Eilės, kilusios iš meilės Dievui

[Mylėk Artimą]

Ieškau kelio namo

Aš ieškau kelio.
Kelio, kuris veda ten,
Kur manoji širdis,
Kur meilės yra daug.

Aš ieškau vietos,
Kur būčiau savimi.
Tuštumos ar visumos, net nesvarbu.
Svarbu, kad tenais būtum Tu.

Aš ieškau kelio,
Vedančio į laimę ir džiugesį.
Bet kas man iš to džiugesio ? ,
Jei Tavęs nėra šalia...

Pasiklydęs aš tarp jausmų.
Rodos, realybės atskirt nebemoku,
Kelio rast nebegaliu,
Tavęs aš nebrandu.

Vienas eit aš nebegaliu,
Šiuo sunkiu taku,
Tarp šių baisių žmonių,
Liūdesiu kupinų.

Ir štai matau Tave !
Einant kita gatve.
Tu bėgi link manęs.
Toj širdis Tave pastvers.

Šilti jausmai mane užplūdo.
Tava širdis man vėl prabilo :
"Džiaugsme mano! Kur buvai !?
Kodėl mane tu palikai?"

Ašarėlė...nuriedėjo...
Širdis plakti vėl pradėjo!
"Ar grįši su manimi keliu,
Vedančiu mus link namų?".

- Mylėk Artimą.

--------------------------
Ką aš noriu šiomis eilėmis pasakyti ?

Tai apie žmogų, kuris ieško Dievo, nors, kaip vėliau perskaitome,
pasirodo pats nuo Jo buvo pabėgęs.
Jis nepailstamai ieško kelio atgal į namus - į savo širdies rojų.


Užmerkiu akis

Užmerkiu liūdnas akis,
Net jei ir verktų jos vis.
Atveriu sielos duris,
Kolei dūšia neužmigs.

Ir staiga suprantu,
Jog džiaugsmą nuo Tavęs slepiu.
Kad tik atrodyt kiečiau,
Kitiems ir sau santūriau...

Ir kolei taip gyvenau,
Tavęs visai netekau.
Atsiminimai plūsta vis galvon,
Šiom sunkiom valandom.

Tyriausias spindulys
Nušvietė manas mintis.
Saulė ir Šviesa...
Kurios man primena Tave...

Ir štai nauja diena!
Laimės jausmo sklidina,
Užtekėjo viduje,
Giliausioj sielos ertmėje.

Tu klausi: - kodėl
Pasaulis keičias kasdien?
Net jeigu meilė tyra,
Mums jos nebus per gana...

Jaučiu, kad vėlei skrendu
Ant beribės meilės sparnų.
- Kad saulė skęstų šviesoj,
Jai reikia būti tamsoj... (nuskamba Tavieji žodžiai tyloje)

Tarp begalybės žvaigždžių
Atrasim vietą kartu.
Ten mūsų meilė spindės,
Lyg supernova žvaigždės.
Ir tuo pilnai aš tikiu,
Kad tuomet būsim KARTU...

Atmerkiu Meilės akis,
Suprantu Dievo mintis .
Išnykstu tyloje...
Jau išvykstu pas Tave....

- Mylėk Artimą

----------------------------------------------------
Ką šiomis eilėmis noriu pasakyti ?

Paskutinėje eilutėje, žmogus
iškeliavo Dievo jam paruoštu keliu.
Mes gan dažnai slepiame savyje jausmus artimui
ar Dievui. Bijome juos parodyti. Bijome likti
nesuprasti. Šiuo veikalo pagrindinis veikėjas yra
žmogus, netekęs to, ką brangino. Ir gailisi, kad per mažai rodė jausmų.
Tik atvėręs savo sielos duris, pripažinęs klaidas ir jas atleidęs sau,
jis vėl galėjo atsiminti tai, kas kelia jam džiaugsmą. Jis
pradėjo mylėti taip, kaip Dievas mus myli. O sulaukęs išėjimo akimirkos,
buvo be galo laimingas, su mintimi, kad sutiks mylėtą Dievą.


Naujas rytas

Baltos snaigės ore
Budina anksti ryte.
Grakštus saulės spindulys
Stuksena į mėlynas akis.

Pabusk iš miego gilumos -
Prabilo Balsas iš aukštumos.
Laikas šitai gėlei sužydėt,
Metas Dievo Žodžiui prakalbėt.

Šiltomis eilėmis
Pradėsi žadinti širdis.
Nes kolei tuščiai kalbi,
Meilės skleisti negali...

Ar nebijai pasakyk,
Pasaulį keisti šįsyk?
Kol be Dievo viską darei,
Tamsiausius nusivylimus išmatavai.

Dabar tvirtai žinau,
Kad Meilės tikslui gimiau.
Noriu mylėt kaip Tu,
Gyvent Tavuoju dvelksmu.

Kaip taškelis drugio sparnų,
Į šį pasaulį žvelgiu.
O sieloje šnabždesį girdžiu:
Sukurkim rojų čia kartu...

Žemė ištroškusi Tiesos,
Tuščias melas Jos neatstos.
Žadink ir toliau Dieve biteles,
Nešančias šviesą pas aveles.

Tavo šviesą dienoms nešu
Tarp karo minų ir piktų,
Melu apkrėstų žmonių,
Nuodėmes sužeistų širdžių.

O kai į sielos duris
Beldžiasi liūdesys,
Paneriu į save,
Ramybėje sutinku Tave.

Dalintis Meile nesustok,
Ir širdy Dievą tu nešiok.
Ir taip ateis laukta diena,
Tavo viltį išpildydama...

Balti debesys ore
Plaukia palei žeme.
Grakštus saulės spindulys
Stuksena į mėlynas akis.

Per mažyčius langelius
Beldžiasi vėjo dvelksmas švelnus.
Nauja nušvito diena,
Rojaus džiaugsmo kupina...

- Mylėk Artimą, 2018 vasaris



Transcendencija

Kai Dvasia pakuždės širdy žodžius,
Kai aplinkui blogio nebebus,
Tik Tu ir tuštuma, Tu ir tyluma.
Ir gėrio medis šniokščiantis šalia.

Sustabdysiu laiką ir užmiršiu visus
Žmogų slegiančius vargus.
Vakar abejojau ar taip bus,
Šiandien atveriu esybės vartus.

Kažkokia nereali dvasinė pagava,
Bėgioja žmoguje lyg vasaros dienoje
Rugių lauke žaidžiantys vaikai.
Tokie linksmi, tokie geri, net suskaityti jų negali.

Žingsnis po žingsnio palengva
Artėja žydinčio ąžuolo šaka.
Žalias suolelis ir būtybių būrelis
Iš tolo matosi rūke.

Nepabūgęs einu toliau taku,
Gražiausiomis tulpėmis išpuoštu.
Vos tik praeinu, jų žavesį pajuntu.
Rodos, šypsosi jos kartu.

Bet pala, tai ne vien tik gėlės!
Jose matau visus žmones.
Štai ši raudona tulpė,
Tai mane mylintys draugai.

Tyliai tyliai krinta šilti lašeliai iš dangaus.
Švelniai glostydami krūtinę laimingo žmogaus.
Kokia nuostabi harmonija esti čia!
Nes kiekvienas lašelis, tai ištartas "Ačiū".

Ir štai, žmogus jau visai arti tikslo.
Beliko tik perbristi šią liūdesio jūrą,
Į kurią tiek daug kartų kritai,
Prie kurios tiek daug kartų verkei.

Užtikrinti žingsniai plonu ledu,
Pamačius angelus esant kartu.
Įkristi čia negaliu,
Nes iš tiesų, angelo sparnais dabar skrendu.

Ir štai aš jau čia esu...
Prie žalio ąžuolo šakų,
Prie mane sveikinančių angelų,
Ant suvokiamo pasaulio kraštų.

Palietęs ąžuolą suprantu,
Jog neblieka laiko ir erdvių...
Malonus Balsas sušnabždėjo iš gelmių:
"Aš tave myliu!"

Mylėk artimą

[peledziuke]

Ačiū, labai patiko irgi kuriu eiles

[Mylėk Artimą]

Ekranizuota versija čia : https://www.youtube.com/watch?v=J5Y40zO_dC0
Mažoji šakelė

Tiek daug laimingų veidų
Žada aplankyti tave,
Mažoji šakele.

Ach, kad taip lengva būtų
Paleisti laiką smėlio tėkme,
Nubraukti ašarą tavo šakele
Žievėje.

Ko lūžti, mažoji šakele?
Juk tiek daug pavasarių
Eilėje
Laukia tavęs.

Juk dar tiek daug idėjų
žmogus prie tavęs atras.
Ko lūžti, mano mažoji šakele?..

Mylėk Artimą
2018 pavasaris