Virtuali romantika, psichozės, manipuliacijos

Pradėjo a.t.sielis, birželio 26, 2014, 19:45:51

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

Tema, manau, plati, sudėtinga, ir prašanti apžvelgimo iš įvairiausių požiūrio kampų, nagrinėjimo įvairiais pjūviais. Kaip tokią, ją verta knebinėti ilgai ir po truputį. Visų nuomonės ir patirtys čia vertingos, kuo įvairesnės, tuo geriau. Pamenu, delfyje būdavo straipsnių, apie naują reiškinį, kai po virtualių romanų ir tokių pačių virtualių išsiskyrimų žmonės kreipiasi pas psichologus su gana stipriomis psichologinėmis problemomis.

Iš savo požiūrio taško, pasakyčiau, kad romantika yra labai stiprus narkotikas, stipriausias iš materialių, o virtualybė įdeda papildomų protą išbalansuojančių aspektų. Todėl visai nesistebiu kad žmonės gali įpulti ties tuo į psichologinę duobę, ypač agresyvioji, iniciatyvioji pusė.

Kai pradeda reikštis beprotybė, išėjimas už ribų, pačiam tam žmogui tai turėtų parodyti, kad jis pasirinko klaidingą veiksmų kryptį. Teisinga veiksmų kryptis neduoda proto pakrikimo. Taigi, ties tuo, abejonės dėl veiksmų, "ką man daryti?", turėtų baigtis. Jeigu tai smarkiai blogina savijautą, veda iš proto, vadinasi, reikia tiesiog sustoti. Tęsti ta pačia bloga kryptimi duos tik dar blogesnes pasekmes.

Problema, kad yra gana smarki inercija. Ne taip paprasta sustoti po labai aktyvios dinamikos, didelio energetinio indėlio į procesą. Pats sustojimas irgi gali protą bei emocijas dar labiau atplėšti nuo realybės. Valia gali nueiti į vieną pusę, o emocijos - į kitą.

Dar vienas dalykas - kai protas ir emocijos išeina toli nuo pusiausvyros, žmogus gali tame imti jausti tam tikrą savotišką laisvės skonį, ar susižavėjimą psichoziniais proto reiškiniais, ir būtent todėl toliau investuoti savo energiją į didėjančią savo beprotybę. "Išprotėjau, ir man gerai, galiu elgtis laisviau, ir išreikšti save taip". Manipuliacijos ir persekiojimai gali iš dalies būti paaiškinti šiais dėsningumais. Čia tik versija.

Kalbant apie maniją ar idėją fix, kuri sudaro visą energetinį variklį, - "man reikia antros pusės", - tai pačiam žmogui reiktų suprasti, kad beprotybė, kurią jis pasiryžęs tęsti ir intensyvinti, nėra tas būdas, kuriuo šis žmogiškas ar gyvūniškas poreikis gali būti įgyvendintas. Bepročiai neturi antrų pusių, dažniausiai jie po vieną. Santykius turi sveiki ir pakankamai normalūs žmonės ar sveiki ir normalūs gyvūnai. Ligoti gyvūnai nesiporuoja (?). Taigi, turint tikslą, poreikį, ir norą, reikia pasirinkti adekvatų ir sėkmingą procesą, kaip to pasiekti. Ir sustabdyti procesą, kuris ne tik neduoda pageidaujamų rezultatų, bet duoda atvirkštinius rezultatus, griauna paties žmogaus savybes bei gyvenimą. Tokiu būdu savo įsivaizduojamos laimingos situacijos tikrai neišeis pasiekti.

Aš tai iš viso iškelčiau abejonę tai idėjai. Užduočiau sau klausimą "ar tikrai man reikia antros pusės?" Ar tai padarys mane laimingą? Žinoma, meilė ir laimė yra labai susiję sąvokos. Bet jeigu gerai įsigilinsim, suprasim, kad meilė yra ne-egoizmas, šviesi dvasinė būsena, kuri skiriasi nuo proto-emocinių poreikių, jutimų poreikių, gamtos šauksmo. Jeigu gerai ir tvirtai žinoti, kad nežabotas minėtų poreikių tenkinimas iš tikro duoda negatyvias pasekmes, tada tą idėją fix galima vertinti realistiškiau. Reikia stebėti gyvenimą, žmones, kurie įklimpo į nežabotus poreikių tenkinimo procesus, ir matyti, kokių rezultatų jie sulaukia. Ryškūs pavyzdžiai galėtų būti alkoholikai, narkomanai, storuliai sveriantys po 300 kg., etc. Todėl reikia turėti saiką ir pusiausvyrą, jeigu tas troškimas yra, jo neneigti, bet ir nesureikšminti per daug. Jeigu to nori, tam reikia investuoti tinkamą energiją ir pasieksi savo norimą tikslą. Gamtos neapgausi, turi išvystyti tam tikras savybes, įgyti gerą būseną.

Kalbant apie virtualybę ir romantinį diskursą virtualybėje, lengva užsiburti tekstu, ir savo virtualia protine saviraiška dar labiau suintensyvinti savo protinius reiškinius, taip užsukant užburtą ratą. Reiktų turėti galvoje kad čia ypatingai stipriai veikiama protiniu lygmeniu, ir daug mažiau tikruoju emociniu lygmeniu, ir būtent todėl čia sustiprėja išprotėjimo rizikos. Protas atšoka nuo tikrųjų emocijų ir apčiuopiamos žemiškos realybės, ir užsisuka savyje, savo paties kuriamuose įspūdžiuose ir iliuzijose, bandymuose atkurti ir simuliuoti emocijas, kurios iš virtualybės iš tikro negauna tiek maitinimo. Protas maitina pats save, tai tuščias burbulas. Ar ilgai gali būti malonu murkdytis savo paties protiniuose-žodiniuose vėmaluose? Savijauta turėtų būti tragiška, ir pats žmogus ištyręs save gali tuo praktiškai įsitikinti.

Kol kas tiek.

Supera

Asmeniškai niekad nesupratau kaip įmanoma kažką įsimylėt per internetą, nesimačius nei karto realybėje. Man visi tokie reikalai atrodo labai vaikiški netgi, juk nėra garantijos kad tas žmogus yra toks koks jis dedasi. O ir bendraujant su video pokalbiais realybės vis tiek neįmanoma atstoti.

a.t.sielis

Manau, tam tikro tipažo žmonėms įmanoma stipriai užsikabinti, meile to nepavadinčiau, bet kažkokia romantine manija, su visokiais negatyviais efektais. "Meilė" labai įvairiai suprantama sąvoka, bet jeigu žmogus į virtualų bendravimą investavo daug širdies, širdis pulsuos atitinkamai, ir žmogus gali tai pats sau įvertinti kaip įsimylėjimą.

Tekstiniai pokalbiai gali būti labai glaudus kontaktas, ypatingai stipriai veikiantis būtent protinį sandą, ir turėti stiprų efektą. Virtualybėje taip pat mainomasi vaizdais ir nuotraukomis. Taigi, daug bendravimo elementų.


Master

E. Lewis yra pasakęs: Turi valdyti savo troškimus, nes kitaip troškimai valdys tave.
Bet kokia ego išraiška paskatinta noro, kuris šios diskusijos tema būtų ieva, visada veda į kančią, nes yra valdoma instinkto, o šis... pagal bibliją gyvatės, pagal mane šėšėlio, kuris suvokdamas netinkamą elgesį ir peržengtą ribą siekia susinaikindamas atstatyti teisingumą.

a.t.sielis

Citata
http://lt.wikipedia.org/wiki/Psichozė

Psichozė yra bendras psichiatrijoje naudojamas terminas apibūdinti psichinei būsenai, kai asmuo iškreiptai suvokia, praranda racionalų ryšį su realybe.

Psichozės atveju gali pasireikšti įvairūs asmenybės, minčių bei elgesio pakitimai: iliuzijos ir klaidingi įsitikinimai, kurie paremti tvirtais, bet iš iškreipto suvokimo atsirandančiais argumentais, (pvz., paranoja); haliucinacijos, sutrikusi mąstymo funkcija; dažnai nesugebėjimas suvokti savo elgesio ir minčių keistumo ir nepagrįstumo, bendravimo bei kasdieninės veiklos atlikimo sunkumai.

Psichozės reakciją gali sukelti įvairūs tiek fiziologiniai, tiek funkciniai veiksniai, dėl ko psichozė paprastai laikoma fiziologinę ligą indikuojančio karščiavimo atitikmeniu psichinės ligos atveju.

Daugumai žmonių gyvenimuose pasitaiko panašių realybės iškraipymo epizodų, todėl vienas iš paplitusių mokslinių požiūrių yra, kad psichozė nėra normalaus žmogaus sąmoningumo nukrypimas, o tik jo dalis, susidarius ypatingai intensyvioms ar sunkioms gyvenimo aplinkybėms, kuriuo atveju psichozė greičiausiai nėra psichinės ligos simptomas


Čia irgi galima pastebėti, kad šiuolaikinis informacijos srautas ir virtualybės įtaka gali labai suintensyvinti procesus.

nereikalinga

Į kažkokias meiles,tai nepavadinčiau taip pat. Aš realiai net labai sutrinku,kai pašnekovas spangsta apie įsimylėjimus. Tai greičiau ,kai kam kažkoks papildymas, ko trūksta ,ar nedrystų realybėje . Jie čia jaučiasi savais,savimi . O ten kur jaučiasi geriau turbūt ir tie jausmai lenda kažkokie ? Kuriuos įvardyja kaip įsimylėjimą,juk gal būt realybėje,to nepajaučia,dėl tam tikrų priežasčių,kaip kuklumas bendraujant akis į akį,arba reaguojama į aplinkinių reakcijas,spaudimus. Čia kažkur įlendi,pats sau, su savimi.
Gerai buvo kai nebuvo internetų :D 

Master

Aš išvis netikiu meile tarp vyro ir moters. Susižvejimas taip, bet meilė.... Tai turėtų ganėtinai retas reiškinys.... nes pasaulyje tiek daug žmonių ir rasti tą savo vienintelį (?)
Kodėl mes draugų neiškome, jie atsiranda su laiku, įdirbiu, o štai antrąją pusę pasirenkame patys kaip reikmę ir gyvenimo be jos neįsivaizduojame. Tačiau ji gali būti lengvai pakeista. Pasirinkimas įtakotas aplinkybių. (na bent tai ko gero aktualu šiais laikais)
Visa tai "bullshit" mano galva :)



001

Citata iš: Master  birželio 26, 2014, 21:35:48
Aš išvis netikiu meile tarp vyro ir moters.

O tarp vyro ir vyro arba moters ir moters - tiki? :D

Meilė yra meilė, tačiau meilės yra skirtingų rūšių. Viena iš jų - virtuali meilė. Tačiau ji tokia ir liks - virtuali. Ji turi nuosavų pliusų ir minusų, tik didžiausias minusas yra žinojimas, jog virtualiai gimusi meilė turbūt niekada neužaugs iki tikros, dvipusės meilės. Nors ką aš žinau, mano visi draugai yra rasti per virtualią erdvę, vienas iš draugų kurį laiką buvo ir mano vaikinas.

Master

Bah... Į šį klausimą neatsakysiu. (ne todėl, kad  kompromituotu, tiesiog apie tai nepagalvojau. Ir nesiruošiu analizuoti  :) ).


a.t.sielis

CitataPataria psichoterapeutas Olegas Lapinas,
www.DELFI.lt
2010 m. lapkričio 10 d. 00:00

Jau kelerius metus turiu gerbėją - persekiotoją. Normaliam žmogui būtų pakakę pasakyti, kad akyse nenoriu matyti, o jam tai vienodai šviečia. Apie materialinius ir kitus nuostolius, patirtus dėl jo poelgių, net nekalbu. Pakeistos darbovietės, ne viena gyvenamoji vieta, vieno iš tėvų infarktas - tik žiedeliai. Policijoje gali pasiūlyti tik kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, nes dar nieko neužmušė ir nesužalojo, o persekiojimas (stypsojimas paromis po namų ir darbo langais atrodo niekam nekenkia, nors kaimynai ir kolegos ne kartą išsakė priekaištus, kad bijo dėl savo vaikų saugumo).

Internete manęs nėra jau keli metai. Asmenines anketas socialiniuose tinklapiuose, elektroninio pašto adresus panaikinau arba atidaviau kitiems žmonėms. Pakeičiau asmeninį telefono numerį.
Kad situacija būtų aiškesnė, su šituo žmogumi niekada niekada neturėjau nieko bendro. Kažkada dirbome vienoje darbovietėje, bet skirtinguose skyriuose. Net pietauti eidavau su kitais kolegomis. Susirado jau man išėjus iš tos darbovietės ir nepalieka ramybėje iki šiol.


Visuomet elgiausi šaltai, mandagiai ir ignoravau visus pasiūlymus, bet dabartinėje situacijoje, kai eilinį kartą kažkur gatvėje patyko, jau norisi gerai trinktelėti. Bijau, kad kažkada neteksiu savitvardos ir pasekmės bus neprognozuojamos.

Ar įmanoma pasakyti, kad nenoriu akyse matyti taip, kad žmogus tai išgirstų? Nusibodo tai kartoti. Rimtai svarstau nepagailėti tų kelių tūkstančių advokatui ir kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Turėdama teismo nutartį galėsiu kviesti policiją ir jie turės pagrindą gerbėją - persekiotoją nuvežti į areštinę.

Mano supratimu, kai myli, stengiesi, kad mylimi žmonės būtų laimingi. O dabar man daro kiaulystes, sako, kad myli ir akmeniniu veidu aiškina, kad dėl visų jo protu nepaaiškinamų poelgių mano atžvilgiu esu kalta aš. Kažkuris iš mūsų ligonis. Ir jei tai aš, esu linkusi kuo greičiau ieškoti specialistų pagalbos. Kad tik šitas košmaras pasibaigtų.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KĄ DARYTI, KAI TAVE PERSEKIOJA

Be jokios abejonės, jums vertėtų ieškoti teisinės pagalbos dėl persekiojimo. Žinoma, pasiruošus tam, kad tai nebus labai greitas ir labai lengvas kelias. Ir ne tik dėl mūsų teisėtvarkos lėtumo. Žinoma, jei jūs persikeltumėte gyventi į kokias Valstijas, o persekiotojas persekiotų jus ir ten, situacija pagreitėtų. Amerikos kultūra feministinio judėjimo dėka yra labai įjautrinta moterų teisų pažeidimams. Todėl persekiojamos amerikietės pačios sėkmingai tampa persekiotojomis. Tačiau ir ten bylos apie persekiojimą užsitęsia. Viską reikia įrodyti ypač įtikinamai. Kaltinamieji juk irgi dažniausiai pasakoja įtikinamas istorijas apie tai, kad jų aukos iš tikrųjų juos myli. Juk persekiojantys žmonės dažniausiai įsitikinę, kad jų meilės objektas ne prieš kad jį persekiotų. Ir kad tik įprastinis moters žaidimas „aš dar pasilaužysiu" sulaiko jas nuo „pasidavimo".

Erotomanija - įsitikinimas, kad tave myli, tik neparodo - sunkiai pasiduoda perkalbinėjimams. Nes jį maitina visai ne meilė, o sunkiai koreguojamas įsitikinimas: šis žmogus skirtas man. Erotomanui tai - pagrindinė prielaida, kuria jis neabejoja, ir jis tik ieško tam įrodymų, patvirtinimų, užuominų, ženklų. O jeigu jūs norite rasti įrodymų bet kokiam savo įsitikinimui, jūs jų visuomet rasite.

Erotomanų, persekiojančių savo išrinktuosius, pasitaiko ir tarp vyrų, ir tarp moterų. Beje, jums gali būti įdomu pasižiūrėti seną prancūzų režisieriaus Truffo filmą apie tai - „Adelės H. istoriją" . Kas labai aiškiai parodyta šiame filme - kaip meilės troškimas, užsispyrimas ir siekis užkariauti savo išrinktąjį nuolat pereina į įsitikinimą: iš „Aš noriu, kad mes mylėtumėme vienas kitą" akimirksniu gimsta „Mes juk mylime vienas kitą!".

Tai rodo, jog erotomanui labai baisu prisipažinti sau pačiam, kad tarp jo troškimo ir tikrovės yra praraja. Suvokęs šią prarają, jis pasakytų „tuomet man nelieka dėl ko gyventi". Iš čia gimsta labai stiprus savininkiškas siekis „nepaleisti" ir bandymai kontroliuoti savo išrinktąją: sekti, rašyti, susitikinėti. Taip persekiotojas įrodinėja: aš dėl tavęs pasiruošęs viskam. Ir tai neretai sukelia persekiotojų aukoms ne tik pasipiktinimą, bet ir kaltės jausmą.

Kai jūs rašote „kažkuris iš mūsų ligonis", tai lyg sakote: „Kažkokia sielos dalimi aš manau, kad kažkaip provokuoju jo elgesį". Kita savo sielos dalimi jūs teisinate save: „Visuomet elgiausi šaltai, mandagiai ir ignoravau visus pasiūlymus". Persekiotojas jaučia jūsų silpnumą pirmoje dalyje , o antra dalis tarsi sako jam: „Nieko, ji pasilaužys ir pasiduos man".

Todėl tam, kad jūs būtumėte užtikrinta, kad padarėte viską, kas nuo jūsų priklauso, be teisinės apsaugos jums reiktų suvokti, kad turite ir abejojančią sielos dalį. Ir ši abejojanti jūsų sielos dalis, matyt, pagauna tai, kas slypi kiekvieno žmogaus sieloje: jūsų pačios poreikį turėti ryšį su kitu žmogumi. Juk jūs esate žmogus tarp žmonių - ar jūs neturite meilės, seksualinių, ryšių su žmonėmis poreikio? Turite? Ir kaip jūs šiuos poreikius tenkinate?

Ryšiai su žmonėmis neapsiriboja mums gerai pažįstamais: „tėvai-vaikai", „draugai", „mylimieji", „sutuoktiniai". Yra ryšių, pagrįstų neapykanta; būna, kad žmones sieja abipusiai kankinimai; žmonės gali būti susiję negrąžintos skolos jausmu.

Ar negali taip būti, kad jus pririša prie šito žmogaus neapykanta? Gali atrodyti keista, tačiau erotomanui jūsų neapykanta gali būti taip pat prisirišimo ženklas: „Ji man neabejinga, vadinasi, aš viską darau teisingai". Žinoma, tai nereiškia, kad jums verta iš visų jėgų slopinti kylantį pyktį. Tiesiog verta prisiminti, kad kol jumyse jis bus ilgalaikis, nepraeinantis pyktis, tol posakis: „Tarp mūsų yra ryšys" - bus teisingas!

Pabandykite pasakyti sau: „Aš nenoriu galvoti apie tą, kurio taip nekenčiu"- ir pamatysite, kad efektas bus priešingas. Kaip maži vaikai verkdami naktimis priverčia tėvus reaguoti, taip ir žmonės, bijantys mus paleisti, priverčia reaguoti mus.

O kuomet ryšys su tokiu žmogumi iš tiesų silpnėja?

Ne tuomet, kai mes nuslopiname save. O tuomet, kai mes atsisveikiname su pačia būsena: „Mane persekioja", taigi atsisveikiname su aukos vaidmeniu. Ir tuo pačiu atsisveikiname su pykčiu, kalte, priklausomybe. Ir pradedame gyventi dabartyje. Jums tikriausiai visi šie žodžiai atrodo labai pažįstami ir banalūs. Tik kelia klausimą: kaip?

Aš duosiu jums netikėtą patarimą: ne tik perskaitykite V. Kast „Atsisveikinimą su aukos vaidmeniu". Pasiskaitykite vieną - kitą knygą, skirtą alkoholikų sutuoktiniams. Jūs nesate jūsų persekiotojo sutuoktinė. Tačiau tarp jūsų yra kažkuo primenantis tuos santykius ryšys, tik tai ne meilės ryšys. Tačiau kelias iš šio ryšio panašus išmokti jausti save taip, kad jokios slaptos mūsų sielos dalys nebandytų iš pasalų valdyti mūsų.

Ir tuomet - o, stebuklas!- mūsų persekiotojai paslaptingu būdu tai pajunta ir atstoja nuo mūsų. Kaip sako burtininkai ir ekstrasensai, godžiosios sielos „atlimpa" nuo mūsų, kai mes atsisveikiname su savo silpnybėmis. Mes joms pasidarome „nebeskanūs".

Sėkmės jums šiame kelyje
Olegas Lapinas

http://www.delfi.lt/gyvenimas/meile/psichologo-patarimai-ka-daryti-jei-tave-persekioja-gerbejas.d?id=38365971#ixzz35qzajIPN

Master

Labai fainai susiskaitė :)
Dėkui Sieliau.

WeedBoy

Sveiki. Kartais atsibudęs paskaitinėju jūsų forumiuką ir suradau visai atsitiktinai šitą įdomią temą. Tiek įdomią, kad net nusprendžiau pasireikšti joje. Tai labai įdomi tema iš tikrųjų. Ir ji verta daug gilesnių pasvarstymų negu tai padarė iki šiol prieš mane rašę forumiečiai. Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kodėl šis virtualios romantikos reiškinys apskritai egzistuoja. Ir atsakymas turbūt nėra sudėtingas. Tiesiog žmogus ne tik protu suvokia informaciją, bet ir ją sugeba pajausti. Turbūt panaši analogija yra su knyga. Žmogus, perskaitęs gerą knygą, visada ją apmąstys, o beskaitant jam kils įvairių emocijų. Vadinasi, internete taip pat įmanoma jausti, nes iš esmės yra kažkas bent jau skaitoma. Tačiau skaitymas yra interaktyvus, nes asmenybė skaito tai, ką parašo kiti, kitos asmenybės. Ir dėl šios priežasties atsiranda netikėtumas, suvokimas, kad bendraujama su žmogumi. O šį bendravimą dar labiau sustiprina pokalbiai gyvai, pokalbiai naudojantis vaizdo kamera. Tai yra, sukuriamas tam tikras intymumas, kuris, žinoma, neprilygsta realybėje esančiam, tačiau yra pakankamas, kad žmogus galėtų jausti, būti išvestas iš kantrybės. Todėl nurašyti visa tai kaip netikrą, nes tai virtualu, dalyką nėra visiškai teisinga, kadangi faktai sako ką kita. Žmonės psichuoja dėl nelaimingų internetinių meilių, kartais net nusižudo. Tad jeigu tokie įvykiai vyksta, tai reiškia, jog pojūčiai čia egzistuoja ir tai jokia proto stimuliacija, o visų žmogaus pojūčių, tik ji galbūt ne tokia stipri. Tad, mano požiūriu, jausmai, emocijos, suvokimas, gaunant stimulą iš virtualios erdvės, yra tikri, ir išties verti atskiro dėmesio.

Toliau pati meilė per virtualią erdvę. Galima lengvai nurašyti, kad tai netikra ir dėl to neįmanoma. Bet va čia panagrinėkime giliau. Juk yra pavyzdžių, kaip žmonės susipažįsta virtualiai, susitinka, susituokia ir sukuria geras šeimas. Lygiai taip pat yra pavyzdžių, kai virtualus bendravimas baigiasi abipusiu ar vienpusiu skausmu. Tiesą pasakius, realybėje irgi netrūksta pavyzdžių, kaip žmonės susituokia, o po to išsiskiria ir lieka pažeista psichika, tad negalime vienareikšmiškai teigti, kad realybė yra tarsi panacėja, siekiant harmoningų santykių. Disharmonija gali būti sukurta tiek realioje, tiek virtualioje erdvėje, kadangi abiejų erdvių veikiantysis pradas yra tas pats - žmogus, asmenybė, galinti jausti, mąstyti, suvokti, egzistuoti. Tad, jeigu yra pavyzdžių, kaip žmonės sukuria sėkmingas šeimas, pradėję bendravimą virtualioje erdvėje, ar galime teigti, kad meilė gali užgimti per virtualią erdvę? Iš tiesų, sunkoka pasakyti, tačiau lygiai taip pat sunku pasakyti, kas ta meilė išvis yra, nes jos apibrėžimų daugybė. Tad gal geriau atsiribosiu nuo meilės kaip sąvokos ir stengsiuosi visa tai kiek supaprastinti. Vietoje meilės taikykime sėkmingų santykių sukūrimo sąvoką, t.y. klauskime, ar gali užgimti virtualioje erdvėje ne meilė, bet sėkmingi santykiai, kurie testųsi ateityje?

Norint atsakyti netgi į supaprastintą klausimą, tenka nemažai pamąstyti. Bet turbūt mąstymas supaprastės viską pradėjus nuo pradžių. Tai yra, kaip vadinamieji virtualūs santykiai prasideda? Turbūt paprasčiausiai kažkas kažkam parašo "Labas", "Pasimylėkime ryt ant stogo per lietų", "Ar norėtum su manimi išgerti puodelį degtinės su krapais rytoj kur nors krūmuose?" ar kitą banalybę. Ir bendravimas prasideda, kai vadinamasis viliojimo objektas atsako. Šis bendravimas tęsiasi, abi asmenybės susipažįsta kažkiek per žinutes ir viena apie kitą susidaro tam tikras prielaidas, lūkesčius, kurie gali būti arba teisingi, arba klaidingi. Kuo daugiau lūkesčių bus teisingų, tuo santykiai turėtų būti geresni ateityje. Taigi, bendravimas tęsiasi virtualiai ir, atrodo, abi pusės viena kitą ima mėgti. Ar tai gali būti laikoma santykių pradžia? Mano nuomonė šiuo klausimu yra tokia, kad tai santykių pradžia visgi galima laikyti, esant tam tikroms sąlygoms, praėjus šiai pradžiai. Paprasčiausiai, jeigu santykiai bus sėkmingi, tai abi pusės prisimins būtent šią pradžią, tai laikys atskaitos taškų, kai jų santykiai prasidėjo. Ir visiškai nebus kreipiamas dėmesys į tai, kad šitai virtualu ir dėl to automatiškai netikra.

Tačiau tęskime toliau šią istoriją. Puiku, abi pusės pabendravo, tarkime, savaitę, ir nusprendė susitikti. Būtent pirmas susitikimas po virtualios pažinties bus ypatingas. Jis būtų visiškai kitoks nei susipažinimas per kaimo šokius ar šiaip studentų eilinę "betonovkę", kadangi pastaruosiuose įvykiuose žmogus neretai būna visai nepažįstamas arba matytas kažkur, kažkur girdėtas, bet daugiau apie jį nieko nežinoma. O štai po virtualaus bendravimo jau apie žmogų kažkas žinoma. Kažkuris ar kažuri iš abiejų pusių apie kitą gal net per Google bus kažką radęs ar radusi įdomesnio, kompromituojantiškesnio, ir dėl to įdomesnio. Tad kas įvyksta šio susitikimo metu? Išgeriama gal kavutės, gal degtinės su krapais, gal alaus ar šiaip laikas smagiai praleidžiamas. Paprastai žmonės per pirmus susitikimus sau daug neleidžia. Kita vertus, abi pusės bendrauja ir ko jos siekia? Ar jos jau automatiškai siekia sukurti santykius? O štai čia ir prasideda įdomybės. Gali būti, virtualus bendravimas buvo gražus, bet va realybėje kažkas tiesiog "nesiriša". Ir kodėl gi taip? Gali būti dėl to, kad tiesiog abipusiai lūkesčiai nesutapo. Pavyzdžiui, vaikinas galbūt norėjo merginos kokiai vasarai, su kuria pasantykiautų tą metų laiką, o vėliau tiesiog išsiskirtų ir liktų draugais. Ir, vaikinui to visiškai nesuprantant, tokie jo tikslai jaučiami iš jo kūno kalbos ar netgi jo sielos vibracijų lygmens. Mergina, žinoma, nepasakys, kad tai jaučia, nes ji pati nesuvoks, ką jaučia, bet va ji puikiai pasakys, kad tiesiog tas vaikinas jai kažkoks netoks, nepatinka gal netgi ar tiesiog kitoks nei pasirodė internete. Tokioje situacijoje blogiausiu atveju kažkas gali likti įskaudintas arba netgi abi pusės. Kita vertus, gali būti ir taip, kad abi pusės sugebės draugiškai nutraukti bendravimą arba jį iš santykių siekiamybės perkelti tiesiog į draugišką bendravimą ir tiek.

Iš tiesų, mano minėtas pavyzdys po virtualios pažinties yra gan dažnas. Tai yra, abi pusės susikuria tam tikrus lūkesčius apie kitą pusę ir po to per pirmą susitikimą kažkuri pusė jaučia, kad jos lūkesčiai yra nepatenkinti. Bet kodėl tai dažnai atsitinka? Tiesiog tai jau turbūt galėtų atsakyti atsakymo į žmogaus prigimties klausimą specialistai. Tiesiog žmonės yra įdomios būtybės. Kas susiję su jų asmeniniu gyvenimu, santykiais, paprastai žmonės svajoja apie gražius dalykus, kurie neretai atsilieka nuo realių žmonių galimybių ar netgi to, ką realybė žmogui gali suteikti. Tai čia yra kažkas panašaus. Tiesiog abi pusės virtualiai kitą pusę tarsi padeda į lentynėlę pagal tam tikras savybes, kurias įsivaizduoja, ir per susitikimą jis tikisi pamatyti žmogų, kuris bus būtent išlindęs iš tos lentynėlės. Tačiau žmogus, kaip jau minėjau, yra asmenybė, ir tu negali jokio žmogaus iš esmės sugrūsti į lentynas, t.y. tai tiesiog yra kategoriško mąstymo ir ego tenkinimo apraiška. Na ir kai antra pusė pamato žmogų ne iš lentynos, juo nusivilia, kad jis ne toks, kokio norėjo, ir šitaip virtualūs santykiai sukelia nusivylimą. Tačiau ar tai galioja tik virtualiai erdvei? Nebūtinai. Realiai tokios situacijos irgi įmanomos. Argi nebūna taip, kad santykiai pirmą mėnesį atrodo tarsi tobuli, o po mėnesio poros sako, kad jų antra pusė yra visai kitokia negu susipažino, t.y. tarsi pasikeitė. Tad mes vėlgi negalime teigti, jog štai virtuali erdvė neleidžia pilnai pažinti žmogaus, o jau reali leidžia. Kita vertus, tikrai verta sutikti, jog virtualioje erdvėje lūkesčių prisikuriama daugiau, bet taip yra ne todėl, nes joje yra tam tikra paslaptis, tam tikras buvimas komforto zonoje, dėl ko žmogui lengviau fantazuoti, kai realioje erdvėje kai kurie individai yra priversti ieškoti žodžio kišenėje ir tiesiog neturi laiko fantazavimams.

Kad ir kaip ten bebūtų, virtuali erdvė leidžia daugiau fantazuoti, tačiau reali, kaip jau minėjau pavyzdį, irgi nėra garantas, kad žmogus bus visiškai pažintas. Kodėl taip yra? Galima kelti tokią idėją - kito žmogaus pažinimo lygis priklauso ne nuo konteksto, kuriame jį sieki pažinti, o nuo paties žmogaus noro ir pastangų kitą žmogų pažinti. Pavyzdžiui, ar būtinai žmogus turi kurti fantazijas, bendraudamas su virtualiu pašnekovu? Tikrai ne, nes tai galima kontroliuoti, o kiekvieną kylančią fantaziją kvestionuoti. Tai yra, jeigu mergina ar vaikinas neprisikurs lūkesčių apie savo virtualų pašnekovą, su kuriuo galbūt norėtų ir santykius sukurti, tai susitikimas realybėje bus visai kitoks, nes žmogus ateis į susitikimą ne kažko konkretaus tikėdamasis, o norėdamas pamatyti žmogų, asmenybę. Tokiu atveju nusivylimo bus daug mažiau arba jis bus pakeistas maloniu bendravimu, o galbūt ir santykių sukūrimu, nes realybėje pasirodys žmogus simpatiškas, mielas ir su juo norėsis vėl susitikti. Tuomet realybė. Ar tikrai galime teigti, kad žmogų pažįstame realybėje geriau nei virtualiai vien todėl, kad realiai mes galime jį užuosti ir pamatyti iš arčiau, t.y. akis į akį? Taip, yra kalbama, kad kūno kalba daug lemia, tačiau pastarieji mokslininkų tyrimai teigia, kad kūno kalba perduoda ne tiek jau daug informacijos kiek verbalinė (na kaip ir logiška, kad verbalinė informacija yra kiekybiškesnė ir kokybiškesnė nei kūno kalba, kadangi kitu atveju žmonėms evoliuciškai šis mechanizmas nebūtų išsivystęs). Be to, netgi ir kūno kalbą įmanoma kontroliuoti, tik reikia tam praktikos. Apskritai lengviausia yra kontroliuoti verbalinę, sunkiau kūno kalbą, o sunkiausia - asmenybę, įpročius ir t.t. Tad ką tai reiškia? Kad realybėje žmogus irgi turi galimybę apsimesti. Jam užtenka suvaldyti savo kūno kalbą, verbalinę ir to užteks, kad paslėptų savo asmenybę, kuri galbūt po mėnesio antrai pusei pasirodys šlykšti. Tad tiek realybė, tiek virtuali erdvė turi neapbrėžtumo ir negalima užtikrinti, kad kažkurioje erdvėje žmogų galima pažinti būtinai geriau.

Žinoma, gyvenimas bus realioje erdvėje, o ne virtualioje, tad žmogaus tikslas, kuriant santykius, yra rasti žmogų, su kuriuo būtų gera ne virtualiai, bet realiai. Tik iki šiol lyg ir paaiškėjo, kad visgi nėra tokio aiškaus būdo susipažinti su žmogumi, kad neliktum nusivylęs. Apskritai akivaizdu, kad tiek virtualiai, tiek realiai galima sulaukti įvairių manipuliacijų, psichozių, nusivylimų, skausmo ir negalima primityviai tarti, kad štai virtuali erdvė netikra, ji gali būti tiesiog ignoruojama, per ją negali atsirasti jokių rimtų santykių, o štai reali - ta erdvė, kur viskas tikra ir tik ten atsiranda tikri santykiai. Deja, kaip matome, viskas daug subtiliau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš pirmo žvilgsnio net kompiuteris atrodo bukas, bet, kai aplošia pasaulio šachmatų čempioną ar pradeda po truputį įveikti Turingo testą, pasimato galutinis kompiuterių potencialas, kuris bauginančiai didelis.

Dar labai įdomu aptarti virtualios erdvės pranašumą prieš realią atskiro individo atveju. Nesunku turbūt sutikti, jog virtualioje erdvėje užkalbinti svetimą žmogų daug lengviau nei realioje. Na įsivaizduokite situaciją, kad realybėje kažkas gatvėje taip prieina, užkalbina jus ir nori susipažinti. Nors tame asmeniškai nieko blogo pats nematau, bet realiai žmonės linkę labai nepasitikėti vieni kitais ir toks užkalbinimas kažkam gali pasirodyti keistai, gal net įžeidimas ir dauguma žmonių taip elgtis neišdrįstų. Tiesiog tai akivaizdžiai peržengia daugelio komforto zonos ribas. O štai virtualiai tiesiog nueini į pažinčių puslapį, parašai patikusiai merginai ar patikusiam vaikinui ir vuolia - bendravimas vyksta. Kita vertus, tai nėra vien tik geras dalykas. Toks laisvas užkalbinimas kartu ir kelia kitas problemas. Žmogus, kuris užkalbina (užkalbintas, beje, taip pat), mažiau jaučia kitą žmogų ir dėl to lengviau gali kitam žmogui pasakyti kartais įžeidžiančių dalykų. Bent jau tarp jaunimo yra dažnas tas reiškinys, kad jauni žmonės dažnai susipyksta būtent bendraudami per Skype, per Facebook, SMS žinutėmis, nes tiesiog negalvoja apie kitą ir sako daugiau nei pasakytų realybėje. Ir tai neretai būna skyrybų priežastis. Kita vertus, manau, kad apskritai visi žmonės, kurie nevengia bendrauti virtualiai, mažiau įsijaučia į kito padėtį ir dėl to lengviau pasako įžeidžiančių dalykų. Kita vertus, toks dalykas gali irgi išeiti į gera. Tiesiog įžeidimas tiek per SMS, tiek realybėje paveiks įžeistą žmogų vienodai ir dėl to per SMS išsakytas įžeidimas bus stipresnio poveikio, nes jis būtent toks ir bus. Tačiau, jeigu pora rimtai pasiryžusi būti kartu, ji spręs problemą galbūt realiai, galbūt taip pat virtualiai. Ir ką tai duos? Jeigu problema bus išspręsta, tuomet realybėje bendravimas bus atviresnis, supratingesnis, o virtualiai šis bendravimas irgi gerės.

Tad įdomus dalykas išeina. Išeina, kad virtualus ir realus bendravimas netgi nelabai gali būti priešpastatomi, t.y. abu bendravimo būdai vienas kitą gali sėkmingai papildyti, jeigu tai išnaudojama protingai. Todėl ir laikausi nuomonės, kad virtualus bendravimas, virtuali santykių pradžia iš esmės yra tokia pat reali kaip ir santykiai, užsimezgę realybėje. Svarbiausia tai, kad virtualus bendravimas vėliau pereitų į realų. Na o psichozės, manipuliacijos, nusivylimai, diskomfortas, kylantis dėl virtualaus bendravimo, gali lygiai taip pat kilti ir dėl realaus bendravimas, vadinasi viskas priklauso ne nuo erdvės, kurioje bendraujama, o nuo žmonių, kurie joje bendrauja, elgesio tendencingumų lygio.

Bet verta aptarti ir įvairias manipuliacijas, persekiojimus, psichozes. Taip, virtualiai tokie dalykai lengviau sukeliami. Žmogus gali tiesiog virtualiai apsimesti bet kuo ir rastą "romantikos objektą" visaip terorizuoti, po to jį persekioti realybėje ir šitaip jį įbauginti. Tačiau realybėje tokie dalykai irgi dažnai prasideda, tad vėlgi žmonių tendencingumai išlenda.

Tad galiausiai noriu pasakyti, jog šią virtualios romantikos temą verta nagrinėti daug giliau, nes tai iš esmės gali pateikti daugiau įžvalgų apie žmogaus elgesį. Ypač dėl to, kad virtuali erdvė bendravimo ir santykių kūrimo prasme supama tam tikrų nusistatymų, kurių dalį, manau, aptariau, ir kurie, pasirodo, taip pat gali veikti ir realioje erdvėje. Tikrai įdomu.

a.t.sielis

Ačiū WeedBoy už vaisingą temos plėtojimą.

Taip, bendravimas yra bendravimas, ar jis "virtualus" ar gyvas. Senais laikais žmonės mainydavosi popieriniais laiškais, nuotraukomis - pasižiūrėkite į tėvų stalčius, ten rasite daug nuotraukų. Šiais laikais visa tai vyksta per internetą. Tas pats dalykas, tik kita forma. Apskritai, verta aptarti bendravimo kaip tokio, dėsnius, ir rizikas, bet šiuo metu neturiu tam laiko, tai vėliau.

O virtualybė turi savo papildomus dėsnius, specifiką, kuri turi privalumų ir rizikų. Privalumais galima pasinaudoti, rizikų vengti.


Bla

Citata iš: a.t.sielis  gruodžio 01, 2016, 11:49:26http://www.delfi.lt/news/daily/crime/virtualus-princas-gyvenime-virto-brutaliu-zagintoju.d?id=73035476

Čia kartais ne tas pats Asasinas iš forumo?
Tiesiog kartais sunku suvokti, iki kokių žemumų žmonės sugeba nusiristi. Kaip gali egzistuoti toks empatijos trūkumas?

Aukštyn