Asasino kliedesiai

[Asasinas]

Gerai, sakykim buvau paragintas paviešint atseit geras eiles. Tai va, rodau savo kūrybą.

Pakelk akutes, pažvelk į dangų,
Juk kažkur ten esu aš,
Kažkur ten mano svajonė apie Tave.
Pakelk rankas, ištiesk delnus,
Sugauk vandens lašus,
Ir galbūt vienas jų būsiu aš.

Švelni jūros banga,
Skalauja Tavo kojas,
Žinok, kad tai esu aš.
Gyliai įkvėpk, įsiklausyk,
Ir galbūt išgirsi,
Mano širdies dūžius.

Danguje tu matai žvaigždes,
Galybę jų, kupinų jausmų.
Žinok, kad viena iš jų esu aš,
Tad pakelk ranką ir paliesk mane,
Net jei aplink Tave,
Tai sukels pasaulio griūtį.

Tu matai teisingai, -
Žinok tai aš, šoku vienas ant parketo,
Kruvino viso, raudono.
Žvelgiu į tamsios menės duris,
Ir laukiu, gal netrukus tu pro jas įžengsi,
Paglostysi botagu nuplaktą nugarą,
Užgydysi mano žaizdas,
Ir nušviesi visas sales,
Kaip naujai gimusi žvaigždė.

Užmerk akis, įkvėpk,
Nebijok tamsos ir šešėlių,
Temdančių Tavo sielą.
Nesislėpk po kauke,
Drąsiai ženk žingsnelį,
Link manęs, link mūsų ateities.
Ir sušokim meilės valsą,
Kad viskas aplinkui,
Taptų balta ir gražu. 

*************************************************************************

Pakuri krosnelę,
Už lango birbenant lietui.
Šalti vandens lašai,
Teka aprasojusiu stiklu.
Bet staiga tu pamatai,
Vyrą baltu gobtuvu,
Prisiplojusį snukiu,
Į tavo namų langą.

Už stiklo jo tariamų žodžių negirdi,
Tačiau pakvieti jį vidun,
Pažvelgt į degančias liepsnas.
Bet sugriaudėjus perkūnui rūščiam,
Jo balsą savo galvoje išgirsti,
Tau sakantį išdidžiai, -
Nenoriu žiūrėt į liepsneles,
Nenoriu žiūrėt į nieką daugiau.
Į nieką daugiau.
Noriu žiūrėt tik į Tave,
Ir Tavo akyse matyt,
Aistringą ugnies liepsną.

Nesvarbu, kad lauke lyja,
Nesvarbu, kad lauke šalta.
Nesvarbu, kad tu basa,
Tačiau ištipeni laukan,
Per balas purvinas,
Kad galėtum pasiimt,
Jo rankoje laikomą rožę,
Skirtą tik tau vienai.

*************************************************************************

Vienišas piratas

Tu didi kaip jūra,
Banguojanti palengva.
Tu gili kaip jūra,
Laikanti gyvybe savyje.
Leisk įplaukti į tavo banguojantį glėbį,
Net jei mano mirtį lemtų tai.
Leisk pakelti laivo bures,
Bei su nuostabiais delfinais,
Skrosti tavo švelnias bangas.   

Leisk padėti galvą man,
Ant tavo mielo kelėnio.
Leisk užmiršti, leisk svajoti,
Kaip Karibų piratui.
Leisk mylėti man tave,
Nors kelioms trumpoms sekundėms,
Kad net žemė iš po kojų,
Išslįstų nejučia.
      
Tavo akyse banguojančią jūrą matau,
Tavo abejones, tavo jausmus,
Tarsi tornadą jūroj atviroj.
Leisk sušilti, leisk išpildyti,
Tavo didžiausias svajones,
Ir net jūrai didžiai,
Po grėsmingų audrų,
Bus lemta nurimti.
   
Rankoje laikydamas butelį romo,
Šalu aš vienišas ant kranto.
Bet džiugu man dėl vieno dalyko, -
Nes žinau, kad esi kažkur ten.

*************************************************************************

Eržiliukai

Eržiliukai bėga, bėga, lekia it vėjas,
Per pievas ir kalnus,
Per girias ir miškus,
Per fortus ir pelkes,
Per pasaulius ir mirties slėnius,
Kol jų kely pasitaiko mažas, mažas angliukas.

Arkliukai sustoja,
Putojančiom šnervėm, kruvinom akim.
Mažas angliukas jų žvilgsnį patraukė.
O šalia jo, juodas maišiukas,
Iš kurio iššoliuoja,
Juoda sibirinė katytė.

Eržiliukai, įjungę aukščiausią savo rūstybės dalį,
Persmelgti karščio ir spartietiško kovingumo,
Nusiveja katukę.
Uch, eržiliukai,
Jūs grakštieji,
Jūs nepamainomi,
Jūs nesustabdomi...
Tai - jūsų mylimas pasaulis...

*************************************************************************

Neužtrenk durų,
Man priešaky.
Nenoriu būt Tavo šešėlis,
O noriu surast vietą,
Tavo jaukioj širdy.

Lėtais žingsneliais laiptais tu lipi,
Į gatvelę išeini.
Nenoriu sekt Tavo pėdomis,
Žvaigždžių nušviestu Taku.
Geriau eikim vienas šalia kito,
O ne vienas paskui kitą,
Net jei tai užtruktų,
Visą amžinybę!

Prilietęs Tave,
Savo švelniomis rankomis,
Nuneščiau į didžiausią rojų,
Kur išbučiuočiau Tavo visą kūną,
Nepalikdams nei menkiausio lopinėlio.

[Asasinas]

Šitie seniausi. Šitie galima sakyt yra pati pradžių pradžia, pačios pirmosios mano eilės. Nelabai vykusios, tai kai kur po gražų kačiuką uždėjau, kad gražūs katinukai atpirktų ne itin gražiai sueiliuotą tekstą.





Jei gerai atsimenu, tai šitas pats pats pirmas...

[Įrašyti vardą] nuostabioji,
Tu mano išrinktoji,
Man taip šalta, nebemiela,
Kai Tavęs šalia nėra.

Klaupiuos prie tavo kojų,
Žiūriu į Tavas akis,
Nes jos - mano viltis.
Nenusigręžk nuo manęs,
Labai tavęs prašau,
O verčiau prisiglausk prie vienišos širdies,
Nes viskas ko aš noriu,
Tai mūsų šilumos.

Kai tavęs šalia nėra,
Kiekvieną naktį apie tave svajoju,
Užsimerkęs ašaroju.
Nes esi šviesiausias spindulėlis,
Esi manoji viltis,
Šiam tamsiam pasauly,
Kai šviesos nebėra.

*************************************************************************

Saulyte, murklyte,
Leisk paimti tave už rankos,
Ir keliaukim saulės taku,
Tolimų žvaigždžių link.

Sukas mėnulis apie žemę,
Kaip vyras apie mergą,
O kažkur rožių pievoj,
Striksi juoda katė.
Nebėk mažyte,
Leisk priglaust man tave,
Ir pasakyt tris žodžius, -
Myliu aš tave.

Tavo sidabriniais plaukais,
Leidžias vakarų saulė.
Nakties mėnulis iškruvins visą upę,
Ir aš bandysiu pajaust,
Tavo širdies skonį.

[Asasinas]

O šitie naujausi.

Nušviesiu tavo skruostus,
Spalvotais drugeliais.
Angelai palies tavo lūpas,
Kaip drakono nasrai.
Galinga tu,
Kaip didis kalnas,
Šviečiantis pajūrio šviturys,
Rodantis kelią,
Kranto ieškantiems laivams.

Tu tokia lengva ir švelni,
Kaip vandenyno banga,
Nešama sidabrinio vėjo,
Įsirėži į smailias olas.
O tada paskleidi savo nuostabumą,
Aplinkiniams žiedams,
Kaip graži bitutė,
Sunkianti saldų nektarą,
Iš gražiausių pasaulio gėlių.

Iššoliuoju iš šieno gūštos,
Kaip mažas siamo kačiukas.
Glostaus apie tavo kojas,
Trokšdams karštos ugnies.
Tačiau gavęs spyrį į šoną,
Liūdnas ir nusilpęs,
Sulendu atgal,
Iš ten kur atėjau, -
Į pelėsiais bei kerpėm,
Apaugusio namo terpę.

*************************************************************************

Aksasruogė tu,
Drąsi kaip vilkų gauja.
Pelenai aplink mane,
Žiežirbos ir kibirkštys,
Bando mane nužudyt.
Krenta kaštonai nuo medžių,
Linksta šakos,
Artėja toks metas,
Kuomet dvi sielos,
Tampa galinga jėga.

O tada,
Gaiva nuaidi per pasaulį,
Miriop pasiųsdama dinozaurus,
Bei planktonus.
Pražįsta ievai,
O aukštos pilys,
Tampa dar aukštesnės,
Kur sielos,
Šokdamos ratu,
Keliauja ciklu,
Link naujų namų.

Leidžiasi mano rankos,
Tavo ilgų plaukų vijomis,
Kaip riedantis automobilis,
Šilko keliu.
Glostau juos švelniai,
Taip švelniai,
Kaip besileidžiantį vijoklį,
Kaip jazmino krūmelį,
Iškleidusį kvapnius žiedus.
Glostu, ak glostau Tave,
Raminu tave,
Gulinčią lovoj,
Kaip deivę šventykloj,
Nukeliu Tave,
Į dausas plačias,
Kad net Dziausas didis,
Juos paglostyt užsimanys.

Slepi savo kūną,
Po tvirtu ąžuolo kamienu.
Malšini savo spindesį,
Tūnantį miško gilumoje.
Bet prilietus man tave,
Poperkūnais, prielietus man tave,
Nukrato elektra mane,
Nusipurtau visas,
Nukrentu negyvas,
Bet išeinu iš šio pasaulio,
Ech, bent jau laimingas.

*************************************************************************

Nu ir čia bandymas angliškai kažką pakurt.

Golder door

I don't know,
Where I can find you.
I feel horrible sadness,
Everything pains.
I saw a shining crystal,
I saw you,
In the horrible shadows,
Of the fearful night.

Show me your hand,
Do you keep devil's curse,
Or my heart?
Release it out of your hand,
And it will show you the way,
To the correct doorway.

Don't let solitude claim your soul,
On the treacherous way.
Don't let lies take your mind,
On the road.
Don't go blind on the way,
And you will see,
I assure you,
You will see,
Glorious golden door.

Dabar rašau (tiksliau, iš esmės jau padaryta) poemą lol, kuria gal pasidalinsiu, o gal ir nepasidalinsiu. Pagal apimtį daug didesnė nei kad visos šios eilės kartu sudėjus.

[Phoenix]

Labiausiai patiko tas tekstas apie vienišą piratą

[Asasinas]

Nepaaiškinamas žvilgsnis,
Žvelgia į mane.
Paslaptingas žvilgsnis,
Stebi mane,
Slepiasi po tamsos skraiste.
Į saldainių dėžutę,
Surinksiu vėjo išbarstytas stiklo šukes,
Ir užbaigsiu nežinomybės dėlionę,
Vargo kupiną kelionę,
Po žvaigždėtu nakties dangum.

Tas žvilgsnis stebi mane,
Tarp krentančių kometų,
Medžių, krūmų ir žiedų,
Kuždenamų vėjo.
Tavo akyse jaučiu,
Kylančią abejonę,
Tarsi kapinių vaiduoklį,
Grojantį vargonais,
Į šipulius daužantį jausmus.

Šoku aš po atviru dangum,
Girdžiu tavo delnų plojimus,
Jaučiu aistrą, šilumą ir nerimą.
Tos akys stebi mane,
Nepaaiškinamos ir paslaptingos,
Šiurpas laksto su kaupu,
Net darosi baugu.

Viskas taip nepaaiškinama,
Jog norisi užmigti amžinu letargo miegu.
Atsibusiu aš rytoj,
O gal po šimto metų.
Savam kūne,
O gal kitoj dimensijoj,
Bet saldžių sapnų visiems linkiu,
Neapaaiškinamų ir gražių.

Žinau, kad mane stebi,
Slepies šešėlio prieglobsty,
Juk ten jauties tokia saugi.
Po atviru dangum,
Minsiu sausą žolę,
Kaip išdegintą kraujo klaną.
Įsiklausęs į nakties gyvių garsus,
Katinų kniaukimus,
Šoksiu gamtos ritmu,
Ir gal šalia pajausiu,
Ne vien tik tavo žvilgsnį,
Bet ir trapų, trapų kūną.

Viskas taip nepaaiškinama,
Nepaaiškinama, nepaaiškinama...
Užsimerksiu aš, šoksiu,
Šoksiu palengva.
Ir galbūt užkliuvęs už akmens,
Lėksiu gilion prarajon,
Tiesiai į išskėstas Tartaro rankas.

Nepaaiškinama, nepaaiškinama...
Bet man tai nebaisu.
Nei juoda praraja,
Nei Hado lenciūgai.
Nei kruvina pabaiga,
Nei rytojus,
Kuris gal ateis,
O gal viskas baigsis šiandien.
O gal tai bus vėl ta pati diena,
Ta pati diena...
Šokis, po atviru dangum,
Ir tas nepaaiškinamas, mielas jausmas,
Jog mane stebi,
Stebi, savo žudančiu žvilgsniu...

[Asasinas]

Nėra šviesos,
Mūsų gyvenime.
Visur sniegas,
Šalta žemė.
Troškulys, noras,
Apkabinti vienas kitą.
Visur pagieža,
Visur paniekinimas,
Visur žemas slėgis.
Nuolatos skausmai,
Nuolatos kyla klausimai,
Kada ištiks insultas,
Ar pasaulio pabaiga.

[Asasinas]

Stoviu čia, tunelyje,
O priešais mane, žiauri arena.
Pikti žvilgsniai žiūri į mane,
O kas jie tokie? Ar jie mano likimo kalviai?
Ar mano teisėjai?
Vienas jų žengia prie manęs,
Paduoda gladijų į rankas.
Prieky regiu šviesą, girdžiu riksmus.
Jie ragina mane išeiti,
Nepasiduoti baimei, kurią dabar jaučiu.
Pažvelgiu žemyn,
Prakaitas varva nuo manęs.
Aš bijau to kas laukia priekyje manęs.
Bijau labai, nenoriu žengti pirmyn.
Visi pikti žvilgsniai nukrypsta į mane,
Liepia žengt arba mirt.
Žengiu. Į nežinomybę.
Kodėl? Nes taip reikia.
Nes taip liepta. Tai kiekvieno lemtis.

Žengiu dar kelis žingsnius pirmyn,
Jaučiu tarp savo sandalų braškantį smėlį,
Jo tiek, kad net graužia padus.
Bet tai tik pradžia. Tai tik niekis,
Prieš iššūkį, kuris manęs laukia.
Jis gyvas. Jis kvėpuoja. Ir jis nubaus mane,
Jei aš nekovosiu.
Dar keli žingsniai į priekį.
Jie drąsesni. Kupinesni ryžto.
Išpurtau smėlį ir einu toliau,
Išdidžiai pakelta galva.
Mano žingsniai vis greitėja,
Kvėpavimas dažnėja,
Pajuntu gaivaus oro gūsį,
Patekusį į mano plaučius,
Ir atsiduriu arenoje, aš joje,
Aš savo likimo kalvėje.

Aplinkui daug žmonių. Jie verčia mano širdį plakti taip,
Kaip ji dar nėra plakusi. Jie ragina mane kautis.
Laikau gladijų tvirtai, kaip jo dar niekad nelaikiau.
Tamsa. Mano košmaras,
Kamuojantis mane. Jis čia.
Priešais mane.
Aš pamatau prieš save tai,
Kas mane suėdė.
Juoda figūra žiūri į mane. Ir as ją pažįstu.
Pažįstu jos eiseną, jos judesius, jos žvilgsnį.
Atsimenu jos prisilietimą, kuris nudegino mano odą,
Mano lūpas, kad daugiau negalėčiau pajausti vandens.
Bet dabar aš turiu kautis su ja. Įveikti ją,
Jog mano kančia būtų baigta.

Žengiu žingsnelį link juodos figūros,
Bet sudreba mano ranka. Baisiai, kaip niekada.
Mane muša prakaitas, ką aš darysiu priėjęs prie jos.
Aš suvokiu, kad negaliu durti. Negaliu durti į tą, kurį mylėjau.
Bet turiu tą padaryti, jei noriu atgauti tai ką praradau - ramybę širdyje.
Artėju prie tamsios figūros, savo košmaro, tūnančio gylumoje.
Greičiau ir greičiau, bet pajuntu staiga už savęs stovint žmones.
Aš nežinau kas jie. Negaliu atsisukti ir pamatyti,
Nežinoma jėga neleidžia to padaryti.
Aš turiu žengti pirmyn. Žengiu. Drebėdamas, bet žengiu.

Staiga pajuntu skausmą. Baisų. Deginantį, neleidžianti man eiti.
Kuo aš einu? Ant ko einu? Ar tai dar vienas prakeiktas iššūkis?
Nuleidžiu galvą žemyn,
Ir pamatau anglis. Aš stoviu ant jų. Karštų. Deginančių.
Tai anglių takas. Privalau eiti juo, link savo košmaro.
Žingsniai vis sunkėja. Skausmas darosi nepakeliamas.
Aš parklumpu. Gyliai kvėpuodamas pažvelgiu į priekį,
Susimastau, kiek dar eiti beliko.
Bet aš nebegaliu. Aš per silpnas.
Gladijus išsprūsta iš mano rankos, krenta tarp anglių.
Mano akyse sunkiasi ašaros. Man skauda.
Man labai skauda. Nebegaliu eiti. Mano kojos kruvinos, apdegusios.
Staiga subliūkštu veidu į anglis.
Visas atsiduriu baisiame skausme.
Aš užsimerkiu. Aš meldžiu aukštesnių jėgų,
Nes noriu iš čia išeiti. Leiskit man išeiti.
Prašau visų žmonių, stebinčių mane.
Bet aš negaliu. Kodėl negaliu?
Kas manęs nepaleidžia?
Tai gyvenimas. Tai arena.
Aš privalau stotis. Aš privalau kautis.
Kad ir kaip sunku bebūtų.

Pajuntu smūgius per nugarą. Dar vieną.
Dar. Ir dar. Ir dar. Jie vis skausmingesni.
Vis stipresni. Mano nugara tampa kruvina.
Aš visas kruvinas. Ar tai mano mirties valanda?
Ne, tai ne tavo mirties valanda.
Išgirstu balsą galvoje, liepiantį man keltis, sakantį,
Jog tai ne mano, o priešais mane esančio šešėlio galas,
Agonija, kurią jis patirs.
Man sunku. Bet privalau. Privalau. Privalau!
Po velnių, susiimk ir kaukis!
Aš stengiuosi. Labai stengiuosi. Labai, kaip niekad nesistengiau.
Stengiuosi atsikelti, nors ir labai skauda.
Pajuntu, jog manęs niekas nebeplaka botagu. Šlykštūs žmonės atsitraukia.
Labai lėtai atsiklaupiu ant kelių,
Man sunku matyti, mano akys pilnos smėlio.
Bandau apgraibomis surasti gladijų, kur jis pradingo?
Niekur. Jis visada buvo mano rankoje.

Girdžiu balsus, rėkiančius, staugiančius,
Įvairiausius. Jie bjaurūs, paniekinantys, jie man nemalonūs,
Bet jie man liepia kautis.
Girdžiu būgnus, trimitus. Ir jie taip pat liepia kautis.
Jie suteikia man šilumos. Narsos,
Kurios taip trūksta. Valios, kurios aš neturiu.
Žengia kažkokie vyrai prieš mane.
Ar jie mane nubaus, jog nesugebu įveikti savo tikslo?
Jų daug, jų akys pilnos paniekos,
Jiems juokinga, kaip aš kankinuos.
Jie mane apsupa.
Bet aš jiems įrodysiu, kad tai jų, o ne mano,
Mirties valanda, prakeikta.

Iš narvų išleidžiami žvėrys. Liūtai, ar kas jie bebūtų,
Aš privalau juos įveikti. Gyvūnai, instinktyviai,
Riaumodami ir demonstruodami savo galią,
Artėja prie manęs.
Aš pažvelgiu į dangų. Jis niaukiasi.
Darosi tamsiau. Pradeda kapnoti lietus.
Aš atsistoju. Aš stoviu ant savo kojų stiprių.
Nebejaučiu anglių. Nebejaučiu skausmo.
Nebejaučiu gailesčio jausmo, nebejaučiu nieko.
Vienas liūtų, staiga šoka ant manęs,
Taškosi mėsos ir kraujai,
Į visas keturias puses.
Gyvūnas krenta. Nuo mano rankos.
Nuo mano gladijaus,
Kurį aš jam suvariau, tiesiai į širdį.
Kitas žvėris žengia prie savo kritusio gentainio.
Jis staugia. Jis kaukia ne savo balsu.
Jis gavo skausmą. Skausmą, kurį norėjo sukelti man.
Žmonės, mane apsupę, atsitraukia atgal.
Jų veide dingsta panieka.
Jų veiduose nebėra šypsenos.
Menkystos, stovėjusios už manęs, nuleidžia botagus,
Ir jie visi atsitraukia.
Atsitraukia, nes jie bijo.
Jie norėjo nubausti mane,
Tačiau patys tapo nubausti.

Nuo manęs kapsi kruvinas prakaitas.
Apsivalau veidą. Pažvelgiu į savo delnus.
Pažvelgiu į kritusį gyvūną. Ką aš padariau?
Kas ką tik įvyko? Ką aš įveikiau?
Aš nieko neįveikiau. Visiškai nieko. Nulį.
Tai nulis prieš tą šešėlį, kuris manęs laukia priekyje.
Laukia, nusisukęs nuo manęs, atgręžes nugarą,
Nerodydamas jokios pagarbos.
Aš žengiu toliau, į priekį.
Link kančios, link to šešėlio, kurį turiu įveikti.
Artėju link jo. Bet kur tau pabaiga...
Gal ji už žingsnio, o gal už daugybės šviesmečių.
Kelią man pastoja nauja baisi figūra.
Drebulys, šaltis, alkis,
Baimė grįžta į mane.
Grįžta tai, ko aš labiausiai bijojau.
Kad suklupsiu vėl, ir kad daugiau nebe atsistosiu.

Masyvi, juoda, išnirusiais kaulais figūra,
Apsikarsčiusi kaukolėmis,
Šlykščiu žvilgsniu, žiopso į mane.
Rankoje kūją baisų laiko ji.
Aš susimąstau: kiek gyvybių jis nunešė ar dar nuneš?
Ar manoji bus tarp jų?
Tik vienas mostas, tik vienas suknistas netinkamas žingsnis,
Ir aš būsiu negyvas.
Aš vėl drebu. Kodėl. Kodėl, klausiu savęs.
Na kodėl!? Noriu mesti gladijų vėl, pamiršt viską,
Ir išeit į tamsą, į kurią kada nors išeisim visi.
Bet aš turiu eit, nes vis dar turiu tikslą, įveikt kančią.
Trumpam užsimerkiu. Pamąstau. Atsimerkiu.
Bandau surast kažką, kas vėl suteiktų jėgų, drąsos.
Bet nebėra būgnų. Trimitų. Žmonės nebe suteikia man drąsos.
Aš žvalgausi. Pasimetusiu žvilgsniu, tikėdamas,
Na juk turi būti kažkas...
Kas suteiktų jėgų, tęsti sunkią kelionę.

Staiga minioje, aš pamatau būtybę, žvelgiančią į mane.
Šviesiai apsirengusią, grakščią, tiesią,
Tokią akinančiai skaisčią, žydromis akimis,
Kaip jūra. Kaip graži jūra. Kurią dar vakar mačiau.
Kurioje dar vakar maudžiausi su delfinais,
Liečiau vandens lelijų žiedus.
Ilgi, aukso spalvos plaukai,
Jie apšviečia viską, kas aplinkui buvo tamsu.
Kas buvo neaišku.
Ar tai Dievas, pasirodė man?
Ne, tai ne Dievas,
Bet tai kažkas,
Kas padės nukauti tamsą.
Šviesi figūra žiūri į mane,
Stikliniu žvilgsniu,
Lyg norėtų pasakyti - eik.
Eik. Dabar arba niekados, nevėkšla...

Aš nuleidžiu akis. Pridedu ranką prie širdies.
Aš vis dar girdžiu dūžius. Jie tokie nerimastingi.
Ji taip nori įveikti tamsą ir tapti laisva.
Vėl pažvelgiu į minią.
Ten nieko nebėra. Tik tuštuma.
O priekyje, kaulėta išgama,
Norinti nugalabyti mane.
Ji artėja prie manęs.
Pakėlusi kūją, norinti smogti.
Mano gladijus tvirtas.
Jis gali. Aš galiu. Ir tik aš.

Nesuteikdamas menkiausio pasigailėjimo,
Nukertu pabaisai rankas,
Ji rėkia skerdžiama.
Kūjas krenta,
Taip garsiai, lyg sprogstanti žvaigždė.
Kaulėta pabaisa žliumbia,
Ar ji meldžia ją pribaigti, jos pasigailėti?
Nutraukti jos kančias?
Galbūt. Tačiau palieku ją nukirstomis galūnėmis,
Paspringti savo skaudžioje agonijoje.
Ir nesuteikiu jai jokios malonės,
Kaip ir ji nebūtų suteikusi jos man...

Man telieka žingsniai. Keletas žingsnių,
Link košmaro, į kurį privalau suvaryti gladijų,
Ir viską užbaigti.
Aš einu. Iš lėto. Palengva. Ir prieinu.
Pagaliau prieinu. Bet ir vėl nutinka tai, ko nenoriu...
Aš suklumpu, suvokiu, kad nenoriu durti.
Košmaras atsisuka į mane.
Grubiai, savo tamsiomis rankomis suima mane už skruostų.
Aš pažįstu šį kvapą. Dar neseniai jį jaučiau. Jis buvo malonus.
Bet dabar nebe. Košmaras pasilenkia prie manęs,
Lyg norėdamas mane pabūčiuot,
Tačiau žvelgdamas man į akis, taria:
Tu nesugebi to padaryt,
Tad ir toliau būsiu tavo košmaru,
Baisiausiu ir skausmingiausiu,
Apie kokį tik gali pagalvot.

Mane paleidžia. Aš nukrentu.
Aplink matau lavą, neįveikiamą jokio mirtingojo kūno.
O už lavos, matau košmarą, kurį turėjau įveikti.
Atsiklaupęs ir ištiesęs rankas, šaukiu:
Jog nudursiu aš tave,
Ir jokia lava man to padaryt nesutrykdys!
Tamsi figūra atsigręžia į mane ir taria:
Nesugebėjai dabar,
Tai nesugebėsi niekada...
Bet nėra nieko, ko aš neįveikčiau.
Aš atsistoju, ieškau gladijaus.
Aš nirštu, pykstu, putoju. Kur pradingo gladijas?
Velniop jį, galiu eiti ir be jo!
Aš įveiksiu košmarą,
Įveiksiu tave, ar girdėjai!

Pažvelgiu į kunkuliuojančią lavą,
Aš eisiu ir man nerūpi, jog galiu sudegt!
Užsimerkiu. Pagalvoju apie tas akis, apie tas...
Tas akutes...gražias...žydras, kurias mačiau minioje.
Kurios man liepė eit. Ir einu. Pakeliu koją, statau žingsnį.
Atsimerkiu. Ir išvystu tai, tai...
Jūrą. Gražią. Tokią pačią, kurią įžvelgiau tose žydrose akyse.
Ji man suteikė progą. Paskutinią. Įveikti priekyje stovintį košmarą.
Bėgdamas link košmaro, vėl pajuntu tvirtą gladijų rankoje.
Pribėgęs, nors ir suabejojęs, bet duriu į košmarą iš visų jėgų.
Staiga atsiduriu aklinoje tamsoje.
Kieno tai pabaiga? Mano, ar širdyje egzistavusio košmaro?

[Asasinas]

Nieko aš nenutyliu,
Kaip rankoje laikoma knyga.
Verti mano puslapėlius,
Ir regi gryną tiesą.
Gal tik viršelis,
Truputį apdulkėjęs,
Kaip nenaudojami,
Riterio šarvai,
Žvilgantys židinio šviesoje.

Pilies lentynoj,
Guli manoji knyga,
Tarp plunksnos,
Rašalo ir popieriaus.
Tarp knygų visų,
Didelių ir mažų,
Plonų ir storų,
Istorijų įvairių.
Tik iš viršelio,
Gali pažint mane,
Tarp jų visų,
Gerų ir blogų,
Lentynoje toje.
Tik iš mano gėrio,
Užrašytos tiesos,
Gali pažint mane,
Kuri tavo mintyse,
Užieps naują liepsną,
Kaip auksinę žvakę,
Prie šiltos katino sermėgos.

Pasiimi knygą į ranką,
Iš voratinkliais apaugusios lentynos,
Kaip stiklinę burgundiško vyno,
Pribrandinto rūsyje.
Prisiglaudi prie krūtinės,
Bei žvelgdama į židinio liepsną,
Niuniuoji žodžius,
Užrašytus giliai, giliai manyje.
Gal aš ne geriausia knyga,
Gal ir ne storiausia,
Bet trokštanti labiausiai,
Jog tavo balsas,
Akomponuotų mano žodžiams,
Kaip graži, griežianti arfa.

[Asasinas]

Duria skaudžiau už kalaviją,
Bet neturi fizinės formos.
Puola netikėtai,
Ir drasko iš vidaus.
Likimo lemta,
Susikauti kiekvienam,
Nori to ar ne,
Su demonu baisiuoju,
Smegenis pudruojančiu.

Kas pasieks saulę,
Tas turės džiaugsmą.
O kam teks trūnyti,
Po nykia žemele.
Paslaptys aš savyje laikau,
Tačiau jų ištart nebegalėsiu niekada.
Kadaise regėjau saulę,
Šviesą ir žemelę,
O dabar regiu,
Visišką tamsą.
Kadaise girdėjau,
Paukščių čiulbesį,
O dabar nebegirdžiu nieko,
Tik tylumą,
Ir tavo...
Tavo aidą.

[do]

kurk,rašyk,palauksim pozityvesnio gyvenimo laikotarpio,bus dar geresnė kūryba

[TinSoldier]

Geriausi kūriniai kyla iš kančių.
Nemanau, kad kas nors yra sukūręs šedevrą iš nuotaikos: "oi, kaip man viskas čia faina".
Tad nemanau, ar kūrybai pozityvesnis laikotarpis labai padėtų (:

[Asasinas]

Prieš save kalnų iliuziją matau,
Tuščią dykynę,
Kurioje gyvenu.
Noriu parašyt tau laišką,
Užmirštą kadaise,
Ir galbūt pats vėjas,
Per stepes užmirštas,
Nuneš jį tau,
Tiesiai į rankas.

Stepės plačios,
Driekiasi aplink mane.
Nežinau kur eit,
Bet visada galiu paklaust,
Savo susitraukusios širdies,
Į kurią pusę turėčiau atsisukt,
Kad pajauščiau tave.
Nuo paskutinio medžio,
Surinksiu pavasario žiedus,
Paglobosiu juos savo delnuose,
Ir gal tai suteiks vilties,
Šią beribę tuščią dieną.
   
Bandau tau parašyt laišką,
Suteptą krauju.
Kai pasaulis baigsis,
Mudu amžinai būsim gyvi,
Vienas kito glėby.
Kai saulė išdegins žemę,
Nepeliks kuo kvėpuot,
Mudu būsim čia,
Susikibę rankomis stovėsim,
Ant paskutinio žemės lopinėlio,
Vadinamo namais.
   
Mano atsidavimas tau,
Yra nemirtingas,
Kaip titano žaibas.
Bandau pažvelgt tau į akis,
Jų nematydamas.
Stengiuosi neapsiverkt,
Jog esi kažkur toli toli.
Meldžiu, suteik man vilties,
Prašau prašau,
Šią beribę dieną,
Tapti nepažeidžiamu,
Kietu kaip akmeniu,
Nesutraiškomu niekeno.

Daugiau jokios kovos,
Tik erdve skriejantys jausmai.
Parašęs laišką, padėsiu tašką,
Ir ištisęs delną,
Leisiu jam skrieti skrieti,
Šią beribę nieko vertą dieną.
Tegul pats likimas,
Jį neša neša,
Ir nuneša tenais,
Kur meilės laiškui ir vieta, -
Tavo jaukioj jaukioj,
Vienintelėj širdy.

[Asasinas]

Leisk nugrimzti,
Savo širšuliui,
Į gelmes gilias,
Su laivo inkaru.
Tegul piranijos,
Rykliai ir rajos,
Jį suryja,
Ir išnirk atgal,
Kaip švelni undinė,
Į didį laivo denį.

Plaukia nerimas upe,
Erzulys ir širšulys,
Kaip nušiuręs rastas.
O pasiekęs kriokly,
Šalta srove,
Krenta į bedugnę,
Kaip prišnerkšta nosinaitė,
Kregždutės pamesta.

[Asasinas]

Kapt kapt,
Kapsi tavo akutės,
Kaip žalvario sagutės,
Prie Morajos vartų amžinų.
Kapt kapt,
Lelijų žiedai kapsi,
Nuo mėnulio skuostų suodynų.
Paversk ašaras aistra,
Ir tegul alkotesteris parodo,
Ne pyktį ir pasipriešinimą,
O tūkstantį suvalgytų rafaėlių.

[Asasinas]

Miško sergėtojau,
Po eglute betūnąs.
Kur tavo karūnėlė,
Didžioji šviesa.
Iškeltu kalaviju,
Žygiuoju per mišką,
Rinkdamas uogas,
Grybus ir tavo pamestus rūbus.
Tu tokia nuostabi,
Miško karalienė,
Tarp stirnų ir uldukų,
Gyvenanti ramiai.
Nuskriaust tavęs negalėčiau!
Bet apgint nuo visokio blogio,
Piktų jėgų ir žalčių,
Stočiau drąsiai į kovą,
Ir mirčiau dėl tavęs,
Lygioj vietoj!
Gyvenimas lėmė,
Jog turiu mylėt aš tave,
Tarp šakų ir medžių nepraeinamų.
Bet visada randu kelią,
Nesvarbu koks brūzgynas bebūtų,
Ir apkabinu tave,
Savo apraižytomis rankelėmis tomis.
Pasislėpkim trobelėj,
Kerpėtoj tarp medelių.
Ir išbūkim tenais,
Iki paskutinių savo dienelių,
Kol mano kalavijas,
Surūdys ir nebepajėgs,
Daugiau ginti tavęs.
Bet juk kumščiais galiu mosuot,
Nebijau nei moskitų nei varnų!
Stosiu galingai prieš armiją lavonų,
Pasmerktų mirčiai žiūrėt į akis!
Klaupsis jie prie tavo kelių,
Ir supras pagaliau,
Kokią baisią klaidą,
Baisią baisią klaidą,
Yra padarę! Uch!

Po sunkios kovos,
Lūžusiu kalaviju,
Bet gyvas dar esu,
Parvelku leisgyvį brūdą,
Prie tavo kojų nuostabiųjų!
Klupoja jis prie tavo kojų,
Bet duodi jam spriktą,
Ir nubloški jį,
Tiesiai į kipšo karalystę!
Pasišildykim laužo liepsnoje,
Tegul jis išgydo mūsų karo žaizdas,
Trobelėj jaukioj,
Gyliai gyliai,
Kažkur miško glūdumoj.
Nueikim prie upelio,
Nusiprauskim ašaras ir nuoskaudas,
Pasiteliuškuokim vandeniuke,
Kaip tai kadaise darėm,
Būdami maži maži vaikiukai.
Bet dabar man nerūpi teliuškuotis,
Man nerūpi meškiukai ir mašinytės,
Dabar man svarbiausia tu, chi!
Gint tave privalau,
Nuo visokio blogio,
Ar tai naujas pridurkas,
Ar pats velnias tai būtų,
Pagrobti tave iš mano glėbio norėtų!
Stosiu aš į kovą,
Kaip nuogašiknis plikšis,
Šoksiu iš upelio,
Tiesiai velniui ant ragų!
Ginsiu aš tave,
Iki paskutinio kraujo lašo, uch!
Nujodysiu kipšą į pasaulio kraštą,
Tegul krenta į tamsią bedugnę,
Ir daugiau iš jos nesugrįžta niekada!
Parsinešiu karūną,
Ir įteiksiu ją tau,
Kad saugotum amžinai,
Savo jaukioj jaukioj,
Miško glūdumoj!

Pasiklausykim medžių giesmininko,
Tarsi bardo dainos,
Glostančios mūsų auseles.
Tegul pražįsta gėlės,
Vijokliai apsiveja trobelę.
Tegul lapė žiūri pro langą,
Į židinio liepsnelę,
Ir perneša ją,
Visiems miško gyvūnėliams.
Leisk užmauti pergalės karūną tau,
Meile mano,
Padėti kalaviją į šoną,
Savo sudilusius šarvus.
Atsigulkim į šieno lovą,
Ir užmirškim,
Jog kovėmės su pačiu šėtonu.
Leisk nupinti pienių kasą,
Per visą tankų mišką.
Niekas neįžengs daugiau,
Į tavo mylimą žemelę,
Kol mano koja stovės čia.
O jei kas drįs tai padaryt,
Jei kam atsiras narsos,
Jei kam kils pagunda nelemta,
Aš prisikelsiu,
Liepsnojančiom akim,
Ir prižadu savo kruvina siela,
Jog vėl pakilsiu į kovą,
Iš pelenų kaip Feniksas,
Ir tapsiu kažkieno,
Baisiu baisiu prakeiksmu.