Pasaulio pokyčiai

[Benamis]

Žmogaus tikroji, esminė, dieviška prigimtis tik laukia savo laiko, kai galės prabusti iš Kali jugos sapno, kuriame buvo nugrimzdusi. Atbusti ir pamatyti, jog esminėje žmogaus prigimtyje yra gebėjimas mylėti, o ne nekęsti; kurti, siekti santarvės, o ne karo; ieškoti tiesos, o ne melo. Ir tereikia bent kiek palankesnių sąlygų, kad ši prigimtis imtų reikštis.

Visgi visuomenėje egzistuoja ir didelė inercija, baimingas įsikibimas į materiją, nesuvokta permainų baimė, kuri gali skatinti kabintis į plėšrūniškus, savanaudiškus įpročius, net jei tai nebeatitinka kosminių vibracijų, laikmečio ir tampa vis labiau pavojinga visuomenei. Būtent todėl, jei realybė virs keturmate, žmonės, kurių sąmonėje vyrauja naikinimo, agresijos įvaizdžiai bei programos, patirs, jog tos destruktyvios programos nusikreipia į juos pačius, bei greičiau už kitus praras materialų kūną. Manau, taikiai, neprarasdami materialaus kūno, pereiti į keturmatę realybę galės tik tie, kurių sąmonėje pagrindinės yra gyvenimo, darnos, o ne griovimo, destrukcijos programos.

Ar Jūs girdėjote, kad nors vienas žmogus, kuriam teko patirti komos būseną ir grįžti iš jos, būtų teigęs, jog, palikęs materialų kūną, jis ėjo kariauti, žudyti, išgyveno neapykantą? Kažkodėl visi kalba apie anapusinius namus, kuriuose gyvenama didžiulėje meilėje, gerume, tyrume, kaip savaime suprantamoje būsenoje, gėrio realybėje. O kas gi sakė, kad trimatė realybė yra pagrindinė ar vienintelė, kurioje gyvenama, kad ji svarbesnė už kitas? O kas, jei būtent ji yra sapnas, atitolinantis nuo tikrųjų namų - subtilesnių, artimesnių esminei žmogaus prigimčiai realybių? O kas sakė, kad prisiliesti, priartėti prie šių realybių galima tik „numirus", tai yra nusimetus materialųjį apdarą? Kas įrodė, kad pereiti šios ribos negalima taikiai ar bent jau sąmoningai? Ar mes turime garantijas, jog yra tik taip, kaip priimta manyti, o ne kitaip? Kas gi užtikrins, kad tai neįmanoma? Mokslas, protas? Kokiu pagrindu?

Galbūt vis dėlto žmonija pasieks dvasinio nušvitimo metą, nesunaikinusi savęs, pagrindinės žmonių masės, išlaikydama atmintį ir tęstinumą? Manau, kad didžiausias uždavinys - ne sustabdyti pokyčius ar juos neigti, bet sugebėti juos suvokti bei pereiti kiek įmanoma taikiau, kuo mažiau dramatiškai.

O ar gali būti, kad nieko taip ir neįvyks, kad stichijos, šiek tiek pasiautėjusios, ims ir nurims, kad poliariniai ledynai nustos taip greitai tirpę, Žemės elektromagnetinis laukas, Šumano rezonansas, arba Žemės pulsas, nurims iki įprasto, temperatūros sugrįš į normą, taifūnai taip pat nurims ir viskas bus kaip buvę ? O kokiu pagrindu turėtų taip įvykti? Procesai ne tik prasidėjo, bet akivaizdžiai matomos, nebepaslepiamos jau yra ir pasekmės...

Ar gali tokie procesai imti ir staiga, be jokios priežasties, sustoti? Ar galima, ar įmanoma juos iš viso sustabdyti? Šia problema jau dabar rūpinasi pasaulio mokslininkai. Vienas iš pasiūlymų netgi buvo sukurti aplink Žemę panašius į Saturno žiedus, kad galėtume kiek prisidengti nuo Saulės...

Skamba fantastiškai ir drauge niūrokai. Ar visa tai dar kartą byloja apie Pasaulio pabaigą?  Pasaulis nesibaigia niekada - jis tik keičia formas. Svarbiausia susivokti, kokia pozicija, pasaulėžiūra tokiu metu yra efektyviausia, labiausiai padedanti išlikti ne tik fizinio kūno gerovei, bet ir visiems kitiems žmogaus kūnams, jo kitoms, ne mažiau svarbioms dedamosioms - sielai, sąmonei, protui, jausmams. Išlikti šiame fiziniame kūne ne bet kaip, o darnoje, kartu su šia taip greitai besikeičiančia realybe. Ar tai įmanoma? Manau, kad tai ir yra didysis iššūkis, uždavinys, siektinybė: išlaikyti fizinio kūno, proto, sielos, dvasios, asmenybės sveikatą, gerovę, nepasiduodant panikai, baimei, nužmogėjimui, stebint, kaip pasaulis keičiasi iki tol nematytu, stebinančiu, netgi gąsdinančiu būdu.

Matysime ryškiausią diferenciaciją: vieni iš baimės degraduos arba sirgs, ims nužmogėti, kiti dideliu tempu ims busti, atverti savyje dvasios jėgą, vedimą, įžvalgą, naujas galimybes, ims praktikuoti dvasingumą, ieškoti prasmingų išeičių iš susidariusių krizių bei padarys didžiulį evoliucinį žingsnį pirmyn... Manau, kad būtent jiems versis didžiosios naujosios epochos galimybės - tiek iki 2013-ųjų, tiek po jų. Tačiau iki to - dar ilgas kelias.

Kiekvienas iš mūsų rinksis... Ką jau dabar renkiesi savo mintimis, darbais, jausmais? Ką ir vėl pasirinksi?

andromeda.lt