Einšteino sapnai apie laiką

[TinSoldier]

Abejojau, ar kurti atskirą temą. Nes tiesiog noriu pasidalinti visai įdomia knyga. Bet, ai, forumas juk merdi, tai nepakenks tikrai nauja tema, manau Jeigu kas nors paskaitys knygą ir kils minčių. Arba šiaip turi minčių apie laiką, jo tėkmę ir pan., - galima čia reikštis

Mokslininko Alan'o Lightman'o "Einšteino sapnai" - bestseleris, kuriame fantazuojamas Einšteino reliatyvumo teorijos kūrimo procesas. Tiksliau, aprašomi išgalvoti Einšteino sapnai apie skirtingus laiko principus (tiek tikrus, tiek visiškai išgalvotus), jų tekmes, apie pasaulius, kuriuose laikas yra sustojęs, nenutrūkstamai ir nepaliaujamai sukasi vienodu ratu, pasaulius, kuriuose laikas yra chaotiškas ir t.t. Apmąstomi žmonių santykiai su visais šiais skirtingais laikais, laiko tėkmės suvokimai ir vertinimai.

"Each time is true, but the truths are not the same."

14 April, 1905

Suppose time is a circle, bending back on itself. The world repeats itself, precisely, endlessly.<...>

[spoiler]In the hospital on Gerberngasse, a woman says goodbye to her husband. He lies in bed and stares at her emptily. In the last two months, his cancer has spread from his throat to his liver, his pancreas, his brain.

His two young children sit on one chair in the corner of the room, frightened to look at their father, his sunken cheeks, the withered skin of an old man. The wife comes to the bed and kisses her husband softly on the forehead, whispers goodbye, and quickly leaves with the children. She is certain that this was the last kiss.

How could she know that time will begin again, that she will be born again, will study at the gymnasium again, will show her paintings at the gallery in Zürich, will again meet her husband in the small library in Fribourg, will again go sailing with him in Thun Lake on a warm day in July, will give birth again, that her husband will again work for eight years at the pharmaceutical and come home one evening with a lump in his throat, will again throw up and get weak and end up in this hospital, this room, this bed, this moment. How could she know?<...>[/spoiler]

3 May, 1905

Consider a world in which cause and effect are erratic. Sometimes the first precedes the second, sometimes the second the first. Or perhaps cause lies forever in the past while effect in the future, but future and past are entwined.<...>

[spoiler]In this acausal world, scientists are helpless. Their predictions become postdictions. Their equations become justifications, their logic, illogic. Scientists turn reckless and mutter like gamblers who cannot stop betting. Scientists are buffoons, not because they are rational but because the cosmos is irrational. Or perhaps it is not because the cosmos is irrational but because they are rational. Who can say which, in an acausal world?

In this world, artists are joyous. Unpredictability is the life of their paintings, their music, their novels. They delight in events not forecasted, happenings without explanation, retrospective. Most people have learned how to live in the moment. The argument goes that if the past has uncertain effect on the present, there is no need to dwell on the past. And if the present has little effect on the future, present actions need not be weighed for their consequence. Rather, each act is an island in time, to be judged on its own.

Families comfort a dying uncle not because of a likely inheritance, but because he is loved at that moment. Employees are hired not because of their résumés, but because of their good sense in interviews. Clerks trampled by their bosses fight back at each insult, with no fear for their future. It is a world of impulse. It is a world of sincerity.

It is a world in which every word spoken speaks just to that moment, every glance given has only one meaning, each touch has no past or no future, each kiss is a kiss of immediacy.[/spoiler]

14 May, 1905

There is a place where time stands still. Raindrops hang motionless in air. Pendulums of clocks float mid-swing. Dogs raise their muzzles in silent howls. Pedestrians are frozen on the dusty streets, their legs cocked as if held by strings. The aromas of dates, mangoes, coriander, cumin are suspended in space.<...>

[spoiler] And so, at the place where time stands still, one sees parents clutching their children, in a frozen embrace that will never let go. The beautiful young daughter with blue eyes and blond hair will never stop smiling the smile she smiles now, will never lose this soft pink glow on her cheeks, will never grow wrinkled or tired, will never get injured, will never unlearn what her parents have taught her, will never think thoughts that her parents don't know, will never know evil, will never tell her parents that she does not love them, will never leave her room with the view of the ocean, will never stop touching her parents as she does now.

And at the place where time stands still, one sees lovers kissing in the shadows of buildings, in a frozen embrace that will never let go. The loved one will never take his arms from where they are now, will never give back the bracelet of memories, will never journey far from his lover, will never place himself in danger in self-sacrifice, will never fail to show his love, will never become jealous, will never fall in love with someone else, will never lose the passion of this instant in time. <...> And those who return to the outer world… Children grow rapidly, forget the centuries long embrace from their parents, which to them lasted but seconds. Children become adults, live far from their parents, live in their own houses, learn ways of their own, suffer pain, grow old.

Children curse their parents for trying to hold them forever, curse time for their own wrinkled skin and hoarse voices. These now old children also want to stop time, but at another time. They want to freeze their own children at the center of time.

Lovers who return find their friends are long gone. After all, lifetimes have passed. They move in a world they do not recognize. Lovers who return still embrace in the shadows of buildings, but now their embraces seem empty and alone. Soon they forget the centuries-long promises, which to them lasted only seconds. They become jealous even among strangers, say hateful things to each other, lose passion, drift apart, grow old and alone in a world they do not know.

Some say it is best not to go near the center of time. Life is a vessel of sadness, but it is noble to live life, and without time there is no life. Others disagree. They would rather have an eternity of contentment, even if that eternity were fixed and frozen, like a butterfly mounted in a case.[/spoiler]



Čia kelios ištraukos. Lietuviškai knygos, deja, tikriausiai, nėra. Bet čia yra:

angliškai: http://www.roma1.infn.it/exp/webmqc/A.%20Lightman%20-%20Einstein's%20Dreams.pdf

rusiškai: http://www.lhpa.net/ru/index.php?option=com_content&view=article&id=75:2009-12-29-10-26-52&catid=18:2009-10-31-10-05-09&Itemid=17

[gidas]

Atsiprašau dėl logorėjos priepuolio. Pastaruoju metu apskritai tik atsiprašinėju 

Paties nurodyta knyga man per sunki. Ko gero, pagrindinė problema yra pats "laikas savaime", o antraeilė - užsienio kalba, nors bet  kokia kalba jau yra problema : dabar skaitinėju - pripuolamai, pvz., šikinyke  - turbūt pačiam žinomo aršaus nihilisto A. Šliogerio monologą-dialogą ("Pokalbiai apie esmes"), ir jis kalbą išdeda į šuns dienas. Kalba, anot jo, yra didžiausias patirties kliuvinys, nes išmokęs kalbėti žmogus prarado galimybę patirti/pažinti "tikrą" tikrovę, nes visas pirmapradis patyrimas tuomet jau sėdi "po kalbos kepure".

Prigimtinis nihilistas A.Š. man nėra joks autoritetas, ir jo išvedžiojimus priimu labai rezervuotai, bet kai kada..., pvz., A.Š. žmogaus sąmonę tapatina su kalba (aš su "protu", bet tai - kaip sakoma - tik "detalės").
Pritarti kai kurioms  A.Š. mintims manau nėra didelė nuodėmė - tuo labiau, kad esu perskaitęs ne > kaip 1/5 knygos. Kai finišuosiu (jei iš viso finišuosiu) - tada ir pažiūrėsim, kas yra kas…
Bet pripažinsiu, kad skaityti A.Š. monologus apskritai yra įdomu. Jo vartojama terminologija be galo provokuojanti, bet jis bent jau stengiasi nenutolti nuo gryno filosofinio žvilgsnio į pasaulį - a la graikų filosofijos šulai

Taigi apie laiką teks savais žodžiais. Kai kur pacituosiu ir A.Š. ar kokį kitą mąstytoją, nes jų žodynas toli lenkia manąjį - iš to jie duoną valgė ir valgo.

Pradžiai - senas ir nuvalkiotas dvynių paradoksą (kiek teisingai jį pamenu).
Asmeniškai po šiai dienai nesuprantu, kodėl skriejantis artimu c greičiu kosmonautas grįš į Žemę beveik nepasenęs, kai jo brolis dvynys (likęs Žemėje) seniai jau bus po ta pačia žeme.
Mano (durna) galva, visos atskaitos sistemos reliatyvumo teorijos kontekste  yra lygiavertės,  ir judėjimas prasmingas tik kažkieno atžvilgiu, gi sistemos "viduje" aš negaliu jokiais būdais fiksuoti ar aš judu, ar nejudu. Taigi - jei atskaitos sistema surišta su raketa - artimu c greičiu judės kosmonauto brolis dvynys, likęs ant Žemės, ir pas jį laikas atitinkamai "sulėtės" ir t.t.  Tai kas iš jų bus po žeme, kai jie "susitiks po skrydžio" ant Žemės?

Šiame maniškiame "komentare" pastebėtinas toks keistas faktas -  sąvoka "laikas" aš operuoju kaip savaime suprantamu dalyku, suteikdamas jam dar keistesnes/mįslingesnes sąvybes (kad ir "laiko greitis" - sulėtėjo, pagreitėjo  ar pan.). Kažkoks absurdas - gi greitį mes "matuojame" tuo pačiu nelaimingu laiku ( v = s/t).

Šio kliedesio priežastis paprasta - laiko aš nesuvokiu/neįsivaizduoju, nes 5 evoliuciniais  pojūčiais jo tiesiogiai nepatiriu. Juslėmis aš tefiksuoju besikeičiančią tikrovę, ir šiam vidiniam ir išoriniam juslių duotam judėjimui/kitimui įvardinti ir apibrėžti kažkada ir  buvo "sugalvota" paradoksali sąvoka "laikas" (sugalvota - aišku - "išmokusių" kalbėti hominidų). Atkartojant atgrasųjį A. Š. - "ne kalba atsirado laike, o laikas esti tik kalboje", t.y., laikas mums duotas tik kalboj, ir mes jį matome parašytą ar girdime tariant tik žodyje "laikas". "Kitaip" - tiesiogiai savo pojūčiais - mes jo nefiksuojame.

Asmeniškai pridurčiau, kad laiką  matome ir fizikos formulėse (t), kuriuose jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje - ir mokinys, ir reliatyvumo ar kvantų teorijų specai jį puikiausiai "supranta" ir išnaudoja.
Manau, kad pastarasis - fizikinis - aspektas ir yra itin svarbus tavo minėtoje knygoje : jei laikas šiandien turi kažkokią - kad ir tik "pragmatinę" - prasmę, tai tik  tik fizikoje (moksle). Kaip "patirtinis" fenomenas jis yra beprasmis, nes, dar anot Galilėjaus, fizikos kalba yra matematinė, o pastaroji kaip žinia yra visiškai atsieta nuo "bekalbių daiktų" (A.Š terminas), t.y., nuo juslumo ar patirties.

Iš kitos pusės - kiekvienas eilinis pilietis irgi puikiausiai orientuojasi laike (visi turime laikrodžius ir "mokame" skaičiuoti laiką) ir automatiškai  bei logiškai (?) vartoja sąvoką "laikas" kasdienėje kalboje.

Kaip kažkur jau minėjau, tokią man idiotiškai paradoksalią situaciją puikiai apibūdino kadaise gyvenęs kažkoks  išminčius - "kai manęs neklausia, aš žinau kas yra laikas, kai paklausia - nežinau".

Evoliucinė, 5 pojūčių pagrindu gimusi kasdienė mūsų sąmonė/kalba laiką "suprato" kaip kažką tolydų, tiesinį ir vienakryptį. Nieko nuostabaus - evoliucija vyko kaip tik tokiose "laiko sąlygose". Taip buvo - daleiskim - iki XXa. pradžios, kuomet šį idilišką paveikslą negailestingai sugriovė iš pradžių reliatyvumo teorija, o vėliau galutinai sumalė į miltus kvantinė fizika  Ypač "pasistengė" pastaroji, nes laikas joje išnyko kaip dūmas, ir priežastingumo principo universalumas nuėjo šuniui ant uodegos.

T vaidmuo fizikoje ypatingas/unikalus - atsirado naujos teorijos, parodančios naujas galimas laiko savybes ( laikas gali būti ir "netolygus", ir "kreivas", ir "įvairiakryptis" ir t.t.), bet neatsakančios į paprastą klausimą - kas yra laikas savaime?

Mokslas ir gyvenimas apskritai neįsivaizduojami be laiko, bet jis deja yra už juslinio horizonto ribos, t.y., "egzistuoja" tik kalboje, nes "kalboje įmanoma viskas, netgi tai, kas neįmanoma".

P.S. Primalta aiškiai per daug, o kas doro pasakyta? Perskaitęs tavo minėtą knygą, gal galėčiau tarti ir ką nors protingesnio - atsargiai daleidžiu, kad bent jau apie laiką sužinočiau nors kiek daugiau.
P.P.S. Sorry.