Gyvybės magija

Pradėjo klajunas, rugsėjo 19, 2020, 13:25:25

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Taip, mano kūryba autentiška, nėra jokios komercijos ir spekuliacijos su tikslu suklaidinti. Savo proto sugebėjimą metaforiškai vadinu "drakono akimi" ir aiškinų metodą, kaip ją įgyti savyje.

klajunas

Daugiau informacijos apie mano kūrybinius projektus galima gauti skaitytojų ir rašytojų socialiniame tinkle www.goodreads.com. Mano profilis yra

https://www.goodreads.com/author/show/20879799.Darius_Mockus

Galima susipažinti su recenzijomis, parašyti savo, užduoti klausimų, vertinti, sekti mano kūrybinį blogą. Daug patogiau negu šiame forume.

klajunas

#17
lapkričio 19, 2020, 13:18:31 Redagavimas: lapkričio 19, 2020, 22:08:59 by klajunas
Ar aš esu "leftistas"?

Vakarų Europos civilizacijos pradžia galima laikyti 5 a. pr. m. e. Atėnus, kurie paklojo teorinį, kultūrinį ir politinį pamatą visai vėlesnei istorijai. Kokie šios istorijos iki 2021 m. kritiniai momentai ir kaip jie formavo Trečiosios Lietuvos Respublikos ideologines mąstymo formas, bus parodyta vėliau. Šiuo metu matome „leftistų", nacionalistų ir liberalų didelę konfrontaciją, nesutariant kokia kryptimi Lietuva turėtų pasukti, kokia kryptis Lietuvai geriausia. Šiuo metu labai suaktyvėję krikščioniškieji nacionalistai, kurie nepatekę į Seimą imasi priemonių budinti krikščionišką žmonių sąmonę 21 amžiuje. Visų ideologinių krypčių istorinis traukinys labai ilgas, ir laukia sunkus sprendimas, ką su juo daryti. Juk kuo sąstatas ilgesnis, tuo jį sunkiau tempti ir tuo labiau jis trukdo judėti pirmyn. Visą istoriją mokytis - nėra prasmės, protingiausia pasiimti iš jos viską kas geriausia, glausta ir lakoniška forma. Tokia forma pasirinkau svarbiausius Vakarų civilizacijos konfliktinius darinius, kuriuose kiekvienas ir šiandien turi pasirinkti savo barikadų pusę, net jeigu kovotojai nebuvo istorijoje apdovanoti grožiu. Mums svarbi idėja, o ne jos vardu padaryti nusikaltimai.

1. Atėnai vs Izraelis. Mūsų civilizaciją formavo du pagrindiniai šaltiniai: Atėnų filosofija ir demokratija ir žydų religinis judėjimas, pradėtas Kristaus. Atėnų civilizacijos suklestėjimas įvyko maždaug 5 a. pr. m. e., išugdęs tokius filosofus kaip Pitagoras, Sokratas, Platonas, Aristotelis, kurie planetoje pradėjo naują erą, įvesdami naujo tipo civilizaciją, vadinamą filosofine. Analogiškai, I m. e. a. Izraelyje Kristus buvo krikščionių religinio judėjimo pradininkas, išvystęs gnostikų teologinę kultūrą Izraelio, Graikijos ir Romos imperijos teritorijoje. Į vieną struktūrą, šie du judėjimai buvo susieti Romos imperijos, kuri perėmė ir tradicinį Atėnų palikimą, ir žydų gnosticizmą. Filosofija išsivystė į Europos universitetų kultūrą, o krikščionybė - į Bažnyčią. Šiuo metu aktyviai Lietuvoje reiškiasi abi barikadų pusės, su didele filosofinės sąmonės persvara.

2. Pagonybė vs monoteizmas. Pirmos kategorijos civilizacija visoje planetoje ilgus tūkstantmečius buvo politeistinė pagonybė. Tokie buvo Indai, Graikai, Romėnai, Germanai, Slavai, Baltai ir t.t. Tačiau I tūkst. prieš mūsų erą dvi civilizacijos įvykdė dvasinį perversmą, kuris politeizmą pakeitė monoteizmu. Tai buvo budistinis judėjimas Indijoje ir judaizmas Izraelyje. Po jų sekė dar dviejų judėjimų atsiradimas, tokių kaip krikščionybė I a. ir islamas VII a. Paskutinieji pagonys Europoje buvo baltai, apkrikštyti XIII a.

3. Romėnai vs Barbarai. Kaip jau sakiau, Romos respublika perėmė ir graikišką, ir žydišką tradiciją, kurią platino barbarų žemėse, į šiaurę nuo Italijos pusiasalio. Akivaizdu, kad religija tam labiau tiko, nes ji reikalavo garbinimo ir paklusimo, todėl, 380 m. krikščionybę padarius valstybine, ji buvo pagrindinė ideologinė priemonė invazijai į pagoniškas teritorijas. Deja, romėnų galia buvo trumpalaikė ir barbarai karinėmis priemonėmis sutriuškinę imperiją, pasiuntė politinę organizaciją į nebūtį, bet perėmė iš romėnų filosofiją, žydų religiją ir romėnų teisę. Vakarų Romos imperija žlugo 5 a. ir iš jų dominavimą Europoje perėmė barbarai.

4. Religija vs scientizmas. Scientizmas Europoje išsivystė iš atėniškos tradicijos, konkrečiai iš Pitagoro, Platono ir Aristotelio mokyklų, kurios buvo Europietiškų universitetų pirmavaizdis. Pirmas universitetas įsteigtas Italijoje, 1088 m. ir buvo Bolonijos universitetas. Anglijoje Oksfordas įsteigtas 1096 m. Pirmas lietuviškas universitetas įsteigtas Vilniuje, 1579 m. Universitetuose išplitus graikiškai filosofijai, kuri pamažu pavirto į mokslines teorijas, ir buvo įvykdyta scientistinė revoliucija prieš religines institucijas. Ši kova vyksta iki šios dienos, nes bažnyčia, ypač Vatikano pakraipos, nesiruošia išnykti iš istorijos.

5. Monarchistai vs respublikonai (liberalai). Politinis terminas res publica yra romėniškos kilmės, ir buvo naudojama apibūdinti romėniškai valdžios struktūrai. Po Romos žlugimo, frankų imperijos, perėmusios romėnišką paveldą buvo monarchinės ir monarchizmas Europoje vyravo virš 1000 m. Lietuvos monarchijos pradžia laikomas Mindaugo karūnavimas, kuris įvyko 1253 m. Monarchija Lietuvoje truko iki 1772 m. Pirmoji respublika Europoje įsteigta 1792 m. Prancūzijoje, tuo tarpu Lietuvai tai pavyko tik po Carinės imperijos žlugimo 1917 m., kurios okupacijoje buvo Lietuva. Po Prancūzijos revoliucijos respublikonizmas išplito visoje planetoje ir tapo pavyzdžiu visoms antimonarchistinėms revoliucijoms.

6. Luomininkai vs demokratai. Įvedus respublikas buvo naikinama luominė santvarka, priiminėjamos konstitucijos, kuriose buvo matomas demokratinės santvaros įtvirtinimas, įtraukiant į valstybės politiką visus socialinius sluoksnius, pagal senąją Atėnų demokratijos tradiciją. Pirma demokratinė konstitucija yra Amerikos konstitucija, priimta 1787 m. Pirmoji Lietuvos respublikos konstitucija priimta 1918 m., įtvirtino demokratinę respubliką.

7. Imperialistai vs nacionalistai. Kaip matome iš pateiktos istorijos santraukos, imperijų kūrimas būdingas visoms istorinėms civilizacijoms, tai būdinga ir šiuolaikinei Europai. Ją kūrė graikai, romėnai, germanai, slavai, baltai ir t.t. Kultūriniai nacionaliniai judėjimai atsirado apie 19 a., tautoms siekiant išsivadavimo iš imperinės priespaudos. Toks buvo ir Lietuvos judėjimas, kovojant prieš nutautinimo politiką vykdytą Carinės Rusijos. 20 a. nacionaliniai judėjimai perėmė tradiciją ir kovojo prieš Europos kolonialistus arba tarybinius komunistus. Lietuvoje nacionalizmas išsivaduojant  iš Sovietų Sąjungos 1990 m. kuriam laikui buvo išpopuliarėjęs, bet vėliau buvo nustelbtas globalistinės ideologijos, po ko nacionalistai nesugeba atsigauti iki 2021 m.

8. Kapitalistai vs darbininkai. Socialistinis darbininkų judėjimas buvo inicijuotas K. Markso (1818 - 1883) politinės filosofijos, kuri buvo Spalio socialistinės revoliucijos 1917 m. idėjinis pamatas. Šis judėjimas buvo nukreiptas prieš parazituojančius ir savivaliaujančius kapitalistus, kurie užėmė resursus po visų ankstesnių perversmų ir revoliucijų, o darbininkai tapo engiama socialine klase. Konkrečiai Rusijoje darbininkų judėjimas buvo nukreiptas prieš monarchinę imperiją, kurią sugriovus buvo tikimasi kurti komunistinę visuomenę, vietoj valstybinės. Iš Rusijos socializmas, įgavęs imperialistinio internacionalo formą atėjo ir į Lietuvą, kurioje sukūrė Antrąja tarybinę Lietuvos respubliką. Perversmas sėkmingas buvo Kinijoje, Kuboje ir keliose kitose valstybėse. K. Marksas nebuvo imperialistas, jis tenorėjo pagerinti darbininkų padėtį, bet revoliucionieriai savo pagrindine strategija pavertė socialistinį internacionalą.

9. Vyrai vs moterys. Nugalėjus respublikai, panaikinus luomus, įvedus demokratiją, iškėlus darbininkų klausimą, natūraliai atsirado ir moterų judėjimas, vadinamas feminizmu, kuris pirmiausiai kovojo dėl politinių ir turtinių moterų teisių. Išsikovojus balsavimo ir dalyvavimo politikoje teisę, feministinės pradėjo reikalauti lygių galimybių visose gyvenimo sferose, kūrė filosofiją ir kultūrą, kurioje atsispindėjo moteriška gyvenimo perspektyva. Kadangi nacionalizmas pasisako už tradicijas, kurios moterims nelabai palankios, ypač religijos, šeimos klausimais, jos labiau linksta prie „leftizmo", siekiant moterų emancipacijos panašiai kaip darbininkų klasės. Svarbi kova ir prieš kapitalistinį neoliberalizmą, kuriame didelis moterų išnaudojimas, ypač anarchiniame porno versle ir prostitucijoje.

10. Tradicionalistai vs liberalai. Ir paskutinė naujausia konflikto zona yra tradicionalistai, kurie gina senovines tradicijas, prieš kurias progresyvios jėgos kovoja 2500 tūkstančius metų ir liberalai, kurie palaiko viską, kas pažangu istorijoje: gina engiamų grupių teises, skelbia ir platina humanizmą. Apibendrindami gauname, kad tradicionalistai yra a) Izraelio grupuotė; b) religijos šalininkai; c) monarchistai; d) luomininkai; e) kapitalistai; f) patriarchatininkai. Tai rodo, kad visose „versus" konfigūracijose vyko kova tarp konservatorių ir emancipatorių, kurie matė institucijos arba ideologijos neatitikimą visuomenės realijoms ir siekė seną tvarką pakeisti nauja. Tradicinis liberalizmas, žinoma, susijęs su kapitalizmu, kuris šiuo metu perėjo į globalinę fazę ir griauna vietinių bendruomenių ekonominę santvarką. Tačiau plačiąja prasme liberalizmas yra visų „versus" variantų varomoji jėga. Feministės siekia laisvės, darbininkai siekia laisvės, nacionalistai siekia laisvės, demokratai siekia laisvės, respublikonai siekia laisvės, scientistai siekia laisvės, barbarai siekė laisvės, monoteizmas siekė laisvės ir t.t. Kai kalbame apie tradiciją, turime išsiaiškinti, nuo kokio istorinio perversmo mes tos tradicijos laikomės, nes per minėtus tūkstančius metų, tradicijų kaita buvo tokia didelė, kad be datos fiksavimo neaišku apie kokią tradiciją kalbame.

Galiausiai pažiūrėkime į Europą ir pasverkime kokias galimybės ji turi:

Europa

a) Atėnai--Jeruzalė;

b) monoteizmas--pagonybė;

b) romėnai--barbarai;

c) scientizmas--religija;

d) respublika--monarchija;

e) demokratija--luomai;

f) imperija--nacionalizmas;

g) kapitalizmas--socializmas;

h) patriarchatas--feminizmas;

Matome, kad Europa priima visas pažangias revoliucijas, išskyrus pačias paskutines, net jeigu fasade ir propaguoja. Tai yra nacionalizmas iškeičiamas į imperializmą, socializmas - į kapitalizmą, ir feminizmas - į patriarchatą. Nors paskutiniais dviem atvejais problemas bandoma spręsti vadinamosios lyčių lygybės principo diegimu ir gerovės valstybe, kuri kovoja prieš neoliberalizmą. Nacionalizmas imperinei Europai - didžiausia kliūtis, nes kliudo imperinės tapatybės visoje Sąjungoje suformavimui.

Analogiškai galime pamąstyti, ką turėtų rinktis Lietuva:

a) Atėnai--Jeruzalė;

ir t.t. Taip pat kiekvienas gali pasvarstyti, ką renkasi asmeniškai.


klajunas

Nauja gyvybės samprata

„Gyvybės magija" yra pirmas bandymas sukurti holoplastinę gyvybės teoriją, apimančią matomą ir nematomą realybę. Mokslinėje civilizacijoje įprasta vadovautis materialistine gyvybės interpretacija, kuri atskleista Č. Darvino evoliucijos teorijoje, kurioje aukštesnės gyvūnų rūšys vystosi iš žemesnių laipsnišku tobulėjimu. Šios teorijos problema ta, kad ji apima tik vieną realybės dalį, laikydamas, kad šis pasaulis yra „gyvenimas", o anas - „mirtis". Filognozijoje, pirmos versijos gnostinio implanto lygyje laikoma, kad abi tikrovės pusės yra gyvenimas, o mirtis - tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Tokios teorijos skelbiamos magijoje, mitologijoje, religijoje ir kai kuriose filosofijos sistemose, tačiau mokslininkai nusprendė, kad gyvas yra tik šis pasaulis, o visa anapusybė yra negyva dykuma. Filognozijoje atgaivinamas mokslo sunaikintas principas, tačiau įvedant naują perspektyvą į šį seną kaip žmonija klausimą. Įrodymas, siekiant išlikti tiesos sąmone, imamas iš žmogaus pirmapradžio kūno sandaros, kuris sudarytas iš stipriosios struktūros, kuri yra fizinis kūnas ir silpnosios struktūros, kuri yra bozoninė siela. Gyvenimas anapusinėje nematomoje dalyje įmanomas kaip eterinė gyvybė, neturinti materialiosios dalies, kur galimybių spektras yra nuo paprasčiausių gyvūninių gyvybės formų, iki ištisos protingos civilizacijos, analogiškos žmonių civilizacijai.

Ši nematoma dalis yra toje pačioje erdvėje, kurioje esame mes savo pirmapradžiais kūnais, tačiau, gyvybė neturi įvaizdžio sumatoriuje, todėl yra anapus sumavimo proceso. Dėl šių priežasčių, eterinė gyvybė neturi sąveikos nei su vaizdinimo funkcija, nei su fizinio kontakto, todėl ji mums mūsų realine neegzistuoja. Žmogui mirus, pirmapradis kūnas suyra, išsiskaidydamas į pirmines dalis, ir fizinė dali susijungia su materialia būtimi, kaip nusimestas skafandras, o silpnoji dalis įeina į savo nematomą, nesumuojamą pavidalą. Šis pavidalas gali sąveikauti su pirmapradžiu kūnu, anapus sumavimo proceso, bet jeigu nesukuria jokio recepcinio įspūdžio, mes apie kontaktą nieko nežinome. Ši tikrovė yra pirminė tikrovė, kurioje gyvena holoplastiniai kūnai, galintys turėti pačius įvairiausius pavidalus, tačiau kiekviena gyvūnų rūšis mato tik tą dalį holoplastinės gyvybės, kurią sugeba sumuoti savo sumatoriuose. Pavyzdžiui, žmogus sumuoja materialią gyvybę, kuri yra materialūs augalai ir gyvūnai. Eteriniai augalai ir gyvūnai - nesumuojami ir jie sudaro ekosferos paslėptąją dalį. Šį principą žinojo pirmykštės civilizacijos formos, tačiau civilizacijai augant, jis nunyko.

Norint šioje vietoje nesusipainioti, reikia suvokti dvi būvimo formas sumatoriuje: sumatų, turinčių tik gnostinį kūną, ir sumatų, turinčių kauzalinį ir gnostinį kūną. Pirmas yra tik sąmonės vaizdinys sukurtas proto, o antras - tikras objektas, egzistuojantis priminėje tikrovėje. Imant visas senąsias civilizacijas, labai tikėtina, kad visa nematoma ekosistema buvo tik gnostiniai kūnai, sukonstruoti sąmonės. Tačiau tikima, kad yra kažkoks tiesos grūdas tame, nes ši nematoma karalystė - tikra, ir mokslinė jos interpretacija kaip tuščios dykumos - neįtikinama. Todėl siekdami išlikti tiesos sąmonėje, bet netikėdami redukcionizmo nauda, norime įrodyti šią dvilypę gyvybės sandarą. Tam turime suvokti visumą, kaip joje išsidėlioja įvairūs realybės loginiai segmentai ir iš to, kas žinoma pabandyti išvesti tai, kas nežinoma. Vien psichologinio formavimo nauda netikime, nors toks žaidimas - mėgstamas ezoterikų - priimtinas, ir siekiama tikro slenksčio peržengimo. Tai galima pasiekti išmokus sumuoti paslėptas tikrovės dalis, atrandant naujas būties formas praktiniu materializavimu savo žinojime.

Taigi, imant šią gyvybės visumą, žinomos dvi sąveikų tarp šių karalysčių galimybės: viena yra vienkartinio gyvenimo materialiu pavidalu, po kurio persikeliama amžinam anapusiniam gyvenimui; ir kita yra daugkartinio įsikūnijimo, kuris surištas su nuopelnų ir reitingų sistema. Vakarai šią sistemą neigią, bet ji yra Indijos civilizacijos pagrindas. Nesiimame spręsti, kokia yra prigimtinė tvarka, nes ne tai lems visą ateities istoriją. Svarbiausias lemiamas faktorius bus mokslo ir technologijų pažanga. Kiekvienas techninis įtaisas veikia pirminėje tikrovėje, pirmapradžius kūnus, tačiau daugiausiai sugebama sukelti tik materialų poveikį. Tačiau technologijoms vis labiau slenkant eterių kryptimi, bus galima veikti žmogaus pirmapradžio kūno silpnąsias dalis. Tai vystysis iki tokio lygio, kad bus įmanoma sukurti dirbtinį gimimą ir dirbtinę mirtį, dirbtinai susiejant šiapusinę ir anapusinę substanciją. To siekia transhumanistai, nevertinantys dievo kūrinio, ir siekiantys, kad realybė atitiktų ne būtinybę, bet žmogaus norus. Tai reiškia, kad natūralus atsiskyrimas ir susijungimas bus įveiktas, ir bus galima, įvaldžius perėjimo per slenkstį technologiją, pasirinkti būseną, kurioje nori gyventi - gyvieji ir mirusieji taps viena bendruomene.

Prisimenant žmogaus rangus pagal drakono akies išsivystymą, šią bendrąją gyvųjų ir mirusiųjų ekosistemą galima pavaizduoti taip:



Paveiksle matome šešetukais pažymėtas aukštutinę ir žemutinę karalystę, kurios kūrėjas yra žymimas Inf ∞(∞, ∞, ∞), nes jo visi parametrai yra begalybė. Baltieji drakonai pažinimo pastangomis pasiekę dievų lygį yra InfHb 1000 (100M, ∞, ∞). Ši gyvybės forma yra hibridinė ta prasme, kad sugeba sujungti šį ir anapusinį pasaulį, įveikę mirtį ir technologiškai pereidinėdami iš vienos būsenos į kitą. Kita forma yra išsivystęs žmogus, kuris yra žemės karalystės valdovas, vadinama archontu. Jo formulė yra Lim 200 (20M, K, 3x), kuri reiškia, kad tikrovės pažinimo procentas 20, gerai valdo materiją ir eterius, tačiau nekontroliuoja gyvybės ir mirties klausimų, yra tik žemutinės pilies antžmogis, turintis ilgaamžiškumo, arba gyvenimo prailginimo technologijas. Ir paskutinis atvejis - paprastas šiuolaikinis žmogus, turintis mokslinę drakono akį, gyvenantis turtinio planetos gyventojo gyvenimą. Mes, iš žemesniojo pasaulio, galime tik spėlioti ar baltojo drakono lygis yra pasiektas, ar tai tik projektuojama siekiamybė. Beveik įrodytu galima laikyti archonto lygio mokslą. Visi kiti gyvename iliuzijų pasaulyje ir vykdome planetos šeimininkų planus ir ateities scenarijus. Vienus labiau domina įsitvirtinimas planetoje po savęs paliekant kylančią giminę, o kiti siekia sužaisti savo fantastinį žaidimą iš anapusinio gyvenimo, natūraliomis arba technologinėmis priemonėmis. Tokiame modelyje, biologinis prasitęsimas nelaikomas vieninteliu sėkmės principu, nes gnostikai gyvenimą suvokia visumoje, kurioje yra vienu metu ir gyvybė, ir mirtis. Vieni gyvena tik fizinio ryšio ideologijoje, o kiti vertina dvasinį ryšį, nes šis pasaulis - aukštesnis ir būdamas jo valdovu tampi kartu žemesnio pasaulio šeimininku.

Suvokus ši gelmininkų principą, akivaizdžiai matosi, koks ribotas Darvinas, matęs tik vieną tikrovės pusę; koks neįžvalgus Nietzsche savo kylančios ir smunkančio gyvenimo linijos teorijoje, kurioje matome tik norą viešpatauti žemutinės pilies karalystėje; koks skurus ir neteisingas Šliogeris, norėjęs mus įkalinti šiapus sumato ir sukurti iliuziją, kad sumatorius yra 100 procentų tikrovės, už kurios nieko nėra ir neturi būti. Visi jie buvo susikoncentravę į materialaus pasaulio dimensiją ir nesugebėjo sukurti priemonių pamatyti realybę kaip visumą. Tai matė senovės civilizacijose, tačiau nuo filosofų revoliucijos, šis regėjimas buvo iš drakono akies išimtas ir žmogus apgyvendintas vienpusėje sąmonėje, kurioje tamsioji egzistencijos kryptis buvo uždaryta, į galvas instaliavus melagingas teorijas.

Civilizacijos augintojai siekia pašalinti perėjimo tarp mirties ir gyvybės slenksčius, sujungti mirusiųjų ir gyvųjų bendruomenes, sukurti tikrą holoplastinį egzistencijos principą. Tai įmanoma todėl, kad „anapus" yra tik „anapus sumato", o pirminės tikrovės ir pirmapradžių tikrovių lygyje esame viena realybė. Tad, jeigu tikrovėje esame vienas pasaulis, kodėl neturėtume siekti, kad vienas pasaulis būtume ir sumatoriuje, kuris yra tik ekraninė funkcija skirta atvaizduoti, bet ne būti realybe. Tas faktas, kad yra neatvaizduojama dalis, mūsų į skirtingus pasaulius tikru atskyrimu neatskiria. Todėl pagrindinis baltojo drakono civilizacijos uždavinys - sukurti tobulą sumatorių, kuriame būtų sujungta visa tikrovė ir visa gyvybė.

klajunas

Moters principas krikščionybėje



Šios knygos idėjoms pagrįsti galima pasinaudoti J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus" įžvalgomis, aiškinančiomis konfliktą, kurį įveda į gyvybinį procesą krikščioniška civilizacija, pradėta Izraelyje, supriešinant gyvybės principą su dvasiniu. Šis romanas yra simbolinis, kuriame pasinaudojama pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijomis, kurio nors krikščionybės doktrinos aspekto pademonstravimui. Šiame romane ypač svarbus yra moters santykio su krikščionybe klausimas, kuris bando parodyti, kokia dviprasmiška moters padėtis šioje vyrų religijoje, bandoma suvokti diskriminacijos logiką ir prie ko priveda moteriško principo, suderinamo su gyvybe į krikščionybę neįsileidimas. Trijų istorijų siužeto ašis yra puolusios, nusivylusios arba psichologiškai silpnos moteris meilė dvasininkui, kuris pagal krikščionišką moralę turi laikytis celibato įžadų, tačiau yra sugundamas moters, kas baigiasi dvasinio principo, į kurį dvasininkas buvo įšventinamas - nužudymu. Padarius nuodėmę išduodamas Kristaus mokymas ir taip pagrindinė religijos idėja miršta. Ši moters įtaka yra įpavidalinama raganos, kaip blogio dvasiniame pasaulyje įsikūnijimo, įvaizdžiu, kurio pagrindu moterys buvo bažnyčios persekiojamos ir žudomos per visus viduramžius. Tačiau simboliniame lygmenyje, tai konfliktas tarp dvasios ir gyvybės, kuriame religinis modelis įveda disfunkciją, besikartojančią per visą istoriją.

Romane turime tris nelaimingos meilės istorijas, kur pirmoji yra Marijos Magdalietės meilė Kristui, užuominomis įėjusi į Evangelijas ir plačiau atspindėta apokrifiniuose tekstuose bei gnosticizmo traktatuose, kurie bažnyčios buvo išstumi ir katalikų standartinės istorijos, tačiau iškeliantys svarbius moterų dalyvavimo krikščionybės atsiradime klausimus. Antra istorija perkelia skaitytojus į Lietuvą ir yra fikcija, kurioje pasakojama vienuolio, dariusio stebuklus, gydžiusio žmones tikėjimu meilės istorija su M. V., kurios tikras vardas neparodomas, bet matome inicialuose ir Marijos ir Viktorijos inicialų junginį. Ši M. V., būdama nevaisinga, ieško stebukladario pranciškono pagalbos, įsivelia su juo į meilės nuotykį, kuris baigiasi apkaltinimu raganavimu ir užsitraukiama mirties bausmė inkvizicijos teisme. Pats vienuolis su kita savo meiluže - nusižudo pasikorimu. Taigi matome, kad pirma istorija - be nuodėmės, o antra istorija, kurios personažas yra Kristaus kopija, nepavykęs stebuklas, nužudęs krikščionybę celibato įžadų pažeidimu. Trečia istorija yra Viktorijos meilė kunigui Pauliui, kuri įstumia kunigą į nuodėmę ir baigiasi žmogžudyste, kurią meilės beprotybėje įvykdo herojė. Toks yra istorijų paviršinis principas, kuris turi būti nagrinėjamas giliau, nes žmogaus aistras ir protą valdo civilizaciniai psichovektoriai, sukuriantys galvose defektines asmenybes, kuriose išsiskiria pagrindiniai psichikos aspektai, įvardinti kaip protingasis/dvasinis pradas ir gyvybės principas. Šis principas romane parodomas kaip archetipinis kompleksas, sujungiantis tikrovės pagrindines dalis, pasaulyje perdavinėjama iš kartos į kartą.

Vertinimo pagrindinis kriterijus yra meilė, kuri turi du variantus: dvasinė meilė ir fizinė. Dvasinė meilė yra visuotinė, pakilusi virš lytinio instinkto ir nukreipta į būtį/dievą ir visus jo kūrinius; gyvybinio proceso meilė yra porinė, reikalinga gyvybės pratęsimui ir reikalaujanti abipusės ištikimybės, negalint į santykį įsileisti kito žmogaus, nebent išskyrus vaikus. Visuotinė meilė, gyvybiniame principe yra paleistuvystė, nes meilė gali būti tik vienam žmogui, ne visiems, kuris dalyvauja gyvybės maginiame akte, poroje. Šioje plotmėje toks visuotinis aktas neįmanomas, ir poliamorizmas yra nuopuolio bei nuodėmės simbolis. Tuo tarpu dieviškoje būtyje, dvasiniame lygmenyje jis yra privalomas. Taigi romane moterys atstovauja individualų, asmeninį ryšį, o dvasininkai - visuotinę meilę, kuri kyla iš dievo, dėl ko atsiranda nesugebėjimas sukurti asmeninį ryšį, o jeigu sugebama - tai tik amoraliu, paleistuviniu būdu. J. Ivanauskaitės klausimas ir buvo, ar šis Kristaus principas nebuvo fundamentalesnio, svarbesnio gyvybės principo išdavimas, kuris įstatė į vyrą ir moterį, atstovaujančius skirtingas civilizacijas, nesuderinamus psichovektorius, kurių pasekmė yra bendruomenės mirtis. Visuotinai mylintys, pereidami prie žemesnio, individualaus lygmens tampa pasileidėliais, nes gyvybės pratęsime visuotinis principas netinkamas. Todėl dvasininkas priverstas balansuoti tarp dviejų realybių - proto ir aistros - ir išsilaikymas savo dvasinėse aukštumose beveik neįmanomas, tai bandoma pasakyti dvejose istorijose, pratęsusiose pirmąją Kristaus ir Marijos Magdalietės meilės istoriją.

Svarbus ir kitas aspektas, būtent trijų istorijų ryšys su šventos trejybės doktrina, kurioje skelbiamas dievas trijuose asmenyse: Tėvo - Viktorijos istorija, kuri išaugo be tėvo, išauginta motinos, ir turėjo psichologinį tėvo kompleksą; Sūnaus - M. V. istorija, kuri buvo nevaisinga, negalėjo susilaukti sūnaus, ir išgelbėjimo ieškojo pas stebukladarį vienuolį; ir Dvasios - Marijos Magdalietės istorija, kuri patyrė tikrą, sėkmingą dvasinį principą, kuris vienintelis yra nenusižudantis. Taigi, matome, kad J. Ivanauskaitė krikščionybėje atmeta iš dievo trejybės du vyriškus pradus ir palieka tik dvasinį, kuris, kaip vienintelis sėkmingas dvasinio atsivertimo atvejis, turi „raganos ir lietaus" simbolį, finalinėje scenoje, kurioje Marija, po Kristaus mirties ant kryžiaus ir jo palaidojimo oloje, randa tuščią kapą ir pamato apsireiškusį, „prisikėlusį" Kristų. Žinoma jis prisikėlė tik jos viduje, dvasinėje realybėje, bet toks principas rodo koks yra realybės ir įsivaizduojamybės santykis žmogaus vidiniame pasaulyje. Gyvas Kristus dvasiniu tampa išėjęs iš tikrovės ir persikėlęs į įsivaizduojamybės sritį, kurioje jis gyvena idėjų ir principų pavidalu. Šioje istorijoje galima matyti, kaip raganiškas principas tampa dvasiniu, parodęs galimybę, kurioje moteris taip pat tampa dvasininke, krikščioniškos doktrinos prasme. Tačiau, žinoma porinis gyvybės magijos principas, pilnu įveikimu neįveikiamas, ir šio perversmo gyvybingumas išlieka dideliu klausimu. Tolesnėse istorijose dalyvauja tik gyvybinis principas, ir šis principas nužudo abi meilės aukas - tiek vyrą, tiek moterį.

Šalia šio klausimo svarbus simboliniame lygmenyje yra raganos principas, nes tai į istoriją įėjęs prastos reputacijos moteriško religingumo/dvasingumo variantas, kuris kilęs iš ankstesnės civilizacijos pakopos, prieš kurį tūkstančius metų kovoja bažnyčia, šmeiždama ir dergdama visomis priemonėmis. Klausimas kas atsakingas už tai, kad moteriškas dvasingumas lygiomis teisėmis nebuvo išvystytas pereinant maginei/mitologinei civilizacijai į aukštesnę pakopą ir kodėl moteris per visą vėlesnę istoriją taip ir liko „ragana", o naujose religiniuose judėjimuose įgijo tik antraeilį vaidmenį. Krikščionybėje šį „raganiškos" linijos atstovės statusą turėjo Marija Magdalietė, tačiau bažnyčios buvo išstumta iš apaštalinio statuso ir moteris bažnyčioje tapo atstumtąja dvasinėje hierarchijoje. Dvasiniame lygmenyje skirstymas moteris-vyras, neteisėtas, ir tas faktas kad dieve buvo įvestas patriarchalinis tėvo-sūnaus principas yra krikščionybės didelis istorinis pralaimėjimas.

Planetos istorija rodo gnostinio gyvybės pradmens pakilimo iki aukščiausios dvasinio dievo idėjos, nuo maginio ir mitologinio realybės principo, ir jo smukimo į filosofinį ir galiausiai materialistinio mokslo lygmenį. Šiame aukščiausiojo dvasingumo gnostiniame apskritime, kuris apgaubia gyvybės ir egzistencijos upę, moteriškas dvasingumas, kuris yra gyvybės magijos principo, negauna sau tinkamo statuso, ir žmonija aukščiausiame lygmenyje sukuria gyvybei planetoje priešišką ideologiją, kurioje moteris paverčiama blogio įsikūnijimu, kas atsispindi daugelyje krikščioniškų raštų apie nuodėmingą kūniškumą, kas rodo didelį emocinį krūvį turinčią vidinę kovą tarp aistringosios ir dvasinės kunigo ir teologo dalies. Klausimas belieka toks: kas klysta ir kas teisus? Ar moteris turi pakilti iki vyriško principo, ar vyras nusileisti iki moteriško? Kuris civilizacinis psichovektorius yra tikras žmonijos kelias, sukuriantis harmoniją tarp protinio ir gyvybinio principo? „Aukščiausiame dvasingume" pasiklydo tik vyrai, į ką tai pavirto, rodo visa žinoma ir nežinoma Vakarų Bažnyčios istorija. Eretiškasis gnosticizmas daugeliu atžvilgiu buvo daug liberalesnis ir įžvalgesnis, tačiau visi moteriški elementai jų traktatuose buvo išstumti sudarius kanoninių bažnyčios raštų sąvadą, kuris moterišką pradą dvasingume pavertė antrarūšiu.

Tačiau reikia pasakyti visą tiesą ir apie konkurencinę istorijos liniją, sukurtą Atėnuose, kur filosofija taip pat buvo tik vyriškas užsiėmimas. Todėl ši problema nebuvo vien religijos, bet buvo visuotinė civilizacijos problema, kurios vienas pavadinimų yra „patriarchatas". J. Ivanauskaitė manė, kad šie principai paremti kūniško, materialaus prado persvara ideologijose, kur patriarchato ir matriarchato dichotomiją išspręsti galima pakylant iki dvasinio lygmens, kuris ne biologinis/lytinis.

elteide

#20
lapkričio 26, 2020, 12:37:16 Redagavimas: lapkričio 26, 2020, 12:54:02 by elteide
Citata iš: klajunas  lapkričio 26, 2020, 10:40:09Moters principas krikščionybėje



Šios knygos idėjoms pagrįsti galima pasinaudoti J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus" įžvalgomis, aiškinančiomis konfliktą, kurį įveda į gyvybinį procesą krikščioniška civilizacija, pradėta Izraelyje, supriešinant gyvybės principą su dvasiniu. Šis romanas yra simbolinis, kuriame pasinaudojama pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijomis, kurio nors krikščionybės doktrinos aspekto pademonstravimui.
Ivanauskaite remtis krikščionybės doktrinom demonstruoti idomus pasirinkimas..

CitataTrijų istorijų siužeto ašis yra puolusios, nusivylusios arba psichologiškai silpnos moteris meilė dvasininkui, kuris pagal krikščionišką moralę turi laikytis celibato įžadų, tačiau yra sugundamas moters, kas baigiasi dvasinio principo, į kurį dvasininkas buvo įšventinamas - nužudymu. Padarius nuodėmę išduodamas Kristaus mokymas ir taip pagrindinė religijos idėja miršta.
pagal tikrus krikščionis celibatas nebuvo privalomas ...
1 Tim 4,1 Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams,
1 Tim 4,2 veidmainingiems melo skelbėjams, turintiems sudegintą sąžinę,
1 Tim 4,3 draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį sukūrė Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą.
...
Mk 10,5 Tuomet Jėzus pasakė: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.
Mk 10,6 O nuo sutvėrimo pradžios Dievas 'sukūrė juos, vyrą ir moterį'.
Mk 10,7 'Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona,
Mk 10,8 ir du taps vienu kūnu'. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas.
....

kas dėl nuodėmės, ją padarius visuomet yra atgaila ir atleidimas ... tokia ir yra pagrindinė šios religijos idėja , kad Viešpats , pirmiausia, mylintis ir atlaidus Dievas, siuntęs savo sūnų - mesiją sutaikinimui , kas yra  geroji naujiena.

1 Jn8 Jeigu teigiame: „Mes esame be nuodėmės", klaidiname patys save+ ir tiesos mūsų širdyse nėra. 9  Jeigu savo nuodėmes išpažįstame, jis, būdamas ištikimas ir teisingas, jas atleis ir mus apvalys, kad nebūtume sutepti visokių nedorų darbų




klajunas

Citata iš: elteide  lapkričio 26, 2020, 12:37:16Ivanauskaite remtis krikščionybės doktrinom demonstruoti idomus pasirinkimas..
Kodėl? Perskaičiau dvi knygas, ir abejose ryški ši problema. Demonstruoju doktrinų problemiškumą, kuris labai aiškiai parodomas romanuose.

Citata iš: elteide  lapkričio 26, 2020, 12:37:16pagal tikrus krikščionis celibatas nebuvo privalomas ...
Tomet kas yra KB hierarchai, tobulesni krikščionys ar klaidatikiai? Ir jeigu klaidatikiai, kodėl jie priimami kaip lyderiai ir autoritetai?

elteide

Citata iš: klajunas  lapkričio 26, 2020, 15:02:09Kodėl? Perskaičiau dvi knygas, ir abejose ryški ši problema. Demonstruoju doktrinų problemiškumą, kuris labai aiškiai parodomas romanuose.

Tomet kas yra KB hierarchai, tobulesni krikščionys ar klaidatikiai? Ir jeigu klaidatikiai, kodėl jie priimami kaip lyderiai ir autoritetai?
vien iš priežasčių-užsiėmė poziciją tvirtai  ir taip lyderiauja...
aš tikrais pavadinau pirmuosius mokinius /krikščionis , kurie nebuvo dar nutolę nuo pradinio mokymo , laike ar jau net nuo mokymo.

klajunas

Citata iš: elteide  lapkričio 27, 2020, 16:03:20pirmuosius mokinius /krikščionis , kurie nebuvo dar nutolę nuo pradinio mokymo
Koks tas pradinis mokymas? Kosmologija? Antropologija? Etika? Teologija? Istorija? Jeigu tai gyvenimo istorija, kodėl mes kiekvienas neturim teisės į savo gyvenimą, ir turime kažką kopijuoti? Ir kodėl kopijuotina būtent ši istorija?

elteide

Citata iš: klajunas  lapkričio 29, 2020, 16:37:41Koks tas pradinis mokymas? Kosmologija? Antropologija? Etika? Teologija? Istorija? Jeigu tai gyvenimo istorija, kodėl mes kiekvienas neturim teisės į savo gyvenimą, ir turime kažką kopijuoti? Ir kodėl kopijuotina būtent ši istorija?
koks mokymas ..Jėzaus Kristaus mokymas savo mokiniams, apaštalams, juk vaikščiojo kartu 3 ar kiek daugiau metų ir mokė...

klajunas

Kas mūsų laukia po 2021 m.?

Iki naujųjų metų liko beveik mėnesis, tačiau paskutinį metų įrašą nusprendžiau parašyti iš anksto. Šiuo metu Lietuvoje yra susitelkę daug laiko linijų, kiekvienoje kurių veikiantys žmonės siekia savos versijos ateities. Tai ypač išryškėjo po rinkimų, kuriuose vieni šią ateitį laimėjo, o kiti - pralaimėjo.  Akivaizdu, kad liberalios idėjos rodo didelį populiarumą, o konservatyvios-nacionalistinės yra opozicija ir reakcija. Ketvirtosios respublikos sąlygomis šios tendencijos natūralios, nes žmonių intelektinis temperamentas nevienodas - vieni lekia į gerovę ir naujoves, o kiti bando juos sulaikyti, tramdydami įkarštį. Iš tikro, tai ne naujiena, nes Lietuva 20-21 amžiuje turėjo keturias respublikas, kurių dvi buvo imperijos sudėtyje ir dvi nepriklausomos, pereinamojoje stadijoje. Lietuvoje pereinamoji stadija baigėsi ir vieni vis dar gyvena trečiojoje respublikoje, o kiti nori ketvirtosios - Lietuvių Sąjunginės Europos Demokratinės Respublikos (LSEDR). Liberalizmo jėgos daugiau ketvirtojoje respublikoje, o konservatyvios nacionalistinės - trečiojoje. Argumentų už ir prieš čia nenagrinėsiu, kas prarandama, kas gaunama vienu ir kitu atveju, bet manau gerovė - svarbiau už ankstesnio etapo tapatybę. Bet kokiu atveju - svorių ir svertų vertinimas akivaizdžiai rodo, kas favoritai, o kas - išnykstanti opozicija.

Šiame kontekste galima aptarti „Filognozų asociacijos" veiklą ir perspektyvas. Kadangi nesu Soroso fondas ir neturiu biudžeto, iniciatyvą pritraukti nėra taip paprasta. Taip pat, kiekvienas turi savo kelią ir galimybė susisieti su filognozija karjeristams neatrodo patrauki, nes bijo prarasti savo gyvenimo reitingo taškus. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, nes žmogus gyvena dėl savęs ir sau, ir jeigu filognozija nepriimtinas saviraiškos būdas, tesirenka mokslą, bažnyčią, filosofiją, ezoteriką, magiją, okultizmą. Tie, kas renkasi semtis, bet veikti savarankiškai - daro strateginę klaidą, nes neturi autorinių teisių ir visada bus antrarūšiai šalia originalo. Vadinasi keliauja šunkeliu. Nebus filognozijos moksle, filosofijoje, teologijoje, nes tai ne šių disciplinų teorijos, ir už idėjų savinimąsi - bus sankcijos.

2020 metai filognozijai buvo itin vaisingi, publikavus trečią ir ketvirtą „Filognozijos pradmenų" tomus, „Mintiregos metodus" ir „Sievos teoriją". Naudojantis proporcija 15-85, ir 15 = 1 dalis ir 85 = 999 dalys, turime sątvarologijoje 1/1000 ir substratologijoje 1/1000, kas sumoje sudaro 2/1000 filognozijos gnostinio implanto lygio. Tai reiškia, kad sievos teorija beveik užbaigta, o substratologija - tik pradėta. Kol kas į bendrąjį Lietuvos psichovektorių tai dar tinkamai neįsikomponavo, tačiau mūsų visa ateitis ir už sėkmę bus galima pakovoti. Kad autorinių teisių vagims būtų aiškiau, 2021 metais bus pradėtas knygų perleidimo projektas, pagerinant knygų kokybę ir padarant knygynuose prieinamu vadovėliu, nes bibliotekomis naudojasi ne visi skaitytojai. Kitų metų „Gyvybės magijos" numatoma knyga įeina į 2/1000 modelį, ir siūlo savotišką užbaigimą, po kurio turėsime žengti tolesnius žingsnius, apie kuriuos informacija bus 2021 m. pabaigoje.

Taip pat, tame pačiame kontekste galima paminėti „Lietuvos Baltojo Drakono draugijos" (LBDK) pagrindinį projektą, kuriuo skatinama Baltojo drakono civilizacija Lietuvoje, išleisti pirmą šios civilizacijos vardinę knygą, kuri bus numeruota, su skaitytojo vardu ir mano spaudu bei parašu. Kitaip sakant, tai yra „Baltojo drakono civilizacijos" I tomas, kurio nebus bibliotekoje ir nebus knygynuose ir bus galima gauti tik tiesiogiai iš „Filognozų asociacijos". Kokie kiti projektai - paaiškės metų eigoje ir nebus viešinami iš anksto, nes yra susiję su „Filognozijos pradmenų" 5 tomu. Kiekvienas gyvenime aria savo vagą ir semiasi iš savo resursų - politikai - politikoje, verslininkai - versle, tarnautojai - tarnyboje, bažnytininkai - bažnyčioje, ir jeigu neturi noro susisieti su filognozija, geriau į jos aruodus nesidairyti ir svetimoj kišenėj gėrio - neieškoti. Baltasis drakonas su valdžiomis neturi nieko bendro, ir yra nepriklausoma atšaka, kurioje dalyvauja tik tikri filognozai, kurie nėra dvasios skurdžiai ir pasiruošę aukotis dėl šios ateities versijos: nieko nekonservuojame, nesiruošiame rėmintis tautinėse tapatybėse, ne pakeliui mums ir su krikščionybe. Jeigu kas nors suranda panašumą ar dvasinį artumą - klysta, nes įspūdis paviršutiniškas ir neteisingas. Tai kas rodoma yra tik dalis to, kas turima, ir rodoma tik „reklamos" tikslu, tikintis surasti žmonių, norinčių prisidėti. Reali sėkmė ir pasiektas lygis daug didesnis ir reikia daug mokytis, tačiau tai skirta tik geriausiems, nes darbas iš tikro - labai sunkus.

Į ką turi pavirsti Ketvirtoji respublika pagal Baltojo drakono teoriją galima apibūdinti taip: visa Lietuva turėtų virsti vienu miestu-valstybe, kurioje dabartinės gyvenvietės ir miestai tiek išsiplėstų, kad pasiektų susijungimo stadiją. Taip pat šio miesto-valstybės transportas būtų toks greitaeigis, kad per 15 min. būtų galima pasiekti bet kurią Lietuvos vietą. Tai galima įvykdyti magnetinės levitacijos traukiniais ir pan., kurių greitis virš 1000 km/h. Žinoma būtų svarbios žaliosios zonos ir parkai, kurių turėtų būti ne mažiau 30 proc., tačiau gyvenimas būtų kaip viename didmiestyje su rajonais pasklidusiais per visą Lietuvos teritoriją. Žinoma svarbus ir turinys bei procesas, vadinamas mokslu ir ekonomika, nes be aukšto lygio - dominavimas planetoje neįmanomas. Šis dominavimas gaunamas filognozijoje. Gyventojų galėtų gyventi apie 30 mln., kurie būtų pirmiausiai protinės pasaulėžiūros, gebantys kurti protinius produktus. 20 mln. būtų darbingi, iš kurių - virš 50 proc. būtų aukšto intelekto kūrėjai.

Šiuo metu visi parametrai - smarkiai atsilieka, ketvirtoji respublika nepasirenka ar jie judą į ateitį, ar lieka prisirišę prie praeities. Atgaivinama mirusi krikščionybė, pučiamas pasenęs tautinis mentalitetas, vadinamas „tautos menta", vaikomasi ribotų neoliberalizmo pamėklių, revoliuciniu būdu laisvinami darbininkai ir pan. Alternatyva - 2000 tūkstančių metų senumo magijos ir mitologijos mišinys, nenorint pasidomėti šios dienos pasiekimų lygiu ir kraustytis gyventi į naują pasaulį, neieškant resurso senienų šiukšlynuose, ir pragyvenimo ieškant naujose, perspektyviose trajektorijose. Kaip konkrečiai sprendžiami laisvės, sąmonės technologijų, genetikos technologijų klausimai, atskleidžiama filognozijos vadovėliuose. Ar bus tikra injekcija į viešinamą projektą iš Baltojo drakono civilizacijos, kuri toli atsiplėšė nuo įprastinių respublikų, matysis įvertinus pasiekimus ir galimybes. Planetiniu mastu - laiko linija jau yra mūsų, belieka apmokyti vietines bendruomenes naujų mąstymo principų. Tam skirta „Filognozų asociacija" ir jos pradinės mokyklos projektas.

klajunas

Sigilų formulavimas

Įvairiose istorinėse kultūrose turėtos įvairios rašto sistemos, naudojusios skirtingus informacijos kaupimo ir perdavimo metodus, pagrindinės kurių yra piktograminis, ideograminis ir fonograminis raštas. Piktogramose paveiksliukais piešdavo pasakojamas situacijas; ideogramose ženklais perduodavo idėjas; o fonogramose perduodama reikšmė garsų tarimo pagrindu. Šiuolaikinės kalbos daugiausiai yra fonograminės; kai kurios, ypač Azijos šalyse, vis dar yra ideograminės; o piktogramomis informacija nekaupiama. Sigilų raštas yra viena iš ideograminio rašto atmainų, kuris yra informacijos perdavimo būdas naudojant greitraštį, tam tikrų bazinių ženklų pagrindu. Yra įvairios sistemos, tačiau čia pristatau savo sistemos principą, kuris nėra universalus, bet naudingas besidomint filognozija, nes yra tokia galimybė, kad vėlesniuose vadovėlių tomuose, bus gausiai naudojamas.

Vienas iš bazinių modelių yra sigilas sievos pagrindu, kuris įbrėžiamas į apskritimą ir suskirsto jį į prasminius segmentus. Šiame skyrelyje naudoju standartinį aštuonių elementų sigilą, kur kiekvienas elementas pažymėtas skaičiumi. Sigilas atrodo taip:



Skaičių reikšmės, reikalingos norint suprasti įbrėžtą į sigilą figūrą, yra tokios:

1 - juslinis pasaulis,

2 - kognityvinis pasaulis,

3 - asmens centras,

4 - jausmai,

5 - fizinis kūniškumas,

6 - gnostiniai kūnai,

7 - egzistencijos centras,

8 - begalinė būtis.

Pagrindiniai santykiai ir sąveikos yra a) 7-3, apibrėžiantys asmens santykį su realybe; b) 6-3, apibrėžiantys asmens santykį su žinojimu, supratimu; c) 8-3, apibrėžiantys asmens santykį su absoliučiu tikrovės pagrindu. Visos kitos dalys - daugmaž aiškios, detaliai išnagrinėtos „Juodajame drakone" ir „Sievos teorijoje". Šiame šablone pažymėtinas dar vienas svarbus principas, rodantis vertikalią ašį kaip fizinės gyvybės ir horizontalią - kaip pažinimo, gnostinių kūnų kūrimo vieta. Gyvybė yra aukštutinė ir žemutinė, o gnosis yra išorinis ir vidinis. Centras yra gyvybės ir proto maksimalios pusiausvyros taškas, kuris reikalingas tam, kad civilizacija prilygtų homo sapiens lygmenį.

Ši sistema reikalinga dvasinio judėjimo pagrindinių principų fiksavimui, kurį nariai renkasi kaip bazinį. Yra ir išplėsti variantai, naudingi informacijos kodavimui ir klasifikavimui. Norint, kad judėjimas būtų registruotas ir teisėtas, reikia parodyti savo principus ir juos pagrįsti sigilų rašto forma. Todėl neretai matome įvairius okultinius judėjimus, kurie savo organizacijos reprezentavimui naudoja pagrindinį jos simbolį. Filognozija šiame lygmenyje tokio simbolio kol kas neturi, tačiau jau yra visų reikalingų lygmenų pagrindiniai šablonai. Kaip pavyzdį galima panaudoti paprastus sigilų variantus, kurie yra apverstas kryžius ir trikampis.



Pirmas sigilas, kuris yra į apskritimą įbrėžtas apverstas kryžius, yra gyvybės desublimacijos sigilas, kurio gnostinė dalis yra skirta žemųjų gyvenimo patirčių tyrinėjimui, išgyvenimui. Pirmu numeriu pažymėta linija yra gyvybė, o antru - apatiniojo rango gnosis, pasislinkęs į vidinę dalį, nes siekia vidinių, intravertinių patirčių, kontempliacijos. Antras sigilas yra ant smaigalio stovintis trikampis, kuris yra gnostinio gyvenimo kelio, nes išimta vertikali ašis ir visos gyvybės kryptys tyrinėjamos protiniu tyrinėjimu. Šis sigilas rodo sublimacinę kryptį, kuri atmeta žemąją, instinktyvią žmogaus dalį ir gyvena psichologijose bei jausmuose. Trečias sigilas yra desublimacinis, išaukštinantis žmogų ir individą, palinkęs į materializmą.

Norint pilnai suprasti, kas pažymėta sigiluose su trikampiais, reikia pažiūrėti į šabloną, kur apatiniai kampai yra 1-5 ir 2-5, žymintys fizinį fasadinį kūniškumą pirmu atveju ir vidini sveikatinį kūniškumą - antru atveju. 1-4 ir 2-4 atitinkamai reiškia ekstravertinę emociją, bei vidinį jausminį protą, kurie yra aukštosios, psichologinės pakraipos ir dažnai apibrėžiami kaip meilė. Yra standartinė, oficiali interpretacija, turinti būti užregistruota ir yra individualios interpretacijos, kurios suformuluojamos skaitanti iniciacinius veikalus. Pavyzdžiui, praeinant pradinę apmokymų programą, gali duoti užduotį skaityti filosofinius traktatus ir iš jų suformuluoti sigilus savarankišku darbu. Jeigu pavyksta tiksliai, užduotis būna įvykdyta, o jeigu ne - egzaminas neišlaikomas. Pagrindinis simbolis gali būti viešas, tačiau dažnai jis yra tik fasadinis, o slaptoji doktrina - nevieša.

Svarbiausias taškas yra egzistencijos centras, žymimas skaičiumi 7. Jis pasislinkęs į priekinę apatinę dalį ir yra nurodantis į išorinį pasaulį ir kūniškumą, kurie žmogaus gyvenime svarbiausi poreikių, reikalavimų ir būtinybių centrai. Žmogus, gyvenantis šiame centre, yra normalus, sveiko proto nepraradęs žmogus, kuris renkasi geriausią ir saugiausią variantą, kur gyvenimas klesti geriausiai, o visi kiti poslinkiai yra deformacijos, trukdančios žmogui gyventi ir suprantamos kaip išskirtinės, eksperimentinės trajektorijos, kurios tinkamos žmogui, sieloje turinčiam specifinių sugebėjimų, suteikiančių jam galimybes gyventi kitaip negu visi. Toks unikalus variantas yra protinis, kuris pasislinkęs į 6 elementą, vadinamą gnostiniu kūnu. Jeigu žmogus turi talentą pažinti tikrovę implantuojant į jį gnostinius kūnus, jis renkasi filognozo gyvenimą ir tiria anapusinę realybę. Kitas unikalus kelias yra elementas 8, kuris rodo begalinį tikrovės fundamentą, su kuriuo žmogus susisieja tikėjimu, kurio esmė yra įsitikinimas, kad šioje būklėje žmogus pasiekia aukštesnę būseną negu gyvenime ir kad ji yra pagrindinis egzistencijos tikslas. Filognozui labiausiai tinkamas yra 6 elementas kaip gyvenimo centras, nes jis siekia holoplastinės sąmonės per žinojimą.

Filognozų manymu, tikrovės paslaptis turi būti atskleista gnostinio kūno pavidalu, laksatiniame ekrane, kurį dar reikia sukurti, nes jo nepateikta nė pirmo varianto. Sistema yra tokia: a) psichologija, b) gnostinis kūnas, c) anapusinė realybė. Gnostinio kūno tikslas - ne invazija į anapusinę realybę, bet priartėjimas prie jo iki galutinio susiliejimo, ankstesnę triadą paverčiant į a) psichologija, b) holoplastinė realybė. Sušvitusi tikrovė leidžiama tik tokiai psichikai, kuri sugeba joje gyventi, neįvedinėdama aukštutiniame pasaulyje apatinio psichologinio pasaulio ekscesų. Įvairūs dvasiniai judėjimai siekia kaip tik šio tikslo, tačiau iškreipia centrinei gyvybei labai svarbų kelią ir netinkami būti masiniu reiškiniu ir judėjimu.

Būtis šablone žymima elementu 8, esančiu anapus horizonto, kuri gali būti tapatinama su gnostiniu kūnu, su jusliniu daiktu, su jausmu, su anapusiniu asmeniu ir net kūniška ekstaze. Per visą atėnietiškos filosofijos istoriją buvo įvairių šio klausimo traktavimų. Pagrindiniai šį klausimą išryškinę tautiniai junginiai yra Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija, kuriuose susiformavo pagrindiniai filosofijos centrai. Visi kiti buvo antrarūšiai ir tik mėgdžiojo šiuos. Lietuva gerokai pavėlavo į traukinį ir tikrą filosofijos proveržį patyrė tik 19-20-21 amžiuose, kai ji buvo įveikta scientistinio sąjūdžio, tačiau nesiruošia pasiduoti ir nueiti į užmarštį. To daryti nesiruošia nė religija, kuri stovi ant dar ankstesnio žinojimo lygio laiptelio, todėl filosofijos ateitis ganėtinai tvirta.

Filognozija, gali atrodyti, susiaurina filosofiją iki epistemologijos, tačiau tai ne visai tiesa, nes filosofinė epistemologija tiria pažinimą kaip objektą, o filognozijoje pažinimas - ne objektas, bet metodas, su kuriuo pažįstamas visas pasaulis. Epistemologija yra branduolys, kurį suformulavus peržengiama prie filognozijos, kurios tyrimų objektu gali tapti bet kokia tikrovės dalis, nuo magijos iki kvantinės mechanikos. Filognozijoje siekiama aprėpti viską, nes jos tikslas - holoplastinė visuma. Ši visuma, įtraukta į sąmonę, vadinama drakono akimi, kuri yra svarbiausias žmogaus galios šaltinis šioje planetoje. Baltasis drakonas yra tas žmogus, kuris sugeba elementą 8 pervesti į elementą 6, naudodamasis visais savo sumatoriaus įrankiais, 8 → 6. Numerologiškai taip žymima baltojo drakono civilizacija, kaip gnostinio kūno singuliarinis proveržis filognozijoje. Tai tas Ray Kurzwail šuolis žinojime, kurį jis naiviai asocijuoja su dirbtinio intelekto sukūrimu, tačiau tikras proveržis įmanomas tik natūraliame prote, nesužalotame psichotronikos - transhumanistinis kiborgonizmas - tam pagrindinė kliūtis.

Taigi koks mūsų kelio pagrindinis sigilas - dar bus aišku ateityje.

klajunas

2019 m. įsteigtos "Filognozų asociacijos" biblioteką šiuo metu sudaro šios knygos:

1) D. Mockus. Naujo metodo principai. 2019 ----ISBN 9786094754067
2) D. Mockus. Amūrinė vizija. 2019 --------------ISBN 9786094754074
3) D. Mockus. Vaivorykščių vasara. 2020 --------ISBN 9786094754159
4) D. Mockus. Juodasis drakonas. 2020 ----------ISBN 9786094754906
5) D. Mockus. Gyvybės magija. 2021 ------------ISBN ...
6) D. Mockus. Mintiregos metodai. 2020 ---------ISBN 9786094754494
7) D. Mockus. Tikrovė, protas ir laisvė. 2020 ----ISBN 9786094755286
8) D. Mockus. Sievos teorija. 2020 ---------------ISBN 9786094755279

Visas šia knygas galima gauti nemokamai M. Mažvydo bibliotekoje https://lnb.libis.lt/index.jsp

Knygos iš dalies paviešintos www.anomalija.lt forume, tačiau popierinis ar skaitmeninis formatas labaiu tinkamas pagilintam filognozijos studijavimui. Ši sistema yra filosofinės tradicijos, orientuota į epistemologinę problematiką, tačiau kadangi ji nestandartinė ir neformatas - apima daug daugiau temų negu įprasta akademinėse teorijose, ir sau leidžiama propaguoti radikalias ir provokuojančias mintis, nebijant sankcijų. Bent jau kol kas nesu nukentėjęs dėl skelbiamų idėjų, ir minties laisvė, užtikrinta konstitucijos yra paisoma. Bet dėl ateities - negaliu būti užtikrintas, nors ir Seimo rinkimus laimėjo liberalios jėgos. Jeigu yra jėgos, kurios ruošia smūgį dėl provokuojančių ir netradicinių minčių, tam esu pasiruošęs.

Norint suprasti šių knygų mintį, reikalingas tam tikras pasirengimas, kurio minimalus reikalavimas būti talentingu gimnazistu arba bakalauro studentu. Tikras supratimas prasideda magistrantūroje arba doktorantūroje. Filognozija tinkama ir kaip metodas, kuris stiprina intelektualinius pajėgmus, arba kaip tyrimų objektas, kontekstinei mano teorijų analizei, filosofijos istorijoje.

Iš dalies naudojama simbolinė ezoterinė terminologija, kas gali paskatinti filognoziją priskirti New Age teorijai. Tačiau tai tik kūrybinis formatas, kuriuo atsiriboju nuo akademinės standartinės formos. 2020 m. baigiasi, todėl apibendrinu rezultatus ir siūlau įsitraukti į "Filognozų asociacijos" intelektualinį forumą.

klajunas

Darbininkų klausimas

Kairiųjų judėjimo valstybėse ištakos yra K. Markso politinė filosofija, kurioje buvo pagrįstas darbininkų klasės išsilaisvinimo teorinis modelis. Pradiniame etape buvo svarstomas artimasis tikslas, kuris buvo išsivadavimas iš priespaudos, ir tolimasis tikslas - utopinė tobulos visuomenės svajonė, vadinama komunizmu. Imant terminų kūrimui skirtingus žodinius šaltinius įsitvirtino du variantai: komunizmas, nuo žodžio commune (pr.) ir socializmas, nuo žodžio societas (lot.). Pirmas reiškia „bendruomenė", o antras - „visuomenė". Šių santvarkos pakeitimų iniciatoriais įgyvendinant trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, remdamiesi K. Markso idėjomis, pasiskelbė proletariatas, darbininkų klasė. Kadangi santvarkos reformos teisė turima tik esant politine valdžia, planų įgyvendinimui buvo reikalingas prievartinis arba demokratinis valdžios užgrobimas, kad būtų galima demontuoti visą neteisingą galios struktūrą ir įvesti teisingumu, lygybe ir brolybe paremtą santvarką. Matome, kad šis konfliktas pirmiausiai buvo turtinis, ir buvo ieškoma naujų resursų organizavimo būdų, kuriame nebūtų engiamų, išnaudojamų vargšų klasės, būtų sąžiningai dalinamasi gėrybėmis. Akivaizdžiai matėsi, kad prie turimos kapitalistinės santvarkos tai neįmanoma, nes jos pamatiniai ideologiniai principai buvo diskriminaciniai, nepripažįstantys darbininkų teisių, gerovę kuriantys tik išrinktųjų mažumai. Prievartinis valdžios užgrobimas pavyko Rusijoje, Kinijoje, Kuboje; kitur, pvz., Europos valstybėse, buvo naudojamasi demokratiniais instrumentais rinkimuose.

Žlugus daugumai komunistinių projektų ir sugrįžus prie kapitalistinių valdžios formų, išliko kairiosios pakraipos filosofija ir socialistų partijos, turinčios didesnį ar mažesnį atstovavimą parlamentuose. Šis kairysis socialistinis judėjimas, socialdemokratine forma, išliko ir Lietuvoje, kurio ištakos yra demontuota Komunistų partija, tapusi socialdemokratine politine jėga. Šią politinę jėga ideologiniame ir filosofiniame lygmenyje aptarnauja kairieji intelektualai, persiorientavę iš sovietinės tradicijos į europietinę ir propaguojantys Europietišką socializmą. Pagrindinis socializmo reikalavimas pagerinti darbininkų klasės padėtį pagrįstas moraliniu imperatyvu, kuris reikalauja padėti vargstančiam, veikti ne asmeninio bet bendro gėrio labui, kooperuotis, vietoj to, kad užsidarytų savo asmeninės egoistinės egzistencijos iliuzijoje, kurios pagrindinis bruožas yra manymas, kad žmogus gali gyventi nepriklausomą nuo kitų gyvenimą, gali būti sau pakankamas, o už visuomeninių gėrybių naudojimą, nereikia mokėti dalinantis savo gėrybėmis. Tai vadinama bendruomeniniu solidarumu, kurio etinė pareiga padėti kitam ir dalintis. Kapitalistinė santvarka nepaiso šio principo, skatina egoizmą ir individualizmą, tikinant, kad pasirūpinti savimi, kiekvieno asmeninis reikalas, nes „skęstančių gelbėjimas yra skęstančių reikalas". Šiame kontekste pažvelgę į A. Bielskio monografijos „Nešventas sakramentas" (2014) pagrindinę mintį matome, kad, jo nuomone, šis moralinis solidarumas neįmanomas be fundamentalaus egzistencinio tikėjimo lūžio, kurio metu atveriama begalybė dievo pavidalu, kuri vienintelė gali būti etinio susisaistymo pagrindas.

Tai susisiekia su mano „Filognozijos pradmenų" antro tomo (2019) mintimi, kad tikrovėje žmogui su žmogumi susieti į bendrą egzistenciją, bendruomenę reikalingas objektyvus pagrindas, kuris turi paviršinę ir gelminę dimensiją. Paviršinė šio bendro pagrindo versija analizuojama A. Šliogerio filotopijos idėjoje. Tačiau ji gali pasirodyti per daug silpnas pagrindas tam, kad žmonės bendruomenėje susisaistytu etiniu susisaistymu, nes vien postuluojamos priedermės jusliniam, gamtiniam daiktiškumui to tvirčiau nepagrindžiant, neįmanoma sukurti stabilios socialumo formos, todėl reikalingas „gilesnis" problemos supratimas. Gilesnė idėja matoma F. Nietzsches filosofijoje, vadinama „gyvenimu", kaip tuo objektyviu pagrindu, kuriuo remdamasis antžmogis turi įtvirtinti savo valią, nes gyvenimas, jo būklė yra kriterijus, kuriuo nustatoma ar valia klestinti, ar dekadentinė. Klestinti valia nepraradusi savo orientyrų ir nesižudo, o dekadentinė valia renkasi krypti į mirtį, nieką. Tačiau joje išimtas visas metafizinis matmuo, vietoj kurio įstatoma empirinė galios struktūra ir psichologinė valia, kurioje nėra vietos jokiam moraliniam imperatyvui anapus galios santykių hierarchijos imperatyvų, ir kuria nelygybe pagrįstą, elitistinę valdžios formą. Šie filosofai atmeta tradicinį krikščionišką susisaistymo variantą, kuris atsiranda kaip moralinių normų konstruktas, kildinamas iš metafizinės realybės, turinčios bendrą dievo pavadinimą, pateikiamą kaip valdžios instancija, nes tikinčiąjam įsako, komanduoja. Filognozijoje remiamasi šiomis universaliomis perspektyvomis, bendrojo universalaus ir objektyvaus pagrindo bei subjektyvistinės, egoistinės valios, tvirtinant, kad šiuos pradus tinkamai subalansavus, gaunamas geriausias gyvenimui valdymosi principas. Tam, kad pagrindas nebūtų vien tik ontinis arba empirinis, įvedamas gelminis matmuo, tačiau jis neprilyginamas religiniam dievui ir yra struktūra, kuri priimama incognito forma. Ši vieta yra laikoma gėrio vieta, kadangi ji yra gyvybės kūrėja, ir teigiama, kad gėris dalinasi visakrypčiu dalinimusi, niekam nepridedant viršaus ir iš nieko neatimant. Visakryptis, objektyvus gėris priešpastatomas vienakrypčiam, subjektyvistiniam, egoistiniam gėriui, kuris nukreiptas tik į save, o kitiems išdalinamas tik pagal savo savavališkas vertinimo lenteles. Nietzsches antžmogio problema, kad jis laiko save gyvybės šeimininku, vertinančiu ją savavališku, subjektyviu vertinimu, o tikra bazinė idėja yra ta, kad objektyvi vertė - vienoda, kylanti iš gyvybę kuriančio šaltinio ir niekaip neužgrobiama.

Šioje vietoje sutaria daugelis filosofų, kad, pasak A. Bielskio, be tikėjimo įvykio sąmonėje, kurio metu atveriamas bendras, objektyvus tikrovės pagrindas, socialinis ir moralinis solidarumas bei įsipareigojimas - nepagrindžiamas. Tačiau galima ginčytis ar tai būtinai turi būti dievo idėja tokiu pavidalu, kokiu ji įtvirtinta religinėse tikybose, ar užtenka epistemologinio incognito, kuris yra sąžiningesnė situacijos interpretacija, negu evangelinio „paulizmo" propagavimas. Tokios idėjos, kad dievas yra „tėvas" ir „sūnus", sukurti hipostratinės pleromos, epistemologiniu požiūriu bevertės, nes jos vadina realybes akluoju būdu, suteikdamos neregimybei lingvistines formas, kurios neturi jokio atitikimo anapusinei tikrovei. To problema ta, kad šis pagrindas įmeluojamas, sufalsifikuojamas ir norima, kad jis tarnautų kaip etinio įsipareigojimo logika, kuri šitaip padaroma kylančia iš melo. Tai F. Nietzsche ir parodo kad, jeigu moralė pagrįsta religiniu melu, tai ji pati yra melas, ir visi sąžiningi bei laisvi protai privalo atsistoti „anapus gėrio ir blogio". Todėl, interpretuodamas šią situaciją, renkuosi minimalų variantą, kuris yra laikinas, iki geresnio realybę aiškinančio modelio. Šis minimalus variantas grindžiamas objektyviąja kryptimi sievoje, kuri yra tiesos, būtinybių ir priedermių vieta, kuri saisto subjektyvią valią ir norus, daro ją nepavojinga tikrovei ir sau. Tai kyla iš savo baigtinumo suvokimo ir etinio apsiribojimo, kuriame prisiimama pareiga imti tik tiek kiek reikia, atsisakant sportinio tikrovės žudymo isterijos, plečiančios norus iki imperinio lygio.

Iš marksizmo kylanti kairioji filosofija atsisakiusi revoliucinio radikalizmo, bando socializmą projektuoti neprievartinėmis priemonėmis, tačiau ištakos ir šios filosofinės mokyklos sukurti istoriniai procesai - tikrai neatitinka parodytų naujausiu socializmo etinių / filosofinių pagrindimų. Kitaip sakant, šiuolaikiniai kairieji atsisako dialektinio materializmo ir įtraukia į savo teorijas transcendentinį matmenį, kuris verčia apriboti savo tikslų siekimo metodus iki neprievartinių, ko nesilaikė šio judėjimo pradininkai. Neetiški metodai, galima laikyti, buvo atsakas į senosios santvarkos žiaurumą ir nenorą užsiimti diskusiniu problemos sprendimu, o teologinė dimensija buvo ardoma todėl, kad ji buvo egzistuojančios santvarkos viena iš atramų, kuri santvarką demontuojant turėjo būti pašalinta, pagal logiką - „norint reformuoti bazę, turi būti išmontuotas visas ideologinis antstatas". Bažnyčia buvo integruota į galios struktūrą ir buvo laikoma kliūtimi į darbininkų išsivadavimą. Tačiau pamačius į ką tai pavirto istorijoje, ieškoma būdų kaip sugražinti moralinę dimensiją socialiniuose santykiuose, kuriuose buvo bandoma švelninti autoritarinius valdžios metodus, įvesti humanistinį socializmo variantą. Taip, išėmus visus revoliucinius, jėgos metodus, sugražinamas proletariato išsilaisvinimui humanistinis ir moralinis veidas, kurs vienintelis turi ateitį vakarų civilizacijoje.

Šią situaciją norėčiau paaiškinti savo susikurta koordinačių sistema, kurioje rodomas santykis tarp tikėjimo, žinojimo, politinės valdžios ir ideologijos, įtvirtinančios tam tikrą galios struktūrą. Šis paaiškinimas kilo skaitant A. Bielskio monografiją „Nešventas sakramentas" (2014), kurioje į kairiąją filosofiją bandomą įvesti tikėjimo klausimą, kuris yra galimybė marksistinę filosofiją išvaduoti iš nepasiteisinusio, buko materializmo.



Viršuje matome valdžios instanciją, vadinamą suverenu, kurį aptarnauja religija, filosofija ir politinės ideologijos, o apačioje yra socialinis subjektas, pavaldinio prasme. Centre matome susiaurintus religijos ir filosofijos valdymo metodus, kurie yra instrumentalizuotos filosofinės / religinės idėjos, reikalingos primesti savo valią paklūstančiam subjektui. Tikras krikščionis ir filosofas, turintis aukštą statusą hierarchijoje, užsiima civilizacinių formų kūrimu, vidurinėje ir aukščiausioje klasėje, o valdžia šią kūrybą naudoja sąmonių ideologiniam apdorojimui ir galios struktūros sukūrimui. Subjekto teisių nepripažįstančios filosofijos ir religijos formos, suprimityvintos iki ideologijos lygio, tampa aršios kritikos ir dekonstruojančios analizės objektu, nes jos  naudojamos egzistuojančių ekonominių galios santykių pagrindimui. Toks yra K. Markso išeities taškas, kuris priima į savo teorinę ir praktinę dalį prievartinius sistemos griovimo metodus, ir pasuka istoriją keliu, kuri sukūrė ne tiek utopinę visuomenę, kiek distopinę realybę, kuri nepateisino lūkesčių ir tapo atvirkštinių revoliucijų paskata. Koks buvo siūlomas modelis? Filosofiją pakeisti moksliniu dialektiniu materializmu kaip vienintele leidžiama ideologija, išduodant pagrindinį filosofijos principą; pašalinti religinę struktūrą, sukuriant ateistinę visuomenę; pašalinti turtinę klasę iš suvereno pozicijų, užkelti čia proletariato lyderius ir įvykdyti pilną visuomenės, ekonomikos ir politikos reformą, pagal komunizmo principus. Taip komunistinė valstybė tapo prievartos aparatu, kuris pripažino tik vieną ideologiją, pažeidžiant minties laisvės principą, atėmė teisę į privatinę nuosavybę, apribojant ekonomines teises, ir visuomenę pavertė valdančio elito baudžiauninkais, terorizuojamais spec. tarnybų ir neturinčiais jokios laisvės. Vakarų filosofija, krikščionybė, nacionalizmas tapo pogrindžių, kuriame buvo atsimenama sena santvarka ir buvo siekiama sugrįžti prie seno režimo.

Tokia darbininkų judėjimo kryptis buvo visiškas etinių įsipareigojimų ir laisvės išdavimas, kuris pradžioje siūlė rojų žemėje, bet išlyginus galimybes ir įvedus totalinę gyvenimo ir minčių kontrolę, pavirto į distopinį fiasko. Naujoji banga, integruojanti į savo modelius santykių humanizavimo idėjas, renkasi kitus kelius, atsisakydami tradicinėje teorijos versijoje klaidingų strateginių sprendimų idėjiniame antstate ir praktiniame veiksme. Galima tik pridurti, kad klasikinis liberalizmas susiduria su panašiomis ideologinėmis problemomis, kurios gali būti sprendžiamos panašiai, kaip A. Bielskis bando taisyti socializmo trūkumus.

klajunas

Aukštoji baltojo drakono magija

Gyvenimo egzistencinis centras filognozijoje vadinamas sumatoriumi, kuris turi sievos psichinę sandarą, dalinamą į aštuonis elementus, naudojamus gyvenimų klasifikavimui. Pasirinkimų pagal savo galimybes yra kiekvienam žmogui, tačiau norint užsiimti filognozija, tinkami tik keli jų. Pasirinkus kitus - gyvenamas tampa ne filognozo gyvenimu. Iš kitos pusės, vadinamos sitra achra, gyvenimo pagrindas yra būtis, įvairiais istoriniai laikotarpiais įgaunanti vis kitokias interpretacijas, kurios su sumatoriaus centru susiejamos per gnostinio kūno konstruktą. Kokios tos interpretacijos - ne kartą buvo minėta, todėl čia nekartosiu - šiame lygyje tai turi būti žinoma informacija. Būtis yra ta siekiama begalybė, kurią padarius savo gyvenimo pagrindu ir centru, pasirenkamas ypatingas kelias: tikinčiojo, filosofo, mokslininko arba mago. Šiame „Gyvybės magijos" skyrelyje noriu pakalbėti apie pastarąjį variantą, kuris tinkamas turint specifinius sugebėjimus, vadinamus mago drakono akimi ir gebėjimą valdyti hipostratas. Vieni tik matantys, vadinami aiškiaregiais, o kiti gali daryti poveikį ir vadinami psionais.

Psionika kol kas turi būti palikta ateičiai, o aiškiaregystės principus galima apibrėžti dabar. Jos esmė yra suvokimas, kad matyti galima akimis arba protu. Tie, kas mato tik akimis gauna minimalų tikrovės vaizdą, kurį turi ir paprasti gyvūnai, o visas skirtumas tarp žemesnio ir aukštesnio žmogaus yra matymas daugiau negu gali parodyti akys, o toks matymas aiškiaregystėje pirmiausiai yra matymas savo protu. Apie tai jau šiek tiek kalbėta pirmame „Filognozijos pradmenų" tome, kur kalbu apie „laksatinį ekraną", kuris turi pakeisti sensorinį suvokimą, norint pamatyti hipostratų vaizdą. Laksatinis ekranas yra proto ekranas, kuris yra tarsi vidinis įdiegtas sumatorius, sukuriantis galimybę standartinėje biologinėje sąmonėje turėti aukštesnio lygio suvokimą. Jeigu matai tik tai, ką rodo akys, suvokimas apsiriboja sumato paveiksliukais, kurie, kaip jau sakėme, 15-85 proc. tikrovės holoplastinio vaizdo. Visa kita, tie likę 85 proc., matomi protu, laksatiniu ekranu arba dirbtiniu savo jėgomis susikonstruotu sensoriumu, turinčiu išplėstas galimybes.

Aiškiaregys mato hipostratą tokiu principu, gaudamas išplėstą realybės vaizdą, todėl turi aiškiaregio statusą. Dirbtinis protas, sensoriumas, gali būti įvairių pakraipų, kaip skirtingų gyvūnų rūšių, kurios tarpusavyje nesutaria, konkuruoja ir kovoja. Imant standartines civilizacijas, gnostinės rasės naudoja psichologinį valdymą, kuris tik aukštesnėse pakopose pereina į technologinį. Kitaip sakant, tikrą veikiantį laksatinį ekraną susikurti ne taip lengva ir jo metodai yra griežtai saugomi. Visada pradedama nuo fiksatinio ekrano principų supratimo, o po to pereinama prie vidinės drakono akies. Be abejo, šis pavadinimas rodo tam tikrą laksatinio ekrano interpretaciją, kuri yra tam tikra gnostinė rasė, turinti savo tipo dirbtinį sensoriumą. Kiti turi kitus, priklausomai nuo to, kas pradininkas arba kokia aiškiaregio akies pagrindinė idėja ir paskirtis. Tokį regėjimą turi kabala, gnosticizmas, sufizmas, daosizmas, mitologijos, ezoterinės filosofijos, mokslas ir pan. Filognozija kuriama naudojant drakono akį, kurioje drakonas yra begalinio fundamento simbolis. Tokios magijos pagrindinė paskirtis tapti tikrove, tapti drakonu.

Kelio pradžia - juodoji magija, kuri pilnai psichologinė, turinti nedidelį drakono procentą, bet stojanti į tikrovės centrą, kuris yra genetinės ir gnostinės linijos sankryža. Ta sankryža yra mago etikos kodekso pagrindinis principas, kuris naudojamas kuriant tikrovės valdymo sigilus. Poveikio pagrindinis tikslas - nukrypimus nuo normos sugrąžinti į pusiausvyrą būseną, uždaryti netinkamai atvertas ateities linijas. Tai yra viena drakono akies dalis, besireiškianti per veiksmą. Kita dalis yra drakono širdis, kuri renkasi gėrio, o ne blogio pusę, save realizuoja gerume, kuris reiškiasi per pusiausvyrą veiksmą. Ir paskutinė dalis yra žinojimas, žinios, kurios sudaro pagrindinę laksatinio ekrano formą, matančią arba rodančią paslėptą tikrovės pusę. Drakono akies charakteristika kyla ne iš mitinės pabaisos, kuri žemo intelekto išsivystymo ir vadovaujasi tik grobuonies instinktais; ši savybė veikiau yra taikoma nematomai pasaulio gelmei, kuri kaip informacija įtraukiama į protą ir tampa matymo dalimi. Tam, kad žinojimas nepražudytų jų turėtojų turi būti laikomasi etikos veiksme ir vadovaujamasi širdimi, t. y., gėriu. Tai reiškia, kad tikram magui einančiam šiuo keliu, neužtenka turėti žinių ir regėti, nes tai išorinis dirbtinis variantas, kai žinios atsiduria pašalinių žmonių rankose, kurie nėra magai arba yra kitos pakraipos ir tik nori tikrovei pakenkti. Dėl šios priežasties, tikra drakono akies forma, tikras laksatinis ekranas - nerodomas ir hipostratos laikomos uždarytomis, įžangai supažindinant su etiniais komponentais, kad besidomintys žinotų, kokie keliami reikalavimai, koks turi būti sievos modelis, ir kad psichika turi būti iš tikro tinkamai suformuota ir išsivysčiusi, o ne tik turėti žinių, jų neteisėtai prisivogus.

Gyvenimų tipai, kaip sakiau yra aštuoni, parodyti paveiksle.



Šią schemą turėtų suprasti visi, kas studijavo „Sievos teoriją", nes čia parodytos visos mano modelyje galimos sievos variacijos. Kiekviena struktūra paaiškinta viršuje, prie eilės numerio. Šiais laikais svarbiausias yra Nr. 2, Nr. 6, Nr. 4 ir t.t. Filognozijai vertingas variantas yra aštuntas, nes jis susijęs su baltojo drakono civilizacija, ir pasiekiamas einant „mago" keliu, tačiau ne ankstesnių civilizacijų, bet naujausios, atsiskyrusios civilizacijos, kuri prasideda nuo 7M laipsnio, kaip paaiškinta „Juodajame drakone". Žemiausias lygis yra Nr. 5, kuris pažymėtas E raide centre, nes tai gyvenimas, paremtas kūniškumu, hedonizmu, esančiu trukdžiu kelyje į aukštumas. Tačiau pabrėžtina, kad celibatas - nepropaguojamas, ir ši žmogaus dalis dalyvauja kaip tyrimų objektas, ir, aišku, savo dinastijos pratęsimui. Tai svarbu todėl, kad paprastai šis kelias yra dinastinis, ir jis perduodamas tik giminės viduje, neįsileidžiant pašalinių į savo vidinį ratą. Mano propaguojama versija yra vieša, nekelianti genealoginių reikalavimų, nors atsišakojimai, kylantys iš mano sukurto pagrindo - įmanomi. Tam reikalinga išskirtinė genetinė linija, kurioje talentai perduodami iš karto į kartą, ir joje filognozija vystosi daug sparčiau ir sėkmingiau. Tačiau kol tokios linijos nesurastos, galima turėti pradinę mokyklą, kuri yra vieša ir visuotinė.

Baltojo drakono akies magijos gyvenimo pakraipa yra sublimacinė, ir tuo ji skiriasi nuo satanizmo, kuris naudoja gyvenimo desublimaciją ir Bafometo simbolinį pseudonimą. Filognozijai sublimacija reikalinga tam, kad būtų išvystyta aukšta sąmonės kokybė, kuri susideda iš žinojimo, širdies ir etinio veiksmo, kas neįmanoma desublimacinėje psichikoje. Logika tokia: aukštosiose technologijose be moralinės sąmonės neįmanoma išvengti technologinės sąmonės apokaliptinės baigties, dėl pusdievių karo, todėl strategijoje renkamasis sublimavimo metodas ir laikymasis pusiausvyrų centro trajektorijos. Nesuvokiant šio principo svarbos, žinios nerodomos, tikra drakono akis neatveriama, nes ją turi teisę turėti tik rinktinės asmenybės. Juodojo drakono epochoje šios asmenybės apdovanotos aiškiaregystės ir psionikos dovana, o aukštesnėse pakopose suvokiama gyvybės paslaptis, pradedamas valdyti gimimo ir mirties procesas, sugebama keisti savo fasadines sielos formas, t. y., persikelti į kitą kūną. Tam reikia valdyti hipostratas, kurios yra artimosios, tolimosios ir pats tikrovės centras, kuris žymimas ∞. Ši vieta yra mago egzistencijos pagrindas, kuris įvaldytas su savo psionine hipostratine sielos struktūra, suteikiant išskirtinių sugebėjimų valdyti „materiją" ir „dvasią". Pradiniai variantai gal ir neįspūdingi, tačiau vis aukštesnėje dinastijos pakopoje įgaunamas vis aukštesnis rangas ir atsiveria didesnis realybės gylys, leidžiantis tapti paprastų žmonių valdovu ir lyderiu.

Visi baltojo drakono sugebėjimai pirmiausiai naudojami gyvybės apsaugai, pagal pasirinktą centristinį modelį tarp genetikos ir gnostikos. Tačiau baltojo drakono atveju į genetikos ir gnostikos centrą įstatoma begalybė, kuri vadinama būtimi - filosofijoje, dievu - religijoje, materija - moksle, drakonu - filognozijoje. Nors visais atvejais tai tik simboliniai pseudonimai, tačiau darantys ypatingą psichologinį poveikį, todėl naudotini kaip traukos neksionai. Gali būti neaišku, kas ta filognozija yra, jeigu joje priimamas mago, magijos terminas. Tai ne religija, ne kultas, ne filosofija, ne mokslas. Koks tarp visų šių disciplinų santykis, reikia žiūrėti „Juodajame drakone" įdėtoje schemoje arba pabandyti išsiaiškinti savo protu. Šiame lygyje filognozijoje jau reikia mokėti vaikščioti savarankiškai.

Aukštyn