"God of the gaps" kontrargumentas

Pradėjo a.t.sielis, gegužės 18, 2016, 20:09:28

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

Kažkaip jis man pasidarė įtartinas. Dažnai naudojamas. Reiktų atidžiai ir visapusiškai išnagrinėti. Pagal mane greičiausiai jis yra niekinis.

a.t.sielis

Toks va visai neblogas straipsnis ta tema: http://www.theopedia.com/god-of-the-gaps

Panagrinėsiu.

1. "Tarpų mažėjimas" yra tik semantinis, prasmių perkonstravimas, kur pridėtos kiekybinės reikšmės neatsako į esminę priežastį. Bet kadangi vyksta prasmių perkonstravimas, susidaro klaidingas įspūdis, kad "tarpas" išnyko, nors realiai, tik buvo pridėtos neesminės reikšmės.

Pvz. straipsnyje rašoma, "Niutonas dėjo daug pastangų rasti "tarpą", kuris būtų pakankamai didelis Dievui. Galiausiai jis apsistojo ties gravitacijos veikimu per atstumą, nenorėdamas patikėti, kad paprasta jėga galėtų veikti per didžiules tuščias erdves ir persismelkti iki materijos planetų centre. Nuo to laiko, žinoma, tas "tarpas" jau seniai išnyko iš klasikinės ir reliatyviosios fizikos."

Bet kas išnyko? Atrasta formulė, skaičiavimai pavyko? Gerai, bet tada kyla klausimas - o kodėl viskas vyksta pagal formulę? Kas taip nustatė? Iš kur tokia jėga atsirado?

Jeigu jėga yra matematiškai išmatuojama ir paskaičiuojama, ar galima teigti, kad nereikalinga protinga priežastis? Gal kaip tik atvirkščiai? Sistemos, kosmoso matematiškumas įrodo, kad jis yra racionalumo produktas, ir egzistuoja racionalumo erdvėje, t.y. sukonstruotas iš grynojo racionalumo. Taip, kaip konstruojama kompiuterio programa - kompiuterio elektriniai skaičiavimo pajėgumai yra atspindintys skaičiavimo poreikius, ir sugalvoti skaičiavimo poreikiams įgyvendinti. Visų pirma buvo protingas skaičiuotojas, ir tada jis sukonstravo sistemą, kurioje elektros impulsai tarnauja skaičiavimui.

Sakykim, tokie fizikos atradimai rodo, kad tvarka vyksta mechaniškai, savaime, nereikia gyvo protinio įsikišimo tvarkai kontroliuoti. Bet kaip atsirado tokia tvarka, su savo mechanika?

Ar jėgos pavadinimas "gravitacija", ir jos veikimo išmatavimas ir apskaičiavimas atsako į klausimą apie jėgos esmę ir šaltinį? Vienareikšmiškai - neatsako! Tu tik pavadinai ją "gravitacija", bet nežinai, kas tai yra, ir iš kur kyla. Tu tik išmatavai, kokį ji duoda rezultatą.

2. Straipsnio gale cituojamas Hawkingas: "So long as the universe had a beginning, we could suppose it had a creator. But if the universe is really completely self-contained, having no boundary or edge, it would have neither beginning nor end: it would simply be. What place then, for a creator?"

"Jeigu visata neturi pradžios, ribos ar krašto, kur tada kūrėjo vieta?"

Klausimas toks: o kas yra visata, kokios jos savybės? Koks jos pagrindas? Kvantinė mechanika? O kame egzistuoja kvantinė mechanika? Kas tai yra? Kokia to esmė? Neprognozuojamumas, neišmatuojamumas kuris gimdo visą tvarką? Juk tai yra ne kas kita, kaip proto apibrėžimas. Tai ko negali apčiuopti, prognozuoti, bet kas aktyviai formuoja tvarką.

Kitas klausimas: o jeigu riba ar pradžia yra už žmogaus matavimo ribų? Tu gali galvoti, kad ji neturi pradžios, ribos ar krašto, bet papildomame išmatavime, kuris yra virš žmogaus žinomų išmatavimų, pasirodys, kad ji turi pradžią, ribą ir kraštą, ir tik žmogaus išmatavimų sistemoje susisuka į save? Pavyzdžiui, kompiuteriniame žaidime galima sukurti begalinę erdvę, ir be galo ilgai joje skristi su kompiuteriniu žaidimo orlaiviu. Bet realiai, visa tai yra kompiuterio dėžėje ir monitoriuje, kurie turi pradžią, ribas ir kraštą.


paragraf 78

Lietuviškai yra naudojamas terminas "spragų dievas"
Šiaip jo, argumentas nieko neparodo, tik geriausiu atveju gali kai kurias menkas detales užkamšyti, bet visos greit atsikemša :)

a.t.sielis

#3
liepos 30, 2016, 13:37:39 Redagavimas: liepos 30, 2016, 13:52:12 by a.t.sielis
Dar vienas neblogas straipsnis http://creation.com/whose-god-the-theological-response-to-the-god-of-the-gaps

Manau, autorius teisus. "Spragų Dievo" problema iškyla, kai remiamasi žmogišku protavimu, kuris siekia savo pastangomis nustatyti tiesą. Bet kadangi protavimas pats neturi pagrindo, ir yra ribotas, juos neįmanoma nustatyti tiesos. Tokiu būdu, iš protavimo teikiami argumentai gali būti nukonkuruojami kitokio protavimo, ir taip varžosi tarpusavyje, nesant tiesos nustatymo galimybės. Pvz. įžvelgiamos "spragos" susilaukia kitokio požiūrio, kad nėra spragų. Ir taip pirmyn atgal, nes žmonijos žinios nestovi vietoje. Kartais argumentas sustiprėja, kartais susilpnėja, bet niekada nėra pilnas. Ir visa tai vyksta nusileidus į savarankiško protavimo plotmę. Nežinojimo aibėje, priskiriant vieniems dalykams žinojimo ženklą, kur atseit nereikia Dievo, ir nežinojimo ženklą, kur reikia Dievo, išstumiama idėja apie tai, kad Dievo reikia visur.

Seka turėtų būti tokia: "Apreiškimo Dievas" >> "Visko Dievas". Jeigu "Visko Dievas", tai tada spragos ir nespragos abejos patenka į viską, ir neturi reikšmės koks spragų/nespragų balansas.

Toliau, tai nepanaikina spragų egzistavimo kaip argumento, nurodančio į Kūrėją:

1. Spragų egzistavimas įrodo žmogaus ir žmogaus žinojimo ribotumą.
2. Spraga žmogaus atžvilgiu yra fundamentalus dalykas, kurio neįmanoma išstumti padidinus kažkurios plotmės žinių kiekį.
3. Žmogus, savo nežinojimo tamsoje, yra stebinamas žinojimo šviesos, būties stebuklų.
4. Žmogus suvokia, kad būtis jį be galo viršija.
5. Iš besiplečiančio žinojimo, ir besitraukiančių "spragų", galima daryti išvadą, kad už žmogaus ribotumo yra begalinio žinojimo sfera.
6. Tai nurodo į Visažinį.

Dar vienas aspektas: fundamentalių kokybinių spragų ir kiekybinių spragų skirtumas. T.y. klausimas toks: kokias spragas žmogus mažina savo žinijos vystymu, ir kokių negali paliesti?

Realybė tokia: žmogaus žinojimas menkas, ir jis gali jį nedaug padidinti tik tam tikromis kryptimis. Vadinasi, toje ribotoje sferoje, kurioje įmanomas žinojimo didėjimas, to didėjimo faktas niekaip nerodo ir neįrodo, kad žmogus gali pašalinti savo žinojimo fundamentalias spragas. O tai reiškia, kad neįmanoma sumažinti "Spragų Dievo", ir paneigti tokio pobūdžio argumentų. Galima paneigti tik tam tikrus neteisingus to argumento taikymus.

a.t.sielis


Aukštyn