Juodasis drakonas

Pradėjo klajunas, spalio 10, 2019, 20:55:48

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

@Vytautas Įdomūs varžteliai.  ;D Kaip gaunama tokia informacija. Jeigu kanalas iš dausų, kiek patikimas? T.Y. ar ne fake news?

Vytautas

#16
sausio 06, 2020, 20:37:12 Redagavimas: sausio 06, 2020, 21:03:04 by Vytautas
Būsimas rezultatas turėtų tai parodyti. :) Viskas vystysis taip kaip parašiau arba ne. Problema su laiku ilgumu. Bet gan paprasta. Rezultatai turėtų pradėti "lysti" kelių metų bėgyje. Suprantama juos be problemų bus galima nurašyti įvairioms sąmokslo teorijos. Bet tame ir visas gerumas.  :) Kad tai "išorinis poveikis" neturi matytis. Viskas tarsi savaime ir natūraliai. 

Kas liečia pačią informaciją tai ji dabar tikrai galutinė nes kaip ir neturiu ryšio su švytuokle. Esmė suprasta - žaidimas baigtas. Dėl patikimumo tai čia jau visas mano asmeninis gyvenimas kaip to patvirtinimas. :) Man patikima. Kitiems tiesiog tai neturi jokios reikšmės ir prasmės. Ir bendrai informacija normaliai niekaip neplatinama. Viešinti čia buvo kaip priemonė pačiam sau sugaudyti loginius galus. Bet kitiems visa tai niekaip nereikalinga. Dabar ką esu rašęs be problemų būtų galima ištrinti nes tai nereikalinga. Gal su laiku kažkaip išnyks šis puslapis ir atitinkamai informacija. :)

Ir bendrai jei pažiūrėt mano pirminę ir galutinę informaciją tai ji skiriasi kaip dangus ir žemė. Bet kitaip neįmanoma. Reikalingas laipsniškas kitimas. Kitaip "stogas" gali nuvažiuoti. Kai kurie dalykai ypatingai skaudūs kaip žmogui. Žodžiu galų gale baigiau. Galiu vėl normaliai ramiai, kasdieniškai gyventi. Praktiškai 10 metų smegenų masažo. :) Ir viskas ne visiems o tik sau. :) Ir tame visa esmė. :)   

klajunas

Remiantis mano informacija, čia parašei viską neteisingai, bet yra tam tikros racijos, ko paaiškinti atviru tekstu čia negaliu ir netikslinga (ypač mirusiame forume, kur visi rašo tik sau).

Nes kūrimai, kūrėjai ir žmonių rūšys yra, tačiau principas yra visiškai kitoks. O maisto problema iš viso ne prie ko, nes žmonės ne plastmasinės lėlės pagamintos plastmasės fabrike.

O kas 'tikras' ir 'netikras' priklauso tik nuo elito durnumo. Įdomesni įvykiai Irane, kur galima tikros apokalipsės sulaukti, tuo tarpu, kad gyvensime be varškės (kas tikri) labai abejoju.

Vytautas

Na kai kurių momentų atviru tekstu aiškinti aš taip pat negaliu ir nėra poreikio. Kaip minėjau realiai visa informacija skirta man asmeniškai. Tik buvo reikalingas bendravimas ir su kitais žmonėmis savotiškai minčių generacijai. Ir vienam žmogui už tai esu ypatingai dėkingas. Bet čia nebuvo pokalbiai forume. :)

Taip žmonės nėra lėlės o būtybės turinčios intelektą. Praktiškai tokį patį kaip ir kūrėjai tik stipriai "apkarpytą" bei įgytą net per tarpininkus. Čia ir yra visa žmonių didžioji vertė. Kai kurie net tobulesni už tuos kurie juos sukūrė. Bet didžioji problema kad žmonės miršta negrįžtamai ir su visu kad ir kokybiškiausiu intelektų. Tie kas sukūrė žmonės nepasirūpino tokia smulkmena kaip kūno ir intelekto atskirumo užtikrinimą. Nors patys jie tai turėjo. Na bet čia visi kuriai kaip išmano. Laisva valia. Todėl rezultate ir "tęsiamas projektas". Suprantama tik su tinkamo lygio intelektualiomis būtybėmis. :) "Brokuotos" būtybės to nusipelnė. :) "Brokas" taip pat nenaikinamas kaip nors specialiai. Natūralus senėjimas ir mirtis kaip įprasta. Jokių tvanų ir apokalipsių. Na o elitas praradęs su bibliniu dievu ryšį ir pjauna grybą. Improvizuoja. :) Esmė kad niekaip nenukentės "žmonės" ką bedarytų elitas. Jie yra "brokas". :) Ar jie ir jiems tarnaujantys bei išpažįstantys jų ideologijas  išsipjaus anksčiau ar numirs iš senatvės jokio skirtumo. Kūrėjams "išorėje" visiškai nesvarbu kaip "brokas" naikina "broką". Bendrai saugomas šis pasaulis ir "žmonės". Beja gyvūnai taip pat ne į temą. Jų taip pat natūraliai neliks. Tai tiesiog tie kas sukūrė žmonės pradžioje kūrė paprastesnius "robotus" gyvūnų pavidale. :) Normalus pažinimo ir praktikos procesas.

Taip kad į "elito" veiksmus žiūrim labai skeptiškai ir su šypsena. Tegul sau durnėja skersdami vieni kitus. Bendras esminis procesas bus mažiau pastebimas. :)

klajunas

Aš žmogų skirtau į gyvūninę sielą, energetinę sielą ir reginčiąją sielą. "Brokas" gali būti visose vietose, tai vertinant mediciniškai, pavyzdžiui, kaip genetinį sutrikimą, kurių žinoma daug ir kurie yra neišgydomi. Tačiau kai žmogus sutrikęs, tai matome akivaizdžiai. Kaip "broką" galima apibrėžti kitaip, nemediciniškai, kokios dalys sutrikusios ir ko tokiems žmonėms trūksta. Aš laikau, kad "brokas" yra ne daugiau 2 proc. dėl natūralių priežasčių ir jie turi savo gyvenimo ribotas galimybes išlaikomi valstybės, kiti 90 proc. yra sutrikę dėl neteisingų žinių įdiegtų į protą. Tikrą, "švarų" mąstymą turi ne daugiau 8 proc. Ši problema vėlyvose gyvenimo stadijose dažniausiai neištaisoma ir pradėti galima tik nuo jaunosios kartos. Tačiau kad yra tokių, kuriems trūktų pagrindinių dalių pavyzdžiui, reginčiosios sielos - labai abejoju, visi nulieti pagal standartinį šabloną, kuris universalus. Todėl, kadangi "brokas" ne daugiau 2 proc. problema labai nedidelė, visi kiti turi būti šviečiami tų, kas priklauso 8 proc. kategorijai. Situacija tokia bloga tik todėl, kad žinantys nedaro savo darbo. Kiek aš suprantu, stengiuosi įsiterpti, tačiau ne tikėjimui skirtomis istorijomis, bet tikru pažinimo modeliu. Dviasmenis kūrėjas yra tik istorija, projekcija anapus savo matomo ir suvokiamo horizonto, kaip fantominės lėlės, kurias matome savo vidine akimi, bet kurios neatitinka nieko anapus. Kaip šios problemos veikia galvoje esu paaiškinęs ne vienoje savo temų vietoje. Kūrėjai yra kognityvinė projekcija, tulpa iš savo vaizdinių ir fantazijų. Dar kitaip - įbūtinta mintis-forma, kuri neturi jokio atitikimo tikrovėje ir neįrodyta. Nereikėtų žmonėms kvaršinti galvos su savo kognityvinio kisieliaus eksversija. Tai žinių, žinojimo ir proto "brokas".

Vytautas

#20
sausio 07, 2020, 00:04:54 Redagavimas: sausio 07, 2020, 00:10:11 by Vytautas
Citata iš: klajunas  sausio 06, 2020, 23:45:33Tai žinių, žinojimo ir proto "brokas".
Na su "broku" gerokai paprasčiau. Kenki kitiems arba ne. Pažeidinėji kitų laisvą valią arba ne. Kad tai blogai per skausmą jauti asmeniškai ir žinai kad kitam taip pat blogai. Tas pažinimas duotas kiekvienam. Ir čia nėra ko mokyti. Ir čia pvz arba gamini, platini ir naudoji narkotikus ir jų analogus arba ne. Arba pvz vyksti į tą patį Iraką kaip kareivis naikinti irakiečių arba ne. Jokios gudrios filosofijos čia ne prie ko. Viską lemia konkretūs žmonių santykiai. Ir koks nors sėdintis oloje ir besimeldžiantis yra absoliučiai bevertė būtybė nes jis nedalyvauja santykiuose tarp žmonių. O reziume intelektas nesugebantis egzistuoti kartu su kitu intelektu tiesiog pasmerktas išnykti. Kitaip egzistencija neįmanoma iš esmės. Žinios nėra intelektas. Tai duota savaime ir pirminiai. Esmė santykiai nes daug "intelektų" turi sugebėti egzistuoti bendrai leisdami egzistuoti vienas kitam. :)  Ir tik čia intelektų "vertybė". Jei jie sugeba tai padaryti reiškia "užaugo" ir yra tobuli. O ne materijoje yra tik kūrėjų pora tai šis momentas jiems visiškai neaktualus. Jie egzistuoja vienas dėl kito ir vardan vienas kito. :) Egzistuoti vienam būtų visiška beprasmybė. Į ką biblinis pseudo dievas ir nusirito, degradavo. :)

Su procentais pats labai optimistas. :) Situacija yra kur kas tragiškesnė. :) Tame skaičiuje ir grynai dėl medicininių momentų. Ne visi žmonės dar perkopė beždžionės - gyvūno lygį. Žmonės kūrė daug kūrėjų grupių. Tai matosi pagal rases. Atitinkamai ir rezultatai labai įvairūs. Žodžiu visumoje situacija labai pesimistinė. :) Bet kaip minėjau skaičius nėra svarbus. Svarbi kokybė. :) O tempimas už ausų ir mokymas tai laisvos valios pažeidimas. :)

klajunas

Citata iš: Vytautas  sausio 07, 2020, 00:04:54O tempimas už ausų ir mokymas tai laisvos valios pažeidimas. :)
Čia esi visiškai neteisus, o tai matosi iš to, kaip puikiai visoje planetoje funkcionuoja švietimo sistema ir kaip sėkmingai plauna smegenis. Visas gyvenimas yra smegenų plovykla, tempimas už ausų, mokymas ir maustymas. Reikia džiaugtis jeigu į visą šį chaosą kas nors atneša Tiesos žodį, kuris yra tikras. Mokymas yra Melo išvarymas ir Tiesos injekcija į sutrikusį intelektą. Ar priima tiesą ar ne, kitas kausimas, nes melas prilimpa prie sąmonės kaip oda prie kūno, kad neatplėši. O laisva valia mano apibrėžimu yra "buvimas plote be varstoto". Šį buvimą pažeidžia tik melas, tikrai ne tiesa.

Vytautas

Ar kažkaip reikia mokyti kitam nespardyti užpakalio nes jam skaudės? Koks čia dar mokslas ir tiesos nešimas. Tai savaime aišku ir suprantama. Tik tai vieni realizuoja kiti ne. Ir čia jau laisvas pasirinkimas bei laisva valia. Pvz vieno pažįstamo draugas specialiai važiavo į Ukrainą kad gyvai pamedžioti rusų. Ko tokį žmogų galima išmokyti? Ką neaišku kad žudyti kitus žmonės blogai? Jį kas nors "suvedžiojo"? Ne. Taip įdomiai dirba jo "intelektas". Jam tai patinka. Panaši situacija su viskuo. Viskas duota ir nieko mokyti nereikia. Vaiko lygyje viskas patiriama praktiškai ir pakankamai švelniai. O toliau jau pačiam žmogui priiminėti sprendimus. Iki šiam už juos nebuvo jokios atsakomybės. Na nebent kažkaip žemiški įstatymai prigavo. Bet pvz užsiregistruoji samdiniu į kokią armiją ir tau žemiški įstatymai negalioja. Kuo daugiau žudai tuo esi labiau gerbiamas ir ale kietas. :) Viskas legalu patenkinti savo pomėgius. :) Nuo šiol esi rūšiuojamas. Arba gyvensi amžinai jei būsi kaip tikras žmogus arba mirsi kaip ir seniau. Tik tiek. Nieko ypatingo. O visi mokymai iš tikro tik proto knisimas. Bet nuo atsakomybės būti žmogumi tai neatleidžia, nes jokie "mokymai" čia ne prie ko. :) Kaip būti žmogumi realiai žino kiekvienas tik ne kiekvienas to nori nes tai gana sunku. :) Lengviau dusinti kitus ir jų sąskaita gyventi. Tiesiog tai elementariai patogu. :) Kam eiti sunkesniu keliu? 

klajunas

@Vytautas Per daug sutirštini, mokymo procesas paprastai vyksta 10 metų, maždaug nuo 6 iki 16 metų. Jeigu šiuo metu neišmoksta, nieko nepamokysi. Aš juk nesakau kad reikia mokyti 35 metų babrą - su tokiu viskas baigta, jeigu vaikystėje neišmoko. 6 metų amžiuje reikia mokyti žodžiu ir pavyzdžiu.

Vytautas

Citata iš: klajunas  sausio 07, 2020, 14:07:03mokymo procesas paprastai vyksta 10 metų, maždaug nuo 6 iki 16 metų.
Visiškai teisingai. Sakyčiau dar nuo anksčiau. :) Tokiu vieninteliu būdu ir perduodamas intelektas. Pirminiai tai atliko tie kas sukūrė žmonės. O dabar tą procesą vykdo tėvai kurie pagimdė vaikus ir už juos yra atsakingi. Veikia aišku ir kitų suaugusių poveikis tam mažo žmogaus mokymo procese. Bet normaliai tėvai svarbiausi. Nors jų įtaka bandoma sumažinti iki minimumo. :) Čia neigiamas darželių pvz. Nelankiau tokios įstaigos ir labai esu tuo patenkintas. Nesugadino pirminių gyvenimo suvokimo įgūdžių. :)

klajunas

Ego modelis

Žmogaus psichikos teisingam supratimui ir formavimui, reikia pagilinti sątvarologijos modelį iki psichologinio modelio lygio. Tai reikalinga ir savianalizei, ir psichožvalgybai, be kurių neįmanoma sėkmingai veikti gyvenime, priešinantis psichologinėms operacijoms ir invazijoms. Filognozijoje sątvarologinis žmogaus modelis skirtas padėti žmogui ir ugdyti savo asmenybę, panašiai kaip formuojamas fizinis kūnas treniruotėmis. Norint sukurti atletišką kūną, reikia gerai išmanyti jo raumenų sandarą ir tinkamai parinkti treniruotes. Tas pats pasakytina ir apie žmogaus matančiąją, psichologinę sielą - ji analizuojama, treniruojama, formuojama ir stiprinama.

Pradėsiu nuo pamatinės sandaros, po to pateiksiu išplėsto modelio santrauką ir galiausiai palyginsiu su Froido psichikos šablonu. Žmogaus sątvaro, arba matančiosios sielos, pagrindas yra rodančioji ir rodomoji substancija. Rodančioji yra rodantis ekranas, ta būties plėvelė, kuri yra vaizdo suvokimo pagrindas; rodomoji yra vaizdas, kuris gaunamas sumuojant iš išorės arba organų gautą informaciją. Šis ekranas turi dvi pagrindines dalis, vadinamas subjektine ir objektine, kurios sudurtos viena su kita priešpriešiniu sudūrimu. Kadangi ši struktūra yra tam tikra erdvė, kurioje yra ne vien priešpriešinis išdėliojimas, bet ir daug sudėtingesnis, ji skirstoma į penkias toponimines sritis, išdėstytas burės forma, kuri parodyta ankstesniuose skyreliuose. Šių sričių elementai skirstomi į sumatus - pasaulis, kūnas, ir sumantus - protas, emocijos, asmenybė. Šioje vietoje formuojami kompleksiniai junginiai, vadinami daugtūriais arba psichovektoriais, kurie jungia sumatus ir sumantus į sudėtingus kompleksus. Kiekviena sritis labai sudėtinga ir dėliotina į katalogus bei lenteles, kurių pagrindu aiškinamas sumavimo elementų jungimas.

Pateiksiu kelis analitinius pavyzdžius, kurie dėl įdomumo bus sujungti su Froido modeliu. Centrinė burės dalis vadinama Aš, Ego, kuris turi tokia struktūrą: tapatybės, vaidmenys, savybės, ydos, dorybės, savivertė. Tapatybės yra žmogaus pastovios savęs identifikavimo priemonės, kurios atsako į klausimą „kas aš esu?". Tai gali būti asmeninė tapatybė, kuri žymima vardu, asmenine biografija; giminės tapatybė, žymima pavarde, apdovanota statusu, turtu, reputacija; biologinė tapatybė - vyras, moteris, vaikas; seksualinė tapatybė, į kurios formas įeina lytinė orientacija ir pan; socialinė tapatybė; ekonominė tapatybė; politinė tapatybė; profesinė tapatybė ir t.t. Su tapatybės sąvoka glaudžiai susijusi vaidmenų sistema, kuri formuoja tapatybę pagal tai, kokiose gyvenimo situacijose asmuo užauginamas. Vaidmenys yra realus gyvenimas, socialinės trajektorijos, veiklos, darbai, o tapatybė yra įspaudas, kurį šie darbai padaro žmogui.

Savybės atsako į klausimą „koks aš esu?". Koks aš esu yra charakteris, kuris atsiranda tapatybėse ir vaidmenyse sąveikaujant su savimi ir aplinka. Kiekvienoje tapatybės kategorijoje yra individualūs bruožai, būdingi kiekvienam žmogui, kurie charakterizuoja jo elgesį. Pavyzdžiui, socialinėje tapatybėje ir vaidmenyse - draugiškas, nedraugiškas, atviras, uždaras, bendraujantis, nebendraujantis, patikimas, nepatikimas, pagarbus, nepagarbus ir pan. Kai kurios šios charakteristikos būna tokios stiprios ir ryškios, kad jos į žmogaus psichiką įeina kaip dorybės arba ydos, dėl kurių jis vertinamas arba menkinamas. Dorybės yra drąsą, sąžiningumas, darbštumas, išsilavinimas, kultūra, mandagumas; ydos yra bailumas, melavimas, nesusivaldymas, grubumas, tingumas, kvailumas. Visas šis kontekstas sukuria žmogaus vertės klausimą, kuris sprendžiamas iš dviejų perspektyvų, savivertės ir aplinkos vertinimų. Tai susijusios perspektyvos, nes kuo labiau žmogų vertina kiti, tuo jis pats save labiau vertina ir atvirkščiai. Tačiau tai priklauso nuo aplinkos vertės - jeigu ji menkavertė, savivertė formuojasi nepriklausomai nuo jos.

Ši Ego sistema Filognozijoje suvokiama ne tik kaip apibūdinančių terminų rinkinys, bet ir kaip sumatai, kurie sudaryti iš vidinių sumavimo elementų, kuriuos kol kas pavadinsiu „šlėkais". Draugiškumas - ne vien žodis, bet ir tam tikras jausmas, būsena ar nusiteikimas, kuris suvokiamas sumatoriuje ir įeina į psichovektoriaus struktūrą. Kiekvienas draugiškumas, turi tam tikras charakteringas savybes, kurios sujungia didelį kiekį sumatų ir sumantų iš visų burės vietų, ir sukuria projekcijos į išorę psichologinį pagrindą. Pavyzdžiui, į draugiškumą įeina protas, žinios, emocionalumas, būsenos, kūno pojūčiai, aplinkos ir situacijos suvokimas ir t.t. Tai yra burėje matomas daugtūris, kuris sąveikoje su aplinka pavirsta į psichovektorių - psichologine projekcija į kito žmogaus priekinę sąmonę, kur viskas suvokiama kaip fasadinis sumatas, turintis tam tikras charakteristikas.

Su Ego ir charakteriu tiesiogiai susijusi viršutinė, karūninė dalis, turintis tris struktūrinius padalinimus ir atitinkamai - trijų rūšių sumatų katalogus. Tai yra emocijos, jausmai ir būsenos, pagal visiems gerai psichologijoje žinomą skirstymą. Emocijos dažniausiai išorinės ir ekspresinės, turinčios personalinė charakterį ir nukreiptos į objektą - daiktą, žmogų, temą, idėją. Jas galima skirstyti į grėsmės, spąstų, ribos, pergalės, pralaimėjimo, valdžios ir t.t. Jausmai yra vidiniai, objektiniai ir personaliniai, pavyzdžiui, meilė, džiaugsmas, pagarba, panieka. Jie trunka ilgiau, nėra ekspresiniai, bet gali būti lydimi emocijų. Būsenos paprastai yra vidinės, ilgalaikės, depersonalizuotos (nors yra išimčių), bet gali būti objektinės ir neobjektinės. Teigiamos būsenos būna tokios: laimė, ramybė, savitvarda, kantrybė, linksmumas, protas; neigiamos būsenos: kančia, neramumas, nesusitvardymas, nekantrumas, liūdesys, kvailumas, panieka, bailumas. Karūninė dalis su ego susijusi panašiai kaip ir charakteris - ji apibūdina žmogaus sąveiką su aplinka, nusiteikimą jos atžvilgiu, formuoja santykius, saisto arba atstumia, sudaro socialinės dinamikos pagrindą. Ši toponiminė dalis turi gerai išvystytą šlėkų sistemą, kurie visi surenkami galvos srityje, ant veido kaukės ir vidinėje ertmėje, labai netoli minčių ir mąstymo. Galvos sritis svarbi tuo, kad joje yra net trys toponiminės burės dalys, išskyrus kūno ir pasaulio sumatus.

Belieka glaustai aprašyti proto sistemą, kuri yra galinė burės dalis, vadinama kognityviumu. Protas sudaro sumantų sistemą, kurio pagrindinė forma yra atsiminimas, mintis ir vaizdinys. Protą skirstau į tris dalis žinių, analizės ir teorinį. Bendroji struktūra tokia: yra protas, mąstymas ir mintis, kurie kuria informacinį arba žinių manipuliacinį procesą, bei vykdo galutinę susietos informacijos sintezę, arba sumavimą. Taip pat yra atvirkštinis procesas, vadinamas analitiniu, kuris yra objektų arba sumatų antisumavimu. Analitinis procesas vydo skaidymą, lyginimą, išrinkimą, dėliojimą, kaupimą, vadinimą, vertinimą ir pan. Jo elementai yra antisumatai arba sąvokos, kategorijos, dėmenys ir t.t. Sujungus šiuos du sugebėjimus į visumą ir įvedus stebėjimo tašką, atsiranda teorijos vieta, kuri sukuria paaiškinimą, modelį, parodo supratimą. Tai vieta, kurioje vysta informacijos apibendrinimas, sumavimas, atsiranda visumos jausmas, susiformuoja bendrasis protinio orientavimosi aplinkoje psichovektorius. Tačiau praktikoje svarbiausias yra žinojimu, žiniomis pagrįstas protas, kuris įeina į mąstymo procesą ir mintis, formuodamas sumantų, sujungtų su sumatais psichovektorius ir daugtūrius. Sumantas, kuris sukuriamas vykdant metodišką tikrovės pažinimą, vadinamas gnostiniu implantu. Jis į diegiamas į sumato gelmę ir yra jį aiškinantis, suprantantis apvalkalas.

Paaiškinę tris svarbiausias žmogaus daugtūrio ir psichovektoriaus dalis, sugrįžkime prie Froido sistemos. Jis žmogaus psichinę struktūrą skirstė į Super-Ego, Ego ir Id. Toks skirstymas atrodytų ganėtinai skurdus ir neatitinka mano burinės sątvaro struktūros. Taip pat jis statiškas ir kategorizuojantis, tuo tarpu kai psichinė struktūra yra dinaminė ir surenkama situaciškai. Todėl jo modelis ištaisomas tik sukuriant kiekvienos kategorijos psichovektorių ir daugtūrių lenteles bei katalogus, kurie turi konkrečią formą psichinėse struktūrose. Tai reiškia, kad šios trys kategorijos ištirpsta tūkstančiuose sumavimo elementų ir toks šablonizavimas gerokai suprimityvina vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau akivaizdu ir tai, kad įmanoma transformacija ir projekcija iš vienos sistemos į kitą, bandant rasti skiriančias ribas ir grupuoti elementus į didesnius tipiškus junginius.

Pavyzdžiui, Froido sistemoje Super-Ego yra moralės ir normų sistema, kuri reguliuoja žmogaus socialinį elgesį ir kaip daugtūris turi elementų, įeinančių į protinę, žinių sistemą, karūninę emocinę-jausminę dalį, ir socialinės tapatybės struktūrą. Tai reiškia, kad norint suformuoti Super-Ego konstrukto daugtūrį, reikia sujungti visus šiuos sumatus ir sumantus, neužmirštant ir objektinės dalies, kurios atžvilgiu taikomas Super-Ego reguliavimas. O šis objektas taip pat visas yra apvilktas kognityvinių žinojimų rūbais, kurie sąveikauja su Super-Ego daugtūriu sveriant sąveikas ir santykius. Nefroidinėje sistemoje moralė suvokiama šiek tiek kitaip, naudojant pusiausvyros principą, kurioje vienodai paskirstomi svoriai tarp priekinės ir galinės psichovektoriaus dalies, suteikiant abiem vienodą gėrio kiekį, taip sumažinant dėl skirtumo atsirandantį psichologinį grobuonišką instinktą. Tai reiškia, kad Filognozijoje Super-Ego konstruktas nenaudojamas, jį pakeičiant psichovektoriaus psichologinio balansavimo metodu, vietoje reikalavimo laikytis protinių taisyklių ir normų.

Daugiau https://filognozija.com/

klajunas

#26
sausio 12, 2020, 12:32:04 Redagavimas: sausio 12, 2020, 12:35:19 by klajunas
Tiems, kas domisi mano kūryba ir filognozija, siūlau nemokamus savo 2019 m. tomus, skirtus susipažinti su mano idėjomis, savišvietai ir idėjų platinimui. Yra 3 pagrindiniai tomai, šiuo metu rašomas 4, kuris pasirodys 2021 m.

Parsisiųsti galima čia

D. Mockus. Naujo metodo principai. 1 tomas. 2019

D. Mockus. Amūrinė vizija. 2 tomas. 2019

D. Mockus. Vaivorykščių vasara. 3 tomas. 2019

Taip pat siūlau papildymą psichožvalgybos tema, vadinamą "Mintiregos metodai":

D. Mockus. Mintiregos metodai. 2019

klajunas

Viršavimo ir bendravimo klausimas filognozijoje

Pirmojo „Filognozijos pradmenų" tomo moralės koncepcijoje išskyriau kas-centrinę ir kuo-centrinę perspektyvas, kuriose renkamasi ar subjektai atskirtini neperžengiamomis ribomis ir jeigu peržengiama - koks pagrindimas bei kokie apribojimai. Kas-centras yra vardininkinis sumatas, atskleidžiantis objektą, suteikiantis jam vardą arba pavadinimą, jį įsubjektinantis; kuo-centras yra įnagininkinis sumatas, kuris įdarbina objektą, paverčia jį įrankiu arba instrumentu, arba priemone pasiekti tikslui. Subjektinis susisaistymas reikalauja laikytis commune ir egalite principų, laikant subjektus lygiaverčiais savo vardine, egzistencine dalimi, stengiantis neįgauti kitokių sąveikos formų, atitinkančių kitus linksnius. Įnaginkinis susaistymas įviršina vieną subjektą, sąveiką padarydamas nelygiaverte, nes viena pusė yra pagrindinė bei dominuojanti, o kita nusmukdyta, apatinė. Be šių svarbių perspektyvų dar galima išskirti įtikslinimą, prijungimą, įvietinimą ir t.t., Tačiau moralės klausime „kas" ir „kuo", svarbiausios žiūros formos.

Šį principą sątvarologijoje įdiegiame per koordinačių sistemos taškus, kurie rikiuojami vienoje eilutėje, joje atskiriant kas-centrines ir kuo-centrines dalis. Struktūra tokia: affectus ([kas]ego; [kuo]protas, emocijos, kūno veiksmas; [kas]aš-sumatas, [kas]tai-sumatas). Pagal šią schemą išskiriamas Šliogeriškas „komunikavimas" pagal commune principą ir viršavimas pagal Nietzsches valdančiosios valios viršenybės afektą. Šios dvi perspektyvos yra skiriamasis taškas, atskiriantis moralinę ir imoralinę perspektyvą, nes viršavimas yra ribos akivaizdus peržengimas, pažeidžiant subjekto suverenumo reikalavimą, paverčiant jį priemone savo tikslams. Tai laikoma nemoraliu, išskyrus tuos atvejus, kai viršavimas yra protinis, teisingai dalinamasi nauda, naudojantis laikomasi pagarbos reikalavimų. Todėl galima išskirti kraštutinius ir vidurio atvejus. Kraštutinis kas-centrizmas, kai atsisakoma naudotis, peržengi ribą, siekiama absoliutaus moralumo, su kuriuo neįmanoma išgyventi; kraštutinis kuo-centrizmas, kai įnagis paverčiamas tuščia vieta, nuliniu subjektu, visišku vergu; ir kompromisinis variantas, kai kuo-centrizmas protinis, gerbiantis laisvą valią ir žmogaus teises, nepaverčiantis vergu, už pasinaudojimą sumokantis teisingą kompensaciją. Šis variantas yra šiuolaikinės vakarų civilizacijos pagrindinis principas, privalomas ekonominėje veikloje.

Filognozijoje be kuo-centrizmo apsieti neįmanoma, nes ji yra viršavimas visų sumatų atžvilgiu, peržengiant juos prote pažinimo tikslu. Vien kas-centrinės dalys pažinimo affekto struktūroje neduoda jokio žinojimo. Tačiau filognozijos kuo-centrizmas šiuolaikinis, skirtas ne pavergti, bet atskleisti visą sumato esmę. Maža to, šis kuo-centrizmas yra perspektyvinis, pradinėje stadijoje naudojantis nedidelį informacinio ploto procentą, todėl žengiant žengiama iš mažesnio procentų kiekio į didesnį. Pažiūrėjus iš baltojo drakono sątvarologijos perspektyvos, toks filognozijos kuo-centrizmas iš tikro yra kas-centrizmas tik pradiniame variante. Galutinėje formoje žmogus bus suvokiamas kaip holoplastinis kas-centras, sujungiant visas jo nematomas, paslėptas dalis į vieną visumą, kurias visumoje peržengti draudžiama, o viršavimas leidžiamas tik moralinis, sąžiningai mainantis ir dalinantis. Vergovinio kuo-centrinio viršavimo legalizavimas rodo civilizacijos kokybės smukimą, todėl filognozijoje privalomuoju būdu atmetamas, įrodant kokios tokios sistemos problemos sątvarologijos formulių metodais.

Neturint pilno žmogaus vaizdo, kas-centras yra plokštaininis sumatas, kurį galima peržengti su intervenciją į nematomą substratą ir užgrobti nepaliekant įrodymų paviršiuje. Jeigu toks principas legalus, tai rodo, kad subjekto teisės ginamos tik apsimestiniu gynimu, nes žmogus turi būti saugomas tiek paviršinėje, tiek giluminėje dalyje. Deja, šiuo metu ginamos tik plokštainio teisės, ir jeigu organizacijos sugeba savo intervenciją įvykdyti anapus plokštainio, tai laikoma neįrodomu ir nebaustinu nusikaltimu. Kaip tik todėl psichotronika šiuo metu kelia tiek daug problemų, nes žmogus neturi priemonių apginti savo slaptų, hipostratinių dalių. Viršavimas tokiu principu ypač žiaurus, nes pagrįstas veidmainiavimu ir apsimetinėjimu, kad gerbiamos žmogaus teisės, kai tiesa yra atvirkštinė. Norint šioje vietoje suprasti tikrą vaizdą, reikia žinoti kiek žmonių žino psichotronikos paslaptį ir kodėl vaidinamas spektaklis vietoj to, kad būtų įvesta atvira vergovė. Taip gali būti dėl to, kad scenarijai su nežinančiais žmonėmis įdomesni, galima vykdyti pseudo laisvos valios tyrimus.

Žmogaus pasaulyje viršavimo afektas - neišvengiamas pačiame fundamente, nes gyvybė turi turėti pagrindą, kuriuo naudojasi kaip įrankiu tokiu, kaip kosminėje erdvėje skriejanti planeta, planetos resursai. Po to, protingai gyvybei privalomas pažinimo afektas, kuris leidžia ištirti aplinką ir efektyviai ją naudoti savo veiklos mastų išplėtimui. Tam, kad viso to būtų galima išvengti, gyvybė turėtų būti pati sau pagrindas, kas tikrovėje neįmanoma, todėl viršavimas neišvengiamas. Tačiau net jeigu ir sutikome, kad toks principas imoralus, čia turime reikalą su natūralia tvarka, kuri privaloma ir būtina pagal pradinį kūrimo planą. Kita vertus, žmonių viršavimas vienas kito atžvilgiu nėra būtinoji tvarka, ir jis ateina iš įpročio naudojantis materialia gyvybine aplinka. Žmogus neatskiriamas nuo aplinkos, neišskiriamas, neprilyginamas sau, nepakeliamas iki subjekto statuso. Viršavimo beprotinė isterija rodo žemą sątvaro išsivystymą, nesupratimą kodėl šalia commune privalomas egalite principas, kodėl iš sątvaro struktūros turi būti išimamos kuo-centrinės dalys, tarnaujančios valios primetimo afektui. Toks atsisėdimas ant sprando Nietzsches filosofijoje kildinamas iš natūralaus pranašumo, kurio pagrindu pervažiuojama per galvas. Tačiau jeigu tas pranašumas ne protinis, bet jėgos - turime žemo išsivystymo ir žemos kokybės civilizaciją, kurioje žmogaus samprata nepakyla virš žmogaus kaip išnaudojamo resurso supratimo.

Tol, kol gyvensime juodojo drakono epochoje, kurioje turimas nenušvitęs sątvaras, viršavimas prievartinėmis priemonėmis - neišvengiama problema, kurią išspręsti įmanoma tik šviesinant sąmonę, į šviesos arką įvedant žinojimą. Tam, kad būtų išvengta pusiausvyros pažeidimų, kaip buvo aprašyta kalbant apie psichotroniką - privaloma paskleisti žinojimą vienodai visomis kryptimis, kad neatsirastų pagrindas neteisingam viršininkų luomo suformavimui bendruomenėje, kurių intervencija pažeidžia pagrindinius santvarkos principus, tarp kurių svarbiausias yra laisvos valios principas. Baltasis drakonas savo galutiniame variante, kuriame atskleista holoplastinė tiesa ir žinomas holoplastinis žmogus, įvedama absoliutaus kas-centrizmo principas, kuris yra baltojo drakono moralės esmė - visomis kryptimis paskleistas žinojimas turi užkirsti kelią subjektų įviršinimui vienas kito atžvilgiu, vien todėl, kad jokiomis priemonėmis bus neįmanoma pagrįsti pranašumo ir nebus įmanomos jokios vienkrypčio gėrio logikos. Viršavimas turės būti pakeistas lygiaverčiu bendravimu, kuriant bendruomenėje pusiausviro, neiškreivinto psichovektoriaus psichinę struktūrą. Tokioje civilizacijoje neišvengiamas pilnas psichologinės isterijos išnykimas, kuris būdingas nepusiausviram psichovektoriui.

Sujungę šią teoriją su zonų ant planetos paviršiaus sistema, kur yra zonos nuo A iki J, gauname pilną šiuo metu naudojamą viršavimo struktūrą valstybėje. Aukščiausia viršavimo vieta yra zona A, kuri yra prezidentas su savo santvarkos priežiūros bei kontrolės sistema, užsiimančia teisėsauga. Kol santvarka bendruomenėse yra pagrįsta kas-centriniais principais, tol toks viršavimas nekelia problemų, nes gina žmogų nuo mafijinės savivalės, įtvirtina aukštos kokybės vakarų civilizaciją, pagrįstą žmogaus teisėmis. Tačiau jeigu įstatymais pradedama grįsti neteisinga kuo-centrinė sistema, civilizacija degraduoja ir smunka, įvedama destrukcija į gyvybinį procesą, sukuriamas kančių ir vargo pasaulis, kuris neatitinka filognozijos reikalavimų ir filognozai privalo visomis priemonėmis kovoti prieš tokį nepalankų gyvybei scenarijų planetoje. Holoplastinės tiesos didinimas tiek sątvarologijoje, tiek substratologijoje bus panaudojamas žmogaus išlaisvinimui, neleidžiant susikurti svertų netinkamos kokybės sąmonėje, reikalingų pranašumo įtvirtinimui, su kuriuo realybė ne kuriama, bet naikinama.

Dėl šios priežasties privaloma įvesti kas-centrinę sątvarologiją ir nuosaikią kuo-centrinę pažinimo struktūrą, kad substratologija nevirstų viršavimo, naikinant ir išnaudojant, isterija. Viršavimas mūsų sątvarologijoje pakeičiamas bendravimu. Tai bandė padaryti Šliogeris, tačiau tik paviršininkų metodais, o mes esame gelmininkai, siekiantys baltojo drakono nušvitimo.

klajunas

Įvadas į olotologiją

Į sątvarologijos sistemą įeina daug įvairių sričių, kurios yra sątvarologijos sudėtinė dalis ir žinotinos visiems filognozijos studijuotojams. Kelios iš jų yra korporologija, oneirologija, psichologija, telepatologija (mintirega) ir pan. Tačiau šiame skyrelyje noriu pradėti naują skirsnį filognozijoje, kuris kyla iš mano 2017 metų lapkričio mėnesio tyrinėjimų, padėjusių pamatą olotologijai. Tai naujadaras neįtrauktas į žodyną ir galintis atrodyti nelegaliu, tačiau kitaip naujos krypties pagrįsti neįmanoma. Mokslo bendruomenėje įprasta terminų sudarymui naudoti lotyniškus arba graikiškus žodžius, tačiau aš tinkamo žodžio neradau ir nusprendžiau sukurti savo, kaip kitais keliais atvejais. Taip atsirado olotologijos užuomazga, kurią nusprendžiau po trijų metų padaryti sudėtine sątvarologijos dalimi.

Pradinė idėja buvo gana paprasta, susijusi su žodžio ir pasaulio sąryšiu sąmonėje. Pasaulis turi bendrają mikro-makro kūginę sandarą, nuo mažiausio elemento iki didžiausio tikrovės mastelio. Žodynas išsidėlioja šiame kūgyje nuo apačios iki viršaus ir surištas su pasauliais, kurie yra mikro arba makro dalyje. Pavyzdžiui, žodis „atomas" yra kvantinio pasaulio lygio, o žodis „galaktika" - kosminio. Žodžius sujungus į junginius situacija ta pati, nes visi teksto fragmentai yra įkomponuoti į kurią nors konkrečią vietą šioje sistemoje. Tačiau toks principas yra statiškas vaizdas, kurį reikia sujungti su „žvilgsnio" veiksmu, fiksuojančiu konkrečią perspektyvą ir surinkinėjančiu dvitūrių tritūrių ir daugtūrių kompleksą kalboje.

Šioje vietoje turime standartinį dvitūrį vaizdas-ženklas, susiejantį standartinę daiktoformą su ligvoforma. Dvitūris vadinamas daiktoformos ir ligvoformos slaja. Žvilgsnyje yra universalizatinis ir individualizatinis atsišakojimas, kuriuose matome įrankinę ir praktinę pusę. Universalizatinis „smaigstinių" rinkinys yra įrankių arsenalas, o individualizatinis yra įrankio konkretūs pritaikymai kuriant rašytinius arba sakytinius tekstus. Olotologija susijusi daugiau su individualizatine dalimi, nes ji yra siejama su individualaus žmogaus individualiais pasauliais, kurie slajoje įsiterpia trečiuoju elementu kaip tikras individualus olotas, kuris kitais žodžiais yra asmeninis pasaulis, prilipdomas prie standartinių ženklų.

Imkime tokį atvejį kaip „10 metų karas", kuris yra tikras istorinis įvykis. Turime universalizatinę perspektyvą istorijoje, kuri yra mokslinis įvykio šablonas iš tariamai objektyvios perspektyvos. Žinoma, tokių realybėje nėra, nes visi atskaitos taškai irgi yra olotai, bet pakelti į centro statusą. Tekste parašius sakinį „10 metų karas prasidėjo 1568 metais." Sukuriamas pasaulis, kuris turi tam tikrą vietą kūgyje makro-mikro, įsikomponuoja į planetos erdvinę-laikinę struktūrą. Tačiau konkretus dalyvis šį sakinį mąsto individualiai, iš savo istorijos ir trajektorijų kare perspektyvos. Kiekvienas momentas yra individualus, nes žmogus turi konkrečią psichologinę padėtį įvykių visumoje ir iš savo atminties prie standartinio aprašymo lipdo savo patirtį. Taip atsiranda paprastieji olotiniai junginiai vadinami tritūriais, sudaryti iš nesudėtingų lingvoforminių frazių. Jeigu tritūris atsiranda skaitant knygą, tai priekinėje sąmonėje yra standartinis tekstas, žodžiai, frazės, už teksto yra vaizdas, įvykių ekrane rodomas filmas ir žmogaus asmeninis olotas, kuris prie objekto prijungia savo pasaulį iš atminties. Šis pasaulis ir yra olotas.

Olotologija yra gana sudėtinga, nes jos analizei reikia pilnos psichovektorių analizės, tačiau kadangi čia yra pirmas tekstas, tokios analizės nedarau, tik pateikiu bendrą konstruktą. Olotai yra pasauliai, išdėlioti įvairiose toponiminėse sątvaro koordinačių sistemos dalyse, kurie susiję su ligvoformine projekcija ir yra ištraukiami teksto analizėje. Kiekvienas tekstas turi tokį sątvaro viduje esantį kontekstą ir žodžiai yra individualūs kiekvienam žmogui, neatitinkantys universalizatinio standarto, esančio žodynuose. Šį individualumą suprasti iš standartinio ženklų rinkinio gana sunku ir reikia daug papildomos informacijos, norint žinoti tikrą pilną vaizdą. Tačiau olotologija nesiekia 100 proc. išaiškinimo, bet siekia sukurti kiekvienam teksto elementui individualizuotą struktūrą, iš sątvarologinio standartinio karkaso perspektyvos. Kiekviena mintis, kiekvienas jausmas, kiekvienas pojūtis, kiekvienas atsiminimas yra individualūs, tačiau ką tas individualumas iš tikro reiškia pilnai suvokia tik pats žmogus, o iš išorinės perspektyvos tik žinoma, kad tarp sątvaro ir sątvaro lygybės ženklą dėti neįmanoma ir visi žmonės yra skirtingi. Sulyginami standartizacija, šablonizacija ir universalizacija, kuri naudinga, tačiau sukuria neteisingą tikrovės vaizdą, užgožia realybę. Olotologija gali padėti šiek tiek šį klausimą ištaisyti, tačiau pilnai problema neišsprendžiama, nes visi esame uždaryti savo sąmonės kalėjime ir nėra jokios viršsąmonės, kuri galėtų aprėpti viską idealiu aprėpimu.

Olotologija baziniu pavidualu įsideda į perspektyvų trikampį aš-tu-jis/ji, kuriame informacijos prasme „aš" turi 100 proc. supratimą, „tu" - 20-30 proc. ir jis/ji - 20-30 proc. Tai reiškia, kad rašant sau apie save - olotų supratimas maksimalus, skaitant kitus iš „tu" arba „jis/ji" perspektyvos, gana mažas ir didėja tik turint artimus socialinius kontaktus. Nepažįstamų žmonių - 0 proc. ir tik abstrakčius universalizatus, gerai pažįstamų - iki 65 proc. Olotologijos perspektyva yra išorinė, ne savęs analizė, ir jos tikslas padėti suprasti, procentą padidinti bent iki 80 proc. lygio. Tam yra įvairūs metodai, pradedant biografijos tyrinėjimu, sątvarologija ir baigiant tekstologija. Suprasti ką idėja reiškia kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu, nes primetant savo įsivaizdavimą, iškreipiama realybė, matoma ir mąstoma netiesa. Skirtumai gali turėti įvairią formą - civilizaciniai, istoriniai, tautiniai, socialiniai psichologiniai, biografiniai ir t.t.

Savo psichožvagybos ir mintiregos sistemose naudoju principą, kad gana didelis žmogaus tikrovės procentas yra universalus ir atspėjamas, todėl olotologija gali turėti objektyvią, praktiškai pritaikomą struktūrą. Šį metodą vadinu galimybių žemėlapių metodu, kur yra galimybių rinkinys ir konkreti galimybė, kuri vadinama faktų surenkama trajektorija. Tas žemėlapis yra planetos paviršius kūnui ir kognityvinis žemėlapis protui, nagrinėjami sątvarologijoje, burinėje koordinačių sistemoje. Visi savo gyvenimuose judame ant šių paviršių surinkinėdami trajektorijas ir kaupdami jas savo kaupiamojoje sąmonėje. Sukauptų trajektorijų fragmentukai ir yra olotai, įdedami į lingvoformines projekcijas. Žinoma, žmogus konstruoti gali įvairiai, ir skirtingi tekstai turi skirtingus dirbtinumo laipsnius, kurių konkretus vertinimas priklauso nuo olotologinio tyrimo.

Mane ypač domina filosofinė olotologija, susijusi su gnostinių implantų struktūromis, psyopiniais konstruktais, invazijomis į psichines struktūras ir pan. Tai įdomios ir sudėtingos temos, kurias galima bus paanalizuoti ateityje arba tai galės padaryti kiti, jeigu norės bendradarbiauti su filognozų asociacija. Kiekvienas tekstas kuriamas iš tikros patirties arba išgalvojamas, jungiant priekinės sąmonės faktologiją su galinės sąmonės fantazijomis ir galimybių struktūromis. Šiame kontekste įdomi olotologijos tema yra tikrų ir netikrų elementų tekste atskyrimas, toks kokį galima padaryti, pavyzdžiui, analizuojant evangelijas. Tokioje analizėje, praėjus ilgam laikui po teksto parašymo, kuris laikomas tikrų įvykių atpasakojimu, galima įvertinti ar tekstas tikra istorija, kiek iš galvotų elementų, ir ką gauname iš teksto išėmę fantazijas. Tai nesunku padaryti turint tikro pasaulio galimybių supratimą, turint vietos, istorinių, socialinių, kultūrinių ir kitų žinių. Čia taip pat iškyla nemažai klausimų, nes tyrinėtojo horizontas irgi gali būti nepakankamas, dėl ko tikras įvykis padaromas netikru, nes vertintojas pats per mažai žinantis. Vadinasi, darant teksto analizę, privaloma įvertinti ir savo lygį universalioje informacinių plotų procentų skalėje.

Olotologijos pritaikymas - įvairus, nuo meno kūrinių analizės, iki žmogaus „psichologinio" tyrimo pagal jo įsipriekinančias lingvoformines ir psichoformines projekcijas. Ji susijusi su psichožvalgyba bei mintirega ir yra svarbi filognozinės sątvarologijas šaka.

klajunas

Libertarinė sątvarologija

Ilgą laiką gyvenime save laikiau libertaru, todėl laisvės tema man nesvetima, kurią pats laikas įtraukti į filognozijos problemų lauką. Laisvės sugebėjimas tiesiogiai kyla iš žmogaus sampratos, aprašytos ankstesniuose tomuose, todėl šis klausimas yra centrinis sątvarologijoje. Yra galimybė bandyti laisvę tyrinėti ir hipostratiniu lygmeniu, tačiau čia jau aukštesnė pakopa, iki kurios norint pakilti reikia nusipelnyti. Laisvė vargu ar gali būti tik žmogaus savybė, nesusijusi su pačia didžiąja tikrove, tačiau tą ryšį, kadangi jis nematomas ir sunkiai apčiuopiamas, sunku užfiksuoti. Bet ji akivaizdžiai susijusi su galine pirmapradžio spektro dalimi, kuriame įkūnijamos žmogaus sąmoningumo ir laisvės galios.

Pirmąjame tome tikrovėje išskyriau du pradus: eiolinį ir rėizolinį. Tiems, kas neatsimena kaip šie labai svarbūs filognozijoje terminai apibrėžiami primenu, kad eiolas yra nebūtinasis, kūrybinis pradas, o rėizolas būtinasis, determinizmo valdomas pradas, sudarantis tikrovėje skeletinę būtinąją tvarką. Šiuos pradus laikau esančius realia metafizine realybe, kurios atspindys įsikūnija žmoguje į priekinę ir galinę sątvaro dalį, susijungus jame pirmapradėms visatos tikrovėms. Vadinasi, susiejus laisvę su eioliniu pradu, ji įgyja žmogiškąją ir metafizinę dimensiją, kurios sudaro fundamentalaus laisvės klausimo doktrinos struktūrinį pamatą.

Šiame skyrelyje supažindinu su žmogiškąja laisvės dimensija, įeinančia į sątvarologijos sudėti, o metafizinė laisvė - ateities tema. Sątvarologijoje laisvė susijusi su plotinio sumavimo principu, kuriame yra veiksmo galimybių perteklius, leidžiantis žmogui įgyti laisvą valią, gebančią protingai rinktis. Tokio rinkimosi aukščiausia forma yra strateginė projekcija, varžybose dėl išlikimo ir susijęs atvejis yra kūrybinis gebėjimas, papildantis strateginį. Visos strategijos ir kūrybiniai aktai arba atveria veiksmo areną, arba ją sukuria tam, kad galėtų įdėti į ją savo judėjimą bei trajektoriją. Plotinis sumavimas, kaip buvo aprašyta, ateina iš pirmapradžio kūno substancijos, turinčios eterinę arba bozoninę prigimtį, kuris susikonglomeruoja į rodančiąją substanciją, susitelkiančią į laisvės erdvę, kurioje kuriami trajektorijas tikslinantys ir apibrėžiantys psichovektoriai, pereinantis į pirmapradę priekinę, judančiąją dalį.

Tokia schema rodo gana paprastą, laisvės sampratai privalomą principą, kurio esmė yra tinkamai balansuoti tarp būtinosios ir nebūtinosios struktūros sątvaro padalinime, nes tik tokioje būsenoje įmanoma išvengti žmogui pražūtingo nuslydimo į kraštutinumus. Vienas jų yra gamtinio žmogaus instinktyvusis determinizmas, iš kurio žmogus evoliucijos eigoje yra išsivadavęs, o kitas - nelaisvė, kuri propaguojama neatitinkančios žmogaus prigimties vergovinės santvarkos. Priešingas kraštutinumas yra ribų ir saiko neturinti laisvę, kuri užgrobia visą būtinąją tvarką ir perdaro ją per savo galinės struktūros logiką. Tai absoliučios kūrybos siautėjimas, nepripažįstantis jokios natūralios tvarkos ir norintis ją pakeisti pilnai dirbtiniu pasauliu. Tai prasideda nuo pirmo technologinio išradimo ir baigiasi tuo, kad technologijas pradedama įterpinėti į pirmapradį žmogaus ir tikrovės kūną tol, kol jame nelieka natūralios dalies.

Ta pati problema ir silpnosiose, idėjinėse kūrybos formose. Galima užsiimti istorija, tikrovės dokumentika, realybės būtinųjų, prigimtinių struktūrų atspindėjimu, aprašymu, o galima kūryboje pavirsti haliucinacijų gaminimo mašina, kuri kuria realybės principus pažeidžiančias ideologijas ir psyopines technologijas. Tad ir čia matome arba kraštutinumus, kuriuose kūryba merdėja arba siautėja kaip taifūnas, arba pusiausvyrą būseną, kai šios žmogaus sątvaro priešingos spektro dalys bendradarbiauja gražiu bendradarbiavimu, nepažeisdamos viena kitos teisių ir autonomijos.

Iš to, kas pasakyta matosi, kad laisvė yra žmogaus prigimtyje, todėl visiškai teisėta reikalauti žmogaus prigimtį atitinkančios santvarkos. Šis klausimas istorijos eigoje buvo sprendžiamas įvairiai, suprantant arba nesuprantant kas yra žmogus, įdedant į jį ideologiją atitinkančią arba neatitinkančią jo tikrą sandarą ir šioje kovoje tarp tiesos ir melo žmoguje priklausė civilizacijų istorijos trajektorija ant planetos paviršiaus. Imant žmonijos organizavimo struktūrą, joje taip pat randami minėtieji du poliai - laisvės ir būtinybės, nes elitas per visą istoriją buvo eiolinis pradas planetoje, o liaudis - rėizolinis. Socialine ir psichologine inžinerija užsiima valdžia per santvarkos steigimą, o liaudis yra formuojama medžiaga, turinti paklusti. Tačiau, kaip sakiau, formuoti galima teisingai ir neteisingai. Tie formuotojai, kurie išima laisvės galimybę iš žmogaus gyvenimo sukuria žmonijai vargo ir kančių pasaulį, verčia ją suktis pragaro gyvybės cikluose ir žudo gyvybinį procesą. Tie formuotojai, kurie sugeba suvokti žmogaus prigimti ir sukurti jai geriausias sąlygas augimui, yra gerovės civilizacijos steigėjai, kurie sugeba planetoje sukurti kylančią gyvenimo liniją, kalbant Nietzsches terminais. Filognozijos užduotis pasiūlyti maksimaliai tikslų žmogaus supratimą, kad remiantis juo būtų galima koreguoti santvarkos defektus, gerinti žmonių padėtį bendruomenėse.

Eiolas planetoje turi savotišką eiolosferą, kurioje matomos visos planetoje įmanomos judėjimo trajektorijos. Didžiausią mastą aptarnaujantis elitas dirba šioje eiolosferoje tyrinėdamas įvairias civilizacijų judėjimo galimybes ir priima už visus kitus žmones, nematančius viso vaizdo ir visos perspektyvos, sprendimus. Yra eiolosferoje dimensijos, kurios sukuria planetoje didžiausią klestėjimą, proveržį žmonių protuose, o yra tokie judėjimo keliai, kurie veda žmoniją į chaosą ir visišką išnykimą. Todėl matome, kad yra du kraštutiniai variantai, vienas kurių yra žlugimas ir išnykimas, o kitas - civilizacijos suklestėjimas ir apogėjus. Filognozijos užduotis formuoti psichovektorius ta kryptimi, kurioje žmonija išvengia klystkelių, spastų, seklumų, pelkių, povandeninių uolų ir pasiekia savo maksimalų išsivystymo tašką, apie kurį svajojo daug vizionierių, vadintų utopistais, bet niekam nepavykdavo sukurti tinkamos struktūros šio principo pagrindimui. Tokią struktūrą siūlo filognozija.

Kaip rodo mano atskleista mintis, aukščiausio lygio civilizacija neįmanoma be laisvės, tačiau ši laisvė turi būti atitinkanti žmogaus prigimtį, suprantanti, kad yra didelė neliečiama teritorija, kuri turi būti saugoma todėl, kad į ją įsibrovus gresią žmonijos žlugimas. Pavadinau ją būtinąją struktūra, būtinybės pradu, kuri yra nekintama ir nekeistina žmogaus prigimtis, turinti būti neliečiama žmogaus sukurtomis technologijomis. Žmogus laisvas kurti, formuoti dirbtinę realybę tam, kad būtų palengvintas jo gyvenimas, tačiau šiuo metu matome akivaizdų ribos peržengimą, apie kurį kalba Šliogeris savo veikaluose, rodantis nesupratimą prie ko veda pagrindinio pusiausvyros įstatymo nesilaikymas. Viena tokio peržengimo sričių yra psichotronika, daranti intervencijas į psichinį substratą ir žudanti žmones, kurioje nedelsiant privalomas reguliavimas, didelių apribojimų įvedimas tam, kad nebūtų kankinami žmonės.

Filosofine ir politine kūryba užsiimantys mąstytojai turi suprasti, kad jie savo protais dirba eiolosferoje, formuojančioje žmonijos ateitį, ir kad čia veikti turi teisę tik tie, kas gerai išmano šią sritį ir turi sugebėjimą matyti planetoje globalinę perspektyvą, bei pasekmes priėmus vieną ar kitą politinį sprendimą. Ateityje, galbūt, pateiksiu teorinį jos modelį, kuris yra visų elito analitikų darbo įrankis, tačiau jis skirtas tik tiems, kas stovi pakankamame lygyje herarchijoje, o kitiems skirtas tik orientavimuisi, kaip formuojamos civilizacijos judėjimo kryptys. Mano tikslas, padaryti viską, kad civilizacija nebūtų belaisvė, ypač įvedant dirbtinį intelektą ir psichotroninę vergovę, tad mano veikla yra katalizatorius, bent jau Lietuvoje, judėjimui šia kryptimi. Visos liberalios politinės jėgos turi gauti teisingą laisvės doktriną, kuri bus kuriama filognozijos rėmuose ir įeis į „Filognozijos pradmenų" teorijų arsenalą. Laisvė nėra kažkas nesuprantama, neapibrėžta, baisaus ar bjauraus, tai tik didesnis plotas žmogaus kūnui ir minčiai, suteikiant žmogui pasitikėjimo kreditą, kurį jis gražina išlaisvintu kūrybiniu potencialu. Tai nauda visiems - tiek patiems žmonėms, tiek juos organizuojančiam elitui.

Aukštyn