- Norėdami dalyvauti diskusijose, prašome prisijungti ar užsiregistruoti.
1
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - Šiandien 09:35:27Specialiosios filognozijos priemonės
Filognozijos pradinės mokyklos planas apima bendrąją ir specialiąją filognoziją, kurių galutinius modelius pateiksiu aštuonioliktame tome. Šiuo metu turiu išvystytą bendrąją filognoziją, kurią sudaro mažosios ir didžiosios sievos teorijos, sujungiamos Uroboro operatoriumi į pagrindinę struktūrą, kurioje rodoma tikrovė iš žmogaus perspektyvos. Kita dalis yra specialioji filognozija, kuri sprendžia konkretų klausimą, o būtent antigravitacijos, kurio išspręsti pilnai neturėsiu galimybių, tačiau turiu parengti išsprendimui reikalingas sąlygas, kuriomis galės ateityje naudotis kiti žmonės. Taip bus parodyta filognozijos visuma tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, kurios užteks tam, kad būtų galima įvertinti, kiek ji yra naudinga priemonė tikrovės pažinimui.
Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie specialiąją filognoziją, paaiškindamas koks jos pagrindinis principas, naudojant struktūrinę formulę. Ta formulė yra: DS: R → RA. Joje matome, kad pagrindinis jos objektas yra didžioji sieva, kuri rodoma per teorinį ir praktinį aspektą, tai yra R ir RA. R yra informacinė sintezė, kurios tikslas - parodyti didžiąją sievą jos visumoje, naudojantis racionaliu mąstymu, nes fenomenologiškai visumos, arba gnostinio horizonto, aprėpti neįmanoma. Racionalaus mąstymo pagrindinė priemonė yra kontinuumo analizė, kuri gali būti idealybinė ir realybinė. Idealybinis kontinuumas ir ja pagrįsta matematika yra pradžia, o kai kontinuumas tampa realybiniu, pradedama artėti prie matematikos, kurią vadinu holoplastine, apimančia visą didžiąją sievą, kuri ir yra siekiama rišlio forma R (DS). Kitas didžiosios sievos teorijos aspektas yra RA, arba raigas, kuris turi tokiu efektyvumu manipuliuoti anapusine tikrove, kuri daug kartų didesnė už imanentinę jos dalį, kad gaunama daug naudingų funkcijų, kurios yra realios, tikrovę valdančios technologijos. Kai pasiekiamas tikras efektyvumas ir veiksmas sėkmingu būdu sujungiamas su forma, gaunamas techninio klausimo išsprendimas, kuris padidina civilizacijos mastą.
Rišlio visuma yra bendra didžiosios sievos teorija, o konkrečiai mano klausimas yra gravitacija ir jos įveikimas antigravitacijos priemonėmis. Tad šiam tikslui siekiu įvertinti Archimedo dėsnio tinkamumą, antigravitacinės technologijos sukūrimui. Raigas būtų antigravitaciniai plūdurai, kurie naudoja egzotiškas išretintos materijos formas, kurios turėtų būtų „vakuumas" gravitaciniame lauke, turintis vektorių aukštyn. Koks bazinis didžiosios sievos modelis jau rodžiau ankstesniame tekste. Tai yra substancijų:
a) kontinuumo grupė,
b) gravitacijos grupė,
c) dvasios grupė,
d) materijos grupė,
e) Xn grupės.
Archimedo jėga žinoma materijos grupės laukuose, kur kokioje nors nekietoje terpėje gravitacijos lauke substancija spaudžiama aplinkos kyla į viršų, jeigu jos tankis mažesnis už aplinkos tankį. Tai žinomas reiškinys skysčiuose ir dujose. Tačiau kosminiam transportui šios terpės netinka ir mano tikslas - surasti kitų substancijų, kurios veiktų panašiu principu. Tai būtų išvystyta materijos grupės teorija, ypač eterių ir esencijų kryptyje, kurios yra hipotetinės substancijos, grindžiančios elektromagnetizmo reiškinį. Esencijos yra smulkus kvantinis laukas, panašus į atominę substanciją, kuris grindžia elektromagnetinius makroskopinius reiškinius ir vektorius. Tai yra hipotezė ir jos įrodymų reikia ieškoti elektrinių ir magnetinių laukų kryptyje. Kita galimybė, žiūrėti Xn susbatncijų grupės galimybes, kurios yra hipotetinės ir tikima, kad jose taip pat galima sukelti Archimedo jėgai analogiškų reiškinių. Raigo teorijos pagrindinė idėja yra išretintos arba vakuuminės būsenos plūduras, kuris gravitaciniame lauke levituotų arba kiltų aukštyn, priklausomai nuo Archimedo jėgos stiprumo ir prie jo prikabinto krovinio. Technologijos tikslas būtų valdyti vektoriaus aukštyn stiprumą, kad būtų galima sukurti krovinį keliantį valdomą skrydį iki orbitos. Kiek keliamosios galios būtų galima sukurti priklauso nuo Archimedo jėgos parametrų ir norint sukurti bent kosminį lėktuvą, reikėtų iškelti dešimtis tonų. Tada specialioji filognozija pasieks savo galutinę vystymosi fazę, nuo idėjos iki praktinio pritaikymui. Minimalus tikslas - sukurti keliamąją galią bent antigravitaciniam žvalgybiniam dronui nuo dešimčių iki šimtų kilogramų svorio.
Ši užduotis yra gana sunkiai įgyvendinama. Jos sėkmė priklauso nuo didžiosios sievos modelio išvystymo ir priemonių suradimo kaip sąveikauti su tolimaisiais laukais, kad jų savybėmis būtų galima naudotis kosminiam transportui. R (DS) galima kurti tik teoriniu būdu, bet tuomet tai būtų tik forma, kuri negauna anapusinės struktūros veikiančios dalies, kurios pagrindu būtų galima sukurti veikiančią technologiją. Tam pirmiausiai reikia vystyti materijos grupės substancijų eksperimentinę bazę ir atrasti naujų substancijų, kuriose, tikėtina, bus Archimedo jėgos efektas, iš kurio tikimasi daug naudingų pritaikymu, kurie gerokai lenkia dabartine šia jėga pagrįstą techninę bazę. Tai reiškia, kad DS spektro išplėtimas - pagrindinis kelias: tikėjimas, kad jis turės tokių su gravitaciniu lauku sąveikavimo savybių, kad leis išspręsti specialiosios filognozijos klausimą. Todėl reikia stebėti avangardinių materijos sandaros tyrimų ir standartinio modelio vystymo eksperimentus, kaip LHC, kosminių teleskopų ir panašius į juos.
Specialiosios filognozijos klausimas pradinėje mokykloje yra tik bazinis, kurio tikslas naujomis metodikomis ir informacijos organizavimu sukurti proveržių galimybių, kurios duotų daugiau negu standartiniai mokslo metodai. Iš dalies šį darbą gali daryti ir mokslas, o filognozija turi su juo nemažai bendra, tačiau tikras filognozijos efektyvumo įrodymas yra naujas, optimizuotas informacijos organizavimo būdas, kuris sujungia žmogaus ir jį supančios tikrovės teorijas į vieną visumą ir bando surasti sąlygas, kuo daugiau žmogaus sąmonėje atverti išorinės realybės, esančios anapus sumatoriaus. Žmogaus teorijoje tai mažosios sievos galimybių analizė, kurioje įdomiausias klausimas yra holoplastinio kontinuumo teorija, kuri išvedama iš racionaliojo žmogaus prado. Filosofijoje populiarus fenomenologijos ir egzistencializmo metodas nelaikomas efektyviu, gebančiu aprėpti visumą, nes jo kryptis - antimetafizinė. Tad į diskursą bandau sugražinti proto problemą, kuri nagrinėjama ne tik fenomenologiniu, bet ir „gnostiniu" požiūriu, kaip priemonę atverti visuotinybę mažojoje sievoje. Tai kryptis, kuri buvo išvystyta mitologijoje, kur racionaliu būdu arba transcendentalinėse fantazijose buvo bandoma atverti didžiosios sievos visumą, anapus imanentinės jos dalies. Akivaizdu, kad fenomenologinėmis priemonėmis tai neįmanoma, tad reikia kažko daugiau už jas. Ir čia vienintelė galimybė lieka ieškoti kelių pažinti visumą racionaliajame žmogaus prade.
Kita vertus, I. Kantas teigė, kad didžioji sieva kaip visuma yra daiktas savaime, kuris tiesiogiai nepatiriamas. Ir jį apmąstyti galima tik transcendentaliniais noumenais, kurie pagrįsti vadinamuoju idealybiniu kontinuumu. Tačiau mano atsakymas į šį klausimą yra paprastas: nors sumatoriuje daiktas savaime neatsiveria, o ką žmogus protiniais apriorizmais mąsto yra transcendentalinės iliuzijos, tačiau savo pirmapradžiu kūnu žmogus veikia anapusiniame pasaulyje, daikto savaime sferoje, tad šį veikimą teisingai suorganizavus ir apginklavus techninėmis priemonėmis, galima tiesiogiai su juo sąveikauti ir pažinti jo savybes. Tai yra eksperimentinė kryptis, kurios tikslas surinkti kuo daugiau informacijos apie anapusinės būties veikiantįjį pradą, kad pasinaudojus ta informacija būtų galima kurti naudingas technologijas. Tai reiškia, kad Xn grupės substancijos, kurios yra daikto savaime srityje tiesiogiai jusliškai nepatiriamos, tačiau su jomis galima sąveikauti anapusinėmis priemonėmis, sukeliant jose reakcijas, kurias kaip nors užfiksavus paskui galima žinoti jų egzistavimą ir net teisingai veikiant, sužinoti kokios jų savybės. Todėl šia prasme, manau, kad I. Kantas savo sątvarologijoje kalbėdamas apie metafizikos kaip „mokslo" galimybes buvo neteisus, nes jis rėmėsi grynuoju patyrimu ir sumatoriaus logika, tačiau nieko nerašė apie veikimą anapusinėje realybėje, kurioje žmogus egzistuoja tikru savo kūnu, kurį mato sumatoriuje, bet veikia daikto savaime srityje.
Filognozijos pradinės mokyklos planas apima bendrąją ir specialiąją filognoziją, kurių galutinius modelius pateiksiu aštuonioliktame tome. Šiuo metu turiu išvystytą bendrąją filognoziją, kurią sudaro mažosios ir didžiosios sievos teorijos, sujungiamos Uroboro operatoriumi į pagrindinę struktūrą, kurioje rodoma tikrovė iš žmogaus perspektyvos. Kita dalis yra specialioji filognozija, kuri sprendžia konkretų klausimą, o būtent antigravitacijos, kurio išspręsti pilnai neturėsiu galimybių, tačiau turiu parengti išsprendimui reikalingas sąlygas, kuriomis galės ateityje naudotis kiti žmonės. Taip bus parodyta filognozijos visuma tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, kurios užteks tam, kad būtų galima įvertinti, kiek ji yra naudinga priemonė tikrovės pažinimui.
Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie specialiąją filognoziją, paaiškindamas koks jos pagrindinis principas, naudojant struktūrinę formulę. Ta formulė yra: DS: R → RA. Joje matome, kad pagrindinis jos objektas yra didžioji sieva, kuri rodoma per teorinį ir praktinį aspektą, tai yra R ir RA. R yra informacinė sintezė, kurios tikslas - parodyti didžiąją sievą jos visumoje, naudojantis racionaliu mąstymu, nes fenomenologiškai visumos, arba gnostinio horizonto, aprėpti neįmanoma. Racionalaus mąstymo pagrindinė priemonė yra kontinuumo analizė, kuri gali būti idealybinė ir realybinė. Idealybinis kontinuumas ir ja pagrįsta matematika yra pradžia, o kai kontinuumas tampa realybiniu, pradedama artėti prie matematikos, kurią vadinu holoplastine, apimančia visą didžiąją sievą, kuri ir yra siekiama rišlio forma R (DS). Kitas didžiosios sievos teorijos aspektas yra RA, arba raigas, kuris turi tokiu efektyvumu manipuliuoti anapusine tikrove, kuri daug kartų didesnė už imanentinę jos dalį, kad gaunama daug naudingų funkcijų, kurios yra realios, tikrovę valdančios technologijos. Kai pasiekiamas tikras efektyvumas ir veiksmas sėkmingu būdu sujungiamas su forma, gaunamas techninio klausimo išsprendimas, kuris padidina civilizacijos mastą.
Rišlio visuma yra bendra didžiosios sievos teorija, o konkrečiai mano klausimas yra gravitacija ir jos įveikimas antigravitacijos priemonėmis. Tad šiam tikslui siekiu įvertinti Archimedo dėsnio tinkamumą, antigravitacinės technologijos sukūrimui. Raigas būtų antigravitaciniai plūdurai, kurie naudoja egzotiškas išretintos materijos formas, kurios turėtų būtų „vakuumas" gravitaciniame lauke, turintis vektorių aukštyn. Koks bazinis didžiosios sievos modelis jau rodžiau ankstesniame tekste. Tai yra substancijų:
a) kontinuumo grupė,
b) gravitacijos grupė,
c) dvasios grupė,
d) materijos grupė,
e) Xn grupės.
Archimedo jėga žinoma materijos grupės laukuose, kur kokioje nors nekietoje terpėje gravitacijos lauke substancija spaudžiama aplinkos kyla į viršų, jeigu jos tankis mažesnis už aplinkos tankį. Tai žinomas reiškinys skysčiuose ir dujose. Tačiau kosminiam transportui šios terpės netinka ir mano tikslas - surasti kitų substancijų, kurios veiktų panašiu principu. Tai būtų išvystyta materijos grupės teorija, ypač eterių ir esencijų kryptyje, kurios yra hipotetinės substancijos, grindžiančios elektromagnetizmo reiškinį. Esencijos yra smulkus kvantinis laukas, panašus į atominę substanciją, kuris grindžia elektromagnetinius makroskopinius reiškinius ir vektorius. Tai yra hipotezė ir jos įrodymų reikia ieškoti elektrinių ir magnetinių laukų kryptyje. Kita galimybė, žiūrėti Xn susbatncijų grupės galimybes, kurios yra hipotetinės ir tikima, kad jose taip pat galima sukelti Archimedo jėgai analogiškų reiškinių. Raigo teorijos pagrindinė idėja yra išretintos arba vakuuminės būsenos plūduras, kuris gravitaciniame lauke levituotų arba kiltų aukštyn, priklausomai nuo Archimedo jėgos stiprumo ir prie jo prikabinto krovinio. Technologijos tikslas būtų valdyti vektoriaus aukštyn stiprumą, kad būtų galima sukurti krovinį keliantį valdomą skrydį iki orbitos. Kiek keliamosios galios būtų galima sukurti priklauso nuo Archimedo jėgos parametrų ir norint sukurti bent kosminį lėktuvą, reikėtų iškelti dešimtis tonų. Tada specialioji filognozija pasieks savo galutinę vystymosi fazę, nuo idėjos iki praktinio pritaikymui. Minimalus tikslas - sukurti keliamąją galią bent antigravitaciniam žvalgybiniam dronui nuo dešimčių iki šimtų kilogramų svorio.
Ši užduotis yra gana sunkiai įgyvendinama. Jos sėkmė priklauso nuo didžiosios sievos modelio išvystymo ir priemonių suradimo kaip sąveikauti su tolimaisiais laukais, kad jų savybėmis būtų galima naudotis kosminiam transportui. R (DS) galima kurti tik teoriniu būdu, bet tuomet tai būtų tik forma, kuri negauna anapusinės struktūros veikiančios dalies, kurios pagrindu būtų galima sukurti veikiančią technologiją. Tam pirmiausiai reikia vystyti materijos grupės substancijų eksperimentinę bazę ir atrasti naujų substancijų, kuriose, tikėtina, bus Archimedo jėgos efektas, iš kurio tikimasi daug naudingų pritaikymu, kurie gerokai lenkia dabartine šia jėga pagrįstą techninę bazę. Tai reiškia, kad DS spektro išplėtimas - pagrindinis kelias: tikėjimas, kad jis turės tokių su gravitaciniu lauku sąveikavimo savybių, kad leis išspręsti specialiosios filognozijos klausimą. Todėl reikia stebėti avangardinių materijos sandaros tyrimų ir standartinio modelio vystymo eksperimentus, kaip LHC, kosminių teleskopų ir panašius į juos.
Specialiosios filognozijos klausimas pradinėje mokykloje yra tik bazinis, kurio tikslas naujomis metodikomis ir informacijos organizavimu sukurti proveržių galimybių, kurios duotų daugiau negu standartiniai mokslo metodai. Iš dalies šį darbą gali daryti ir mokslas, o filognozija turi su juo nemažai bendra, tačiau tikras filognozijos efektyvumo įrodymas yra naujas, optimizuotas informacijos organizavimo būdas, kuris sujungia žmogaus ir jį supančios tikrovės teorijas į vieną visumą ir bando surasti sąlygas, kuo daugiau žmogaus sąmonėje atverti išorinės realybės, esančios anapus sumatoriaus. Žmogaus teorijoje tai mažosios sievos galimybių analizė, kurioje įdomiausias klausimas yra holoplastinio kontinuumo teorija, kuri išvedama iš racionaliojo žmogaus prado. Filosofijoje populiarus fenomenologijos ir egzistencializmo metodas nelaikomas efektyviu, gebančiu aprėpti visumą, nes jo kryptis - antimetafizinė. Tad į diskursą bandau sugražinti proto problemą, kuri nagrinėjama ne tik fenomenologiniu, bet ir „gnostiniu" požiūriu, kaip priemonę atverti visuotinybę mažojoje sievoje. Tai kryptis, kuri buvo išvystyta mitologijoje, kur racionaliu būdu arba transcendentalinėse fantazijose buvo bandoma atverti didžiosios sievos visumą, anapus imanentinės jos dalies. Akivaizdu, kad fenomenologinėmis priemonėmis tai neįmanoma, tad reikia kažko daugiau už jas. Ir čia vienintelė galimybė lieka ieškoti kelių pažinti visumą racionaliajame žmogaus prade.
Kita vertus, I. Kantas teigė, kad didžioji sieva kaip visuma yra daiktas savaime, kuris tiesiogiai nepatiriamas. Ir jį apmąstyti galima tik transcendentaliniais noumenais, kurie pagrįsti vadinamuoju idealybiniu kontinuumu. Tačiau mano atsakymas į šį klausimą yra paprastas: nors sumatoriuje daiktas savaime neatsiveria, o ką žmogus protiniais apriorizmais mąsto yra transcendentalinės iliuzijos, tačiau savo pirmapradžiu kūnu žmogus veikia anapusiniame pasaulyje, daikto savaime sferoje, tad šį veikimą teisingai suorganizavus ir apginklavus techninėmis priemonėmis, galima tiesiogiai su juo sąveikauti ir pažinti jo savybes. Tai yra eksperimentinė kryptis, kurios tikslas surinkti kuo daugiau informacijos apie anapusinės būties veikiantįjį pradą, kad pasinaudojus ta informacija būtų galima kurti naudingas technologijas. Tai reiškia, kad Xn grupės substancijos, kurios yra daikto savaime srityje tiesiogiai jusliškai nepatiriamos, tačiau su jomis galima sąveikauti anapusinėmis priemonėmis, sukeliant jose reakcijas, kurias kaip nors užfiksavus paskui galima žinoti jų egzistavimą ir net teisingai veikiant, sužinoti kokios jų savybės. Todėl šia prasme, manau, kad I. Kantas savo sątvarologijoje kalbėdamas apie metafizikos kaip „mokslo" galimybes buvo neteisus, nes jis rėmėsi grynuoju patyrimu ir sumatoriaus logika, tačiau nieko nerašė apie veikimą anapusinėje realybėje, kurioje žmogus egzistuoja tikru savo kūnu, kurį mato sumatoriuje, bet veikia daikto savaime srityje.
2
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - Vakar 09:25:16Gamta kaip didžiosios sievos imanentas
A. Šliogerio sątvarologijoje žinomas terminas būtis kaip imanentinė transcendencija filognozijoje bus vadinama didžiosios sievos imanentu, žyminčiu priekinėje sąmonėje atsiveriančią gamtą. Tai „įstatyta" Uroboro dalis, uodega, kuri rodo į vidų įvedamą anapusinę realybę, kurią A. Šliogeris vadino alfa tikrove. Tai, pasak jo, žmogaus viduje vienintelė tikra dalis, į kurią turi orientuotis teoras, o visa kita - „žmogiški, pernelyg žmogiški" gnostiniai kliedesiai, esantys tik omega tikrovė, laikoma antraeile. Iš dalies šiuo principu, „substanciniu individu" galima remtis tiriant visas civilizacijos formas, įskaitant ir racionalią, mokslinę. Tam tinka Uroboro modelis, kuris sudarytas iš priimančios galvos substancijos ir įvedamo uodegos morfizmo, kuris sukuriamas surinkus materialius signalus ir padarius jų sintezę, kuri paskui įstatoma į omega tikrovę viduje. Tai reiškia, kad pagal šį modelį alfa tikrovė visada yra santykyje su omega tikrove, imanentas visada apgaubiamas žmogiškų prasmių debesiu, kuris ir kuria jo santyki su didžiąja sieva, kuri viduje atsiveria kaip gamtinė realybė.
Pirmiausia pakalbėsiu apie mokslinį santyki tarp imanento ir omega tikrovės. Šioje temoje ankstesniame skyrelyje jau paaiškinau, kad didžioji sieva turi išorinį kontinuumą, kuris įtraukus imanentą - nuvelkamas ir jis įstatomas į vidinį, idealybinį kontinuumą, kurį matematizavus jis tampa gamtos tyrimo pagrindu, kur ji kaip imanentas ištirpdomas matematinių lygčių ir matematinės logikos terpėje. Klausimas ar imanentas tokiu principu teisingai interpretuojamas, ir ar vidinio kontinuumo prasmės kiek nors atitinka išorinio kontinuumo prasmes. Vidines prasmes kuria transcendentalinis subjektas, kuris yra idealybės autorius, nutrinantis imanente išorinio kontinuumo logiką ir jį sužmoginantis, nužeminantis iki žmogaus būties. Taip visa gamta tampa žmogiška, o kadangi loginis kontinuumas, kurio pagrindą sudaro erdvės ir laiko struktūros, pagal I. Kantą, tai jos tampa tuo atskaitos tašku, kurio atžvilgiu analizuojami visi materijos procesai. Kol kas negaliu pasakyti kiek vidinis transcendentalinis kontinuumas atitinka išorinį kontinuumą ir tai yra atviras klausimas, tačiau filognozijoje manau laikas šį klausimą patyrinėti iš esmės ir surasti tikrą vidinio ir išorinio, didžiosios sievos kontinuumo, santykį. Nors I. Kantas sakė, kad žmogui daiktas savaime nepasiekiamas, filognozijoje manau, kad sumuojant imanentą tai gali būti tiesa, tačiau pats pirmapradis žmogus veikia anapus imanento ir tiesiogiai sąveikauja su daiktu savaime, todėl jis tampa pasiekiamas per veiksmą.
Kitas būdas sąveikauti su imanentu yra remtis transcendentaline vaizduote, kuriančia įsivaizduojamybės lauką, kuriuo apgaubiamas didžiosios sievos imanentas ir jam suteikiamos archaiškos, archetipinės omega tikrovės prasmės. Filognozijoje mane domina gnostiniai mitai, ypač esantys Nag Hammadi bibliotekoje, nes juose matome tokį platų gnostinį horizontą, kad galima sakyti jis apima visą tikrovę, viską. O tai yra archaiškos didžiosios sievos aiškinimo priemonės, kurios įdomios ir filognozijos problemoje, mažojoje sievoje atskleisti didžiosios sievos paslaptį. Tam transcendentalinė vaizduotė irgi tinkama, kuri taip pat kaip ir matematinis kontinuumas sukuria tam skirtą terpę, kuria įprasmine imanentą ir gamta tampa transcendentinės realybės žinios nešėja į vidinę žmogaus olą. Nors, pavyzdžiui, A. Šliogeris priešinosi šiam principui ir jis siekė riboti omegą tikrovę, arba žmogiškumą, ir norėjo turėti sumatoriuje gryną imanentą, neužterštą žmogiškomis priemaišomis. Jį domino tik fizinis horizontas, kurio ribos yra didžiosios sievos imanento ribos, atsiveriančios žmogaus sąmonėje. Taip filognozijoje ir A. Šliogerio filosofijoje rungiasi fizinio ir gnostinio horizonto perspektyvos, kur pirmasis apsiriboja vietove šiapus, o antrasis siekia aprėpti viską, visą didžiąją sievą. Kadangi ta visuma ateina iš žmogaus, jis priklauso nuo transcendentalumo galimybių, kurio aprašiau du variantus matematinio kontinuumo ir transcendentalinės vaizduotės.
Filognozijoje siekiama pamatyti tikrąją gamtą, tad ją reikia įstatyti į realybinį kontinuumą, kuriame išvystoma tokia galinga matematika, kad ji sugeba padaryti imanentą atveriamą tikrose jo prasmėse, sutampančiose su išoriniu kontinuumu. Šiuo metu darau prielaidą, kad didžiojoje sievoje yra kontinuumo grupė substancijoje, kuriame veikia visos kitos grupės, kad ir kiek jų būtų, ir ta grupė sutvirtina ir stabilizuoja visą materiją, įstatant ją į erdvės ir laiko analogus, kurie yra bent jau panašios struktūros į idealybinio kontinuumo erdvę ir laiką. Kita vertus, kaip ši grupė atrodo tikrovėje iš vidaus perspektyvos pasakyti labai sunku ir tyrimui yra vienintelė, jau minėta galimybė, per poveikį daiktui savaime. Šis poveikis vienintelis žmogaus ryšys su anapusine realybe, jeigu ji sumatoriuje nepasirodo, tad per jį galima bandyti ieškant anomalijų tyrinėti ir kontinuumo grupę, kad būtų galima atskleisti kokios jos savybės ir ar jos logika atitinka vidinę, idealybinę logiką. Tik tada didžiosios sievos imanentą bus galima įstatyti į tokį matematinį kontinuumą, kuris jį rodys tikroje logikoje ir tikroje prasmėje viduje.
Manau, kad įdėjus daug darbo, ištobulinus technines galimybes veikti daikto savaimę realybę, galima surinkti tiek informacijos apie išorinę logiką, kad išryškėtų tikras santykis tarp realybinio ir idealybinio kontinuumo. Tada būtų galima išvystyti holoplastinę logiką, kuri būtų tapati didžiosios sievos struktūrai, ir idėjus į ją imanentą, būtų galima jį pamatyti taip, kaip jis veikia tikrame pasaulyje anapus žmogaus ir tada žmogui atsivertų tikra būties prasmė. Tai reiškia, kad kontinuumas tada būtų ne omega tikrovės produktas, bet alfa tikrovė, kurioje žmogus nustotų gyventi transcendentalinėje iliuzijoje, filtruojančioje tikrą didžiosios sievos vaizdą ir jam atsivertų kas ji yra iš tikro. Tačiau kol šio transcendentalinio proveržio neturime reikia žinoti visą žmogaus sandarą, kas yra priimantis morfizmą indas ir įstatoma uodega Urobore, ir kaip ta galva Uodegos vaizdą apgaubia savo žmogiškos vaizduotės produktu. Tokiu principu veikia visos civilizacinės informacijos, nuo išvystytų mitologijojų, iki nuogo žmogaus, kuris yra tik substancinis individas, kur uodega yra substancija, o individas - nesuskaidytas idealybinis kontinuumas, kuris vykdo imanento sintezę. A. Šliogerio manymu tokia gamta yra geriausia transcendnencijos atverties priemonė, kuri rodo gryną būtį neužterštą žmogiškomis priemaišomis, kuri buvo jo idealas. Aš manau, kad transcendentalinė dalis interpretuojanti imanentą taip pat svarbi, nes ji atveria gnostinio horizonto erdvę, kuri aprėpia visumą ir apgaubia fizinio imanento vietovės šiapus erdvę metafizine gylio dimensija. Taip sustiprėja kūrybinis žmogaus potencialas, būtyje atsiranda gelmė ir žmogaus gyvenimas tampa įdomesnis.
Filognozijoje šios dvi galimybės žymimos kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijos, kur juodasis drakonas orientuojasi į fizinį horizontą ir vietovę šiapus, o baltasis drakonas - į gnostinį horizontą ir didžiosios sievos visumą. Jau esu minėjęs, kad filognozijoje renkuosi baltojo drakono civilizacija, o juodasis drakonas žymimas kaip atskaitos taškas, ir kaip galimybė, nuo kurios prasideda civilizacijos istorinis nuotykis. Tačiau norint išvystyti tikrą baltąjį drakoną gnostinės sintezės principu, reikia transcendentalinę vaizduotę padaryti tokią tikslią, kad ji parodytų kaip atrodo tikra išorinės realybės forma, tam, kad būtų galima iš realybinio kontinuumo išvesti holoplastinę matematiką, kurioje būtų atspindima pilna tikrovė, kurios dalis alfa sąmonėje atsiveria kaip didžiosios sievos imanentas, mums atrodantis kaip anapusinė nuo žmogaus nepriklausanti gamta, kurios dalis turi būti ir žmogus.
A. Šliogerio sątvarologijoje žinomas terminas būtis kaip imanentinė transcendencija filognozijoje bus vadinama didžiosios sievos imanentu, žyminčiu priekinėje sąmonėje atsiveriančią gamtą. Tai „įstatyta" Uroboro dalis, uodega, kuri rodo į vidų įvedamą anapusinę realybę, kurią A. Šliogeris vadino alfa tikrove. Tai, pasak jo, žmogaus viduje vienintelė tikra dalis, į kurią turi orientuotis teoras, o visa kita - „žmogiški, pernelyg žmogiški" gnostiniai kliedesiai, esantys tik omega tikrovė, laikoma antraeile. Iš dalies šiuo principu, „substanciniu individu" galima remtis tiriant visas civilizacijos formas, įskaitant ir racionalią, mokslinę. Tam tinka Uroboro modelis, kuris sudarytas iš priimančios galvos substancijos ir įvedamo uodegos morfizmo, kuris sukuriamas surinkus materialius signalus ir padarius jų sintezę, kuri paskui įstatoma į omega tikrovę viduje. Tai reiškia, kad pagal šį modelį alfa tikrovė visada yra santykyje su omega tikrove, imanentas visada apgaubiamas žmogiškų prasmių debesiu, kuris ir kuria jo santyki su didžiąja sieva, kuri viduje atsiveria kaip gamtinė realybė.
Pirmiausia pakalbėsiu apie mokslinį santyki tarp imanento ir omega tikrovės. Šioje temoje ankstesniame skyrelyje jau paaiškinau, kad didžioji sieva turi išorinį kontinuumą, kuris įtraukus imanentą - nuvelkamas ir jis įstatomas į vidinį, idealybinį kontinuumą, kurį matematizavus jis tampa gamtos tyrimo pagrindu, kur ji kaip imanentas ištirpdomas matematinių lygčių ir matematinės logikos terpėje. Klausimas ar imanentas tokiu principu teisingai interpretuojamas, ir ar vidinio kontinuumo prasmės kiek nors atitinka išorinio kontinuumo prasmes. Vidines prasmes kuria transcendentalinis subjektas, kuris yra idealybės autorius, nutrinantis imanente išorinio kontinuumo logiką ir jį sužmoginantis, nužeminantis iki žmogaus būties. Taip visa gamta tampa žmogiška, o kadangi loginis kontinuumas, kurio pagrindą sudaro erdvės ir laiko struktūros, pagal I. Kantą, tai jos tampa tuo atskaitos tašku, kurio atžvilgiu analizuojami visi materijos procesai. Kol kas negaliu pasakyti kiek vidinis transcendentalinis kontinuumas atitinka išorinį kontinuumą ir tai yra atviras klausimas, tačiau filognozijoje manau laikas šį klausimą patyrinėti iš esmės ir surasti tikrą vidinio ir išorinio, didžiosios sievos kontinuumo, santykį. Nors I. Kantas sakė, kad žmogui daiktas savaime nepasiekiamas, filognozijoje manau, kad sumuojant imanentą tai gali būti tiesa, tačiau pats pirmapradis žmogus veikia anapus imanento ir tiesiogiai sąveikauja su daiktu savaime, todėl jis tampa pasiekiamas per veiksmą.
Kitas būdas sąveikauti su imanentu yra remtis transcendentaline vaizduote, kuriančia įsivaizduojamybės lauką, kuriuo apgaubiamas didžiosios sievos imanentas ir jam suteikiamos archaiškos, archetipinės omega tikrovės prasmės. Filognozijoje mane domina gnostiniai mitai, ypač esantys Nag Hammadi bibliotekoje, nes juose matome tokį platų gnostinį horizontą, kad galima sakyti jis apima visą tikrovę, viską. O tai yra archaiškos didžiosios sievos aiškinimo priemonės, kurios įdomios ir filognozijos problemoje, mažojoje sievoje atskleisti didžiosios sievos paslaptį. Tam transcendentalinė vaizduotė irgi tinkama, kuri taip pat kaip ir matematinis kontinuumas sukuria tam skirtą terpę, kuria įprasmine imanentą ir gamta tampa transcendentinės realybės žinios nešėja į vidinę žmogaus olą. Nors, pavyzdžiui, A. Šliogeris priešinosi šiam principui ir jis siekė riboti omegą tikrovę, arba žmogiškumą, ir norėjo turėti sumatoriuje gryną imanentą, neužterštą žmogiškomis priemaišomis. Jį domino tik fizinis horizontas, kurio ribos yra didžiosios sievos imanento ribos, atsiveriančios žmogaus sąmonėje. Taip filognozijoje ir A. Šliogerio filosofijoje rungiasi fizinio ir gnostinio horizonto perspektyvos, kur pirmasis apsiriboja vietove šiapus, o antrasis siekia aprėpti viską, visą didžiąją sievą. Kadangi ta visuma ateina iš žmogaus, jis priklauso nuo transcendentalumo galimybių, kurio aprašiau du variantus matematinio kontinuumo ir transcendentalinės vaizduotės.
Filognozijoje siekiama pamatyti tikrąją gamtą, tad ją reikia įstatyti į realybinį kontinuumą, kuriame išvystoma tokia galinga matematika, kad ji sugeba padaryti imanentą atveriamą tikrose jo prasmėse, sutampančiose su išoriniu kontinuumu. Šiuo metu darau prielaidą, kad didžiojoje sievoje yra kontinuumo grupė substancijoje, kuriame veikia visos kitos grupės, kad ir kiek jų būtų, ir ta grupė sutvirtina ir stabilizuoja visą materiją, įstatant ją į erdvės ir laiko analogus, kurie yra bent jau panašios struktūros į idealybinio kontinuumo erdvę ir laiką. Kita vertus, kaip ši grupė atrodo tikrovėje iš vidaus perspektyvos pasakyti labai sunku ir tyrimui yra vienintelė, jau minėta galimybė, per poveikį daiktui savaime. Šis poveikis vienintelis žmogaus ryšys su anapusine realybe, jeigu ji sumatoriuje nepasirodo, tad per jį galima bandyti ieškant anomalijų tyrinėti ir kontinuumo grupę, kad būtų galima atskleisti kokios jos savybės ir ar jos logika atitinka vidinę, idealybinę logiką. Tik tada didžiosios sievos imanentą bus galima įstatyti į tokį matematinį kontinuumą, kuris jį rodys tikroje logikoje ir tikroje prasmėje viduje.
Manau, kad įdėjus daug darbo, ištobulinus technines galimybes veikti daikto savaimę realybę, galima surinkti tiek informacijos apie išorinę logiką, kad išryškėtų tikras santykis tarp realybinio ir idealybinio kontinuumo. Tada būtų galima išvystyti holoplastinę logiką, kuri būtų tapati didžiosios sievos struktūrai, ir idėjus į ją imanentą, būtų galima jį pamatyti taip, kaip jis veikia tikrame pasaulyje anapus žmogaus ir tada žmogui atsivertų tikra būties prasmė. Tai reiškia, kad kontinuumas tada būtų ne omega tikrovės produktas, bet alfa tikrovė, kurioje žmogus nustotų gyventi transcendentalinėje iliuzijoje, filtruojančioje tikrą didžiosios sievos vaizdą ir jam atsivertų kas ji yra iš tikro. Tačiau kol šio transcendentalinio proveržio neturime reikia žinoti visą žmogaus sandarą, kas yra priimantis morfizmą indas ir įstatoma uodega Urobore, ir kaip ta galva Uodegos vaizdą apgaubia savo žmogiškos vaizduotės produktu. Tokiu principu veikia visos civilizacinės informacijos, nuo išvystytų mitologijojų, iki nuogo žmogaus, kuris yra tik substancinis individas, kur uodega yra substancija, o individas - nesuskaidytas idealybinis kontinuumas, kuris vykdo imanento sintezę. A. Šliogerio manymu tokia gamta yra geriausia transcendnencijos atverties priemonė, kuri rodo gryną būtį neužterštą žmogiškomis priemaišomis, kuri buvo jo idealas. Aš manau, kad transcendentalinė dalis interpretuojanti imanentą taip pat svarbi, nes ji atveria gnostinio horizonto erdvę, kuri aprėpia visumą ir apgaubia fizinio imanento vietovės šiapus erdvę metafizine gylio dimensija. Taip sustiprėja kūrybinis žmogaus potencialas, būtyje atsiranda gelmė ir žmogaus gyvenimas tampa įdomesnis.
Filognozijoje šios dvi galimybės žymimos kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijos, kur juodasis drakonas orientuojasi į fizinį horizontą ir vietovę šiapus, o baltasis drakonas - į gnostinį horizontą ir didžiosios sievos visumą. Jau esu minėjęs, kad filognozijoje renkuosi baltojo drakono civilizacija, o juodasis drakonas žymimas kaip atskaitos taškas, ir kaip galimybė, nuo kurios prasideda civilizacijos istorinis nuotykis. Tačiau norint išvystyti tikrą baltąjį drakoną gnostinės sintezės principu, reikia transcendentalinę vaizduotę padaryti tokią tikslią, kad ji parodytų kaip atrodo tikra išorinės realybės forma, tam, kad būtų galima iš realybinio kontinuumo išvesti holoplastinę matematiką, kurioje būtų atspindima pilna tikrovė, kurios dalis alfa sąmonėje atsiveria kaip didžiosios sievos imanentas, mums atrodantis kaip anapusinė nuo žmogaus nepriklausanti gamta, kurios dalis turi būti ir žmogus.
3
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 15, 2026, 16:31:09Holoplastinis kontinuumas
Vystant filognoziją kaip pažinimo teoriją, kuri turi sugebėti aprašyti tikrovę valdančius dėsnius, reikalingas ir naujas techninis arsenalas, kuris galėtų duoti daugiau galimybių negu tradicinės matematikos priemonės. Kodėl jos nėra pakankamos iš dalies jau buvo atskleista, bet šiame skyrelyje noriu apie tai pakalbėti daugiau ir pakloti pamatą didžiosios sievos aprašymui, kuri yra tikras pažinimo objektas, iš kurio išvedami visi sumatoriuje turimi ir neturimi reiškiniai.
Prisiminus tiesos modelį, kuriame išskiriama pirmapradė ir sumatoriaus tikrovė, galima sakyti, kad žiūrint iš jo vidaus, mintis esti nutolusi nuo tiesos būsenos ir negali pasikliauti ta hologramine aplinka, kuri pateikia tik antrinę šios pirmapradės realybės reprezentaciją. Todėl, kuriant tikrą, holoplastinę matematiką, į šią problemą reikia atsižvelgti. Yra matematinis kontinuumas, kurį valdo sumtoriaus transcendentalinis subjektas ir realus kontinuumas, kuris valdo didžiąją sievą. Kiek žmogus yra sumatoriaus viduje, jam galioja matematinio kontinuumo aksiomos, tačiau kiek jis veikia išoriniu būdu didžiojoje sievoje, tiek jis esti jos kontinuume. Šioje vietoje galima kelti klausimą, kiek matematinis kontinuumas sutampa su holoplastiniu kontinuumu? Jeigu visiškai nesutampa (MK ≠ RK), tarp jų nėra jokio ryšio ir matematika galioja tik idealioje realybėje; jeigu iš dalies sutampa (MK ∩ RK), tai tarp matematinio ir holoplastinio kontinuumo yra tam tikra nedidelio masto sankirta; o jeigu pilnai sutampa (MK = RK), tarp matematikos ir realybės yra pilnas atitikimas ir pastarąją galima tyrinėti vien matematinėmis priemonėmis, idealiame kontinuume. Kuris iš šių variantų yra tiesa - sunku pasakyti, bet mano manymu, arčiausiai tiesos - antras variantas, kuriame tikima, kad idealybė ir realybė sutampa tik iš dalies, arba yra nedidelė sankirta.
Tai reiškia, kad vidinis kontinuumas su išoriniu kontinuumu koreliuoja tik iš dalies ir tarp jų negalima dėti pilno lygybės ženklo. Tačiau kol tyrėjo sąmonė yra sumatoriaus logikoje signalai įvedami į matematinio kontinuumo logiką ir jai atrodo, kad visi reiškiniai, iš išorės įvedami į vidų, veikia pagal jo aksiomas. Kiek galima tokiu principu pasitikėti spręsti sunku, nes transcendentalinis subjektas gali išorinė realybę atspindėti tiesiogiai, nieko nekeisdamas ir rodydamas reiškinius tokioje logikoje, kokioje jie iš tikro vyksta, o gali ir juos permodeliuoti pagal sumatoriaus logiką, kur reiškiniai ne atspindimi, bet transformuojami pagal vidinio kontinuumo aksiomas. Tad žiūrint iš vidaus visi reiškiniai veikia pagal matematinę logiką ir ji atrodo nepajudinama, bet tik todėl, kad išorinio kontinuumo logika nesumuojama ir šios vidinės logikos nėra su kuo palyginti, nes per transcendentalinį filtrą nepraleidžiama jokia anomalija. Todėl, kaip jau sakiau, jeigu holoplastinis kontinuumas yra visiškai kitoks negu sumatoriaus, signalų morfizmams patekus į vidų, jis visas pertvarkomas pagal vidinio, matematinio kontinuumo aksiomas, kurios atrodo galiojančios absoliučiu galiojimu. Todėl yra tokios galimybės: a) VK ≠ IK; ir b) VK = IK. Variante a) suabsoliutinamas transcendentalinis vidinis kontinuumas, o išorinis kontinuumas laikomas nežinomu X, kuris transcendentalinio subjekto sumuojamuose reiškiniuose nepraleidžiamas. Kai vidinis kontinuumas pilnai sutampa su išoriniu, tai ką rodo sumatoriaus logika pilnai atitinka išorinio pasaulio aksiomų sistemą.
Tarus, kad matematinis kontinuumas ir realybės kontinuumas nesutampa, pažinimo tikslas yra padaryti, kad tarp jų būtų pilna lygybė, o tai reiškia, kad jie turi sulyginami būti dirbtinai, mėgdžiojant anapusinės realybės formą, o ne vien tiriant transcendentalinių aksiomų dėsnius. Šis darbas šiuo metu efektyviausiai atliekamas fizikoje. Tačiau imant ne praktinius fizikos tyrimus, bet teorines jos prielaidas, reikia pirmiausiai suprasti kas yra didžioji sieva, pateikiant jos bazinį modelį. Šiuolaikiniame moksle didžiosios sievos modelis yra minimalus, nes jį sudaro substancijos, priklausančios kontinuumo grupei ir materijos grupei. Kitos grupės, net jeigu ir numanomos, yra tik hipotezės, kurios priklauso teorinei fizikai, kuri dar neįrodyta. Šioje vietoje pagrindas yra A. Einsteino bendroji ir specialioji realiatyvumo teorija, kuri matematinėmis priemonėmis tyrinėja kontinuumo ir materijos grupės didžiojoje sievoje sąveiką ir dėsningumus. Kontinuumo grupė yra laukai ir kvantai, kurie kuria visatoje, vadinamoje didžiąja sieva, bazinę struktūrą, veikiančią kaip atskaitos taškas visiems kitiems laukams ir kvantams. Iš šios grupės išvedama erdvė ir laikas, kurie iki A. Einsteino buvo laikomo absoliučiais, o po jo realiatyvumo atradimo, buvo padaryti turinčiais struktūrą ir galinčią turėti deformacijas. Tos deformacijos atsiranda tada, kai kontinuumo grupė didžiojoje sievoje sąveikauja su materijos grupe, kuri išardo jos homogeniškumą, todėl skaičiavimuose atsiranda paklaidos. Tos deformacijos yra judėjimas ir erdvės kreivumas, tapatinamas su gravitacija, atsirandančia dėl masės sankaupų. Be to, galima spėti, kad kontinuumo grupė nehomogeniška ir netapatybinė savaime, be jokių sąveikų, o dėl vidinių struktūrų ir logikos. Tad ji nebūtinai tapati vidiniam sumatoriaus kontinuumui, kuriuo remiasi idealioji matematika.
Šioje minimalioje mokslo sistemoje manoma, kad tikrovės pradžia yra visatinė saulė, vadinama singuliarumu, kuriam sprogus supernovos principu atsirado dabartinė visata. Pirmiausia plečiasi didžiosios sievos kontinuumo grupė, tada plečiasi materijos grupė, kuri sudaro regimo ir neregimo kosmoso struktūrą - visatinę erdvę, užpildytą galaktikų materija. Kontinuumo grupių substancijos yra visoje visatoje, kurios valdo materijos grupės kvantų logiką, greitį ir pan. Tačiau materija susikonscentravusi į žvaigždes, o visa erdvė yra „tuštuma", kurioje nėra atomų, bet ja keliauja elektromagnetinės bangos ir ji sudaryta iš substancijų susiejančių visą visatą per homogeniškus kontinuumo grupės laukus, kuriais irgi gali sklisti signalas, kaip „gravitacinių" bangų atvejų, kurios jau yra išmatuotos. Tai bangos, kurios juda per kontinuumą, arba Mendelejevo vakuumą. Tai, kad ši erdvė nėra iš tikro absoliučiai tuščia įrodo dar ir tai, kad elektromagnetinė radiacija gali keisti savo trajektoriją, naudojant didelių objektų gravitacinio lęšio efektą, o tai įrodo, kad kontinuumo grupės substancijos, formuojančios erdvę, gali turėti deformacijas ir sudėtingesnę struktūrą.
Filognozijos modelis šiek tiek labiau išplėstas už standartinį mokslinį modelį, nes sau leidžiu daugiau spekuliatyvumo ir hipotetinio mąstymo. Filognozijoje naudoju tokią logiką: DS = RK = FM, kur Feynmano medis turi tokias substancijų grupes:
a) kontinuumo grupė,
b) dvasios grupė,
c) gravitacijos grupė,
d) materijos grupė,
e) Xn grupės.
Matome, kad be kontinuumo ir materijos grupės buvo pridėtos dvasios ir gravitacijos grupės, atitinkančios gyvūninės psichikos reiškinius, kurie kitokie negu įprastinė materija; o gravitacijos grupę įvedu dėl to, kad nemanau, kad mane dominantis dangaus kūnų graviatacijos reiškinys susijęs ne tiesiogiai su kontinuumo grupe, bet turi tarpininką, kuris atsakingas už gravitaciją. Mokslo požiūriu toks principas gali atrodyti perteklinis, ir norėtųsi viską redukuoti į dvi grupes, tačiau manau, kad aiškinimo galimybių ribojimas yra neproduktyvus, o jeigu kitos didžiosios sievos substancijų grupės - neįrodytos, reikia plėsti įrodomąją bazę, o ne riboti hipotezes. Kiek tokių nežinomų grupių didžiojoje sievoje yra - sunku pasakyti, todėl potencialiai visas jas vadinu Xn grupėmis, kurių gali būti tiek daug, kad ši minimali, arba bazinė, modeliavimo sistema, galima manyti, yra tik pirmas žingsnis į tikrą didžiosios sievos teoriją. Pagrindas yra kontinuumo grupė, kuri yra svarbiausia, ir kuri sukuria visatinio, holoplastinio kontinuumo aksiomų sistemą; ir manau, kad matematikams pirmas uždavinys yra nustatyti ar šis išorinis kontinuumas sutampa su sumatoriaus idealybiniu kontinuumu ar ne; ir jeigu sutampa - kokiu laipsniu?
Vystant filognoziją kaip pažinimo teoriją, kuri turi sugebėti aprašyti tikrovę valdančius dėsnius, reikalingas ir naujas techninis arsenalas, kuris galėtų duoti daugiau galimybių negu tradicinės matematikos priemonės. Kodėl jos nėra pakankamos iš dalies jau buvo atskleista, bet šiame skyrelyje noriu apie tai pakalbėti daugiau ir pakloti pamatą didžiosios sievos aprašymui, kuri yra tikras pažinimo objektas, iš kurio išvedami visi sumatoriuje turimi ir neturimi reiškiniai.
Prisiminus tiesos modelį, kuriame išskiriama pirmapradė ir sumatoriaus tikrovė, galima sakyti, kad žiūrint iš jo vidaus, mintis esti nutolusi nuo tiesos būsenos ir negali pasikliauti ta hologramine aplinka, kuri pateikia tik antrinę šios pirmapradės realybės reprezentaciją. Todėl, kuriant tikrą, holoplastinę matematiką, į šią problemą reikia atsižvelgti. Yra matematinis kontinuumas, kurį valdo sumtoriaus transcendentalinis subjektas ir realus kontinuumas, kuris valdo didžiąją sievą. Kiek žmogus yra sumatoriaus viduje, jam galioja matematinio kontinuumo aksiomos, tačiau kiek jis veikia išoriniu būdu didžiojoje sievoje, tiek jis esti jos kontinuume. Šioje vietoje galima kelti klausimą, kiek matematinis kontinuumas sutampa su holoplastiniu kontinuumu? Jeigu visiškai nesutampa (MK ≠ RK), tarp jų nėra jokio ryšio ir matematika galioja tik idealioje realybėje; jeigu iš dalies sutampa (MK ∩ RK), tai tarp matematinio ir holoplastinio kontinuumo yra tam tikra nedidelio masto sankirta; o jeigu pilnai sutampa (MK = RK), tarp matematikos ir realybės yra pilnas atitikimas ir pastarąją galima tyrinėti vien matematinėmis priemonėmis, idealiame kontinuume. Kuris iš šių variantų yra tiesa - sunku pasakyti, bet mano manymu, arčiausiai tiesos - antras variantas, kuriame tikima, kad idealybė ir realybė sutampa tik iš dalies, arba yra nedidelė sankirta.
Tai reiškia, kad vidinis kontinuumas su išoriniu kontinuumu koreliuoja tik iš dalies ir tarp jų negalima dėti pilno lygybės ženklo. Tačiau kol tyrėjo sąmonė yra sumatoriaus logikoje signalai įvedami į matematinio kontinuumo logiką ir jai atrodo, kad visi reiškiniai, iš išorės įvedami į vidų, veikia pagal jo aksiomas. Kiek galima tokiu principu pasitikėti spręsti sunku, nes transcendentalinis subjektas gali išorinė realybę atspindėti tiesiogiai, nieko nekeisdamas ir rodydamas reiškinius tokioje logikoje, kokioje jie iš tikro vyksta, o gali ir juos permodeliuoti pagal sumatoriaus logiką, kur reiškiniai ne atspindimi, bet transformuojami pagal vidinio kontinuumo aksiomas. Tad žiūrint iš vidaus visi reiškiniai veikia pagal matematinę logiką ir ji atrodo nepajudinama, bet tik todėl, kad išorinio kontinuumo logika nesumuojama ir šios vidinės logikos nėra su kuo palyginti, nes per transcendentalinį filtrą nepraleidžiama jokia anomalija. Todėl, kaip jau sakiau, jeigu holoplastinis kontinuumas yra visiškai kitoks negu sumatoriaus, signalų morfizmams patekus į vidų, jis visas pertvarkomas pagal vidinio, matematinio kontinuumo aksiomas, kurios atrodo galiojančios absoliučiu galiojimu. Todėl yra tokios galimybės: a) VK ≠ IK; ir b) VK = IK. Variante a) suabsoliutinamas transcendentalinis vidinis kontinuumas, o išorinis kontinuumas laikomas nežinomu X, kuris transcendentalinio subjekto sumuojamuose reiškiniuose nepraleidžiamas. Kai vidinis kontinuumas pilnai sutampa su išoriniu, tai ką rodo sumatoriaus logika pilnai atitinka išorinio pasaulio aksiomų sistemą.
Tarus, kad matematinis kontinuumas ir realybės kontinuumas nesutampa, pažinimo tikslas yra padaryti, kad tarp jų būtų pilna lygybė, o tai reiškia, kad jie turi sulyginami būti dirbtinai, mėgdžiojant anapusinės realybės formą, o ne vien tiriant transcendentalinių aksiomų dėsnius. Šis darbas šiuo metu efektyviausiai atliekamas fizikoje. Tačiau imant ne praktinius fizikos tyrimus, bet teorines jos prielaidas, reikia pirmiausiai suprasti kas yra didžioji sieva, pateikiant jos bazinį modelį. Šiuolaikiniame moksle didžiosios sievos modelis yra minimalus, nes jį sudaro substancijos, priklausančios kontinuumo grupei ir materijos grupei. Kitos grupės, net jeigu ir numanomos, yra tik hipotezės, kurios priklauso teorinei fizikai, kuri dar neįrodyta. Šioje vietoje pagrindas yra A. Einsteino bendroji ir specialioji realiatyvumo teorija, kuri matematinėmis priemonėmis tyrinėja kontinuumo ir materijos grupės didžiojoje sievoje sąveiką ir dėsningumus. Kontinuumo grupė yra laukai ir kvantai, kurie kuria visatoje, vadinamoje didžiąja sieva, bazinę struktūrą, veikiančią kaip atskaitos taškas visiems kitiems laukams ir kvantams. Iš šios grupės išvedama erdvė ir laikas, kurie iki A. Einsteino buvo laikomo absoliučiais, o po jo realiatyvumo atradimo, buvo padaryti turinčiais struktūrą ir galinčią turėti deformacijas. Tos deformacijos atsiranda tada, kai kontinuumo grupė didžiojoje sievoje sąveikauja su materijos grupe, kuri išardo jos homogeniškumą, todėl skaičiavimuose atsiranda paklaidos. Tos deformacijos yra judėjimas ir erdvės kreivumas, tapatinamas su gravitacija, atsirandančia dėl masės sankaupų. Be to, galima spėti, kad kontinuumo grupė nehomogeniška ir netapatybinė savaime, be jokių sąveikų, o dėl vidinių struktūrų ir logikos. Tad ji nebūtinai tapati vidiniam sumatoriaus kontinuumui, kuriuo remiasi idealioji matematika.
Šioje minimalioje mokslo sistemoje manoma, kad tikrovės pradžia yra visatinė saulė, vadinama singuliarumu, kuriam sprogus supernovos principu atsirado dabartinė visata. Pirmiausia plečiasi didžiosios sievos kontinuumo grupė, tada plečiasi materijos grupė, kuri sudaro regimo ir neregimo kosmoso struktūrą - visatinę erdvę, užpildytą galaktikų materija. Kontinuumo grupių substancijos yra visoje visatoje, kurios valdo materijos grupės kvantų logiką, greitį ir pan. Tačiau materija susikonscentravusi į žvaigždes, o visa erdvė yra „tuštuma", kurioje nėra atomų, bet ja keliauja elektromagnetinės bangos ir ji sudaryta iš substancijų susiejančių visą visatą per homogeniškus kontinuumo grupės laukus, kuriais irgi gali sklisti signalas, kaip „gravitacinių" bangų atvejų, kurios jau yra išmatuotos. Tai bangos, kurios juda per kontinuumą, arba Mendelejevo vakuumą. Tai, kad ši erdvė nėra iš tikro absoliučiai tuščia įrodo dar ir tai, kad elektromagnetinė radiacija gali keisti savo trajektoriją, naudojant didelių objektų gravitacinio lęšio efektą, o tai įrodo, kad kontinuumo grupės substancijos, formuojančios erdvę, gali turėti deformacijas ir sudėtingesnę struktūrą.
Filognozijos modelis šiek tiek labiau išplėstas už standartinį mokslinį modelį, nes sau leidžiu daugiau spekuliatyvumo ir hipotetinio mąstymo. Filognozijoje naudoju tokią logiką: DS = RK = FM, kur Feynmano medis turi tokias substancijų grupes:
a) kontinuumo grupė,
b) dvasios grupė,
c) gravitacijos grupė,
d) materijos grupė,
e) Xn grupės.
Matome, kad be kontinuumo ir materijos grupės buvo pridėtos dvasios ir gravitacijos grupės, atitinkančios gyvūninės psichikos reiškinius, kurie kitokie negu įprastinė materija; o gravitacijos grupę įvedu dėl to, kad nemanau, kad mane dominantis dangaus kūnų graviatacijos reiškinys susijęs ne tiesiogiai su kontinuumo grupe, bet turi tarpininką, kuris atsakingas už gravitaciją. Mokslo požiūriu toks principas gali atrodyti perteklinis, ir norėtųsi viską redukuoti į dvi grupes, tačiau manau, kad aiškinimo galimybių ribojimas yra neproduktyvus, o jeigu kitos didžiosios sievos substancijų grupės - neįrodytos, reikia plėsti įrodomąją bazę, o ne riboti hipotezes. Kiek tokių nežinomų grupių didžiojoje sievoje yra - sunku pasakyti, todėl potencialiai visas jas vadinu Xn grupėmis, kurių gali būti tiek daug, kad ši minimali, arba bazinė, modeliavimo sistema, galima manyti, yra tik pirmas žingsnis į tikrą didžiosios sievos teoriją. Pagrindas yra kontinuumo grupė, kuri yra svarbiausia, ir kuri sukuria visatinio, holoplastinio kontinuumo aksiomų sistemą; ir manau, kad matematikams pirmas uždavinys yra nustatyti ar šis išorinis kontinuumas sutampa su sumatoriaus idealybiniu kontinuumu ar ne; ir jeigu sutampa - kokiu laipsniu?
4
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 15, 2026, 08:58:19Psichotroniniai raigai
Šiame skyrelyje panagrinėsiu kaip sumatoriaus oloje atsiranda šmėkliniai sumatai, patiriamai psichotronikos taikinių, kurie paprastai tapatinami su psichikos sutrikimais ir reiškia beveik garantuotą diagnozę. Nesakau, kad nebūna sutrikimų, tačiau žinau, kad dažnai jie supainiojami su psichotronikos sukeliamais poveikiais, nes šios priemonės slaptos ir jas draudžiama viešinti. Tad patogiausia išsisukimo iš problemos priemonė yra vaizduoti, kad tai sutrikimas, kuris turi būti gydomas vaistais. Tačiau kai žinai visą žmogaus ir tikrovės žemėlapį, žinai, kaip šios priemonės sąmonės viduje sukelia poveikius, kurių priežasties nesimato, nes jos yra anapus olos, todėl neįrodomos. Kita vertus, vaizduojama, kad šiuo metu jos neegzistuoja ir šios idėjos - iš fantazijų srities. Bet tiesa yra ta, kad iš fantazijų srities nebent dvasinio lygio psichotronika, nes ji susijusi su Baltojo drakono civilizacija, o paprastos neuroninės priemonės, kurios valdo materialų, neuroninį transcendentalumą, jau turimos slaptose valstybės programose.
Pirmiausiai pateiksiu žmogaus schemą, kurioje matosi kaip jis sudarytas iš išorinės žiūrėjimo perspektyvos, nuo holoplastinės pirminės tikrovės iki trijų vidinių olą sudarančių ovių. Psichotronika - tai priemonės, kurias savo sistemoje vadinu psichotroniniais raigais, kurie turi tris pagrindines formas: RA (X) - tai pirmapradėje realybėje esantis objektas, kuris veikia tikru išoriniu veikimu išorinius žmogaus apvalkalus; RA (D) - tai matoma raigo dalis, kuri atsiveria akių kuriamame plote pirmame ovyje; ir RA (G) - tai prote esantis žinojimas, kuris stebint objektus iš išorės įeina į vidinę, protinę žmogaus dalį, trečiame ovyje. Norint suprasti kas yra raigas ir kaip jis veikia žmogų, kad jis tampa nesumuojamas, reikia žinoti, kad sąmonė - tai vidinė ola, kuri generuojama transcendentalinio subjekto, kuris kuria substancijos ir signalų sintezę, kurie dalinami į tris pagrindinius ovius. Pirmas ovis yra pasaulis, kuriame sumuojami akių ir ausų signalai ir paverčiami į vidinį tikrovės burbulą, kuris atrodo kaip išorinis pasaulis, bet iš tikro yra vidinės olos dalis. Tai rodo regimojo fosfeno reiškinys, atsirandantis tada, kai tiesiogiai žiūri į šviesos šaltinį, ir po to nukreipi dėmesį ir matau jo sukeltą dėmę „tikrovės" vaizde; taip pat - diplopijos reiškinys, kuris kyla tada, kai pirštu judinant obuolį, atsiskiria vienas vaizdas, ir jis juda, o kitas vaizdas - stabilus. Tai atsitinka dėl to, kad kiekviena akis kuria atskirą vaizdą ir tik sąmonėje jie suliejami į vieną. Tad jeigu tikrovė viena, o vaizdai - du, matoma ne pati tikrovė, o tik jos atvaizdas. Antras ovis atsiranda iš kūno signalų sintezės, kurie surenkami kūno receptorių, rodančių jo būsenas ir padėtį. Šis ovis vis dar sąveikauja su aplinka ir jo būsenos rodo koks aplinkos terpės ir vidinės terpės santykis: temperatūra, jėga, taktiliniai pojūčiai; tada vidaus organų skausmas ir malonumas, motorika ir pan. Ir paskutinis ovis yra trečias, kuriame yra psichiniai sumatai, kuriantys jau ne aplinkos ar savo fizinės dalies sintezę, tačiau žmogaus psichikos sintezę, kurios signalai ateina iš organų, kurių paskirtis - generuoti žmogaus subjektyvius sumatus. Šis trečias ovis yra sumatoriaus centras, iš kurio jame žiūrima į nutolusias, periferines dalis ir kuris tapatinamas su subjektu.
Tačiau tikras subjektas yra transcendentalinė išorė, kuri paveiksle žymima TS ir turi du sluoksnius: materialų ir dvasinį. Šis subjektas yra išorinė substancijos ir signalų sintezės dalis, kur signalai pasiskirstę kaip žemėlapis, kur kiekvienas jo plotas turi atitinkamus vidinius sumatus, tad žinant šį žemėlapį ir kaip jis koreliuoja su vidiniais sumatoriaus plotais, galima žmogaus sumatoriui daryti norimą poveikį, kuris paskui keliauja į pirmą, antrą arba trečią ovį kaip šmėkliniai sumatai. Kadangi ši transcendentalinė išorė tiesiogiai susijusi su vidine sąmonės dalimi, bet kuriame ovyje, tiksliniu būdu implantavus psichotronines priemones, galima tam tikrą vidinės erdvės dalį padaryti sutrikusiu plotu. Kai sakoma, kad tokios priemonės neegzistuoja, galima būti tikram, kad sakoma netiesa, tačiau gerai išvystytos tik materialaus transcendentalinio subjekto technologija, o dvasinio transcendentalinio subjekto technologijos, kurios sugebėtų tiesiogiai veikti dvasines auras yra virš žemės civilizacijos technologijų lygio ir manau, kad tokios priemonės susijusios su Baltojo drakono civilizacija. Kur poveikis gali būti tiek neigiamas, tiek teigiamas, kaip su psichotronika perduodamos žinios, sukuriami gabumai ir pan. Aš esu patyręs abu poveikius, kur iš pradžių buvau tik žudomas, o paskui atsivėrė daugiau protinių sugebėjimų, kurie leido pradėti filognozijos projektą, kurio tikslas - sukurti naują žmogaus modelį ir padaryti psichotronikos atskleidimą.
Dabar pakalbėkime apie raigus, kurie sąmonėje veikia trimis formomis: kaip metafizinio poveikio dalis; kaip regimas prietaisas; ir prote, kaip žinoma technologija. Jeigu raigas neturi regimos pirmame ovyje dalies, tai jis yra tik hipostratinė pirminės tikrovės technologija, kuri suvokiama kaip metafizinė. Tokias technologijas moka kurti tik transcendentinė ekosistema ir jeigu jomis daromas poveikis transcendentaliniam subjektui, jis ateina iš kito lygio civilizacijos. Kiti atvejai - paprastesni, nes pats prietaisas turi išorines matomas dalis, su kuriomis valdomi implantai, dedami į materialų transcendentalinį subjektą. Tai kompiuteriai antenos, moduliai ir pan. Juos neįrodomais padaro iškeldami už žmogaus pasaulio horizonto ir jam nerodydami, tad tiesiogiai, savo aplinkoje jis tų priemonių nemato. Ir trečias raigo principas yra RA (G) kaip žinios, žinojimas prote, kuriame yra arba informacija, gauta iš šaltinių arba tikra patirtis, kurioje atsispindi tikras psichotroninis priemonių arsenalas, su kuriuo kada nors yra tekę turėti reikalų. Mano žinios yra tik teorinės, nes tokių priemonių niekada nesu matęs, tačiau žinau pagal tai, kaip jos veikia, nes esu patyręs beveik visus su psichotroniniais prietaisais galimus sukelti poveikius vidiniuose oviuose. O visa kita - teoriniai svarstymai ir paaiškinimų ieškojimai.
Kaip jau sakiau, transcendentalinis subjektas turi materialią dalį, kaip neuronų žemėlapiai smegenų žievėje, ir nematerialią, kaip dvasinės auros, filognozijoje vadinamos juodąja liepsna. Manau, kad mano smegenyse yra tiek vieno, tiek antro tipo psichotronika, žymima PSY1 ir PSY2, ir gali būti, kad būtent dėl to buvo daromas mano smegenų užgrobimas, naudojant neuroninius psichikos integratorius - kad galėtų tirti ir naudoti aukštesnio lygio psichotronikos funkcijas, pasisavinant jų galimybes. Bent jau toks yra mano spėjimas, kuriam įrodymų galima gauti ir iš viduje vykstančių pokalbių temų. Tačiau šios PSY1 technologijos tokios pažangios, kad jos neužimamos ir nenulaužiamos, tad operacija neturi prasmės. Kadangi su prietaisas nesu vykdęs jokių operacijų, neturimas kompromatas ir beveik jokios informacijos apie prietaisų tikslus ir paskirtį. Vienintelė veikla kuria užsiimu yra filosofinė kūryba, kurios tikslas - pakelti Lietuvoje filosofijos lygį, padaryti proveržių jos tolimesniam vystymui. Ar tai ir buvo prietaisų pagrindinis tikslas, ar tai tik šalutinis užsiėmimas, kai neįvyko pagrindinis planas, nežinau, tačiau bet kokiu atveju galimybių pritaikymas bus vertingas ateičiai, jeigu pavyks įvykdyti bent vieną išsikeltą užduotį. Jau rašiau, kad ilgą laiką save laikiau psichotronikos taikiniu, tačiau vėliau gyvenime šis statusas pavirto produktyvia kūryba, kuri rodo tai, kad mano kova nebuvo bevaisė ir tapau pergalę pasiekusiu nugalėtoju.
Šiame skyrelyje panagrinėsiu kaip sumatoriaus oloje atsiranda šmėkliniai sumatai, patiriamai psichotronikos taikinių, kurie paprastai tapatinami su psichikos sutrikimais ir reiškia beveik garantuotą diagnozę. Nesakau, kad nebūna sutrikimų, tačiau žinau, kad dažnai jie supainiojami su psichotronikos sukeliamais poveikiais, nes šios priemonės slaptos ir jas draudžiama viešinti. Tad patogiausia išsisukimo iš problemos priemonė yra vaizduoti, kad tai sutrikimas, kuris turi būti gydomas vaistais. Tačiau kai žinai visą žmogaus ir tikrovės žemėlapį, žinai, kaip šios priemonės sąmonės viduje sukelia poveikius, kurių priežasties nesimato, nes jos yra anapus olos, todėl neįrodomos. Kita vertus, vaizduojama, kad šiuo metu jos neegzistuoja ir šios idėjos - iš fantazijų srities. Bet tiesa yra ta, kad iš fantazijų srities nebent dvasinio lygio psichotronika, nes ji susijusi su Baltojo drakono civilizacija, o paprastos neuroninės priemonės, kurios valdo materialų, neuroninį transcendentalumą, jau turimos slaptose valstybės programose.
Pirmiausiai pateiksiu žmogaus schemą, kurioje matosi kaip jis sudarytas iš išorinės žiūrėjimo perspektyvos, nuo holoplastinės pirminės tikrovės iki trijų vidinių olą sudarančių ovių. Psichotronika - tai priemonės, kurias savo sistemoje vadinu psichotroniniais raigais, kurie turi tris pagrindines formas: RA (X) - tai pirmapradėje realybėje esantis objektas, kuris veikia tikru išoriniu veikimu išorinius žmogaus apvalkalus; RA (D) - tai matoma raigo dalis, kuri atsiveria akių kuriamame plote pirmame ovyje; ir RA (G) - tai prote esantis žinojimas, kuris stebint objektus iš išorės įeina į vidinę, protinę žmogaus dalį, trečiame ovyje. Norint suprasti kas yra raigas ir kaip jis veikia žmogų, kad jis tampa nesumuojamas, reikia žinoti, kad sąmonė - tai vidinė ola, kuri generuojama transcendentalinio subjekto, kuris kuria substancijos ir signalų sintezę, kurie dalinami į tris pagrindinius ovius. Pirmas ovis yra pasaulis, kuriame sumuojami akių ir ausų signalai ir paverčiami į vidinį tikrovės burbulą, kuris atrodo kaip išorinis pasaulis, bet iš tikro yra vidinės olos dalis. Tai rodo regimojo fosfeno reiškinys, atsirandantis tada, kai tiesiogiai žiūri į šviesos šaltinį, ir po to nukreipi dėmesį ir matau jo sukeltą dėmę „tikrovės" vaizde; taip pat - diplopijos reiškinys, kuris kyla tada, kai pirštu judinant obuolį, atsiskiria vienas vaizdas, ir jis juda, o kitas vaizdas - stabilus. Tai atsitinka dėl to, kad kiekviena akis kuria atskirą vaizdą ir tik sąmonėje jie suliejami į vieną. Tad jeigu tikrovė viena, o vaizdai - du, matoma ne pati tikrovė, o tik jos atvaizdas. Antras ovis atsiranda iš kūno signalų sintezės, kurie surenkami kūno receptorių, rodančių jo būsenas ir padėtį. Šis ovis vis dar sąveikauja su aplinka ir jo būsenos rodo koks aplinkos terpės ir vidinės terpės santykis: temperatūra, jėga, taktiliniai pojūčiai; tada vidaus organų skausmas ir malonumas, motorika ir pan. Ir paskutinis ovis yra trečias, kuriame yra psichiniai sumatai, kuriantys jau ne aplinkos ar savo fizinės dalies sintezę, tačiau žmogaus psichikos sintezę, kurios signalai ateina iš organų, kurių paskirtis - generuoti žmogaus subjektyvius sumatus. Šis trečias ovis yra sumatoriaus centras, iš kurio jame žiūrima į nutolusias, periferines dalis ir kuris tapatinamas su subjektu.
Tačiau tikras subjektas yra transcendentalinė išorė, kuri paveiksle žymima TS ir turi du sluoksnius: materialų ir dvasinį. Šis subjektas yra išorinė substancijos ir signalų sintezės dalis, kur signalai pasiskirstę kaip žemėlapis, kur kiekvienas jo plotas turi atitinkamus vidinius sumatus, tad žinant šį žemėlapį ir kaip jis koreliuoja su vidiniais sumatoriaus plotais, galima žmogaus sumatoriui daryti norimą poveikį, kuris paskui keliauja į pirmą, antrą arba trečią ovį kaip šmėkliniai sumatai. Kadangi ši transcendentalinė išorė tiesiogiai susijusi su vidine sąmonės dalimi, bet kuriame ovyje, tiksliniu būdu implantavus psichotronines priemones, galima tam tikrą vidinės erdvės dalį padaryti sutrikusiu plotu. Kai sakoma, kad tokios priemonės neegzistuoja, galima būti tikram, kad sakoma netiesa, tačiau gerai išvystytos tik materialaus transcendentalinio subjekto technologija, o dvasinio transcendentalinio subjekto technologijos, kurios sugebėtų tiesiogiai veikti dvasines auras yra virš žemės civilizacijos technologijų lygio ir manau, kad tokios priemonės susijusios su Baltojo drakono civilizacija. Kur poveikis gali būti tiek neigiamas, tiek teigiamas, kaip su psichotronika perduodamos žinios, sukuriami gabumai ir pan. Aš esu patyręs abu poveikius, kur iš pradžių buvau tik žudomas, o paskui atsivėrė daugiau protinių sugebėjimų, kurie leido pradėti filognozijos projektą, kurio tikslas - sukurti naują žmogaus modelį ir padaryti psichotronikos atskleidimą.
Dabar pakalbėkime apie raigus, kurie sąmonėje veikia trimis formomis: kaip metafizinio poveikio dalis; kaip regimas prietaisas; ir prote, kaip žinoma technologija. Jeigu raigas neturi regimos pirmame ovyje dalies, tai jis yra tik hipostratinė pirminės tikrovės technologija, kuri suvokiama kaip metafizinė. Tokias technologijas moka kurti tik transcendentinė ekosistema ir jeigu jomis daromas poveikis transcendentaliniam subjektui, jis ateina iš kito lygio civilizacijos. Kiti atvejai - paprastesni, nes pats prietaisas turi išorines matomas dalis, su kuriomis valdomi implantai, dedami į materialų transcendentalinį subjektą. Tai kompiuteriai antenos, moduliai ir pan. Juos neįrodomais padaro iškeldami už žmogaus pasaulio horizonto ir jam nerodydami, tad tiesiogiai, savo aplinkoje jis tų priemonių nemato. Ir trečias raigo principas yra RA (G) kaip žinios, žinojimas prote, kuriame yra arba informacija, gauta iš šaltinių arba tikra patirtis, kurioje atsispindi tikras psichotroninis priemonių arsenalas, su kuriuo kada nors yra tekę turėti reikalų. Mano žinios yra tik teorinės, nes tokių priemonių niekada nesu matęs, tačiau žinau pagal tai, kaip jos veikia, nes esu patyręs beveik visus su psichotroniniais prietaisais galimus sukelti poveikius vidiniuose oviuose. O visa kita - teoriniai svarstymai ir paaiškinimų ieškojimai.
Kaip jau sakiau, transcendentalinis subjektas turi materialią dalį, kaip neuronų žemėlapiai smegenų žievėje, ir nematerialią, kaip dvasinės auros, filognozijoje vadinamos juodąja liepsna. Manau, kad mano smegenyse yra tiek vieno, tiek antro tipo psichotronika, žymima PSY1 ir PSY2, ir gali būti, kad būtent dėl to buvo daromas mano smegenų užgrobimas, naudojant neuroninius psichikos integratorius - kad galėtų tirti ir naudoti aukštesnio lygio psichotronikos funkcijas, pasisavinant jų galimybes. Bent jau toks yra mano spėjimas, kuriam įrodymų galima gauti ir iš viduje vykstančių pokalbių temų. Tačiau šios PSY1 technologijos tokios pažangios, kad jos neužimamos ir nenulaužiamos, tad operacija neturi prasmės. Kadangi su prietaisas nesu vykdęs jokių operacijų, neturimas kompromatas ir beveik jokios informacijos apie prietaisų tikslus ir paskirtį. Vienintelė veikla kuria užsiimu yra filosofinė kūryba, kurios tikslas - pakelti Lietuvoje filosofijos lygį, padaryti proveržių jos tolimesniam vystymui. Ar tai ir buvo prietaisų pagrindinis tikslas, ar tai tik šalutinis užsiėmimas, kai neįvyko pagrindinis planas, nežinau, tačiau bet kokiu atveju galimybių pritaikymas bus vertingas ateičiai, jeigu pavyks įvykdyti bent vieną išsikeltą užduotį. Jau rašiau, kad ilgą laiką save laikiau psichotronikos taikiniu, tačiau vėliau gyvenime šis statusas pavirto produktyvia kūryba, kuri rodo tai, kad mano kova nebuvo bevaisė ir tapau pergalę pasiekusiu nugalėtoju.
5
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 14, 2026, 09:34:38Planetinės civilizacijos liberalėjimas
Nors didžioji dalis filognozijos „Pradinės mokyklos" programos jau įvykdyta, gali būti neaišku, kas ji yra naudojant paprastą, trumpą paaiškinimą, atspindintį jos esmę: ko ji siekia, koks jos tikslas, kokia paskirtis. Paprastas apibrėžimas, apimantis visus pagrindinius filognozijos dėmenis būtų toks: filognozijoje siekiama didžiosios sievos atverties mažojoje sievoje. Tam pirmiausiai reikia paaiškinti kas yra mažoji sieva, tai yra žmogus ir I. Kanto stiliumi išsiaiškinti, kokios yra didžiosios sievos atverties galimybės sąlygos jame. Todėl iš dalies filognozija yra antropologinė, nes joje domimasi žmogaus pažinimo gebėjimais; nors tai ne tikslas, bet tik priemonė. Tikslas yra didžiosios sievos pilnas inkorporavimas į žmogaus olą, pasiekiant Baltojo drakono būseną, pilną transcendencijos suvokimą. Taip pat žiūrima visa šio tikslo priešistorė, klasifikuojant istorinius transcendencijos atverties būdus, aiškinant koks jų žinojimo lygis.
Filognozijoje išskiriu tokius metafizinės tikrovės atverties būdus mažojoje sievoje:
Tai pagrindiniai santykio tarp mažosios ir didžiosios sievos tipai, kurie vadinami rišliu ir turi gausias kultūrines formas, kuriomis tie santykiai būdavo išreiškiami. Sužymėję juos kaip Rn, gauname formulę:
U (MS - DS) → R5
Šioje formulėje pavaizduota mažosios ir didžiosios sievos jungtis su Uroboro operatoriumi, kurioje vykdoma informacinė sintezė, kurios produktas yra civilizacinis rišlys R5. Pats Uroboras yra standartinis, būdingas homo sapiens rūšiai, kurį filognozijoje vadinu Juodojo drakono, arba kitaip sakant, jame natūraliai atsiveria 1 / 1000 didžiosios sievos. Po to, kiek tikrovės atsiveria rišlio sintezėje, priklauso nuo atitikimo tikrovei, tai yra nuo 0 iki 1000 informacinių vienetų. Imant išvardintus santykius tarp mažosios ir didžiosios sievos, tai gali būti nuo 0 kaip būrime, atnašavime ir garbinime, toliau 5, 10 ar 100 išminties ir pažinimo lygyje. Pagrindinis tikslas yra holoplastinis žinojiimas, kurio galima siekti natūraliu arba informaciniu būdu. Be abejo, kuo Uroboras „gilesnis", tuo informacinė sintezė vykdoma lengviau, tačiau naudojant specialias technines priemones, Uroborą galima padaryti holoplastiniu ir negilinant satvaro.
Kalbant apie civilizacijos tipą, ji turi individualią formą, kuri yra asmeninis vieno žmogaus sątvaras ir kolektyvinę. Kaip būtis civilizacija visada individuali, nes tik individuali yra sumatoriaus substancija. Kolektyvinė civilizacijos forma būna informacija, sujungta komunikaciniais tinklais, todėl joje labai svarbios kalbinės priemonės. Tai reiškia, kad patiriama tik individuali civilizacijos forma, o kolektyvinė - komunikuojama. Dėl šios priežasties olas galima skirstyti į individualias ir kolektyvines, kur individualūs sumatoriai į kolektyvą sujungiami per Rn ir komunikacinį tinklą. Tačiau kai kolektyvinė ola būna suformuota, ji individualias olas pajungia sau, naudojant kultūrinį spaudimą ir sąvokas „savas" - „svetimas". Tokiu būdu, kaip individuali ola turi savo individualų psichovektorių, kuris didžiosios sievos atvertį įrėmina gyvūninių instinktų rėmu, taip kolektyvinė ola turi savo psichokultūrinį vektorių, su kuriuos skirsto žmones į savus ir svetimus, ir savus priima, o svetimus atstumia. Dėl šios priežasties olas galima suskirstyti į atviras ir uždaras, kur atviros laikosi liberalaus požiūrio formų atžvilgiu, o uždaros - konservatyvaus. Liberali ola, laikosi nuomonės, kad kiekvienas individas turi teisę pats, laisvai formuoti savo gnostinę sąmonę ir valdžia nesiekia kolektyviniu būdu primetinėti mąstymui vienos privalomos tiesos, bet toleruoja abejonę, nepritarimą ir ieškojimą; o konservatyvi, autoritarinė ola tokią laisvę atmeta, tiki kad bendruomenės turi būti griežtai kolektyvinamos ir kad bet koks individualios sąmonės išsivadavimas iš kolektyvinės pasaulėžiūros prilygsta nusikaltimui, už kurį griežtai baudžiama.
Tokių istorijų, kai kitaip mąstantys buvo griežtai baudžiami pilna istorija ir net Vakarų civilizacijos pagrindinė religinė doktrina susiformavo tokiu principu: kur Jėzus iš Nazareto buvo individualus sątvaras, atmetęs Izraelio gyventojų pagrindinę religinę tikėjimo formą, kuri buvo pagrįsta Senuoju Testamentu ir sukūręs savo doktriną, minios buvo nubaustas kaip „apsišaukęs karalius" ir mirė ant kryžiaus. Vėliau jo suburta pasekėjų grupė iš šios istorijos sukūrė tikėjimo doktriną, kad Jėzus iš Nazareto buvo Dievo sūnus, kuris trečią dieną po mirties prisikėlė, pasirodė savo pasekėjams ir pakilo į Dangų. Šis tikėjimas iš pradžių veikė kaip sekta, tačiau laikui bėgant išpopuliarėjo, kol buvo įvalstybintas ir pavirto į milijardus pasekėjų turinčią Bažnyčią. Tačiau tai buvo ilgas ir sunkus kelias, kuris prasidėjo nuo istorijos, kurioje pagrindas buvo konfliktas tarp individualios ir kolektyvinės olos, kuris baigėsi mirtimi ir po to visa išaukštinimo ir pavirtimo į asmens kultą istorija.
Akivaizdu, kad kolektyvas, kuris už originalias idėjas ir mintis baudžia mirtimi yra autoritarinis, nepripažįstantis civilizacinio apsisprendimo laisvės ir priešiškas bet kokiai kitokiai, išsiskiriančiai kultūrinei formai. Senesniais laikais tai tautose buvo įprastas dalykas, kur jos buvo pagrįstos vienos kalbos diktatūra ir homogeniškos kultūros terpe, į kurią patekdavo kiekvienas naujas žmogus ir būdavo suformuojamas griežtu auklėjimu, diegiant paklusnumą ir kolektyvinį mąstymo būdą. Tačiau civilizacijai vystantis ir laisvėjant socialiniams santykiams, atsirado tolerantiška aplinka, kol buvo pasiektas šiuolaikinis demokratijos ir asmeninės laisvės lygis, kuriame galima turėti savo asmeninį gyvenimą nedalyvaujant jokiuose kolektyviniuose susivienijimuose, pagal savo pasaulėžiūrą ir sąžinę. Tačiau net dabartiniais laikais, šis principas nėra visuotinis, ir yra valstybių bei civilizacijų, kurios propaguoja seną principą ir iki šiol nepriima Vakarų civilizacijos vertybių. Kita vertus, šis perėjimas prie liberalaus principo yra neišvengiamas, nes tautos iš homogeniško A režimo vis daugiau modernėjant pereina prie Z režimo, kuris pagrįstas valstybine ekonomikos sistema, kurioje žmonės gyvena darbo ir vartojimo principu, kuriame eižėja tautiniai sociokultūriniai bendravimo modeliai, vietoj kalbos ir kultūros tarpininkavimo vaidmenį perima pinigai, kurių judėjimą valdo poreikių bei norų mechanizmai. Tam, kad ekonomika klestėtų vartojimo ir kapitalo judėjimo režimai liberalizuojami, taip suardant autoritarinių santykių formas, išlaisvinant individus iš kolektyvų ir padarant juos savarankiškais kūrėjais, kurie organizuojasi ne kultūriniu, bet kapitalo pagrindu. O kur šio principo nėra, tai tik rodo, kad kraštas neišsivystęs, gyvena skurde ir varge.
Belieka aptarti, kur yra filognozijos vieta šioje sistemoje. Akivaizdu, kad filognozija remiasi antiautoritariniu principu, kur kolektyvinė ola maksimaliai susilpninama, minimalizuojama ir liberalizuojama. Jos tikslas suformuoti laisvą individą, kuris turi sugebėjimą pats kurti tikrovės pažinimo modelius ir vienintelis apribojimas yra sugebėjimų lygis, nes filognozijoje reikalaujama būti išskirtinių gebėjimų žmogumi. Laisvė reikalinga tam, kad nebūtų slopinamas kūrybinis potencialias ir būtų atveriamos durys naujoms idėjoms, kurios civilizaciją vystytų šuolišku vystymu, kad ji per maksimaliai greitą laiką priartėtų prie ribos, taip be galo išplečiant žmonijos veiklos mastą kosmose. Autoritarizmas ir mąstymo laisvės nebuvimas, taip pat vienos formos diktatūra tam tik trukdo, todėl filognozijoje toks konservatyvus požiūris nepripažįstamas. Visuomenė iš A lygio formų, kurios daugiausiai yra socialiniai / genealoginiai klanai tautoje, turi pereiti į išsivysčiusį Z formų lygį, kuris yra šiuolaikinės valstybės sistema, dalinama į dešimt pagrindinių zonų, kuriose visi santykiai pagrįsti pinigais ir paslaugomis, o žmogus išvaduotas iš kolektyvinių priespaudos mechanizmų. Taip liberalizuojasi kultūra, auklėjimas tampa šiuolaikinis, orientuotas į laisvos asmenybės ugdymą, prievartiniai santykiai uždraudžiami, politikoje vyrauja nuomonių pliuralizmas ir demokratija.
Tokie Vakarų standartai, manau, pakankamai palankūs filognozijos vystymui, kurioje siekiama sukurti metodą, kuo daugiau atverti didžiosios sievos tam, kad būtų išplėtota planetinė civilizacija ir ji taptų kosmine.
Nors didžioji dalis filognozijos „Pradinės mokyklos" programos jau įvykdyta, gali būti neaišku, kas ji yra naudojant paprastą, trumpą paaiškinimą, atspindintį jos esmę: ko ji siekia, koks jos tikslas, kokia paskirtis. Paprastas apibrėžimas, apimantis visus pagrindinius filognozijos dėmenis būtų toks: filognozijoje siekiama didžiosios sievos atverties mažojoje sievoje. Tam pirmiausiai reikia paaiškinti kas yra mažoji sieva, tai yra žmogus ir I. Kanto stiliumi išsiaiškinti, kokios yra didžiosios sievos atverties galimybės sąlygos jame. Todėl iš dalies filognozija yra antropologinė, nes joje domimasi žmogaus pažinimo gebėjimais; nors tai ne tikslas, bet tik priemonė. Tikslas yra didžiosios sievos pilnas inkorporavimas į žmogaus olą, pasiekiant Baltojo drakono būseną, pilną transcendencijos suvokimą. Taip pat žiūrima visa šio tikslo priešistorė, klasifikuojant istorinius transcendencijos atverties būdus, aiškinant koks jų žinojimo lygis.
Filognozijoje išskiriu tokius metafizinės tikrovės atverties būdus mažojoje sievoje:
- būrimas,
- atnašavimas,
- garbinimas,
- išmintis,
- pažinimas.
Tai pagrindiniai santykio tarp mažosios ir didžiosios sievos tipai, kurie vadinami rišliu ir turi gausias kultūrines formas, kuriomis tie santykiai būdavo išreiškiami. Sužymėję juos kaip Rn, gauname formulę:
U (MS - DS) → R5
Šioje formulėje pavaizduota mažosios ir didžiosios sievos jungtis su Uroboro operatoriumi, kurioje vykdoma informacinė sintezė, kurios produktas yra civilizacinis rišlys R5. Pats Uroboras yra standartinis, būdingas homo sapiens rūšiai, kurį filognozijoje vadinu Juodojo drakono, arba kitaip sakant, jame natūraliai atsiveria 1 / 1000 didžiosios sievos. Po to, kiek tikrovės atsiveria rišlio sintezėje, priklauso nuo atitikimo tikrovei, tai yra nuo 0 iki 1000 informacinių vienetų. Imant išvardintus santykius tarp mažosios ir didžiosios sievos, tai gali būti nuo 0 kaip būrime, atnašavime ir garbinime, toliau 5, 10 ar 100 išminties ir pažinimo lygyje. Pagrindinis tikslas yra holoplastinis žinojiimas, kurio galima siekti natūraliu arba informaciniu būdu. Be abejo, kuo Uroboras „gilesnis", tuo informacinė sintezė vykdoma lengviau, tačiau naudojant specialias technines priemones, Uroborą galima padaryti holoplastiniu ir negilinant satvaro.
Kalbant apie civilizacijos tipą, ji turi individualią formą, kuri yra asmeninis vieno žmogaus sątvaras ir kolektyvinę. Kaip būtis civilizacija visada individuali, nes tik individuali yra sumatoriaus substancija. Kolektyvinė civilizacijos forma būna informacija, sujungta komunikaciniais tinklais, todėl joje labai svarbios kalbinės priemonės. Tai reiškia, kad patiriama tik individuali civilizacijos forma, o kolektyvinė - komunikuojama. Dėl šios priežasties olas galima skirstyti į individualias ir kolektyvines, kur individualūs sumatoriai į kolektyvą sujungiami per Rn ir komunikacinį tinklą. Tačiau kai kolektyvinė ola būna suformuota, ji individualias olas pajungia sau, naudojant kultūrinį spaudimą ir sąvokas „savas" - „svetimas". Tokiu būdu, kaip individuali ola turi savo individualų psichovektorių, kuris didžiosios sievos atvertį įrėmina gyvūninių instinktų rėmu, taip kolektyvinė ola turi savo psichokultūrinį vektorių, su kuriuos skirsto žmones į savus ir svetimus, ir savus priima, o svetimus atstumia. Dėl šios priežasties olas galima suskirstyti į atviras ir uždaras, kur atviros laikosi liberalaus požiūrio formų atžvilgiu, o uždaros - konservatyvaus. Liberali ola, laikosi nuomonės, kad kiekvienas individas turi teisę pats, laisvai formuoti savo gnostinę sąmonę ir valdžia nesiekia kolektyviniu būdu primetinėti mąstymui vienos privalomos tiesos, bet toleruoja abejonę, nepritarimą ir ieškojimą; o konservatyvi, autoritarinė ola tokią laisvę atmeta, tiki kad bendruomenės turi būti griežtai kolektyvinamos ir kad bet koks individualios sąmonės išsivadavimas iš kolektyvinės pasaulėžiūros prilygsta nusikaltimui, už kurį griežtai baudžiama.
Tokių istorijų, kai kitaip mąstantys buvo griežtai baudžiami pilna istorija ir net Vakarų civilizacijos pagrindinė religinė doktrina susiformavo tokiu principu: kur Jėzus iš Nazareto buvo individualus sątvaras, atmetęs Izraelio gyventojų pagrindinę religinę tikėjimo formą, kuri buvo pagrįsta Senuoju Testamentu ir sukūręs savo doktriną, minios buvo nubaustas kaip „apsišaukęs karalius" ir mirė ant kryžiaus. Vėliau jo suburta pasekėjų grupė iš šios istorijos sukūrė tikėjimo doktriną, kad Jėzus iš Nazareto buvo Dievo sūnus, kuris trečią dieną po mirties prisikėlė, pasirodė savo pasekėjams ir pakilo į Dangų. Šis tikėjimas iš pradžių veikė kaip sekta, tačiau laikui bėgant išpopuliarėjo, kol buvo įvalstybintas ir pavirto į milijardus pasekėjų turinčią Bažnyčią. Tačiau tai buvo ilgas ir sunkus kelias, kuris prasidėjo nuo istorijos, kurioje pagrindas buvo konfliktas tarp individualios ir kolektyvinės olos, kuris baigėsi mirtimi ir po to visa išaukštinimo ir pavirtimo į asmens kultą istorija.
Akivaizdu, kad kolektyvas, kuris už originalias idėjas ir mintis baudžia mirtimi yra autoritarinis, nepripažįstantis civilizacinio apsisprendimo laisvės ir priešiškas bet kokiai kitokiai, išsiskiriančiai kultūrinei formai. Senesniais laikais tai tautose buvo įprastas dalykas, kur jos buvo pagrįstos vienos kalbos diktatūra ir homogeniškos kultūros terpe, į kurią patekdavo kiekvienas naujas žmogus ir būdavo suformuojamas griežtu auklėjimu, diegiant paklusnumą ir kolektyvinį mąstymo būdą. Tačiau civilizacijai vystantis ir laisvėjant socialiniams santykiams, atsirado tolerantiška aplinka, kol buvo pasiektas šiuolaikinis demokratijos ir asmeninės laisvės lygis, kuriame galima turėti savo asmeninį gyvenimą nedalyvaujant jokiuose kolektyviniuose susivienijimuose, pagal savo pasaulėžiūrą ir sąžinę. Tačiau net dabartiniais laikais, šis principas nėra visuotinis, ir yra valstybių bei civilizacijų, kurios propaguoja seną principą ir iki šiol nepriima Vakarų civilizacijos vertybių. Kita vertus, šis perėjimas prie liberalaus principo yra neišvengiamas, nes tautos iš homogeniško A režimo vis daugiau modernėjant pereina prie Z režimo, kuris pagrįstas valstybine ekonomikos sistema, kurioje žmonės gyvena darbo ir vartojimo principu, kuriame eižėja tautiniai sociokultūriniai bendravimo modeliai, vietoj kalbos ir kultūros tarpininkavimo vaidmenį perima pinigai, kurių judėjimą valdo poreikių bei norų mechanizmai. Tam, kad ekonomika klestėtų vartojimo ir kapitalo judėjimo režimai liberalizuojami, taip suardant autoritarinių santykių formas, išlaisvinant individus iš kolektyvų ir padarant juos savarankiškais kūrėjais, kurie organizuojasi ne kultūriniu, bet kapitalo pagrindu. O kur šio principo nėra, tai tik rodo, kad kraštas neišsivystęs, gyvena skurde ir varge.
Belieka aptarti, kur yra filognozijos vieta šioje sistemoje. Akivaizdu, kad filognozija remiasi antiautoritariniu principu, kur kolektyvinė ola maksimaliai susilpninama, minimalizuojama ir liberalizuojama. Jos tikslas suformuoti laisvą individą, kuris turi sugebėjimą pats kurti tikrovės pažinimo modelius ir vienintelis apribojimas yra sugebėjimų lygis, nes filognozijoje reikalaujama būti išskirtinių gebėjimų žmogumi. Laisvė reikalinga tam, kad nebūtų slopinamas kūrybinis potencialias ir būtų atveriamos durys naujoms idėjoms, kurios civilizaciją vystytų šuolišku vystymu, kad ji per maksimaliai greitą laiką priartėtų prie ribos, taip be galo išplečiant žmonijos veiklos mastą kosmose. Autoritarizmas ir mąstymo laisvės nebuvimas, taip pat vienos formos diktatūra tam tik trukdo, todėl filognozijoje toks konservatyvus požiūris nepripažįstamas. Visuomenė iš A lygio formų, kurios daugiausiai yra socialiniai / genealoginiai klanai tautoje, turi pereiti į išsivysčiusį Z formų lygį, kuris yra šiuolaikinės valstybės sistema, dalinama į dešimt pagrindinių zonų, kuriose visi santykiai pagrįsti pinigais ir paslaugomis, o žmogus išvaduotas iš kolektyvinių priespaudos mechanizmų. Taip liberalizuojasi kultūra, auklėjimas tampa šiuolaikinis, orientuotas į laisvos asmenybės ugdymą, prievartiniai santykiai uždraudžiami, politikoje vyrauja nuomonių pliuralizmas ir demokratija.
Tokie Vakarų standartai, manau, pakankamai palankūs filognozijos vystymui, kurioje siekiama sukurti metodą, kuo daugiau atverti didžiosios sievos tam, kad būtų išplėtota planetinė civilizacija ir ji taptų kosmine.
6
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 13, 2026, 13:20:12Apokalipsė ir juodoji liepsna
Žmogaus olos sandaros modelyje juodoji liepsna yra mįslingiausias elementas, kurį, nesuprantant filognozijoje naudojamos logikos, priimti gali būti gana sunku. Taip pat gali klaidinti tai, kad ezoteriniuose judėjimuose ir sektose tai yra žinomas terminas, angliškai „black flame", ir gali atrodyti, kad jis pasiskolintas iš šių doktrinų, pavyzdžiui, satanizmo. Iš tikro tai nėra pilna tiesa ir šis sutapimas tėra paviršutinis, nes perimdamas šį terminą, naudojau tik žodžius, be jokio konkretaus idėjinio turinio, kurį aplink šį konceptą sukūriau pats. Juodosios liepsnos analogai būtų žodis dvasia, valia, nurodantys metafizinę žmogaus dalį, kuri atsakinga už sąmoningumą. Pagrindinis šios sąvokos bruožas yra tai, kad žmoguje ji laikoma pirminiu substratu, laikantis idealistinės jo sampratos, iš kurio kyla žmogiškumas, o kūnas, fiziškumas - tik antraeilė, mirtinga dalis, kuri kaip vaizdas atsiveria sąmonėje, esančioje juodosios liepsnos sukuriamu vaizdu.
Juodoji liepsna yra dvasinė substancija, kuri gali būti bevaizdė arba įvaizdinta, kurioje vaizdas yra ta ola, kurioje skleidžiasi gyvūninis, psichinis žmogiškumas. Pati juodoji liepsna vaizde neatsiveria, nes ji yra anapus sumavimo, todėl, galima sakyti, ji yra metafizinė. Šioje vietoje dera prisiminti A. Šliogerio teoriją, kad gilioji žmogaus savastis yra Niekis, kuris yra pagrindinis klepsidros dėmuo, iš kurio kyla visi kiti, su žmogumi ir pasauliu susiję suvokiniai. Sujungus mano minėtą teoriją su šia A. Šliogerio idėja, gauname kad tai, ką jis vadina Niekiu, iš tikro yra dvasinė žmogaus substancija, apibrėžiama kaip bevaizdė juodoji liepsna, kaip transcedentalinis subjektas, iš kurio kyla vidinis žmogiškumas. A. Šliogeris laikė, kad Niekis hierarchiškai yra pirmesnis, o visi jo apibrėžimai ir determinavimai yra jau Niekio falsifikavimas, tačiau jam taip atrodė todėl, kad jis rėmėsi fenomenologiniu principu. Tuo tarp aš remiuosi racionaliu mąstymu ir kuriu protinį modelį, kuriame laikoma, kad fundamentali transcendentalinė substancija negali būti antrinė, nes „būtis eina pirmiau už Niekį", o Niekis yra tik šios substancijos būsena, kurią vadinu bevaizde. Vaizdo dvasioje nebuvimas yra Niekis, kaip užgesęs ekranas, tačiau pati substancija kaip nesumuojama būtis nėra niekas, niekas yra tik substancijos būsena - neturėti holograminio sąmonės vaizdo.
Panašiai savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" mąstė ir A. Schopenhaueris, kuris sąmonę laikė vaizdiniu, kurį kuria metafizinė valia, mano teorijoje identifikuojama kaip juodoji liepsna. Tačiau žmogaus sandaroje valia ir juodoji liepsna turi tą pačią funkciją, tik apibrėžiama remiantis kitokia analogija: filognozijoje materialiu reiškiniu, kuris sudvasinamas ir paverčiamas pagrindiniu psichinio žmogus elementu; o A. Schopenhaueris remiasi psichiniu reiškiniu, tarnaujančiu kaip metafizinio žmogaus apibrėžimo priemonė. Ši valia yra metafizinė ir ji suvokiama kaip dvasinė substancija, iš kurios kyla vidinis žmogaus sąmoningumas. Per A. Schopenhauerį ši idėja perėjo į F. Nietzsche'ės filosofiją, o vėliau į egzistencializmą. Tik pradžioje ji buvo suvokiama daugiau metafiziškai, o fenomenologija ir egzistencializmas perėjo prie vidinės patirties, naudojant E. Husserlio metodą. Filognozijoje juodajai liepsnai vėl suteikiu metafizinę prasmę, ir laikau ją pagrindiniu žmogaus dėmeniu, iš kurio kyla vidinės žmogaus olos psichinė holograma. Dvidešimto amžiaus filosofija daugiau tyrė vidinio žmogaus struktūras, o aš bandau pereiti prie transcendentalinio lygmens, ieškant priemonių kaip tą vidų padaryti gilesnį, sumuojantį pilną realybę, kad paprasta gyvūninė sąmonė priartėtų prie dievūno lygio ir sukurtų galutinę civilizacijos formą, kurią vadinu Baltojo drakono civilizacija. Drakonas, kaip žinoma, yra transcendencijos simbolis, o baltasis reiškia, kad ta transcendencija pilnai atverta vidinėje juodosios liepsnos hologramoje.
Filognozijoje laikoma, kad bevaizdė juodoji liepsna yra nemirtinga ir mirus fiziniam kūnui ji persikelia į naują būtį ir įgyja kitą sumavimo sistemą, kurioje dvasinis vaizdas yra pilno transcendencijos gylio. Kadangi sąmonė atsiranda kaip fizinio gyvūniškumo ir dvasios sintezė, ji yra daugiau gyvūninė tikrovės sumavimo priemonė. Tačiau kai ląstelinė dalis atsiskiria nuo dvasinės, gyvūninis vaizdas išsijungia ir žmogus pereina į dvasinę egzistenciją, kurioje tikrovė suvokiama kitaip negu gyvenant Žemutinėje karalystėje. Koks tikras vaizdas nepasiekus šios būsenos pasakyti sunku, tačiau ta dalis, kuri susijusi su kūniškų signalų ir substancijos sinteze, išnyksta, ir žmogus pereina į kitą režimą. Daug kas vadovaujasi materialistine pasaulėžiūra ir laiko, kad žmogus taip ir lieka nieko nesuvokianti bevaizdė juodoji liepsna, kuri veikia tarsi negyva substancija, kuri susilieja su Ultra substancijų substratu ir neturi bruožų būdingų gyvai būtybei. Tačiau aš laikausi nuomonės, kad ši transcendentalinė substancija išlieka gyva ir mirus kūnui, ir kad kūnas nėra vienintelis jos gyvybingumo šaltinis. A. Šliogeris laikytų, kad žmogaus kūnui mirus jo dvasinė dalis tampa Niekiu, arba ta substancija, kuri įeina į dvasinės auros sudėtį, niekada neįgyja naujo vaizdo. Tačiau aš manau, kad juodoji liepsna pereina gyventi į Aukštutinės karalystės gyvenimą, kuri pasislinkusi labiau prie Ultra substancijų ir turi savo civilizaciją, kontroliuojančia žemesnių gyvūnų gyvenimus.
Ankstesniuose savo tekstuose, į juodąją liepsna įstatytus vaizdus vadinau Įstatymu, ir sakiau, kad pasibaigus mažajai kelionei žmogus pereina į aukštesnio Įstatymo egzistenciją. Materialūs signalai, dvasioje kuriantys sąmonę, išnyksta ir žmogus tampa dvasine būtybe, sugebančia gyventi Dangaus karalystėje. Ši idėja yra pagrindinė krikščionybės teorija, kurios tikslas buvo skelbti Žemutinei karalystei gerąją naujieną, kad gyvenimas šiuo pasauliu neužsibaigia ir kad jis tęsiamas žmogui perėjus į aukštesnę būtį, kuri ir buvo vadinama Dangaus karalyste, kurią aš vadinu Aukštutine. Religijoje šis principas siejamas su etika, kuri sako, kad į gerą anapusinį gyvenimą patenkama tik pragyvenus dorą gyvenimą, tuo tarpu aš filognozijoje tai laikau natūralia gamtos ir gamtinio žmogau dalimi, kuri įeina į jo sandarą neišvengiamu būdu. Tačiau žinoma, jeigu šis anapusinis pasaulis turi savo civilizaciją, kokia anapusinė būtis priklauso nuo to, kokia šios civilizacijos tvarka. Manau, kad ta tvarka yra palaikoma technologijomis, ir galima įsivaizduoti sielų rūšiavimą pagal moralinius kriterijus, nors iš tikro tuo nelabai tikiu, nes moralė iš Aukštutinės karalystės perspektyvos atrodo visiškai kitaip, nes matomas tikrovės pilnas gylis, ir Žemutinės karalystės „nuodėmės" - ne tokia jau didelė problema, nes jos moralėje sureikšminamas ribotas žmonių pasaulis, kuris nėra aukščiausia tiesa.
Manau, kad Aukštutinės karalystės tiesa kita, ir ji suvokiama tada, kai atsiveria dvasinės akys. Kol dvasinės akys užmerktos, tol jos suvokti neįmanoma ir žmogus turi vadovautis gyvūniniais instinktais. Tai reiškia, kad gyventi reikia pagal tą Įstatymą, kuris įstatytas į juodąją liepsną ir šių lygių nepainioti, nes skirtingų pasaulių prasmė skiriasi. Todėl, kiek filognozija skirta Žemutinei karalystei, ji bando laikytis jos logikos, tačiau neužmiršta ir visumos, kurią privaloma žinoti, kad suprastum šio pasaulio laikinumą ir investuotum ne tik į šį, bet ir į kitą gyvenimą. Žinoma, galutinis tikslas yra Aukštutinės ir Žemutinės karalystės susiliejimas, kuriam įvykus ateis civilizacijos pabaiga, galutinė jos stadija, kurią archajinėje krikščionybėje vadindavo „apokalipse", tai yra „uždangos nuėmimu". Tas uždangos nuėmimas, pagal sumatoriaus teoriją yra ne kas kita, kaip sumatoriaus išplėtimas iki maksimalaus lygio, kad jis galėtų sumuoti holoplastinę transcendenciją. Tai yra Baltojo drakono civilizacijos tikslas, ir jis įmanomas net jeigu Dangaus karalystė - tuščia dykuma.
Žmogaus olos sandaros modelyje juodoji liepsna yra mįslingiausias elementas, kurį, nesuprantant filognozijoje naudojamos logikos, priimti gali būti gana sunku. Taip pat gali klaidinti tai, kad ezoteriniuose judėjimuose ir sektose tai yra žinomas terminas, angliškai „black flame", ir gali atrodyti, kad jis pasiskolintas iš šių doktrinų, pavyzdžiui, satanizmo. Iš tikro tai nėra pilna tiesa ir šis sutapimas tėra paviršutinis, nes perimdamas šį terminą, naudojau tik žodžius, be jokio konkretaus idėjinio turinio, kurį aplink šį konceptą sukūriau pats. Juodosios liepsnos analogai būtų žodis dvasia, valia, nurodantys metafizinę žmogaus dalį, kuri atsakinga už sąmoningumą. Pagrindinis šios sąvokos bruožas yra tai, kad žmoguje ji laikoma pirminiu substratu, laikantis idealistinės jo sampratos, iš kurio kyla žmogiškumas, o kūnas, fiziškumas - tik antraeilė, mirtinga dalis, kuri kaip vaizdas atsiveria sąmonėje, esančioje juodosios liepsnos sukuriamu vaizdu.
Juodoji liepsna yra dvasinė substancija, kuri gali būti bevaizdė arba įvaizdinta, kurioje vaizdas yra ta ola, kurioje skleidžiasi gyvūninis, psichinis žmogiškumas. Pati juodoji liepsna vaizde neatsiveria, nes ji yra anapus sumavimo, todėl, galima sakyti, ji yra metafizinė. Šioje vietoje dera prisiminti A. Šliogerio teoriją, kad gilioji žmogaus savastis yra Niekis, kuris yra pagrindinis klepsidros dėmuo, iš kurio kyla visi kiti, su žmogumi ir pasauliu susiję suvokiniai. Sujungus mano minėtą teoriją su šia A. Šliogerio idėja, gauname kad tai, ką jis vadina Niekiu, iš tikro yra dvasinė žmogaus substancija, apibrėžiama kaip bevaizdė juodoji liepsna, kaip transcedentalinis subjektas, iš kurio kyla vidinis žmogiškumas. A. Šliogeris laikė, kad Niekis hierarchiškai yra pirmesnis, o visi jo apibrėžimai ir determinavimai yra jau Niekio falsifikavimas, tačiau jam taip atrodė todėl, kad jis rėmėsi fenomenologiniu principu. Tuo tarp aš remiuosi racionaliu mąstymu ir kuriu protinį modelį, kuriame laikoma, kad fundamentali transcendentalinė substancija negali būti antrinė, nes „būtis eina pirmiau už Niekį", o Niekis yra tik šios substancijos būsena, kurią vadinu bevaizde. Vaizdo dvasioje nebuvimas yra Niekis, kaip užgesęs ekranas, tačiau pati substancija kaip nesumuojama būtis nėra niekas, niekas yra tik substancijos būsena - neturėti holograminio sąmonės vaizdo.
Panašiai savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" mąstė ir A. Schopenhaueris, kuris sąmonę laikė vaizdiniu, kurį kuria metafizinė valia, mano teorijoje identifikuojama kaip juodoji liepsna. Tačiau žmogaus sandaroje valia ir juodoji liepsna turi tą pačią funkciją, tik apibrėžiama remiantis kitokia analogija: filognozijoje materialiu reiškiniu, kuris sudvasinamas ir paverčiamas pagrindiniu psichinio žmogus elementu; o A. Schopenhaueris remiasi psichiniu reiškiniu, tarnaujančiu kaip metafizinio žmogaus apibrėžimo priemonė. Ši valia yra metafizinė ir ji suvokiama kaip dvasinė substancija, iš kurios kyla vidinis žmogaus sąmoningumas. Per A. Schopenhauerį ši idėja perėjo į F. Nietzsche'ės filosofiją, o vėliau į egzistencializmą. Tik pradžioje ji buvo suvokiama daugiau metafiziškai, o fenomenologija ir egzistencializmas perėjo prie vidinės patirties, naudojant E. Husserlio metodą. Filognozijoje juodajai liepsnai vėl suteikiu metafizinę prasmę, ir laikau ją pagrindiniu žmogaus dėmeniu, iš kurio kyla vidinės žmogaus olos psichinė holograma. Dvidešimto amžiaus filosofija daugiau tyrė vidinio žmogaus struktūras, o aš bandau pereiti prie transcendentalinio lygmens, ieškant priemonių kaip tą vidų padaryti gilesnį, sumuojantį pilną realybę, kad paprasta gyvūninė sąmonė priartėtų prie dievūno lygio ir sukurtų galutinę civilizacijos formą, kurią vadinu Baltojo drakono civilizacija. Drakonas, kaip žinoma, yra transcendencijos simbolis, o baltasis reiškia, kad ta transcendencija pilnai atverta vidinėje juodosios liepsnos hologramoje.
Filognozijoje laikoma, kad bevaizdė juodoji liepsna yra nemirtinga ir mirus fiziniam kūnui ji persikelia į naują būtį ir įgyja kitą sumavimo sistemą, kurioje dvasinis vaizdas yra pilno transcendencijos gylio. Kadangi sąmonė atsiranda kaip fizinio gyvūniškumo ir dvasios sintezė, ji yra daugiau gyvūninė tikrovės sumavimo priemonė. Tačiau kai ląstelinė dalis atsiskiria nuo dvasinės, gyvūninis vaizdas išsijungia ir žmogus pereina į dvasinę egzistenciją, kurioje tikrovė suvokiama kitaip negu gyvenant Žemutinėje karalystėje. Koks tikras vaizdas nepasiekus šios būsenos pasakyti sunku, tačiau ta dalis, kuri susijusi su kūniškų signalų ir substancijos sinteze, išnyksta, ir žmogus pereina į kitą režimą. Daug kas vadovaujasi materialistine pasaulėžiūra ir laiko, kad žmogus taip ir lieka nieko nesuvokianti bevaizdė juodoji liepsna, kuri veikia tarsi negyva substancija, kuri susilieja su Ultra substancijų substratu ir neturi bruožų būdingų gyvai būtybei. Tačiau aš laikausi nuomonės, kad ši transcendentalinė substancija išlieka gyva ir mirus kūnui, ir kad kūnas nėra vienintelis jos gyvybingumo šaltinis. A. Šliogeris laikytų, kad žmogaus kūnui mirus jo dvasinė dalis tampa Niekiu, arba ta substancija, kuri įeina į dvasinės auros sudėtį, niekada neįgyja naujo vaizdo. Tačiau aš manau, kad juodoji liepsna pereina gyventi į Aukštutinės karalystės gyvenimą, kuri pasislinkusi labiau prie Ultra substancijų ir turi savo civilizaciją, kontroliuojančia žemesnių gyvūnų gyvenimus.
Ankstesniuose savo tekstuose, į juodąją liepsna įstatytus vaizdus vadinau Įstatymu, ir sakiau, kad pasibaigus mažajai kelionei žmogus pereina į aukštesnio Įstatymo egzistenciją. Materialūs signalai, dvasioje kuriantys sąmonę, išnyksta ir žmogus tampa dvasine būtybe, sugebančia gyventi Dangaus karalystėje. Ši idėja yra pagrindinė krikščionybės teorija, kurios tikslas buvo skelbti Žemutinei karalystei gerąją naujieną, kad gyvenimas šiuo pasauliu neužsibaigia ir kad jis tęsiamas žmogui perėjus į aukštesnę būtį, kuri ir buvo vadinama Dangaus karalyste, kurią aš vadinu Aukštutine. Religijoje šis principas siejamas su etika, kuri sako, kad į gerą anapusinį gyvenimą patenkama tik pragyvenus dorą gyvenimą, tuo tarpu aš filognozijoje tai laikau natūralia gamtos ir gamtinio žmogau dalimi, kuri įeina į jo sandarą neišvengiamu būdu. Tačiau žinoma, jeigu šis anapusinis pasaulis turi savo civilizaciją, kokia anapusinė būtis priklauso nuo to, kokia šios civilizacijos tvarka. Manau, kad ta tvarka yra palaikoma technologijomis, ir galima įsivaizduoti sielų rūšiavimą pagal moralinius kriterijus, nors iš tikro tuo nelabai tikiu, nes moralė iš Aukštutinės karalystės perspektyvos atrodo visiškai kitaip, nes matomas tikrovės pilnas gylis, ir Žemutinės karalystės „nuodėmės" - ne tokia jau didelė problema, nes jos moralėje sureikšminamas ribotas žmonių pasaulis, kuris nėra aukščiausia tiesa.
Manau, kad Aukštutinės karalystės tiesa kita, ir ji suvokiama tada, kai atsiveria dvasinės akys. Kol dvasinės akys užmerktos, tol jos suvokti neįmanoma ir žmogus turi vadovautis gyvūniniais instinktais. Tai reiškia, kad gyventi reikia pagal tą Įstatymą, kuris įstatytas į juodąją liepsną ir šių lygių nepainioti, nes skirtingų pasaulių prasmė skiriasi. Todėl, kiek filognozija skirta Žemutinei karalystei, ji bando laikytis jos logikos, tačiau neužmiršta ir visumos, kurią privaloma žinoti, kad suprastum šio pasaulio laikinumą ir investuotum ne tik į šį, bet ir į kitą gyvenimą. Žinoma, galutinis tikslas yra Aukštutinės ir Žemutinės karalystės susiliejimas, kuriam įvykus ateis civilizacijos pabaiga, galutinė jos stadija, kurią archajinėje krikščionybėje vadindavo „apokalipse", tai yra „uždangos nuėmimu". Tas uždangos nuėmimas, pagal sumatoriaus teoriją yra ne kas kita, kaip sumatoriaus išplėtimas iki maksimalaus lygio, kad jis galėtų sumuoti holoplastinę transcendenciją. Tai yra Baltojo drakono civilizacijos tikslas, ir jis įmanomas net jeigu Dangaus karalystė - tuščia dykuma.
7
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 13, 2026, 08:53:05Civilizacijos politika ir sątvarologinė rezistencija
Civilizacinio rišlio sluoksnis sątvarologijoje yra pagrindinis sąmonę determinuojantis faktorius, nuo kurio priklauso tikrovės ir pasaulio, kuriame gyvena kiekvienas individualus žmogus, formos. Kadangi paprastai šis sluoksnis iš individo perspektyvos yra invazinis, nes jis neateina iš vidaus, nėra natūrali vidinė savastis, su juo galimi įvairūs santykiai. Žinoma, labai jauname amžiuje pasipriešinimas šiai invazijai beveik neįmanomas, dėl neturimų protinių pajėgumų ir gyvenimo laisvės nebuvimo, tad jame „civilizacija" priimama nekritiškai ir nesipriešinant. Tačiau vyresniame amžiuje, kai sutvirtėja asmenybė ir savarankiškas mąstymas, žmogus turi galimybę apsispręsti ir apsibrėžti savarankiškai. Tai darydamas jis patiria kolektyvo spaudimą, tačiau jeigu gyvenime kolektyvas neturi absoliučios galios ir žmogus sugeba jam pasipriešinti, jis renkasi savo kelią daugiau ar mažiau laisvai.
Šioje vietoje galima atkreipti dėmesį į dvi perspektyvas, iš kurių galima nagrinėti civilizacinio rišlio atsiradimą ir jo funkcionavimą žmonių sąmonėse. Tai valdžios ir sąmonių kolektyvo organizavimo perspektyva, kurioje vykdoma tam tikra civilizacijos politika, kurioje valdžia tikslingai bando suformuoti tam tikras formas, kad sujungtų sąmones į susišnekantį kolektyvą, tikintį tomis pačiomis tiesomis ir turintį tas pačias prasmes galvose. Ir kita perspektyva yra sątvarologinė rezistencija, kurioje bandoma pasipriešinti civilizacinio kolektyvo prasmėms, sukurti savo individualų sątvarologijos variantą. Tai, kad rezistencija yra vidinė rodo, kad žmogui ši kova suvokiama kaip vidinis apsivalymas, kuriame šis dekonstruoja svetimas invazines prasmes, ir bando sukurti savarankišką, autentišką santykį su tikrove ir taip įgyti individualią „civilizacijos" formą. Tai gali būti paradoksalu, bet iš principo įmanoma, nors tokia civilizacija yra tik užuomazga, nes ji tikra tampa tik tada, kai suformuoja pakankamai didelę ir įtakingą bendruomenę, kuri turi nuo kitų bendruomenių atskirą savarankišką tarpusavio sąveikos ir sąveikos su tikrove pavidalą.
Žinoma, kad pirminė civilizacijos forma yra kalba, kurią vaikas išmoksta iš tėvų, ir taip užtikrinamas tautinės tapatybės tęstinumas. Kalba vaiką įveda į tautinį kolektyvą ir leidžia jam semti sukauptą kultūrinę patirtį, kurioje jis auga ir vystosi į tokį lygį, kiek kultūroje yra įsisavinta tikrovės ir tiesos apie žmogų bei pasaulį. Šis procesas nepriklauso nuo valdžios politikos ir yra natūralus. Jeigu kalba keičiasi, tai spontaniškai, didelių tautinių kolektyvų sąveikose, per labai ilgą laiką. Tačiau civilizacinės politikos lygyje galima daryti poveikį, laipsniškai siekiant įvesti kitą kalbą ir su ja kultūrą, taip nutautinant žmonių bendruomenės sąmones. Tai hegemoninis santykis tarp tautų, kai didelės tautos asimiliuoja mažas tautas ir jas sunaikina.
Šis pasaulis įkūnytas į giluminę žmogaus savastį, nes jis įsisavinamas labai jauname amžiuje, dar iki proto išsivystymo ir susilieja tautoje su reaktyviais instinktais, kurie visada jausmingi ir emocionalūs. Dalis kultūros formų taip pat įsisavinama tokiu principu, bet tai yra bazinė kultūra, nuo archetipinių pasaulėžiūros simbolių iki socialinių ir bendravimo formulių. Tačiau kalbant apie aukštąją kultūrą, jai suvokti ir įsisavinti reikia aukštesnių protinių sugebėjimų ir jis įvyksta jau daug vyresniame amžiuje, kai žmogus jau būna pakankamai savarankiškas ir laisvas rinktis. Todėl čia vyksta konkurencija tarp grupuočių, propaganda, ideologinė kova ir informacinis karas, kuriame varžomasi ne dėl bazinių formų, bet dėl konkrečių formuluočių ir formulių, kurios sudaro tų grupių tiesos pagrindą. Šiame lygyje civilizacijos politika yra aršiausia, nes čia sprendžiamos galutinės tiesos formuluotės, kurias valdžia naudoja savo dominavimo primetimui. Tačiau šioje paviršutinėje fazėje pasiekus pergalę, prasideda ir minėta giluminė civilizacinių formų destrukcija, jeigu tai savarankiška tautinė grupė, turinti savo kultūrą. Tokiu principu per civilizacinę politiką ir hegemonija lietuvių tauta patyrė polonizaciją, rusifikaciją ir pan.
Kita vertus, ši sątvaro struktūra gali būti ne tik politikos objektu, bet ir asmeninės kovos problema, kai žmogus priešinasi nepageidaujamoms civilizacinėms invazijoms, siekiant apvalyti savo sąmonę, ir suteikti jai individualiai suformuotą formą. Pavyzdžiui, toks principas įmanomas filosofijoje, kai žmogus turi savo asmeninę filosofijos sistemą, kuri iškrenta iš bendro konteksto ir yra tik to konkretaus žmogaus vidinės kovos dokumentas. Lietuvoje, mano manymu, vienas tokių atvejų buvo A. Šliogerio filosofija, kurią galima pavadinti sątvarologine rezistencija prieš žemo lygio Vakarų civilizacijos invaziją, kuri pagrįsta mokslu arba religija, kuriuos jis laikė to pačio „gnosticizmo" atmaina, siekusia pažinti būtį, taip ją sugriaunant. O, pasak mąstytojo, norint su būtimi įeiti į autentišką sąlytį, su ja reikia susipažinti fenomenologinėje žiūroje, kuri atveria ją kaip tai, kas ji yra iš tikro pirmykštėje žmogaus sąmonėje. Dėl šio principo nepripažinimo jis Vakarų civilizaciją laikė blogio nešėja, kuri užmiršo būtį, išblokšdama sątvarus į neautentiško buvimo būseną ir nihilizmą. Todėl jis šiam procesui bandė individualiai pasipriešinti, propaguodamas vietos mąstymą / matymą, kurioje sugrįžtama prie pačių daiktų, atgaunama pirmapradė sątvaro būsena, kuri prisimena būtį, negarbina ją uždengiančių kultūrinių prasmių sluoksnio, pripažįsta tik minimalią kultūrą dar neatitrūkusią nuo čia-būties ir pirmapradės tikrovės. Savo sątvarologinėje rezistencijoje A. Šliogeris, bandė paveikti masines šiuolaikinės civilizacijos formas, kaip ekrano tironija, socialiniai tinklai, kalbos besaikis gaminimas, kur pamėklinė būtis įgyja aukštesnį statusą už tiesioginių daiktų matymą.
Gali pasirodyti, kad filognozija irgi yra sątvarologinės rezistencijos atmaina, tačiau iš tikro tai tiesa tik nedidele dalimi, nes aš nesiekiu pakeisti nei Rytų, nei Vakarų civilizacijos, nelaikau, kad jos blogos ar netinkamos. Tai, ką aš darau filognozijoje yra viso planetos civilizacinio palikimo permąstymas, kur bandau suprasti jų principus, tam, kad būtų galima pakilti į aukštesnį lygį, sukuriant kažką panašaus į „metacivilizaciją", kurioje būtų inkorporuotas visas ankstesnių civilizacijų palikimas, jį pilnai įsisavinus ir panešus į priekį. Filognozijos tikslas sukurti maksimalios civilizacijos teorinį modelį, kad būtų žinoma, kokie jos kriterijai ir kokiomis priemonėmis ją būtų galima pasiekti. Iš pradžių tai daroma kaip asmeninis proveržis, bet tikimasi, kad principai išpopuliarės ir laikui bėgant susikurs mąstytojų bendruomenė, siekianti panašaus tikslo į mano. Kita vertus, nenoriu, kad filognozija taptų valdžios nuosavybe ir kad ji vykdytų civilizacijos politiką naudojant mano sukurtus filognozijos principus. Filognozija neturi būti primetama prievarta, o jos populiarumas turi priklausyti nuo natūralaus pranašumo, kurį pripažįsti arba atmeti laisva valia. Tai reiškia, norint, kad filognozija išpopuliarėtų, reikia padaryti tikrą proveržį, kuris išplis savaime, o ne kurti dirbtines formas ir primetinėti sąmonėms jas prievarta, nepriklausomai nuo to, ar jos pasiteisina, ar ne.
Kitaip sakant, filognozijoje, manau, svarbu ne tapti civilizacinės politikos priemone, bet padaryti tikra proveržį, kuris paskui ir be valdžios pagalbos taps populiariu ir reikšmingu. Ir kita taktika, kuri yra priešinga paprastai rezistencijai, yra ne paprastu atmetimu atmesti visas kitas civilizacines formas, bet jas suprasti, įsisavinti ir integruoti į filognoziją. Tai reiškia, neatmetama nei viena kita forma, bet greičiau peržengiama pagerinant. Toks filognozijos kelias geriausias, laikantis laisvos valios principo, neprimetinėjant savo tiesos, bet darant ją tokia patrauklia, kad žmonės patys norės ją priimti. Kritikos atveju, turi būti įvertinami argumentai ir parodoma ar oponentai iš tikro „geresni", ar tik savo tiesos fanatikai, su kuriais neįmanoma produktyvi diskusija. Kiekvienas turi savo gyvenimo ir mąstymo kelią, kuriame kitų idėjas priima arba atmeta laisvu pasirinkimu. Filognozija tai pripažįsta ir gerbia visas nuomones.
Civilizacinio rišlio sluoksnis sątvarologijoje yra pagrindinis sąmonę determinuojantis faktorius, nuo kurio priklauso tikrovės ir pasaulio, kuriame gyvena kiekvienas individualus žmogus, formos. Kadangi paprastai šis sluoksnis iš individo perspektyvos yra invazinis, nes jis neateina iš vidaus, nėra natūrali vidinė savastis, su juo galimi įvairūs santykiai. Žinoma, labai jauname amžiuje pasipriešinimas šiai invazijai beveik neįmanomas, dėl neturimų protinių pajėgumų ir gyvenimo laisvės nebuvimo, tad jame „civilizacija" priimama nekritiškai ir nesipriešinant. Tačiau vyresniame amžiuje, kai sutvirtėja asmenybė ir savarankiškas mąstymas, žmogus turi galimybę apsispręsti ir apsibrėžti savarankiškai. Tai darydamas jis patiria kolektyvo spaudimą, tačiau jeigu gyvenime kolektyvas neturi absoliučios galios ir žmogus sugeba jam pasipriešinti, jis renkasi savo kelią daugiau ar mažiau laisvai.
Šioje vietoje galima atkreipti dėmesį į dvi perspektyvas, iš kurių galima nagrinėti civilizacinio rišlio atsiradimą ir jo funkcionavimą žmonių sąmonėse. Tai valdžios ir sąmonių kolektyvo organizavimo perspektyva, kurioje vykdoma tam tikra civilizacijos politika, kurioje valdžia tikslingai bando suformuoti tam tikras formas, kad sujungtų sąmones į susišnekantį kolektyvą, tikintį tomis pačiomis tiesomis ir turintį tas pačias prasmes galvose. Ir kita perspektyva yra sątvarologinė rezistencija, kurioje bandoma pasipriešinti civilizacinio kolektyvo prasmėms, sukurti savo individualų sątvarologijos variantą. Tai, kad rezistencija yra vidinė rodo, kad žmogui ši kova suvokiama kaip vidinis apsivalymas, kuriame šis dekonstruoja svetimas invazines prasmes, ir bando sukurti savarankišką, autentišką santykį su tikrove ir taip įgyti individualią „civilizacijos" formą. Tai gali būti paradoksalu, bet iš principo įmanoma, nors tokia civilizacija yra tik užuomazga, nes ji tikra tampa tik tada, kai suformuoja pakankamai didelę ir įtakingą bendruomenę, kuri turi nuo kitų bendruomenių atskirą savarankišką tarpusavio sąveikos ir sąveikos su tikrove pavidalą.
Žinoma, kad pirminė civilizacijos forma yra kalba, kurią vaikas išmoksta iš tėvų, ir taip užtikrinamas tautinės tapatybės tęstinumas. Kalba vaiką įveda į tautinį kolektyvą ir leidžia jam semti sukauptą kultūrinę patirtį, kurioje jis auga ir vystosi į tokį lygį, kiek kultūroje yra įsisavinta tikrovės ir tiesos apie žmogų bei pasaulį. Šis procesas nepriklauso nuo valdžios politikos ir yra natūralus. Jeigu kalba keičiasi, tai spontaniškai, didelių tautinių kolektyvų sąveikose, per labai ilgą laiką. Tačiau civilizacinės politikos lygyje galima daryti poveikį, laipsniškai siekiant įvesti kitą kalbą ir su ja kultūrą, taip nutautinant žmonių bendruomenės sąmones. Tai hegemoninis santykis tarp tautų, kai didelės tautos asimiliuoja mažas tautas ir jas sunaikina.
Šis pasaulis įkūnytas į giluminę žmogaus savastį, nes jis įsisavinamas labai jauname amžiuje, dar iki proto išsivystymo ir susilieja tautoje su reaktyviais instinktais, kurie visada jausmingi ir emocionalūs. Dalis kultūros formų taip pat įsisavinama tokiu principu, bet tai yra bazinė kultūra, nuo archetipinių pasaulėžiūros simbolių iki socialinių ir bendravimo formulių. Tačiau kalbant apie aukštąją kultūrą, jai suvokti ir įsisavinti reikia aukštesnių protinių sugebėjimų ir jis įvyksta jau daug vyresniame amžiuje, kai žmogus jau būna pakankamai savarankiškas ir laisvas rinktis. Todėl čia vyksta konkurencija tarp grupuočių, propaganda, ideologinė kova ir informacinis karas, kuriame varžomasi ne dėl bazinių formų, bet dėl konkrečių formuluočių ir formulių, kurios sudaro tų grupių tiesos pagrindą. Šiame lygyje civilizacijos politika yra aršiausia, nes čia sprendžiamos galutinės tiesos formuluotės, kurias valdžia naudoja savo dominavimo primetimui. Tačiau šioje paviršutinėje fazėje pasiekus pergalę, prasideda ir minėta giluminė civilizacinių formų destrukcija, jeigu tai savarankiška tautinė grupė, turinti savo kultūrą. Tokiu principu per civilizacinę politiką ir hegemonija lietuvių tauta patyrė polonizaciją, rusifikaciją ir pan.
Kita vertus, ši sątvaro struktūra gali būti ne tik politikos objektu, bet ir asmeninės kovos problema, kai žmogus priešinasi nepageidaujamoms civilizacinėms invazijoms, siekiant apvalyti savo sąmonę, ir suteikti jai individualiai suformuotą formą. Pavyzdžiui, toks principas įmanomas filosofijoje, kai žmogus turi savo asmeninę filosofijos sistemą, kuri iškrenta iš bendro konteksto ir yra tik to konkretaus žmogaus vidinės kovos dokumentas. Lietuvoje, mano manymu, vienas tokių atvejų buvo A. Šliogerio filosofija, kurią galima pavadinti sątvarologine rezistencija prieš žemo lygio Vakarų civilizacijos invaziją, kuri pagrįsta mokslu arba religija, kuriuos jis laikė to pačio „gnosticizmo" atmaina, siekusia pažinti būtį, taip ją sugriaunant. O, pasak mąstytojo, norint su būtimi įeiti į autentišką sąlytį, su ja reikia susipažinti fenomenologinėje žiūroje, kuri atveria ją kaip tai, kas ji yra iš tikro pirmykštėje žmogaus sąmonėje. Dėl šio principo nepripažinimo jis Vakarų civilizaciją laikė blogio nešėja, kuri užmiršo būtį, išblokšdama sątvarus į neautentiško buvimo būseną ir nihilizmą. Todėl jis šiam procesui bandė individualiai pasipriešinti, propaguodamas vietos mąstymą / matymą, kurioje sugrįžtama prie pačių daiktų, atgaunama pirmapradė sątvaro būsena, kuri prisimena būtį, negarbina ją uždengiančių kultūrinių prasmių sluoksnio, pripažįsta tik minimalią kultūrą dar neatitrūkusią nuo čia-būties ir pirmapradės tikrovės. Savo sątvarologinėje rezistencijoje A. Šliogeris, bandė paveikti masines šiuolaikinės civilizacijos formas, kaip ekrano tironija, socialiniai tinklai, kalbos besaikis gaminimas, kur pamėklinė būtis įgyja aukštesnį statusą už tiesioginių daiktų matymą.
Gali pasirodyti, kad filognozija irgi yra sątvarologinės rezistencijos atmaina, tačiau iš tikro tai tiesa tik nedidele dalimi, nes aš nesiekiu pakeisti nei Rytų, nei Vakarų civilizacijos, nelaikau, kad jos blogos ar netinkamos. Tai, ką aš darau filognozijoje yra viso planetos civilizacinio palikimo permąstymas, kur bandau suprasti jų principus, tam, kad būtų galima pakilti į aukštesnį lygį, sukuriant kažką panašaus į „metacivilizaciją", kurioje būtų inkorporuotas visas ankstesnių civilizacijų palikimas, jį pilnai įsisavinus ir panešus į priekį. Filognozijos tikslas sukurti maksimalios civilizacijos teorinį modelį, kad būtų žinoma, kokie jos kriterijai ir kokiomis priemonėmis ją būtų galima pasiekti. Iš pradžių tai daroma kaip asmeninis proveržis, bet tikimasi, kad principai išpopuliarės ir laikui bėgant susikurs mąstytojų bendruomenė, siekianti panašaus tikslo į mano. Kita vertus, nenoriu, kad filognozija taptų valdžios nuosavybe ir kad ji vykdytų civilizacijos politiką naudojant mano sukurtus filognozijos principus. Filognozija neturi būti primetama prievarta, o jos populiarumas turi priklausyti nuo natūralaus pranašumo, kurį pripažįsti arba atmeti laisva valia. Tai reiškia, norint, kad filognozija išpopuliarėtų, reikia padaryti tikrą proveržį, kuris išplis savaime, o ne kurti dirbtines formas ir primetinėti sąmonėms jas prievarta, nepriklausomai nuo to, ar jos pasiteisina, ar ne.
Kitaip sakant, filognozijoje, manau, svarbu ne tapti civilizacinės politikos priemone, bet padaryti tikra proveržį, kuris paskui ir be valdžios pagalbos taps populiariu ir reikšmingu. Ir kita taktika, kuri yra priešinga paprastai rezistencijai, yra ne paprastu atmetimu atmesti visas kitas civilizacines formas, bet jas suprasti, įsisavinti ir integruoti į filognoziją. Tai reiškia, neatmetama nei viena kita forma, bet greičiau peržengiama pagerinant. Toks filognozijos kelias geriausias, laikantis laisvos valios principo, neprimetinėjant savo tiesos, bet darant ją tokia patrauklia, kad žmonės patys norės ją priimti. Kritikos atveju, turi būti įvertinami argumentai ir parodoma ar oponentai iš tikro „geresni", ar tik savo tiesos fanatikai, su kuriais neįmanoma produktyvi diskusija. Kiekvienas turi savo gyvenimo ir mąstymo kelią, kuriame kitų idėjas priima arba atmeta laisvu pasirinkimu. Filognozija tai pripažįsta ir gerbia visas nuomones.
8
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 12, 2026, 08:51:55Aukštutinė karalystė
Kadangi „Filognozijos pradmenys" yra vadovėlinė informacija, ją pateikiu aiškiai sustruktūrintą ir schematizuotą, kad geriau matytųsi principas ir būtų lengviau įsiminti; tačiau tai neraiškia, kad išorinė forma suabsoliutinama ir neleidžiama nuo jos nukrypti. Greičiau ji tėra priemonė, kuri nurodo į tikrą, išorinę realybę, kuri gali būti sudėtinga ir chaotiška ir paprastomis priemonėmis - neišreiškiama. Tokiu principu, pavyzdžiui aprašau planetinę civilizaciją, kurią skirstau į penkis lygius žymimus Dn. Šios raidės yra tik nuoroda į tikrą planetos sandarą, kuri prote turi būti vizualizuojama ir su šia vizualizacija susiejama. Visada tiriama pati tikrovė, tačiau kai ji būna įvykusi į protą, mąstymo proceso pagreitinimui ir palengvinimui, naudojami supaprastinti žymėjimai. Iki šiol daug dėmesio skyriau D5 lygiui, ir teigiau, kad pradinė mokykla aprašo šio lygio žinojimą. Tačiau buvo užsiminta, kad tikras žinojimas yra tik viršuje ir visi norėtų būti elite, o ne „apačiose". Todėl šiame skyrelyje pabandysiu pasamprotauti, kas yra šis elitas ir ką mano knygose reiškia Baltojo drakono civilizacija, vadinama Aukštutine arba Dangaus karalyste.
Apie šį pasaulį buvo bandoma rašyti magijos sistemose, mituose, religijoje, ezoterinėje literatūroje, tačiau buvo daroma ne dėl žinojimo, bet organizuojant kultus, sektas, garbinimo bendruomenes, siekiant valdyti žmones. Mano tikslas - nuskaidrinti šią sritį, ieškant gryno žinojimo, kuriame nėra savanaudiškų tikslų, naudos, valdžios, ar galios siekimo, tik platinti žinojimą ir supratimą, kad žmogus galėtų geriau orientuotis gyvenime ir ezoterinių produktų pasiūloje. Gali kilti klausimas - iš kur visa tai žinau - kaip pas mane atsidūrė Baltojo drakono lygio informacija? Daug kas iš tikro yra išmąstyta ir suprasta savo protu, o tai, kad mąstymas yra teisingame kelyje pagrįsta kontakto lygio patirtimis, kurių savo gyvenime turėjau dvi / tris. Tie kontaktai susiję su sąmonės valdymo technologijomis, kurios nėra viešai pripažįstamos, tad akivaizdu, kad tikrovėje moksle yra daug daugiau galimybių negu rodo vieša informacija. Tai sąmonių sujungimas, kūno ir mąstymo valdymas, būsenų keitimas, „roboto" funkcijų uždėjimas ir pan. Dėl to ilgą laiką save apibrėžiau kaip targeted individual, tačiau suprantu, kad už paprastų versijų, kad tai spec. tarnybų „darbas" tiesa gali būti kur kas gilesnė, tad siekdamas pamatyti pilną vaizdą, sukūriau idėją, kad už to slypi atsiskyrusi technologinė civilizaciją, o už jos Baltojo drakono civilizacija, kuri kyla iš kito lygio realybės, aprašomos ezoteriniuose šaltiniuose. Labai panašiai šį principą traktuoja D. Icke'as, kurio manymu gyvename Demiurgo sukurtoje simuliuotoje realybėje, kurioje mus blogio jėgos laiko atskirtuss nuo tikros, pirminės realybės, ir kad mūsų tikslas - pamatyti tiesą ir išsivaduoti iš „archontų" kuriamo kalėjimo.
Mano idėja turi šiek tiek panašumų, su šiomis gnostinėmis interpretacijomis, tačiau nesiveliu į dideles konspiracijos teorijas, o tik bandau paaiškinti principą, kuris remiasi tuo, kiek žmogus suvokia informacijos, nuo kurios lygio priklauso kokioje pakopoje pilnoje tikrovės civilizacijoje esi. Žemi pasauliai turi žemo lygio sumatorių, kuriame sumuoja tik ribotą informaciją ir jos pagrindu kuria kosmologinį modelį; aukšto lygio sumatorius kuria aukštąsias technologijas ir išsivysčiusias civilizacijas, kurios jau yra kosminės; o aukščiausias lygis pasiekiamas Baltojo drakono civilizacijoje, kuriame sumatoriai sumuoja holoplastinę realybę. Tad paprastas sumatorius žymimas SnDS ir reiškia, kad yra kažkoks n žmogus su savo pscihine ir informacine struktūra, kuri sumuoja tam tikro gylio informaciją, ir eksversijoje ji matoma pagal tai, kaip moka manipuliuoti D objektais tokiu lygiu, kuris atitinka sumatoriaus S išsivystymą. Kai kolektyve sumatorius yra vienodo lygio, pavyzdžiui, kokioje nors vienoje rūšyje, tai gali būti neinformatyvus kriterijus, tačiau kai yra daug rūšių, jų sumatoriaus išsivystymas skiriasi, tad pagal DS, galima pamatyti koks jų mažosios sievos lygis. Tai įvertinama taip: DH - DS = X. Tai yra pilnos ir ribotos realybės skirtumas, kuris tuo didesnis, kuo mažiau išsivysčiusi mažoji sieva, o kai ji išsivysčiusi maksimaliai, X artėja prie nulio. Šis principas suteikia daug klasifikavimo galimybių, kur galima konstruoti pakopas, hierarchiją, bet reikia turėti daug informacijos ir įvairią sistemą. Todėl atitinkamai aukščiausio lygio sumatorius būtų SHDSH. Tai dievūno sąmonė, kuri yra Baltojo drakono civilizacijoje ir turi maksimalų išsivystymą.
Toliau galima klausti, kur ta Aukštutinė karalystė yra, kodėl jos niekur nematome, kodėl ji neatsiskleidusi. Pirmiausiai, pagal mano hipotezę, tai jau ne žmonių civilizacija ir nėra žmonių civilizacijos tąsa. Atvirkščiai, manau, kad tai pirminė visą tikrovę valdanti „karalystė" kurioje atsirado visa Žemės gyvūnija, o taip pat ir žmogus, kaip šios civilizacijos technologija. Kadangi Baltųjų drakonų sąmonė mato pilną tikrovę, jie moka daryti tokias gilias manipuliacijas, kad jų technika atrodo kaip natūralūs daiktai, nors yra sukurti dirbtinai. Kadangi Baltojo drakono civilizacija yra kosminė, nors apie jos mastą galime tik spėlioti, tai jie tinkamas sąlygos turinčiose planetose sukuria dirbtinę biosferą vykdant geo- ir bioinžineriją ir sukuria biosferą. O tada , priklausomai nuo gyvūnų galimybių, kurios plečiasi įsisavinus vis daugiau informacijos savo sumatoriuose tol, kol gyvūnai pradeda kurti technosferą ir techninę civilizaciją, bet tik savo „vaikišku" stiliumi, nes jų galimybės niekada neprilygsta dievūnų galimybėms. Šiuose dirbtiniuose gyvūnuose kuriami įvairaus lygio sumatoriai, bet pradžiai jie daromi labai mažo informacinio galingumo ir tik vėliau, įvykdžius teisingas intervencijas - tobulėja. Tad tai, koks sumatoriaus gylis, lemia kokias technologijas gali sukurti, o jis retai kada būna didelis ir dirbtinėje gyvybėje niekada holoplastinis. Tačiau mano manymu šis principas yra daug sudėtingesnis, nes gyvūnas gyvena ne tik mažąją kelionę, arba gyvenimą Žemutinėje karalystėje, bet ir didžiąją kelionę, kuri jau būna Baltojo drakono civilizacijoje, Aukštutinėje karalystėje. Koks ten žmogaus vaidmuo - sunku pasakyti, tačiau manau, kad tai nėra „pragaras", o tikros uždangos nuėmimas, ir šios civilizacijos santvarka yra „humaniška".
Taigi, žiūrint iš Aukštutinės karalystės dievūno perspektyvos, Žemutinės karalystės gyvūnai beveik akli, jie nemato aukštesnės civilizacijos, kuri yra visur anapus vaizdo, bet ne būtinai „kietos" formos, nes ji veikia kitame substancijų spektre ir yra burbulas Feynmano medyje, kuris pasislinkęs nuo infra krypties daugiau prie ultra. Todėl nei psichiniu, nei fiziniu būdu ši Dangaus karalystės sfera nepasiekiama ir neapčiuopiama. Nors kartais gali įvykti kontaktai, pasirodant visokiems NSO ir kitiems reiškiniams, kurie išnyra regos plote arba yra tik psichiniai, veikiantys žmogaus olą psioniškai, per transcendentalinį subjektą. Tokiu principu ir aš esu patyręs poveikį, kuris buvo psioninis, rodantis, kad atsidūriau neatpažintų reiškinių poveikio zonoje. Manau, kad esu su šia sistema susijęs psichotroniškai ir mano projektas iš dalies remiasi patirtimis, gaunamomis telepatiškai. Neretai būna perspėjimų, kad tokia informacija negalima pasitikėti, nes tokiu principu skleidžiamas melas ir dezinformacija, yra klaidinama ir apgaudinėjama. Tačiau aš manau, kad su manimi kontaktuoja pozityvios jėgos ir tai, ką aš darau skirta ne blogam bet geram tikslui. Manau, kad artimiausiais dešimtmečiais bus daug naujos informacijos, rodančios, kad Aukštutinėje karalystėje nori Žemutinę karalystę integruoti į savo sistemą, suteikiant mokslinių žinių, informacijos ir padarant pilnateise Baltojo drakono civilizacijos nare. Būtent šiuo tikslu platinama informacija ir siekiama atsikleisti pasaulio ir tikrovės paslaptis. Kai bus aiškus pilnas Aukštutinės karalystės vaizdas, bus aišku kas yra žmogus, kokia jo vieta tikrovėje, kam buvo reikalinga karantino būsena, ir ko reikia norint būti integruotais į derama vietą Aukštutinės karalystės tikrovėje.
Kadangi „Filognozijos pradmenys" yra vadovėlinė informacija, ją pateikiu aiškiai sustruktūrintą ir schematizuotą, kad geriau matytųsi principas ir būtų lengviau įsiminti; tačiau tai neraiškia, kad išorinė forma suabsoliutinama ir neleidžiama nuo jos nukrypti. Greičiau ji tėra priemonė, kuri nurodo į tikrą, išorinę realybę, kuri gali būti sudėtinga ir chaotiška ir paprastomis priemonėmis - neišreiškiama. Tokiu principu, pavyzdžiui aprašau planetinę civilizaciją, kurią skirstau į penkis lygius žymimus Dn. Šios raidės yra tik nuoroda į tikrą planetos sandarą, kuri prote turi būti vizualizuojama ir su šia vizualizacija susiejama. Visada tiriama pati tikrovė, tačiau kai ji būna įvykusi į protą, mąstymo proceso pagreitinimui ir palengvinimui, naudojami supaprastinti žymėjimai. Iki šiol daug dėmesio skyriau D5 lygiui, ir teigiau, kad pradinė mokykla aprašo šio lygio žinojimą. Tačiau buvo užsiminta, kad tikras žinojimas yra tik viršuje ir visi norėtų būti elite, o ne „apačiose". Todėl šiame skyrelyje pabandysiu pasamprotauti, kas yra šis elitas ir ką mano knygose reiškia Baltojo drakono civilizacija, vadinama Aukštutine arba Dangaus karalyste.
Apie šį pasaulį buvo bandoma rašyti magijos sistemose, mituose, religijoje, ezoterinėje literatūroje, tačiau buvo daroma ne dėl žinojimo, bet organizuojant kultus, sektas, garbinimo bendruomenes, siekiant valdyti žmones. Mano tikslas - nuskaidrinti šią sritį, ieškant gryno žinojimo, kuriame nėra savanaudiškų tikslų, naudos, valdžios, ar galios siekimo, tik platinti žinojimą ir supratimą, kad žmogus galėtų geriau orientuotis gyvenime ir ezoterinių produktų pasiūloje. Gali kilti klausimas - iš kur visa tai žinau - kaip pas mane atsidūrė Baltojo drakono lygio informacija? Daug kas iš tikro yra išmąstyta ir suprasta savo protu, o tai, kad mąstymas yra teisingame kelyje pagrįsta kontakto lygio patirtimis, kurių savo gyvenime turėjau dvi / tris. Tie kontaktai susiję su sąmonės valdymo technologijomis, kurios nėra viešai pripažįstamos, tad akivaizdu, kad tikrovėje moksle yra daug daugiau galimybių negu rodo vieša informacija. Tai sąmonių sujungimas, kūno ir mąstymo valdymas, būsenų keitimas, „roboto" funkcijų uždėjimas ir pan. Dėl to ilgą laiką save apibrėžiau kaip targeted individual, tačiau suprantu, kad už paprastų versijų, kad tai spec. tarnybų „darbas" tiesa gali būti kur kas gilesnė, tad siekdamas pamatyti pilną vaizdą, sukūriau idėją, kad už to slypi atsiskyrusi technologinė civilizaciją, o už jos Baltojo drakono civilizacija, kuri kyla iš kito lygio realybės, aprašomos ezoteriniuose šaltiniuose. Labai panašiai šį principą traktuoja D. Icke'as, kurio manymu gyvename Demiurgo sukurtoje simuliuotoje realybėje, kurioje mus blogio jėgos laiko atskirtuss nuo tikros, pirminės realybės, ir kad mūsų tikslas - pamatyti tiesą ir išsivaduoti iš „archontų" kuriamo kalėjimo.
Mano idėja turi šiek tiek panašumų, su šiomis gnostinėmis interpretacijomis, tačiau nesiveliu į dideles konspiracijos teorijas, o tik bandau paaiškinti principą, kuris remiasi tuo, kiek žmogus suvokia informacijos, nuo kurios lygio priklauso kokioje pakopoje pilnoje tikrovės civilizacijoje esi. Žemi pasauliai turi žemo lygio sumatorių, kuriame sumuoja tik ribotą informaciją ir jos pagrindu kuria kosmologinį modelį; aukšto lygio sumatorius kuria aukštąsias technologijas ir išsivysčiusias civilizacijas, kurios jau yra kosminės; o aukščiausias lygis pasiekiamas Baltojo drakono civilizacijoje, kuriame sumatoriai sumuoja holoplastinę realybę. Tad paprastas sumatorius žymimas SnDS ir reiškia, kad yra kažkoks n žmogus su savo pscihine ir informacine struktūra, kuri sumuoja tam tikro gylio informaciją, ir eksversijoje ji matoma pagal tai, kaip moka manipuliuoti D objektais tokiu lygiu, kuris atitinka sumatoriaus S išsivystymą. Kai kolektyve sumatorius yra vienodo lygio, pavyzdžiui, kokioje nors vienoje rūšyje, tai gali būti neinformatyvus kriterijus, tačiau kai yra daug rūšių, jų sumatoriaus išsivystymas skiriasi, tad pagal DS, galima pamatyti koks jų mažosios sievos lygis. Tai įvertinama taip: DH - DS = X. Tai yra pilnos ir ribotos realybės skirtumas, kuris tuo didesnis, kuo mažiau išsivysčiusi mažoji sieva, o kai ji išsivysčiusi maksimaliai, X artėja prie nulio. Šis principas suteikia daug klasifikavimo galimybių, kur galima konstruoti pakopas, hierarchiją, bet reikia turėti daug informacijos ir įvairią sistemą. Todėl atitinkamai aukščiausio lygio sumatorius būtų SHDSH. Tai dievūno sąmonė, kuri yra Baltojo drakono civilizacijoje ir turi maksimalų išsivystymą.
Toliau galima klausti, kur ta Aukštutinė karalystė yra, kodėl jos niekur nematome, kodėl ji neatsiskleidusi. Pirmiausiai, pagal mano hipotezę, tai jau ne žmonių civilizacija ir nėra žmonių civilizacijos tąsa. Atvirkščiai, manau, kad tai pirminė visą tikrovę valdanti „karalystė" kurioje atsirado visa Žemės gyvūnija, o taip pat ir žmogus, kaip šios civilizacijos technologija. Kadangi Baltųjų drakonų sąmonė mato pilną tikrovę, jie moka daryti tokias gilias manipuliacijas, kad jų technika atrodo kaip natūralūs daiktai, nors yra sukurti dirbtinai. Kadangi Baltojo drakono civilizacija yra kosminė, nors apie jos mastą galime tik spėlioti, tai jie tinkamas sąlygos turinčiose planetose sukuria dirbtinę biosferą vykdant geo- ir bioinžineriją ir sukuria biosferą. O tada , priklausomai nuo gyvūnų galimybių, kurios plečiasi įsisavinus vis daugiau informacijos savo sumatoriuose tol, kol gyvūnai pradeda kurti technosferą ir techninę civilizaciją, bet tik savo „vaikišku" stiliumi, nes jų galimybės niekada neprilygsta dievūnų galimybėms. Šiuose dirbtiniuose gyvūnuose kuriami įvairaus lygio sumatoriai, bet pradžiai jie daromi labai mažo informacinio galingumo ir tik vėliau, įvykdžius teisingas intervencijas - tobulėja. Tad tai, koks sumatoriaus gylis, lemia kokias technologijas gali sukurti, o jis retai kada būna didelis ir dirbtinėje gyvybėje niekada holoplastinis. Tačiau mano manymu šis principas yra daug sudėtingesnis, nes gyvūnas gyvena ne tik mažąją kelionę, arba gyvenimą Žemutinėje karalystėje, bet ir didžiąją kelionę, kuri jau būna Baltojo drakono civilizacijoje, Aukštutinėje karalystėje. Koks ten žmogaus vaidmuo - sunku pasakyti, tačiau manau, kad tai nėra „pragaras", o tikros uždangos nuėmimas, ir šios civilizacijos santvarka yra „humaniška".
Taigi, žiūrint iš Aukštutinės karalystės dievūno perspektyvos, Žemutinės karalystės gyvūnai beveik akli, jie nemato aukštesnės civilizacijos, kuri yra visur anapus vaizdo, bet ne būtinai „kietos" formos, nes ji veikia kitame substancijų spektre ir yra burbulas Feynmano medyje, kuris pasislinkęs nuo infra krypties daugiau prie ultra. Todėl nei psichiniu, nei fiziniu būdu ši Dangaus karalystės sfera nepasiekiama ir neapčiuopiama. Nors kartais gali įvykti kontaktai, pasirodant visokiems NSO ir kitiems reiškiniams, kurie išnyra regos plote arba yra tik psichiniai, veikiantys žmogaus olą psioniškai, per transcendentalinį subjektą. Tokiu principu ir aš esu patyręs poveikį, kuris buvo psioninis, rodantis, kad atsidūriau neatpažintų reiškinių poveikio zonoje. Manau, kad esu su šia sistema susijęs psichotroniškai ir mano projektas iš dalies remiasi patirtimis, gaunamomis telepatiškai. Neretai būna perspėjimų, kad tokia informacija negalima pasitikėti, nes tokiu principu skleidžiamas melas ir dezinformacija, yra klaidinama ir apgaudinėjama. Tačiau aš manau, kad su manimi kontaktuoja pozityvios jėgos ir tai, ką aš darau skirta ne blogam bet geram tikslui. Manau, kad artimiausiais dešimtmečiais bus daug naujos informacijos, rodančios, kad Aukštutinėje karalystėje nori Žemutinę karalystę integruoti į savo sistemą, suteikiant mokslinių žinių, informacijos ir padarant pilnateise Baltojo drakono civilizacijos nare. Būtent šiuo tikslu platinama informacija ir siekiama atsikleisti pasaulio ir tikrovės paslaptis. Kai bus aiškus pilnas Aukštutinės karalystės vaizdas, bus aišku kas yra žmogus, kokia jo vieta tikrovėje, kam buvo reikalinga karantino būsena, ir ko reikia norint būti integruotais į derama vietą Aukštutinės karalystės tikrovėje.
9
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 11, 2026, 13:15:02Raigo struktūra
Kadangi „Filognozijos pradmenų" projektas artėja prie pabaigos, laikas parodyti pagrindinę specialiosios filognozijos struktūrą, kuri yra raigo teorinis modelis iš sątvarologijos perspektyvos. Terminas „raigas" yra naujadaras, reiškiantis dirbtinį objektą, sukurtą manipuliuojant anapus sumatoriaus esančia realybe, nors iš principo raigai gali būti ir vidiniai, tik psichiniai, kaip pavyzdžiui, kalba, matematika. Šis žodis artimas lietuvių kalboje žinomam žodžiui „raizgas", „raizgyti", tik pašalinant raidę „z". Tačiau, žinoma, esmė ne pačiame žodyje, nes jis tik priemonė pasakyti idėją. Raigas atsiranda tada, kai sumatoriuje įvykdoma techninė sintezė, teisingai sujungiant išorinę realybę ir vidinę minties formą. Kitaip sakant, jis atsiranda mažosios ir didžiosios sievos sankirtoje, turinčioje trilypę sandarą, esančią tikra pirmine realybe, paskui projekcija į priekinę sąmonę, ir galiausiai - protine samprata.
Ši struktūra aprašoma tokia formule:
RA (MS ∩ DS = G / D / X)
RA - raigas;
MS - mažoji sieva;
DS - didžioji sieva;
G - mąstymas;
D - akių vaizdas;
X - pirminė tikrovė.
Tai pagrindinė raigo struktūra, kuri turima sątvarologijoje ir kuri bus naudojama specialiojoje filognozijoje. Iš mažosios sievos ateina struktūra arba forma, kuri yra idėja kaip derinti elementus, kad iš derinio būtų sukurta vertinga funkcija; iš didžiosios sievos ateina veikianti tikrovė, kuri yra pirminė būtis, be kurios neįmanomas sėkmingas techninio daikto veikimas. Įvykus sėkmingai šių dalių sankirtai gaunamas raigas, kuris yra veikianti technologija, turinti tokius pagrindinius sluoksnius: nematomą dalį, kurioje veikia technika metafiziniu būdu, priminėje realybėje; tada matomą dalį, kaip ji projektuojama į akių sąmonės plotą, kuris yra nepilnas vaizdas, nes tikras veiksmas yra išorėje, o sumatoriuje tik jo imitacija; ir galiausiai techninis daiktas atspindimas prote, kuris supranta, kas tai yra ir kokiu principu veikia tikrovėje, kuriant pirminės būties sampratą, mentalinėmis priemonėmis kalboje arba matematikoje.
Svarbiausias dalykas šioje struktūroje yra sankirta, kurioje susijungia forma ir veiksmas, nes be jos galima tik neveikianti forma arba beformis veiksmas, kuris nesukurtas į suformuotą funkciją ir yra tik natūrali tikrovė. Negalima išgalvoti veiksmo, nes jis jau turi būti pačioje tikrovėje, jeigu jo ten natūraliai nėra, raigas nebus galintis veikti norimu būdu. Taip, pavyzdžiui, naudojama magija, kuri turi išradingas išorines formas ir struktūras, su teatraliniais efektais, tačiau visi veiksmai yra išgalvoti, tad veikia tik vaizduotėje. Tada kai magija pradeda naudoti tikrą veikiančiąją būtį, ji tampa technika. Kadangi specialioji filognozija siekia išspręsti realų techninį klausimą, jai reikia surasti teisingą veiksmą natūralioje tvarkoje, o paskui suteikti jam tokią formą, kurioje veiksmas pavirstų naudinga funkcija. Tai gali būti sudėtinga, nes veikimas nebūtinai tikrovėje būna akivaizdus, ypač kalbant apie gylinę transcendenciją. Tada reikia surasti potencialų veiksmą, kuris slepiasi gelmėje ir surasti konfigūraciją, kurioje ją būtų galima aktualizuoti. Tai ir būtu techninis objektas, kuris, naudodamas realią natūralios tvarkos savybę, galėtų duoti naudingų įvykių.
Imant konkretų antigravitacijos klausimą, veiksmas būtų Archimedo jėga gylinėje substancijoje, kuri, tikima, būtų paremta žinomu dėsniu tradicinėse substancijose; o forma būtų - antigravitacinis plūduras, sukurtas sukelti šią jėgą, kad būtų galima kelti objektus į orbitą arba levituoti atmosferoje. Nors šis principas yra žinomas, jo įgyvendinimui tikrovėje reikia aktualizuoti Archimedo jėga naujos formos substancijoje, kuri yra giliau už tradicinę materiją, o tai šiuolaikiniam mokslui - nepasiekiama. Todėl prie šio klausimo dar reikės padirbėti, o mano tikslas - padaryti pilną raigo principo struktūrinę analizę ir apmąstyti, kas yra gravitacija aplink masyvius objektus bei kaip šį vektorių įveikti. Manau, kad per du šimtus metų šis klausimas bus pilnai ištyrinėtas ir išspręstas, o tada prasidės tikra kosminė era, naudojanti naujo tipo orbitinį transportą.
Šią programą sieju su baltojo drakono civilizacija, kurios pradžia bus tikros kosminės eros įvedimas, kur istorinis laikas bus skaičiuojamas kaip ikikosminis ir pokosminis. Nelabai tiksliu skaičiavimu šią erą prasidėjusia galima laikyti 1950 metais, tad dabar, 2026 metais yra 76 kosminės eros metai. Pirmas amžius turėtų būti 2050, žymintis pirmą naujos civilizacijos šimtmetį. O 2200, kada bus išspręstas antigravitacijos klausimas, bus trečio kosminės eros amžiaus vidurys. Kadangi ši civilizacijos kryptis yra neišvengiama ir vis daugiau dėmesio moksle bus skiriama kosmoso temai, filognozija taip pat siekia prisidėti prie šio šuolio, nors mažai valstybei, tokiai kaip Lietuva, tai gali atrodyti neaktualu ar net nerealu. Tačiau tai priklauso nuo mokslo lygio, intelektualinių pajėgumų ir novatoriškų metodikų, viena kurių ir yra kuriama sątvarologija bei specialioji filognozija.
Raigo teorija gali būti pritaikyta įvairiems klausimams, ne vien antigravitacijai, nes tai bendras šablonas, kuris tinka bet kokiam techniniam daiktui, ypač ta trisluoksnė dalis, kurioje yra rodoma mintis, vaizdas ir realybė. Svarbiausia, be abejo, yra realybė, nes joje turi būti tas veiksmas, kuris potencialiai arba aktualiai yra bet kokios techninės funkcijos varančioji jėga. Šios dalies sukurti arba išgalvoti neįmanoma, ji turi būti transcendencijoje, tereikia, jeigu ji slepiasi, ją ištraukti iš gelmės ir aktualizuoti. Visos technikos veikia tokiu principu, tik pirmykštėse civilizacijose jos buvo negilios, pačio paviršiaus, bet paskui jos vis giliau pasinėrė į gelmę ir pradėjo metafizinių techninių daiktų erą. Manau, kad šioje gelmėje slepiasi daug techninių galimybių, ypač svarbių kosmoso užkariavimui, ir mokslas laipsniškai jas sugebės aktualizuoti, kurdamas naujo tipo raigus, kurie bus Baltojo drakono civilizacijos sudėtinė dalis. Filognozija šiame kelyje yra pati pradžia, kurios tikslas atverti transcendentinę gelmę, kurioje slepiasi žinojimo paslaptys, kurios domino religiją, filosofiją ir mokslą ilgus šimtmečius. Tam reikia teisingos sąmonės formos ir optimizuotos informacijos, kad civilizaciniai modeliai netrukdyti siekti žinojimo ir atverti vis tolesnes perspektyvas žmonijai.
Tuo šiuo metu vis intensyviau užsiima mokslas, statantis žiedinius greitintuvus ir kosmoso tyrinėjimui skirtus teleskopus, kurie per artimiausius dešimtmečius pakeis kosmologiją pilnu pakeitimu. Manau bus atrasta tamsioji materija ir tamsioji energija, išryškės naujos materijos struktūros ir tuo pačiu taps aiškesnis ir gravitacijos arba žmogaus sąmonės klausimas. Paraleliai, atsižvelgiant į šias tendencijas bus vystoma ir filognozija, tiek bendroji, tiek specialioji jos dalis, ką reikia integruojant ir ką reikia - papildant. Nors ji nepriklauso jokiai institucijai ir šiuo metu neturi jokių investicijų, tik idėjas, galima tikėtis, kad tolimoje ateityje tai pasikeis ir vien iš teorinės fantazijos ji pavirs į praktinį metodą, duodantį praktinę naudą. Taip iš idėjinio formato Baltojo drakono civilizacija bus perkelta į tikrą gyvenimą, kuris bus sutvarkytas tokiu efektyviu būdu, kad pagreitins kosminės eros vystymąsi daug kartų. Ši teorija kaip tik ir reikalinga akseleracijai, kad nebūtų vaikštoma klystkeliais, negaištamas laikas, nešvaistomos lėšos, neslaptinamos idėjos, kurios turi būti viešos ir visiems prieinamos. Tam reikia pagerinti informacines struktūras galvose, per kultūros ir naujos civilizacijos propagavimą, kad jos ateities nestabdytų, bet kad leistų ateiti kuo greičiau, atveriant naujus kelius ir galimybes, skirtus tarnauti visiems žmonėms.
Kadangi „Filognozijos pradmenų" projektas artėja prie pabaigos, laikas parodyti pagrindinę specialiosios filognozijos struktūrą, kuri yra raigo teorinis modelis iš sątvarologijos perspektyvos. Terminas „raigas" yra naujadaras, reiškiantis dirbtinį objektą, sukurtą manipuliuojant anapus sumatoriaus esančia realybe, nors iš principo raigai gali būti ir vidiniai, tik psichiniai, kaip pavyzdžiui, kalba, matematika. Šis žodis artimas lietuvių kalboje žinomam žodžiui „raizgas", „raizgyti", tik pašalinant raidę „z". Tačiau, žinoma, esmė ne pačiame žodyje, nes jis tik priemonė pasakyti idėją. Raigas atsiranda tada, kai sumatoriuje įvykdoma techninė sintezė, teisingai sujungiant išorinę realybę ir vidinę minties formą. Kitaip sakant, jis atsiranda mažosios ir didžiosios sievos sankirtoje, turinčioje trilypę sandarą, esančią tikra pirmine realybe, paskui projekcija į priekinę sąmonę, ir galiausiai - protine samprata.
Ši struktūra aprašoma tokia formule:
RA (MS ∩ DS = G / D / X)
RA - raigas;
MS - mažoji sieva;
DS - didžioji sieva;
G - mąstymas;
D - akių vaizdas;
X - pirminė tikrovė.
Tai pagrindinė raigo struktūra, kuri turima sątvarologijoje ir kuri bus naudojama specialiojoje filognozijoje. Iš mažosios sievos ateina struktūra arba forma, kuri yra idėja kaip derinti elementus, kad iš derinio būtų sukurta vertinga funkcija; iš didžiosios sievos ateina veikianti tikrovė, kuri yra pirminė būtis, be kurios neįmanomas sėkmingas techninio daikto veikimas. Įvykus sėkmingai šių dalių sankirtai gaunamas raigas, kuris yra veikianti technologija, turinti tokius pagrindinius sluoksnius: nematomą dalį, kurioje veikia technika metafiziniu būdu, priminėje realybėje; tada matomą dalį, kaip ji projektuojama į akių sąmonės plotą, kuris yra nepilnas vaizdas, nes tikras veiksmas yra išorėje, o sumatoriuje tik jo imitacija; ir galiausiai techninis daiktas atspindimas prote, kuris supranta, kas tai yra ir kokiu principu veikia tikrovėje, kuriant pirminės būties sampratą, mentalinėmis priemonėmis kalboje arba matematikoje.
Svarbiausias dalykas šioje struktūroje yra sankirta, kurioje susijungia forma ir veiksmas, nes be jos galima tik neveikianti forma arba beformis veiksmas, kuris nesukurtas į suformuotą funkciją ir yra tik natūrali tikrovė. Negalima išgalvoti veiksmo, nes jis jau turi būti pačioje tikrovėje, jeigu jo ten natūraliai nėra, raigas nebus galintis veikti norimu būdu. Taip, pavyzdžiui, naudojama magija, kuri turi išradingas išorines formas ir struktūras, su teatraliniais efektais, tačiau visi veiksmai yra išgalvoti, tad veikia tik vaizduotėje. Tada kai magija pradeda naudoti tikrą veikiančiąją būtį, ji tampa technika. Kadangi specialioji filognozija siekia išspręsti realų techninį klausimą, jai reikia surasti teisingą veiksmą natūralioje tvarkoje, o paskui suteikti jam tokią formą, kurioje veiksmas pavirstų naudinga funkcija. Tai gali būti sudėtinga, nes veikimas nebūtinai tikrovėje būna akivaizdus, ypač kalbant apie gylinę transcendenciją. Tada reikia surasti potencialų veiksmą, kuris slepiasi gelmėje ir surasti konfigūraciją, kurioje ją būtų galima aktualizuoti. Tai ir būtu techninis objektas, kuris, naudodamas realią natūralios tvarkos savybę, galėtų duoti naudingų įvykių.
Imant konkretų antigravitacijos klausimą, veiksmas būtų Archimedo jėga gylinėje substancijoje, kuri, tikima, būtų paremta žinomu dėsniu tradicinėse substancijose; o forma būtų - antigravitacinis plūduras, sukurtas sukelti šią jėgą, kad būtų galima kelti objektus į orbitą arba levituoti atmosferoje. Nors šis principas yra žinomas, jo įgyvendinimui tikrovėje reikia aktualizuoti Archimedo jėga naujos formos substancijoje, kuri yra giliau už tradicinę materiją, o tai šiuolaikiniam mokslui - nepasiekiama. Todėl prie šio klausimo dar reikės padirbėti, o mano tikslas - padaryti pilną raigo principo struktūrinę analizę ir apmąstyti, kas yra gravitacija aplink masyvius objektus bei kaip šį vektorių įveikti. Manau, kad per du šimtus metų šis klausimas bus pilnai ištyrinėtas ir išspręstas, o tada prasidės tikra kosminė era, naudojanti naujo tipo orbitinį transportą.
Šią programą sieju su baltojo drakono civilizacija, kurios pradžia bus tikros kosminės eros įvedimas, kur istorinis laikas bus skaičiuojamas kaip ikikosminis ir pokosminis. Nelabai tiksliu skaičiavimu šią erą prasidėjusia galima laikyti 1950 metais, tad dabar, 2026 metais yra 76 kosminės eros metai. Pirmas amžius turėtų būti 2050, žymintis pirmą naujos civilizacijos šimtmetį. O 2200, kada bus išspręstas antigravitacijos klausimas, bus trečio kosminės eros amžiaus vidurys. Kadangi ši civilizacijos kryptis yra neišvengiama ir vis daugiau dėmesio moksle bus skiriama kosmoso temai, filognozija taip pat siekia prisidėti prie šio šuolio, nors mažai valstybei, tokiai kaip Lietuva, tai gali atrodyti neaktualu ar net nerealu. Tačiau tai priklauso nuo mokslo lygio, intelektualinių pajėgumų ir novatoriškų metodikų, viena kurių ir yra kuriama sątvarologija bei specialioji filognozija.
Raigo teorija gali būti pritaikyta įvairiems klausimams, ne vien antigravitacijai, nes tai bendras šablonas, kuris tinka bet kokiam techniniam daiktui, ypač ta trisluoksnė dalis, kurioje yra rodoma mintis, vaizdas ir realybė. Svarbiausia, be abejo, yra realybė, nes joje turi būti tas veiksmas, kuris potencialiai arba aktualiai yra bet kokios techninės funkcijos varančioji jėga. Šios dalies sukurti arba išgalvoti neįmanoma, ji turi būti transcendencijoje, tereikia, jeigu ji slepiasi, ją ištraukti iš gelmės ir aktualizuoti. Visos technikos veikia tokiu principu, tik pirmykštėse civilizacijose jos buvo negilios, pačio paviršiaus, bet paskui jos vis giliau pasinėrė į gelmę ir pradėjo metafizinių techninių daiktų erą. Manau, kad šioje gelmėje slepiasi daug techninių galimybių, ypač svarbių kosmoso užkariavimui, ir mokslas laipsniškai jas sugebės aktualizuoti, kurdamas naujo tipo raigus, kurie bus Baltojo drakono civilizacijos sudėtinė dalis. Filognozija šiame kelyje yra pati pradžia, kurios tikslas atverti transcendentinę gelmę, kurioje slepiasi žinojimo paslaptys, kurios domino religiją, filosofiją ir mokslą ilgus šimtmečius. Tam reikia teisingos sąmonės formos ir optimizuotos informacijos, kad civilizaciniai modeliai netrukdyti siekti žinojimo ir atverti vis tolesnes perspektyvas žmonijai.
Tuo šiuo metu vis intensyviau užsiima mokslas, statantis žiedinius greitintuvus ir kosmoso tyrinėjimui skirtus teleskopus, kurie per artimiausius dešimtmečius pakeis kosmologiją pilnu pakeitimu. Manau bus atrasta tamsioji materija ir tamsioji energija, išryškės naujos materijos struktūros ir tuo pačiu taps aiškesnis ir gravitacijos arba žmogaus sąmonės klausimas. Paraleliai, atsižvelgiant į šias tendencijas bus vystoma ir filognozija, tiek bendroji, tiek specialioji jos dalis, ką reikia integruojant ir ką reikia - papildant. Nors ji nepriklauso jokiai institucijai ir šiuo metu neturi jokių investicijų, tik idėjas, galima tikėtis, kad tolimoje ateityje tai pasikeis ir vien iš teorinės fantazijos ji pavirs į praktinį metodą, duodantį praktinę naudą. Taip iš idėjinio formato Baltojo drakono civilizacija bus perkelta į tikrą gyvenimą, kuris bus sutvarkytas tokiu efektyviu būdu, kad pagreitins kosminės eros vystymąsi daug kartų. Ši teorija kaip tik ir reikalinga akseleracijai, kad nebūtų vaikštoma klystkeliais, negaištamas laikas, nešvaistomos lėšos, neslaptinamos idėjos, kurios turi būti viešos ir visiems prieinamos. Tam reikia pagerinti informacines struktūras galvose, per kultūros ir naujos civilizacijos propagavimą, kad jos ateities nestabdytų, bet kad leistų ateiti kuo greičiau, atveriant naujus kelius ir galimybes, skirtus tarnauti visiems žmonėms.
10
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 11, 2026, 13:12:52Citata iš: shatas rugpjūčio 11, 2026, 12:13:42Kaip planuojate paversti filognozijos įžvalgas apie antigravitaciją išoriškai patikrinamu technologiniu planu, jei sąmoningai atsiribojate nuo akademinio mokslo formato?Aš asmeniškai vargu ar tai galėsiu padaryti, bet tikiuosi, kad mano idėjos bus vertingos kaip katalizatorius ieškoti praktinių sprendimų. Materija tiriama LHC, statomi antžeminiai ir keliami kosminiai telekskopai, kurių tikslas tirti materijos sandarą, taip pat tą, kuri yra tik hipotetinė, kaip tamsioji materija. Manau, kad laikui bėgant, pavyzdžiui, per ateinančius dešimmečius bus atrasta daug naujų dalykų, kuriuos sujungus su mano idėjomis, bus galima padaryti proveržių. Bet kad tai padarysiu aš - tikrai nepretenduoju. Mano tikslas - parengti teorines prielaidas.