Kas gi mes esame?

[rutulys]

Į tą klausimą vargu ar atsakysime, galime nebent pabandyti pažvelgti į savo vidų ir pažiūrėti ką mes turime.
Smegenys - kairį ir dešinį pusrutulį, kas būtų jei nuraminę savo protą (o liaudiškai tiesiog įjungę durnių) galėtume pro pirštus žiūrėti į prieštaravimus, nors žymiai geriau būtų jei sugebėtume kiekvienu konkrečiu atveju pakilti iš plokštumos ir rasti kampą kai jokio prieštaravimo nebūtų. Kai kalbama apie smegenų išnaudojimą 100% ‒ tai manau ką aš kalbu būtų į tą pusę. Nebereiktų miegoti, gal atsirastų galimybė keliauti iš ir į kaip aš sau leisiu pavadinti kairį ar dešinį pasaulius. Bet kiek suprantu, kas kitoje pusėje dedasi, kad ten daug kur visi susipaudę kaip silkės bačkoje, tai geriau likti savo pusėje. Gal būtų pagunda apseiti be miego. Bet nesinori užtrenkti vartus į sapnų pasaulį. 
Gal kas mano, kad mes smegenys. Vieną kart trumpam patyriau pojūtį, tarsi mano kairys ir dešinys pusrutuliai paleisti sapnuoja savo sapnus, o aš iš apačios ir gerokai atsitraukęs atgal kaip koks taškas tiesiog ilsiuosi atsimerkęs.

Mums labai svarbus organas širdis, jį asocijuojame su ypač stipriu jausmu ‒ meile. (Nors geltonosios rasės atsovams tam pasitarnauja kepenys, gal tai būtų viena iš priežasčių, kodėl jie tokie neatsparūs alkoholiui, kai jų kepenys pajungtos papildomiems tikslams). Kai kas nors pasiduoda jausmams, mes iš šalies tampame praktiškai bejėgiais su jais rasti bendrą kalbą. Gal galėtume į tokius žmones žiūrėti kaip į lėles, jei bandytume iškvosti iš jų kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi. Čia labai trukdo ką nors suprasti tie vadinamieji apsėdimai, manau tai daugiau liečia smegenis, o ne širdis. Šiaip man nesunku būtų iškelti savo širdį aukščiau visko, net praktiškai nieko nereikia daryti, tik stebėti ir galvoti, kodėl vieni ir kiti jausmai kyla. Ypač su patinka / nepatinka. Būti pakankamai jautriam ir jei kas nepatinka geriau to nedaryti. Čia net ne mano išmintis, nugirdau kaip pusamžė moteris kalbėjo su senute ir pateikė tai kaip auksinę elgesio taisyklę, tiksliau aš tą išmintį norėčiau pakelti iki tokio lygio: „Geriau nedaryto to, kas nepatinka" būtų nedidelis šuoliukas aukštyn nuo senosios norų: „Elkis su kitu taip, kaip norėtum kad su tavimi elgtųsi".

Tarsi galėčiau paminėti sielą, bet nesuprantu kas tai yra ir noriu likti prie kūno:
Žinau, kad turime rutulius tyliai snaudžiančius savo saulės rezginiuose, man jie asocijuojasi su Saule.
Esu aprašinėjęs savo sapną:

Tai ko gero buvo mano pirmoji patirtis už kūno ribų.  Aš miegojau ant pilvo ir netikėtai pažadino smūgis iš nugaros virš saulės rezginio. Mieguistas suvokiau kad kabu tamsioje erdvėje ir jau nebesu savo kūne, nieko negalvodamas, instinktyviai apsukau ratą ore ir grįžau į savo kūną lovoje. Tada mane dar kartą išmušė iš kūno smūgiu į nugarą ir dar, ir dar... Aš vis elgdavausi lygiai taip pat: apsukdavau ratą ore ir grįždavau atgal per nugarą. Kol galop supratau, kad manęs nepaliks ramybėje. Pirmiausiai pabandžiau apsigręžti ir pamatyti, kas mane išmūšinėja. Tamsoje pamačiau gelsvai žalsvai spindintį pavidalą, kurį galėčiau palyginti su milžiniška ameba, galinčia keisti savo kūno formą. Ten, kur pas žmogų būtų rankos, buvo bepirščiai išsikišimai suformuoti iš kūno. Nors viršus buvo siaurensnis, bet jokio kaklo nebuvo, kuris atskirtų galvą nuo kūno, o ir kojų nemačiau. Man regis, jis ir kabojo ore kaip ir aš.
Tada mano dėmesį patraukė vonioje paleistas vanduo ir nieko nelaukdamas ten nuskriejau tiesiu taikymu kiaurai sienas ir duris. Vanduo bėgo kažkur viršuje. Aš tiesiog šoviau į viršų kiaurai lubas pro apšviestą vonios kambarį, bet nesugebėjau sustoti, o iš inercijos lėkiau toliau, labai greitai pralėkiau pro dar kelias lubas ir pakilau keliasdešimt metrų  virš namo stogo, o tada stabtelėjau. Kelias akimirkas žvelgiau žemyn į namo stogą, o tada kritau, šį kartą man pavyko  apšviestame vonios kambaryje sustoti prie pat oranžinių grindų plytelių netoli kriauklės.
Vanduo tekėjo į vonią. Aš pakilau ir nusileidau į vonią. Tada, atsižvelgdamas į vonios dydį, aš galėjau įvertinti savo dydį. Save suvokiau kaip maždaug 30 centimetrų dydžio rutulį. Į vonią įlipo nuoga moteris, bet jį kažkodėl vonioje stovėjo, gal, kad dar mažai vandens buvo pritekėję. Pastebėjau savo regėjimo keistenybes. Nemačiau jokių moters detalių, jį buvo tarsi pridengta tamsiu šešėliu. Galėčiau tik pasakyti, kad ji buvo neaukšta ir tamsiaplaukė. Nebuvo jokio skirtumo ar aš buvau užsimerkęs ar atsimerkęs. O tada į galvą šovė kvaila mintis, jei nematau, tai būtų gerai fotoaparatas, vėliau galėčiau peržiūrėti nuotraukas. Tarsi kas iš šalies išgirdo mano mintį ir akimirksniu buvau teleportuotas į savo kūną. Iš karto pabudau. Ir tikrai, kažkas vidurį nakties tuo metu leido vandenį pas kaimynus.

Vadinamasis miego kūnas, lyg ir nedidelis skirtumas nuo tikro kūno: esu matęs neabejotinai savo plaukuotas kojas ar apkramtytą liežuvį (antru atveju jį stebėjau per televizorių, kurį, kai supratau, kad man nepatinka tai kas vyksta, tiesiog išjungiau), bet ir esu jautęsis kaip grakšti panelė šokinėjanti laipteliais žemyn. Buvau ir niekur nematytam plūduriuojančiam ore rožinio padarėlio kūne ‒ mačiau save ir aukštai kabančiam veidrodyje iki kurio reikėjo pakilti ir iš nugaros bei viršaus, kai pradėjau garuoti, o pats nieko nejutau.
Žinau kad iš tokio kūno galima iškristi ir buti vienam iš trijų, nors buvo ir toks atvejis, kai jaučiausi su savo kūnu kaip paltas su labai toli ištrauktomis ir vis toliau traukiamomis rankomis - rankovėmis, o mano krūtinė ir pilvas tarsi atsegti ir iš jo išlindęs stovėjo nuolankiai susitaikęs su laukiančių liūdnu likimu, atsukęs man nugarą liliputo dydžio humanoidas, panašus į žmogų gelsvai spindinčiu beplaukiu kūnu, tikriausiai, nuogu, bent jau jokie kūno spalvos drabužių nekrito į akis (šiaip tarsi pats esu su tokiu kūnu vaikščiojęs mano fiziniam kūnui miegant, nors ten lyg ir baltas buvau, o gal net dar ir permatomas). Grįžtant prie pasakojimo man visai nepatiko tiek tai kas jo laukia, tiek tai kokioje pats padėtyje buvau, akimirksniu peršokau į jo gelsvą spindintį kūną ir kartu su juo atgal, kur jau atsirado jėgų susigrąžinti savo rankas.
Sapne supratęs kad nesi savam kūne gali ir griebti už praeivio kojų ir su jo pagalba išėjęs skraidyti Gedimino prospektu kartu su savimi skraidindamas visus aplinkinius praeivius, o pasiekęs Arkikatedros aikštę ir pajutęs, kad tau reikia kilti aukštyn, nepamiršti saugiai nuleisti praeivius ant žemės. Tikriausiai viso to nereiktų daryti, bet ką padarysi? Man nepatiko ten būti, to elgetos kūne ‒ būti elgeta.

Matricos mėgėjams ir turiu kai ką papasakoti:
Matai biorobotą, jo krūtinėje atidengtą skydelį į kurį įstatoma kažkas panašaus į mikroschemą. Lyg dar eini toliau aplink, tik staiga tampi tuo biorobotu. Tau nepatinka tai kas vyksta, nors anksčiau lyg ir buvai davęs sutikimą, gal ir laikinai ten sėdi prirakintas, bet baimė daro savo: tiesiog išslysti sukamuoju būdu atgal kaip koks tamsus šešėlis ir pasišalini.

P.S. truputį pataisiau vietą kur buvau tarsi išskrostas drabužis.
Gal kas yra patyrę, kai prasideda gąsdinantys dalykai, savo fiziniame kūne tave kaip kokį skystį skalbimo mašinoje pradeda sukti ir nežinai kaip išeiti iš savo kūno? Aš tada tiesiog per viršugalvį ištekėjau.
Kažką panašaus patyriau, maudydamasis ir kvailiodamas Talšos ežere. Tada vandenyje, kūnui pasvirus maždaug 45 laipsniu kampu ėmiau suktis pagal laikrodžio rodyklę arba į kairę.  Kiek pasisukęs pasijutau savo fiziniame kūne dar ir kaip besisukantis skystys ta pačia kryptimi. Buvo keistokas potyris, bet man dar šovė kvailoka mintis ir nusprendžiau staiga suktis į priešingą pusę,  buvo labai keista: aš ir kaip skystas, ir kaip kietas sukuosi priešinga kryptimi, o  dar kažkas skysto iš inercijos senąja kryptimi. Nebuvo nemalonių pojūčių, bet kažkaip staiga lioviausi ir daugiau nebuvo jokio noro nei maudytis, nei taip žaisti pačiam su savimi.