Kalbos pasauliai ir mintis

[cs]

Kalbos pasaulių dalinė komposistencija (Devinta dalis)

Detales komposistencijoje vienyja bendras pritaikymas ir skirstymas. Komposistencija įveda į naujų laikų jungimo ir dėliojimo atvėjų komplektą. Pagal idėją betkokia struktūra labai svarbi, nes nuo jos priklauso visa centrinio tako pozicija. Tai yra dirbtinai kuriamas viso proceso vaizdas, kuris centriniame take realizuojamas. Pagrindai yra apibūdinti, jie kelio atkarpos jungiančios nuorodomis tiesę, kuri pavaizduota centriniame take. Susiejus bendrus dalykus nuorodos lieka jungimosi dalimi ir ji netransformuojama, bet keičiama. Transformuoti atskirus nesavitus dalykus galima su sangėriu. Optimalios jo formos galimos su reikšmėmis, jos sudaro vieną dėliojimą. Viena iš paskirčių yra glaustai perteikti išorės-centro tako informacijos dalykus. Įvedus tai į ištęsimą, savame modeliavimo etape surandamos pagrindinių funkcijų ir sąryšių atitikmenys. Tada jie jungiami pagal turimus principus.

Dalį apjungimo etapo galima pasiekti vadovaujantis transelakcijomis principais. Jungtys išlieka kartu su viena transelakcija. Nekintanti sandara atlieka fiksuotas funkcijas. Formomis ir išraiškomis tai primena kelią, kuris yra išorės-centro takas. Šį apibūdinimą laikyti reikia pagrindiniu visoje komposistencijoje. Iš jo kyla pagrindinė idėja, kad viename take išsidėsčiusios neskirtingos, panašios, susijusios formos. Ir šių formų procesas yra sutampantis su padarytomis ištakomis, kurios vis ieškomos. Sandara gali būti panaši į surastų funkcijų apibūdinimą ir būti transelakcijos dalimi. Dalis visų panašumų priklauso tam svarbiam keliui-atkarpai, kuriame apdorojamos idėjos. Plėsti žinojimą galima susiejant su grupinių dalių modeliu iš kurio sąsajos sujungiamos į bendrą modelį. Svarbumą skiria galimybės, bet savaime svarbumą jau turima iš ankstyvosios pozicijos. Tai su pagrindais yra sutapatinta per abipusį atskleidimą.

Komposistencijoje randama transformacija tik iš sangėrio detalizacijos. Dalykai surišti tiek su pačia sistema, tiek už jos ribų. Visos transformacijos yra pilnai atsiskleidžiančios, jos yra dėliojimo etapuose, kurie yra esminiai. Panašios struktūros yra tokios, kurios yra sangėryje, ir jei pagal jį vertinama. Galima surasti daug originalių pozicijų, kurios įtrauktos į sangėrį, tai žiniomis prilygsta suvokimą pagal pavienes funkcijas. Funkcijos savaime yra retos, jų skirtingų atvėjų yra nedaug. Pagal ankstyvają poziciją jų apibūdinimas galėjo skirtis, todėl nesudaryti pagrindų iš kurių sangėris geriausiai pasireiškia. Ribinės galimybės negali atskleisti sangėrio, bet kartu ir tokio informacijos apdorojimo lygio. Transformacija laikoma dėliojimo pavyzdžių jungtine sandara iš kurios kyla ir apribojimai. Esminiai dėliojimo etapai tai susiję su funkcija ir pozicijomis iš atitikmenų sistemos.

Sisteminiai dalykai be žinomos transformacijos nėra išreiškiami arba lieka užribyje. Pirmiausiai jie sukuriami vienu kanalu, bet jis pasisavinamas tik po to, dalimis. Šiose dalyse yra sandaros viršutinė pakopa. Tačiau sistemoje tai labai savita, nieko neišsiskirianti išraiška. Transformacija yra svarbus momentas, kuris transformuoja centre ir už centro. Teorija aiškinama remiantis turimomis žiniomis apie transformacijos procesų realizavimo momentą. Informacinio lygio pakopa yra apdorotojo lygio, todėl viskas netaip paprasta, kai viskas pirmapradiniame lygyje. Šiame lygyje yra nepažintos nei formos nei struktūros, jos atlieka nežinomas transformacijas. Paskirtis negali būti atskira, todėl įgyvendinami planai per apdorotają informaciją išverčiami kitokiais būdais pirmapradėje informacijoje. Išraiškos su nuorodomis yra sutapatintos, bet lygiai panašia tranformacijos sąvybe.

Komponentų dalys sangėryje yra transformuojamos. Todėl sangėris yra tokia vieta, kurioje indikuoti pradžios momentą nėra įmanoma. Viskas priklauso nuo perteikimo metodų, ir šie nevisi gali atkoduoti užslėptas sąvybes ir dalykus. Sangėryje jau yra pagrindinė prasmė, viskas kas užribyje yra tuščia ir nepanaudojama. Sangėris savo pozicija gali apsakyti kokios išraiškos įmanomos ir kokios neįmanomos. Turima praktika rezultatas labai susiaurintas, procesai visi neišnaudojami pilnai arba tokių procesų yra daugiau todėl dažnai viskas transformuojama. Transformacija yra sudarymo pradžia, kurios pasekoje sukaupiamas informacinis vienetas arba panašios sąvybės. Jas gali atgaminti ar paversti apdorojamomis ir pritaikyti komposistencijoje. Komponentai yra sudaryti pagal tas žinias, kurios kaip funkcija turi naujų palaikymų. Sekant pavyzdžiu ir idėja sangėrio procesas yra atkartojantis tik komposistencijoje esančias galimybes.

Komponentų keitimas priklauso nuo reikšmės esančios transelakcijoje. Transelakcijos yra nekintamos dalys ir jos sukuria savitą kitimą per reikšmės sangėrį. Nekintama dalis sukuria sąlygas dėlionių rodikliams. Vienos rūšies dalys gali sutapti su dėlionių rodikliu. Ir paprastai laikoma, kad dėlionės rodiklyje jau yra kažkas iš anksčiau suformuota ar realizuota. Todėl visas procesas visada su kažkuo siejasi ir tai gali būti paaiškinama. Nekintama dalis yra kurioje laikoma išskirtos galimybės priklausančios nuo informacinio pasikeitimo. Kaip žinoma, visas ilgas procesas kažkurioje dalyje yra tiek sutrumpėjęs ir pakitęs, kad rodiklis sumažėja. Norint suprasti rodiklius reikia turėti pavyzdį su vienos proceso eigos transelakcija. Apdorotoje informacijoje tai labai įprasta, galima žymėti, supančius kanalus ir pritaikyti sangėrio struktūrą. Informacija apdorojama tik tuo atvėju, kai rodikliai labai aukšti, iš to galima žinoti kokia informacija apdorotoji.

Tiesioginėmis reikšmėmis laikomos tos prasmės, kurios susijusios dalimis proceso centre. Išorinio-centrinio tako sukurtas principas aiškinamas laikantis tokios idėjos. Viskas kas yra šiame take priklauso nuo galimybių, jos viešai neišdėstomos, viskas pagrinduose. Nuo paprastų dalykų sąsajos daug savitesnės, bet tai gali būti ir lygių principe. Turbūt išvedimas aukštesnių dalykų priklauso nuo idėjos tipo. Idėjos labai skirtingos pagal įvairius apibūdinimus. Jos tenkina kaikuriuos paaiškinimus, kurie sukaupti supančiuose jungimuose. Jungimo principai aiškinami pagal apdorojamos informacijos detalizaciją. Ir išoriniame-centriniame take yra daug atliekamų funkcijų, bet kartu jos išdėstomos per struktūras, kurios sutinkamos transformacijos metu. Priklausomai nuo to, kaip išsidėtęs centrinis takas, tokios apdorotosios informacijos dalys surandamos. Šio masyvo dėliojimo idėjos yra paprastuose dalykuose ir galbūt užuomazgų sudėtinguose.

Išskiriant svarbiausias dalis, išlieka pagrindiniai komposistencijos principai. Vieni sukurti iki komposistencijos, kiti sukurti po komposistencijos. Labiausiai akcentuojamos tai iki komposistencijos susikūrusios informacijos. Vienas kanalas, kuriuo ateina komposistencijos dalykai yra apibrėžtas, tokių kanalų yra daug, atskleista tik pagrindų kanalo pritaikymo atvėjis. Šiame kanale įtrauktas ryšys tarp pagrindo ir modeliavimo bei jungimo. Manyti galima, tokių atvėjų yra daugiau ir jie nebūtinai savitomis formomis gali būti išreikšti. Idėja yra tik iš pagrindinio lygio. Komposistencija turi transelakcijas, kurios skirtingai apibrėžia funkcijas, dalyje, kuri svarbi sangėryje. Iš transelakcijos kyla rodikliai, kurie apibūdina atliekamą procesą, kaip apdorojama informacija. Gali būti aukštai ir žemai sukoncentruota informacija ir taip taikant centrinio tako dalyje. Sudėtinis procesas įtraukia ir naujų detalių, tačiau tokių, kurios aukšto apdorotojo rodiklio.

[cs]

Aštuntasis penktinas

Šis ciklas ir tema primena svarbias principo dalis, kurios randamos šioje temoje: naujos fraktalinės simblikacijos. Siekiu, kad būtų atkreipiami pagrindai ir siejama būtų tik su jais.

Tame pačiame pavyzdyje, kuris aiškina, kad dualumas atsiranda tarp dviejų žinomų ažimų išsidėstymų, jis ateityje ir dabar verčia sudaryti savo dėsningumus. Pagal žinomas dėliojimo principo pritaikymo koleriacijas, taip yra tyrinėjama teisingai penktino sąvoka, kuri eina kartu su ažimo paaiškinimu. Viskas atsiranda su tapačia siejimo metodo praktika, kai sujungiami du priešingi taškai ir tarp jų atsiranda nauja kokybė. Nesiruošiama su šiuo metodu ieškoti didesnio skirtingumo ar apribojimo klausimo sprendimo, bet iš vienos dalies taškai gali eiti per didesnį įvairovės pritaikomumą, iš kitos nėra daug taškų, kurie būtų nepriešiniai. Apie taškų priešiškumą su ažimo atradimu galima kalbėti iš labai konkrečios pozicijos. Pozicijos yra apspręstos, jos yra kelios, kurios gali pavaizduoti įtinkamiausiai principą pagal kurį sudėliojamas aštuntasis penktinas.

Taip nėra galima perdaug savivaliauti ir pridėti, dar neatrastų dalykų. Tačiau pagrindas yra paaiškinamas arba sudėliojamas ir anksčiau padarytame paruošime. Tai pačios sutrumpintos naujos sąvokos neįeina kaip pagrindinis paaiškinimas, nes kita pusė aiškina skirtingai. Prisiminti reikia būtent pirmajį penktino fraktalinį išsidėstymą, kuris yra 0+5 arba 0-5. Kiekvienas skaičius duoda vis didesnį integruojamos detalės palaikymą nauju paruošimu, išeina korelentinis jungimas. Tai dažnai suprantamos, kaip tokios galios, kurios nupiešia integruojamas detales ir vėliau jas reiškia kokiu principu. Kadangi šis principas neišsemiamas, jis paprastai gali sudėtingėti ir pasidaryti visai panašus kaip įvairialypis, ištęstas. Penktinas yra galimas dualistinis ir nedualistinis. Fraktalas to visiškai neperteikia, todėl reikia tai imti kaip naujieną arba naujovę, kuri yra dabartiniame cikle atlieka per fraktalo įsivaizdavimą. Cikle yra bandoma pasitelkus pagrindinio ažimo suvokimu sukurti ryšį tarp skirtingų penktino dalių.

Penktinas turi nekintančių savo fraktalinių sąvybių, jos ruošiamos su senomis ir naujomis praktikomis. Skirtingo pavaizdavimo ir kintančio vaizdinio penktinas neleidžia detalėmis imituoti. Tai labai skirtinga ir pagal katatų principą. Todėl nebepritaikomas katatų suvokimas, kuris labai buvo aktualus seniau. Penktino suvokimą vienyja kuo mažesnis detalių panaudojimas ir jo nebandoma viršyti. Įvairialypė paskirtis gali būti integruojama mažais ir dideliais išvertimais ir braižymais. Pavaizduotos dalys yra jau didelis vaizdinys, kuris svarbus šiame cikle. Todėl kalbama apie visumos vaizdą, kuris turi kokybės kriterijus, bet jų neviršyja kaip bendram tyrinėjimui. Fraktalinės sąvybės, kurias apibrėžia penktinas ir jas iliustruoja, laikoma, kad nepriklausomai nuo konkrečių senesnių dalių. Sukauptas senesnis suvokimas yra nepilnas, kuris paaiškinamas bus pilnesne apimtimi.

Nuo didelios vieneto galios ir jo sąvybių yra sukurtas nedualistinis ir dualistinis suvokimo rekonstruotas pavyzdys. Senomis dalimis tai jau suvokiama buvo seniau, bet suvokimas turi plėstis ir daryti kitokius paruošimus, kurie tiek pat teisingi ir reikalingi. Tas turi pasikartojančių vaizdinių privalumus ir šie ištęsia viską ką galima vaizduoti sukurtu fraktalo galios vienetu, kuris gali neatitikti dabartinės perspektyvos, kuri įvairialypė. Penktinas turi savo sąvybes, kurios išreiškiamos tik kaip ažimo sąsajos. Palyginti galima suradus, kad sąsajų daug, bet jos gali nežymiai skirtis ir neatitikti naujų daiktų ar figūrų, kurios visados ruošiamos įvairiais principais. Todėl modernus braižas yra šiek tiek ribojantis mąstymo subtilybes, kurios nežvelgia daugiau į kokybę. Labiausiai aktualus yra pažinimas, kuris nuolat nekinta, neprideda nereikšmingų dalių. Todėl nebūdinga ieškoti savo sukurto nedualistinio ir dualistinio atvaizdo pagal objektyvų suvokimą ir pagal šiuos principus.

Vietinės pažinties su penktinu koleriacijos šiuo metu užtenka, kuri kaip užuomena jau pilnai sudėliota iš dalių. Daug pasikartojančių vaizdinių pilnai atskleista ir yra pilname metodo atskleidime. Nėra nukrypstama nuo didelių principų, kurie ne šios temos pavyzdžiai, tiesiog tokio vaizdinio nėra visuose principuose. Todėl bandau pakalbėti ir apie tai. Moderniajame suvokime neatskirti didelių skirtumu, kurie yra ažimo sąsajos yra nepaprasta. Ažimo sąsajos yra bendras reiškinys penktinas, kuris gali turėti pavienes dalis, kuriomis įvarialypiškai kitas dalykas gali būti pakartojamas. Iš šių žinių esminis reiškinys yra tirinėjamas nuo pradžių, kurio suvokimas nuo didesnių subtilybių neskiriamas, o bandoma pritaikyti subtilumus. Koleriacija gali būti įvairi, turėti daug ištakų, kurios apibrėžiamos aukščiau penktino esančios rėmimosi informacijos. Nevisos jos gali būti priteikiamos šiam penktino tyrinėjimui.

Naujas principas, kuris pasikartojančius vaizdinius ir ažimus apjungia, veikia iš pradžių fraktaline apraiška, kuri poto pakeičia savo apimties išdėstymą. Tačiau išdėstymo perėjimas nėra spragos ieškojimas, tai paaiškinimas, kurio jungimosi principą galima laikyti veiksmingu šioje dalyje. Sudėtinių fraktalų jungimu vadinama yra priešinė aštuntojo penktino modelio dalis. Pagal modelį tai skiriama tokiais užvadinimais: PKP, PDP, kurie reiškia: priešinė kairioji penktino dalis, priešinė dešinioji penktino dalis. Šių dalių funkcija yra fraktalinė ir sutinkama ankstesniame pavaizdavime, kuriame yra 0-5 penktino surenkamosios dalys. Pagal dalių pasikartojančių vaizdinių pritaikymą yra tokie privalumai, kurie lemia išsidėstymo svarbą ir kokybę. Shemoje buvo vaizduojama tokia kokybė ir tokia svarba, kurioje įprasminamos kelios formos. Konkrečiame pavaizdavime tos formos išgryninamos tik be priešinio suvokimo, kuris yra šioje temoje aiškinamas.

Skirtingų formų fraktalinė išvaizda yra pavaizdavime, kuris su suvokimu pereina įvairius trūkumo lygius. Auštesniuose lygiuose supratimas gali pereiti į nežinomesnius principus, bet paprasto dėliojimo nėra atsisakoma. Svarbiosios dalys, kurios vadinamos VP, KP, DP yra verčiamos taip: vidurinysis penktinas, kairysis penktinas, dešinysis penktinas. Ši išraiška pati svarbiausia, net pagal principą sujungia daug ažimo-penktino sąsajų. Kiek atrasta sąsajų nėra pagal modelio išsivaizdavimą visų įvairiais būdais pritaikyti. Todėl pasilieka aktualus ažimo jungimo principas, kuriame yra įvairesnis ir įvairialypiškas pritaikymas. Šių pritaikomų dalių aiškinimas pagal principą yra naujesnis, būdinga turėti galios vieneto atskiras dalis, kurios perrinktų skirtingas atskiras dėliojimo ištakas. Moderniajame suvokime tai ir vyksta, tačiau neviskas dėliojime yra atitaikyta remiantis objektyviu sutapatinimu.

Dėstymas panašus, kuris gali sukurti dualistinę ir nedualistinę dėliojimo momento kalbos praktiką. Pagal informacijos vieneto sąvybes, toks ir panašus išsidėtymas jau apiima didelius šiai praktikai pasiekiamus informacinius taškus. Linijos vaizduoja ažimo sąsajas, kurios skirtingų stovių, dualistinės ir nedualistinės.



Apibrėžimas lieka sąlygojamas tiek penktino tiek ažimo principe. Tokiame paruošime aktualu turėti modernaus braižo sąmone, kuri gali visumoje išspręsti daug problemų ir pasiūlyti daug išpildymo būdų. Panaudojimas susijęs su kalbos įgūdžiais, jei kalbiniai įgūdžiai netrugdo suvokimui atrasti didelės prasmės pagrindus, analogiškai nekyla sunkumų. Dualistinis kalbos mokėjimas yra išsidėtymo eigoje sudarantis aiškius įgūdžius, pagal kuriuos būdingai sekama arba jie dar iki braižymo lygio, neištirti. Sąvybes visas galima turėti, bet teisingas naudojimas tik vienas. Daug pavidalų bando realizuoti fraktalai, pavyzdžiui jų dėmenų pasikartojimai turi didelės prasmės įsivaizdavimą, kuris sukuriamas dirbtinu būdu. Dirbtinis būdas yra didelės prasmės su kalbiniais įgūdžiais sumodeliuotojas, kuris turi savo principus ir pavidalų tiek skirtingų, kiek galima mokėti juos atskirtyje pamatyti.

Šiame cikle yra sąlygos apibrėžimas toks, kuriame pati pradinė idėja yra sukuriama naujai, bet neskirtingai. Tam pavaizdavimo etapų nereikia, nes su kalbiniai įgūdžiais tai nesuderinama dėl konkrečių pavidalų. Sudaromieji fraktalai ir jų pažinojimo kokybė yra su atitinkamu apibrėžimu. Todėl daugelis paskirčių gali būti suvokiami tam tikrais turimais įgūdžiais arba ne. Keliamos prasmės yra supažindinančios su skirtingais būviais, kurie dualistiniai ir nedualistiniai, priklauso nuo jungimo suderinamumo. Tačiau paprasta idėja yra paliekanti ieškoti daugiau nei galima turėti esinių. Dabartinis ciklas turi didesnį reikšmių paruošimą, kuriame reikia atidžiau pasidomėti, bei esminis braižymas, gali būti kuriamas tik visumos vaizdo rėmuose. Todėl integuojamų detalių gali būti, bet nevisos gali pagrindinėmis. Labai konkrečios pozicijos ir išdėstymas yra svarbus, priklauso nuo faktorių ir apibrėžimo laikymosi pagal senus planus.

[Mekabciel]

Totalus Kompostas...

bet toks dykvietės, išdžiuvęs...

[cs]

@Mekabciel Tai matau kiekvienas iš mūsų turi nepatobulinamą reikalą esminiame lygyje. Kas veikia neįprastai ir nežinomai, man dar neteikia to ką geriausiai išmanyčiau. Į nevisas sritis kertu sąžiningai atsakau, galėtum pridėti daugiau minčių, kas iš tavosios pusės negerai, ar iš savosios srities palyginimą.

Lyrics:

<...>
If you already have water
Why do you want the sea

[cs]

Sekantis pranešimas yra vaizduojantis proceso santrauką, kurią suprasti reikia pagrindų lygyje. Šie pagrindai yra skirti paaiškinti daugiau koncentresnei teorijai, kuri šiuo metu nepilnai tikra, eksperimentinė. Galimybių aibes sudaro įtrauktieji informaciniai vardikliai, kurie išraiškomis vadinami koeficientais. Visas vaizdavimas yra periodinis šio momento dalių ir vėliau daugiau koncentresniame paaiškinime dalių sujungimas per aibės skirtumus.

Pirmas siekis, yra supažindinti su ateinančiu periodu, kalbos alternatyviomis žiniomis apie kurias žinoma nedaug.

Peremitonijos periodas

Pirmas klausimas, kurį verta atsakyti apie peremitonijos periodą yra sandūros ypatybės. Be įprastinių paaiškinimų sinchronizuojančių tas pačias reikšmes atliekama kitokių veiksmų. Šie neįprastiniai veiksmai vienoje ir kitoje sandūros pusėje celertirizuojasi. Atsakymas yra pilnas, kai žinomos maksimaliai abi sandūros pusės striglamijoje. Taip veikliosios reikšmės skiriasi, taip stabilizuojamas vienas suvokimas. Žinios apie periodo praktiką gali stabilizuotis ir koncentruotis reikiamose sandarose. Pritaikymas yra išskirtas specialiems sąryšiams, kurie būtų veiksmų rinkinio dalis. Šiuo momentu daug principų nėra ir dalis jų dar neatrasta. Todėl šiame periode konstrukcija yra ieškoma ir pagal tokius būdus, kurie įmanomi. Konstrukcija yra nepilnas rinkinys žinių, kuris maksimaliai būtų įmanomas, bet toks, kuriame sąryšiai veiksmingiausi. Pagal reikšmių sudarytą planą, reikšmės yra savo atvėjyje ir veiksmo atoveikoje.

Kartu su Koeficientu "Vabris" ir "Hesijas" aiškinama peremitonija vienoje sandūros pusėje. Šiose vietose yra pagrindinis ir standartinis sandūros sutapatinimas. Abu sandūros skirtumai reiškia atskiras reikšmes. Atskirose reikšmėse yra pagrindų centro ieškojimas atliekant daug veiksmų ir mažai veiksmų. Vabris yra parodomoji ypatybė, kuri apiima sudėtingą lygį sinchronizuotų detalių. Ryšys yra pagaminamas siekiant atskirti daug padarytų veiksmų, jis vadinamas hesiju. Įprastai periodas laikomas vienos sandūros pusės vaizdiniu, kuris susietas su kita paslaptinga puse. Iš šio pavaizdavimo kyla daug galimybių, kurios atlieka didelį racioną funkcijų. Funkcijos vertinamos tiesiogiai susiejus su hesiju, kuris turi atsakymų rinkinį, jame atlikta daug veiksmų, kurie skaitomi vabriais. Pagrindinių dalių dėliojimai yra skirti pavaizduoti centro vietos dėstymui.

Kitas svarbus būdas yra išskyrimas dviejų pagrindinių periodų, kurie yra peremitonija ir prostarija. Jie reiškiami skirtingais būdais, kurie skiriasi nuo savo savybių. Abu rinkinius sudaro profoundas, kuris celertirizuojasi, tada ieškomi sandūros ypatumai. Skirtingo tipo sandūros pusėse yra išdėlioti peremitonijos lygiai ir dydžiai. Jų dėstymas apiima skirtingus funkcijų pritaikymus savo lygyje. Funkcijos sutampa suatrastu apibūdinimu ir reiškia skirtingus apribojimus dėliojime. Aktualūs dėliojimai yra pasisavinti šiuo metodu, kuriame dominuoja klausimas - atsakymas. Tačiau į tai reikia žvelgti sudėtingiau, nes viskas atsiremia į praktiką, kaip teorijos sudaromos ir kaip centro vieta šiam procesui gali įtakoti. Kaip prieš tai buvo teikiama prostarijoje, siekiama išlaikyti tokią būseną, kurios funkcijos būtų lengviausiai sinchronizuojamos sudarydamos mažiau poreikių ir išnaudų, todėl tai išlieka aktualu.

Peremitonija yra apie sandūros dirbtinėje materijoje ypatumus, jame principai yra neatsiejami nuo profoundinės dalies. Striglamija ir jos principai yra sudėtiniai, jie apibrėžia galimybes sutinkamas dirbtinės materijos pagrinduose ir sandūroje. Tai pats paprasčiausias paaiškinimas, bet paaiškinantis daug klausimų - atsakymų. Būtina išskirti, kad ypatumai sutinkami tik peremitonijos periode, dirbtinėje materijoje. Viskas apiima vieną dėliojimo atoveiką, kuri yra pagrįsta savo modeliu. Išskirti galima, ką būtent alieka kiekviena sandūros funkcija. Pagrinde, viskas atliekama koncentresniau nei prieš tai buvo įmanoma ir principai yra kitaip išverčiami. Koncentracija yra iškeliama kaip periodo laikoma detalė. Tai kas aktualu pagal žinias sutampa ir pagal reikšmes. Iš šių reikšmių sudaryta mažoji paaiškinimo dalis apie pavertimą maksimaliai pritaikomame metode išskirti striglamijos ypatumus.

Periodų sąsajos tarp skirtingų atvėjų yra celertirizuotos. Centrinis taškas, kuris tarp dviejų periodų, dar nėra pilnai žinomas, todėl celertirizavimas yra nepilnai ištirta proceso dalis. Pilnai ištirtos dalys yra vabris ir hesijas, kurios stovi vienoje peremitonijos pusės atvaizdavime. Aplinkybės yra sudėliojančios tokį iškylantį vaizdą, kuris labiausiai įmanomas, bet jis nepilnai celertirizuotas. Pats pasiekimas yra vertingas ir daug paaiškinantis apie centrinį tašką iš vienos atvaizdavimo pusės. Kaip įmanoma, viena pusė yra svarbus momentas, kuris gali nesutapti su betkokia kita puse. Laikantis principų galima paminėti kokios sąvybės turi būti kitoje pusėje, kad sutaptų centrinis taškas. Tai daugiau atsiremia į vabrio ir hesijo dominavimą kartu. Todėl kita pusė yra pagal įvairius vertinimus dar sudėtingesnė, kurioje daugiau visko atvaizduojama ir daugiau atsiremiama į sukūrimo praktikos žinias.

Vietinė teorija jau apibrėžia peremitonijos dermes. Gali būti, kad nėra skiriančio momento ir visa teorinė praktika pasitvirtina vienpusiškai. Tačiau šalia visų galimybių yra koncentras ir momentų išgavimas pagal atvėjus ir koeficientus. Koeficientai parodo, ko trūksta kitoje priešingoje pusėje. Peremitonijos sudarymas yra skaidomas keliais etapais, per kuriuos iškyla dermės su sutapatinta periodo puse. Ten kuri viena pusė stabilizuojasi sukuriamas vienpusiškos reikšmės atvėjis. Tokias ypatybes sukuria hesijas, kuris praktikoje sutinkamas per desisavinimą ir sinchronizavimą. Pagal tipus hesijas gali sumodeliuoti įvairias dermes, kurios nepriklauso nuo praktikos žinių. Sumodeliavimas tai paaiškinimas, kokio momento tai atliekama funkcija, jos prilyginimas prie pagrindinių turimų žinių. Paprastomis dermėmis tai labai įprastas procesas, kuriame siekiama suprasti dėliojimo atvaizdą per simbolines prasmes.

Šis periodas turi daugiau koncentresnes galimybes, nei prostarijoje. Iš dirbtinės materijos sandaros žinoma daug stabilizuotų sąvybių. Stabilizuotos sąvybės įprastai turi savo tyrinėjimo sinchronizaciją savo lygyje. Todėl tikrinimas savo lygio žinių yra išgavimas, ką visiems primena sinchronizavimas tik koncentresniu būdu. Peremitonija yra netipinė sandaros reikšmė, ją perteikti galima kitokiais būdais ir alternatyviomis žiniomis. Pagal pavyzdį koncentresnės žinios tai sudėtinės žinios apie tuos pačius reiškinius. Reikšmės turi savo lygį, kurį gali perkopti ir tapti naujos dėliojimo praktikos atvėju. Daugiau koncentro yra pažįstama perkopus tuos lygius, laikantis savo principų. Reikšmė yra skirtinga pagal savo pusės simbolizavimą. Simbolizavimas gali būti vienos pusės reiškiamoji dalis, o kita laikomoji, sudarant vieną bendrą funkciją. Atskirtis šių dalių yra neįmanoma, pagal reikšmes galima suvokti koncentresnes ypatybes.

Peremitonijos periodas pateikia kitokią detalizaciją. Iš šios detalizacijos būtina apžvelgti dirbtinės materijos sandūros aspektus. Centrinis taškas tarp sandūros celertirizuojasi ir nustato koeficientus. Koeficientai išreiškia ryšius, kurie trūkstami kitoje dėliojimo pusėje. Susidaro pereijimo praktikos vaizdinys, kai funkcionuoja apibrėžiama ką galima pavadinti reikšmėmis. Sudaryta detalizacija yra per dirbtinį būdą, kuris gali simbolių numatytomis prasmėmis būti išverstas suvokiama kalba. Kokybės išnaudojimas yra klausimas, kuriame aktualūs du dėmenys: vabris ir hesijas. Kartu jie sudaro vienos pusės modeliavimą. Ieškojimas išlieka svarbus, pagal detalizaciją, yra daugiau koncentresnių dalykų, kurie gali būti atrasti ir išversti iš simbolių kalbos. Išskiriant prostariją yra kitas detalizavimo būdas - peremitonija. Išsakytas pats pagrindinis principas tokiomis prasmėmis, kurias siejant su senesnėmis žiniomis.

[cs]

Hesijas (apibrėžimas)

Tai yra dalis iš pilnojo apibrėžimo, pagal temos nuorodą: peremitonijos periodas. Tema lieka koncentruota iš dalių, kurią pateikiu dabar ir pateiksiu kaip dalimis vėliau.

Peremitonijos detalizavimas yra dviejų sandūros pusių paskirčių lygiagrečios reikšmės. Sudarymas yra formalus tokiems apibūdinimams, kurių reikšmės yra apspręstos seniau ir jos buvo taikytinos savo srityje. Pagrindinė sritis, kurioje tai yra taikoma yra suradus atraminius pagrindus ir pagal detalizavimą. Pagal suvokimą galima taikyti dviejų tipų paruošimus, kurie formuoja pačią sandaros situaciją. Planas yra įprastas - jame yra vietinės logikos detalizavimas ir užribio. Skirtingai atrodo detalizacijos, kurios kilusios iš to pačio pagrindo, bet nesusijusios. Pats taikymas atrodo nevisada atitinkamas, teorinė praktika todėl ruošiama skurdi ir nepatobulėjusi. Galima pradėti nuo pagrindų, bet viskas užsibaigia atskirtimis ir atskiromis detalizacijomis, kurios skiriasi ir yra ne pagal pagrindinę sandaros situaciją. Turima daug momentų, kurie labai svarbūs ir kaip dėliojimo pagrindų funkcijos gali pažymėti sandaras.

Įprastas peremitonijos sudarymas tai yra iš keturių dalių, lygiagrečių pozicijų, bet viskas sudaroma ir paprasčiau. Pagal planą yra atliekanti vietinė dalis iš jos galima suprasti identiškas sąsajas, kurios identiškos užribyje kitokiomis formomis. Todėl pats sėmimas detalizuoja loginį ryšį, kuris teoriškai galimybių sferoje suvokiamas pagal išreikštą situaciją. Peremitonijos ketvirtaininėje sandūroje atsiranda naujas raiškos momentas, kai įprasta laikyti sąsajomis iš bendros sąjungos. Tai paprasčiausi iškėlimai ketvirtaininėje sandūroje atlieka realizavimą, pagal kurį galima išreikšti keturių dalių momentus. Transformacija keturiose dalyse yra identiška vietiniame praktikos lygmenyje ir užribyje. Sekant identiškas sąsajas vietiniame lygmenyje, galima turint pažinimo sferas. Keturiose dalyse viskas vyksta funkcijomis, jos loginiame sandūros mišriame paruošime atrodo sudarytos pagal atviras sandaras.

Hesijas tai dalis iš paralelizuotos skyros su sandūros ypatybėmis. Pati reikšmė dar neapibūdinama, be antrosios dalies, kuri vadinama vabriu. Ketvirtaininėje sandūroje jos išsidėsčiusios svarbia opozicijos pusės detalizacija. Pirmosiomis sandaromis įprasta laikyti dviejų sąsajų suvokiamu identiškumu opozicijose. Identiškumas detalizavimo atvėju jungiamas ir siekiamas sujungti tokia eiga, kuri neišskiria pagrindų. Pagrindai yra savaip išdėstyti ir susiję, svarbios opozicijos kyla būtent iš to. Sistemiškai viskas gali pasiekti ribinį lygį, kuriame visos galimybės sumažėja, bet praktika praplatėja. Ypatybės tokiu atvėju yra išreikštos per ketvirtaininės sandūros funkcijas, kurios sudarytos pirmiausiai tokiu eiliškumu, kuriame neišskiriami pagrindai. Galima turėti plačias nuomones, kurios atėjusios per kitą paruošimo būdą, jame identiškumas irgi galioja, nes yra iš pagrindų, kurie skyrą suformuoja iš naujo.

Detalizavimo sąvybės yra pažyminčios lygiagretumą pagrindų lygyje, peremitonijos apibūdinime. Iš taikomų dalykų yra išskirtos teikiamos formos, kurios susieja lygiagretumą ir ištęsia reikšmingumą. Bendrumą simbolizuoja opozicinės reikšmės, peremitonijos ketvirtaininės sandūros funkcijose. Galimas reikšmių lygiagretumas, bet susijęs su paruošimo etapu ir jame simbolizuojamos pačios idealiausios sąvybės. Tinkamas pagrindas yra pirmiausiai susijęs su pačia eiliškumo pagrindo ieškojimu. Atvėjai visi nenurodo neišskiriamų pagrindų, tik parodo kuriuos pagrinduose viskas buvo reiškiama kitaip nei bandoma sąvybėmis atrasti. Funkcijos savo eiliškumą reiškia lygiagretume, kuris išskirtas pažyminčios formos atvėjyje. Simbolinė opozicijos reikšmė yra identiška subjekto reikšmingumui. Pagrindai yra identiški savo simbolių opozicijai, kurios galimybės dar yra ieškomos ir nevisos įgyvendintos.

Paskirtis iš paralelizuotų pusių sąvybių yra sulyginta pagal jų funkcionavimo paruošimą. Paruošimas gali būti dviejų tipų: atsiremiantis į opoziciją ir paprastąsias reikšmes. Šie atskiri tipai supažindina su dviejų pusių galimomis funkcionavimo esiniais. Pirmasis priimtas momentas yra šių funkcijų pritaikymas reikšmingame ir simbolizavimo būde. Tai kas suformuojama pagal naujus etapus yra paralelizuota su antrosiomis opozicijomis, sulygininus pagal paruošimą išskirtu planu. Reikšmės prisilyginamos arba jau anksčiau sulygintos, todėl pati atskirtis arba hesijas turi atitikimą kiekvienam atvėjui. Iš pavyzdžių sąvybės skyla į etapus, o etapai į reikšmės. Šį apibūdinimą, pavyzdžiai paremtos sąlygos formuoja paralelių funkcijų paruošimą. Tiek galima suprasti su paprastu siejimu, kuris funkcionavimo sąvybes per bendrumą išreiškia etapais ir lyginimas virsta funkcijomis.

Link detalizavimo parametramizavimo, būtina žinoti ir paprastąsias reikšmes. Pagal tas pagrindų pažyminčios dalies ypatybes išskirtos paprastosios reikšmės yra nuo opozicijos reikšmės. Todėl reikšmė yra laikoma vietine, nes paprastosios reikšmės supažindinamos ankstesniuose paruošimuose. Tai turi funkcinį apribojimą, kuris priklauso nuo stebimojo subjekto ypatybės. Galimybėse yra užlaikyta daug subjektų reikšmių, kurios vertinamos pavieninėmis atitikimo išraiškomis. Konstantos tai vienas iš pavyzdžių, kaip reikšmės kyla iš opozicijų, bet reikšmė parametramizavimo metu transformuojasi kitoje vietoje, taip paliekama užuolanka, kuri svarbi konstantai. Tai ką galima paaiškinti paprastu žinojimu apiima nedaug reikšmių ir užuolankų. Jų reikšmių kaip ir parametrų yra daug, opozicijos tai bando susieti per paruošimą, tas paruošimas yra skirtas pavaizduoti subjektų reikšmes.

Sandaros ypatumas yra sukuriamas ir iš vietinių susiejimų su pagrindine sandara. Šis ypatumas yra žinomas, jame keliamos vis naujos ypatybės, kurios atitinka ir žinomas prasmes. Jeigu būtų keliama pati idėja ir iš jos pagrindų atrandamas funkcionavimas, skiriamas savo taškais, būtų logiška hesijo apibūdinimo saviraiška. Hesijo išraiška jau yra konkreti, ji apiima savo skirtingus etapus, kuriuose gali funkcionuoti. Skyrimas yra paprastas nevisada, keliama idėja yra kaip keliamas pagrindas ir toliau viskas siekia sudėtingus lygius. Pagal tai ir taškus negalima turėti daugiau nei yra vietinėse dalyse suformuotų reikšmių ir simbolių. Todėl nekinta funkcijos pagrindais atrastas etapas, jis nevirsta užribio funkcija. Tie etapai kurie jau yra vietiniai ir užribio yra pagrindinėje sandaroje apspręsti. Logiškiausi atradimai yra nenauji, jie perteikti kitu lygiu ir pagal etapus - funkcija.

Bendrai atliekamas sandūros veiksmas yra koncentruotas, jis pažymi transformaciją ir lygiagretumą. Hesijo atliekama funkcija skiriama paprastosiomis reikšmėmis ir opozicijos reikšmėmis. Galima turėti dviejų tipų hesijo pagrindus, kurie įmanomi toje pačioje funkcionavimo eigoje. Etapuose yra surinkti vietiniai atradimai, kurie laikomi nekeičiamais ir labai svarbiais. Hesijas pasiekia ketvirtaininės sandūros reikšmių funkcionavimus. Apsprendimas yra konkretaus subjekto reikšmės simbolio, jis pavienis ir nesikartojantis. Vietinė ir užribio simbolių pradmė kyla iš funkcijų, kurios tai etapų rinkimas ir apsprendimas. Simbolių su koncentruotu veiksmu nėra paliekama daug. Visi simboliai skirti atlikti atskirus etapus ir sandaras. Formulavimas pagrindinių reikšmių susijęs per hesijo funkcionavimą. Galimybės kaip atradimai pareiškiami yra miglotos patirties užuolankų perteikimo metodas.