6 žmonės, išgyvenę po mirties bausmių

Pradėjo Benamis, spalio 02, 2013, 16:17:37

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Benamis

Įsitikinimas, jog asmuo, išgyvenęs mirties bausmę, pagal įstatymą apsaugomas nuo pakartotinio bandymo, iš esmės tėra mitas. Štai kodėl dažniausiai mirties bausmės formuluotėje neapsieinama be frazės „iki mirties". Tai reiškia, jog, kad ir kas benutiktų - pasigailėjimo nebus. Tačiau taip buvo ne visada.

Praeityje žmonės, išgyvenę nesėkmingus bandymus jiems įvykdyti mirties bausmę, išsikovodavo teisę gyventi, skelbia „The Week". Taip susiklosčiusios aplinkybės interpretuotos kaip Dievo valia ir nekaltumo įrodymas. Kartais - kaip paprasčiausias budelio darbo brokas. Pateikiame šešių žmonių, turėjusių mirti už padarytą nusikaltimą, tačiau bausmės išvengusių, istorijas.

1) Fidžio vyrukas, vardu Franksas

Žudikas, kurį vienas Australijos laikraštis 1872 metais pavadino vyruku, vardu Franksas, mirties bausmės išvengė dėl gana banalios priežasties: kaip dabar įprasta sakyti, vykdytojui pritrūko reikiamos kompetencijos. Be to, vyrukas, vardu Franksas, tapo pirmuoju nusikaltėliu, kuriam mirties bausmė turėjo būti įvykdyta tik kurį laiką egzistavusioje Fidžio karalystėje (vos per dvejus metus skolos privertė Fidžį tapti Jungtinės Karalystės kolonija).

Mirties bausmės žudikui vykdytojai tikrai nežinojo, ką daro - egzekucija vyko keliomis valandomis vėliau nei planuota, nes šerifui nustatytas laikas pasirodė netinkamas. Virvė, kuria ir turėjo būti pakartas Franksas, lietui lyjant peršlapo, ją teko ilgai ir nuobodžiai virš laužo džiovinti. Štai kas buvo paskui.

Prieš užnerdamas kilpą ant myriop pasmerkto vyro kaklo, korikas privalėjo prisėsti, virvę prispausti koja ir tik taip sumezgė mazgą. Galiausiai kilpa atsidūrė ant pasmerktojo kaklo - reikiamai ją užveržti pasirodė neįveikiama užduotis.

Kilpa lyg ir užsiveržė, pasmerktasis pakibo. Tačiau po trijų tylos minučių jo kūnas pradėjo judėti, iš burnos ėmė veržtis kalba. Jis meldė nutraukti šias kančias. Nusikaltėlio rankos taip pat nebuvo deramai surištos, tad jam pavyko išsilaisvinti ir atlaisvinti kaklą nepatogiai veržusią virvę. Vyras kilniai atleido jį nesėkmingai bandžiusiems nubausti nemokšoms. Nusikaltėlis pats nevikriai iškrito iš kartuvių - iš baimės niekas nedrįso jam padėti.

Po tokio makabriško spektaklio scenarijaus kartoti nebepanoro niekas - vyrukas mirties išvengė. Pareigūnai ir piliečiai pasisakė už nusikaltėlio tremtį. Nauja Fidžio monarchija tapo viso pasaulio pajuokos objektu.

2) Tarnaitė A. Greene atsiminimui pasiliko karstą

1650 metais, kai Anne Greene buvo 22 metai, ji dirbo tarnaite sero Thomo Reado namuose. Mergina pastojo nuo šeimininko anūko, nors pati atkakliai tvirtino nesilaukianti. 18 nėštumo savaitę, dirbdama jai paskirtą darbą, tarnaitė sunegalavo. Išvietėje Anne Greene persileido, o vaisių, apimta siaubo, paslėpė pelenuose ir purve.

Tuo metu galiojo statutas, numatęs, jog vienišos moterys, nuslėpusios nėštumą ar gimdymą, gali būti apkaltintos vaikžudyste. Nors akušerės ir nusprendė, jog vaisius buvo per mažas ir tikrai nebūtų išgyvenęs, Anne Greene buvo pakarta Oksfordo pilies kieme. Paskutiniai jos žodžiai buvo smerkiantys „šeimos, kur pastaruoju metu gyveno, moralinį sugedimą".

Iš kartuvių merginos kūnas buvo nugabentas į medicinos mokyklą - skrodimui ugdymo tikslais. Tačiau karstą atidarę chirurgai pastebėjo, jog merginos krūtinė ritmingai kilnojasi. Jie pamiršo savo pirminę užduotį ir pabandė merginą atgaivinti - medikams pavyko jai padėti.

Visuomenė nusprendė, jog tokia Dievo valia - Anne Greene buvo išteisinta. Karstą ji nusprendė pasilikti kaip suvenyrą. Jauna moteris persikėlė į kitą miestą, ten ištekėjo, susilaukė vaikų.

3) Pusiau pakartoji Maggie

Maggie Dickson pastojo, kol jos vyras plaukiojo jūroje. 1724 metais tokia situacija moteriai buvo itin nepalanki. Moteris nėštumą bandė nuslėpti (priminsime, jog tai taip pat buvo neteisėta), tačiau niekas pensione, kuriame ji gyveno, tuo nepatikėjo. Ar neišnešiotas vaikas gimė gyvas ar negyvas, jokio skirtumo, nes M. Dickson vis tiek bandė tai nuslėpti. Moterį nuspręsta pakarti.

Šeimos nariams per vargus pavyko atgauti jos palaikus ir apsaugoti nuo skrodimo. Vežant Maggie į kapines, artimieji išgirdo keistą garsą - tarsi kažkas belstųsi karste. Maggie išgyveno - toks įvykis pripažintas Dievo valia. Moteris išgarsėjo, jai prilipo pravardė pusiau pakartoji Maggie. Ji laimingai nugyveno dar 40 metų - šiandien jos garbei netoli tos vietos, kur buvo kariama, veikia jos vardo smuklė.

4) I. Balsham išgelbėjo deformuota trachėja

Inetta de Balsham 1264 metais mirti nuteista už vagių slėpimą. Dokumentuose teigiama, jog moteris buvo pakarta rugpjūčio 16 dieną, pirmadienį, 9 val. ryto. Kartuvėse ji palikta iki ketvirtadienio ryto.

Kai virvė pagaliau buvo nupjauta, paaiškėjo, jog pasmerktoji gyva. Moters trachėja buvusi deformuota ir sukietėjusi, todėl kilpa jos iki galo ir neužveržė. Šis atvejis sulaukė ir karaliaus Henrio III dėmesio - jis Inettai suteikė karališkąją malonę.

5) Nerado R. Broomo venos

Išgyventi šių laikų egzekuciją prilygsta stebuklui. Mirtinos injekcijos - tarsi garantas, jog pasmerktasis su šiuo pasauliu atsisveikins greitai, be skausmo ir be baimės. Romellis Broomas įrodė, jog taip nutinka toli gražu ne visada.

2009 metais R. Broomas buvo pripažintas kaltu dėl pagrobimo, išžaginimo ir nužudymo - jis tapo pirmuoju pasmerktuoju, kuriam pavyko išgyventi suleidus jam mirtiną injekciją. Mirties bausmės vykdytojai dvi valandas bergždžiai bandė rasti tinkamą veną, bandymų metu ne kartą teko atsitrenkti į kaulą ar tiesiog be tikslo badyti raumeninį audinį, nes vena paslaptingai pradingdavusi. Galiausiai R. Broomas buvo prasiųstas atgal į vienutę, mirties nuosprendžio vykdymą nuspręsta savaitei atidėti.

Per tą savaitę R. Broomo advokatai pareiškė, jog jų klientas per nesėkme pasibaigusią egzekuciją patyrė žiaurią ir neįprastą bausmę. Buvo imtasi veiksmų dėl mirtinas injekcijas reglamentuojančių JAV įstatymų - esą įvykdžius mirties bausmę R. Broomui, bus sunaikinti itin svarbūs įrodymai. Nusikaltėlis vis dar gyvas - laukia, kol bus patenkinta apeliacija.

6) E. McDonaldo laimę plaktuku sudaužė chirurgas

1752 metais Ewanas McDonaldas susipyko su Robertu Parkeriu. Kai R. Parkeris išėjo, E. McDonaldas jis pasekė ir perpjovė gerklę. Vyras buvo pripažintas kaltu dėl nužudymo ir pakartas Niukaslo dykynėje.

Jo palaikai, kaip ir daugumos to meto mirties bausmės sulaukusių nusikaltėlių, turėjo atitekti chirurgams. Toks buvo teisėtas būdas detaliau susipažinti su žmogaus anatomija.

Nepatikėsite, kas buvo toliau. Chirurgas, pamatęs ant operacinio stalo sėdintį gyvą E. McDonaldą, stvėrė plaktuką ir užbaigė koriko darbą. Įdomiausia, jog po kelerių metų tas pats daktaras mirė nuo taiklaus žirgo spyrio į galvą.

DELFI

DEUS

Įdomu, ir iš dalies protu nesuvokiama, kaip taip įmanoma. Aš tubūt tokius žmones pavadinčiau laimės kūdikiais.:)

varpainis

Tikrai, kad laimes kudikiai. Bet dar ne tokiu "prikolu" siam pasauly pasitaiko

DEUS

Mūsų pasauly galima pamatyt visko

lt133

#4
spalio 02, 2013, 19:29:43 Redagavimas: spalio 02, 2013, 19:34:39 by lt133
Geriausia tai tas, kur plaktuku damušė. Įdomu kodėl nepaskerdė kaip kiaulės į širdį ar gyvo neskrodė.. Vis tiek jau jam atiduotas..Koks tai iškrypimas.
Tokį daktarą turėjo patį nuteisti už užmušimą.

varpainis

Bet kokiu atveju lavonas jau buvo jis, taip kad tai, jog is isgascio damuso plaktuku nera nieko baisaus :D

lt133

Jeigu sėdėjo, tai buvo atsigaivaliojęs  :) Nu ir kam jį damušinėt. Nekeista, kad paskui arklys nuėmė nuo vaizdo "daktarą" :)

varpainis

Zmogzudys buvo, o tokiu vieta kartuvese arba po tuo plaktuku  ;D

Aukštyn