rašliavos

Pradėjo illuminati, spalio 05, 2015, 01:30:02

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

illuminati

mano bandymas rašyti, ne pirmas ir ne paskutinis, bet pirmasis bandymas publikuoti būtent čia. :)
istraukėlė iš apsakymo ir aišku laisvė jusu interpretacijoms, bei komentarams, tik ne pernelyg griežtiems nes dar užgaus jautrą rašytojo širdį (sarkazmas, aišku :D )

Prieš jį vėrėsi durys. gražios, išmargintos raižiniais, kokias buvo matęs tik vaikystėj lankydamasis folkloro muziejuj, kuomet kaip ir visi vaikai iš provincijos važiuodavo ekskursijon vien tam, kad aplankytu akropolį. taip - ta tautos šventovę, prieš kuria nublankdavo visi krašto buvusios didybes stabai sausakimši medinių velniukų, mieguistų rūpintojėlių ir kitokio brudo įdomaus tik litfilam ir tiem keliem nuo realybes atitrūkusiems, bet dar gan padoriems istorikams.
 Bent jau taip jis mane tada. dabar gi jau niekam tokiu kazusu ir neateitu i galva spręsti.
 taigi, durys vėrėsi ir jis prisiminęs ši mažų dienu vaizdiniu kratini atgimusi jo be laiko pražilusioj galvoj nusijuokė burna pilna sveiku gal kiek nuo rūkymo gelstelėjusių dantų, tarp kuriu žybtelėjo ir sidabrine iltis.
 įžengęs pro duris - tarytum vartus skiriančius du pasaulius, pajuto salsva kadaise pigaus, šiandien gi neįkainuojamo, parfumo tvaiką. taip tvoskė kažkokiom neaiškiom gėlėm, kuriu jis niekad dorai ir nepažinojo, trenkė gan aitriai ir sis kvapas puikiai oponavo grynam nakties orui nutviekstam pilnaties žaros ir sykiais netolygiai perskrodžiamam  pasmerktųjų klejonių sklindančiu tarytum salia, bet kartu ir kažkur anapus.
 vos tik užvėręs šiuos vartus tarp dviejų begalo skirtingu, bet tokiu trapiu gyvybes saitu sukabintu erdviu, jis užsirūkė. nejautė ne menkiausio noro, mozgai nikotino taip pat neprašė, bet puikiai žinojo, kad tai skaudina šią nediduke iš pažiūros trapia prie  stalo, sukalto iš dėžės, sėdinčią būtybę, pasinėrusią savose mintyse tuo pat metu kažką dailiai vingiuojančią popieriaus lape. ji visiškai nekreipė į jį dėmesio, melsvai rainos akys paskubomis lakstė jos rašliavose. veido bruožai rodės tarsi iškalti graiku skulptoriaus, tais neatmenamais laikais vaizdavusio deives, o šioji beje greičiausiai buvo Artemide. juodi kiek žemiau pečių krentą plaukai, net ir tokiom sąlygom buvo puikiai prižiūrėti.  figūra įskaitant kūtinę ir klubus tarytum nulieti auksakalio ir visą šią harmoniją gadino nebent nutraukti kaires rankos bevardis ir mažylis pirštai.
 jis puikiai žinojo ir tai, kad kitom aplinkybėm, tas papirosas ko gera butu užgesintas jam į akį, o pats gulėtų sutrupintu stuburkauliu sąšlavų duobėj, iškastoj čia pat lauke, tik peržengus slenksti skirianti "čia" ir "ten". jis šiaip ne taip nusimovė plienu kaustytus odinius kerzus, kuriuos menkutės įvairovės dėlei buvo suvarstęs skirtingų spalvų raišteliais, nusviedė juos kampan ir pajuto kaip skrenda. jis iš tiesų skrido. skrido į lovą. net nenusivilkęs kelius siekiančio palto ir apdriskusiu vatiniu kelnių. taip, - namais pažaisim rytoj, jei tik rytojus išauš,  o dabar metas nusnūst tuo sunkiu miegu, kai žinai, jog gali nejučia iškeliaut anapus. anapus - tikrąja to žodžio prasme, o ne ten už durų. taip- mastė jis prieš atsijungdamas - dievas išėjo atostogų, neapmokamų ir neribotam laikui, o tuo pasinaudojus ponia gamta nutrūko nuo grandinės.
 rytas visgi išaušo, toks kaip ir dešimtys prieš tai buvusiu - žvarbus, tyras, persunktas kasdienes galimybės sutikti savo  "paskutiniąją". o ant stalo stovėjo šviežiai keptos mėsos gabalas ir molinis puodelis  arbatos su užrašu "life sucks". karma - šyptelėjo jis. 
 arbata plikyta iš pakelio. vadinas ji naktį buvo išėjusi ir per pora valandų padarė tai ką jis bandė dvi paras. nors galvojant apie mėsos kilmę darėsi koktu, visgi nusprendė savęs tuo nevarginti - nežinai ir širdies neskauda.  susirinkęs menką savo mantą atsistojo eiti. vėl, ten pat pasitikti likimo. šitaip mastydamas čiut nesusijuokė balsu - tikrų tikriausias "filosofas". o jei dar poeto gyslelė butų, tai peno gvildenti egzistencinėm problemom turėtų apsčiai. ji miegojo ant raskladuškės. pasakytum visai miela kai miega, ir dar dantim į sieną - vėl šyptelėjęs apklojo ją pledu ir net nepajuto kaip jau buvo nusiyręs gerus kelis šimtus metrų nuo palaikės lušnelės.
 sunkus batai skrodė purų per naktį iškritusį sniegą. ir taip visiškai nieko negalvodamas, kaip moka tik vyrai, jis nuėjo kelis kilometrus, o per ta laika spėjo kaip reikiant įdienoti ir jis tvirtai pasiryžo negrįžti anksčiau kaip po poros parų. nelauktai kalvos pašlaitėj pamatė paliktą visureigį, o tolėliau slėnyje pora žmonių nešinų kastuvu ir kirviu, panašesnių į svogūnus, dėl rūbų gausos ir nejudrių žingsnių. nebuvo ko laukti - jis užtaisė šautuvą ir nusėlino prie mašinos. einantieji jo aišku nepastebėjo, kitaip jau butu pakilęs triukšmas, o ko gero ir ne tik.
 raktelis buvo spynoje. - na durną ir bažnyčioj muša, jau balsu pratrūkęs, užvedė šią    Nojaus arką ir nuvažiavo. atsiplėšęs nuo jų keletą kilometru sustojo apžiūreti laimikio. geriausiai pergalę reprezentavo dėžė pilna vytintos mėsos, keli buteliai išlaikyto konjako ir glokas su keliom dėtuvėm - medžiot nepamedžiosi, bet klajojančiuosius naktyje atgrasys.
 perbraukęs per plaukus, tarsi kamufliažinę kepure priderinta prie baltos pasakos, kuri ji supo, ir kurios jokia padori mociutė nebūtų sekus pirkioj ilgais žiemos vakarais, jis pajudėjo - toliau i šiaurę. žinojo, kad nuo jo nukentėję žmonės nakties neištvers, tik ne čia, ne ten kur yra "jo" Vika. keletą sekundžių širdį spaudė suvokimas, kad slėnyje mirti paliko ne du, bet tris - ant galinės sėdynes buvo sukrauta švarių vystyklų krūvelė. ši dilema tvilkė tarsi žarijos, bet tik akimirką. jie mirs greitai - ji su laimikiu nežaidžia. na o jai jis nesiautė skolingas nieko. tas suartėjimas vykęs paskutiniosiom pora savaičių, buvo greičiau panašus į prisijaukinimą kits kito atžvilgiu. tarsi vilko, kurį šerdamas apsidraudi, kad neužpuls kiti vilkai. bet tik tiek, jokio žmogiško, gilesnio ryšio nejautė nepaisant to, kad suprato viens antra iš pusės žodžio tiek buity tiek lovoje. tačiau dabar jis tuo šaltumu dar labiau džiaugėsi skubėdamas gilyn i šiaurę. velniop ją, velniop juos visus.
 jį sustabė patrulis. jaunas gal 15 metu vaikisčias, apsisiautęs senu sudriskusiu apsiaustu besivelkančiu žeme ir užsimaukšlinęs ryškiai raudoną kepurę, matomai šviežiai numegztą, iš po kurios matėsi gelsvi plaukai. rankose sis "karys" laike sena aprūdijusį karabiną. matant toki nupiepusį vaikigalį, jam pasidarė smalsu, kas turi buti per gyvenviete, kad taip akivaizdžiai demonstruotu tokio lygio idiotizmą. jis aišku butų lengvai nusukęs sprandą šiam nelaimingajam ir toliau keliavęs tolyn, bet smalsumas padare savo. liepęs sėst vidun pareikalavo rodyt kur yra gyvenviete. vaikėzas pasirodė esąs pakankamai protingas, kad nesiginčytų, nors dėl paskutiniojo reikalavimo abejojo. jautė, kad šis žmogus vairuojąs mašiną, kokią buvo matęs tik vaikystėj iki pasauliui nueinant velniop,  yra kitoks. žodžiuose nebuvo grasinimo,  nepaisant, kad skambėjo reikliai. jautėsi ir visiškas pasitikėjimas savimi, nors arogancija net nedvelkė.
 jie nuvažiavo nurodyta kryptim kaimelio link, bent jau taip įsivaizdavo jis. pasiekus tikslą pasimatė, jog klydo nedaug, visgi tai buvo ne kaimelis pilnas varganu nameliu, koki buvo matęs prieš kelerius metus Silezijoj. tai buvo keletas mūrinių namų, iš pažiūros apgriuvusių ir tik akylai akiai buvo įmanu pastebėt giliai languose besislepiančias dvi kulkosvaidžio baterijas. pasigirdo užtaisomos spynos garsas. jie išlipo iš automobilio ir patraukė stačiai į vieną iš namų. jis buvo pasiruošęs gintis, nes kaip jau nesyk įrodė patirtis tokiom aplinkybėm pasireiškia žmogaus prigimtis - baime
 tam ko nepažysti ypač jei tai susibūrus žmonių grupė, prisideda ir bandos jausmas.
 šįkart viso to nebuvo, atėjo neginkluota moteriškė vilkį vilnoniu surdutu ir nuvedė rūsin kur jaukiai  spragsėjo krosnelė, kontrastuodama su likusia aplinka. ant jos aliuminiam  katilėly virė kažkas saldaus.
- Saša turi pajautimą žmonėms, - tarė ji dusliai gaudydama orą. iškart matėsi ką padaro šaltis ir drėgmė asmos kamuojamam žmogui nuolatos sėdinčiam supelijusiuose rūsiuose ir pusrūsiuos, kuriuose net ir vasaros metu drabužiai niekuomet iki galo neišdžiūsta, o tvaikas įsigeria net iki kaulu.- jis geras vaikas, bet netinkamas eit sargybos, neturi tam charakterio.
 jis tyliai šildėsi prie krosneles familiariai šypsodamasis šeimininkams. nenorėjo įžeisti lepteldamas kažka ciniško, bet stačiai teisingo jų atžvilgiu.  jis buvo ten, o jie čia - savo mažam pasaulėlyje baidydamiesi minties apie tolimesne kelione ar geresnes būties paieškas.
 pasirodė dar keletas, dauguma senyvo amžiaus moterėlės, ar galbūt greičiau susenusios aplinkybių ne tiek laiko dėka. vilkėjo didžiuma namie megztus vilnonius apsiaustus kojas įmūturiavę autuose. tai buvo visa gyvenimą slėpęsi nuo už durų kunkuliuojančio pasaulio prisidengusio balta žiemos marška. teisti jis neteisė, juk amžinas bėgimas nebuvo geriau už slėpimąsi, skirtumas tik tas, maste jis, kad bėgdamas jis neignoravo būties realumo, o slepiantis kaip darė šios davatkos tiesiogiai neįtakojo nieko, tiesiog laukė artėjančio galo. Tiesa buvo dar viena žmonių grupe - pasirinkę išeiti laisva valia, tiesa jis ir pats nežinojo, ar tam buvo per silpnas ar per stiprus - nes apie tai niekad dorai ir nesusimąstė.
 tai kad į šią mažytę bendruomene buvo šiltai priimtas be didesnio kvestionizavimo, stebino tik iš pradžių.
 švietė skaisti žiemos saulė išlendanti vos kelioms valandoms dienoj ir tik tam, kad suteiktu paikos vilties laukti pavasario. na bent jau taip buvo anksčiau,  dabar gi tai reiškė nenumaldoma būtinybę ruoštis tolesniam žygiui šiaurėn, nes šylantis oras pranašavo ir Juos. taip samprotaudamas jis stebeilijo i dangų valandėlei atitrūkęs nuo malkų skaldymo. štai visa savaitė kaip jis gyvena kartu su šia bendruomene, daugiausia laiko skyrė vaikio "auklėjimui" po savaites intensyvios "terapijos" jau pusėtinai šaudė ir gebėjo bent pusėtinai prižiūrėti savo caro rūriko laikų karabiną. suprato jog gyventi čia supamam tunto močiučių jaunuoliui nebuvo blogai ir jos tikrai atstojo šeimą įvairiai jį lepino ir kitaip paikino, visgi būtent todėl trūko elementariu išgyvenimo įgūdžių. perkirtęs paskutinį šakalį pasuko namu link kur lauke šviežiai kepta duona ir obuoliu košė. namų - pagavo galvojant save ir nusišiepė. tepraėjo vos savaitė ir jau ėmė skystėt. visgi buvimas su žmonėmis, tikrais gyvais žmonėmis, darė savo. Tai kardinaliai skyrėsi, nuo to prie ko buvo pratęs. reik dinkt iš čia ir kuo įmanu greičiau. na bet pirma juk laukia obuolienė. visa šį laiką isškiriant pačią pirmąją diena jis neužtraukė nė dūmo, kita vertus kamavo nedapisitas, kurio paskutiniu laiku buvo pavykę išvengti.
 vakarėjo, jis pasisiūlė į savanorišką. budėjimą baterijoje įrengtoje vieno iš namų palėpėje. jis užkopė laiptais dulkėtan kambarėlin, atidarė langą ir patikrino kulkosvaidžio dėtuvę ir spyną, visa tai padare vien dėl akių, juk vos tik sutemus jo čia neliks ne kvapo. visa būtiniausia manta suruošta gulėjo užžerta pusnyje. automobilis nepaisant šalčio puikiai kūrėsi, tai sugebėjo patikrinti atspėjęs šiek tiek laiko nuo ir taip gan menkos jo apsiimtu darbų dalies vakarykštę dieną. viskas buvo paruošta,  todėl neskubėdamas pasidarė suktinukę iš tabako ir gvazdikėliu, jau gan senei to nebuvo daręs todėl aromatingas dūmas kirto per kojas ir jis brinktelėjo ant prie sienos numestos pagalvės. teliko išlaukt vidunakčio.
 laikas slinko lėtai tarytum migla ar tos minutes kai laukdavo merginos sutartam pasimatymo laikui sėdėdamas kažkur parke ant suoliuko. taip laikas reliatyvus ir tai ypač pasijunta laukimo akimirkom.
 užtekėjo jaunatis, dangus buvo neišpasakytai giedras ir tai reiškės jog laikas judėti - jis be didesnio triukšmo šlumštelėjo pusnin iš antro aukšto ir pasileido prie visureigio. jau buvo beužvedąs variklį kai iš pusnynų ėmėsi lyst "nykštukai" - jis net žioptelėjo išvydęs menulio apšviestą Kazio veidą. taip tai buvo Kazys, tas pats su kuriuo vaikystėj bėgdavo iš pamoku, ar susėdę pavėsinėj dėliodavo pokerį iš geltonu centu. dabar jis buvo vienas Jų. tai buvo net ne gauja, kurią paprastai sudarydavo nuo trijų iki penkių individų, šįkart matės daugiau nei dvidešimt, bent tiek jis spėjo suskaityti, atmetant tuos kurių siluetai šmėkščiojo tolumoje.
 jie ropštėsi pro langus ir duris, visiškai nesisaugodami būti išgirsti, kai kurie netgi turėjo su savimi šaunamuosius ginklus, kas iki šiol buvo neregėta. elgesys taip pat rodės neįtikimas - užuot puolę gauja - gerai koordinuota tačiau veikiau primenančia instinktyviai veikiančia vilku rują, šįkart veikė pagal kažinkokią planingą, puikiai sustyguotą taktiką, o vaikystės bičiulis vedė vieną iš kelių grupelių.
 iš kur jų čia tiek? ir dar žiemos metu. tiek nebuvo matęs net vidurio Europoj pavasarį, o čia    Rusijos glūdumoje ir dar žiemą? stačiai neįtikima.
 Jie laukan tempė pusnuoges klykiančias ir desperatiškai besispardančias bobeles. vienos jų šaukėsi dievo, visų šventųjų ir dar bala žino ko, kitos bandė pasipriešinti buitiniais rakandais, bet tučtuojau buvo sukištos i drobinius maišus ir sumestos krūvon. kitom aplinkybėm mėnesienoj, sniego pusnyse konvulsijų tampomi maišai galbūt butų atrodę komiškai, bet dabar įspūdis buvo groteskiškas.
 automobilį slėpė pusnys ir baltos paklodės uždengtos tam pačiam tikslui, taip jis pralaukė iki ryto atvirom akim snūduriuodamas ir laukdamas šio "cirko" kulminacijos. taip, tokio numerio nebuvo matęs nė tikrame cirke. dar iki išauštant šaltai žiemos saulei jų nebeliko. vienintelis nakties grumtynių pėdsakas buvo šimtais pėdu nusėta sniego paklodė ir šen ten besimatanti purpuro dėmelė.
 o aš, matomai, į šiaurę dumsiu - mastė jis sau. senei buvo laikas, kas žino gal dabar Jie veikia ir dienom?


illuminati

Gerą vakarą forumiečiai, ieškau įdomios psichologinės literatūros, gal ką parekomenduosit?
Jeigu siauriau, tai dominų apie melą, kūno kalbą, dedukciją ir pan.

elteide

Citata iš: illuminati  lapkričio 15, 2015, 18:14:27Gerą vakarą forumiečiai, ieškau įdomios psichologinės literatūros, gal ką parekomenduosit?
Jeigu siauriau, tai dominų apie melą, kūno kalbą, dedukciją ir pan.
jaučiu šita tiktų , pati įsigijau pradėsiu skaityt...
http://www.patogupirkti.lt/knyga/Protas-turi-sirdi-Neurolingvistinis-programavimas.html
p.s. gražiai rašai..kur dar?:)

illuminati

Citata iš: elteide  lapkričio 14, 2017, 23:50:21jaučiu šita tiktų , pati įsigijau pradėsiu skaityt...
http://www.patogupirkti.lt/knyga/Protas-turi-sirdi-Neurolingvistinis-programavimas.html
p.s. gražiai rašai..kur dar?:)
reiks pasižiūrėt, dabar kaip tik pradėjau domėtis NLP, viso ko esmė ir yra mūsų baimėse - o tos pačios baimės kyla iš nežinojimo kaip elgtis tam tikrose situacijose į kurias dar nesame pakliuvę, arba esame ir sulaukėm ne tokio atoveiksmio, kokio tikėjomės - a la nesėkmės and so on and so on :)

dėkui, šiek tiek bandžiau rašyt, bet tam reik laiko ir noro, o nei vieno nei kito nelabai yra :)

elteide

Aga.baimes tai stabdys ir priesas Nr uno...kaip tik perskaiciau rekomenduota saros knyga- Dievas keliauja inkognito.tai butent ji apie tai ka paminejai...

Aukštyn