2024-02-14 arba laikas pavasario link.

[violetpink1]

Laikas pavasario link.
Truputį apie mano planus.
1. Savo įkurtą tinklapį "mirais.net" dabar planuoju uždaryti nes trūksta idėjų kaip jį pagyvinti.
2. Vietoje rašymo į "mirais.net" planuoju vėl rašyti čia arba ieškoti dar forumų - lietuviškų arba angliškų - kuriuose galėčiau rašyti.
3. Prieš atidarydamas kitą projektą, noriu susirašyti idėjas, kurias galėčiau realizuoti savo projektu.
Tai, planuoju aš, nebus greitai.
Vietoje to, kol kas planuoju išnaudoti savo galimybes toliau kaip interneto naudotojas, o ne kaip tiesioginis kūrėjas, deja, nes pritrūkau realizavimo tęstinumo...
4. Noriu susikurti duomenų bazę kompiuteryje iš tekstinių failų apie mano klausomą muziką viename kataloge.
Tai paskui būtų galima suarchyvuoti ir patalpinti kad ir į naują projektą kaip savo patirtį.

[violetpink1]

Kas liečia komunikavimą su kitais asmenimis - man labai gaila, kad kai kas atsisakė su manimi komunikuoti...

Tai - klaida.

Kada nors tu suprasi daugiau ir vertinsi šitą gyvenimą ir jo akimirkas daugiau.

Deja, tai, matomai, bus kažkada negreitai ir po tavo šio gyvenimo pabaigos.
Kažkur ten, susivokimų lygmenyje, anapus.

Ar mums pavyks dar turėti bent vieną tokį gyvenimą, kuriame taip sutaptų mūsų likimai ir kuriame mes taip galėtume vienas kitą pažinti, kaip galėjome šiame - aš labai abejoju...

Greičiausiai, mes, kaip dalelės, išsiskirstysim į skirtingas puses dvasiniam lygmenyj ir visas šitas bendras mūsų kauzalas, kuris čia buvo susikūręs, pasibaigs.

Skiriu angelui iš mokyklos laikų.

enigma - dreaming of andromeda
https://www.youtube.com/watch?v=t8-xaMz4_ws

[violetpink1]

Laimei, aš turiu ir kitą teoriją, kas atsitiko.

Mes gyvename ne tame erdvėlaikyje, ne toje realybės matricoje.

Arba bent jau ne tame jos fragmente.

Pagal mano teoriją, šitą matrica, arba bent jau jos fragmentas, kuriame mes dabar esame,
susikūrė -
skubotai...

Ir grynai vien priekinių idealų dėl turtinio išgyvenimo vedamas.

Apie mus kalbu, tuos pačius du.
Ir apie mus supančią realybę.

Viskas nuo mūsų mažumės, dar kai atėjome į mokyklą, buvo pagrįsta paprasčiausiu turto ir jo išlaikymo siekimu: pati mokykla buvo orientuota - bent mano atžvilgiu - tik į pamokas.

Mums abiems, toje mokykloje, kurioje mes mokėmės -
nebelikdavo laiko.

[violetpink1]

Bet vienas dalykas man dar ir šiandien neduoda ramybės.
O iš kitos pusės - duoda ir viltį.

Kodėl aš visą tą laiką taip tavęs ir neužkalbinau? Na, ne tuos porą kartų per visą tą laikmetį, bet taip rimtai - kodėl nesusiėmiau ir neieškojau mokykloje tavęs ir tavo kontaktų?

Visi tie 12 metų man praėjo mokykloje be tavęs mano gyvenime, bet ir be tavo paieškų.

Tik po daug laiko, aš pradėjau tave geriau prisiminti, kaip tu atrodei, kaip kalbėjai, ir panašiai.

Tai, kad susivokiau ženkliai per vėlai, man duoda prielaidą, kad mūsų šis laikas dar ne tas.

Nes jeigu tas, tuomet - mes viską praleidome, o pirmiausiai aišku aš.

[violetpink1]

Po visko, kas buvo mano gyvenime ir ko nebuvo, aš noriu, kad likusi mano gyvenimo dalis būtų man rami.
Nenoriu kažkokių itin ir labai didelių perturbacijų,
nes tuo metu, kai norėjau,
ir to, ko norėjau -
nebuvo...

Po to kai tiek daug dalykų nebūna, ko aš norėjau ir kokių,
o būna visai kiti dalykai ir labai daug to, ko nenorėjau,

norisi tik ramybės likusį laiką čia skirtą praleisti ir viskas.

Dingsta pasitikėjimas ateities įvykiais gyvenime.

Dėl to, visumoje, aš ir nebesiekiu nieko.
Man užtenka kiek dabar turiu.

Na, giliai imant aišku, kad neužtenka, nes tie norai kai kurie dar nedingę.
Nors...
Žiūrint kaip pažiūrėsi...
Yra ir taip ir kitaip.

[violetpink1]

O kitavertus, tikiuosi ramaus pavasario ir ramios vasaros.
Be tų prieraišų.

Noriu pajusti seniai jaustus jausmus, kai optimizmas buvo jaučiamas ramybėje ir stabilume.
Dabar, jeigu nieks nesikeis, bus arba bent jau turėtų būti tokie metai.

Šiemet metus pradėjau dar ne visai stabilume: tai dėl mano susigalvoto internetinio projekto, kurį tik dabar, jau ateinant pavasariui, ketinu užbaigti.

O reikėtų tokių ramių metų įžangos, kai viskas jau stabilu, kai dėmesys nebesimėto, ir va tada kai ateina naujieji metai.
Ir va tada tuos naujus metus ramiai pragyventi.
Be perturbacijų.

[violetpink1]

O iš kitos pusės, man gaila mano mokyklos laikų angeliuko...
Viena, pasimetus visada tokia...
Na, nepasimetus, bet viena...

Aš mačiau tavo vienatvę, mano angele mokyklos laikų.
Ir tavo liūdesį irgi matydavau.

Ir dėl to man taip pat gaila tavęs irgi, nes tuo metu nieko negalėjau dėl tavęs padaryti.
Dabar bent galiu parašyti tekstą internete.

Nors tada galėdavau pasikalbėti su savo motina, su savo mama, tai tas irgi labai padėdavo.
https://www.youtube.com/watch?v=WSFDCmmsqEI
confide in me

[violetpink1]

Būna būsenų, kuomet pasiekiu visų problemų išsisprendimą.
Jausmai būna įvairūs.
Vieną kartą yra buvę visiškoje ramybėje, kitą kartą - kokiame nors pakylėtame jausme.
Dabar, būtent šią akimirką, mane traukia tas ramus, jaukus pozityvas ir optimizmas, randamas kažkur ten, virš minčių.

Jei ten pavyksta papulti, rodos, viskas susitvarko, rodos išsisprendžia visos problemos.