Anomalija.lt

Citata iš: crystal  gegužės 29, 2014, 13:11:32
Ok, tai ką tu galėtum tada vadinti tiesa? Iliuzijos iliuziją? Manai, kad išnykus žmogaus sąmonei ir protui nebeliktų ir pvz objektyviai veikiančios gravitacijos jėgos? Visata su visais savo dėsniais išnyktų kartu su žmogaus sąmone? Lyg kokia žmogaus proto ir sąmonės uždangėlė? Ir kodėl šitos „iliuzijos", šitos dėsningos uždangos kuri galbūt egzistuoja tik esant sąmonei, žmogui paprasčiausiai nepavadinus aiškesniu žodeliu - tiesa? Paprasčiausiai vardan aiškumo nevadinti viską vienu ir į save daug nesąmonių talpinančiu žodeliu - iliuzija? Ir išvis nesuprantu kas „pasaulėjautą perprantant iš kito kampo" yra pasiekiama? Parodai abejonę egzistuojančia tikrove, tiesa, objektyvia realybe? Ir kas iš to, kur tai nuveda?

Geri klausimai, nors ir ne man skirti, bet verti atskiros temos.

Tiesa - pilna realybė, o iliuzija - iškreiptas tiesos (ne)suvokimas, dalinis atspindys. Be tiesos negalėtų būti iliuzijos. Tarkim, virvės gabalas yra realus daiktas, o jeigu tamsoje mes susirangiusį virvės gabalą palaikytume gyvate, tada tai būtų mūsų iliuzija. Be realios virvės negalėtų būti šios iliuzijos.

Išorinio pasaulio dalykai, kaip ir šis mūsų gyvenimas - laikini, bet mes dažnai tai pamirštame, ir gyvename tarsi tai galėtų tęstis amžinai. Tai iliuzija.

Kol sveiki ir jauni, nesuvokiame, kad būsime seni ir ligoti, tai irgi iliuzija.

Kuriame įvairius gyvenimo planus, norų įgyvendinimo scenarijus, bet vieną dieną viskas gali staiga pasibaigti, todėl dauguma planų ir įsivaizdavimų - iliuzijos.

Pamatinė iliuzija yra apie tai, kas mes esame. "Aš esu lietuvis, tokiu ir tokiu vardu, gimęs tokioje ir tokioje vietoje, dirbantis tokį ir tokį darbą, gyvenantis ten ir ten, norintis to ir to, galintis tą ir tą; ir t.t. ir pan." Atitinkamai, viskas suvokiama iš šios tapatybės perspektyvos. Bet jeigu aš esu kažkas skirtingo nuo fizinio kūno (ką parodo daugybė anomalinių atvejų, kurie buvo nagrinėjami šiame puslapyje ir forume), tada visa ši tapatybė yra klaidinga. Vietoje šios iliuzijos (virvės, kuri vaidenasi kaip gyvatė), tikroji tiesa (pati virvė) yra: "aš esu nemateriali sąmonės dalelė, atskira nuo fizinio kūno, išliekanti po fizinio kūno mirties". Nesu materialios gamtos kūrinys. O kokia tikroji mano tapatybė, koks mano vardas, ką aš galiu, ir ko noriu, kaip dvasinė siela? Tai jau būtų gilinimasis į tiesą, kas ir sudaro neiliuzinę gyvenimo misiją.

CitataManai, kad išnykus žmogaus sąmonei ir protui nebeliktų ir pvz objektyviai veikiančios gravitacijos jėgos? Visata su visais savo dėsniais išnyktų kartu su žmogaus sąmone? Lyg kokia žmogaus proto ir sąmonės uždangėlė? Ir kodėl šitos „iliuzijos", šitos dėsningos uždangos kuri galbūt egzistuoja tik esant sąmonei, žmogui paprasčiausiai nepavadinus aiškesniu žodeliu - tiesa?

Išorinė visata - tik dalis tiesos; iliuzija yra tai, kad išorinę visatą laikome viskuo, ir turime klaidingos tapatybės santykius su išorine visata. Atrodo, kad esame išorinės visatos kūriniai, fiziniai materialūs kūnai, ir kad viską valdo išorinės visatos dėsningumai. Bet iš tikro jie valdo tik tą išorinę dalį. Išorinė visata - ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

Sąmonė, dvasia - nepavaldžios išorinės visatos dėsniams, transcenduoja virš jų. Tuo galima įsitikinti filosofiškai nagrinėjant, bei iš anomalinių reiškinių. Sąmonė - kažkas super super subtilaus, nepagaunamo. Materija visados esti erdvėje; erdvė yra tai, kas talpina savyje, yra visų materijos būsenų būtinoji sąlyga. Panašiai, galima pamąstyti, kad visi realybės klodai turi būti kažkokioje super super realybės "erdvėje", ir ta galutinė erdvė, arba tai, kame viskas egzistuoja, yra visuminė sąmonė. Visa grynoji būtis kaip egzistuojantysis subjektas, turintis savo "aš". Jis vadinamas Absoliutu arba Dievu.

Ta visuminė sąmonė amžina, ir kadangi sudaro visą egzistenciją, tai turi visas egzistencijos galimybes savo rankose, gali įgyvendinti bet ką, nes viską iš esmės įgyvendina savyje. Išorinė visata - vienas iš tos visuminės sąmonės veikimo rezultatų. Tai reiškia, kad materija - sąmonės išvestinė, "sukietėjęs" sąmonės reiškinys. Visuminė sąmonė amžina, todėl išorinės visatos objektyvumas turi visuotinumo ir pastovumo bruožus. Mūsų mažytė sąmonė negalėtų palaikyti "visatos užsklandos", bet visuminei sąmonei tai pilnai įmanoma. Todėl kad ir kas vyktų su mūsų mažytėmis sąmonėmis, išorinė visata neišnyksta, nes ji nėra mūsų kūrinys. Išorinė visata - didžiosios sąmonės kūrinys.

---

EDIT:

Toliau, kaip suprasti tą išorinės visatos kaip uždangos vaidmenį? Klaidinga tapatybė, kai susirišame su šio pasaulio dalykais, kaip su savimi ar mus apibrėžiančiais, paslepia nuo mūsų tikrąją mūsų prigimtį. Jeigu mąstau, kad esu šis kūnas, tada nemąstysiu apie save kaip apie sielą, ir nekelsiu klausimų apie tą transcendentinį save. Manysiu, kad toks iš viso neegzistuoja. Arba praktiškai/pragmatiškai yra nereikšmingas - "kadangi apie tai nieko nežinome, tai apie tai geriau ir nešnekėti, negalvoti". Taigi, klaidinga tapatybė uždengia mus nuo mūsų pačių ir nuo pirminės visos egzistencijos priežasties.

Kas įdomu, kad ta klaidinga tapatybė turi visas sąlygas susidaryti. Išorinis pasaulis turi savo formas, savybes, jų kompleksus, kurie sudaro sąlygas formuoti įvairiausioms mūsų tapatybėms, joms būti tęstinėms ir sudaryti harmoningos, organiškos būties mažas visumas, tai yra kiekvieno iš mūsų gyvenimėlius, taip, kaip juos suvokiame iš vidaus. Vadinasi, šios "uždangos" nėra savaime susidarančios iliuzijos. Jos kyla iš išorinės visatos, kuri taip ir sukurta, kad leistų mums susidaryti klaidingas tapatybes. Išorinė visata veikia kaip globalinė uždanga, kuri vienu ir tuo pačiu metu atspindi realybės esmes, ir jas iškreipia. Išorinė visata - Absoliuto kūrinys, todėl viską gauna iš Absoliuto. Ji primena filmą, kuriame mums pasakojama apie realybę, o mes patys esame to filmo veikėjai. Filmo scenarijai nėra galutinė realybė, tai tarsi pamokos, kurių dėka galime atrasti tikrąjį save arba galime pamiršti, užsimiršti savo vaidmenyse. Priklauso nuo sąmoningumo, nuo to, ko iš esmės norime, kurią pusę renkamės - filmo ar galutinės realybės. Mūsų vaidmenys filme nėra galutinė realybė, jeigu juos tokiais laikome, tai iliuzija. Taigi, tiek paklusimas iliuzijoms, tiek išsivadavimas nuo jų - Absoliuto veikimo pasekmė. Jis siunčia šią uždangą ar užsklandą. Mūsų klausimas būnant šiame visatos "filme" turėtų būti - "ką mums nori papasakoti aukščiausia viską kurianti esybė, ko išmokyti?" "Kas ir kodėl lieka nuo mūsų paslėpta". "Kur raktas, atskleidžiantis visą realybę?".

Tada prasideda dar įdomesni dalykai. Pasirodo, kad visatos "filme" yra vietų, kurios nėra suvaidintos, bet kur ateina Pats Absoliutas, parodyti, kokia yra tikroji realybės tapatybė, kokie vardai, kokie amžinieji sielos vaidmenys. Kas ten veikiama, kai nežiūrimas "filmas", ir "nevaidinama", o gyvenamas tikras gyvenimas už kino teatro ribų.

Visai neblogai a.t.sielis čia apibūdino realybę ir iliuziją. Aš tai suprantu gal truputi kitaip. Iš tikro šis 3d pasaulis su mumis egzistuoja visai realiai ir nėra čia jokios iliuzijos. Nebent iliuzijos yra su mūsų pažinimo ribotumu. Bet tiek kiek teikia informacijos mūsų juslės viskas normaliai realu ir nėra ko čia gudrauti ir daryti kažkokius išvedžiojimus. Aišku pagrindinis klausimas ar "aš" ir kūnas yra tapatu. Bent mano grynai asmeninė patirtis rodo kad aš esu ne kūnas. Aš valdau šį kūną bet tikrai esu ne kūnas. Tai kas aš esu? Suprantama kalba tai "minčių gniužulas" arba "minčių visuma". Maža to ta minčių visuma jau yra išreikšta per neuronų veiklą. Bet pradinėje būsenoje ji yra kažkur ne materialume ir neišreikšta per šią materiją. Iš ten ta minčių visuma ir "persikelia" į šį pasaulį žmogui gimstant bei grįžta atgal žmogui mirštant. Jokių čia iliuzijų ar kažkokių neaiškumų nėra. Tik mažas niuansas manau žmonės nori ir ieško anapusiniam pasaulyje kažko "materialesnio". O lieka tik mintis ir nieko daugiau. Mintis jau šiaip nematerialiai atrodo. O tai kokia ji dar iki pasireiškimo šiame pasaulyje.
Vėl gi kas yra dievai, nors tai visiškai nevykęs pavadinimas. Tai vėl būtent pirmapradės amžinos (dvi moteriška ir vyriška) minčių sankaupos, kurios tiesiog materializavo šį 3d pasaulį. Jos gali keisti šį pasaulį bet šis pasaulis nėra jų dalis, nes tai iš esmės skirtinga. Mes taip pat neesam jų dalis. Mes esam atskiros minčių sankaupos kažkaip atsiradę iš pradinių bet egzistuojančios visiškai atskirai ir savarankiškai.
Taip kad normaliai gyvenam šioje realybėje. Matyt turim kažkokias užduotis pažinti šią realybę ir tuo kartu nėra prasmės pasinerti į ne materialų pasaulį. Be to to ir neįmanoma padaryti. Tiesiog gausim kažkokių iliuzijų kratinį. Viskam savas laikas.

Citata iš: Vytautas  gegužės 30, 2014, 09:54:58
Iš tikro šis 3d pasaulis su mumis egzistuoja visai realiai ir nėra čia jokios iliuzijos. Nebent iliuzijos yra su mūsų pažinimo ribotumu.

Taip, tą patį rašiau:

Citata iš: a.t.sielis  gegužės 30, 2014, 08:54:34Išorinė visata - ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

Citata iš: a.t.sielis  gegužės 30, 2014, 08:54:34Išorinė visata - ne iliuzija, ji objektyviai egzistuoja; iliuzinėmis gali būti pavadintos tik mūsų sampratos apie ją ir visą realybę apskritai.

Galbūt mano samprata apie visą realybę ir ne realybę yra iliuzija  :) Bet tos pradinės minčių visumos  viską taip "suorganizavę" kad mes šį pasaulį pažinume ir orientuotumėmės jame juslių pagalba. Būtent per savo asmenines juslių patirtis ir gavęs atitinkamą pažinimo informaciją iš pradinių minčių sankaupos, kurios tiesiog truputi pamanipuliavo šiuo 3d pasauliu kad suteikti man reikiamą informaciją. Tobulesnio pažinimo būdo nėra. Taip jau duota nuo pradžių. Be to visam tam procesui buvo būtina absoliučiai švari mano būsena tam kad nebūtų informacijos iškraipymų. Informacija pateikta būtinumo ir pakankamumo principu. Pvz dabar jau du metai nieko nevyksta. Tam kad labai aiškiai suvokti skirtumą tarp buvimo ir nebuvimo. Vėl gi viskas privatu ir neskirta kažkokiam viešinimui. Paplepėti čia galima bet tai daugiau pagalba pačiam sau sudėlioti tinkamai mintis.

Manau, viena iš aktualių šiuolaikinių intelektualinių problemų yra chaotiškos visatos įvaizdis. Jeigu visata chaotiška, kaip ji gali būti sąmonės kūrinys? Neįžvelgiame, tiesiogiai ir akivaizdžiai nejuntame sąsajos tarp visatos, tokios, kokią matome ar įsivaizduojame, ir kurančios sąmonės. Susidaro tam tikras barjeras, pradeda atrodyti, na va, "visata didelė, veikia chaotiškai, nesuprantamai, su visais savo dėsniais, tokiais kaip gravitacija, egzistuoja objektyviai. Pernelyg harmoningos filosofijos apie sąmonę, kaip visatos priežastį, nesiderina su šiuo objektyviai patiriamu visatos vaizdu, todėl jos greičiausiai tėra išvedžiojimai, o ne objektyviai egzistuojančios realybės apibūdinimai".

Šią problemą galima nagrinėti. Visų pirma, chaotiškos visatos įvaizdį susikūrėme pradėdami nuo materialistinių prielaidų. Redukavome tai ką matome pvz. žvaigždėtame danguje, kaip kažką, kas nieko nereiškia ir jokios prasmės neturi. Iš anksto redukavome, o tada matuojame. Ir tada iš savo matavimų konstruojame tam tikrą modelį, kuris tampa moksliškai įtvirtintu.

Bet pirmas dalykas tas, kad matavimai turi paklaidą ir ribotumus. Koks paklaidų ir ribotumų mastas bendroje visumoje neturime galimybių įverinti. Gali būti iki 100 proc. klaidingumo.

Antras dalykas, ką jau aptarėme anksčiau, pati visata sukurta taip, kad suponuotų mums iliuzines tapatybes ir iliuzines sampratas. Todėl ir chaotiškos visatos įvaizdis taip pat gali būti tam tikras suponavimas, iliuzijos primetimas tiems, kieno pasirinkimai yra kaip tik ties ta riba - "ar visata yra sukurta, ar nesukurta". Jie turi apsispręsti, ir tai, kaip jie apsisprendžia, apsprendžia jų būtį. Ar mes norime sąmonės, ar chaoso, ar gyvybės, ar inertiškos materijos? Yra barjeras atrasti Sąmonę, slypinčią už visko, ir tik tas, kas turės tikrą norą, peržengs tą barjerą.

Priklausomai nuo mūsų sąmonės paskendimo šešėlyje lygmens, mums "transliuojama" šešėlinė visko pusė. Mes matuojame žaibus, bet nesuprantame, kad žaibai yra tik "kietoji reikalo pusė", praleidžiame asmenybę, kuri valdo žaibus. Juokiamės iš senovės žmonių, kurie, esą, išsigandę gamtos jėgų, tokių kaip žaibavimas, išsigalvojo personifikuotus dievus. Bet tai tik mūsų šiuolaikinė pasaka apie pasaulį. Bėda ta, kad nenorime gilintis į realybę filosofiškai ir moksliškai, nepagrindžiame savo teiginių kietais faktais, maitiname save tokiomis nepagrįstomis paviršutiniškomis pasakomis ir saviapgaulėmis. Šiais laikais tiesa laikoma tai, kur daugiausiai cinizmo ir neapykantos.

Bet geriausias dalykas tas, kad mūsų širdis su tuo patyliukais nesutinka, ir visados ieško gėrio, šviesos, meilės, gyvybės, sąmonės.

Zmogus materialu pasauli jaucia 5 jutimo organu pagalba. As niekad nejauciu objektyvios realybes, o tik tai kaip ji mano atzvilgiu pasireiskia. Esmes pajaust nei savo nei kazko kito neimanoma. As tik galiu pajausti tai kas is jos iseina ir ka as savo jutimo organais pagaves, intepretaves pajauciu. Tai niekad nera objektyvu. Nei materialus nei dvasinis pasaulis nera objektyvus. Objektyvumas nebent tame, kad aukstesnė pakopa - objektyvi zemesnes atzvilgiu. Taip pat ir su tiesa.

Kas egzsituoja ne manyje - as nezinau. As niekad nejauciu to kas yra ne manyje, nes tai neimanoma, as galiu jausti tik savyje. Tai kad man atrodo jog realybe egzistuoja isoreje - iliuzija. Zmogus taip sukurtas, tarsi turintis 5 jutimo organus ir tarsi su tais 5 jutimos organais jauciantis isorini pasauli. Tarsi esu as, turintis kuna su 5 jutimo organais ir esantis/gyvenantis materialiame pasaulyje. Bet istikruju, pats AS esu galutinis imtuvas, o ne mano 5 jutimo organai. Ir as neegzistuoju su savo kunu materialiame pasaulyje. O tas materialus pasaulis ir mano kunas egzistuoja manyje. Man tik taip "paiso" - tarsi turiu kuna ir su juo jauciu isorini pasauli. Bet ir isorinis pasaulis su visa visata ir tas kunas yra manyje. Nieko nera ne manyje. Tas pats kompiuteris stovintis pries mano akis yra manyje.
Prie to mokslas yra priejes.

Dabar taip iseina, jei visa realybe yra manyje tai as pats stebiu save is sono? Taip. As esu abstraguotas pats nuo saves. Kodel? Del to, kad jei manyje butu visos tos savybes kurias as jauciu esancias isoreje, as nejausciau ju, jos tiesiog butu manyje. O kai jos abstraguotos nuo manes ir as jas matau isoreje, galiu jas tirti kaip jos pasireiskia mano atzvilgiu. Tik veiksme gali but tyrimo procesas.

Kodel materialus pasaulis yra iliuzinis dvasinio pasaulio atzvilgiu? Del to, kad as sukuriu objektyvu tūri su isoriniu pasauliu. As pradedu rezonuot i isorini pasauli supanasedamas savybemis. As gamtos atzvilgiu tampu savo ketinimu lygus. Gamta yra duodanti, o as gaunantis. Kame cia gali but rezonansas ar savybiu panasumas jei mes esame visiskai priesingi savo esmemis? Tik ketinime. As visad busiu gaunantysis ir as niekam nieko neturiu, nei galiu duoti. Bet ketinima as galiu pakeist, del ko as kazka gaunu? Jei as savo ketinima(vektoriu) pakeiciu is gavimo del gavimo(del saves) i gavima del atidavimo(del kito) supanaseju savo savybemis su duodanciuoju. Tai yra zmogaus psichologine problema. Gauti del kito, tikraja to zodzio prasme, galima begale, o gavimas del saves yra ribotas. Visa saknis musu problemu yra butent nemokejimas teisingai gauti. Ko pasekoje nejauciame tos vienos visa kuriancios jegos.

Realybeje yra keturios pazinimo formos - esme, abstrakcija, forma ir materija. Esme ir abstrakcija nera pazinoma. Dvasinis pasaulis nera kazkokia abstrakcija, bioenergetinis ar psicosomatinis reiskinys. Tai abstragcija nebent aukstesnes pakopos atzvilgiu. To ko nejauciu negaliu pavadinti vardu taip ir su esme, mes esmes, dievo, kurejo ar kaip bepavadintume, nejausime niekados, tik tai kaip ta esme musu atzvilgiu pasireiskia.  Dvasingumas tai savybiu panasumas su mus supanciu pasauliu kuri sukuriu rysyje su kitais.

Taip, viską suvokiame savyje, bet turime atsižvelgti, kad nesame tokie vieninteliai. Kiti žmonės nėra statistai mūsų pačių suvokime, tarsi būtų tik vaikščiojančios dekoracijos - jie patys yra savarankiški suvokėjai ir veikėjai, kaip ir mes. Kai žmogus nualpsta, ar miršta, kiti žmonės mato, kas vyksta su to žmogaus fiziniu kūnu ir sąmone. Sąmonė dingsta, o fizinis kūnas nefunkcionuoja. Remdamiesi šia bendrąja visų mūsų patirtimi, ne vien savo patirtimi, prieiname išvados, kad išorinis pasaulis yra objektyvus mūsų atžvilgiu, nors ir "transliuojamas" būtent mūsų sąmonei, viskas yra vidinė "transliacija", viskas suvokiama savyje. Šios "transliacijos" ypatingumas - jos bendrumas ir tai, kad matome pasaulį ir kitus savyje, o tie kiti mato pasaulį ir mus savyje. Iš daugelio ypatybių galime spręsti, kad nesame viso šio žaidimo ar transliacijos kūrėjai, bet tik maži dalyviai, o kūrėjas yra daug didesnis už kiekvieną iš mūsų ir už visus mus kartu sudėjus.

Dėl visatos chaotiškumo. Labai logiška kad pirmapradės minčių sankaupos turėjo sukurti tobulą nechaotišką visatą. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kiek aiškinuosi savais būdais tos atskiros naujai atsiradusios minčių sankaupos esančios jau 3d pasaulyje taip pat turėjo materijos kūrimo galimybių. Tiesiog prikūrė viso ko nereikia ir sujaukė tobulą sistemą. Šiuo metu turim ką turim. Iškyla klausimas ar pirmapradės minčių sankaupos atliks "remontą" kada ir kaip. Kiek suprantu dalį nematomų problemų jos jau išsprendė.
@Parcufas (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1675) labai jau sudėtingai viską pateiki. Pagal mane viskas yra kažkaip elementariai paprasta. Koks agurkas egzistuoja ne manyje ir aš jį sėkmingai suvalgau. Jei egzistuotų manyje negalėčiau suvalgyti ir atitinkamai pats egzistuoti šiame 3d pasaulyje nes mirčiau iš bado.
Tas suvokimas visko savyje arba tiesiog gautos informacijos apdorojimas savyje bent man neatrodo kažkaip išskirtinai. Koks nors robotas taip pat priima informaciją ir apdoroja ją savyje pagal užduotą programą o ne kažkur. Aišku galimas sujungimas ir su kokiu super kompiuteriu. Bet čia jau konstruktoriaus reikalas. Mes gi esam visiškai savarankiški ir pradinės minčių visumos nesikiša į mūsų mokymosi procesą. Tiesiog jei kištųsi nebūtų egzistavimo prasmės.

Yra mano kunas ir didziajai jo daliai padaryta nejautra, del to as nejauciu likusiu 7 milijardu zmoniu.  Numires zmogus tai tiesiog tavo noras, kuri tu jauti kaip atsieta nuo taves ir mirusi. Kaip kuno lastele. Bet juk lastele tai ne as. Zmoniu gali but 7 milijardai gali but ir 100 milijardu, o gali but ir 2. Skirtumo nera, nes is principo nera 7 milijardu zmoniu. Tas 7milijardas zmoniu tai mavo padalintas egoizmas, kurio as vienas pats negaleciau iskesti,panesti. Egoizmo augimas pasireiskia visapusiskai ir per zmoniu vystymasi technologiskai ir per zmoniu kiekio augima ir beabejo per visas problemas.

Juk buvo sukurtas vienas kurinis, o ne 7 milijardai.

Egoizmas tai linijinis vystymasis, kuri jauciame kaip istorija. Problema, kad mes ne analoginiu(kokybiniu) principu vystomes, o kiekybiskai - egoizme. Kokybinis vystymasis kai mes virs savo ego vystomes. Prisijungiame kitus SAVO norus prie saves.


Tai, kad jauciames gyvenantys bendroje realybeje ir stebime tuos pacius objektus tai dar nepadaro jos objektyvia. Juk priklausomai nuo savo busenos ir savybiu kiekvienas subjektyviai jaucia tuos pacius objektus.

Bet ar visata tikrai yra chaotiška? Ar ji sujaukta?

Kad joje vyksta kova už būvį ir visokių tarsi neharmoningų reiškinių, kaip pvz. žemės drebėjimai ar asteroido smūgis į planetą, to neįrodo. Pvz. kai kuriamas filmas, jame kuriamos visokios karo scenos, bet ar tai reiškia, kad režisierius visų tų filmo scenų kūrimo nekontroliavo, ir kad filme nėra meninės harmonijos?

Jeigu paimti visą žmonijos sampratų apie visatą ir būtį spektrą, tai įvairovė neaprėpiama - nuo įvairiausių materializmo rūšių ir mišinių, iki įvairiausių agnosticizmo rūšių ir mišinių, iki įvairiausių dvasingumo rūšių ir mišinių. O kas jeigu Režisierius sukūrė visą šią sampratų įvairovę savo "visatos filme"? Ir visos jos turi prasmę, galutiniame scenarijaus tikslingume. Kai kurios kaip dekoracijos, bet visos kaip sąmonės lygiai, pakopos.

Citata iš: a.t.sielis  gegužės 30, 2014, 12:18:02
Bet ar visata tikrai yra chaotiška? Ar ji sujaukta?

Čia geras klausimas  :). Bet sakyčiau prikurta visko nereikalingo papildomai. Maža to kadangi praktikoje susidūriau su dviem priešingai pasireiškiančiomis jėgomis tai gaunasi kad buvo pirmapradžių minčių sankaupa ir dar kažkas kas užsiėmė labai konkrečių šio 3d pasaulio įtakojimu. Iš tikro buvo tas režisierius su savais tikslais. Bet "režisierius" jau jaunesnių minčių sankaupų nevaldomas  kūrinys. Atvirkščiai pats tapęs valdytoju. Bet jis šio 3d pasaulio gyventojas nors ir visiškai kitoks. Aišku iš čia ir hierarchija, ir pakopos, ir lygiai.

Citata iš: Vytautas  gegužės 30, 2014, 12:37:43
Bet sakyčiau prikurta visko nereikalingo papildomai.

O kodėl tai nereikalinga? Gal kaip tik reikalinga. Didelė įvairovė, visokie sudėtingumai.

Citata iš: a.t.sielis  gegužės 30, 2014, 13:07:06
O kodėl tai nereikalinga? Gal kaip tik reikalinga. Didelė įvairovė, visokie sudėtingumai.

O kokia prasmė visos kitos visatos dalies išskyrus Saulę ir Žemę? Ar to nepakanka žmonių tarpusavio santykių vystymuisi? Techninė pažanga tikrai manau neturi nieko bendro su pirmapradėmis minčių sankaupomis. Kažkaip visko beprasmiškai per daug. Maža to tas viskas dar ir chaotiškas nors ir veikia kažkokios taisyklės. Vaizdas tarsi kūrė kas netingėjo. Netoli Žemės kažkoks asteroidų žiedas. Vadinasi kažkas susikalė. Žemėj taip pat tai dinozaurai tai ledynmečiai. Kažkokia betvarkė. Jokio tobulumo. Galų gale vienas kito valgymas. Ar čia tobulumas? Žmonės ne tobulume bando įžvelgti tobulumą. Bet juk reikia matyti kaip viskas yra realiai ir kaip sako nevynioti į vatą.
Ir dar kam reikalinga būtų daug įvairių civilizacijų išorinių formų jei "aš" ar sielos sandara vienoda. Mokymuisi visiškai pakanka ir vieno "apvalkalo" vieno civilizacijos tipo.

Citata iš: Vytautas  gegužės 30, 2014, 13:30:36
O kokia prasmė visos kitos visatos dalies išskyrus Saulę ir Žemę?

O kokia prasmė visos kitos Žemės dalies, išskyrus Kauną ir Vilnių bei Ignalinos atominę elektrinę? ;)

Ar gerai suprantame kitą visatos dalį, kas tai yra, kas ten yra, kas ten gyvena ar negyvena?

CitataTechninė pažanga tikrai manau neturi nieko bendro su pirmapradėmis minčių sankaupomis. Kažkaip visko beprasmiškai per daug. Maža to tas viskas dar ir chaotiškas nors ir veikia kažkokios taisyklės. Vaizdas tarsi kūrė kas netingėjo.

Techninė pažanga - demoniškas reikalas, o demonizmas reikalingas kaip tamsa, kuri išryškina šviesą. Kaip kažkas, kas kelia nepasitenkinimą, kad būtų įvertintos tikrosios vertybės.

CitataNetoli Žemės kažkoks asteroidų žiedas. Vadinasi kažkas susikalė. Žemėj taip pat tai dinozaurai tai ledynmečiai. Kažkokia betvarkė. Jokio tobulumo. Galų gale vienas kito valgymas. Ar čia tobulumas?

Būtent, kad čia netobulumas. Dinozaurai iš viso kažkokia paslaptis, su tuo gigantizmu. Gyvename netobuloje sferoje, kad mokytumėmės apie tobulą sferą. Netobuloje sferoje yra tobulos sferos atspindžių, bet didelis tobulumo trūkumas. O esame čia dėl to, kad patys netobuli. Dėl netobulo veikimo patekome į atitinkamą sferą.

CitataŽmonės ne tobulume bando įžvelgti tobulumą. Bet juk reikia matyti kaip viskas yra realiai ir kaip sako nevynioti į vatą.

Netobulumas tobulas dėl to, kad yra gera mokomoji priemonė. Panašiai kaip karas filme yra tobulai pavaizduotas ne dėl to, kad karas geras dalykas, bet dėl meninės įtaigos.

CitataIr dar kam reikalinga būtų daug įvairių civilizacijų išorinių formų jei "aš" ar sielos sandara vienoda. Mokymuisi visiškai pakanka ir vieno "apvalkalo" vieno civilizacijos tipo.

Sandara vienoda, o konkretumai ne vienodi. Pvz. visų žmonių veiduose yra nosis, akys, burna, lūpos, skruostai, kakta. Bet kiekvienas veidas unikalus. Tai panašiai, yra dvasinė įvairovė, ir ta įvairovė atsispindi įvairiose kultūros formose. Be to, yra įvairūs dvasinės pažangos lygiai, gradacijos, ir kultūrinės pakopos taip pat tai atspindi.

Kažkaip nematau jokios logikos ir prasmės pažinti netobulumą tam kad per jį pažinti tobulumą. Tiesiog beprasmis laiko švaistymas procesui.
Kas liečia tolimesnės visatos pažinimą tai paprasčiausiai neįmanoma ir iš to taip pat nuli naudos. Visiškai pakanka gyventi savo kaime tam lavinti laisvos valios principą nereikalinga visa visata. Nemėgstu keliauti nes tai tobulėjimui nieko neduoda. Tai tik domėjimasis išorinėmis formomis.
Kas liečia dvasinį tobulėjimą tai jis turi tik daug formų be konkrečių rezultatų. Kad ir koks nors vienuolis paaukojęs visą gyvenimą meldimuisi realiai nieko apčiuopiamo nepasiekia o tik turi viltį kad kažko pasiekė ir tai suveiks po mirties. Na dar kietesni pakeičia savo sąmonės būseną bet tai tik kaip narkotikų poveikis. Realiai nieko nepasiekia. Su visais viskas įvyksta taip kaip turi įvykti nepriklausomai nuo jų pastangų. Reiktų patikslinti kad prieš pora metų tie dalykai kai kam turėjo prasmės bet ne visiem. Bet dabar tai beviltiškas reikalas.
Taip kad maksimali įmanoma tiesa tai ką duoda mūsų juslės tiesiogiai, o iliuzijų iš gautos informacijos jau prikuriam sočiai. Maža to jas dar papildom kitų sukurtomis iliuzijomis ir gaunasi visiškas miksas. Iš tikro net interpretuojant savo juslių informaciją labai sunku neatsidurti iliuzijose. Apdorojant svetimą informaciją iš viso tragedija. Čia pvz ekonomikos klausimais kuriais domiuosi dabar. Visi plaukioja kas sau.
Ir dar pagalvojau. Išeina reik nužudyti kitą žmogų kad žinotum kad jo žudyti nereikia. Maža to tai dar reikia padaryti daug kartų. Tikrai į jokį pažinimą ar mokymąsi toks pastoviai vykstantis procesas nepanašus. Tikrai tai ne dieviška.

Citata iš: Vytautas  gegužės 30, 2014, 14:30:15
Kažkaip nematau jokios logikos ir prasmės pažinti netobulumą tam kad per jį pažinti tobulumą. Tiesiog beprasmis laiko švaistymas procesui.

Susidurti su netobulumu, kad suvokti savo troškulį tobulumui. Susiduriam gyvenime su daug dalykų, kurie mums nepriimtini ir kankina. Tada kyla klausimas "kodėl aš kenčiu", "kam visa tai?". Taigi, tie netobuli dalykai, su kuriais susiduri, iškelia prasmės klausimus, skatina ieškoti atsakymų apie realybės gelmes, ir jeigu tokie atsakymai atrandami, pamokos tampa išmoktos, į viską reaguojama su dvasine išmintimi.

CitataKas liečia tolimesnės visatos pažinimą tai paprasčiausiai neįmanoma ir iš to taip pat nuli naudos.

Sutinku. Tenorėjau pastebėti, kad mūsų žinios apie tolimesnę visatą apribotos, todėl negalim sakyti, kad ji beprasmiškai egzistuoja, nes mums tiesiog trūksta žinojimo (kurio patys niekada nepasieksime).

CitataVisiškai pakanka gyventi savo kaime tam lavinti laisvos valios principą nereikalinga visa visata.

Taip, mums nereikalinga. Mintis buvo ta, kad mes gyvenam savo kaime, kita visatos dalis gyvena savo kaime. Mums nereikalingas jų kaimas, o jiems nereikalingas mūsų kaimas, bet kiekvieniems iš mūsų reikalingas savasis kaimas. Mes negalim sakyti, "kitų kaimų egzistavimas yra beprasmybė ir nesąmonė, nes man reikalingas tik mano kaimas".

CitataKas liečia dvasinį tobulėjimą tai jis turi tik daug formų be konkrečių rezultatų. Kad ir koks nors vienuolis paaukojęs visą gyvenimą meldimuisi realiai nieko apčiuopiamo nepasiekia o tik turi viltį kad kažko pasiekė ir tai suveiks po mirties. Na dar kietesni pakeičia savo sąmonės būseną bet tai tik kaip narkotikų poveikis. Realiai nieko nepasiekia. Su visais viskas įvyksta taip kaip turi įvykti nepriklausomai nuo jų pastangų.

Čia tavo idėja, bet gali būti taip, kad su visais viskas įvyksta nevienodai. Tas kas meldėsi ir meditavo, eis į tą sferą, kuriai meldėsi ir apie kurią meditavo, ir su juo viskas įvyks pagal tos sferos principus. O tas kas, sakykim, visą gyvenimą paskyrė ekonomikai, ir į tai meditavo, su juo įvyks pagal "ekonomikos logiką", ir jis eis į tokią sferą, kur tie principai vyraus.

CitataIr dar pagalvojau. Išeina reik nužudyti kitą žmogų kad žinotum kad jo žudyti nereikia. Maža to tai dar reikia padaryti daug kartų. Tikrai į jokį pažinimą ar mokymąsi toks pastoviai vykstantis procesas nepanašus. Tikrai tai ne dieviška.

:D tu čia labai iškreiptai supratai. Pasitelkime tavo analogiją kiek kitaip. Tarkime, mūsų sielos veikimas nėra labai tobulas. Yra polinkis į agresiją. Tada asmuo patenka į sferą, kur gali išreikšti savo agresiją, ir susidurti su kitų agresija savo atžvilgiu. Tada, pakartotinai susidurdamas su kitų agresijos savo atžvilgiu pasekmėmis, jis pradeda geriau suvokti agresijos esmę, kad tai kankinantis dalykas, ir kad taip veikti neneša gėrio ir laimės. Tada pradeda atsisakyti agresijos savo veiksmuose, ir vengti agresyvios egzistencijos principų. Kaip tai buvo suvokta? Susiduriant su agresija.

Bet buvo ir kita galimybė - nesileisti į šią agresyvią sferą, o iš karto padaryti pozityvų sielos judesį, be polinkio į agresiją. Tada to susidūrimo su netobulumais nebūtų.

Visa ši pilna visuma - jau atrodo dieviška. Tobulas mokymas, su teisingomis išankstinėmis galimybėmis, ir gera pabaiga.

Atsieli gal galetum pateikti kokiu nors pavyzdziu kur apsireiskia Pats Apsoliutas ?

Šarikovai, galėčiau, bet tu juk siela šiuo metu mėgstanti ateizmą, kam tau tai, vis vien nepriimtina. :)

Mažiau išsisukinėjimų daugiau pateikinėjimų at sieli.

a.t.sieli pirmiausiai tai ačiū už įdomią diskusiją ir tavo argumentus. Jie tikrai puikūs. Bet pats sau lieku ten kur buvau. Tiesiog mano praktinė patirtis man per svari  :). Nebūtų mano 2012m nutikimų tikrai važiuočiau su tavimi į Indiją  :) Kaip kas bus iš tikro nežinom niekas, nes kaip sako niekas iš ten negrįžo. O čia yra kaip yra. Bent pats asmeniškai esu "nutraukęs" dirbtines tiesos paieškas, nes tiek kiek turiu man pakanka. Atsiras kažkas naujo - visuomet pasiruošęs priimti. Plius laikas nuo laiko dar gaunu tikslius mane liečiančios informacijos patvirtinimus. Tai neišvengiamai sustiprina tai ką žinau. Tiesiog viskas savo laiku.

Citata iš: Marius  gegužės 30, 2014, 15:38:04
Mažiau išsisukinėjimų daugiau pateikinėjimų at sieli.

Nemuškit, vyrai.
Vyrai, už Lietuvą :D

Morozai rulez forever :D

Citata iš: a.t.sielis  gegužės 30, 2014, 15:45:02Morozai rulez forever :D

Hahahaha :D Prajuokino, aciu : )

Baigiam offtopiką.

Na taip ir galvojau, kad nebus nieko konstruktyvesnio pateikta, kazkodel turiu nuojauta, kad tie Pacio apsoliuto apsireiskimai bus slamstas trauktas is biblijos kuris dar maziau reiskia nei filosfiniai "irodymai".

@a.t.sielis (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=888), na ir nustebinai, nes istoriją apie realybę ir iliuziją parašei beveik lygiai taip, kaip aš pats tą suprantu. :)

jei ir yra koks skirtumas, tai gal tas pasimatys, kai pabandysiu paaiškinti, kaip suprantu netobulumą ir chaosą.
Kodėl manot, kad žemės drėbėjimas ar asteroidų žiedas yra netobulumas?
Arba paprastenis klausimas:
vilkas miške pagavo kiškį ir sudraskė - tai rodo, kad pasaulis tobulas ar netobulas?
O kad kiškis pro tvorą pralindo ir obelis žiemą apgraužė - tai tobula ar chaotiška?

Sąvokos Žodžiai "gėris", "blogis", "tobula", netobula" yra vertinimas.
Vertinimas yra vietinės reikšmės, tai kaip nukrypimas nuo bendro Absoliuto ketinimo, nes vertinimą daro žmogaus protas, ir daro remdamasis savo įtikėjimais ir instinktais.
Pavyzdžiui, kad kiškis apgraužė miške augantį karklą - tai joks blogis, ar chaosas; pasakytume, tai gyvenimas. Mūsų vertinimas pagrįstas tikėjimu, kad užmušti kitą (vilkas kiškį) - tai kažkas nežmogiška ir baisu, arba kad kiškis apgraužė obelį - vertiname tai kaip žalą, reiškias, blogai.
Žemės drebėjimą vėl gi vertiname turėdami mintyje potencialų pavojų žmogaus gyvybei ar visuomenei, kaip atsitiktinį įvykį (chaosą) - t.y. vertiname pagal savo tikėjimus.

Absoliutui nė vienas paminėtas veiksmas nėra nei gėris, nei blogis, tai yra natūralus veiksmas.
Joks chaosas.
Tuo būdu mes realybės suvokimą sukuriame visai kitaip negu tie įvykiai atrodo Absoliutui - sukuriame pagal asmeninius įtikėjimus, todėl mums realybė - ne ta 3d apčiuopiama daiktiška realybė (tiesa), o realybė yra tai, ką mums sukonstruoja mūsų įtikėjimų sistema.
Šitaip sukonstruota 'realybė' yra grynų gryniausia iliuzija.
Kadangi kiekvienas iš mūsų naudoja skirtingą 'konstruktorių', mūsų iliuzijos skirtingos.
Aišku, nuo mažens mus mokina kalbos, prie žodžių prijungiamos daiktų abstrakcijos tam, kad mes dabar susikalbėtume. Kitaip tariant, mūsų kuriamos iliuzijos susikalbėtų. :)

Be to, šitas konstruktorius, sudarytas iš mūsų įtikėjimų, yra mūsų ego.
Ego nori būti saugus, o jis bus saugus tik tada, kada pasaulio iliuzija bus stabili - tam, kad žinotų, kaip kiekvieną smulkmeną vertinti, kaip kiekvienoj situacijoj pasielgti - kad kiekvienai akimirkai būtų parengtas algoritmas. Tuo būdu ego tampa stabilios, pastovios iliuzijos saugotoju.
Na, bet čia nukrypau nuo pagrindinės idėjos.

Paprastesnis pavyzdys: Kas yra tikroji muzika- ar tai ką mes girdime ar tai ką išmatuoja fizikai (virpesių dažnis ir t.t.)?
Panašiai yra ir su realybe, ją galima bandyti apibūdinti moksliškai, filosofiškai, bet tikroji vis vien yra ta, kurioje gyvename.

Citata iš: slapiaslietus  gegužės 31, 2014, 17:38:03
Sąvokos Žodžiai "gėris", "blogis", "tobula", netobula" yra vertinimas.

Eini sau ramiai gatve prišoka kokie treninguoti ir pradeda austi beisbolkėmis. Čia tiesa ar iliuzija? Jei viskas yra tik eko problemos tai reiškia nieko nevyksta? Ramiausiai eini sau toliau nes tai tik iliuzija.  :) Įtariu tokioje iliuzijoje neilgai temtum. Ir iš viso kad duoda į kailį nieko tokio. Tai nei blogai nei gerai.  :) Nežinau kur galima nusiiliuzinti su tokiu supratimu.
Realybė yra tokia kokia yra. Mums duotos juslės tam kad sugebėtume gyventi ir išgyventi šioje realybėje be jokių gudrių išvedžiojimų. O protas duotas tam kad sugebėtume apdoroti daug informacijos ir priimti reikiamus sprendimus.
Iš kitos pusės aš žinau kad mano mąstanti dalis yra nemirtinga. Bet tai nereiškia kad turiu "drožti" savo kūną. Arba šokt nuo daugiaaukščio pastato ir įsitikint kaip tai atrodys praktikoje. Mano pareiga kaip ir visų kitų gyvų organizmų maksimaliai ilgai išsaugoti šį kūną. Jo praradimas ne tragedija bet ir nieko gero.

Citata iš: Vytautas  gegužės 31, 2014, 20:15:35
Iš kitos pusės aš žinau kad mano mąstanti dalis yra nemirtinga.

Pagalvok apie tokią situaciją: kodėl ir kaip tu gali suvokti savo ranką?
Atsakymas: tavo akys žiūri į ranką kaip į objektą.
Ranką stebi todėl, kad ją matai atskirai nuo savęs, nuo stebėtojo.
Ji yra tas kitas objektas - atskirai nuo tavęs kaip suvokiančiojo, todėl gali ją stebėti ir suvokti.

Dabar truputį kitaip: Ar gali ranka save stebėti? ir suvokti?
Turbūt kad negali. Labai reikia pasistengti, kad sugalvotum būdą, kaip ranka gali save suvokti.
Tas būdas būtų labai jau dirbtinis.

Jei tu sakai, kad tu matai (žinai) savo mąstančiąją dalį.
Vadinasi, ta mąstančioji dalis turi būti atskiras objektas - atskiras nuo stebėtojo.
tada klausimas: kas yra stebėtojas?
Tavo mastančioji dalis negali stebėti save mąstančią, lygiai kaip ranka negali stebėti savęs.
Reiškia, tu nesi "mąstanti dalis".

Kažkada minėjai, kad žinai, kas tavyje yra stebėtojas.
Puiku. Norėčiau šito išmokti iš tavęs.
Bet sakai, kad tavo mąstanti dalis nemirtinga.
Tačiau juk mąstymas susijęs su protu, o protas yra mirtingas.
Be to protas mąstymo procese vadovaujasi visokiais įvaizdžiais ir įsitikinimais, kurie irgi mirtingi.
Todėl paaiškink, kaip tavo mąstanti dalis gali būti nemirtinga.

p.s. Apie tą beisbolkę kada nors kitą kartą :)

@slapiaslietus (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1701)

Su tomis nelaimingomis „iliuzijomis" daug kibinio, todėl tik prabėgom...  :)

CitataSąvokos Žodžiai "gėris", "blogis", "tobula", netobula" yra vertinimas. 
Vertinimas yra vietinės reikšmės, < > nes vertinimą daro žmogaus protas, ir daro remdamasis savo įtikėjimais ir instinktais.

Teisingas pastebėjimas - šios sąvokos apskritai yra homo sapiens išmislas, proto produktas. Jų tikrovėje nėra - jos egzistuoja ir turi prasmę tik žmogaus sąmonėje ir žmonių bendruomenėje. O žmogus (ir jo sąmonė) yra tos pat tikrovės dalis, ir tiek savęs, tiek visko kas žmogiška vertinimas turi iš esmės tik iliuzinę vertę.  ;)
Tavo kiškinis ir pan. pavyzdžiai visa tai puikiai iliustruoja.

Ir viskas puikiai dera su vieno iš pozityvizmo šulų mintimis

CitataPasaulyje viskas yra taip, kaip yra, ir vyksta taip, kaip vyksta; jame nėra jokios vertybės - net jei ji būtų, ji neturėtų jokios vertės. < > Nes visa, kas vyksta ir vienaip ar kitaip yra, yra atsitiktinai.

Bet tavo tekste yra „svetimkūnis", kuris nedera kontekste aukščiau - Absoliutas.
 

Citata... tai kaip nukrypimas nuo bendro Absoliuto ketinimo,... < >  Absoliutui nė vienas paminėtas veiksmas nėra nei gėris, nei blogis, tai yra natūralus veiksmas. Joks chaosas. < > Tuo būdu mes realybės suvokimą sukuriame visai kitaip negu tie įvykiai atrodo Absoliutui

Tas tavo Absoliutas yra prieštaringa sąvoka - vidurinėje citatos dalyje „absoliutą" pakeitus „tikrove", mintis pasidarytų aiški ir puikiai papildytų pirmą citatą.
Bet įvardindamas „ketinantį" Absoliutą ar Absoliutą, kuriam kažkas „atrodo", pastarąjį nukiši kažkur net už iliuzinio pasaulio ribų, kas mediciniškai greičiausiai vadintųsi jau haliucinogenine zona. :) 

Kaip gali kažką žinoti ar rimtai teigti apie Absoliutą, jei pats esi paskendęs nuosavos sąmonės iliuzijų jūroje?

P.S. Etinių kategorijų aš toli gražu nenuvertinu - kaip gali pasirodyti. Atvirkščiai - žmonėse (ir apskritai) jos yra būtinos ir niekuo nepakeičiamos.
Kadangi kalba sukasi apie subjektyvumą, prisiminiau kažkur skaitytą B. Raselo pastabą apie solipsizmą - viena jam parašiusi moteriškė tvirtino esanti solipsistė ir buvo be galo nustebinta, kad daugiau solipsistų nėra. :)
P.P.S Kad neteisingai nesuprastum - pats esu daugiau-mažiau seno kirpimo pozityvistas.  ;)

@slapiaslietus (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1701) - į 2 žinutę.

CitataIš kitos pusės aš žinau kad mano mąstanti dalis yra nemirtinga.

Vytautas išsireiškė truputį „neatsargiai", bet kita prasme, nei pats akcentuoji - prikiščiau tik "žinojimą... apie nemirtingumą". Bet jis turi neginčytiną asmeninę teisę remtis savo dvasine patirtimi.

CitataVadinasi, ta mąstančioji dalis turi būti atskiras objektas - atskiras nuo stebėtojo.
tada klausimas: kas yra stebėtojas?
Tavo mastančioji dalis negali stebėti save mąstančią, lygiai kaip ranka negali stebėti savęs

Visi girdėję R Dekarto "cogito ergo sum". Kaip manai, iš kur jis tai ištraukė? Savisteba. Saviverta. Savimonė.  Ir t.t., ir pan. Unikalios homo sapiens sąmonės savybės - psichiniai,... froidiški ir t.t., ir pan. brūzgynai. Apie tai galima diskutuoti ilgai ir nuobodžiai. Pradedant Aristoteliu, kuris sakė, kad Dievas mąsto tik save mąstantį, baigiant žmogumi, kuris ... pagal Kūrėjo pavyzdį, irgi yra ir subjektas, ir objektas viename -  ir t.t., ir pan...
Tai yra faktas. Ir taip toliau. :)
Kaip pats save identifikuoji - kaip lietų ar kaip krušą?  ;)

Vienintelis įdomus dalykas šiuo aspektu yra toks - ar unikali atskiro individo dvasinė patirtis yra "vetinga" mokslinio metodo prasme. Manyčiau, kad ne (bent jau šiandien), nes ir stebėtojui „iš šalies" (subjektui), žiūrinčiam kas dedasi stebimų individų smegeninėse, kyla komplikuotos metodo problemos.
Dalykas tas, kad tiriamieji "objektai" savaime yra ir subjektai - štai kur sumautas reikalas... :)

CitataTačiau juk mąstymas susijęs su protu, o protas yra mirtingas.

Už. 100%. :)

Citata iš: slapiaslietus  gegužės 31, 2014, 17:38:03
realybė yra tai, ką mums sukonstruoja mūsų įtikėjimų sistema.
Šitaip sukonstruota 'realybė' yra grynų gryniausia iliuzija.
(http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=888)

Teisingai, ir labai svarbu is tokiu iliuziju issivaduoti;)

Žanas Gitonas (http://en.wikipedia.org/wiki/Jean_Guitton):

CitataFaktiškai kvantų mokslas, kurį esame susikūrę, beaiškindami materiją, leidžia suprasti, kad pamatiniame lygmenyje nėra nieko pastovaus: viskas amžinai juda, viskas nuolatos keičiasi ir transformuojasi. Tai - nelyginant chaotiškas ir neaprašomas baletas, pašėlusiai šokdinąs elementariąsias daleles. Tai, ką laikėme nejudamu dalyku, faktiškai yra judesiai pirmyn ir atgal, zigzagai, netvarkingi išlinkiai, irimo arba, priešingai, plėtimosi apraiškos. Galiausiai, mus supantys objektai yra tuštuma, atominys kvaitulys ir daugiareikšmiškumas. Štai aš laikau rankose paprastutę gėlę. O koks ji yra siaubingai sudėtingas dalykas: milijardų milijardų atomų šokis (jų skaičius yra didesnis negu visų galimų suskaičiuoti mūsų planetoje būtybių; didesnis, negu visų pasaulio pliažų smiltelių skaičius). Atomai vibruoja, švyti, svyruoja aplink savo kuriamas nepastovias pusiausvyras. Žvelgdamas į gėlę aš mąstau: mūsų Visatoje egzistuoja analogai to, ką senieji filosofai vadino "formomis". Formos yra savotiškos pusiausvyros tipai, paaiškinantys, kodėl objektai yra tai, kaip tik dėl to, kad jie yra tai, o ne kita kas. Nė vienas elementas, sudarantis atomą, niekas iš to, ką žinome apie elementariąsias daleles, negali paaiškinti, kodėl ir kaip egzistuoja tokios pusiausvyros. Jos nurodo priežastį, kuri, griežtai mąstant, vargu ar gali būti mūsų fizinės Visatos darinys. Tai, ką jūs vadinate "lauku", yra langas, atvertas į anapus, į daug gilesnę tikrovę, galbūt - į Dievą.
Niekas iš to, ką pajėgiame suvokti kaip realybę, nėra tikrai "realu" įprastine šio žodžio prasme. Mes kažkaip esame panirę į pačią vienos iliuzijos gelmę. Ta iliuzija išvynioja aplink mus ištisą apraiškų kortežą, vaizdinius, kuriuos mes tapatiname su tikrove. Visa, ką manome žiną apie erdvę ir laiką, visat tai, kaip vaizduojamės objektų išsidėstymą vietose ar įvykių priežastis, visa, ką galime mąstyti apei Visatoje egzistuojančių daiktų individualų pobūdį, - visa tai yra ne kas kita, kaip didžiulė ir amžina haliucinacija, uždengianti tikrovę aklina skraiste. Po šia skraiste egzistuoja keista ir giliaprasmė tikrovė, realybė, kuri jokiu būdu negalėtų būti nulipdyta iš medžiagos, o tik iš dvasios.

Ž. Gitonas vis tik buvo filosofas, o ne fizikas, tuo labiau kvantų mechanikos specialistas. Manau, kad subatominis specas jo kategorišką teiginį

CitataPo šia skraiste egzistuoja keista ir giliaprasmė tikrovė, realybė, kuri jokiu būdu negalėtų būti nulipdyta iš medžiagos, o tik iš dvasios.

galėtų pakankamai lengvai sumalti į miltus (jei norėtų veltis į šį reikalą.)...

Pagal Ž Gitoną kaip ir išeitų, kad kažkas realiai egzistuoja beveik „parą" laiko, o „haliucinacijos" amžius tėra niekingos „sekundės dalys" (turiu omeny tą schemą, tik neprisimenu, kiek sekundės dalių ten išeina hominidui). Šis santykis (bent man) labai iškalbingas. Dar „prieš sekundę" dvasia „gyveno" ramiai ir laimingai, o „už sekundės" jau „problemos" - haliucinuojantis homo sapiens, kuris kiša nosį ten, kur tokiam tipui nederėtų. :)

Filosofas pažinimo gylio ir organiškos žinių sintezės skalėje vertas daugiau negu fizikas. Bet jeigu reikia fizikų, tai žymusis Plankas sako taip labai panašiai:

Citata iš: M. Plankas:„Kaip fizikas, taigi žmogus, kuris visą savo gyvenimą tarnavo blaiviam mokslui ir materijos tyrimui, aš tikriausiai nebūsiu įtariamas ir palaikomas naiviu svajotoju. Po visų atomo tyrinėjimų aš noriu pasakyti štai ką: materija neegzistuoja pati iš savęs. Bet kokia materija atsiranda ir egzistuoja tik dėka tos jėgos, kuri priverčia judėti elementariąsias dalelytes ir išlaiko jas vienoje mažytėje atomo sistemoje. Tačiau kadangi visoje Visatoje nėra protingos nei amžinos jėgos, - žmonijai niekada nepavykdavo atrasti karštai trokštamo perpetuum mobile (amžinojo variklio), - todėl už tos jėgos mes turime pripažinti esant sąmoningą mąstančią dvasią. Toji dvasia yra bet kokios materijos pirminė priežastis. Reali, tikra ir tikroviška yra ne ta matomoji laikinoji materija, tikra yra nematomoji - nemirtingoji Dvasia."

Citata iš: a.t.sielis  liepos 08, 2014, 06:49:31
Filosofas pažinimo gylio ir organiškos žinių sintezės skalėje vertas daugiau negu fizikas.

Sakyčiau jie abu verti vienodai, kiekvienas per savo unikalią sritį. Čia tas pats kas sakytum jog jėzuitkės moksleivis vertesnis už jablocnkio gimnazijos moksleivį. Juk iš esmės jokio skirtumo, ar ne? Juk kiekvienas mokslininkas ar kito srities atstovas pažįsta pasaulį per savo sritį, ir nei viena sritis nėra svarbesnė už kitą. Visos jos atveria tik dalį pasaulio ir jei nori dievo. Taip kad nei fizikas nei filosofas nei matematikas nei teologas nėra vertesnis už vienas kitą.

Verti visi vienodai,bet tiksliausi rezultatai gaunami apjungiant visas pažinimo sritis.Kažkodėl kitaip į pasaulį žiūrinčius esame linkę vadinti kvailiais net nepasidomėję,ką jie mato kitaip...

Na taip, apjungiant įvairias sritis galimas didesnis pažinimas, tačiau tai reikia daryti protingai, nes labai lengva nuvažiuoti į lankas apjungiant skirtingas sritis, tai parodo begalė ezoterinių idėjų, kurios klaidingai pateikia pirmines idėjas, padarydami iš to didžiulį "mokslą" ir sektos. Visame kame reikia proto ir tiesos. Nes su tokiu idėjų jungimu, lengva ir pačiam paklysti ir kitus paklaidinti

Reikia jungti ne idėjas,o pasiekimus.Gretinti rezultatus.Tada ir išlenda į paviršių tai,apie ką nepagalvojai.
Pvz.:
3-asis Zenono paradoksas.
Pradžios knyga.
Diraco Delta.
Kvantinė mechanika
Ir esminis filosofijos teiginys:NIEKAS negali egzistuoti.
Rezultate turime visiškai naują pasaulio sampratą,kuri tenkina visas sritis.Panaudojant tik tai,kas jau žinoma.
Atsakymas a.t.sieliui į klausimą,iškeltą temos pradžioje:tai veda prie kokybinio sąmonės šuolio.Pernelyg ilgai užsibuvome stagnacijoje.Jei kam patinka gyventi po "maskonų" uždanga-prašom.

Citata iš: xsistemax  liepos 08, 2014, 15:16:41
Reikia jungti ne idėjas,o pasiekimus.

Na čia jau kabinėjimasis prie žodžių, nes abu apie tą patį kalbame, tik kitais žodžiais.

Iš esmės visų sričių tikslas panašus - aiškinti mus supantį pasaulį. Vieni pasitelkia empirinius metodus ir nagrinėja objektyvųjį pasaulį, o kiti tam tikslui taiko kitokius būdus, pvz savo lygčių „nežinomųjų" radimui gali laisvai palaviruoti „konstantomis" ir šitaip gauti savus, kitokius atsakymus (turiu minty filosofiją). Tai kokia dar gali eiti kalba apie šių skirtingų sričių kombinavimą bendram pasaulio pažinimui ar net, pvz filosofo pranašumą prieš fiziką kai yra keliamas tas pats tikslas (čia, žinoma klausimas tik remiantis a.t.sielio išsireiškimais temoje)? Bent jau mano asmeniniu ir šiuo atveju gal kiek netolerantišku manymu, tai filosofija nėra labai jau lygiavertė su gamtos mokslu. Gal pačiu geriausiu atveju ji (arba pvz religija) tegali prisiderinti prie mokslo. Na, bet čia gal jau požiūrio reikalas, kažkam tokie jungimai pasirodys stiprūs, daug pažinimo apimantys ir „tenkinantys visas sritis", o kaikam tik kažkokių sričių prisitaikymas, neretai atrodantis veidmainiškas, o kartais tragiškai klaidinantis (kaip jau paragraf78 pastebėjo panašūs "mixai" dažnai užsibaigia ezoteriniais grybų karais).

M. Plankas iš tikro kalba tą patį, ir Ž. Gitonas greičiausiai pastarąjį tik perfrazuoja. Tikintis M. Plankas mokslo istorijoje figūra kaip reikiant, taigi, ponai empirikai, galim dėti tašką,   

Citatakadangi visoje Visatoje nėra protingos nei amžinos jėgos, - žmonijai niekada nepavykdavo atrasti karštai trokštamo perpetuum mobile (amžinojo variklio), - todėl už tos jėgos mes turime pripažinti esant sąmoningą mąstančią dvasią. Toji dvasia yra bet kokios materijos pirminė priežastis. Reali, tikra ir tikroviška yra ne ta matomoji laikinoji materija, tikra yra nematomoji - nemirtingoji Dvasia."

Ypač patrauklu, kad „mes turime pripažinti esant sąmoningą mąstančią dvasią". Tikinčiojo leksika moksliniame kontekste skamba išties paradoksaliai ir neprilygstamai.
Kodėl „turime pripažinti"?
Niekada neskaitęs kvantinės mechanikos veikalų - negi šiandienos elementarių dalelių fizika daro analogišką išvadą? Jei taip, tai ko mes čia veltui eikvojame laiką ir plūstamės  - viskas pasirodo seniai moksliškai pagrįsta, ir ne bet kur, o kvantiniame lygmenyje. Ten niekas nėra tikra ar priežastinga, ir tą suvokti evoliuciniam protui nelemta. Taigi belieka sukurti (atsiprašau - "moksliškai pagrįsti") visai šiai makalynei vieną aiškią „priežastį" - nemirtingą Dvasią ir uždaryti kromelį. :)

P.S. Xsistemax'ui - ar esi kada dalyvavęs rimtame moksliniame dispute? Jei taip - gal galėtum kokią nuorodą?

Kaip sakė vienas dėstytojas, "šviesiam žmogui daug laiko nereikia". Kai kurie pasiruošę iki begalybės klaidžioti savo spekuliacijų labirintuose, o tokie kaip Plankas suvokė kas ir kaip. Ir čia jis kalba visai ne mokslo kontekste. Mokslo faktai (kaip pvz. žinios apie atomą) nėra skirti pačiam mokslui. Tos žinios kažką turi pasakyti, leisti padaryti išvadas, kurių naudingumas yra ne mokslui, bet pačiai tiesai, pilnam realybės suvokimui. Kitaip mokslas pats valgytų savo vaisius, o tai reikštų, kad mokslas tampa kumyru, kuriam kraunamos aukos. Būtų kaip vėžys, kuris suvalgo onkologinio ligonio organizmą, nors pats yra jo dalis.

Einšteinas:

Citata iš: Einšteinas" Teisingiausias dalykas, kurį galime patirti yra paslaptingumas. Tai fundamentali emocija, kuri budi prie tikro meno ir tikro mokslo lopšio. Tas, kuris nežino tos emocijos, ir daugiau jau negali stebėtis, jausti nuostabos, yra ne geresnis nei miręs, užgesinta žvakė. < …> Žinojimas, apie egzistavimą kažko, į ką negalime įsiskverbti;  giliausios išminties ir labiausiai spindinčio grožio manifestacijos, kurios prieinamos mūsų protui tik paprasčiausiais pavidalais - tai šis žinojimas ir ši emocija sudaro tikrai religišką požiūrį; šia prasme, ir vien ja, aš esu giliai religiškas žmogus. "

Gide,nedirbu mokslinio darbo,iš to gan sunku būtų pragyventi.Bet esu "kurse" visų naujausių mokslo pasiekimų.
Iš esmės nereikia įrodinėti "nemirtingos Dvasios"egzistavimo,tai jau įrodyta,tik vadinama kitaip.  :)
(Informacijos tvarkymo struktūra,globali sąmonė,intelektas,operatorius ir t.t.)Niekaip nesuprantu žmonių,kurie žiūri į formulę ir mato tik skaičiukus,nepastebėdami logiškai išplaukiančių vedinių...

Stebint tiek mokslą tiek visokius tikėjimus visur pilna iliuzijos. Paskutiniu laiku labai sunku susigaudyti informacijoje apie mokslo pasiekimus. Ar tai jau veikiantis produktas ar tik eilinė hipotezė. Iš hipotezių kuriamas iliuzinis tarsi veikiantis produktas. Tikėjimai, nesvarbu jų pavadinimas, iš esmės yra iliuzija. Šiaip savaime tai nėra blogai. Pasakos visai gražus dalykas. Net įdomu paskaityti. Bet kada vardan iliuzijos atliekami labai realūs neigiami darbai jau problema. Pvz turinčių kitas iliuzijų sistemas naikinimas. Pagal mane tiesa yra tiek kiek mes "apčiuopiame" savo juslių pagalba. Į tai įeina ir "rankų prailginimas" techninių priemonių pagalba. Kažkokiu būdu "pačiupinėjau" viskas gerai. Tai galima priskirti prie tiesos. Visa kita iliuzija. Berašydamas pagalvojau apie matematikos mokslą. Bet tai tiesos modeliavimas. Viskas normalu ir apčiuopiama. Kas apčiuopiama yra tiesa visa kita iliuzija arba hipotezė. Suprantama tai nežaidžiant su pakitusia sąmone ar smegenų veikla. Balti arkliai pergėrus vis tiek iliuzija.

Vytautai,tai,ką gali pačiupinėti yra iliuzija,sukelta tavo juslių.  :)
Paieškojus moksliniais metodais, paaiškėja,jog nėra ką čiupinėti...
O religijos yra vertingas informacijos šaltinis,nes "senieji"nebuvo už mus kvailesni.Tik būtina nuo tos informacijos "nutrinti"suinteresuotumo sluoksnį,tada randi beveik tiksliai tą patį,ką ir moksliniais metodais.
Filosofija irgi gan tiksliai nurodo gaires tiesos paieškoms,nors ir nesiremia formulėmis.
Tik ne visiems tos tiesos reikia,daugelis instinktyviai jos bijo,bijo stereotipų griūties.

Citata iš: xsistemax  liepos 09, 2014, 12:07:03
Vytautai,tai,ką gali pačiupinėti yra iliuzija,sukelta tavo juslių.  :)

Suprantu pačio mintį kad jutimo metu gauta informacija praktiškai verčiasi į elektrinį signalą kurį apdoroja smegenys sukurdami iliuzinį daikto atvaizdą. Šita vieta yra pakankamai slidi. Smegenims galima paduoti reikiamus signalus ne esant nieko daugiau ir turėsim tą patį rezultatą. Tuomet iškyla klausimas ar iš viso egzistuoja net smegenis. Tipo iliuzija iliuzijoje. Bet žiūrėkim į reikalą paprasčiau. Nors mes matom iliuzinius vaizdus bet jie egzistuoja realybėje materialiam pasaulyje. Toks pažinimo mechanizmas mus duotas kad paprasčiausiai galėtume egzistuoti šiame pasaulyje. Tą patį objektą praktiškai visi atpažįstam vienodai. Akmuo yra akmuo. Vanduo yra vanduo. Kitas žmogus yra kitas žmogus. Kodėl sakau kad tikėjimai yra iliuzija? Todėl kad tai neduota pažinti taip kaip akmenį. Nėra nieko apčiuopiamo. Jei tai neduota tai mūsų praktikoje ir išgyvenime yra nereikalinga. Nuo to ar žmogus tikės dievu ar ne jo gyvenimas niekaip nepasikeis. Reiks lygiai taip pat kontaktuot su materija kaip ir netikinčiam. Esmė kontaktai su materija ir nieko daugiau. Tame skaičiuje ir vieni su kitais. Taip kad iliuzija gali sau ramiai egzistuoti šalia, bet ji ne esmė.

Ne,ne tai turėjau galvoje.Esmė yra tame,jog materijos neįmanoma aptikti moksliniais metodais,o ir paliesti jos neįmanoma.Nepatikėsi,bet mokslinis faktas yra tai,jog tu per savo gyvenimą nesi prisilietęs prie jokio objekto ir neprisiliesi.Net prie žemės,kuria vaikštai.To priežastis-elektronų atostūmis dėl vienodo krūvio.Visada tarp tavęs ir "liečiamų" objektų liks tarpas.
Paradoksalu,tiesa?
Dar paradoksaliau,jog mikroorganizmai dėl tos pačios priežasties neturėtų patekti į organizmą,bet mes sergame.Ir ne tik sergame,didesnę dalį tavo svorio sudaro būtent jie(jei sveri 70kg,tavęs iš tiesų tėra tik apie 27kg,visa kita-"sugyventiniai).
Beje,informacinės pasaulio prigimties tyrimai įgauna vis didesnį pagreitį ir,pvz,:žmogus yra apie 60 zetabaitų informacinis failas(palyginimui-žmonijos sukaupta informacija nesudaro ir 40-ies zetabaitų).O tai,kas mus daro unikaliais,skiria vieną nuo kito,yra ne daugiau,nei vieno megabaito apimties.
Tai kas yra tikra,o kas iliuzija?Su kuo kontaktuojame?Ar mes-asmenybės,ar to paties reiškinio menkai besiskiriantys aspektai?  :)

Citata iš: xsistemax  liepos 10, 2014, 08:45:57
didesnę dalį tavo svorio sudaro būtent jie(jei sveri 70kg,tavęs iš tiesų tėra tik apie 27kg,visa kita-"sugyventiniai

Šiaip jau kiek teko skaityti, tai skirtingi šaltiniai nurodo nuo 1 iki 3 procentų svorio sudaro mikroorganizmai, bakterijos ir grybeliai, nežinau iš kur tokius nerealius skaičius gavai :) gal supainiojai su vandeniu? Nes vanduo skirtingais šaltiniais remiantis sudaro nuo 60 iki 80 proc. Tada daugiau mažiau atitiktų tavo nurodytus skaičius

1-3 procentus sudaro "pašaliniai",likusius sudaro tokie simbiontai,kaip kraujo ir limfos kūneliai,ir t. t.

Citata iš: xsistemax  liepos 10, 2014, 08:45:57
Beje,informacinės pasaulio prigimties tyrimai įgauna vis didesnį pagreitį ir,pvz,:žmogus yra apie 60 zetabaitų informacinis failas(palyginimui-žmonijos sukaupta informacija nesudaro ir 40-ies zetabaitų).O tai,kas mus daro unikaliais,skiria vieną nuo kito,yra ne daugiau,nei vieno megabaito apimties.

Šioj vietoj mano kitoks supratimas apie žmogaus sandarą visiškai gerai dera. Skiriasi ne automobilis - kūnas o tas kas vairuoja. Bet vairuotojo moksliškai neįmanoma identifikuoti. Kūnai pagal pačio pateiktą informaciją yra praktiškai vienodi. Iš kitos pusės nėra svarbu ar kontaktas su kažkuo yra absoliutus ar yra tarpas. Pažinime per jusles tai esmės nekeičia. Nuo to akmuo kažkuo kitu ne taps. Iš viso nesvarbu "techninės detalės" svarbu pats pažinimo ir santykių veiksmas, procesas.

Citata iš: xsistemax  liepos 10, 2014, 09:48:23
1-3 procentus sudaro "pašaliniai",likusius sudaro tokie simbiontai,kaip kraujo ir limfos kūneliai,ir t. t.

kiek turėjai iš anatomijos mokykloje? :)
O jei rimtai tai: kraujo ir limfos kūneliai nėra simbiontai, tai žmogaus organizmo gaminamos medžiagos. Pvz. Limfa susidaro iš skysčių, kurie patenka iš kraujo plazmos į kūno audinius. Tai nėra bakterijos ar mikroorganizmai, tai normali organizmo funkcijų gaminama medžiaga.

Cha,vėl susiduriam su žinių lygio skirtumu.Kraujo kūneliai yra savarankiškos struktūros.  :) Išsiaiškink,juk yra tam internetas...

CitataKraujo kūneliai yra savarankiškos struktūros.

Reikia būti nuosekliam (kraujas yra "audinys") - visų audinių ląstelės yra savarankiškos struktūros.
Taigi manęs apskritai "nėra" - 27kg = 0kg :).

Audinių ląstelių ir kraujo ląstelių skirtumai yra didžiuliai,pradedant genetiniu kodu ir baigiant funkcijomis.Pvz.:leukocitas funkcionuoja savarankiškai ir motyvuotai,elgiasi kaip geras sarginis šuo.Evoliucijos teorijos šalininkai bando atsekti momentą,kada šita simbiozė atsirado.
Ne be reikalo kraujui visais laikais buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
Iš esmės mes nesame individai.Esame kolonijos.

na jei laikytis tokios pritemptos teorijos apie simbiozę, tai tada mes neegzistuojame, kaip kad rašė gidas :)

CitataEsame kolonijos

Paimkim neuronų "koloniją" - centrinę nervų sistemą.
Kas "kietesnis" - "pilkoji" ląstelė (neuronas) ar leukocitas? :)

http://www.lol.lt/lol/kaip-leukocitas-medzioja-bakterija-id48585
Įdėmiai pažiūrėk,gide,klausimų nekils.  :)

Leukocitas (jis turi kažkokų specifinį pavadinimą - makrofagas?) labai gražiai "prarijo" bakteriją... Liuks. :)
Tai (kol kas) kaip ir vadinama ląsteliniu imunitetu. Yra dar ir humoralinis imunitetas, kur laukocitai taip atlieka ne paskutinę funkciją.
Toje imunologijoje šiandien pats velnias koją nusilaužtų.
Nors ir ne apie imunologiją sukasi kalba - ačiū. Iš tikro panašu į "besimaitinantį" stambų mikroorganizmą.  :)
 

Reikia kai ką patikslinti

Citata(turiu omeny tą schemą, tik neprisimenu, kiek sekundės dalių ten išeina hominidui).

Atrodo kad pripainiojau - toje schemoje Visatos amžius prilygintas ne "beveik" :D parai, o metams - atitinkamai neanderataliečiai gyveno penkios min iki 12 31 24val, Jėzus Kristus gimė 15sek iki vidurnakčio ir taip toliau.
Sorry, bet kas turėta galvoje greičiausiai buvo aišku ir taip. :) 

Atgal prie temos:
  iš esmės viskas,ką mes tikrai žinome apie mus supantį pasaulį yra žinios apie iliuzijas.Kol kas nepavyko išsiaiškinti net to,kas esame mes patys,nei kokį konkretų vaidmenį atliekame pasaulio kūrime bei valdyme.Bet iš amžių glūdumos pasiekusios žinios ir šiandienos mokslo laimėjimai nedviprasmiškai rodo,jog esame spektaklio aktoriai,kuriame ne tik dekoracijos netikros,bet ir siužetas išgalvotas.Ir vadinam tai realybe.
Visai nenustebsiu,jei kada nors,iš iliuzijų pasaulio grįžęs į pirminę būseną,teigiamai įvertinsiu gautą patirtį ir susikursiu ką nors dar ekstremalesnio,vadinamo gyvenimu.Aišku,prieš tai pasirūpinsiu laikina amnezija,nes kitaip eksperimentas netektų pusės žavesio.  :)

Citataiš esmės viskas,ką mes tikrai žinome apie mus supantį pasaulį yra žinios apie iliuzijas

Galima sutikti - Platono olos alegorija tai puikiai iliustruoja. Prieš >2000m., bet lyg specialiai temai. Platono šešėliai, t.y. 5 pojūčių pagrindu sąmonėje egzistuojantys vaizdiniai, tėra iš esmės realybės iliuzija. Kokia realybė yra savaime nė neverta bandyti įsivaizduoti - vaizduotė tėra 5 pojūčių vaizdinių, t.y. iliuzijų, audinys. Kitokia ji ir negali būti, nes ją lemia optimalus ir evoliuciškai pasiteisinęs 5 pojūčių derinys. 
Bet yra vienas „bet" -  tame šešėlių-vaizdinių-iliuzijų žaisme atrandami tikrovės santykiai ir ryšiai. Tai ir yra „žinios apie iliuzijas", kurios paprastai vadinamos mokslu, o pastarasis... ir t.t.

Beždžionės juslės nefiksuoja, kad besisupant ant šakos, tarp rankos ir šakos yra „tarpelis" dėl elektronų elektros laukų sąveikos, nes išlikimui tai neturi jokios įtakos - beždžionei užtenka, kad ji jaučiasi besisupanti. Gi "žinios apie iliuzijas" mums sako, kad yra ir vadinama gravitacija, ir „tarpelis" ir t.t., ir pan.

Bėda ta, kad homo sapiens sąmonė yra empirinės ir evoliucinės prigimties fenomenas - natūrali atranka vyksta patikrinimo juslėmis apčiuopiamos tikrovės, t.y., patirties, sąlygomis.

Ir žmogaus proto prigimtis nėra pažintinė - protas yra evoliucinės prigimties ir ir efektyviausiai funkcionuoja kaip tik patirtiniame („beždžioniškame") lauke. Išlikimo ir evoliucijos prasme su šia užduotimi susitvarkyta puikiausiai. Protas puikiai tvarkosi ir su juslėmis tiesiogiai fiksuojamomis problemomis, nes tai gebama ir įsivaizduoti, ir patikrinti ir t.t., ir pan., gi  peržengus juslinę sferą ir judant mikro- ir makro-pasaulių kryptimis jau kyla nemaži sunkumai, nes vaizduotė iškrenta iš žaidimo, ir galiausiai protui belieka konstruoti paradoksaliai racionalias, bet vaizduotei neįkandamas teorijas.

CitataVisai nenustebsiu,jei kada nors,iš iliuzijų pasaulio grįžęs į pirminę būseną,teigiamai įvertinsiu gautą patirtį ir susikursiu ką nors dar ekstremalesnio,vadinamo gyvenimu.

Taviškė teorija mano 5-pojūtinei vaizduotei yra per kietas riešutas, ir planuoju ne kelionę „į pirminę būseną", kurioje pats įvertinsi, ką nuveikęs, o kelionę į Amžinos Medžioklės Šalį.
Tokią indėnišką „kelionę" vaizduotė dar šiaip taip „neša"... :)

Savo poziciją remiu logiška išvada,kad ne pasaulis kuria protą,o atvirkščiai-protas kuria pasaulį.
Tokios išvados priėjo praeities išminčiai,religijų kūrėjai,filosofai ir mokslas.
Tiesiog šiai dienai neturim nieko įtikinamesnio.Protas ir aš-sinonimai.
O pasakos apie Vaalhaalą-mirties bijantiems nuraminti.
Žinios ir yra tas žmogaus privalumas,įgalinantis suprasti realybės virtualumą.Beždžionei tiesiog tai nerūpi.  :)

Citata iš: xsistemax  liepos 14, 2014, 09:36:42
iš esmės viskas,ką mes tikrai žinome apie mus supantį pasaulį yra žinios apie iliuzijas.Kol kas nepavyko išsiaiškinti net to,kas esame mes patys,nei kokį konkretų vaidmenį atliekame pasaulio kūrime bei valdyme. <...>

Kodėl nepavyko išsiaiškinti? Pavyko. Esame homo sapiens, dvikojai primatai, gyvenantys socialinėse bendruomenėse, konkrečiai pasaulio nekuriantys ir nevaldantys, tiesiog prisitaikę gyventi esamoje aplinkoje. Žinoma, atsakymai kai kam gali nepatikti ir vardan „platesnio" požiūrio bus pasineriama į religijos, filosofijos ar mokslas + religija/filosofija mišinį tam, kad įrodyti, jog žmogus turi konkrečią paskirtį pasaulyje. Bet kaip jau minėjau anksčiau, šitos sritys nieko ypatingo aplinkos pažinime nesuteiks, tiesiog kažkam patenkins ego ir privers pasijausti kažkuo svarbesniu (jei teisingai supratau išsireiškimus apie sąsajas tarp mokslo pasiekimų ir amžių glūdumos išminčių ir religijų kūrėjų žinių).

CitataŽinios ir yra tas žmogaus privalumas,įgalinantis suprasti realybės virtualumą.Beždžionei tiesiog tai nerūpi.

Beždžionei virtuali realybė neturi jokios prasmės. Bet iš esmės tai realios prasmės ir mums neturi. Kuo tikslesnių žinių siekimas, žinoma yra nuostabus dalykas, tačiau dėl mūsų smegenų evoliucijos ir prisitaikymo aplinkoje, deja tai neretai yra kiek antraeilis. Kaip jau gidas rašė, mūsų protas geriausiai veikia patirtiniame lauke, kur galime patikrinti, fiksuoti pasikartojančius reiškinius ir pan. Žinoma, mūsų juslės ribotos, mes daug ko nematome ir nefiksuojame, tačiau reikalas tas, kad viso to, ką žmogus geba jausti ir patikrinti, neretais atvejais nėra prasmės vadinti iliuzija. Štai pvz prisilietimas gal ir iliuzija, kadangi veikia elektronų krūvių atostūmis, tačiau nepaisant to, tai visiškai netrukdo pajusti paviršius. Aš galiu šimtus kartų liesti įvairius skirtingus arba tuos pačius paviršius ir šimtus kartų patvirtinti, kokie paviršiai yra šalti, šilti, koks jų lygumas/grublėtumas/stiprumas ir pan. Tad ar tikrai verta čia išbraukti žodelį „realybė"? O gal tokiu atveju verčiau jau kažkaip skirstyti į žmogiškąją (aišku patikrinamąją) realybę ir dalelių/racionaliąją realybę? :D Iliuzija per daug į save visko talpina..

Žmogus savo imlaus ir smalsaus proto dėka turi unikalią galimybę suprasti pasaulio sandarą ir funkcionavimo algoritmus,Tai išskiria jį iš likusio žemiško gyvūnijos pasaulio.
Crystal,jei taip mąstytume,kaip kad rašai-vis dar būtume tik dvikojai primatai.
O dabar mes domimės,dirbame ir sisteminame sukauptas žinias.Elementarus pavyzdys yra mano dažnai minima Diracko Delta funkcija.Jei jos neturėtume(tikslios,išbaigtos)-neturėtume nei vieno elektroninio įrenginio.
Mokslo laimėjimai"stumia" progresą,civilizacija jais naudojasi,bet absoliuti dauguma taip ir lieka tik vartotojais.Tai liūdina,nes atradimų skaičius tiesiogiai proporcingas prie jų dirbančiųjų skaičiui...
Pastarųjų metų mokslo laimėjimai žmoniją priartino prie naujo kokybinio suvokimo slenksčio,kurį peržengus atsivers neregėti horizontai,tai pasyviai daugumai net nesuvokiami.Kokybinis šuolis.Galimybė formuoti pasaulį sąmoningai.Ne materialiame,bet pirminiame lygmenyje.
Ar reikėtų "pasyviąją"dalį palikti už "borto" toliau gyventi iliuzijų pasaulyje?
Bet juk toje dalyje-mūsų broliai ir seserys...

Noriu ir aš šia tema išsisakyti.
Nors gal galiu prašauti, nes neketinu skaityti penkių puslapių :D
Tik pakartosiu savo pastebėjimus :)

Irstančioje, dinamiškoje ir nuolat kintančioje aplinkoje nėra nieko šimtaprocentiniškai teisingo (kraštutinumo laikymąsis jau fanatizmas). Prie bet kokios tiesos mus gali privesti mūsų protas. Mes gali suvokti bet ką. Išvesti bet kokią tiesą (gi tiek daug patvirtintų teorijų ir vien mokslo sričių). Visa tai yra iliuzijos kylančios iš koncentruoto žinių srauto, kuris apima tik vieną žmogaus dalį, o ne viską bendrai. Todėl jau gali būti laikytinas netikslingu. Tiesa gali kilti tik iš potyrio suvokimo forma (nors vis tiek ji bus daugiau asmeninė). Visa kita vis tiek lieka tikėjimu ir įsivaizdavimu, kuris individualiai koreguojamas galvoje.

(Mąstau.)

Užbėgant už akių bereikalingoms diskusijoms ir klausimams:
   pačios didžiausios iliuzijos,kurias mokslas tuoj "nutrins" yra laikas ir erdvė.Tai patvirtina kvantinio susietumo laike ir erdvėje reiškinių atradimai.

xsistemax, iš esmės galiu su daug kuo sutikti ką rašai. Tikrai taip, dėka entuziazmo kupinos žmonių mažumos vyksta neįtikėtinai nuostabus progresas, vyksta atradimai keičiantys mūsų supratimą apie aplinką, sisteminamos ir pritaikomos naujos žinios kuriant puikias technologijas ir t.t. ir pan. Mane asmeniškai tai labai žavi ir kaip jau minėjau anksčiau, žinių siekimą laikau nuostabia žmogaus savybe, tik reikalas tas, kad nemanau, jog nuo to žmogus pasaulyje tampa kažkuo svarbesniu, už kažką didesniu, reikšmingesniu ar turinčiu tikslą. Na, bet čia tema ne apie tai.

Kalbant apie erdvę ir laiką, tai galiu pilnai sutikti, kad tam tikra prasme tai gali būti iliuzijos lygiai kaip ir prisilietimas - reikalas, kurio mūsų smegenys neinterpretuoja taip, kaip yra tvirtai formuluojamose teorijose. Ir nors teoriškai šios sąvokos dabar perprantamos vienaip ir nežinia kaip mokslo dėka bus suvokiamos ateityje, nuo to žmogiškoji (smegenų) realybė greitai „nepersikonstruos", kad ir kokia teorija (na ir stipri praktika, palieku vietą ateičiai) bebūtų.

Citatapačios didžiausios iliuzijos,kurias mokslas tuoj "nutrins" yra laikas ir erdvė.Tai patvirtina kvantinio susietumo laike ir erdvėje reiškinių atradimai.

Formaliai laikas ir erdvė nėra iliuzijos, nes pojūčiai jų tiesiogiai nefiksuoja. Juslės tefiksuoja kintančią priežastingą tikrovę, ir protas šiam kitimui įvardinti-apibrėžti sukūrė „iliuzines" laiko ir erdvės sąvokas. Laikas ir erdvė suprantami-prasmingi tik kintančiame pojūčių vaizdinių-iliuzijų pasaulyje. Bet jau kažkada kažkoks išminčius tą „supratimą" pakomentavo maždaug taip : kai neklausia, aš žinau kas yra laikas, kai paklausia - nežinau. Kaip tikrovės "iliuzijai" nei šis, nei tas, bet senolis racijos turėjo.

Tavo minimi šiandienos kvantinės fizikos pasiekimai šį  „supratimą" netolimoje ateityje žada ženkliai pakoreguoti, nors asmeniškai nesitikiu suvirškinti dar Einšteino pasiūlytos korekcijos.

Vienas iš kvantų mechanikos pionierių, W. Heisenbergas, paklaustas, kaip galimą įsivaizduoti atomą, atsakė „nė nebandykite" (matyt, pats pabandė, bet greitai įsitikino, kad tai bergždžias reikalas :D ).

Specai, be abejo ir pats, suprantate racionalius kvantinės mechanikos teiginius ir formules, bet žmogaus vaizduotė, kurios pagrindas yra pojūčiais patirtas priežastingumas ir pastarajam paaiškinti sugalvoti vienakryptis, tiesinis ir tolygus laikas ir tuštumoje beprasmė erdvė, yra (bent kol kas) bejėgė tai suvokti-įsivaizduoti.

Be laiko mašinos nė pro kur. :)
Pabaigai -  Crystal, kuris evoliuciniame kontekste taikliai ir nuosaikiai (why not?) antrina W. Heisenbergui

CitataIr nors teoriškai šios sąvokos dabar perprantamos vienaip ir nežinia kaip mokslo dėka bus suvokiamos ateityje, nuo to žmogiškoji (smegenų) realybė greitai „nepersikonstruos", kad ir kokia teorija (na ir stipri praktika, palieku vietą ateičiai) bebūtų.

„Iš tiesų mes gyvename ne realiame, o tikėjimų ir žinojimų pasaulyje. Kiekvieno iš mūsų tikėjimo ir žinojimo pasaulis yra skirtingas. Šiuose pasauliuose, lyginant su plačiu realiu pasauliu, trūksta vieno fenomeno - nežinomybės. Prie jos prisiliečia labai nedidelė dalis žmonių. Dėl to kaltas mūsų pragmatiškas auklėjimas, nes mokyklos, paklusdamos vartotojiškam visuomenės poreikiui, ruošia ne mąstančius žmones, o būsimus specialistus.
     Gunaras Kakaras

Citata„Iš tiesų mes gyvename ne realiame, o tikėjimų ir žinojimų pasaulyje. Kiekvieno iš mūsų tikėjimo ir žinojimo pasaulis yra skirtingas. Šiuose pasauliuose, lyginant su plačiu realiu pasauliu, trūksta vieno fenomeno - nežinomybės. Prie jos prisiliečia labai nedidelė dalis žmonių. Dėl to kaltas mūsų pragmatiškas auklėjimas, nes mokyklos, paklusdamos vartotojiškam visuomenės poreikiui, ruošia ne mąstančius žmones, o būsimus specialistus.
     Gunaras Kakaras

G. Kaikaro mintys šiek tiek prieštaringos.
Tik keletas niuansų,  nes liežuviu malti galima be galo...

Mokslas (pastarojo esmė kaip žinia yra patirtis) yra toks reikalas, kurio pasiekimais naudojasi visi, todėl manyčiau, kad  šioje srityje „tikėjimas ir žinojimas" turėtų būti bent jau panašūs (aequalis, kaip sako Kuzavinis). Patikrink, jei netiki, ir taškas.

Kitas dalykas yra tavo daugkart minėta ir tik tau suprantama „pamatinė" Dirako f-ja (tarkim - suprantama tik matematiniam protui). Pridurtina, kad matematika  yra tikras žinojimas, nes tai a priori žinios, bet kažkodėl tavasis Dirakas teužima kelias eilutes žinynuose ir apie f-ją nė mū-mū... Jei jo formuluotėse įžvelgi tai, ko nepastebėjo prigimtiniai pasaulinio matematikai (idiotiškas išsireiškimas) - sveikinu.

Dėl šios priežasties automatiškai atsiranda „disharmonija" - kažkas vienetinis „žino", o visi likusieji kvailiai. Anomalijoje tokių yra nykštukinė mažuma, ir šis faktas tavo teiginius pakerta „iš pašaknų" - jie praranda teisingumo turinį. Šį reikalą derėtų rimtai pagrįsti, gi pačio pasisakymai yra mažiausiai rebusiniai ir migloti.

Dėl Kaikario „nežinomybės" - „prie jos prisiliečia" ne kažkokia išskirtinė mažuma , o mažiausiai dauguma (gal ir visi). "Nedidelė žmonių dalis"  - nerimta... :)

P.S. Kai Dirakas matematiškai parodė turintį egzistuoti pozitroną - va čia tai fokusas. Labai įdomus epistemologine prasme klausimas.

Diraco Delta yra visų integrodiferencialinių lygčių pagrindas,aišku,jog neieškojai,todėl neradai.   :)
Trumpai:visais atvejais ji lygi nuliui,išskyrus t nulinį.Tada tampa begaline.Šita jos savybė idealiai sutampa su religijų pagrindine dogma ir šių dienų mokslo pasiekimais.Vienu žodžiu-pasaulis iš nieko.
Nesupratau,neigi pozitroną?O kaip tada su pozitronų emisijos tomografija?Ją priskiri magijos sričiai?  :)
Gide,panašu,jog tikrai jauti žinių deficitą...  ;)

Citataprigimtiniai pasaulinio matematikai (idiotiškas išsireiškimas) - sveikinu.

Be abejo rašto klaida - p. pasaulio m.

CitataKai Dirakas matematiškai parodė turintį egzistuoti pozitroną - va čia tai fokusas.

CitataNesupratau,neigi pozitroną?

Čia tikrai nesupratai - turėjau galvoje kažką panašaus į Mendelėjevo periodinę, kai tušti lentelės "langeliai" užsipildė vėliau atrastais elementais. Kokia čia magija?  :) Norėjau tik atkreipti dėmesį, ką gali matematika - apriorinis, nieko bendro su patirtimi neturintis formalus mokslas.

CitataGide,panašu,jog tikrai jauti žinių deficitą... 

Kaip misliji - tai pliusas ar minusas? ;)

Žinių deficitas-norma,negali visko žinoti.Bet neigdamas kitų išvadas turėtum pasidomėti,ką žino jie.
Krypstam nuo temos,gausim pipirų nuo paragrafo.  ;D

Ilgai galvojau ir nieko geresnio nesugalvojau... :)

CitataBet neigdamas kitų išvadas turėtum pasidomėti,ką žino jie.

Tu teisus - teks psidomėti, ką pats žinai, t.y., nerti į integrodiferencialinių lygčių vandenyną ir tada 2 variantai - arba neįstengsiu panerti (labiau tikėtinas), arba - jei netyčiom panersiu - tai jau neišnersiu...

CitataKrypstam nuo temos,gausim pipirų nuo paragrafo. 

Pats ir vėl - kaip visada ir visur - teisus.
Užsiraukiu. :)

Tiesa = Visuminė Realybė.

O individualūs tiesos supratimai - tos Realybės atspindžiai mūsų sąmonėse.

Realybė didesnė už kiekvieno iš mūsų supratimą apie ją. Tiesos pažinimo problema akivaizdžiai neišprendžiama: Realybė begalinė, o mūsų sąmonė be galo maža, ribota. Vadinasi, atspindys mūsų sąmonėje bus be galo mažas ir ribotas.

Todėl reikia pripažinti savarankišką Realybės, Tiesos egzistavimą, už mūsų sąmonės ribų, ir matyti visą paveikslą: egzistuoja begalinė Realybė, Tiesa, ir mes, kaip be galo mažos tos Realybės dalelės.

Jeigu pradėsim galvoti, kad egzistuojam ar svarbūs esam tik mes ir Realybės atspindžiai mūsų sąmonėse, tada Tiesa, Realybė, bus visiškai praleista ir pamiršta.

Mes esam mažiau svarbūs, mūsų individualūs tiesos supratimai yra mažiau svarbūs, o pati savarankiškai egzistuojanti Realybė yra svarbiausia.

Citata iš: klajunas  liepos 25, 2018, 18:51:52Visa tiesa apie tikrovę yra 100 proc. holoplastinis vaizdas. Visą vaizdą dalinu į tūkstančio dalių etapus, kuriuos reikės praeiti siekiant pilno tikrovės vaizdo. Šiuos etapus reikės praeiti patiems, savarankiškai. Procese dalyvauju ir aš su savo Filognozijos projektu. Tačiau tai, kas jame atskleidžiama sudaro tik 1 dalį iš reikalingų 1000 dalių. Dalimis nėra matuojamas gylis kaip liniuote. Viena dalis apima visumą ir į išorę, ir į vidų, tačiau aiškinamas simetronas ir jo supratimas tesudaro 1/1000 dalį pilno simetrono supratimo, arba 0,1 procentą realybės per visą gelmę. Vadinasi tai nėra jokia pabaiga, rezultatas, bet tik kelio pradžia. Tai yra tik ieškojimas ir kūryba savo filognozijos metodu.

Citata iš: a.t.sielis  rugpjūčio 07, 2018, 10:25:51Tiesa = Visuminė Realybė.

O individualūs tiesos supratimai - tos Realybės atspindžiai mūsų sąmonėse.

Aš sakau tą patį ir bent aš esu sąžiningas, nes aiškiai pabrėžiu, kad filognozija dabartinėje stadijoje yra tik 0,1 procentas visuminės realybės. Tie, kas vaizduoja kad žino 100 proc. yra melagiai, nes tiek nežino niekas, vien dėl to, kad toks žinojimas, supratimas dar nebuvo pademonstruotas praktiškai, "galia" atitinkančia tokį žinojimą.

Mano siūlomas metodas toks: kiekvienas eina prie holoplastinės tiesos savo keliu, tada pasiekus tam tikras stadijas atliekama visų kelių sintezė ir padaromas maksimalus priartėjimas, 5 proc., 15 proc., 25 proc. ir t.t. Kuo daugiau atskirų kelių, tuo daugiau išbandoma variantų ir tada galima padaryti efektyviausių variantų sintezę.

Didelis klystkelis 1 proc. paversti absoliučia tiesa ir prie šios iliuzijos pririšti visas sąmones. Taip daro mokslas, taip daro religija.

100 proc. holoplastinis vaizdas yra pilnas realybės substancijų ir ne tik simetronas, kuris turi būti laipsniškai atskleidinėjamas, pažįstant vis didesnę tikrovės dalį. Galutinio rezultato nėra nė vieno žmogaus sąmonėje, jeigu kam atrodo, tai būna labai didelė klaida ir iliuzija.

Mano sąmonėje šiuo metu yra 0,1 proc. Mano tikslas - maksimaliai šį procentą pdidinti. Tačiau kadangi didelis procentas realybės yra paslėptas, įmanoma labai daug pažinimo kelių, ir kiekvienas savo procento ribose gali būti teisingas.

Blogiausia kai pažinimas juda ne procento didinimo, bet mažinimo keliu, tai yra, tolsta nuo realybės. Turi būti einama pirmyn, ir kuo platesniu frontu.

O pavadinimo suteikimas visumai, globaliniam vaizdui, nėra jo pažinimas.

Absoliuti Tiesa egzistuoja savarankiškai. Ji veiksni, sąmoninga. Todėl nereikalingos mūsų kalbos arba supratimai apie ją, ar demonstracijos, ar kokios nors praktinės galios, jai įrodyti. Ji pati save įrodo, su visa beribe galia. Kiekvienam atskirai ir individualiai.

Tik tai ne "pageidavimų koncertas", tinkamą laiką nustato pati Tiesa, Realybė.

Ilgai laukti nereiks, jeigu ne gyvenime, tai mirties ir persikūnijimo metu, akivaizdi ar neakivaizdi akistata su Realybe įvyks.

Citata iš: a.t.sielis  rugpjūčio 07, 2018, 11:45:02Absoliuti Tiesa egzistuoja savarankiškai. Ji veiksni, sąmoninga. Todėl nereikalingos mūsų kalbos arba supratimai apie ją, ar demonstracijos, ar kokios nors praktinės galios, jai įrodyti. Ji pati save įrodo, su visa beribe galia. Kiekvienam atskirai ir individualiai.

Kartojasi ir kartojasi ta pati klaida. Žinodamas vieną proc. vaizduoji, kad žinai šimtą proc. Sakinys nebūtų melagingas tik pakeitus į: "Spėju, kad Absoliuti Tiesa egzistuoja savarankiškai. Spėju, kad ji veiksni ir sąmoninga ir t.t...."

Tavo žinojimas tėra samprotaujamasis apibendrinimas ribotu ir netobulu protu. Vadinasi negali būti laikomas galutiniu žinojimu. Matosi didelis savo pažinimo psichologijos nesupratimas.

O jeigu iš tikro žinai, kaip tai kitaip, be žodžių rikiavimo galėtum pademonstruoti?

Mano žinojimas ribotas. Persakau tai, kas užfiksuota pliuralistinėje žmonijos patirtyje per tūkstančius metų. Aš nežinau, bet girdžiu ką per amžius kalbėjo ir dabar kalba transcendentalistai, ekstrasensai ir anomalistai, iš savo žinojimo ir patirčių. Yra daug įvykių, faktų, faktelių, transcendentalistų.

Taigi, nesakau savo žinojimo, o tiesiog išsakau suformuluotą esminę išvadą.

Mano užtikrintumas yra intuityvus ir subjektyviai pasirenkamas, spontaniškas.

Aišku, galima viską nurašyti, ir pasakyti, kad tai tik tokie patys nežiniukai, kaip ir mes. Ir visi mes nežiniukai tik paginčijam tarpusavyje smulkias savo pačių vieno procento tiesas-netiesas. Bet tai irgi 100 % prielaida, kad visi yra nežiniukai, ir kad nėra esminio pačios Realybės apsireiškimo ir teisingo (teisingiausio) pažinimo, kiek procentų jis bebūtų, palyginus su pačios Realybės Savęs pažinimu.

Taigi, ar mes pripažįstam begalybės begalinumą ir begalines galias, ar tik begalinį ribotumą (mūsų pačių), ir daugiau nieko nenorim žinoti?

Toks atsakymas daug sąžiningesnis ir rezignaciją išstatyti paneigimui visai nebūtina. Nes propaguojamas principas yra atkaklus darbas pažinimo srityje ir kuo platesniu frontu. Prie to reikia pridurti, kad yra ne vienas kelias ir kad tai, ką daro kiti šiame fronte - taip pat vertinga. Imant ir mokslininkus ir net ezoterikus. Vertinga konkurencija ir lenktynės, vertingi skirtingų kelių palyginimai, akivaizdžių klystkelių atmetimas ir t.t. Tokiame etape nėra "teisingiausio" kelio. Teisingesni ir vertingesni atsiras kai perkopsime bent 50 proc.

Reikia suvokti žmogaus situaciją globaliniame kontekste, kuriame žmogaus vaidmuo, kurį vadinu informacine procesine gauble, neaiškus. Tam tikru neišaiškintu būdu jos gali susirinkti planetų biosferose ir turi jose savo substratą. Tačiau kad ši informacinė gaublė vaidintų kokį nors kertinį vaidmenį visatos sąrangoje - nėra duomenų. Gali būti svarbus pats substratas, tačiau individualus variantas, taip atrodo, visiška anomalija.

Iš to seka, kad įsitikinimas, jog visata privalo būti aiškinama pagal informacinės gaublės analogiją, nes tai aukščiausias ir vertingiausias visatoje procesas, neturi pagrindo. Tai paprasčiausias žmogaus susireikšminimas. Gali būti, kad be informacinės gaublės yra daugybė mums nežinomų būsenų ir procesų, kurie daug vertingesni tikrovės sąrangai ir jos prigimtis turi būti aiškinama visai ne pagal žmogų.

Bet tai reikia tirti, prie to reikia daug dirbti, pažįstant realybę. Natūralu iš karto norėti rezultato, tačiau vandenyno vienu žingsniu neperžengsi, reikia eiti žingsnis po žingsnio, kaupiant žinias, tik tada, po daugybės metų bus rezultatas. Daug metų jau praėjo nuo tokių klausimų kėlimo pradžios, tačiau matosi daug naudotų metodų trūkumų. Tas variantas kurį siūlau aš yra optimalus.

Apskritai imant informacinės gaublės veiklos vektorius tikrovėje labai parazitinis, jis tik vartoja, ardo ir griauna, perdirba, kuria dirbtinę realybę. Ir kai atsibosta ardyti aplinką, pradeda ardyti save, savo gyvenimą paversdamas sąvokų agregatu. Tai yra žmogus net save siekia paversti dirbtiniu agregatu, ar techniniu ar semantiniu - nėra skirtumo. Tačiau šis žmogaus instinktas - beprasmis, o jo isterizavimas yra patologija. Iš gyvenimo nereikia kurti jokio agregato. Reikia mažiau laisvės savivalei ir daugiau laisvės natūralumui.

Tiesos turi būti siekiama be isterijos ir ekscesų, nes gyvenimas jau pagamintas gamtos ir žmogui pačiam dar kokio tai dirbtinio gyvenimo agregato gaminti nereikia. Religija daro klaidą šioje srityje - per daug dirbtinumo, per daug isterijos, slystama į ekscesus, perlenkiama lazda ir t.t.

Na aš irgi buvau susidūrusi su Tiesa, su visuomeniniu Tiesos modeliu, gyvenau neįtikėtinai gerai visus 1998 metus, paskui susidūriau akistata su Tėvo tiesa ir aš išprotėjau( susirgau šizofrenija). Mažesnė tiesa veda link beprotybės. Matau kaip jis masto be galo primityviai nors jis yra genialus žmogus jį net galima vadinti genijumi, bet ta jo tiesa tokia primityvi, kad kiekvieną dieną einu iš proto...Bet nuo jo gyventi atskirai vistiek negaliu, nes kiekviename žingsnyje vistiek man vaidenasi jo veidas, pav. vairuoja kažkoks vyras mašiną aš matau Tėvą prie vairo, ar kad mušasi į stiklą, nori mane pasiekti ir t.t., tad geriau gyventi su juo nei su jo haliucinacijomis.
Aš kaip tas dulkių siurblys į save sutraukia visas dulkeles, bet man tėvo dulkelę reikia  kažkaip tai palikti nesusiurbliuotą, reikia ją kažkaip apeiti ir niekaip nesiseka - nesiseka nei siurbliuoti, nei apeiti. Na manau Jūsų smegenų ląstelės pagaus mano mintį.
Na gali būti dar ir tai kad Dievas mane išmokino vieno n matavimo, o dabar mane Dievas mokina antro nn matavimo. Vienu žodžiu reikia grįžti prie seno modulio ogi vėl save'nužudyti' ir susilieti su nauja situacija. Nors tai yra ir primityvus gyvenimas primityvesnis nn išmatavimas nei kad pirmasis n išmatavimas bet turiu nuoširdžiai su tuo susitaikyti. Jei Dievas iš manęs to reikalauja, vadinasi taip ir turi būti.

boba

Bandyk pasipriešint tėvo valiai, bet gudriai, neperžengiant ribų. Buk kaip vanduo, lanksti gyvybinga ir išspundanti iš pirštu, buk kaip muilas kuris vis išspusta iš drėgnų rankų. Įrodyk kad pati gali mastyti ir daryti viską savarankiškai, arba ijunk durnių. apie gudrumą tai ir jam padėk kai reikės ar kitą sykį nesutik nes turi kitu reikalu, ir tikrai eini dirbti ką kitą ir pnš. rėks o tu įjunk į psicha su plačia šypsena ir juokis į veidą (tėvas turbut tave šetonu išvadintu), bet tai tik vaidyba, gi sakei kad vaidini prie jų psyhe tai ir vaidink. neleisk jiems pasiekti taves. kovok už savo erdve už save. Tačiau prisimink kad tėvas yra tėvas jis kažkaiip tai tave užaugino ir kentėjo nuo to irgi. čia prie to kad nepersistengtum, nes kartais reikia ir su jais pabuti, nes varbu kad visą galvą aukščiau iškeli, gali susimažinti ir leisti jeims būti savimi. stėbėk ir mokykis ką ir kaip jie daro, pagalvok kur tai galima panaudot, na įsivaizduok kokiuose situacijoje suveiktų.

Nuo agresoriu labai padeda įjungti visišką durnių, jie ant tiek pasimeta kai į pykti tu reaguoji anekdotus skaldidama su šypsena ir pnš, ieškok būdų.

Man buvo taip, dabar prisipažinsiu, kad mama man grasino sakė : idomu kas pirmas mirs tu ar aš? Mirė mama ir ačiu dievui kad ne aš nes mama tokio šoko vargu ar ištvertu gi jos pačios dukra, kad ir aš keberiojau ant mirties slenksčio ilgą tarpą ir tiesiog reikėjo vienos mintis ir bučiau dingus visam, aš laikiausi, bet priežasčiu gyventi po ilgo laiko tarpo visgi radau ir po truputi pradėjau keltis, letai bet tolygiai į viršų kad ir vos vos.

Mano mamai nepatiko tai kad aš pradėjau šypsotis ir džiaugtis, ar šaltai su šypsena veide pykti. Dažnai sakydavo kur tavo savigarba? aš sakau kad tokios neatrasta, nes niekad nebuvo. užsispirimą tai turiu bet savigarbos, kažin gal šiek tiek ir pasireiškia.

Dar siūlau pagalvoti apie egoizmą. Man grasino kad esu egoiste, kai tuo tarpu karštligiškai jieškojau išeičių iš padėčių, jai nepatiko tai ką dariau, galvojo ji kad aš egoistė, šitu žodžiu lengva manipuliuoti žmonėmis kad jis pasidarytu valdomas, buk atsargi. Neapsiduok pagundai, tai tiesiog pykis kad nedarai taip kaip visi daro, o darai bandai daryti savaip. T.y. ieškojau sprendimo idėjos kad visiems susitvarkytu ir netik man, tai neegoizmas. Galvojant apie kitus iš geros pusės, norint padėti ir pakeliui gal ir sau kažką- tai nėra egoizmas. Žinok kad šiuos žodžius kas taria nori tave palenkti po savimi. turėk omeny. Čia iš karčios savo patirties sakau. Kaltinimas tuo kuo nesi. Aštrus ginklas.

Kaip suprantu kai tavo tėvas negražiai išsireiškė, galvok dėl ko, gali būti kad iš to ką pagalvosi, galėsi padaryti išvadas kaip elgtis ir nesielgti prie jų. Jis turėjo konkrečią priežastį, gal net kelias iš kuriu jis padare tokią išvadą kaip tave pavadino ir ką tas žodis tėvui reiškia, kokia prasme jis turi jam pačiam. Na pagalvok.

Atrask kur gali būti savimi, pvz darže, pvz gal net drasiose idėjose, ar prekybcentry su padaveja ar šiaip su praeiviais, ar miške tarp medžiu palakstyti, po upeli papliuškenti ir pnš. Pagalvok gal rasi, Man pvz būna kartais nepakeliamas noras pasižmogėti, na ir einu į prekybcentrį ir žiūriu į žmones, o gi kokie jie visi skirtingi..šviežias oro gurkšnis man.

Apie tėvą. tu jau žinai kokio vaidmens iš tavęs jis nori, lai gauna kartais paįvairink ir kitų vaidmeniu. Tai tik vaidmuo. Aktorystės meistriškumas.

Nors prieš mama aš agresijos savbo nerodžiau nes mylėjau, tiesiog užsidarydavau kambary su savo reikalais, tik vat ji pastoviai mane tikrino ką veikių ir pnš. paskui pradejo priekaištauti kad nieko nedarau, o aš užsiminėjus buvau "mindfuckingu" čia jumoras vėliau tai vyrto į prichologynę o paskui ir į fizinę agresiją. suprantu kad ji pergyvena dėl manęs ir viską tačiau galiausiai ji virto demonu, nors kai išrašė man atitinkamą diagnozę iškart nusiramino. persikrausčiau gyventi į jos kambary (manyškiam šalta buvo) ir klausiausi muzikos kuri buvo man prie širdies o jis vis praeina ir sako :"тоска". aš tyliai klausiausi ne su ausinukais ir net ne iš kolonįlių o iš kompiuterio kolonėlių kurie tyliau skambėdavo ir nebudavo žemų dažnių. galiausiai supratau kad reikia klausyti tą muzika ne prie mamos, o jis  paskutinį sykį prigavo vėl klausant sake:"numirt gali nuo tokios muzikos". na aš pašniukštinėjau nete ir radau jai turbut patiksinčia daina, na ir užleidaukai mama ejo pro sali, ir ivyko stebuklas, ji pradejo net šokti su savo pilvuku, net nemačius klipo kad ten storuliai šoka. Na bent tiek nudžiuginau.

čia ta daina gal patiks:
https://www.youtube.com/watch?v=7PCkvCPvDXk

Gyvenimas nuolatinėje įtampoje negyvenimas, kovodama jausi įtampą ir stressą ir pastoviai tokioj būsenoje būti negalima, perdegimas ir išsekimas garantuotas. Siulau tiesiog mažinti su jais bendravimą, nors nežinia ar padės. jie nepriima tavęs kaip taves pačios kiek supratau, ir čia irgi problema, konfliktas. kovoje gali būti kaip man blogiausiu atveju vienas mirs. Reikėtų surasti kažkokį balansą. Daržas gerai, veikla nugano blogas mintis balansuoja nervus. pasuk galva gal ką patį atrasi jei tik nori.

Yra dar vienas toks pasakymas: "Tėvų nepakeisi, priimk juos tokius kokie yra."

Sorry už offtopą

Na aš vaidinti negaliu, Tėvas tai man griežtai draudžia, net peilį į rankas pasiima, nors su juo nieko nežada daryti. Štai ką nusprendžiau, ir jau tai padariau, ogi seną save 'nužudyti' ir tiesiog gimti antram nn matavimui. Šiąnakt jau save buvau 'nužudžiusi. Tai žinai ką sapnavau? Praeitį, kad  Justin Bibier dar yra visai jaunas gal keturiolikos metų ir kad aš jam pasakoju, kad aš iš ateities ir kad jis bus didis daininkas - didis, didis, didis. Sapnavau praeitį ir dar susapnavau tikrą save kokia būtent dabar esu, o visi žmonės dar labai jauni - iš praeities.Tai geras sapnas. Jau save vienąsyk paauglystėje buvau 'nužudžiusi' ir  tada sugalvojau būti kaip močiutė aštuoniasdešimties metų ir tuos 1998 metus gyvenau labai gerai( vieni metai praėjo taip lyg būčiau gyvenusi dešimt metų). Paskui susidūriau su Tėvu kaktomuša jis man griežtai uždraudė vaidinti ir šypsotis, na žinai kad tada būna jo rankose ir dar pavaiko, vienu žodžiu privalau jo klausytis, tokia tad ta tikrovė yra ir jokios iliuzijos...

Mano nuomone, net nepriimti, o matyti kokie jie iš tikrųjų, su savais tarakonais.

Manau, psichologinėms-psichinėms problemoms narplioti reikia kažkokio atskiro skyrelio.

@a.t.sielis, visur yra psichologija, argi nepastebite? Jūs galvojate esate kažkoks tai kitoks ( unikalus, ypatingas)? Jūsų  kalba visa irgi yra iš psichologijos. Man geriau matyt. Tik Jūs nesate susidūręs su giluminiais procesais, Jūsų procesai yra truputį pakoreguoti ir truputį atitrūkę. O jei kas Jus užspaustų į kampą tai dar ne taip cyptumėte. Aš esu pati ištvermingiausia, o kiti žmonės palyginus su manimi visiškai yra netikę. Gali pasiskaityti NSO.lt( juodame puslapyje) ką po saros pavadinimu esu prirašiusi. Čia tingiu kartotis. Be to čia temos labai suspaustos, neišeina labai daug plėstis.

Užveskit atskirą temą kartu su Creative, a la "tarpusavio psichologinė pagalba", ir ten šnekėkit kiek norit. Panašiai, kaip yra tema apie sapnus, ir ten apie sapnus šnekama kiek nori. Nereiks kitose temose bijoti nuklysti į offtopicą.

Viršininkai patys nusiųs mus į kokį nors offtopiką, tai je Jūsų reikalas, @a.t.sielis.Lojate kaip šeimininko šunytis...

Bet kuriuo atveju, tema yra ne apie tai. Siūlau grįžti prie temos, arba nerašyti nieko, kas su ja nesusiję.

Kas vienam yra iliuzija, kitam yra tiesa. ;-)))
Ir atvirkščiai.
Žmonės papildo vienas kitą.
Ta tikroji materija yra labai plona labai delikati, tai ne grubiems žmonėms suprasti ir ne grubioms kalboms.Į ją yra kažkas panašaus seksualioji materija, bet seksualioji yra truputį grubesnė, o ta tikra materija yra iš vis labai, labai delikati.

Citata iš: boba  rugpjūčio 08, 2018, 17:38:25Kas vienam yra iliuzija, kitam yra tiesa. ;-)))
Ir atvirkščiai.
Žmonės papildo vienas kitą.
Ta tikroji materija yra labai plona labai delikati, tai ne grubiems žmonėms suprasti ir ne grubioms kalboms.Į ją yra kažkas panašaus seksualioji materija, bet seksualioji yra truputį grubesnė, o ta tikra materija yra iš vis labai, labai delikati.

. Nu va a.t.sieli - pavaryk ką nors apie sex ir delicat materiją. Trenktai nimfomanei turėtų patikt. Gi ne durnais esi, bet tavo „delikatumas" super. Neštum muilą kol smegeninė neužvirė. O gal jau verda?  :)