Psioninių eterių tyrimai

Pradėjo klajunas, sausio 29, 2019, 14:24:15

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Tai mentalizmas tik iš dalies, nes dedukcija tik vienas iš elementų. Mano metode dedukcija yra papildyta modeliavimu, kuriame kuriu visos planetos modelį ir tada į tą modelį įstatau žmogų. Dedukcija turi turėti kažkokių apčiuopiamų užuominų, o modeliavimas ima universalų žmogų ir bando jį kiek galima individualizuoti visos planetos kontekste.

Tai dar galima vadinti kitu mano terminu "psichožvalgyba", į kurią įeina žmogaus fasado skaitymas, kuris susideda iš valdomų ir nevaldomų projekcijų ir užlaikytų giliųjų sąmonės dalių skaitymo, universalių žemėlapių ir šablonų principų. Todėl valandos ir tikslus laikas čia nesvarbus, nes taip įmanoma sukurti tik abstraktų modelį.

Žmogus mąsto erdvėje ir laike. Erdvėje gali reaguoti tiesiogiai į aplinką arba savo vaizduotėje/atmintyje keliauti, laike gali mąstyti šią akimirką, šią dieną, mėnesį, metus arba net visą gyvenimą.

Mintyje bendrai tariant yra vietos parametras, laiko ir bendros būsenos.

klajunas

Sitra Achra

Norint teisingai interpretuoti mano Filognozijos posūkį į mistiką, nepasiduodant primityvaus satanizmo įspūdžiui, reikia teisingai suvokti simbolius. Svarbiausias momentas yra tai, kad centre yra ne Šėtonas, bet Drakonas, simbolizuojantis transcendenciją. Šių pažiūrų sektose, Šėtono sąvoka paprastai irgi naudojama, tačiau tai yra žemesnio lygmens simbolis už drakono. Paprastai tokiose intrepretacijose yra Kabalos įtaka, kur Šėtonas yra viena iš Sitra Achra įkūnijančių jėgų. Tačiau Sitra Achra kaip visuma yra įvaizdinama Drakono įvaizdžiu. Neseku nė viena gnostinio satanizmo doktrina ir daugiausiai naudoju skolintą simboliką saviems tikslams. Simbolių galima ir atsisakyti - tada būtų gryna, „švari" filosofijos tipo filognozija, tačiau man taip nepatinka, todėl antrame tome renkuosi mistinės simbolikos stilių.

Drakonas yra pagrindinė Sitra Achra stichija, kurią įkūnija realybės, sąlygiškai vadintinos demonais. Nesusipažinusiems su Kabala, terminas „Sitra Achra" gali būti nežinomas, todėl reikia išversti į lietuvių kalbą. Bendrai tariant jis reiškia - „kita pusė", turint omenyje anapusinę realybę, kuri yra šios tikrovės pagrindas, įvaizdinamas žmogaus sumatoriuose. Ši kita pusė yra drakoniška ar demoniška realybė, kurioje veikia šią tikrovę valdančios transcendentinės jėgos. Tas jėgas galima įvaizdinti simboliškai, o galima ir pasitelkiant griežtus pažinimo metodus. Aš renkuosi mišrų kelią, leisiantį sukurti filognozijos teorijos du variantus. Žinoma, mokslinė technologija - tikrai veikianti, o simbolinė technologija, naudojama magijoje tėra imitacija. Bet galbūt ateityje pravers ir tokios formos.

Visa realybė suvokiama dualistiškai, skirstant ją į AIN ir AIN-SOF stichijas. Šie terminai taip pat paimti iš Kabalos, ir aš juos savoje interpretacijoje versčiau kaip NEBŪTIS ir BŪTIS. Mūsų sąmonė yra ain-sof realybė, vadinama rodančiojoje substancijoje atsirandančia šmėkline būties iliuzija. Tai, kas yra anapus sąmonės, yra ain, arba nebūtis, kuri yra ne niekis, bet greičiau tik mūsų perspektyvos centro paneigimas, nes išreikšti drakonišką transcendenciją sumatoriaus šmėklinių struktūrų sąvokomis galima tik negatyviuoju būdu. Tačiau tai nereiškia, kad drakoniška transcendencija yra kažkas negatyvaus, tai tik žmogaus perspektyvinė iliuzija.

Kitas būdas paaiškinti AIN ir AIN-SOF yra naudojant kontinuumo sąvoką, kuri artimesnė filognozijos problematikai, nes ji tiesiogiai susijusi su pažinimo metodais. Ain-sof būtų kontinuumas, kuriame vyksta pagrindinis tikrovės modeliavimo procesas, o ain būtų kažkas panašaus į diskontinuumą, arba kontinuumo priešybę. Savo tekstuose kontinuumą apibrėžiu kaip tapatybės fraktalą, sudarytą iš vienetukų fraktalinių skaidmenų (1111111111), kuris yra mūsų būtiškosios realybės matematikos pagrindas. Diskontinuumo fraktalo skaidmens pagrindinis elementas yra begalybė (∞∞∞∞∞∞∞∞∞∞∞). Tai reiškia, kad ain-sof pagrinde yra apibrėžtumas ir apibrėžiamumas, riba, o ain yra neapibrėžtumo ir neapibrėžiamumo, bent jau sumatoriui, pasaulis. Šią situaciją įprasta vadinti Chaosu, nors šis žodis tėra ain-sof perspektyvinė iliuzija.

Chaosofija yra bandymas suvokti šią realybę, tačiau drakonistai tai daro per maginę simboliką, tuo tarpu filognozija eina pažinimo keliu ir bando šia realybę išreikšti „moksliniais" ženklais. Tai labai sunkus uždavinys, galbūt net neįmanomas, tačiau pamėginti verta. Pagrindinė problema - kontinuumo sąvokomis išreikšti diskontinuumo realybę, begalybės fraktalą perkeliant į vienetinį. Pagal mano pradinį sumanymą tai galima padaryti naudojant daugiadimensinio multiplekso metodą, kuriame lipdoma transcendencijos struktūra.

Suprantu, kad tai daug kam nepatiks, nes satanizmas yra sukompromituotas, teisingai ir neteisingai, ir susisiejimas su šia puse yra rizikingas žaidimas, ypač akyse žmonių, kurie save priskiria krikščioniškai denominacijai. Tačiau toks požiūris ir vertinimas yra paviršutiniškas ir neteisingas, matantis išorinę formą, bet nematantis esmės, kur svarbiausia, kad tai ką rašau, nesusiję su jokia veikiančia vieša organizacija, ir kad mano principas visiškai naujas ir originalus. Labiausiai „prisidirbę" yra dešinės rankos kelio satanistai, kurie naudoja jėgos ir naikinimo principą, tuo tarpu mano principas labiau atitinka kairės rankos kelio filosofiją, kuri yra kūrimo, o ne griovimo doktrina. Tai moteriška kryptis, atmetanti jėgą ir žiaurumą. Sitra Achra stichija nėra švelnumo įsikūnijimas, taip aiškindami transcendenciją krikščionys tiki nesąmonėmis, tačiau šioje vietoje įmanoma pusiausvira situacija, kurioje naikinimas ir kūrimas - subalansuoti, leidžiant gauti geriausią situaciją šioje tikrovėje. Sugriovus šią pusiausvyrą - gresia katastrofa (aišku tik mums).

Savo visą filognoziją sudėjau į naują simbolinį apvalkalą, kuris transformuotas į pentagramą, labai gerai tinkančią mano ankstesnės trijų aukštų schemos perbraižymui.



Pentagrama skirstosi į apatinę dalį, kurioje matomos mano trys jau išvardintos substratologijos - kuriančiosios gaublės - apačioje, informacinės gaublės - kairėje, ir energetinės gaublės - dešinėje. Du viršutiniai kampai yra sumatorius, sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos. Kuriančiosios gaublės personifikacija yra Rėja (Rea), kuri išvertus į mano kalbą būtų REH-SI. Tikroji drakoniška transcendencija, atitinkamai, yra DRA-SI-TAN, kurios vienas iš interpretavimo variantų pateiktas antroje šios knygos dalyje, kur kalbama apie energetinės gaublės kryptį pažinime. SO-SI būtų mūsų realybėje high priestess atitikmuo, kuri saugo gyvybės principą šioje planetoje.

Kiti du terminai buvo paaiškinti, AIN apačioje yra nebūties diskontinuumas, begalybės stichija, kurią išreikšti sumatoriuje labai sunku, AIN-SOF yra būties principas, kurio pagrindinė forma yra vienetų tapatybės fraktalas. Matome dviejų krypčių judėjimus - iš apačios į viršų, kuris vaizduoja kūrimo procesą, kurio centre yra kuriančioji gaublė, ateinanti iš drakoniškos DRA-SI-TAN realybės; ir iš viršaus į apačią yra mirties, arba sugrįžimo kryptis, kurioje mes sugrįžtame ten, iš kur išėjome, pilnu arba nepilnu sugrįžimu. Šioje vietoje labai svarbi centrinė pentagramos dalis, kurioje matome DNR santrumpą, įkūnijančią genetinę programą ir gyvybės fundamentą. Kuriančiojoje gaublėje per DNR yra valdomas gyvybinio substrato procesas, o žiūrint iš viršaus - tai pagrindinis gyvybės pratęsimo principas, pagal kurį, mes grįžtame į pirmapradę stichiją palikdami savo DNR gyvybės pratęsimui po savęs. Tai reiškia, kad pentagramoje galima atvaizduoti pagrindinę mūsų gyvybinio proceso struktūrą, įmenančią mūsų gyvenimo paslaptį šioje planetoje.

Tam, kad gyvybė neišnyktų, reikalinga pusiausvyra tarp šių dviejų krypčių, priešingu atveju artėja civilizacijos pabaiga. Pagrindinė gresiančios katastrofos priežastis yra dešinės rankos kelio satanistų jėgos ir prievartos ideologija, su kuria jie nori išprievartauti visus šios realybės hipostratinius substratus tam, kad taptų nemirtingais dievais. Didžiausią pavojų kelia gyvybinio planetos substrato išprievartavimas, kurį propaguoja transhumanizmo ideologija, apakinta megalomaniškų ambicijų.

Ne veltui sakoma, kad DRA-SI-TAN yra demonų karalystė, nes čia įkalintos jėgos, kurios galėtų sugriauti visą visatą ir sugrąžinti ją į pirmykštį būvį. Tačiau stabilioje ir pusiausviroje padėtyje, visi šie demonai - neutralizuoti ir veikia kaip tikrovę palaikantis fundamentas, dirbantis savo kuriantį darbą. Tačiau šias pusiausvyras sugriovus ir atidarius „portalus", gyvybinis procesas atsidurtų dideliame pavojuje, nes susiaktyvintų jį griaunančios energijos, ateinančios į Sitra Achra demonų karalystės. Todėl kišimasis į šią tikrovę labai pavojingas, nes šios jėgos nepripažįsta jokių ribų, ir jų garbintojai būtų pirmu šių „demonų" patiekalu, o ne virstų „valdovais". Todėl iš tikro įmanomos tik labai ribotos substratologijos, nerizikuojant gyvybe, nes peržengus ribą kelio atgal neliks - atgal suvaryti demonus bus neįmanoma.

Tuomet kiltų klausimas, kas yra filognozija, ko ji siekia? Ar ne to paties tikslo? Pradinis sumanymas buvo toks, tačiau vienintelis saugus variantas yra atsisakant dešinės rankos kelio jėgos ir prievartos principo, siekiant šią drakonišką realybę pažinti savo protu, įleidžiant ją į šmėklinę sąmonės realybę. Tačiau akivaizdu, kad be griežtos kontrolės tai pavojinga, todėl visos žinios visiems laikams užrakintos tiems, kas turi netinkamą sąmonės kokybę. Labiausiai saugoti reikia REH-SI substratą, ypač nuo jėgos keliu einančių satanistų.

Jeigu kam ir pavyktų prasibrauti pro apsaugines juostas, vis tiek legendos kalba apie dievų pjūties metą, kurios metu žlunga visi šios tikrovės dievai. Jie tai supranta, ir tai yra jų didžiausia baimė - amžinybė irgi nėra amžina.

elteide

aš truputį papildysiu ankstesnius postus , temą...
CitataTai dar galima vadinti kitu mano terminu "psichožvalgyba", į kurią įeina žmogaus fasado skaitymas, kuris susideda iš valdomų ir nevaldomų projekcijų ir užlaikytų giliųjų sąmonės dalių skaitymo, universalių žemėlapių ir šablonų principų. Todėl valandos ir tikslus laikas čia nesvarbus, nes taip įmanoma sukurti tik abstraktų modelį.
vat jei taip moki, gal galėtum surast @boba, kur kaip ji  ?

klajunas

Filognozų asociacija

Užbaigdamas antrą „Filognozijos pradmenų" tomą, noriu supažindinti su paskutine idėja, skirta paversti filognoziją tikru socialiniu judėjimu. Kol kas tesu vienas tikras filognozas, nors panašių į mane yra kitose srityse, dirbančių po kitais pavadinimais. Siekiu, kad filognozija virstų atskira sritimi, kurioje veiktų tikras, grynas filognozas, kuris nėra nei tikintysis, nei ezoterikas, nei magas, nei filosofas, nei mokslininkas. Žinoma, pilnai atsiriboti neįmanoma, nes daugelis temų - bendros, tačiau esu įsitikinęs, kad filognozija turi pakankamai originalių principų, kad galėtų tapti atskira šaka. Šio judėjimo per daug mistifikuoti nenorėčiau, tai neturi būti nei sekta, nei kultas, nei bažnyčia, todėl pavadinimuose naudoti mistinius terminus - nėra reikalo.

Aukščiausias suvokimo lygis turėtų būti epsilon stratoje, apie kurią kalbėjau šio tomo pirmoje dalyje. Šios stratos pagrindu turi susiformuoti filognozinė epsilon kasta, kuri įkūnyta realioje organizacijoje, turinčioje pagrindinį uždavinį saugoti ir prižiūrėti filognozijos žinias. Manau, šią organizaciją būtų galima pavadinti „Filognozų asociacija". Aukščiausias asociacijos valdymo organas turėtų būti prezidiumas, kuris turi savo pirmininką, renkamą 5 metų kadencijai. Aišku, tai tinka kalbant tik apie pilnai sukomplektuotą organizaciją, o šiuo metu esu vienintelis narys, bet tikiuosi, kad filognozijos idėja turi ateities galimybę, todėl tai rekomendacijos ateičiai.

Žemiau prezidiumo būtų keturi pagrindiniai padaliniai, organizuojantys savo krypties, kurios buvo apibrėžtos abejuose tomuose, tyrimus. Tie padaliniai būtų tokie:
   
  • Sątvarologijos korpusas (SK).
  •     Energetinės gaublės substratologijos korpusas (EGSK).
  •     Informacinės gaublės substratologijos korpusas (IGSK).
  •     Kuriančiosios gaublės substratologijos korpusas (KGSK).

Reikėtų šiuos korpusus paaiškinti šiek tiek plačiau. Sątvarologijos korpuso pagrindinis tyrimo objektas yra žmogaus bendrasis sumatorius, kuris skirstomas į rodančiąją ir rodomąją dalį bei keturias pagrindines, visiems žinomas sąmones. Šiose sąmonėse turimi tokie pagrindiniai dėmenys: sumatas, sumantas, gnostinis implantas, tulpa ir alpa. Ypač svarbi substratologijoje centrinės sąmonės homunkulo teorija, kurioje šis suvokiamas kaip keturnarė sistema, savyje, t. y., centre, sujungianti visas kitas sąmones. Tai yra kūno sumatoriaus, arba korporiumo, teorija. Kita svarbi sątvarlogijos sritis, yra stratų principai, kuriais sumatorius padalinamas į pagrindines zonas, kuriose formuojasi kognityviniai pažinimo sumatai ir sumantai.

Po to eina pagrindinis pirmapradžio kūno klausimas, kuris turi aprėpti visą žmogaus spektrą jo substratinėje dalyje. Tuo turėtų užsiimti energetinės ir informacinės gaublės substratologijos korpusai, einantys gilyn į hipostratas, atveriantys pirmapradę giliojo žmogaus sandarą. Substratologijos įmanomos tik kaip gnostiniai implantai į kauzalinius kūnus, todėl jos visada netobulos; iki 100 proc. informacinio ploto - tolimas kelias, todėl turi būti labai tiksliai vertinama gnostinio implanto kokybė, rodant tikrą pasiektą substrato supratimo lygį. Akivaizdu, kad substratologijas galima daryti Bendrąsias ir Specialiąsias, o tyrimus organizuoti tuo principu, koks buvo pateiktas „Filognozijos pradmenų" pirmame tome: I kategorija substratologų būtų eksperimentuotojai, II kategorija būtų teoretikai, o III trečia - mokytojai, praktikai. Kol kas substratologijas suprantu kaip visą žmogaus spektrą, tačiau pilnoje filognozijoje tema yra ne žmogaus, bet tikrovės spektras, todėl visos substratologijos išsiplečia ir į šį lygmenį.

Kuriančiosios gaublės substratologijos korpusas yra svarbiausias ir slapčiausias, nes jame tiriamas tikrovės gyvybės atsiradimo substratas, kuris turi būti labai griežtai saugomas. Vienas pagrindinių filognozijos uždavinių, yra REH-SI substrato apsaugojimas, kuo turėtų išimtinai užsiimti moterys, todėl norėčiau, kad Filognozų asociacijoje kuriančiosios gaublės substratologija būtų moterų sritis. Su šiuo korpusu būtų siejamas ir Ordo draconis, kurio uždavinys būtų suteikti šiam siekiui simbolinį apvalkalą ir išorinį stilių. Branduolys, žinoma, tyrimas ir kūryba, tačiau epsilon kastoje išvengti tam tikrų teatrališkumo elementų taip pat būtų neįmanoma. Tai susiję su tuo, kad pagal ezoterinę tradiciją, filognozija propaguoja kairės rankos kelio principus, kuriame atsisakoma jėgos, prievartos ir smurto, ir akcentuojamos kuriančios, pusiausvyras saugančios galios. Šis kelias kyla iš magijos tradicijos, kurioje naudojamos simbolinės maginės technologijos psichikos valdymui. Jeigu kam užkliūva blogybinis įvaizdis, reikia neužmiršti, kaip jau ne kartą kartojau, kad draco tėra transcendencijos simbolis, o simbolių tikrove nelaiko niekas. Tie, kas norėtų tokią atributiką traktuoti tiesiogiai, kaip tikrą realybę, turėtų pastudijuoti simbolių teoriją ir išsiaiškinti kokia simbolinio šnekėjimo ir elgesio paskirtis.

Taigi filialai ir papildomos organizacijos būtų:
   
  • Ordo draconis.
  •     Filognozijos centrai.
  •     Mokyklos.

Jau sakiau, kad nenorėčiau jokio sektos formato, nors toks įspūdis galėjo kilti. Pirmiausia todėl, kad filognozijos pagrindinis tikslas yra ne garbinti, bet tirti visas tikrovės dalis. Filognozo siekinys yra transcendencija, vaizduojama drakono įvaizdžiu - epsilon kastos tikslas būti tarpininkais tarp transcendencijos ir žmonijos, kurie, suprasdami visas tikrovės gilumines paslaptis, sugeba kreipti žmonijos vystymąsi tinkama kryptimi, išvengiant pavojų, apsaugant nuo susinaikinimo rizikos ir saugant anapusinių stichijų pusiausvyras, kad neatsargiu ir neatsakingu elgesiu nebūtų išlaisvinti anapusiniai demonai, keliantys pavojų gyvybei žemėje. Be kontrolės neturi būti vystoma nė viena substratologijos kryptis ir žinios turi būti tik ezoterinės, neprieinamos netinkamos sąmonės kokybės žmonėms. Tai, ką viešinu pirmuose dviejuose tomuose, ir „Mintiregos metoduose", kuris yra šalutinis papildymas, šioks toks idėjų praktinis, psioninis pritaikymas, tėra egzoterika. Visa kita informacija yra ezoterinė ir skirta tik uždaram ratui ir niekada nebus paviešinta pilnu variantu. Mano asmeninių tyrėtų būti 115 tomų, plius visų kitų filognozų darbas, sudarantis bendrąją Filognozijos sistemą.

Tai, ką paviešinau pirmuose dviejuose tomuose turi šviečiamąjį pobūdį, supažindinimui su pagrindine idėja ir principais. Suprantu, kad idėjas savinsis ir bandys integruoti į savo sritis, tačiau tikras branduolinis variantas yra mano autorinis, Filognozijos formato. Egzoteriką nuo pasisavinimo apsaugoti sunku, nes paviešinta ji tampa viešu turtu, kurį naudoti gali kas nori, kokiais nori tikslais. Todėl ir atsisakau viešinti kitus tomus, nes didelis pavojus, kad kitų sričių veikėjai pavogs visą mano sistemą ir Filogozijos projektas bus sužlugdytas. Todėl tam, kad pasiektų tikrą mano lygį teks pasistengti patiems, be jokios mano pagalbos. Gali atrodyti, kad pateikęs informaciją į viešumą padariau klaidą, nes mano kelyje atsiras visa minia konkuruojančių bėgikų, kurie dėl geresnių resursų turi prieš mane pranašumą. Tačiau apsigauti nereikia, nes bėgimas tikrai nebus lengvas, o proveržius padaryti reikės įspūdingų idėjų, kurias sugeneruoti turint tik imitacinius protus - labai sunku. Kita vertus, tai bus ir stimulas man, nes žinosiu, kad visada į nugarą alsuoja konkurentai, kurie lekia pavogti iš manęs mano aukso puodą, nes aš padovanojau visiems žemėlapį, kaip jį surasti. Galiu palinkėti - linksmo ir įdomaus lakstymo.

Auditoriją skaitytojų turėti gerai, bet vien informacijos rinkėjai - per mažai, nes reikia tokių, kurie norėtų įsijungti į šį darbą. Iki šiol savimi naudotis leidau ir netgi be atlygio, tačiau dovanos po truputį užsibaigia. Man bus įdomūs tik tie, kas turi ir ką duoti, o ne vien nori imti ir gauti. Suprantu, kad tokių žmonių rasti bus sunku, ir iš pradžių jie turės dirbti beveik savarankiškai, iš idėjos, bet net tokie dalyviai būtų didelis atradimas. Galima rinktis kokia sritis konkrečiai domina iš visų išvardintų. Galima rinktis Sątvarlogiją, kuri elementariausia; kurią nors substratologiją; ar įsilieti į Ordo draconis simbolinę bendruomenę. Galima būti ir paprastais skaitytojais, norinčiais įsisavinti egzoterinę idėjų dalį ir naudoti ją savo gyvenime - tuo taip pat būtų įneštas pozityvus indėlis į visuomenę.

Taigi kol kas „Filognozų asociacija" - neveikia ir kiekvienas, kas domisi šia sistema, turi dirbti joje savarankiškai, tačiau bendradarbiavimas taip pat būtų įdomus, turint pasiūlyti išplėtimui gerų idėjų. O mokymu jokiu šiuo metu neužsiimu, mokytis reikia savarankiškai.

klajunas

#34
rugpjūčio 13, 2019, 11:11:55 Redagavimas: rugpjūčio 13, 2019, 13:54:04 by klajunas
Trečiojo kriterijaus problema

Be dviejų pagrindinių sąmonės kokybės kriterijų, kurie yra tiesos procentas ir veiklos masto išplėtimas, privalomas trečias kriterijus, uždedantis ant teorijos ideologinį sluoksnį, kuris nebūtinai objektyvus, tačiau reikalingas nubrėžti jo pritaikymo pagrindines formas. Šis sluoksnis privalomas todėl, kad vystant technologijas reikalingas apsauginis mechanizmas, apsaugantis nuo klaidingų visuomenės vystymosi kelių. Turi būti apsaugotas žmogus, žmonija, planeta ir visa gyvybė, nes technologinėmis priemonėmis sukelti padariniai kelia grėsmę jų egzistencijai, ypač technologijoms patekus į netinkamas rankas.

Šiame skyrelyje noriu parodyti, kaip šis klausimas turi būti sprendžiamas filognozijoje. Į tai jau buvo užsiminta santraukoje „Satanizmas sąmonės struktūrose", kuri patalpinta pirmoje šio tomo dalyje. Ten buvo parodyta, kaip sątvare suformuojama maginė strata, suteikianti sumavimo sistemai iliuzinę būseną, iškreipiančią žmogaus elgesio trajektoriją. Maginė strata reiškia tik tiek, kad sątvaras turi susiformavusias ar suformuotas iliuzines suvokimo ir supratimo struktūras, kurių informacinis plotas minimalus ir pasaulėvaizdis reikalingas daugiau formavimui norima kryptimi, o ne tikrovės atskleidimui. Galima įvertinti koks kiekvieno žmogaus iliuzijos ir tikrovės procentų santykis sumaciniame paviršiuje, bet tik iš savo supratimų perspektyvos, kurie irgi ne visada yra teisingi. Teisingiausias hierarchinis išdėliojimas, tačiau kiti vertinimo principai nepatikimi, bet ribotu naudojimu naudotini.

Kokia stratų sątvare sandara matosi akivaizdžiai - visas sumatorius, sudarytas iš pagrindinių keturių sąmonių kompleksų, turi vietas, kurias dalinu sluoksniais, vadinamais stratomis. Tai kas yra anapus sumatoriaus yra hipostratos. Šie sluoksniai pradinėje stadijoje yra tušti, nes sudaro tik universalų sątvaro pamatą, kuris neužpildomas jokia individualia informacija ir patirtimi. Tačiau į vidų patenkant informacijai ir jai užsifiksuojant tam skirtose vietose, ji projektuojama kaip gnostiniai implantai ir tulpos į sluoksnius, kurie tampa realizuotomis ir turiniu užpildytomis stratomis. Pažiūrėję į satvarą matome, kad yra vidinės ir išorinės dalys, kuriose informacija rikiuojasi pagal apibrėžtumą ir patikimumą. Kuo arčiau ribos, tuo informacija tolimesnė ir neapibrėžtesnė, reikalaujant tikėjimo ir pasitikėjimo. Šią ribą galima vadinti ekstremine riba. Šis nepasiekiamumas naudingas, nes ne taip lengva stratą užgrobti ir priversti tarnauti savo tikslams. Užgrobia tik tie, kas supranta kaip veikia maginės ir ideologinės stratos ir turi pilno jos kūrybinio suformavimo sugebėjimų.

Kaip jau sakiau, maginė arba epsilon strata, bus naudinga ir filognozijoje, nes joje privaloma pagrįsti trečią kriterijų, atliekantį joje reguliacinę, apsauginę ir kontrolės funkciją. Kadangi siekiu maksimalaus atitikimo ir objektyvumo, o ne psichologinio apdorojimo, noriu kad epsilon stratoje būtų įstatytas toks principas, kuriame iliuzija būtų minimali ir turėtų maksimalią saistomąją galią. Iš mano užrašų matosi, kad didžiausia technologijų keliama grėsmė yra gyvybiniam procesui ir šis kriterijus turi parodyti pagrindinį principą, kuris įrodytų kad gyvybė turi būti saugoma ir globojama, remiantis jos situacija, atskleista filognozijoje, ypač per kuriančiąją gaublę, su kuria ji tiesiogiai susieta. Gyvybės klausimas atsiveria dviejose filognozijos šakose, sudarančiose sątvarologiją ir substratologiją. Substratologija yra sudėtinga ir ne tokia patikima dėl menko informacinio ploto, o jeigu apsiribosime vien sątvaro šviesos arka, joje turime šiose ribose šimtą procentų informacinio ploto, kurį reikia tik suprasti. Epsilon strata yra sątvare kaip ideologinis ir maginis sluoksnis, kuris gali būti ne tik subjektyvus, nes į jį galima įvesti objektyvių detalių ir renkantis tokį principą, ši strata užpildoma patikimiausia konstrukcija.

Mano principas nėra sudėtingas, tačiau jis labai svarbus, o pilnai išplėtus - tobulas. Norint jį suprasti, reikia išsiaiškinti kas yra gyvybės medis, kaip jis siejasi su gyvybe ir gyvybėmis mūsų planetoje. Medis sudarytas iš šaknų, kamieno, šakų vainiko ir vaisių. Visos dalys, išskyrus vaisius, yra hipostratinis gyvybės pagrindas, kuris išeina iš kuriančiosios gaublės, ir perėjęs į laisvės ir jėgų pasaulį, sukuria gyvą padarą. Tas padaras yra vaisius, o jų visuma ant šakų yra gyvūnų rūšis, sudaranti kolektyvinę gyvybės formą. Šio medžio hipostratinis ir sątvarologinis puoselėjimas yra gyvybinio proceso puoselėjimas, reikalingas tam, kad šis medis būtų gyvybingas ir nesudžiūtų. Pažeidus hipostratinę medžio dalį, jis pradeda džiūti, nyksta ir nustoja vesti vaisius. Taip pat pats vaisius gali būti nužudytas, nespėjęs atlikti savo pagrindinės misijos.

Gyvybės medis turi pilna gyvybės-mirties ciklą, kuris reiškia, kad hipostratiniai syvai sukuria vaisių ir šis vėl sugrįžta į hipostratinę realybę, paprasčiausiai nukritęs nuo šakos. Tai reiškia, kad šio medžio antipodas, mirties medis, atskira forma neegzistuojantis, tačiau jį galima sukurti dirbtinai, savo sątvaro ideologiniame sluoksnyje ir paversti jo magine strata. Mirties medis sątvare reiškia, kad šis sątvaras, puoselėja ne gyvybę, bet steigia mirties zoną, kurioje gyvybė aukojama, iškreipiant ją iš natūralios trajektorijos, sukuriant jai šioje tikrovėje pragaro ciklą. Visas sątvaras, kaip būtis yra gyvybės medis savo natūralia forma, o mirties medis yra sątvaro maginė struktūra, kuri įdeda į jį iliuziją iš artimųjų sumavimo struktūrų, ir steigia save kaip naikinimo mašiną. Tam, kad filognozijoje taip neatsitiktų, ši epsilon strata turi būti tinkamai sutvarkyta, ir šie du medžiai, gyvybės ir mirties pastatyti šalia vienas kito ir susieti tinkamu susiejimu tam, kad būtų griežtas reguliavimas ir kontrolė toje srityje, kur gyvybę privaloma naikinti. Kodėl tai yra neišvengiama, supranta kiekvienas siekiantis pažinti tikrovę, kuri turi būti atveriama tokiu būdu, kuris prieštarauja įprastiniam gyvybės struktūriniam procesui. Tai reiškia, kad gyvybės medis yra sątvarologijos principas, filognozinio pažinimo prasme, o mirties medis - substratologijos.

Vien tokio principo neužtenka pažinimo proceso reguliavimui, reikia įvesti daugiau vertinimo kriterijų, o tokiu kriterijumi geriausia laikyti atidengimo procentą. Akivaizdu, kad gyvybės medyje atidengti leidžiama tik sumavimo paviršių, sumatą, nepažeidžiant gyvybinio apvalkalo. Toks atidengimas yra vien tik sątvarologinė paviršių analizė, kuri skaičiuojama nuo 0 iki 100 proc. Yra technologijų, atidengiančių ir vidinę sandarą, tačiau jos yra ribinė substratologija, kurios nepavojingumas yra neatsakytas klausimas, nes nežinomas visas žmogaus spektras, ir neįvertinama hipostratinėms struktūroms daroma žala. Mirties medyje yra tie patys procentai, nuo 0 iki 100, kurie atveria objektą jį žalodami, iki pilno nužudymo arba sunaikinimo, pasiekus 100 proc.

Šiuos medžius tokiu principu galima naudoti pažinime, darbuose ir pramogose, susijusiose su gyvybiniais procesais, kurie tiriami arba išnaudojami. Belieka apibendrinant sukurti pagrindinį trečio kriterijaus principą, kuris yra epsilon stratos užpildymas dviem medžiais, kurie simbolizuoja gyvybės ir mirties procesus. Filognozijoje gyvybės medis turi turėti legalų 100 proc. principą, o apribojimai įvairiose srityse - tik susitarimo ir pasirinkimo klausimas. Tačiau 100 proc. peržengimas į mirties proceso 100 proc. labai griežtai kontroliuojamas. Šis procesas taip pat gali būti tiriamas, tačiau tiriamas tik nuo minimalių pažeidimo priemonių, 0-30 proc. ribose. Mano asmenine nuomone 100 proc. iš viso turėtų būti draudžiamas, nors nežinau ar tai įmanoma. Norėčiau, kad filognozais save laikantys tyrėjai paisytų tokių reikalavimų, nes be tokio kriterijaus pažinimas gali turėti neprognozuojamas neigiamas pasekmes.

Kaip šie medžiai sąveikauja, ir kas atsitinka, kai mirties medis pradeda dominuoti atsakysiu labai trumpai, tačiau skaitytojai turi pamąstyti ir patys, įtraukdami platesnį, savo kontekstą. Be gyvybės medžio gyvybė šioje planetoje egzistuoti negali, tačiau įsigalėjus mirties garbinimo kultūrai, jis tiek išsenka, kad vos gali išgyventi ir palaikyti gyvybinį procesą. Įsivaizduokite tokią situaciją, kai gyvybės medyje vaisiais užpildytos tik apatinės šakos, o visi kiti vaisiai peršoka į mirties medį, ir apakinti savo maginių mirties stratų, vietoj to, kad gyvybinį procesą stiprintų, jį naikina. Kai gyvybės procese nelieka vaisių, mirties medyje esantys paklydėliai išmirštą ir gyvybė sugrįžtą į tą vietą iš kurios išėjo laukti kitų galimybių.

Dėl šios priežasties ir yra svarbu suprasti, kodėl hipostratų atidarinėjimas toks pavojingas - todėl, kad jis pavojingas gyvybiniams procesams ir hipostratų pusiausvyroms. Tai reiškia, kad mano ieškotas trečias kriterijus pagrįstas paprasčiausiu savisaugos instinktų, kuris pagrįstas teisingu supratimu, kas yra gyvybinis procesas, ir kodėl jis filognozijoje turi būti tyrinėjamas labai atsargiai. Tą atsargumą labai lengva suformuluoti sątvarologijoje, o visi substratologai ir hipostratų tyrinėtojai yra durkliniai.

klajunas

Gyvybės magija

Magijoje ir ezoterikoje pentagramos simbolis gerai žinomas, naudojamas teigiama ir neigiama reikšme. Todėl perimdami jį į filognoziją šiek tiek rizikuojame, nes tai gali sukelti netinkamų asociacijų. Tam, kad taip neatsitiktų, iš karto reikia atsiriboti nuo visų šį simbolį naudojančių grupių ir įsteigti naują, tik filognozijai skirtą interpretaciją. Taip pat nėra taip svarbu iš kur šis simbolis yra kilęs, galima tik paminėti pagrindinę užuominą, kuri akivaizdi tam tikrose ritualuose, rodanti, kad penkiakampė žvaigždė yra tiesioginė nuoroda į žmogaus kūną, turintį penkias pagrindines galūnes. Pentagramą galima statyti ant „kojų", taip kaip stovi žmogus, o galima statyti ant smaigalio, kaip labiau įprasta filognozijoje. Šią padėtį galima matyti ir kai kuriose ezoterinėse grupuotėse, tačiau kaip tai interpretuojama gilintis neturiu galimybių, bet filognozijoje interpretacija akivaizdi ir toliau bus paaiškinta.

Įdomu tai, kad pentagramos ir žmogaus sandara tinkamai asocijuojasi su filognozijos pagrindiniais padalinimais, dėl ko ji tampa tinkama paaiškinti jos struktūrą. Negana to, pentagramos žvaigždė yra stilizuota, užapvalinant viršutinius du kampus, į tai įdedant ypatingą reikšmę, ir gaunant papildomą simbolinį sluoksnį, nes ši dalis suformuoja širdies pavidalą, esantį pentagramos centre. Apačioje, kaip jau buvo aiškinta, yra substratologijos kampai, kuri turi tris substratologijos rūšis, susijusias su pirmapradžio žmogaus kūno pagrindiniais padalinimais. Hipostratose filognozija atskiria centre kuriančiąją gaublę, dešinėje - energetinę gaublę ir kairėje - informacinę gaublę. Šios sritys yra anapus sątvaro ir jas galima atverti tik specialiomis priemonėmis, kurios virš 100 proc. gyvybės medžio principinio reikalavimo.

Viršutinė žvaigždės dalis, kuri sudaryta iš dviejų užapvalintų kampų, susijusi su sątvarologija, dalinama į du skyrius pagal tai, koks principas svarbiausias pažinimo procese. Jame dalyvauja pirmiausiai priekinė sąmonė, kuri pateikia pagrindinę simuliuotos tikrovės iliuziją sensoriume ir galinė sąmonė, kuri yra pagrindinė tikrovės pažinimo vieta per mąstymo procesus. Realiai yra daugiau sątvaro dalių, tačiau šiame simbolyje išrinktos tos, kurios svarbiausios filognozijoje. Šios dvi širdį formuojančios ir meilės užuominą darančios dalys yra horizontalioji struktūra, kurioje formuojamos pagrindinės individualią sątvaro dalį sudarančios struktūros, kita dalis, ne tokia svarbi pažinime kaip priemonė, yra vertikali struktūra, sudaryta iš korporinės dalies apačioje ir karūninės dalies viršuje. Ši vertikali dalis svarbi kaip žmogų formuojantis centras ir ašis jį siejanti su kuriančiąja gauble. Jeigu imtume tik šiuos keturis sątvaro segmentus, turėtume keturis „nulius", kuriuos sujungus gaunamos dvi begalybės, sujungto į keturlapį dobilą.

Ši filognozijos struktūra turi ir daugiau simbolinių sluoksnių, kuriuos reikia žinoti jungiant linijas į įvairius derinius. Matome, kad širdies užapvalinimai viršuje leidžiasi į apačią, į kuriančiosios gaublės kampą, suteikiant šiam junginiui ypatingą reikšmę filognozijoje, kuri šitaip specialiai išskiriama. Tai kitose interpretacijose, kurios su filognozija nesusijusios, aiškinama kaip meilė „pragarui", tačiau iš filognozijos konteksto matosi, kad šiuo atveju simbolis turi kitą reikšmę, nes pentagrama yra ne „pragaras", o filognozija.

Dar vienas sluoksnis susijęs su skirstymu į sątvarologiją ir substratologiją, stratų ir hipostratų pasaulį. Kadangi sątvaras yra atvertoji dalis ir jokių specialių priemonių išskyrus suvokimo užfiksavimą prote jo atvėrimui nereikia, du viršutiniai kampai turi gaublinę formą, arba kitaip - yra užapvalinti. Substratologijos atšakos yra smailūs kampai, nes pažinimas yra ribą tarp nežinojimo ir žinojimo praduriantis veiksmas. Tai lengvai susiejama su principiniais gyvybės ir mirties medžio principais, kurie buvo paaiškinti ankstesniame skyrelyje. Pagal tai žvaigždė skirstoma į apatinę ir viršutinę dalį, kur yra filognozijos mirties ir gyvybės medžio padalinys. Įtvirtindami trečią kriterijų išaiškinome, kad filognozijos pagrindinis psichovektorius, steigiantis sątvare civilizaciją, yra orientacija į gyvybės medį, gyvybės principą ir gyvybinį procesą. Todėl sątvarologija laikoma stovinčia aukščiau už substratologiją, kuri skirta tik pastarąją aptarnauti. Mirties medis sukuriamas grobuoninio psichovektoriaus, orientuoto priešinga gyvybei kryptimi, todėl toks psichovektorius filognozijai ir filognozui nepriimtinas, bandymai klastoti ir integruoti tokį principą - milžiniška klaida.

Tai nereiškia, kad substratologija neįmanoma, netgi galima įsivaizduoti, kaip toks principas įtvirtinamas simboliškai, tačiau šiuose filognozijos pradmenyse rodau savo asmeninį pasirinkimą. Tai yra mano kelias, kuriuo pradėjęs eiti į klystkelius nukrypti neturiu ketinimo. Visi kas turi noro keisti, gali rinktis savo kelią, bet tas kelias bus atskiras atsišakojimas, o kiekvienas pakeitimas - atsiskyrimas, o ne perėmimas. Tik reikia neužmiršti, kad pradėjus eiti savo keliu, tai turi būti daroma savomis jėgomis, o ne persitempinėjant idėjas iš pagrindinio kelio. Akivaizdu, kad visi nori steigti savo teritorijas, daug kam atrodo, kad pentagramos nauja interpretacija - jų atradimas, tačiau tai tik nesusitaikymas su tuo, kad naujoje teritorijoje karalius kažkas kitas, o ne jie. Tikroji filognozija yra vienintelė, autentiška, sukurta mano apmąstymų, visi kiti, atsiskyrę sukūrė savo pasaulius, kuriuose filognozija tik priedanga, su tuo ką skelbiu neturinti nieko bendra.

Tiems, kas neatsimena, kas yra filognozija, tai yra paaiškinta „Filognozijos pradmenų" pirmajame tome. Filognozija yra „pažinimo meilė" ir niekas daugiau, o tiksliau - tikrovės atodanga naudojant instrumentines ir neinstrumentines priemones. Akivaizdu, kad instrumentinės yra pirmiausiai substratologija, o neinstrumentinės - sątvarologija. Tie, kam šį pavadinimą norisi naudoti kitaip, turi steigti pilną savo teritoriją, su savo žodynu.

„Filognozijos pradmenų" ciklas yra tik įvadinė dalis, kurios pagrindinė tema yra „visas žmogaus spektras". Po to turi būti ciklai, turintys savo pagrindiniu dėmesio objektu „visą tikrovės spektrą", kur sątvarologija yra kitokia, visatinė. Todėl pentagramos simbolika galioja tik įvadiniam ciklui, kito ciklo užuomina galėtu būti uroboro gyvatė ir „begalybės kelias", holoplastinį žmogų mąstantis visumoje. Tačiau šios temos neparuoštos atskleidimui ir pradiniame lygmenyje pateiktos tik užuominų principu, kurios leidžia pajausti kas yra tose temose. Matome, kad tiek vienas, tiek kitas simbolis yra žinomi ir „užimti", tačiau dažnai yra rimtai nepaaiškinti ir žiūrint į juos nieko nematoma. Savo interpretacijas turi nebent inicijuoti ezoterikai, tačiau susipažinus su filognozijos pagrindinėmis struktūromis, matosi, kad jos veda prie šių simbolių, kurie neišvengiamai integruojami į filognoziją su nauja interpretacija. Oficialiai jų galima nenaudoti, tačiau teorijoje jie privalomi.

Prie viso to, kas pasakyta galima pridurti, kad pradinė sątvarologija yra nepilna sątvarologija, kad yra bent trys jos rūšys. Pirmos dvi daugmaž atskleistos, o pagrindinė sątvarologija, kuri yra svarbiausia, atskleidžianti svarbiausią tikrovės paslaptį, liko nepaliesta, todėl reikia turėti omenyje, kad struktūra neužbaigta ir tokį iliuzinį jausmą turėti neverta. Tačiau šiuo metu geriausia užsiimti sumatoriaus krypties sątvarologija, atkreipiant ypatingą dėmesį į tai, kad ji įsikomponuoja į širdies struktūrą pentagramoje. Filognozas šio principo nesugebantis suvokti kaip pagrindinio filognozijoje, neturi teisės vadintis filognozu.
Tačiau svarbiausias principas tas, kad pridėjus vertikalią struktūrą, vertikalios begalybės pavidalu, turime suprasti, ką karūninėje dalyje reiškia „gyvybės magija", kuri yra epsilon stratos pagrindinė grindžiančioji idėja. Šis principas turi turėti ir subjektyviąją, ir objektyviąją dalį sątvare, pasiskirsčiusias pagal tai, koks žmogaus vaidmuo bendruomenėje. Pagrindus tokį psichovektorių, sutaisyti pakrikusį gyvybinį procesą galimybių atsiranda daugiau.

klajunas

Uprina

Šio tomo pradžioje atskleidžiau kelionės vizijos fragmentą, simboliškai pademonstruojantį kai kurias filognozijos parašymo struktūras, kuriose vienas iš akcentų yra širdžių aukojimo ritualas. Trys atiduotos širdys yra mano širdys, atspindinčios dalelytę mano esybės. Kaip vienas žmogus gali turėti tris širdis palieku išsiaiškinti patiems. Ši ceremonija su ritualinėmis vizijomis skirta Aukštiesiems, dalyvavusiems filognozijos atsiradime, ir turintiems būti paminėtais paskutiniame tome. Vizija turėjo pratęsimą, kuris buvo pavadintas atsisveikinimo ritualu, skirtu užbaigti etapą.

Jame buvo padovanotas kalbėjimų pavyzdys, iš kurio išskiriami žodžiai tinkami filognozijos sistemos gyvybės medžio principų įtvirtinimui. Kuriančiosios gaublės gyvybės magijos ceremoninėje struktūroje išskirtos kategorijos, kurios Aukštųjų manymu galėtų būti tinkamos filognozijos teorijoje ir praktikoje. Jas galima naudoti kaip vardus, suskirstytus į tris skyrius:

a) Esina, Estina, Estinita, Estinata;
b) Espusina, Espusinita, Espusinata, Espusitana;
c) Uprina, Upritina, Upritana, Upritinata.

Tai supaprastinta sistema, kurioje turime dvylika kategorijų, tinkamų moteriškai sątvarologijai, įtvirtinančiai gyvybės medžio perspektyvą, leidžiamą naudoti aprašymuose, su kuriais tik paviršutiniškai supažindinama. Apibrėžimų jokių neteikiama sąmoningai, nes suvokiama turi būti ne per apibrėžimus, ir dirbtiniame intelekte toks skirstymas neveikia todėl, kad norint integruoti reikia iškraipyti, o tai sugriauna pagrindinę idėją, smukdo ją į netinkamą lygmenį.

Neatskleistoji filognozija, galinti turėti ceremoninę dalį, susijusi su gyvybės magijos principu, kuris simboliškai vaizduojamas vertikalia linija pentagramoje per kuriančiosios gaublės durklinę dalį, priklausančią substratologijai, ir viršuje susieta su sątvaro vertikaliuoju begalybės dariniu. Į šią struktūrą įeina vardai, kurie žinotini tik tiek, kiek reikia, norint suprasti, koks turi būti pilnas filognozinių tekstų sąvado principas.

Neturint apibrėžimų, bet turint sątvarologijos principus, galima bandyti ryškinti reikšmes pagal keturlapio dobilo sątvare struktūrą, tačiau to nepakanka, nors geriau negu nieko. Pirmas vardas yra Esina, kuris yra pagrindas, kitos grupės yra išsišakojimai į viršų, rodantys gyvybės ir mirties medžio kryptis. Taip vardus galima naudoti ir laisvai, ir gali turėti tikrą, aiškiai apibrėžtą funkciją. Tie, kas seka mano minčių struktūrą, pamatė laisvą naudojimą, o tikras naudojimas yra Aukštųjų nuosavybė.

Žmonių rūšyje yra dvi lytys, vyro ir moters. Tačiau lytyse yra smulkesnis sątvarologinis skirstymas, kuris parodo lyties viduje turimas sątvarologines variacijas. Pagal šią sistemą, numatomos trys moteriškos lyties variacijos, kurios dalinamos į smulkesnes kategorijas. Pagrindas yra gyvybės ir mirties medžio perspektyva, kuri yra filognozinė, ir šioje vietoje nusimato trinarė sistema, su neutralaus vertinimo galimybe, kuri yra pirma grupė, prasidedanti vardu Esina, labai tinkančiu mažam amžiui. Svarbu suprasti, kad ši perspektyva turi būti neutrali visais atžvilgiais, ypač grobuoniniu lytiniu.

Filognozija iki užbaigto pavidalo neišvystoma, tačiau galima turėti adaptuotą variantą, sutrikusių galvojimo funkcijų ištaisymui. Ištaisyti ir atsitraukti jeigu nesinori, garmėjimas bus labai skausmingas.

klajunas

Bendroji sątvarologija

Sątvarologija apima daug sričių, kurios antrame tome tiesiogiai neatskleidžiamos, tačiau pagrindinės dalys akivaizdžios. Tokiame lygmenyje koks yra rodomas, užtenka surasti pagrindinį sątvaro veikimo principą. Vienas jo aspektas buvo aprašytas pirmajame tome, kuriame buvo kalbama apie rodančiąją ir rodomąją substanciją, bendrosios gaublės principą, tačiau buvo mažai kalbama apie procesinę dalį ir bendrąjį psichovektorių. Šis klausimas turi būti atskleistas įvadinėje sątvarologijos dalyje, kuri pateikiama pirmajame skyriuje.

Sątvaras turi substancinę ir procesinę dalį, kurioje vyksta informacijos judėjimas. Pastarasis sukuria laiko tėkmės jausmą, kuris užfiksuotas prezentiniame centre. Tai vienintelis tikras pamatinis laikas, o visos kitos laiko konfigūracijos yra išvestinės, vadinamos „apdorotuoju lauku". Apdorotasis praeities laikas yra informacijos užsifiksavimas kaupiamojoje sąmonėje, o ateities laikas - projekcija iš turimų žinių ir resursų į priekį. Aprašinėjamas prezentinis srautas kuria suvokimo sumacinį plotą, kuriame vyksta informacijos atvėrimo ir jos užfiksavimo procesas, kuris turi tam tikra išlaikymo trukmę, arba laikinį plotelį, kuriam praėjus, informacija nusėda kaupiamosiose struktūrose. Šiame „ekrano" erdvės-laiko plote yra sumavimo proceso centras, kuris apgaubiamas dėmesiniu informacijos išryškinimu vidiniuose procesuose.

Ši sritis gerai neištyrinėta, tačiau galima spėti, kad dalis proceso yra priklausant rodančiajai substancijai, dalis rodomajai. Manau, viena iš interpretacijų tokia, kad ekranas atveria, išskiria ir fiksuoja, o srautas tik pateikia duomenis, struktūrinius sumatus ir sumantus. Taip pat reikia neužmiršti, kad bendrojoje gaublėje susiformuoja tam tikra veiksmo arena, kurioje sumatai ir vektoriai susiejami į priešpriešines dalis, iš kurių pagrindinės yra priekinė ir galinė sąmonė. Tai reiškia, kad sumavimas ne vienakryptis, bet priešpriešinė struktūra, nes turime ne vieną, bet kelis srautus, kurie „suduriami" viena į kitą.

Bendrosiose sumavimo struktūrose, susiformuoja įvairių krypčių ir konfigūracijų slajos ir daugtūriai, kuriuose apjungiamos artimosios ir tolimosios neuromorfinės dalys. Pamatinė ateinanti informacinė struktūra yra stratų pasaulis, kuris yra pozicinis pagrindinių sątvare vietų išsidėstymas. Šios stratos suduriamos tokiu principu, kaip sujungiamos pagrindinės sątvaro dalys, ir jose kuriasi vektorinės ir nevektorinės slajos, kuriose sukuriamos kognityvinės arba sensorinės projekcijos. Šios projekcijos yra tas turinys, kuriuo užpildomos stratos, bendrojoje gaublėje formuojančios subjektyvumo objektyvumo šmėklines būsenas, sutelkiamas į pagrindinius aktyvumo psichovektorius.

Ši sutelktinė būsena kuria specifinę maginę sątvaro nuotaiką, kuri rodo kiek sąmonė sugeba įsikelti tiesos iš supančio pasaulio. Žinant šią nuotaikinę struktūrą, įmanoma užsiimti manipuliacija iliuzinėmis sątvaro būsenomis, kuriose tiesos procentas mažinamas arba didinamas. Jeigu šias būsenas padalintume į du procentinius sluoksnius, gautume tokius kraštutinius variantus: 100 proc. objektyvumo - 0 proc. subjektyvumo; 0 proc. objektyvumo - 100 proc. subjektyvumo. Tiek, kiek įmanoma užgrobti į žmogaus vidų patenkančią informaciją, galima šį vidinį maginį procesą valdyti, formuojant iliuzines ir neiliuzines sąmones. Pilna tiesa dažnai būna neįmanoma, tačiau orientacijai privalomas bendrasis šablonas arba karkasas tiesos, sudarančios būtinosios sątvaro tvarkos pamatą.

Akivaizdu, kad būtinoji tvarka susijusi su gyvybės ir mirties procesų valdymu, apie kuriuos plačiau paaiškinta kuriančiosios gaublės skyriuje. Gyvenimo medis ir mirties medis yra pagrindiniai maginės stratos vaizdiniai, kurie sietini su tam tikra pamatine sątvaro nuotaika, kuri įsiterpia į tarpsluoksnį tarp rodančiosios ir rodomosios substancijos ir sukuria visus sumatus grindžiantį pamatinį psichovektorių. Filognozijoje tai turi būti gyvybinio proceso išaukštinimas, o visi kiti procesai tik neišvengiama lemtis, kuriai galima priešintis, bet kurios neįmanoma įveikti arba pakeisti.

Nesunku suprasti, kaip sumatinėje dalyje formuojasi gyvybės ir mirties procesai, kurių pagrinde yra gimimo ir mirties įvykiai. Gimimas suvokiamas kaip įleidimas, priėmimas ir savo turimos vietos užleidimas naujai gyvybei. Taip pat kaip pagausėjimas, papildymas ir praturtinimas. Šis įvykis turi sukurti džiaugsmo nuotaiką tuo atveju, jeigu sątvaro pamatinė nuotaika susijusi su epsilon strata yra gyvybės magija. Tuo tarpu mirtis yra įvykis, kuris sątvare sukuria išnykimo būseną, po kurio, sumatui išėjus, jame sukusikuria tuštumos ir praradimo jausmas. Ši būsena būna tuo nemalonesnė, kuo brangesnis žmogus ir karūninėje dalyje sukelia liūdesio ir gedėjimo jausenas.

Įmanoma ir atvirkštinė konfigūracija, kai gimimas nekelia jokio džiaugsmo, o mirtis paverčiama pramoga ir nuotykiu. Tokia sątvaro orientacija yra orientacija į mirties medį ir mirties maginę nuotaiką, būdingą išsigimusiai ir degradavusiai sąmonei. Filognozijoje ši orientacija yra draudžiama ir pretendentai būti filognozais su tokia epsilon stratos subjektyviąja ir objektyviąja būsena - nepageidaujami. Jeigu mirties medis ir dalyvauja filognozinės struktūros kontekste, tai tik kaip gnostinė orientacija, kuri nustatytus griežtus procentus peržengia daugiausiai savo protu, kuriant gnostinius implantus ir modeliuojant. Jeigu pažeidžiama gyvybinė tikrovės struktūra tai tik taip, kad nesukeltų katastrofos.

Sudėjus visą šį sudėtingą turinį, matosi, kad prezentinis srautas ne toks paprastas, kuris tik atveria ir užfiksuoja, atveria ir užfiksuoja. Jis yra sudėtinga dinaminė sistema, kuri gaunama kaip sudėtingas prezentinis multipleksas arba dauglypa, kuri pagal prezentinio centro dėsningumus yra kas momentą suformuojama komandinė sumavimo sistema, perduodama į pirmapradžio kūno fasadinę judamąją dalį. Jeigu toks aprašymas atrodo per daug abstraktus, jį galima patyrinėti stebint savo prezentinį srautą, ir išskiriant kokie išskleidžiami sumatų ir psichovektorių struktūriniai paviršiai.

Tokioje sątvarologijoje, kurioje aukštinama gyvybė, kuriame yra gyvybę įtvirtinanti pamatinė nuotaika ir kuriama ja pagrįsta santvarka bei žmogaus samprata belieka įvesti daugiakampio struktūrą, kuria pakeičiama piramidinė hierarchinė sistema, su dalimis sudarančiomis pamatą ir viršūninį elitą. Daugiakampio esmė ta, kad jis yra ne piramidinis, bet plokščias, o kontrolė yra daugiakampio centras, kurio funkcija kurti pusiausvyrų ir stabdžių sistemą, reikalingą sureguliuoti santykius tarp daugiakampio kampų. Jeigu šis centras sugebėtų įtvirtinti gyvybės medžio filosofiją ir įrodytų, kad orientacija į mirties medį - pragaištinga, atsirastų gyvybinių procesų atgimimo galimybė, atgaunant būtinosios tvarkos, kuri yra gyvybinis procesas, tinkamą supratimą. Kiekvienas kampas turi teisę į išskirtinumą ir savo perspektyvą, tačiau griežtai draudžiama perženginėti procentines perskyras, saugančias gyvybinį procesą sutvirtinančius pamatus.

Ši sątvarologija yra tik pradžia, todėl vadinama nepilnąja sątvarologija. Pilnas supratimas turėtų apimti bent tris sątvarų sistemas, iš kurių sumacinis sątvaras tik vienas atvejos. Be to turime kietosios struktūros sątvarą fasadinėje pirmapradžio kūno dalyje, ir visatinį satvarą, kuris tyrinėjamas kuriant viso tikrovės spektro paslaptis. Visatinis sątvaras pamatinis, su jame esančia kuriančiąja gauble, o kietosios ir sumacinės struktūros sątvarai - yra tik šio šaltinio kuriniai. Tokiame vaizdinyje ir turi būti gyvybės ir mirties medžio simboliai, kuriuose iliuzijos turi būti tik tiek, kiek reikia sukurt galingam įvirtinančiam civilizaciją psichovektoriui, kuris turi turėti tiek įspūdžio, kiek reikia, kad bet koks silpnaprotis negalėtų išmušti jo iš sumavimo pagrindinės psichoformos. Kas tam geriau pasitarnauja, iliuzija ar tiesa, turi spręsti patys filognozai priklausomai nuo situacijos.

klajunas

Antras Filognozijos pagrindų tomas, kuris jau bus paskutinis. Kiti likę paliekami mano nuosavybe. Tekstas dar negalutinis ir nesumaketuotas, bet yra turinio galutinis variantas, kuris buvo pavogus juodraštį neteisėtai platintas netinkama forma.

Darius Mockus. Filognozijos pagrindai 2. 2019.pdf

elteide

kas pavogė , kaip ?

klajunas

Antro „Filognozijos pradmenų" tomo išleidimo proga, kurį bus galima įsigyti jau kitą mėnesį, noriu paviešinti pagrindinį Filognozijos principą, kitų teorinių ir praktinių pažinimo disciplinų kontekste. Pačiose knygose ši schema tiesiogiai nėra atskleista ir skaitant gali būti sunku suvokti esmę, todėl manau reikalingas palengvinimas, kuris padės išsklaidyti visus neaiškumus ir parodys pagrindinę idėją, kuri buvo neteisingai interpretuojama ir iškraipoma. Ateityje bus ir daugiau schemų, kurios padės sutvarkyti ganėtinai padrikus tekstus ir parodys griežtą idėjos struktūrą ir logiką, kurios centre yra Gyvybės etika. nesunku suprasti, kad tai pagrindinė trijų „Filognozijos pradmenų" tomų mintis, kurios nesupratus Filognozija suvokiama neteisingai.


klajunas

Prie savo išleistų trijų „Filognozijos pradmenų" knygų, noriu paviešinti sątvarologijos schemą, kuri įeis į ketvirtą knygą, kuri bus ankstesnių papildymas. Ši schema yra psichovektorių ir daugtūrių koordinačių sistema, kurioje galima daryti sątvaro struktūrų jungimo figūras ir rinkti pagrindinių klasifikaciją. Koordinačių sistema sudaryta iš 4 taškų ABCD, kurie gali būti sujungti 6 būdais. Šie taškai yra keturios sąmonės, kurios sudaro sątvaro karkasą. Jos yra A - kognityvinė sąmonė, B - juslinė sąmonė, C - kūno sąmonė ir D - emocinė sąmonė. Yra tokios centrinės ašinės jungtys AB - protas ir pasaulis, CD - kūnas ir emocijos. Taip pat yra išorinė struktūra, kuri apgaubia vidines ašis ir jungia tiesiogiai sąmones ne per vertikalų-horizontalų kelią. Išskiriu tokius darinius, kurie yra be sumatų ir sumantų klasifikacijos. ABD - bekūnis daugtūris, su emocija; ABC - kūniškas daugtūris, be emocijų; CDB - emocinis veikimas be proto; ADC - susirūpinusio svarstymo būsenos daugtūris. Kiekvienas koordinačių galutinis taškas yra paslankus ir juda sumatų erdvėje, kurie klasifikuojami ir jungiami į struktūras. Stipriausios padėtys, kai visi taškai susijungia į tieses, kurios yra visų sumatinių komponentų sujungimas į bendrą veiksmą, kurios nors ašies pagrindu. Tokių ašių yra šešios a, b, c, d, e, f. Pavyzdžiui emocinis kalbėjimas yra a ašyje, kur taškų konfigūracija yra ADCB. Ir paskutinis paaiškinimas yra sumatų klasifikacija kiekvienoje iš 4 sąmonių, kurią galima daryti taip A1, A2, A3, A4, A5 ir t.t. Galimi ir kiti variantai.


klajunas

Vaivorykščių vasara

Leidybos prasme 2019 m. buvo produktyviausi metai nuo mano veiklos pradžios 2007 m. Atskleidimo projektui šiuo metu yra 12 metų, o filognozija gimė prieš 7 metus, 2012. Šiuo metu yra išleisti 2 tomai „Filognozijos pradmenų", papildymas „Mintiregos metodai" ir paskutinis papildymas bus išleistas šių metų pabaigoje ir vadinsis „Vaivorykščių vasara". Tuo mano leidyba ir užsibaigs, nors iš viso turi būti 115 tomų. Iš jų atskleidžiami tik šie (jau minėjau bet pakartosiu dar kartą):
  • Filognozijos pradmenys. Genesis, 1 tomas (Pradžia) Išleista
  • Filognozijos pradmenys. Amūrinė vizija, 2 tomas (Meilės tomas) Išleista
  • Filognozijos pradmenys. Miegantis drakonas, 3 tomas (Transcendencijos tomas)
  • Filognozijos pradmenys. Rėika, 5 tomas (Gyvybės ideologija)
  • Filognozijos pradmenys. Kaja, 7 tomas (Filognozų asociacija)
  • Filognozijos pradmenys. Sato, 12 tomas (Fizika)
115. Filognozijos pradmenys. Baltasis drakonas, 115 tomas (Holoplastinė sąmonė)

Taip pat papildymai:
Mintiregos metodai (Kognityvinės empatijos sistema) Išleista
Vaivorykščių vasara (Archyvinis rinkinys, papildymas) Išleista



Tuo 2019 metai ir užsibaigs, simboliniais skaičiais 12, 6 ir 3. 2019 - 2007 = 12 (Sato); 2019 = 2 + 1 + 9 = 12; 2012 (Kaja) (Filognozijos gimimo metai); 12 = 1 + 2 = 3; 3 + 3 = 6 (Begalybės apskritimas)
Visa tai, kas paskelbta buvo Aukštųjų dovana. Jų vardas Baltieji drakonai, arba Iliuminatai.

klajunas

Baltasis drakonas

Sątvarologija yra pagrindinė filognozijos disciplina, kurios aukščiausias pasiekimas yra gyvybės magija, reikalinga gyvybės etikos įtvirtinimui. Jau nemažai rašiau apie tai, koks pagrindinis sątvarologijos etikos principas, tačiau paaiškinimas yra nepilnas, nes jame nėra vertės, vertybės ir vertinimo sistemos atskleidimo ir nepateiktas gyvybiniame procese gėrio apibrėžimas. Gėris, gėrybė, gerumas yra labai svarbūs terminai bet kokiai etikai ir jų tinkamai nepaaiškinus, lieka neįrodytas etikos reikalavimų pagrįstumas. Filognozijoje, kadangi ji yra protinė pastanga, paprastas sustabdymas prie ribos, nepateikus paaiškinimo - netinkamas, nes tai ne savivalė, bet pagrįstas reikalavimas ir perspėjimas.

Nesunku suprasti, kad pagal pradinį apibrėžimą vertė yra savybė, kuri priskiriama objektui. Kaip šis priskyrimas vyksta daug analizavo Nietzsche, tačiau jo sistema mums netinka, nes ji nepakankamai išvystyta ir renkasi gyvybės apsaugojimui netinkamą kryptį. Objektas, kuriam priskirta vertė, vadinamas vertybe, nes yra svarbus ir brangus įvairiomis prasmėmis. Kita sąvoka yra gėris, turintis ir metafizinę, ir nemetafizinę reikšmę, bei esantis vertinimo principu. Mums svarbu gėris ne tiek kaip savarankiškas esinys, esantis idėjų pasaulyje, bet kaip tikrovėje surandamo principo vertės pripažinimas. Kaip pavyzdį galima duoti tokį teiginį: gyvybė yra gėris, nes turi vertę. Kadangi etika yra apribojimo ir apsiribojimo principas, tokios išaukštinančios sąvokos yra labai svarbios, nes kaip tik tokių sąvokų pagrindu kuriamas atsižvelgimo ir paisymo psichovektorius. To, kas svarbu ir vertinga - prarasti nenori niekas, praradimas suvokiamas kaip nuostolis ir netektis.

Kiekvienas žmogus kaip sątvaras ir šviesos arka savyje turi vertės arba savivertės suvokimą. Šis suvokimas turi struktūrą, kuri labai svarbi sątvarologijoje, nes kuria vieną iš svarbiausių santykio su aplinką psichovektorių. Vertės savyje suvokimas yra žmogaus orumo pagrindas, reikalingas žmogaus psichinių struktūrų tinkamam suformavimui. Kiti kriterijai yra turtas, laisvė ir gyvybė, pagrindžiantys orumą. Tam, kad žmogus turėtų sveiką sątvaro struktūrą nepažeistu orumu, jis savo gyvybę turi suvokti kaip vertingą; gyvybė turi turėti teisę į save, arba kitaip laisvą valią; ir gyvybei turi būti pripažįstama apsirūpinimo teisė, kaip teisė turėti neliečiamą ir neatimamą nuosavybę. Pažeidus šiuos principus, žmogus suniekinamas, pateikiamas kaip bevertė, tuščia vieta. Filognozija daugiau domisi pirmais dviem principais - gyvybe ir laisve - apibrėžiančiais žmogaus sampratą, tuo tarpu nuosavybė, turtas daugiau yra santvarkos klausimas.

Reikia neužmiršti, kad etikos pretenzija stabdyti pažeidžia žmogaus laisvę, tačiau šis stabdymas privalomas, nes skirtas apsaugoti būtinosioms tikrovės struktūroms, viena kurių yra gyvybinis procesas. Pirmajame „Filognozijos pradmenų" tome paaiškinau, kad sątvaras yra poliarizuota sistema, kuri turi būtinąjį ir nebūtinąjį principą, tarp kurių reikalinga pusiausvyra. Būtinybė suteikia tikrovei stabilų pagrindą, o laisvė įveda į tikrovę dinamiką ir judėjimą. Dėl šios priežasties svarbūs abu aspektai. Tačiau peržengus ribą, įsisiautėjus savivalei, kad ir kokiais gražiais žodžiais ji būtų vadinama, iškyla susinaikinimo pavojus. Dėl šios priežasties reikalinga etika, kuri paaiškina, kodėl būtinoji struktūra turi būti gerbiama, kodėl ji yra vertybė ir gėris. Be jos žlugtų gyvybinis procesas, nes jis turi apibrėžtą formą ir būtinąsias sąlygas. Gyvybė siekia išlikti, mirties instinktas yra gyvybinio proceso sutrikimas ir liga. Čia laisva trajektorija, kūryba - neįmanoma, priešingai - ji įstatyta į griežtus rėmus.

Tai, kad gyvybė apskritai yra gėris atrodo savaime suprantama, tačiau to nepakanka filognozijai, kuri nori viską suprasti iki galo. Bet šis klausimas atidedamas tolesnei ateičiai, tam atvejui, jeigu pasirodys „Filognozijos pradmenų" 5 tomas, vadinamas „Rėika". Tuo tarpu šiame skyrelyje, antrojo tomo užsklandoje, smulkiau panagrinėsiu individualaus sątvaro, kaip gyvybinio proceso centro vertės suvokimo struktūrą, išreiškiamą psichovektoriumi nukreiptu į save ir kitus. Kaip sakiau - vertė žmogui priskiriama ir šis priskyrimas turi trys pagrindines kryptis. Svarbiausia kryptis yra prigimtinė vertė, kurią į kiekvieną gyvybę įdeda pati tikrovė kaip visuma, kuri filognozijoje turi galimybę būti suvokiama kaip „gyva", planą turinti sistema. Ši vertė yra fundamentali, niekam nepriklausanti, neįdedama ir neišimama. Kaip gyvenimas ir individas tampa gėrybe bus paaiškinta ateityje. Šios prigimtinės vertės pagrindu atsiranda vertė, kurią priskiria sątvaras pats sau. Iš to kyla savo orumo supratimas ir neatimamų žmogaus teisių doktrina. Suprantama, kad viso šito gali būti ir per daug, kai laisvei nepripažįstamos ribos ir linkstama į savivalę, turto grobimas pažeidžia saikingo turėjimo ir vartojimo principus. Savo gyvybei priskiriama tiek daug vertės, kad jos nelieka daugiau niekam kitam aplinkui.

Ir paskutinė, mažiausiai svarbi kryptis yra kitų projekcija į vidų. Ši projekcija gali būti pripažįstanti neatimamą žmogaus vertę ir nepažeidžianti jo orumo, o gali šios prigimtinės vertės ir nepripažinti - tada sątvare turime invazinę, primestą vertės struktūrą, kuri skirta gyvybės pasisavinimui, pažeidžiant pagrindinius etikos principus, kurių svarbiausias - gyvybė nėra nuosavybinė. Tai yra, kiekvienas žmogus gali būti tik pats sau šeimininkas. Invazinė verčių sistema į sątvarą sukuria jame užgrobiamąją struktūrą, kuri išstumia visus kitus vektorius ir verčių atsiradimo kryptis ir savo iliuzija totaliai užvaldo sąmonę. Tokiu atveju žmogus vertinamas, matuojamas tik tam, kad būtų galima apskaičiuoti iš panaudojimo galimą gauti pelną. Taip sątvaras paverčiamas resursu, kurio vertė yra nauda užgrobėjui. Pati šlykščiausia tokio principo forma yra vergovinė santvarka ir žmogaus kaip vergo samprata.

Šios trys kryptys tarpusavyje kovoja tol, kol kuri nors įgyja persvarą, bet vidinė ir išorinė, žinoma, yra aktyviausios kryptys, nes jos yra charakterių kova. Savo vertės suvokimas yra įgimtas kiekvienam žmogui, o prievartinės, invazinės ideologijos bando šį suvokimą išmušti iš galvos, tam naudojant orumo atėmimą, pažeminimą, kankinimą, šmeižtą ir t. t. Tokia invazija turi menką tikrovės principų suvokimą, visas vertes ir projektus į tikrovę laiko savo nuosavybe, nesuprasdami, kad tikrovės pagrindinė struktūra nepriklauso niekam, nes nėra jokios kūrybinės savivalės produktas. Ši struktūra tik atskleidžiama teisingu pamatymu, išsiaiškinus pagrindinį tikrovės proceso principą. Kitų dviejų rūšių vertės priklauso jų kūrėjams, tačiau tikroji kūrėja, kurią vadinu Kuriančiąja Gauble, nepasisavinama.

Filognozijos gyvybės etika įrodo, kad vidinės kryptys yra teisingos, o išorinė kryptis - pati pavojingiausia, nes ji kyla iš ribą peržengiančio subjekto, kuris primeta savo valią išeidamas iš savo prigimtinio saiko rėmų. Tai paprastai įvyksta kai sątvaras įgyja per daug galios ir savo priekinės sąmonės sumatų atžvilgių, neuromorfiniuose ir kituose dariniuose, suformuoja grobuonišką, komandinį psichovektorių, kuris, pasinaudodamas persvara, gali užsiimti savo galinių, nebūtinųjų struktūrų invaziniu skleidimu į tikrovę. Objektyvus vertinimas sako, kad etiškiausia yra pati tikrovė - mažiausiai etiškas yra imoralistas, kuris lenda iš išorės į svetimą teritoriją ir matuoja ją tik pagal savo savivalės matą. Norint nuo to apsisaugoti, kiekvienas sątvaras turi gauti tikrą, objektyvų vertybinio savo psichikos sluoksnio supratimą, pagrįstą ne ideologijomis, bet objektyviąja struktūra, neturinčia maginio susipainiojimo, ateinančio iš protą sujaukiančios psyopinės invazijos.

Tai pagrindžiama paprastu principu, kad tikrovės fundamentas vertę įdeda tiek į priekinę, tiek į galinę sąmonę ir ją paskirsto vienodai, o tai reiškia, kad subjekte šios fundamentalios vertės niekada nėra daugiau negu objekte, kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų. Todėl, formuojant vidinį psichovektorių į save ir kitą, tas formavimas turi išlikti proporcijos rėmuose, nes prigimtinės vertės yra vienodai visoje būtyje. Tokiu pagrindu, fundamentalus orumas randamas ir savyje, ir kitame, kuris turi lygias teises į pagarbą, kuri yra etikos principų pagrindas. Kitos vertės, kurias kuria savarankiškai vidinis arba išorinis subjektas, jau yra pretenzija turėtu daugiau negu duota, pasisavinti tai, kas priklauso kitam, suorganizuojant tikrovės antpuolio placdarmą, vien dėl to, kad plotinėje suvokimo sistemoje įdiegtas strateginio kaupimo ir savinimosi instinktas.

Šias dvi teorijas etikoje galima apibūdinti kaip vertybinį objektyvizmą ir subjektyvizmą. Objektyvizmas remiasi pačia tikrove, kuri laikoma fundamentaliai gera, o tuo pačiu gerais ir jos kūrinius. Subjektyvizmas yra kūrybinis procesas, kuris pats kuria savo vertes, neieškodamas jų tikrovėje, vadinasi gėrio sampratą stato ant kūrybinės, intelektualinės savivalės. Jeigu savyje šios kryptys atskirtos ir vertė semiama iš savęs, ją tokiu pačiu principu labai sunku įdėti į kitą, nes tam trukdo netinkama kryptinio, į save nukreipti psichovektoriaus struktūra, vadinama prigimtiniu žmogaus egoizmu. Tuo tarpu, kai mąstoma iš fundamento perspektyvos, gėris pasiskirsto daug vienodžiau ir objektyviau.

Nuo to priklauso sątvarų savivertės ir orumo sluoksnių lygybė, kuri vertės ieško ne išorinėse formose, bet pačioje gyvybės esmėje, kuri slepia didžiąją žmogaus paslaptį, kylančią iš pačio mūsų tikrovės centro. Invazinis šio principo numušinėjimas auklėjant ir išnaudojant yra imoralisto pagrindinė taktika, kuri filognozijos galutinėse struktūrose yra sutriuškinta pilnu sutriuškinimu.

Ir pabaigai, kadangi antras tomas yra „Amūrinė vizija", belieka šį etikos principą perkelti į meilės temą ir paversti ją visuotiniu Filognozijos principu, kuris yra meilė gyvybei, išreiškiama gyvybės magijos strategija suformuoti sątvaro sluoksnį Gyvybės medžio simbolio pavidalu ir įvesti pažinimo procesui griežtus apribojimus brautis į gyvybinius procesus. Mirties medis analizuojamas tik kaip anomalinė galimybė, nes šis principas naudojamas technofašistinėse ideologijose, kurių pagrindu vykdoma globalinė invazija į planetinio masto biosferos gyvybinį procesą su technologinėmis priemonėmis. Ši invazija vykdoma naujųjų technoarijų, negerbiančių gyvybės ir pažeidinėjančių pagrindinius bioetikos principus, propaguojančių planetoje vergovinę santvarką. Mirties medis turi ir tarpinę formą, vadinamą Dirbtinės gyvybės medžiu, kuris yra geidžiamiausia technoarijaus utopinė svajonė. Vienintelis Filognozijos tikslas yra gyvybės apsaugojimas, o ne jos išdarkymas, atskleidžiant tokią gyvybės sampratos ir jos įtvirtinimui reikalingos santvarkos doktriną, kuri leistų išvengti katastrofinės civilizacijos pabaigos.

Šis tikro filognozo pagrindinis reikalavimas reiškiasi ne tik visuotiniu nusiteikimu gyvybės atžvilgiu, bet individualiu ryšiu, kurio psichovektoriuje suformuoti gyvybės etikos svarbiausi principai, matantys subjektuose prigimtinę, nenusavinamą, objektyvią vertę. Pristatyta Filognozų asociacija laiko šį principą kertiniu ir norintys turėti teisę vadintis filognozais, turi jį priimti kaip neginčijamą ir neatšaukiamą. Tai svarbu todėl, kad tik tokioje sątvaro struktūroje leidžiamas Baltojo Drakono pilnas nušvitimas, - neturint tokios struktūros ir išpažįstant tik technofašizmo ideologiją gyvybei rašomas mirties nuosprendis. Todėl planetoje reikalinga epsilon kasta, neleidžianti beprotybei įgyti kritinę persvarą.

klajunas

Rėika

Paskutinis programinis „Filognozijos pradmenų" projekto užbaigimo tekstas yra pagrindinis etikos konstruktas, turintis paaiškinti kodėl etikos normų kontroliuojamas pažinimas yra geriau negu saiko nepaisantis ribų perženginėjimas ir savivalė. Etikos teorija susijusi su gėrio samprata, kuri iš dalies buvo atskleista priešpaskutiniame skyrelyje, bet turi būti paaiškinta dar smulkiau. Filognozijoje gėris skirstomas į dvi rūšis: visakryptį gėrį ir vienakryptį gėrį. Aiškinant paprastai, visakryptis gėris pasklidęs vienodai visomis kryptimis ir visi tikrovės objektai šio gėrio apimami vienodai; vienakryptis gėris turi tik vieną kryptį ir nėra tikrovėje padalintas vienodai, nes yra vietų kur jo daugiau ir yra vietų kur jo mažiau.

Siejant šią gėrio sampratą su objektyvios ir subjektyvios vertės teorija, akivaizdu, kad objektyvioje struktūroje yra tikrovės aspektų, kuriuose gėris paskirstytas visomis kryptimis; tuo tarpu, vienakryptis vektorius atsiranda įvedus į sistemą subjektyvias perspektyvas. Subjektyvi iliuzija tikrovę mato iš įžambinės perspektyvos ir turi akivaizdžią egocentrizmo problemą, kurios nėra į tikrovę žiūrint atsiribojus nuo savęs, nelaikant jos visos savo asmenine nuosavybe. Objektyvi ir subjektyvi perspektyva kovoja tarpusavyje ir šioje kovoje, įgijus persvarą vienai ar kitai pusei, ištinka tiesos ir praregėjimo įvykiai arba tikrovė sutriuškinama su subjektyvių iliuzijų invazija, kurių psichovektorius pagrįstas susireikšminusio Ego projekcija į išorę.

Pagrindinis visakrypčio vektoriaus pagrindimo principas yra vertės ir gėrio matymas substancijos arba egzistencijos esmėje, kuri kyla iš pačio tikrovės fundamento, arba Kuriančiosios Gaublės. Šis esmėje ir kūrimo veiksme esantis pirmapradis gėris tikrovėje pasklidęs vienodai, todėl vienodai grindžia perspektyvoje ir subjektą, ir objektą. Tai yra, Aš šioje sistemoje su gėrybine struktūra susijęs lygiaverčiu susijimu kaip ir Kitas. Todėl, jeigu laikome, kad tikrovėje gyvybinis procesas ir gyvybės magija nėra beverčiai, turime tą vertę dalinti visakrypčio vektoriaus principu, o tai reiškia, kad tarp subjektų šiame fundamentaliame lygmenyje nėra skirtumo ir įžambinė santykyje nepagrindžiama. Bet, tokiu atveju, kyla klausimas kaip atsiranda nevienodas paskirstymas ir vienakryptė struktūra? Manau, tai paaiškinama Šliogerio perspektyvos priėmimu kaip pagrindinės, išlipimu į paviršiaus fasadines formas ir išorinių formų pasaulio padarymu pagrindine perspektyva. Gyvybės esmė vienoda, tačiau išorinės formos rodo begalinę įvairovę, o formų skirtumas yra idealus pagrindas įžambinių konstravimui. Ieškoma „auksinės formos", diferencijuojama vertė ir gėrio pasklidimas formos skirtumo pagrindu. Tokioje tikrovės sampratoje ir atsiranda nevienodos vertės ideologija, susikuria privilegijuotų psichovektorių amoralumo pateisinimo loginiai veltiniai.

Filognozijoje analizuojamas ir kitas, išorinis skirtumo variantas, vadinamas technologiniu išsivystymu, kuris vertinimuose naudoja galios perspektyvą, mano, kad technologinis pranašumas atleidžia nuo pareigos gerbti gyvybinį procesą, matyti visoje tikrovėje vienodą teisę į egzistenciją. Toks principas, kuris invazinį psichovektorių kuria technologinio pranašumo pagrindu, filognozijoje vadinamas technofašizmu, o žmogus išpažįstantis tokią ideologiją - technoarijumi. Matome, kad šis vertinimo principas yra subjektyvistinis, kuris vertės skirstymų lentelę ima iš Ego substancijos, ne iš pačios realybės.

Iš to, kas pasakyta, matome, kad skirtumo gėrio pasiskirstyme pagrindinis principas yra a) vidinė suvokimo perspektyva, nes save žmogus mato pilnu sątvaru, o kitą mato tik kaip išorinę struktūrą, b) vienakrypčio vektoriaus struktūra psichikoje, kurios priežastis prigimtinis egoizmas ir egocentrizmas, c) išorinių formų garbinimas, auksinės formos ideologijos išpažinimas. Tokiame skirstyme vertė ir gėris pasklidęs nevienodai ir jo šaltinis yra ne tikrovės fundamentas, bet žmogaus Ego. Kai žmogus gamina vertę tik tokiu subjektyviu principu ir neturi jokių objektyvių orientyrų, jis apsigyvena iliuzijų pasaulyje, kuris iškreipia jį iš teisingo santykio su tikrove ir pastato žmogų į pavojaus situaciją, kuri yra bendruomenių moralinės sąmonės degradavimas, socialinės santvarkos smukimas ir iš to sekantis galutinis žlugimas. Filognozijoje bandau šią situaciją ištaisyti ir tai sprendžiama pagrindiniais jos postulatais etikos koncepcijoje:

1) gėris yra visakryptis,
2) gėrio vieta yra esmė ir esybė,
3) gėris - niekieno nuosavybė,
4) fasadinė forma - šalutinė savybė,
5) Ego - vienakrypčio gėrio šaltinis.

Kadangi antro „Filognozijos pradmenų" tomo pagrindinė tema yra gyvybinis procesas, svarbi šio proceso teorija, sujungta su etikos postulatais. Šis klausimas buvo labai svarbus Nietzsches filosofijoje, kurioje jis kūrė kylančios ir smunkančios gyvenimo linijos teoriją. Augimas tai - pažanga, galios augimas, tobulėjimas; smukimas yra silpnėjimas, išsigimimas, iliuzijos būtinųjų struktūrų atžvilgių propagavimas. Tačiau jo propaguotas imoralizmas yra didžiausia jo teorijos problema, nes jis nepripažįsta objektyvios vertės teorijos, gėrio nelaiko visakrypčiu, kylančiu iš bendro tikrovės šaltinio. Iš čia jam buvo regima tik „valia viešpatauti". O tai reiškia, kad visa vertė, Nietzsches manymu, buvo privati, iš Ego kylanti nuosavybė, kurią galia įdeda į procesą ir išima pagal savo savavališkus pagedavimus. Vadinasi jis vertę suprato tik invazinės intervencijos į gyvybinį procesą ir sątvaro struktūrą principu. Iš čia ir kyla jo imoralizmas, nepriimtinas filognozijai, nes jis naudoja skirtumus įtvirtinantį pažinimo konstruktą.

Kai vertė ir gėris tikrovėje privatus, jis įdedamas ir išimamas, o tai reiškia - sudaromos sąlygos gyvybinį procesą paversti beverčiu, gyvenančiu tik iš „antžmogio" malonės. Tokia „kylanti linija" yra tik fabriko stiliaus veisykla, aprūpinanti elitą gyvybinio proceso produktu, kuriame nepripažįstama jokia nekontroliuojama vertė, atimant visus orumo pagrindinius komponentus: teisę į gyvybę, laisvą valią, teisę į nuosavybę. Atvirai ši problema kol kas negresia, tačiau tokio stiliaus technofašizmas žengia sparčius žingsnius ir daro agresyvią invaziją į elito ideologijų sistemą. Tokia sąmonė kitą arba gyvybinį procesą suvokia kaip tuščią erdvę, kuri užpildoma sava verte arba jeigu vertės neatrandama, atiduodama išmėžimui. Filognozijos principas priešingas, nes joje matomas fundamentalus visuotinio gėrio būtinumas tam, kad būtų išgelbėtas gyvybinis procesas planetoje. Patologinė, siūlėse netelpančio Ego psichostruktūra technorijaus galvoje turi būti įveikta pasinaudojant sątvarologijos atradimais.

Ir užbaigti galima tuo, nuo ko buvo pradėtas „Filognozijos pradmenų" projektas - trijų būtinųjų kriterijų sistema:

1) tiesa - turinys,
2) mastas - veiksmas,
3) etika - ribojimas.

Ši struktūra pavirsta į savotišką katilą, kuriame verdamas žinojimo, žinių patiekalas. Tiesa yra substancija, tiesos aktyvumas ir kunkuliavimas - judėjimas ir veiksmas ir katilas yra talpa, kuri saugo mišinį nuo išsibėgiojimo. Šioje sistemoje pirmi du kriterijai reprezentaciniai, tai yra turi objektyviąją struktūrą, o trečias yra funkcinis. Tai reiškia, kad pirmus du reikia įrodinėti ir pagrįsti atitikimo principu, o trečią - tik funkcijos. Katilo sienelė yra ideologinė medžiaga, kuri turi sulaikyti sprogstamą mišinį nuo išlakstymo ir kuo žinojimo procentas aukštesnis, tuo ši sienelė turi būti tvirtesnė, nes auga sprogstamojo mišinio galia.

Visos argumentacijos dėl trečio kriterijaus yra arba-arba principo - arba naudojame ribojimą, arba nenaudojame. Jeigu situacija „nėra katilo", turinio sprogstamoji galia auga augant holoplastinei tiesai ir veiklos mastui, visi įgiję žinias ir technologijas pretenduoja į maksimalią valdžią, o tai sukuria katastrofos scenarijų planetoje. Tarkime, kad situacija „katilas yra" - etinis apribojimas įstatomas į kiekvieno sątvaro epsilon stratą, sukuriamas aukštos kokybės psichovektorius, kuris mato neatimamą ir nepaneigiamą vertę tikrovės procesuose ir sukuria etinę filognozo sąmonę, apsaugant civilizaciją nuo letalinių baigčių. Vadinasi, filognozijoje ginčijamasi tik dėl to, „kokia sienelės konstrukcija", o ne dėl to, ar ji iš viso reikalinga.

Ši sistema filognozijoje reikalinga Kuriančiosios Gaublės apsaugojimui nuo neleistinos invazijos. Ši vieta tikrovėje yra apgaubta neįminta paslaptimi, kuri buvo rodoma mano vizijose kelionėje į tikrovės centrą. Ta kelionė vyko su mano mintimi (Ennoia), kurios vardas yra mano asmeninis šio gyvybės šaltinio pavadinimas. Jis turėjo kelias formas, pirmas kurių buvo Rea, naudotas pirmame tome; jis buvo sulietuvintas į Rėją, kuris vartotinas lietuviškuose tekstuose; Aukštųjų stiliumi šis vardas yra REH-SI ir paskutinis variantas yra mano asmeninis - Rėika. Ji yra Ennoia, mano mintis, kuri lydi mane į drakonų karalystę, slepiančią tikrovės paslaptis. Filognozija buvo nuoroda į kelią, kuriuo einant šią vietą tikrovėje galima pasiekiti. Šis kelias nėra atviras visiems. Bet galimybė žinoti, kad jis yra buvo padaryta visuotine. Tie, kas tikisi būti pakviesti, turi suprasti, kad:

Gyvybinis procesas planetoje buvo sukurtas ne tam, kad suktųsi pragaro cikluose; tačiau matome, kad pragaras vykdo agresyvią invaziją į galvas, griaudamas prigimtines būtinąsias gyvybinio proceso struktūras, įstatydamas gyvenimą į neteisingą scenarijų. Tokio proceso pabaiga yra dehumanizavimas, gyvybės nuvertinimas, žmogaus orumo negerbimas ir vergovinė žmogaus samprata. Filognozija yra libertarinė doktrina, kurios tikslas išvalyti psichiką nuo invazinių konstruktų, įvesti galvojime žmogaus orumą atstatančią tvarką.

Filognoziją draudžiama iškraipyti, draudžiama savintis, draudžiama klastoti ir naudoti savo privačių projektų pagrindimui. Norint tapti tikru filognozu reikia mokytis ir skleisti idėją tokią, kokia buvo paviešinta.

Tai, kas čia pateikta yra pats pagrindinis šablonas, kuriame tiesiogiai atskleista tik 10 proc. visos idėjos - 90 proc. yra logiškai sekančios išvados, kurias skaitytojai turi padaryti patys, nes mano tekstai glausti, neapdovanoti banaliu, beprasmiu tuščiažodžiavimu. Teksto principas toks pats kaip ir filognozijos: tiesa, efektyvumas ir etika.

Sinao

Aukštyn