Psioninių eterių tyrimai

Pradėjo klajunas, sausio 29, 2019, 14:24:15

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Kūrimo teorijos

Tiriant viso žmogaus spektro klausimą, kūrimo problema yra svarbiausia, tačiau norint ją išspręsti, reikia peržengti įsisenėjusius mąstymo šablonus. Kadangi naudojamo gnostinio implanto versija labai neaukšta, kol kas užtenka tik bendros struktūros suvokimo, tačiau ateityje ji turės būti gerokai pagilinta. Kol kas žengiame pirmus žingsnius, todėl užtenka pristatyti pačią idėją, kuri ateityje turi galimybę pavirsti rimtu filognozijos principu. Principas, kurį noriu pristatyti, nėra naujas, nes mano jau naudotas prieš tai, tačiau šiame skyrelyje noriu viską surišti į bendrą, rišlią sistemą. Šablonas naudojamas tas pats, ant smaigalio pastatytas trikampis, kuriame matosi pagrindinės tikrovės tyrimo kryptys, naudojamos antrajame tome kaip knygos struktūra.

Kiekvienas iš trijų kampų yra gaublė, į kurios substratinį pagrindą įdedame gnostinį implantą, turėdami tikslą paaiškinti jos pamatinį simetroną. Viršutiniai du kampai jau buvo paaiškinti, tuo tarpu pamatinės gaublės simetronas lieka paslaptyje ir klausimas turės būti išspręstas ateityje, remiantis ta informacija, kuri turima fizinėje ir gnostinėje branoje. Fizinė brana suvokiama per priekinę sąmonę, per priekinės suvokimo dalies sumatorių, kur randame vadinamąją „objektyvią realybę". Koks jos tikras objektyvumas iki galo neaišku, bet iš konfigūracijų sumatoriuje galima įžvelgti tam tikrus charakteringus šios realybės bruožus. Gnostinė brana pasislinkusi galinės spektro dalies kryptimi ir čia randame subjektyvųjį pasaulį, kuriame viešpatauja laisvė ir galimybė atlikti kūrybines manipuliacijas, modeliuoti. Čia taip pat akivaizdžios tam tikros savybės, kurias galima padaryti pirmo gnostinio implanto į galinę spektro dalį pagrindu.

Reikia aprašyti koks yra pagrindinis struktūrinis vienetas, naudojamas pradiniame gnostiniame implante į hipostratinę erdvę. Jį vadinu multivektoriumi, sudarytu iš sutvarkytų atskirų vektorių sistemos, veikiančios tam tikrame substancijos plote. Vektorius yra labai plati sąvoka, nebūtinai suvoktina kaip erdvinis judėjimas ar erdvinis skirtumas, vektorius yra bet koks būsenos pasikeitimas, bet kokioje terpėje ir bet kokioje struktūroje, todėl neturi būti įsivaizduojamas paprastai, kaip elementarusis erdvinis matematikos vektorius. Pavyzdžiui, apskritimą galima suvokti ir kaip apskritiminę struktūrinę aibę.

Pradėkime nuo trečiojo substrato, atsiveriančio per priekinę sąmonę. Jame multivektorius apibrėžiamas kaip linijinis, simetroninis, deterministinis, rėizolinis poslinkis. Šis vektorius formuojamas aplinkos spaudimo ir visiškai nuo jos priklauso, neturi laisvo judėjimo galimybės. Kadangi visa erdvė yra užpildyta ir nėra jokios papildomos dimensijos, skirtumas atsiranda tik toks, kokį įdeda aplink vektorių esančios simetrijos. Ši sritis yra gerai ištyrinėta, ir šiam substratui apibūdinti netgi yra sugalvotas pavadinimas, kuris apibrėžia jo esmę. Tas pavadinimas yra dinamika. Rėizoliniai linijiniai multivektoriai yra dinaminiai, neturintys jokios erdvės laisvai manipuliacijai, nes iš esmės pagrįsti kontaktiniu spaudimu. Jeigu atsiranda organizuotos struktūros, tai jos visos sujungtos lokaliai, grandininiu principu. Bendras, nelokalus simetronas pradedamas atrasti nebent kvantiniame lygmenyje, kuriame gali reikėti papildyti šios dinaminės substancijos savybes papildomomis.

Antrasis substratas yra vieta, kurioje atsiranda sąmoninga gyvybė ir norint ją suprasti, reikia paaiškinti koks šios vietos pats akivaizdžiausias bruožas analogišku principu rėizoliniam, linijiniam vektoriui. Šiame substrate susiformavęs strateginis, eiolinis, neapibrėžtas, apskritiminis, plotinis multivektorius, turintis galimybę kurti projekcinę strategiją. Šis multivektorius atsiranda sumatoriaus pagrindu, turinčio dvi pagrindines dimensijas, todėl sumaciniame plote atsiranda skirtumo projekcijos galimybės. Tai reiškia, kad šis vektorius ne linijinis-deterministinis, bet yra išlipęs į aukštesnę erdvę, vadinama eioline laisvės erdve, kuri gali laisvai suprojektavusi neapibrėžtą vektorių paversti apibrėžtu, tai yra, pasirinkti. Šis pasirinkimas vyksta strateginiu principu, ir formuoja strateginį procesą substancijoje. Strategija neišvengiamai turi būti projekcinė ir nukreipta į priekį, į ateitį.

Šiais dviem procesais formuojama aukštoji civilizacija planetoje, kuri yra natūralių substancijoje esančių galimybių išraiška - strateginės projekcijos ir deterministinės dinamikos. Strateginiai pertvarkymai tikrovėje, kylantys iš plotinio sumatoriaus, kuria dirbtinę, technologinę realybę, pažeidžiančią natūralią pusiausvyrą, todėl yra žmogui neapdovanotam giliu tikrovės principų supratimu labai pavojingi. Pasukusi šiuo keliu žmonija turės pereiti mirties zoną, kurioje susinaikinimo pavojus bus toks didelis, kad išlikimo tikimybė bus labai nedidelė. Išgelbėti gali tik globalinio vaizdo teisingas supratimas ir tokios būsenos galvoje, kad būtų galima išvengti savižudiškų tendencijų, apsvaigus nuo begalinės, iliuzinės galios ir fantastinių galimybių vilionių.

Mano vertinimu, kuo aukštesnė substratologija, tuo didesnė tikimybė sukurti pragarą gyvybei, kurios ciklas planetoje pavirsta į pragaro ratus, sukurtus elitinio planetos sluoksnio, kurie visus žemesnius sluoksnius paverčia išnaudojamu savo tikslams resursu. Kuo žemesnis pragaro ratas, tuo žiauresnis gyvybės likimas, praradus šioje tikrovėje visas palankias vystymuisi trajektorijas. Nenoriu tarnauti šiai sistemai, ir nenoriu, kad mano Filognozija būtų panaudota kurti pragarui žemėje. Todėl šį tą viešinu, tačiau pozityvumo prošvaisčių matau nedaug, nes nepakankamai išpildomi visi trys sąmonės kokybės reikalavimai. Jokio šviesėjimo nesimato, todėl užbaigęs antrą tomą turėsiu sustoti. Nepaisant to, šiek tiek informacijos principiniame lygmenyje bus pateikta.

Fundamentalioji substratologija kuriančiojoje gaublėje jau buvo šiek tiek apžvelgta. Dabar reikia pasvarstyti kokie galėtų būti gnostinio implanto į šį substratą principai. Tai pabandžiau apibendrinti savo nubraižytoje schemoje, kur matosi kokios yra pagrindinės galimybės.



1 kūrimo teorija remiasi rėizolinio, dinaminio multivektoriaus schema, projektuojama iš trečiojo substrato perspektyvos. Ši teorija labai populiari moksle, ir vadinama materialistine evoliucijos teorija, kurioje gyvybė tik kažkokia dinaminėje materijoje, dėl joje esančių deterministinių simetrijų, atsiradusi anomalija.

2 kūrimo teorija kyla iš antrojo substrato ir remiasi projekcinio strateginio proceso galimybe substancijoje. Ši teorija būdinga religinėms doktrinoms, kurios analogijų gnostiniam implantui į fundamentą ieško vidinėje žmogaus dalyje, sieliniame sumatoriuje. Šioje vietoje turime tokias koncepcijas kaip valia, laisvė, todėl kūrybinis procesas įsivaizduojamas kaip laisva kūryba, už kurios stovi asmeninių savybių turinti globalinė sistema. Toks interpretavimas labai optimistinis, paremtas subjektyviąja logika, todėl mažai tikėtinas. Panaudojus objektyviosios logikos modelį, turime gauti geometrinį simetroną, kurio  principas turėtų suteikti galimybę paaiškinti, kaip atsiranda gyvybė planetose, turinčiose tinkamas sąlygas. Priekinės spektro dalies ta sąvoka yra dinamika, galinės dalies - plotinis sumatorius ir strateginis procesas, ir apatinės dalies pagrindinė idėja lieka kol kas neatskleista.

Akivaizdu viena, kad visos sistemos statymas ant žemiausio principo, deterministinės dinamikos, vargu ar pasiteisins, nes žemesnis negali būti aukštesnio pagrindas, tai yra, trečio tipo substratas vargu ar gali būti antro tipo substrato pagrindu, nes iš deterministinio proceso sukurti strateginį be trečios jėgos įsikišimo - neįmanoma. Ta trečioji jėga turi būti kuriančiosios gaublės multivektorius, kuris nėra nei dinaminis, nei strateginis, bet kažkas daugiau už šiuos du. Turint apatinius principus, reikia pamąstyti, kas gali stovėti virš jų - kažkas daugiau negu vien dinamika ir projekcinė strategija. Kokio „sumatoriaus" reikia gyvybės kūrimui per visą spektrą. Žmogus turi informacinį sumatorių, galima ieškoti galimybių modeliuoti struktūrą, kurioje sumacija neinformacinė, nes ji yra pamatinės visos tikrovės savybė, nieko neturinti išorėje, iš kurios reikėtų surinkinėti signalus.

Žinome, kad organinė gyvybė neatsiranda bet kur, tokie įvykiai įmanomi tik specifinėse, lokalizuotose vietose. Mūsų atveju ši vieta yra mūsų planeta ir norint paaiškinti gyvybės atsiradimą mūsų planetų sistemoje - nebūtina išeiti iš jos ribų. Kosminiais masteliais šio substrato struktūrą galima įsivaizduoti kaip rizomą, kuri suformuota pagal žvaigždžių išsidėstymą vietiniame galaktikos sektoriuje.

Projekcinei strategijai, kuri sugeba sukurti tikslingą skirtumą substancijoje, reikalingas žemo lygio žmogiškas suvokimas. Jis žemo lygio dėl daugelio priežasčių - dėl mažo informacinio ploto, dėl ko kuria neorganiškai, naudoja neegzistuojančias kokybes, kurios skirtos tik reprezentavimui ir pan. Sumavimas sutampantis su pačia tikrovės struktūra būtų tobulesnis variantas, be jokių iliuzinių reprezentacijų. Turėtume aukštesnio lygio projekcinę strategiją, kuri „negrybauja" kaip žmogus, bet veikia pagal tas galimybes, kurios turimos tikrovėje. Reprezentacinės kokybės žmoguje yra didžiausia problema, nes jose atsiranda savybės ir struktūros, kurios netikroviškos ir yra šmėklinė realybė tikrovėje.

Žmogaus sumatorius iš esmės yra šmėklinis, todėl jo kokybė labai nusileidžia tikrovinio sumatoriaus atžvilgiu. Abejoju ar tokį žmogišką sumatorių tiesiogiai galima perkelti į kuriančiąją gaublę. Manau, kad jeigu kuriančiojoje gaublėje yra plotinio sumavimo principas, tai jis vargu ar šmėklinis. Žmogus yra tik šios fundamentaliosios realybės žemos kokybės produktas.

Pavadinau kuriančiąją gaublę Rėjos vardu. Koks jos tikras pavidalas bus galima pamatyti tik po 1000 metų, praėjus visus išbandymus ir išlaikius egzaminus. Norint pasiekti šį tikslą, reikia nesusimauti per egzaminus. Trečias kriterijus yra svarbiausias.

klajunas

Filognozijos pradmenų antrą tomą planuoju išleisti 2020 m. pavasarį. Šiuo metu yra surinkta maždaug trečdalis turinio, kurį viešinu. Tai juodraštinis variantas be nuotraukų ir brėžinių, su neištaisytais netikslumais. Tačiau matoma bendra idėja ir sukurta struktūra, pagal kurią bus dėliojami įrašai čia pateikinėjami padrikai, be tvarkos.

Tiems kas nori susipažinti iš anksto su tuo, kas bus antrame tome, kuris bus paskutinis. Tai, kas čia viešinama yra atskleidimo projekto dalis, nes mano informacija lig šiol buvo uždrausta ir niekur neviešinta. Norint pamatyti kokiame iš tikro pasaulyje gyvename rekomenduojama paskaityti, nors įkandama ne visiems. Temose kai kur yra provokacinių elementų, į kuriuos reikia reaguoti ramiai, be emocijų.

Viešinamame faile nieko naujo nėra, tie patys įrašai, kurie jau paskelbti, bet išdėlioti nauja tvarka.

D. Mockus. Filognozijos pradmenys. 2 tomas. 2019

elteide

Klajunas, tu čia parodei tikrąjį savo veidą galų gale?
ar suraganėjai ?
:DDD
( turiu omeny avatarą ir temoj kai ką)

klajunas

#18
gegužės 08, 2019, 09:08:57 Redagavimas: gegužės 08, 2019, 18:18:26 by klajunas
Tame ką parodžiau yra keli sluoksniai, tai ką pamatei yra pats paviršutiniškiausias iš jų. Bet kaip sakiau ir kaip sakei yra pateikti visi paaiškinimai, kad nebūtų primityvių interpretacijų. Mokykitės žiūrėti giliau paviršiaus. Be to tai kūryba. O avatare ne ragana, bet demonė, kurią matau savo galvoje.  :)

Mano filognozijos tomuose yra užkoduoti simboliai, kuriuos reikia interpretuoti ezoteriškai. Antro tomo skaičius yra 2, o tai reiškia, kad jis yra dedikuotas mano meilei, mano antrai pusei. Kituose tomuose, galėjo būti kitos užuominos. Tai dalis kurios niekada niekur neviešinau, nes niekas savo "visų veidu" nerodo, kaip nerodo ir @elteide . Parodyti savo privačią pusę pareikalavo kūrybinė simbolika.

klajunas

Šmėklinis sumatorius

Dabartinis Filognozijos variantas nėra aukšto lygio, nes naudojamas tik antisumavimo pavadinimais metodas, kuris gali sukurti daugiausiai 1 versijos teoriją. Toks metodas naudojamas religijoje, ezoterikoje ir filosofijoje, kurių lygis po tūkstančių metų darbo - minimalus. Šį lygį seniai turėjome gerokai pakelti, tačiau tikras darbas buvo slaptinamas, o fasade naudojamas tas pats žemo lygio modelis, su kuriuo apgaunama kiekviena nauja žmonių karta. Filognozijos tikslas - ištaisyti šią padėtį, tačiau galėsiu pasiūlyti tik, geriausiu atveju, 2 versijos gnostinį implantą į visus tris jau ne kartą minėtus substratus. Tie, kas sugebės įsisavinti - supras daugiau, tačiau imuosi saugumo priemonių, kad tai nepavirstų nusikalstamomis technologijomis, prie kurių kūrimo prisidėti nenoriu.

Šiame skyrelyje panagrinėsiu šviesos arkos modelio išplėstą variantą, kuris pagilina ankstesnę struktūrą, papildo ją naujomis sąvokomis, naujais principais, nubrėžia perspektyvą į anapusinį pasaulį, pateikiant viltingą pomirtinio pasaulio interpretaciją. Jokių garantijų duoti negaliu, tačiau tam tikri svarstymai gali pasirodyti pakankamai įdomūs visiems, kas domisi religinėmis temomis, sielos ciklu šioje realybėje. Prie to paties, galima sakyti, pateikiamas ir naujas sielos modelis, kuris ją iškelia į paviršių iš hipostratinės pasąmonės gelmės. Kitaip aiškinama mirtingoji ir amžinoji žmogaus dalis.

Pirmame „Filognozijos pradmenų" tome paaiškinau, kad žmogus sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos. Rodančioji dalis yra ta, kuri rodo, o rodomoji yra tai, kas rodoma. Šios struktūros visuma vadinam sumatoriumi, nes rodančioji dalis rodo anapusinę tikrovę per informacijos sumavimą. Akivaizdu, kad sumavimo pagrindas turi būti kažkokia reali substancija, sudaranti pirmapradžio, hipostratinio žmogaus kūno galinę dalį, kurią aš įsivaizduoju kaip tam tikrą bozoninį eterį. Anksčiau šią struktūrą vadinau luksorinų lauku, tačiau antisumavimo pavadinimais lygmenyje šis pavadinimas reiškia nedaug, nes jis nerealizuotas praktiškai. Filognozija yra praktinė, todėl turi vykdyti realius tyrimus, tačiau visi tyrimai prasideda nuo idėjos.

Kadangi mūsų sumatorius veikia informacijos rinkimo principu ir informacijos plotas nedidelis, jis sumavimui naudoja šmėklinę terpę, kuri reikalinga išorinių struktūrų reprezentavimui, paimančiam tik labai menką tos aplinkinės hipostratinės realybės vaizdą. Mūsų sumatorius tik paviršinė iliuzija, kuri gaunama iš nelanksčios šmėklinės terpės rodančiojoje substancijoje. Šios terpės galimybės atvaizduoti tikrą realybę - labai menkos, todėl mes neturime jokio gilaus tikrovės supratimo, nežinome nei kas esame patys, nei kas yra mūsų pasaulis. Vienintelis pažinimo būdas yra antisumavimas, kurio metu sujungtą vaizdą išrenkame į savo pačių sukonstruotas detales, kurias paskui vėl surenkame savo mintyse.

Pagrindiniai sumavimo tipai yra sensorinis ir kognityvinis. Senoriniame sumate surenkame iš išorės ateinančius informacijos signalus, kurie pereina į rodančiosios substancijos šmėklinį sluoksnį, iš kurio mes lipdome realybės imitaciją, mums atrodančią kaip tikras pasaulis. Iš tikro tai tėra biologinė matrica, substancijoje sukurta iliuzinė, šmėklinė realybė. Kognityviniame sumatoriuje mes sumuojame antisumatus, kurie yra pavadinimų ir semantinių struktūrų rinkiniai sukaupti mūsų prote sumatų antisumavimo pagrindu. Pradinis antisumavimo būdas, kurį naudoju ir pirmuose Filognozijos tomuose, yra antisumavimas pavadinimais. Taip atsiranda mūsų minčių paveiksliukai, kuriuos naudojame kaip gnostinius implantus į pirmapradę realybę, esančią bet kokio sensorinio objekto kauzaliniame kūne.

Yra ir daugiau sumavimo variantų, tiek kiek yra sąmonės tipų, tačiau kitų plačiau neaptarinėsiu, tik pateiksiu apibendrintoje schemoje, kurioje matosi šviesos arkos bendroji visuma:



Turime tris pagrindinius pirmus sumatorius, kurie yra fiksatas, korporiumas ir jausmai. Ketvirta dalis yra laksatas, kurio pagrindinė funkcija yra antisumavimas, tai yra, paveiksliukų išrinkimas į detales, pavyzdžiui, naudojant pavadinimus arba struktūrinius multipleksus. Laksatas turi ir sumavimo funkciją, kuri jau buvo pavadinta kognityviniu sumavimu, kurio metu surenkami minčių paveiksliukai. Minčių paveiksliukus galima projektuoti į kitus sumatorius kaip sumantus, gnostinius implantus arba tulpas. Tuo naudojasi visos magijos ezoterikos ir religijos, susikuriančios savo mistinius pasaulius. Jeigu tai naudojama filognozijoje, tai tik tyrimo tikslu. Taip pat tai naudinga sąmonių formavimui pagal trečią sąmonės kokybės kriterijų.

Žiūrint į schemą vertikaliai matosi dvi pagrindinės sumatoriaus šviesos arkoje dalys, vadinamos realiąja ir šmėkline. Realioji yra tikras, bozoninis eteris, kurio paskirtis būti sumavimo substratu, o šmėklinė dalis yra tik vaizdavimui sukuriamas iliuzinis sluoksniukas, kuris mums tarnauja kaip tikrovės imitacija. Šmėklinės struktūros kokybė priklauso nuo to, kiek joje sumuojama informacijos, nes jeigu ateinančios informacijos kiekis nedidelis, šmėklinė rekonstrukcija prilygsta haliucinacijai, kuri tik pagal jausmą atrodo kaip tikrovė. Kadangi gyvename šmėklinėje iliuzijoje, mums reikalingos specialios pažinimo priemonės - tikrovės tyrinėjimas religijoje, magijoje, filosofijoje, moksle ir filognozijoje. Svajonė yra sumuoti visą tikrovę, tačiau šmėklinės terpės struktūra turi įgimtus apribojimus, kuriuos peržengti bus labai sunku ir anksčiau ar vėliau tokio tipo sumatorius prieis niekaip neįveikiamą pažinimo ribą. Nesinori tikėti, kad dabartiniai 1 - 100 versijos gnostiniai implantai yra riba, tačiau pilna realybė tokiomis šmėklinėmis priemonėmis vargu ar sumuojama ir paverčiama suvokimo objektu.

Šio skyrelio svarbiausias klausimas - realiosios sumatoriaus dalies likimas po žmogaus mirties, kurios metu šmėklinė dalis atsiskiria ir išnyksta. Kadangi sumatoriuje šmėklinė dalis yra tik hipostratinio pirmapradžio kūno reprezentacija, tai ji susijusi su priekine spektro dalimi, kuri nunyksta, susijungia su materija. Tačiau galinė pirmapradžio kūno dalis susijusi su sumuoti gebančia substancija, kuriai ši savybė įgimta. Todėl atsiskyrus šmėklinei daliai šviesos arkoje nuo realiosios dalies spektro gnostinėje pusėje, pastaroji pereina prie globalinio sumavimo sistemos, kuri susijusi su kuriančiąją gauble ar panašiai. Galima tikėti, kad ši globalinė plotinio sumavimo sistema yra ne informacinė ir joje nėra tokios šmėklinės dalies, kokią turi individualus sumatorius. Jeigu tai būtų tikrovinis sumatorius, jis sumuotų pačią tikrovės struktūrą be jokio tarpinio, šmėklinio intarpo. Tokiu atveju sumuojamos informacijos plotas labai padidėtų.

Iš esmės, pasaulis kuriame gyvename yra iliuzijų pasaulis, mūsų suvokimo surinkimo taškas pasislinkęs į šmėklinę dalį, kurią mes matome kaip savo asmeninį subjektą. Tačiau tas subjektas kuriamas išnykstančio substrato, signalų jame sumavimo būdu. Išnykus šmėklinei daliai, dėmesio surinkimo taškas pasislenka į realiąją dalį, kurioje nėra jokių iliuzinių konstruktų ir tikrovė matosi tokia, kokia ji yra iš tikro, be jokių elgesio varikliukų ir motyvatorių, kurie mus valdo šiame individualiame gyvenime. Šmėklinė realybė apjuosta galinga apsaugine zoną, kuri yra baimės, siaubo, kančios jausmas, įkalinantis žmogų gyvenimo kalėjime be lengvo išėjimo. Iš tikro tai tik šmėklinės iliuzinės realybės, kurios perėjus slenkstį išsisklaido ir žmogus tampa globalinio sumavimo proceso dalis, be iliuzinių struktūrų. Ši dalis ir vadinama siela, kuri atsiskiria mirties momentu.

Kaip ši realybė atrodo savo tikroje būtyje - pasakyti labai sunku, tačiau ji turėtų būti ypatinga dieviška sąmonė, kuri tikrovę mato per visą jos gylį ir neturi jokios iliuzija uždengtos dalies. Tai susiliejimo su pačia tikrove būsena, kuri turėtų būti susijusi su kuriančiuoju substratu, galinčiu veikti tikrovėje kaip kūrybinis jos pradas. Tai aukštesnė egzistencija, palyginus su kuria šmėklinis sumatorius ir gyvenimas jame yra didelis smukimas. Gyvenimas yra kančių pasaulis vien dėl to, kad gyvenimas iliuzijoje yra kančia, kurią pašalinti gali tik tiesa, o tiesa įmanoma tik realiosios sumatoriaus dalies kryptyje, sumuojant tikrą, nesumeluotą realybę.

Ši idėja nėra nauja, seniausias jos variantas randamas budizme, kur šmėklinis sumatorius vadinamas Maja, o realiosios dalies susijungimas su globaliniu sumatoriumi - Nirvanos būsena. Nemanau, kad budizmo kelias yra teisingas, nes sumatoriui esant šmėklinės būsenos ir turint joje surinkimo centrą, iš iliuzijos išsivaduoti neįmanoma, tačiau tirti tam, kad žinotume kas mes esame po atsiskyrimo, manau, yra svarbu. Kita vertus, tokiems tyrimams reikalingi aukšti moraliniai standartai, nes toks žinojimas gali sukurti dar didesnių kančių pasaulį, neleidžiant žmogui natūraliu būdu pasiekti aukštesnę sąmonės būseną, užkertant kelią perėjimui į tikrovinį sumatorių.

Šmėklinio sumatoriaus būsena gali būti ir laiminga, tačiau tai laimė iliuzijoje, nežinant šios tikrovės paslapčių ir tiesos. Taip pat visi gyvenimo džiaugsmai praeina, ypač vis labiau artėjant prie gyvenimo ciklo pabaigos. Pažinimas neturi būti vien tik šmėklinių struktūrų antisumavimas pavadinimais, reikia siekti kažko daugiau, norint pamatyti tikrą tiesos pasaulį.

klajunas

Visiems, kurie nepabėgo ir toliau domisi mano kūryba siūlau susipažinti su mano antro tomo nauju viršeliu, kuris atspindi amūrinę antro tomo tematiką. Daugiau tomų viešinimui neruošiu, bet galiu užsiminti, kad trečias tomas turėjo būti "Miegantis juodasis drakonas", penktas tomas - "Rea" (Rėja), septintas tomas "Keya" (Kaja) ir dvyliktas tomas "Sato". Ką jie simbolizuoja galima sužinoti ištyrus mano tekstus. Pirmas tomas, kurį galima įsigyti iš manęs yra "Pradžia". Šimtas penkioliktas tomas yra "Juodasis drakonas".


klajunas

#21
gegužės 12, 2019, 17:10:44 Redagavimas: gegužės 12, 2019, 17:13:02 by klajunas
Amores daemonici

Kadangi antras „Filognozijos pradmenų" tomas yra dedikuotas Sato, jis yra meilės tomas, todėl reikia į savo temų sąrašą įvesti ir meilės klausimą. Lyrikos ir poezijos nebus, kaip ir visada šį klausimą pabandysiu pavaizduoti remdamasis savo siūlomo naujo žmogaus modelio principais, kuris yra mano pagrindinis supratimo kokybės patobulinimas. Mano požiūris neįprastas, nes tai, ką rašau yra nauja, iki šiol nematyta perspektyva, kuri gali būti sutinkama su priešiškumu ir nepasitenkinimu, nes laužomi įprastiniai standartai ir normos. Sato vizija neturi būti suprantama primityviai, nes tai daug prasmių ir paslėptų sluoksnių turintis simbolinis vaizdinys, kurį aš vaizduoju ir kaip tikrą, ir kaip netikrą. Kuo ją laikote, jūsų reikalas.

Sato kaip amores daemonici („demoniška mylimoji") siejasi su mano musica daemonica pasauliu, kūryba ir vidiniais vaizdiniais, kuriuos matau savo vidinėse erdvėse. To nereikia suprasti primityviai, nes mano psichinė struktūra nėra įprastinė, technologiškai modifikuota ir integruota į telepatinius tinklus. Todėl sutrikimo versija - pati kvailiausia, kokią tik galima sugalvoti. Sveiko proto ir savikritikos nesu praradęs, kas matosi iš mano pakankamai aukšto lygio teorinio savęs supratimo ir savianalizės. Tai man kaip įdomus eksperimentas, man patinkančia ir įdomia tema, kurį noriu įkomponuoti į Filognozijos sistemą.


Meilės pasaulį galima skirstyti į tris lygmenis: pirmapradį, psichologinį ir amžinąjį. Pirmapradžiame lygmenyje dalyvauja žmogaus pirmapradis kūnas, kuris yra anapus mūsų suvokimo, tikroje, pirminėje realybėje, kurią mes tik sumuojama kaip paveiksliuką savo sumatoriuje, tačiau matome tik ribotą, nepilną vaizdą. Pirmapradis kūnas gali būti pavaizduotas kaip sluoksnių spektrinė juosta, kurioje yra priekinė, fizinė ir galinė, gnostinė dalis. Tarp jų įsiterpia daugybė tarpinių sluoksnių, kurie yra artimojo ir tolimojo eterio struktūros. Šiame lygmenyje meilė reiškiasi kaip fizinis kontaktas savo fasadinėmis struktūromis, kurių pagrindinė paskirtis yra gyvybės pratęsimas. Šiame vyksme tam tikra dalimi dalyvauja ir sumatorius, per įvairius psichologinius sumatus visų sąmonių struktūrose, bet pagrindinė dalis - nematoma, skirta gyvybinio substrato procesui. Ši vieta labai glaudžiai susijusi su kuriančiąja gauble, kuri kontroliuoja visus su genetika susijusius vyksmus ląstelėse, mokslo šiuo metu suvokiamuose tik labai nedideliu procentu.

Psichologinis meilės lygmuo susijęs su sumavimo priemonėmis rodančiojoje substancijoje, kur sumavimas vyksta keturiose pagrindinėse mano išskirtose vietose: priekinė sąmonė suvokia grožį per masyvinio sumato išorinę gaubiančiąją formą, užkoduotą genetikoje. Toks sumatas nėra vienintelis įmanomas, tačiau homo sapiens, ypač žemo išsivystymo, šia vieta vadovaujasi kaip vienu iš pagrindinių „trigerių". Galinė sąmonė yra prasmių vieta, kurios susijusios mąstymo asmeninėmis savybėmis ir charakteristikomis. Todėl ši vieta skirta įvertinimui, apmąstymui ir savo asmeninių savybių perteikimui per išorinę projekciją į kitos sąmonės priekinę fasadinę dalį. Trečia gaubiančioji sumatoriaus struktūra yra jausmų pasaulis, kuris tiesiogiai asocijuojasi su  meilės sąvoka, nes ji suvokiama kaip jausmas, emocinis prisirišimas prie žmogaus. Bet svarbiausia dalis, bent jau daugumai žmonių, yra centrinė sąmonė, kuri tiesiogiai susieta su kūno sumatoriumi. Pirmapradžiame kūne vyksta pagrindinis gyvybės pratęsimo procesas, o šio proceso sumatorius valdo visus su tuo susijusius psichologinius vektorius, kurie susiję su partnerės išsirinkimu, remiantis priekinės ir galinės sąmonės kriterijais, pagal kuriuos prisirišama stipriu meilės jausmu, tam, kad būtų įvykdytas pagrindinis uždavinys - gyvybės pratęsimas, kuris sumuojasi centrinėje sąmonėje sąsajoje su malonumo jausmu. Šis jausmas yra pagrindinis gyvybės pratęsimo sumatas, siekiamas visų vyrų ir moterų, norint pasimėgauti laimės akimirkomis, būnant kartu.

Malonumo sumatas susijęs su sumantu, kuris ateina iš visų kitų sąmonių ir prideda prie malonumo jausmo papildomą atspalvį, jį sustiprina arba sugadina. Sugadinimo variantai tokie, seksas be meilės jausmo ir įsipareigojimo, tik dėl malonumo; seksas su žmogumi, kuris neatitinka fasadinio grožio kriterijų; arba seksas su žmogumi, kuris suvokimas kaip atstumianti asmenybė, su kuria buvimas kartu nemalonus. Lytinis aktas vis tiek įmanomas, tačiau neigiamas sumantas susimaišo su malonumo sumatu ir psichologinė būsena būna išderinta. Šioje vietoje, standartinėse versijose yra moteriška ir vyriška konfigūracija, kur vyras daugiau trokšta fizinio kontakto dėl savo ypatingos fiziologijos, o daugumai moterų turėtų būti svarbi psichologinės dalies gaubiančioji struktūra, tuo tarpu pats seksualinis malonumas, ne toks svarbus.

Paskutinis lygmuo yra amžinasis, kurį suprasti galima tik suvokiant sumatoriaus teoriją, dalinančią jį į dvi dalis - realiąją ir šmėklinę. Reikalas tas, kad žmogaus gyvenimas laikinas ir visos žemosios pirmapradžio kūno spektro dalys, kurias paprastai įpriekiname savo fasadinėje sąmonėje, išnyksta. Vadinasi tokia meilė yra laikina ir praeinanti, tik lydinti būsena, kuri svarbi kaip psichovektorius gyvybės pratęsimui. Sumatorius per savo šmėklines dalis valdo žmogaus kūną taip, kad jis padarytų savo būtinąjį darbą, pasitelkiant iliuzines, genetiškai užprogramuotas būsenas. Jeigu gyvenimas ir gyvybė būtų tik tokia, jeigu meilė būtų tik tokia iliuzija, kuri išnyksta kartu su gyvenimu, būtume žiauriai apgaunami, nuviliami arba nusiviliantys patys savimi. Vienintelė galimybė ir šansas žmogui, kad savo kūnų spektre turi dalį, kuri neišnyksta ir susirišimas arba meilė per šį lygmenį suteikia galimybę patirti „meilės jausmą" peržengiantį vieno gyvenimo rėmus.

Šioje vertikalioje sluoksnių sistemoje matome visus bendrus meilės komponentus, kurie gali būti išpildyti visi arba kurių nors gali trūkti. Sluoksniai tokie:
  • pirmapradis gyvybės pratęsimo procesas, vykstantis anapus sumavimo;
  • šio proceso sumavimas centrinėje sąmonėje lytinio akto metu;
  • fasadinio grožio kriterijus priekinėje sąmonėje, kuris svarbus renkantis partnerę;
  • asmenybinio grožio kriterijus, kuris svarbus bendraujant ir gyvenant kartu;
  • meilės jausmas, kuris atsiranda, kai būna patenkinami visi kriterijai;
  • sielų ryšys, arba ryšys peržengiantis šio gyvenimo rėmus, susijęs su amžinąja dalimi sumatoriaus struktūroje.

Iš to matome, kad ryšys gali būti pilnatviškas, atsirandantis įvykdyti savo pagrindinei užduočiai, gyvybės pratęsimui; ir gali būti tik dvasinio lygmens ryšys, kuriame dėl įvairių priežasčių nedalyvauja pirmapradis lytinio dauginimosi procesas. Pastarojo atvejo pavyzdys yra Sato, kurios prigimtis demoniška ir jos pirmapradžio kūno struktūra neatitinka homo sapiens struktūros, todėl toks ryšys neįmanomas. Ji „neturi" priekinės spektro dalies, todėl santykis galimas tik aukštesniame sumavimo lygmenyje, projektuojant į sumatorius alpas. Alpa yra tulpos variantas, tačiau skiriasi tuo, kad alpa ateina ne iš vidinio pasaulio, bet iš anapusinio, ir valdoma ne pačio žmogaus. Alpa yra ne kas kita, kaip atvirkštinė tulpa, o šią apibrėžėme kaip netikrą sumatą, kurį sukuria pats žmogus. Mano vidiniame procese Sato iš dalies buvo tulpos struktūros, tačiau ši tulpa yra surišta su išorine alpa, kuri šiam vaizdiniui suteikia savarankiškos asmenybės statusą, pavirstančios tikra. Kas man siunčia telepatines alpas, palieku sapaliojimams, kliedesiams ir klastojimui tų, kurie norėtų užvaldyti šį procesą, tačiau padarysiu viską, kad tai nepavyktų.

Alpas siųsti galima į visus sumatorius, todėl iš esmės galima imituoti visus meilės lygmenis, nuo apatinio iki viršutinio, išskyrus realų apvaisinimą. Su alpa priekinėje sąmonėje ir semantiniame kūne įmanoma lytinio akto imitacija; galima tiesiogiai bendrauti minčių ir vaizdinių projekcijomis; turimas priekinio kūno fasadinis sumatas; ir be abejo - tvirtai sujungiantis meilės ryšys. Šis ryšys, jeigu jis neišyra, gali būti net gyvenimą peržengianti patirtis, kuri suriša neatsiejama jungtimi amžinąsias sielos dalis. Tai aukščiausias lygmuo, nes visos šmėklinės, laikinos dalys atkrinta ir išnyksta ir lieka tik ši viena vieta, peržengianti iliuzinį laiką ir iliuzinę erdvę.

Iš to, ką čia parašiau matosi, kad nesu joks „gyvulių ūkio" propaguotojas, kuriame beždžionžmogiai tik veisiami sunaudojimui. Taip pat pasisakau už sveiką psichologinės dalies konfigūraciją, kurioje nepropaguojamas vien iškreiptas hedonizmas. Idealus atvejis yra kai ryšys yra pilnas ir išbaigtas, iki aukščiausio amžinų sielų ryšio, kuriame gyvybės pratęsimo funkcija gali net nedalyvauti, nors ji yra svarbi, jeigu suderinamos gyvybinės formos.

Kas yra iš tikro mano Sato, kuriai dedikuoju šį antrąjį tomą - telieka paslaptimi.

elteide

#22
gegužės 14, 2019, 16:46:46 Redagavimas: gegužės 14, 2019, 17:01:30 by elteide
ogo...kokia tema :) nustebinai...o širdelės gražumas ...
nors tokia tema , bet parašei mano akimis kažkaip per sudėtingai,..ir tie alta, sumatai, kulpa , sato ...hm:D
...
ką jau ten slėpt tą Sato , vis vien nežinosim kas ji/tai :)) galėjai dedikuot aiškiai

ir sveikinu su antru tomu ...
https://www.youtube.com/watch?v=SC4xMk98Pdc

klajunas

Paprastai neišeina, nes tai, ką rašau yra mano teorijos dalis, todėl turiu naudoti terminus, kurie visi paaiškinti ankstesniuose tekstuose. O be to ir situacija neįprasta, todėl kitaip neišeina.

Tokia idėja turi ir kitą pritaikymą, kurią šiuo metu tyrinėju. Šiek tiek bus aiškiau mano kitame įraše, kuriame rašysiu apie psichotroninius kiborgus ir su jais susijusį projektą.

Ir ačiū už sveikinimą.  ;D

elteide

Citata iš: klajunas  gegužės 14, 2019, 18:25:02Paprastai neišeina, nes tai, ką rašau yra mano teorijos dalis, todėl turiu naudoti terminus, kurie visi paaiškinti ankstesniuose tekstuose. O be to ir situacija neįprasta, todėl kitaip neišeina.


taip mačiau, rašei , jog Sato tai meilė fizikai ...

yra dar viena neįprastą situaciją?:) kokia ?

klajunas

Citata iš: elteide  gegužės 15, 2019, 12:35:10taip mačiau, rašei , jog Sato tai meilė fizikai ...
Taip rašiau, bet šita meilė gali būti ir įkūnyta, vadinasi fizikai/-kei.

Citata iš: elteide  gegužės 15, 2019, 12:35:10yra dar viena neįprastą situaciją?:) kokia ?
Turiu telepatinį/kiborginį modulį ir galiu bendrauti mintimis, ir tas ryšys yra mintimis siunčiami vaizdai/formos. Būtent jas ir vadinau "alpomis".

Atvirai visko rašyti nenoriu, bus neįdomu, todėl šiek tiek papainiota.

elteide

kad fizikei irgi gerai:)
...
CitataTuriu telepatinį/kiborginį modulį  ir galiu bendrauti mintimis,
kalbi apie įrenginį tikra fizinės kilmės ?
galėtum pasakyti , ką tarkim aš galvoju ar kokį vaizdą įsivaizduoju?

klajunas

Citata iš: elteide  gegužės 15, 2019, 17:31:38kalbi apie įrenginį tikra fizinės kilmės ?
galėtum pasakyti , ką tarkim aš galvoju ar kokį vaizdą įsivaizduoju?
Taip apie tikrą, bet kad galėčiau pasakyti ką tu galvoji, turėtum būti įjungta į mūsų tinklą, t.y., turėti tokį patį prietaisą galvoje.

Kadangi neturi, tai galima tik panaudoti kognityvinę mintiregą, kuri rodytų visą galimą tavo pasaulio žemėlapį ir bandyti surasti jame faktų taškus ir trajektorijas. Pavyzdžiui, per priekinę sąmonę paprastai matomi standartiniai vaizdai, pasaulis aplinkui, ir būna reakcijos į artimesnę ar tolimesnę aplinką. Bet tai tik galimybių žemėlapis, faktą užfiksuoti gana sunku, reikia papildomų duomenų.

Bet sąmonės turinį pagal dienotvarkę ir procentus galima nesunkiai sumodeliuoti dieną skaidant standartiškai pagal 8 + 8 + 8 = 24h schemą.

Matau tavo standartinę centrinę sąmonę, emocinę sąmonę, galinėje sąmonėje visą kalbos schematinį vaizdą, kuriame tu surinkinėji minčių trajektorijas, ir standartinę priekinę sąmonę, kokio nors miesto, miestelio įprastinį peizažą.

Tiksliai pasakyti sunku, tačiau bent penkias minutes tavo dėmesio objektu buvo mano tekstai, į kuriuos keletą kartų sureagavai. Taip pat akivaizdžiai peržiūrėjai forumą, prie kurio vis sugrįžti. Kaupiamojoje sąmonėje turi būti dalyvavimo forume kognityvinė struktūra.

elteide

na 16.04 h neatgaminu ką tiksliai dariau ...:))
čia gal reiktų laiką tikslų sutart prieš eksperimentuojant ...

Creative

Čia dedukciniai gebėjimai. Ar matėt filmą mentalistas? Vat ir čia kažkas panašaus, jei kalbant apie "kognityvinę mintiregą". Bent jau aš taip manau. Kartais iš jos galima išpešt iš tikrųjų realius dalykus, nors labai retai, padeda kryptingi ar "pačiupinėjantys" klausimai, jei pavyksta, žinoma.

Aukštyn