Mano marazmas

Pradėjo Bla, rugpjūčio 14, 2015, 03:19:19

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Bla

Nepaisant to, ką mes atradome, mes degėme troškimu apsaugoti stebuklą, kurį visa žmonių rasė padarė vos prieš kelis dešimtmečius ir dėl kurio vargo dešimtis tūkstančių metų. Mes neleisime niekam palaužti žmonių rasės šlovės, ir mes sukursime nesuvokiamos galios technologijas, kurias panaudosime žmonių rasės saugumui užtikrinti.

Su tokiu troškimu ėmėme kurti Didžiosios Žmonijos Imperijos Respublikos Karinį Kosmoso Laivyną (DŽIR-KKL) su tikslu, kad jis bus ne tik pakankamai galingas, kad apgintų žmoniją, bet ir su tuo tikslu, kad ateityje būtent jis demonstruos Visatai, kas yra tikroji galia.

Šio tikslo vedami, mes sukūrėme iki 130-ųjų metų trilijonus laivų, galinčių pasiekti 0,1 šviesmečio per sekundę greitį. Šie laivai buvo apginkluoti moderniausiomis holograminėmis erdvės projekcijomis (be jų mes nematytume erdvės, kuria skriejame, nes greitis milijonus kartų didesnis nei šviesos), lazerinėmis patrankomis, branduoliniais ginklais ir antimaterijos anihiliacijos procesus išnaudojančiais šautuvais. Dar daugiau, mes ruošėme ir karius, kurie, jau būdami tobulaisiais žmonėmis, įvaldė sielos panaudojimo galią iki neregėtų aukštumų - įgijo tokią jėgą, kad vienas toks karys pajėgtų sunaikinti ištisas planetas.

Ir apie sielos galią verta paminėti. Jos augimo ir panaudojimo potencialas pasižymi ganėtinai eksponentine kreive. Pavyzdžiui, jeigu pasieki 150000 EV, tai jau gali mėginti pereiti į kitą stadiją, kuri tavo galią padidintų net apie 4000 kartų, vos į ją perėjus (mes tai vatiname pirmąja sielos panaudojimo stadija). Taigi, jeigu pereini į ją su 150 tūkst. EV, tuomet pasieki jau 600 mln. EV galią. O su tokia galia galima jau niokoti ištisas planetas arba apginti civilizacijas nuo milijonų jos priešų. Pats esu pasiekęs antrąją stadiją, kas reiškia, jog po pirmos stadijos mano galia jau padidėja dar apie 8000 kartų. Ir mano bazinė EV yra 3 mln. Tad antroje stadijoje aš turiu net 96 trln. EV galią. O su tokia jėga aš pajėgčiau sunaikinti jau ne tik žvaigždžių sistemas, bet, labai tikėtina, ir visą galaktiką. Nepaisant to, aš tokios galios nenaudoju ir neketinu naudoti, nes vienas lauke niekada nebūsi karys. Mano užduotis yra užtikrinti civilizacijos tęstinumą. Ir tokia mano didžiulė galia mane būtent ir įpareigoja tą daryti.

Tad šitaip pasiruošę, mes 132-ais metais susidūrėme su civilizacija, kuri užpuolė mūsų įgulą per pirmąją kosmoso tyrimų misiją 120-ais metais. Turbūt ta civilizacija nesitikėjo, kad vos per dvylika metų mes sukursime tokią karinę jėgą. Tačiau kas galėjo tikėtis to apskritai? Vargiai kas nors, nes Homo Sapiens Perfectus galimybės net mums patiems dar nėra suvokiamos.

Ta civilizacija puolė mus kvadrilijonais laivų, tačiau Imperijos karinės pajėgos tuos laivus tiesiog šlavė, degino ir vertė pelenų krūva už tai, kad drįso žaloti pasiektąją Žmonijos svajonę. Galiausiai ta civilizacija nusprendė užmegzti su mumis kontaktą ir siekti taikos. Vienas iš jų atstovų atsiuntė vyriausiajam karo vadui tokį pareiškimą: „Mes supratome, kad tapote didžiule kosmoso jėga, todėl norėtume, kad jūs prisijungtumėte prie Galaktikos Civilizacijų Sąjungos". Kai man perdavė tokį pareiškimą, aš net norėjau vemti nuo tokio absurdiškumo. Aš perdaviau tokį atsakymą: „Kai kitą kartą siųsite kokius nors pareiškimus, kreipkitės į Didžiosios Žmonijos Imperijos Respublikos Didįjį Imperatorių kaip vyriausiąjį Didžiosios Žmonijos Imperijos Respublikos karo vadą. Antra, jūsų pasiūlymas mūsų nedomina. Nežinau kaip pas jus, bet mūsų civilizacijoje už karo nusikaltimus ir žudynes yra griežtai baudžiama. Jeigu jums tas netinka, karas tęsis tol, kol jūsų civilizacija bus nušluota nuo Visatos erdvės!"

Karas tęsėsi toliau. Toji civilizacija mėgino vis labiau ir labiau spausti, bet mes pritaikėme įspūdingą karinę inovaciją - savaime galinčius replikuotis žvaigždėlaivius, panaudojant Visatoje esamą medžiagą. To dėka, mes sugebėjome šitaip nukakti iki pačios civilizacijos centrinės planetos, ir ją priversti besąlygiškai kapituliuoti. Būtent šitai buvo pirmoji plataus masto tarpžvaigždinio karo pergalė Didžiajai Žmonijos Imperijos Respublikai, kas akivaizdžiai įrodė: „Tai yra Žmogus. Ir jis egzistuoja, gyvena, turi svajonių, vilčių. Ir jis NIEKAM neleis to sunaikinti. O už bandymus tą padaryti žmonių rasė triuškinančiu ir kerštingu smūgiu nušluos absoliučiai viską, kas drįs to siekti!"

Tačiau mes, suprasdami savo civilizacijos istoriją, nevykdėme plataus masto genocido, o privertėme civilizaciją besąlygiškai kapituliuoti, nusiginkluoti ir paklusti Didžiosios Žmonijos Imperijos Respublikos valiai artimiausius 143 metus. Per tą laiką mes tikėjomės tą civilizaciją pakeisti ir parodyti, kad žmogiškosios vertybės iš esmės yra pranašesnės už tai, ką ta civilizacija norėjo mums įbrukti.

Bla

Po triuškinančios Imperijos pergalės su mumis pirmąjį kontaktą ėmė užmegzti milijonai civilizacijų, norinčių mus prijungti prie vienokio ar kitokio politinio aljanso. Tačiau mes matėme tai kaip supuvusias sistemas, prie kurių jungtis neverta. Dėl šios priežasties mes tiesiog buvome vienui vieni ir kolonizavome neapgyvendintas kosmoso erdves, plėtėme savo civilizacijos galybę, kūrėme vis geresnes ir geresnes technologijas. Tačiau kartu nepamiršome parodyti ir geros žmogaus valios. Mes leidome kai kurioms civilizacijoms aplankyti Imperiją, supažindinome jas su žmonių rasės skausminga praeitimi, nes tikėjome, kad tai padės joms suprasti, kiek mes iškentėme ir ką paaukojome, kad sukurtume tokį stebuklą, kokį turime dabar.

Ir turiu pripažinti - daugumai civilizacijų tai paliko didžiulį įspūdį. Ir jos ėmė mus matyti ne kaip kažkokią jauną ir nebrandžią civilizaciją, o kaip patyrusią ir suprantančią daugiau negu kitos civilizacijos sugebėjo perprasti per milijonus metų. Na o ko stebėtis? Mes per mažiau nei du šimtmečius sukūrėme tarpžvaigždinę Imperiją, pajėgusią laimėti tarpžvaigždinį karą triuškinančia pergale, ir mūsų manipuliacijos žmonėmis buvo sėkmingos. O tos manipuliacijos iš esmės Senajame pasaulyje kartais netgi vadinamos Liuciferio eksperimentu, t.y. bandymu kažką pagerinti, patobulinti iš visiškos desperacijos. Ir tenka pastebėti, kad mums tas Liuciferio eksperimentas tobulai pavyko, nes mes išlikome, tapome galingesni, moralesni, tiesiog šlovingi. O visos kitos žinomos civilizacijos dėl to tiesiog žlugo ir išnyko šioje kosmoso tamsoje. O štai mes atnešėme šviesos spindulį į kosmosą ir dabar visi mato viltį, kad galima gyventi ir kitaip. Juk jeigu sugebėjo Žmogus pasikeisti, tuomet kas gali būti neįmanomo? Ogi nieko!

Aš kadaise regėjau savo šeimos makabrišką žudymą ir po to įvykio ilgą laiką nekenčiau žmonijos. Bet dabar matau, kad žmogus iš esmės tikrai yra gera ir gėrio trokštanti būtybė. Juk jeigu pavyko sukurti šią socialinę megautopiją, tai kaip galima manyti, kad žmogus gali būti blogas? Todėl taip, aš myliu žmoniją ir ją mylėsiu amžinai, dėl jos mielai paaukočiau ir savo gyvybę. Aš tikiu žmonija, ji tiki manimi ir dėl to esu be galo laimingas. Todėl galiu pasakyti tik viena: „Tegyvuoja Imperija! Ir svarbiausia, tegyvuoja per amžių amžius ŽMOGUS!"

Creative

Visai geras išėjo. Ar bus pratęsimo?

Bla

Citata iš: Creative  balandžio 14, 2016, 19:45:56Visai geras išėjo. Ar bus pratęsimo?
Pratęsimas bus. Bet matai, problema su šia istorija yra ta, kad aš ją matau tiesiog vaizdais ir tą perteikti žodžiais sunkoka. Bet bandau kaip galiu. Kituose pratęsimuose mėginsiu gilintis į tai, kodėl tokia civilizacija išvis gimė ir kodėl gali apskritai egzistuoti. Man pačiam įdomu tai iš tiesų. Tiesiog, matant tą vaizdais, gali būti viskas įmanoma. O kaip iki tų vaizdų ateita? Tas ir yra įdomu. Todėl mėginsiu stabdyti visą laiko liniją kurį laiką, kol pavyks suprasti, kas gi čia vyksta ir kodėl vyksta. :)

klajunas

Galėtum bent kiek naratologijos teorija pasidomėti, kad suprastum kaip kuriama istorija, pasakojimas. Mažiau santraukos stiliaus ir lozungų. O šiaip įdomu.  ;D

Daedalus

Užsireginau čia tik todėl, kad pamačiau, perskaičiau šitą istoriją. Ir ją skaičiau kelis kartus iš eilės. Nes tai mane įkvėpė, privertė patikėti žmogumi kaip būtybe... Apie žmones iki dabar nė nesu taip pagalvojęs. Visuomet jie man atrodė tokie meni, silpni ir netobuli... O čia pamačiau logiškai, kokios tos galimybės yra, ir kad žmogus išties buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tačiau vis tiek yra krūva klaustukų. Tad noriu paklausti, ar bus tesinys, ar ne? Manau, čia viskas yra a priori ganėtinai neblogai rašysenos forma - ištaisius kelias stilistikos klaideles, labiau atsižvelgus į menką žmogų viskas gautųsi be galo tobulai. Bet pačios idėjos forma tai čia tobula... Atrodo, šis autorius sugebėjo praktiškai parodyti platoniškąją idėjų erdvę mums. Arba, kitaip sakant, patį Dievą. Už tai jį gerbiu ir laukiu tęsinio. Matau, kad jo nėra kelis mėnesius, bet ir pilnai suprantu. Kad parašyti tokį dalyką, reikia ne tik rašliavoti, bet ir apskritai perlaužti savo mąstymo ribas. Įtariu, kad pats autorius, rašydamas tai, galvojo apie save, kitus ir bandė atrasti kažkokį tobulumą. O geriausia štai kas. Manau, autorius totaliai ignoravo reliatyvizmą, ir bandė surasti kažką pastovaus, nekintamo idėjine prasme, nes pamatė, jog moralinis reliatyvizmas - totali nesąmonė, virstanti didžiule žala žmonijai.

Benamis

Autorius nuo kovo nebesilanko, tad nezinau ar sulauksime tesinio.

Aukštyn