Vienas seniausių vilkolakystės aprašymų

Pradėjo paragraf 78, kovo 14, 2017, 07:29:12

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

paragraf 78

Vienas seniausių vilkolakystės aprašymų

 Noriu su jumis pasidalinti vieno teksto ištrauka. Šį tekstą parašė Petronijus, greičiausiai I a. po. Kr. vid. valdant imperatoriui Neronui. Tekstas įdomus ne tik todėl, kad yra labai senas, jis įdomus dar ir tuo, kad jame randame ištrauka yra ko gero vienas iš seniausių vilkolakio virsmo aprašymų. Nors ištrauka ir nėra ilga, tačiau joje paliečiami esminiai likantropinio virsmo dėmenys. Tie kas yra domėjosi vilkolakystės mitais bei liaudies padavimais, šiame tekste be vargo atpažins įvairių tautų (tame tarpe ir lietuvių) vilkolakiškų istorijų dėmenis, tokius kaip: pats virsmas, asmens pasivertusio į vilką sekimas, išpjauti gyvuliai, vilkolakio sužeidimas, atvirtusio į žmogų atradimas su analogiška vilkui padaryta žaizda.
 Žinoma, ko gero nederėtų šio pasakojimo vertinti kaip istorinio ar atspindinčio to laiko realijas ar kaip įrodymą, jog senovėje žmonės gebėjo virsti vilkolakiais, čia galėtume įžvelgti nebent tiek tiek, kad tuo metu romėnai jau žinojo apie vilkolakius, pasakojo apie juos istorijas, na kaip mes šiandien karais žiūrime siaubo filmus. Pats tekstas yra iš Petronijaus humoristinio veikalo „Satyrikonas" (lietuviškai išleido leidykla Versus aureus), tad labai tikėtina, jog tekstas nebuvo skirtas supažindinti ar įtikinti skaitytoją vilkolakių realiu egzistavimu, anaiptol sakyčiau šio teksto tikslas buvo pasišaipyti iš tų kurie tiki tuo kad žmonės geba virsti vilkais. Tačiau čia svarbiau, ne tai, kad Petronijus šaiposi iš tikėjimo vilkolakyste, mums svarbiau, kad tai yra antropologinis šaltinis, rodantis, kad tam tikri siaubą keliantys archetipai yra be galo seni. Taip pat tekstas mums kelia klausimą: kodėl vilkolakiai įvairiuose kraštuose toki panašūs ir žinoma skatina norą sužinoti ar įmanomas toks virsmas, o gal tai tiesiog išraiška to, kad kai kurių slaptų draugijų nariai vartodami narkotines medžiagas patirdavo psichines keliones galvodami, jog yra vilkai (apie tai plačiau rašo MIrcea Eliade).
 Taigi, po nedidelio įvado kviečiu pasimėgauti ir pačia ištrauka:
 „Laimei, mano ponas buvo išvykęs į Kapują pardavinėti senų daiktų. Pasinaudodamas proga prikalbėjau pas mus apsistojusį svečiam, kad mane palydėtų iki penktojo kelio stulpo. Tai buvo karys, narsus kaip Orkas. Išdrožėme dar naktį, apie gaidgystę; buvo mėnesiena, šviesu kaip dieną. Pasiekėme kapines. Mano palydovas nuėjo nusilengvinti prie paminklų, o aš atsisėdęs niūniuoju ir skaičiuoju sau antkapius. Paskui atsigręžiu į savo bendrakeleivį - žiūriu: jis išsirengė nuogas ir drabužius pasidėjo šalia kelio. Man net širdis kulnyse atsidūrė: stovėjau nei gyvas, nei miręs, o jisai nusišlapino aplink savo drabužius ir virto vilku. Nemanykite, kad aš juokauju: nepameluočiau nė už didžiausius pinigus. Bet grįžtu prie istorijos. Virtęs vilku jis pradėjo staugti ir pabėgo į mišką. Iš pradžių net nebežinojau, kur esąs, paskui nuėjau paimti jo drabužių: jie buvo pavirtę į akmenį! Ir kaip aš nenumiriau iš baimės? Vis dėl to išsitraukiau kardą ir švytuodamas juo į visas puses vaikiau šešėlius iki pat savo draugės sodybos. Įėjau pusgyvis, nepanašus į žmogų: prakaitas tekėjo upeliais, akys buvo pastėrusios, jau beveik nesitikėjau atsigauti. Melisa nustebo, kad tokiu laiku atėjau, ir tarė: „Jei būtum anksčiau atėjęs, bent būtum pagelbėjęs: mat vilkas įsiveržė į sodybą ir kaip mėsininkas visiems gyvuliams nuleido kraują. Bet jam gerai nesibaigė, nors ir pabėgo: mūsiškis vergas ietimi jam pervėrė kaklą. Tai išgirdęs jau nebegalėjau sumerkti akių ir vos išaušus lyg koks apiplėštas smuklininkas bėgau į mūsų Gajaus namus. Pasiekęs tą vietą, kur drabužiai buvo pavirtę į akmenį, nieko neradau, tik kraujo balutę. O kai sugrįžau namo, mano karys gulėjo lovoje kaip jautis, ir gydytojas tvarstė jam kaklą. Tada supratau, kad jis vilkolakis; nuo to laiko, nors užmuškit, nebūčiau galėjęs kartu su juo nuryti duonos kąsnio! Lai galvoja kiti apie tai, ką tik nori, bet jei meluoju, tegu jūsų genijai užsirūstina ant manęs!" (Satyrikonas LXII).

Gabrielius E. Klimenka

Aukštyn