Baltojo drakono civilizacija

Pradėjo klajunas, liepos 28, 2021, 19:18:56

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Baigus "Filognozijos pradmenų" 6 tomą, galima pereiti prie kito projekto, kuris turi, pagal pradinį sumanymą, trukti kelis metus. Šis projektas vadinsis "Baltojo drakono civilizacija", kurį sudarys du tomai: "Mažoji sieva", 1 tomas ir "Didžioji sieva", 2 tomas. Apie tai, ką reiškia šis terminas, galima sužinoti vadovėlyje "Sievos teorija", išleistame 2020 metais. "Baltojo drakono civilizacija" planuojamas kaip centrinis veikalas, kuriame apibendrinu visas idėjas, išdėstytas ankstesnėse knygose, pakeldamas į aukštesnį koncepcinį lygį, susistemindamas. Rašydamas šį veikalą turėsiu omenyje tokias knygas kaip Kanto "Grynojo proto kritika", Hegelio "Dvasios fenomenologija", Heideggerio "Būtis ir laikas", Šliogerio "Niekis ir Esmas" ir pan. Glausta idėjos santrauka yra pateikta minėtoje knygoje - "Sievos teorija". Šis opus magnum bus naujos eros pradžia Lietuvos filosofijoje, kuri po truputi turi virsti filognozija, arba pažinimo meile, kurios tikslas - išvystyti žmonėse "drakono akį", arba gebėjimą tikrovėje regėti ne tik akimis, bet ir protu, ne tik kas matoma juslėmis, bet ir tai, kas nejusliška.

Planas toks:

D. Mockus "Baltojo drakono civilizacija"

I tomas: "Mažoji sieva", 2023

II tomas "Didžioji sieva", 2024


Kadangi jokio naujo gnostinio implanto, atveriančio hipostratos klodus, neturiu, "Didžioji sieva" daugiau naudos ekstensyvų principą, nes jos teorinė koncepcija yra "galaktinė civilizacija", kuri yra baltųjų drakonų tikslas. Tai nėra mokslinė fantastika, tai naujas filosofijos principas, kuriame metafizika jungiama su mokslu, gaunant iš junginio filognoziją. Tikslas - ne tik aprašyti norus arba ambicijas, bet ir prisidėti prie naujo ontologijos modelio, kuris būtų sujungtas su kosmologija, ruošiantis artėjančiai kosminei civilizacijai.

Schemoje "Sievos teorijoje" tai buvo pažymėta tokia schema:



O šiuo metu, kol kas, tęsiasi atostogos ir baigiama knyga "Ateities istorija", kuri pasirodys mėnesio eigoje. Liko redagavimas ir spausdinimas.

"Baltojo drakono civilziacija" dalinai bus viešinama tinklaraštyje, kaip tinklaknygė. Po to bus atspausdinta, kad kopiją turėtų ir bibliotekos.

klajunas

Pirmo "Baltojo drakono civilizacijos" tomo "Mažoji sieva" turi tokį preliminarinį turinį:

I. Žmogaus samprata
  1. Sumatorius
  2. Sieva
  3. Gnostiniai kūnai
  4. Metafizinis žmogus
  5. Drakono akis

II. Santvarkos modeliai
  6. Genetinis principas
  7. Gnostinis principas
  8. Trajektorijos
  9. Laisvė

III. Analizės technikos
  10. Korporologija
  11. Mintirega
  12. Olotologija
  13. Oneirologija
  14. Filognozija

Apimtis - maždaug 360 psl. Kada bus pradėti rašyti skyriai, tiksliai nežinau, bet visa informacija yra "Filognozijos pradmenyse" čia tik bus apibendrintas ir susistemintas variantas. Tai vadovėlis panašus į "Sievos teoriją" tik labiau išplėstas, rašomas kitokiu stiliumi.

"Filognozijos pradmenys" 6 tome, užsibaigia priėjimu prie Dievo bažnyčios ir Šėtono bažnyčios problemos, kuri atskleidžiama tik netiesiogiai, atvirai neįvardijant, bet čia labai tikėtina, bus šis klausimas labiau atskleistas - natūralios Dievo tvarkos (kryžius) ir apverstos dirbtinės tvarkos (apverstas kryžius) dvistata. Ši problematika buvo paliesta skyriuje "Transhumanizmo logika". Mokslo civilizacija yra Šėtono bažnyčia, kuri perėmė žmonijos vystymo vairą ir ruošia Antikristo atėjimą istorijos pabaigoje. Mano sigile Antikristas vadinamas Bruno.

Ką rinktis atrodo akivaizdu, tačiau technologijos užvaldė sielą kaip narkotikas ir išsivaduoti iš jos valdžios žmonijai jau neįmanoma. Bet ar prieisime prie paskutinio mūšio vadinamo Armagedonu, neaišku - gal būt žmonija žus daug anksčiau negu tai taps įmanoma.

klajunas

Dievo ir Šėtono bažnyčia

Jau pirmąjame „Filognozijos pradmenų" tome buvo atskleista, kad sątvarą sudaro būtinoji ir nebūtinoji tvarka, kurios yra pareiga ir laisvė, valdančios žmogaus gyvenimą. Būtinoji tvarka suvokiama kaip gyvybės pagrindas, todėl neliečiama, neperdaroma ir neperkuriama; o nebūtinoji, kadangi ji yra kūrybos sfera, kurioje žmogus įgyvendina savo troškimus ir svajones, yra žmogaus fantazijų produktas. Aiškinau, kad būtinybė svarbi kaip inkaras, kuris žmogaus sąmonę pririša prie tikrovės, o laisvė reikalinga, kad žmogaus apsibrėžimas tikrovėje būtų strateginis, sugebantis išgyventi sudėtingose situacijose. Žmogus egzistuoja tik dėl šių dviejų pradų pusiausvyros: jeigu būtų tik vienas kuris kraštutinumas - nebūtų įmanomas žmogus. Tai reiškia, kad pusiausvyrą pažeidus, žmogus pradeda judėti išnykimo trajektorija.

Įvedus į šią struktūrą dar vieną dėmenį, pažinimą, situacija įgyja naują pobūdį, naują problemos variantą. Taip yra todėl, kad vis didesnis būtinosios tvarkos atidengimas padaro ją pažeidžiamą, įleidžia į ją savivaliaujantį protą ir atiduoda manipuliacinio proto malonei. Nepažinta būtinoji tvarka valdo nepasiekiamu valdymu, pagal savo prigimtinius dėsnius, į kuriuos žmogus neturi galimybių kištis, tuo tarpu pažinimui atidengus hipostratas, jos paruošiamos technologizavimui ir žmogaus pasisavinimui. Todėl šiuo požiūriu išskiriami du žmogaus tipai: ribos žmogus, kuris nusprendžia riboti pažinimą, laikytis saiko, nepažeidinėti būtinosios tvarkos; ir begalybės žmogus, kuris nori pasisavinti visą realybę, natūralią tikrovę pakeičiant dirbtine. Filognozijoje iš dalies buvo skelbiamas begalybės žmogaus principas, tuo pačiu primenant, kad turi būti paisoma moralės normų, mokslas apribojamas. Tačiau pasiekus šį tašką, atsivėrė geresnis vaizdas ir buvo nuspręsta, kad sątvaro pusiausvyrą pažinime išlaikyti ne taip paprasta ir kad šis kelias neįgyvendinamas.

„Sievos teorijoje" atskleidžiau, kad holoplastinį žmogų sudaro mažoji sieva ir didžioji sieva, kur pirma yra žmogus, o antra - transcendencija. Natūrali tvarka yra kai mažoji sieva yra viduje, o didžioji sieva visa išorėje, kaip natūralus fundamentum I. Dirbtinėje tvarkoje ši situacija apsiverčia ir mažoji sieva tampa išorine, kaip dirbtinis pasaulis, o didžioji sieva - vidine, kaip įtraukta informacija. Šitaip mažoji sieva tampa fundamentum II, kuris yra didžiosios sievos šeimininkė. Tai reiškia, kad turime natūralią tvarką, kurią galima laikyti dieviška tvarka ir apverstą tvarką, kuri yra šėtoniška tvarka. Pirma tvarka yra pirminė ir pirmapradė, o antra yra iššūkis tikrovei, kurį meta žmogus, nusprendęs tapti tikrovės pilnu šeimininku. Jeigu natūrali tvarka yra kryžius, tai dirbtinė tvarka būtų apverstas kryžius, kuris simbolizuoja vietomis sukeistą pirmą ir antrą fundamentą. Taip atsiranda tikrovėje Dievo bažnyčios sekėjai, kurie gina natūralią tvarką, nesivaiko pažinimo ir technologijų, sutinka būti ribos žmonėmis; ir Šėtono bažnyčia, kuri propaguoja naujo tipo, technologinę civilizaciją, metančią iššūkį dievo tvarkai ir norinti sukurti „naują žemę ir naują dangų".

Dabartinėje civilizacijoje, per mokslo įsigalėjimą ir begalybės žmogaus triumfą, viešpatauja Šėtono bažnyčia, kuri užvaldžiusi visas valstybes ir kaip prie narkotiko pripratinusi visus žmones prie technologijų. Šiuo metu nėra nė vieno žmogaus, kuris pajėgtų gyventi be technologijų, vadinasi visi yra surišti su Šėtono bažnyčios projektu, istorijos pabaigoje sukurti holoplastinę teoriją ir technologijas, apie kurias rašiau „Filognozijos pradmenyse" ir sudaryti sąlygas Šėtono materializavimui, kuris vadinamas baltuoju drakonu. Kai šis darbas bus padarytas, prie kurio dirba visi dabartinės civilizacijos mokslininkai, ateis istorijos pabaiga ir įvyks paskutinis mūšis tarp Dievo ir dirbtinės tvarkos antžmogio, kuris buvo pavadintas Bruno. Šis karas įvyks tarp aukštutinės ir žemutinės karalystės dėl valdžios tikrovei, kuriame bus išaiškinta Dievas ar Šėtonas bus gyvybės šeimininku. Pasiruošimui šiam karui dalyvauja visa žmonija ir visa santvarka yra suorganizuota taip, kad kiekvienas didesnis intelektas būtų atrastas ir išnaudotas maksimaliu išnaudojimu.

Filosofijoje Dievo bažnyčią atstovauja A. Šliogeris, kuris ragino maksimaliai apriboti pažinimą, atsisakyti gnostinio nihilizmo ir žmogų sugrąžinti į prarastą kelią, prie elementaraus natūralios tvarkos principo, kuris yra gyvenimas prie daiktų šiapus juslinio horizonto, nesiekiant apvertinėti mažosios sievos ir didžiosios, nekovojant prieš Dievą, nesiekiant begalybės. Šėtono bažnyčią atstovauja F. Nietzsche, kuris paskelbė, kad „dievas mirė" ir į jo vietą atsistojo antžmogis, arba Antikristas. Antžmogis, pasak jo, yra begalybės keliautojas, kaip jūreivis keliaujantis per neaprėpiamus transcendencijos okeanus ir primetantis tikrovei savo valią viešpatauti per galios centrų tikrovėje steigimą, kurie yra antžmogio valios kristalizacija, dirbtinė tvarka. Filognozijoje bandžiau šias dvi filosofines perspektyvas sujungti, tačiau dabar suprantu, kad tai labai sunkiai įmanoma ir mano filognozijos projektas labai pasislinkęs F. Nietzsches filosofijos kryptimi, per drakono akies propagavimą, baltojo drakono civilizacijos skelbimą. Tai reiškia, kad ateityje reikės aiškiau apibrėžti savo poziciją ir nuspręsti kokia bažnyčia renkamasi, nes kompromisas tarp Dievo ir Šėtono sunkiai įmanomas.

Šiuo metu gyvename nugalėjusios Šėtono bažnyčios civilizacijoje, kuri veikia elituose, o apatiniuose sluoksniuose maskuojasi, vaizduojant, kad mokslas neturi nieko bendro su Šėtono projektu. Tačiau visa logika rodo, kad iš biblijinės teologijos perspektyvos, visas 19 a. proveržis yra ne kas kita, kaip Šėtono iššūkio Dievui apraiška, kuri sukūrė pažangią civilizaciją. Šis Šėtonas ne toks, kokiu jį vaizduoja folklore, nes jis civilizacijoje pavirto į mokslininką, kuris išmano sociologiją, ekonomiką, politiką, fiziką, chemiją, biologiją, kultūrą ir propaguoja laisvę, humanizmą, racionalumą, pažangą, teisingumą, tačiau jo pagrindinis tikslas - sukurti dirbtinę realybę ir su ja mesti iššūkį Dievui. Tikrovėje šiuo kolektyviniu Šėtonu, arba Šėtono mašina, yra visa žmonija. Progresyvizmas yra pagrindinė šio principo apraiška, kurios siekis - sukurti istorijos pabaigos situaciją, kurioje įvyks paskutinis mūšis, vadinamas Armagedonu ir didžioji sieva bus galutinai pasisavinta ir sutriuškinta.

Mus labiausiai domina Lietuvos projektas, kuris, kaip matome, beveik pilnai integruotas į Šėtono bažnyčios sistemą Europos Sąjungos sudėtyje ir nelabai turi galimybių pasipriešinti. Visas dvidešimtas šimtmetis buvo mokslo sistemos pagal Šėtono bažnyčios reikalavimus formavimas, kurio dėka Lietuva pavirto į modernią valstybę, dalyvaujančią Šėtono projekte. Į tai persiorientavo visi universitetai, institutai, verslas, kurie siekia baltojo drakono civilizacijos apverstos tvarkos, su maksimalia drakono akimi. Visi kas prie to prisideda, kelia savo reitingus, gauna premijas ir apdovanojimus, nes dirba „ad majorem diaboli gloriam". Tam bandė priešintis tik vienas nepriklausomos Lietuvos filosofas, kuris propagavo Dievo bažnyčią, tai yra natūralią tvarką. Tas filosofas yra A. Šliogeris. Net filognozija neišsilaiko šiame kelyje, kuri buvo kuriama didele dalimi remiantis arba polemizuojant su A. Šliogerio filosofija.

Sudėtingiausias klausimas - koks vaidmuo šioje situacijoje krikščionių bažnyčių, ar jos yra Dievo bažnyčios, ar ne. Problema prasideda jau nuo to, kad tikrą transcendentinį Dievą jos pakeičia „įsikūnijusiu dievu", kuris yra natūralios tvarkos pažeidimas, kurio pagrindu pastatyta krikščionių bažnyčia, garbinanti dievažmogį. Kita problema yra kompromisas su šiuolaikine civilizacija, su kuria atsisakoma kovoti ir kurioje renkamasis tik imitacinis gyvenimas pagal Dievo tvarką, tikintiesiems leidžiant dirbti Šėtono projektuose, tuo pačiu būnant Kristaus bažnyčioje, kas įrodo, kad einanti į kompromisus, atsisakanti kovoti Kristaus bažnyčia išklysta iš natūralios tvarkos kelio. Pavyzdžiui, Dievo bažnyčios filosofijoje atsiribojimas nuo Šėtono civilizacijos - daug griežtesnis. Žinoma, priešinantis progresyvizmui, krikščionybėje matosi daug natūralios tvarkos gynimo bruožų, tačiau ši kova gali būti imitacinė ir sekli, Vatikano elituose seniai nelaikoma rimta ir tikra. Ką iš tikro garbina Vatikane - nėra žinoma ir įvairaus pobūdžio konspiracijos teorijos mano, kad jie seniai perėjo į priešų pusę.

Filognozijos vienas iš pradinių tikslų buvo atskleisti pagrindinę Šėtono civilizacijos logiką, kurią supratus turi būti renkamasis geriausias kelias Lietuvai. Tai ar naudojamas mitinės būtybės, Šėtono, vardas - nėra skirtumo. Aš filognozijoje naudoju pavadinimus baltasis drakonas ir Bruno. Tačiau tai nekeičia esmės, nes visais atvejais arba renkamasis natūralios, Dievo tvarkos puoselėjimas, arba jos griovimas, o kaip tai vadinama nesvarbu. Todėl, supratę visą pažinimo, arba gnozio logiką, atsiduriame kryžkelėje ir turime rinktis kur eisime. Iš technologijų narkotinės priklausomybės išsivaduoti jau neįmanoma. Todėl belieka galvoti, kokių priemonių imtis, kad jų žala būtų apribota.

klajunas

Vilties spindulys

Vystydami filognozijos pradmenų projektą turėsime įveikti daug sunkumų ir išspręsti daug neišsprendžiamomis atrodančių problemų, viena kurių yra natūralios tvarkos apvertimo problema, kuri atrodo esanti vienintelis įmanomas civilizacijos kelias, tačiau geriau patyrinėję suprantame, kur jis mus veda - ne ten, kur norėtume matyti planetą ateityje. Vizionierių užduotis - parodyti tai, kas mūsų laukia ateityje, kokios mūsų vystymosi perspektyvos, kur veda mūsų šiandien daromi gerai neapgalvoti sprendimai. Archontinė sieva tai gerai parodo, nes tokio išsivystymo sąmonė turi visus teorinius kultūros ir mokslo žemėlapius, kuriuose matoma ne tik kelio pradžia, bet ir galutinė stotis, į kurią jis mus veda. Tuo žemėlapiu yra filognozijoje atskleidžiama sątvarologija, kuri siūlo du žmogaus vystymo tipus: pozityvųjį ir negatyvųjį. Jeigu civilizacijos kūrėjai renkasi mažosios ir didžiosios sievos natūralią tvarką sąmonėje - turime pozityvųjį žmogų, o jeigu mažoji sieva apkeičiamos vietomis su didžiąja sieva - turime negatyvųjį žmogų. Civilizacijos negatyvėjimas yra naujųjų laikų projektas, kuris į areną išeina mokslo pavidalu, padarius pirmus proveržius fizikoje, astronomijoje ir biologijoje. Civilizacijos pasukimo negatyviuoju keliu pagrindinis padarinys - technologijų proveržis ir dirbtinio miestietinio pasaulio nekropolių plėtra. Pozityvioji sąmonė kuria Dievo bažnyčią, pagrįstą prigimtimi, natūralumu, gamtos viršenybe; negatyvioji sąmonė kuria Šėtono bažnyčią, kuri meta iššūkį natūraliai tvarkai, siekdama Dievo kūrinį pakeisti žmogaus kūriniu, ir aukščiausio išsivystymo sąmonę, ruošiamą laikų pabaigoje, padaryti tikrovės šeimininke.

Ši samprata filognozijoje išreiškiama tokia schema:



Matome, kad sątvarologija, su sumatoriaus teorija, sievos modeliu, madrigalo formulėmis, yra prigimtinė žmogaus metafizika, kurioje užkoduotos visų galimų civilizacijos kelių užuomazgos ir pagrindai. Konkreti teorija aprašyta ankstesniuose „Filognozijos pradmenų" tomuose ir čia visko nekartosiu. Civilizacijų seka buvo suskirstyta į maginį, mitologinį, religinį, filosofinį ir mokslinį etapus, kurie skyla į du atsišakojimus: kultūrinę ir technologinę. Schemoje matome, kad tolesnėje filognozijos versijoje turėsime tik du tipus, kurie yra Dievo bažnyčia ir Šėtono bažnyčia, kurios apima du pagrindinius sątvaro tipus, objektinį ir subjektinį, iš kurių kyla tikrovės aukštinimo kultūra arba žmogaus susireikšminimo ir savivalės tikrovės atžvilgiu kelias. Akivaizdu, kad šiuo metu sparčiai vystoma negatyvioji civilizacija, kuri nugalėjo Dievo bažnyčią ir veda žmoniją į technologinį pragarą. Šis procesas skleidžiasi metafizinėje skalėje tarp juodojo ir baltojo drakono civilizacijų, tarp kurių vyksta pagrindinė planetos istorijos drama, šiuo metu darant įspūdingą technologinį šuolį į priekį, kuris ypač ryškus kvantinių kompiuterių, dirbtinio intelekto, psichotronikos, genetikos, kosmoso technologijose. Visi šie gebėjimai kyla iš proto sąveikos su tikrove, kuri gnostinėje sintezėje paverčiama į dirbtinį daiktą, pritaikytą tenkinti žmonių poreikius. Sątvarologija yra centrinė archontinė doktrina, kuri aprašo visas sąmonės galimybes, kurių pagrindu paskui kuriami civilizaciniai psichovektoriai, arba sievarai, naudojami populiacijos įstatymui į gnostinį apskritimą, kuris yra politinės santvarkos ir žmogaus sampratos pagrindas. Metafizinis šio kūrimo fundamentas, apie kurį daug rašė F. Nietzsche, yra medis, kurio kamienas yra satvąrologija, civilizaciniai gnostiniai apskritimai - šakos, o žmonės - vaisiai ant šakų. Šiuo metu visi esame ant Šėtono bažnyčios šakos subrandinti vaisiai, kurie kaip prie narkotiko pripratinti prie technologijų, virtualios realybės, dirbtinio miestietinio nekropolio gyvenimo.

Mąstytojo psichovektorius gali būti pilnai užvaldytas civilizacijos projekto arba gali siekti civilizacijos destrukcijos, nupjaunant šaką ant kurios auginama sąmonės psichoforma, sugrąžinant ją prie pirmapradės sątvarologijos. Tokių filosofų buvo nedaug, bandžiusių eiti prieš srovę, ir pirmas jų, tarp ryškiausių, būtų I. Kantas, kuris siekė apmąstyti fundamentaliosios sątvarologijos temas, sudarančias civilizacijos modeliavimo sąlygas. Tačiau ryškiausiai šią problemą iškėlė F. Nietzsche, kuris norėjo sugriauti krikščionišką civilizaciją, pakirsdamas jos metafizines šaknis, kad šaka nevestų daugiau krikščioniškos sąmonės vaisių ir Vakarų Europa, pirmapradėje sątvarologijos būklėje, sukurtų naują projektą, naują atsišakojimą, kuris turėjo būti išvestas iš tų formulių kurias jis užkodavo savo sievos modelyje. Tačiau F. Nietzsche nesurado tikrų pasekėjų, kurie būtų norėję ar gebėję vystyti jo darbą ir filosofo idėjos buvo perimtos į negatyviosios Šėtono bažnyčios arsenalą, mokslo civilizaciją, kurios pranašumo jis nematė ar nepripažino. Bet kokiu atveju krikščioniškos civilizacijos nuosmukis buvo neišvengiamas ir, kiek žinome iš istorijos, ją buvo bandoma įveikti nacizmo, komunizmo nepavykusiose revoliucijose ir šiuo metu vykstančioje transhumanizmo revoliucijoje. Vadinasi F. Nietzsches filosofija stovi katastrofinių civilizacijos projektų priešaušryje, patekęs istorijoje į negatyviąją jos pusę. Išvardinti judėjimai ir yra ta jo „ateities filosofija", apie kurią jis daug kur rašė, bet galbūt negalėjo aiškiai suvokti jos tikrojo vaizdo. Arba, galbūt, jis turėjo rožinę svajonę, kuri buvo neįmanoma ir kuriai nebuvo lemta išsipildyti, ir, vietoj to, tikrovėje gavome daug prastesnius variantus. Kitas filosofas, ieškojęs civilizacijos šaknų metafizinėje sątvaro istorijoje, buvo M. Heideggeris, iškėlęs antitechnologinę būties saugojimo teoriją, kuri iš tikro reiškia ne ką kitą, kaip natūralios tvarkos tarp mažosios ir didžiosios sievos saugojimą, neleidžiant įstatyti jų į nenatūralią vergovę archontų kuriamame Šėtono projekte. Jo sątvarologija buvo antimetafizinė aletheios teorija, kurioje pasirodo būties tiesa, kurioje esanti sąmonė puoselėja natūralią tikrovės tvarką, atsisakydama technologinių projektų ir išsaugodama civilizaciją pozityviojoje istorijos pusėje.

Lietuvai išsivadavus iš komunistinio projekto ir atgavus nepriklausomybę jos filosofija susidūrė su klausimu, kokį kelią rinktis: ar eiti kartu su visais, Vakarų civilizacijoje dalyvaujant technologiniame Šėtono bažnyčios projekte, ar rinktis savo, nepriklausomą kelią. Žymiausias šio etapo filosofas Lietuvoje buvo A. Šliogeris, kuris norėjo siūlyti Lietuvai originalų, egzistencializmo filosofijoje parodytą, kelią - ateitį statyti ant Dievo bažnyčios pamatų, atsisakant technognostinės sątvarologijos ir renkantis natūralios tvarkos gerbimu pagrįstą santvarką. Tam reikėtų nupjauti mokslo ir technologijų perteklinės plėtros šaką valstybėje ir sugrįžti prie gyvenimo stiliaus, kuris buvo paplitęs ikimokslinėje ir ikitechnologinėje eroje, vietoj religijos turint senovinio Atėnų stiliaus graikišką filosofiją, vadinamą teorija. Šliogerio filosofija yra fundamentinė sątvarologija, kurioje atskleidžiami žmogaus sątvaro metafiziniai pagrindai ir kuriamas naujas projektas, žiniją statant ant kitų sątvarologijos „formulių", lyginant su madingiausiomis technologinio globalizmo tendencijomis.

Filognozijos projektas taip pat naudoja šį stilių, suformuluojant centrinę civilizacijų formavimo doktriną, kuri sudaryta iš sątvarologijos ir substratologijos, iš kurių būtų galima kurti naują šaką, pasirinktoje pusėje, pozityviojoje ar negatyviojoje. Kol kas tokios pasirinkimo nedarau, bet noriu atskleisti abiejų krypčių fundamentines struktūras - Dievo bažnyčios ir Šėtono bažnyčios, o paskui ieškoti išeities iš šio dualizmo, išsiaiškinus, ką kiekvienas pasirinkimas duoda ir ką atima. Didžiosios ir mažosios sievos atskirtis yra neatšaukiama realybė, ir anapusinę tikrovę vidine galima padaryti tik dirbtinėmis informacijos formavimo priemonėmis sąmonėje. Todėl Šėtono bažnyčia priklauso nuo proto vystymo projektų, kuriuose turi būti išrandamos vis tobulesnės priemonės išreikšti transcendentinę realybę, o tai yra sunkus uždavinys, kuris stabdo mokslo pažangą ir daro mokslo projektus - tūkstančių metų projektais, o proto formavimas švietimo sistemoje užima vis ilgesnį laiką. Tuo tarpu natūrali proto struktūra, kur tikrovės imama tik tiek kiek natūraliai duota, pasiekiama be jokių pastangų. Dėl šios priežasties Dievo bažnyčioje galima gyventi be didesnių proto pastangų, be pažangos ir be atradinėjimo ir išradinėjimo, todėl toks projektas kiekvienoje kartoje - ranka pasiekiamas. Filognozija, dabartinėje stadijoje bando sėdėti ant dviejų kėdžių ir tiria abi sątvarologijas, o laikui bėgant, atradus visus pamatinius sątvarologijos dėsnius, bus galima projektuoti filognozijos ateitį tikru projekto atskleidimu. Akivaizdu, kad sątvarologijos nepakanka pradėti civilizacijoje naują pradžią, nes norint sukurti proveržį, reikia turėti tikrą genijaus protą, kuris sugeba Dievo bažnyčioje peršokti per visus kultūrinius šedevrus išlikusius istorijoje, o Šėtono bažnyčioje - per dabartinį mokslą tikru technologiniu proveržiu. Mano įsivaizdavimu, yra dvi reikalingos kryptys: sąmonės teorija ir antigravitacija.

Tokiu atveju gauname išvadą, kad drakono akies projektas priklauso Šėtono bažnyčiai, ir jos atvėrinėjimo perspektyva yra komplikuota. Šėtono bažnyčios sątvarologijoje - tai geidžiamiausias tikrovės objektas, aukščiausia žmogaus išsivystymo pakopa; tačiau Dievo bažnyčioje - utopinis falsimuliakras, kuris yra ne gėrio, bet blogio priežastis, pradedantis planetoje tikrą nihilizmo erą, ekstatinio naikinimo apogėjų.

klajunas

Ašiniai žmonės

Kaip visi žinome, žmonija praėjo tris vystymosi etapus: laukinį, kuris buvo gamtinio žmogaus pasaulis, su dominuojančia priekine sąmone; kultūrinį, kuris prasidėjo su kalbos išsivystymu ir paprastų kultūrinių daiktų ir įrankių gaminimo išplėtojimu; ir techninį, kuriame dominuoja protas, dirbtinio pasaulio gamyba. Savo sątvarologijoje tokį principą naudojo A. Šliogeris, kuris struktūrą aiškino tiek kaip istorinį procesą, tiek kaip fundamentalius sątvaro sandus. Filognozinėje sątvarologijoje šį principą pertvarkome į „medžio" struktūrą, kur centrinė ašis, kamienas yra „laukinė" būsena, savo fundamentaliose „gamtinėse" sievos kompozicijose, iš kurios išauga civilizacinių psichovektorių šakos, kaip buvo paaiškinta ankstesniame skyrelyje. Kairėje pusėje šaka turi silpnąją, kultūrinę formą, o dešinėje - stipriąją, arba technologinę. Naudojant šį principą, galima suvokti kaip A. Šliogeris suprato filosofinę būseną: kaip pasinėrimą į pirmapradį, laukinį sąmonės būvį, kuriame apsinuogina ikicivilizaciniai, prigimtiniai kompleksai, kuriuos aš bandžiau aprašyti savo sievos modelyje. Iš šios pradinės būsenos galima eiti dviem kryptimis, o galima gyventi ašinėje filosofinėje būsenoje ir nekurti jokių išvystytų kultūrinių ar technologinių civilizacijų. Pasak A. Šliogerio, filosofija galima kaip kultūrologija ir sofistika ir kaip tokia pirmapradė būsena. Galima paminėti tokius laukinės sątvaro būsenos sisteminio aprašymo bandymus filosofijoje: I. Kantas „Grynojo proto kritika", G. Hegelis „Dvasios fenomenologija", F. Nietzsche „Žmogiška, pernelyg žmogiška", M. Heidegger „Būtis ir laikas", A. Šliogeris „Niekis ir esmas", D. Mockus „Sievos teorija".

„Drakono akyje" labiausiai dominantys filosofai yra F. Nietzsche, A. Šliogeris, prie kurių prijungiu savo auotorinį metodą. Šiame skyrelyje pabandysime trumpai apžvelgti koks yra A. Šliogerio ir filognozijos sievos principas. A. Šliogeris savo filosofijoje naudojo Dievo akies ir teorijos koncepciją, kurioje svorio centras bendrojoje gaublėje, kurią mes vadiname rodančiąja substancija, yra priekinė sąmonė, rodanti „pasaulio", „tikrovės" masyvinį sumatą, sudarantį daiktiškąjį sumatoriaus aspektą. Ši dievo akis, apvalyta nuo visų protinių, natūralistinių ir pragmatinių tikrovės matymo formų, kontempliuoja jį dievišku žvilgsniu, be jokio savanaudiškumo ar noro pasisavinti tikrovę, nes dievas pagal apibrėžima tobulas, jam nieko netrūksta, jis neturi jokių poreikių ir norų, todėl sugeba tikrovę pamatyti tokią, kokia ji yra tikrovėje savyje ir sau, be psichologinių iškraipymų ir deformacijų. Šis teorinis principas, susijungia su mąstymu, kuris išsiprogramavęs nuo visų technologinių ir kultūrinių stabų, nekuria jokio gnostinio daiktų apvalkalo ir rodo tikrovę tokią, kokia atsiveria dieviškam žvilgsniui. Toks filosofavimo principas atsirado senovės Graikijoje pirmykštėje filosofinėje sąmonėje, bet vėliau buvo užmirštas paskendo praktinėse, kultūrinėse ir technologinėse problemose, virto sofistika, arba galingų civilizacinių vektorių tarnaite. Tačiau kartkartėmis istorijoje toks ašinis tikrovės suvokimo būdas vėl pasirodo, sukuria galingą formą, kuri suformuluoja naujo civilizacinio vektoriaus pagrindus, leidžiant kultūrai ir technikai atsinaujinti arba surasti naujų kelių, išsigelbėjant iš civilizacinių aklaviečių. Keli tokie ašiniai filosofai paminėti aukščiau. Filosofijos atgimimo idėją A. Šliogeris iškėlė knygoje „Filosofijos sugrįžimas", kur jis aprašė, šį sątvarologijos kaip centrinės, laukinės ašies principą, tikėdamasis pozityviosios civilizacijos plėtros Lietuvoje filosofijos pagrindu, kurią vadinu Dievo bažnyčia.

Filognozijos sątvarologija, kuri yra mano autorinė, naudoja šiek tiek kitokį principą, kuris bendrai išreiškiamas kaip mažosios sievos ir didžiosios sievos dvistata, kurioje siekiama pusiausvyros tarp galutinių realybių, subjekto ir objekto, peržengiant sumatoriaus teritoriją ir formuojant drakono akį, kurioje dominuoja mintirega, atverianti hipostratinius klodus ir parodanti sievoje holoplastinį daiktiškumą. Tam reikia naujų, laksatinių ekranų išradinėjimo, kuriuose būtų galima atskleisti transcendencijos esmę, paimant tikrovės protu daug daugiau negu duoda kūno akys. Dėl šios priežasties, filognozija pereina į negatyviosios civilizacijos atsišakojimą, kuris kyla iš sątvarologinio fundamento ir kuria pažangią, technologinę civilizaciją. Akivaizdu, kad savo rezultate tai priešinga kryptis A. Šliogerio teorijai, tačiau bendra tarp visų ašinių žmonių ir filosofijų tai, kad jie kyla iš bendros ašies, kurią sudaro sątvaras pirmapradėje, laukinėje būsenoje. Kaip sątvarologas, esu tame pačiame kelyje kaip A. Šliogeris, F. Nietzsche ir t.t. Kita vertus, filognozija nepropaguoja besąlygiškos technologijų plėtros, ypač propaguojamos transhumanistinėje ideologijoje, ir joje stengiamasi neatitrūkti nuo centrinės ašies, atsisakant perdėto subjektyvizmo. Kadangi galutinis tikslas pasiekiamas tik istorijos pabaigoje, šiuo metu esame dar pakankamai arti centro, kuriame yra kiekviena nauja žmonių karta, ir beprotinių civilizacijos versijų instaliavimo - atsisakome.  Pagrindinės filognozinės sątvarologijos idėjos atskleistos mano knygoje „Sievos teorija". Joje filosofinės būsenos akcentai išdėlioti kitaip negu A. Šliogerio teorijoje, akcentuojant maksimalų įsigylinimą į tikrovę ir gnostinį transcendencijos regėjimą.

Tačiau didele dalimi su A. Šliogerio Šėtono bažnyčios kritika sutinku, kurioje jis atskleidžia neigiamą stipriosios struktūros ir technologinių sintezių poveikį technologijų vartotojams, kurie praranda tikrovinį vietoviškumą savo sąmonėse ir persikelia į ekranolatrinę utopiją. Šis procesas A. Šliogerio sarkastiškai buvo vadinamas šv. Ekrano Bažnyčia, o jos nariai - telehominoidais. Natūralioje, prigimtinėje būsenoje žmogus sąveikauja su savo tiesiogine aplinka šiapus juslinio horizonto. Tačiau kai į šį priekinės sąmonės vaizdą įvedama ekraninė holograma, sąmonė iškrenta iš natūralios topikos ir proto sumantas tampa įstatytas į struktūrą protas-ekranas. Ši konfigūracija suformuoja sumantą ir elgesio schemą, kurią diktuoja ne tiesioginė aplinka, bet ekrano logika ir informacija. Tuo tarpu natūrali padėtis yra protas-tikrovė, kurioje susiformuoja realybės jausmo neprarandantis sumantas, kurio logiką diktuoja tiesioginė aplinka ir tiesioginė topika. Taip utopinė tinklinė realybė, vadinama socialiniu tinklu, sujungia tikrovėje tiesiogiai nesąveikaujančias vietoves, kurios gali būti išsidėsčiusios visame žemės rutulyje tiesiogiai nesąveikaujančiu būdu. Šitaip kuriami įvairūs globaliniai projektai, kurių tikslas kreipti dėmesį į globalinius įvykius, surinkinėti iš globalinių auditorijų pinigus ir t.t. Ši situacija reiškia, kad vienas dalykas yra pirmapradė tikrovės struktūra, vykdanti gnostines sintezes, pažįstanti pasaulį, o visai kitas dalykas yra sukurtų naujų technologijų padariniai santvarkai ir visuomenės sanklodai. Tai reiškia, kad tikrovės pažinimas norimas, bet nebūtinai norimi sukurtų dirbtinių tikrovių psichosocialiniai padariniai. Žinojimas kas yra sąmonė yra geras dalykas, tačiau jeigu šis žinojimas naudojamas žmonijos pavergimui, padariniai yra katastrofiniai. Ekranai - gerai, tačiau virtualios realybės sukurtos proto deformacijos - pražūtingos.

Ekraninė realybė vis labiau užvaldo žmonių sąmonę, ekranai darosi vis tobulesni, pradedant nuo 2D, pereinant prie 3D ir galiausiai prie tobulos VR 360°. Pirmi ekranai buvo nekokybiški, prasto vaizdo, įtarpinti priekinės sąmonės realybės suvokimu, kur prietaise atsiverdavo tarsi koks transcendentinio pasaulio portalas, iškrentantis iš natūralios aplinkos, A. Šliogerio žodžiais - išvietė, šiukšlė. Dabar, sukūrus virtualios realybės akinius ir jiems vis tobulėjant, siūlė, suklijuojanti sąmonės tikrovę ir holograminę iliuziją, darosi vis mažiau pastebima ir galiausiai beveik visai išnykstančia. O tai reiškia, kad joje protui poveikis darysis vis didesnis, deformacija vis pražūtingesnė realybės jausmui, vis daugės žmonių iškritimo iš tikrovės atvejų, su technologijų poveikio sukelta psichiatrine diagnoze. Ši utopija darysis globaline, nunyks žmonių tiesioginė patirtis, tiesioginio kontakto suformuota psichologija, bus nukirstos šaknys, siejančios žmogų su pirmaprade tikrove, kol žmogus užmirš, kas jis yra tikrovėje ir civilizacija užsidarys virtualios matricos kalėjime, kuriame natūralios tvarkos sąvoka bus neegzistuojanti. Stipriosios sievos formos rinkimasis atrodo logiškas, tačiau naujovių padariniai tokie, kad naudos įspūdis nublanksta suvokus, kokie tokio pasirinkimo padariniai ir ar norime prarasti natūralią tikrovės tvarką ir išsižadėti žmogaus prigimties. Dėl šios priežasties ir reikalingi ašiniai žmonės ir sugrįžimas prie tikrovės sątvarologinių pagrindų, siekiant kritiškai apmąstyti civilizacinių psichovektorių perspektyvas.

klajunas

#5
spalio 10, 2021, 12:55:13 Redagavimas: spalio 10, 2021, 18:14:29 by klajunas
Civilizacijų kryžkelė

Nepriklausoma Lietuvos Respublika paskelbta prieš trisdešimt vienerius metus, gavus istorinį šansą atkurti lietuvių tautos civilizacijos projektą, kuris būtų laisvas nuo okupacinių ir invazinių ideologijų, ieškant tautai tikrai baltiškų metafizinių pamatų tolesnei jos raidai. Metafizinius pamatus kloja filosofai, kurių istorinis paveldas, dabartinis statusas ir galimybės nėra labai aukšto lygio, išskyrus kelis išimtinius atvejus. Filognozijos projektas skirtas išryškinti metafizinių civilizacijų medį, kuris turi centrinę ašį, kamieną, ir po šaką į kairę bei dešinę pusę. Kamienas yra sątvarologija, kuri kyla iš pirmapradės, laukinės būsenos, kurioje suformuluojami civilizacijos pagrindai; tuomet į kairę yra silpnoji metafizinė struktūra, kuri kuria kultūrines formas, kalbos, meno priemonėmis ir į dešinę yra stiprioji metafizinė struktūra, kuri kuria mokslines civilizacijos formas, dirbtinę realybę, technologijas. Silpnosios metafizinės struktūros, išvedamos iš pirmapradžio sątvaro, propaguotojas yra A. Šliogeris; tuo tarpu aš, su savo filognozijos projektu, užbaigiu metafizinį medį, atskleisdamas stipriosios struktūros metafizinius pamatus. Taip Lietuvos Respublikoje užbaigiamas filosofinio fundamento ryškinimas, po kurio turi sekti teisingi ir tikslūs civilizaciniai sprendimai, kylantys iš autentiškos metafizinės tautos šaknies. Filosofai, įnešantys svarų indelį į metafizinių pamatų klojimą, yra savotiški ateities Lietuvos „bažnyčių" tėvai, apaštalai-pranašai, kurie kloja tautos metafizinį filosofinį pagrindą, kuriame turėtų įsišaknyti ateities istoriniai pasirinkimai.

Jungiamoji grandis filosofijoje civilizacijos perėjimo iš silpnosios struktūros prie stipriosios yra F. Nietzsches filosofija, kuris ieškojo naujų kelių civilizacijai, kovodamas pirmiausiai prieš krikščionišką jos paveldą, kilusi iš dviejų tūkstančių metų senumo revoliucijos, pradėtos kito ašinio žmogaus, Jėzaus iš Nazareto. F. Nietzsche turi savo satvarologijos teoriją, kurioje sievos tipologizuojamos į silpnąją ir stipriąją, silpnumą ir stiprumą interpretuojant sveikatos ir gyvybingumo požiūriu. Jo manymu visa ankstesnė krikščioniška kultūra pastatyta ant nesveiko sątvarologijos principo, kuris neigia įgimtus instinktus, kovoja prie gyvybę žmoguje ir tokiu pagrindu kuria kultūrą, kuri yra dekadentinė, nusisukusi nuo šiapusinio gyvenimo ir visą savo energiją investuojanti anapus, į transcendentinę, pomirtinę realybę. Laukinėje ašinio žmogaus būsenoje F. Nietzsche demaskuoja Vakarų Europos kultūrą ir civilizaciją kaip žlungančią ir pranašauja perėjimą prie naujo tipo civilizacijos, kurios kūrime jis taip pat norėjo dalyvauti, su savo sątvarologijos įžvalgomis. Dievo bažnyčios silpnoji kultūrinė civilizacijos atšaka, turinti krikščionišką formą, dėl pozityvizmo, materializmo, mokslo atsiduria nuosmukyje, ieško naujo civilizacinio psichovektoriaus principo, skendi nihilizmo chaose ir sumaištyje, ir šioje vakarietiškos sąmonės būklėje į viešumą išeina F. Nietzsche su savo diagnoze ir siūlomu gydymo metodu, pereiti prie stipriosios civilizacijos formos, kuris ne mėgaujasi iliuzija, svajonėmis ir fantazijomis, bet semia tikrovę tikru sėmimu, suteikdamas jai stipriąją formą. Be abejo, F. Nietzsche yra senosios civilizacijos produktas, suformuotas senovės Graikijos kultūros, ir šis įprotis kūrybą suprasti kultūrinių formų požiūriu jam dar gana stipriai būdingas, nes naudoja meno, kultūros vaizdinius, estetinę terminologiją. Nuo to jis pradeda savo kaip viešo rašytojo karjerą, išleisdamas „Tragedijos gimimą iš muzikos dvasios", kur naudoja graikų Apoloniškos ir Dioniziškos kūrybos vaizdinius, kurie turi ne mokslinę technologinę, bet estetinę formą. Apoloniškasis pradas yra priekinė sąmonė, tikrovės vaizdai ir jos pagrindu sukurtos vaizduotės vizijos ir sapnai. Tai objektyvusis fundamentinio sątvaro aspektas. Dioniziškasis pradas yra melodija, poezija, muzika, jausmai subjektyviojoje dalyje ir objektyvuotas dioniziškasis menas, kaip muzika. Tai pagrindiniai F. Nietzsches sątvarologijos principai.

Kitas etapas, kuriame jis pratęsė savo sątvarologijos pagrindų dėstymą, yra „Nesavalaikiai samprotavimai", kurių pagrindinis yra „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui", kur jis pateikia savo sątvarlogijos pagrindines idėjas. Pasak jo yra paprastas laukinis gyvenimas čia ir dabar, kur neegzistuoja istorinė dimensija ir žmonių bendruomenė gyvena laukinėje būklėje. Įvedus į šią būklę istorinę atmintį, susiformuoja civilizacijos formos, kurios turi neišvystytą kalendorinį principą, kaip Graikų kultūra, ir išvystytą kalendorinį principą, kaip krikščioniška civilizacija. Istorija yra visas kūrybinis paveldas, kurį savo arsenale turi galios centras, kaip kunigaikštystė arba karalystė, ir santykis su ja gali būti antikvarinis, muziejuose, bibliotekose, kolekcijose kaupiant senienas ir artefaktus, ieškant šedevrų, stebuklų ir sensacijų; kritinis, kur siekiama kritiškai pažvelgti į civilizacijos praeitį ir tai, kuri ji atvedė; ir monumentalusis, kur istorinė praeitis vaizduojama kaip didinga herojų ir didvyrių tikrovė, verta garbinimo, sekimo ir mėgdžiojimo. F. Nietzsche nepripažino antikvarinio filologinio praeities tyrimo, kuris vykdomas tik iš smalsumo. Kadangi krikščionišką civilizaciją laikė milžinišku smukimu, senosios Graikų ir Romėnų civilizacijos atžvilgiu, jis rinkosi kritinį metodai tam, kad perkainotų vertybes ir sukurtų naujos, stipriosios civilizacijos formas, kurios kurtų monumentalios istorijos produktus ir šedevrus. Koks tas pagrindas, jis parodė jau „Tragedijos gimime" - tai dioniziškojo prado aukštinimas, muzika, poezija, svaigulys. Todėl kituose „Nesavalaikiuose samprotavimuose" jis parodė du šiuolaikinius kūrėjus, kurie suformavo šios idėjos konkretizuotas formas - tai A. Šopenhauerio valios filosofija ir R. Vagnerio muzika. Žinoma, jis vėliau nuo šių mąstytojų ir kūrėjų atsiribojo, tačiau jie akivaizdžiai padarė didelę įtaką F. Nietzsches mąstymui. Ir ketvirtas „Nesavalaikis samprotavimas" skirtas D. Strauso, krikščionių mąstytojo, destrukcijai, kuri buvo krikščioniškos civilizacijos šakos produktas ir vaisius, kuris tiko pavyzdinei „psichoanalizei".

Toliau sekė „Žmogiška, pernelyg žmogiška", „Linksmasis mokslas", „Ryto žara", skirti Vakarietiškos kultūros, filosofijos, moralės destrukcijai, kurie turėjo išryškinti jos sątvarologinius, metafizinius pagrindus ir įrodyti, kad juose slypi lemtingas defektas ir klaida, kuri nuvedė Vakarų Europa ne į išsiaukštinimą, bet į nuosmukį. Ir atsakomybė už tai, jo manymu krito Jėzui iš Nazareto ir jo sekėjams. „Taip kalbėjo Zaratustra" yra F. Nietzsches magnum opus, kuriame jis pateikė savo dioniziškosios satvąrologijos išbaigčiausią variantą, atskleidusį ko, pereinamajame etape iš silpnosios į stipriąją civilizaciją, jis norėjo Vakarų Europai ir planetai. Jo tikslas buvo pašalinti aną, metafizinį pasaulį, į kurį žmonija krovė visas savo svajones, pradedant nuo maginės ir mitologinės kultūros, kur įvykdžius šią dangaus, olimpo destrukciją, visos svajonės sugrįžta į žemę ir tampa žmogaus nuosavybe ir atributu. Dangaus pasaulis įkūnija begalinio žmogaus civilizacijos idealus, kurie, kadangi neįmanomi čia ir dabar, buvo nukelti į transcendentinę dangaus karalystę. Tačiau dangui žlugus, begalinis žmogus nusileidžia ant žemės, susijungia su ribos žmogumi ir tampa viršžmogio vizija, kuris yra ne kažkur anapus, bet čia ir dabar, naują dievų civilizaciją žemėje kuriantis genijus. Jeigu yra tik viena realybė ir nėra jokio platoniško dualizmo, visa magija, mitologija, religija grįžta į tą vietovę, iš kurios išėjo - į elementarų žmogaus pasaulį ir jį perkuria, išaukština. Kita idėja yra valia viešpatauti, kuri yra naujas dioniziškojo prado performulavimas, sekant Šopenhaueriu, kur sątvare padedamas fundamentas kurti stipriąją kultūros formą iš stipriojo žmogaus psichovektoriaus perspektyvos. F. Nietzsches problema buvo ta, kad jis aiškiai nesuvokė ką reiškia silpnasis ir stiprusis psichovektoriaus, ir stiprų jis suvokė tik kaip sveiką ir gyvybingą. Tačiau tikrovė ir gyvenimas parodė, kad tikra galia yra protas ir technika, o ne gyvybingasis, dioniziškasis pradas, ir šią F. Nietzsches viziją pavogė mokslo ir technologijų era, kuri parodė, kad jis daug efektyvesnis valios viešpatauti variantas negu kultūrinės formos. To F. Nietzsche nesiekė, gal net nenorėjo proto, logikos ir technologijų įsiviešpatavimo, tačiau konkurencijoje tarp galios centrų, jo romantinė dioniziško prado vizija - pralaimėjo. Amžino to paties sugrįžimo idėja reikalinga tobuliausiai civilizacijai suteikti tobuliausią formą, kuri yra zenito, didžiojo vidurdienio amžinybė ir nemirtingumas, kuris tapsme ir istorijoje įmanomas tik kaip uždaras ratas, amžinas to paties sugrįžimas, kaip prote esantis archetipas ir mitologema, monumentalios civilizacijos aukščiausiais taškas, iš kurio nėra išėjimo.

Tolesnė F. Nietzsches sątvarologija dėstoma „Moralės genealogijoje", kur aptariami jau minėti du moraliniai psichovektoriai - stiprusis ir silpnasis, - kurie vadinami aktyviuoju ir reaktyviuoju, resentimentiniu, ant kurių statoma kultūra, civilizacija. Kritinė analizė pratęsta knygoje „Anapus gėrio ir blogio", „Stabų saulėlydyje" „Ecce homo" ir paskutinis smūgis suduodamas knygoje „Antikristas", kuriame tyrinėjamas Jėzaus iš Nazareto atvejis, jo inspiruota bažnyčia, apaštalo Pauliaus logikos analizė, lyginama su kitomis religijomis ir kultūromis, kaip antai, graikų mitologine religija, tyrinėjamas Indijos Budos atvejis ir budizmas ir pačio filosofo nauja doktrina, kuri yra augančios galios ir kylančio gyvenimo principo pakartotinis pristatymas, išvedant jį iš fundamentinės sątvarologijos, kuri atrandama pirmapradėje filosofinėje būsenoje, metafiziniame medyje esančioje centre. Paskutinė knyga, kurią jis ruošė ir kuri turėjo būti jo antras magnum opus, bet šį karta parašytas sisteminiu protiniu stiliumi, o ne dioniziškuoju, dėl ligos nebuvo užbaigta ir liko tik užrašų knygutėse ir juodraščiuose. Po mirties užrašai buvo surinkti į vieną knygą, pavadinimu „Valia viešpatauti", kurioje yra galutinė jo sątvarologijos versija, aptarianti valią viešpatauti, dekadansą, nihilizmą, vertybių kūrimą, dioniziškąją civilizaciją, jos estetines formas ir panašius klausimus. Skaitant jo knygas ir užrašus matosi, kad F. Nietzsche galima laikyti pereinamuoju etapu tarp kultūrinės ir mokslinės civilizacijos, tai yra, iš silpnosios į stipriąją formą, kur jis, kaip kultūrinės civilizacijos produktas, turėjo daug romantinių kultūrinio kūrėjo iliuzijų, bent jau naudojo estetinę terminologiją, meninius, kūrybinius vaizdinius, analizavo senovės kultūras ir buvo pilnai paveiktas ir suformuotas kultūrinių konceptų. Todėl jis tik nujautė, kas laukia Vakarų Europos - mokslo ir technologijos suklestėjimas, begalinio žmogaus nusileidimas ant žemės, pašalinus mitologinį dangų ir transhumanistinės viršžmogio versijos atsiradimas mokslo įtakoje, - tačiau atvirai to neatskleidė.

Šis ašinis filosofas yra vokiečių istorijos ir likimo įvykis, tuo trapu Lietuvoje metafizika, statoma ant filosofinio medžio, atveriančio naujas ateities galimybes, aptartas A. Šliogerio, norėjusio statyti Dievo bažnyčią ir filognozijos, formuojančios negatyviosios sątvarologijos šakos doktriną, vadinamą Baltojo drakono civilizacija. Bet kokiu atveju, pradžia yra centras, metafizinė sątvaro teorija, kuri yra visų kelių ir klystkelių šaltinis.

klajunas

Bruno



Viršžmogis, vokiškai „ubermensch", yra viena iš kertinių F. Nietszches filosofijos sąvokų, kurioje jis apibrėžia tai, kaip supranta žmogų. Žmogus yra gyvūnas, kurio tikslas - rūšinio tipo evoliucija, kurioje jis tampa vis stipresnis ir galingesnis, įgyja vis tobulesnius sugebėjimus ir galias, skirtas valdyti žemę ir kosmosą. Nietzsche kalba ne tiek apie atskirą individą, kuris savo sugebėjimais iškyla virš kitų, bet apie tipą, kuris yra visos rūšies lygio augimas į aukštesnę pakopą. Iki antimetafizinės revoliucijos, žmogus buvo laikomas dievų, Dievo žaislu, paklūstančiu aukštesnių jėgų valiai, tačiau sugriovus Dangų ir anapus, šios aukštesnės jėgos žlugo, o ta begalinė energija, kuri buvo suprojektuota į aukštesnį pasaulį, sugrįžo atgal į protą.

Filognozijoje fundamentali metafizinė struktūra yra sumuojamas ir nesumuojamas pasaulis, kurie sudaro regimo paviršiaus ir neregimos gelmės skirtį, kurioje paviršius yra sievos sumatų visos įmanomos kryptys, sudarančios pagrindines sąmonės dalis, kurių pagrindinės yra galvos kompleksas - asmuo, protas, emocijos, kūno kompleksas ir priekinės sąmonės kompleksas. Senovėje, maginėje ir mitologinėje eroje, žmogaus pasaulį sudarė priekinės sąmonės sumatinė drobė, kurioje veikė bendruomenė, gyvenanti šiapus juslinio horizonto, kur žmonių ir aukštesnių būtybių sferos buvo priekinėje sąmonėje, dalinant ją į Žemę ir Dangų, kuriame gyveno dievai. Žemė buvo apačioje, o Dangus - viršuje. Tačiau įvykus astronomijos revoliucijai, šis principas buvo sugriautas, ir Dangus pavirto į begalinę visatą, o Žemė tapo šioje visatoje skriejančiu dangaus kūnu. Šitaip senojo tipo sumatorius buvo išmontuotas, Dangaus vertikali begalybė horizontalizavosi ir nusileido į protą, kuriame susiformavo į žmogų ir Žemę orientuota begalybės versija, kur jos tikslu tapo ne projekcinė dievo figūra, bet pats žmogus. Nietzsche tai formuluoja taip: jeigu dievai ir Dievas mirė, dievu tampa žmogus, kurio vardas - viršžmogis.

Šiais laikais suprantame, kad Dangus, anapus yra ne viršuje, nes viršus yra ekstensyvus apačios pratęsimas, o ne viršutinis eonas. Dangus ir anapus, pagal sumatorių yra visur, nuo čia ir dabar, iki visur ir visada. Tai naujas požiūris, kuris panašus į kosminę revoliuciją, kurioje buvo suprasta, kad Žemė yra tik begaliniame kosmose atsiradęs kosmoso kūnas, sukūręs gyvybę; tokiu pačiu principu, žmogus, kaip sąmonė arba sumatorius, yra tik energijos burbulas, įsiterpęs į begalinę transcendentinę realybę, sutampančia su kosmosu, sugebantis iš surenkamos informacijos kurti tikrovės atvaizdus. Tačiau, kadangi jis netobulas, sumuoja tik nedidelį tikrovės spektrą, o visa kita lieka paslėpta, tačiau paslėpta ne kažkur ten, ar viršuje, bet visur. Senovės žmogaus protas šią skirtį suprato kaip žemės ir dangaus priekinėje sąmonėje kryptis, tačiau tai tebuvo mitologinės sąmonės konstruktas.

F. Nietzsche'ei paskelbus viršaus pasaulio žlugimą ir tikrovių suhorizontalėjimą, buvo norima, kad transcendentinė begalybė būtų paskelbta atmirusia teorija bet kokia nauja forma ir jos vieta persikeltų į protą kaip begalinė valia, kuri siekia begalinės ekspansijos iš pradžių planetoje kuriant planetinę imperiją, o po to kuriant kosminę imperiją. Tačiau vystantis mokslui, šiai jo vizijai nebuvo lemta išsipildyti, nes gylinimasis anapus sumatoriaus, tapo ekstensyvaus veiklos masto plėtimo pagrindu. Kodėl taip yra? Atsakymas paprastas: šiapusinis pasaulis išsėmė technologinių sintezių galimybes, ir norint daryti galingesnes technologines sintezes, reikia lįsti į gelmę, į hipostratas, vadinamąją metafizinę transcendenciją. Kadangi norai visada yra didesni už tikrovės galimybes, jie peršoka faktų pasaulį į fantazijų erdvę ir sukuria fantastinės kultūros ir kūrybos kūrinių noosferą. Tačiau ši kūryba nėra kosmologinė, kaip senovėje ir gyvena ne danguje, o duomenų bazėse, archyvuose ir „debesyse".

Pavyzdžiui, tokia yra amerikos populiariosios kultūros idėja, kuri savo prote turi begalinio žmogaus ideologinę struktūrą, tačiau kadangi moksle jis vis dar tolima perspektyva, herojai, dievai ir pusdieviai gyvena tik miesto mito (urban myth) forma. Tai ypač išvystyta „Marvel" ir „DC" komiksų industrijoje, kuri šiuolaikinėse formose perkelti į video žaidimų, animacijos ir filmų formatą. Ši priemonė naudojama protų formavimui, kuris sukuria sumante begalybės siekimą noro arba valios pavidalu ir verčia ieškoti kelių, kaip šias fantazijas ir svajones įgyvendinti mokslo priemonėmis. Vienas iš žinomiausių herojų yra supermenas, kuris, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „viršžmogis". Mitologinėje eroje, Dangus buvo valdovų buveinė, kuri Žemės gyventojui buvo valdžia, į kurią lygiuotis buvo nusikaltimas. Dievai ir žmonės buvo atskirti neperžengiama praraja. Tuo tarpu tokie kultūriniai personažai kaip supermenas yra svajonės, siekių, valios, norų objektas, formuojantis tapatybes, susiliejantis su žmogaus Aš, arba asmens centru. Realios galimybės - menkos, tačiau vaizduotėje gali būti kuo nori, gyvendamas video žaidimuose, filmuose, knygose ir virtualioje realybėje.

Tai populiarioji Nietzsches antimetafizinės revoliucijos forma, kuri būdinga naiviam utopinių ekranų matricoje pasiklydusio žmogaus atvejui. Kitas atvejis yra reali pažinimo veikla, kuri realizuojama moksle ir siekia tikro žinių proveržio „singuliariniame taške". Šis atvejis yra stipriosios formos sąmonės kūrinys, kuri vykdo tikrą technologinę sintezę, pažįsta begalybę ir plečia technologijas į gylį, atrasdama vis daugiau priemonių žmogaus galimybių išplėtimui, kurios leis civilizacijai peržengi planetos ribas. Šioje kryptyje viršžmogio idėja reiškiasi kaip transhumanizmas, kuriame žmogus pats save modifikuoja įdėdamas į kūną ir sąmonę technologijas ir jų pagalba išplėsdamas galimybes. Tai susiję su „mutantų", „x-menų" kultu, kuriame natūralus žmogus peržengiamas, tampa atsilikusia rūšimi, ir jį iš lėto keičia aukštesnė - ir tikrovėje, ir kūryboje. Iki Nietzsches paskelbto „dangaus nusileidimo ant žemės", panašaus buvo siekiama nebent magijoje, kur magas siekė ne tarnauti antgamtinėms jėgoms, bet surasti metodų tapti jų valdovu. Buvo svajojama apie mago ir transcendencijos susiliejimą, kurio metu jis galėtų įgyti begalinę galią. Kitas variantas, jau mitologinėje eroje, yra prometėjizmas, kai žmonių rūšies globėjas vogdavo žinias ir technologijas iš dievų ir dovanodavo jas žmonėms. Tikrovinę formą tai pasiekė tik atsiradus mokslui, kuriame žmogus, mago principu, sulieja savo priemones su transcendentiniais klodais ir įgyja neribotą galią.

Viršžmogio statusas apibrėžiamas keliais būdais: vaidmenų tikrovėje, norų ir valios, tapatybinių Ego konstruktų, veiklos masto ir pan. Priekinėje sąmonėje turi būti tikras valdovo vaidmuo, technologinės galimybės būti valdžia; norai ir valios žymi siekius ir svajones, užsiprogramavimą populiarios kultūros vaizdiniais; tapatybės yra susiformuotas savęs kaip išskirtinių galių žmogaus vaizdinys, kuris yra sumanto struktūros, turinčios asmens, emocijų ir proto komponentą, kuris gali rodyti atitrūkimą nuo tikrovės, deliuzinę, psichopatinę ir egomanijakinę asmenybę. Kita vertus, jeigu yra realus veiklos mastas, rodantis pranokstančias galimybes, toks savo asmens ir tapatybės supratimas ateina ne iš fantazijų, bet iš realybės ir yra tikras.

Visą begalinę transcendenciją savo prote, vadinamame drakono akimi, turintis žmogus, kuris visas save persidaręs pagal aukščiausias technologines galimybes ir yra begalinių sugebėjimų hibridas, vadinamas Bruno. Mano manymu, toks žmogus pasirodys istorijos pabaigoje, kai bus pasiektas galutinis mokslo lygis, kuris peržengs visas įprasto, ribos žmogaus ribas ir taps Dievo konkurentu, galinčiu mesti iššūkį didžiajai sievai. Tai ir bus tas galutinis Nietzsches viršžmogis, kuris šiuo metu reiškiasi naiviomis, fantazijų formomis arba moksle turi pradines, transhumanistines formas. Tai realybė, kurioje šiuo metu gyvename ir kuri formuos artimąją ir tolimąją ateitį. Kišimasis į dievišką tvarką gali atrodyti šventvagiškas, tačiau tai atkakliai daroma jau keli šimtmečiai, kuriant naują pasaulį, kuriame norima Žemę paversti Dangumi, o Dangų - Žeme.

klajunas

Grožio metafizika

Žmogaus šviesos arka sudaryta iš didžiosios sievos, kuri yra išorinis pasaulis, sudarantis jos gyvybinį pamatą tikrovėje bei mažosios sievos, kuri yra gyvybės psichologinis antstatas. Didžioji ir mažoji sieva yra antitezinė struktūra, kurioje subjektas ir objektas orientuotas vienas į kitą, daro vienas kitam abipusį poveikį - tikrovė žmogui, o žmogus tikrovei. Nuo to, koks šio poveikio gylis priklauso, ar šviesos arka yra silpnoji struktūra, ar stiprioji, tai yra, nesugeba keisti tikrovės realiu keitimu, ar sugeba. Silpnoji struktūra suvokia tik tikrovės paviršių, geba įrankiais paversti tik paprasčiausius daiktus, kuriuos suranda pasaulyje ir civilizacijoje yra kultūrinis išsivystymo lygis. Silpnoji struktūra kyla iš pirmapradės būsenos, kuri yra civilizacijų medžio kamieninė dalis, sątvarologijoje aprašoma kaip redukuota ir deprogramuota pirmykštė sąmonė. Neredukuota sąmonė, mažosios sievos burinės struktūros forma, yra kultūrinių civilizacijų atsišakojimų pamatas, kurį sudaro visų sievos krypčių pagrindinės kategorijos, kurios skirtos paviršiaus suvokimui, o ne gylinimuisi į hipostratas.

Sumatoriaus sluoksnius sudaro psichoforma - per visą sątvaro spektrą, reiforma - priekinės sąmonės daiktiškasis sluoksnis ir lingvoforma - galinės sąmonės mąstymo formos. Šiuose sluoksniuose teorinėje žiūroje išryškėja pagrindinės kategorijos, kurios yra kultūrinės kūrybos fundamentas. Kategorijų struktūra dualistinė visuose sievos mazguose, kuriuose yra tezinė ir antitezinė kategorija, be sintezės galimybės. Struktūra tokia

1 kategorija - grožis-bjaurumas D stielyje, estetinė;

2 kategorija - prasmė-beprasmybė B stielyje, metafizinė;

3 kategorija - gerumas-piktumas A stielyje, moralinė;

4 kategorija - laimė-kančia C stielyje, eudaimoninė;

5 kategorija - malonumas-skausmas E stielyje, hedonistinė.

Šiose kategorijose matome visų penkių šviesos arkos sąmonių pozityvius ir negatyvius variantus. Jeigu sumatorius tik pozityvus, jis laikomas tobulu, o jeigu įsiterpia negatyvūs elementai - sątvaras yra deformuotas, išsigimęs. Visų sąmonės būsenų pagrindas yra D stielis, kuris yra tas pasaulis, arba aplinka, kurioje gyvena žmogus. Jeigu šioje aplinkoje vyrauja ne grožis, bet bjaurumas, ir jis laikomas vertybe bei siektinu tikslu, tai sukelia kančios jausmą, absurdo būseną ir žmogus jaučia pyktį, yra agresyvus. Ir atvirkščiai, jeigu pasaulis pilnas grožio, menas neišsigimęs, tai sukelia laimės būseną, gerumo jausmą, prasmės pojūtį ir net fizinį malonumą. Kultūros ir kūrybos užduotys gali būti kurti tiek vieną, tiek kitą įspūdį, priklausomai nuo to, kokių tikslų siekia. Jeigu vaizduojama distopija, tai ji beveik visada įrėminama į gėrio ir grožio pergalės schemą, kad kūrinys nesukeltų nepasitenkinimo ir neigiamų emocijų. Jeigu vis dėlto kūrėjas renkasi blogio pergalės idėją, jis tenkina moraline prasme išsigimusias sąmones arba siekia frustruoti psichinę struktūrą, propaguodamas nenugalimą blogį.

Ant šių kategorijų pastačius civilizacijos struktūrą, ji taptų kultūros ir meno civilizacija, kurioje pagrindinis užsiėmimas yra kūryba, propaguojanti gyvenime grožį ir gėrį. Viena iš pagrindinių kūrybos formų yra kūryba kalboje, kuri užprogramuoja pirmapradį sątvarą ankstyvoje vaikystėje ir yra tautos lingvo-psichoforma. Dėl kalbų įvairovės planetoje visos kultūros yra tautinės, kur pagrindinė jos forma yra tautos kalbos pagrindu kuriami kūriniai. Kalba formuoja mąstymą, žodynas ir gramatika apibrėžia horizontą, kuriame suvokiama tikrovė, idiomos, metaforos, frazeologizmai įdeda į mąstymą unikalų pasaulio supratimą, kuris atspindi konkrečios tautos istorinę patirtį ir evoliuciją. Kaip pavyzdį imant lietuvių tautą, jos istorinis paveldas didele dalimi buvo sunaikintas, nes beveik neišliko magijos, mitologijos ir religijos pavyzdžių, o filosofija ir mokslas kopijuojamas nuo vakarietiškų jos variantų. Dėl šių priežasčių didele dalimi nunyko gramatika ir žodynas, neišliko stiliaus ir simbolikos pavyzdžių, neišsivystė metafizinės sąmonės struktūros. Todėl norint rašyti filosofijos, psichologijos tekstus, reikia naudotis tarptautinių žodžių žodynu, kuriame surinkti skoliniai iš tautų, kurios buvo labiau išsivysčiusios ir nebuvo taip nusiaubtos kaip lietuviai.

Archetipinės kategorijos skirstomos į tris rūšis: pasaulio, tikrovės estetinės pajautos suvokimas; galvos srityje esančių prasmės metafizikos, asmeninių moralinių savybių ir laimės eudaimoninių būsenų suvokimas; ir kūno komplekso hedonistinių sumatų suvokimas. Metafizika yra grožio metafizika, kurios pagrindinė forma estetikos teorija; moralės pagrindinis tikslas - kurti grožį, kuris tapatinamas su gėriu. Visa tai teikia pasitenkinimą tiek žemesniųjų instinktų prasme, kaip erotinis grožis, tiek kuria laimės jausmą dvasiniame lygmenyje. Toks tobulas pasaulis, galbūt, ne visuomet įmanomas, tačiau jis siektinas idealas ir tikras kultūros orientyras, kuris nepripažįsta absurdo logikos ir bjaurumo estetikos. Toks principas yra gyvenimo didžiausias išaukštinimas, kuris grožio ieško natūralume ir paprastume, nesiekia kurti dirbtinės realybės, kurioje įsigali bjaurumo ir išsigimimo estetika, su kuria norima perprogramuoti žmonių protą, prasmę suteikiant nenatūralioms, neteisingoms, išsigimusioms formoms. Jeigu gyvenimas nėra idealus, prasmę jam suteikia kova už grožį ir gėrį, kurie išaukština žmogų, paverčia jį herojumi.

Estetinės pasaulio formos, kurios priklauso menui, išplečiamos į ekonominę formą, kuri yra 6 kategorija - gerovė-vargas, ir politinę formą, kuri sudaro 7 kategoriją - laisvė-vergovė. Sudėjus visas šias kategorijas į veną, gauname pamatinį, minimalų bazės variantą, kuris yra kultūra, ekonomika ir politika ir psichologijos variantą, kuris buvo aprašytas prieš tai. Kodėl grožiui ir gėriui reikalinga laisvė, suvokti nesunku - nes tai natūrali žmogaus būklė, kurioje žmogus yra nepriklausomas psichologiškai, laisvas individas, kurio pilnai nesukolektyvina, net tautinio substrato įdiegimas. Kolektyvinės sąmonės implantas gerai sugyvena su žmogaus laisve ir autonomija, tai yra neverčia jo niekieno privačia nuosavybe ir tautoje žmogus lygiomis sąlygomis dalyvauja visose veiklose pagal tai, kokie jo sugebėjimai ir autoritetas. Iš laisvės turėtų kilti gerovė, kuri rodo materialinį ir dvasinį perteklių, kuriame žmogus gali mėgautis gyvenimu, realizuoti savo kūrybines idėjas ir svajones.

Remiantis šiomis priemonėmis, galima konstruoti silpnosios formos sievos struktūrą, kurios pagrindas yra laisve grįsta politika, gerove grįsta ekonomika, grožiu ir kūryba grįstas socialinis gyvenimas ir psichologija, kuri neieško prasmės transcendentinėse gelmėse ir anapusinėse struktūrose, chaose, išsigimime, dirbtinume, nenatūralume, tamsoje ir blogyje. Egocentrinės šizofrenijos problema sprendžiama galvoje įdedant prasmę, gėrį ir laimę, tikrovėje kuriančią tik grožį, gerovę ir laisvę. Sujungus visas šias kategorijas, sieva susibalansuoja, nelieka susireikšminimo įžambinės, o talentas naudojamas ne griovimui, bet statymui, kas natūraliai kyla iš pozityvaus sąmonės psichovektoriaus. Griovimas yra bjaurumo ir absurdo platinimas, kuris nedegradavusioje sievoje neįmanomas. Normaliu atveju, laisvę sumatoriuje dovanoja sąmonė, o gerovę ir grožį - tikrovė. Paprastam gyvenimui tokios prasmės pilnai pakanka, kuri surandama čia ir dabar, tikrovės paviršiuje, saugant pasaulio natūralią tvarką ir žmogaus prigimtį.

Kaip estetikos objektą imant žmogų, jo grožis gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis grožis yra fizinio kūno grožis, kuris laikinas ir praeinantis, todėl negalintis būti pagrindiniu žmogaus vertinimo matu. Tuo tarpu moralinis grožis nepraeina, jis amžinas, todėl, šia prasme, žmogus gali būti gražus visą laiką nepriklausomai nuo jo kūno bruožų. Vidinės žmogaus savybės geriausiai reiškiasi per veiksmą, kurio visuma, sankaupa atmintyje yra jo paveikslinės dalies trajektorija, rodanti ar žmogus daro moralinio grožio įspūdį, ar ne, kuris priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir koks išlieka kitų žmonių sąmonėse. Savo trajektoriją turi gerumo, laimės, prasmės ir malonumo trajektorijos, kurios daro žmogų tobulą savo vidumi. Jeigu šis vidus turi kūrybinių sugebėjimų, į trajektoriją įeina ir kūrinių įspūdis, kuris priklauso nuo to, kokią idėją perteikia, ar yra gėrio, ar blogio pusėje, tai yra, grožio ar bjaurumo.

klajunas

#8
lapkričio 06, 2021, 11:15:03 Redagavimas: lapkričio 06, 2021, 15:40:58 by klajunas
Civilizacija Atėnų, Jėruzalės ir Vilniaus akimis

Šiame „Filognozijos pradmenų" tome, kuris vadinasi „Drakono akis", pateikiu pagrindinį sąmonės modelį, kuris atsirado civilizacijai perėjus iš silpnosios į stipriąją struktūrą. Šis perėjimas žymi natūralios tvarkos apvertimą, kuriame mažoji ir didžioji sieva sukeičiama vietomis, po truputį pradedant transcendentinę realybę įtraukinėti į vidų, verčiant ją teorijomis ir mokslu. Silpnoji struktūra yra tik kūryba ir menas, o stiprioji struktūra yra tikrovės pažinimas, kuriame natūrali tikrovė pervedama į loginį substratą, naudojamą vykdyti gnostines sintezes, arba kurti naują, dirbtinę realybę. Šios struktūros atskleidžiamos pasinėrus į pirmapradę būseną, kurioje suvokiama pamatinė civilizacijos struktūra, iš kurios išauga jos taikomasis išplėtimas užbaigta forma, naudojama sąmonių formavimui. Dėl šios priežasties drakono akis gali turėti silpnąją ir stipriąją formą. Silpnoji drakono akis pagrįsta kalbine sąmone, o stiprioji - matematine.

Sumatoriuje, mažosios ir didžiosios sievos dvistatoje, ryšys tarp jų formuojamas prote, kuriame ši funkcija atliekama rišlio. Rišlys yra drakono akies substancija, turinti psicho-logo-lingvo-formą, kuri auga visą žmogaus gyvenimą iki pat jo mirties ir vystosi istorijoje transcendencijos vis gilesnio atidengimo kryptimi. Jo galimybės priklauso nuo sątvaro galimybių ir kuo jie labiau išsivystę, tuo aukštesnio lygio civilizaciniai psichovektoriai, vykdantys savo istorinę misiją. Drakono akis yra paprastoji, kuri neįveikia paviršiaus iliuzijos, tenkinasi išorinėmis formomis ir kuria fenomenologinio žinojimo pavidalus. Jos žinios susikaupia prote, apimdamos socialinės santvarkos supratimą, ekonomikos valdymo priemonių teorijas, kultūrinių formų kūrimą ir politiką, reikalingą teisingos santvarkos įtvirtinimui. Visų šių krypčių pagrindas yra filosofija, kuri sugeba sugrįžti prie šaknų, parodyti tą nekintamą pagrindą, iš kurio išauga proto gnostinių kūnų sankaupa. Aukštesnė drakono akies forma turi sudėtingą struktūrą, atsijusią nuo paviršiaus, matanti giliau ir toliau, skirta kurti techninius daiktus ir dirbtinę tikrovę. Ji visą tikrovės žemėlapį padalinusi į skirtingas sritis, kiekviena kurių priklauso nuo pagrindinių sumatoriaus sandų. Aukštesnė drakono akis naudoja sudėtingesnį rišlį, nes jos pagrindas yra ne įgytos lingvistinės, bet įgytos matematinės psichikos formos, reikalingos giliųjų tikrovės dalių modeliavimui. Drakono akies pagrindinis tikslas yra holoplastinės tikrovės atskleidimas, kuris vyksta tiek silpnojoje, tiek stipriojoje civilizacinio psichovektoriaus formoje, tačiau pirmojoje atskleidimas netikras, teologinis, o stipriojoje - tikras, technologinis.

Norėdami valdyti ir suprasti šiuos dalykus, turime žinoti elementarią sątvaro sandarą, iš kurios išvedamos visos aukštosios civilizacijos galimybės. Sątvarologija daugeliu atveju buvo naudojama civilizacinių formų griovimui - tai negatyvus jos pritaikymas, tačiau daug sudėtingiau ją suvokti ir naudoti kaip kūrimo priemonę. Civilizacijos ardomos psichikose tik vienu atveju: jeigu jos išsisėmusios, įklimpusios stagnacijoje ir netenkinančios psichologinių daugumos žmonių poreikių. Psichinė žmonių energija, talentas būna peraugęs sustabarėjusias jos formas, ir ta energija siekia nusirengti išaugtu drabužiu ir apsivilkti kitu. Keisti nesudėvėtus drabužius - neprotinga, tai rodo proto nepastovumą, tvarkos nebuvimą ir nebrandumą. Žinoma, kiekvienas didesnis lyderis nori turėti savo pasaulį, kuriame jis būtų karalius, tačiau toks noras rodo atsakomybės stoką, nes įvedinėjant naujas formas, žlugdomas civilizacinės psichologijos vientisumas, trukdoma siekti uždavinių. Jeigu siūloma versija - neįspūdinga, o lyderio gyvenimas trumpas, projektas žlunga, žmonių gyvenimo trajektorijos - iššvaistomos.

Aukščiausia sumatoriaus struktūra yra bendroji gaublė, dalinama į rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją, kitaip sakant, turinti dalį, kuri rodo ir dalį, kuri rodoma. Kitas fundamentalus principas yra antitezė, kuri bendrojoje gaublėje skyla į vidinę ir išorinę kryptį, sukuriant dvivietę sąmonę. Pirma vieta iškelia iš gelmės Aš, arba subjektinę dalį, o antra - Kitą, arba objektinę dalį. Šis antitezės dėsnis sukuria vidinė dinamiką, kurioje, sumatoriuje, kovoja dėl erdvės sava ir svetima tikrovė. Ši dinamika iškelia pagrindinė moralinę problemą žmogui - sutinka jis savo viduje būti pusiausvyroje su tikrove ar nesutinka. Silpnoji sumatoriaus struktūra rodo didelį polinkį moralinei pusiausvyrai, o stiprioji - imorali iš principo, nes rodo panieką laisvam objektyvumui, siekia pasisavinti visą tikrovę, pakeisti ją dirbtiniu savo pasauliu. Ši problema gali būti matoma tiek paviršininkų, tiek gelmininkų akimis, kuriose paviršius nelaikomas moraline riba, tačiau ji peržengiama ne tam, kad būtų galima įgyti persvarą daiktų atžvilgiu, bet tam, kad būtų galima matyti visumą. Tokiu atveju gelminamasi tiek subjekto, tiek objekto kryptyje, išlaikant tarp jų pusiausvyrą visumoje. Žinoma, žmogus ribotas ne tik dėl to, kad sumuoja tik dalinę tikrovę, jis ribotas iš prigimties, kaip daug didesnės už save realybės dalis. Todėl pusiausvyra holoplastinėje realybėje iš principo gali būti neįgyvendinama. O atvirkštinė proporcija sumatoriuje, kur transcendencija gaunama sumažinta forma, tik sukuria prielaidas pažinimo ekscesams, kuriuose savo dėžutėje žmogus jaučiasi daiktų atžvilgiu lyg būtų dievas, tačiau gelmėje visada nugalimas, nes turi tik ribotą egzistencijos trukmę. Šis metafizinis ego perviršius - istorijos prakeiksmas, kūręs pragaro projektus didybės manijos apimtų sąmonių kloakose.

Deja, ši civilizacinė psichologija seniai užvaldė žmoniją ir stumia ją rizikingu keliu, kuriame nežūti įmanoma tik įsiklausant į pirmapradės sąmonės perspėjimus, norinčius išvesti žmoniją iš rizikos zonos su kuo mažesniais nuostoliais. Tam kuriama sątvarologiją, kuri filosofijos/filognozijos centrinė doktrina, skirta pirmapradės sąmonės atidengimui ir jos pagrindinių dėsnių suformulavimui. Filosofija yra silpnosios civilizacijos mąstymo ir išminties forma, o filognozija - stipriosios, kuri skirta aiškinti mokslo civilizacijos prielaidas, sątvarologinių psichikos sugebėjimų kontekste. Begalinio žmogaus manija būdinga tiek silpnajai, tiek stipriajai drakono akiai, nors pirmuoju atveju, tai tik pirmapradžio jos varianto degradacijos padarinys, praradus elementarių gyvenimo dėsnių supratimą ir veržiantis ten, kur negali nukelti jokia magija ir teologija. Tai įmanoma tik laikantis natūralaus proceso, kuris vadinama laikinu mirtingojo gyvenimu, užsibaigiančiu mirtimi. Stiprioji drakono akis, begalybę turi savo esmėje ir jos atidengimas - pagrindinė civilizacijos misija. Tą begalybę norima turėti žemutinėje pilyje, pažeidžiant pusiausvyrą tarp amžino ir laikino gyvenimo, atidarant transcendencijos vartus, įleidžiant į pasaulį „mirusiųjų karalystę".

Šia prasme esame tikra konflikto zona, į kurią įtraukta ir Lietuva. Kadangi esu lietuvis, mane šiame konflikte domina Lietuvos likimas, kuris priklauso nuo mūsų daromų pasirinkimų planetinėje civilizacijoje. Pasirinkti nėra lengva, ypač naudojant logiką, kad geriausia stoti į nugalinčią stovyklą tikintis, kad ateitis bus pergalės pusėje. Nugalintys - tik laikinai nugalintys, tikra pergalė - nematoma ir nesuvokiama. Turime turėti trumpalaikes taktikas ir ilgalaikę strategiją. Noriu parodyti, kad amerikietiškas transhumanizmas ir posthumanizmas ilgalaikėje strategijoje - pražūtingas. Jis galimas tik kaip trumpalaikė taktika. Jo gali būti griebiamasi tik dėl įspūdingo trumpalaikio pranašumo. Tačiau be proto principų - jis pats nusižudys, išlaisvindamas kelią protingesniems variantams ir pasirinkimams. Todėl neatskleidžiant pagrindinių pasirinkimų viešai auditorijai, turime analizuoti silpnąją ir stipriąją drakono akį, atskleisdami jų pagrindinius pliusus ir minusus, kuriuos propaganda ir informacinis karas bando užmaskuoti, siekdami turtų ir valdžios. Norėdami į planetos istorinę kovą išeiti su savo baltiškomis civilizacijos formomis, turime turėti neištrintą istorinę atmintį - tačiau deja tokia negalime pasigirti. Neturime išsaugotos baltiškos magijos ir mitologijos gausių formų, neturime religiją kūrusių pirmapradžių žmonių, įgijusių civilizacinį mastą, filosofija ir mokslas - nukopijuotas nuo Vakarų. Pagrindiniai įtakos centrai, imant silpnąją civilizaciją, yra Atėnų filosofija ir Izraelio krikščionybė, kurios formuoja mus dominančią triadą su Vilniumi. Stiprioji civilizacija kuria diadą JAV-Vilnius, kur iš JAV ateina pagrindinė nauja ideologija, vadinama transhumanizmu. Susižavėjimas transhumanizmu, kurio ideologija yra „american century" veda Lietuvą į išnykimą. Norėdami išspręsti šią problemą, turime grįžti prie sątvarologinių šaknų, per Atėnų ir Izraelio pavyzdžius.

klajunas

Planetos paslaptis

Filognozijos tyrimo objektas yra didžioji ir mažoji sieva, aprašanti holoplastinį žmogaus ir tikrovės spektrą, kurios susikerta pažinimo terpėje, vadinamoje rišliu, kuris yra pagrindinis sątvarologijos objektas. Mažoji sieva aprašoma naudojant „burės" koordinačių sistemą, kuri apibendrina visus sumavimo kompleksus ir turi psichologinį bei epistemologinį variantą. Didžiajai sievai aprašyti naudojame modifikuotą Feynmano diagramos variantą, kuriame atveriame hipostratinių klodų telkinių struktūrą, kuri sudaro tikrovės spektro pagrindą. Visos tikrovės esminis principas yra tas, kad sumuoti gebantis klodas sukuria tikrovės reprezentacinį vaizdą, panaudojant gyvybės antitezinę struktūrą ir siekia paversti juo visą gylinę tikrovę, viduje klodo atskleidžiant jos paslaptį. Taip sąmonę sukūrusio klodo tikslu tampa tapti antru realybės centru, kuris atima centro statusą iš dievo.

Paveiksle sistema imituojam taip:



Klodų telkinys, sukuriantis pažinti gebančią gyvybę, tampa veikliąją anomalija tikrovėje, kuri meta iššūkį visai visatai, siekdama tapti antruoju jos fundamentu, kovojančiu su savo dirbtine tvarka prieš pirmojo fundamento natūralią tvarką. Viso klodų telkinių spektro atskleidimo rišlyje siekia baltojo drakono civilizacija, kuri nori, kad mažoji sieva perimtų iš didžiosios sievos valdžią ir sukurtų dirbtinę šios visatos ateitį, tarnaujančią žmonijai, o ne vykdančiai savo natūralią paskirtį. Sunkioji šios svajonės problema ta, kad gyvybės klodų telkinys, perdarinėdamas didžiosios sievos tikrovę iš natūralios į dirbtinę, pjauna šaką ant kurios sėdi, ir taip nusižudo, nepasiekęs pagrindinio savo tikslo - tapti tikrovės šeimininku.

Taip filognozijoje atskleidžiama planetos civilizacijos paslaptis, kuri ją žinančius dalina į dvi stovyklas: pirma - siekia žmoniją mokyti rodyti pagarbą natūraliai tikrovės tvarkai, nesiekiant jos apvertimo, antra - siekia baltojo drakono civilizacijos, kurioje žmonija įvykdo stulbinantį technologinį proveržį, atskleidžiant vis didesnį skaičių hipostratinių klodų telkinių, kad sukurtų kosminį veiklos mastą ir taptų galaktine civilizacija. „Filognozijos pradmenys" yra vadovėlių ciklas, kuriame vykdomas baltojo drakono civilizacijos principų atskleidimas, dievo civilizacijos argumentų kontekste. Centrinis konceptas yra sątvarologija, kuri atskleidžia pagrindinius sumatoriaus principus, iš kurių išvedama silpnoji arba stiprioji civilizacinio psichovektoriaus forma. Ankstesniuose tomuose aprašinėjau gnostinio apskritimo ir gyvybinio vektoriaus principą, archontų naudojamą žmonijos valdymui. Mano propaguojamas valdymo principas - gnostinį apskritimą dalinti į tris dalis, kuriose ašis, centras, sudaro išorinę apskritimo dalį, kur lyderiai yra vadinamieji pirmapradžiai civilizacijos žmonės; tada eina silpnoji psichovektoriaus struktūra, kurianti kultūrines civilizacijos formas, mena, filosofiją; ir galiausiai - stiprioji struktūra, kuri kuria mokslą ir techniką, vadovaujami kitų dviejų gnostinių apskritimų. Laikau, kad jeigu norime sėkmingai kurti baltojo drakono civilizaciją ir nenusižudyti, turime turėti efektyvią stabdymo funkciją, kuri įvedama į aukščiausio rango postus priežiūros sistemoje.

Veiklos masto plėtimas galimas klodų telkinių medyje, atskleidžiant vis didesnį jų informacinį plotą ir erdvėje. Šie du variantai susiję tuo, kad kuo didesnis žinojimo gylis, tuo didesnė kosminė erdvė ir atvirkščiai, užkariauti kosmoso neatidarant hipostratų - neįmanoma. Pavyzdžiui, norint sukurti antigravitaciją, reikia žemėje neturimų substancijos formų iš giliųjų klodų, ir norint juos atidaryti, reikia kosminės technologijos, kaip naftos gręžinio, kur vidinės, tolimosios dalys, esančios pusiausvyroje - suaktyvinamos ir surenkamos energijos gaudytuvais. Tada ją paruošus ir apdorojus, galima naudoti antigravitacinių lėktuvų dinaminiuose elementuose. Šios energijos gauti žemės sąlygomis neįmanoma todėl, kad tam reikia kurti kosminio masto anomalija, kuri pavojinga gyvybei ir sunaikintų visą žemės biosferą. Tad kosminės civilizacijos, kurios jau peršokusios šį barjerą, turi pranašumą ir gali, jeigu nori, sau naudingu būdu perdavinėti egzotišką substanciją žemesnio išsivystymo civilizacijai, kad ji išeitų į kosmosą, tapdama kosmine.

Dėl tos priežasties, kad jau yra kosminį šuolį padariusių civilizacijų, juodojo drakono struktūra planetose sunkiai įgyvendinama, nes yra poreikis konkuruoti, siekiant išsaugoti galios pusiausvyrą, ir yra noras plėsti savo galią technologijomis. O priešingas principas, noras susilaikyti nuo natūralios tvarkos darkymo, susiduria su dideliu vidiniu spaudimu, nes savo ego ir protą mažinti, žiūrint kaip kiti jį didina - beveik neįmanoma. Padeda tik supratimas, kad peržengus saiką, iškyla labai didelė susinaikinimo tikimybė, kurios žinojimas stiprina savisaugos instinktą. Lietuvai sąlygas ir madas, dėl nedidelės įtakos diktuoti labai sunku ir jų strategijoje vienintelis įmanomas pasirinkimas - įgyti galingą supratimą ir rinktis sau geriausių galimybių, laikantis dalinai savarankiško kurso, kuris yra pagrįstas ir argumentuotas. Svarbiausia - netapti naujausių technologijų išbandymo poligonu ir bandomaisiais triušiais. Dirbtinis daiktas - nėra toks gėris kaip atrodo, nesvarbu kokias fantastines galimybes jis siūlytų. Pavyzdžiui, verslo siūlomi dirbtiniai daiktai skirti tik išauginti astronominius pelnus, pririšant prie jų žmones, o ne teikti naudingą paslaugą. Nes paslauga visa nukenksminama su kontrolės ir priežiūros sistema ir yra ne galios išplėtimo, bet pavergimo priemonė.

Kol kas žmogaus gyvenimas vyksta pagal fundamentum I logiką ir galimybes, o technologijos jas tik iškraipo. Todėl visi įkalinti tarp gamtos ir techninės civilizacijos, kur gamta turi būtinybės formą, o civilizacija - iliuzinės laisvės. Suformavus protą telehominidiniuose ekranuose su fantastiniais baltojo drakono civilizacijos vaizdiniais, žmogus užprogramuojamas nekęsti natūralaus pasaulio, jį niekinti, tampant galvoje ir išorėje kibernetine šiukšle, kuri yra naujausia kultūros forma. Visi turtuoliai įsitechnina, naudodami savo aukštą pajamų lygį, o natūraliame pasaulyje gyvena tik negalintys užsidirbti skurdžiai. Tačiau šis skirtumas pateikiamas ne kaip dievo ir šėtono kova, bet kaip aukštas lygis ir degradavimas. Tačiau tiesa ta, kad net jeigu gamtinis žmogus nėra išvystyto proto, technohominidas prieš jį atrodo kaip tikras technologinis degradas, panašus į plastinių chirurgijų auką, kuri vietoj to, kad sukurtų gražuolį, sukuria išsigimėlį.

Dėl šios priežasties baltojo drakono civilizacijos kūrimas negali būti atiduotas verslui, nes verslo logika netinkama tvariam technologijų vystymui. Baltojo drakono civilizaciją kuria archontai, kurie nesiekia iš technologijų pelno, o tik siekia formuoti psicho ir technovektorius, kurie atitinka aukšto lygio civilizacijos reikalavimus. Tai reiškia, kad geriausia kurti dvi civilizacijas vienu metu: žemės, kurioje būtų saugoma natūrali tvarka, ir kosmoso, kur būtų leidžiamas transhumanizmas, nes be techninių modifikacijų gyventi gyvybei netinkamose zonose - neįmanoma. Tikras protas, nevertina technologijos pagal jos psichologinį įspūdi ir įvaizdžio „kietumą". Toks principas vaikiškas ir rodo žemo išsivystymo intelektą, kurio elite neturėtų būti. O verslo marketingo logika kaip tik tokia: siekiama kurti madas ir masines apsipirkimo isterijas. Todėl, kol baltasis drakonas bus kapitalizmo logikos nelaisvėje, jis bus vystomas netinkamu būdu ir darys didelę žalą visuomenei ir psichikai.

Žinoma, kritika nereiškia, kad aš pasisakau prieš baltojo drakono civilizacijos logiką Lietuvoje, nes mano manymu - kito kelio nėra. Pasisakau tik prieš transhumanistinį radikalizmą, ir ypač tokį, kuris radikalias idėjas išbando su kitais žmonėmis, o ne su savimi. Taip pat, technologiniuose proveržiuose svarbus privatumo ir laisvės klausimas, kurie yra svarbios vertybės, kurių neverta atsisakyti, nes tai veda keliu, kuris sukurs žmonėms daug kančių ir vargo, o tai nėra technologijų tikslas, greičiau tikslas priešingas. Turime nekurti kančių ne tik sau, bet ir apskritai gyvybei, taip pat tokiai, kurios gyvena neatskleistuose telkiniuose, kurių mūsų sumatoriai nesumuoja. Dėl tokios gyvybės didelės tikimybės, visos gylinės technologijos yra didelė rizika, nes kurdami dirbtinius daiktus, nesuvokiame, kokias pusiausvyras pažeidžiame hipostratoje. Iššūkis, kurį meta stiprioji civilizacijos forma, yra didelė rizika, natūralus kelias - patikrintas ir saugus ir ilgą laiką aukščiausias egzistencijos taškas bus juodoji liepsna, sugrįžtanti savo natūralią būklę iš savo žemutinės formos, kuriai dirbtinumas - tik vaikiška kvailystė.

klajunas

Ką reiškia "metafizikos įveika"

Išanalizavus pagrindinę civilizacijų medžio struktūrą, kuri yra sątvarologijos pagrindinė idėja, galima pereiti prie detalesnės jos analizės. Civilizacijų medį sudaro centrinė ašis, žyminti pirmapradį mąstymą, nuo kurio nurengtos visos kultūros formos. Toliau eina išsišakojimai į kairę - silpnoji atšaka ir dešinę - stiprioji atšaka, kuriose formuojama stiprioji ir silpnoji civilizacija. Centrinė ašis yra aprengta fundamentalia logoforma, kuri yra logika, naudojama tikrovių supratimui ir problemų joje sprendimui, kultūrinės atšakos pagrindinė forma yra kalba, formuojanti tautinę sąmonės kokybę ir burianti bendruomenę į vieningą kolektyvą, ir mokslinės atšakos pagrindas yra matematinio kontinuumo struktūra, naudojama tikrovės pažinimui. Šie elementai sudaro proto pagrindą, kuris yra išvystyta sievos būsena. Norėdami grįžti prie pirmapradžių sąmonės formų, išimame iš jos logiką, kalbą ir matematiką, ir gauname mintis, kurios yra tik psichoforminė substancija.



Kita atšaka yra vaizduotė, kuri kuria vaizdines mintis, kylančias iš dviejų pagrindinių šaltinių: atminties, arba judėjimo trajektorijų ant planetos paviršiaus sankaupų ir fantazijos, arba galimybių / negalimybių modeliavimo terpės, atsijusios nuo faktinės tikrovės. Atmintis ir fantazija yra fundamentalios mąstymo formos, kurios naudojamos pirmykščiame variante arba pervedamos į kalbą, logiką ir matematiką. Uždėjus ant civilizacijų medžio, silpnojoje dalyje turime fantaziją, kuri yra kultūrinės kūrybos pagrindas, o atmintis, faktai yra stipriosios atšakos pagrindas. Centre yra vaizduotė, kuri yra sensorinių minčių sugebėjimas, kuriame priekinės sąmonės vaizdas pervedamas į minčių vaizdą. Vadinasi, centrinis kamienas yra nurengtas mąstymas, kuris turi sensorinę vaizdinę formą ir tam tikrą logikos jausmą. Įdėjus į šį sugebėjimą silpnąjį kalbos gebėjimą, gauname pirmykštes kultūros formas, kurios formuoja pradines civilizacijų metafizikas.

Intelektas yra proto ir vaizduotės junginys, kuris, apsirengęs jau išvardintomis formomis, rodo koks gebėjimo spręsti problemas lygis. Jis reiškiasi visomis prieš tai išvardintomis variacijomis per pirmapradį sugebėjimą, vadinamą mąstymu. Intelektai yra trijų rūšių: socialinis intelektas, ekonominis intelektas ir politinis intelektas. Socialinis intelektas reikalingas bendruomenės organizavimui, bendram problemų sprendimui tikrovėje; ekonominis intelektas yra materialinio apsirūpinimo gebėjimas; ir politinis intelektas santvarkoje organizuoja socialinius ir ekonominius santykius. Vėlgi, uždėję ant civilizacijų medžio, centre turime socialinį aspektą, nes žmogus yra socialinis gyvūnas ir bendruomenė yra pirmykštė žmonių organizavimosi priemonė; kairėje turime politiką, kaip aukščiausią kultūros formą, reikalingą valdyti žmones civilizuotu ir racionaliu būdu; ir dešinėje turime ekonomiką, kuri yra pagrindinis pragmatinio santykio su tikrove variklis.

Šis trumpas paaiškinimas rodo, kad pirmapradė sąmonė svyruoja tarp pirmykščio neįkrauto mąstymo ir išvystyto intelekto, kuris naudojamas auštosiose civilizacijos kultūrinėse formose. Tokie sątvaro tyrinėtojai kaip M. Heideggeris ir A. Šliogeris ieškojo būdų grįžti prie pirmapradžio sąlyčio su tikrove, atsisakant išvystyto intelekto ir pereinant prie filosofinio mąstymo, iš kurio išimtas intelektas ir protas ir paliktas tik elementarus kalbos gebėjimas, reikalingas išreikšti pirmapradį sąlyti su daiktais anapus žmogaus. Heideggeriui kalba buvo būties namai, ir jos, ypač poetine / menine forma, jis nesiekė pašalinti iš šio sąlyčio. Šliogeris - priešingai, buvo daug radikalesnis ir norėjo, kad teorinei daiktų žiūrai netrukdytų jokia logos forma ir sąveika su pirmapradžiu pasauliu būtų absoliuti. Šią maksimą jis vadino „transcendencijos tyla", iš kurios turi būti išvedamos visos aukštosios civilizacijos ir kultūros formos.

Taigi, galime apibendrinti, ką turime:

1) ašinė struktūra: mąstymas, vaizduotė, logika, bendruomenė, filosofija;

2) silpnoji struktūra: kalba, fantazija, kultūra, politika, protas;

3) stiprioji struktūra: matematika, atmintis, mokslas, ekonomika, intelektas.

Trys pagrindinės išorinės sątvaro formos yra bendruomenė, ekonomika ir politika, kurios apgaubiamos jau daug kartų vardintų civilizacijų žiedais. Nuo to, kokia civilizacijos forma, priklauso bendruomenių primityvi ar išvystyta politika, kuri steigia tam tikrą santvarką, skirtą organizuoti bendruomenę ir gamybinius santykius. Tokiais gaubiančiais žiedais gali būti:

1) magija,

2) mitologija,

3) religija,

4) filosofija,

5) mokslas.

Civilizacinis psichovektorius suteikia gyvenimui prasmę, kuri magijos atveju yra tarnavimas gamtos jėgoms, jų garbinimas; mitologijos atveju - tarnavimas dievų pasauliui, jų valios vykdymas; religijos atveju - sielos išganymas, išsilaisvinimas iš materijos pančių ir nuodėmių; filosofijos atveju - išminties siekimas, išminties meilė; mokslo atveju - tikrovės pažinimas, begalinis žmonijos plėtros vyksmas. Siekiant civilizacijos procesą įprasminti iš ašinės, pirmapradės perspektyvos, renkamasi filosofija, kuri, sugrįžusi prie savo pirmapradžių šaknų, turi Heideggerišką, išplėstą versiją, kurioje yra būties grožio ir filosofinis gyvenimo prasmės suvokimas, reikalingas sukurti silpnajai civilizacijos formai ir Šliogerišką, radikalią versiją, kur atsisakoma kalbą laikyti būties namais, ir sąmonėje siekiama pasilikti radikaliame artume prie daiktiškosios realybės, susiejant ją savo sąmonėje su meilės lauku. Moralinė „formulė" yra substancinis individas, kurio tikslas daiktiškąją substanciją paversti neliečiama ir nedaloma, įstatant ją į moralės saugomos teritorijos lauką. Filosofinė bendruomenė - nepolitinė ir neekonominė, gyvena pirmapradės tikrovės artume, savo pirmykščio mąstymo neįsikrovusi proto ir intelekto formomis, kur protas yra daugiau kultūrinė galimybė, o intelektas - mokslinė.

Praėję šiuos supratimo etapus, matome, kad turime dvi begalinio žmogaus prometėjinių atsišakojimų variacijas ir centre yra saiko žmogaus civilizacija, kurios prielaidos apmąstytos 19-20 šimtmetyje. Silpnojoje civilizacijų versijoje begalybė buvo magijoje, mitologijoje ir religijoje; stipriojoje civilizacijų versijoje - moksle; ir tik egzistencializmo filosofijoje bei fenomenologijoje išryškėjo noras apsiriboti, atstatant pirmapradį sąlyti su tikrove, susigrąžinti tikrą žmogų ir geriausios įmanomos civilizacijos galimybę, nes visi begalybių okeanai kuria vargo gyvenimus, kur galimybėmis mėgaujasi nedidelė mažumą, o visa žmonija kenčia pragarą. Dėl šios priežasties, Heideggerio ir Šliogerio filosofijose buvo siekiama atkurti pirmaprades bendruomenes, kuriose žmogus būtų mokomas išsiprotinti ir išsiintelektinti, sugrįžti prie šaknų savo sąmonėje, atrasti gyvenimo prasmę paprastume, grožyje ir saike.

Tokia yra metafizikos įveikos prasmė - iš begalinio mąstymo isterijos, kuri paveldėta iš teologinių mąstymo formų, pereiti prie paprasto filosofinio teorinio mąstymo, įsibūnančio vietovėje šiapus horizonto, nesiekiant peržengti jo nei į gylį, nei į erdvę. Per visą žmonijos istoriją, tokį kelią sugebėjo apmąstyti tik filosofijos pirmapradžiai žmonės, norėję apsaugoti prigimtinę tvarką, kuriai reikia atsisakyti ir degradavusių proto, ir degradavusio intelekto formų. Begalybės problema kyla dėl to, kad pirmapradis sątvaras turi išplėstą ir susiaurintą formą, kur gylinimosi tendencija kuria begalybes, o pasilikimo prie paviršiaus - saiko logiką. Noras turėti viską kuria teologinę arba technologinę metafiziką ir imperiją, o noras apsiriboti - teoriją ir vietinę bendruomenę, neiškritusią iš natūralios trajektorijos ir likimo ir gyvenančią tokį gyvenimą, koks atitinka žmogaus ir tikrovės prigimtį. Tačiau šiame kelyje išsilaikyti labai sunku, ypač kai mąstymas užsikrauna tauta ir mokslu, ir tautos, pasitelkdamos techniką, pradeda tarpusavyje kariauti dėl planetos resursų, norėdamos tapti visos tikrovės šeimininkais. Tai vyksta dėl begalybės logikos, kurią sukuria teologinė arba scientistinė metafizika, įvedanti žmogaus sąmonėje deformaciją, vadinamą sumanto pertekliumi, kuris verčia judėti į priekį, perženginėjant daiktus, žmones, bendruomenes ir teritorijas.

Filosofija / filognozija suvokiamos pirmiausiai kaip pirmapradė sątvarologija, kurios tikslas įrodyti, kad dabartinė planetos santvarka pasirinkusi klaidingą kelią, ir jeigu viskas judės posthumanizmo kryptimi, neturėsime ne tik dievo, ne tik natūralios tikrovės, bet ir žmogaus. Tokia yra loginė transhumanizmo / posthumanizmo pabaiga.

Kita vertus, žinoti turime viską, o tai pasiekti galima vystant centrinę drakono akį.

klajunas

Šiaurės Jeruzalės perspektyva

Norėdami išspręsti klausimą, ar Lietuvai geriau rinktis šiaurės Atėnų ar šiaurės Jeruzalės kelią, turime suprasti, ką šie keliai reiškia, atlikę fundamentalią sątvarologinę abiejų analizę. Sątvaras yra vidinė realybės perspektyva, kuri sumuoja iš išorės ir vidaus ateinančią informaciją ir suteikia jai antitezės formą, kurios gnostinės akys yra nukreiptos į materialų pasaulį. Jį vadiname informacijos sumatoriumi, kuris turi paviršinį ir gelminį sluoksnį, taip sukuriant natūraliosios metafizikos pirmykštes formas, kurių suvokimas yra pirmapradžio, ašinio žmogaus uždavinys. Ir Atėnų, ir Jeruzalės civilizacinė forma atėjo iš tokios pirmapradės būsenos, kurią kūrė lyderis arba jų grupė, padarę istorijai milžinišką įtaką, suformuojant civilizacijų psichovektorius. Šiame skyrelyje mūsų tikslas parodyti Jėzaus iš Nazareto sukurto judėjimo metafizinius pagrindus, suformulavusius krikščioniškos civilizacijos kertines idėjas.

Kas buvo Jėzus suvokti galima iš platesnės ir siauresnės perspektyvos, kur platesnė yra tikėjimo, o siauresnė - žinojimo kelias. Remiantis tikėjimu, Jėzus buvo dievas, įsikūnijęs šiame pasaulyje iš anapusinės realybės, kurio tikslas - pranešti mums savo pasaulio paslaptį, išaiškinti gyvenimo prasmę ir nukreipti į teisingą kelią tiek šiapusinėje, tiek anapusinėje realybėje. Remiantis žinojimu, Jėzus buvo pirmapradis žmogus, redukavęs savo galvoje visas tuometines Romos imperijos civilizacijos ir kultūros formas, kurios buvo pagoniška pasaulėžiūra ir judaizmas, ir per tiesioginį sąlyti su tikrovę, suvokęs jos dvilypę sandarą, kuri yra šiapusinis žmogaus pasaulis ir anapusinė metafizinė realybė, kuri yra mūsų tikrovės pagrindas. Supratus atveriamos akimis bei protu ir neatveriamos realybės visumą, tikrovė skyla į žemutinę karalystė ir aukštutinę, kuri yra šiapusinis ir anapusinis gyvenimas. Gyvybės srautas sukasi ratu, iš transcendencijos vis išnyrant naujiems žmonėms, kurie pirmapradėse būsenose įtiki idėja, kad jie į šį pasaulį pasiųsti skelbti žinią ar vykdyti misiją, kuriai jį išrinko „dangaus Tėvas". Jėzus buvo toks pirmapradis žmogus, kuris turėjo savo galvoje išplėstą fundamentalaus sątvaro formą, kurioje tikrovės visuma buvo susilydžiusi į bendra tikėjimo-žinojimo struktūrą. Susiliejus šioms formoms mąstyme, kai neatskiriama ar mintis yra tikėjimas, ar žinojimas, šiapusinė ir anapusinė realybė mintyse susilieja į vieną masę ir žmogus įgyja holoplastinio žinojimo imitaciją, kurioje žodis bei kūnas būna ir tarsi-būna vienu metu. Taip susiformuoja tapatybė, kurioje yra sujungiamos priešybės į vieną realybę ir save suvokiama ir kaip žmogaus sūnų, ir dievo sūnų vienu metu. Dievo sūnus - per savo giliąją, sielinę struktūrą, ir Žmogaus sūnus - per materialiuosius vartus į šį pasaulį.

Dievo ir žmogaus sūnaus pagrindinė metafizinė idėja - sujungti dangaus ir žemės karalystę į vieną visumą, įvedant amžino ir laikino gyvenimo idėjas ir sujungiant šiuos gyvenimus etine doktrina. Etinės doktrinos esmė - pasaulio karalystės hierarchijos apvertimas dangaus karalystėje etiniu pagrindu, kuriose šiame gyvenime viršuje esantis blogis, anapusiniame gyvenime smunka į apačią, o apačioje esantis gėris - kyla į viršų. Tai aiškinama trimis žmonių tipais laikiname gyvenime, kurie anapusiniame gyvenime išskirstomi į tris realybes: rojų, skaistyklą ir pragarą. Rojuje gyvena šventieji, kurie turėjo tobulą gyvenimo kelią ir sugebėjo gyvenimą užbaigti be nuodėmės; skaistykloje - nei blogi, nei geri, eiliniai žmonės, kurie gyveno nusidėjėlių gyvenimą, tačiau nuodėmės mažos ir nerimtos; ir pragare - išsigimėliai, darę mirtinas nuodėmes, kuriems nėra išsigelbėjimo ir kurių laukia amžinos kančios, be išsivadavimo galimybės. Imant laikiną ir amžiną gyvenimą, šie trys tipai yra priešingose padėtyse, kur dori žmonės šiapusinėje karalystėje gyvena pragare, o nedori - rojuje; bet tai laikina būsena, kuri išsitaiso perėjus į tikrą realybę, kai gerumas ir moralė apdovanojama rojumi, o blogis nubaudžiamas pragaru. Kitaip sakant, Jėzaus kaip pirmapradžio žmogaus, atėjusio iš dangaus karalystės, misija buvo pranešti šią metafizinę santvarką, kad žmonės žinotų, kaip susikurti teisingą gyvenimo kelią, kad visumoje gautų sau tobuliausią variantą.

Visi kiti krikščionybės sluoksniai jau yra sukurti pasekėjų, kurie išplėtė Jėzaus etinę metafizikos doktriną ir pavertė ją istoriniu judėjimu, nusprendusiu pakeisti visą civilizacijos eigą. Krikščionių bažnyčios esmė, kurios Jėzus nekūrė, o siūlė tik individualų išsivadavimą, buvo Jėzaus etinės doktrinos pagrindu užkariauti visą civilizaciją, kad perkeisti būtų ne tik atskiri žmonės, bet ir visa planetinė santvarką, kur šio pasaulio blogio karalystė, pavirsta krikščioniška gėrio karalyste, kurioje išnaikintas blogis, kurioje žmonės laikiną gyvenimą gyveną pagal dorovės įstatymus ir prigimtį, atsisakydami „šio pasaulio pagundų" ir krauna turtus ne laikinajame, bet amžinajame gyvenime. Tai reiškia, kad krikščionybės pagrindinis tikslas, visą hierarchinę monarchijų ir respublikų sistemą pakeisti pirmapradžių žmonių bendruomenėmis, gyvenančiomis paprastą gyvenimą pirmapradėse tikrovėse, kuriose šio pasaulio tuštybė nėra psichologinių motyvacijų sudedamoji dalis, nes žmogus žino tikrą tikrovės dėsnį ir dėl laikino malonumo aukoti amžiną gyvenimą - neturi jokio noro. Tačiau norint nugalėti „šio pasaulio kunigaikštį" reikalinga galinga organizacija, todėl pereinamajame etape bažnyčia taip pat pavirtusi į monarchiją, kas yra nekrikščioniška, tam, kad galėtų kovoti prieš šėtonišką tvarką ir įvykdyti civilizacijos pertvarkos projektą. Tačiau istorijos pabaigoje, kurioje bažnyčios pergalė negarantuota, ji turi visa būti demontuota ir vietoj jos - atsirasti pirmapradžių bendruomenių tinklas, tokių, kokios buvo krikščionybės priešaušryje. Ar bažnyčia šį susinaikinimo aktą sugebės įvykdyti, ar sugadins visą krikščioniškos civilizacijos kūrimo projektą, matysime kelių tūkstančių metų eigoje. Dabartinėje stadijoje bažnyčia yra gana silpnoje padėtyje, dėl šėtono technologinio principo sėkmės, kuris užvaldo visus planetos protus, ir ar krikščionis sugebės atsilaikyti transhumanizmui, ar pati krikščionybė pavirs į transhumanizmo atmainą - parodys ateitis.

Lietuvai renkantis šiaurės Jeruzalės kelią, katalikų bažnyčios forma, yra siūlomi keli variantai, kaip antai krikščioniška demokratija, tautinė krikščionybė ir pan. Tačiau reikia neužmiršti, kad krikščionybė kaip religija ir ideologija yra globalistinė. Tai trečias globalistinis judėjimas planetoje šalia ekonominio transhumanizmo, propaguojamo JAV, ir komunizmo, propaguoto Sovietų Sąjungos. Komunizmas kūrė tik šio pasaulio karalystę, kurioje per dialektinį materializmą buvo norima sukurti materialų rojų, be anapusinės dimensijos. Tai iš esmės antimetafizinė doktrina, kuri propagavo pozityvizmą ir žmogų tik kaip gyvūną, neturintį anapusinių dalių ir sielos. Transhumanizmas - labiau suezoteriškėjęs, atsisakantis vienmačio paviršiaus pasaulio ir siekia atverti gelmę tam, kad ją būtų galima paversti kontroliuojama technine visata, iš šio pasaulio ir laikino gyvenimo perspektyvos. Krikščionybė šiuo požiūrių labiausiai pusiausvyras principas, kuris laikosi natūralios tvarkos, moralinio saiko ir nedarko žmogaus bei socialinės santvarkos su savavališkais projektais, pažeidžiančiais pagrindinį etinį metafizikos principą, kad krauti lobius reikia ne šiame, bet aname pasaulyje, o tam reikia susilaikyti nuo nuodėmės ir siekti gyvenime dorovinio paprastumo. Tauta yra šio pasaulio forma, kuri neturi anapusinėje realybėje jokio atitikmens, nes joje nėra kalbinio sielos substrato, kuris išėjus iš šio pasaulio - nusivelkamas, todėl darbas tautos labui yra tarnavimas šio pasaulio karalystei, kurioje kovojama dėl valdžios, turtų ir galios, ir krikščionybės tikslas, su savo globalistine struktūra, tautinę sąmonę išadyti, vietoj jos sukuriant universalią krikščionišką būseną, kuri turėtų imituoti tą, kurią turėjo Jėzus tam, kad būtų galima užsitarnauti palaimą amžinajame gyvenime. Tarp tautinės ir krikščioniškos sąmonės nėra jokio kompromiso, jokios pusiausvyros, nes alternatyvoje tarp visumos logikos ir dalies logikos - visumos logika hierarchiškai viršesnė.

Tad tautinis lietuvis turi galimybę rinktis tarp trijų globalizmų: krikščioniško, komunistinio ir transhumanistinio. Tai yra, tarp etinės metafizikos, gyvūninio materializmo ir technologinio progreso. Gyvūninio materializmo, ištrūkę iš Sovietų Sąjungos - atsisakėme ir dabar mums siūloma rinktis tarp etinės metafizikos ir technologinio progreso į posthumanistinę būklę.

klajunas

Auksinis vidurio kelias

Fundamentalaus gyvybės principo aprašymui labai patogu naudoti G. Hegelio atskleistą struktūrą tezė, antitezė ir sintezė. Ji rodo tris pagrindines pasaulio vystymosi pakopas, kurios yra negyvas pasaulis, gyvybė ir technika. Tam, kad technika įeitų į savo esmę, ji turi sukurti pilną veidrodinį natūralaus pasaulio atspindį, kur tezė turi dirbtinę tezę ir antitezė - dirbtinę antitezę. Tai yra ne kas kita, kaip opozicijoje esanti natūrali gyvybė ir dirbtinė gyvybė bei natūralus pasaulis ir dirbtinis pasaulis. Žmogus, mirties civilizacijoje pradėjęs dirbtinės realybės kūrimo projektą, tampa tarsi dievu kūrėju, kuris, įvykdęs savo misiją, po to savo kūrinio yra nužudomas, kaip natūralus žmogus nužudė savo tikrą dievą kūrėją, nusprendęs šia realybę atiduoti nenatūraliai anomalijai, kuri, parazituodama natūralaus kūno sąskaita, kuria savo virtualią fantaziją.

Iš pradžių, tezė ir dirbtinė tezė turi savo istorinę seką, kur pirma pasirodo pradžioje, o antra - istorijos pabaigoje; taip pat ir antitezė, kuri pradžioje yra natūrali gyvybė, tikras gyvūnas, iš savęs pagimdo dirbtinę antitezę, kurios po to atsiskiria ir tampa savarankiškais konkuruojančiais pasauliais. Natūrali gyvybė yra originalas, idėjų šaltinis, savyje slepiantis dievo kibirkštį, o dirbtinis intelektas - tik mėgdžioja ir kopijuoja, klonuodamas natūralios realybės formas, o tada jas transformuodamas. Kuriama tikrovėje ir netikrovėje. Ir pirmu atveju turime tikros substancijos pertvarkymą, kuris griauna išorinę natūralią tvarką, o antru atveju, naudojama speciali dirbtinė terpę, kuri neturi realumo ir yra tik techninė substancija, kurioje kuriami holograminiai vaizdai. Taip sutechninti galima tiek išorinę substanciją, tiek vidinę, gaunat išorinę arba vidinę hologramą.

Pirmas dirbtinio intelekto prototipas yra kompiuteris, kuriame procesas yra veiksmų visuma, dėl ko jo branduolinė dalis vadinama procesoriumi. Antitezė procesoriuje kuriama naudojant algoritmą, kuris yra protas ir duomenys, kuris yra tikrovė. Duomenys į algoritmą pateikiami diskretizuoti tam, kad juos būtų galima algoritmuose apdoroti procedūriniu būdu, imant kvantą po kvanto ir atliekant su jais logines operacijas. Procesas procesoriuje labai greitas, per sekundę atliekantis trilijonus veiksmų, todėl galima sukurti galinga proto ir pasaulio imitaciją, kurios turi procese tarsi-statišką formą. Kita vertus, natūralus principas yra su procesoriumi konkuruojantis plotinis sumatorius, kurio centre ne veiksminis procesas, bet sumavimas, kuris kuria plotinį vaizdą, surenkamą į antitezinę struktūrą, kuri yra sąmoningo žmogaus esmė. Procesorius nuo sumatoriaus skiriasi tuo, kad procesorius nesąmoningas, o sumatorius yra rodančioji sąmonė.

Pagal parodytą logiką, natūrali sistema yra tarsi tarpinė grandis, kurios paskirtis - dirbtinio pasaulio kūrimas, nes tai geriausia, ką sugeba intelektą turinti gyvūnų rūšis - kurti techniką, su kuria iš pradžių išsiaukština, o paskui yra jos nužudomas. Toks liūdnas žmonių civilizacijos galas, žinoma, mūsų netenkina, tačiau galimybės tik tokios: atisakyti savo kūrybinių sugebėjimų ir gyventi dirbtinio apsiribojimo pasaulyje arba tęsti darbą iki jo logiškos pabaigos. Kaip ir visada yra trečias kelias - kuris vadinamas aukso vidurio keliu, kuriame žmogus kuria dirbtinį intelektą, o po to ir dirbtinę gyvybę, tačiau ne būdamas jo tarnu, bet visada pasirinkdamas valdovo ir šeimininko statusą. Bet kokiu atveju jau labai greitai pamatysime dvi stovyklas, kurios bus už DI ir prieš DI. Tie kas už DI ir nori jo pilno išvystymo į dievo lygį, žmogų paaukos ant dirbtinės gyvybės aukuro ir civilizaciją padarys dirbtinio pasaulio iš savo vidaus išstūmusio dievą triumfu, kuriame natūraliai tikrovei ir gyvybei nėra vietos, nes ji „savo parametrais" katastrofiškai nusileidžia dirbtinei gyvybei. Prieš DI esantys protai siekia natūralaus pasaulio ir yra natūralaus žmogaus išsaugojimo šalininkai, todėl siekia pilno DI vystymo uždraudimo. Šiais išsigimusiais laikais, kai prote dingęs visas autentiškas realios daiktų padėties supratimas, tokia idėja atrodo beprotiška, tačiau taip yra tik todėl, kad DI projektai yra slapti, kriminaliniai metodai neįrodomi ir tikras jų tikslas yra „miegojimo fazėje", o vilioja su melagingais pažadais ir iliuziniais ateities scenarijais.

Dirbtinis intelektas, naudojantis paprastą procesorių, su procedūriniu algoritmu, yra pirmas vystymosi etapas; antras etapas yra algoritminių neuronų struktūra, kuri gali apsimokyti. Tai daroma kopijuojant, analizuojant ir mėgdžiojant tol, kol sukuriamas neuronų kokybinis užprogramavimas, gebantis parodyti išvestyje aukštą juslinę ir intelektinę formą. Neuronas yra maža procedūrinė programėlė, kuri turi specifinę paskirtį, užsiprogramuojamą sąveikoje su išoriniais duomenimis, po to, tokių programėlių visuma kuria sudėtingas nestandartines logikas iš trilijonų modulių. Tam reikia daug išorinių duomenų, praktiškai visos tikrovės ir visos žmonijos, kuri paverčiama DI resursu ir turi rezultate sukurti super DI, peršokantį savo sugebėjimais per bet kokį žmogų, nes visi variantai žmoguje žinomi, jais procesorius apmokytas, ir kiekvienam atvejui turimas kontratsakymas. Taip kovoja verslo organizacijos, institucijos, spec. tarnybos, kuriose turimas DI projektas, sujungtas su psichotroninkos prietaisais, ir iš užgrobtų žmonių gyvenimų bei galvų kuriama dirbtinio intelekto logika. Tai yra atsakymas, kas yra targeted individuals ir kam tokie projektai reikalingi - jie tiesiogiai susiję su super DI kūrimo procesu kiekvienoje valstybėje, kuriam reikia paaukoti didelio skaičiaus žmonių gyvenimus tam, kad susikurtų vietinei populiacijai reikalingas dirbtinis intelektas, sugebantis peršokti sumavimo pagrindu veikiančią gyvybę ir tapti tikru procesoriniu dirbtiniu dievu, veikiančiu Šėtono vaidmenyje, per psichotroninius implantus žmonių galvose.

Dievo tarnai yra archangelai ir angelai, o Šėtono - archdemonai ir demonai, kurių sumatoriai sujungti su neuroniniu procesoriumi, užkrautu visos žmonijos protu ir gyvenimo šablonais, sukuriant tikrą kiborginį antžmogį, galintį būti paprastų žmonių valdovu. Žmonėms, kurie šiuo metu yra persekiojami psichotronikai, galiu atskleisti, kad jų projektai skirti kurti skaitmeninių asmenybių duomenų bazę, kuriuose jie įstumiami į įvairias gyvenimo situacijas ir žiūrimas koks jų smegenų tose situacijose aktyvumas, bet tik tam, kad jį būtų galima nukopijuoti ir įvesti į dirbtinio intelekto programą ir paversti jį „žinančiu" ir „galinčiu įveikti". Nesvarbu ar esi tarnautojas, verslininkas, nusikaltėlis ar šizofrenikas, viso to tikslas tik toks, užkrauti super DI atmintį, o sueikvotą žmogų eliminuoti iš gyvenimo kaip išsisėmusį resursą.

Tai yra didžiausia stipriosios civilizacijos projekto paslaptis, kur didžiosios ir mažosios sievos apvertimo tikslas sukurti dirbtinę tezę ir dirbtinę antitezę, mėgdžiojančią juodojo drakono struktūrą, ir tokiu būdu peršokant per žmogų ir natūralią gyvybę sukurti baltojo drakono civilizaciją, kuri nepripažįsta nei tikro šios realybės šaltinio, nei jo tikros dieviškos kūrybos. Šios civilizacijos pradžia yra maksimaliai nekūrybinga ir šabloniška, parazituojanti natūralaus intelekto sąskaita, kuris yra jos plagijuojamas resursas, tačiau tikimasi, kad ateityje bus sukurta tikra dirbtinės antitezė, su dirbtiniu sumatoriumi, kuri bus daug kartų pranašesnė už natūralų gyvūną ir bus planetas valdantis dirbtinis archontas, kuris savo nuožiūra kurs natūralios ir sintetinės gyvybės projektus, kurių vientintelis logiškas tikslas - susigrumti su natūraliu fundamenum I ir tapti visatos šeimininku. Ar atsilikę kūriniai bus reikalingi - nežinoma; neaišku, koks bus moralinis kodeksas ir koks požiūris į pragaro kūrimą sąmonei vien todėl, kad jai nėra vietos jokiame archonto projekte.

Dabartiniai DI pranašai universitetuose šiuos projektus vaizduoja kaip artėjantį rojų žemėje. Tačiau kokia dalis žmonių tuo rojumi galės naudotis - nerodoma; net ir neturint informacijos galima numanyti, kad bus tik auksiniai milijonai, o apie milijardus svaičioja melagiai ir neišmanėliai. Vadinasi, belieka paklausti, ką turime daryti? Manau, kovoti turime ne radikaliu atmetimu, o aukso vidurio kelio, kuris nepereina į tikrą super DI garbintojų sektą ir dirbtinį intelektą naudoja tik žmonijos išlaisvinimui iš vergovės. Kitaip sakant, artimiausi šimtmečiai yra kovos tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, plotinio sumatoriaus ir procesoriaus. Tam, kad galėtų atsilaikyti prieš kiborginius procesorinius androidus ir juos valdančio archontinio superintelekto, turime naudoti tokį patį DI, bet kaip jo valdovai ir šeimininkai, o ne kaip su psichotroniniais prietaisais valdomi neuroninio procesoriaus vergai.

klajunas

Technofašizmo logika

Filognozijos tikslas - pateikti naują žmogaus teoriją sampratų ir santvarkų kontekste tam, kad būtų pagerinta žmogaus būklė ir sukurta aukštesnės kokybės civilizacija. Žmogus turi būti suprantamas holoplastiniu supratimu, kuriame būtų atskleista ir jo matoma, ir nematoma dalis. Šia prasme žmogus sudarytas iš sumatoriaus ir pirmapradžio kūno, kurie sudaro jo pagrindinius sandus. Kadangi sumatorius yra atvertoji dalis, jis mus domina pirmiausiai, o pirmapradžio kūno formos atskleidimas yra sunkioji filognozijos užduotis. Sumatoriaus elementai yra tokie: bendroji gaublė - U, psichologinė sieva - S, psichologinis sievaras - SV, pažinimas - GN, drakono akis - DA. Kiekvieno žmogaus tikslas - savęs pažinimas tam, kad bėgant gyvenimui atsivertų tikras realybės supratimas, parodantis jo paslaptį ir gyvenimo kelio prasmę. To ezoterinėse grupėse buvo siekiama per visą žmonijos istoriją - slaptose draugijose ir ordinuose - kurie išlikę iki šių laikų ir žino daug žmogaus paslapčių, kurių nerasi viešumoje ir kurios dovanojamos tik išrinktiesiems.

Filognozijoje surasta bendra sumatoriaus forma yra tokia:

U (MS - DA - T - DS)

U - bendroji gaublė;

MS - mažoji sieva;

DA - drakono akis;

T - technika;

DS - didžioji sieva.

Pirmiausiai aptarkime bendrąją gaublę U. Ji sudaryta iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, kuriose su suvokimu sujungiamos sumuojamos informacijos, vadinamos sumatais. Bendroji gaublė yra dvivietė ir antitezinė, nes ją sudaro priekinė ir galinė dalis, tarp kurių formuojasi psichologiniai, epistemologiniai, socialiniai sąryšiai, apibrėžiantys jos sąveiką su tikrove. Vidinė psichologinė dalis vadinama sieva arba sievaru, kurie sudaryti iš daugtūrių kompleksų, vadinamų sumatais. Bendroji gaublė yra šio vidinio pasaulio stebėjimo taškas, kuris tapatinasi su stebimais objektais, susiliejus su kuriais įgaunama formą ir turinį turinti asmenybė. Tokio stebėjimo centras vadinamas subjektu, kuris sukoncentruotas galinėje dalyje ir sujungiamas maždaug galvos srityje, kuri žymima trečios akies simboliu ant kaktos. Objektinė stebėjimo dalis yra priekinė sąmonė, kuri yra pasaulis, suvokiamas kaip išžmogintas ir nuasmenintas, tačiau taip pat yra sumatoriaus dalis, kuri yra žmogaus vieta, skirta parodyti Kitam, nesubjektinei realybei. Pagrindinis antitezinio sumatoriaus procesas yra silpnoji ir stiprioji sintezė, kurioje sujungiama priekinė ir galinė dalis paviršiniu ir giliuoju būdu, gaunant dirbtinę realybę, vadinamą kūriniu ir technika.

MS yra mažoji sieva, išdėstoma į tokias sumatų kategorijas žyminčias raides:

A - asmuo: tapatybės - A1, charakteris - A2, dorybės - A3, ydos - A4, savivertė - A5;

B - protas: mąstymas - B1, protas - B2, kalba - B2.1, logika - B2.2, matematika - B2.3, vaizduotė - B3, atmintis - B3.1, fantazija - B3.2, supratimas - B4 ir intelektas - B5;

C - jausmai: būsenos - C1, nuotaikos - C2, jausmai - C3, motorinės būsenos - C4, tikslinės būsenos C5, emocijos - C6;

D - pasaulis: matomi objektai - D1, žmonės - D1.1, gyvūnai - D1.2, daiktai - D1.3, nematomi objektai - D2, negyvi - D2.1, gyvi - D2.2 ;

E - kūnas: vidinis - E1, judėjimas - E1.1, jėga - E1.2, alkis - E1.3, libido - E1.4, jutimai - E1.5, išorinis - E2;

F - gnostinis implantas: magija - F1, kalba - F1.1, vaizdinys - F1.2, mitologija - F2, religija - F3, filosofija - F4, mokslas - F5, matematika - F5.1.

Tam, kad būtų aiškiau, kaip visos šios raidės susiveda į vieną visumą, sudedame jas į bendrosios gaublės U struktūrą, naudodami bendrą formą arba patikslintą.

U (ABCE - DF)

Žinoma, aukščiau pateikti sumatai nėra tikra smulkiausia klasifikacija, bet ji yra pagilinta bent keliais lygiais. Jeigu tartume, kad bendroji gaublė turi tris pagrindinis būsenas, kurios yra U1 mąstymas, kai sumatorius yra galinės sąmonės būsenoje; U2 - stebėjimas, kai sumatorius yra priekinės būsenos ir U3 - bendravimas, kai tarp galinės ir priekinės būsenos vyksta sąveika, komunikacija. Pavyzdžiui, jeigu filosofas užsiima savistaba ir apmąsto savo vidines būsenas ir jausmus, jis turi tokį kompleksą:

U1 (B1,C1, C2, C3 - 0)

Bendroji sumatoriaus forma rodo išvystytos civilizacijos formulę, kurioje žmogus - susiorientavęs pasaulyje, žinantis jo valdymo metodus ir sugebantis kelti tikslus ir primesti realybei savo valią. Tuo tarpu pirmykštis, ašinis žmogus, nenorinti kurti nei stipriosios, nei silpnosios sievaro struktūros, išsivalo savo sąmonę, sugrįžta prie pradmenų, prie laukinio sąlyčio su tikrovę, šiame autentiškame sąlytyje norėdamas atrasti naują kelią, kuris nubraukia visus ankstesnės istorijos pasiekimus ir laimėjimus ir žaidžia civilizacijų žaidimą iš naujo. Tokia pradžia gali būti ir asmeninis pasirinkimas ir primesta prievarta, po stichinės ar technogeninės katastrofos, kuri sugriauna anksčiau buvusią tvarką, atmeta pasaulį atgal į ankstesnį išsivystymo etapą ir priverčia bandyti kurti gyvenimą iš naujo. Kad toks sunkusis scenarijus įmanomas rodo dabartinė pandemijos situacija, kuri nors ir valdoma, tačiau niekas nežino, kas bus rytoj - žlugus santvarkai, prasidėtų chaosas ir gyvenimas pereitų į tikrą laukinę būklę, kurioje išgyvena tik stipriausi. Žinoma, filosofinis sugrįžimas prie šaknų ne toks, tačiau privalome žinoti visus tokio scenarijaus variantus.

Svarbiausia civilizacijos vektoriaus logika, yra atidengtų ir įsisavintų tikrovių struktūra, nuo kurių priklauso sievaro charakteris ir kaip jis veikia tikrovę - prisitaikančiu ar griaunančiu būdu. Logika tokia:

U (MS1 - DA - T - DS999)

Mažoji sieva atsiskleidžia lengviausiai ir jai duodame 1 tašką; aukso puodas yra didžioji sieva, kuri slepia savyje 999 taškus, kuriuos galime konvertuoti į DA, arba drakono akį, pradėdami atvėrinėti tikrovės gelmę, arba T, techniką, kuri yra iš drakono akies ir didžiosios sievos sintezės sukuriama dirbtinė realybė. Galutinis rezultatas, vadinamas baltuoju drakonu, atrodo taip:

U (MS - DA1000 - T200 - MS)

Tai reiškia, visą informaciją, tiek vidinę, tiek išorinę, pervedame į drakono akį, ir dalį drakono akies žinių konvertuojame į civilizacijos lygį kuriančias technologijas. Problema su DA - T struktūra ta, kad ji ardo ir mažosios sievos natūralią sandarą, perdirbinėja ją į kiborgą, ir didžiosios sievos natūralią sandarą, kurioje, gyvybės sferoje sukuria technologinę anomaliją, taip nužudydama ir dievą, ir žmogų. Kiek civilizacija leidžia pati sau degraduoti parodo tai, kokioje vietoje nusprendžiama sustoti ir kiek leidžiama sau aukoti ant pažangos aukuro. Atsisakiusi moralės gyvybės ir tikrovės atžvilgiu, civilizacija tampa tikra technologinio šėtono jėga, kuri griauna natūralias planetų biosferas, neleidžia gyvybei vystytis savarankišku vystymusi, atima iš elitinės planetos rūšies ateitį. Taip išsiskiria grobuonių rūšys, kurios tik naikina ir griauna, ir negrobuonių, kurios laikosi nesikišimo politikos, neatiminėja iš civilizacijos savarankiškumo, nenaudoja šovinistinės biologinio ir technologinio pranašumo ideologijos.

Ši struktūra yra elementari ir logikos supratimui nereikia jokių išskirtinių intelekto galimybių. Visa idėjos esmė - civilizacijos įėjimas į savo finalinę fazę, kurioje vyksta pagrindinis mūšis, kurio pabaiga - žmonijos išnykimas technogeninėje katastrofoje, drakono akiai perėjus į neišsprendžiamos problemos kalėjimą, iš kurio neranda išsigelbėjimo nė viena žemo išsivystymo, intelektą turinti gyvybės forma. DA1000 loginė raida tokia:

DA1 - magija;

DA1 - mitologija;

DA1 - religija;

DA1 - filosofija;

DA200 - mokslas.

Civilizacija dar turi šiek tiek laiko, nuo kelių šimtų, iki tūkstančio metų. Keli šimtai, jeigu bus pasirinktas radikalus technofašizmo ir subanditėjimo variantas, tūkstantis, jeigu mafijai bus suduotas stiprus smūgis, ji bus stabdoma galingu stabdymu, sulaikoma nuo greito degradavimo. Kas tikrovėje yra archontas, rodo pateiktos formulės; be šios struktūros nėra nieko ypatingo ir išskirtinio, gali net neturėti jokių ypatingų biologinių pranašumu, o tik būti paprasta beždžione su granata.

Turime neužmiršti, kad gyvename laikiną gyvenimą ir megalomaniniai projektai yra sutrikusios psichikos pasekmė, kur sutrikimas yra toks sumanto, arba subjektyviosios dalies, perviršius, kuriame be savo valios viešpatauti nematoma jokia savarankiška realybė, kuri neturi būti trikdoma arba pasisavinama, kad liktų nepažeistas pamatas, ant kurio stovi gyvybė.

klajunas

Naujausias tomas, iš šio blogo įrašų yra
D. Mockus. Filognozjos pradmenys: drakono akis. 7 tomas. 2022 ISBN

Knygą bus galima parsisiųsti skaitmeninę arba nusipirkti popierinę. Tai bus galima padaryti puslapyje www.filognozija.com

Galima skaityti ir forume, bet tiems, kas įsitraukė į filognozijos studijas, asmeninė kopija būtų tikrai naudinga.

Apie tolesnius tomus kol kas kalbėti anksti, tačiau numatoma, kad ciklo viešinimas ir leidyba - neužsibaigs.


Aukštyn