Žmonės.

[Kaduceus]

     Žmonės... Kokie mes nuostabūs padarai... Kokie mes galingi, kokie mes protingi, kaip mes viską suprantam! Vartome šią visatą kaip knygą, kurioje mums viskas aišku. Mes esam evoliucijos grandinės viršūnė! Mes išradom didžius dalykus, išsprendėme sunkiausias lygtis, buvom ten, kur joks kitas džiunglių žvėris nedrįstų net kojos įkelti... Ir štai, šiuo metu, su nepaprasta drąsa ir aukštai iškėlę galvas, plačiai mosikuodami vėliavomis, žengiame savęs susinaikinimo link.
     Bet ar tai yra svarbu? Kodėl mums tą žinoti? Juk pakeisti ištiesų negalime nieko. Na, nebent galime greitai susidoroti su tuo žmogum, kuris bando kažką pakeisti. Istorija šiuo klausimu kalba pati už save. Ir vienintelis klausimas skrodžiantis smegenys yra „kas iš to?" Kam bandyti? Kodėl stengtis? Juk vistiek visi gale numirsim. Su tokia gaida ir plaukiame per gyvenimą.
     Piramidės viršuje žmonės žino visą faktinę tiesą apie gyvenimą, apie smegenų funkcijas, apie tą dalyką, ką mes vadiname materija. Bet svarbiausia, jie žino kaip priversti dalykus įvykti. O ką žinome mes? Ištiesų, ką žinome mes tokio vertingo? Kažko kas tikrai padarytų didelę įtaką bent jau mūsų asmeniniams gyvenimams? Atsakymas - NIEKO. Viskas, ką mums yra leista žinoti, yra viso labo teoriniai apmąstymai. Mums leista gyventi tik teorijose. Mums negalima gyventi čia ir dabar, nes kas čia žino, gal netyčia išsiaiškinsim savo gyvenimo manipuliavimo techniką, kuri mums leis tapti bet kuom, kuom tik norime. Bet šie dalykai ne mūsų nosiai. Tam, kad tą išsiaiškinti ir pagrįsti eksperimentais mums reikia labai daug pinigų ir begalė laisvo laiko. O šių dalykų mes neturime. Todėl mums lieka tik teorijos.
     Ir ką mes darome su šiom teorijom? Mes bandome įtikinti visus aplinkinius, kad mūsų teorijos yra geresnės nei jų teorijos. Jeigu mums pavyksta, tada jaučiamės didžiais ir galingais. Jeigu ne - nekenčiam to, kuris jas paneigė. Truputį apsukresni bando įtikinti aplinkinius žmones pirkti jų teorijas. Kai kuriem pavyksta. Ir tuomet jie gyvena puikų gyvenimą, o tie kurie jų klausosi - bando sudurti galą su galu.
     Tarp mūsų taip pat yra labai stipriai paplitęs visąžinizmo sindromas. Mes visi viską žinom. Bet dėl kažkokių tai aplinkybių nesugebam susitvarkyti su savais gyvenimais. Ką jau kalbėt apie veiklą pasauliniu mąstu. Vieni pilnai tiki, jog jie tai puikiai sugeba. Tiki, jog susitvarko su savais gyvenimais be jokių pastangų. Bet kažkodėl vistiek eina į darbą, neturi sau labai patinkančios antrosios pusės ar net gyvena skurde. Tokių žmonių pasiteisinimai yra begaliniai. Bet kam teisintis ir apgaudinėti save? Kam mums vieniems prieš kitą vaidinti? Mano gyvenimas yra labai stipriai sumautas. Visų mūsų gyvenimai nėra tokie, kokių mes norim. Bet „kas iš to?"
Lyg šis ar kuris kitas tekstas padarytų pokyčius. Mes jau esame per giliai įklimpę į šitą mėšlą. Ištiesų mąstančių žmonių yra labai labai nedaug. Aš net nepriklausau jiems. Nes jeigu priklausyčiau - pakeisčiau savo gyvenimą į tokį kokio noriu ir nesukčiau sau galvos bandydamas keisti socialinę aplinką su šiuo beverčiu tekstu.
      Visi mes esam mokytojai, gaila, jog tarp mūsų nėra mokinių...
Jeigu atsirastų noras ką nors pabandyti naujo, ar įgyvendinti kokią gerą idėją ar paveikti kąnors - brūkštelk... Gal ką ir išeis sumąstyti
    Jeigu tu manai, kad tu kažką žinai - nežinai nieko. Neįmanoma žinoti. Įmanoma tik matyti dalykus tokius, kokie jie mums atrodo. Kokie jie yra ištikrųjų - niekas nežino...