Gyvenimas po mirties egzistuoja. Aš jį mačiau.

Pradėjo Tadas_S, sausio 16, 2015, 00:26:50

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Tadas_S

Labas vakaras. Esu Tadas. Skaitau jūsų diskusijas apie gyvenimą po mirties ir regis matau savo mintis iki tol, kol papuoliau į komą po autokatastrofos. Būtent šis įvykis pakeitė mane ir mano supratimą apie mūsų, šį, ir pomirtinį gyvenimą, kardinaliai.

Kai viską papasakojau savo artimiesiems, draugams, visi man sakė, kad turiu savo patirtimi pasidalyti su žmonėmis, pvz. išleisti knygą ar pan. Tačiau pats kategoriškai tokios idėjos atsisakiau. Kai pabudau po komos ir papasakojau apie viską ką mačiau medikams, kažkas pranešė žiniasklaidai ir jau kitą dieną mano palatoje buvo viena Lietuvos žurnalistė (pavardės neminėsiu) su keliais operatoriais. Bet visus išvijau lauk ir persikėliau toliau gydytis į privačią įstaigą.

Nenoriu atskleisti kas esu, nenoriu šlovės, nenoriu ir pinigų. Man viso to nereikia. Tiesiog noriu pasidalinti su tuo ką man teko išgyventi. Jeigu ne medikai ir ne mano visi draugai, giminės, pažįstami - iki šios dienos galvočiau, kad visa tai buvo haliucinacija mano smegenyse ir tiek. Tačiau paaiškėjo, kad viską ką mačiau tiek ten tiek čia žemėje - tiesa. Buvau gulinti be jokios sąmonės daržovė vegetacinės būsenos. Tačiau daržove, kuriai medikai nedavė jokio šanso išgyventi buvau čia, Žemėje. O už jos ribų mano sąmonė patyrė atskirą, visiškai iki šios dienos nesuvokiama egzistenciją.

Žinokite man jau nedaug liko iki pensijos ir tik skaudi avarija privertė mane pažvelgti į gyvenimą visiškai kitaip negu aš kažkada į jį žiūrėjau. Lygiai taip pat kaip ir daug iš čia esančių galvojau, kad esu viso labo mėsos gabalas vaikštantis žemėje.

2013 metais papuoliau į avariją važiuojant iš kaimo namo. Ačiū Dievui, kad važiavau vienas, nes iš automobilio nieko nebeliko. Pats tik stebuklo dėka likau gyvas. Tiesa dabar šiek tiek turiu sunkumų susijusių su kordinacija.

Savo kūne buvau lygiai iki tos sekundės kai į mano automobilį isirėže kitas automobilis kuris netikėtai įskriejo į mano juostą. Tą akimirką viską savo akimis mačiau taip sulėtintai, kad net iki dabar pamenu kur koks stiklo gabaliukas nukrito. Laikas tarsi sustojo. Mačiau absoliučiai viską: kur tuoj nukris kiekvienas stiklo gabaliukas, kaip iš vairo labai lėtai iššauna oro pagalvė, kaip lėtai lankstosi automobilio kapotas - to tiesiog neįmanoma apsakyti žodžiais.

Po šių vaizdų kurie man truko tarsi amžinybe, akyse pasirodė neįtikėtino ryškumo šviesa. Buvo tokia akinanti šviesa, kad rodos viso pasaulio šviesos, žibintai, prožektoriai, lazeriai buvo nukreipti į mane vieną. Nejaučiau nei skausmo, nei baimės. Tiesiog supratau, kad tai yra pabaiga. Pasidarė tylu ir ramu. Po kurio laiko uždaviau sau klausimą:

"Pala, jeigu aš galvoju, reiškias dar gyvenu ar egzistuoju? Tačiau kur aš?".

Visą tą laiką buvo akinanti balta tuštuma. Bet man tik taip iš pradžių atrodė, kol baltas akinantis fonas pradėjo pamažu gęsti.

Pradėjau matyti. Buvo visiška tamsa. Aplinkui pasirodė, tiksliau jos ten visuomet buvo, tiesiog aš tik tada pradėjau matyti, labai daug mažų švieselių kurios pro mane pralėkdavo neįtikėtinais greičiais. Viena šviesele po kitos, viena po kitos, jų ten buvo milijardų milijardai - pagalvojau kas čia tokio po galais? Jokios baimės, jokio skausmo, tik begalinis smalsumas. Man atrodė taip, kad aš vienas stoviu, o pro mane lyg mažos šviesios dulkelės kažkur praskrenda ir nuskrenda tolyn.

Kilo mintis: reikia ištiesti ranką ir nors vieną pagauti. Nežinau kodėl taip pagalvojau. Tiesiog tokia mintis atsirado ir tiek. Tesiu ranką, tačiau rankos tai nebėra. Noriu pažvelgti į savę, tačiau nieko nematau. Absolučiai nieko nėra. Nematau nei savo rankų, nei kojų, nei kūno - tiesiog nieko. Aš savęs nemačiau, jus galite tai nors įsivaizduoti? Dabar kai rašau tai net savo nosies galiuką galiu akimis pamatyti, o tada tiesiog švarus vaizdas ir jokio kūno. Tada ir vėl pagalvojau:

"Viskas aišku, aš miriau".

Pasistengsiu pratęsti pasakojimą rytoj draugai, jau vėlu, o su žmona nuolat pykstamės, kad iki išnaktų prie kompiuterio sėdžių. Labanakt visiems. Tikiuosi kas nors perskaitys.

Strategas

 Tęsk. LABAI ĮDOMU, kas buvvo paskui... Tęsk...  8)

TinSoldier

Taip pat bus įdomu palyginti, ar Vytauto potyriai komoje (jei jis čia pats dar kartą pasidalins/palygins) - tokie patys.
Ar, vis dėl to, dėl kažkokių priežasčių skyrėsi..

.L.U.T.H.O.R.

Atrodo kaip įžanga į knygą :) Bet susiskaitė įdomiai :) Lauksiu pratęsimo.

Empty.Soul

Skamba įdomiai, laukiu tęsinio. :)

Supera

Gali drąsiai rašyti knygą, kadangi teksatas super rišlus bei įtraukiantis :) Laukiu tęsinio.

Vytautas

Taip pat perskaičiau su susidomėjimu kadangi turiu savo patirtį. Bet jau pradiniam etape esminis skirtumas. Man tai nutiko ne avarijos metu o savaime. Kitas momentas nesvarbu kad kūnas virto daržove bet sąmonė ir klausa liko nepakitusios. Kas vyksta aplink mane visą laiką girdėjau. Tik buvo savotiškas minčių "susidvejinimas". Mano mintys ir nemano mintys. Maža to tų kitų minčių galima buvo kažko paprašyti ir pagal klausą buvo galia suprasti kad jos įvykdo tai ko paprašei. Bet visumoje iš šio pasaulio nebuvau "išskridę". Greičiau į mane buvo kažkas "įskridę" iš ano pasaulio.  :)

nereikalinga

#7
sausio 16, 2015, 19:55:18 Redagavimas: sausio 16, 2015, 20:00:11 by nereikalinga
Gyvenimas po mirties gal ir egzistuoja. Bet greičiausiai tiems,kurie taip ir nesugrįža atgalios. O čia ,tai yra,tos būsenos ,ar tų būsenų ( komose,ir t.t. ) pojūčiai,simptomai ( įvairūs ) nepatirti,atrodantys nežemiški,dieviški ir t.t.

Tadas_S

Ačiū visiems už komentarus. Manau tikrai turėsime apie ką pasikalbėti. Kas liečia knygą, tai jau minėjau, kad jos tikrai nerašysiu - nes ne toks mano tikslas. Taip pat džiugina, kad mano rašliavos skaitymas jūsų nevargina.

Tikiuosi Anomalija.lt nesupyks ant manęs, kad šitame forume pradėjau pildyti pavadinkime asmeninį savo dienoraštį.

Pratęsiu nuo ten kur užbaigiau.

Stovėjau ten tarp tų lekiančių švieselių dar kurį laiką. Tiesa sakant laiko sąvoka ten įgauna visiškai kitą prasmę: atrodo taip tarsi stovėčiau ten jau visą amžinybę bet kartu ir vieną akimirką. Vėl apsidairiau ir pamačiau, kad visi tie ryškus maži balti taškai pradėjo lėtėti iki kol visiškai sustojo. Vis dar negalėjau suprasti kas tai? Kodėl jos sustojo? Ir svarbiausia ką man dabar daryti? Neilgai trukus supratau: švieselės ir toliau skriejo milžinišku greičiu, tiesiog čia aš pradėjau judėti link kažkur kartu su jomis. Nuo manęs tai visiškai nepriklausė, tiesiog pradėjau skristi link kažko pats to net nenorėdamas ir nesuvokdamas kaip tą darau. Jaučiau tarsi kažkas manę traukia link savęs, o ir priešintis visiškai negalėjau, bet ir nenorėjau.

Tolumoje pradėjau matyti didėjantį, baltą, ryškų rutulį. Su lyg kiekvieną akimirką rutulys vis didėjo ir kažkodėl savaime supratau, kad tai bus mano galutinė stotelė. Skriejau link jo dar kelias akimirkas kol pajaučiau vibraciją ir sustojau. Ten kur buvau, labai sunku suvokti kada tu judi, o kada tiesiog stovi, tačiau supratau, kad stoviu vietoje iš to, kad baltas rutulys daugiau nedidėjo. Pasiartosiu, jokios baimės ar nerimo nebuvo. Nors žinojau, kad žemėje palikau savo šeimą vieną, tą mano akimirką valdė tik vienas dalykas: begalinis smalsumas. Nebuvo nei palaimos, nei džiaugsmo, tik smalsumas kas, kas manęs laukia toliau?

"Žinau, kad nebijai. Čia niekas nebijo." - Pirmą kartą būdamas ten, išgirdau žodžius. Apsižvalgiau ir nesupratau kas su manimi bendrauja. Žodžiai buvo labai aiškūs, skambūs, kažkas panašaus žemėje gaunasi jeigu kam nors kalbi į ausį pro susuktą į cilindrą popierių.

"Bendrausiu su tavimi taip, kaip tu buvai įpratęs tai daryti." - pratęsė balsas. Net sunku nupasakoti kaip jis skambėjo. Tokio balso, garso, tembro, tiesiog neįmanoma nupasakoti ar apibūdinti žodžiais. Iš karto pagalvojau, čia Dievas? Rodos dar nespėjau iki galo minties suregzti, o man jau balsas toliau atsakinėjo.

"Tai tik vienas iš pavadinimų ten kur tu gimei. Aš esu pradžia ir pabaiga viename." - Nuo tos akimirkos jau žinojau, kalbu su Dievu, Kūrėju, Absoliutu, kad ir kaip žmonės tą jėgą vadiną.

Atleiskite, kad retai prisijungiu, mano šeimoje atsirado naujas mažas narys, tada labai daug džiaugsmo ir laiko tenka skirti jam, svečiams ir t.t. Pasistengsiu artimiausiomis dienomis čia vėl prisijungti ir pratęsti.

Synkas

Patiko :))) tikiuos bus daugiau kas nors parašyta, nes labai įdomu :))

JZZ

Sveikas prisijungęs prie forumo. :)
Atrodo, kad tavo žinutės tikslas yra vedamas noro padėti kitiems susivokti savo pačių situaciją, nes tai, kas yra "dabar", palyginant su tuo, ką suvokei, atrodo neteisinga. Labai gerai, kad nusprendei visą tai daryti laikydamasis anonimiškumo; siūlau išlikti kuo labiau anonimišku ir vengti detalių, kurios padėtų identifikuoti ar prie to padėti privesti.

Daug žmonių nesuvokia tos situacijos, ką teko suvokti tau. Neabejoju, kad ir aš daug kur klystu, nes komentuoti galiu besiremiant tik patirtimi. Kai suvoki, kad tas "mėsos gabalas"  - kūnas - buvo tik tavo valdomas objektas, tai stipriai pasikeičia požiūris.

Minėjai, kad matei daug švieselių, tad galima ko gero teigti, kad ir pats suvokei esantis viena iš jų. Žmogaus kūnas yra žemesnėje dimensijoje, tad tavo stebėto laiko sulėtėjimo kūnas suvokti negalėjo. Vietoj to, tas sulėtėjimas buvo suvokiamas tavęs ne kaip kūno būtybės, o kaip tos anksčiau minėtos švieselės.

Ar iškart po smūgio pasirodė šviesa? Ar nei trupučiui nebuvo aptemimo, kuris būtų suvokiamas kaip filmo žiūrėjimo metu ištraukiamas TV laidas? Tikrai nebuvo jokio patamsėjimo, bet iškart plykstelėjo šviesa, jo?

Jeigu "visą tai", kur gyvena kūnas, suvoktum kaip viską apčiuopiamą dėl to, kad ir daiktai, ir kūnas yra suderinamų virpesių (judesių greičių), tai tada būtų galima pasakyti, kad kai kūnas tapo nebereikalingas, prireikė pereiti į įprastinius virpesius, iš kurių buvai išėjęs (susižeminęs), kad būtų suderinama su kūnu. Tas pagreitėjimas ko gero buvo suvoktas kaip šviesa, o tai turėjo būti išties ryšku (tačiau tai akims nekenkia, nes jos liko kūne).

Turėtų būti smagu tiesiogiai juntant tą paradoksą: matai daugybę tokių švieselių, su kuriomis praktiškai esate vienodi (nesakau, kad nėra skirtumų), tačiau žemėje buvote skirtingomis būtybėmis ir gyvenote būdami sudėti į skirtingus "stalčius" - iš esmės, taksonominius dalykus; net nekalbant apie skirtingas pačių žmonių rases, tautybes, bei kitus sugalvotus ar pastebėtus skirtumus. :) :)

Kūrėjas...! :) Labai smagu, kad ten tiek daug suvokei, neabejoju, kad įgijai įdomų suvokimą, jei tai atsimeni. :)
Čia turiu tau palinkėjimą, tačiau tai nėra žodžiai.
:)
...

Gal įgijai atsiminimų kuo buvai praeityje? Ar nebuvo jokio gailesčio dėl vienaip ar kitaip nugyvento gyvenimo? (nesmerkiu ir nekonkretizuoju, tik paminiu, kad kartais norima būti kažką padarius kitaip)

Tavo pasakojimas sukėlė tam tikrų emocijų, atsižvelgiant į mano patirtis ir panašumą...
Pageidauju, kad pasakojimą tęstum, įdomu ką toliau pasakysi. :) :)

Pensininkas

O man pasirodė kad tai dar viena pasaka  >:(

.L.U.T.H.O.R.

@Pensininkas , ką čia tokio įmatei? :)

Benamis

Citata iš: Pensininkas  sausio 26, 2015, 16:34:48
O man pasirodė kad tai dar viena pasaka  >:(



Ka ten tokio neitiketino izvelgei? Kelis kartus skaiciau, bet man rodos viskas ten tvarkoje.

Pensininkas

Citata iš: Druwis  sausio 26, 2015, 17:27:43
@Pensininkas , ką čia tokio įmatei? :)

Man ši istorija pasirodė neįtikinama  :)

Aukštyn