Creative kūryba

[SPACE]

Nėra laisvos valios, žmogus panašiai kaip teleloto kamuoliukas išrieda ir jau aišku daug maž kur išriedės.
Kartais atsiranda pasirinkimo iliuzija, nes žmogus gali pasukti į kairę arba dešinę, tada galvoja, aha, taigi aš turiu laisvą valią. Tai yra panašiai, kaip yra toks hobis, sportas, nusileidimas kanojom nuo kalnų upės. Jei esi labai vikrus, gali privairuoti prie kairio arba dešinio kranto, bet pagrindinė užduotis yra neatsitrenkti į akmenis.

[arkliukas]

Galėjimas neigti laisvą valią jau yra vienas akivaizdesnių jos įrodymų. Laisvos valios neigėjai ją neigia dėl to, kad laisva valia glaudžiai susijusi su rezultato komponentu. Kai žmonės negauna kažkokio norimo rezultato, tada jie staiga daro išvadą, kad laisvos valios nėra ir negali būti panašiai kaip daroma išvada, jog nėra Dievo, nes šis neišgydė jų mirštančio giminaičio. Neigimo priežastys yra dažniausiai psichologinės ir susijusios su tuo pačiu laisvos valios veikimu.

Joje visada yra pasirinkimų aibė, iš kurios renkiesi geriausią įmanomą pasirinkimą. Jeigu pasirinkimui įvykdyti bus naudojamas ego, tada bus paimtas vienas destruktyviausių galimų pasirinkimų ir ilgainiui rezultatas bus toks, jog pasirinkimų liks vis mažiau ir mažiau, dėl ko gali imti atrodyti, kad laisvos valios nėra. Na bet net ir tokiu atveju visada liks bent du pasirinkimai - priimti dar destruktyvesnį arba išmintingesnį pasirinkimą. Jeigu ego mažiau naudojamas, tada yra panaudojama sąmoninga esybės dalis pasirinkimams priimti. Tada pasirinkimai būtų konstruktyvesni.

Jeigu neigi laisvą valią, pasirinkimų aibė mažėja. Būtent toks ir yra jos principas. Nori patirti laisvos valios nebuvimą - prašom, laisva valia suveiks būtent taip, kad tą ir patirtum. Bet ar gali priversti kitą tai patirti? Tikrai ne, jeigu jis atsisako tuo patikėti. Aišku, gali neigti, kad ne to nori, nori kitaip, kad būtų. Tai kodėl tada patiri viską taip kaip nenori? Vadinasi, būtent to ir nori. Norėtum kitaip - kitaip ir elgtumeisi.

[SPACE]

Čia prieinam prie matricos problemos. 1960ais pasaulyje buvo gana daug hipių, jeigu paklausti: kodėl jūs taip elgiatės, jie atsakys: kad visuomenėje visi žmonės elgiasi kaip robotai.
Jau labai ilgas laikas, kai atsirado vadinamoji šita miestų kultūra, žmonės elgiasi kaip robotai.
Arba pvz. tėvai sako vaikui: mes manome, kad tu turi permažai draugų, tu turėtum turėti daugiau draugų. Išvertus į normalią kalbą tai reiškia: tu neteisingai prisitaikai prie matricos, tu turėtum labiau stengtis prisitaikyti.
Daug kas ir valdžioje žino, kad šitas visuomenės modelis pasenęs, bet jie nežino kaip ką naujo sukurti.
Pačiam žmogui prisieina ieškoti, o tai nėra lengva.

[SPACE]

Creatukui :gėlytė:

[arkliukas]

Na taip, visada atsiranda kažkokių judėjimų. Dažnai jie bando maištauti prieš nusistovėjusias visuomenės normas. Bet pats maištavimas dažnai lemia supriešinimą tarp visuomenėje nusistovėjusių normų ir to, kas kai kurių judėtojų manymu atrodo geriau nei tos normos:
1. Hipiams atrodo, kad visuomenėje visi elgiasi kaip robotai. Bet va jau čia yra iškart psichologinis aspektas, labai primenantis tuos, kurie šneka, kad laisva valia neegzistuoja arba buvo klaida ją suteikti. Tai yra, viena grupė save iškelia aukščiau kitos grupės ir sako: "Va mes tai ne robotai, va mums tai laisva valia PRIVALO likti. Bet štai kiti yra robotai, jiems laisvos valios nereikia". Kur tai veda? Į pražūtį.
2. Na o likusiai visuomenės daliai, savaime aišku, nepatinka būti vadinamiems "robotais". Tai jie atgal savų pavadinimų sugalvos - orgijų fanatikai, narkomanai, tinginiai, nevykėliai ir t.t. Jeigu judėjimas bus agresyvesnis, tai nepagailės ir smurtu "paauklėti". Kur tai veda? Ten pat - į pražūtį. Tai yra tiesiog reaktyvus elgesys į susiklosčiusią situaciją.
Po to galime dar pradėti išvedžioti, kad va pirmieji kalti, jog taip daro. O galime išvedžioti, kad kalti antrieji, nes taip reaguoja. Atsiduriame Catch-22 situacijoje (kažkiek panašu į "višta ar kiaušinis?" dilemą), kur jokio sprendimo nerasi. Norint jį rasti, reikia jau galvoti kiek kitaip. Galbūt reikėtų atsižvelgti, kad čia kaltų nėra? Abi grupės turi savų skirtumų, bet panašumų yra kur kas daugiau. Tai kodėl tada tie skirtumai lemia tokį susipriešinimą, o ne padeda vieni kitiems vieni kitus papildyti ir pasiekti kur kas didesnę gerovę, t.y. pasiekti sinergijos būseną, kur skirtingumai ne naikina vieni kitus, bet priešingai - vieni kitus papildo ir padeda tobulėti? Pavyzdžiui, vienų žmonių odos spalva juoda, kitų - balta, dar kitų - vėl su kažkuo maišyta. Bet jau mes suprantame, kad žmogus su kita odos spalva yra mums priešas.

Ieškodami priešiškumų ar net bandydami juos įveikti priešiškumų kontekste atsiduriame aklavietėje šitaip vertindami. Kai yra kažkoks supriešinimas, kuriami du poliai, mes niekada neišspręsime konflikto. Pavyzdžiui, ar realu tikėtis, kad palestiniečiai susitaikys su žydais, gyvenančiais Izraelyje? Arba žydai susitaikys su palestiniečiais? Nelabai to galime tikėtis, nes palestinietis, vos išgirsta žodį "žydas", jau pradeda kurti visokiausius jam nuo pat vaikystės (o gal dar ir praeitų gyvenimų) indoktrinuotus epitetus, kad žydas būtinai yra blogas, apgavikas, vagis, uzurpatorius. Ir lygiai taip pat apie palestiniečius galvos žydas.

Tad koks yra sprendimas? Jis pradžioje atrodo sunkiai suvokiamas, net neįmanomas. Bet sprendimas labai paprastas visgi - transcenduoti esamą sąmonės būseną, šiais konkrečiais atvejais būtent dualizmą ir lokalizuotą tapatybės pojūtį. Kai mes matome tik du kraštutinumus (arba matome kažką per viduriuką, kas jau yra pilkas matymas) ir dar save laikome visiškai atskirais nuo kitų, tai savaime suprantama, kad tai ves į konfliktą. O tokiu būdu apribojame savo pačių laisvą valią, imame kentėti ir po to kaltiname vieni kitus, pasaulį, Dievą, kaip blogai gyvename, nors net nepažiūrime į save, viso to priežastis. Lazda juk turi du galus. Ir dažniausiai matome tik neigiamą galą, o kad dar didesnis teigiamas galas užkastas giliai po žeme - jau matyti nenorime, nors mums tereikia tiesiog truputį pasistengti ir išsikasti tą lazdą ir pamatyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Po to mes išsitraukiame lazdą, nuvalome, nuplauname ir matome, kad tai yra tiesiog lazda. Taip, negatyvo yra, pozityvo dar daugiau yra, tad tas negatyvas, nors ir yra, jis nėra tragedija, nes jis laikinas ir nesunkiai transcenduojamas. Mes nežaidžiame ultraoptimizo korta, kai bandome ignoruoti tai, kas nėra gerai - stengiamės matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Pats dualizmas remiasi labai paprasta prielaida: Turi būti arba A, arba ne A, trečio varianto nėra ir negali būti. O kad gali būti ir B, ir C, ir D, ir t.t. tas yra ignoruojama arba... priskiriame "ne A" kategorijai. Lokalizuotas tapatybės pojūtis remiasi prielaida, kad žmogus yra visiškai atskiras, vienui vienas pasaulyje tarp priešų ir turi kovoti dėl vietos po saule (nors tos vietos yra pilna dar milijardams žmonių). Taip visiškai ignoruojamas psichologinis aspektas bei tai, kad mokslas parodė, jog fundamentaliame lygmenyje jokio lokalumo nėra.

Dualistinėse diskusijose atrasti sutarimo nėra įmanoma. Pavyzdžiui, klausimas dėl Dievo egzistavimo. Ateistai pateiks gudriausius ir išmaniausius argumentus apie tai, kad Dievo nėra, o tikintieji - kad jis yra. Visų jų argumentus galima suvesti į įdomų loginį grafą ir pamatyti jame, kad tiek tikintieji, tiek ateistai turi išankstinį įsivaizdavimą apie Dievą ir iš esmės taiko tas pačias mentalines struktūras savo požiūriams pagrįsti, kas ir nulemia, kad jie nesugeba rasti šioje diskusijoje konsensuso. O įvaizdis jau yra sukuriamas pačioje tapatybėje. Ir kiekvienas iš jų bandys įrodyti savo įvaizdį, tarsi jo įsivaizdavimo apgynimas yra epinės svarbos klausimas, kurį tiesiog privaloma įrodyti. Kai kuriose religijose fundamentalistai eis dar toliau - jie bus susikūrę tokį įvaizdį, kad būtina žudyti visus kitus, kurie neatitinka jų pačių ar jiems indoktrinuoto įvaizdžio. Po to iš tapatybės ateina tam tikros mintys, emocijos ir galiausiai seka fiziniai veiksmai. Tame nieko naujo nėra. Psichologijoje jau senokai žinoma, kad mintys lemia emocijas, o emocijos - veiksmus. O štai mintis jau lemia poreikiai, savo tapatybės suvokimas. Dauguma žmonių net iki to neina. O kadangi neina, tai išties apie tokius galima pasakyti, kad jie laisvos valios neturi. Bet neturi ta prasme, jog jie turi kažkokį įvaizdį susidarę, kuris juos įtikina, kad jie negali naudoti savo laisvos valios, taigi jos ir neturi. O išties tai yra jų pasirinkimas, kurį gali bet kada atšaukti.

Aišku, svarbu suvokti, kad dauguma žmonių taip negalvoja. Viskas pas juos vyksta vienu metu, banga, impulsu. Tad žmogus dažnai net nepasakys, kokius jis turi įsivaizdavimus savyje. Jeigu jie taip mąstytų kaip dabar aš aprašau jų situaciją, jie jau iškart sugebėtų perkratyti savo įsivaizdavimus ir vien savo pačių savivokos jėgomis sugebėtų priimti kur kas geresnius sprendimus nei iki šiol. Tad dualizmas, lokalizuotas tapatybės pojūtis yra ne kas kita, o kaip iliuzija, į kurią sąmoningosios būtybės šioje planetoje yra tiek susikoncentravusios, jog nesupranta, kad iš to gali bet kada išeiti. Tai atrodo tarsi kalėjimas su atviromis durimis, tik koncentracija tokia stipri, jog nėra matoma, kad galima bet kada išeiti pro tas duris.

[Creative]

Ši realybė dar ir kokia tikra, ne iliuzorinė.

Neegoizuokit mano temoje, kurkit savas.

[elteide]

Ši realybė dar ir kokia tikra, ne iliuzorinė.

Neegoizuokit mano temoje, kurkit savas.

Creative, tau juk atsake , diskusija vyksta

[SPACE]

Sukūriau temą skyriuje Religija ir filosofija, tai tikrai svarbi-įdomi tema, kurią galima diskutuoti net iš ezoterinės pusės.

p.s. Creatuk, nebūk pikčiurna, užsispyrus kaip traktoriukas.

[Creative]

Svetimaivis

Aš vaikštau vienas,
Kaip laukinis katinas.
Aš matau žmones,
Bet aš jiems svetimas.

Svetimas savame krašte.
Svetimas savuose namuose.
Svetimas tarp žmonių.
Svetimas tarp visų.

Aš praeisiu pro šalį,
Ir jus manęs net nepamatysit.
Aš pakelsiu jūsų šiukšlių lapelį.
Nes jus to padaryt net nebandysit.

Aš paprastas gatvės šlavėjas,
Svetimas tarp žmonių.
Aš paprastas praeivis,
Svetimas tarp visų.

Aš pakelsiu akis į dangų,
Pasigrožėti į jo tolį.
Aš pasakysiu nebyliai žodžius,
Kurie sukels manyje šuolį.

Aš svetimas žmogus,
Tarp žmonių vaikščiojantis.
Aš svetimas tarp visų,
Nieko iš jų nebelaukiantis.

[Creative]

Puolęs angelas

Jei aš mokėčiau skraidyti,
Paimčiau tave už rankos
Ir tave bandyčiau pakelti,
Kaip niekad iki šios dienos.

Jei aš mokėčiau skraidyti,
Galėčiau tau visą pasaulį parodyti,
Žvaigždes kartu pasiekti,
Gal net vieną tau nuskinti.

Jei aš mokėčiau skraidyti,
Nereikėtų tiek daug vaikščioti.
Kad tave pamatyti,
Tau ranką ištiesti.

Jei aš mokėčiau skraidyti,
Tau visą pasaulį parodyčiau.
Laiku atskubėčiau,
Laiku padėčiau.

Jei aš tik mokėčiau skraidyti...

[Creative]

elteidei

[elteide]

elteidei

man?
gražu, gilu....ačiū
.....
ir nuo manęs tuomet :

https://www.youtube.com/watch?v=v1mQT1u_45I

[SPACE]

čia tau

[Creative]

Skausmas

Skauda,
Taip skauda kad sunku iškęsti,
Meldžiuosi,
Meldžiuosi kad nusiraminti.

Mano siela skęsta
Ir nieko negaliu padaryti.
Sunku kvėpuoti,
Kad dar bent dieną iškęsti.

Taip tamsu,
Kad man jau baugu.
Matau šviesą kelio gale,
Bet aš nenoriu juo eiti, ne.

Bijau numirti,
Bijau savęs netekti.
Dar bent naktį vieną
Turiu tikėti.
Mano siela stingsta,
Aš busiu laisva kažkada...


Kuo aš virtau pagaliau?
Surakinta prisiminimais.
Skausmas - viską ką turiu.
Neleisk mane sudraskyti.


Kaip norisi užmigti,
Kaip norisi skausmą užmiršti.
Kad pamiršti kad patekai į aklavietę.
Tokia silpna kad melstis kritai.

[SPACE]

nebijok, tai žaidimas. čia labai žiaurus žaidimas, bet iš čia galima pabėgti, aš tą tikrai žinau.