Demonas iš kosmoso

[mzicka]

2008 m. sausio 29 d.
SUNERIMĘ ASTRONOMAI STEBĖJO, KAIP NETOLI
Žemės praskriejo 600.M SKERSMENS ASTEROIDAS. JlS BUVO STEBIMAS PAPRASTAIS TELESKOPAIS, NES DANGAUS KŪNAS MUSU PLANETOS ORBITĄ KIRTO VOS UŽ 0,5 MILIJONO KILOMETRŲ - KOSMINIAIS MASTELIAIS TAI LABAI
ARTI... MOKSLININKAI TEIGIA, KAD SUARTĖJIMAS SU TOKIO DYDŽIO KOSMINIU KŪNU IVYKSTA BENT KARTĄ PER 20 METŲ. Šis ĮVYKIS PRIVERTĖ DAR KARTĄ MOKSLINĘ BENDRIJĄ PRISIMINTI TAI, KAD ŽMONIJAI NUOLAT GRĘS1A SUSIDŪRIMAS SU KOSMOSO KŪNU.

PLANETOS RANDAI

Apie tai, kas gręsia mūsų gimtajai planetai, jei ji susidurs su dideliu dangaus kūnu, liudija baisių katastrofų, įvykusių priešistoriniais laikais, pėdsakai.
Kreidos periodo pabaiga, maždaug prieš 65 milijonus metų. Į Jukatano pusiasalį (Šiaurės Amerika) nukrito ir sprogo kometa. Nuo smūgio susidarė 180-200 km skersmens krateris. Ši milžiniška įduba siekia net 1 km po vandeniu. Kometos skersmuo buvo apie 10 km. Ji į Žemę atsitrenkė, skriedama 80 tūkstančių km/h greičiu. Dangaus kūno masė buvo apie 10 trilijonų tonų. Sprogimo galia prilygo 10 milijonų vandenilinių bombų sprogimui. Po šios katastrofos Žemėje prasidėjo rūgštūs lietūs, planetos paviršius ir atmosfera buvo uždengta dūmais. Prasidėjo taip vadinama
„branduolinė žiema", aplinkos temperatūra staigiai nukrito, žuvo augmenija, išnyko apie 95% gyvūnijos rūšių.Dar vienas pavyzdys. Krasnojarsko krašte (Rusija) teka Popigajaus upė. Mėgėjai ir profesionalai organizuoja ekspedicijas į ši vietovę, kuri visame pasaulyje garsi savo priešistoriniu krateriu. Šio kraterio skersmuo yra 100 km ir tai yra antrasis pagal dydį krateris mūsų planetoje. Krateris susidarė po planetos susidūrimo su didžiuliu asteroidu, kometa ar jos dalimi.
Jau prieš keletą amžių žymieji mūsų žmonijos protai numanė, kad gali įvykti panaši katastrofa. 1662-ais metais garsusis prancūzų komedijų autorius Žanas Batistas Moljeras komedijoje „Žmonų mokykla" rašė, kad kometai atsitrenkus į Žemę, mūsų planeta būtų sudaužyta į šipulius. Garsiojo rašytojo numatymus patvirtino šių dienų mokslininkai.
Jei didelis meteoritas, kurio skersmuo iki 1 km, nukristų j vandenyną, tai sukeltų globalinę katastrofą. Nuo smūgio su dangaus kūnu susidarytų milžiniška banga, kuri sklistų į visas puses ir pasiektų visus žemynus. Sausumai tektų didžiulės galios dinaminis smūgis, per vieną akimirką milijonai tonų smėlio būtų nunešti j žemyno gilumą. Daugiatoniai akmenys tarsi kokie minkšti ir lengvi žaisliukai būtų užmesti į kalnų masyvus. Australijoje yra vieta, kur uolose, vos ne viename taške yra didžiulių riedulių sankaupa. Gali būti, kad jie tenai pateko po kažkada labai seniai kilusio milžiniško cunamio...
Vandens srautai visiškai pakeis sausumos paviršiaus reljefą ne tik prie kranto, bet ir kelis šimtus kilometrų į sausumos gilumą. Iš kosmoso būtų gerai matomos pasagos formos lagūnos, kurias išmuštų vandens srautų dinaminis smūgis. Kranto linija būtų tiesiog išvarpyta tokiomis kietųjų uolienų išėmomis, tarsi tai būtų koks lengvai minkomas molis. Štai tokia stichijos galia.
Iš kosmoso atliktos Žemės nuotraukos parodė, kad pasaulinio tvano - katastrofos, kuri kažkada kilo mūsų planetoje - padariniai matomi beveik visuose žemynuose
-    Australijoje, Afrikoje, Azijoje (tame tarpe ir biblinėse vietovėse), Europoje (ypač pietryčių Europoje ir Kaukaze, tame tarpe ir Ararato kalno apylinkėse), Pietų Amerikoje ir Antarktidoje. Šio tvano pasekmės buvo tokios didžiulės, kad mitai išliko praktiškai visose pasaulio tautose. Netgi tose tautose, kurių gyvenamosios vietos nebuvo tiesiogiai apimtos potvynio
- pavyzdžiui, ugnies lietūs Pietų Amerikos indėnų pasakose.
Jau minėtos išėmos kietoje uolienoje kranto juostoje aptinkamos Indijos vandenyno ir Atlanto vandenyno pietinės dalies akvatorijose.

APOFJO KERŠTAS

0,5 milijono km atstumu nuo Žemės praskriejęs asteroidas tarsi prašvilpė pro pat ausį, tačiau mokslininkai buvo įsitikinę, kad susidūrimas su juo negręsia. Tačiau dabartiniu metu link mūsų planetos artėja dar vienas dangaus kūnas, dėl kurio negalima būti taip užtikrintu. Kalbama apie Apofio asteroidą, kuris taip pavadintas senovės graikų demono vardu. Mokslininkai teigia, kad yra labai nemaža tikimybė, kad Žemė ir asteroidas susidurs, kaip sakoma, kaktomuša.
Apofio asteroido dydis nėra labai didelis - 150 ant 300 metrų. Šio dangaus kūno masė yra apie 1 milijonas tonų, jis skrieja 75 tūkstančių km/h (arba 20,8 km/s) greičiu. Yra paskaičiuota ir data, kada asteroidas maksimaliai priartės prie Žemės - tai įvyks 2036-ųjų m. balandžio 13 d. Tiesiog piktą lemiantys sutapimai - 13 diena, penktadienis, be to, asteroidui suteiktame eilės numeryje (99942) pakanka apversti tris pirmuosius skaitmenis ir gausim šėtono skaičių 666. Argi tai ne žmonijos priešas?
Amerikiečių mokslininkai paskaičiavo, kad galimas asteroido kritimas gali įvykti Centrinėje Amerikoje, Rusijoje ar Atlanto vandenyne. Jei asteroidas nukris kiek anksčiau, tai gali įvykti Ramiajame vandenyne.
Praėjusių metų vasario mėnesį San Franciske (JAV) įvyko astronomų, fizikų ir įvairių šakų inžinierių konferencija. Šios konferencijos pagrindinis tikslas buvo surasti tokius techninius sprendimus, kurie padėtų išvengti katastrofos.
Konferencijos metu buvo nuspręsta sudaryti komisiją, kuri paruoštų pasiūlymą prie JTO sukurti nuolatinį Asteroidų keliamo pavojaus komitetą. Šios komisijos veikla taip pat būtų nuolatinis pavojaus lygio monitoringas (juk iš kosmoso gelmių atskridęs luitas gali praskristi ir nepavojingu atstumu nuo Žemės) ir, jei kiltų tokia būtinybė, sprendimo dėl techninių priemonių, padėsiančių išvengti susidūrimo, panaudojimo priėmimas. Šios komisijos veikloje dalyvauja mokslininkai iš daugelio pasaulio šalių.

PLANAI IR PROGNOZĖ

Gali būti panaudoti trys galimi scenarijai iš kosmoso kylančiam pavojui išvengti. Pirmasis variantas numato asteroidą apšaudyti termobranduolinėmis raketomis, kurios turi jį suskaldyti. Yra paskaičiuota, kad tokio dydžio dangaus kūno sunaikinimui reikia kelių dešimčių kilotonų galios branduolinio užtaiso. O jei reiktų suskaldyti 1 km ar didesnį dangaus kūną, tai užtaiso galia jau turėtų būti skaičiuojama megatonomis. Tarp šių užtaisų dydžių mokslininkai ir turi pasirinkti. Yra sukurtas specialus projektas, kuriam suteiktas darbinis pavadinimas „Citadelė".
Tačiau yra vienas „bet". Tarkim, asteroidą pavyks sėkmingai suardyti. Tačiau tai nėra nepavojinga. Vietoje vieno luito į Žemę gali kristi ugnies lietus iš Apofio asteroido nuolaužų, kurios padarys didelę žalą.
Antrasis variantas jau net yra išbandytas. 2005-ais metais amerikiečiai paleido specialiai sukonstruotą kosminį zondą, kurio priekyje buvo didelis vario lydinys. Zondas buvo nukreiptas į kometą „Tempel-1", kuri tuo metu buvo priartėjusi prie žemės. Kosmoso aparatas „šaudmenį" paleido tokiu būdu, kad jis kirstų kometos orbitą. Kosmoso kūno ir dirbtinio sviedinio susidūrimo efektas viršijos visus mokslininkų lūkesčius. Kosmose buvo stebimas milžiniškas fejerverkas, kuris suardė pavojingą svečią, atskriejusį iš Visatos gelmių.
Yra dar vienas būdas, kaip išvengti susidūrimo su asteroidu - gana egzotiškas, tačiau irgi svarstomas. Yra svarstoma galimybė į asteroidą pasiųsti pilotuojamą ekspediciją. Šis variantas yra pranašesnis tuo, kad kosmonautai gali realizuoti įvairius variantus, leidžiančius pakeisti asteroido trajektoriją. Didelis asteroidų įsisavinimo šalininkas buvo žymus rusų mokslininkas K.Ciolkovskis, kuris moksliniame-fantastiniame apsakyme „Sunkumas išnyko" aprašė, kokias galimybes turi žmonės, esantys tiesiogiai ant dangaus kūno. Kosmonautai, esantys asteroido paviršiuje, galėtų sumontuoti radijo švyturį, kuris leistų stebėti asteroido kursą ir tiksliau jį prognozuoti. Asteroide taip pat galima sumontuoti vieną ar net daugiau variklių. Taip būtų sukurta nors ir beformė, tačiau vis tik „raketa".
Kaip varikliai gali būti panaudoti joniniai ir plazminiai aparatai. Jų veiklai pakanka saulės baterijų kaupiamos energijos, todėl visiškai nereikia jokio kuro. O Saulės energijos kosmose nors rieškučiomis semti. Tačiau tokio tipo varikliai yra gana silpni, maža jų trauka. Per ilgą laiką ir nuolat veikdami netgi šie aparatai gali keliais centimetrais pakeisti asteroido kursą ir truputį pakeisti jo skriejimo greitį.
Taip pat galima į asteroidą pasiųsti didelį pilotuojamą kosminį laivą, kurio masė ne mažiau 1 tonos. Šį laivą galima tarsi „pakabinti" tam tikru atstumu virš asteroido paviršiaus. Po to įjungti kosminio aparato variklius. Dėl gravitacijos jėgos, veikiančios tarp asteroido ir kosminio aparato (šiuo atveju labai silpnos, tačiau pakankamos tam, kad šis planas būtų realizuotas) kosminis kūnas būtų patrauktas į šoną. Taip pilotuojamas laivas tarsi „ant pavadėlio" dangaus kūną patrauktų paskui save ir pakoreguotų jo skriejimo orbitą reikiamu dydžiu.
Daugelis tikrai matė 1998-ais metais režisieriaus Maiklo Bėjaus pastatytą filmą „Armagedonas", kuris buvo nominuotas keturiems „Oskarams". Jame pasakojama apie tai, kaip į asteroidą, artėjantį prie Žemės, pasiunčiama komanda, kuri turi išgręžti gręžinį uolienoje, į jį padėti sprogmenis ir juos susprogdinti - tai suskaldytų asteroidą ir jo dalys praskrietų šalia Žemės.
Visi šie planai yra svarstomi ir tikslinami

Šaltinis- Žurnalas "mįslės ir faktai"