra mašinų. Prie perėjos privažiavo viena mašina, sustojo ir norėjo praleisti. Tada iš antros, to pačio judėjimo juostos (atsiprašau, nemoku jokių eismo ar kelių terminų, turbūt tam yra tinkami žodžiai, tik jų nežinau) iš tolo važiavo kita mašina (bet ji buvo užstojama jau sustojusios), mama ją matė ir laukė kol sustos arba pravažiuos, o aš dėl savo tuometinio mažo ūgio tos mašinos nemačiau ir nieko nesuprantantis, puoliau eiti per perėją. Tuo metu kitoje gatvės pusėje stovėjo moteris, laukianti kol ją praleis mašinos. Per vieną akimirka akyse 0,1s sublizgėjo balta šviesa, o tada, per šiek tiek kitokį spalvų spektrą pasižiūrėjau į save - mažą, žioplą vaiką, kol jo motina vos pastebėjo, kad jos sūnus eina per perėją. Vaizdas buvo labai lėtas, ir man vos prieš žengiant dar vieną žingsnį, pamačiau, kad atvažiuoja mašina. Jos fiziškai iš savo perspektyvos niekaip negalėjau pamatyti, bet atsitraukiau ir "atgavau" savo regėjimą. Mašina buvo lygiai tokia pati kaip ir mačiau pro moters akis. Pora panašių nutikimo dar karta buvo, bet nenoriu čia apie juos rašyti, nes ir taip milžinišku mastu išsiplėčiau ir tai dar nebaigiau pasakoti, bet jei turit klausimų - maloniai į juos atsakysiu, padiskutuosiu jais.
Na, o dabar tas kraupiausias momentas, t.y. priežastis kodėl išvis čia rašau. Naktį turiu tendenciją prabusti (dažniausiai tada, kai sapnuoju, kad būnu kankinamas arba aš kažką kankinu, pvz. talžau botagu, laidau elektros šoką, spardau). Prabundu įvairiai. Nebūnu nuklotas. Nepabundu su mėlynėm ar randais kaip per Holivudo siaubo filmus. Pagrindinė esmė, kad būna kažkas su ta pačia dešine koja, reguliariai pabundu su kojos pozicija, sulenkta per kelią ir ištiesta vertikaliai (lyg būtų buvusi traukiama, na suprantat). Tokie atvejai mane asmeniškai labai gąsdina ir baugina. Švelnesni, bet vistiek niekuo geresni pavyzdžiai: pabundu su būtent ta vieta (kur pajutau ranką) aptirpusia. Aptirpusia ant tiek, kad pabudęs bandau tą vietą su nagais šiek tiek patrint ir nieko nejaučiu kol neprasivarinėja kraujas ar kažkas panašaus. Kartais ta vieta būna apšalus. Tačiau visa tai niekados nepaliko man jokių žymių - nei spalvos pakitimų, nei kokių ištinimų, įkandimų, randų ar panašiai. Kokia to priežastis taip pat nežinau.
Vėl atsiprašysiu, kad taip nereikalingai išsiplėčiau, bet tikiuosi viską nuodugniai perskaitysit, o netik permesit akį ir susidarysit kokią savo nuomonę kuria galėsit su manim pasidalinti. Taip pat atsakysiu į visus, į tai susijusius klausimus. Taip pat nežinau ar tikslingai pavadinau temą, bet tokios smulkmenos neturėtų sukelti per didelių problemų.

[Teroras]

Tikrai idomus pasakojimas. Pradesiu nuo to, kad uzkliuvo pirmas dalykas (tiesiog is zmogiskojo faktoriaus): @001, tau tevai leisdavo bastytis vieniam 4-6 metu amziaus lauke? Tevu nekritikuosiu, taciau tikrai uzkliuvo sis momentas - gal klysti su amziumi? O jeigu klysti su amziumi, tai gal ir istorija yra persipinusi su kokiu nors itin realistisku sapnu is vaikystes?

Cia tik siaip mano pasvarstymai is racionalios puses. Pats antgamtiniais reiskiniai tikrai tikiu, taciau norejau, kad asmeniskai sau uzduodum klausima kuri parasiau auksciau.

Visoje istorijoje labiausiai sudomino pasakojimas apie tai, kad kartais nelaimingo atsitikimo atveju, matai save tarsi is salies.

Palauksiu kitu forumieciu izvalgu.

Beje, ka pats manai apie ivykius kurie nutinka naktimis? Mano amzinas pasiulymas tokiais atvejais: nenori pastayti nakciai priesais savo lova kameros? Pamatytum kas dedasi, o ir mums lengviau butu (iraso zinoma nereikalaujam rodyti, nebent jis butu Paranormal Activity tipo ).

[Benamis]

Su draugais kurie tadien buvo su tavim miskelyje nebandei pakalbeti apie ta nutikima? Jeigu sakai, kad jie buvo vyresni - turetu atsiminti bent kokias nors detales.

[001]

Tikrai idomus pasakojimas. Pradesiu nuo to, kad uzkliuvo pirmas dalykas (tiesiog is zmogiskojo faktoriaus): @001, tau tevai leisdavo bastytis vieniam 4-6 metu amziaus lauke? Tevu nekritikuosiu, taciau tikrai uzkliuvo sis momentas - gal klysti su amziumi? O jeigu klysti su amziumi, tai gal ir istorija yra persipinusi su kokiu nors itin realistisku sapnu is vaikystes?

Cia tik siaip mano pasvarstymai is racionalios puses. Pats antgamtiniais reiskiniai tikrai tikiu, taciau norejau, kad asmeniskai sau uzduodum klausima kuri parasiau auksciau.

Visoje istorijoje labiausiai sudomino pasakojimas apie tai, kad kartais nelaimingo atsitikimo atveju, matai save tarsi is salies.

Palauksiu kitu forumieciu izvalgu.

Beje, ka pats manai apie ivykius kurie nutinka naktimis? Mano amzinas pasiulymas tokiais atvejais: nenori pastayti nakciai priesais savo lova kameros? Pamatytum kas dedasi, o ir mums lengviau butu (iraso zinoma nereikalaujam rodyti, nebent jis butu Paranormal Activity tipo ).

Uoj ne, ne, ne. Tokiais dalykais, kamerom kokiomis, gal žaist nepradėsiu, prisižaisiu dar. O jeigu ir pamatyčiau kad kažkas tikrai neto vyksta, negalėčiau duoti sau ramybės ir dar paranoja išvystytų.
Na, tėvai mano yra puikūs, mane abu labai myli, nesipyksta, aš irgi juos myliu ir esam puiki šeima, neesame asocialūs, nėra šeimoje gėrimo ar kokių problemų. Mama mane išleisdavo, nes pagal savo amžių buvau labai nuovokus, pradinių klasių auklėtoja sakė mano mamai, kad jos manymu esu vienas iš indigo vaikų, nors pats tuo nelabai tikiu. Man neleido tuščiai bastytis iki vėlumos, kaip matai pagal tą "planą" tai visados būdavau savo kieme, o mama pro virtuvės arba miegamojo langą viską matydavo, ir bet kuriuo momentu pašaukus aš ją išgirsdavau. Buvo ir atvejų, kai nuklysdavau, bet jau turėdavau kažkokią "plytą" nespalvotą. Tikrai yra atsakinga mama, esu ketvirtas šeimoje vaikas, mažiausias žinomas, kiti vaikai jau visi baigę mokyklą, puikiai siekia savo karjeros.

Kaip čia išėjo, kad tada buvo sutemę, nežinau, bet jau turbūt buvo vos nesenai sutemę, ir tokiu metu jau turbūt mane mama būtų kvietusi eiti namo išsimiegoti prieš mokyklą.

Su draugais kurie tadien buvo su tavim miskelyje nebandei pakalbeti apie ta nutikima? Jeigu sakai, kad jie buvo vyresni - turetu atsiminti bent kokias nors detales.

Paminėjau vyresnius draugus, kad tokius turėjau, bet jie nebuvo manęs pribauginę kokiomis istorijomis kas galėjo lemti mano patirtį ten, ta prasme, na, nebuvo kažkokių faktorių, kad būčiau bijojęs ten eiti, nes ten dažnai lakstydavau. Tų vyresnių draugų ten nebuvo, buvo tik mano amžiaus kaimynų vaikai, ir viena tokia mergaitė, kuri vis dar šalia gyvena, bet aš su ja išvis nebendrauju, nes mūsų yra amžiaus skirtumas (o paauglystėje net 2 metai yra labai didelis amžiaus skirtumas, mano manymu), ir net nemanau, kad ji mane atpažintų. Pagalvotų, kad labai bloga "pick-up line".
- Ei, prisimeni, kai buvom maži ir mane kažkas miške norėjo pagrobti? Ar išvis mane prisimeni? Ei, ko bėgi?

[TinSoldier]

Aš tik porą pastebėjimų, susijusių su tuo "suletėjimu" ir "žvelgimu iš šalies":

Turiu tokią, gal galėčiau pavadinti galia, sugebėjimu, talentu (?? neįsivaizduoju), kad kai "pažiūriu mirčiai į akis", palieku savo kūną, kad išsigelbėčiau, pradedu žiūrėti kurio nors praeivio akimis (šis ne visais atvejais) ir pradedu regėti viską ypatingai lėtai.

Pirmiausiai, traumuojantys išgyvenimai labai dažnai prisimenami trečiuoju asmeniu - iš šalies. Tam yra psichologinės priežastys, kaip, pvz, smegenų siekis "nuasmeninti" baisų įvykį, kad jis nebūtų toks skaudus ir pan. Plačiau:
http://en.wikipedia.org/wiki/Autobiographical_memory#Effects_of_trauma

Kai kurie žmonės save praeityje nuolat atsimena iš kito žmogaus ar net objekto perspektyvos. Tačiau tai ypač pasireiškia įvykus traumuojantiems išgyvenimams.

Dėl suletėjusio laiko - susidūrę su dideliu išgąsčiu, baime ar pan. - žmonės patiria adrenalino išsiskyrimą, kuris lemia, jog laikas gali atrodyti lėčiau slenkantis. Išsiskyrus adrenalinui, žmogus netgi tampa fiziškai pajegesnis, paaštrėja pojučiai, reakcija suvokimas ir t.t.

Čia pora paaiškinimų, kas galimai dėjosi su tavimi. Apie patį įvykį nekomentuosiu

[Teroras]

Bet kazkodel nepanorai sau atsakyti i mano uzduota klausima: ar tikrai esi isitikines, o jeigu esi isitikines tai kode, kad tai nebuvo sapnas perpintas su realybes nutikimu? Tarkime jus tikrai galejote ta diena zaisti miske, veliau nuejai miegoti ir susapnavai sapna, kad kazkas tave tempia uz kojos. Atsibudai, supratai, kad tai sapnas, taciau po daugeliu metu viskas persipyne ir tiesiog jau nesugebi atskirti kas buvo tikra, o kas susapnuota.

O kas liecia kamera, tai nesuprantu ko turetum bijoti? Aisku jeigu tau priimtiniau visa likusi gyvenima gyventi nezinomybeje, kas tampo tavo koja (ar velniai zino ka su ja daro), tai aisku tavo sprendimas. Taciau tikrai butu bent jau mano galva racionaliau pastatyti kamera ir kelias naktis irasyti. Jeigu pamatytum kazka is tokios serijos:



Butu vienas paaiskinimas, o jeigu ne, tada galima butu kita paaiskinima ieskoti. Cia aisku as tik taip abstrakciai parasiau, kad bus arba balta arba juoda

[001]

Aš tik porą pastebėjimų, susijusių su tuo "suletėjimu" ir "žvelgimu iš šalies":

Turiu tokią, gal galėčiau pavadinti galia, sugebėjimu, talentu (?? neįsivaizduoju), kad kai "pažiūriu mirčiai į akis", palieku savo kūną, kad išsigelbėčiau, pradedu žiūrėti kurio nors praeivio akimis (šis ne visais atvejais) ir pradedu regėti viską ypatingai lėtai.

Pirmiausiai, traumuojantys išgyvenimai labai dažnai prisimenami trečiuoju asmeniu - iš šalies. Tam yra psichologinės priežastys, kaip, pvz, smegenų siekis "nuasmeninti" baisų įvykį, kad jis nebūtų toks skaudus ir pan. Plačiau:
http://en.wikipedia.org/wiki/Autobiographical_memory#Effects_of_trauma

Kai kurie žmonės save praeityje nuolat atsimena iš kito žmogaus ar net objekto perspektyvos. Tačiau tai ypač pasireiškia įvykus traumuojantiems išgyvenimams.

Dėl suletėjusio laiko - susidūrę su dideliu išgąsčiu, baime ar pan. - žmonės patiria adrenalino išsiskyrimą, kuris lemia, jog laikas gali atrodyti lėčiau slenkantis. Išsiskyrus adrenalinui, žmogus netgi tampa fiziškai pajegesnis, paaštrėja pojučiai, reakcija suvokimas ir t.t.

Čia pora paaiškinimų, kas galimai dėjosi su tavimi. Apie patį įvykį nekomentuosiu

Dėkui už informaciją! Dėl laiko, tai aš taip ir maniau, kad logiškiausias to paaiškinimas yra ir su draugais apie tai kalbėjęs, sakė, kad ir jiems taip buvo pasitaikę, tačiau dėl trečio asmens žiūrėjimo perspektyvos - nieko nesutikau, ir man nebūna tai tik prisiminimuose. Berods, dar praeitą vasarą (2013) kai ėjau atbulomis per kavinę, kalbėdamas per atstumą su dar prie staliuko esančiais draugais, pamačiau save iš prie mano draugų staliuko gretimais sėdėjusio žmogaus perspektyva, kad už manęs padavėja, nešanti kelis garuojančius puodelius kavos (būtų nuplikimai garantuoti), laiku sustojau. Kalbėjau apie tai su tėvais, sakė, kad žino, jog taip būna, bet nei vienam iš jų, ar apskritai giminėje, nebuvo tekę to patirti.

Bet kazkodel nepanorai sau atsakyti i mano uzduota klausima: ar tikrai esi isitikines, o jeigu esi isitikines tai kode, kad tai nebuvo sapnas perpintas su realybes nutikimu? Tarkime jus tikrai galejote ta diena zaisti miske, veliau nuejai miegoti ir susapnavai sapna, kad kazkas tave tempia uz kojos. Atsibudai, supratai, kad tai sapnas, taciau po daugeliu metu viskas persipyne ir tiesiog jau nesugebi atskirti kas buvo tikra, o kas susapnuota.

O kas liecia kamera, tai nesuprantu ko turetum bijoti? Aisku jeigu tau priimtiniau visa likusi gyvenima gyventi nezinomybeje, kas tampo tavo koja (ar velniai zino ka su ja daro), tai aisku tavo sprendimas. Taciau tikrai butu bent jau mano galva racionaliau pastatyti kamera ir kelias naktis irasyti. Jeigu pamatytum kazka is tokios serijos:



Butu vienas paaiskinimas, o jeigu ne, tada galima butu kita paaiskinima ieskoti. Cia aisku as tik taip abstrakciai parasiau, kad bus arba balta arba juoda

Na, niekada negali būti 100% garantuotas, bet šitą versija aš apsvarsčiau ir labai daug kartų apgalvojau. Supranti, jeigu galėčiau taip lengvai tai nurašyti, tai būčiau nurašęs ir nebekvaršinęs sau galvos tuo. Tačiau aš turiu porą įvykių, kurie turbūt yra persipynę su sapnais, ir žinau jų tokį lengvą, bet tirštą svorį (nemoku išsireikšti). Jie ir jaučiausi - kaip per sapną, bet šis įvykis, nors ir labai to norėčiau, negalėčiau jo nurašyti kaip sapno, jį jaučiu pernelyg gerai ir tikroviškai. :/
Jeigu sapnavau - tai labai gerai, nes tada bent bus rami galva, bet kaip ir negaliu teigti, kad tai buvo sapnas, negaliu ir sakyti, kad tai nebuvo sapnas. Dar turėjau tokią versiją, kad kažkas tokio sukrečiančio mano gyvenime įvyko, ir aš tai kaip sakant padengiau švelniąja versija - paslaptinga ranka? Gal kas nors mane vaikystėje sumušė, ar dar kas? Visko juk būna, negaliu ir tokių dalykų atmesti, protas labai įvairiai veikia. Ech.

[woozyy]

kokiam cia mieste? man is vaikystes ir ira ne koks atsiminimas. galbut ir paranormalus. nuo tada duomiuosi visu tuo gan daug.

[Sleeping_angel]

Turiu tokią, gal galėčiau pavadinti galia, sugebėjimu, talentu (?? neįsivaizduoju), kad kai "pažiūriu mirčiai į akis", palieku savo kūną, kad išsigelbėčiau, pradedu žiūrėti kurio nors praeivio akimis (šis ne visais atvejais) ir pradedu regėti viską ypatingai lėtai. Pavyzdžiui, vienas iš jų labiausiai įsiminęs buvo, kai ėjau su mama per perėją. <....>  Pora panašių nutikimo dar karta buvo, bet nenoriu čia apie juos rašyti, nes ir taip milžinišku mastu išsiplėčiau ir tai dar nebaigiau pasakoti, bet jei turit klausimų - maloniai į juos atsakysiu, padiskutuosiu jais.

Papasakok apie tuos kitus nutikimus.

prisimenu, kad aš irgi labai kažko supanikavau.

Šiaip labai įdomi istorija, nors paaiškinimų jai nerandu. Na, nebent tai, kad buvo tamsu, o tamsoje viskas daug baisiau nei dieną atrodo. Gal tie patyrimai tik tavo vaikiški įsivaizdavimai ir baimės?

[001]

Papasakok apie tuos kitus nutikimus. <...> Gal tie patyrimai tik tavo vaikiški įsivaizdavimai ir baimės?

Tai va, kad mažesnis neturėjau jokių baimių, visados miegodavau vienas, mamai nereikėdavo manęs užmigdyti, taip pat niekas aplinkoje manęs negąsdino kokiais tai vaiduokliais ar monstrais, taip pat nežiūrėdavau televizoriaus, nebent kokius "multikus", bet ir tai, paprasčiausius, be jokių vaiduoklių ar panašiai. Nežinau iš kur pas mane galėtų tokios baimės ar įsivaizdavimai būti. Nors visko būna, šitos versijos irgi nenurašau.

Gal reikėtų pabandyti vėl ten pasivaikščioti, pažiūrėti ar ką dar prisimenu, ar vis dar yra ta duobė. Savęs naktį nefilmuosiu, bet jeigu dar pasikartos kartą ar kelis (jau kokį mėnesį ar du nieko panašaus nebuvo), tai gal surizikuosiu padaryti ir tai.

[Sharikovas]

001, ta vaikiska pasaka ir sapnai tiek jau to, neatrodo svarbu, o ir nelabai atsimeni kaip suprantu, nes tai tau 4metai ir vakare po miska slampineji, tai jau mama kviecia issimiegot pries mokykla. Kas idomiau, kad ta tavo antgamtine galia, matyti save is salies, skamba labai jau fantastiskai, netgi neitiketinai. Ar pats tai supranti ? Ir kazkaip as abejoju, kad tavo tevai ramiai tau pasake girdeja apie zmones turiuncius tokiu savybiu, nes as niekada nieko panasaus negirdejau, apart filmo "galutinis tikslas", ten kazkas panasaus.

P.S. kaip nepilnametis puikiai rasai, gramatika, skiryba viskas vietoj siais laikais ne kiekvienas pauglys tai gali, gal visdelto tu nepauglys ?

[TinSoldier]

P.S. kaip nepilnametis puikiai rasai, gramatika, skiryba viskas vietoj siais laikais ne kiekvienas pauglys tai gali, gal visdelto tu nepauglys ?

Sutinku.

Žinutėse kaip ir yra užuominų, kad autorius turėtų būti gana jaunas, paauglys ar pan.

Bet iš minčių reiškimo, rišlumo, dėstymo, mąstymo ir pan. atrodo, kad žmogus turėtų būti ganėtinai brandus. Tas tikrai pagirtina

[001]

001, ta vaikiska pasaka ir sapnai tiek jau to, neatrodo svarbu, o ir nelabai atsimeni kaip suprantu, nes tai tau 4metai ir vakare po miska slampineji, tai jau mama kviecia issimiegot pries mokykla. Kas idomiau, kad ta tavo antgamtine galia, matyti save is salies, skamba labai jau fantastiskai, netgi neitiketinai. Ar pats tai supranti ? Ir kazkaip as abejoju, kad tavo tevai ramiai tau pasake girdeja apie zmones turiuncius tokiu savybiu, nes as niekada nieko panasaus negirdejau, apart filmo "galutinis tikslas", ten kazkas panasaus.

P.S. kaip nepilnametis puikiai rasai, gramatika, skiryba viskas vietoj siais laikais ne kiekvienas pauglys tai gali, gal visdelto tu nepauglys ?

Atsimenu tam tikras detales puikiai, kai ką dar prisimenu, bet neminėjau, nes nenoriu, kad užsikabintumėte ant kokios detalės ir tai ką nors nulemtų istorijoje. Žinoma, neprisimenu visko 100% tiksliai, bet iš kitos pusės - negalėčiau atpasakoti tiksliai ir kokių istorijų ar dalykų kurie yra ilgalaikėje atmintyje, kurie buvo įvykę prieš mėnesį ar du. Dėl mamos, tai rašiau, kad tokiu metu, kai buvo toks daugmaž laikas, mane mama visados kviesdavo grįžti, bet kaip ir sakiau, kai "išsiropojau" iš duobės, neprisimenu, kas įvyko toliau, ar mane kvietė mama, ar aš apsiverkęs kur nuklydau, ar dar kas. Suprantu, kad skamba fantastiškai, man ir pačiam skamba kartais netgi kvailokai, bet aš ir neprašau Jūsų patikėti ar panašiai. Mano tikslas labiau buvo, kad Jūs įsivaizduotumėte jog visa tai įvyko lygiai taip pat kaip ir papasakojau, ir man galėtumėte nurodyti kokios informacijos, kad visa tai susirištų ir galėčiau sudurti galus ir suprasti kas iš tiesų įvyko.
Na, tėvai man pasakė labai ramiai, nežinau kodėl. Čia reikia jų klausti, mes šiek tiek padiskutavome, pasakė, jog girdėjo iš pasakojimų (nieko nežinau, neklausiau - nesakė), kad taip būna, girdėjo ir iš televizoriaus (turbūt turėjo omenyje REN Baltiją - totalus šlamštas, bet tėvai bent jau ir nepriima visko už gryną pinigą). Beje, kiek žinau, šeimoje niekados nebuvo užsiimta kokia magija ar panašiai (turbūt šeimoje aš pirmasis ), taip pat niekada negirdėjau iš tėvų lūpų kokių jų paranormalių patyrimų.
Aš esu nepilnametis, ir nelabai noriu pasakyti kiek iš tiesų tiksliai man yra metų, kol neįsikūriau čia nors kiek. Noriu, kad susidarytumėte apie mane nuomonę iš mano pranešimų, ir kad to neįtakotų mano amžius ar dar kas. Galbūt po kiek laiko sukursiu pranešimą apie save (prisistatymą).

P.S. kaip nepilnametis puikiai rasai, gramatika, skiryba viskas vietoj siais laikais ne kiekvienas pauglys tai gali, gal visdelto tu nepauglys ?

Sutinku.

Žinutėse kaip ir yra užuominų, kad autorius turėtų būti gana jaunas, paauglys ar pan.

Bet iš minčių reiškimo, rišlumo, dėstymo, mąstymo ir pan. atrodo, kad žmogus turėtų būti ganėtinai brandus. Tas tikrai pagirtina

Dėkui. Šiaip pažymiai (manau, kad čia vienas iš faktorių nuomonei apie nepilnametį formuoti) mano ganėtinai vidutiniški, neesu koks išskirtinis (jeigu kam taip pasirodė), bet kas liečia brandumą ir bendrą pasaulėžiūrą tai gal tik tuo iš savo bendraamžių ir pasižymiu.

[woozyy]

o gal tu sapnavai, o ta sapna dabar atsimeni kaip realybe. paklausk tu draugu dabar ka jie prisimena is tada?

[illuminati]

Tikrai idomi istorija, sauniai ispletota, susiskaite gan gerai.  kas del ankstyvos vaikystes atsiminimu, tai tikrai sutinku su sitos temos autoriumi. kai kuriuos elementus, ar prisiminimu nuotrupas tikrai imanoma atsiminti tiksliai. daleiskim, dar ir dabar man atmintyje yra uzsilike nuotrupos, is to laiko kai man buvo koki 3-4 metai, gimines kaime nueminejo runkeliu derliu, o as daviausi po arimus su uz mane didesne zaisline siupele tikrai gerai atsimenu savo penktaji gimtadieni, dovanas, sveikinimus, torta ir t.t. taipogi ir savo isivaizduojama ,,bauba" kuriuo tikejau budamas kokiu 3-5 metu... velgi gal paradoksas, bet gan neblogai atsimenu ir daugiau dalyku is 5-6 metu amziaus, deja beveik neprisimenu nieko is 1- 2 klases
Kas del vaiko savarankiskumo, cia velgi kiekvienam savaip, budamas kokiu 5-6 metu budavau isvaromas i uz poros simtu metru esancia parduotuve parnesti produktu. skaityt ir siek tiek skaiciuot mokejau jau kokiu 6 metu, to pasekoje mokykloje is pradziu kiek pamenu, man kiti vaikai atrode kvaili ir nuobodus...
Taigi gryzkim prie temos autoriaus - prisiminimai tikrai gali but realus, 4-5 metu vaikas tikrai gali duotis vienas po kiema, o is po nakties nutirpus koja...? sakyciau is savo kuklios nuomones, kad galbut augi, tai del to augant raumenims ir kaulams pasireiskia skausmai. daleiskim, mano draugas intensyviai emes sportuot, naktim prabusdavo nuo meslungio, ranka budavo kaip paralyziuota...
Idomu kodel bijai save filmuoti? gi niekas nepraso saves rodyti, tik sau vardan smalsumo.