Filognozo užrašai

Pradėjo klajunas, liepos 29, 2018, 20:53:05

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Pradedama nauja tema, kuri skirta išimtinai filognozijos klausimams. Ji buvo pradėta temoje "Mano filosofija (klajuno skyrelis)", čia bus pratesimas, be jokių nukrypimų į kitas temas. Tačiau kadangi pradedu ne nuo pačios pradžios, siūlau pirmiausiai perskaityti "Filognozijos pagrindus". Nuoroda yra ir ansktesnėje temoje, o čia ją perkeliu dėl patogumo

D. Mockus. Filognozijos pagrindai. 2018.pdf

Toliau yra idėja, paimta iš "Pagrindų" ir sukonkretinta į racionalią, pažinimui pritaikytą formą. Kalba apie jėgos pakeitimą laisviu, kuris kyla iš eiolinio tikrovės aspekto.

Eiolinė mechanika

Iš to, ką esu pateikęs „Filognozijos pagrinduose", galima nesunkiai matyti, kad mano tikrovės aprašyme laisvės savybė bus labai svarbi. Ši savybė susijusi su jėga arba substancija, vadinama eiolu. Bet laisvė yra filosofinė sąvoka, o tai, ką darau aš nėra filosofija, tai - filognozija, dedanti akcentą ant pažinimo. Šis pažinimas įstatytas tarp filosofijos ir mokslo, bet nėra nei viena, nei kita. Filognozija yra filognozija. Naujai siūlomas sąvokas reikia mąstyti tokiuose rėmuose. Todėl negalima sakyti nei „pseudofilosofija", nei „pseudomokslas". Siūlau filognoziją ir nieką kita.

Senovinis mokslas, pastatytas ant Niutono pečių, yra deterministinis, be to, pagrindinė jo sąvoką yra jėga. Tai, ką darau aš yra diametraliai priešinga - pašalinamas determinizmo viešpatavimas ir jėgos vektorių sąveikos, pakeičiant juos laisviu. Visas situacijas galima mąstyti niutoniškai, per jėgos parametrą, o galima  mąstyti per laisvį. Yra jo supaprastintas apibrėžimas ir pilnas. Pristatydamas idėją, aišku, pilno apibrėžimo nepateiksiu, tik supaprastintą. Tačiau pilna sistema labai sudėtinga, vien dėl to, kad laisvyje daug neapibrėžtumo, daug daugiau negu deterministinėje Niutono mechanikoje. Tačiau tai natūralu. Kad sąmonė per greitai neatšoktų dėl neįprasto termino skambesio, būtina paaiškinti kaip šis žodis formuojamas. Jis sudaromas pagal analogiškus terminus, naudojamus moksle - visiems įprastą „greitis", šiek tiek mažiau įprastą „stipris" ir t.t. Terminas „laisvis" atsirado būtent taip.

Kad būtų aiškesnis bendras vaizdas, galima naudoti šios sistemos pagrindinę skalę, kurios viršuje yra absoliutusis laisvis, o apačioje - minimalus, nulinis laisvis. Tarp jų įsiterpia įvairūs apriboto laisvio lygiai. Kas yra absoliutusis laisvis? Tai toks laisvis, kuriame bet koks perėjimas tarp dviejų taškų arba tarp dviejų būsenų neturi jokių sąnaudų. Tai sakydamas turiu omenyje - absoliučiai jokių, net erdvės ir laiko, nekalbant jau apie energiją ir pan. Tai toks laisvis, kur peršokimas įvyksta momentaliai ir nieko nekainuoja. Žinome, kad tai neįmanoma, tačiau tokią situaciją galima modeliuoti teoriškai. Tokia sąmonė būtų begalinė, visagalė sąmonė, kurią būtų galima laikyti tikrovių kūrėja ir griovėja. Sukuriant tikrovę, absoliučiojo laisvio lygis smunka, atsiranda sąnauda, pasaulį sunaikinus, absoliutusis laisvis atstatomas.

Priešingas polius yra nulinis laisvis, kuris reiškia, kad būsena yra pilnai determinuota ir savyje neturi jokio nepriklausomumo. Jeigu ji ir gali transformuotis, tai tik dėsningo simetrono keliu, kuris yra ne eiolinis, bet rėizolinis vektorius. Tai reiškia, kad tam yra tik vienas kelias pagal tai, kaip lemia dėsniai/simetrijos. Aišku, jeigu tai mišri sistema, tada ta būsena laisvį įgauna ne iš vidaus, bet iš išorės, kaip eiolinio vektoriaus pratęsimas. Gali atrodyti, kad „negyvos materijos" gelmėje negali būti jokio laisvio, tačiau taip atrodo tik todėl, kad mūsų sąmonės iš mokyklos laikų užvaldytos deterministinės Niutono mechanikos. Kokia tikra substancijos sandara dar išaiškinsime ateityje, ir gali paaiškėti, kad tikrovės eiolinis pradas daug fundamentalesnis už rėizolinį.

Tarp šių dviejų kraštutinių būsenų yra apriboto laisvio būsenos, kurios nėra nei absoliučios, nei nulinės. Ji gali augti arba smukti sąveikoje su aplinka, bet niekada nepasiekia kritinio taško. Natūrali tikrovės tendencija judėti prie absoliučiojo laisvio per optimizavimą, sąnaudų mažinimą ir išnaudojimą, bet tobulai maksimalizuoti niekada neįmanoma. Šis judėjimas tikrovėje yra problemų šaltinis, nes dažnai situacija tokia, kad savo sąnaudas sumažinti galima tik kitų sąskaita. Todėl judėjimas absoliuto link bet kuriame viename taške turi būti ribojamas. Turi būti siekiama maksimalaus paskirstymo ir pusiausviros, nors ši būsena visada lydima išaugusios įtampos sistemoje, nes kiekvienas taškas turi pakankamą galią daryti pastūmį aplinkai. O tai pavojus, kuris šalinamas atimant galią, t. y., laisvį.

Naudojant laisvio sąvoką galima matuoti ir visą civilizaciją bendrai. Natūraliai kiekviena civilizacija siekia absoliučiojo laisvio, nori būti tikrovės kūrėjai ir griovėjai. Tačiau tam reikia laisvį pašalinti iš visos aplinkos. O tai yra visa ko sunaikinimas. Nelieka nei vieno nepriklausomo eiolinio vektoriaus išskyrus absoliuto. Ir nelieka todėl, kad jie sunaikinami griovimu arba neleidimu atsirasti. Todėl ribotose situacijose būtina siekti, kad tokia tendencija neatsirastų, nes tai griovimo anomalija. Kokia situacija globaliniuose tikrovės pakraščiuose įvertinti sunku, gali būti, kad ten viešpatauja dar fundamentalesnės realybės, tai yra tikrovė nekyla vien tik kaip absoliučiojo laisvio būsenos savivalė kurti ir griauti. Todėl susilaikau nuo vertinimo.

Dabar pereikime prie paprasčiausių techninių dalykų, skirtų idėjos iliustracijai. Kaip apskaičiuojamas laisvis pačioje primityviausioje situacijoje? Tai daroma taip:

Laisvis = Valia - Pasipriešinimas

Imkime pavyzdį iš mechanikos. Turime eiolinę jėgą F(e) ir rėizolinę jėgą F (r) - laisvis yra

L = F (e) - F (r)

Tai situacija pačiu paprasčiausiu statišku atveju, kai laisvis būna tik likutinė persvara, gebėjimas įveikti pasipriešinimą. Tačiau akivaizdu, kad įveikti pasipriešinimą galima ne vien per persvarą. Kai jokio pasipriešinimo jokių sąnaudų forma nėra, turime absoliutųjį laisvį, o kai pasipriešinimo įveikti neužtenka „valios" energijos atsargų, turime nulinį laisvį.



Matome, kad substancijas/parametrus patogu vaizduoti kaip vektorius. Yra tokie vektoriai: a) neapibrėžtasis apskritiminis eiolinis vektorius, b) apibrėžtasis apskritiminis eiolinis vektorius, c) apibrėžtas tiesinis rėizolinis vektorius. Laisvis gali būti skaičiuojamas nemišrioje ir mišrioje sistemoje, nes visi vektoriai gali būti eioliniai, rėizoliniais arba eiolo ir rėizolo junginys. Neapibrėžtas apskritiminis vektorius reiškia, kad jis turi pilna pasirinkimo galimybių ratą, jeigu pasirinkimas padarytas arba yra apribojimas iki konkretaus pasirinkimo, turime apibrėžta apskritiminį vektorių. Tačiau reikia neužmiršti kad laisvį riboja ir posūkis, keitimas, nes eiolinė arba mišri substancija taip pat turi inerciją, kuriai įveikti reikia sąnaudų, o sąnaudos kainuoja, vadinasi mažina laisvio kiekį.

Įsivaizduokime tokią situaciją: eiolinis vektorius yra kosminis laivas, turintis masę ir greitį. Jis skrenda link rėizolinio vektoriaus, kuris šiuo atveju yra asteroidas, susidūrimo kursu. Eiolinis vektorius turi langą manevro laisvei, norint išvengti susidūrimo, tačiau laisvis ribojamas atstumo, greičio, variklių energijos ir turimo laiko reikalingo susidūrimo išvengimui. Praleidus šį langą, laisvis tampa nulinis. Imkime atvejį, kai pavyzdys yra visa valstybė, kuri turi laisvį, tačiau jis apribotas aplinkos ir turimų resursų, kurie būtų reikalingi kurso pakeitimui. Ir kuo tie resursai mažesni, tuo laisvis mažesnis. Kai resursų visai nelieka, tampa rėizoline sistema, judančia link natūralaus subyrėjimo.

Šią sistemą, tokiu variantu kaip pateikta, galima vadinti eioline mechanika, kuri kol kas yra tokiame lygyje kokiu Niutonas pateikė savo mechaniką. Tačiau sistemą yra galimybė vystyti, ypač ieškant atsakymo kaip deterministinėje rėizolinėje substancijoje atsiranda laisvės anomalija (taip atrodo iš šios perspektyvos). Tai duoda daug naudos tuo aspektu, kad iš galvos išima deterministinę iliuziją ir tikrovėje, bent kaip ji atsiveria sątvare, akcentus sudėlioja į savo teisingas vietas. Sątvaras yra vientisa sistema, nors ir patogumui dalinama į sluoksnius. Šiuos sluoksnius ne kartą minėjau „Filognozijos pagrinduose". Kiekvienas sluoksnis turi savo laisvio apskaičiavimo struktūrą, tačiau kadangi laikome, kad visa sistema vientisa, turime bendrąjį laisvį, kuris sudarytas iš specialiųjų laisvių sumos: a) fizinis laisvis, b) biologinis laisvis, c) socialinis laisvis, d) ekonominis laisvis, e) technologinis laisvis, f) psichologinis laisvis.

Visi šie laisviai yra apriboti rėizolo pasipriešinimo, kuriam įveikti reikia įvairių sąnaudų. Blogiausias atvejis, kai savo sąnaudų mažinimui yra panaudojami kiti žmonės, nes tai yra išnaudojimas. Tačiau tikrovėje kitokių galimybių nebūna, ir jeigu labai išvystytas jokios etikos nepaisantis psichologinis eiolas, artėti link absoliutinio laisvio kitų sąskaita - vienintelis pasirinkimas. Nemanau, kad tai gerai ir naudinga, nes tikrovės pagrinde turi būti nejudinamas, būtinasis rėizolas, kuris nors ir apriboja, bet sukuria pagrindą po kojomis, kuriuo galima naudotis. Kas atsitiktų, jeigu šį pagrindą sugriautume? Psichologinis eiolas griauna labai lengvai, bet kurti būna be galo sunku.

klajunas

Dekartas ir filognozija

Mano filognozijoje vystomų minčių užuomazgų galima rasti Dekarto filosofijoje, o konkrečiai res extensa ir res cogitans koncepcijose. Res extensa yra „ekstensyvusis daiktas", arba kitaip - fizinė substancija, iš kurios sudaryti visi materialūs daiktai. Res cogitans yra mąstantis daiktas arba mentalinė substancija, kurios pagrindinė savybė yra mąstyti. Žmogus pasak Dekarto yra dualistinė sistema, sudaryta iš res extensa arba kūno ir res cogitans arba proto. Šis skirstymas, aišku, yra tik užuomazga, nes situacija daug sudėtingesnė ir jai paaiškinti reikia daug subtilesnės analizės. Dekarto terminus sujungus su mano terminais, matosi kad res cogitans atitinka mano laksatą, o res extensa - fiksatą.

Mano variantas yra šiek tiek kitoks ir substancijas skirstau į rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją. Žmogus yra rodančioji substancija, kurią dar galima vadinti gnostine. Ši substancija yra žmogaus pasaulio pamatas ir riba, kurios viduje pasirodo anapusiniai reiškiniai. Kitaip sakant, tai, kas suvokiama kaip materija yra tik rodomasis anapusinio pasaulio sluoksnis, kuris reiškiasi kaip rodančiosios substancijos ekrano pavidalai. Šis vaizdas išplečia Dekarto modelį, nes res cogitans ir res extensa yra du rodančiosios substancijos aspektai. Kadangi tai, kas rodoma ekrane neišsemia anapusinio pasaulio visumos, mes turime tik ribotus substancijos vaizdinius, kurie yra tik pirminės substancijos fragmentai, kurioje talpinamos visos galimybės.

Materija, arba fizinė substancija, yra tik ribotas rodančiojo ekrano vaizdinys, kuris tiesiogiai pasiekiamas suvokimui, bet nėra pilna substancija. Gnostinė substancija taip pat tėra ribotas vaizdinys, kuris pasirodo kaip minčių pasaulio fenomenologija, neišsemianti visų gnostinio pasaulio galimybių. Pažinimo tikslas yra pilnoji substancija, į kurią galima eiti per res extensa ir per res cogitans. Šiuos du kelius aiškiai parodė Dekartas, kuris pirmas substancijų pažinimą mąstė metodiškai.

Tačiau pasaulis nuėjo ne tuo keliu, pirmiausiai todėl, kad visas dėmesys buvo sukoncentruotas į res extensa. Ir didžiausias klystkelis mokslo istorijoje, kurį filognozija bando ištaisyti, yra Niutono modelio ekstensyviajai substancijai primetimas. Niutono jėgos sąvoka užvaldė substancijos suvokimą, ir lig šiol visos makro-jėgos mąstomos kaip mikro-jėgų suma, substancijoje daugiau nieko nesugebant surasti. Per didelis dėmesys Niutonui padarė daug žalos, viena iš kurių - nesugebėjimas vystyti res cogitans substancijos teorijos, nes substancijos kaip jėgų komplekso modelis užkerta tam kelią. Norint pažinti gnostinę substanciją, reikia iš pagrindų keisti substancijos modelį, atsisakant Niutono jėgos sąvokos kaip pagrindinės.

Ką daro gnostinė substancija? Ji rodo ir suvokia. To jėgų sąveikomis paaiškinti neįmanoma, nes šiame procese svarbesnė sąvoka yra informacija. Tikrovė gali sukurti tokią substancijos formą, kuri rodo informaciją pati sau ir per šį rodymą gali orientuotis aplinkoje, o tai įprasta vadinti sąmone. Kokiomis savybėmis tokį gebėjimą būtų galima paaiškinti, o kokios savybės yra klystkelis? Ankstesniame įraše išskyriau sieties ir žinojimo savybę, kurios leidžia substancijai tapti informacine sistema. Tai aišku neišsemia jos visų savybių, bet tai yra bent pradinės užuominos kokiu keliu turi būti einama. Kiekvienas substancijos taškas susietas į globalinę visumą ir kiekvienas taškas šioje globalinėje visumoje žino bet kurio taško būsenas. Jėga perduoda tik mechaninį impulsą, o žinojimas tampa sąveikos suvokimu.

Iš kokios perspektyvos kilo niutoninis modelis - akivaizdu. Saveika su aplinka rodančiojoje substancijoje atvaizduoja tik pirminės substancijos paviršių, tik išorinę formą arba tuščiavidurį kevalą, kurį žmogus užpildo savo mintimis. Šie tuščiaviduriai kevalai vadinami daiktais ir tampa materijos provaizdžiu. Kitas aspektas yra kevalų judėjimas ir stumdymasis, iš kurio atsiranda jėgos sąvoka. Kevalai turi masę, juda ir iš to sukuriama jėgos koncepcija, priskiriama kiekvienam masyviam daiktui. Toliau ši principas suspaudžiamas į mikroskopinį pasaulį ir kevalų viduriuose sukuriama tokia pati mikro-kevalų ir mikro-jėgų sistema, iš kurios sukonstruoti makro-kevalai ir makro-jėgos. Iš esmės ši koncepcija klaidinga, nes ima pačias primityviausias ir išoriškiausias rodomų ekrane pavidalų savybes. Tarkime pilnas daikto gylis yra vienas metras, tai šis niutoninis modelis aprėpia tik vieno milimetro gylį ir jo savybes ima kaip materijos pagrindą. Ką gauname kai šį modelį įdedame į gnostinę substanciją? Tik negyvą mechaninę sistemą, kurioje neįmanomas joks vidinis žinojimas arba siela. Mokslas nuėjęs Niutono keliu padarė didelę klaidą, prarado daug laiko ir neišnaudojo daug galimybių, kurias pasirinkus būtų buvę galima nueiti daug subtilesniu keliu. Nors galimas ir kitas vertinimas - tokios žemos kokybės sąmonei subtilesnės galimybės būtų padariusios daugiau žalos negu naudos, nes gnostinės substancijos pažinimas galingas ginklas, kuris netinkamose rankose sukeltų katastrofą. Gerai, kad barbarai neatrado šių galimybių ir turėjo laiko pasimokyti daužydami vieni kitiems snukius ir sprogdindami. Tačiau šis kelias turi eiti prie pabaigos.

Naujam keliui pagrįsti turi būti padėti naujos substancijos koncepcijos pamatai, kurioje turi būti nebijoma peržengti jėgos sąvoką ir dėti į jos vidų naujas, bet kokiam nestandartiniam reiškiniui paaiškinti reikalingas savybes. Sąmonė yra gnostinė substancija, turinti tam tikras savybes, kurias reikia konceptualizuoti ir išvystyti į išbaigtą teoriją. Prie to turi prisidėti ir filognozija, kurios svarbiausias principas griauti dogmas ir nebijoti vaikščioti uždraustais keliais. Šiame įraše atskleidžiu labai svarbų gnostinės substancijos procesą, kuris vadinamas „Mockaus transformacija". Jos apibrėžimas toks: tai procesas substancijoje, kurio metu energija paverčiama informacija. Substancija, kurioje įmanoma Mockaus transformacija, vadinama gnostine.

Niutoniniame materijos modelyje Mockaus transformacija neįmanoma, nes joje energija gali sukelti tik poslinkį. Tačiau tas poslinkis niekaip netampa poveikio žinojimu. Tradicinis mokslas, kuris moka tik matuoti ir skaičiuoti poslinkius erdvėje tikrovės pažinime nuėjo labai netoli. Sugebant paaiškinti kaip energija transformuojama į informacija būtų galima paaiškinti žmogaus paslaptį, nes šis procesas yra žmogaus pagrindinis sugebėjimas, kuris leidžia jam iš vidaus komunikuoti su aplinkiniu pasauliu. Žmogus yra sistema, kuri iš išorinės aplinkos surenka energiją ir gnostinėje substancijoje transformuoja ją į informaciją. Surinkta informacija gali būti stovinti ir tekanti, šitaip procese fiksuojant visus žmogui aktualius įvykius, į kuriuos jis turi reaguoti.

Mockaus transformacija natūralioje situacijoje yra labai negili, nes energijos impulsas ateinantis iš aplinkos susijęs tik su labai plonu tikrovės sluoksniu ir niekaip negali išsemti jos gelmės. Dėl tokio seklumo ir atsiranda riboti niutoniniai materijos modeliai. Jeigu būtų įmanoma pilnoji Mockaus transformacija, kurioje energijos būtų paimamos iš visos daikto gelmės ir pilnai transformuojamos į informaciją, matytume holoplastinį tikrovės vaizdą savo sensoriume. Tuo tarpu realiai turime labai ribota regimąjį/girdimąjį sensoriumą, kurio gilesni sluoksniai yra užpildomi protu ir žiniomis. Tai yra pažįstame pasaulį ir į nematomą jo gelmę dedame žinias. Taip taipogi galima pasiekti holoplastinį vaizdą, sujungiant laksatą ir fiksatą sąmonėje.

Mockaus transformacija pirmiausiai yra įvykis, kuris pagrįstas tam tikru indukcijos mechanizmu, kuris gali būti šiek tiek panašus į elektromagnetinį transformatorių. Tik šis transformatorius transformuoja ne energiją į energiją, bet energiją į informaciją. Šį procesą pažinti labai svarbu norint išsiaiškinti kas yra žmogus, kaip tikrovėje atsirado žmogaus „technologija". Tam privaloma išplėsti substancijos sąvoką, išplėsti jos savybių ir joje įmanomų procesų rinkinį. Pati pradžia negali būti išsamus modelis, nes pradedama nuo bendriausių koncepcijų. Tačiau šias koncepcija gerai išvysčius galima pasiekti tokį gnostinės substancijos pažinimo lygį, koks pasiektas tiriant fizinę substanciją standartiniame modelyje.

Šiuo metu vystomas dirbtinis hipostratų atvaras ieško galimybių kaip išplėsti Mockaus transformacijoje surenkamų energijų diapazoną, kad dirbtinėmis priemonėmis būtų galima išplėsti transformacijoje sukurtą aplinkos reprezentacijos vaizdą. DHA (dirbtinis hipostratų atvaras) iš esmės yra technologinė ekstrasensorikos sistema, kuri naudojama planetos elite. Į ją įeina ir hipostratinių fizinių laukų matymas, taip pat gnostinės informacijos surinkimas, vadinamas mintirega. Iš dalies tai yra būdas, kuriuos elitas susikuria pranašumą, kuriuo nenori dalintis su kitais žmonėmis. Bet pasaulis keičiasi, dešimtmečio bėgyje turėsime komercines DHA sistemas.

klajunas

Forėja

Filognozijos metodu išaiškinau dvi substancijos formas, kurios prieinamos sąmonei. Atsleidžiau, kad yra rodančioji ir rodomoji substancija, kurių sandūroje atsiranda žmogaus pasaulio vaizdas. Iš rodomosios substancijos gimsta materijos modelis, o iš rodančiosios „dvasios" modelis, kurį įvardiju kaip egzistenciatą. Tačiau tai negali būti galutinis variantas, nes tiek materija, tiek egzistenciatas yra nepilnos substancijos. Vadinasi neišvengiama trečios substancijos idėja, kuri apima minėtas dvi ir jas gerokai pranoksta. Taip gimsta trialinė substancijų teorija ir trialinė žmogaus samprata. Ši filognozinė samprata nėra naujovė, nes tai buvo ne karta mąstyta teologijoje ir filosofijoje, tačiau filognozija pateikia savo terminus ir savo koncepcijas, uždėtas ant bendro karkaso.

Visos trys substancijos turi kelis savo pavadinimo variantus, tačiau čia jų nenaudosiu ir pakeisiu skaičiais, kad būtų paprasčiau. Taigi materija, kuri aprašoma pagal niutoninį modelį yra trečioji substancija, kuri atsiveria rodančiojoje substancijoje kaip rodomi ir mąstomi pavidalai. Tai pirminės substancijos išorinis paviršius, daiktų kevalas be turinio. Substancija savo viduje sukurianti rodymo mechanizmą vadinama gnostine ir jai priskiriamas antrosios substancijos pavadinimas. Ši substancija pasirodo tada, kai į tikrovę žiūrima iš vidaus. Pirmoji substancija yra ta pilna, visas hipostratas apimanti substancija, iš kurios kyla ir išorinis 3 substancijos vaizdas, ir vidinė 2 substancijos egzistencinė esmė. Būtina mąstyti pilna vaizdą, o ne apsiriboti viena kuria kryptimi, nes apsiribojant viena kryptimi matomas neteisingas tikrovės vaizdas. Pagal vertę, mažiausiai vertės išorėje ir daugiausiai vertės pirminėje substancijoje, o antroji įsiterpia tarp šių dviejų. Dėl šios priežasties, materialistiniame žvilgsnyje tikrovė nuvertinama, lyginant su žmogumi, kuris save suvokia iš antros substancijos perspektyvos. Pirminė substancija kaip visos realybės pagrindas dažniausiai net nemąstoma, pasiliekant „dualizmo" rėmuose.



Anksčiau buvo įprasta substancijas mąstyti tobulumo požiūriu, neva materija netobula, o siela ir dievas - tobulas. Filognozijoje taip nevertinama, renkantis pilnumo, o ne tobulumo kriterijų. Substancija kaip vaizdas pasirodantis rodančiojoje sąmonėje gali būti pilnai atskleista ir gali būti ribotai atskleista. 3 ir 2 substancija yra apriboti 1 substancijos variantai. Vadinasi materija yra ta pati pirminė substancija, tik iš vidinės sąmonės ekrano vaizdo perspektyvos, kuri parodo jos išorę, tuščiavidurį kevalą. Gnostinė substancija taip pat yra tik ribotas pirminės substancijos variantas, kurį mes matome per gebėjimo rodyti egzistenciato terpėje vaizdus sugebėjimą. Materija sudaro 10 proc. priminės substancijos, siela sudaro 10 proc. priminės substancijos, o visa substancija yra 100 proc. Tai reiškia, kad mes matome tik 20 proc. dievo, o 80 proc. nuo mūsų yra paslėpta ir žmogaus vienas iš troškimų atskleisti tuos nematomus procentus ir pasiekti 100 proc. holoplastinį vaizdą per pažinimą. Tai galima daryti ratu einant per materiją, kaip parodyta mėlyna rodykle paveikslėlyje, o galima eiti iš centro į išorę abiem kryptimis, per sielą ir per kūną.

Filognozija siekia, kad būtų sujungtos visos substancijos ir žmonės nustotų mąstyti tik fasado sąvokomis. Už materialaus daikto kevalo yra gnostinė substancija, o už gnostinės substancijos - pirminė substancija, vadinasi net paprasčiausiame daikte galima pamatyti visą verčių rinkinį, nuo žemiausios iki aukščiausios, nes kiekvienas daiktas yra pirminės substancijos apraiška savo vidinėje sąrangoje. Tačiau matant tik materialų fasadą tai suvokti būna labai sunku. Kita vertus, tai ne teologinė samprata, nes pirminė substancija nelaikoma dievu religine prasme. Žemėje pavyzdžiui, žmogaus kūrėja yra planeta, kuri sudaryta iš visų 3 substancijų ir savo pilname, holoplastiniame rinkinyje turi gebėjimą kurti sąmoningą gyvybę. Mūsų kūrėjas yra planeta.

Čia reikėtų įvesti mano originalius terminus, kurie atrodo šiek tiek mitologizuoti, tačiau nematau tame didelės problemos. Žemę vadinu Rėjos vardu (Rea), žvaigždę prie kurios ji pririšta Fomėjumi (Fomeus), kurie bendrai sudaro Forėjos substanciją. Šie terminai nieko nereiškia, jie tik patogumui naudojami pavadinimai. Pirminė substancija yra Forėja, gebanti sukurti sąmoningą gyvybę, sujungiant į vieną visumą gnostinę ir fizinę substanciją, kurios yra du pirminės substancijos aspektai. Kūrimo procese išskiriu jau žinomas eiolinę ir rėizolinę jėgas, kurių junginyje atsiranda kūrinys, vadinamas gyvybe. Dėka jų iš Forėjos atsiranda gyvybė ir jos pažangiausias variantas vadinamas žmogumi. Forėja yra tikroji planeta, su pilnu substancijų ir galimybių spektru, kurių mes savo sąmonėse matome tik nedidelę dalį, todėl nesugebame suvokti proceso principų.

Forėjos galimybės nėra begalinės ir ši substancija negali pasiūlyti idealių gyvenimo sąlygų. Iš tikro principas, pagal kurį vystėsi gyvybė ir sąmonė yra ganėtinai žiaurus. Forėja sukuria nevienodų sugebėjimų gyvybę, kuri vienais atvejais yra stipri, kitais silpna. Stipri gyvybės forma reikalinga estafetės pratęsimo misijai, o silpnesni deja tėra maistas stipresniems, kurių sąskaita stipresni iškyla. Etikos ar moralumo tame nėra, ir šis pirminis gyvybės procesas yra labai žiaurus. Tačiau Forėjos evoliucijoje sąmonės kokybės turi galimybę laipsniškai gerėti, nes surenkama vis daugiau žinių, vis geriau suprantami procesai, išmokstama efektyviau naudoti resursą ir vietos atsiranda vis didesniam žmonių skaičiui. Nors kita vertus tai neliečia žemesnių gyvūnų rūšių, kurie išnaudojami net didėjant žmogaus sąmoningumui. Įmanoma įsivaizduoti Forėjos santvarką, kuri pasiekusi aukščiausią žinojimo lygmenį taps tobula ir humaniška.

Deja tam trukdo daug kliūčių, viena kurių yra žemos kokybės, iliuzinė žmogaus sąmonė, kuriai trūksta žinių ir supratimo, ir kuri per daug susireikšminusi. Jeigu augdamas žmogus nesugeba įveikti savo pirmykščių būsenų grobuoniškos prigimties, net išmokęs pažinti aplinką jis nenustoja naikinti ir griauti. Tai priveda prie to, kad tokie transhumanistiniai elitai pažinimą atsuka prieš Forėją ir holoplastinės tiesos siekia tik tam, kad pavergtų ir galėtų išnaudoti savo labui. Kūrinys tampa vis galingesnis, net gebantis pranokti kūrėją ir jį sunaikinti. Matome, kad technologinė civilizacija pasiekusi šią stadiją, kai valgomi ne tik atskiri organizmai, bet valgoma visa planeta. Sunku atsakyti koks viso to tikslas, galbūt žmogaus kūrėjas net nesiekia išlikti, pasiaukodamas dėl žmogaus. Tačiau gyvybė praradusi Forėjos substancija, neteks savo egzistencijos pamato ir nesusikūrusi kito, negalės išgyventi. Elitas valgantis planetą, bet nepasiekęs pakankamo pažangos lygio, grasina sunaikinti žmonijai egzistencinį pagrindą neatrasdamas jokių alternatyvų.

Nuostoliu tai jokiu nebūtų, nes už išnykimą būtų atsakingi patys žmonės, kuriems pagrindinė pamoka, kad kvailumas yra žiauriai baudžiamas. Žmogus neturi teisės būti kvailas, jeigu nori išlikti. Tikrovėje kūrinys nėra visiškai priklausomas nuo kūrėjo valios, nes kūrinyje yra panaudota dalis kūrėjo energijos ir valios, tačiau jeigu energija ir valia nepapildoma protu, kūriniai valią gali panaudoti blogam tikslui. Žmogus yra labai pavojingas - ir sau, ir kitiems. Tačiau kokia jo misija ir tikra paskirtis - nežino ir tie keliai, kuriuos renkasi ne visada teisingi. Filognozija negali leisti, kad žinojimo būtų siekiama Forėjos substancijos pavergimui ir žmogaus sudievinimui, perimant proceso kontrolę į jo rankas. Net žinant 100 proc. tiesą teisingus sprendimus priimti gali būti labai sunku. Apribota žmogaus sąmonės būsena kelio pradžioje yra saugiklis užtikrinantis, kad žemo išsivystymo sąmonėje neatsiras masinio naikinimo priemonių. Galima leisti žinioms augti tik kartu su žmogaus moraliniu augimu. Kiekvienas genijus tai turi suprasti ir turi imtis priemonių apsaugoti savo atradimus.

Šuolis Forėjoje bus leidžiamas tik tada, kai bus išguitas susiskaldymas ir karas, agresijos ir prievartos ideologija. Fasadai gali turėti skirtingą formą, tačiau už kiekvieno fasado slypi ta pati Forėjos substancija, iš kurios kilusi visa gyvybė. Evoliucija bus tokia: iš pradžių žinios bus statomos ant 3 substancijos riboto modelio, tada bus sukurtas 2 substancijos modelis, kuris turi siekti tvarką padaryti daug humaniškesne, ir paskutinis etapas bus civilizacija, kuri remsis 1 substancijos teorija. Ta substancija vadinama Forėja.

klajunas

Filognozijos vieta pažinimo sistemoje

Žmogaus pažinimo galimybes lemia jo sandara, kurią bendrais bruožais jau paaiškinau, bet čia pakartosiu dar kartą tam, kad prisimintumėte. Jis sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, kuriose atsiveria aplinkinio pasaulio vaizdas. Rodančioji substancija yra suvokimas, egzistenciatas, rodomoji substancija yra aplinkos kontūras, kuris interpretuojamas kaip materialus, empirinis pasaulis. Materija savo pirminėje formoje pasirodo kaip fenomenologinis vaizdas, kuris įvairiais empiriniais metodais tiriamas ir aiškinamas „materialistiniame" moksle. Suvokimas, žinojimas yra rodančiojo ekrano savybės, kurios leidžia vaizdą matyti sąmonėje. Šioje paprastoje sistemoje daiktas yra esinys, o suvokimas - būtis. Būtis natūraliai laikoma esinio pagrindu.

Šis aiškinimo būdas iš esmės yra paviršinis, fenomenologinis, kuris nieko nepasako apie gelmę. Gelmės perspektyva atsiranda tada, kai peržengiamas fenomeno paviršius ir po paviršiumi bandoma surasti tikrą jo pagrindą. Tačiau, kadangi gelmė tiesiogiai nematoma, žmogus į ją priverstas dėti savo logiką, pažinimo konstruktus, todėl gelmės būna „racionalizuotos" protu. Filognozijoje šis metodas  vadinamas kontinuumų geometrinių simetronų metodu, kurį naudojant užpildoma gelmė. Visos gelmės turi savo galutinę stotelę, kuri yra savotiškas „dugnas" arba fundamentas. Imant tikrovės gelmę, logiškai daroma prielaida, kad yra galutinės, pirminės priežastys, iš kurių viskas atsiranda. Aš šią vietą vadinu holoplastiniu tašku, kuriame surinkta galutinė, 100 proc. tiesa. Gelmininko tikslas yra artėti prie šio taško, atskleidžiant pilną tikrovės geometrinį simetroną. Tai įveda trečios, tik mąstomos substancijos sąvoką, kuri yra rodomo vaizdo, ir rodančio ekrano pagrindas. Schemoje visa sistema atrodo taip.



Kadangi struktūra turi trikampio formą, jame natūraliai atsiveria trys pagrindiniai galimi pažinimo keliai. Pirmas kelias, kuris labai populiarus filosofijoje, yra fenomenologizmas. Jis išlieka sąmonės paviršiuje, ir giliausia struktūra, kurią jame galima atskleisti yra rodančiosios ir rodomosios substancijos išskyrimas. Rodančioji substancija yra ekranas, būtis, o rodomoji - vaizdas, esinys, fenomenas. Šiuose rėmuose įmanoma aprašinėti suvokimo struktūras, būdus kuriuo atsiveria ir mąstomas pasaulis. Kai pradedama mąstyti apie tikrovės pagrindą, tai jis surandamas tik rodančio ekrano gylyje ir aiškinamas kaip būtis. Kitas kelias yra materialistinis mokslas. Jis kyla iš fenomenologinio vaizdo, kai peržengiamas jo paviršius ir pradedami tyrinėti viduriai, į juos įdedant protu sukonstruotas struktūras. Tos struktūros yra kontinuumų geometriniai simetronai, kuriais imituojama vidinė tikrovės sandara. Vaizdas parodo tik patį tikrovės paviršių, nerodydamas jo vidaus ir esmės. Todėl jis visada yra nepilnas. Norint pasiekti pilną vaizdą reikia eiti į gelmę, atidaryti visą nuo žmogaus suvokimo paslėptą pasaulį. Šiuo metu šia kryptimi padaryti tik pirmi žingsniukai, naudojant niutoninį modelį, kuris yra vienpusis, kuriamas einant iš išorės į vidų, todėl į vidų projektuoja išorines savybes. Vidus tampa suprojektuotų išorinių savybių rinkiniu, iškreipiančių daikto sandarą. Trečias kelias yra gnosticizmo, kuris eina prie holoplastinio taško per vidų, per sąmonę, suvokimą, žinojimą, per egzistenciatą. Iš to kyla ta pati problema kaip ir materializme - į gelmę projektuojamos vidinės fenomenologijos savybės, šitaip iškreipiant holoplastinio vaizdo, vadinamo forėja tikras savybes.

Visos teorijos, tiek paviršininkų, tiek gelmininkų, šiuo metu pažengusios labai nedaug. Geriausiai simetronų modelį žinoma naudoja materialistinis mokslas, taip pat jo metodas efektyviausias, tačiau jo problema ta, kad jis vienpusiškas, ir sugebėjo padaryti tik kelis žingsnelius prie holoplastinio taško. Todėl negali būti vadinamas forėjos lygio žinojimu. Svarbu atkreipti dėmesį, kad forėją galima tyrinėti teoriškai ir instrumentiškai, tačiau realizuota sistema bus tik tada, kai teorinių simetronų atitikimas tikrovės simetronams bus įrodytas eksperimentiškai. Galima forėją interpretuoti kaip nori savo vaizduotėje, tačiau šios vietos suvokimas taps tiesa tik tada, kai jis bus įrodytas. Mokslininkams įrodinėti sekasi geriausiai, šiek tiek prasčiau įrodinėja ezoterikai ir filosofai. Religijoje su įrodymu sekasi prasčiausiai ir jų metodas pagrįstas lakia vaizduote ir tikėjimu. Ši vieta, apie kurią jie mąsto tikra, ji yra, bet kas ji yra, kokia jos esmė ir prigimtis - dažniausiai būna klaidingos interpretacijos, kurios į pagrindą įdėtos be jokiu įrodymu ir suvokiamos per tikėjimo prizmę.

Iš nubraižyto paveikslėlyje trikampio matosi, kad kai kampas pradeda artėti prie holoplastinio pagrindo, jis pradeda žemėti, leistis į apačia. Todėl, kai kampas nusileidžia pakankamai žemai, kyla noras jį padaryti aukščiau esančio kampo pagrindu. Iš to kyla klaidingos pasaulėžiūros, kurios nesugeba paaiškinti fenomeologinio pasaulio vaizdo, nes teorija nepakankamai priartėjusi prie pagrindo. Tokia yra, pavyzdžiui, materialistinio mokslo problema, kuris sukūręs ribotą niutoninį modelį ir jo variantus, bando pakišti jį po sąmone ir per jį paaiškinti kas ji yra. Ir patiria triuškinantį fiasko, nes mokslo modelis yra nepilnas, klaidingas ir iš jo sąmonės išvesti neįmanoma. Prieinama net prie to, kad žmogus tapatinamas su neuronais suvokiamais iš išorės, o pati sąmonė, kaip informacijos suvokimo sistema - neigiama. Tai yra visiška nesąmonė, ir prieštarauja realybei, tačiau mokslo fanatikai to nenori girdėti. Kitas kampas yra sąmonės kampas, kuris tiriamas per vidines patirtis ir bandoma per šį kelią jį padaryti tikrovės pagrindu. Taip į forėjos tašką įdedamas absoliutus asmuo, kuris laikomas materialaus pasaulio pagrindu, sukuriant religinę tikrovės interpretaciją. Su šia interpretacija problema ta pati kaip ir su materialistiniu mokslu - aukščiausio skopinio lygmens išvestinė fenomenologinė savybė, kuri neperprasta ir nepažinta, ir kuri yra tik padarinys, neteisingai perkeliamas į pirmosios priežasties vietą. Tai holoplastinio taško interpretacija, kuri nepatvirtinta ir neįrodyta. Religiją, ezoteriką lyginant su mokslu matosi, kad moksle daugiau proto ir racionalumo, o religija paskęsta fenomenologizme ir psichologizme, nebandant skaidyti vidinių patirčių į jokias mokslines struktūras. Todėl mokslininko santykis su forėja technologinis, manipuliacinis: lenda su mašinomis ir instrumentais, o religinio fanatiko - psichologinis: jis maldauja, meldžiasi, žeminasi, stengiasi įsiteikti, aukoja aukas ir dovanoja dovanas.

Laikau abu šiuos variantus klystkeliais, kraštutinumais. Pirmiausia todėl, kad manau, jog turi būti siekiama balanso. Jis pirmiausiai vertybe laikomas paviršininkų filosofijoje, kur ieškoma pusiaukelės tarp sąmonės ir suvokiamo daikto, bandant atsistoti tarp jų. Tačiau gelmininkų šis centrinis taškas leidžiasi žemyn, į gelmę, todėl gaunamas trikampis kur centrinis taškas nusileidęs į apačią ir tampa tikrovės gelminiu fundamentu, pirmąja priežastimi, iš savęs kildinančia visas galimybes. Šis pagrindas pusiausvyra perkelta į gelmę. Filognozijos metodas eiti prie šio taško ne vienašališku ėjimu, per išorę arba per vidų, bet eiti per abu, abejomis kryptimis artėjant prie pirmosios priežasties. Bet tai neturi būti primityvi religijos ir mokslo mišrainė, nes naudojamas ne religinis psichologinis, tačiau modifikuotas mokslinis metodas, iš kurio pasiimamas svarbiausias reikalavimas teiginius ir tiesas pagrįsti įrodymais. Kol teorinio ir tikrovės simetrono atitikimas neįrodytas, tikėjimo neturi teisės vadinti tiesa. O ši filognozijoje yra svarbiausia. Filognozijos esmė, prie tiesos artėti per vidurio kelią, kuris labiausiai subalansuotas, išvengia materializmo ir spiritualizmo kraštutinumų. Tarp laisvės ir būtinybės turi būti protingas balansas.

Šiame kelyje didžiausia problema yra apsimetinėjimas tiesa. Ribota interpretacija paskelbiama galutine tiesa, nors ji neturi jokios aiškinamosios galios ir beveik nieko mūsų pasaulyje rimtai nepaaiškina, ir šios pseudo-tiesos pagrindu terorizuojami visi kiti galimi interpretavimo variantai. Toks terorizavimas galimas ir iš mokslininkų ir iš religinių fanatikų pusės. Kodėl taip atsitinka suprasti nesunku. Tiesos interpretacija naudojama valdžios ir santvarkos įtvirtinimui, ir pasikėsinimas į modelį būna suvokiamas kaip pasikėsinimas prieš valdžia ir autoritetą. O valdžia to negali paskęsti, todėl imasi represijų, kurios prieina iki to, kad žmonės žudomi pažiūrų ir tikėjimo pagrindu. Šios bjaurasties istorijoje matėme labai daug, ir didesnių barbarų už religinius fanatikus turbūt nėra buvę. Jie padarė daugiausiai ir žiauriausius nusikaltimus prieš žmoniją, nes žudyti žmogų dėl kitokio tikrovės matymo yra neprilygstamas žvėriškumas. Šiuolaikinė civilizacija daug humaniškesnė negu senovinė, bet joje mokslininkai seka senovės religinių fanatikų pėdomis ir taip pat užsiima represijomis prieš kitus kelius, kurie ardo mokslinę pasaulėžiūrą. Šiais laikas vakaruose tiesioginis ir atviras žudymas yra draudžiamas, tačiau sistema turi sukūrusi netiesioginio „žudymo" priemonių, tarp kurių yra žlugdymas, persekiojimas ir psichiatrinis susidorojimas.

Dabartinis mokslas yra klaidingas, pateikiantis neteisingą tikrovės interpretaciją, pirmiausiai todėl, kad jis vienpusiškas. Taip yra todėl, kad jis nuėjęs nepakankamai giliai, todėl šio riboto modelio tikrovės pagrindu daryti negalima. Kiek pretenduoja į tokį vaidmenį - yra visiškas scamas. Bet tas pats galioja ir religijai, su jos absoliutaus asmens teorija. Manau, kad geriausias atsakymas į šiuos du klystkelius yra filognozija, kuri ištaiso kraštutinumus, ir renkasi subalansuotą variantą. Tačiau kol kas ir filognozijai iki forėjos yra toli, todėl kol galėsime džiaugtis rezultatu, reikės padaryti daug darbo.

klajunas

Filognozijos problemos suformulavimas

Žmogus į tikrovės substanciją turi galimybę žiūrėti iš vidaus ir iš išorės. Iš išorės pasiekia jos vidinį kontūrą, o iš vidaus - esmę, taip gaunant materijos ir dvasios perskyrą. Filognozijoje šie žodžiai nevartojami, nes yra pasenę, bet primenami turint tikslą naują teoriją susieti su praeitimi. Dėl tokios situacijos, gerai nepamąsčius sukuriamas konfliktas - pažiūrėjęs į save iš vidaus - pats sau patinka, o pažiūrėjęs iš išorės - nepatinka, todėl išorinį vaizdą niekina, o vidinį aukština. Tačiau tai visiškas nesusipratimas, nes žmogus mato tą pačia substanciją iš skirtingų perspektyvų. Filognozija stengiasi šiuos požiūrius sujungti priešpriešiniu judėjimu, kol pusiaukelėje susitinka abi perspektyvos. Šis susitikimo taškas yra gelmėje, todėl tampa paviršinių požiūrio taškų pagrindu.

Pradinė situacija yra natūralios proporcijos ir natūralios saiko ribos, apibrėžiamos prigimtinių sensoriumo gebėjimų paimti informaciją. Šis prigimtinis informacijos kiekis, sąmonėje suformuojamas į vaizdą ir sudaro paviršinį fenomenologinį pasaulį. Tokia padėtis atitinka natūralią tvarką ir padėtį gamtos pasaulyje, o jos ardymas yra ribos peržengimas, kuris reiškia, kad žmogus siekia daugiau negu jam duota iš prigimties. Pažinimas yra ribos peržengimas, kurio tikslas - pasiekti anapusinę tikrovę, kurią savo sistemoje vadinu hipostratomis. Prigimtinė tvarka žmogui duoda labai nedaug, jeigu nori daugiau, ją turi sugriauti ir sukurti dirbtinį pasaulį, žiniomis užpildant nepasiekiamas tikrovės dalis. Filognozija negali paisyti prigimtinio saiko, nes jis duoda žmogui labai nedaug, neišleidžia iš gamtinio pasaulio, neleidžia kurti pažangios civilizacijos. Todėl sensoriumas peržengiamas, protu rekonstruojamas pilnas tikrovės vaizdas. Tai pavojinga, todėl ieškoma saugiklių, laikomasi atsargumo priemonių.

Vienas fundamento variantas yra religinis, kuris atrandamas einant per vidų, į tikrovės pamatą dedant absoliutų asmenį. Šio principo išskirtinis bruožas yra tas, kad jis formuoja nepažintinį santykį su pagrindu ir paskęsta psichologizme. Tai santykis tarp dviejų asmenų: begalinio, visagalio ir silpno, priklausomo, bejėgio. Todėl suformuojama nusižeminusi laikysena, formuojamas paklusnumas, bejėgiškumo psichologinė būsena. Kai kurie filosofai šį principą laiko nepriimtinu todėl, kad svorio centrą perkelia į nematomą gelmę, su kuria santykis įmanomas tik per vidų. Taip nuvertinamas išorinis daiktų pasaulis, o taip pat ir žmogus, kiek jis suvokiamas iš išorės, materialiai. Suformuojamas įsitikinimas, kad absoliutui vidinė žmogaus pusė patinka, o išorinė nepatinka, todėl vidinė išaukštinama, o išorine siekiama atsikratyti - per asketizmą, savęs žalojimą, savęs naikinimą. Taip tarp religinių fanatikų suformuojamas sadizams savo išorinės dalies atžvilgiu, kuris laikomas žema, degradiška materija.

Į šį kontekstą galima įdėti vieną lietuvių filosofą, kuriuo šiek tiek domėjausi. Tai yra A. Šliogeris. Šis filosofas kovoja prieš du blogius: gelmės išaukštinimą ir pažinimą. Pažiūrėjus religiniu požiūriu, Šliogeris religiją vertina kaip nepažintinį, tik psichologinį požiūrį į tikrovę, tačiau laiko klaida tokį santykį perkelti į nematomą gelmę, į dievą. Jo manymu „dievu" turėtų būti šis juslinis pasaulis su jo jusliniais daiktais. Šiuo daiktų keliu einančio mokslo klaida, kad jis siekia daiktus pažinti, tuo tarpu Šliogeris formuoja su jais tokį patį santykį kaip tikintysis su dievu. Kitaip sakant, jis religiją ištraukia į daiktų paviršių. Negana to, nori sunaikinti vidinį kelią į forėją, skelbdamas, kad šioje vidinėje kryptyje surandamas tik niekis. Išorėje kelias į gelmę uždraudžiamas sunaikinus pažintinį santykį su daiktais, kuris lenda į vidurius per išorę. Taip žmogus uždaromas iš abiejų pusių ir įstatomas į natūralius, prigimtinius sensoriumus, veikiančius prigimtinio saiko ribose, ir nesiekiantis nieko daugiau, negu duota gamtos. Tai turi logikos, tačiau nemanau, kad toks kelias filognozijai priimtinas, nes uždaro žmogaus sąmonę labai primityviame pasaulyje, kuriame neįmanoma joks žmogaus augimas. Toks žmogus, be pažinimo, technologijos, įmanomas tik kaip gamtinis žmogus, sunkiu fiziniu darbu nuo paviršiaus susirinkinėjantis išgyvenimui reikalingas gėrybes.

Kitas filosofas, kuriuo irgi šiek tiek domėjausi, yra F. Nietzsche. Jo požiūris visiškai kitas, bet filognozijai pilnai irgi nepriimtinas. Šis filosofas priklauso susipainiojusių filosofų kategorijai, nes nepakankamai suprato filosofijos principus ir kūrė klaidingas teorijas. Nietzsches pagrindinė sąvoka yra valia arba valia viešpatauti. Tai rodo, kad jo svoriu centras buvo vidinė perspektyva, per kurią jis ėjo prie tikrovės pagrindo. Tačiau tai nebuvo metodinis pažinimas, tai buvo kūrybinio principo taikymas, nes jo manymu pagrindo idėja turi būti ne atrandama, bet sukuriama tam, kad civilizacijoje būtų įtvirtinta augimą skatinanti sąmonės forma. Todėl jis į forėją įdėjo valią viešpatauti kaip tikrovės pagrindą ir bandė įrodyti jos apsireiškimą visuose tikrovės aspektuose, tiek viduje žmogaus, tiek išoriniame pasaulyje, kur jis matė tik valios viešpatauti centrų kompleksus. Bet Nietzsche, kaip ir Šliogeris, kovojo prie religiją, tik kitokiu pagrindu - jo manymu religijos problema ta, kad ji pagrindinį žmogaus tikslą perkėlė iš šio pasaulio į anapusinį pasakų pasaulį, o jo manymu pagrindinė valios viešpatauti realizavimo vieta yra ši juslinė realybė. Todėl metafizika turi būti atmetama, ir žmogaus gyvenimo prasmė formuojama šiame pasaulyje. Ta prasmė yra evoliucija, stiprėjimas ir augimas per valios viešpatauti realizaciją siekiant viršžmogio.

Jau ne kartą kartojau, kad filognozija propaguoja gelmininkų požiūrį, nes forėja yra gelmėje - norint atidengti tikrovės pagrindą, kito kelio nėra. Tačiau filognozija nepriima religinio ar filosofinio kelio, nes laiko, kad jie naudoja nepakankamus metodus. Pagrindo idėja turi būti ne kuriama ir tikima, bet rimtai pažįstama. Tam reikalingi tinkami instrumentai. Pažinimo filosofijoje šie instrumentai iš dalies atrasti, tačiau nepakankamai išvystyti. Labiausiai šie metodai pažengė materialistiniame moksle, tačiau jis turi daug probleminių vietų, todėl grynas mokslas atmetamas. Prie pagrindo negalima eiti tik viena kryptimi, nes taip einant iškreipiamas vaizdas, per daug sureikšminamos išorinės substancijos savybės ir neturima jokio supratimo apie tas savybes, kurios matomos iš substancijos vidaus. Filognozija eina ir per išorę, ir per vidų ir susitinka toje vietoje, kuri yra visos šios realybės pirminės priežastys. Šis ėjimas reiškiasi keturiose kritinėse koncepcijose, kuriose vystomas vidinės ir išorinės tikrovės pažinimas:

  • dėmenų ekranai,
  • kontinuumai,
  • multipleksai (dauglypos),
  • geometriniai simetronai.
Tikrovės modelis konstruojamas dėmenų ekranuose, kuriuose vaizdas įgauna pagrindines vertinamas savybes. Pagrindinis dėmenų ekranas yra sensorinis, tačiau filognozijoje eksperimentuojama su dirbtiniais, laksatiniais dėmenų ekranais. Į ekrano dėmenis įdedami kontinuumų modeliai, kurių pagrindiniai variantai filognozijoje yra deformuoti ir dinaminiai kontinuumai. Iš jų formuojami multipleksai, kurie atitinka fizikos formules filognozijoje. Ir pagrindinis multiplekso objektas yra geometrinio tikrovės simetrono atskleidimas - kokia jo forma ir kaip jis veikia, kurdamas tikrovės reiškinius. Šie keturi tyrimo taškai naudojami ir vidinėje ir išorinėje kryptyje, ir plečiant jo struktūras į hipostratas, didinant tiesos procentą, artėjama prie holoplastinio taško, vadinamo forėja.

Dar vienas terminas, kurį svarbu žinoti, yra skopinis lygmuo. Šis žodis žinomas iš tokių terminų kaip makro-skopinis arba mikro-skopinis, kuris rodo didelį ir smulkų tyrimo lygmenį. Manau kad lygmenų yra labai daug, todėl jie vadinami ne žodžiais, bet skaičiais išimant priešdėlį makro- ir mikro-. Realiai, manau, galima išskirti tūkstančius skopinių lygmenų siekiant pilno vaizdo. Tarkime, kad jų yra 1000. Vadinasi turime surasti 1000 pilnų, arba holoplastinių,

  • dėmenų ekranų,
  • kontinuumų modelių,
  • multipleksų,
  • geometrinių simetronų,
kiekvienam skopiniam lygmeniui, kiekvieną žemesnį skopinį lygmenį įkomponuojant į aukštesnius lygmenis. Kai šis užpildymas bus pasiektas, turėsime forėjos lygio žinojimą, kuris bus išreikštas holoplastinio geometrinio simetrono forma, iš kurio bus įmanoma išversti visus išorinius ir vidinius reiškinius. To siekia religija, to siekia mokslas, to siekia filosofija, tačiau savo netobulais ir ribotais metodais. Filognozijos tikslas, pasiūlyti metodų sintezę, kuri leistų padaryti šuolį pažinime. Iš to matosi, kad filognozija tikrai nėra tik grožybinė ir gerybinė kūryba, bet siekia labai reikšmingo tikslo.


a.t.sielis

#5
rugpjūčio 28, 2018, 17:43:20 Redagavimas: rugpjūčio 28, 2018, 17:45:27 by a.t.sielis
Citata iš: klajunas  rugpjūčio 28, 2018, 10:30:25Vienas fundamento variantas yra religinis, kuris atrandamas einant per vidų, į tikrovės pamatą dedant absoliutų asmenį. Šio principo išskirtinis bruožas yra tas, kad jis formuoja nepažintinį santykį su pagrindu ir paskęsta psichologizme. Tai santykis tarp dviejų asmenų: begalinio, visagalio ir silpno, priklausomo, bejėgio. Todėl suformuojama nusižeminusi laikysena, formuojamas paklusnumas, bejėgiškumo psichologinė būsena. Kai kurie filosofai šį principą laiko nepriimtinu todėl, kad svorio centrą perkelia į nematomą gelmę, su kuria santykis įmanomas tik per vidų. Taip nuvertinamas išorinis daiktų pasaulis, o taip pat ir žmogus, kiek jis suvokiamas iš išorės, materialiai. Suformuojamas įsitikinimas, kad absoliutui vidinė žmogaus pusė patinka, o išorinė nepatinka, todėl vidinė išaukštinama, o išorine siekiama atsikratyti - per asketizmą, savęs žalojimą, savęs naikinimą. Taip tarp religinių fanatikų suformuojamas sadizams savo išorinės dalies atžvilgiu, kuris laikomas žema, degradiška materija.
Nenoriu labai ginčytis, bet mintys nėra labai teisingos ar išmintingos.

1. Santykis yra faktinis, absoliutas išties begalinis, o gyvoji esybė išties be galo maža. Prieš visatos jėgas mes esame maži skruzdėliukai. Visatoje mums sukurti namai - Žemė - ir mes juose gyvename. Ne mes tuos namus sau sukūrėme.

2. Nuolankumas yra natūralus, kaip be galo mažo, ir atitinkamai, turinčio tik kruopelytę išminties, ir kitų savybių, santykyje su be galo dideliu, ir atitinkamai, turinčiu visą išmintį ir visas kitas savybes pilnumoje. Tai nėra vergiškas ar kažkoks negatyvus nuolankumas. Tai nuolankumas kylantis iš giminingumo, nes mes esam absoliuto dalelytės. Mes ir jis - tai ir viena, ir skirtinga.

3. Apie bejėgiškumo psichologinę būseną visiškai klaidinga. Ryšys su absoliutu reiškia teisingą aktyvumą vietoje neteisingo, ir stiprybę vietoje silpnybės. Kol gyvos esybės veikia paskirai nuo absoliuto, tol jos silpnos ir blaškomos materialių energijų, kai jos veikia ryšyje su absoliutu, atsiskleidžia jų tikroji jėga, stiprybė ir prigimtis.

4. Absoliutas sukūrė viską, viskas yra jo energijos, todėl nėra taip, kad jam viena iš jo energijų patinka labiau negu kita. Kiekviena turi savo vaidmenį, tiek dvasia, tiek materija. Nepriimtinas yra demonizmas, t.y. kūrinijos griovimas, priešinimasis absoliuto tvarkai, nepriimtinas beribis egoizmas, mažos gyvos esybės bandymas save daryti dievu ir viską išnaudoti.

5. Tikinčiųjų pasaulyje yra virš 80 proc., ir didžioji dauguma jų gyvena natūralius žmonių gyvenimus, jokiais sadizmais neužsiima. Visų negali nurašyti į fanatikus ir nesusipratėlius.

klajunas

Dalis kurią pacitavai ir kurią sukritikavai yra išimta iš konteksto, kurio šviesoje mano argumentas atrodo daug stipresnis negu bandai pavaizduoti. Aš siūlau naują kelią, kuris yra modernesnis už senovinį, tačiau nėra identiškas primityviam mokslui, nes atsitraukia šiek tiek atgal, į nuosaikesnę poziciją. Nepritariu bukam scientizmui ir jo skleidžiamam melui, bet laikau, kad moksle yra pažangių metodų, kuriuos galima sėkmingai taikyti, žengiant daug sėkmingiau už agnostines religijas. Kad būtų aiškiau mano centrinis argumentas yra toks:

CitataIš nubraižyto paveikslėlyje trikampio matosi, kad kai kampas pradeda artėti prie holoplastinio pagrindo, jis pradeda žemėti, leistis į apačia. Todėl, kai kampas nusileidžia pakankamai žemai, kyla noras jį padaryti aukščiau esančio kampo pagrindu. Iš to kyla klaidingos pasaulėžiūros, kurios nesugeba paaiškinti fenomeologinio pasaulio vaizdo, nes teorija nepakankamai priartėjusi prie pagrindo. Tokia yra, pavyzdžiui, materialistinio mokslo problema, kuris sukūręs ribotą niutoninį modelį ir jo variantus, bando pakišti jį po sąmone ir per jį paaiškinti kas ji yra. Ir patiria triuškinantį fiasko, nes mokslo modelis yra nepilnas, klaidingas ir iš jo sąmonės išvesti neįmanoma. Prieinama net prie to, kad žmogus tapatinamas su neuronais suvokiamais iš išorės, o pati sąmonė, kaip informacijos suvokimo sistema - neigiama. Tai yra visiška nesąmonė, ir prieštarauja realybei, tačiau mokslo fanatikai to nenori girdėti. Kitas kampas yra sąmonės kampas, kuris tiriamas per vidines patirtis ir bandoma per šį kelią jį padaryti tikrovės pagrindu. Taip į forėjos tašką įdedamas absoliutus asmuo, kuris laikomas materialaus pasaulio pagrindu, sukuriant religinę tikrovės interpretaciją. Su šia interpretacija problema ta pati kaip ir su materialistiniu mokslu - aukščiausio skopinio lygmens išvestinė fenomenologinė savybė, kuri neperprasta ir nepažinta, ir kuri yra tik padarinys, neteisingai perkeliamas į pirmosios priežasties vietą. Tai holoplastinio taško interpretacija, kuri nepatvirtinta ir neįrodyta. Religiją, ezoteriką lyginant su mokslu matosi, kad moksle daugiau proto ir racionalumo, o religija paskęsta fenomenologizme ir psichologizme, nebandant skaidyti vidinių patirčių į jokias mokslines struktūras. Todėl mokslininko santykis su forėja technologinis, manipuliacinis: lenda su mašinomis ir instrumentais, o religinio fanatiko - psichologinis: jis maldauja, meldžiasi, žeminasi, stengiasi įsiteikti, aukoja aukas ir dovanoja dovanas.
Aš bandau surasti kompromisinį variantą, kuris būtų tinkamas šiuolaikiniam pasauliui ir jame nebūtų šiuolaikinės sąmonės lygio neatitinkančio psichologizmo santykyje su tikrove. Iš tikrųjų mes nežinome kas jį yra  ir šitas klausimas turi būti rimtai tyrinėjamas. To religija nedaro, nes mano kad turi visus atsakymus, o tai yra akivaizdi netiesa, su kuria  mąstantys žmonės taikstytis negali.

CitataLaikau abu šiuos variantus klystkeliais, kraštutinumais. Pirmiausia todėl, kad manau, jog turi būti siekiama balanso. Jis pirmiausiai vertybe laikomas paviršininkų filosofijoje, kur ieškoma pusiaukelės tarp sąmonės ir suvokiamo daikto, bandant atsistoti tarp jų. Tačiau gelmininkų šis centrinis taškas leidžiasi žemyn, į gelmę, todėl gaunamas trikampis kur centrinis taškas nusileidęs į apačią ir tampa tikrovės gelminiu fundamentu, pirmąja priežastimi, iš savęs kildinančia visas galimybes. Šis pagrindas pusiausvyra perkelta į gelmę. Filognozijos metodas eiti prie šio taško ne vienašališku ėjimu, per išorę arba per vidų, bet eiti per abu, abejomis kryptimis artėjant prie pirmosios priežasties. Bet tai neturi būti primityvi religijos ir mokslo mišrainė, nes naudojamas ne religinis psichologinis, tačiau modifikuotas mokslinis metodas, iš kurio pasiimamas svarbiausias reikalavimas teiginius ir tiesas pagrįsti įrodymais. Kol teorinio ir tikrovės simetrono atitikimas neįrodytas, tikėjimo neturi teisės vadinti tiesa. O ši filognozijoje yra svarbiausia. Filognozijos esmė, prie tiesos artėti per vidurio kelią, kuris labiausiai subalansuotas, išvengia materializmo ir spiritualizmo kraštutinumų. Tarp laisvės ir būtinybės turi būti protingas balansas.

a.t.sielis

#7
rugpjūčio 28, 2018, 19:07:35 Redagavimas: rugpjūčio 28, 2018, 19:09:44 by a.t.sielis
Netgi protinės substancijos ("subtiliosios materijos") apčiuopti neįmanoma.

Išorinę materiją galima tyrinėti išorinės materijos pagalba.
Protinę substanciją - proto pagalba.
Dvasia pažįstama per sielą, grynąją sąmonę.

Nors proto neįmanoma apčiuopti, jo buvimu niekas neabejoja, kadangi visi tai tiesiogiai patiria - savo pačių protą.

Nėra jokio poreikio išoriniams įrodymams.

Tokiu būdu, materialistinis mokslas liks uždarytas materijoje. Protui ir dvasiai pažinti yra savi keliai. Tavo bandymas sukurti naują kelią protui apčiuopti per kažkokius išorinius dalykus - nepasiteisins. Kas neapčiuopiama liks neapčiuopiama (t.y. žemesnėmis energijomis neįmanoma apčiuopti aukštesnių energijų). Kompromiso ar vidurio kelio čia nerasi. Panašiai, kaip akmuo negali stebėti žmogaus, taip ir materialiais dalykais viršmaterialių apčiuopti neįmanoma.

Lygiai tas pats su minčių skenavimu psichotroninėmis technologijomis. Tai tiesiog neįmanoma. Galbūt kažkokius trupinius galima apčiuopti pagal smegenų veikimą, panašiai kaip mintis galima kažkiek pažinti stebint kokius klaviatūros klavišus spaudo rašantysis kompiuteriu. Bet tai ne minčių apčiuopimas, o jų išraiškos materialioje terpėje apčiuopimas.

klajunas

Sutarti bus neįmanoma, nes skirtingai matome realybę, ir ne visai pilnai supranti mano idėjos esmę, nes tam trukdo tavo asmeninė patirtis religinėse teorijose. Nesiremiu jokiais religiniais vaizdiniais ir nors atrodo kad yra sąlyčių su religija tame ką sakau, taip nėra.

Atstumas tarp išorinės ir vidinės perspektyvos yra daug mažesnis negu atrodo, tai rodo įvairų galvos traumų padariniai ir pan. iš ko akivaizdu, kad vidinė perspektyva lengvai susisiekia su išorine. Psichotronika einanti per išorę turi tik surasti tam tikrus kritinius taškus organizme, ir per juos lengvai pasiekia vidinį pasaulį ir jame per išorinį poveikį sukelia chaosą. Yra daugybė eksperimentų, kuriuos įrodyta, kad sąmone šitaip iš išorės labai lengva manipuliuoti.

Visa gelmė tuo galbūt neišsemiama, bet sąlytis akivaizdus, ir to pakanka kad sąmonėje kiltų betvarkė. Taip neatrodo tik todėl, kad rodomojoje substancijoje matome nepilną vaizdą, kuris mus apgauna, sukuriant iliuziją, kad "siela" ten kažkur labai giliai, o iš tikro ji čia pat pasiekiama ranka.

Užtenka kad kas nors akmeniu trenktų per galvą ir žmogaus nėra arba jis invalidas visam gyvenimui. Tai, ką vadinu holoplastiniu tašku ir fundamentu yra kiekviename substancijos taške kaip jos pilnas vaizdas, o ne realybė esanti kažkur labai toli subtilioje gelmėje.

Galima netikėti ir abejoti ar mano metodas duos rezultatų, bet tai parodys tik laikas. Šis kelias iš tikro yra gerokai pasistūmėjęs, bet turiu laikytis tam tikro saugaus ir man naudingo atskleidinėjimo scenarijaus, nes žinios netinkamose rankose - didelis pavojus.

a.t.sielis

#9
rugpjūčio 28, 2018, 19:50:22 Redagavimas: rugpjūčio 28, 2018, 19:53:32 by a.t.sielis
Citata iš: klajunas  rugpjūčio 28, 2018, 19:31:44Užtenka kad kas nors akmeniu trenktų per galvą ir žmogaus nėra arba jis invalidas visam gyvenimui.
Neatsižvelgi į žinomas anomalijas, kai per NDE, kai kūnas iš viso nefunkcionuoja, žmogaus sąmonė pilnai funkcionuoja. Kas iš dalies patvirtina iš religijų žinomą tiesą: kūnas mirtingas, siela nemirtinga. Tai reiškia, kūnas nepagamina sielos.

Atitinkamai, patyrus galvos traumą, ir žmogui tapus invalidu, jis negali smegenimis pilnavertiškai naudotis. Bet tai nereiškia, kad sužalota siela. Kai sužaloto kūno gyvenimas pasibaigs, siela toliau egzistuos ir turės kitas išraiškos priemones.

Viskas lengvai suprantama per kompiuterio pavyzdį: yra hardware, yra software ir yra vartotojas, kuris atskiras nuo hardware ir software. Pagal tavo koncepciją, software = vartotojas, smegenų veikimas ir yra protas. Tokiu būdu, kišantis į smegenis, kišamasi į protą.

Bet įvairūs žinomi fenomenai rodo, kad protas yra atskira substancija, o smegenų veikimas tik dubliuoja ir išreiškia jos aktyvumą fizinėje materijoje. Todėl veikiant smegenis galima sutrikdyti proto sąsają su šia fizine realybe, bet tai nereiškia kad iš principo užvaldytas protas. Jam tiesiog trukdoma atlikti funkcijas susietai su šiuo fiziniu kūnu.

Panašiai kaip jeigu žmogus sėdėtų kažkokioje virtualios realybės kapsulėje, ir mes pradėtume tą kapsulę kratyti, žmogus pasimestų, negalėtų nieko normaliai daryti. Bet tai nereiškia, kad žmogus pagamintas tokios kapsulės, arba kad negali iš jos išlipti ir veikti kažką kito.

Daugumos ezoterikų patirtis yra vienareikšmiška: egzistuoja nefizinės protingos būtybės. Kas dar kartą parodo, kad fizinė materija negeneruoja proto.

klajunas

Taip ginčytis yra beprasmiška. Fantazijos turėtų jausti saiką. Pagal mano metodą, tokie dalykai neišsamprotaujami pagal tai kaip labiau norėtųsi, bet tiriami. Tuo filognozija skiriasi nuo religijos. Neužtenka vien savo galvoje malti mintis, turi būti daromas realus tyrimas. Aš kalbu apie vieną daugialypę substanciją, kuri matoma iš skirtingų perspektyvų. Tik todėl iš vidaus įmanomas poveikis išorei, ir iš išorės - viduj. Mano prielaida tokia, o ne tai, kad yra daug įvairių substancijų, kurios egzistuoja atskirai viena nuo kitos. Grubios, subtilios ir pan. Jeigu akmenį būtų galima išardyti į sudėtines dalis, ir tas dalis sudėlioti tokia tvarka kaip sąmonėje, tai akmuo galėtų turėti suvokimą kaip ir žmogus. Vadinasi akmuo nesuvokiantis tik todėl, kad jo sandara tinkamai nesudėliota, o ne todėl, kad jis būtų kokia tai kitokia, žemesnė substancija. Mano principas toks.

Tavo argumentai rodo, kad neskaitei visko ką rašiau apie filognoziją arba kad nesupratai esmės. Taip greičiausiai yra todėl, kad turi savo išankstinius įsitikinimas ir pagal juos vertini, nebandydamas į situaciją pažiūrėti taip, kaip siūlau aš. Žmogus yra rodančioji substancija, o pasaulis yra tas vaizdas, kurį substancija rodo. Vaizde save mato kaip kūną, viduje egzistuoja kaip sąmoningas suvokimas, suvokiantis ekranas. Tiek vaizdas, tiek suvokimas yra ribinės būsenos, kurios parodo gal tik 1 proc. to, kas yra iš tikro, bet tai nereiškia, kad viskas kas yra už vaizdo, yra nefizinė realybė. Yra viena realybė, kurios mes matome tik du nedidelius sluoksnelius, į iš išorės ir iš vidaus. "Nefizinė būtybė" iš tikro nėra nefizinė, ji tik yra už vaizdo, taip kaip atmosferos judėjimas arba gravitacija yra už vaizdo, todėl kad jų energija nekonvertuojama į informaciją sąmonėje, ir mes turime tuščią vietą užpildyti mintimis.

Visos substancijos yra nemirtingos, tik gali būti suįrančios tam tikros išorinės formos. jos išyra ir vėl būna surenkamos. Individualumo pomirtinis išsaugojimas yra didelė svajonė, tačiau kad tai tikrai žinotume substancijos turi būti daug giliau ištirtos, kol kas tik tikime tuo, ko labai trokštame. Bet patikimo žinojimo nėra. Padidinus tikrovės pažinimo gylį, toks žinojimas neišvengiamai turi ateiti.

a.t.sielis

#11
rugpjūčio 29, 2018, 09:03:36 Redagavimas: rugpjūčio 29, 2018, 10:15:41 by a.t.sielis
Susisluoksniavimo ir skirtingumų neišvengsi. Taip, absoliute viskas suvienyta, bet nesulydyta. Daugiadimensiškumas išlieka daugiadimensinis, visos dimensijos išlieka. Jeigu akmenį reikia konvertuoti į kažką, kad jis būtų sąmoningas, tada ta (erdvinė ar kokia kitokia) konfigūracija yra kažkas kito negu ta konfigūracija, kurioje šiuo metu yra akmuo. Taigi, iš karto turime dvi konfigūracijas, kurių viena yra statiška, pasyvi, o kita dinamiška, aktyvi. Šių egzistencijos galimybių sulydyti į nulį neįmanoma - vienoje realybėje jos reiškiasi vienu metu. Aktyvi konfigūracija dominuos pasyvios atžvilgiu, todėl akmeniu neįmanoma valdyti sąmonės. Analogiškai, instrumentais neįmanoma valdyti sąmonės.

Taip pat akmeniu negali valdyti tos jėgos ar konfigūracijų erdvės, kuri gali akmenį paversti sąmone ir atvirkščiai, arba akmenį padaryti tuo, kas jis yra dabar. Neįmanoma efektu valdyti priežasties.

nuorytojaus

 Iš trumpų perskaitytų atkarpėlių susidariau nuomonę, kad bandai sukurti teoriją, kas tai yra žmogaus sąmonė ir kaip ji funkcionuoja.
 Kam to reikia, ir kokia iš to nauda?
pav. Krikščionybėje tikima pomirtiniu gyvenimu ir visas mokymas skirtas pakeisti savo vidinį "AŠ", kad atitiktų mūsų penkių pojučių neapčiuopiamam pasauliui. Čia jei palyginti su vairuotojų ruošimu, tai pagrindinis dėmesys yra skiriamas mašinos valdymui, vairavimui ir eismo taisyklėm, o apie mašinos sandarą tik bendrais bruožais ir kas būtina žinoti.
 Iš karto atsiprašau jei netaip supratau iš tiek, kiek skaičiau tavo teorijų, bet toks vaizdas, kad bandai išstudijuoti mašinos sandarą net netikėdamas kad ji važiuoja ir net neskaitęs gamintojo "manualo" pridėto prie mašinos.

a.t.sielis

Pagal mane, tos klajūno teorijos įkūnija svajonę, kad absoliuti realybė yra kažkas beasmeniško ir gali būti technologiškai formuojama ar valdoma, bei objektiškai pažįstama. Tokiu būdu, svajojama įvaldyti absoliutą ir susikurti savo norimą pasaulį ir gyvenimą pagal bet kokius savo norus. Kaip sakė klajūnas, dirbtinėmis priemonėmis sukurta "laimė visiems".

Nelabai kuo skiriasi nuo gamtamokslininkų svajonių įvaldyti materiją, fizikines energijas. Skirtumas neesminis, klajūnas prileidžia, kad egzistuoja platesnis spektras energijų, negu tyrinėja gamtamokslininkai, bet kaip ir jie tikisi, kad jų pažinimas ir įvaldymas bus objektiškas.

Visi jie neįsisąmonina, kad riboti efektai niekada negalės valdyti begalinės priežasties.

klajunas

Citata iš: nuorytojaus  rugpjūčio 29, 2018, 10:35:23Iš trumpų perskaitytų atkarpėlių susidariau nuomonę, kad bandai sukurti teoriją, kas tai yra žmogaus sąmonė ir kaip ji funkcionuoja.
 Kam to reikia, ir kokia iš to nauda?
Nauda paprasta, tai paaiškinta skyriuose, kurių neskaitei: žinojimas gerina sąmonės kokybę ir didina veiklos mastą. Manau, kad dabartinis veiklos mastas žmonijai per mažas ir jis turėtų būti didesnis, o tai pasiekiama per žinias.

Citata iš: a.t.sielis  rugpjūčio 29, 2018, 10:51:49Pagal mane, tos klajūno teorijos įkūnija svajonę, kad absoliuti realybė yra kažkas beasmeniško ir gali būti technologiškai formuojama ar valdoma, bei objektiškai pažįstama. Tokiu būdu, svajojama įvaldyti absoliutą ir susikurti savo norimą pasaulį ir gyvenimą pagal bet kokius savo norus. Kaip sakė klajūnas, dirbtinėmis priemonėmis sukurta "laimė visiems".
Tai nėra mano teorijos tikslas, tai yra numatoma labai didelė problema ir pavojus. Todėl balansuoju ant atskleidimo ir slaptinimo. Be pozityvaus nusiteikimo tikrovės atžvilgiu, vien siekiant valdyti ir kontroliuoti, galima pridaryti daug bėdų. Jeigu tos grupuotės kurios pasiekusios holoplastines žinias užsimanys tapti dievais, jie sunaikins visą tikrovę, kuri praras laisvę, teisę į savarankišką egzistenciją. Todėl aš turiu savo sąmonėje galimybę atskleisti, bet nežinau ar verta tai daryti viešu ir visiems prieinamu žinojimu. Tokioje planetos situacijoje, kokia yra dabar, žinios pakliūtų į labai blogas rankas.

Todėl prieš dedant žinias į galvas, turėtų būti keičiama planetoje santvarka. Bet tai neįmanomą ir to nesugeba net milijoną kartų galingesni už mane.

Citata iš: a.t.sielis  rugpjūčio 29, 2018, 10:51:49Visi jie neįsisąmonina, kad riboti efektai niekada negalės valdyti begalinės priežasties.
Šiuo teiginiu suabejočiau, bet apie tai daugiau kituose pateikimuose.

Aukštyn