Gyvybės magija

[klajunas]

Kadangi mano projektas švietėjiškas, visos mano knygos nemokamos, todėl kadangi daugeliui tradiciškai artėja dovanų metas, kam reikia intelektualios dovanos, galiu apsiūlyti savo knygas, kurias galima parsisiųsti mano tinklaraščio knygyne. https://filognozija.com/knygynas/

Knygų sąrašas toks:
1) D. Mockus. Naujo metodo principai. Filognozijos pradmenys. 1tomas. 2019
2) D. Mockus. Amūrinė vizija. Filognozijos pradmenys. 2tomas. 2019
3) D. Mockus. Vaivorykščių vasara. Filognozijos pradmenys. 3tomas. 2020
4) D. Mockus. Juodasis drakonas. Filognozijos pradmenys. 4tomas. 2020
5) D. Mockus. Gyvybės magija. Filognozijos pradmenys. 5tomas. 2021
6) D. Mockus. Mintiregos metodai. 2019
7) D. Mockus. Tikrovė, protas ir laisvė. 2020
8:) D. Mockus. Sievos teorija. 2020

Žinojimo lygis Lim 2(7M, globalinis, 1x, psi)

[klajunas]

Pažanga ir apokalipsė moralėje

Atstumas tarp riboto žmogaus ir begalinio žmogaus toks didelis, kad siekia visos visatos mastelius. Tikras, natūralus žmogus turi savo prigimtinį arealą, kuris vadinamas planeta, visa kita teritorija nėra natūrali, tinkama gyvybei, ir norint ją užkariauti, gyvybę privaloma modifikuoti. Tad imant Lim ir Inf variantą žmoguje, Inf = visata - Žemė, o Lim = Žemė - visata. Tai reiškia, kad žmogus į begalybės kelią stoja tada, kai pradeda kurti kosminę civilizaciją, kuri gali plėstis iki begalybės, jeigu tai leidžia tikrovės simetrijos ir jų variantai. Turi to žmogus siekti ar ne - atskiras klausimas, nes žmogaus kūnas ir psichika nepritaikyta būti visatiniu žmogumi, todėl norint pasiekti šį tikslą, reikia visą save perdaryti, sukuriant naują, technologinę rasę. Pradinis civilizacijos išsidėstymas greičiausiai bus pagal artimąją kosminę, saulės sistemos logiką, kurioje bus gyvybės zonos, pagal kurią kursis organizmo modifikacija ir naujos žmonių technologinės rasės:

1 kategorija - Žemė

2 kategorija - Marsas

3 kategorija - mėnuliai

4 kosminės pilys

5 kosminis transportas

Akivaizdu, kad gyvenimo kokybė mažėja į apačią nuo 1 kategorijos iki 5, ir gyvenimas 1 kategorijos zonoje - gali tapti privilegija. Žmonija tokiu būdu pasidalins į gyventojus, kurie gyvena pilnai dirbtinėje aplinkoje, ir tuos, kurie gyvens ant natūralaus kosminio kūno. Tobulėjant technologijoms, greičiausiai madingiau pasidarys tapti pilnai kosminiu, o dangaus kūnus naudoti tik kaip išteklių šaltinį, tačiau tai priklauso nuo kosminio transporto technologijų lygio. Visai tikėtina, kad tūkstančio metų bėgyje, saulės sistemos administracinis centras bus ne ant Žemė paviršiaus, bet kosminėje pilyje, kuri bus kosminės civilizacijos valdovų rezidencija. Tai tikėtina todėl, kad tokia pilis turės technologinių / strateginių pranašumų, dėl įvairių kosminių kūnų savybių, viena iš kurių yra stipri gravitacija.

Kita vertus, kuo didesnis kosminis mastas, tuo didesnis turi būti tikrovės pažinimas visose pagrindinėse kategorijose, kurios skirstomos į pagrindines kryptis pagal filognozijos modelį, kuriame 1000 dalių maksimalaus informacinio ploto išsidėsto taip:



„Filognozijos pradmenys" yra 1000 metų projektas, kuris dalinasi į 1000 informacinių dalių, paskirstytų pagal pagrindines tikrovės pažinimo kryptis. Technologijų augimas prasideda nuo proto, pereina prie sumatoriaus atveriamo juslinio pasaulio ir galiausiai pereina prie hipostratų. 1000 dalių paskirstomos į tokius skyrius:

1) 0,5 - proto teorija,

2) 0,5 - juslinio pasaulio fenomenologinė teorija,

3) 300 - energetinės gaublės teorija,

4) 300 - kuriančiosios / gyvybės gaublės teorija,

5) 300 - informacinės gaublės teorija,

6) 99 - visas kryptis sujungianti teorija.

Jeigu tūkstantis dalių informacinio ploto = visata, tai turint tokį lygį turėtų būti įmanomos visatinio lygio technologijos ir žmogus Inf kategorijos. Įvertinus ką šiuo metu turime, matosi, kad yra sumatoriaus 1 dalis, 10 dalių energetinės gaublės, 2 dalys gyvybės gaublės, ir 1 dalis informacinės gaublės. Šeštos kategorijos nėra nieko, nes kaip viskas pirmapradžiame kūne susijungia į vieną visumą - nėra jokio supratimo. Viską sudėję turėsime apie 15/1000. Akivaizdu, kad norint tapti kosmine rūšimi, tokio lygio nepakanka ir natūralus žmogus be tinkamų modifikacijų kosmose neišgyvena. Šiuolaikiniai antitranshumanistiniai judėjimai remiasi religiniu arba filosofiniu argumentavimu, pasisakydami ir protesduodami prieš technoteologiją, tačiau nesuklysiu pasakęs, kad netinkamų natūraliai gyvybei erdvių užkariavimas, anapus Žemės paviršiaus yra istorinė neišvengiamybė. Transhumanizmas atrodo baugi perspektyva, dėl daugelio pavojų, kuriuos kelia technologijos. Tie pavojai atsiranda todėl, kad technologijos yra žmogaus intelekto ir psichologijos valdžioje, o psichologija neturi įgimtų sugebėjimų laikytis geometrinių pausiauvyrų ir simetrijų, kurios privalomos norint būti funkcionalia tikrovės dalimi. Tad, padarius savo ribotu protu neteisingą pasirinkimą, nukenčia gyvybinio proceso organizavimo kokybė, kuri atsiduria beprotiškos valios nelaisvėje. Dėl šios priežasties, tokį sugebėjimą turintys mąstytojai, turi tokioms perspektyvoms užkirsti kelią.

Dėl šios priežasties, technologinį hipostratų perdarinėjimą tiek žmoguje, tiek tikrovėje turėsime griežtai reguliuoti ir technologizavimo mastas priklausys nuo zonos kategorijos, kurioje jos bus naudojamos. Ten kur nėra gyvybės - bus leidžiamas didelis hipostratų technologizavimas, ten kur yra gyvybė - ribotas. Tai reiškia, kad Žemė bus apsaugota maksimaliai, saugant biosferą, propaguojant ekosofiją, o kosmosas - pilnai technologizuojamas. Atitinkamai atsiras technologinės žmonių rasės, kurios bus prisitaikiusios gyventi skirtingose aplinkose. Mano įsitikinimu, pavyks sukurti sistemą, kurioje kiborgizacija nebus prievartinė, ir žmonės zoną, kurioje norės veikti, galės rinktis laisvanoriškai. Antrame tome rašiau, kad Žemėje bus leidžiama gyventi visiems, kas norės iki 30 metų, o po to bus galima rinktis kontraktą kosminėse zonose, kur žmogus turės turėti tam reikalingas modifikacijas. Tai susiję su keliais dalykais: fizinio ir psichinio kokono sukūrimu, kuriam reikės energetinės ir informacinės gaublės gilaus įvaldymo ir kosminiam transportui reikalingo dinaminio elemento, turinčio pakankamą greitį, ir naudojantį hipostratines bozonines simetrijas, vietoj kieto-skysto-dujinio kuro.

Ankstesnės planetos civilizacijos vystėsi išimtinai viršutinėje filognozijos dalyje, kur yra 0,5 + 0,5 sumatoriaus psichologinės realybės, kur kalbos pagrindu sukurtos mitologijos buvo naudojamos žmonių organizavimui ir gyvenimo būdo suformavimui prote. Tokiam gyvenimo stiliui, kol susiformavo proto pradmenys, buvo išeikvota šimtai tūkstančių metų, ir tik paskutinių šimtmečių naujausi proveržiai atvėrė kitas galimybės - iš gyvūninio žmogaus pereiti prie išsivysčiusio žmogaus rango. Kokonai kuriami paveiksle parodyta kryptimi, nuo priekinės spektro dalie, prie galinės, todėl tiek žmogaus kūnas, tiek siela atsiduria materijos valdžioje, kuri yra žemo rango tikrovėje ir primeta bei apriboja vidinio pasaulio galimybes. Jeigu šie kokonai programuojami netinkamai, neteisingai, naudojant grubius metodus, vietoj to, kad žmogaus sąmonės kokybė ir rangas kiltų, jis smunka. Todėl šioje kryptyje reikalingas pirmapradžio kūno subtiliųjų substancijų supratimas, kad jos nebūtų žalojamos uždedant netinkamas simetrijas, kenkiančias žmogaus prigimtiniams sugebėjimams.

Trečia tūkstančio dalių kategorija reikalinga kūno mechaninių savybių išplėtimui, jėgos padidinimui, sustiprinimui; ketvirta kategorija reikalinga gyvybės ir mirties klausimo išsprendimui, gyvenimo trukmės prailginimui, kuri privaloma didelio masto erdvėse; penkta kategorija reikalinga proto padidinimui, psichologiniam sustiprinimui, emocijų išėmimui, technologijų suliejimui su sąmone ir pan; pirma kategorija 0,5 proto išplėtimui iki 0,5+; antra kategorija - 0,5 sensoriumo pavertimui į 0,5+ ekstrasensoriką, kuri kuo gilesnė, tuo galingesnė, ir ekranų išnaudojimui virtualizacijai. Be abejo, taip lendant į žmogaus ir tikrovės gelmę, sumažėja jų vertė, jos paverčiamos savavališkų manipuliacijų objektu, kurios neatitinka tikrovės norų ir sukelia neišvengiamą konfliktą. Filognozijoje svarbiausia dalis yra visų krypčių susijungimas į pirmapradį hipostratinį kūną, kurio informacinių dalių segmentas sudaro 99 ir yra tikras žmogaus branduolys, kuris turi savo ribas tiek erdvėje, tiek laike, todėl beprotiškas jo darkymas, ypač kariniuose projektuose jau šiuo metu yra didelė problema, nes turime „bioninius" karius, kurių modifikacijos pritaikytos kariuomenei, karui, o ne civilizacijos plėtrai. Tai reiškia, kad ekspansija nukreipta ne į išorę, bet į save, ir technologinė pažanga naudojama ne kosmoso užkariavimui, bet žmonijos valgymui, įvedant ją į vergovinę būklę.

1 kategorijos gyvybės zonoje, pilnas kiborgizavimas yra absurdas, ir kadangi šiuo metu kosminė pramonė neegzistuoja, tai tokios modifikacijos neturi pritaikymo. Jas galima turėti projektuose, bet biorobotais versti žmones, kurie nėra kosminių projektų dalyviai - nepriimtina. Viename iš skyrelių paaiškinau, kad yra kognityvinės žmonių rasės pagal jų laksatinio ekrano teorinį modelį, bet prie grynai psichologinio principo prisideda ir technologinės rasės, naudojant seną antropologinį terminą, į kurias neišvengiamai išsiskaidys visa žmonija. Tikimės, kad tai vyks racionaliai ir sklandžiai, neprarandant moralinių orientyrų. Galios pusiausvyros bus išbalansuotos, bet jeigu į viršų pirmi iškops turintys teisingą modelį, „apokalipsės" moralėje bus galima išvengti.

[klajunas]

Kitais metais, kaip ir buvo numatyta, pasirodys "Filognozijos pradmenų" 5 tomas, kuris vadinasi "Gyvybės magija". Didelė dalis skyrelių paviešinta forume, todėl skaitytojams nesunku susidaryti vaizdą apie ką ši knyga. Forume viskas nebus viešinama, kad būtų noras turėti knygą, kuri bus popierinė ir skaitmeninė. mano projektas nekomercinis, tačiau norintys paremti, gali įsigyti knygą, iš el. parduotuvės (kai pasirodys). Pagrindinis knygynas yra lulu.com

Knygos, kurią sudarys virš 200 psl. viršelis atrodo taip:

[klajunas]

Titanizmo tragedija ir komedija Nietzsches filosofijoje

Pirma knyga, kurioje F. Nietzsche išdėstė gyvenimo sampratą, yra „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (1872). Kadangi ji yra artima mūsų nagrinėjamai temai, turime suprasti, kas slypi už neaiškių ir miglotų Nietzsches simbolių, ką jis mato ir mąsto su savo protinėmis bei meninėmis abstrakcijomis. Knygoje simboline forma, panašia į naudojamą filognozijoje, bandoma apmąstyti tikrovės, gyvenimo ir meno sąryšį, kuriame visos šios, atrodytų, atskiros sritys susilieja į vieną visumą, viena kitą persmelkdamos ir papildydamos. Nesunku suprasti, kaip visa tai dera, prisiminus sievos teoriją, kurioje paaiškinama, kaip šis psichologinis substratas, vadinamas žmogaus egzistencija, gali tapti dirbtinės tikrovės vieta, kurioje iš psichinės substancijos, įsišaknijusios į tikrovę, gimsta kūrinys. Kitais žodžiais tariant, tikrovė ir menas, Nietzsches manymu yra neišskaidomas vienis, kuriame žmogus atveria transcendentinę ir imanentinę būtį, savo kūryboje teigdamas gyvenimą ir tiesą.

Kaip Nietzsche supranta kūrybą ir meną, sąsajoje su gyvenimu, jo fundamento interpretacija, pabandysime parodyti, sujungdami filosofo modelį, susidedantį iš dviejų pradų - dioniziškojo ir apoloniškojo, nesunkiai susiejamų su A. Šliogerio klepsidros struktūra, apie kurią jau nemažai šnekėta kitose knygose, su filognozijoje atskleista sievos teorija. Pirmiausiai turime prisiminti tuos aštuonis dėmenis, iš kurių susideda sievos konstruktas, perinterpretuoti juos pagal madrigalo modelį ir atrasti kaip juose įsikomponuoja dionisiškasis ir apoloniškasis sumatoriaus pradas. Tam reikia padalinti sątvarą į dvi dalis, priekinę ir galinę ir pamėginti šiose dvejose vietose surasti tas realybes, apie kurias kalbėjo Nietzsche, rašydamas apie senovės graikų kūrybą, jos ryšį su vitaline graikų tautos energija. Nesunku suprasti, kad šie pradai sievoje reiškiasi tiek priekinėje, tiek galinėje sąmonėje, kur sensorinis garsų pasaulis yra Dioniso I teritorija, o vaizdų pasaulis - Apolono I. Garsai ir vaizdai yra tikras psichinis substratas, kurį panaudojant sąmonėje kuriamas arba dionisiškasis, arba apoloniškasis kūrinys. Kadangi galinė sąmonė yra priekinės sąmonės atspindys, susijęs su pačia žmogiškumo esme, kuris yra žmogiškos egzistencijos centras, joje turime tuos pačius du pradus, kaip kūrybos pagrindinį šaltinį: Dionisas II yra jausminės būsenos, į vieną suliejančios proto procesą, vitališkumą, asmenybę ir emocijų šuorus, tokių kaip ekstazė, įkvėpimas, svaigulys ir pan.; ir Apolonas II, sensorinio vaizdo kopija, vadinama vaizduote ir fantazija, susijusią su ekstensyviąja, išorine, vaizdine sątvaro dalimi.

Kadangi žmogaus centras yra jo egzistencija, koncentruota žmogaus galvos srityje, joje turima trečiosios akies konstrukcija, kurios paskirtis yra vienu metu ir regėti, ir kurti. Žmogus šioje vietoje regi pasaulio esmę, prigimtį, tiesą, ir kūrybinių galių pertekliuje perteikia visa tai meninėmis formomis. Pasak Nietzsches, graikai šioje vietoje turėjo labai savitą Dionisas II ir Apolonas II kompleksą, kuris buvo perteiktas kūryboje meninėmis formomis ir mums išliko kaip senoji graikų kultūra. Dionisas II yra vidinė muzika, minčių melodijos, kūrybinio įkvėpimo antplūdžiai, svaigulys naikinant ir kuriant. Tai vidinė energija, kuri, pasak filosofo, yra tautos sveikatos atspindys, kuriame žodis-vaizdas susilieja su muzika, šitaip gaunant dainuojamąjį lyrinį ditirambą, kuris buvo graikiškos tragedijos pirmtakas, arba pirma forma, kurioje graikai išreiškė savo giliąją egzistencinę tiesą. Šios meno formos vėliau buvo perkeltos į graikišką teatrą, kuris buvo giliosios, graikiškos gyvenimo bei egzistencijos supratimo esmės ir tiesos liudijimas. Kadangi Nietzsche buvo klasikinės filologijos profesorius, jo kelias į filosofiją ėjo per senąją graikų kultūrą, kuri padarė labai didelę įtaką jo filosofijai.

Kas ta tikrovės ir gyvenimo esmė, kurią atskleidė senovės graikai ir į savo filosofiją integravo Nietzsche? Ką reiškia „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios"? Tragedija, akivaizdu yra žmogaus gyvenimas, jo egzistencija, kurios esmė yra ta, kad žmogus silpnas, ribotas prieš galimybių begalybę: jo protas ir sąmonė silpni, skendintys tamsoje, aklume ir netiesoje; laisvė ribota, nesugebanti aprėpti begalinės erdvės; egzistencija trapi ir laikina, trumpaamžė; galia minimali, jeigu ir atnešanti pergalę kovoje su kitais ir tikrove, tai tik laikiną ir neužtikrintą. Galiausiai viskas, visos titaniškos pastangos, nubraukiamos mirties, kuri visas pergales paverčia į nieką, nužudo žmogaus begalybės ir amžinybės troškimą. Taip suprantamas gyvenimas vaizduojamas kaip tragiškoji egzistencija, kurią graikai jaučia labai aiškiai ir perteikia šią pajautą, pasak Nietzsches, savo kūryboje. Belieka šioje vietoje suprasti, kas yra muzikos dvasia ir kodėl tragiškoji gyvenimo samprata gimsta iš jos. Tai suprasime kūrybą perskyrę į du tipus: tikrovėje vykstančią kūrybą, kuri kyla iš kuriančiojo prado ir sukuria gyvybę; ir žmogaus kūrybą, kurios struktūra sievoje pateikiama kaip turinti panašų principą į tikrovėje vykstantį procesą. Muzika yra Dionisas II pirmiausia žmoguje, kuris yra ta pajėga, veikianti kaip dioniziškojo meno šaltinis; prie šio prisideda Apolonas II, kuris suteikia veiksmo erdvę, areną, kurioje vyksta tikrovės atskleidimo procesas. Todėl galima tarti, kad dioniziškasis pradas yra veikiantis, išreiškiamas veiksmažodžiu, o apoloniškasis - daiktavardžiu išreiškiama statiška, tikrovės dalis, kuri yra būties pagrindinis komponentas. Iš žmogaus šie dėmenys perkeliami į kuriantįjį pradą, kuri yra veiksmo ir substancijos mišinys.

Nietzsches teorijoje veikliosios substancijos esmę galima išreikšti formule „valia viešpatauti", kuri tikrovėje sukuria nuolatinės kovos, karo būseną, kuriame paskendusi visa žmogiškoji ir nežmogiškoji realybė. Šioje kovoje ir pasireiškia žmogaus stiprybės ir silpnybės, didybė ir menkystė, išaiškinant kas yra nugalėtojas, o kas pralaimėtojas. Šis pasaulio principas buvo graiko gyvenimo realybė, kovojant dėl išlikimo su gretimomis tautomis ir tarpusavyje, kurios gyvenimą darė trumpą ir varganą. Kaip ši būklė pakeliama priklauso nuo to ar tautos dvasia ir kūnas yra stiprūs ar silpni, ar sugeba pakelti sunkią egzistencijos naštą. Nietzschę graikai kaip tik tuo ir žavėjo, kad jie ne tik atlaikė likimo skirtus išbandymus, ne tik sugebėjo išlikti, bet ir sukūrė aukšto lygio kultūrą, kurioje išryškėjo graikų dvasios unikalumas ir genialumas. Tačiau pagrindinis klausimas, pagrindinis mūšis su tikrovės begalybe atskiram individui neišsprendžiama užduotis, kurioje žmogus pralaimi, tapdamas tragišku herojumi. Tai suteikia išminties, savo ribų supratimą, atsakymą į klausimą, koks gyvenimo principas žmogui geriausias. Žinoma, atsakymų yra ne vienas - kai kam skirtas titanų kelias, kai kam paprastų mirtingųjų - toks, kokį skyrė likimas. Šie dalykai gerai matomi įvairiuose išlikusiuose kūriniuose, kurie iš dalies perėjo į filosofinį senovės graikų paveldą. Taigi muzikos dvasia yra veiksmas, judėjimas, kova, kuri kunkuliuoja tikrovės gelmėse, sukurianti konflikto būseną, kuri yra bet kokios tragedijos prielaida. Pagrindinis tragiškasis konfliktas yra žmogaus norų ir ambicijų nesuderinamumas su galimybėmis, su tuo faktu, kad tikrovė nepavaldi žmogaus norams ir šis turi tik ribotas galimybes priversti ją sau paklusti. Peržengus saiko ribas, gresia žiauri bausmė, nes nerašytas tikrovės įstatymas privalomas visiems. Tokia graikų išmintis, kurią Nietzsche perdirbo, perinterpretavo ir sukūrė savo originalų požiūrį į tikrovė, per graikų kultūros perspektyvą.

Vėlesniuose savo veikaluose, F. Nietzsche tai aprašė dar įtaigiau, bet jau pridėdamas savo interpretaciją, kurioje užmiršta ir išduota graikų išmintis ir pasirinktas titanizmo kelias, kuriame žmogus pakeliamas į viršžmogio rangą, metančio iššūkį tikrovei, kurią bando nugalėti savo intelektu, sukurdamas naujo tipo civilizaciją, paskelbusią, kad „dievas mirė" ir žmogus pagaliau šventė pergalę. Tai, be abejo, tik pirma pergalė, po kurios turi eiti laipsniškas žmogaus Lim 0 (protas, laisvė, egzistencija, galia) perėjimas į žmogų Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Kovoje tikrovė vs egzistencija, žmogus sugeba nužudyti tikrovę ir kuria savo naują pasaulį, kuris yra nugalėtojo naujos, begalinės galios projekcija, atitinkanti beprotišką homo sapiens fantaziją, kad į realybės fundamentą galima padėti beždžionę.

[klajunas]

Naujoji ontologija

Tikrovės pažinime, kuris yra drakono akies psichinis pagrindas, randami du poliai, kurie išreiškiami kaip kontinuumai Lim 1 (1, 1, 1, 1) ir Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Šliogerio žodžiais tariant, tai yra esmas ir niekis, daiktiškumas ir veiksmas, apibrėžtumas ir neapibrėžtumas. Šios dvi formulės jau žinomos ir išreiškia Lim 1 - atskleistą informacinį plotą pažinime, kuris šiuo atveju prilygsta 1, arba yra femomenologinė informacija bei Inf ∞, kur atskleista informacija yra begalybė, turinti 100 proc. tikrovės. Kitos dalys yra (protas, egzistencija, laisvė, galia), kurios gali būti daiktiškosios arba veiksmiškosios. Šliogeris šiose vietose ieškojo saiko, ribos, apibrėžtumo, aiškumo, todėl turėjo remtis fenomenologija, o Nietzsche - savęs ir kito įveikimo, ribų nepaisymo, begalybės. Rėizolas yra žemiausia būties forma kuri neturi egzistencijos, ir yra daiktiškoji būtis, neapdovanota laisve, o eiolas yra aukščiausio mastelio egzistencija, kuri prieinama atskleidus visas tikrovės paslaptis.

Šliogerio filosofija yra į rėmus įsistačiusios egzistencijos propagavimas, kurioje visi formulės dėmenys yra apibrėžti, neperženginėjamos saiko ribos, nenaikinama. Jis visą dėmesio centrą perkėlė į priekinę sąmonę, kurios fenomenologija sątvarui rodo daiktiškąjį kietumą, neperžengiamumą, pasipriešinimą, o Nietzsche rėmėsi daugiau galine sąmone, kurią jis vadino valia ir norėjo padaryti visos tikrovės fundamentu. Kodėl Šliogerio daiktiškumas negali būti realybės pagrindu - akivaizdu, jam trūksta kūrybinių sugebėjimų, judrumo, sąmoningumo, o valia kyla iš subjekto, siekia, geidžia, nori ir per šiuos savo gebėjimus tampa kūrybos / naikinimo versme. Kūryba yra greičiau veiksmas, o ne daiktas, todėl ji yra daug artimesnė Nietzsches filosofijai. Daiktas yra savotiškas kalėjimas, kurioje substancija uždaryta į tokią apribotą būseną, kad neturi jokios laisvės ir egzistencijos, kurios neįmanomos be judėjimo. Kita vertus, be ribos, saiko būsena tampa niekiu, susinaikina begalybėje per savo veiksmą, tikrovę darančią maksimaliai neapibrėžta, kas kart vis kitokia visuose parametruose. Todėl 1 simbolizuoja daiktą, o ∞ - veiksmą visomis prasmėmis.

Akivaizdu, kad tikrovė nėra nei niekas, nei esmas, ji yra kažkas tarp jų, Lim ir Inf sankirta. Šią vietą galima vadinti rišliu, kuris rodo tikrovę anapus vaizdo ir veiksmo. Filognozijoje renkamės tarpinį variantą tarp ribos ir begalybės. Gyvybė negali būti nei absoliutus daiktiškumas, nei absoliutus niekis. Jai reikalingas nelaisvės ir laisvės junginys, ribota laisvė, įsistačiusi į saiką ir rėmus. Pažymėję šią struktūrą logikos ženklais gauname, kad Lim yra Inf poaibis - Inf ⸧ Lim. Aivaizdu, kad sumatorius pradeda nuo Lim dalies, kurioje informacinis plotas yra 0,5 sumate ir 0,5 sumante. Šioje vienoje dalyje, matome visą daiktiškąją realybę, tačiau to, kas anapus nematome, todėl Šliogeris šią dalį vadina niekiu. Daiktiškoji dalis svarbi tuo, kad ji steigia būties erdvę, kuri įrėmina veiksmą, daro jį susaistytu, sau nepakankamu, į kažką nukreiptu. Lim yra substancija, kuri veikia pati save, nors egzistencijoje ji individuali, net asmeninė. Inf yra veiksmas, kuris yra arba niekis, arba naikinimas, nesusisaistantis su jokia apibrėžta būsena, nuolatos ją peržengia ir yra ne kažkas, bet niekas. Gyvenimas kaip egzistencija įmanomas kaip jų junginys, arba sankirta, todėl norint suprasti kas tai yra, reikia šias dvi ribines būsenas sujungti.

Žinoma, Lim substancija yra žmogaus pamatas, susidedantis iš bozoninės ir fermioninės dalies, į kurią įsiterpia Inf antisubstancija, kurią sutvarko rišlio galimybės būtyje. Rišlys sukabina būtį ir nebūtį, daro juos tikroviškais, neleidžia jiems pavirsti begalybe, kuri prilygsta niekiui. Statiškas pasaulis ir dinamiškas pasaulis yra niekio ir esmo sankirta, kurioje jis pakyla iki būties rango. Kiekvienos civilizacijos tikslas - apibrėžti šias realybes, pažinti jas ir pritaikyti technologizavimui. Inf ∩ Lim = rišlys yra formulė, geriausiai išreiškianti šią realybės struktūrą, kuri yra esmo ir niekio mišinys, net galima tvirtinti, kad tai pagrindinis eiolo ir reizolo apibūdinimas, kuris yra būties pagrindas, kaip būties ir nebūties sintezė. Inf yra absoliutus chaosas, kuris apsibrėžinėja ir tampa kažkuo - kontinuumu, antiriba. Kadangi žmogaus sątvaras yra būties atspindys, egzistencijoje žmogus įterptas tarp tų pačių realybių, kurias Šopenhaueris taikliai pavadino „Valia ir vaizdinys". Valia yra Inf, o vaizdinys yra Lim. Kas juos jungia - suprasti nesunku: tai rišlys, kuriame nėra nei statiško kontinuumo kalėjimo, nei visiško elementų išsibėgiojimo. Dar vienas būdas pavadinti šią realybę yra paimtas iš Nietzsches yra Dioniziškasis ir Apoloniškasis pradas.

Atitinkamai, filognoziją galima statyti tarp šių duotybių, kurios yra Šliogerio ir Nietzsches sankirta, Nietzsche ∩ Šliogeris. Valia ∩ vaizdinys yra tas pats principas, tik persakytas šių filosofų pagrindinėmis sąvokomis, apibrėžiančiomis jų svarbiausią idėją - veiksmo filosofija ir vaizdo filosofija. Kitaip sakant, rišlyje gauname judantį vaizdą, kuris yra egzistencijos svarbiausia apibrėžtis. Per judančio vaizdo koncepciją gauname pagrindines būties dalis, kurias galime laikyti atskirtomis arba sujungtomis į neišskaidomą vienį. Kadangi žmogus turi antisumavimo sugebėjimą, gali realybę skaidyti į dalis ir jungti į naują tikrovę. Kaip visa ši struktūra susijungia į vieną visumą, matome madrigalo teorijoje: rišlys-galia-egzistencija-laisvė. Visoms šioms duotybėms galioja rišlio sankirta, kuri yra anapus vaizdo ir veiksmo. Kas tai yra tikrovėje - dar turėsime išsiaiškinti, o kol kas užtenka tokio lygio, koks pateikiamas.

Tai nauji dėmenys, kuriuos naudosime tikrovių aprašymui ir kurie koreliuoja su substancija-erdve-judėjimu-laiku, iš kuriu sudaromi pagrindiniai fizikos parametrai. Šis lygis yra tik 1 dalies informacinio ploto yra kelionės link 1000 dalių pradžia. Ši kelionė prasideda nuo sątvaro struktūros, vadinamos „madrigalu". Gyva ir negyva substancija skiriasi tuo, kad pirma turi egzistenciją ir laisvę, o antra - neturi. Vienas iš žmogaus tikslų, savo egzistencijoje ir laisvėje pažinti kas yra rišlys ir galia, tam kad galėtų tapti tikrovės šeimininkais. Begalinėje egzistencijoje atsiranda darinys, kuris vadinamas drakono akimi, ir palyginus su sumatu yra proporcijoje 1 : 999. Tai reiškia, kad paprastas regimas sumatas-sumantas yra 1, o pažinimas prideda kitas 999 dalis. Toks sątvaras yra 1000 kartų pranašesnis už įprastą signalinį sątvarą, kuris yra norinis psichovektorius, apsibrėžiantis paprastuoju, gyvūniniu būdu. Dar kitaip tai pervadinant Šliogeris yra 1, o Nietzsche yra 999. Šie principai ne taip lengvai įgyvendinami, tačiau, galima sakyti, kad tai - žmogaus egzistencijos prasmė ir tikslas, kuris gali paversti žmogų į dievą.

Įdomu tai, kad niekis yra ne tie 999, bet anapus jų, nes šis skaičius žymi rišlio teritoriją, kurioje yra būties konfigūracija. Iš pradžių suprasti kas tai yra - ne taip paprasta, tačiau įsigilinus nesunku suvokti, kodėl ∞ yra niekis, ir kodėl 1 ∩ ∞ yra rišlys. Begalybė yra absoliuto simbolis, kuris yra bet kas, o tuo pačiu ir niekis, nes būtis visada apibrėžta, o neapibrėžta tik nebūtis. Gyvybės magijoje tai svarbi skirtis, nes gyvybė kyla iš gelmės, sudarytos iš niekio ir esmo, veiksmo ir vaizdo, valios ir vaizdinio. Ši tema filognozijoje šiek tiek sudėtingesnė, tačiau kituose skyreliuose šia tema, pasiaiškinsime ką šie terminai reiškia plačiau. Šiame skyrelyje svarbiausias gautas rezultatas yra dėmenų ekranas, kuris yra rišlys-galia-egzistencija-laisvė. Šie dėmenys yra nauja koordinačių sistema, kurioje apibrėžiamos naujos duotybės, būdingos tik filognozijos teorijoms.

[klajunas]

Posthumanizmas Lietuvoje

Gyvenimo ir metafizikos ryšys gerai buvo parodytas „Filognozijos pradmenų" 4 tome ir „Sievos teorijoje". Metafizika ten suprasta kaip būties interpretacija metafizikoje, pradedant magija ir baigiant baltojo drakono civilizacija. Šioje knygoje idėja turi būti išplėsta, parodant kokia problema buvo sukurta metafizikos ir kaip ją spręsti renkantis tarp humanistinės ir posthumanistinės Lietuvos ateities. Pagrindinė sątvarologijos problema yra ta, kad žmogus yra laisvas ir jo civilizacijos istorija vystosi pagal eiolinio, o ne pagal rėizolinio vektoriaus logiką, vadinasi vystymosi dialektika bus sprendžiama pusiausvyrų ir simetrijų būdu, kurios ne proporcinės bet tikimybinės, arba, kitaip sakant, yra plotinės ir variacijos plotuose sunkiai apibrėžiamos. Žinoma, pagrindinis tendencijas apibrėžiantis faktorius yra žmogaus psichologija sievos struktūroje, tačiau dalyvių skaičius toks didelis, kad bendrą, tikslią sumą lengvai gauti labai sunku. Kaip jau buvo paaiškinta, apibrėžinėja gnostinis apskritimas genetinį vektorių, tačiau šis apibrėžimas priklauso nuo metafizikos būklės, ir mus čia labiausiai domina dvi dedamosios: laisvės didėjimas-mažėjimas, ir natūralumo bei dirbtinumo dialektika. Pagrindinė istorijos logika tokia: didėjant tikrovės pažinimo laipsniui, gyvybė brėžinyje juda iš natūralios laisvės į dirbtinės vergovės kampą, o šis judėjimas vadinamas posthumanistinės Lietuvos kūrimu. Posthumanizmą labiausiai propaguoja amerikos universitetų filosofai, vadinasi tai yra amerikos kultūrai būdingas bruožas, kai kiti stengiasi priešintis, nors atsispirti pagundai labai sunku, ir visi „partizanai" naudoja posthumanistines technologijas kaip ir kiti, kuriems vienodas rodymas arba kurie yra posthumanizmo entuziastai.

Pateiktą idėją išreiškiu tokia schema:



Šiame brėžinyje yra du ateities vertinimo kriterijai, nors pilname modelyje galima įvesti daug daugiau: laisvė ir nelaisvė bei natūralumas ir dirbtinumas. Laikoma, kad iš išeities taško ateitis turi tris scenarijus: 1) iš laisvės į nelaisvę be technologijos - tai šiuo metu yra istorinis scenarijus, kuris naudojo nelaisvės metafiziką, nepaverstą materialia technologija, situacija būdinga netechnologiniam metafiziniam scientizmui arba teologijai; 2) nelaisvės ir technologijos tandemas, kuris įveda technologinę vergovę - tai yra šiuo metu veikiantis scenarijus, kuris yra ateities numeris 1 ir kuria posthumanistinę Lietuvą; 3) paskutinis variantas, kuris yra ateities scenarijus numeris 2, kuriame dirbtinumas, technologija įvedama neatsisakant laisvės - kitur tai paminėta kaip „kolchidinis variantas", arba laisvų kiborgonų visuomenė. Šioje schemoje istorijos scenarijų jungiant segmentus yra daug daugiau, bet pasiliksime prie pagrindinės idėjos, kad žinojimo vystymasis, kur metafizika iš teologinės fazės pereina į technologinę, laisvės mažėja ir prastėja gyvybės padėtis. Ši idėja parodyta mano kitoje schemoje, kurios tikslas pagrįsti, kad net jeigu posthumanizmas pasirinks laisvėje antrą ateities scenarijų, tai nereiškia, kad Lietuva, kartu su visa planeta, neturės problemų. Didėjant žinojimo apimčiai įvyksta tokie įvykiai: sukuriama technologija ir apsiverčia gyvybės ir žinojimo hierarchija tokiu būdu, kad jeigu žinojimas gnostiniame apskritime auga, tai gyvenimo linija smunka, stoja technologinis dekadansas. Schemoje tai atrodo taip:



Matome, kad centrinis laikas yra metafizikos, gyvenimo ir žinojimo susikirtimo taškas, kuris žymi technologijos atsiradimą. Jeigu imtume visą žmonių rūšies istoriją, tai šis įvykis sątvare buvo kalbos technologijos atsiradimas, kuris sukūrė prielaidas metafizikai. Tik po to sekė kitos technologijų galimybės, kurios buvo psichologinės, o po to daiktinės. Daiktinėmis technologijomis, pavyzdžiui, žymimos eros, kurios buvo akmens, bronzos, geležies amžiai, ugnies amžius, agrarinis amžius, naminės gyvulininkystės amžius ir t.t. Po to prasidėjo technologijų toks greitas vystymasis, kad kiekvieno proveržio jau neskaičiuoja į eras, nes tarpas tarp jų labai trumpas. Visa tai sukurta tų pradinių prielaidų, kurias atvėrė kalboje įsitaisiusi metafizika, sukūrusi substratą gnostiniams kūnams, vadinamiems gnostiniais implantais, ir į gyvybinį procesą įvedė proto persvarą. Tai pagrindinė sprendžiama filognozijos problema, kaip perkirsti šį metafizikos surištą gordijaus mazgą, įvykdant metafizikoje revoliuciją, kuri apsuktų scenarijus, išimdamas iš jų dialektinį prieštaravimą, įvestų nekonflikto, nedestruktyvumo galimybę. Mano klausimas, Baltojo drakono civilizacijos kontekste, kur gauti tokį sątvaro ir sievos variantą, kad ši teorema būtų neutralizuota.

Filosofijos pradžia buvo senovės graikija, kuri iš dalies atsakinga už šios problemos priešpaskutinę versiją, kuri sukūrė filosofinį metafizikos variantą, iškeldama į šviesą būties ir egzistencijos sąvokas. Kurios tobuliausią pavidalą įgavo M . Heideggerio filosofijoje, kuris davė pradžią, pagrindinės civilizacijos problemos supratimui ir išsprendimui. Laikome, kad klasikinė pradžia yra Sokratas, Platonas ir Aristotelis, sukūrę klasikinį metafizikos variantą. Prie jų žydų ir ne žydų gnostikai ir kabalistai pridėjo metafizikai gnosticizmo ir kabalos misticizmą. Kita ryški srovė buvo materialistinis scientizmas, kuris sprendė tik praktinius klausimus griežtais loginiais metodais, išėmę visą žydišką arba platonišką misticizmą. Nusistovėjo tokios stovyklos, kaip gelmininkai ir paviršininkai, begalybininkai ir ribininkai, kurie kūrė revoliucijas arba išplėsdami metafiziką iki maksimumo arba suspausdami ją iki minimumo, arba ieškodami pusiausvyros taško ir katastrofų išvengimo kelių. Pavyzdžiui, Platonas ir Aristotelis buvo visumininkai, gnostikai ir kabalistai buvo visumininkai, empiristai, vėliau fenomenologai ir egzistencialistai - ribininkai, kurie bandė įtikinti atsisakyti begalinių ekspansijų, sustoti prie ribos, nedarkyti ribos, puoselėti natūralų žmogų ir jo prigimtį, nesiekti neįmanomo, nesvaičioti. Pusiausvyros siekė ir siekia tokie filosofai kaip Kantas, Heideggeris, Šliogeris, filognozija. Baltojo drakono civilizacija, arba begalinio žmogaus projekcija, pagal mano versiją įmanoma tik išsprendus parodytą brėžinyje katastrofos teoremą, o iki to, turime būti „būties piemenys ir saugotojai", pasak M. Heideggerio. Madrigalo modelyje parodyta, kur yra tas centrinis problemos mazgas, sievos struktūroje ir metafizikoje - vektorinis sievos principas, kuris asmenybę, charakterį daro vektoriniu, o vektorius yra jėgos, pagal logiką, kad kuo daugiau jėgos, tuo mažiau proto ir atvirkščiai, ir kai įsiveda į formulę technologija, ji padidina ne protą, bet jėgos logiką, per kariuomenę ir spec. tarnybas, kurios tampa pagrindine vieta, kurioje įvedinėjamas posthumanizmas „be žmogiško veido", nes jį įvedinėjančios asmenybės žemo intelekto, žemos moralės ir trukto savo laisvėje ir galioje sukurti pozityvius scenarijus Lietuvoje. Todėl pirmiausiai turime siekti libertarinio kiborgonizmo savo ateities projekcijose, o po to išspręsti technologijos konfliktą su gyvybiniu „substratu".

Šiuo metu metafizikos protinė disciplina yra pakilime, ypač sprendžiant transhumanizmo / posthumanizmo klausimus. Vieni renkasi pasipriešinimo ir pesimizmo kelią, bet priešinasi mintyje ir realiai gyvenime mažai daro arba mažai išgali. Kiti - pilni entuziastai, šluojantys sau į sąskaitas milžiniškus pelnus ir naudą, nesuvokiantys metafizinių problemų, ir kuo ši technologinė fiesta galų gale užsibaigs. Reikia suprasti, kad paprastos laisvės ir paprasto natūralumo neužtenka, nes gyvenimas per daug sunkus daugeliui žmonių net esant tobuliausiai santvarkai. Todėl mes norime pagerinti ne tiek žmogų, nes žmogus tikrovėje nepagerinamas savo natūralia forma, bet visuomenę, todėl esame socialinis ekstropianizmas, kurio aukščiausias siekis - pertekliaus civilizacija. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu sugebėsime išspręsti problemas, kurios šiuo metu atrodo neišsprendžiamos. Todėl ir delsiame, raginame būti kantriais ir atsargiais. O sprendimą parodys pati būtis, kurios piemenys ir sergėtojai esame. Lietuva juda tarp geriausių scenarijų ir blogiausių. Mano numatytas pradžiai, kad neburnotų entuziastai, pirmo paveikslo antras ateities scenarijus. Po to, filognozijoje reikalinga išspręsti gyvybės ir technologijų nesuderinamumo problemą ir suvienyti priešybes, naudojant galimybes, kurias slepia pati tikrovė. Kiti klausimai daugmaž akivaizdūs - kaip derinti laisvę ir natūralumą bei prigimties propagavimą - pagal laisvės centro ir pusiausvyros logiką, kur pripažįstama, kad yra taisyklės gyvenime ir išimtys ir kad taisyklės gyvuotų, išimtys turi sudaryti ne daugiau 10 procentų realybės. Todėl suvokdami, kad posthumanizmas Lietuvoje yra neišvengiamas, pasirinktume patį geriausią jo variantą, kuris mūsų nenužudytų, bet išaukštintų. Jeigu sugebėsime technologinėje beprotybėje išsaugoti laisvę, įvykdysime tikrą žygdarbį, kuris įeis į istoriją.

[arkliukas]

Dabar jau matau prasmę atsakyti rimčiau. Pirma pradėsiu nuo dviejų klausimų.
1. Kas yra natūralu?
2. O kas yra dirbtina?

"Pagrindinė istorijos logika tokia: didėjant tikrovės pažinimo laipsniui, gyvybė brėžinyje juda iš natūralios laisvės į dirbtinės vergovės kampą, o šis judėjimas vadinamas posthumanistinės Lietuvos kūrimu", - o argi ne istorija kaip tik rodo, jog, augant bendram žmonių išsilavinimui, jie pradeda kvestionuoti esamą sistemą, po to reikalauja jos keitimo ir taip nueinama iki šiuolaikinės demokratijos per daugybę metų?

Aišku, galima lyginti dabartinę demokratiją su Atėnų, bet tai nebūtų tikslu. Atėnuose tiesiog buvo imtasi kompromiso tarp tironijos, vergovės ir adekvatumo, tad jie demokratiją labiau priėmė kaip kompromisą negu iš supratimo, kokią tai realią naudą duoda visuomenei. Tuo tarpu Jungtinių Amerikos Valstijų kūrime buvo rimtesnis debatas sprendžiant, ar JAV reikia karaliaus, ar tiesiog prezidento. Ten JAV kūrėjai nusprendė, kad geriau yra demokratija negu monarchija. Ir tai jie nusprendė jau edukuotai, o ne spėliodami ar reaguodami į to meto sunkumus.

"Posthumanizmą labiausiai propaguoja amerikos universitetų filosofai, vadinasi tai yra amerikos kultūrai būdingas bruožas, kai kiti stengiasi priešintis, nors atsispirti pagundai labai sunku, ir visi „partizanai" naudoja posthumanistines technologijas kaip ir kiti, kuriems vienodas rodymas arba kurie yra posthumanizmo entuziastai", - galbūt jie dėl to tą propaguoja, nes yra labai giliai susipažinę su JAV istorija ir būtent dėl to mato, kaip reikėtų judėti civilizacijai į priekį?

"Ateities scenarijų" schema per daug prieštaringa. Pavyzdžiui, natūralumas priešinamas su dirbtinumu. O kas, jeigu įmanoma harmoninga ir darni viso to sintezė? Paprastai tariant, kažkiek dirbtinumo ir natūralumo tiek kiek jo visada buvo? Kas dėl laisvės, tai taip, jeigu imame laisvą valią, tai ji savaime yra absoliuti. Ir net priešinti laisvę su nelaisve yra beprasmiška. Tad vien tokie pastebėjimai rodo, kad pati schema neatspindi tikrosios realybės. Tai yra, visuomenė niekada neatsisakys laisvės, jeigu supras pakankamai. O va dėl dirbtinumo/natūralumo visi mes galime kompromisų ieškoti.

"Tai pagrindinė sprendžiama filognozijos problema, kaip perkirsti šį metafizikos surištą gordijaus mazgą, įvykdant metafizikoje revoliuciją, kuri apsuktų scenarijus, išimdamas iš jų dialektinį prieštaravimą, įvestų nekonflikto, nedestruktyvumo galimybę", - kaip išnarplioti Gordijaus mazgą? Jį imi ir perkirti. Kaip perkirsti? Imi kalaviją, kuris gali perkirsti Gordijaus mazgą. Čia itin supaprastinta to versija.

Dabar reikėtų įvesti tam tikrą praktiškumą šioje diskusijoje. Nuostabu, kad pateiki galimai naują mąstymo modelį (jis man kai ką, beje, primena), bet kokia, pavyzdžiui, jo praktinė vertė? Pavyzdžiui, kaip spręstum tokias praktines problemas kaip šios savo sukurtu modeliu?
1. Šildymas žiemą.
2. Namo apšiltinimas.
Dabar eikime asmeniškiau.
3. Depresijos įveikimas.
4. Susikurto įvaizdžio įgyvendinimas. Pavyzdžiui, žmogelis nori tapti milijardieriumi. Bet realybė rodo, kad tokiam tapti tikimybė itin maža. Tai ar tavo modelis gali tą tikimybę padidinti?

Tai va, sugebėsi praktiškai ir konstruktyviai atsakyti į šiuos klausimus - tada įrodysi savo sistemos teisingumą. Aš asmeniškai esu matęs civilizaciją, kuri šiuos visus klausimus viena ar kita forma yra ir išsprendusi. Ir jie dabar mus stebi. Jie nesikiša į mūsų gyvenimą, nes yra linkę tikėti, kad patys viską atrasime ir suvoksime. Kodėl jie nesikiša? Nes yra pernelyg daug civilizacijų, kurios mano, jog kaip tik esame per kvaili kažką suvokti. Bet per tuos metus mes vis nesiliaujame ir nesiliaujame stebinti tų, kurie mums turi be galo žemus lūkesčius.

Žinoma, yra menka tikimybė, jog tai palaikysi kaip psichologinę ataką. Jeigu taip, tada nelabai žinau, kaip tave nuraminti. Galiu tik tiek pasakyti. Labai gerbiu, vertinu tokį darbą, kurį vykdai. Manau, jis ateityje kažkokią vertę turės mums visiems. Gal tavo autorystės tame niekada ir nebus, bet idėjos, kurias dabar skleidi, kažkokia forma tame bus ne tik pateiktos žodine forma, bet ir įgyvendintos praktine forma. Bet šiai dienai, jeigu eini tokiu keliu, siūlau pasistengti dar labiau kiek tai išeina. Aišku, siūlau stengtis kiek tai leidžia praktiniai dalykai. Pvz visokie "New Age" siūlytų palikti šeimą ir t.t. O aš siūlau tiesiog tęsti ką darai ir atsižvelgti į pastebėjimu, kuriuos gauni. Manau, to pilnai pakanka.

[klajunas]

Kada grįš Kristus?

Du ribiniai metafiziniai teiginiai apie pasaulį, kurie yra neįrodomi, nes mes nepatiriame tikrovės kaip visumos, yra a) pasaulis yra baigtinis, vadinasi turi pradžią ir pabaigą, ir b) pasaulis yra begalinis ir neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tradicinė metafizika, kuri formavo žinomas civilizacijas nuo Šumerų, linkusi priimti pirmą vaizdinį, kuriame pasaulis turi pradžią ir pabaigą, arba centrą. Pradžia ir pabaiga, suprantama kaip esanti erdvėje ir laike, yra vadinama dievu, tuo pradiniu impulsu iš kurio viskas atsirado arba kuris viską sukūrė. Ši sistema įrėmina visą pažįstančio proto ambiciją surasti tuos dėmenis, kurie šiai pradžiai ir pabaigai sukuria formą ir substanciją. Civilizacijos eros skaičiuojamos priklausomai nuo to, kaip šie klausimai atsakomi, nes kiekviena gyvavusi civilizacija turi savo stilių ir proto kultūrą. Filognozijos projekto centrinė idėja - nustoti žaisti su šia metafizine skale ir susikurti tikrą civilizacijoje strategiją, kuri gyvenimą ne nusmukdytų, bet išaukštintų. Trys pirmi civilizacijos stiliai buvo metafizikos ir asmeninės arba tautos istorijos mišinys, kuris turi tris religijos, religingumo, garbinimo, kultų fazes: maginę mitologiją, tikrąją politeistinę mitologiją, ir istorinių asmenybių religinę mitologiją. Maginė mitologija suprato anapusybės šeimininkus ir valdovus kaip neišsivysčiusią žvėrinę realybę, kuri neturi kultūros, proto, tik antgamtines galias ir užgaidas. Po to, ant šio substrato užaugo tikra išsivysčiusi, olimpinė dievažmogių anapusinė civilizacija, kuri turėjo pilnai sužmogintus bruožus ir buvo daug labiau išsivystę, o maginis pasaulis tapo „požemiu". Paskutinė stadija sprendžiant tikrovės prigimties ir žmogaus vietos joje klausimą, buvo lyderio sukurtas judėjimas, kuris tikrovėje vykusią istoriją sujungdavo su mitologija ir asmenį sudievindavo. Tai Buda, Kristus ir kiti, ne tokie žinomi ir nepavykę atvejai.

Šioms pastangoms būdingas bruožas, kad jis yra begalybinio, visuminio etapo mitologija, kurioje bandoma surasti gyvenimo abi, in ir jan puses: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesioji pusė yra vadinama gyvenimu, o tamsioji - mirtimi; tačiau buvo teorijos, kad mirties nėra ir yra vienas visuminis gyvenimas, kuris pereina etapus iš žemojo pasaulio, prie aukštojo. Toks žmogaus supratimas vertė ir jo gyvenimą aiškinti pilnu, gyvenimas + pomirtinė realybė, principu, ir taip lengvai būdavo galima peršokti iš empirinės gyvenimo pusės prie mitologinės, nes savo sąmonėje abiejų tikrovės pusių aprėpti neįmanoma, išskyrus vieną principą, empirinis gyvenimas - akimis, o pomirtinis - protu. Todėl kai tik buvo sukurta pagrindinė metafizikos priemonė prote, vadinama kalba, ir visumą apimantys naratyvai - atsirado ir metafizikos bei naratyvų junginys, vadinamas mitais, pradedant pasaulio kūrimo ir baigiant asmeninėmis veikėjų istorijomis, kurie buvo sutelkti ne tiek prie tikrovės pagrindo, bet prie asmeninės egzistencijos ir viso egzistencijos rato rėmuose veikiančių istorijų bei siužetų. Toks graikų olimpo dievų karo principas, kuris gali atspindėti senovines priešiškų genčių kovas, kurios buvo tokios senos, kad buvo pilnu nutolimu nutolusios prote nuo empirinės faktologinės graikų istorijos. Panašiai gyveno indai, germanai ir t.t. Įdomi šiuo atžvilgiu tauta yra žydai, kurių tikra istorija nebuvo tokia sena, taip pat ji buvo geriau užrašoma, atsimenama ar perduodama, ir sukūrė senojo testamento mitologiją, kuri daug mažiau nutolusi nuo realios žydų istorijos negu graikų. Taip pat žydai, kaip ir indai, svarbūs tuo, kad jie sukūrė paskutinės fazės mitologijos variantus, kur į mitologijos erdvę buvo pakylėti tikri istoriniai asmenys, tapę šiuo metu svarbių religinių judėjimų pradininkais, kurie buvo sudievinti jau minėtu principu. Jie gyveno kultūrose, kai buvo kuriamos gyvenimo istorijos, kurios apima abi realybės puses, ir norint sureikšminti šias realybes, jie buvo paskelbti centrinių anapusinės tikrovės dalių sudėtiniais elementais, vietoj to, kad vadintų tik politeistinio dievo pusbroliu ar pussesere, „susigiminiavimo" būdu, kaip graikuose.

Šią problemą bandau paaiškinti tokiu būdu:



Šioje schemoje matome laiko tiesę padalintą į empirinę tikrovę matomą akimis ir mitologinę erdvę, kuri kuriama prote kalbinio pasakojimo principu. Kadangi kūrybos sugebėjimai nebuvo labai išvystyti, dažniausiai pasakojimams buvo imamos tikros istorijos iš žmonių gyvenimo, kurios paskui šimtų metų bėgyje pavirsdavo į mitologines istorijas, kur paprasti žmonės buvo pakeičiami anapusinėmis, mitologinėmis būtybėmis. Taip pat yra mitologija, kuri pilnai atitrūkusi nuo tikrovės ir yra mitologija, kuri dideliu laipsniu sumaišyta su tikra istorija ir panteonuose užrašyti tikri istorijoje egzistavę asmenys. Keliais atvejais taip pavyko sukurti religines organizacijas, kuriose buvo sėkmingai realizuotas asmens mitologinio sudievinimo projektas. Žmogus pažymėtame paveiksle taip kyla jau savo gyvenimo metu, dėl aukšto statuso, išskirtinio sugebėjimo arba todėl kad yra gabus savo meto šarlatanas. Kiti atvejai, kai šis pakėlimo iki panteono lygio įvyksta praėjus istoriniam laikotarpiui, kai žmonės pradeda kultinio asmens išaukštinimą savo mitologiniame prote iki dievybės rango, naudodami panašius senesnius pavyzdžius, kitaip sakant, naudodami analogijos logiką ir viso gyvenimo teorinius modelius. Gyvenimo apskritimas yra metafizikoje toks kaip ir sątvare - ovalinis, ir viena gyvenimo dalis yra matoma, kita tik protinė, tai yra, tikima, svajojama, fantazuojama, išgalvojama, strateguojama ir t.t. Toks yra sątvaras ir toks yra mitologizacijos procesas, kuris pasiduoda sievos struktūrų logikai. Taip buvo senovėje, ir taip pat viskas vyksta šiais laikais; nelabai sėkmingai tik todėl, kad pasikeitus civilizacijos formai, šis proto mechanizmas tiek susilpnėjo, kad antro Kristaus atėjimo mitologemos reikės laukti iki mokslinės civilizacijos pilno postapokaliptinio smukimo ir proto susilpnėjimo.

Dėl šios priežasties filognozija gali atrodyti neturi nieko naujo, nes ji tik atkurią tą seną metafizinę ambiciją paaiškinti visą realybę nuo pradžios iki pabaigos, įdedant naują mitologemą, ką darė daug kas prieš tai: vieni kurdami metafizines istorijas, kiti bandydami naują proto stilių, naratyvinių stilistikų atsisakę, kūrę paprastas logines schemas, kurios buvo vadinamos „gamtos dėsniais". Deja niekas nežino, ar tikrovėje viskas iš tikro pačiame fundamente yra gamtos dėsnis, ar kokios nors esybės valia ir užgaida, kaip mitologinėje žmogaus gyvenimą primenančioje istorijoje, vadinamoje mitu. Tačiau tai, kas siūloma - nėra viskas, ir kur visa konstrukcija pasuks - dar pamatysime. Šiuo metu esame mitologinio mąstymo pilno sueižėjimo būsenoje, kurioje metafizikai atsiskyrus nuo literatūrinės istorijos, atsirado gryna filosofija, kuri nutolino tikrovės supratimą ir tyrimą nuo žmogaus ir priartino prie nežmogiškos gamtos. Išnyko noras pamokyti, pamoralizuoti, perspėti, o liko tik noras suprasti gryną tikrovės loginę struktūrą. Tai reiškia, kad iš jos buvo išimtas moralinis komponentas ir ji pavirto šaltu, objektyviu, bejausmiu mokslu, pačioje istorijos pabaigoje, kurioje sprendžiama dilema, sukurta metafizinio Gordijaus mazgo - pažinimas ar gyvenimas? Šiame kontekste į eterį išeina Nietzsche, kuris nori sutriuškinti visus mythos principus pažinime, todėl, kad ši galinė proto dalis yra tik pasakų kūrimo vieta, kuri gyvenimą arba išaukština, arba sutriuškina. Tačiau jam gyvenimas buvo tik viena in/jan pusė, šviesioji, kas seniai įrodyta esanti tik puse holoplastinio žmogaus paslapties. Todėl reikia ne tą neegzistuojančią dalį, kuri paverčiama į tikrą pasakų pasaulį mitologijoje atmesti, bet ją tyrinėti naujovišku metodu, ir šį seną gyvybės visumos problemą pabandyti atsakyti nauju metodu. Ezoterikai neretai renkasi senus klystkelius, kur jie šią dalį aiškina literatūriškai, kuri senovėje buvo mito žanro, o šiais laikais - fentezi romano. Kad viskas nėra vien tai, manau kitose filognozijos knygose įrodžiau, tačiau tikram proveržiui, turime išmokti matyti anapus sumato, technologiškai, protu, akimis, nes ši nematoma žmogus slepia ir tai, ko mes nematome savyje, o jeigu turime didelį procentą nematomų dalių, koks jų tikras likimas sumatorius gyvenime niekada neparodo. Dėl šios priežasties kokia jų pilna istorija tikrovėje nežinome. Kol nežinome yra ne atsakymas, o visas galimybių spektras, kuris turi būti suprantamas ir tyrinėjamas, o ne išjuokiamas kaip skeptiniame scientizme. Kitas, ne toks geras variantas, žmogų anapusiniu padaryti technologiškai, panaudojant anapusines technologijas, kurios išsaugo gyvą, matančią dalį po mirties technologinėmis priemonėmis, metafizikoje pažinimui tapus pilnu gyvybės šeimininku. Tai reiškia, jeigu žmogus ir nelieka gyva egzistencija, galima surasti technologiją, kuri atidaro hipostratą pilnu atidarymu, ir žmogų nemirtingu paverčia žmogaus protu, o ne tikisi natūralios tikrovės nemirtingumo dovanos.

Todėl turime pažinti praėjusių civilizacijų tiesą ir klystkelius ir užsiimti tikru darbu, o ne beprasmiu laiko gaišimu. Tam žinoma reikia sukurti pakenčiamas pereinamas civilizacijos formas, kurios galioja tol, kol nežinoma tikra tiesa, o po to, kai sumatorius taps pilnu, vadinamąja „drakono akimi", sukurti tokį žmogų, koks jo norimas likimas šioje visatoje. Taigi, imant tokį atvejį kaip Kristaus mythos, tikra istorija baigėsi tragiško herojaus mirtimi, kuris patyrė tokį pilnoje tikrovėje likimą, kokia yra jos prigimtis; kitame sociopsichologiniame procese jis nukeliavo istorijoje į bendruomenių mitologinę erdvę, kuri gyvuoja tekstuose ir knygose. Tikrovę su knygomis sujungia tikėjimas, ir vylimasis, kad ateityje bus surasti žmogaus nemirtingumo įrodymai ir ši istorija bus patvirtinta ar paneigta. Bet net tokiu atveju, pasitvirtintų tikrovėje ne daugiau 10 procentų istorijos, nes mythos kūrimo logika tokia, ką sątvaro apskritime ji kurta proto dalyje, vadovaujantis strategijomis, svajonėmis, emocijomis, jausmais ir panašiais dalykais. Žemėje turime nežinomame kape skeletą, organai suirę, eterinės dalys susijungusios be jokio individualumo su eterio lauku, juodoji liepsna (mythos) - tikra individuali egzistencija, kuri yra globalinio sumatoriaus pirmykštė forma, kažkada turėjusi savo centre individualų asmenį, kuris šiuo metu nunykęs ir net, galbūt, užmiršęs savo žemišką istoriją.

[klajunas]

Anapus vaizdo ir veiksmo

Atėniškos metafizikos tradicijos ištakose turime dvi monumentalias figūras, Platoną ir Aristotelį, kurie išryškino dvi pagrindines kryptis filosofijoje, kurios kyla iš sievos struktūros formų. Šiame skyrelyje pabandysime šias dvi tradicijas susieti su Heideggerio ir Šliogerio indėliu į metafiziką, kuriame Heideggeris yra platoniškos krypties, o Šliogeris - aristoteliškos. Pagrindinis modelis, kurio pagrindu vykdoma analizė, yra Platono olos alegorija, kuri yra sątvaro ir sievos pirmtakas, pirmaprade forma išreiškęs žmogaus tikrovėje žmogaus paslaptį. Platonas olos koncepciją, kaip žmogaus žemosios egzistencijos pakylėjimo iki filosofinio rango metodą, aiškina taip: iš pradžių žmogus yra kalėjimo gyventojas, kuris sėdi oloje nusisukęs nuo šviesos šaltinio, kuris yra atvirojoje olos dalyje ir ant sienos mato daiktų šešėlius: susidaro įvairias nuomones, vertinimus, priima, išjuokia, atmeta ir t.t. Tačiau prasideda filosofinė revoliucija, grandinės, kuriomis surakinti kaliniai, kad galėtų matyti tik vidinę olos pusę, nuimamos, pradeda dairytis ir pamato šviesos šaltinį, išėjimą iš olos iliuzijų. Iš pradžių jie pamato akinančią saulę, po to daiktus, kuriuos ji apšviečia, supranta kaip daiktai meta šešėlius ir t.t.

Ši struktūra visiems žinoma kaip žmogaus sumatoriaus alegorija, kur tikrovėje yra tikra tikrovės saulė, kuri apšviečia daiktus, kurių šviesą pamato akys ir paima į savo vidinę sąvokų olą, kurios pagal visiems įprastą logiką ir yra tikrų daiktų šešėliai. Tačiau Platono keistumas istorijoje tas, kad jo koncepcijoje viskas yra atvirkščiai - daiktas yra šešėlis, o idėja, sąvoka, koncepciją yra tikroji būtis, o saulė apie kurią jis kalba yra ne tikra materiali saulė, bet aukščiausia idėja, kuri yra gėrio idėja, saule vadinama tik metaforiškai. Platono manymu, proto dalis, arba galinė sąmonė yra tikroji būtis, o sensoriumo dalis, arba priekinė sąmonė, tik tikrosios būties šešėlis. Visi žinome, kad istorijoje toks apvertimas nebuvo vienašališkas ir istorija visą laiką turėjo Aristotelio alternatyvą, kuris gynė pirmą Platono olos variantą, ir tyrinėjo tikrą saulę, kuri buvo išorėje, transcendencijoje ir buvo vadinama Pirmuoju judintoju. Platono interpretacijoje būtis kuria apšvietimu, o Aristotelio - judinimu, veiksmu, kuris yra daugiau negu tik šviesos būčiai suteikimas. Taip istorijoje susiformavo dvi kryptys, kurios per Šopenhauerį ir Nietzsche perėjo prie Heideggerio ir Šliogerio metafizikos variantų.

Norint suprasti kaip visa tai siejasi su filognozijos problematika, reikia šią kompoziciją išryškinti sumatoriaus teorijos požiūriu, kur sumatorius vadinama šviesos arka, kuri daro užuominą į platono „saulės" idėją, kuri nėra tikra saulė, kuri teikia šviesą akims, bet saulė, kuri teikia šviesą sąmonei. Platono kryptis šią saulę bendruoju pavadinimu galėtų pavadinti žmogaus siela, kuri suprantama kaip sąmonės šviesos šaltinis, iš pradžių apšviečiantis idėjas, o paskui gaunantis energijos apšvietimui vadinamojo išorinio pasaulio. Čia turime prisiminti rodančiąją substanciją, kuri rodo panašiai kaip rodo saulė, sukurianti sąmonės šviesą. Išorinio pasaulio sąmonė yra elektromagnetinė energija, kuri susimaišiusi su žmogiškos šviesos „gnostine energija" sukuria minčių šviesą. Kita struktūra yra vadinama rodomąja substancija, kuri yra informacija, rodoma šviesos arkoje. Sumatai ir sumantai, teigiama, yra tik informacija, o ne tikra būtis, o mus domina ne tikrovės kopija, bet pati tikrovė, kurios nėra nei aristoteliškame sumate, nei platoniškoje idėjoje.

Iš šios tradicijos atsiranda visos su saule, šviesa, matymu fenomenologija, vaizdais susijusi tradicija, kuri pradėta Platono. Aristotelis buvo judėjimo perspektyvos įvedinėtojas, kur kuriama ne sumatoriaus principu, bet tikrovės, kuri judina, išreiškiama per veiksmą. Per Kantą ir Šopenhauerį, šios perspektyvos išsivysto į „pasaulio kaip valios ir vaizdinio" supratimą, kur metafizinis dėmuo ir jo projekcija į sumatorių reiškiasi per valią, o sumatoriaus dėmuo reiškiasi per įvaizdinimą, vaizdus, sumatus ir sumantus. Čia prieiname prie mūsų pagrindinės problematikos, susijusios su Kanto, Šopenheuerio, Nietzsches kryptimi metafizikoje, įvardijama kaip „anapus vaizdo ir veiksmo". Jeigu norime tikros gelmės ir tikro jos atvėrimo sumatoriuje kaip drakono akies, turime išsivaduoti ir netikslumų, klaidų ir klystkelių sątvarologijoje, kurios įvestos Platono ir Aristotelio. Pasakyti, kad metafizinė, arba gelminė, tikrovės dalis yra valia, kuri išvedama iš judėjimo, vidinio bei išorinio, per mažai, nes tos metafizinės Valios projekcijos į sumatoriaus vaizduoklį, rodo daug sudėtingesnę, įvairesnę situaciją, turi praleisti daug daugiau sąvokų iš daiktovektoriaus ir psichovektroiaus, negu viena sąvoka, kuri kuriama teologinio centro principu. Turime eiti anapus paradigmos „transcendencija juda", o mes kuriame statiškas to judėjimo projekcijas sumatoriuje, nes to nepakanka. Ką turime naudoti tam, kad peržengtume šį principą, bus atskleista ateityje, o dabar pateikiama metafizinė priešistorė, kuri aiškinama pagal Atėnišką, ne žydišką tradiciją.

Aristoteliui ginčijantis su Platonu, buvo iškeltas individualizato ir universalizato klausimas, nes daiktas buvo laikomas individu, individualiu, o sąvoka, koncepcija - universalizatu, nes individas tapatus tik sau, o sąvoka tapati daugeliui individų. Sumatoriaus analizė rodo, kad ši problema daug sudėtingesnė, kad sumatai nėra individualizatai savo sumavimo ekrano dėmenyse ir paimami į ekrano universalizatų sistemą. Tačiau akivaizdu, kad į einant į proto vidų, į sumuojančią substanciją - universalizacijos daugiausiai, o einant į sumuojamą išorę, vadinamą transcendencija, individualumas didėja. Visgi, jeigu individai yra konstruojami iš universalių duočių, kurios yra materiali arba dvasinė substancija, kurios provaizdis susikonstruojamas protu, tai galima sakyti, kad universalizatai yra pirminė duotis, o individualizatai yra tik antisumuotų universalizatų konstruktai. Čia ir prieiname prie klausimo, kas pirmiau, daiktas ar idėja. Perženginėjant sumavimo paviršius protu, matome, kad visos metafizinės duotys kuriamos iš universalizatų ir mums atrodo, kad hipostratinės esybės taip pat apdovanotos šia savybe.

Šioje diskusijoje pereinant prie Heideggerio, matome, kad jis aletėjos klausime tęsia Platono tradiciją, nes jį domina ne ta saulė, kuri rodoma akių, bet saulė kurianti žmogų, apie kurią Platonas kalbėjo kaip apie Gėrio idėją. Iš to aišku, kodėl jam buvo toks svarbus kalbos klausimas būties atverties problematikoje, nes jis norėjo, kad būties bylojimas Europos istorijoje eitu per platonišką ašį, išvaduojant istoriją iš aristoteliško scientizmo. Jam arčiau idėjos, sąvokos, koncepcijos, kalba, hermeneutika, arba prasmių aiškinimas, kuriame atsiveria būtis. Heideggeris mąstė sumanto krytyje, bet norėjo kad tas sumantas butų atvertyje, daiktiškajam pasauliui ir daiktiškumui suteiktų prasmę kalboje ir kūryboje. Heideggeris buvo kultūrininkas, kuris filosofija norėjo paversti hermeneutika. Šis klausimas, prasmė ar forma, kelia tokią problemą - tikrovė ir tiesa yra daikto išorinėje formoje ar jo esmėje? Forma kuriama priekinės sąmonės ir yra beprasmė, neturinti nei prasmių, nei reikšmių, todėl egzistenciją daranti beprasmę, nepakeliamą, sunkią, neužpildytą ir tuščią. Prasmė, supratimas kuriamas galinės sąmonės, ir yra tos universalizuojančios, suprantančios ir įesminančios dalies galia, kuri sukuria žmogų kaip sumanų, suprantantį, turintį vaizduotę ir fantaziją. Jeigu būtis mąstoma iš šios perspektyvos, tai Heideggerio perspektyva, o jeigu iš formos, beprasmybės, tuštumos, melos ir dao, tai yra Šliogerio interpretacija, kuris tęsė aristotelišką tradiciją, kurioje jis ieškojo sąlyčio, susipažinimo, susigyvenimo su tikra, tikros tikrovės saule, o ne su žmogiškumą kuriančia saule, kuri yra gnostinis platonizmas, sukūręs gyvenimo gnostinio performulavimo ir kontrolės prielaidas. Viena iš priežasčių, kodėl priimtinesnė Heideggerio hermeneutika, už Šliogerio anithermeneutinę hermeneutiką, yra tas, kad prasmės, supratimo, kūrybos, kultūros, proto stokoje, ir išsivysto veiksmo, valios, prievartos teoremos, kurios kyla iš tikrovės sampratos kaip jėgų, konfliktų lauko, kuris yra kovos, karo vieta. Kai daiktas behermeneutinis arba tikrai sumatoriuje beprasmis, arba žemųjų prasmių kalėjime, jis turi daugiau galimybių sukurti vergovę, negu protingumo, supratingumo propagavimas.

Tikrovėje tokiu atveju gaunasi trikampis kuris yra sumatoriaus „pasaulis kaip prasmė, vaizdas ir veiksmas", toks Heideggerio indėlis. Šliogeris manė, kad Heideggeris sugrąžina į filosofiją tą kryptį, kurią sukūrė teologinis gnosticizmas ir kabala ir iš trikampio šį klausimą siekė pašalinti, nes reikšmių/prasmių luobas pasak jo trukdo susitikti su pačiais daiktais, pačia tikrove. Heideggerio nuomone, filosofija kaip hermeneutika, vienintelis tokios susipažinimo su pačia tikrove būdas, nes tikrovės tikrumas yra esmėje, o ne formoje, kai Šliogeriui, tai buvo regimos formos individualumas, kuris didesnis negu sąvokoje. Tikra išplėstinė hermeneutika šias universalijas suneria tokiu tiksliu esmių pagavimu, kad iš kalbos dingsta visas universalumas ir joje pradeda švytėti tikra, individuali daikto būtis. Heideggerio aletėjoje buvo vaizdo ir prasmės jungimas, kuriame švyti būtis, o Šliogeriui buvo tokios galimybė: Nietzschiška - priimti vaizdo ir veiksmo junginį, arba atsisakyti veiksmo, pažinimo pavidalu, pilnu atsisakymu, ir tapti pasyviu vaizduotoju - savo žmogiškumo su gnostine saule ir daiktiškumo - su transcendentinės būties saule.

Taigi Heideggeriui anapus vaizdo ir veiksmo yra būties hermeneutinis bylojimas per kūrybą ir prasmę, o filognozijoje tai lieka neatskleista ir neišryškinta dalis, kuri įgaus aiškesnius kontūrus narpliojant žydiškos ir atėnietiškos metafizikos mįsles.

[klajunas]

Antitechnologinis posūkis Šliogerio filosofijoje

Šiame skyrelyje toliau vystysime Šliogerio arkos statybos projekto metafizikoje analizę, išsiaiškindami apie kokį posūkį jis visą gyvenimą mąstė. Kiekvieno kampo posūkyje pradžia atrodo nedidelė, tačiau posūkio vektorių galutinis rezultatas - pilnas krypčių išsiskyrimas, kurio ir siekia visi įvedantys į sievą skirtumą filosofinio modelio pavidalu. Toks sievos modeliavimas vadinamas arkos statyba, kuria norima pakeisti Lietuvos likimą per įsimąstymą į tai, ką sako aukštasis gyvenimo ir išgyvenimo menas, kuriantis tautos strategijas. Tautų istorijoje buvo įspūdingų kūrybinių projektų, kurie lyderiauja istorijoje iki šios dienos, o Lietuvai tokio sugebėjimo visą laiką trūko, ir jos projektai daugiausiai skolintiniai arba invaziniai. A. Šliogeris Lietuvos naujausioje istorijoje užima ypatingą vietą, nes klojo trečios ir ketvirtos respublikos metafizinius pamatus. Kaip jis suprato lietuvio tapatybės metafizinę interpretaciją arba norėjo sumodeliuoti jos pagrindinius bruožus, matosi mano analizėse filognozijos ir gretutiniuose projektuose. Lietuviai nebuvo išsivysčiusi metafizinė tauta, kokia buvo žydai, graikai ar vokiečiai, ir jų metafiziniai projektai gerokai vėluoja - kai kitos tautos seniai apsibrėžusios, kas jie yra metafizikoje, lietuviai tai visa dar daro, ir tas kelias kurio norėjo Šliogeris, yra viena iš galimybių, nors daug kas manytų, kad turėtume turėti kelias alternatyvas, kad mūsų pasirinkimo laisvė būtų didesnė.

Šliogerio filosofiją galima skirstyti į dvi fazes, kurios sąlygiškai vadinamos optimistine ir pesimistine, netiksliai imant, sutampa su trečiosios respublikos ir ketvirtosios respublikos atskyrimu. Trečioji respublika buvo iki europinė ir euroentuziastinė, o po to prasidėjo europinė, kuri didelį skaičių Lietuvos kūrėjų nuvylė, nes nebuvo priimti metafiziniai Lietuvos projektai, paminta apsisprendimo teisė, vyko respublikos ardymo provokacijos, dėl ko nuotaikos susijusios su Lietuvos galimybėmis Vakarų civilizacijoje pasikeitė į juodąją pusę. Šliogerio metafizikoje tai atsispindi filotopijos idėjoje, kurioje svarbi buvo meilės sąvoka, bet vėlesniu laikotarpiu jis suprato, kad sievoje veikia ne tik gėris ir grožis ir kad žmogaus prigimtis ne tokia optimistinė ir metafiziniuose projektuose reikia taikytis su tamsiąja metafizine žmogaus prigimties puse, nes ji žlugdo visus grožinės santvarkos sukūrimo projektus. Jeigu žmogus sampratoje suvokiamas kaip probleminis, tai ir santvarkos į tai atsižvelgia, nes filosofijos galia paveikti niekingąją žmogaus prigimtį - per maža.

Tačiau „Gyvybės magijoje" sprendžiamos ne šios problemos, bet daug aukštesnio masto, kurias sukuria metafizinis protas, sujungdamas savo metafizinius dėmenis, kurie buvo paženklinti dviem tikrovės aspektais: pažinimu ir gyvenimu. Savo metafizikos dėsnyje, kuri prasideda nuo kalbos technologijos į sątvarą įvedimo, parodžiau, kad jeigu pažinimas metafizikoje auga, vis giliau skverbiasi į tikrovės gelmes, vis geriau jas supranta, atsiranda tikra gyvybės naikinimo technologija, kuri atima iš žmonių laisvę ir sukuria netikro, dirbtinio žmogaus garbinimo kultą, vadinamą posthumanistine kultūra, kuris yra gyvenimo linijos dekadansas, pilnas smukimas. Todėl beatodairiška pažinimo sklaida, dėl įvairių mafijozinių / klaninių interesų pavirsta valdžioje į priešingą gyvenimui ir gyvybei tendenciją. Tokia metafizikos raida veda prie civilizacijos išsigimimo ir filognozijoje buvo svarstoma, kaip šią problemą išspręsti. Tai taip pat buvo pagrindinis Šliogerio klausimas, kuris ragino rinktis tarp technologijos, dirbtinumo ir tikro natūralaus daikto. Daiktus jis rinkosi kaip filotopas, arba vietovės kurioje gyvena mylėtojas. Šis aspektas šiek tiek keičia tą poziciją, kuri buvo priskirta Šliogeriui, lyginant jį su Heideggerio hermeneutine perspektyva. Heideggeris pagrindinės metafizinės technologijos ragino neatsisakyti, nes kalbą galima paversti ne tik technologijos, bet ir būties namais, o Šliogeris ragina pilnai šios technologijos atsisakyti, nes per daug tikint kalba, ji pavirsta į metafizinį gnosticizmą ir kabalą, kurie gyvenimą ne kuria bet naikina, atitraukia žmogų nuo šviesiosios tikrovės į tamsos pusę. Bet kalba, kaip prasmė koncentratas, išimta iš sątvaro daro jį tuščiu, beprasmiu, net absurdišku, ką liudija ne vienas egzistencialistas, vienas kurių yra A. Camus. Sakiau, kad šita būsena panaši į dao būseną, susijusią su tuštuma, betiksliškumu ir keliu kaip daikto keliu, kuris niekur  neveda ir likimą, kuris pilnai neįprasmintas, kaip paprasto augalo arba ant žemės gulinčio akmens. Tokia daiktiška sąmonės būsena labai sunki, nes žmogus ieško prasmės, tikslo, saviraiškos, išsipildymo ir pilnatvės šioje sąmonės dalyje, kuri yra ne akių, bet sielinė. Šliogeriškai suprastame daiktų pasirodyme, tokia nuotaika labai būdinga, bet ji sunkiai padaroma gyvenimo tikslu, tad kad juo netaptų pažinimas, dėl jau paaiškinto jo priešiškumo gyvenimui, Šliogeris užpildo šią vietą meilės sąvoka, kuri yra pagrindinis sievos posūkis, nuo pažinimo, kuris yra vadinamas antitechnologija. Todėl imant visą metafiziką tarp jos užuomazgos sukuriant pirmą būtiną jos įrankį ir baigiant Šliogerio filosofija, mes turime technologinės kalbos įsiveržimą į istoriją ir antitechnologinės meilės, kuri su daiktu elgiasi savo sumavimo priemonėje atvirkštiniu technologijai poveikiu, ne daiktą ardo, bet jį kuria.

Tokia antitechnologija nėra nauja, ir ji nėra tokia stipri, kad taptų tikra mada savo arkų statybose ar psichologinių nuostatų formavimuose. Tačiau šis principas turi būti suformuluotas fundamentinės metafizikos lygyje, kad kaip nerašytas įstatymas tautoje būtų įvestas į etikos normų kodeksus, ir net ir nestipriu psichologiniu poveikiu galvojime verstų atmesti tokius Lietuvos projektus, kurie yra ją žlugdantys ir žudantys. Tam iš pradžių užtenka mažyčio posūkio mintyje, kad atsirastų kitas kelias, kuris yra teisingesnis, daug kartų geresnis. Tai pilnu supratimu supranta tik filosofai, tačiau jie savo autoritetu ir ekspertize turi šia prasme būti nepalenkiami, nes tautos metafizinę formą kuria jie ir jie privalo neužleisti šios savo profesijos mafijozinei / klaninei logikai, kurie siekia turtų, galios garbės ir metafiziką ne kokybina, bet žlugdo. Sakiau, kad vėliau Šliogeris išsiaiškino, kad žmogaus prigimtis net tokia paprasta, ir kad jo niekingumas yra metafizinis sątvaro prakeiksmas, kuris neišprendžiamas ir filosofijai reikia daug daugiau pastangų norint šį posūkį padaryti pakankamu. Tai kyla iš sumatoriaus prigimtinių krypčių, kurios yra sumavimo ir antisumavimo. Tar kurių įsiterpia nepasitenkinimas savo ribomis, per mažu paimtu tikrovės kiekiu. Tai veikia taip: sumavimas yra meilė, kuri sukuria žmogaus šviesos arką dviem būdais, kuris yra Platoniškasis ir Aristoteliškasis, tačiau pamačius koks ribotas šis kūrinys ir kad norisi daug daugiau, įvedamas antisumavimas ir papildomas sumavimas, kuris metafiziškai prideda trūkstamą sątvaro dalį, dėl kurios kūrinys yra nekenčiamas. Taip sievoje gaunasi struktūra, kuri lotyniškai vadinama amo et odi, myliu ir nekenčiu. Tai reiškia, kad sumatoriaus pradinis impulsas yra meilė, filotopija, prisirišimas prie vietos transcendencijoje kurioje gyveni, ir kurios forma įaugusi į sąmonę. Tačiau kita tendencija, kad kai tik žmogus pamato, kokia tai nykstamai maža tikrovės dalis, meilė dingsta ir atsiranda užkariautojo sindromas, kuris matomas visoje metafizikoje. Užkariautojas nekenčia savo ribotų galimybių ir siekia begalybės. Tai Šliogerio problema, kurią sprendžiu ir filognozijoje, pateikdamas du žmogaus variantus: Lim 1 (1, 1, 1, 1) ir Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Šioje vietoje filosofas ir suprato, kad žmogus šiuo principu svyruoja tarp amo et odi, myliu ir nekenčiu, esmo ir niekio. Nekenčianti daikto ir norinti jį sumalti į miltus yra pažinimo isterijos apimta sąmonė, kuri kuria beprotiškas technologijas, niekina ir naikina gyvenimą, veda žmogų prie žlugimo. Tad kyla klausimas, kaip turi būti suformuota sieva, kad ji būti filotopija o ne oditopija, vietos neapkentimu ir norėjimu begalybės, arba vietoj aletėjos, visos metafizinės tikrovės.

Tokia yra Šliogerio antitechnologijos esmė - meilė daiktiškumui, gyvybei, kuri nesivadovauja neapykantos logika, kuri nužudo kuriantį ir tikrovę statantį principą, kurio norime sujungdami Platono ir Aristototelio modelius ir pasirinkdami, kartu Heideggerio kryptį ir Šliogerio, kur vektorius būtų kompleksinis, turintis ne vieną, bet visas galimybes, kokių tik žmogui reikia. Tokia mažo pradžioje ir didelio pabaigoje posūkio esmė, kuri įveda naują sąvoką, pakeičia apibrėžimą, pasiūlo naują supratimą, išryškina logiką, kuri įdiegiama į tautinę tapatybe, kur savo prote ir sieloje priešinamasi klaidingiems sprendimams, kurie labai viliojantis savo tariamu, fasadiniu įspūdžiu, bet iš tikro - pražūtingi. Toks metafizinis sprendimas, metafizine norinčiai tapti tautai, kuri metafizinė tikru klasikiniu pavidalu, o ne buko scientizmo, taptų didžiuosiuose savo metafizikuose, kurie žino visą jos problematiką ir suka tautą teisinga kryptimi. Ar tuo tikruoju ir vieninteliu turi būti tik Šliogeris, dar turi būti atsakyta, todėl kad jis norėjo lietuvio galvojimui užkrauti per daug didelę naštą, kuris, nestiprus metafizikoje, šios naštos gali nepanešti, nes naujieji žmonės seniai pasiekė kritinę masę, o Šliogerio įtaka formavimo institucijose - per silpna. Filognozijoje siekiama kompromiso, kad judėjimas nepavirtų į ekoradikalistinį primityvizmą. Kaip tai darome? Įvedame antitechnologinį sievos sugebėjimą, kartu su technologiniais, nepropaguojame pilno radikalizmo, technologijos visiško suniekinimo, nes ji tikrovėje turi ne tik neigiamą, bet ir teigiamą poveikį, net jeigu ir ji tenkina norus, priešingus gamtos dėsniams, įstatymams ir nori žmogaus likimus organizuoti priešiškus metafizinei transcendencijai. Kai suprantame kiek mažai mums davė tikrovė natūraliai, truputį pasiimti patiems, nėra nuodėmė.

[klajunas]

Tikrovės aristokratai

Dvidešimtas amžius Europos filosofijos pasaulyje iškėlė pastangą įveikti metafiziką, kuri labiausiai reiškiasi egzistencializme ir buvo Heideggerio pagrindinė mintis. Jo įsitikinimu, metafizika ir pažinimas turi būti pakeisti mąstymu, kuriame atveriama būtis ir tas mąstymas yra netechnologinis ar antitechnologinis. Ši pakraipa filosofijoje pavirto į hermeneutiką. Iki jo dar vienas metafizikos ir platonizmo įveikinėtojas buvo Nietzsche, kuriam labiausiai rūpėjo moralinė metafizikos interpretacija, kurią šis sutriuškino paskelbdamas, kad „dievas mirė", todėl „viskas leista". Ir pati anksčiausia šiame atsišakojime vykusi pastanga permąstyti metafiziką, buvo Kanto, paskelbusio, kad metafizika yra pseudomokslas, kuriantis iliuzijas, nuo ko prasideda atsitraukimo metafizikoje etapas, kur suvokus, kad protas nepajėgus pažinti „daikto savaime" ir kuria tik noumenus, šis buvo priverstas apsigręžti, sugrįžti į prigimtinę savo buveinę, kurią filognozijoje vadiname sumatoriumi. Tuo tarpu Šliogeris siekė metafizikos reformos, sugrąžinant ją prie pačių daiktų, suprantant jo problemą, kaip dialogą su Heideggeriu, kuris norėjo būties namais laikyti kalbą, o Šliogeris - pačius daiktus. Todėl jis savo neometafiziką suprato metakalbos prasme, kaip transkalbą ir transprotą. Paskutinė mada filosofijoje, kurioje paskutiniais šimtmečiais buvo sprendžiamas metafizikos klausimas, pirmą kartą genialiai suproblemintas Kanto, yra transhumanizmas, kuris primena gnostinį transhumanizmą, kuris buvo pirmas dirbtinio žmogaus sukūrimo idėjos variantas. Gnostinis transhumanizmas nuo mokslinio skiriasi tuo, kad gnostikai save perdarinėjo tik prote, o mokslas protą pakeitė tikra dirbtine realybe, sukurta proto.

Matome du egzistencializmo bruožus: norą sukurti antitechnologinį posūkį ir įveikti metafiziką, kuri yra „neišsipildęs ir neišpildomas didysis pasakojimas", nuvainikuojamas postmodernizme. Ši filosofijos pabaigos stadija sutraukiama į schemą, kurios centre yra vaizdas, fenomenologinis ar kitoks, arba forma, o iš periferijos trikampiu prisijungiamas veiksmas, prasmė ir meilė, kurie yra sujungti su skirtingais antitechnologijos ir metafizikos įveikos variantas. Vaizdo ir proto problema apmąstoma Kanto filosofijoje, kuris sujungia į vieną visumą Platono ir Aristotelio jau aptartą problematiką. Toliau eina Šopenhaueris ir Nietzsche, kurie veiksmą interpretavo kaip valią, kuri dar buvo pilnai technologinė, o metafizikos įveika buvo suprantama kaip kalbos pasaulio kritinis išnarstymas tam, kad būtų nuo metafizikos stabdžio išlaisvinta valia-veiksmas. Po Nietzsches turime Heideggerį, kuris vaizdą jungė su prasme, kuriama meninės, antitechnologinės kalbos, antitechnologinio mąstymo, o metafizika įveikiama todėl, kad ji pažinime įrodo savo nepakankamumą ir buvo sutriuškinta Kanto ir Nietzsches. Todėl Heideggeris atsitraukia į sumatoriaus išeities tašką ir būties atverties ieško oloje, ne iškeliavime iš olos į tikras transcendentines realybes, kur neaišku šviečia saulė ar ne, nes Platono ir Aristotelio teorijose saulės atrodo statiškos, pritvirtintos prie tos vietos, kurioje matosi apšviečiamas tikrovės centras, klepsidros struktūra, arba sątvaras. Ir Šliogeris vaizdą jungia su meile, kuria neometafiziką, bet tik kritikuodamas Heideggerį už tai, kad jis antitechnologizuoja kalbą, kuri yra pagrindinė metafizinių niekšybių istorijoje priežastis.

Taigi turime centre vaizdą ir trikampiu išdėstytą veiksmą, prasmę ir meilę, kurie pilnai ištechnologinami ir metafizikos įveikoje tampa pagrindine antitechnologijos forma: neinstrumentinė meilė, neinstrumentinė prasmė ir neinstrumentinis veiksmas, kuris paverčiamas ritualu, neturinčiu tikslo ir prasmės, išskyrus neinstrumentinį savo objekto iškėlimą, išaukštinimą. Tai tikrai ne nyčiškas veiksmas, tai religinis aktas, kuris garbina ne transcendentinę realybę, bet šiapus dviejų saulių atveriamą vaizdą, kuris yra šviesa ir tiesa. Šitaip paaiškiname kokia buvo metafizikos pradžia Graikijoje ir kokia ji yra pabaigoje, matant jog metafizikos lankstas į tikrą teologinį gnosticizmą, kuris pereina į technloginio gnosticizmo fazę ir galiausiai sugrįžta prie antitechnologijos idėjos. Tai atėniškos metafizikos pakraipos istorija, į kurią neįeina magija, mitologija ir religija, ir parodo prie ko per 2500 metų priėjo graikiškas filosofijos nuotykis. Filosofijos problema buvo ta, kad tapo metafizine, pagal ankstesnes civilizacijos formas, inkorporavo į save gelmės ir begalybės troškimą ir paskendo technologizme, kaip magijoje, mitologijoje ir religijoje. O tikroji filosofija, remiantis naujausia tendencija metafizikoje, yra antitechnologinė. Metafizika kuria technologiją, o filosofiją antitechnologiją, kuri reiškiasi kaip netechnologinė meilė, prasmė ir veiksmas. Kitais žodžiais tariant, technologinės savižudiškos ekspansijos kryžiaus žygis turi būti stabdomas priešingu vektoriumi, antitechnologija, kurią įvedė Heideggeris ir Šliogeris. Tokia yra metafizikos ir filosofijos dėlionė šiuo metu, kur metafizikos populiariausias variantas yra transhumanizmas, kuris veda žmoniją į posthumanistinę būklę, įveikinėjant seną žmogų ir kuriant naują. Tai pradėjo gnostiniai ir kabalistiniai metafizikai, o baigia mokslininkai - problema gerai ištyrinėta Šliogerio filosofijoje.

Dabar turėtume grįžti prie pradžios, prie Platono ir Aristotelio diskusijos, kurioje buvo svarstoma, kur yra tiesa, ar formos atvertyje, kuri vadinama šešėliu, filognozijoje sumatu, ar protu kuriamoje esmėje. Nuo to priklauso ar mes esame platonistai ar aristotelistai, nes Aristotelio logika kreipia prie minties, kad tai forma, o Platono, kad tai idėja. Forma yra individas, individualija, o idėja - universalija. Tai apibrėžiama taip: individas tapatus tik sau, o universalija tapati daugeliui. Ir mes klausiame ar tikrovės fundamentas yra individualija, ar universalija. Sątvare rinkdamiesi vieną ar kitą renkamės daikto formos arba proto viršenybę, kuri pavirsta į mūsų keliamą klausimą, kur yra tiesos vieta - forma ar esmė. Kantišku stiliumi galima atsakyti, kad abejose, nes esmė neatskiriama nuo formos, o ne yra kažkur transcendencijoje, ir tiesa yra ir tai, ir tai, o ne kažkuris variantas atskirai. Šis klausimas svarbus filosofijai todėl, kad tai buvo metafizinės filosofijos pradinė stadija ir svarbi filognozijai, kuri pradeda nuo to, nuo ko pradėjo filosofai ir teologai Atėnuose ir Jeruzalėje. Filognozija sutampa su pradine atėniškos filosofijos stadija, nes ji sujungia formos ir esmės struktūras į vieną junginį, sukurdama formos-esmės sintezę ir savo pagrindinėje šešiakampės pentagramos schemoje rodo, kad turime viršuje tris spindulius kuriuose yra priekinės sąmonės forma-esmė; centrinės sąmonės forma-esmė; galinės sąmonės forma-esmė; apatinių spindulių daiktiškosios hipostratos esmė, koreliuojama su priekine sąmone; gyvybinės hipostratos esmė, koreliuojama su centrine sąmone; ir sielinės hipostratos esmė, koreliuojama su galine sąmone. Hipostratos esmę leidžia suprasti formos, kurios su ja koreliuojamos, stebėjimu, ir proto proveržio, kuris pateikia tos srities esmę ir tiesą.

Ši galimybė pirmiausiai reiškiasi kaip metafizinė technologija. Tačiau jeigu turima Heideggerio antitechnologinė kalba, Šliogerio antitechnologinė meilė ir antitechnologinis, ritualinis veiksmas, ši pabaigos filosofija formos ir esmės sintezę kuria netechnologiškai, ne tam, kad būtų grobiama amo et odi principu, bet kad mąstytojai, nemetafiziniai ir netechnologiniai filosofai, išreišktų savo tikrovės aristokratų prigimtį, kurie nepažeidžia tikrovės būtinosios tvarkos, bet yra iš prigimties apdovanoti galimybe pasemti daugiau tikrovės, todėl čia esantys turtuoliais didesniais už kitus, nes jie turi daugiau tikrovės visomis kryptimis ir visomis galimybėmis. Tai reiškia, kad filognozija išimtinai tikrovės aristokratų užsiėmimas, kurie rodo didesnio horizonto saulės-šviesos-tiesos kompoziciją, nes jų siela yra pakilusi ir labiau priartėjusi prie Aristotelio saulės - pirmojo judintojo. Tai yra, žmogus kaip Platono saulė yra pažangesnės formos, ir paima daugiau Aristotelio saulės esmės savo sumatuose ir sumantuose. Dėl to, reikia stengtis, kad tikrovės aristokratai norėtų rinktis ne technologiją, bet antitechnologinę kryptį savo genialumo realizavimui, nes civilizacijoje transhumanizmui reikalinga galinga atsvara. Tauraus formos ir esmės grožio daiktiškume puoselėjimas, yra vienintelis kelias, kuriuo nori eiti filognozija, neatsisakydama gilinti įžvalgos gelmėse, bet nepaverčiant to gyvybę naikinančia ideologija ir transhumanizmu. Pirmas įvykdytas iššūkis filognozijai, ne mąstyti galingiau, daugiau, plačiau bet naujai, prisidedant prie metafizikos kaip technologijos įveikos projekto ir kuriant tik antitechnologiją. Jeigu nietzschiškas valia-veiksmas ir išlaisvinamas, tai tik tikro civilizacijos išaukštinimo tikslu, ne nežmoniškumo įteisinimui, valiai viešpatauti ar kokio karaliuko užgaidai tenkinti. Žmogus visada lieka laisvas rinktis, ką praleisti, o ko ne, tačiau tam labai svarbu turėti veiksmingą atsvarą ir logiką, kuri nepaleistų vadelių netinkama kryptimi.

[klajunas]

Gnostinės akys

Aptarus atėnietiškos metafizkos istorijos bendrą vaizdą, galima pereiti prie filognozijos problemos, kuri su savo 1000 dalių, 1000 metų skale turi būti ne pratęsimas to kas buvo, bet nauja pastanga, kuri skolinasi iš tradicinės metafizikos, bet yra visai kažkas kita. Matome, kad senoji metafizika užsibaigia antitechnologinės nuostatos atsiradimu ir iš viso technologinės metafizikos atsisakymu per metafizikos įveiką. Mano manymu, metafizikos įveikti neįmanoma, įmanoma tik jos atsisakyti. Kodėl tai turi būti daroma, išsakyta daug argumentų, dėl priešiškumo laisvei, gyvenimui, dirbtinumo įvedinėjimo, dėl pavojaus žmogaus išlikimui, dėl žmogaus nesugebėjimo, nusisukimo nuo tikrovės, norų viršijančių galimybes, begalybės sureikšminimo ir pragaro tikrovei. Logika tokia: kuo daugiau laisvės, tuo daugiau vergovės, suprantant kaip laisvę subjekte, o vergovę - objekte. Todėl, supratus kur atvedė atėnietiškas projektas, nusprendžiama nuo jo nusisukti, atsisakyti technologijos, begalybės, pragaro ir pasukti rojaus kryptimi. Visa tai supratę, filognozijoje turime spręsti, kokia ji bus naujos metafizikos atmaina. Tokiame bendrame vaizde, visada yra kraštutiniai variantai ir vidurio kelias, kuris laikomas geriausiu, renkantis tą sprendimą, kokį rinkosi Kantas.

Filognozija, kaip subjektas ateina per dvi skales: technologijos ir antitechnologijos, kurių objektas yra tikrovė. Atskirai technologija sukuria pragarą tikrovei todėl, kad ji yra nepusiausvira, negrindžia santykio lygybės principu, kuriame tikrovė, kaip formos ir esmės sintezė, suvokiama jos visumoje. Tuo tarpu netechnologinis principas nepažeidžia lygybės, pusiausvyros, todėl yra ne pragaro be rojaus objektui principas. Rojaus todėl, kad tai kas pasiekiama su technologiniu metafizikos variantu, su antitechnologiniu padovanojama pačiam objektui, viskas atiduodama, neatimama jo laisvė, jis nenaikinamas, neperdaromas pagal metafizikos kūrėjų užgaidas. Tai reiškia, kad posthumanizme renkamasis kolchidinis variantas, kuris dirbtinumą padaro laisvu, nenaudoja prievartos, nekuria vergovės eros. Iš to seka, kad visos žinios turi būti viešos, kad niekas neturėtų persvaros ir pranašumo, ir visi bendru susitarimu žinotų, kada sustoti, nes pusiausvyros išsaugoti neįmanoma.

Senoji metafizika, ne tik atėnietiško varianto, bet ir kaip visuma, numanoma, kartosis ir būsimojoje filognozijos istorijoje. Prasidėjusi nuo kalbos, senoji metafizika praėjo tokius etapus: magija, mitologija, religija, filosofija, mokslas. Panašiai manome, kad vystysis ir filognozija, kuri praeis tokius etapus:

1) maginė filognozija, kuri bus ankstyvasis karinis scientizmas, kur technologijos bus naudojamos žemosios realybės teorijų pagrindu, ir bus naudojama kaip maginis instrumentas, valdovo ambicijų ir užgaidų tenkinimui; tai technologijos, pralenkiančios įprastą mokslą ir naudojamos spec. tarnybose ir kariuomenėje;

2) pirmo kontakto su nežmogiška, nežemiška civilizacija filognozija, kuri atitinka mitologinę erą;

3) herojinė era, kurioje išskirtinių galių ir sugebėjimų turintys lyderiai, kurs kosmines organizacijas;

4) gyvybinės substancijos supratimo naujo metodo išradimas, kuris išvalys mitologinį šiukšlyną ir įves griežtą proto metodą: gali būti dirbtinio intelekto suklestėjimo etapas, kur lyderis bus dirbtinę sąmonę turintis dirbtinis intelektas;

5) baltojo drakono civilizacija, kuri pasieks mokslinį klasikinį variantą, su geriausiu neregimos tikrovės išraiškos variantu, kuris bus naujos sąmonės formos pagrindu.

Tai atrodo kaip išsivysčiusi transhumanizmo skalė, kurią vysto dabartinis scientizmas, kuris nėra išmokęs senosios ir atėniškosios metafizikos pamokų ir kuria neteisingą civilizacijos vystymosi scenarijų. Filognozija nuo jo skiriasi tuo, kad yra išmokusi metafizikos pamokas ir suvokianti visą civilizacijos trajektorijų modeliavimo mokslą, kurio tikslas sukurti geriausią variantą, išvengti civilizacijos, kuri neišvengiamai vystosi tezė, antitezė ir sintezė principu, kaip mokė Hegelis. Tezė yra nesąmoninga realybė, antitezė, yra sąmoningos realybės atsiradimas, gebančios pažinti tikrovę, ir sintezė, tikrovės ir proto junginys technologijoje. Gali atrodyti, kad antitechnologininis variantas šią logiką turi užbaigti kitaip, nes antitezė yra ne gnostinė, ne pažinimas, todėl civilizacija joje amžinai pasilieka antitezėje, kaip netechnologinės hermeneutinės esmės kūrimas, kaip meilės lauko kūrimas, kaip ritualinio garbinimo veiksmas, kuris objekto neužgrobia leidžia jam būti tuo, kuo jis yra, jį teigia ir įtvirtina. Iš tikro sintezės variantų yra daug ir jie ne vien užgrobimas, laisvės atėmimas ir dirbtinio likimo primetimas. Tai yra pusiausvyrą saugantis sątvaras, kuris pažįsta ne tam, kad į daiktus implantuotų sprogstamus užtaisus, sprogdinančius jų būtį, bet tam, kad atsikleistų jų visą gylį, ir kaip visumą, įkūnytą formoje ir esmėje, apgaubtų meilę, prasme ir garbinimo veiksmu. Taip pažinimas suprantamas tik kaip atidengimas, atodanga. Vien atidengdami tikrovė mes jos nei naikiname, nei pavergiame, mes ją paprasčiausiai pamatome visą, tokią kokia ji yra. Sumatas yra kažkas panašaus į rūbus, kurie pridengia gelmę - filognozijoje jie nurengiami ir transcendencija pamatoma nuoga.

Transhumanizmas nuo filognozijos skiriasi kitokiu požiūriu į formos ir esmės sintezę, kurioje esmė prijungiama prie formos, bet jos nesumaišomos ir natūralus transcendentinis esmės atitikmuo hipostratoje nepakeitinėjamas dirbtine technologija. Kitaip sakant, atidenginėjama tik prigimtinė esmė ir neišradinėjamos dirbtinės esmės, kurios skirtos sukurti naują daiktą. Savo galimybes gerinti iš principo nėra draudžiama, bet nauja esmė, prie natūralios turi būti prijungiama tik laisvu sutikimu ir proto ribose, kad galios augtų nepažeidžiant moralės normų ir sveiko proto ribų. Tai reiškia, kad atskiriama transhumanistinė esmė, kuri yra nauja, prijungianti neesantį dalyką ir yra filognozinė esmė, kuri yra tik paslėptos prigimties atidengimas. Tai reiškia, kad bent pradiniame etape, prieš persidarinėjant į postžmones, turime pilnai suprasti kas esame, ir tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Taip ji atsisako dirbtinumo, teigia laisvę, ir priima išmoktą iš atėnietiškos tradicijos antitechnologijos pamoką ir metafiziką įveikia tik transhumanistinę, nes nori sužinoti tikrovės paslaptį, atskleisti, kas yra tikrovėje žmogus.

Šioje vietoje mes išplečiame susiaurintą materialistinį mokslą ir filosofiją iki to ploto, kuris yra magijoje, mitologijoje ir religijoje, bet sprendžiame šiuos klausimus ne mitologiškai, o naudodami tikrą pažinimo metodą, kuris kuria esmę ne pasakos principu, bet atveria tikrą vaizdą, taip išsivaduojant iš šarlatanizmo prakeiksmo, kuris būdingas pirmoms metafizikos fazėms. Dėl šios priežasties lieka klausimas ar tai galimybės tarp žmogaus Lim ir Inf, pasirinkimas begalinio žmogaus ir begalybės ar paprasčiausiai Lim variantas, kuriame Lim yra be paslėptos, uždengtos dalies, bet esantis šliogeriškame topos, kuris peržengiamas tik tam, kad būtų galima parodyti topos metafizines šaknis, nesiekiant jokios kosminės begalybės. Norime būti ne šiaip matytojai, bet viskamačiai, kur šis „viskas" tikrovėje nėra jokia begalybė. Taip pat, pamatę šį viską, kiekviename konkrečiame daikte, nesiekiame jo technologizuoti, bet pritaikome egzistencialistinio trikampio principus: pilnas vaizdas, meilė, prasmė, ritualinis veiksmas.

Taip antitechnologinis juodasis drakonas pereina prie baltojo drakono kiekviename daikte, laipsniškai filognozijoje atsiveriant drakono akiai, kurios tikslas su atverta realybe susikurti pusiausvyrą struktūrą, kurioje puoselėjama lygybė tarp atveriančio proto ir atveriamos tikrovės, nekuriant jai pragaro rato. Toks protas pažinime naudoja akių logiką, kurioje į tikrovę neimplantuojami užgrobimo įrankiai, bet ji proto pamatoma esmėje taip, kaip žmogus tikrovę pamato akimis. Tai yra, filognozijoje protas propaguojamas kaip gnostinės akys, kurių tikslas yra pamatyti hipostratą tokiu principu, kokiu Šliogeris siūlo pamatyti pačius daiktus, kurie jam apribojami iki sumatų. Neveltui turime posakį drakono akis, nes drakono protas yra žiūrintis, matantis ir regintis. Vadinasi esmė mums tėra nematoma forma.

[klajunas]

Filognozijos istorinė perspektyva

Norint suprasti ketvirtos Lietuvos sąjunginės respublikos ir tautos padėtį euroafroazijos kontinento europinėje dalyje, reikia suvokti pagrindinius pozicinius civilizacinių tradicijų išsidėstymus, kurie daug platesni nei vien Atėnų ir Izraelio tradicija, suformavusi Europą. Civilizacijai augant ir daugėjant resursų, vyksta du pagrindiniai procesai: a) daugėja gyventojų, ir b) atsiranda poreikis juos organizuoti. Organizacijos tradiciškai kuriamos genetiniu principu arba protiniu, tai yra, genealoginiu arba gnostiniu. Genealoginiu požiūriu hierarchiją gauname tokią: individas, šeima, giminė, klanas, gentis, tauta. Šeima yra tėvai ir vaikai; giminė yra genetiškai susijusių šeimų visuma; klanas yra giminių sąjunga, kuri valdo teritoriją ir resursus; gentis - klanų visuma, kuri turi didesnę teritoriją, užima vietinį regioną; iš genčių formuojasi tautos, kur centrinė gentis asimiliuoja kitas, ir sukuria viena kalba kalbančią tautą, kur kitos gentys virsta kalbiniais dialektais. Kitos organizavimo formos yra protinės, kurios formuoja gyvybiniam genealoginiam procesui gnostinį apskritimą, įrėminantį vystymosi galimybes. Tai pirmiausiai yra monarchija, galinti turėti kunigaikštystės, karalystės ir imperijos statusą; ir respubliką, valdomą prezidento. Respublikos, kaip kunigaikštystės ir karalystės, jungiasi į sąjungas, kurios virsta imperijomis, galinčiomis būti regioninėmis ir planetinėmis. Tradiciškai imperijos yra monarchijos, tačiau įmanoma planetinio masto respublika, turinti imperijos statusą.

Lietuva praėjo visas pradines vystymosi stadijas, net buvo imperijos užuomazgoje, tačiau procesas nepavyko. Vietinės giminės jungėsi į istorinius klanus, iš kurių formavosi gentys, vadinamos baltų gentimis. Tautą ir monarchiją suformavo lietuviai, o kitos gentys buvo asimiliuotos. Žlugus monarchijai, po ilgos okupacijos, 1918 m. suformuota Pirmoji respublika, žlugusi 1940 m. Po antrojo pasaulinio karo 1945 m. suformuota Antroji sąjunginė tarybinė respublika, tarybų sąjungos sudėtyje. Šiai žlugus, 1990 m. paskelbta Trečioji nepriklausoma respublika, kuri 2004 m. įstojus į Europos sąjungą, buvo pakeista į Ketvirtą sąjunginę respubliką, kurioje šiuo metu ir gyvename.

Ši istorinė faktografija svarbi filognozijai tuo, kad parodo kokiame metafizinio proceso etape Lietuva šiuo metu yra ir kas jos laukia artimiausiu ir tolimesniu laiku. Filognozijoje domina ne tiek empirinė istorija, kiek jos metafizinės priežastys ir šaknys, kurios gerai atskleistos ankstesniuose skyreliuose. Kadangi laikome, kad euroafroazijos tikslas galutiniame etape yra susivienijimas, kuris įmanomas kokių 500 metų perspektyvoje, visų tautų likimas juda link šio arba nuo šio tikslo. Šioje perspektyvoje, be minėtų dviejų grupuočių, Atėnų ir Izraelio, kultūrinės tradicijos, ir kitos tradicijos, kurios gali tapti tikro politinio proceso pagrindu ir ekspansijos priežastimi. Euroafroazijos didžiausi ir naujausi istoriniai ir ideologiniai vienijimo projektai buvo tokie:

a) Aleksandro Makedoniečio imperija, kaip kurią pradėjo kurti 4 a. pr. m. e. tapęs Makedonijos karaliumi;

b) Romos imperija, kuri buvo pradėta 1 a. pr. m. e.;

c) Krikščionybės atsiradimas 1 a. ir kryžiaus žygiai nuo 11a. iki 15 a.;

d) Islamo atsiradimas 7 a. ir užkariaujamieji karai;

e) Čingischano imperija, pradėta kurti 13 a.;

f) Rusijos imperija, kuri pradėjo plėsti teritorijas 17 a. ir išlikusi iki mūsų dienų, po 20 a. komunistinio projekto;

g) kolonijiniai karai Afrikoje 20 a.

h) nepavykusi nacionalsocialistų imperinė ambicija, vadovauta A. Hitlerio, 1939 m.;

j) JAV imperinės ekspedicijos artimuosiuose rytuose, 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje.

Tai pagrindiniai ekspansiniai projektai, kurie neapima visų kultūrinių centrų, sėkmingai valdančių savo teritorijas tūkstančius metų ir nesiruošiančių priimti jokių invazijų. Judant žemėlapiu iš rytinės pusės, tokiu centru yra Tokijo struktūra, Pekino komunistų režimas, Tibeto budizmas, Indijos hinduizimas ir budizmas, arabų islamas, žydų judaizmas ir krikščionybė, Graikijos, Vokietijos, Prancūzijos, ir Didžiosios Britanijos filosofija, Europos katalikybė ir protestantizmas ir Rusijos ortodoksinė krikščionybė, Afrikos islamas ir katalikybė. Ši visuma rodo tokią įvairovę, kad apie kokį nors kultūrinį susiliejimą kalbėti atrodo neįmanoma. Tačiau toks projektas neišvengiamas ir jis yra įvairių kultūrinių tradicijų transhumanizmas ir posthumanizmas. Šioje vietoje pirmauti norėtų JAV su savo New Age tradicija ir transhumanistine moksline fantastika, kuri pirmiausiai diegiama spec. tarnybose ir kariuomenėje. JAV ekspedicijos artimuosiuose rytuose rodo, kad ji turi prieš šias valstybes didelį technologinį pranašumą ir į euroafroazijos projektą bando įvaryti pleištą, kad iš jų neatimtų pirmaujančios planetinės imperinės ambicijos statuso.

Posthumanistinis gnosticizmas, kuris vadinamas naujausia Vakarų civilizacijos atmaina, kuri mūsų buvo išaiškinta kaip technologinė metafizika, siekianti begalinio žmogaus, įveda proto ir valios viršenybę, kuri sujungiama su technologinėmis ambicijomis, kurių tikslas pertvarkyti genealoginę žmonių populiacijos koncepciją ir pakeisti į gnostinę, pagal kurią žmonės yra ne tai, kuo jie gimę, bet tai, kuo nori būti. Tradiciniai klanai užleidžia vietą dirbtinai sukurtoms organizacijoms, kaip korporacijos, koncernai ir taip toliau, kuriose natūrali žmonių organizavimo sistema sunaikinama, devalvuojama šeimos sąvoka, norima, kad žmogus būtų tik organizacijos resursas, kaip jokių giminystės ryšių neturintis individas. Kaip visi šie vektoriai susijungs ir ar atsiras toks genijus, kuris sugebės suderinti visus prieštaravimus, pakeldamas sąmones į aukštesnį lygmenį, parodys ateitis. Lietuva šiuo metu yra Europietiško transhumanizmo tiesioginėje įtakoje, kuri planetiniu masteliu, perimama JAV hegemonijos. Jos likimas priklausys nuo to, kokius sprendimus pasirinks pagrindiniai planetos žaidėjai, kurie šiuo metu žaidžia dviem lygiais: Europa - regioniniu, o JAV - planetiniu. Nors šios organizacijos yra Izraelio bei Atėnų tradicijos tęsėjai, bet Europa daugiau graikišku stiliumi, o JAV romėnišku. Todėl, būdami šio proceso sudėtinė dalis, turime rinktis, tarp šių galimybių, Vatikano, Briuselio ir Vašingtono. Kiti mano, kad turime orientuotis į rytinę, Maskvos kryptį, kurioje matome, kad išduodama demokratijos ir respublikos tradicija, ir Lietuvai mažiau palanki, nes Europoje imperija kol kas respublika, o Rusija krypsta į monarchijos atkūrimą, ar bent jau strategiškai balansuoja ant dviejų galimybių. Į rytų pusę daugiau krypsta tradicionalistai, kurių nebaido jokia monarchija ir demokratinių vertybių nykimas, liberalai daugiau į vakarų pusę, kuri nebijo kurti naujo žmogaus ir naujos visuomenės gnostinio transhumanizmo projektų, kuriuose atsisakoma genealoginio gyvenimo organizavimo principo, ir gyvenimas statomas ant laisvos valios vertybės. Rytinėje kryptyje didžiausia konkurentė, šalia Rusijos, yra Kinija, turinti savo tūkstantmetę tradiciją, kuri buvo sutrikdyta 20 a. komunistinio projekto, tačiau kaip ir Rusijoje, komunizmas pamažu miršta ir Kinija sugrįžta prie savo imperinio projekto, kuriam labiausiai tinkamas monarchinis ir antidemokratinis variantas. Bet Kinijos ekspansija dėl nesuderinamumo daugiau ekonominė, o ne civilizacinė ir kultūrinė.

Šioje vietoje tie procesai, kurie buvo aptarti kaip vykstantys metafizikoje Europos ir Lietuvos masteliu, atrodo labai silpni ir nepajėgūs pasipriešinti globaliniams vektoriams ir atrodo, kad jiems nelemta sudalyvauti euroafroazijos vienijimosi procese, kad įvestų pozityvią antitechnologinę tendenciją. Todėl gali pasirodyti, kad Lietuva, pasirinkusi Šliogerio, Heideggerio ar filognozijos metodą, neatsilaikys milžiniškam iš išorės ateinančiam spaudimui ir turės nusileisti arba Vakarų išsigimimui arba Rytų despotizmui. Kaip gyventi tokioje situacijoje Šliogeris siūlė mokytis iš senovės graikų, nes ši tradicija, jo manymu, geriausias mažos tautos išsiaukštinimo būdas, kokia buvo kadaise ir Graikija, imperijų apsuptyje. Renkantis imperiją, geriausia ta, kuri sugeba savo ekspansijoje sujungti jau minėtą technologinės ir netechnologinės metafizinės laisvės principą, nes jame tikrovės įveikoje, tarp subjekto ir objekto išsaugoma pusiausvyra, neatimama laisvė, teisė į savarankišką egzistenciją. Šiuo metu geriausiai šiuos kriterijus Lietuvai atitinka Europos sąjungos projektas.

Primenant filognozijos tūkstančio metų raidos modelį:

1 etapas bus magijos - spec. tarnybų karai naudojant artimąją hipostratą ir psichotroniką ir truks 100 metų;

2 etapas bus mitologijos - kurio metu įvyks pirmas kontaktas su nežmogiška civilizacija ir turėsime vergovinimo protrūkį, kuris truks 200 metų;

3 etapas bus herojinis, superžmonių garbinimo kultas, kurie bus didelių organizacijų ir kultų kūrėjai, ir truks 200 metų;

4 etapas bus dirbtinės sąmonės ir dirbtinio intelekto, kuris išvalys mitologijas ir bus logikos ir tiesos kultas ir truks 300 metų;

5 etapas bus baltojo drakono civilizacija, kurioje bus suprastas žmogaus pirmapradis kūnas ir žmonija taps gyvybės šeimininkais, ji gyvuos 200 metų ir toliau.

Mano manymu euroafroazija planetinės civilizacijos centru taps 4 etape, po 500 metų. Mūsų tikslas, kad lietuviai išliktų kaip tauta, kad būtų antitechnologinės metafizikos atsvara ir gyvybinis procesas būtų valdomas naudojant genealoginį principą, kurio centre yra tradicinė šeima.

[klajunas]

Šioje vietoje, "Filognozijos pradmenų" 5 tomas užbaigiamas ir knyga pradedama ruošti leidybai. Ši leidyba bus savilaida, kuri dienos šviesą išvys popieriniu ir skaitmeniniu formatu per pora mėnesių. Tačiau šiuo tomu  projektas neisibaigia - iš viso yra 115 tomų, kurių visų nepavyks parašyti, bet idėja tokia. Jau išleisti ir numatomi artimiausi tomai yra tokie:

1) D. Mockus. Naujo metodo principai. 2019
2) D. Mockus. Amūrinė vizija. 2019
3) D. Mockus. Vaivorykščių vasara. 2020
4) D. Mockus. Juodasis drakonas. 2020
5) D. Mockus. Gyvybės magija. 2021
6) D. Mockus. Šūdo kapoklė. 2022
7) D. Mockus. Drakono akis. 2023
8.) D. Mockus. Angelų diena. 2024
9) D. Mockus. X. 2025
10) D. Mockus. X. 2026
11) D. Mockus. X. 2027
12) D. Mockus. Sato. 2028
13) D. Mockus. X. 2029
.
.
.
.
.
Ar bus tolesnė kūryba viešinama forume - nuspresiu ateityje, priklausomai nuo susidomėjimo ir www.anomalija.lt puslapio veikimo. Mano knygos randamos knygyne www.lulu.com ir M. Mažvydo bibliotekos kataloge Libis.

[klajunas]

Knygą "Gyvybės magija", 5 tomas, D. Mockus, galima parsisiųsti tinklaraštyje filognozija.com arba pagal nuorodą

d.-mockus.-gyvybes-magija.-5-tomas.-2021.pdf