Creative kūryba

Pradėjo Creative, gegužės 12, 2017, 00:38:23

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Creative

#30
balandžio 20, 2019, 15:46:10 Redagavimas: balandžio 20, 2019, 16:00:05 by Creative
2 skyrius


Ištrauka iš dienoraščio:

CitataData: 2019-04-17
Paskyrimo vieta: Sarmi
Objektas: Resirai. Skraiduoliai vampyrai. Neprotingos. Patikrinti barjerą, dėl jo susilpnėjimo ir galimų pažeidimų pagrindiniame kristale.
Tikslas: Visiškas sunaikinimas barjero teritorijoje ir prevencija.

Jie man liepė laukti, kaip ir pirmą kartą, savo kieme lygiai 17 valandą. Nieku gyvų nevėluoti.
Perkėlimas trūko vos kelias šviesias akimirkas, nes paprasčiausiai daugiau nieko ir nebuvo, ryškus blyksnis kieme ir tu jau kitoje vietoje, tiksliau planetoje. Ši karta tai buvo Sarmi planeta.

(…)
Resirai - skraiduoliai vampyrai mėgstantis kraują. Barjerai, juosiančius miestus ir miestelius, visur susilpnėjo, dėl pagrindinio kristalo esančio sostinėje kaltės, mat visi barjerai surišti su centriniu. Jis paprasčiausiai įtrūko. Man tereikėjo jį pakeisti nauju. Ką aš ir padariau, nes mano kuprinėje per perkėlimą atsirado šis kristalas dėl viso pykto. Seną jau negalima buvo niekam panaudoti.

Taigi pakeičiau kristalą ir įjungiau barjerą ir visi skraiduoliai esantys jame pavirto dulkėmis, net ugnies nebuvo, tik dulkės.

Daugiau nevykdysiu tokių nurodymų.

-Įrašo pabaiga-
 
Po susitikimo su Keri aš visa galva nėriau į mokslus. Mane labiau domino dalykai, kuriuos dėstė vyresniųjų kursų studentams, kaip telepatija ir aiškiaregystė, nes pirmi trys kursai buvo skirti išmokti kontroliuoti griaunančius sugebėjimus, kaip ugnis, vanduo, žemė, oras, telekinezė ir elektra. Aš tai jau seniai perpratau jau antro kurso vidury ir stengiausi surasti ką nors vertingo bibliotekoje apie minčių skaitymą ir ateities matymą. Ypač po istorijos su Keri, neaiškūs žmonių ketinimai mane labiau vertė nerimauti dėl ateities. Keri su manimi daugiau nebendravo po to laiko, kaip ir aš su ja, tačiau ji susirado kitų draugų, nors trečio kurso pradžioje išėjo iš akademijos ir daugiau apie ją nieko negirdėjau. Kažkas paminėjo tik, kad ji mokosi namuose.

Prieš mėnesį, trečio kurso pradžioje, man pavyko nusigauti į slaptą skyrių bibliotekoje ir radau joje knygą apie telepatiją. Ne veltui ji buvo laikoma tame skyriuje. Ją atvertus paaiškėjo kodėl. Joje buvo netik minima, kaip skaityti kitų žmonių mintis ir perduoti savas, bet ir mentalinis blokavimas, o tai pat įtaigos menas. Man pakliuvo labai pavojinga knyga, tačiau aš ją perskaičiau, ką reikėjo užsirašiau ir pradėjau mokytis minčių skaitymo meno savarankiškai.

Deja niekaip sekėsi. Tik šiandien pradėjau girdėti ir suprasti padrikas kitų mintis, bet tam reikėdavo šiokio tokio kontakto su kitu asmeniu. Kaip kad valgykloje netyčia alkūne užkliudai kita žmogų ir mintyse praskrieja jo mintys. Kaip kad dabar jis galvojo ne apie maistą, o apie tai, kaip jis atrodo ar pakankamai vyriškas ir ar jį pamatys Nike sėdinti vat už ano stalo. Iš minčių tonacijos supratau, kad tai jo slaptoji meilė. Ir taip treniruojuosi jau keletą savaičių, vis aiškesnės mintys, ir svarbu kad nesusimaišytų su mano pačios mintimis, tam, kaip knygoje patarta, susikūriau atskirą ekrano erdvę savo sąmonės pakraštyje.

Aiškiaregystę irgi treniravau galėjau atspėti įvykius penkių minučių bėgyje, tačiau buvo keblumu su tuo, reikėdavo atsirinkti, kad įvykiai nepriklausytų, arba nevisai priklausytų nuo mano veiksmų ir nuo mano žinojimo, kas toliau vyks.

Užsigalvojus su šiomis mintimis ir išėjau iš valgyklos, koridoriuje netyčia užkliudžiau vieną dėstytoją ir mintyse prabėgo jo mintys. Aš nustėrau.
- Ar viskas gerai? - paklausė jis.
- E... Taip... Viskas gerai, atleiskit. - sumykiau aš ir paskubom nuėjau.

Tai ką pamačiau mane stipriai privertė sunerimti. Jis galvojo apie perversmą, apie Kerį norą imti valdžią į rankas ir apie tai, kaip druidams nustoti slėptis ir pradėti imti į vadžias visą pasaulį, kas jo manymų jiems ir priklauso nuo senų laikų, o ne slėptis, kaip kokiems triušiams. Jeigu jau dėstytojai apie tai galvoja, tai gresia tikru perversmu, tai ne vaikų žaidimai. Ir deja jo mintyse mačiau save. Save kaip ginklą naudojama prieš kitus, visai taip, kaip galvojo Keri, nes paprasčiausiai niekas neturėjo tiek sugebėjimų kiek turiu aš, tris, keturi ir viskas, o ne visi vienuolika. Aš jo mintyse turėjau būti, kaip kraugerys demonas, kuris nutildys jėga visus besipriešinančius naujajai tvarkai. Mane tai ne juokais išgąsdino.

Nuo to laiko pradėjau skaityti visų akademijoje esančių žmonių mintis, išmokau net skaityti per atstumą, kad ir nedideli vos per dvidešimčią metrų. Tikrinau ir laukiau, nes laikas ėjo ir karts nuo karto vis dažniau pasigirsdavo panašios mintys, tai šen tai ten, dažniausiai iš studentų, blogiausia, kad vis daugiau dėstytojų irgi apie tai vis dažniau pradėdavo galvoti.

Kol galiausia trečio kurso gale tai virto kaip epidemija. Norėjau kažką pakeisti, tačiau aš nežinojau kaip, tuo labiau, kad tai tik jų mintys ne veiksmai, jų dar niekada negirdėjau apie tai šnekant garsiai, tik mačiau susibūrimus taip pat galvojančius. Jie vis dažniau būrėsi ir vis kūrė savo pavojingus planus, kurie buvo su kraujo praliejimu deja. Ir tai nebuvo panašu į paprasta nepasitenkinimą valdžia, o realūs kraujotroškiai planai. Negalėjau patikėti kiek iš tikrųjų tokių žmonių yra. Nusprendžiau, kad niekas neturėtų sužinoti apie mano gebėjimą skaityti mintis, kai to mokytis man buvo dar ne laikas. Net Tarnieliui negalėjau prasitarti apie šį mano gebėjimą, gyliai širdyje kribždėjo mintis jam geriau to nesužinoti, nežinau kodėl, galbūt dėl to, kad jis irgi buvo druidas, nors ir mano oficialus saugotojas, nežinau. Sugalvojau vienintelį dalyką, parašyti vyriausiajai druidei, kaip inkognito, nors žinojau, kad jie gali turėti galimybių atsekti laišką, ir nustatyti jo kūrėją, o gal net tiesiog išmes neperskaitę, nes inkognito - tai nepatikima ir neverta gaišti laiko tokiems niekams. Taigi surizikavau.


________________

- Aleiša, tu mane nuvylei, - pasakė Keri sėdinti direktoriaus krėsle jo kabinete, o pats direktorius įsitaisė šalia jos, atsirėmęs į palangę. - Labai nuvylei. Galvojau, kad ką nors darysi, o tu nič nieko.- Čia ji padarė ilgą pauzę. -Mes turim gerą planą. Ar nenorėtum prie mūsų stipriausiųjų pusių prisijungti?
Tai buvo paskutinė egzaminų diena. Visas trečias kursas su kitais išėjo švęsti, o mane pasikvietė čia į direktoriaus kabinetą taip netikėtai, kad kažką panašaus ir įtariau čia rasiąs. Aš pagalvojau, kad ji nežino dėl laiško, galbūt net niekas jo neskaitė.

Staiga kažkas driokstelėjo lauke akademijos teritorijoje, paskui dar keli sprogimai pagrindiniame pastate ir po kelių tylos minučių į direktoriaus kabinetą įsiveržė du druidai iš vyriausios druidės šalininkų, juos vienijo viena apranga, tamsūs vienuolio apdarai. Aš užsimaniau tapti nematoma ir jie pradėjo derėtis.
- Kas čia vyksta? - pašaipiai paklausė Keri. - Nematote, kad užimta? Reikia belstis prieš įeinant į vidų.
Direktorius pasiruošė ugnies kamuolį bet kada šveisti į įsibrovėlius.
Druidai apsižvalgė, kažkas jų žvilgsnyje buvo keista, jie neužkliuvo už manęs, nenužvelgė, tiesiog kiaurai praėjo, tarsi būčiau nematoma. Keri irgi staiga pažiūrėjo į mano vietą, bet jos žvilgsnis irgi už nieko neužkliuvo, tarsi iš tikrųjų būčiau nematoma.
- Velnias, prakeikta mergiotė. - nusikeikė Keri. Ir aš pagaliau supratau, kad aš išties esu nematoma.
- Mes atėjome čia jus perspėti, kad jūsų planai verčia suabejoti jūsų, kaip akademijos prie Švento Renijono direktoriaus posto valdžia ir piktnaudžiavimu jūsų pareigomis. - vienas iš druidų oficialiai pranešė.
Direktorius, nieko nelauktas, šveitė į druidus kamuolį, tie jį atmušė ir atgal nusviedė kitą, prasidėjo grumtynės, aš palei sieną stengiausi pasitraukti iš įvykio vietos ir man pavyko.

Lėkiau koridoriais nematydama kur, kažkaip atsidūriau laukę prie šventyklos. Sustojus ir apsižvalgius įžengiau į ją, susiradau atokiausią kampelį ir ten atsisėdau. Ką galėjau jiems padaryti? Jie gi dėstytojai ir viską apie mus žino, neturėjau galimybių jiems ką nors padaryti. Galiausiai supratau, kad tai ne mano karas, tai jų, tačiau save kaltinau, kad pati ir įsivėliau į tai savanoriškai. Pavėluotai pagalvojau tik dabar apie tai, kad laisvai galėjau pasinaudoti aiškiaregyste ir nuspėti įvykių eigą, tačiau to nepadariau. Bet galėčiau vis tiek ką nors dabar padaryti, kaip nors kam nors padėti. Tai dabar pasinaudojau aiškiaregystę ir pamačiau, kad už trijų minučių viskas baigsis. Keri ir kiti „maištininkai" kartu su direktoriumi bus išvesti, buvo sužeistųjų. Čia ir supratau ką turiu daryti.

Išėjau iš savo slėptuvės, nusimečiau nematomumą ir nuėjau prie sužeistųjų, atsiklaupiau ir pabandžiau juos išgydyti, nesirinkau kas kuriai pusei priklausė. Pirmą kartą iš tikrųjų gydžiau žmones, o ne gyvūnus, ant kurių anksčiau visą laiką treniravausi. Žaizdos gijo gerai, kiti medikai leido man jiems padėti. Aš bėgiojau nuo vieno sužeistojo prie kito, jų buvo nemažai ir net nepastebėjau, kaip priėjo Tarnielis. Jis nustebo mano įgūdžiais, tačiau nieko nesakė ir išvedė mane visą nusikalusią iš akademijos.

Creative

#31
balandžio 22, 2019, 16:27:33 Redagavimas: balandžio 22, 2019, 20:48:11 by Creative
3 skyrius


Ištrauka iš dienoraščio:

CitataData: 2019-06-21
Paskyrimo vieta: Kiurtas
Objektas: Viesulas
Tikslas: Sumažinti arba visiškai sunaikinti objekto sukeliamą pavojų pagrindiniam miestui.

Atsisakiau vykdyti gyvų būtybių naikinančias užduotis, todėl jie kurį laiką tylėjo.

Šiandien, kaip ir anuos porą sykių, liepė laukti 17 val kieme. Reikės naikinti didelę audrą ir milžinišką viesulą artėjantį prie pagrindinio miesto, t. y. sostinės, Kiurto planetoje. Per perkėlimą davė dar papildomai du energokristalus, tam kartui, jei mano jėgų neužteks.

Aš stovėjau miesto pakrašty, ir stebėjau, kaip milžiniškas viesulas artinasi. Aš koncentravausi. Reikėjo pajusti vėjo energijos siūles ore. Staiga pajutau netik oro siūles, bet ir žmones esančius aplinkui. Jų mintis ir jausmus: nerimą, išgąstį, baimę ir viltį. Bandžiau nuvyti tai, nes trukdė susikaupti, tai buvo, kaip supratau, prabudę ekstrasensoriniai mano pojūčiai. Susikoncentravau tik į viesulą ir išsklaidžiau vieną po kito oro siūlęs ir viesulas vis mažėjo ir mažėjo, kol visai išnyko, liko tik gan stiprokas vėjas, tačiau jis didelės žalos nepadarė. Panaudojau abu kristalus, mano jėgų nepakako, per didelė teritorija.

Paspaudžiau, kaip visada, ant antriešinio prietaiso, apyrankės mygtuką, kad baigiau darbą ir mane už kelių minučių perkėlė atgal į Žemę.


-Įrašo pabaiga-

 
Kaip norėčiau grįžti namo, apie nieką per daug ne nerimauti, sėdėti kartu prie stalo su namiškiais, valgyti kartu vakarienę, suplauti kartu indus ir stebėti, kaip kiekvienas užsiima savais reikalais.
- Ar klausai mane? - Paklausė Tarnielis. Aš nusukau žvilgsnį nuo lango ir palingavau galva. - Tai vat, ką norėjau pasakyti, akademija dabar uždaryta, visi išsiųsti namo. Dabar yra ieškomi nauji dėstytojai, keičiamas visas personalas. Gali būti, kad naujus mokslo metus atidės kuriam laikui, nes šiuo metu ypač svarbu parinkti tinkamus žmones.
Aš palingavau galva, kad supratau.
- Gerai, tada pereisim prie svarbesnių reikalų.- Tarnielis padarė pauzę, turbūt tam, kad susirikiuoti mintis. - Keri nepaliks taip visko. Ji bandys vėl išpildyti savo planus. Deja, mūsų vyriausioji druidė jau senoka ir jai reikia pamainos. Iš pradžių manėme , kad Keri bus puiki pamaina, kai buvo dar maža, turėjo gerus talentus, tačiau jai užaugus pasimatė griaunamas jos elgesys. Todėl buvo nuspręsta, kad Kerį jokiais būdais neprileisti prie valdžios. - Aš atsidusau, ne man tokie reikalai. Tarnielis turbūt suprato tai savaip, kaip sutikimą, ir tęsė toliau.-  Matai mums reikia stiprios pamainos, kad galėtų ir pasipriešinti Keri ir galėtu būti pakankamai galingas, turėti pakankamai sugebėjimų atėjus laikui parodyti save ir nuraminti bet kokį maištą vien savo buvimu. Mums reikia tavęs, Aleiša. - Dar viena pauzė. - Pagalvok apie tai. Tavo sugebėjimai patys įspūdingiausi ir dar tu tokia dar jauna, bet pakankamai išmintinga priimti tinkamus sprendimus. Tu su savo sugebėjimais niekada nebegalėsi pasislėpti, vis tiek išlis kas nors ir tau teks bet kokiu atveju kam nors vadovauti. Nenoriu tavęs spausti, bet tai tik laiko klausimas kada taip atsitiks. Pasirink teisingai.

Baigęs tai sakyti, Tarnielis atsistojo ir išėjo iš bibliotekos, kur aš ramiai gurkšnojau arbatą prie knygų. Tai buvo vienintelis dalykas, kuriuo aš užsiėmiau paskutinius keletą mėnesių sėdėdama uždaryta šiuose jo namuose. Arbata prie knygų.

Pasiilgau tėvų, pasiilgau kartu leisti su jais laiką, pasiilgau tu nuoširdžių mūsų kalbu. Niekas iš tikrųjų neklausė, ko aš noriu. Aš nenoriu valdyti, niekada nenorėjau, tik, kad niekam tai nerupi.

Dar pasėdėjau valandėlę bibliotekoje ir apsisprendžiau, nuėjau į savo kambarį, dar kartą viską apmąstyti.

Atėjus nakčiai aš jau buvau susikrovus savo nedidelę mantą ir pasiėmus neišleistus stipendijos pinigus, lėtai tipenau iš savo kambario per koridorius, kad neprižadinti Tarnielio. Pasiėmiau jo raktus nuo jo mašinos ir tyliai išėjau iš namų. Įsėdau į mašiną, užvedžiau variklį ir išvažiavau į kelią. Navigaciją užstačiau, kad rodytų kelią į mano buvusius namus, tėvų namus, į gimtąjį miestą.

Šiandien buvo apniukęs oras ir grasino prapliupti lietui. Nors buvo šeštadienis ir mano tėvai turėjo būti namuose. Važiavau visą naktį, kelias buvo tolimas. Dešimtą ryto privažiavau namus, tėvai jau turėtų būti atsikėlę.

Dar kurį laiką drąsinau save ir pagaliau išlipau iš mašinos. Įėjau į laiptinę. Atsistojau prie durų. Porą sykių gyliai įkvėpiau ir paskambinau į duris. Atidarė mama.
- Taip, kuo galiu padėti? - žvilgtelėjus į mane, ji paklausė. Aš nustebau.
Neatpažino? Negali būti, galvoju.
- Tai aš, mama, grįžau namo, atleiskit, kad neperspėjau, kur dingau, nebuvo galimybių.- Nedrąsiai ištariau.
- Kas jus? Jus nemano duktė. Kas jus? Aš neturiu vaikų. - Drėbė jinai.
- Kas ten? - atėjo tėvas. - Vėl prekybininkai?
- Ne, sako esanti mano duktė, kaip žinia mes vaikų niekada neturėjome. - pasakė mama tėvui.
Aš stoviu nustebus, neturiu žodžių, negali būti, kaip jie galėjo neatpažinti manęs.
- Bet gi čia aš, Aleiša, jūsų vienintelė duktė. Mama? - pasižiūrėjau į mamą. - Tėti? - pasižiūrėjau į tėvą ieškant atsakymo, bet jo nebuvo.
- Atleiskit, bet mes jūsų nepažįstam ir tikrai ne esame jūsų tėvai ir daugiau mūsų netrukdykite, -  atsakė tėvas ir užtrenkė prieš veidą duris.

Stovėjau kaip įbesta dar kurį laiką prie durų, bandydama suprasti kas dabar įvyko. Mano tėvai jau nebemano tėvai. Suradus jėgas išėjau į lauką ir sėdau į mašiną. Mano tėvai jau nebemano tėvai. Niekada vaikų neturėjo. Jie negalėjo taip pamiršti viską, išbraukti paprastai mane iš gyvenimo, aš buvau jų vienintelis vaikas, jie negalėjo šitaip pasielgti, nebent kažkas atsitiko svarbaus. Turiu tai sužinoti, bent jau pabandyti.

Išlipau iš mašinos nuėjau į laiptinę ir save ramindama, kad darau tai tik geriems tikslams, išsiaiškinti kas atsitiko. Aš panaudojau telepatiją, minčių skaitymą per nuotolį. Užčiuopiau tėvus. Jie ramiai sėdėjo virtuvėje ir šnekučiavosi apie ką tik įvykusi incidentą. Mintys. Mintys. Jose visiškai nebuvo manęs, jokio prisiminimo ar atpažinimo, jie iš tikrųjų matė mane tarsi pirmą kartą. Staiga užčiuopiu kažką neaiškaus jų atmintyje, tarsi blokas, ir pabandau ji pereiti. Pavyko tik iš trečio sykio ir pamačiau jų mintyse Tarnielį ir dar kelis druidus, jie kalbėjo su mano tėvais apie mane, o paskui, taip dabar žinau kas tai, panaudojo įtaigos būdą ir paprasčiausiai ištrynė mane iš jų gyvenimo. Aš buvau jų vienintelis vaikas.

Sėdėjau laiptinėje ir negalėjau patikėti ką atradau. Akyse temo, mačiau viską tarsi per rūką. Sėdėjau ten, ant laiptų gal porą valandų, kol ašarų nebeliko. Netekau vienintelės šeimos ir vienintelių savo tikrų namų.

- Taip ir žinojau, kad busi čia. - pasakė Tarnielis.
Aš pakėliau akis į jį ir nieko nesakiau, nes net nebuvau nustebusi, kad jis surado taip lengvai mane. Buvo tiesiog tuščia.
- Eime, metas grįžti namo. - Tarė jis ištiesė man savo ranką.
Aš negalėjau patikėti, kad jis, pats Tarnielis, padarė šitaip mano tėvams, atėmė iš manęs vienintelius artimus žmones, šeimą ir namus. Ir dar tokiu būdu.

Aš dar kartą į jį pažiūrėjau, susikaupiau ir, kaip jis mano tėvams, taip ir aš jam, įteigiau, kad jis manęs nerado ir išėjau, mašiną palikus likimo valiai.

Pradėjo pliaupti lietus, aš buvau be skėčio, jo ir nereikėjo. Per lietų žmonės nemato mano ašarų ir aš per miglą nemačiau žmonių, jie tarsi visi buvo kažkur toli.

Tolimi.

O čia buvo visiškai tylu ir tuščia.




Creative

#32
balandžio 22, 2019, 20:35:17 Redagavimas: balandžio 22, 2019, 20:40:51 by Creative
Ar jus tai skaitot?
Ar jums įdomu?
Galvoju apie tolimesnį rašymą.

klajunas

Skaitom, labai įdomu.
Mano telepatijos ekranas yra kaktos srityje.  :)

Creative

#34
balandžio 22, 2019, 22:30:18 Redagavimas: balandžio 22, 2019, 23:13:52 by Creative
Jau nebe daug liko. Sorry, ilgesnio neužteko kantrybės rašyt. :)

SPACE

Skaitau Creatuk, rašai tai kaip iš Eridano redakcijos, bet geriau. Ir talentą turi.





Creative

#36
balandžio 24, 2019, 15:25:01 Redagavimas: balandžio 24, 2019, 16:00:53 by Creative
4 skyrius


Ištrauka iš dienoraščio:


CitataData: 2019-07-03
Paskyrimo vieta: Prediras
Objektas: Lazeriniai, elektriniai ir branduoliniai ginklai
Tikslas: Visiškai sunaikinti objektų sukeliamą pavojų bet kokiai gyvybei.

Jie visada perspėja, per antriešinį prietaisą, apie misiją, maždaug prieš 4-6 val., o šį kartą man liko tik 1 valanda, kad spėčiau suprasti, ko iš manęs jie reikalauja. Reikėjo vykti į Prediro planetą ir sunaikinti, arba sugadinti jų ginklus, kol neįvyko karas. Kaip tai padaryti, aš nespėjau dar sugalvoti.

Jie visada atskrisdavo lygiai nustatytu laiku. Aš spėdavau akimirka pamatyti jų pilką lėkštę danguje ir tada jie iškarto mane perkeldavo į kitą planetą, iškarto pasirodydavo blyksnis.

Šį kartą aš nusprendžiau pasižiūrėti ką jie galvoja, panaudojus telepatiją per atstumą. Spėti kad ir  tą mažą akimirką. Ir man išėjus į kiemą aš nusistačiau ir tik pasirodžius lėkštei spėjau perskaityti vieną vienintelę mintį:
- Štai ir mūsų žaislas jau laukia.
Staiga pasirodė blyksnis ir mane perkėlė į Predirą. Mane apėmė milijonas žmonių klyksmų, nebylių klyksmų, visi skendėjo skausme ir baimėje, visiškai be vilčių išsigelbėti. Aš nespėjau išjungti telepatijos,  o ji, pasirodo, buvo sujungta su ekstrasensorika. Mane susuko per pusę. Kritau ant kelių ir galiausiai pajutau, kaip galva prilietė žemę. Netekau sąmonės. Dar per miglą pamačiau, kad antriešinis prietaisas sumirksėjo:"Misija atšaukiama, dėl jos pavėlavimo".


-Įrašo pabaiga-


Kelias savaites praleidau išnuomotoje trobelėje gyvybės pakrašty, tarp pievų ir miškų. Beveik neišėjau iš namų tik sėdėjau prie lango ir žiūrėjau pro jį, sutemus nejungdavau šviesos, taip ir toliau sėdėjau ir stebėjau, kaip viena po kitos įsižiebia žvaigždės.

Vėliau supratau, kad taip nenugyvensiu gyvenimo, kad ir kaip bučiau norėjusi, reikėjo pinigų. Vargais negalais radau darbą pas vieną ūkininką už dešimties kilometrų, alga nedidelė, tačiau nors priėmė į darbą, nes visi kiti, pas kuriuos buvau net nežiūrėjo į mano pusę. Matyt vietovėje nebuvo priimtini svetimšaliai.

Tarnielis, ar kas kitas, dar kol kas manęs nerado. Dar eidama tada iš namų, iš mano jau buvusių namų, užsidėjau mentalinį blokavimą, tam kad niekas negalėtų perskaityti mano minčių ir nesužinotų kur aš dabar, nes žinojau, kad galima taip skenuoti teritorija ilgomis distancijomis, gerai ištreniravus gebėjimą.

Pas ūkininką buvo sunku, vos susitvarkydavau, nors alga buvo labai maža. Į mėnesį po kelias dienas tekdavo pabadauti, kol galiausiai mano nervų ląstelės per stipriai įsitempė ir galvojau viską mesti ir važiuoti kur nors į labiau gyvenamą vietovę, taip rizikuodama save kam nors atpažinti.

Tuo metu, tai buvo pavasario vidurys, susipažinau su jais, jei taip galima būtų pasakyti.

Vieną dieną prabudus ryte radau namie ant stalo gulintį daiktą, labai panašų į paprastą apyrankę, tačiau mačiau, kad tai buvo kažkoks naujas prietaisas. Kilo mintys kas tai, kaip, iš kur, gi visos durys buvo visada sandariai užrakinamos, kaip ir šį kartą patikrinau, buvo uždarytos, langai taip pat. Prie prietaiso gulėjo sulankstytas popieriaus lapas. Aš jį atlenkiau ir perskaičiau:

„Čia susisiekimo antriešinė apyrankė.
Užsidėk ją ir mes galėsime bendrauti.
Tavo draugas."

Draugai nedraugai, tačiau apyrankės neliečiau dvi dienas, tačiau aš buvau taip stipriai pavargus nuo visų darbų ir galvojimų, kad nusprendžiau surizikuoti ir ją apsidėti. Išlindo holograminis ekranas ir pasirodė žinutė:

„Mes esame kitos planetos panašios į Žemę gyventojai. Atskrendame čia rasti šalininkų ir galbūt pagalbininkų. Norėtumėme, kad mums padėtum. Mums reikia, kad atliktumei kai kurias užduotis. Niekas nesužinos, kad tu jas vykdei. Gausi dosnų atlygį. Bet kada galėsi nuspręsti atsisakyti ir jas nevykdyti."

Aš tylėjau, ilgai tylėjau. Tačiau aš buvau jau perdaug nusikamavus ir tuščias skrandis urzgė, tai nelabai galėjau blaiviai galvoti. Matyt todėl sutikau.

Taip ir prasidėjo mano misijų vykdymas. Ryšys vyko tik per antriešinę apyrankę, gyvai aš jų nemačiau, tik laivą vos akimirką.


________________

Po paskutinės misijos negalėjau atsipeikėti jau kelias dienas ir niekaip neprisiminiau, kaip atsidūriau namie, atsimenu tik, kad pabudau savo lovoje sekančią dieną. Visą šį laiką tik gulėjau namie ir žiūrėjau į vieną tašką. Man vis vaidenosi jų nebylus klyksmai. Tiek skausmo ir baimės buvo jų širdyse, mane plėšė tiesiog į mažus skutelius ir dar karts nuo karto protarpiais tarp tų žmonių klyksmų pasigirsdavo žodžiai: „Štai ir mūsų žaislas jau laukia".

Trečios dienos vakarę įsijungė mano apyrankė:

„Labas. Aš  Setas. Jie nežino, kad įsibroviau į jų techniką. Žinau, kad dirbi nedėkingą darbą jiems. Aš dabar atskrendu pas tave. Busiu už pusės valandos. Norėčiau, kad skristum su manimi ir juos mestum. Žinau, kad prašau daug kaip visiškai nepažįstamas asmuo. Tačiau tau bus žymiai blogiau, jeigu taip ir tęsi toliau. Prašau priimk mano prašymą.
Setas"

Nespėjau nieko atrašyti, ekranas išsijungė. Po pusės valandos stovėjau laukia ir stebėjau dangų, galvojau, pažiūrėsiu kas įvyks. Tolumoje sužibo žvaigždė ir ji labai greitai artinosi. Tai buvo apvalus beveik dvidešimt metrų skersmens, kaip man pasirodė, metalinis laivas, visai nepanašus į pilkas kitų lėkštes. Jis pakibo virš mano kiemo ir lėtai nusileido jo pakraštyje. Atsidarė liuko durys ir pasigirdo malonus vyriškas balsas iš lėkštės:
- Aš Setas. Ar apsisprendei? Ar skrisi su manimi?
- Kur, - paklausiau.
- Su manimi į kitą planetą. Ten visai kitokie žmonės ir nevers daryti to, ko nenori, arba kas kaip nors kenktų kažkam.
- Kodėl neišeini? Aš nematau su kuo kalbu.
- Matai. Aš visas laivas, tiksliau dirbtinis intelektas ir savo kojom niekaip negalėčiau išlipti, nes paprasčiausiai jų neturiu. Įgulos viduje nėra.  Atleisk, kad nuvyliau.

Aš stovėjau ir galvojau, kas man lieka. O gi niekas. Druidai ieškos, ateiviai persekios, kad ir kur bebūčiau, niekas manęs taip nepaliks ramybėje. O Seto pasiūlymas gana atsargus ir drąsus, kad net apėjo jų techniką ir galbūt iškart atskrido čia. O gal seniai planavo, nežinau.

- Gerai, - pagalvojus, atsakiau ir nuėjau link laivo, pakeliui išsiųsdama žinutę per antriešinį prietaisą, kad atsisakau dirbti jiems ir vykdyti jų misijas. Paskui nusiėmiau ir išmečiau apyrankę į krūmus.


Creative

#37
balandžio 24, 2019, 17:35:31 Redagavimas: balandžio 24, 2019, 21:37:52 by Creative
Epilogas


Mes keliavom porą mėnesių  iki Lėjos planetos. Per tą laiką Setas man papasakojo, kad Žemę, kaip ir kitas dešimt tūkstančių gyvenamų planetų, laiko savo valioje Sebro civilizacija. Jie prižiūri planetas ir šalina nereikalingas tendencijas, tam kad vystymasis atitiktų jų planams. Taip pat papasakojo, kad yra dar kol kas kelios visiškai laisvos civilizacijos, kaip Lėjos, Mauri ir Predramalo, kurias nekontroliuoja jokia kita civilizacija. Taip pat Setas, per tą laiką, man padėjo įsisavinti jų kalbą, ji buvo nesunki.

Lėja sutiko mane geraširdingai ir nuoširdžiai. Čia žmonės nieko neslėpė vienas nuo kito, bendravo atvirai, padėdavo vienas kitam, atrodė, kad išties kiekvienas tiesiog buvo savo vietoje. Po kelių savaičių buvimo ten jie pasiūlė man tobulinti savo įgūdžius. Aš nemokėjau vienintelio dalyko, tai teleportacijos. Taigi nėriau visa galva į mokslus. Knygų bibliotekose buvo apstu. Lėječiai man padėdavo jei ko nors nesuprasdavau, arba parodydavo, jei kažkas neišeidavo. Per mėnesį aš išmokau netik teleportuoti daiktus iš vienos vietos į kitą, o netgi teleportuoti save atstumu virš kilometro.

Vieną vakarą Lėjiečiai mane pakvietė į jų kaip ir ritualą, kuris buvo skirtas iškviesti dievams ir paprašyti jų patarimo. Taigi sutemus stovėjau aš prie milžiniško laužo. Žmonės aplinkui šoko, dainavo, visai kaip Žemėje druidai kvietė dievus. Tai trūko apie dvi valandas. Staiga laužas sudrebėjo, įsižiebė trigubai smarkiau ir iš  jo pasirodė kelios figūros. Visi pradėjo šnekėti: "Dievai. Dievai." Ugnis išskaidė jų pavidalą, todėl matėsi tik jų siluetai. Tos figūros padarė kelis žingsnius mano pusėn ir tarė:

- Mes pasakėm kur jus rasti.

Įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią nutraukė atbėgęs karys rėkdamas:
- Mus puola! Sebrai puola! Ruošia ginklą sunaikinti visą planetą. Visiems greitai į laivus!

Aš stovėjau sustingus gan ilgai kol figūros, buvę Dievai, vėl pratarė, tik šį kartą žiūrėdami tiesiai į mane:

- Mes visą laiką tave stebėjome. Buvai išties gražus mūsų žaislas.

„Buvai išties gražus mūsų žaislas" taip ir skambėjo mano galvoje  be perstojo.
Lėlininkai tampo lėlininkus už virvučių, galvoju.

„Buvai išties gražus mūsų žaislas."
Tai dar ne pabaiga, galvoju.



Pabaiga




Creative

#38
balandžio 25, 2019, 21:53:02 Redagavimas: balandžio 25, 2019, 22:13:50 by Creative
Atleisk Space, tau tai nepatiks.

Citata iš: SPACE  balandžio 23, 2019, 15:14:07
CitataEkslibrisas (lot. ex libris - iš knygų) - knygos ženklas, žymintis jos savininką. Tai nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje. Jame būna knygos savininko vardas (kartais tik inicialai) arba institucijos pavadinimas, piešinys (figūrinė, ornamentinė, šriftinė ar kita kompozicija, herbas, emblema, įv. atributai), kartais specialus tekstas. Savita ekslibriso atmaina yra superekslibrisas. Kai kada ekslibrisais vadinami ir knygos savininką nurodantys įrašai, spaudai.
Pagal tai supratau, kad ten mane vaizduoji piešinėlyje.




Citata iš: SPACE  balandžio 23, 2019, 15:14:07

Atleisk, tačiau dėl manęs, ar šalia manęs mirti tikrai niekam nereikia. Tik papildomos išlaidos ir vargas. Be to mano širdis priklauso kitam. Todėl prašau daugiau nerašyti man meilės laiškų.  :-\

Creative

#39
birželio 08, 2019, 16:59:37 Redagavimas: birželio 08, 2019, 18:20:21 by Creative
Тишина. Вдали где-то дует тихий ветер.
Сквозь пальцы ладони ускользают последние потоки нити.

Я смотрю на них и вижу нечто.
То что усколзает меж глаз твоих.

Нет. Это не надежда.
Просто забудь о них.

Тишина. Вдали где-то дует тихий ветер.
Сквозь пальцы ладони ускользают последние потоки нити.




Creative

#40
birželio 23, 2019, 23:12:16 Redagavimas: birželio 23, 2019, 23:15:00 by Creative
Pasakos tęsinys turėtų būti toks:

Tariami Dievai išeinantys iš ugnies norėjo, kad Aleiša taptų viena iš jų.
1. Išėjimas iš ugnies tai nekas kita, kaip kombinacija išvystytų iki tam tikro profesionalaus lygio
a) telepatija (žinoti kur atsirasti),
b) ekstrasensorika (pajusti kur yra šiuo atveju laužas- ugnies stichija)
c) teleportacija (persikelti į ugnies laužą)
d) ugnies stichija (atsidurti laužo ugnyje ir nesudegti)
e) nematomumas (likti nematomam)
f) kombinacija stichijų plius nematomumas (kad pasidaryti siluetų, pusiau peršviečiamu ir pnš, galima ir su liepsnų imitacija)
g) telepatija (minčių perdavimas visiems galvoje esantiems tam tikru atstumu, arba pasirinktinai).
h) pasišalinimas iš įvykio vietos (vėlgi kombinacija nematomumas, teleportacija, gali būti su stichija, ir ekstrasensorika kad nustatyti tinkama vietą)

2. Žinojimas kas kur vyksta, tai telepatijos ir ekstrasensorikos aukščiausias lygmuo, einantis kiaurai kosmosą ir planetas.

Matai Dievai, kaip ir visi žmonės, manė, kad nauja karta išspręs arba bent jau pakoreguos tinkama linkme jų gyvenimo problemas. Dievams turint tokius gebėjimus yra sunku matyti per juos pasaulį, todėl jų įsikišymas buvo kaip ir neišvengiamybė, kad civilizacijos egzistuotų, pratęstų egzistavimą, kuo ilgesniam laikui, arba bent jau pagimdytų naujas kartas kurios galbūt ras išeitį iš susidariusios situacijos. Dievams nieko kito neliko, kaip palaikyti šiokį tokį balansą.

Aleiša nusprendė nesikišti ir atsisakyti naudoti savo gebėjimus, gal net rasti būda jų atsikratyti (kaip dievai davė, tai galima reiškia ir atiduoti atgal) pasirinko kosmoso keliautojo - klajoklio variantą, keliavo kartu tik su Setu t.y. tik su savo laivu. Kur nekur kosmose, kartais padėdavo kam nors.

Galiausiai ji paklydo taip toli, kad susidūrė su nežinomom jėgom ir pakliuvo į visai kitą pasaulį ... o kokį tai telieka visų vaizduotėse... jos neliko šitame pasaulyje.

elteide


Creative

#42
birželio 25, 2019, 15:10:28 Redagavimas: birželio 25, 2019, 16:00:00 by Creative
Nori pabaigos?


Aleišos sugrįžimas


Pirmųjų Civilizacijų lopšys prieš daugybę metų.

Aleiša stovėjo priešais pyktą dešimties metų berniuką, kuris laikė ginklą nutaikytą į ją. Tai būtų buvusi jo pirma žmogžudystė, kuri pakeistų įvykių eigą.
Ji, nepaisydama ginklo nutaikyto į ją, drąsiai priėjo prie berniuko ir jį saugiai apkabino, nespėjus jam sureaguoti ir iššauti. Berniukas iš pradžių nesuprato kas įvyko, paskui pradėjo muistytis ir priešintis, bet ji stipriai jį laikė. Berniukui nebuvo jokių šansų išsisukti iš jos glėbio. Jis priešinosi aršiai, tačiau galiausiai suprato, kad jo pastangos beviltiškos ir sustojo, kol galiausiai pravirko. Iš berniuko liejosi visas susikaupęs skausmas ir neviltis. Ji jį laikė tol, kol jo ašaros nustojo bėgti. Vėliau paleido, šiltai nusišypsojo ir pradingo.


Esamasis laikas

Vienas įvykis pakeitęs visą istoriją.


Pabaigos pabaiga
The END

Creative

#43
rugsėjo 26, 2019, 17:24:40 Redagavimas: rugsėjo 26, 2019, 18:55:25 by Creative
--------------------------------



Ir  likę po paskutinio žemės drebėjimo ir paskutinio cunamio, žmonių likučiai, užsilipo ant aukščiausių, dar likusių stovėti, patvinusių , apsemtų, apleistų pastatų stogų, kas ant kišančių iš po vandens kalnų viršūnių, pakėlę akis į dangų, stebėjo, kaip mes paliekam Žemės atmosferą.

Artėjo paskutinė cunamio banga, nušluosianti paskutinius gyvybės ir civilizacijos likučius. Paskutinis žemės drebėjimas, buvo paskutinis ir žemė pradėjo plyšinėti visur.

Kamera užmatė penkių metų vaiką, apdriskusiais ir išterliotais, kaip ir visų kitų, rūbais. Jis stovėjo ant pastato stogo, vienas, ir žiūrėjo, pakėlęs galvą į dangų. Į mus. Žiūrėjo, žinodamas, kad tiek jis tiek mes esame pasmerkti ir su tokia veido išraiška surado savyje jėgų ir šypsojosi, akimis lydėdamas mus. Tai buvo paskutinė šypsena. Mes visi taip šypsojomės... pasmerktųjų šypsena.









--------------------------------

Creative

Herojams, iš seniai užmirštų romanų

Eini vienas tuščia gatve
Vėlai vakare.
Lietus purškia tau į veidą,
O tu žiūri tiesiai prieš save.

Kai tavo žodžiai ir veiksmai kitiems nebetenka prasmės,
Kai tavo narsią dvasią užgožia tyla.
Kai viskas jau ne taip, kaip buvo seniai.
Laikai keičiasi, yra taip kaip yra.
Nors ir galbūt kažkur širdyje šiek tiek vis dar gaila...

Kai suskaičiuoti visi kaltinimai.
Deja nevisiškai.
Tiesiog tu toks buvai.
Ir tebežengi tuščiomis gatvėmis vienas... vakarais.
Herojus, iš seniai užmiršto romano...

__________

Aukštyn