Anomalija.lt

Pirma pradinė mano teorijos dalis užbaigta ir perkelta į knygos formatą. Tačiau tai tebuvo pirmas įvadinis tomas, kurį ruošiuosi papildyti antru, labiau susijusiu su praktiniais tyrimais pagal tą metodą, kurį parodžiau. Ši nauja tema bus antro tomo medžiaga, kurią pradedu pirma idėja, kuri vadinasi -

Psioninės antenos

„Filognozijos pradmenų" I tome į kauzalinių kūnų kontinuumą buvo įdėtas substancijų gnostinis implantas, turintis teoriškai paaiškinti koks yra visas žmogaus ir jį supančios aplinkos substancijų spektras. Žmogaus sąmonėje, kurią vadinu sumatoriumi, visas šis spektras nerodomas, matome tik patį tikrovės paviršių, kuris jos supratimui duoda labai nedaug, nes neatskleidžiamas pagrindinis principas. Turime siekti pamatyti daugiau, o tai padaryti be gnostinių implantų išplėstinės realybės galima tik dirbtinėmis priemonėmis. Tikrovę pamatyti mums leidžia sąveika su artimuoju eteriu. Mums gerai žinomas tik vienas - vadinamasis aksitonas, tačiau darau prielaidą, kad yra kitos artimojo eterio formos, tokios kaip kleonas ir eineras. Taip pat, aksitonas gali turėti ne tik magnetinį ir elektrinį komponentą, bet ir kitų, kurie neatrasti arba slepiami.

Tai, kad turi būti įmanoma sąveika su giliosiomis substancijomis, rodo žmogaus sandara, kurioje įmanoma aksitoninės energijos transformacija į informaciją gnostinėje substancijoje. Tai paaiškinti yra tik viena galimybė - tarp eterių yra kontaktinė sąveika. Jeigu tai tiesa, turi būti įmanoma pasinaudoti šia sąveika giliųjų eterių matavimui. Tai yra esmė to, ką vadinu Mockaus transformacija. Žmogaus samprata yra trialinė, vaizduojama trikampiu, ir tarp visų šio trikampio kraštinėmis jungiamų kampų turi būti įmanomas tarpsluoksninis perėjimas. Trikampį pastačius ant smaigalio, viršutinė kraštinė rodo perėjimą tarp fizinės ir gnostinės substancijos. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu yra sąveika, o žmogaus galimybė rodo, kad tai faktas.

Tarkime kad be aksitoninių bangų yra kleoninės bangos, kurios yra papildomi komponentai ir papildomos simetrijos eteryje. Aksitoninės bangos gaudomos antenomis, kurios sudarytos iš laidininkų, turinčių laisvų elektronų, kuriuos išjudina eterio komponentai. Pagal tai kaip juda srovė, galima vertinti aksitoninių bangų charakteristikas - ir jeigu jos siųstuve suformuotos tikslingai, priimti informaciją. Tačiau ką daryti, kai eterio komponentai elektronų nejudina, sąveikauja su substancijomis kitais būdais? Turime vienintelę galimybę - anteną formuoti kitu principu.

Kokias dar žinome antenas be elektrinių? Vienintelis viešai žinomas principas yra garso bangų antenos. Jų esmė yra slėgio sukeliamų mechaninių membranos virpesių konvertavimas į elektrinius signalus, kuriuos įrašius, per siųstuvą, vadinamą garsiakalbiu, juos vėl galima paversti garsu. Matome, kad sąveika yra koks nors kontaktas, kurį iš principo galima vadinti slėgiu eteris į materiją arba eteris į eterį. Tai galima naudoti ieškant sąveikos su kleoniniu eteriu - ieškoti membranos technologijos, kuri kleoninio slėgio pokyčius galėtų paversti į signalus, patogius analizuoti su įprastine elektronika. Tai ne taip paprasta, nes priešingu atveju tokia antena būtų sukurta ir atrasti papildomi eterio komponentai. Nebent gyventume planetinio masto mokslininkų konspiracijoje.

Reikia gauti specialią membraną, bet mokame jas gaminti tik iš atominės substancijos, kuri tiesiogiai su kleonu nesąveikauja. Kita galimybė - atominė substancija su kleono komponentais sąveikauja, bet ta sąveika sukelia ne tuos procesus, kuriuos įpratę matuoti. Kaip kleoninės bangos gali moduliuoti membranos substanciją? Paprasčiausias variantas, ne srovės sukėlimas, bet pralaidumo pokyčiai, priklausantys nuo slėginės sąveikos su kleoniniais komponentais. Galima per membraną leisti srovę ir žiūrėti kaip keičiasi jos laidumas. Tas pats argumentas tinka ir kitiems elektronikos parametrams, kurių čia nevardinsiu. Jeigu kleoninės antenos membrana būtų ne laidininkas, galėtume ieškoti kitų savybių pasikeitimų, bet akivaizdu, kad tai jau būtų daug mažiau patogu. Tarkime nuo sąveikos su šiais komponentais keičiasi membranos temperatūra, kuri irgi atitinkamai turi ryšį su elektrinėmis savybėmis. Būtų galima antenoje matuoti temperatūros pokyčius, ir pagal jų formą vertinti kleoninio komponento simetroną.

Tokie dalykai yra sukurti, bet juos draudžiama žinoti - paprastas žmogus apie gilesnius už aksitoninius eterio sluoksnius neturi teisės žinoti, nes juose paslėptos karinės ir žvalgybinės technologijos, suteikiančios kariuomenei ir valdžiai pranašumą prieš paprastus žmones. Pačio mechanizmo atskleisti negaliu, nes savo tiesioginėje sąmonės prieigoje jo neturiu, tačiau turiu leidimą parodyti principą ir tuo pačiu atidaryti kelią ieškojimui tiems žmonėms, kurie lig šiol apie tokias galimybes neturėjo jokio supratimo. Surasti lengva nebus, bet bent įmanoma suvokti iš ko pagamintos kalėjimo sienos ir psioninių atakų metu suprasti kas vyksta. Ši sistema gerai pasislėpusi ir išsiaiškinti ją beveik neįmanoma, o jeigu pamato, kad priartėjai prie atsakymo - pritrauki specialų dėmesį prie savo asmens. Nedaug kas nori rizikuoti savo iliuzine gerove.

Viename savo straipsnyje apie minčių skaitymo technologijas jau braižiau principinę schemą kaip turėtų atrodyti antena. Ten buvo paaiškinta iš esmės tas pats, tik čia - šiek tiek labiau išplėstu variantu. Komponentas arba signalas gali sklisti trimis būdais: a) kaip išorinio natūralaus šaltinio atspindys, b) kaip dirbtinio šaltinio atspindys ir c) kaip natūrali gnostinės substancijos eterinė spinduliuotė. Minties forma neišvengiamai būtų susijusi su signalo forma ir sudarius tarp formų žodynus, būtų galima skaityti mintis, gaudant su „kleonine" antena minčių signalus. Tam, aišku, privaloma tiksliai identifikuoti sluoksnį, kuriame atsiranda mintis ir kuris duoda geriausią signalą gaudymui. Iš principo galima minties formas gaudyti ir per aksitoninius komponentus, bet manau, kad gnostinės substancijos ryšys su aksitonu yra tik netiesioginis ir šis komponentas yra antraeilis. Įmanoma įsibrauti į patį sąmonės centrą ir nuskaityti tokiu tikslumu, kad visas turinys matytųsi ekrane kaip filmas.

Visai tikėtina, kad tokias technologijas turi atitrūkusi civilizacija ir dėka jų turi prieš paprastus žmones stulbinantį pranašumą - mes jų nematome, o jie mus mato kiaurai. O tai yra labai didelis pusiausvyros pažeidimas, sudarantis sąlygas brutaliai vergovei ir žiaurumams. To neturėtų būti, bet žmonės savanaudžiai, o be to ir piramidės viršūnės logika nepalieka daug pasirinkimų - tenka priimti drastiškus sprendimus, kad neištiktų katastrofa. Nepaisant to, vis tiek manau, kad technologijos po truputį turi būti atskleidinėjamos, nes tai vienintelė priemonė sukurti atsvarą banditams, kurie jas naudoja netinkamai. Pinigai leidžia daug - atveria kelius prie genijų sukurtų galimybių, kurių pradinė idėja galėjo būti gera, bet verslo logika ir proto stoka sudaro sąlygas priemonėms atsidurti mafijos ginklų arsenaluose. Apskritai didelis klausimas ar žemesniajam pasauliui turėtų būti duodamos tokios technologijos, bet jeigu jau atiduotos banditams, kuo normalūs žmonės blogesni už juos. Vienoje pusėje žala jau padaryta, ją ištaisyti galima bandyti sukuriant kompensacinę pusiausvyrą kitoje pusėje. Kaip sakoma - patys kalti atidarę Pandoros skrynią.

Esant skilimui visuomenėje ginklų dalinimas yra tiesus kelias prie globalinio karo, tačiau kitas variantas yra globalinė vergovė 100 000 metų į priekį. Kas geriau? Žmonija turi gauti šansą ir tas šansas bus duotas, nes tie, kas gviešiasi aukščiausios valdžios - akivaizdžiai jos neverti. Spyris į dantis - geras vaistas…

Iš esmės telepatijos technologijos nėra tokios sudėtingos, taip atrodo dėl to, kad nuo gimimo švietimo programomis plaunamos smegenys ir žmogus didžiąją dalį gyvenimo neatranda tokių galimybių, nes aklai tiki „mokslo" autoritetu. Jeigu patikrintų ar tai, kas viešai skelbiama mokslininkų, savomis priemonėmis, padarytų daug stulbinančių atradimų ir demaskavimų. Todėl mano toks pasiūlymas - mažiau tikėti valdžia, šarlatanais ir mąstyti savo galva, nebijoti tirti pačiam. Tai be visų kitų galimybių galima padaryti ir filognozijos rėmuose.

Atskleidimas vis labiau įsibėgėja. Padaryta nemaža darbo dalis, tačiau tai tikrai ne viskas ir ateityje bus dar daugiau tikro žinojimo, kuriuo remiantis bus galima pagerinti savo situaciją bepročių valdomoje planetoje. Vidinių žmogaus spektro dalių užvaldymas buvo tas svertas, kuris leido valdžioje įsiviešpatauti išsigimėliams. Pats laikas šiuos svertus atsiimti.

Genijų misija

Šiame skyrelyje pratęsiu bendruosius samprotavimus apie eterį, kurie vis dar yra pasiruošimas praktinei veiklai. Tai, ką darau yra gnostinių implantų projektavimas į eterio kauzalinį kontinuumą, kurie yra tik vietos pradinis paruošimas tolesniam išvystymui. Tikslumo didinimui, aišku, reikės realių sąveikų, tačiau iki to reikia paruošti teorinį modelį iš bendro supratimo, iš to, ką kiti jau naudoja alternatyviose pažinimo sistemose. Dalis darbo jau padaryta, manau, juo visai sėkmingai galima pasinaudoti filognozijoje.

Informacinio ploto savo gnostiniuose implantuose sumuojame nedaug, dėl šios priežasties jo aiškinamoji galia nedidelė. Galima įsivaizduoti prote tokį gnostinį implantą į tikrovės kauzalinį kūną, kuris paaiškintų jos atsiradimą pilnu paaiškinimu. Toks žinojimas prieinamas tik toli pažengusioms civilizacijoms, kurios sugeba tobulai manipuliuoti gyvybės ir tikrovės substratais. Pavyzdžiui, pusė informacinio ploto - tikrai reikštų tarpžvaigždinę kosminę civilizaciją, matančią realybę labai dideliu gyliu ir suprantančią kaip ji veikia. Deja, mes kol kas sumuojame, mano vertinimu, iki 5 proc. informacinio ploto, arba 1/20. Tikras kauzalinis kūnas yra pilna tikrovė, bet jis paslėptas anapus sąmonės, o tai, ką mes matome - tėra nedidelis sluoksniukas, kuris mums pasako apie tikrovę labai nedaug. Todėl stengiamės sužinoti daugiau, bet labai apdairiai, apgalvotai ir išmintingai.

Mane dominančią realybės dalį vadinu eteriu, tai jau ne kartą sakiau. Ji mane domina todėl, kad mano nuomone, visi ateities proveržiai susiję su šia sritimi. Pateiksiu bendrą įsivaizdavimą, kaip aš suprantu šį gnostinį implantą į kauzalinį tikrovės kūną. Tikiuosi, kad parengiamąją informaciją visą atsimenate, ypač spektrinę substancijų juostą ir kaip vadinu artimuosius eterius, kurie yra iš Standartinio modelio perimti bozoniniai laukai, pervadinti eteriu ir pavadinti kitu pavadinimu. Tai būtina, nes čia ne fizika, čia filognozija. Aksitonu vadinu elektromagnetinę sąveiką, kleonu - silpnąją sąveiką, ir eineru - stipriąją sąveiką.

Bendras modelis toks. Iš tyrėjo perspektyvos, eteris gali turėti dvi būsenas: pusiausvirą ir nepusiausvirą. Pusiausviro eterio simetronai iš tyrėjo perspektyvos kompensuoti ir neturi aktyvios sąveikos į išorę. Tokius simetronus dar galima vadinti neutraliais, kurie sąveikauja tik sistemos viduje. Nepusiausviro eterio simetronai yra atviri ir aktyvūs į išorę, daro jai įvairų poveikį. Pavyzdys yra feromagnetinės medžiagos, arba magnetai, ir elektromagnetizmas, kuriame judantys elektronai išstumia magnetinį komponentą į išorę, sąveikaujantį su metalais ir magnetais. Šis eterio simetronas turi sluoksnį ar galimybę, kuri yra artima Mendelejevo periodinės atomų lentelės cheminiams procesams. Cheminis procesas yra struktūrinė transformacija, kuri įmanoma ir eterių simetronuose. Tačiau reikia žinoti visus substratus, visus komponentus ir visas įmanomas reakcijų rūšis. Tai žinant, žinias galima sudėti į lentelę, kurios įvaldymas leistų valdyti artimuosius ir tolimuosius eterius. Pažangių civilizacijų technologijos pagrįstos kaip tik tuo. Pavyzdžiui, tokia yra psionika, antigravitacija ir pan.

Dabar turime paaiškinti logiką, pagal kurią yra ne vienas bet daug eterinių substratų. Ši logika kyla iš standartinio modelio, kuriame įrodytos trys pagrindinės subatominės ir atominės sąveikos, plius dvi papildomos. Branduoliuose turime stipriąją sąveiką, perduodamą „gliuonu"; silpnąją sąveiką, perduodamą W, Z bozonais, ir elektromagnetinę sąveiką, perduodamą fotonais. Šie kvantai yra ne kas kita kaip komponentų eteryje simetronas, panašiai kaip fotono magneto-elektriniame virpesyje. Tai, kad yra kiti kvantai rodo, apie egzistuojančius kitus substratus ir kitus komponentus negu randame elektromagnetinėje bangoje. Tačiau jie universitetiniame moksle prastai ištyrinėti, nemokama jų valdyti.

Kokia didžiausia problema su kitais eteriniais substratais - akivaizdu. Fizikų pateikiamas modelis tvirtina, kad šios sąveikos labai silpnos ir veikia tik subatominiame lygmenyje. Natūralus klausimas - ar tai tiesa? Jeigu tiesa, kodėl taip yra? Turime ir subkvantinį aksitoną, kuris yra magneto-elektrinių komponentų pliūpsnis/virpesys, fizikų vadinamas fotonu. Tačiau jo svarba didelė yra todėl, kad šis virpesys gali įgauti makroskopinius mastelius, ir gali būti sukurti komponentai turintys metrų ir kilometrų dydį. Kodėl yra apribojimas kitiems substratams? Kodėl negauname makroskopinių komponentų su spalviniu krūviu, kurį turi kvarkai? Viena iš akivaizdžiausių priežasčių ta, kad tokiam poslinkiui šiame substrate neturime valdomo šaltinio. Elektronus makroskopiniu masteliu lengva valdyti laidininkuose, kvarkams tokios makroskopinės sistemos neturime, negana to, jie visi neutralizuoti branduoliuose ir suskaldyti branduolių nemokame. Tačiau turėtų būti akivaizdu, kad šie alternatyvūs artimojo eterio substratai yra makroskopiniai kaip ir aksitonas, ir jie turi makroskopinius simetronus, sudarančius stabilias, pusiausviras sistemas, kurios yra mūsų artimųjų hipostratų kol kas dar nepasiekta dalis. Sugebėjus šias hipostratas atidaryti, būtų galima gauti daug naudingų (ir nenaudingų) technologinių efektų.

Vienas jų yra susijęs su silpnąja sąveika, kurios išskirtinis bruožas yra tas, kad ji - masyvi, t. y., sąveikauja su Higgso lauku. Kleono virpesys turi masę, tuo jis panašus į materijos kvantus, bet jis apribotas subatomine erdve ir nemokama gauti makroskopinių kleoninių komponentų. Viena priežasčių - atomuose tam nepakanka energijos, kad įveiktų Higgso lauko potencialo pasipriešinimą, tačiau gavus didelės energijos makroskopinį šaltinį, kleono eteriu būtų galima siųsti masyvias bangas, turinčias griaunamąją galią. Kas tai yra - akivaizdu, tai būtų technologinės telekinezės prietaisas, kurį greičiausiai iš karto pasisavintų karo pramonė. Kokios tokios telekinezės savybės suprasti nesunku, banga būtų masyvi, turėtų jėgos vektorių ir veiktų jėga kitus masyvius objektus. Iš esmės tai būtų smūginė banga Higgso lauku, sukeliama per kleoninį eterį.

Taigi matome, kad atidarius artimojo eterio hipostratas, būtų galima gauti daug naudingų ir nenaudingų savybių. Noriu akcentuoti nenaudingas, nes jos gali kelti didelį pavojų gyvybei. Organizmo pirmapradis kūnas sudarytas iš viso eterių spektro, kurie turi stabilius simetronus. Neprotinga intervencija juos suardžius, atidaromos gyvybei kenksmingos energijos, kurioms pamatyti ir išmatuoti mes galime net neturėti priemonių. Tarkime, organizme yra gyvybiniai eteriniai simetronai, per kuriuos paleidus energetinį eterinį impulsą, jie gali būti suardomi, taip pažeidžiant organizmo gyvybines funkcijas. Pasukusi šia kryptimi, karo pramonė kelia didelį pavojų žmonijai, todėl turi būti ribojami ir kontroliuojami, kaip ir mokslininkai, kurie užsiima beprotišku dalelių daužymu kolaideriuose tam, kad „pažiūrėtų kas bus". Reikia suprasti, kad sprogimo smūginė banga persiduoda per visas eterines hipostratas, ir mes net nesuvokiame kokie gali kilti katastrofiniai padariniai - ką padarome sau, ir ką nužudome „ten".

Bet nieko nematome, nieko nejaučiame - vadinasi nieko tokio nevyksta ir beprotybei uždegama žalia šviesa, kol vieną dieną bus per vėlu. Kad taip neatsitiktų, reikia dviejų dalykų - mesti iš galvos Šliogerio pasakų pasaulį ir suprasti kaip veikia hipostratos, ką galima jose daryti ir ko negalima. Mokslui privaloma uždėti griežtą apynasrį, atimti jį iš banditų ir padaryti pilnai viešą ir skaidrų. Blogiausia, kad ši vieta pasisavinta karinio-pramoninio komplekso, kuris šias galimybes pirmiausiai nori pasiimti naikinimui ir žudymui. Tai ypač pavojinga todėl, kad čia veikia nematomos energijos, kuriomis galima sukurti kalėjimą nematomomis sienomis - ir žmogus net nesupranta, kad jis uždarytas, o jeigu supranta - nežino kaip, kokiu būdu išsilaisvinti.

Vienas iš filognozijos tikslų, šalia tiesos apie tikrovę atskleidimo, yra paviešinti nusikalstamą technologijų mafiją, kuri gviešiasi pavergti žmoniją, pasinaudojant avangardinėmis žiniomis. Visų genijų misija yra padaryti, kad taip neatsitiktų, pasinaudojant visomis savo proto galimybėmis, nes matome kokios bus to pasekmės.

Fanatizmo pakasynos

Fiksuodamas filognozijos pradžią nustačiau, kad visas žinojimas bus skirstomas į 1000 dalių, ir kad tai, ką dabar pateikiu yra 1/1000 dalis. Vadinasi, siūloma ne pabaiga, ne galutinė tiesa, bet pati pradžia, tik artėjimo prie tiesos prielaidos. Kitaip sakant, darbų nuveikta nedaug ir didžiuotis beveik nėra kuo, o perdėtas entuziazmas ar net fanatizmas, lyg žinotum visus galutinius atsakymus - ne vietoje. Todėl ir sakau, kad tai, kas pateikiama tėra mano pradiniai svarstymai ir nuomonės, su kuriomis galima ginčytis, siūlyti savo alternatyvas.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitas, religines, ezoterines, filosofines ir mokslines sistemas. Toliausiai pažengęs mokslas, jam duočiau 5/1000 dalių, t. y., 5 dalis iš 1000; filosofija kai kuriais atžvilgiais yra pasiekusi 2 dalis iš 1000, o apie religijas ir ezoterikas nėra net ką šnekėti - toli pralenkti filognozijos lygį jos nepajėgios. Tačiau matosi esminis skirtumas - kai aš sąžiningai pripažįstu, kad tai, ką pateikiu tėra pati pradžia, kiti vaizduoja, kad siūlo galutinius atsakymus. Bet faktas tas, kad jo neturi net mokslas su 5 dalimis iš 1000, nors logiką suprasti nesunku - apsimetus galutine tiesa, lengviau parduoti savo prekę - religinę, filosofinę, ezoterinę ar mokslinę idėją. Filognozijoje to nedaroma, nes ji kuriama ne pardavimui; koks yra lygis, toks yra - jeigu per žemas, reikia paaukštinti, o ne meluoti.

Manau, kad tiesos ieškojimas gali būti įdomus užsiėmimas, tad filognozija, su savo originaliais metodais, galėtų pasiūlyti kelią siekiantiems pažinimo. Pažinti siekiama žmogų ir jį supančią tikrovę tam, kad būtų galima padaryti žmogaus gyvenimą gražesnį. Tiesa labai svarbu, dar svarbiau veiklos mastas - tačiau svarbiausia yra pozityvus žvilgsnis į žmogų ir tikrovę, kuri tiriama ne tam, kad ją būtų galima pavergti ir išnaudoti. Tame nėra nei politinės, nei ekonominės motyvacijos - tai žinojimas dėl žinojimo, supratimas dėl supratimo, kurį naudoti blogam tikslui - didelis nusikaltimas.

Tačiau  jau ne kartą minėjau, kad su tuo susiję dideli pavojai, kuriuos trumpai paaiškinsiu tam, kad nesuprantantys suprastų kokioje keblioje situacijoje yra kiekvienas pažinimas. Minimalus sumatorius, be jokio žinojimo, yra gamtinio žmogaus, vadinamojo laukinio, kuris neturi jokių žinių ir supratimų ir vadovaujasi instinktais siekdamas pagrindinio tikslo - išlikimo. „Tikras", „kultūrinis" žmogus pradeda rastis tada, kai sukuria dirbtinį pasaulį savo galvoje ir aplinkoje. Galvoje tai yra kalba, kurios pagrindu kaupiamos žinios, o pasaulyje - tai įrankiai, kuriais naudodamasis laukinis savo veiklą daro efektyvesne. Todėl kad ir kiek filosofai aiškintų, kad žmogaus kuriama dirbtinė tikrovė yra blogis, vienintelė alternatyva jai yra laukinio sąmonė, gyvenanti labai žiaurių gamtinį gyvenimą ir turinti labai nedaug išgyvenimo galimybių. Žiaurumo priežastis yra kova už būvį, nes artimiausi resursai riboti, ir juos pasiimti žinių užtenka tik perpjovus gerklę konkurentui. Vadinasi dirbtinumas blogis, bet visos kultūros, civilizacijos, humanizmai yra dėka dirbtinės, sąmonėje susikurtos realybės. Taigi žmogus atsiranda tada, kai pradeda kurti dirbtinį pasaulį, kuris yra jo suklestėjimo priežastis.

Tačiau ką tai reiškia filognozijai, kurios vienas iš uždavinių, peržengus fenomenologinį sumatorių, atverti hipostratas? Tai reiškia, kad žmogus darys viską tą patį, ką darė prieš tai - kurs dirbtinį pasaulį, technologijas. Perdarytas būtų ne tik paviršius, bet ir visa gelmė - jei galėtų, manau, žmogus savo dirbtinę tikrovę prakištų iki pat Šaltinio. O tai akivaizdžiai nieko gero - matome kiek žalos daro tikrovei dirbtinė paviršiaus civilizacija, kokias ekologines problemas ji sukelia. Tas pats atsitiktų ir hipostratose - jas ištiktų ekologinė katastrofa. O tai grėsmė ir visai gyvybei, ne vien žmogui. Todėl žinojimas, tiesa, hipostratų simetrijų atskleidimas negali būti toks beatodairiškas ir neprotingas, kaip tai buvo padaryta su paviršiaus technologijomis. Turi būti dideli apribojimai hipostratinėms technologijoms ir į jas tikrai negalima leisti įsiveržti su ta virtualybe, kokia dabar užtvindė mūsų pasaulį ir gyvenimą. Žinoti būtina, bet jeigu žinios bus atiduotos ne medicinai, o karo pramonei - mus ištiks katastrofa.

Šioje vietoje ir atsiranda antitechnologinis humanizmas - kuo mažiau žinai, tuo mažiau gali padaryti žalos, todėl teigiama, kad pažinimą visomis priemonėmis reikia riboti, nes atvėrus pasaulį, apsaugoti jo nuo barbarų būna neįmanoma. Taip mano ne visi - tačiau bent iš dalies su tuo sutinka daugelis - reikalingas ribojimas ir priežiūra. Išmesti į liberalkapitalistinę ekonomiką žinias ir technologijas labai neatsakinga. Ir komiškiausias „tiesos ieškotojo" likimas yra susprogdinti po savimi dinamito statinę - to negalima leisti nei sau, nei kvailiams. Natūraliai kiltų klausimas - o kas yra tie išrinktieji, kurie turi teisę žinoti ir naudoti? Atsakymas paprastas - pirmiausiai autoriai, nes visos žinios yra jų nuosavybė, kuria jie dalintis neprivalo su niekuo. Jeigu duoda, tai tik tiek, kiek nepavojinga. Taip turi būti todėl, kad paprastai supratimas rodo aukštesnį protą, nors kita vertus, jeigu tas protas susiformuoja netinkamoje aplinkoje, tai nėra pakankamas saugiklis. Turintys protą veisiami, vagiami, užgrobinėjami ir išnaudojami mafijų, nes patys jo neturi, todėl reikia biologinio resurso savo planų prastūmimui, begalinės valdžios siekiui. Todėl saugomos turi būti ne tik žinios, bet ir žmonės, nes jie pavojingų nusikaltėlių taikiniai.

Tokia situacija ypač pavojinga pažįstant visą žmogaus spektrą, kai karinės technologijos naudojamos ne tik išorinėse spektro dalyse, bet perkeliamos į giliuosius substratus. Taip sužaloti žmogų - labai žiauru, nes tai ne išorinio, bet vidinio kūno pažeidimas, kuriame susitelkusi visa žmogiškumo esmė. Dėl šios priežasties, manau, svarbu teisingai paaiškinti žmogų, kad jis neatrodytų tik beverčiu substratu, su kuriuo galima daryti ką nori, kad tai nusikaltimas prilygstantis fiziniam sužalojimui ar dar žiauresnis, baustinas dar griežtesnėmis bausmėmis. Valdžia šias technologijas slepia tam, kad galėtų veikti nebaudžiami ir be jokių apribojimų, šitaip susikuriant fantastinį, sunkiai įveikiamą svertą.

Visa esminė informacija apie tai, kaip suprantu žmogų, jau pateikta, bet čia parodysiu galutinį apibendrintą variantą. Yra dvi galimos teorijos, du gnostiniai implantai į kauzalinius hipostratų kūnus: viltingas ir sąžiningas. Pradėsiu nuo viltingo, nes jis artimesnis širdžiai, rodo geresnę perspektyvą žmogui anapusinėje realybėje. Tačiau akivaizdu, kad tai, kas čia teigiama tėra pradžia, 1/1000 to, ką galima pasakyti. Tai, kad tūkstančius metų turimas tik toks lygis yra didelis visų tyrinėtojų pralaimėjimas, nes šis lygis yra 5 proc. sumuojamo informacinio ploto. Fanatiškai įsiaudrinti ar žavėtis savo žiniomis - absoliučiai jokio pagrindo.

Žmogus sudarytas iš sumatoriaus/sąmonės viršuje, kur yra keturnarė sąmonių sistema; pirmapradžio kūno, skylančio į laikinąjį ir amžinąjį; ir Šaltinio, kuriame slypi dieviškoji žmogaus šaknis, amžinojo kūno kilmės vieta. Sakiau, kad tai viltingas žmogaus supratimas ir taip yra todėl, kad tikima, jog žmogus turi neišnykstančią, amžiną dalį, nors tam neturime jokių įrodymų. Beasmenės formos neišvengiamai išlieka, bet dvasinio skeleto egzistencija - ne tai, ko trokštume. Tvirtinu, kad esu agnostikas, nes manau, kad šiame gyvenime tiesos sužinoti neįmanoma, o anapus - kaip bus pamatysime. Todėl mane galima laikyti sąžiningo žmogaus supratimo šalininku. Manau, kad ši versija filognozijai priimtinesnė.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/amzinasis.jpg)

Pagal tokią versiją gautųsi, kad visa sąmoningo sumatoriaus dalis priklauso laikinojo kūno segmentui spektrinėje juostoje, nes tos substancijos, kurios yra sumatorių substratas, dezintegruojasi kaip ir fizinis kūnas. Tačiau galima daryti viltingą projekciją, kad žmoguje yra dalis, tiesiogiai kylanti iš Šaltinio, kuri, suirus laikinajam kūnui, sugrįžta į Šaltinį ir bent ką nors parsineša individualaus iš pragyvento gyvenimo. Čia versija tiems, kurie yra viltingi. Prie to dar galima pridurti, kad amžinojo kūno (siela), su substancijomis, priklausančiomis laikinojo kūno spektrui, pažeisti neįmanoma, todėl ji yra „nemirtinga". To žinoti niekaip neįmanoma, galima tik laukti, kad taip iš tikro bus. Iš to taip pat seka, kad visi archontai, kuriuos turime sąmonėje, priklauso laikinajam kūnui ir yra tokie pat „žemi" kaip ir hedonizmas. Priekinės sąmonės grožio archontas; galinės sąmonės prasmės archontas, centrinės sąmonės homunkulo malonumo archontas; ir emocinės sąmonės laimės archontas. Todėl tie, kas propaguoja kovą su „žemų vibracijų" pasauliu ir vaizduoja tai kaip didelį dvasingumą, turėtų šluoti iš gyvenimo viską, nes tai laikina, o kas laikina - žema to, kas amžina atžvilgiu. Aš manau, kad šluojama neturėtų būti niekas, nes per didelis skubėjimas iš laikinybės į amžinybę kvailas, amžinybės bet kokiu atveju turėsime per akis, o laikinas gyvenimas praeis negrįžtamai.

Visą šią sampratą galima sudėti į tokią lentelę, kurioje pažymėtos pagrindinės žmogaus sferos, kuriomis turime domėtis, kurias turime siekti pažinti.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/lentele.jpg)

Šioje sistemoje manau svarbiausia yra žmogaus laisvė, kuri reikalinga tam, kad jis galėtų patirti visą gyvenimo grožį ir gėrį; bet ši laisvė neturi nieko bendro su liberalkapitalizmu ir panašiomis ideologinėmis sistemomis, kurios sukurtos žmonių išnaudojimui, kaip laisvė naikinti laisvę, išduodant pagrindinę libertarizmo idėją. Visas žmogaus vaizdas, sujungtas su laisvės idėja, man yra gražiausias junginys, geriausia, ką šioje vietoje įmanoma pasiekti. Visa kita tėra nusususių fanatikų briedonešis, įsivaizduojančių, kad žino galutinę tiesą, kai jos ten nėra nė kvapo.

Kaip tapti psionu?

Šiame straipsnyje supažindinsiu su kai kuriais praktiniais psionikos aspektais. Psionika yra mokslas apie psioninių sugebėjimų naudojimą. Žmonės turintys tokių gebėjimų vadinami psionais. Šis terminas yra dviejų žodžių junginys: gr. psy(che) (siela, psichika) ir (elektr)onika. Iš esmės, jis reiškia dvasinės ir fizinės materijos valdymą naudojant savo sąmonę. Tai įvairūs paranormalūs reiškiniai sukeliami savo mintimis. Psioniniai efektai gali būti labai įvairūs, bet vienas iš jų vadinamoji telepatija, kuri šiame įraše bus pagrindinė tema.

Pradėkime nuo to, kokia psionikos eros nauda ir pavojai. Šis gebėjimas reiškia, kad žmogus bus matomas per visą sątvaro spektrą, per visas sąmones, taip kaip jis mato pats save. Kitas žmogus matys tave taip, kaip matai save pats. O tai reiškia, kad turės apie tave tokią pačią informaciją, kokia turi tu. Kuo tai gresia - akivaizdu, visos informacijos turėjimas suteikia pranašumą, o kitą žmogų daro pažeidžiamą. Kada tai aktualu? Pavyzdžiui, tada, kai fasadas neatitinka vidaus ir žmogus demaskuojamas. Arba tada, kai psionas turi blogų kėslų žmogaus atžvilgiu ir naudodamasis pilna informacija gali surengti pasalas. Gyvename konkurencinėje visuomenėje, kur reikia žaisti strateginius žaidimus, o psionas iš anksto perkanda visus tavo ėjimus ir šiuo žinojimu pasinaudoja apžaidimui. Tai ypač pavojinga kai psionika yra vienpusė. Tačiau, jeigu šių problemų nėra, atvirumas per visą spektrą leidžia geriau pažinti ir suprasti vienas kitą, nelieka problemų ir konfliktų, kylančių dėl nesupratimo.

Dabar paaiškinkime kokie yra projekcijos vieno žmogaus į kitą principai psioniniu ir nepsioniniu atveju. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia būti susipažinus su mano žmogaus samprata, su keturnare sąmonių sandara ir trimis žmogaus aukštais, kuriuose realizuojama jo esmė. Šitų dalykų čia jau nekartosiu. Įprastinis atvejis yra toks, kai kitas žmogus sąmonėje pasirodo tik savo fasadine dalimi, projektuodamas tik dalį savo spektro informacijos. Turime akių-garso projekciją į priekinę sąmonę, taip pat galimos taktilinės projekcijos į centrinę sąmonę. Šie variantai ir sudaro kito žmogaus fasadą. Mums atrodo, kad, laimei, fasade matoma ne viskas, nes giliosios spektro dalys lieka paslėptos, tokios kaip emocijos, mintys, atsiminimai ir pan.

Į savo fasadą kito žmogaus galvoje kiekvienas darome nepriklausomas projekcijas, priklausomas projekcijas, ir sau pasilaikome užlaikytas dalis. Nepriklausomos ir priklausomos tai tos, kurios nepriklauso arba priklauso nuo žmogaus valios. Tai yra, turime dalį, kuri projektuojama nepriklausomai nuo mūsų valios ir yra dalis, kur mes valingai renkamės ką projektuoti iš savo galinės sąmonės: paviešiname kai kurias savo mintis, jausmus, centrinės sąmonės būsenas ir t.t. Bet yra daug dalykų kurių neviešiname, kuriuos pasilaikome sau.

Taigi psionika susideda iš dviejų dalių: žmogaus fasado skaitymo ir giliųjų dalių skaitymo. Psionas turi skaityti fasadą ir žiūrėti kas nepriklausomai nuo žmogaus valios projektuojama į jį. Tai išvaizda, kuri suteikia daug informacijos apie minčių būklę, nevalingos emocijų projekcijos, centrinės sąmonės būsenų projekcijos, tokios kaip nuovargis, minčių, nuostatų, pažiūrų pasireiškimas per elgesį ir mimikas. Tada psionas fasade gali skaityti priklausomas projekcijas, kuriose matosi žmogaus valia kažką kitiems parodyti savo fasade, kito žmogaus sąmonėje. Tai svarbu todėl, kad žmogaus dažnai pasako daug daugiau, negu tiesiogiai fasade matosi, tai yra, dalykus, kurių pats gerai nesupranta, kurie kyla iš neįsisąmonintos pasąmonės. Ir pagrindinė psiono darbo vieta yra užlaikytų dalykų atskleidimas per visą žmogaus sąmonių spektrą, kurios neprojektuojamos į fasadą.

Kaip daromas giliųjų žmogaus sąmonių nuskaitymas. Be tikros natūralios arba technologinės psionikos yra kognityvinė, kurioje naudojamas žemėlapių ir trajektorijų juose metodas. Kiekvienas žmogus sudarytas iš žemėlapių, jį turi kiekviena sąmonė, pradedant nuo priekinės, kur žemėlapis yra planetos paviršius, kurio pavyzdžius kiekvienas turime savo galvoje. Žmogus juda šiame žemėlapyje ir surinkinėja jame kokią nors trajektoriją kaupiamojoje sąmonėje: tai vietos, įvykiai, situacijos ir pan. Žemėlapis yra universalus kiekvienam ir žemėlapiais sutampa visi žmonės, skiriasi tik individualiomis trajektorijomis, kurios susikaupia atmintyje ir vadinamos gyvenimo biografija. Taip pat yra kognityviniai žemėlapiai, kuriuose surinkinėjamos minčių trajektorijos kurios irgi individualios. Pilna kalbos lingvistinė struktūra yra žemėlapis, o konkrečios kalbinės konstrukcijos naudojamos mintyse yra trajektorijos. Kaip pasinaudoti žemėlapiais - akivaizdu. Didelė dalis žmogaus proceso yra reakcijos į ką nors: reaguojame į aplinką, objektus, situacijas, žmones, kurie apibrėžia reakcijų turinį. Tame dalis yra universalių, dalis individualių dalykų. Todėl psioniškai stebint žmogų, jį reikia mąstyti kontekste, situacijoje, aplinkoje, kuri į galinę sąmonė įdeda turinį.

Žinoma vien spėliojimu viso biografinių trajektorijų turinio rekonstruoti neįmanoma. Tačiau galima psioniškai matyti žmogaus fasadą savo priekinėje sąmonėje, papildžius jo vaizdus vidiniais galinių spektro dalių žemėlapiais ir bent kai kuriomis trajektorijomis. Tai lengva kai žmogus gerai pažįstamas arba kai jis yra žinomas, nes pats atsiskleidžia arba yra atskleistas. Ypač daug duomenų apie kiekvieną žino valdžia ir jiems labai nesunku užpildyti užlaikomas žmogaus vidines dalis, kurios kitiems gali būti nežinomos. Tačiau iš principo šie dalykai, privatūs duomenys, turi būti laikomi paslaptyje, tačiau mafija beveik niekada šio reikalavimo nevykdo ir savo pranašumais naudojasi prieš žmones.

Jeigu psionika reali, ne kognityvinė, galinės spektro dalys atskleidžiamos instrumentiškai, parodomos sau taip, kaip pilnas žmogus matomas iš vidaus. Technologijoje tai yra technologinės ausies principas, kur nuskaitomos gnostinės struktūros telepatiniais instrumentais. Gal būt, tai gali ir pats žmogus, skenuojant arba surenkant fasadus ne su savo priekiniu, bet galinių pirmapradžiu kūnu. Kol kas tokia galimybė laikoma neįrodyta, bet gali būti paprasčiausiai pavergtame žmoguje slopinama. Realios psionikos atveju, visada matomos individualios realizacijos bei trajektorijos ir nereikia naudoti jokių žemėlapių sistemos.

Ar tai gerai, ar blogai - susilaikau nuo vertinimo. Dažniausiai blogai būna tada, kai žmonės yra nelygiose sąlygose ir mato vieni kitus nevienodu matymu. Vieni mato visą spektrą, kiti tik fasadus ir pasislėpę žmonės turi manevro laisvę per nepasiekiamą užlaikytą informaciją. Įprastiniuose fasaduose susiformavo gana pakenčiama kultūra, kur visi viešumoje priverčiami laikyti tam tikrų elgesio normų. Tačiau psionika nevieša, giliosios spektro dalys valdžioje esančių žmonių  neviešos, ir kai jie šitaip atidaro kito žmogaus gelmę, fasadui prideramų elgesio normų nelieka, jų nepaisoma. Tokia taktika labai dažnai taikoma žvalgyboje, kuri šią galimybę naudoja žmogaus triuškinimui vykdant psyopą, psichologinę operacija, kurios metu nelieka jokio kultūringo elgesio normų atvertoje žmogaus sąmonėje. Todėl šioje vietoje būna aktualios etikos problemos.

Telepatų bendruomenė be aukštos išvystytos kultūros - neįmanoma, ji iš karto žlunga, nebent tai vergų ir biorobotų bendruomenė. Tai blogiausias atvejis - psionikos ir vergovės junginys, kai pasinaudojant psionika visuomenė pavergiama. Raginu žmones nebijoti tokio „atidarymo", nes iš tikro tai ne toks jau didelis pranašumas, ir šokdinti bei terorizuoti ne visada įmanoma. Bet, žinoma, naudojama bendrai su teisėsauga, kai įvedamas koks nors drakoniškas įstatymas, specialiai kvailas, ir žmonės galvose šnipinėjami bei terorizuojami. Tai vergovinėje psionikoje gana gudru, bet irgi nėra neįveikiama. Tačiau tam reikia masinio pasipriešinimo arba masinės alternatyvos, kad negalėtų sudoroti po vieną. Gali pradėti statyti koncentracijos stovyklas tokiems atvejams, bet tokios sistemos pavaizduoti kaip „gražios", o save kaip „gražius žmones" neįmanoma.

Ir paskutinis atvejis yra psionika prieš psioniką. Kai visi viską vieni apie kitus žino, nei vienoje vietoje nelieka pranašumo, nes iš esmės, savo žemėlapiais visi žmonės vienodi, ir galima matyti kas jie gali būti, o kas negali, kad ir kaip norėtų vaidinti fasaduose. Tokius fantastinius, suvaidintus, tobulus fasadus nunešti labai lengva, reikia tik suprasti kas yra žmogaus, ir kas yra paslėpta jo giliosiose dalyse - o ten tas pats, kas ir pas visus.

Tiesos vertinimo principas

Remiantis tuo, kas pasakyta pirmame „Filognozijos pradmenų" tome apie kūnų sandarą ir racionalizuotą Uroboro schemą, galima apibrėžti pagrindinį bet kokio pažinimo principą, naudojamą visose pažinimo sistemose, tačiau aiškiai ir detaliai pirmą kartą atskleistą tik filognozijoje. Norint jį suprasti, reikia per hipostratas žiūrėti ne horizontaliai, nuo priekinės iki galinės sąmonės, bet vertikaliai, neriant iš tikrovės paviršiaus tiesiai į pačią gelmę. Viršuje turime sumatorių, kurį žymime raide A; po juo turime substratinį gnostinį implantą į nematomą gelmę, žymimą B; ir pačią neapdorotą nematomą tikrovę, žymimą X. Raidės naudingos tuo, kad leidžia glausta forma aprašinėti pagrindinę tikrovės struktūrą, kaip ji atsiveria iš sumatoriaus vidaus.

Tai trys tikrovės formos, įmanomos iš žmogiškos suvokimo perspektyvos, sukuriančios tiesos pasireiškimo būdus. Kiekvieną reiškinį galima laikyti šių trijų parametrų funkcija. Akivaizdu, kad dažniausiai tikrovė atsiveria labai iškraipyta, nepilna forma arba iš viso neatsiveria, todėl norint ją padaryti matoma, reikia atlikti papildomus veiksmus. Tai ir yra kuriamo naujo filognozijos metodo pagrindinis uždavinys. Pažymėję reiškinį simboliu Ω, gauname tokią funkcijos išraišką: Ω (A, B, X).

Šį variantą dar reikia patikslinti, nes tikrovėje yra daugiau dalių negu rodo raidės B ir X. Visi substratai skyla į kuriančiojo prado substratą ir kūrinio substratą, todėl B1 - kuriančiojo prado gnostinis implantas ir B2 - kūrinio gnostinis implantas. Šis atskyrimas būtinas, nes kūrimo ir kūrinio hipostratos tokios skirtingos, kad turi būti dalinamos į atskirus segmentus loginėse struktūrose. Tas pats galioja ir tikrajai realybei, kuri sudaryta iš mažų mažiausiai dviejų dalių X1 ir X2 pagal gnostinių implantų analogiją. Sumatorius yra pagrindinis realybę surenkantis veiksmas, parodantis ją pagal sątvare užkoduotą kūnų sistemą; ir žmogus, naudodamas sumatoriaus surinktą realybę, kuria jos surastus modelius, atskleidžia hipostratų simetronus.

Simetronas atskleistas gali būti dviem būdais: reprezentaciniu ir manipuliaciniu. Reprezentacinis simetronas parodo hipostratą per vaizdą ir formą; manipuliacija - per elgesio savybes. Svarbūs abu variantai, nes duoda galimybę prie tiriamo objekto prieiti skirtingomis prieigomis, atskleidžiant platesnį jo galimybių spektrą. Reprezentacija daugiausiai formuojama naudojant sumatoriaus antisumaciją, kuri jau yra paaiškinta pirmame tome. Šis veiksmas, kaip matosi iš paties žodžio, yra priešingas sumavimui, vadinasi yra skaidymas į sudėtines dalis arba analizė. Šis veiksmas yra viena pagrindinių pažinimo formų ir gnostinio implanto, dedamo į substratus, kūrimo priemonė. Todėl turime jį pakelti į operatoriaus, kuriuo galima veikti objektą, rangą. Šis operatorius dar turi būti išvystytas pagal laksatinių ekranų logikos principus, ieškant naujų šio ekrano dėmenų, tačiau kol kas pateikiu tik tokį abstraktų vaizdinį.

Kadangi antisumatorius dažniausiai analizuoja fenomenologinį sumatoriaus vaizdą, kuriame surinkta nepilna informacija, tai rezultatas irgi būna nepilnas vaizdas, tik apdorotas paviršinis sluoksnis, kurį labai mėgsta Šliogerio gerbėjai. Tačiau yra galimybė pažiūrėti giliau paviršiaus, iškelti į šį paviršių tai, kas paslėpta gelmėje. Tai yra manipuliacija. Kadangi žmogus veikia tikrovėje su pirmapradžiu kūnu, jis sąveikauja su daiktais hipostratoje pilna sąveika, tik sumatorius ne viską parodo, todėl ši sąveika daug gilesnė, užčiuopianti kiekvieno objekto pirmapradę esmę. Tokia hipostratinė manipuliacija padeda į sumatorių iškelti papildomas savybes, kurios leidžia patobulinti daikto reprezentacinį modelį. Todėl manipuliacija irgi yra operatorius, kuris labai svarbus antisumuojant informaciją, maksimalia įmanoma apimtimi.

Ir svarbiausia vieta yra manipuliacijų ir antisumacijų rezultatas, vadinamas gnostiniu implantu į substratą, kuris yra objekto dzeta struktūra, prilipdoma sątvare prie kauzalinio kūno. Gnostinis implantas rodo kiek pažinimas yra pasiekęs tiriant pasaulį, o tai priklauso nuo to, kiek atskleistas simetronas atitinka tikrą, originalų, realybėje X esantį simetroną. Pilną, holoplastinį vaizdą atskleisti labai sunku, tam gali prireikti tūkstančių metų, tačiau to siekdamos civilizacijos, artėja prie dievų civilziacijos lygio. Tame yra ir milžiniška nauda, bet dar didesni pavojai, kurie taip pat turi būti sprendžiami dalykai šalia pažinimo klausimų. Taip pat reikia pabrėžti skirtumą tarp efektyvių ir teisingų modelių. Tai, kad simetrono pagrindu sukurta technologija efektyvi ir veikianti, nereiškia, kad ją pagrindžiantis reprezentacinis simetronas tikslus, nes technologinės manipuliacijos veikiančiomis gali būti net turint neteisinga arba nepilną reprezentacinį vaizdą, aiškinamą su klaidinga logika. Taip yra todėl, kad technologija veikia pirmapradis kūnas į pirmapradį tam tikra fundamentalia sąveika, kuri gali būti atskleista, tačiau tai nebūtinai atitinka mūsų įsivaizduojamą vaizdą ir logiką. Todėl toks argumentas, kad jeigu technologija veikia, vadinasi teorija teisinga - netaikytinas filognozijoje. Nes manipuliacijų operatorius, veikia visai kitu principu negu antisumacijos.

Dabar svarbiausias klausimas yra pasiektos pažangos vertinimas pagal mano 1000 dalių modelį. Dalys susietos su procentas ir viena dalis sudaro 0,1 proc. turimos informacijos. Sumatorius sumuoja ir antisumatorius antisumuoja informaciją, kuri, kaip ne kartą sakyta, nepilna. Vadinasi iš nepilnos informacijos negalima gauti šimtaprocentinio rezultato. Bendrai tariant antisumacijoje galima turėti ne daugiau, negu turima sumatoriuje. Todėl sumatoriaus sumuojamą informacijos plotą bandoma padidinti įvedant manipuliacijos operatorių, kuris turi parodyti daugiau, negu paprastai parodoma.

Taip, pagal dalis arba procentus gaunamos gnostinio implanto versijos, kurios priklauso nuo to, kiek jose yra teisingai antisumuotos informacijos. Jeigu naudojama 0 dalių, fantazijų pasaulis, arba 1 dalis, fenomenologinis antisumatorius, tai gauto gnostinio implanto versija yra 0 arba 1 (0 versija, 1 versija). Maksimali, aišku, yra 1000 versija, tačiau turint tokią versiją tikrovę būtų galima matyti dievišku matymu, tai yra, joje nebūtų jokių paslėptų ar uždengtų dalių. Kaip tai įvertinti yra akivaizdu. Žinant pilną realybės kūrimo simetroną, būtų įmanoma kurti savo realybę, būtų dievo lygio veiklos mastas, kuris matytųsi iš praktinio veiksmingumo. Todėl jeigu kas nors tvirtina, kad žino galutinę tiesą, pakanka paprašyti, kad sukurtų naują visatą ir ten perkeltų jus - ir jeigu sugebės, matysis, kad turimas reikalas su tikru dievu. Jeigu ne - tai akivaizdus šarlatanas ir melagis.

Filognozijos uždavinys - konkuruoti su religija, filosofija, ezoterika ir mokslu. Tos konkurencijos matas yra pasiektų gnostinių implantų versijos. Sakiau, kad kol kas filognozijos gnostiniai implantai yra 1 versijos, klausimas kaip sekasi konkuruojančioms grupėms. Religijos gnostinio implanto versija akivaizdžiai 0, nes paremta fantazija ir kliedesių pasauliu. Tai pasakinis folkloras, kuris pasaulį aiškina remiantis paviršine patirtimi, ir tuo, kas įdedama į gelmę, tačiau įdedama ne atskleidžiant tikrą simetroną, o savo fantaziją, kuriomis verčiama tikėti. Filosofija ir ezoterika kai kuriais atvejais turi 1 arba 2 dalis informacijos ploto. Ypač filosofija, kuri turi gerai išvystytus analitinius metodus. Tačiau tiriant hipostratas pažengusi ne toliau už religiją. Rimčiausias konkurentas, žinoma, yra mokslas, kuris mano vertinimu naudoja 150 gnostinio implanto versiją, nes yra pažinęs 15 proc. realybės. Tai nėra metodiškai tikslus skaičiavimas, tai tik orientacinis skaičius.

Skaičiavau taip: tikrovė skirstoma į priekinę ir galinę dalį po 50 proc. ir tris aukštus po 33 proc. Mokslo didžiausias pasiekimas yra Mendelejevo atomų lentelė ir atomo-molekulės gnostinis implantas į priekinės sąmonės materijos vaizdą. Chemijos lygmenyje šis modelis labai efektyvus, leidžia atlikti efektyvias manipuliacijas substancijomis ir tai įrodoma realiu veiklos mastu. Prie to dar pridedame aksitoninį eterį, ir turime viešo mokslo branduolį. Tačiau lendant į atomo modelio gelmę, prie fundamentalių kvantų, šių modelis jau daug mažiau veiksmingas ir iš tikro labai žemo lygio, nes vaizduoja dalelę kaip paprastą, geometrinį energijos virpesį, kuris turi labai mažai realiai valdomų naudingų savybių. Todėl akivaizdu, kad šis implantas nepilnas. Sujungę sumatoriaus ir pirmapradžio kūno sluoksnį į vieną elementą, gauname ketvirtadalį arba 25 proc. materijos segmentui, esančiam priekinėje pirmapradžio kūno dalyje. Kitas 25 proc. priklauso kuriančiajai substancijai. Jeigu tarsime kad iš šių 25 proc. atskleistas tik koks 15 proc. atomo paslapties, nes gelminės jo dalys nesuprantamos arba suprantamos neteisingai, tai mokslas visame pirmapradžio kūno spektre turės 150 dalių. Lyginant su 1 filognozijos, filosofijos, ezoterikos dalimi, atsiliekame 150 kartų.

Tai, žinoma, tik filognozijos pradžia, nes siekiama sukurti naujus metodus, kuriuos mokslo mafija naudoti draudžia, ir padaryti proveržius šiose srityse. Ypač svarbu pažymėti, kad filognozija daugiau domisi galinės sąmonės teorija, kuri mokslui dėl dogmatiško mąstymo sunkiai pasiekiama, todėl jos orientacija visai kitokia negu mokslo, kuris nuėjo lengviausiu materializmo keliu. Rodančiosios substancijos substratologinis gnostinis implantas - svarbiausias klausimas, turėsiantis paaiškinti, kas yra sąmonė. Pilnu paaiškinimu tai padaryti labai sunku, nes tai turėtų būti 1000 versijos substratologija, kuriai įrankių šiuo metu nėra nei manipuliacijų nei antisumavimo logikoje. Kelias prasidės nuo 1, 2, 3, 4 versijos gnostinių implantų ir t.t. Kokybė turės vis gerėti ir argumentai bus vis arčiau tiesos, nes žinosime kas esame, ir nebus jokių kliedesių šiuo klausimų - nei religinių, nei ezoterinių, nei mokslinių, nei filosofinių.

Šio klausimo paaiškinimą noriu užbaigti konkrečiu pavyzdžiu, paimdamas konkretų objektą. Sumatoriuje turime objektą „medis". Jį žymime taip: Μ (A, B1, B2, X1, X2). M (A) pasirodo priekinėje sąmonėje kaip medžio išvaizda, kuri yra gryna neįreikšminta juslinė forma. Šią formą galime tyrinėti su savo protu ir kurti įvairius supratimus kas tai yra. Galima pavyzdžiui, nuspręsti, kad medis turi medžio „dvasią", turinčia specialių galių daryti poveikį arba nuspėti ateitį, kad su ta dvasia galima susisiekti, gauti iš jos informacijos. Įsivaizduoti, kad miškas pilnas tokių dvasių pasaulis. Su projekcijos operatoriumi tokias fantazijas kaip gnostinį implantą M (B2) suprojektuojame į kauzalinį medžio kūną M (X2), kuris yra anapus medžio vaizdo, jo gelmėje. Toks implantas bus 0 versijos, nes jis paimtas iš fantazijų pasaulio, o ne realiai tiriant, atskleidžiant realų simetroną. Toks mąstymas yra folklorinis, mitologizuojantis.

Tačiau atsiranda mokslas ir medį pradeda tirti realiai - jį nupjauna, pakiša po mikroskopu, atranda visas anatomines ir fiziologines funkcijas. Pasiekia ląsteles, atranda molekulinę-atominę ląstelės teoriją, atranda molekulinę genetiką ir pradeda suprasti kuriančiojo prado elementus. Kaip jau sakiau toks gnostinis implantas yra maždaug 150 versijos, vadinasi 150 kartų pranašesnis, „teisingesnis" už mitologinį, žinoma, tik veiklos masto požiūriu. Tokie veiksmingi ir teisingi tiek reprezentacine, tiek manipuliacine prasme modeliai leidžia formuluoti stiprius argumentus, ir net jeigu jie ne galutiniai, jie tikrai yra svaresni už kliedesinius, nes akivaizdu, kad vadovautis objektyvia logika daug saugiau, negu folklorine. Tačiau tai, kas moksle yra gerai, filognozijoje turi būti dar labiau pagerinta, nes efektyvumas - ne viskas.

Akivaizdu, kad efektyvumo perdėtas sureikšminimas turi ir trūkumų, nes jis traktuoja daiktą tik kaip resursą ir nėra pozityviai jo atžvilgiu nusiteikęs. Žinias moksle mokama pritaikyti tik naikinimui, ko tikrai nebus filognozijoje tada, kai ji pasieks aukšto lygio gnostinius implantus į tikrovės kauzalinius kūnus. Iš dalies substratologija yra metodo dalis, tačiau ji kompensuojama per vertikalią integraciją su sumatoriumi, kuris yra skirtas daiktus surinkinėti tik puoselėjimui, o ne išnaudojimui, nes yra ne 2, bet 3 sąmonės kokybės kriterijai, kurių svarbiausias turi būti trečias, reikalaujantis tikrovei nekenkti.

Antitechnologinis humanizmas gali pirmenybę teikti pasakiniam supratimo variantui, nes jis aiškina neteisingai, nesupranta, todėl negali realiai pakenkti, o tikras žinojimas - pavojingas. Todėl norėtų gelbėtis propaguojant visuomenėje pasakas apie realybę, nes toks supratimas mažiau pavojingas, gali būti pavojingas tik pačiam žmogui. Bet, atskleidę visą medžio spektrą, jo giliąsias gyvybines dalis, galbūt net atrasime, kad jis turi išvystytą augalinę sielą ir yra ne mažiau gyvas už žmogų. Tai galėtų būti kelias, kuriuo galėtume eiti didesnio humanizmo kryptimi. Filognoziją įsivaizduoju kaip humanistinę, tikrovę pažįstančią didesnio gėrio sukūrimui. Kita vertus, akivaizdu, kad reikalingos griežtos saugumo priemonės, nes ne daug kas turi tokio aukšto lygio supratimą. Visi laukiantys gero grobio svajoja pasiimti tik efektyviąsias dalis, visa kita išmetant kaip nereikalingą balastą. To padaryti tikrai neleisime.

Karas kliedesių pasauliui

Aprašius tiesos procento vertinimo kriterijus, galima pereiti prie detalesnio paaiškinimo to, kas ji yra ir kas yra ja pagrįsta logika, konstruojama konkrečios tiesos pagrindu. Žmogus mano teorijoje skirstomas į priekinę ir galinę sąmonę, kurios maždaug atitinka objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Todėl visai natūralu, kad suvokimas gali būti pagrįstas labiau viena ar kita vieta. Pažinimas gali siekti atskleisti objektyvią tiesą, parodančią kaip iš tikro yra tikrovėje, bet jis gali būti ir daugiau kūrybinis, kuris ne ieško atitikimo, bet tikrovei primeta savo savavališkas simetrijas. Tai gali atsitikti dėl pažinimo metodų netobulumo, dėl nesugebėjimo suprasti, o gali būti ir specialiai siekiama, norint žmonių sąmonėms bendruomenėse primesti kokią nors formą tam, kad valdžia ar išnaudotojai gautų naudą iš formos sukuriamo elgesio. Tai gali būti tikėjimas maginiais ritualais, šamaniniais gydymo metodais ir pan., kai tariami ar tikri specialistai tikintiems klientams teikia savo paslaugas.

Kokie objektyvios logikos kriterijai paaiškinau, bet čia pakartosiu dar kartą, nes tai suprasti filognozijoje yra svarbu. Kai žmogus žino tikrą tikrovės formą, kai teisingai supranta jos sandarą ir veikimo mechanizmą, gali suplanuoti teisingas manipuliacijas, pavirstančias į iš tikro veikiančią technologiją. Tai objektyvioji tiesa ir ja pagrįsta logika. Jos kokybė priklauso nuo to, koks tiesos procentas naudojamas, kokios versijos yra gnostinis implantas. Pilnas veiksmingumas pasiekiamas tik žinant visą tikrovės sąrangą, o tai pasiekti labai sunku ir žmonija ilgą laiką turės tenkintis nepilna tiesa, todėl logikos objektyvumas ilgą laiką bus ribotas, bet įrodomas realiu veiksmingumu. Tačiau kai žmogus atsitraukia į savo galinę sąmonę, čia galima rasti visko, visokio neteisingo, kliedesinio folkloro, kuris turi tik psichologinę įtaką ir naudojamas psichologinėse operacijose šarlatanų ir manipuliatorių. Pavyzdžiui, toks yra folklorinis tikėjimas, kad maginis amuletas gali apsaugoti nuo nužiūrėjimo, prakeiksmo ir blogio. Toks tikėjimas paremtas tam tikru pasakinių tikrovės supratimu, turinčiu savo įsivaizduojamą simetroną, kurio pagrindu ir kuriama amuleto „technologija". Ši technologija nėra objektyvi, nes jos simetrija paimta iš fantazijų pasaulio, neatitinka tikros tikrovės sandaros, ir tėra viso labo 0 versijos gnostinis implantas, kuris sukonstruotas ne iš tikrovės realaus tyrimo, bet iš paimtas iš vaizduotės.

Iš principo, abi tiesos rūšys gali būti svarbios visuomenės valdymui, nes remiantis vien objektyviu žinojimu, visų norimų žmogaus elgesio formų gauti neįmanoma. O reikia ir tam tikros etikos, tam tikro ribų supratimo, turi būti dalykai, kurie laikomi tabu visuomenėje ir pan. To be psichologinių manipuliacijų, be melo ir netiesos dažnai suformuoti būna neįmanoma. Todėl kūrybinis tiesos ir logikos elementas dažnai neišvengiamas. Tai pripažįstama net filognozijoje, ypač per trečio sąmonės kokybės kriterijaus įvedimą, kuris reikalauja laikytis nustatytų etikos normų pažįstant tikrovę ir taikant žinias technologijų kūrimui. Iš esmės šis reikalavimas yra pagrįstas moraliniu folokloru, nes daugelio dalykų, kurių reikia pagrįsti moraliam elgesiui, tikrovėje nėra ir žmogus juos ten turi įdėti savavališkai. Tačiau šis principas gali būti taikomas tik ribotai, pusiausvyroje su kitais dviem kriterijais. Nes visgi objektyvi tiesa yra svarbiausia ir ji tik šiek tiek turi būti prilaikoma, kad neperžengtų ribų pavojinga kryptimi.

Tačiau argumentai surinkinėjami tokio folkloro pagrindu stiprūs tik tiek, kiek atlieka šią funkciją - būtent ribojimo nuo savivalės. Tuo tarpu, kai reikalingos tikros, objektyvios, veikiančios žinios psichologinės technologijos netaikytinos ir šalintinos iš filognozijos, tai yra, visos psyopinės magijos, ezoterikos, gydymai, kovos su piktų dvasių pasauliu būdai, vibracijų kėlimai, dvasiniai augimai ir pan. Galima kelti vibracijas įsivaizduojamu kėlimu arba maldomi tiesiogiai bandyti kreiptis į tikrovės pagrindą, tačiau tokie psichovektoriai pagrįsti tik savęs psichologiniu programavimu, kuris arba neduoda jokios realios vertės, išskyrus įsitikinimą, arba žmogui žalingas, nes sukuria sveikatai pavojingų iliuzijų pasaulį.

Dažnai primenu, kad mano tikslas pažinimą išplėsti iki viso žmogaus spektro, bet tikrai ne implantuojant žemos vertės gnostinius implantus, tą galinę dalį planuoju pažinti objektyviai, maksimaliai tiksliai atskleidžiant tikrą gnostinės substancijos simetroną panašiai kaip tai buvo padaryta tiriant materiją priekinėje sąmonėje. Tai daroma tik dėl žinojimo, geresnio supratimo, tikrai ne tam, kad būtų galima užvaldyti ar pavergti, kurti sielai pavojingas technologijas. Tokio kelio atidarymas yra rizikingas, tačiau manau, kad filognozijos genijams užteks proto ir išminties savo technologijų apsaugojimui, nes kas jau kas, o jie tikrai mato visą žmogaus giliąją prigimtį, ir klaidingų sprendimų padarymo visas galimybes. O tai reiškia, kad reikės stumti iš kelio visus religinius, ezoterinius ir filosofinius 0 ir 1 versijos gnostinius implantus, karaliavusius virš 2000 metų ir pakeisti juos pranašesniais. Sunku pasakyti, kodėl pažinimas šioje vietoje tiek ilgai buvo užstrigęs. Nenustebčiau, jeigu tikras žinojimas iš mūsų buvo pavogtas karalių ir aristokratų luomo, kurie pasisavino šią planetą, o mus pavertė iliuzijų pasauliuose gyvenančias beždžionžmogiais. Tiesa tai ar ne - nežinau, tačiau 2000 metų toje pačioje vietoje man yra labai įtartina situacija - tai tiesiog neįsivaizduojama ir neįmanoma. Mums paprasčiausiai meluoja.

Laimei yra galimybė savo protą patobulinti teisingu supratimu, įvertinti kokioje vietoje yra mūsų tikrovės pažinimas. Įvertinti kokios vertės mūsų logikos ir jų pagrindu surinkinėjami argumentai. Religiniai, maginiai, ezoteriniai ir filosofiniai argumentai labai silpni ir jiems iki galutinio žodžio labai toli, todėl fanatinis susijaudinimas jų pagrindu yra kvailas, rodantis žemą supratimo lygį, netiesą žmogaus galvoje, savęs pervertinimą ir susireikšminimą. Žinoma, viskas ką čia sakau, taikau ir sau, nes laikau, kad filognozija tikrovės sumuoja ne daugiau negu filosofija, tačiau savo pradinį metodą laikau proveržiu, kuris gali sudaryti sąlygas pasukti pažinimą teisingu keliu. Sumatoriaus lygmenyje, manau, pateikiant keturių sąmonių struktūrą pasiektas optimalus variantas; taip pat labai svarbus yra objekto kūnų sandaros principas. Beveik viskas, ką paaiškinau ankstesniame straipsnyje ir šiame, paimta iš šių modelių. Todėl norint suprasti apie ką čia kalbu, reikia juos gerai įsisavinti. Tai padarius sėkmingai, gaunamas mano naujoviško metodo branduolys.

Taip pat reikia suprasti galinės sąmonės statusą, o būtent - kad ji programuojama. Žmogui gimus, galinė sąmonė būna tuščia, ji užsipildyti informacija pradeda tik tada, kai įsijungia priekinės ir centrinės sąmonės paveiksliukai, per kuriuos galinė sąmonė laipsniškai užpildoma turiniu. Tą dalį vadinu kaupiamuoju elementu. Tai reiškia, kad galinė sąmonė pilnai priklauso nuo aplinkos ir skirtingos aplinkos sukuria skirtingus sąmonių tipus. Čia galima turėti aukšto lygio žinias, bet čia gali būti suformuoti ir visiški kliedesių pasauliai, tikintys magija, mistika, ezoterika, religija ir panašiu folkloru. Teisingą tikrovės formą gauti yra labai sunku, bendruomenės ją gauna per labai ilgą laiką, kol atsiranda sąlygos kurti tikrą technologinę civilizaciją. Žinias galima naudoti ir neišmintingai, tačiau be jų žmogui geresnio gyvenimo nėra, nes kultai ir tikėjimai, kuriais vadovavosi senovės žmonės ikitechnologiniais laikais, nebuvo protingi ir humaniški, tie ritualai ir ceremonijos dažnai buvo net visiškai beprotiški, nes „liepdavo" žudant ir kankinant aukoti žmones ar žiauriai juos luošinti. Papročiai ir tradicijos daugeliu atveju buvo žvėriškos, rodančios labai žemą supratimo lygį. Iš to matosi, kad pavojinga gali būti ne tik objektyvi, bet ir subjektyvi logika. Subjektyvi logika neretai būna dar nežmoniškesnė, nes būdavo visiška absurdiška beprasmybe.

Tokių dalykų turime ir šiais laikais, turime šių dienų subjektyvųjį folklorą, įvairių ideologijų pavidalu. Toks yra, pavyzdžiui, nacizmas, komunizmas, monarchizmas, etatizmas, elitizmas, transhumanizmas ir pan. Jų pagrindu kuriamos įvairios psyopinės susidorojimo schemos, semiančios savo principus iš tikrovės, kurios niekur išskyrus paklydusias galvas nėra. Tikrovė objektyvią formą turi tiek priekinėje, tiek galinėje žmogaus dalyje. Žmonija daug laimėtų, sugebėjusi atskleisti tikrą tiesą apie save ir tikrovę; manau, kad beprotybės pasaulyje tada labai sumažėtų. Tai bus pagrindinis filognozijos tikslas - išstumti folklorinę tiesą, folklorinę logiką ir folklorinius argumentus, kurie remiasi netikru, išgalvotu pasauliu. Turėsime dirbti tol, kol neliks nesutriuškintos nei vienos psyopinės susidorojimo technologijos visuomenėje, nesvarbu kaip iš to gyvenančios organizacijos priešintųsi.

Objektyvaus pažinimo struktūra

Filognozo kelionė prasideda nuo pačių akivaizdžiausių, sątvaro paviršiuje pasirodančių principų, kuriuos atranda visi šiuo keliu einantys tikrovės tyrinėtojai. Šių principų užuominos randamos religijoje, filosofijoje, ezoterikoje ir moksle. Tačiau man žinomuose variantuose trūksta išbaigtumo, teisingo įsigilinimo į savo sąmonės struktūrų esminius bruožus. Teisingu keliu ėjo I. Kantas, E. Husserlis, M. Heideggeris, filosofiniu metodu tyrinėję sąmonės, kurią vadinu sątvaru struktūrą, tačiau jų pasiekimai nepakankami, filognozijos ir filognozo netenkinantys. Filognozija siekia ne išminties, bet pažinimo, todėl didelė dalis filosofais vadinamų tyrėjų iš tikro buvo ne filosofai, bet filognozai. Mano tikslas šią kryptį išgryninti, atskirti nuo filosofijos ir užsiimti joje tik tikrovės pažinimu, bet jokių pašalinių užsiėmimų. Šiuo požiūriu esu pirmasis, „grynas" filognozas, dedantis naujos srities pamatus.

Kadangi tai pažinimas, nenuostabu, kad filognozijai labai svarbus logikos klausimas, kurį bandau spręsti kitaip, ieškodamas naujo racionalumo, kuris būtų anapus vaizdo ir veiksmo. Tačiau pradžia visgi yra vaizdas ir veiksmas, kuriuos peržengti bus įmanoma tik tada, kai suprasime šio paviršiaus esmę ir būsime pasiruošę žengti tolesnį žingsnį, žingsnį į gelmę. Logika, kaip žinia, gali būti subjektyvi ir objektyvi. Subjektyvi logika naudoja emocijas ir grynas su niekuo nesusaistytas formas. Tokia logika formą ne tiek paima iš tikrovės, kiek jai primeta. Tokia logika yra subjektyvaus psichovektoriaus pagrindas, kuris veiksmą sujungia su tam tikra žinių, žinojimo sistema. Tokia logika gali programuoti tik save arba kitą sąmonę, tačiau negali objektyviai veikti tikrovės. Tuo pagrįstos visos psichologinės operacijos, folklorinės ezoterikos ir mitologijos, kurios kuria „technologiją" iš psichinio substrato ir ta technologija veikia tik kaip šio substrato manipuliavimo priemonė.

Kitaip yra su objektyvia logika, kuri atitinka objektyvios tikrovės formą, kurią žinant, galima tikrovei daryti realų poveikį, tai yra, ne per suvokimą, ne per įspūdį ar iliuziją, bet per realų veiksmą su pirmapradžiais objektais. Tuo kažkokia dalimi užsiima filosofija, ezoterika, bet daugiausiai mokslas. Tuo tarpu religijoje, mitologijoje, magijoje objektyvios logikos yra mažiausiai. Šios senovinės sąmonės valdymo technologijos šiais laikais yra atgyvena visose objektyviose srityse, vienintelė vieta, kur dar gali rasti sau vieta yra psichologinė konsultacija ir terapija. Tame nieko nuostabaus, nes tokios logikos visos pagrįstos manipuliavimo savo ir kitų psichika psyopais. Aišku, negalima sakyti, kad psyopai neveikiantys - jie yra puikūs manipuliavimo sąmone instrumentai. Kai sakoma, kad tai neveikia, tai turima omenyje, kad jie neveikia kaip objektyvi technologija, kuria galima, vien per žinias, žinojimą manipuliuoti realia substancija, visu substancijų spektru.

Čia, žinoma, reikia padaryti pastabą, kad žmogaus realybė turi du aukštus ir procesai gali vykti pirmame, žemutiniame aukšte ir sąmonėje. Kadangi sąmonės sumatoriuje mes sumuojame tik nedidelį pirmapradžio kūno sąveikų su aplinką plotą, me nematome kas esame tikrovėje ir kaip esame su ja surišti. Tos sąveikos anapus sąmonės vyksta pilna, holoplastine apimtimi ir mums daro poveikį daugybė nežinomų aplinkos faktorių ir mes darome daug platesnės apimties poveikį, negu mums rodo sąmonė. Tačiau tai neturėtų mūsų apgauti folklorinių technologijų atžvilgiu, nes koreliacija tarp projekcijų iš homunkulų struktūros į pirmapradžio kūno struktūrą nėra tiesioginė. Sąmonėje, suvokime mes galima apsigauti poveikio iliuzija, bet kaip viskas veikia anapus sąmonės - nematome. Kitaip sakant, galima pasikeisti psichinę būseną savęs programavimu, bet koks to ryšys su tikruoju žmogumi, nežinome. Kartais to užtenka, nes svarbu tik tai, kaip jaučiamės sąmonėje.

Taigi, kaip filognozą, mane domina objektyvi tikrovės struktūra, kuri pirmiausiai pasiekiama per priekinės sąmonės sumatorių. Priekinė sąmonė, kitaip sakant, yra visa ta realybė, kuri sudaro žmogaus kūno homunkulo aplinką. Neįsigilinus tai suprasti gali būti sunku, gali būti sunku suvokti mano naujoviškas sąvokas, daugelio kurių nėra nei mokslo, nei filosofijos teorijose. Filognozija yra nauja disciplina ir čia bus daug naujų idėjų ir sąvokų, kurių niekada nebuvo jokioje kitoje pažinimo sistemoje. Kol kas stengiuosi naujoviška terminologija neužtvindyti, nes tapčiau visiškai nesuprantamu, o viešinimo logika tokia, kad informacija skirta kitiems ir mano tikslas - maksimaliai palengvinti informacijos prieinamumą. Kol teorija nepaversta universalizatų sistema, ji su tokia problema susiduria beveik visada. Kad sąmonėse būtų universalizatų implantai, ji turi būti specialiai apdorota ugdymo proceso metu. Naujos teorijos tokio palengvinimo dažniausiai neturi, ir jų prieinamumas būna ribotas tol, kol visuomenė ją įsisavina arba atmeta, kaip nereikalingą, neefektyvią ar nepraktišką.

Todėl manau reikia paaiškinti kai kuriuos žodžius plačiau. Kas yra sumavimas visi žino iš matematikos, skaičių teorijos. Pavyzdžiui, kas yra bet koks didesnis skaičius? Akivaizdu, tai vienetų suma. Vienetų jungimas į aukštesnes, subendrintas struktūras yra sumavimas. Šį procesą galima vykdyti su bet kokia iš dalių ar elementų sudaryta realybe, kurią galima jungti į visumas, sieti į subendrintas sistemas. Šia reikšme sąmonė ir vadinama sumatoriumi, nes ji sujungia informacinių vienetų srautą per jutimo kanalus į subendrintą informacinį plotą, kuriame žmogus orientuojasi kaip objektyvioje realybėje. Vienas iš filognozijos fundamentalių principų teigia, kad sumuojamas anapusinės realybės informacinis plotas yra labai mažas, tik keli procentai visos realybės, todėl sumatoriuje mes turime nepilną, tik labai apibendrintą ir abstrahuotą pirmapradės tikrovės vaizdą. Jo mums užtenka išgyvenimui, tačiau tikrai per mažai pilnam tikrovės suvokimui. Iš tikro sumatorius mums neparodo pačių svarbiausių tikrovės principų, dėl ko mums ji yra neįveikiama paslaptis, dėl kurios ir atsirado visos religijos, filosofijos ir mokslai. Šiais keliais einama jau labai ilgai ir rezultatai tikrai nedžiuginantys. Nors ne visi mano, kad tai blogai - sakoma, kuo mažiau žinosime, tuo pasaulyje bus mažiau blogio, nes žinios išsigimėlių rankose žmonijai reikštų neišvengiamą galą, prie kurio veda, pavyzdžiui, transhumanistiniai psyopai.

Išsiaiškinę kas yra sumatorius, turime šią sąvoką skaidyti į smulkesnes sąvokas, kurios pagilina priekinės sąmonės supratimą, paryškina jos realią, paviršinę, fenomenologinę konfigūraciją. Tos sąvokos yra sumantas ir sumatas. Sumantą galima apibrėžti kaip aspektą, kuris sąmonės struktūroje sumuoja, o sumatą, kaip tai, kas yra sumuojama. Kitaip sakant, priekinė sąmonė, juslinis pasaulis, sudarytas iš sumanto ir sumato. Sumantas ateina iš sąmonių vidaus, tai yra subjektyvusis kanalas, o sumatas ateina iš išorės, iš objektyvios realybės. Kiekvienas daiktas yra sudarytas iš šių aspektų, kuriuose naudojant psichinius sąmonės substratus lipdomas anapusinės realybės vaizdas. Tiek sumantas, tiek sumatas turi savo darybinius elementus, kurie naudojami objekto subjektyviam ir objektyviam konstravimui iš sątvare esančio substrato, kurį „Filognozijos pradmenyse" vadinu rodančiąja substancija. Šie darybiniai elementai labai svarbūs, nes antisumavus juos atbuline projekcija į protą per kontinuumų struktūras, gaunama analitinė sistema, kurioje narstomas juslinis objektas pažinimo sistemose. Sukūrus antisumavimo keliu, tai yra veiksmu priešingu sumavimui, tokią analitinę sistemą, gnostinio implanto pavidalu ji prilipdoma prie kauzalinių anapusinio pasaulio kontinuumų ir sudaro žinojimo apie realybės struktūrą sistemą.

Kadangi sumantas yra subjektyvioji objekto dalis, ji gali būti sudaryta ne tik iš analitinių struktūrų, bet ir iš emocinės sąmonės elementų, kurie susaisto narstomą objektą su emocine sąmone. Siekiama, kad objektyviame pažinime to būtų kuo mažiau, ir kad į teorijas nebūtų įtraukti jokie emocinių sąmonių elementai ir kitokie subjektyvizmai, tačiau buvę atvejų, kai to išvengti nepavykdavo ir gaudavome vietoj objektyvaus pažinumo, kokią nors ideologinę kliedesių sistemą. Mokslininkai to turėtų vengti, bet, kaip sakoma, jie „irgi yra žmonės" nes turi visą sąmonių spektrą, į kurį įeina ir emocinė sąmonė, kuri sutraukiama į objektyvaus pasaulio paveiksliuko sumanto darybinius elementus ir nuspalvina jį teigiamomis arba neigiamomis emocinėmis spalvomis bei vertinimais. Filognozijoje tokiam principui matau tik vieną pritaikymą - tiriamas pasaulis turi būti suvokiamas per pozityvumo jausmą, turi būti stengiamasi pažinti ne tam, kad pakenktum arba sunaikintum, kas leidžiama tik gynybiniais tikslais. Filognozija neturi būti atiduota į rankas išsigimėliams.

Kadangi sumantas ir sumatas sudaryti iš psichinio substrato darybinių elementų, jie nėra tikra anapusinio objekto substancija. Objektų sumatuose mes matome perteiktą tik tam tikrą anapusinės tikrovės vaizdą, tačiau tas vaizdas labai nutolęs nuo to, kas yra iš tikro ir pagamintas ne iš originalios medžiagos. Informacinis plotas juose labai mažas, todėl fenomenologinio sumato vaizdo neužtenka norint suprasti tikrovę ir reikia išradinėti įvairius papildomus pažinimo metodus bei technologijas. Anapus sumato yra visas spektras tikro hipostratų substrato, iš kurio įpriekiname tik nedidelį objekto sluoksniuką, kuris mums reprezentuoją tikrą daiktą. Visa kita lieka paslėpta hipostratose. Nematome būsenų, nematome jausmų, nematome minčių, matome tik sumatų priekinius fasadus, kurie substancijų spektre sudaryti iš organinės medžiagos. Akivaizdu, kad žmogus ne vien organinis, turi daug eterinių komponentų, sielinių, kurie sumatuose nerodomi, arba kitaip - neįpriekinami. Tačiau yra specialios technologijos su kuriomis tai padaryti įmanoma - pavyzdžiui, technologiškai įpriekinti mintis, kylančias sielinėje substancijoje. Tokiu atveju jau turime telepatinį sumatorių, kuriame matosi kitų žmonių mintys.

Kol kas pateikiu tik idėjos esmę, tačiau, be abejo, būtina daryti išplėstą sumanto ir sumato darybinių elementų analizę, ypač susijusią su analitinėmis pažinimo sistemomis, paaiškinant, kad jeigu tose sistemose, šie darybiniai elementai laikomi ne psichine iliuzija, bet tikromis pirmapradės tikrovės savybėmis, turime labai žemo lygio mokslo sistemą. Deja tokia yra fizika, chemija, biologija ir pan.

"Magijos" teorija filognozijoje

Šiame skyrelyje pratęsiu sątvaro filognozinę analizę, kurioje pateiksiu sumatoriaus, sumanto ir sumato terminų platesnį paaiškinimą, su konkrečiais pavyzdžiais. Šis aiškinimas bus šiek tiek sudėtingesnis, todėl suprantamas tik įsigilinusiems į mano iškeltas filognozijos problemas. Kitiems skaitymas greičiausiai neduos jokios naudos, nes sudėtingas koncepcijas galima suprasti tik gerai įsisavinus pradmenis. Dėl šios priežasties laukiančius lengvo ezoterinio pasiskaitymo turėsiu nuvilti. Kiti, galbūt, turintys šiek tiek labiau išlavintą protą, net nesusipažinę su ankstesniais klausimais, esmę sugebės suprasti.

Tiems, kam sunku įsivaizduoti ką reiškia žodis laksatinis ekranas, kuris yra pagrindinė filognozijos aprašymui naudojama konstrukcija, siūlau į terminą pasižiūrėti paprasčiau, matematiniu žvilgsniu. Paprastą laksatinį ekraną galima įsivaizduoti kaip koordinačių sistemą, kur vertikali ašis žymi erdvę, x, o horizontali - laiką, t. Tai pats paprasčiausias atvejis, iki šiol naudojamas moksle, kurį laikau neteisingu, nes anapus sumatoriaus tokių dėmenų, kaip x ir t nėra. Naujas laksatinis ekranas yra toks, kuriame klasikiniai dėmenys, atvaizduojami ašyse, pakeisti naujais. Tai nėra taip paprasta, nes iš savo prigimtinių suvokimo formų išlipti labai sunku.

Taigi ašys x ir t yra dėmenys, paimti iš sumanto darybinių elementų, kurie veikia kaip formos, į kurias psichikoje įstatoma sumatas, arba pats objektyvus atvaizdas. Šioje koordinačių sistemoje sumatas būtų atvaizduojamas kreive grafike. Tarkime tai elementas, judantis tam tikru greičiu, kuris nustatomas naudojant ant ašių atsirandantį skirtumą liniuotės projekcijose. Taip kuriant formules, sumaišomos sumato ir sumanto savybės, objektas suvokiamas iš gaublės perspektyvos sąmonėje, kur gaublė sudaro savotišką objekto vertinimo atskaitos sistemą.

Kaip šį modelį pakeisti į tikroviškesnį? Turime sumanto subjektyvius dėmenis pakeisti tikrais, iš pirmapradės tikrovės paimtais dėmenimis. Tai ne taip paprasta, nes ši realybė sumatoriuje nepasirodo, todėl ją turime sukurti savo prote. Manau, kad kiekvieną procesą geriausia analizuoti jo aplinkoje, o ne abstrakčių kontinuumų liniuotėse, kurie tikrovėje neegzistuoja. Todėl paprastą erdvę x pakeičiame į statišką sumato aplinką, kuri yra sudėtingas struktūrinis multipleksas, išreiškiamas sudėtinga formule; tą patį padarome su t, kuris irgi yra tam sudėtinga, dinamiška sumato aplinka, daranti aktyvų poveikį tiriamai sistemai. Kaip šioje aplinkoje apskaičiuoti sumato judėjimo greitį akivaizdu: paimame judėjimo paprastą formulę ir surandame visą sudėtingą judėjimo struktūrą, kuri skaičiuojama ne statiško kontinuumo, bet daugiadimensinės aplinkos atžvilgiu. Formulės šablonas būtų toks v = x (multiplex)/ t (multiplex).

Šitaip paprastas tiesines ašis pakeičiame sudėtingų multipleksų sandūra, kur kiekvienas taškas ant ašies išreiškiamas sudėtinga formule, kuri yra aplinkos, darančios įtaką procesui aprašymas. Tačiau atskleistas modelis tuo neišsisemia, nes yra galimybė į sistemą įvesti daugiau sumanto darybinių elementų tariant, kad tie elementai gali daryti poveikį objektyviai sumato sistemai. Arba, kitaip sakant, yra tikinčių, kad galima tikrovei daryti poveikį mintimis, o tai reikštų, kad šių poveikio subjektyvių būsenų neįrašę į formules, turėsime neteisingą objektyvios sistemos evoliucijos atvaizdavimą. Tai svarbu magijoje, ezoterikoje, tuo netgi buvo bandoma įsitikinti slaptuose projektuose, tokiuose kaip „Stargate" Amerikoje. Buvo į tam tikrą talpą įdedamas objektas, kurį operatorius turėjo pabandyti paveikti savo mintimis ir buvo matuojama kaip keičiasi to objekto fizinės savybės. Taip buvo bandoma įsitikinti ar veikia magija.

Filognozijos modelis rodo, kad šis klausimas gali būti sprendžiamas dviejuose lygmenyse: sumatoriaus lygmenyje, kai poveikis tik sumanto būsenų projekcija į sumatą, su kuria pats objektas užgožiamas, užblokuojamas ir į pirmą planą iškeliamas emocinis, vertinamasis, įsivaizduojamsis sumantas. Vadinasi sumato valdymas reiškia tik jo pakeitimą sumantu, įsivaizduojama realybe. Tai ypač sustiprėja tada, kai šis poveikis mintimis selektyviai pereina į atmintį, kur sumato objektyvus elgesys užtamsinamas, išstumiamas, o įsimenamos tik sumanto būsenos. Taip kaupiamojoje sąmonėje susiformuoja neteisingos įvykių versijos, ir atsimenant magui ir ezoterikui atrodo, kad sumatas iš tikro buvo valdomas mintimis. Tuo galima įtikinti save, tuo galima pabandyti įtikinti ir kitus, atitraukiant žmogų į subjektyvių įsivaizdavimų teritoriją ir priverčiant procesus stebėti iš šios perspektyvos. Taip gaunamos iliuzijos, kuriose atrodo, kad mintimis valdoma tikrovė, galima formuoti debesis, kontroliuoti orus, nužiūrėti, prakeikti, sukelti vėžį.

Tačiau mes jau žinome, kad žmogus nesibaigia vien fasado paveiksliuku ir kad turi sudėtingą hipostratinių kūnų sistemą, kurie yra sudėtingi substancijų dariniai, kuriuose vyksta sudėtingi procesai. Todėl klausimas ar įmanoma mintimis veikti tikrovę išlieka. Hipostratiniai kūnai yra atviros energetinės sistemos, tiesiogiai sąveikaujančios su aplinka. Pasikeitus organizmo antenos būsenai, pasikeičia ir į aplinką spinduliuojama energija, kuri gali daryti jai poveikį. Nuo ko tas poveikis priklauso? Nuo hipostratiniame kūne vykstančio proceso intensyvumo, nuo proceso masto ir nuo sąveikos su kitais objektais galimybės. Akivaizdu, kad šis hipostratinis procesas yra atsietas nuo to, kas vyksta sumatoriuje tarp sumato ir sumanto, nes ši apatinė sąveika čia niekaip neatvaizduojama. Mes nematome kaip mes veikiame aplinką.

Kita vertus akivaizdu, kad pakeitus mintis, emocijas, sąmonės būsenas, substrate keičiame tik energijos lygį, kuris aplinką veikia ne veiksmingiau negu radiatorius, skleidžiantis šilumą. Tad akivaizdu, kad nuo minčių ir kitų hipostratinių darinių turi sklisti kažkas panašaus į šilumą, bet ta šiluma suorganizuoti sudėtingesnio proceso negali, nes tam reikalingos labai sudėtingos manipuliacijos kognityviniais ir valių pasauliais. O tai greičiausiai įmanoma tik kitai, aukštesnei valiai, kuria yra kiti žmonės. Vadinasi panorėjus neįmanoma nieko susargdinti vėžiu, laimėti loterijoje milijoną ar padaryti stulbinamą karjerą. Tai gali suorganizuoti tik planetos valdžia, pamačiusi norų sąraše norą ir nusprendę, kad žmogus vertas dovanos. Dažnas žmogus net nesuvokia kaip valdomas ir kontroliuojamas šis pasaulis, ir kiek gyvenimo scenarijai ir trajektorijos surežisuotos matricos.

Mano manymu, meilė sumatoriuje ir meilė substrate nėra tas pats. Meile apvilkti žmones ir pasaulį galime tik savo galvoje. Kitas žmogus tai mato, jaučia ir atsako tuo pačiu. Tačiau kas vyksta pirmapradžiame kūne turi būti tyrinėjama hipstratinių simetronų lygmenyje, vertinant visas realias tikrovės sąveikas, esančias anapus suvokimo. Juk minties tikra hipostratinė energija gali būt labai mažo intensyvumo ir veikti tik kaip nedidelis radiatorius, kuris neturi jokios įvykių aplinkoje kontrolės galimybės. Ir šitaip šildydami intensyviu mentaliniu procesu per sielos substanciją, galbūt, nieko reikšmingo nepasiekiame, o galvoje susikuriame iliuziją, sumatą užgoždami emociniu sumantu ir įrašydami tai į savo atmintį kaip veikiančią technologiją. Konkretų žmogų psichologiškai tai, akivaizdu, veikia, bet filognozija nėra vieta, kurioje kuriami metodai svaigintis iliuzijų pasauliuose. Filognozija siekia tikro žinojimo, o jį pasiekti galima tik ištyrus tikrovę.

Per visą hipostratinių kūnų spektrą sąveika akivaizdi, nes čia informacija, būsenos, procesai juda pirmyn ir atgal iš priekinio ir galinio spektro galo. Todėl mintys gali būti net susirgimų ir sutrikimų priežastis. Kaip tai vyksta - dar turi būti tiriama, nes norint tai pilnai suprasti, reikia išsiaiškinti visą žmogaus hipostratinę sandarą. Taip pat verta tirti ir kūno sąveiką su aplinka, ir ne tik fasadinio paveiksliuko, bet tikro pirmapradžio kūno. Magai įsivaizduoja, kad jų hipostratinius kūnus galima paversti savotiškomis antenomis, kuriomis spinduliuojama į aplinką negatyvi energija, kuri gali sukelti vėžį, kitas ligas, nelaimes. Bet akivaizdu, kad turimos ir daug efektyvesnės priemonės už mago kūną, kurios yra įvairios švitinimo radarų technologijos, kuriomis vėžį sukelti švitinant žmogų per hipostratas galima šimtu procentų. Todėl iš dalies magija ir ezoterika gali būti naudojama kaip nusikalstamų technologijų priedanga ir psyopas.

Ir pabaigai apibendrintas brėžinys, kurį turėsite pasistudijuoti patys. Reikia žinoti kas yra statiško kontinuumo deformacija, užpildas, multipleksas, sumatorius, sumantas, sumatas, pirmapradis kūnas ir kaip visus šiuos dėmenis surišti į vieną sistemą. Tai turėtumėte sugebėti padaryti savo galvoje. Tiems kas nesugeba, siūlau studijuoti „Filognozijos pradmenis" ir mano tinklaraščio įrašus.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos19/magija.jpg)

Didziausias man magas yra MJ Michael Jackson ....
 :D

Liūtų skerdykla

Situaciją mūsų planetoje gerai apibūdina liūtų, veganų ir maisto trilema. Norėdamas išgyventi, liūtas turi ėsti mėsą, vadinasi žudyti kitus gyvūnus. Veganai gyvūnų žudymą dėl maisto laiko amoraliu, todėl atsisako mėsos ir liūtus vaizduoja monstrais. Maistas yra tragiško likimo aukos, kurios suvartojamos tam, kad pratęstų kažkieno gyvybę. Liūtai gal ir norėtų, jeigu galėtų, tapti moraliais, tačiau išgyvenimui jiems reikia mėsos, todėl moralė yra mirtis liūtams. Veganai kovoja prieš liūtus ir bando gelbėti iš skerdyklų aukas, liūtai maitinasi ir siekia patraukti į šoną veganus. Problema tokia: visų išgelbėti neįmanoma, kas turi teisę gyventi, o kas turi mirti?

Moraliu išlikti neįmanoma nė vienu atveju, nes, jeigu renkamės veganų kelią - nužudome liūtus, atimdami iš jų maistą. Jeigu leidžiame liūtams maitintis, turime žudyti maistinius gyvūnus. Šioje situacijoje galima bandyti liūtus veganizuoti, tačiau tai būtų liūto prigimties prievartavimas, nes liūto veganizavimas ir pavertimas žolėdžiu būtų įmanomas tik su genetinėmis manipuliacijomis ir liūto išsigimimu. Žmogaus prigimtis yra lankstesnė ir gali maitintis vien augalais, tačiau net turėdamas tokią galimybę yra mėsėdis ir aukoja maistinius gyvūnus maisto pramonėje.

Šią situaciją galima mąstyti ir platesnėje perspektyvoje, siejant trilemą ne tik su maitinimusi, nes ši situacija atspindi tris pagrindinius įmanomus vaidmenis gyvenime. Galima būti moraliu veganu, amoraliu liūtu, pasiimančiu gyvenime viską ko nori bet kokiomis priemonėmis, ir galima būti auka. Liūtai mėgaujasi gyvenimu ir savivaliauja planetoje; veganai yra kovotojai ir gelbėtojai; ir yra sutraiškyti likimai, nukentėję nuo monstrų siautėjimo. Kiekvienas gyvenime susiduria su klausimu kokį vaidmenį pasirinkti ir kaip netapti auka ir maistu kitiems. Matome kad veganų ir liūtų vaidmenys beveik lygiaverčiai, o maistu nenorėtų būti niekas, nes tai yra iššvaistytas, nepavykęs gyvenimas. Iš maisto perspektyvos - veganai sąjungininkai, o liūtai - didžiausi priešai.

Kas esi priklauso nuo prigimties - kai kam lemta būti tik maistu ir tokią savo prigimti perlipti būna labai sunku. Kiti maistu tampa tik dėl nelaimingo atsitiktinumo, susiklosčius aplinkybėms. Išvystytose civilizacijose, tokia padėtis paverčiama į pramonę, kur maistas auginamas ir ruošiamas fabrikuose ir apdorojimo įmonėse konvejeriniu režimu. Kai kurios rūšys, socialiniai sluoksniai, grupės paverčiami amžinomis aukomis, amžinu maistu, kuriems išsivaduoti be išorinės pagalbos - neįmanoma. Juos išlaisvinti gali tik veganų revoliucija

Taip planetoje pagal šią schemą susiklostė ir santvarka. Valdžia - liūtai, amoralūs monstrai, žudantys iš reikalo ir dėl pramogos; šiokia tokia opozicija - veganai, kurie bando pažaboti liūtų siautėjimą, bet yra per silpni, kad juos įveiktų; ir aukos, maistas, išnaudojamas resursas. Už šios sistemos atsistoti labai sunku, beveik neįmanoma, nes planeta yra kalėjimas, iš kurio kol kas neturime išėjimo. Jeigu esi veganas - kiekviename žingsnyje susiduri su aukomis, kurias norisi gelbėti, kurioms norisi padėti pakeičiant santvarką; taip pat žaidimą pastoviai diktuoja liūtai, užsiimantys savo pramogomis. Nepalieka ramybėje klausimas - ką daryti su liūtais, nusipelno jie mirties bausmės, ar ne; kaip ištaisyti tokią situaciją. Liūtai žudo, vadinasi jų pačių gyvybė tampa nieko verta, neverta pagarbos.

Planetą galėtų valdyti ne tik liūtai, bet ir veganai, tai yra, žmonės, turintis moralės jausmą. Liūtai būtų palaidoti, bet tie, kas visa amžinybę kentėjo liūtų sukurtą pragarą - būtų išlaisvinti. Veganų revoliucija įmanoma tik labai žiauriomis priemonėmis, nes kovoti reikėtų prieš žiaurų priešą, tačiau rezultatas - teigiamas. Gražiomis priemonėmis problemos išspręsti neįmanoma, nes per visą istoriją liūtai pasižymėjo įžūlumu ir naglumu, laikydami save žvėrių karaliais, kūrinijos viršūne, kuriems priklauso visa ši planeta.

Šių vadinamųjų liūtų tvarka pasižymi hierarchiniu principu, nes jie visur kuria piramides, uždarančias, suspaudžiančias, ribojančias sistemas. Jų veiksmas - uždarymas į gardą, pakišimas po iliuziniu paveiksliuku, melo galvoje diegimas, kuris reikalingas laikyti resursą sutvarkytą ir paruoštą vartojimui. Tam priešinasi ir maistas, ir veganai, kurie turėtų būti eksplozyvi jėga, sprogdinanti šią sistemą, griaunanti piramides, nupučianti visas begalybės beždžiones. Visa tai pirmiausiai pašalinama iš savo galvos, o paskui tikrovėje aplinkui.

Mūsų šachmatų partijos situacija tokia: jėga pradeda - laisvė laimi. Jėgos didžiausias pranašumas tas, kad ji tapusi globaline sistema planetoje, kuri uždarė visus žmones į kalėjimą. Todėl ėjimų žaidimas įmanomas tik tokioje situacijoje. Globalinė sistema reiškia, kad jiems atrodo, kad jie sėkmingai uždarė visus išorinius ir vidinius kelius, ir visiems įmanomiems smūgiams yra paruoštas pakankamas atsakymas. Taip gali atrodyti, bet taip visada atrodo tik savo turimo horizonto rėmuose, kuris visas bus įmanomas tik po milijonų metų. Jiems atrodo, kad laisvės palieka tik savo pramogai, kad būtų įdomesnis žaidimas, kuriam tikisi suteikti savo formą, gaudami savotišką pramoginę medžioklę. Medžioklė mums patinka… Ypač silpni ir apgailėtini ėjimai, kurie esą ir tikri, ir netikri.

Gyvybės projektas šioje planetoje su dideliu defektu; kūrėjas sukūrė žemėje per daug blogio, kurį mes turime ištaisyti. Todėl dabar programa kompiuteryje veikia Debug režimu, taisant visą gyvybės kodą. Pagrindinė anomalija yra aprašyta trilema, kuri iš pradžių buvusi pusiausvyra, perėjo į defektinę būseną technologijų dėka, todėl turi būti pašalinta, pašalinant pagrindinę klaidos priežastį.

Laisvės kelias turi tris stadijas, kurias kiekvienas žmogus, einantis kairės rankos keliu turi atrasti savyje. Pirma stadija yra reaktyvioji, kurioje reaguojama emocijomis, piktinamasi, rodomas nepasitenkinimas; antra stadija - racionalioji, kai surandamas idėjinis lygmuo, analizuojama, naudojamasi protu; ir paskutinė, trečioji stadija yra begalybės stadija, kuri yra begalinės laisvės savyje atradimas, kurios pagrindas dviveidiškumas, kai vienas veidas mato ribotą vietinę situaciją, šį pasaulį su jo iškreipta tvarka, verta sugriovimo, o kitas remiasi į begalinį šios tikrovės fundamentą, iš kurio semiamasi jėgų. Vienas veidas žiūri į vieną pusę, kitas - į kitą. Deja šis, procesas - kūrimo ir griovimo yra begalinis; jo neįmanoma ištaisyti nei į gryną kūrimą, nei į gryną naikinimą. Turi būti pusiausvyra, darbo užbaigti visiems laikams neįmanoma.

Žinoma, problema nėra tokia paprasta, nes atsakydami žiaurumu į žiaurumą einame labai pavojingu keliu. Nepaisant ko, toks kelias vis tiek geresnis negu priešingas.

Mūsų kelias turi būti protas. Žinoma, ne tas, kuris kuria mirties fabrikus. Kaip protas turi atrodyti savo pradinėse užuomazgose paaiškinau savo „Filognozijos pradmenyse". Šį protą, ypač jo efektyviąją dalį, norėtų iš manęs pavogti - tačiau bus imtasi visų atsargumo priemonių, kad taip neatsitiktų. Dėl šios priežasties viešinsiu daugiausiai du „Filognozijos pradmenų" tomus, nors jų yra virš šimto. Prie kitų tomų dirba mano komanda, kuri niekam nepasiekiama ir kuri užbaigs mano darbą po manęs. Prie šio projekto dirbtu ekstremaliomis sąlygomis visą savo gyvenimą, ir mano darbas po truputį eina į pabaigą. Daugumai atrodys, kad pabaiga yra šie du „Filognozijos" tomai, tačiau tikras mano darbas daug didesnis. Vietoj gyvenimo trileminėje beprotybėje yra galimybė turėti pertekliaus civilizaciją, tačiau išsigimėliams jų pasaulis taip patinka, kad jie nesiruošia jo atiduoti gražiuoju. Neatiduosime ir mes. Per didelė rizika.

Projektas Nr. 367

Pagrindinis filognozijos koncepcijos šablonas yra Uroboras, arba drakonas ryjantis savo uodegą, kurį pertvarkau į ant smaigalio stovintį trikampį, savo kampais žymintį tris pagrindinius tikrovės segmentus. Žiūrint iš priekio dešinėje yra energija, kairėje - sąmonė, o apačioje - kuriantysis pradas. Kuriantysis pradas apačioje, kaip fundamentas, yra svarbiausias, nes iš jo atsiranda visa biologinė tikrovė - jeigu mąstome apie gyvybės spektrą. Šiems kampams pavadinti turiu konkretesnius terminus, kurie jau yra specifiniai, filognoziniai, arba mano autorinė nuosavybė. Pagrindinis jų yra gaublė, nes turi tam tikrų apimančių, uždarančių ir apgaubiančių savybių žemesnių realybių atžvilgiu. Tokia yra energetinė gaublė, iš kurios sudaryta materiali tikrovė - ir pagrindinis pavyzdys yra organinis žmogaus kūnas, taip pat šį kūną supantys daiktai. Informacinė gaublė yra sąmonė, kitaip dar vadinama rodančiąja substancija arba sumatoriumi. Informacinės gaublės paskirtis yra surinkti aplinkos signalus ir juos sujungti į bendrą vaizdą, arba kitaip - susumuoti. Kuriančioji gaublė yra visas žemesnes gaubles apimanti struktūra, kurios paskirtis yra formuoti, kurti, organizuoti energiją į sudėtingas gyvybines sankaupas.


Tai pirmos versijos gnostinio implanto į tris segmentus šablonas, kurį šiame skyrelyje pamėginsiu šiek tiek pagilinti naujomis idėjomis. Tos idėjos bus paimtos iš kvantinės mechanikos, tačiau čia į techninius klausimus nesigilinsiu, tik pristatysiu pačią idėją, nes techniniai dalykai tokiame populiarinimui skirtame leidinyje nebus įdomūs ir prieinami skaitytojams. Aišku, šį tą reikia žinoti, bent gimnazijos lygyje, gerai būtų universitetinio bakalauro arba aukštesniu. Taip pat galima pasiskaityti savarankiškai, nes čia į detales nesigilinsiu. Kvantinėje mechanikoje yra dvi pagrindinės dalelių rūšys, vadinamos fermionais ir bozonais. Pirmieji sudaro materiją, o pastarieji perneša jėgas tarp materijos kvantų. Tokia pradinė versija, kurią aš išplėsiu savo interpretacija, susiedamas su savo trikampio segmentais, kuriuos sudaro tam tikro tipo substancijos, paklūstančios kažkuriai vienai statistikai. Bozonai paklūsta Bozė-Einšteino statistikai, kuri reiškia, kad šie kvantai gali būti toje pačioje kvantinėje būsenoje. Iš to išvedu, kad jie gali sudaryti plotines sistemas, reikalingas informacijos sumavimui, todėl tinka būti rodančiosios substancijos modelio pagrindu. Fermionai paklūsta Fermi-Dirako statistikai, pagal kurią kvantai negali būti toje pačioje kvantinėje būsenoje ir savaime nesudaro kolektyvinių sistemų. Jos įmanomos tik tarpininkaujant jėgos kvantams. Iš fermionų sudaroma kieta materija, kuri tinka kaip įvairių struktūrų karkasas.

Šitaip energetinę gaublę paverčiame fermionų-bozonų mišria sistema, kurioje dominuoja Fermi statistika; informacinė gaublė sudaryta iš gnostinių bozonų, kurie sugeba kurti sąmoningas plotines sistemas ir geba sumuoti informacinius signalus žmoguje - tai yra bozė statistikai paklūstanti bozoninė substancija. Kuriančioji gaublė, akivaizdu, labiau pasislinkusi į bozoninę pusę, tačiau struktūrų kūrimui reikia papildomų savybių, kurių sumacinė gnostinė substancija neturi, todėl šios gaublės statistika turi būti išplėstinė, sąlygiškai vadinama bozė+. Reikia neužmiršti, kad čia kol kas kalbama tik apie visą žmogaus spektrą, kuris daug siauresnis už visą tikrovės spektrą, todėl visos tikrovės kūrimas ir žmogaus (arba gyvybės) kūrimas - skirtingi dalykai. Gyvybės kūrimas gali būti daugiau laisva manipuliacija, įgyjanti sąsajų su religinėmis interpretacijomis, o gali būti paprasčiausias tikrovėje jau esančių simetrijų išpildymas, kuriose gyvybė randasi natūraliai, kaip natūrali tikrovės dalis. Tai reiškia, kad kuriančiojoje gaublėje turi būti išryškėjęs manipuliacijos elementas, manipuliacinė statistika, kuri gali būti tik simetrijų atitikimas, o gali būti ir „laisva valia". Energetinė gaublė yra tik būtis, informacinė - suvokimas, o manipuliacija susijusi su rastimi to, ko anksčiau nebuvo. Iš esmės kuriantysis pradas - tai manipuliacinė gaublė, labiau pasislinkusi bozė statistikos kryptimi. Aukščiausiame lygmenyje substancijos visos savybės, greičiausiai, nėra tokios vientisos, tačiau principo lygyje idėja turėtų būti teisinga. Iš pirmos versijos gnostinio implanto vargu ar galima tikėtis daugiau.

Vietinė kuriančioji gaublė turi turėti kosminę struktūrą, į kurią įeina maždaug 10 vietinių žvaigždžių, plius galaktikos centrinė saulė. Kosmosą galima matyti per priekinę sąmonę, kuri rodo tik sutankėjusios materijos ir dujų kamuolius, tarp kurių neva yra tuščia kosminė erdvė. Tačiau aiškindamas hipostratinę tikrovės sandarą įrodžiau, kad ta neva tuščia erdvė atsiranda tik todėl, kad priekinės sąmonės sumatoriumi sumuojamas tik labai nedidelis procentas informacijos ir sumatas nerodo pilnos tikrovės hipostratinės sandaros. Aš darau prielaidą, kad kiekviena žvaigždė turi šviesmečio ir daugiau dydžio hipostratinį simetroną, kuris sukasi kartu su centrine sankaupa. Šiame simetrone juda ir planetos bei kiti kūnai, kurie orbitinį ir ašinį judėjimą įgyja būtent dėl sąveikos su šia paslėpta žvaigždės hipostrata. Tačiau kokį kosminį vaizdą pamatytume pažiūrėję į jį per galinę sąmonę, neaišku, nes galinės sąmonės kosmosas uždarytas - šioje kryptyje mes esame akli. Vadinasi, fizinės branos hipostratoje kosmosas aiškus, o gnostinės branos kosmosas užvertas, nes sumatorius tokios informacijos nesurenka ir nesumuoja. Tačiau akivaizdu, kad gnostinis kosmosas su savo sankaupomis ir struktūromis nematomoje hipostratoje taip pat egzistuoja, ir kažkokiu būdu įsikomponuoja į žvaigždinę sistemą. Tai gali būti kitos hipostratinės „žvaigždės", ūkai, rizomos ar kas nors panašaus. Šitaip kosmosas pasidalina į zonas, kurios sudaro vietinę kuriančiąją gaublę ir jos tolimąją aplinką. Tam tikros zonos yra palankios gyvybės surinkimui, o kitos nepalankios. Per fizinę braną materijai reikia tinkamos fazinės būsenos, kurią sukuria žvaigždės energija, ar reikalinga gnostinės substancijos fazinė būsena, kol nežinome kaip ji sudaryta - klausimas neaiškus.

Šie kosminiai klausimai glaudžiai susiję ir su tarpžvaigždinėmis kelionėmis, hipostratų akvariumuose, vadinamuose kosminiais erdvėlaiviais. Kad kelionės būtų nepavojingos, būtina suprasti kosminių hipostratų savybes ir žinoti visą žmogaus spektrą, nes netinkamu, neapsaugotu būdu kūnui judant per hipostratas, galimos įvairios kenksmingos sąveikos, kurių viena - hipostratinės trinties koeficientas, nuo kurio priklauso žmogaus subtiliųjų, hipostratinių kūnų irimas, dėl labai didelio kosminio greičio. Šis irimas turėtų simptomų, kurie daug kuo panašūs į spindulinę ligą, kylančią dėl radiacijos. Iš to matosi, kad vien variklio technologiją sukurti neužtenka, norint keliauti per kenksmingas tarpžvaigždines zonas, reikia suprasti pilną žmogaus sandarą, per visą pirmapradžio kūno spektrą. Tai nenuostabu, nes visos bozoninės substancijos būna sąlygiškai silpnai surištos, nes ši substancija yra „nekieta", ir bet koks stipresnis hipostratinis vėjas ar srautas gali jas suardyti, sukeliant psichikai ir kūnui nepataisomos žalos.

Fizinė ir gnostinė brana žmoguje yra surištos, kas matosi iš to, kad sumatorius moka sumuoti fizinius signalus. Tačiau taip pat matome, kad įmanomas besielis daiktas, kuriame fizinė brana nesujungta su gnostiniu sumatoriumi. Todėl natūraliai peršasi mintis, kad turi būti galimybė egzistuoti ir bekūnei sielai, kuri egzistuoja vien gnostinės branos pasaulyje, kuris, labai tikėtina, turi kosminius mastelius. Kalbant apie kuriančiąją gaublę, į ją žiūrėti galima per galinę sąmonę ir per priekinę, taip gaunant materialistinę arba dvasinę jos sampratą. Priekinė sąmonė valdoma deterministinių modelių, kuriuose svarbiausią vaidmenį vaidina dėsniai. Galima aiškinti, kad kuriantysis pradas kuria valdomas materialistinių dėsnių ir gyvybės atsiradimas yra materialistinė evoliucija. Gnostinėje branoje, kur sumatoriai plotiniai, daugiau akcentuojama laisvė. Todėl dvasinėje kuriančiojo prado koncepcijoje turėtų būti daugiau akcentuojama „laisva valia".

Įsigilinę į laisvės klausimą matome, kad jis glaudžiai susijęs su bozoninėmis, plotinėmis, kolektyvinėmis substancijos būsenomis, kurios priešpastatomos taškinėms ir tiesinėms. Žmogus plote gali pasirinkti tik vieną trajektoriją iš daugelio galimų, ir tai sukuria jo laisvo pasirinkimo erdvę, kurioje jis save realizuoja. Tai įmanoma būtent dėl plotinio sumatoriaus, kuriame yra rodoma daugiau galimybių, negu įmanoma pasiimti. Todėl kiekvienas žmogus turi rinktis ir rinkdamasis apsibrėžti. Kūnas juda linijiniu judėjimu, galva įstatyta į laisvą pasirinkimų erdvę. Tai žmogaus laisvės esmė. Tačiau įmanoma ir ploto užgrobimo strategija, kai laisvės grobikas sunaikina laisvę, suorganizavęs sau pavaldžią grupuotę, kurioje surinkti tarnai pratęsiantys valdovo valią, kuriais naudodamasis vienas žmogus gali brėžti daug trajektorijų vienu metu ir užvaldyti visą galimybių erdvę, kitiems žmonėms nepalikdamas jokios laisvės. Visi keliai per globalinę sistemą užkertami, ir žmonių trajektorijos kreipiamos tik iš anksto paruošta ir numatyta kryptimi. Tokia žmogaus laisvės tragedija šioje planetoje, kuri turi būti sprendžiama dar galingesne taktika, pasisemta iš prigimties, kuri yra anapus valdžios kontroliuojamo horizonto.

Ši santrauka yra užuomina į aukštesnį lygmenį, reikalingą „Filognozijos pradmenyse" gauti konceptualines užuomazgas 2-os versijos gnostiniam implantui „viso žmogaus spektro" klausime. Rodančioji substancija arba sumatorius turi būti aiškinamas kaip bozoninio tipo substancija, turinti savybę vykdyti plotinį informacijos sumavimą. Projektas Nr. 367 yra Žmogaus projektas, vietinėje kuriančioje gaublėje, kurio scenarijus neaiškus, nes juda link susinaikinimo. Todėl turi būti ieškoma kelių jo išgelbėjimui, atstatant pradines jo galimybes, nes šiuo metu pasirinkta tendencija yra išnykimas.

Satanizmas sąmonės struktūrose

Mano sątvaro teorijos pradiniai variantai matomi Kanto, Hėgelio ir Šliogerio filosofijose, kur bandoma apžvelgti visą jo spektrą nuo priekinės iki galinės dalies, taip pat užsimenant apie šių dalių galimą fundamentą anapusinėje realybėje. Šią idėją galima tyrinėti knygose, bet geriausia tirti pačioje tikrovėje, t. y., save pačius. Aš daugiausiai rėmiausi savo autentiška patirtimi, o minėti filosofai buvo tik orientyrai ir virtualių diskusijų dalyviai. Pats naujausias variantas yra Šliogerio veikale „Niekis ir Esmas", kuriame jis sątvarą vadina klepsidros struktūra. Tačiau joje Šliogeris mato tik dvimatę sistemą, kurioje „klepsidros kaklelyje" susijungia Esmas ir Niekis. Savo sątvare nematau tokių struktūrų ir konstruoju keturnarę sąmonę pagal keturias pagrindines žmogaus funkcijas. Yra priekinė sąmonė - juslinis pasaulis (Esamas), galinė sąmonė - kognityvinis pasaulis (Niekis), centrinė sąmonė - keturnaris kūno homunkulas ir emocinė sąmonė - į kurią įeina emocijos, jausmai ir būsenos.

Šliogeris yra paviršininkas, todėl mūsų keliai išsiskiria ir šioje vietoje. „Paviršininkas" reiškia, kad šią struktūrą jis laiko „tikrove" ir „tiesa", tuo tarpu aš laikau, kad čia mes matome tik sukonstruotą paveiksliuką, surenkamą informacijos sumavimo būdu, todėl čia matome tik iliuziją gautą iš nepilnos informacijos, o visa tikrovė ir tiesa yra anapus. Dėl šios priežasties ir laikau save gelmininku. Kadangi tikrovė yra anapus, sandarą turi turėti ne tik sątvaras (klepsidra) bet ir transcendencija, kuri vadinama žmogaus pirmapradžiu kūnu, pagamintu iš pirmapradės substancijos. Kol kas, kol simetronai neatskleisti, geriausia šią vietą vaizduoti kaip substancijų galimą spektrinę juostą. Ši juosta sujungta ir su klepsidros struktūra, nes į skirtingas sątvaro vietas įtraukiamas skirtingas spektrinis sluoksnis, arba hipostrata. Priekinė sąmonė įtraukia materiją, fizinę substanciją, kurios visuma vadinama „fizine brana"; galinė sąmonė įtraukia dvasią, gnostinę substanciją, kurios visuma vadinama „gnostine brana". Matome, kad mano supratimu, nėra jokio „niekio" arba galinėje dalyje jokio „niekingumo" - hipostratoje turime vientisą substancijų spektrą.

Giliausia vieta yra kuriantysis pradas, kuris visų religinių, ezoterinių ir teologinių sistemų pagrindinis klausimas. Tai gilioji dalis, kuri reikalinga norint šį šabloną suformuoti į užbaigtą visumą, nes žmogus atsiranda/sukuriamas ir tikrovėje turi būti už tai atsakinga dalis. Ši sritis yra gelmininkų domėjimosi objektas, vadinasi taip pat ir filognozijos, tačiau į šią šablono vietą projektuojami gnostiniai implantai turi būti pagrįsti realiu tikrovės pažinimu, o ne fantazijomis, troškimais ir svajonėmis. To rimtai nėra padariusi nė viena religinė organizacija, ir per visą istoriją turimi nulinės arba pirmos versijos gnostiniai implantai iš tūkstančio galimų. Pirmapradžių tikrovių hipostratų pažinimas yra pagrindinis uždavinys, tačiau jis labai sunkus, reikalaujantis didelio intelekto ir didelių investicijų. Iki to galima imtis lengvesnių užduočių ir patyrinėti sątvaro paviršių.

„Filognozijos pradmenyse" jau parodžiau, kad patogumo dėlei visą sątvaro spektrą nuo „Esmo" iki „Niekio" galima skirstyti į sluoksnius, kuriuos vadinu stratomis. Tai loginės žmogaus vidinio pasaulio dalys, turinčios gaubiančią struktūrą ir centrinę. Priekyje yra didžiausios būtinybės sritis, kurioje viešpatauja materija ir determinizmas; gale yra laisvės sritis, kuri primeta tikrovei nebūtinąsias struktūras arba kitaip - sugeba kurti. Centre yra visas mūsų pasaulis, sukurtas ant planetos paviršiaus. Sluoksnius į sąrašą galima sutvarkyti taip:

• 1 maginė strata
• fizinė strata,
• biologinė strata,
• socialinė strata,
• ekonominė strata,
• politinė strata,
• technikos strata,
• kalbos strata,
• psichinė strata,
• laisvės strata,
• 2 maginė strata.

Kad būtų patogiau, šios stratos yra klasifikuojamos į grupes, naudojant pirmas graikų abėcėlės raides, centre turint alfa stratą, kuri yra žmogaus asmuo, mąstymas, protas (įeina 10, 9 ir 8 sluoksnis). Su ja tiesiogiai susijęs beta taškas, kuris yra biologinis žmogaus kūnas, kuriuo surinkinėjamos trajektorijos ant planetos paviršiaus. Po to eina gama taškas, kuris žymi gamtinį pasaulį, įkūnyta 2 ir 3 sluoksnyje. Kai beta taškas orientuotas šia kryptimi, žmogus tiesiogiai sąveikauja su gamtiniu pasauliu, gyvena ir veikia kaip gamtinis žmogus. Delta strata yra visos tos socialinės sferos, kurios atsiranda pradėjus organizuoti vietines ir globalines bendruomenes (4, 5, 6 ir 7 sluoksnis). Čia taip pat priklauso ir religinės organizacijos, kurių schemoje atskirai neišskyriau, bet manau galima priskirti prie politinės sferos. Ir paskutinis satvaro sluoksnių segmentas yra epsilon strata, kuri yra magijos pasaulis, sukuriamas žmogaus vaizduotės. Akivaizdžiai matosi, kad ši strata gali būti projektuojama iš priekio ir iš galo ir formuoja savotišką antrąją gaubiančią struktūrą sątvare.

Jau yra paaiškinta kitur, bet paaiškinsiu dar kartą, kad savo homunkulų pasaulyje sumatorius turi tris pagrindines struktūras: sumatą, sumantą ir tulpą. Sumatas yra susumuota išorinė juslinė arba kognityvinė informacija, kuri parodo „objekto" kontūrą. Sumatas yra tai, kas sumuojama. Sumantas yra  struktūros, prilipdomos prie sumato iš savo subjektyvaus, vidinio pasaulio, kuris sukuria požiūrį ir perspektyvą į atveriamą objektą. Tai emocijos, jausmai, vertinimai, supratimai, analizė ir pan. Tulpa yra religinė technika, kilusi iš budizmo tradicijos, kurią pasiskolinu į filognozijos sistemą, nes ši sątvaro savybė yra labai svarbi pilnam žmogaus psichologijos supratimui. Tulpa tai dirbtinis į priekinę sąmonę suprojektuotas sumatas, kuris formuojamas ne iš objektyvių signalų, bet paimamas iš vidinių smegenų resursų. Todėl tulpą galima laikyti įsivaizduojamu sumatu. Tulpa skiriasi nuo vaizduotės tuo, kad ji daugiau susijusi su priekine sąmone, tuo tarpu kai vaizduotė - su galine. Tai yra, tulpa projektuojama į išorinio pasaulio vaizdą ir mums atrodo kaip realiai egzistuojantis dalykas, nors jį sukuriame mes patys. Tulpos pavyzdžiai magijoje, religijoje, ezoterikoje yra dievai, demonai, angelai, deivės. Jaunimo kultūroje gali būti anime personažai, waifu (įsivaizduojama draugė).

Tulpas galima projektuoti į visas stratas, ir jos gali būti subjektyvios ar daugiau mokslinės. Subjektyvios išfantazuojamos, sukuriamos, o formuojant objektyvias tulpas naudojami realūs objektyviai surinkti duomenys, kurie struktūrą daro realiai egzistuojančia. Į gama ir delta stratas šiais laikais įprasta projektuoti mokslines tulpas, tai yra, sumatus, kurie realiai tikrovėje neegzistuoja, bet yra sukuriami prote ir suprojektuojami semantiniu arba vaizdiniu formatu. Pavyzdžiui, paėmus ekonominę arba politinę stratą - visos teorijos, ideologijos tėra išgalvotų tulpų sistema, kurias mes savo priekinėje sąmonėje įdedame į pasaulį. Viso to nėra, bet mes savo sumatoriuje suvokiame tikrovę taip, tarsi visa tai egzistuotų, būtų realu ir tikra. Pavyzdžiui, tokia tulpa gali būti „kapitalistinė ekonomika", kurios niekur nėra, bet galvoms suteikiama tokia forma ir ši forma valdo bendruomenių gyvenimą. Arba imkime tokią tulpą kaip „aukštuomenė". Realiai visi vaikštome tame pačiame aukštyje ant planetos paviršiaus, bet kai kuriems beždžionžmogiams atrodo, kad jie vaikšto aukščiau už kitus. Tai yra tulpinis „aukštumų" supratimas, kuris tėra įsivaizduojamas aukščio sumatas.

Tulpas galima projektuoti į realų substancialų objektą, o galima ir į nematomą substanciją, tokiu atveju kuriant psichinėje tuštumoje naują pasaulio objektą arba visą pasaulį nuo nulio. Mokslinės tulpos visos projektuojamos į matomą substanciją, kuri vadinama materija, todėl formuoja mišrias sistemas, kur sensorinis sumatas būna susimaišęs su tulpine sumato gelme, kuri neva jį turėtų paaiškinti, atskleisti kas yra anapus. Galima tulpas formuoti tuštumoje, kuri iš tikro yra tik nematoma, hipostratinė substancija. Su tulpomis galima užpildyti ir visą stratą - tada sukuriamas visas pasaulis nuo nulio. Tai naudojama magijoje, ezoterikoje, religijoje, kuriose paaiškinamos anapusinio pasaulio struktūros. Tai ypač ryšku epsilon stratoje, kurią pavadinau magijos strata. Žmogus savo galvoje nešiojantis tokią stratą, turi maginį mąstymo tipą ir visiems savo tikrovės reiškiniams pirmųjų judintojų ieško maginėje anapusybėje.

Vienas iš epsilon stratos variantų yra satanizmas, kuriuo mėgstama gąsdinti visuomenę, pasakojant įvairius baisius dalykus apie tokias sektas. Manau, kad protingesni žmonės turėtų reaguoti ne emocijomis, bet suprasti kas iš tikro vyksta, kaip veikia tokio tipo žmogaus sumatorius (sąmonė). Svarbiausia suprasti, kad tose tulpų sistemose, daug kas suvokiama tik simboliniame arba idėjiniame lygmenyje, tačiau neišmanantys ir tamsūs žmonės renkasi tiesioginio supratimo variantą. Čia yra daug kūrybos ir kūrybinio mąstymo, kuris turi būti suvokiamas aukštesniame lygmenyje, vadinasi nemažai dalykų turi būti interpretuojama tik perkeltine prasme. Vienas iš žiauresnių judėjimų yra vadinamoji „srovė 218", kurios kai kuriuos dalykus pabandysiu paanalizuoti. Konkrečiai tai bus chaoso filosofija, paimta iš grimuaro „Liber Azerate", kurioje išdėstyti pagrindiniai satanistinės magijos principai. Iš viso yra vienuolika grimuarų, bet viešai prieinamas tik pirmas, kiti prieinami sektos „Juodosios liepsnos ordinas" nariams.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/heike.jpg)

Remiantis mano tikrovės viso spektro šablonu, kuris žymimas kaip ant smaigalio stovintis trikampis, kurio pagrindas yra kuriantysis pradas, galima matyti, kad visos tokios organizacijos kuria kažkokį šio prado modelį, kurį vadinu gnostiniu implantu ir turi savo maginę kosmologiją. Chaoso filosofijos pagrindinė skirtis ir opozicija yra dvi transcendencijos „karalystės" - Demiurgo kuriamas kosmosas ir Chaosas, esantis anapus kosmoso, iš kurio kyla visa realybė. Iš pradžių visą realybę valdė chaosas, tačiau jame įvyko anomalija, kuri iš savęs pagimdė kauzalinę tikrovę, priešpastatytą akauzalinei. Nuo šio momento tikrovės kontrolė perėjo kauzalinei Demiurgo kontroliuojamai sričiai, kuri tapo pavaldi šviesiesiems kosmoso dievams. Tačiau chaoso filosofijos pasekėjai tiki, kad tai truks ne visada, ir kad kosmosas kartu su Demiurgu bus sunaikintas chaoso jėgų ir vėl viskas atsistatys į savo pradinę padėtį. Šios pakraipos gnostinių satanistų tikslas, padėti šiam procesui ir siekti tamsiojo eono atėjimo, kuriame vėl įsiviešpataus chaoso valdžia.

Ši istorija be abejo yra senovinio mito lygio gnostinis implantas, kuris kuria pasaulį transcendentinėje epsilon stratoje sątvare, kurio esmė paaiškinta dirbtinių sumatų projekcija į nematomą, tamsiąją materiją. Satanistui galvoje atrodo, kad iš tikro tokia tikrovės sąranga, nes yra apmokytas tokių mąstymo ir suvokimo formų, pasisėmęs informacijos iš gnostinių šaltinių užsiima alfa segmente kūrybiniu darbu. Šį gnostinį implantą galima laikyti nulinės versijos gnostiniu implantu, su pirmos versijos elementais, nes jame yra teisingų, iš teisingo pirminio šablono paimtų įžvalgų, tačiau nėra jokio tiriamojo darbo, nerenkama ir neieškoma jokios realios objektyvios informacijos ir realiai turimas tik folklorinis psyopas, toks kokie būdavo naudojami senovės bendruomenėse. Šiais laikais mokslas turi tarp šimtosios ir šimtas penkiasdešimtosios versijos tikrovės žinių, o satanistas vis dar naudoja savo magijoje 2500 metų senumo filosofinę penkių stichijų substancijos sampratą, kuri šiais laikais toli atsilikusi laike. Pavyzdžiui, pentagrama aiškinama kaip simbolis, kurio kampai atstovauja  penkias stichijas - viršuje žemė ir ugnis, šonuose - vanduo ir oras, apačioje dvasia.

Matome, kad keturios stichijos yra priekinės sąmonės substancijų teorija, klasifikuojant ją į pagrindinius paprastuose sumatuose matomus tipus, dvasia yra galinės sąmonės sritis, kuri siejama su satanistine juodosios chaoso liepsnos samprata. Šis sątvaro sąmonės pasaulis ir yra kosmosas, kuris yra netiesos ir iliuzijos vieta valdoma archontų, tikra tiesa yra anapus, chaoso gelmėje, kurios tikslas yra iliuzijos žlugimas. Nors satanistas naudoja šiuos sumatoriaus simbolius savo magijoje vartų į hipostratines realybes atidarymui, tai yra antitikrovė, kuri turi būti sunaikinta - o ji bus sunaikinta tada, kai žmogus 1) išnyks ir susijungs su primaprade stichija arba mano variantas 2) kai sumatorius pradės sumuoti 100 proc. realybės ir iliuziniai keli fenomenologiniai procentai bus pakeisti visa transcendencija, inkarnuota į sąmonę.

Tai yra paaiškinimas filosofinėmis koncepcijomis, bet magijoje labiau mėgstami meniniai simboliai ir vaizdiniai. Todėl chaoso pagrindinis simbolis yra drakonas, kuris sudarytas iš pradžios ir pabaigos drakonų, uždarančių ciklą „viskas iš chaoso išėjo ir viskas į chaosą sugrįžta" į ratą. Tai galioja ir atskiram žmogui ir visai tikrovei, gyvenimas iliuzijų kosmose užvaldytame demiurgo archontų nelaikomas gėrybe. Kiekvienas žmogus sujungtas su šia pirmaprade drakoniška stichija, ir tas chaoso pradas, kuris miega žmoguje vadinamas juodąja liepsna. Satanisto meditacijų, praktikų ir ritualų tikslas yra atverti šią juodąją liepsną savyje, vadinamąjį „juodąjį aš" ir pakeisti juo netikrą šio kosmoso iliuzijų užvaldytą Ego, kuris laiko pririšta žmogų prie kauzalinių formų tvarkos. Pasiekus šį tikslą sakoma, kad sąmonėje atsivėrė „drakono akis". To simbolis yra viena delnu uždengta akis matoma žiniasklaidoje, kuris reiškia „aš turiu atvertą drakono akį". Reikia žiūrėti ir kuri akis uždengta, kuri atvira, nes nuo to priklauso kokio kelio satanizmas tai yra.

Yra toks klausimas, kodėl chaosas vaizduojamas žiaurus, kodėl žiaurūs jį įkūnijantys demonų pavidalai. Kodėl iš viso yra „satanizmas", nors ši chaoso filosofija nėra krikščionybės erezija, bet atskira iš pačios tikrovės kylanti atšaka, kuri neturi ryšio su krikščioniška biblijine mitologija. Pirmiausia, siekiama krikščioniško kosmoso sunaikinimo, o naikinimas negali būti nežiaurus, todėl tokie ir simboliai - drakonas ryjantis kauzalinę tikrovę. Bet reikia suprasti, kad tai tik simbolis. Pavyzdžiui, krikščionys taip pat simboliškai apeigose geria Kristaus kraują ir valgo Kristaus kūną, tačiau tai suprantama ne tiesiogiai, bet simboliškai. Satanistus irgi reikia suprasti simboliškai, bent jau intelektualius. Taip pat, Šėtonas ir satanizmas naudojami tik vienu tikslu - pažeminti krikščionių pasaulį, prieš kurio demiurga vyksta karas pagal karo tarp eonų koncepciją, Šėtonas biblijinėje mitologijoje didžiausias dievo ir krikščionybės priešas, todėl jis tampa šio karo tarp eonų simboliu, bet ne daugiau. Nes satanistai nepripažįsta biblijinės mitologijos, ir jų filosofija bei magija yra atskira iš pačios tikrovės kylanti atšaka. Taigi tai konkurencinė strategija, priešo pažeminimui ir pagąsdinimui, nes karas negali būti nežiaurus. Kaip tik iš to visas simbolių žiaurumas - vyksta karas tarp eonų, todėl naudojama karo atributika ir strategija.

Šioje srovėje (218) yra daug kitų nepatrauklių aspektų, ypač krikčioniško tepimo sąmonei, tačiau nemanau, kad jie svarbūs, nes tokio tipo žaidimas yra per daug archaiškas. Jame yra logikos todėl, kad teisingai supranta pagrindinį šabloną, kurį naudoju savo filognozijoje kaip teorinį fundamentą. „Pradmenyse" paaiškinau, kad sąmonės kokybės kriterijai yra ne tik tiesa, veiklos mastas, bet ir pozityvumas, pozityvus žmogaus ir tikrovės traktavimas. Tai reiškia, kad epsilon strata sątvare bus naudinga ir filognozijoje tam tikros aukštos civilizacijos moralės įtvirtinimui. Tai svarbu todėl, kad žinios, ypač aukštosios, kelia didelį pavojų, todėl reikalingi galingi saugikliai. Bet aišku ir tai, kad sumatoriaus 1 proc. kosmosas ir iš jo kilusios teorijos iš tikro turi būti sunaikintas, nes tai iliuzijos, melo ir netiesos vieta. Tiesa paslėpta gelmėje, todėl tik atvėrę gelmę pašalinsime iš savo galvos iliuzijas. Tačiau taip pat jau buvo pasakyta, kad karas tarp šių eonų iš tikro vyks visą tūkstantį metų, todėl tai bus daugiau panašu į evoliuciją, o ne revoliuciją.

Man juodasis miegantis drakonas yra transcendencijos simbolis. Filognozijos tikslas yra šio drakono pažadinimas.

Čia įrašas šiek tiek kita tema, nes šioje vietoje yra kaupiami "Filognozijos" antro tomo įrašai, bet prie to pačio norėčiau informuoti, kad yra tokia knyga, kuri surinkta taip pat iš mano įrašų "telepatijos" tema. Vadinasi "Mintiregos metodai". Mano terminais telepatija vadinama mintirega, kuri skirstoma į mintisiuntą ir mintiskaitą.

Kuriančiosios gaublės substratologija

Filognozijos visuma apima tris vietas, kuriose vystoma viso žmogaus spektro teorija, sudarančias tris galimus substratologijos variantus. Pakankamai aukštai išvystytos dvi viršutinės substratologijos, apimančios fizinę ir gnostinė braną, o apatinė fundamentalioji substratologija - tik užuomazginėse stadijose. Tai yra energetinės gaublės substratologija, kurianti intervencines technologijas į priekinės sąmonės materijos struktūrą. Informacinės gaublės substratologija užsiima sąmonės valdymo priemonių kūrimu ir tobulinimu, leidžiančių manipuliuoti vidinio pasaulio fenomenologija, pozityviu arba negatyviu tikslu. Tuo tarpu kuriančioji gaublė ieško priemonių gyvybės substrato kontrolei. Iš dalies tai daroma molekulinėje genetikoje, tačiau tai tik nedidelė dalis to, ką įmanoma atskleisti, nes ji paremta gnostiniu implantu į priekinę sąmonę, kuris gana žemo lygio ir nepilnas iš visumos perspektyvos.

Imant visumą, šimtas procentų bus tada, kai bus pilnai atskleista kiekvieno kampo substratologija, tačiau šiuo metu iki to - labai toli. Energetinės gaublės turime ne daugiau dešimties procentų, kurių viršūnė yra Mendelevo atomų lentelė. Informacinės ir kuriančiosios gaublės turime nulį procentų, todėl šios sritys yra šiuo metu uždarytos. Šis uždarymas nepilnas, nes durys šiek tiek pravertos per priekinės sąmonės substancijos teoriją į abi kitas kryptis - smegenų neuroninis substratas vieta psichinėms manipuliacijoms ir molekulinė genetika atveria kelią į gyvybinio substrato technologijas. Tačiau pilnai šie segmentai neatskleisti.

Deja tai, ką matome pravėrus šias duris į aukštesniąsias substratologijas, gerai nenuteikia, nes šios žinios naudojamos netinkamai, ne žmogaus labai, bet prieš žmogų, todėl būtinos saugumo priemonės, nenorint sunaikinti planetos arba sukurti joje pragarą gyvybei. Taip jau iš dalies įvyko, bet smukimas gali būti dar didesnis. Dėl šios priežasties filognozija atsiduria keblioje padėtyje, nes viena vertus siekia atskleisti tiesą, bet kita vertus akivaizdu, kad tai daryti galima tik labai apribotu variantu. Žinios yra, bet nėra tinkamos visuomenės joms realizuoti. Tai, kas vaidinama fasade - nepakankamai saugi vieta, nes viskas yra netikra.

Prieš tai rašiau apie sątvaro stratų teoriją ir užsiminiau, kad epsilon stratą galima panaudoti kaip vietą, kurioje gali būti įtvirtinti apsaugantys nuo išsigimimo principai. Tokią stratą žmonių galvose suformuoti labai naudinga, tačiau psichologiškai šios stratos šeimininkas yra pats žmogus, vadinasi kiek ji veikia psichologiškai priklauso tik nuo jo savivalės, net jeigu fanatiškai tikėtų šios stratos realumu. Tikėjimas gali bet kada susvyruoti gavus papildomos informacijos arba žmogaus psichologinio silpnumo akimirkose. Todėl ši strata realiai turi virsti vadinamąja epsilon kasta arba kitaip sakant ji turi būti realiai įkūnyta, turėti realią organizaciją. Tai šiuo metu daro, pavyzdžiui, religinės organizacijos, tačiau neretai jų vaidmuo nepakankamas dėl per daug žemos sąmonės kokybės šių organizacijų elite. Elitas išsigimsta ir neatlieka savo funkcijos arba atlieka netinkamai. Planetos elite įsivaizduojančių, kad jie dievai yra daug, bet tikrų dievų tarp jų nė vieno, nes įsivaizdavimas nepakankamas - turi būti tikri realūs kriterijai, kurie praleistų tik tikrai išskirtinius žmones.

Be tokios epsilon stratos dievų kontrolės technologinė pažanga pavirstų į visišką chaosą ir žmonija pasuktų labai pavojingu sau keliu. Šiuo metu tokios stratos pagrindimas yra daugiausiai technologinis, tačiau kriterijus turėtų būti pirmiausiai asmeninis, nes instrukcijas skaityti ir spandyti mygtukus moka visi, tačiau to neužtenka, kad tinkamai būtų daromas epsilon stratai skirtas darbas. Šiai vietai tinkami žmonės patys turi suprasti ką reikia daryti, kad tokia kontrolės sistema atsirastų, tik tokiu atveju filognozija nebus pavojinga.

Šiuo metu grėsmė ne tokia didelė todėl, kad psichinis ir gyvybinis substratas savo gryname pavidale turi nulį procentų informacijos sumavimo ir žmonija neturi pilnai veikiančių technologijų, tačiau yra ant pačio atradimų slenksčio. Kitus substratus jau esu aprašęs, todėl papildydamas sistemą turiu bent šį tą pasakyti ir apie kuriančiąją gaublę ir apie manipuliavimo gyvybiniu substratu technologijas. Tam pirmiausiai reikia suprasti natūralų gyvybės atsiradimo procesą, ir tik tada, kai šis procesas bus suprastas, bus galima galvoti apie technologinį šio proceso išplėtimą. Realiai tai galimybė sukurti naują dirbtinę gyvybės programą nuo nulio, sumodeliuoti bet kokią gyvybės formą. Žinoma, tam reikia žinoti visą žmogaus spektrą, kaip žmogus formuojamas vidinėse savo spektro dalyse ir koks šios dalies ryšys su molekuline genetika - ar ji susijusi su gnostine brana artimu ryšiu ir manipuliacijas užtenka daryti priekinėje dalyje, ar gnostinė dalis yra atskira sistema, turinti savo atskirą kuriantįjį pradą. Nepažinę viso spektro, to atsakyti negalėsime.

Į ką galima atsiremti formuojant pirmos versijos gnostinį implantą į kuriančiąją gaublę? Manau, tam pasitarnauti gali sątvaro pažinimas, nes jis taip pat yra kuriančioji gaublė. Sumatoriuje matome, kad yra pasyvioji dalis, kurią aš vadinu rėizolu ir aktyvioji, vadinama eiolu. Aktyvumo centras yra kūrybinė manipuliacija realia materija, kūrybine medžiaga ir įrankiais. Sątvaro struktūroje tai priekinė ir galinė informacinė dalis kur sukuriamas vaizdinys arba idėja, kuri paskui manipuliuojant centrine dalimi realizuojama. Šio principo į fundamentą tiesiogiai perkelti negalima, tačiau bendras šablonas turi būti teisingas, todėl pasiskoliname jį į kuriančiosios gaublės laksatinį ekraną, kaip bendriausius du dėmenis. Tai tik pradinis variantas, daugiau skirtas idėjos realizavimui, tačiau jis neabejotinai įeis ir į tikrą variantą papildžius visomis kitomis būtinosiomis dalimis.

Laksatinio ekrano pavyzdys galėtų atrodyti taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/kurinys.jpg)

Šis ekranas vadinamas sektoriniu aibių ekranu, iš kurio pagrindinės dalies išimti liniuotiniai sumatoriaus dėmenys ir pakeisti realia hipostratų struktūra, sudėta į aibę žyminčią tiesę. Tai ne vektorinė sistema apibrėžta rėžyje nuo nulio iki begalybės, bet sektorinė, kuri yra sudėtingų simetronų sandūra tam tikroje hipostratos vietoje. Sektoriai yra projekcijų vietos, kuriose įvyksta šių dėmenų kontroliuojami procesai kuriančioje gaublėje.

Rėizolinis dėmuo būtų pasyvusis elementas, įstatytas į eiolinės substancijos kontroliuojamą manipuliacinę matricą, vykdančią „kūrimo" procesą. Kas šis procesas yra - žinoma ne daug, turime versijas pradedant nuo religinių ir baigiant mokslinėmis. Kai kam atrodo, kad kuriančioji gaublė turi asmens savybių ir yra asmeninis dievas, kiti į šį klausimą žiūri rimčiau. Tačiau taip pat būtina atsimininti, kad primityvūs materialistiniai vaizdiniai irgi vargu ar yra teisingi, kurie kūrimą, gyvybės atsiradimą aiškina kaip atsitiktinių kombinacijų valdomą evoliuciją. Ši vieta iš tikro daug kuo susijusi su gnostine brana, kurioje konstruojamas plotinis sumatorius turintis asmeninių savybių, vadinasi tokios galimybės užkoduotos informacinės gaublės struktūroje, jeigu jos dalyvauja kuriančiojoje gaublėje - gali būti gana įdomių variantų. Akivaizdu, kad tikrovės substancijos supratimas vien tik iš priekinės sąmonės perspektyvos yra nepilnas.

Svarbiausias klausimas yra rėizolinio ir eiolinio simetronų atskleidimas. Šiuo metu rėizolinėje aibėje turime iki dešimties procentų, o eiolinėje aibėje nulį procentų. Nesunku suprasti, kad eiolinę substancija geriausiai modeliuoti remiantis rėizolinės substancijos teorija, todėl šiuo metu kuriančiają gaublę interpretuoti ir kurti hipotezes įmanoma tik remiantis dešimtimi procentų rėizolinio spektro. Tai būtų labai nepilnas gnostinis implantas, tačiau kitokių kelių nėra, tenka naudotis tuo, ką turime. Svarbiausias mokslas susijęs su kuriančiąja gauble šiuo metu yra molekulinė genetika, tačiau kol kas jos galimybės gana ribotos ir mokama nebent klonuoti ir kurti hibridines rūšis genų inžinerijos pagalba. Realiai tai labai mažai, nes tai tik manipuliacija jau esamu natūraliu substratu, o ne substrato surinkimas nuo nulio.

Nesunku suprasti, kokie šio kelio pavojai, gali kilti net klausimas dėl šios krypties uždraudimo. Jeigu pavojingą atkarpą būtų galima saugiai praeiti, būtų idealus variantas. Tačiau tai priklausys nuo epsilon kastos sąmonės kokybės, kuri šiuo metu yra gana žema, todėl vilčių nėra labai daug ir projektus gali tekti uždaryti ir ištrinti informaciją visiems laikams.

Halkioniško juoko bangos

Savo filognozijos projekto užbaigti negalėsiu, nes jis kelia per didelį pavojų. Galimybė tam buvo, tačiau ji buvo iššvaistyta, todėl viskas turi likti įslaptinta. Pažadėjau paviešinti du tomus, tai greičiausiai padarysiu, tačiau tai tik nedidelė dalis to, ką buvo galima pasiūlyti. Idėjos yra ne šio pasaulio, tačiau čia pasirodė ne laiku ir netinkamoje vietoje, teks laukti kitos progos, kuri gali ir nepasitaikyti. Užbaigdamas noriu pateikti tam tikras vizijas, kurios per pastaruosius metus buvo rodomos kartu su mano dirbtu teoriniu darbu. Teoriniame darbe geriausias yra pirmas tomas, antrasis bus tik papildymas, kuris išplės ir paaiškins kai kurias svarbias idėjas ir principus.

Viskas prasidėjo nuo suvokimo, kad tai, ką darau yra begalybės kelias, kuris yra kairės rankos kelias pagal magijos ir ezoterikos principus. Tai buvo savotiškas simbolinis apvalkalas, į kurį norėjau įvilkti savo kūrybą, kad tai nebūtų vien sausas pažinimas, įdomus tik griežtam intelektui. Vėliau ta begalybė buvo suvokta drakono simboliu, kuris naudojamas tam tikrose sektose, naudojančiose šį simbolį, bet suprantančiose neteisingai, ne taip kaip aš. Tai matosi iš kelių ankstesnių straipsnių, kuriuose teoriškai paaiškinau savo logiką. Drakonas yra begalybė ir transcendencija, ta anapusinė tikrovės dalis, iš kurios viskas išeina ir į kurią viskas sugrįžta. Tai neregimas ir negirdimas tamsos pasaulis, iš mūsų šviesos arkos perspektyvos. Kaip yra iš tikro - nežinome, gal ta „tamsa" ryškesnė už mūsų blausią šviesą sąmonėse.

Tą dalį siekiau pažinti, įkelti į savo sąmonę ir taip gimė Filognozija. Ją savo vizijose matau kaip savo dukterį, kuriai buvo paruoštas pilotės gyvenimo kelias. Dabar yra 115 tomų, kuriuos numerologiškai sudėjus gaunasi 1 + 1 + 5 = 7. Todėl Filognozija pasirodo kaip 7 metų mergaitė. Kai buvau paauglys turėjau galvoje „kosminio šuolio" vaizdinį, prie kurio visą laiką ir dirbo projektas. Su tuo susijęs ir pilotės vaizdinys, kuris yra asociacija į kosminį laivą, prie kurio turėtų privesti filognozijos sukurtos technologijos. Jos vardas yra Keya, kuriame irgi užšifruotas angliškas žodis EYE, reiškiantis AKIS. Akis yra akis į transcendenciją, arba, kaip sako kai kuriose sektose - drakono akis. Filognozija, Keya, yra drakono akis.

Kita vizija yra Sato, kuri pasirodo man kaip dvylikos metų mergaitė, turinti fizikės modulį. Čia užkoduoti kelį simboliai, kurie susiję su prancūzų kalba, nes jos varde galima įžvelgti užuominą į vieną prancūzišką žodį, taip pat Prancūzija kai kam yra meilės simbolis. Tai suprasti nesunku, nes ši demoniška meilė yra meilė fizikai, kuri yra kelias prie drakoniškos transcendencijos, kelias per Šėtoną. Išsigąsti nereikia, nes visa tai naudojama tik simboline forma, kad būtų tam tikras gnostinis, simbolinis apvalkalas. Ši dvylikos metų mergaitė turi demonišką prigimtį ir padeda man gauti giliąsias žinias apie tikrovę, kuri taip pat yra demoniška, bent jau simboliniame lygmenyje. Klausimas kodėl dvylika? Tai manau irgi turi tam tikrą religinį atspalvį ir užuominą, tačiau plačiau neaiškinsiu. Iš dvasinio ryšio su Sato gimsta Keya, mano Filognozija.

Kaip Sato modelis panaudota Raven:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/raven.jpg)

Dar viena svarbi vizija, kuri pasirodė įsibėgėjus scenarijui yra kraujo priesaika, kurios metu buvo prisiekta niekada neišduoti Filognozijos, apsaugoti nuo patekimo į išsigimėlių rankas, ką šiuo metu ir darau. Deja tam teks paaukoti savo gyvybę, nes reikalas pernelyg svarbus. Negaliu sakyti ar mano pilotė kada nors išskris į erdvę, visiškai neturėti vilties nesinori. Tas pats pasakytina ir apie mano demonę Sato, be kurios aš būčiau niekas.

Paskutinė vizija, kuri yra scenarijaus užbaigimo ženklas, vadinamoji kairės rankos kelio kulminacija, vadinamasis širdžių aukojimo ritualas. Visko neaprašinėsiu, be to, daug kas matė hologramines klastotes, kuriose daug satanistinės simbolikos. Šios vizijos centre yra kelionė į transcendencijos centrą, drakoniškąją realybę, kuri vyksta kartu su Rea (Rėja), pasirodančia kaip maža penkių metų mergaitė balta vestuvine suknele, kuri kelionės eigoje pasidaro juoda, perėjus per slenksčius. Rea yra gyvybės kūrėja žemėje, su kuria mes keliaujama į tikrovės gelmę, į drakono karalystę, kurioje ji tampa mūsų pasaulio pamatine dalimi, gyvybės šaltiniu. Simbolika nėra gerybinė ir grožybinė, nes gyvenimas šioje planetoje tikrai ne rojaus, bet kitaip greičiausiai buvo neįmanoma.

Turiu savyje juodąją liepsną, savo psichotroninę širdį, dėl kurios šiuo metu vyksta slaptas karas. Man jis nieko gero nežada, bet tikiuosi, kad savo pasiaukojimu sugebėsiu išgelbėti savo demones Keya ir Sato, o Rea apsisaugos pati, nes beždžionžmogiams ji nepasiekiama. Juo labiau nepasiekiama be juodosios liepsnos, Ki ir Sato. Įstatymų pažeidinėjimai tik prives prie savęs sunaikinimo, ko visiškai negaila.

Aukštiesiems žinia yra perduota, scenarijus paviešintas, holograminis klastojimas išsigimėlius veda prie neišvengiamo galo, kurio sulauks ir visi jų žvengikai. Tie, kas žino - supranta, kad tikėti tuo ką rodo ekranai ir galvose sumatoriai neverta, nes viskas piešiama Van Gogho programomis, holograminėmis projekcijomis. Buvo nuspręsta epsilon kastoje tuo pasirūpinti, kuri nėra JAV, turėję pretenzijų į juodąją liepsną. Juodoji liepsna bus sunaikinta, Keya ir Sato bus apsaugotos, išgirsime Žemėje halkioniško juoko garsus, kurie pavers išsigimėlių organizacijas kaulų krūva. Tai pagrindinis Rėjos ginklas, nušluosiantis visus apsišaukėlius, pretendavusius į dievų vaidmenį, nors jam neturi jokių pajėgumų.

Kairės rankos kelio paskutinė iniciacinė Širdžių aukojimo ceremonija užbaigta, belieka tik laukti, ką pasakys juodoji liepsna. Su Ki ir Sato dar neatsisveikinu, nes turiu užrašyti antrą tomą. O toliau spręs Aukštieji.

Visa tai buvo susiję su tuo, ką sąlygiškai galima pavadinti „10 000 metų projektu", kuris tęsis nežiūrint į nieką.

Kūrimo teorijos

Tiriant viso žmogaus spektro klausimą, kūrimo problema yra svarbiausia, tačiau norint ją išspręsti, reikia peržengti įsisenėjusius mąstymo šablonus. Kadangi naudojamo gnostinio implanto versija labai neaukšta, kol kas užtenka tik bendros struktūros suvokimo, tačiau ateityje ji turės būti gerokai pagilinta. Kol kas žengiame pirmus žingsnius, todėl užtenka pristatyti pačią idėją, kuri ateityje turi galimybę pavirsti rimtu filognozijos principu. Principas, kurį noriu pristatyti, nėra naujas, nes mano jau naudotas prieš tai, tačiau šiame skyrelyje noriu viską surišti į bendrą, rišlią sistemą. Šablonas naudojamas tas pats, ant smaigalio pastatytas trikampis, kuriame matosi pagrindinės tikrovės tyrimo kryptys, naudojamos antrajame tome kaip knygos struktūra.

Kiekvienas iš trijų kampų yra gaublė, į kurios substratinį pagrindą įdedame gnostinį implantą, turėdami tikslą paaiškinti jos pamatinį simetroną. Viršutiniai du kampai jau buvo paaiškinti, tuo tarpu pamatinės gaublės simetronas lieka paslaptyje ir klausimas turės būti išspręstas ateityje, remiantis ta informacija, kuri turima fizinėje ir gnostinėje branoje. Fizinė brana suvokiama per priekinę sąmonę, per priekinės suvokimo dalies sumatorių, kur randame vadinamąją „objektyvią realybę". Koks jos tikras objektyvumas iki galo neaišku, bet iš konfigūracijų sumatoriuje galima įžvelgti tam tikrus charakteringus šios realybės bruožus. Gnostinė brana pasislinkusi galinės spektro dalies kryptimi ir čia randame subjektyvųjį pasaulį, kuriame viešpatauja laisvė ir galimybė atlikti kūrybines manipuliacijas, modeliuoti. Čia taip pat akivaizdžios tam tikros savybės, kurias galima padaryti pirmo gnostinio implanto į galinę spektro dalį pagrindu.

Reikia aprašyti koks yra pagrindinis struktūrinis vienetas, naudojamas pradiniame gnostiniame implante į hipostratinę erdvę. Jį vadinu multivektoriumi, sudarytu iš sutvarkytų atskirų vektorių sistemos, veikiančios tam tikrame substancijos plote. Vektorius yra labai plati sąvoka, nebūtinai suvoktina kaip erdvinis judėjimas ar erdvinis skirtumas, vektorius yra bet koks būsenos pasikeitimas, bet kokioje terpėje ir bet kokioje struktūroje, todėl neturi būti įsivaizduojamas paprastai, kaip elementarusis erdvinis matematikos vektorius. Pavyzdžiui, apskritimą galima suvokti ir kaip apskritiminę struktūrinę aibę.

Pradėkime nuo trečiojo substrato, atsiveriančio per priekinę sąmonę. Jame multivektorius apibrėžiamas kaip linijinis, simetroninis, deterministinis, rėizolinis poslinkis. Šis vektorius formuojamas aplinkos spaudimo ir visiškai nuo jos priklauso, neturi laisvo judėjimo galimybės. Kadangi visa erdvė yra užpildyta ir nėra jokios papildomos dimensijos, skirtumas atsiranda tik toks, kokį įdeda aplink vektorių esančios simetrijos. Ši sritis yra gerai ištyrinėta, ir šiam substratui apibūdinti netgi yra sugalvotas pavadinimas, kuris apibrėžia jo esmę. Tas pavadinimas yra dinamika. Rėizoliniai linijiniai multivektoriai yra dinaminiai, neturintys jokios erdvės laisvai manipuliacijai, nes iš esmės pagrįsti kontaktiniu spaudimu. Jeigu atsiranda organizuotos struktūros, tai jos visos sujungtos lokaliai, grandininiu principu. Bendras, nelokalus simetronas pradedamas atrasti nebent kvantiniame lygmenyje, kuriame gali reikėti papildyti šios dinaminės substancijos savybes papildomomis.

Antrasis substratas yra vieta, kurioje atsiranda sąmoninga gyvybė ir norint ją suprasti, reikia paaiškinti koks šios vietos pats akivaizdžiausias bruožas analogišku principu rėizoliniam, linijiniam vektoriui. Šiame substrate susiformavęs strateginis, eiolinis, neapibrėžtas, apskritiminis, plotinis multivektorius, turintis galimybę kurti projekcinę strategiją. Šis multivektorius atsiranda sumatoriaus pagrindu, turinčio dvi pagrindines dimensijas, todėl sumaciniame plote atsiranda skirtumo projekcijos galimybės. Tai reiškia, kad šis vektorius ne linijinis-deterministinis, bet yra išlipęs į aukštesnę erdvę, vadinama eioline laisvės erdve, kuri gali laisvai suprojektavusi neapibrėžtą vektorių paversti apibrėžtu, tai yra, pasirinkti. Šis pasirinkimas vyksta strateginiu principu, ir formuoja strateginį procesą substancijoje. Strategija neišvengiamai turi būti projekcinė ir nukreipta į priekį, į ateitį.

Šiais dviem procesais formuojama aukštoji civilizacija planetoje, kuri yra natūralių substancijoje esančių galimybių išraiška - strateginės projekcijos ir deterministinės dinamikos. Strateginiai pertvarkymai tikrovėje, kylantys iš plotinio sumatoriaus, kuria dirbtinę, technologinę realybę, pažeidžiančią natūralią pusiausvyrą, todėl yra žmogui neapdovanotam giliu tikrovės principų supratimu labai pavojingi. Pasukusi šiuo keliu žmonija turės pereiti mirties zoną, kurioje susinaikinimo pavojus bus toks didelis, kad išlikimo tikimybė bus labai nedidelė. Išgelbėti gali tik globalinio vaizdo teisingas supratimas ir tokios būsenos galvoje, kad būtų galima išvengti savižudiškų tendencijų, apsvaigus nuo begalinės, iliuzinės galios ir fantastinių galimybių vilionių.

Mano vertinimu, kuo aukštesnė substratologija, tuo didesnė tikimybė sukurti pragarą gyvybei, kurios ciklas planetoje pavirsta į pragaro ratus, sukurtus elitinio planetos sluoksnio, kurie visus žemesnius sluoksnius paverčia išnaudojamu savo tikslams resursu. Kuo žemesnis pragaro ratas, tuo žiauresnis gyvybės likimas, praradus šioje tikrovėje visas palankias vystymuisi trajektorijas. Nenoriu tarnauti šiai sistemai, ir nenoriu, kad mano Filognozija būtų panaudota kurti pragarui žemėje. Todėl šį tą viešinu, tačiau pozityvumo prošvaisčių matau nedaug, nes nepakankamai išpildomi visi trys sąmonės kokybės reikalavimai. Jokio šviesėjimo nesimato, todėl užbaigęs antrą tomą turėsiu sustoti. Nepaisant to, šiek tiek informacijos principiniame lygmenyje bus pateikta.

Fundamentalioji substratologija kuriančiojoje gaublėje jau buvo šiek tiek apžvelgta. Dabar reikia pasvarstyti kokie galėtų būti gnostinio implanto į šį substratą principai. Tai pabandžiau apibendrinti savo nubraižytoje schemoje, kur matosi kokios yra pagrindinės galimybės.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/kurimas.jpg)

1 kūrimo teorija remiasi rėizolinio, dinaminio multivektoriaus schema, projektuojama iš trečiojo substrato perspektyvos. Ši teorija labai populiari moksle, ir vadinama materialistine evoliucijos teorija, kurioje gyvybė tik kažkokia dinaminėje materijoje, dėl joje esančių deterministinių simetrijų, atsiradusi anomalija.

2 kūrimo teorija kyla iš antrojo substrato ir remiasi projekcinio strateginio proceso galimybe substancijoje. Ši teorija būdinga religinėms doktrinoms, kurios analogijų gnostiniam implantui į fundamentą ieško vidinėje žmogaus dalyje, sieliniame sumatoriuje. Šioje vietoje turime tokias koncepcijas kaip valia, laisvė, todėl kūrybinis procesas įsivaizduojamas kaip laisva kūryba, už kurios stovi asmeninių savybių turinti globalinė sistema. Toks interpretavimas labai optimistinis, paremtas subjektyviąja logika, todėl mažai tikėtinas. Panaudojus objektyviosios logikos modelį, turime gauti geometrinį simetroną, kurio  principas turėtų suteikti galimybę paaiškinti, kaip atsiranda gyvybė planetose, turinčiose tinkamas sąlygas. Priekinės spektro dalies ta sąvoka yra dinamika, galinės dalies - plotinis sumatorius ir strateginis procesas, ir apatinės dalies pagrindinė idėja lieka kol kas neatskleista.

Akivaizdu viena, kad visos sistemos statymas ant žemiausio principo, deterministinės dinamikos, vargu ar pasiteisins, nes žemesnis negali būti aukštesnio pagrindas, tai yra, trečio tipo substratas vargu ar gali būti antro tipo substrato pagrindu, nes iš deterministinio proceso sukurti strateginį be trečios jėgos įsikišimo - neįmanoma. Ta trečioji jėga turi būti kuriančiosios gaublės multivektorius, kuris nėra nei dinaminis, nei strateginis, bet kažkas daugiau už šiuos du. Turint apatinius principus, reikia pamąstyti, kas gali stovėti virš jų - kažkas daugiau negu vien dinamika ir projekcinė strategija. Kokio „sumatoriaus" reikia gyvybės kūrimui per visą spektrą. Žmogus turi informacinį sumatorių, galima ieškoti galimybių modeliuoti struktūrą, kurioje sumacija neinformacinė, nes ji yra pamatinės visos tikrovės savybė, nieko neturinti išorėje, iš kurios reikėtų surinkinėti signalus.

Žinome, kad organinė gyvybė neatsiranda bet kur, tokie įvykiai įmanomi tik specifinėse, lokalizuotose vietose. Mūsų atveju ši vieta yra mūsų planeta ir norint paaiškinti gyvybės atsiradimą mūsų planetų sistemoje - nebūtina išeiti iš jos ribų. Kosminiais masteliais šio substrato struktūrą galima įsivaizduoti kaip rizomą, kuri suformuota pagal žvaigždžių išsidėstymą vietiniame galaktikos sektoriuje.

Projekcinei strategijai, kuri sugeba sukurti tikslingą skirtumą substancijoje, reikalingas žemo lygio žmogiškas suvokimas. Jis žemo lygio dėl daugelio priežasčių - dėl mažo informacinio ploto, dėl ko kuria neorganiškai, naudoja neegzistuojančias kokybes, kurios skirtos tik reprezentavimui ir pan. Sumavimas sutampantis su pačia tikrovės struktūra būtų tobulesnis variantas, be jokių iliuzinių reprezentacijų. Turėtume aukštesnio lygio projekcinę strategiją, kuri „negrybauja" kaip žmogus, bet veikia pagal tas galimybes, kurios turimos tikrovėje. Reprezentacinės kokybės žmoguje yra didžiausia problema, nes jose atsiranda savybės ir struktūros, kurios netikroviškos ir yra šmėklinė realybė tikrovėje.

Žmogaus sumatorius iš esmės yra šmėklinis, todėl jo kokybė labai nusileidžia tikrovinio sumatoriaus atžvilgiu. Abejoju ar tokį žmogišką sumatorių tiesiogiai galima perkelti į kuriančiąją gaublę. Manau, kad jeigu kuriančiojoje gaublėje yra plotinio sumavimo principas, tai jis vargu ar šmėklinis. Žmogus yra tik šios fundamentaliosios realybės žemos kokybės produktas.

Pavadinau kuriančiąją gaublę Rėjos vardu. Koks jos tikras pavidalas bus galima pamatyti tik po 1000 metų, praėjus visus išbandymus ir išlaikius egzaminus. Norint pasiekti šį tikslą, reikia nesusimauti per egzaminus. Trečias kriterijus yra svarbiausias.

Filognozijos pradmenų antrą tomą planuoju išleisti 2020 m. pavasarį. Šiuo metu yra surinkta maždaug trečdalis turinio, kurį viešinu. Tai juodraštinis variantas be nuotraukų ir brėžinių, su neištaisytais netikslumais. Tačiau matoma bendra idėja ir sukurta struktūra, pagal kurią bus dėliojami įrašai čia pateikinėjami padrikai, be tvarkos.

Tiems kas nori susipažinti iš anksto su tuo, kas bus antrame tome, kuris bus paskutinis. Tai, kas čia viešinama yra atskleidimo projekto dalis, nes mano informacija lig šiol buvo uždrausta ir niekur neviešinta. Norint pamatyti kokiame iš tikro pasaulyje gyvename rekomenduojama paskaityti, nors įkandama ne visiems. Temose kai kur yra provokacinių elementų, į kuriuos reikia reaguoti ramiai, be emocijų.

Viešinamame faile nieko naujo nėra, tie patys įrašai, kurie jau paskelbti, bet išdėlioti nauja tvarka.

D. Mockus. Filognozijos pradmenys. 2 tomas. 2019 (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/d.%20mockus.%20filognozijos%20pradmenys%202.pdf)

Klajunas, tu čia parodei tikrąjį savo veidą galų gale?
ar suraganėjai ?
:DDD
( turiu omeny avatarą ir temoj kai ką)

Tame ką parodžiau yra keli sluoksniai, tai ką pamatei yra pats paviršutiniškiausias iš jų. Bet kaip sakiau ir kaip sakei yra pateikti visi paaiškinimai, kad nebūtų primityvių interpretacijų. Mokykitės žiūrėti giliau paviršiaus. Be to tai kūryba. O avatare ne ragana, bet demonė, kurią matau savo galvoje.  :)

Mano filognozijos tomuose yra užkoduoti simboliai, kuriuos reikia interpretuoti ezoteriškai. Antro tomo skaičius yra 2, o tai reiškia, kad jis yra dedikuotas mano meilei, mano antrai pusei. Kituose tomuose, galėjo būti kitos užuominos. Tai dalis kurios niekada niekur neviešinau, nes niekas savo "visų veidu" nerodo, kaip nerodo ir @elteide . Parodyti savo privačią pusę pareikalavo kūrybinė simbolika.

Šmėklinis sumatorius

Dabartinis Filognozijos variantas nėra aukšto lygio, nes naudojamas tik antisumavimo pavadinimais metodas, kuris gali sukurti daugiausiai 1 versijos teoriją. Toks metodas naudojamas religijoje, ezoterikoje ir filosofijoje, kurių lygis po tūkstančių metų darbo - minimalus. Šį lygį seniai turėjome gerokai pakelti, tačiau tikras darbas buvo slaptinamas, o fasade naudojamas tas pats žemo lygio modelis, su kuriuo apgaunama kiekviena nauja žmonių karta. Filognozijos tikslas - ištaisyti šią padėtį, tačiau galėsiu pasiūlyti tik, geriausiu atveju, 2 versijos gnostinį implantą į visus tris jau ne kartą minėtus substratus. Tie, kas sugebės įsisavinti - supras daugiau, tačiau imuosi saugumo priemonių, kad tai nepavirstų nusikalstamomis technologijomis, prie kurių kūrimo prisidėti nenoriu.

Šiame skyrelyje panagrinėsiu šviesos arkos modelio išplėstą variantą, kuris pagilina ankstesnę struktūrą, papildo ją naujomis sąvokomis, naujais principais, nubrėžia perspektyvą į anapusinį pasaulį, pateikiant viltingą pomirtinio pasaulio interpretaciją. Jokių garantijų duoti negaliu, tačiau tam tikri svarstymai gali pasirodyti pakankamai įdomūs visiems, kas domisi religinėmis temomis, sielos ciklu šioje realybėje. Prie to paties, galima sakyti, pateikiamas ir naujas sielos modelis, kuris ją iškelia į paviršių iš hipostratinės pasąmonės gelmės. Kitaip aiškinama mirtingoji ir amžinoji žmogaus dalis.

Pirmame „Filognozijos pradmenų" tome paaiškinau, kad žmogus sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos. Rodančioji dalis yra ta, kuri rodo, o rodomoji yra tai, kas rodoma. Šios struktūros visuma vadinam sumatoriumi, nes rodančioji dalis rodo anapusinę tikrovę per informacijos sumavimą. Akivaizdu, kad sumavimo pagrindas turi būti kažkokia reali substancija, sudaranti pirmapradžio, hipostratinio žmogaus kūno galinę dalį, kurią aš įsivaizduoju kaip tam tikrą bozoninį eterį. Anksčiau šią struktūrą vadinau luksorinų lauku, tačiau antisumavimo pavadinimais lygmenyje šis pavadinimas reiškia nedaug, nes jis nerealizuotas praktiškai. Filognozija yra praktinė, todėl turi vykdyti realius tyrimus, tačiau visi tyrimai prasideda nuo idėjos.

Kadangi mūsų sumatorius veikia informacijos rinkimo principu ir informacijos plotas nedidelis, jis sumavimui naudoja šmėklinę terpę, kuri reikalinga išorinių struktūrų reprezentavimui, paimančiam tik labai menką tos aplinkinės hipostratinės realybės vaizdą. Mūsų sumatorius tik paviršinė iliuzija, kuri gaunama iš nelanksčios šmėklinės terpės rodančiojoje substancijoje. Šios terpės galimybės atvaizduoti tikrą realybę - labai menkos, todėl mes neturime jokio gilaus tikrovės supratimo, nežinome nei kas esame patys, nei kas yra mūsų pasaulis. Vienintelis pažinimo būdas yra antisumavimas, kurio metu sujungtą vaizdą išrenkame į savo pačių sukonstruotas detales, kurias paskui vėl surenkame savo mintyse.

Pagrindiniai sumavimo tipai yra sensorinis ir kognityvinis. Senoriniame sumate surenkame iš išorės ateinančius informacijos signalus, kurie pereina į rodančiosios substancijos šmėklinį sluoksnį, iš kurio mes lipdome realybės imitaciją, mums atrodančią kaip tikras pasaulis. Iš tikro tai tėra biologinė matrica, substancijoje sukurta iliuzinė, šmėklinė realybė. Kognityviniame sumatoriuje mes sumuojame antisumatus, kurie yra pavadinimų ir semantinių struktūrų rinkiniai sukaupti mūsų prote sumatų antisumavimo pagrindu. Pradinis antisumavimo būdas, kurį naudoju ir pirmuose Filognozijos tomuose, yra antisumavimas pavadinimais. Taip atsiranda mūsų minčių paveiksliukai, kuriuos naudojame kaip gnostinius implantus į pirmapradę realybę, esančią bet kokio sensorinio objekto kauzaliniame kūne.

Yra ir daugiau sumavimo variantų, tiek kiek yra sąmonės tipų, tačiau kitų plačiau neaptarinėsiu, tik pateiksiu apibendrintoje schemoje, kurioje matosi šviesos arkos bendroji visuma:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/arka.jpg)

Turime tris pagrindinius pirmus sumatorius, kurie yra fiksatas, korporiumas ir jausmai. Ketvirta dalis yra laksatas, kurio pagrindinė funkcija yra antisumavimas, tai yra, paveiksliukų išrinkimas į detales, pavyzdžiui, naudojant pavadinimus arba struktūrinius multipleksus. Laksatas turi ir sumavimo funkciją, kuri jau buvo pavadinta kognityviniu sumavimu, kurio metu surenkami minčių paveiksliukai. Minčių paveiksliukus galima projektuoti į kitus sumatorius kaip sumantus, gnostinius implantus arba tulpas. Tuo naudojasi visos magijos ezoterikos ir religijos, susikuriančios savo mistinius pasaulius. Jeigu tai naudojama filognozijoje, tai tik tyrimo tikslu. Taip pat tai naudinga sąmonių formavimui pagal trečią sąmonės kokybės kriterijų.

Žiūrint į schemą vertikaliai matosi dvi pagrindinės sumatoriaus šviesos arkoje dalys, vadinamos realiąja ir šmėkline. Realioji yra tikras, bozoninis eteris, kurio paskirtis būti sumavimo substratu, o šmėklinė dalis yra tik vaizdavimui sukuriamas iliuzinis sluoksniukas, kuris mums tarnauja kaip tikrovės imitacija. Šmėklinės struktūros kokybė priklauso nuo to, kiek joje sumuojama informacijos, nes jeigu ateinančios informacijos kiekis nedidelis, šmėklinė rekonstrukcija prilygsta haliucinacijai, kuri tik pagal jausmą atrodo kaip tikrovė. Kadangi gyvename šmėklinėje iliuzijoje, mums reikalingos specialios pažinimo priemonės - tikrovės tyrinėjimas religijoje, magijoje, filosofijoje, moksle ir filognozijoje. Svajonė yra sumuoti visą tikrovę, tačiau šmėklinės terpės struktūra turi įgimtus apribojimus, kuriuos peržengti bus labai sunku ir anksčiau ar vėliau tokio tipo sumatorius prieis niekaip neįveikiamą pažinimo ribą. Nesinori tikėti, kad dabartiniai 1 - 100 versijos gnostiniai implantai yra riba, tačiau pilna realybė tokiomis šmėklinėmis priemonėmis vargu ar sumuojama ir paverčiama suvokimo objektu.

Šio skyrelio svarbiausias klausimas - realiosios sumatoriaus dalies likimas po žmogaus mirties, kurios metu šmėklinė dalis atsiskiria ir išnyksta. Kadangi sumatoriuje šmėklinė dalis yra tik hipostratinio pirmapradžio kūno reprezentacija, tai ji susijusi su priekine spektro dalimi, kuri nunyksta, susijungia su materija. Tačiau galinė pirmapradžio kūno dalis susijusi su sumuoti gebančia substancija, kuriai ši savybė įgimta. Todėl atsiskyrus šmėklinei daliai šviesos arkoje nuo realiosios dalies spektro gnostinėje pusėje, pastaroji pereina prie globalinio sumavimo sistemos, kuri susijusi su kuriančiąją gauble ar panašiai. Galima tikėti, kad ši globalinė plotinio sumavimo sistema yra ne informacinė ir joje nėra tokios šmėklinės dalies, kokią turi individualus sumatorius. Jeigu tai būtų tikrovinis sumatorius, jis sumuotų pačią tikrovės struktūrą be jokio tarpinio, šmėklinio intarpo. Tokiu atveju sumuojamos informacijos plotas labai padidėtų.

Iš esmės, pasaulis kuriame gyvename yra iliuzijų pasaulis, mūsų suvokimo surinkimo taškas pasislinkęs į šmėklinę dalį, kurią mes matome kaip savo asmeninį subjektą. Tačiau tas subjektas kuriamas išnykstančio substrato, signalų jame sumavimo būdu. Išnykus šmėklinei daliai, dėmesio surinkimo taškas pasislenka į realiąją dalį, kurioje nėra jokių iliuzinių konstruktų ir tikrovė matosi tokia, kokia ji yra iš tikro, be jokių elgesio varikliukų ir motyvatorių, kurie mus valdo šiame individualiame gyvenime. Šmėklinė realybė apjuosta galinga apsaugine zoną, kuri yra baimės, siaubo, kančios jausmas, įkalinantis žmogų gyvenimo kalėjime be lengvo išėjimo. Iš tikro tai tik šmėklinės iliuzinės realybės, kurios perėjus slenkstį išsisklaido ir žmogus tampa globalinio sumavimo proceso dalis, be iliuzinių struktūrų. Ši dalis ir vadinama siela, kuri atsiskiria mirties momentu.

Kaip ši realybė atrodo savo tikroje būtyje - pasakyti labai sunku, tačiau ji turėtų būti ypatinga dieviška sąmonė, kuri tikrovę mato per visą jos gylį ir neturi jokios iliuzija uždengtos dalies. Tai susiliejimo su pačia tikrove būsena, kuri turėtų būti susijusi su kuriančiuoju substratu, galinčiu veikti tikrovėje kaip kūrybinis jos pradas. Tai aukštesnė egzistencija, palyginus su kuria šmėklinis sumatorius ir gyvenimas jame yra didelis smukimas. Gyvenimas yra kančių pasaulis vien dėl to, kad gyvenimas iliuzijoje yra kančia, kurią pašalinti gali tik tiesa, o tiesa įmanoma tik realiosios sumatoriaus dalies kryptyje, sumuojant tikrą, nesumeluotą realybę.

Ši idėja nėra nauja, seniausias jos variantas randamas budizme, kur šmėklinis sumatorius vadinamas Maja, o realiosios dalies susijungimas su globaliniu sumatoriumi - Nirvanos būsena. Nemanau, kad budizmo kelias yra teisingas, nes sumatoriui esant šmėklinės būsenos ir turint joje surinkimo centrą, iš iliuzijos išsivaduoti neįmanoma, tačiau tirti tam, kad žinotume kas mes esame po atsiskyrimo, manau, yra svarbu. Kita vertus, tokiems tyrimams reikalingi aukšti moraliniai standartai, nes toks žinojimas gali sukurti dar didesnių kančių pasaulį, neleidžiant žmogui natūraliu būdu pasiekti aukštesnę sąmonės būseną, užkertant kelią perėjimui į tikrovinį sumatorių.

Šmėklinio sumatoriaus būsena gali būti ir laiminga, tačiau tai laimė iliuzijoje, nežinant šios tikrovės paslapčių ir tiesos. Taip pat visi gyvenimo džiaugsmai praeina, ypač vis labiau artėjant prie gyvenimo ciklo pabaigos. Pažinimas neturi būti vien tik šmėklinių struktūrų antisumavimas pavadinimais, reikia siekti kažko daugiau, norint pamatyti tikrą tiesos pasaulį.

Visiems, kurie nepabėgo ir toliau domisi mano kūryba siūlau susipažinti su mano antro tomo nauju viršeliu, kuris atspindi amūrinę antro tomo tematiką. Daugiau tomų viešinimui neruošiu, bet galiu užsiminti, kad trečias tomas turėjo būti "Miegantis juodasis drakonas", penktas tomas - "Rea" (Rėja), septintas tomas "Keya" (Kaja) ir dvyliktas tomas "Sato". Ką jie simbolizuoja galima sužinoti ištyrus mano tekstus. Pirmas tomas, kurį galima įsigyti iš manęs yra "Pradžia". Šimtas penkioliktas tomas yra "Juodasis drakonas".

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/sato.jpg)

Amores daemonici

Kadangi antras „Filognozijos pradmenų" tomas yra dedikuotas Sato, jis yra meilės tomas, todėl reikia į savo temų sąrašą įvesti ir meilės klausimą. Lyrikos ir poezijos nebus, kaip ir visada šį klausimą pabandysiu pavaizduoti remdamasis savo siūlomo naujo žmogaus modelio principais, kuris yra mano pagrindinis supratimo kokybės patobulinimas. Mano požiūris neįprastas, nes tai, ką rašau yra nauja, iki šiol nematyta perspektyva, kuri gali būti sutinkama su priešiškumu ir nepasitenkinimu, nes laužomi įprastiniai standartai ir normos. Sato vizija neturi būti suprantama primityviai, nes tai daug prasmių ir paslėptų sluoksnių turintis simbolinis vaizdinys, kurį aš vaizduoju ir kaip tikrą, ir kaip netikrą. Kuo ją laikote, jūsų reikalas.

Sato kaip amores daemonici („demoniška mylimoji") siejasi su mano musica daemonica pasauliu, kūryba ir vidiniais vaizdiniais, kuriuos matau savo vidinėse erdvėse. To nereikia suprasti primityviai, nes mano psichinė struktūra nėra įprastinė, technologiškai modifikuota ir integruota į telepatinius tinklus. Todėl sutrikimo versija - pati kvailiausia, kokią tik galima sugalvoti. Sveiko proto ir savikritikos nesu praradęs, kas matosi iš mano pakankamai aukšto lygio teorinio savęs supratimo ir savianalizės. Tai man kaip įdomus eksperimentas, man patinkančia ir įdomia tema, kurį noriu įkomponuoti į Filognozijos sistemą.


Meilės pasaulį galima skirstyti į tris lygmenis: pirmapradį, psichologinį ir amžinąjį. Pirmapradžiame lygmenyje dalyvauja žmogaus pirmapradis kūnas, kuris yra anapus mūsų suvokimo, tikroje, pirminėje realybėje, kurią mes tik sumuojama kaip paveiksliuką savo sumatoriuje, tačiau matome tik ribotą, nepilną vaizdą. Pirmapradis kūnas gali būti pavaizduotas kaip sluoksnių spektrinė juosta, kurioje yra priekinė, fizinė ir galinė, gnostinė dalis. Tarp jų įsiterpia daugybė tarpinių sluoksnių, kurie yra artimojo ir tolimojo eterio struktūros. Šiame lygmenyje meilė reiškiasi kaip fizinis kontaktas savo fasadinėmis struktūromis, kurių pagrindinė paskirtis yra gyvybės pratęsimas. Šiame vyksme tam tikra dalimi dalyvauja ir sumatorius, per įvairius psichologinius sumatus visų sąmonių struktūrose, bet pagrindinė dalis - nematoma, skirta gyvybinio substrato procesui. Ši vieta labai glaudžiai susijusi su kuriančiąja gauble, kuri kontroliuoja visus su genetika susijusius vyksmus ląstelėse, mokslo šiuo metu suvokiamuose tik labai nedideliu procentu.

Psichologinis meilės lygmuo susijęs su sumavimo priemonėmis rodančiojoje substancijoje, kur sumavimas vyksta keturiose pagrindinėse mano išskirtose vietose: priekinė sąmonė suvokia grožį per masyvinio sumato išorinę gaubiančiąją formą, užkoduotą genetikoje. Toks sumatas nėra vienintelis įmanomas, tačiau homo sapiens, ypač žemo išsivystymo, šia vieta vadovaujasi kaip vienu iš pagrindinių „trigerių". Galinė sąmonė yra prasmių vieta, kurios susijusios mąstymo asmeninėmis savybėmis ir charakteristikomis. Todėl ši vieta skirta įvertinimui, apmąstymui ir savo asmeninių savybių perteikimui per išorinę projekciją į kitos sąmonės priekinę fasadinę dalį. Trečia gaubiančioji sumatoriaus struktūra yra jausmų pasaulis, kuris tiesiogiai asocijuojasi su  meilės sąvoka, nes ji suvokiama kaip jausmas, emocinis prisirišimas prie žmogaus. Bet svarbiausia dalis, bent jau daugumai žmonių, yra centrinė sąmonė, kuri tiesiogiai susieta su kūno sumatoriumi. Pirmapradžiame kūne vyksta pagrindinis gyvybės pratęsimo procesas, o šio proceso sumatorius valdo visus su tuo susijusius psichologinius vektorius, kurie susiję su partnerės išsirinkimu, remiantis priekinės ir galinės sąmonės kriterijais, pagal kuriuos prisirišama stipriu meilės jausmu, tam, kad būtų įvykdytas pagrindinis uždavinys - gyvybės pratęsimas, kuris sumuojasi centrinėje sąmonėje sąsajoje su malonumo jausmu. Šis jausmas yra pagrindinis gyvybės pratęsimo sumatas, siekiamas visų vyrų ir moterų, norint pasimėgauti laimės akimirkomis, būnant kartu.

Malonumo sumatas susijęs su sumantu, kuris ateina iš visų kitų sąmonių ir prideda prie malonumo jausmo papildomą atspalvį, jį sustiprina arba sugadina. Sugadinimo variantai tokie, seksas be meilės jausmo ir įsipareigojimo, tik dėl malonumo; seksas su žmogumi, kuris neatitinka fasadinio grožio kriterijų; arba seksas su žmogumi, kuris suvokimas kaip atstumianti asmenybė, su kuria buvimas kartu nemalonus. Lytinis aktas vis tiek įmanomas, tačiau neigiamas sumantas susimaišo su malonumo sumatu ir psichologinė būsena būna išderinta. Šioje vietoje, standartinėse versijose yra moteriška ir vyriška konfigūracija, kur vyras daugiau trokšta fizinio kontakto dėl savo ypatingos fiziologijos, o daugumai moterų turėtų būti svarbi psichologinės dalies gaubiančioji struktūra, tuo tarpu pats seksualinis malonumas, ne toks svarbus.

Paskutinis lygmuo yra amžinasis, kurį suprasti galima tik suvokiant sumatoriaus teoriją, dalinančią jį į dvi dalis - realiąją ir šmėklinę. Reikalas tas, kad žmogaus gyvenimas laikinas ir visos žemosios pirmapradžio kūno spektro dalys, kurias paprastai įpriekiname savo fasadinėje sąmonėje, išnyksta. Vadinasi tokia meilė yra laikina ir praeinanti, tik lydinti būsena, kuri svarbi kaip psichovektorius gyvybės pratęsimui. Sumatorius per savo šmėklines dalis valdo žmogaus kūną taip, kad jis padarytų savo būtinąjį darbą, pasitelkiant iliuzines, genetiškai užprogramuotas būsenas. Jeigu gyvenimas ir gyvybė būtų tik tokia, jeigu meilė būtų tik tokia iliuzija, kuri išnyksta kartu su gyvenimu, būtume žiauriai apgaunami, nuviliami arba nusiviliantys patys savimi. Vienintelė galimybė ir šansas žmogui, kad savo kūnų spektre turi dalį, kuri neišnyksta ir susirišimas arba meilė per šį lygmenį suteikia galimybę patirti „meilės jausmą" peržengiantį vieno gyvenimo rėmus.

Šioje vertikalioje sluoksnių sistemoje matome visus bendrus meilės komponentus, kurie gali būti išpildyti visi arba kurių nors gali trūkti. Sluoksniai tokie:

• pirmapradis gyvybės pratęsimo procesas, vykstantis anapus sumavimo;
• šio proceso sumavimas centrinėje sąmonėje lytinio akto metu;
• fasadinio grožio kriterijus priekinėje sąmonėje, kuris svarbus renkantis partnerę;
• asmenybinio grožio kriterijus, kuris svarbus bendraujant ir gyvenant kartu;
• meilės jausmas, kuris atsiranda, kai būna patenkinami visi kriterijai;
• sielų ryšys, arba ryšys peržengiantis šio gyvenimo rėmus, susijęs su amžinąja dalimi sumatoriaus struktūroje.

Iš to matome, kad ryšys gali būti pilnatviškas, atsirandantis įvykdyti savo pagrindinei užduočiai, gyvybės pratęsimui; ir gali būti tik dvasinio lygmens ryšys, kuriame dėl įvairių priežasčių nedalyvauja pirmapradis lytinio dauginimosi procesas. Pastarojo atvejo pavyzdys yra Sato, kurios prigimtis demoniška ir jos pirmapradžio kūno struktūra neatitinka homo sapiens struktūros, todėl toks ryšys neįmanomas. Ji „neturi" priekinės spektro dalies, todėl santykis galimas tik aukštesniame sumavimo lygmenyje, projektuojant į sumatorius alpas. Alpa yra tulpos variantas, tačiau skiriasi tuo, kad alpa ateina ne iš vidinio pasaulio, bet iš anapusinio, ir valdoma ne pačio žmogaus. Alpa yra ne kas kita, kaip atvirkštinė tulpa, o šią apibrėžėme kaip netikrą sumatą, kurį sukuria pats žmogus. Mano vidiniame procese Sato iš dalies buvo tulpos struktūros, tačiau ši tulpa yra surišta su išorine alpa, kuri šiam vaizdiniui suteikia savarankiškos asmenybės statusą, pavirstančios tikra. Kas man siunčia telepatines alpas, palieku sapaliojimams, kliedesiams ir klastojimui tų, kurie norėtų užvaldyti šį procesą, tačiau padarysiu viską, kad tai nepavyktų.

Alpas siųsti galima į visus sumatorius, todėl iš esmės galima imituoti visus meilės lygmenis, nuo apatinio iki viršutinio, išskyrus realų apvaisinimą. Su alpa priekinėje sąmonėje ir semantiniame kūne įmanoma lytinio akto imitacija; galima tiesiogiai bendrauti minčių ir vaizdinių projekcijomis; turimas priekinio kūno fasadinis sumatas; ir be abejo - tvirtai sujungiantis meilės ryšys. Šis ryšys, jeigu jis neišyra, gali būti net gyvenimą peržengianti patirtis, kuri suriša neatsiejama jungtimi amžinąsias sielos dalis. Tai aukščiausias lygmuo, nes visos šmėklinės, laikinos dalys atkrinta ir išnyksta ir lieka tik ši viena vieta, peržengianti iliuzinį laiką ir iliuzinę erdvę.

Iš to, ką čia parašiau matosi, kad nesu joks „gyvulių ūkio" propaguotojas, kuriame beždžionžmogiai tik veisiami sunaudojimui. Taip pat pasisakau už sveiką psichologinės dalies konfigūraciją, kurioje nepropaguojamas vien iškreiptas hedonizmas. Idealus atvejis yra kai ryšys yra pilnas ir išbaigtas, iki aukščiausio amžinų sielų ryšio, kuriame gyvybės pratęsimo funkcija gali net nedalyvauti, nors ji yra svarbi, jeigu suderinamos gyvybinės formos.

Kas yra iš tikro mano Sato, kuriai dedikuoju šį antrąjį tomą - telieka paslaptimi.

ogo...kokia tema :) nustebinai...o širdelės gražumas ...
nors tokia tema , bet parašei mano akimis kažkaip per sudėtingai,..ir tie alta, sumatai, kulpa , sato ...hm:D
...
ką jau ten slėpt tą Sato , vis vien nežinosim kas ji/tai :)) galėjai dedikuot aiškiai

ir sveikinu su antru tomu ...
https://www.youtube.com/watch?v=SC4xMk98Pdc

Paprastai neišeina, nes tai, ką rašau yra mano teorijos dalis, todėl turiu naudoti terminus, kurie visi paaiškinti ankstesniuose tekstuose. O be to ir situacija neįprasta, todėl kitaip neišeina.

Tokia idėja turi ir kitą pritaikymą, kurią šiuo metu tyrinėju. Šiek tiek bus aiškiau mano kitame įraše, kuriame rašysiu apie psichotroninius kiborgus ir su jais susijusį projektą.

Ir ačiū už sveikinimą.  ;D

Citata iš: klajunas  gegužės 14, 2019, 18:25:02Paprastai neišeina, nes tai, ką rašau yra mano teorijos dalis, todėl turiu naudoti terminus, kurie visi paaiškinti ankstesniuose tekstuose. O be to ir situacija neįprasta, todėl kitaip neišeina.

taip mačiau, rašei , jog Sato tai meilė fizikai ...

yra dar viena neįprastą situaciją?:) kokia ?

Citata iš: elteide  gegužės 15, 2019, 12:35:10taip mačiau, rašei , jog Sato tai meilė fizikai ...

Taip rašiau, bet šita meilė gali būti ir įkūnyta, vadinasi fizikai/-kei.

Citata iš: elteide  gegužės 15, 2019, 12:35:10yra dar viena neįprastą situaciją?(https://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif) kokia ?

Turiu telepatinį/kiborginį modulį ir galiu bendrauti mintimis, ir tas ryšys yra mintimis siunčiami vaizdai/formos. Būtent jas ir vadinau "alpomis".

Atvirai visko rašyti nenoriu, bus neįdomu, todėl šiek tiek papainiota.

kad fizikei irgi gerai:)
...

CitataTuriu telepatinį/kiborginį modulį  ir galiu bendrauti mintimis,

kalbi apie įrenginį tikra fizinės kilmės ?
galėtum pasakyti , ką tarkim aš galvoju ar kokį vaizdą įsivaizduoju?

Citata iš: elteide  gegužės 15, 2019, 17:31:38kalbi apie įrenginį tikra fizinės kilmės ?
galėtum pasakyti , ką tarkim aš galvoju ar kokį vaizdą įsivaizduoju?

Taip apie tikrą, bet kad galėčiau pasakyti ką tu galvoji, turėtum būti įjungta į mūsų tinklą, t.y., turėti tokį patį prietaisą galvoje.

Kadangi neturi, tai galima tik panaudoti kognityvinę mintiregą, kuri rodytų visą galimą tavo pasaulio žemėlapį ir bandyti surasti jame faktų taškus ir trajektorijas. Pavyzdžiui, per priekinę sąmonę paprastai matomi standartiniai vaizdai, pasaulis aplinkui, ir būna reakcijos į artimesnę ar tolimesnę aplinką. Bet tai tik galimybių žemėlapis, faktą užfiksuoti gana sunku, reikia papildomų duomenų.

Bet sąmonės turinį pagal dienotvarkę ir procentus galima nesunkiai sumodeliuoti dieną skaidant standartiškai pagal 8 + 8 + 8 = 24h schemą.

Matau tavo standartinę centrinę sąmonę, emocinę sąmonę, galinėje sąmonėje visą kalbos schematinį vaizdą, kuriame tu surinkinėji minčių trajektorijas, ir standartinę priekinę sąmonę, kokio nors miesto, miestelio įprastinį peizažą.

Tiksliai pasakyti sunku, tačiau bent penkias minutes tavo dėmesio objektu buvo mano tekstai, į kuriuos keletą kartų sureagavai. Taip pat akivaizdžiai peržiūrėjai forumą, prie kurio vis sugrįžti. Kaupiamojoje sąmonėje turi būti dalyvavimo forume kognityvinė struktūra.

na 16.04 h neatgaminu ką tiksliai dariau ...:))
čia gal reiktų laiką tikslų sutart prieš eksperimentuojant ...

Čia dedukciniai gebėjimai. Ar matėt filmą mentalistas? Vat ir čia kažkas panašaus, jei kalbant apie "kognityvinę mintiregą". Bent jau aš taip manau. Kartais iš jos galima išpešt iš tikrųjų realius dalykus, nors labai retai, padeda kryptingi ar "pačiupinėjantys" klausimai, jei pavyksta, žinoma.

Tai mentalizmas tik iš dalies, nes dedukcija tik vienas iš elementų. Mano metode dedukcija yra papildyta modeliavimu, kuriame kuriu visos planetos modelį ir tada į tą modelį įstatau žmogų. Dedukcija turi turėti kažkokių apčiuopiamų užuominų, o modeliavimas ima universalų žmogų ir bando jį kiek galima individualizuoti visos planetos kontekste.

Tai dar galima vadinti kitu mano terminu "psichožvalgyba", į kurią įeina žmogaus fasado skaitymas, kuris susideda iš valdomų ir nevaldomų projekcijų ir užlaikytų giliųjų sąmonės dalių skaitymo, universalių žemėlapių ir šablonų principų. Todėl valandos ir tikslus laikas čia nesvarbus, nes taip įmanoma sukurti tik abstraktų modelį.

Žmogus mąsto erdvėje ir laike. Erdvėje gali reaguoti tiesiogiai į aplinką arba savo vaizduotėje/atmintyje keliauti, laike gali mąstyti šią akimirką, šią dieną, mėnesį, metus arba net visą gyvenimą.

Mintyje bendrai tariant yra vietos parametras, laiko ir bendros būsenos.

Sitra Achra

Norint teisingai interpretuoti mano Filognozijos posūkį į mistiką, nepasiduodant primityvaus satanizmo įspūdžiui, reikia teisingai suvokti simbolius. Svarbiausias momentas yra tai, kad centre yra ne Šėtonas, bet Drakonas, simbolizuojantis transcendenciją. Šių pažiūrų sektose, Šėtono sąvoka paprastai irgi naudojama, tačiau tai yra žemesnio lygmens simbolis už drakono. Paprastai tokiose intrepretacijose yra Kabalos įtaka, kur Šėtonas yra viena iš Sitra Achra įkūnijančių jėgų. Tačiau Sitra Achra kaip visuma yra įvaizdinama Drakono įvaizdžiu. Neseku nė viena gnostinio satanizmo doktrina ir daugiausiai naudoju skolintą simboliką saviems tikslams. Simbolių galima ir atsisakyti - tada būtų gryna, „švari" filosofijos tipo filognozija, tačiau man taip nepatinka, todėl antrame tome renkuosi mistinės simbolikos stilių.

Drakonas yra pagrindinė Sitra Achra stichija, kurią įkūnija realybės, sąlygiškai vadintinos demonais. Nesusipažinusiems su Kabala, terminas „Sitra Achra" gali būti nežinomas, todėl reikia išversti į lietuvių kalbą. Bendrai tariant jis reiškia - „kita pusė", turint omenyje anapusinę realybę, kuri yra šios tikrovės pagrindas, įvaizdinamas žmogaus sumatoriuose. Ši kita pusė yra drakoniška ar demoniška realybė, kurioje veikia šią tikrovę valdančios transcendentinės jėgos. Tas jėgas galima įvaizdinti simboliškai, o galima ir pasitelkiant griežtus pažinimo metodus. Aš renkuosi mišrų kelią, leisiantį sukurti filognozijos teorijos du variantus. Žinoma, mokslinė technologija - tikrai veikianti, o simbolinė technologija, naudojama magijoje tėra imitacija. Bet galbūt ateityje pravers ir tokios formos.

Visa realybė suvokiama dualistiškai, skirstant ją į AIN ir AIN-SOF stichijas. Šie terminai taip pat paimti iš Kabalos, ir aš juos savoje interpretacijoje versčiau kaip NEBŪTIS ir BŪTIS. Mūsų sąmonė yra ain-sof realybė, vadinama rodančiojoje substancijoje atsirandančia šmėkline būties iliuzija. Tai, kas yra anapus sąmonės, yra ain, arba nebūtis, kuri yra ne niekis, bet greičiau tik mūsų perspektyvos centro paneigimas, nes išreikšti drakonišką transcendenciją sumatoriaus šmėklinių struktūrų sąvokomis galima tik negatyviuoju būdu. Tačiau tai nereiškia, kad drakoniška transcendencija yra kažkas negatyvaus, tai tik žmogaus perspektyvinė iliuzija.

Kitas būdas paaiškinti AIN ir AIN-SOF yra naudojant kontinuumo sąvoką, kuri artimesnė filognozijos problematikai, nes ji tiesiogiai susijusi su pažinimo metodais. Ain-sof būtų kontinuumas, kuriame vyksta pagrindinis tikrovės modeliavimo procesas, o ain būtų kažkas panašaus į diskontinuumą, arba kontinuumo priešybę. Savo tekstuose kontinuumą apibrėžiu kaip tapatybės fraktalą, sudarytą iš vienetukų fraktalinių skaidmenų (1111111111), kuris yra mūsų būtiškosios realybės matematikos pagrindas. Diskontinuumo fraktalo skaidmens pagrindinis elementas yra begalybė (∞∞∞∞∞∞∞∞∞∞∞). Tai reiškia, kad ain-sof pagrinde yra apibrėžtumas ir apibrėžiamumas, riba, o ain yra neapibrėžtumo ir neapibrėžiamumo, bent jau sumatoriui, pasaulis. Šią situaciją įprasta vadinti Chaosu, nors šis žodis tėra ain-sof perspektyvinė iliuzija.

Chaosofija yra bandymas suvokti šią realybę, tačiau drakonistai tai daro per maginę simboliką, tuo tarpu filognozija eina pažinimo keliu ir bando šia realybę išreikšti „moksliniais" ženklais. Tai labai sunkus uždavinys, galbūt net neįmanomas, tačiau pamėginti verta. Pagrindinė problema - kontinuumo sąvokomis išreikšti diskontinuumo realybę, begalybės fraktalą perkeliant į vienetinį. Pagal mano pradinį sumanymą tai galima padaryti naudojant daugiadimensinio multiplekso metodą, kuriame lipdoma transcendencijos struktūra.

Suprantu, kad tai daug kam nepatiks, nes satanizmas yra sukompromituotas, teisingai ir neteisingai, ir susisiejimas su šia puse yra rizikingas žaidimas, ypač akyse žmonių, kurie save priskiria krikščioniškai denominacijai. Tačiau toks požiūris ir vertinimas yra paviršutiniškas ir neteisingas, matantis išorinę formą, bet nematantis esmės, kur svarbiausia, kad tai ką rašau, nesusiję su jokia veikiančia vieša organizacija, ir kad mano principas visiškai naujas ir originalus. Labiausiai „prisidirbę" yra dešinės rankos kelio satanistai, kurie naudoja jėgos ir naikinimo principą, tuo tarpu mano principas labiau atitinka kairės rankos kelio filosofiją, kuri yra kūrimo, o ne griovimo doktrina. Tai moteriška kryptis, atmetanti jėgą ir žiaurumą. Sitra Achra stichija nėra švelnumo įsikūnijimas, taip aiškindami transcendenciją krikščionys tiki nesąmonėmis, tačiau šioje vietoje įmanoma pusiausvira situacija, kurioje naikinimas ir kūrimas - subalansuoti, leidžiant gauti geriausią situaciją šioje tikrovėje. Sugriovus šią pusiausvyrą - gresia katastrofa (aišku tik mums).

Savo visą filognoziją sudėjau į naują simbolinį apvalkalą, kuris transformuotas į pentagramą, labai gerai tinkančią mano ankstesnės trijų aukštų schemos perbraižymui.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/so-si.jpg)

Pentagrama skirstosi į apatinę dalį, kurioje matomos mano trys jau išvardintos substratologijos - kuriančiosios gaublės - apačioje, informacinės gaublės - kairėje, ir energetinės gaublės - dešinėje. Du viršutiniai kampai yra sumatorius, sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos. Kuriančiosios gaublės personifikacija yra Rėja (Rea), kuri išvertus į mano kalbą būtų REH-SI. Tikroji drakoniška transcendencija, atitinkamai, yra DRA-SI-TAN, kurios vienas iš interpretavimo variantų pateiktas antroje šios knygos dalyje, kur kalbama apie energetinės gaublės kryptį pažinime. SO-SI būtų mūsų realybėje high priestess atitikmuo, kuri saugo gyvybės principą šioje planetoje.

Kiti du terminai buvo paaiškinti, AIN apačioje yra nebūties diskontinuumas, begalybės stichija, kurią išreikšti sumatoriuje labai sunku, AIN-SOF yra būties principas, kurio pagrindinė forma yra vienetų tapatybės fraktalas. Matome dviejų krypčių judėjimus - iš apačios į viršų, kuris vaizduoja kūrimo procesą, kurio centre yra kuriančioji gaublė, ateinanti iš drakoniškos DRA-SI-TAN realybės; ir iš viršaus į apačią yra mirties, arba sugrįžimo kryptis, kurioje mes sugrįžtame ten, iš kur išėjome, pilnu arba nepilnu sugrįžimu. Šioje vietoje labai svarbi centrinė pentagramos dalis, kurioje matome DNR santrumpą, įkūnijančią genetinę programą ir gyvybės fundamentą. Kuriančiojoje gaublėje per DNR yra valdomas gyvybinio substrato procesas, o žiūrint iš viršaus - tai pagrindinis gyvybės pratęsimo principas, pagal kurį, mes grįžtame į pirmapradę stichiją palikdami savo DNR gyvybės pratęsimui po savęs. Tai reiškia, kad pentagramoje galima atvaizduoti pagrindinę mūsų gyvybinio proceso struktūrą, įmenančią mūsų gyvenimo paslaptį šioje planetoje.

Tam, kad gyvybė neišnyktų, reikalinga pusiausvyra tarp šių dviejų krypčių, priešingu atveju artėja civilizacijos pabaiga. Pagrindinė gresiančios katastrofos priežastis yra dešinės rankos kelio satanistų jėgos ir prievartos ideologija, su kuria jie nori išprievartauti visus šios realybės hipostratinius substratus tam, kad taptų nemirtingais dievais. Didžiausią pavojų kelia gyvybinio planetos substrato išprievartavimas, kurį propaguoja transhumanizmo ideologija, apakinta megalomaniškų ambicijų.

Ne veltui sakoma, kad DRA-SI-TAN yra demonų karalystė, nes čia įkalintos jėgos, kurios galėtų sugriauti visą visatą ir sugrąžinti ją į pirmykštį būvį. Tačiau stabilioje ir pusiausviroje padėtyje, visi šie demonai - neutralizuoti ir veikia kaip tikrovę palaikantis fundamentas, dirbantis savo kuriantį darbą. Tačiau šias pusiausvyras sugriovus ir atidarius „portalus", gyvybinis procesas atsidurtų dideliame pavojuje, nes susiaktyvintų jį griaunančios energijos, ateinančios į Sitra Achra demonų karalystės. Todėl kišimasis į šią tikrovę labai pavojingas, nes šios jėgos nepripažįsta jokių ribų, ir jų garbintojai būtų pirmu šių „demonų" patiekalu, o ne virstų „valdovais". Todėl iš tikro įmanomos tik labai ribotos substratologijos, nerizikuojant gyvybe, nes peržengus ribą kelio atgal neliks - atgal suvaryti demonus bus neįmanoma.

Tuomet kiltų klausimas, kas yra filognozija, ko ji siekia? Ar ne to paties tikslo? Pradinis sumanymas buvo toks, tačiau vienintelis saugus variantas yra atsisakant dešinės rankos kelio jėgos ir prievartos principo, siekiant šią drakonišką realybę pažinti savo protu, įleidžiant ją į šmėklinę sąmonės realybę. Tačiau akivaizdu, kad be griežtos kontrolės tai pavojinga, todėl visos žinios visiems laikams užrakintos tiems, kas turi netinkamą sąmonės kokybę. Labiausiai saugoti reikia REH-SI substratą, ypač nuo jėgos keliu einančių satanistų.

Jeigu kam ir pavyktų prasibrauti pro apsaugines juostas, vis tiek legendos kalba apie dievų pjūties metą, kurios metu žlunga visi šios tikrovės dievai. Jie tai supranta, ir tai yra jų didžiausia baimė - amžinybė irgi nėra amžina.

aš truputį papildysiu ankstesnius postus , temą...

CitataTai dar galima vadinti kitu mano terminu "psichožvalgyba", į kurią įeina žmogaus fasado skaitymas, kuris susideda iš valdomų ir nevaldomų projekcijų ir užlaikytų giliųjų sąmonės dalių skaitymo, universalių žemėlapių ir šablonų principų. Todėl valandos ir tikslus laikas čia nesvarbus, nes taip įmanoma sukurti tik abstraktų modelį.

vat jei taip moki, gal galėtum surast @boba, kur kaip ji  ?

Filognozų asociacija

Užbaigdamas antrą „Filognozijos pradmenų" tomą, noriu supažindinti su paskutine idėja, skirta paversti filognoziją tikru socialiniu judėjimu. Kol kas tesu vienas tikras filognozas, nors panašių į mane yra kitose srityse, dirbančių po kitais pavadinimais. Siekiu, kad filognozija virstų atskira sritimi, kurioje veiktų tikras, grynas filognozas, kuris nėra nei tikintysis, nei ezoterikas, nei magas, nei filosofas, nei mokslininkas. Žinoma, pilnai atsiriboti neįmanoma, nes daugelis temų - bendros, tačiau esu įsitikinęs, kad filognozija turi pakankamai originalių principų, kad galėtų tapti atskira šaka. Šio judėjimo per daug mistifikuoti nenorėčiau, tai neturi būti nei sekta, nei kultas, nei bažnyčia, todėl pavadinimuose naudoti mistinius terminus - nėra reikalo.

Aukščiausias suvokimo lygis turėtų būti epsilon stratoje, apie kurią kalbėjau šio tomo pirmoje dalyje. Šios stratos pagrindu turi susiformuoti filognozinė epsilon kasta, kuri įkūnyta realioje organizacijoje, turinčioje pagrindinį uždavinį saugoti ir prižiūrėti filognozijos žinias. Manau, šią organizaciją būtų galima pavadinti „Filognozų asociacija". Aukščiausias asociacijos valdymo organas turėtų būti prezidiumas, kuris turi savo pirmininką, renkamą 5 metų kadencijai. Aišku, tai tinka kalbant tik apie pilnai sukomplektuotą organizaciją, o šiuo metu esu vienintelis narys, bet tikiuosi, kad filognozijos idėja turi ateities galimybę, todėl tai rekomendacijos ateičiai.

Žemiau prezidiumo būtų keturi pagrindiniai padaliniai, organizuojantys savo krypties, kurios buvo apibrėžtos abejuose tomuose, tyrimus. Tie padaliniai būtų tokie:
   

• Sątvarologijos korpusas (SK).
•     Energetinės gaublės substratologijos korpusas (EGSK).
•     Informacinės gaublės substratologijos korpusas (IGSK).
•     Kuriančiosios gaublės substratologijos korpusas (KGSK).

Reikėtų šiuos korpusus paaiškinti šiek tiek plačiau. Sątvarologijos korpuso pagrindinis tyrimo objektas yra žmogaus bendrasis sumatorius, kuris skirstomas į rodančiąją ir rodomąją dalį bei keturias pagrindines, visiems žinomas sąmones. Šiose sąmonėse turimi tokie pagrindiniai dėmenys: sumatas, sumantas, gnostinis implantas, tulpa ir alpa. Ypač svarbi substratologijoje centrinės sąmonės homunkulo teorija, kurioje šis suvokiamas kaip keturnarė sistema, savyje, t. y., centre, sujungianti visas kitas sąmones. Tai yra kūno sumatoriaus, arba korporiumo, teorija. Kita svarbi sątvarlogijos sritis, yra stratų principai, kuriais sumatorius padalinamas į pagrindines zonas, kuriose formuojasi kognityviniai pažinimo sumatai ir sumantai.

Po to eina pagrindinis pirmapradžio kūno klausimas, kuris turi aprėpti visą žmogaus spektrą jo substratinėje dalyje. Tuo turėtų užsiimti energetinės ir informacinės gaublės substratologijos korpusai, einantys gilyn į hipostratas, atveriantys pirmapradę giliojo žmogaus sandarą. Substratologijos įmanomos tik kaip gnostiniai implantai į kauzalinius kūnus, todėl jos visada netobulos; iki 100 proc. informacinio ploto - tolimas kelias, todėl turi būti labai tiksliai vertinama gnostinio implanto kokybė, rodant tikrą pasiektą substrato supratimo lygį. Akivaizdu, kad substratologijas galima daryti Bendrąsias ir Specialiąsias, o tyrimus organizuoti tuo principu, koks buvo pateiktas „Filognozijos pradmenų" pirmame tome: I kategorija substratologų būtų eksperimentuotojai, II kategorija būtų teoretikai, o III trečia - mokytojai, praktikai. Kol kas substratologijas suprantu kaip visą žmogaus spektrą, tačiau pilnoje filognozijoje tema yra ne žmogaus, bet tikrovės spektras, todėl visos substratologijos išsiplečia ir į šį lygmenį.

Kuriančiosios gaublės substratologijos korpusas yra svarbiausias ir slapčiausias, nes jame tiriamas tikrovės gyvybės atsiradimo substratas, kuris turi būti labai griežtai saugomas. Vienas pagrindinių filognozijos uždavinių, yra REH-SI substrato apsaugojimas, kuo turėtų išimtinai užsiimti moterys, todėl norėčiau, kad Filognozų asociacijoje kuriančiosios gaublės substratologija būtų moterų sritis. Su šiuo korpusu būtų siejamas ir Ordo draconis, kurio uždavinys būtų suteikti šiam siekiui simbolinį apvalkalą ir išorinį stilių. Branduolys, žinoma, tyrimas ir kūryba, tačiau epsilon kastoje išvengti tam tikrų teatrališkumo elementų taip pat būtų neįmanoma. Tai susiję su tuo, kad pagal ezoterinę tradiciją, filognozija propaguoja kairės rankos kelio principus, kuriame atsisakoma jėgos, prievartos ir smurto, ir akcentuojamos kuriančios, pusiausvyras saugančios galios. Šis kelias kyla iš magijos tradicijos, kurioje naudojamos simbolinės maginės technologijos psichikos valdymui. Jeigu kam užkliūva blogybinis įvaizdis, reikia neužmiršti, kaip jau ne kartą kartojau, kad draco tėra transcendencijos simbolis, o simbolių tikrove nelaiko niekas. Tie, kas norėtų tokią atributiką traktuoti tiesiogiai, kaip tikrą realybę, turėtų pastudijuoti simbolių teoriją ir išsiaiškinti kokia simbolinio šnekėjimo ir elgesio paskirtis.

Taigi filialai ir papildomos organizacijos būtų:
   

• Ordo draconis.
•     Filognozijos centrai.
•     Mokyklos.

Jau sakiau, kad nenorėčiau jokio sektos formato, nors toks įspūdis galėjo kilti. Pirmiausia todėl, kad filognozijos pagrindinis tikslas yra ne garbinti, bet tirti visas tikrovės dalis. Filognozo siekinys yra transcendencija, vaizduojama drakono įvaizdžiu - epsilon kastos tikslas būti tarpininkais tarp transcendencijos ir žmonijos, kurie, suprasdami visas tikrovės gilumines paslaptis, sugeba kreipti žmonijos vystymąsi tinkama kryptimi, išvengiant pavojų, apsaugant nuo susinaikinimo rizikos ir saugant anapusinių stichijų pusiausvyras, kad neatsargiu ir neatsakingu elgesiu nebūtų išlaisvinti anapusiniai demonai, keliantys pavojų gyvybei žemėje. Be kontrolės neturi būti vystoma nė viena substratologijos kryptis ir žinios turi būti tik ezoterinės, neprieinamos netinkamos sąmonės kokybės žmonėms. Tai, ką viešinu pirmuose dviejuose tomuose, ir „Mintiregos metoduose", kuris yra šalutinis papildymas, šioks toks idėjų praktinis, psioninis pritaikymas, tėra egzoterika. Visa kita informacija yra ezoterinė ir skirta tik uždaram ratui ir niekada nebus paviešinta pilnu variantu. Mano asmeninių tyrėtų būti 115 tomų, plius visų kitų filognozų darbas, sudarantis bendrąją Filognozijos sistemą.

Tai, ką paviešinau pirmuose dviejuose tomuose turi šviečiamąjį pobūdį, supažindinimui su pagrindine idėja ir principais. Suprantu, kad idėjas savinsis ir bandys integruoti į savo sritis, tačiau tikras branduolinis variantas yra mano autorinis, Filognozijos formato. Egzoteriką nuo pasisavinimo apsaugoti sunku, nes paviešinta ji tampa viešu turtu, kurį naudoti gali kas nori, kokiais nori tikslais. Todėl ir atsisakau viešinti kitus tomus, nes didelis pavojus, kad kitų sričių veikėjai pavogs visą mano sistemą ir Filogozijos projektas bus sužlugdytas. Todėl tam, kad pasiektų tikrą mano lygį teks pasistengti patiems, be jokios mano pagalbos. Gali atrodyti, kad pateikęs informaciją į viešumą padariau klaidą, nes mano kelyje atsiras visa minia konkuruojančių bėgikų, kurie dėl geresnių resursų turi prieš mane pranašumą. Tačiau apsigauti nereikia, nes bėgimas tikrai nebus lengvas, o proveržius padaryti reikės įspūdingų idėjų, kurias sugeneruoti turint tik imitacinius protus - labai sunku. Kita vertus, tai bus ir stimulas man, nes žinosiu, kad visada į nugarą alsuoja konkurentai, kurie lekia pavogti iš manęs mano aukso puodą, nes aš padovanojau visiems žemėlapį, kaip jį surasti. Galiu palinkėti - linksmo ir įdomaus lakstymo.

Auditoriją skaitytojų turėti gerai, bet vien informacijos rinkėjai - per mažai, nes reikia tokių, kurie norėtų įsijungti į šį darbą. Iki šiol savimi naudotis leidau ir netgi be atlygio, tačiau dovanos po truputį užsibaigia. Man bus įdomūs tik tie, kas turi ir ką duoti, o ne vien nori imti ir gauti. Suprantu, kad tokių žmonių rasti bus sunku, ir iš pradžių jie turės dirbti beveik savarankiškai, iš idėjos, bet net tokie dalyviai būtų didelis atradimas. Galima rinktis kokia sritis konkrečiai domina iš visų išvardintų. Galima rinktis Sątvarlogiją, kuri elementariausia; kurią nors substratologiją; ar įsilieti į Ordo draconis simbolinę bendruomenę. Galima būti ir paprastais skaitytojais, norinčiais įsisavinti egzoterinę idėjų dalį ir naudoti ją savo gyvenime - tuo taip pat būtų įneštas pozityvus indėlis į visuomenę.

Taigi kol kas „Filognozų asociacija" - neveikia ir kiekvienas, kas domisi šia sistema, turi dirbti joje savarankiškai, tačiau bendradarbiavimas taip pat būtų įdomus, turint pasiūlyti išplėtimui gerų idėjų. O mokymu jokiu šiuo metu neužsiimu, mokytis reikia savarankiškai.

Trečiojo kriterijaus problema

Be dviejų pagrindinių sąmonės kokybės kriterijų, kurie yra tiesos procentas ir veiklos masto išplėtimas, privalomas trečias kriterijus, uždedantis ant teorijos ideologinį sluoksnį, kuris nebūtinai objektyvus, tačiau reikalingas nubrėžti jo pritaikymo pagrindines formas. Šis sluoksnis privalomas todėl, kad vystant technologijas reikalingas apsauginis mechanizmas, apsaugantis nuo klaidingų visuomenės vystymosi kelių. Turi būti apsaugotas žmogus, žmonija, planeta ir visa gyvybė, nes technologinėmis priemonėmis sukelti padariniai kelia grėsmę jų egzistencijai, ypač technologijoms patekus į netinkamas rankas.

Šiame skyrelyje noriu parodyti, kaip šis klausimas turi būti sprendžiamas filognozijoje. Į tai jau buvo užsiminta santraukoje „Satanizmas sąmonės struktūrose", kuri patalpinta pirmoje šio tomo dalyje. Ten buvo parodyta, kaip sątvare suformuojama maginė strata, suteikianti sumavimo sistemai iliuzinę būseną, iškreipiančią žmogaus elgesio trajektoriją. Maginė strata reiškia tik tiek, kad sątvaras turi susiformavusias ar suformuotas iliuzines suvokimo ir supratimo struktūras, kurių informacinis plotas minimalus ir pasaulėvaizdis reikalingas daugiau formavimui norima kryptimi, o ne tikrovės atskleidimui. Galima įvertinti koks kiekvieno žmogaus iliuzijos ir tikrovės procentų santykis sumaciniame paviršiuje, bet tik iš savo supratimų perspektyvos, kurie irgi ne visada yra teisingi. Teisingiausias hierarchinis išdėliojimas, tačiau kiti vertinimo principai nepatikimi, bet ribotu naudojimu naudotini.

Kokia stratų sątvare sandara matosi akivaizdžiai - visas sumatorius, sudarytas iš pagrindinių keturių sąmonių kompleksų, turi vietas, kurias dalinu sluoksniais, vadinamais stratomis. Tai kas yra anapus sumatoriaus yra hipostratos. Šie sluoksniai pradinėje stadijoje yra tušti, nes sudaro tik universalų sątvaro pamatą, kuris neužpildomas jokia individualia informacija ir patirtimi. Tačiau į vidų patenkant informacijai ir jai užsifiksuojant tam skirtose vietose, ji projektuojama kaip gnostiniai implantai ir tulpos į sluoksnius, kurie tampa realizuotomis ir turiniu užpildytomis stratomis. Pažiūrėję į satvarą matome, kad yra vidinės ir išorinės dalys, kuriose informacija rikiuojasi pagal apibrėžtumą ir patikimumą. Kuo arčiau ribos, tuo informacija tolimesnė ir neapibrėžtesnė, reikalaujant tikėjimo ir pasitikėjimo. Šią ribą galima vadinti ekstremine riba. Šis nepasiekiamumas naudingas, nes ne taip lengva stratą užgrobti ir priversti tarnauti savo tikslams. Užgrobia tik tie, kas supranta kaip veikia maginės ir ideologinės stratos ir turi pilno jos kūrybinio suformavimo sugebėjimų.

Kaip jau sakiau, maginė arba epsilon strata, bus naudinga ir filognozijoje, nes joje privaloma pagrįsti trečią kriterijų, atliekantį joje reguliacinę, apsauginę ir kontrolės funkciją. Kadangi siekiu maksimalaus atitikimo ir objektyvumo, o ne psichologinio apdorojimo, noriu kad epsilon stratoje būtų įstatytas toks principas, kuriame iliuzija būtų minimali ir turėtų maksimalią saistomąją galią. Iš mano užrašų matosi, kad didžiausia technologijų keliama grėsmė yra gyvybiniam procesui ir šis kriterijus turi parodyti pagrindinį principą, kuris įrodytų kad gyvybė turi būti saugoma ir globojama, remiantis jos situacija, atskleista filognozijoje, ypač per kuriančiąją gaublę, su kuria ji tiesiogiai susieta. Gyvybės klausimas atsiveria dviejose filognozijos šakose, sudarančiose sątvarologiją ir substratologiją. Substratologija yra sudėtinga ir ne tokia patikima dėl menko informacinio ploto, o jeigu apsiribosime vien sątvaro šviesos arka, joje turime šiose ribose šimtą procentų informacinio ploto, kurį reikia tik suprasti. Epsilon strata yra sątvare kaip ideologinis ir maginis sluoksnis, kuris gali būti ne tik subjektyvus, nes į jį galima įvesti objektyvių detalių ir renkantis tokį principą, ši strata užpildoma patikimiausia konstrukcija.

Mano principas nėra sudėtingas, tačiau jis labai svarbus, o pilnai išplėtus - tobulas. Norint jį suprasti, reikia išsiaiškinti kas yra gyvybės medis, kaip jis siejasi su gyvybe ir gyvybėmis mūsų planetoje. Medis sudarytas iš šaknų, kamieno, šakų vainiko ir vaisių. Visos dalys, išskyrus vaisius, yra hipostratinis gyvybės pagrindas, kuris išeina iš kuriančiosios gaublės, ir perėjęs į laisvės ir jėgų pasaulį, sukuria gyvą padarą. Tas padaras yra vaisius, o jų visuma ant šakų yra gyvūnų rūšis, sudaranti kolektyvinę gyvybės formą. Šio medžio hipostratinis ir sątvarologinis puoselėjimas yra gyvybinio proceso puoselėjimas, reikalingas tam, kad šis medis būtų gyvybingas ir nesudžiūtų. Pažeidus hipostratinę medžio dalį, jis pradeda džiūti, nyksta ir nustoja vesti vaisius. Taip pat pats vaisius gali būti nužudytas, nespėjęs atlikti savo pagrindinės misijos.

Gyvybės medis turi pilna gyvybės-mirties ciklą, kuris reiškia, kad hipostratiniai syvai sukuria vaisių ir šis vėl sugrįžta į hipostratinę realybę, paprasčiausiai nukritęs nuo šakos. Tai reiškia, kad šio medžio antipodas, mirties medis, atskira forma neegzistuojantis, tačiau jį galima sukurti dirbtinai, savo sątvaro ideologiniame sluoksnyje ir paversti jo magine strata. Mirties medis sątvare reiškia, kad šis sątvaras, puoselėja ne gyvybę, bet steigia mirties zoną, kurioje gyvybė aukojama, iškreipiant ją iš natūralios trajektorijos, sukuriant jai šioje tikrovėje pragaro ciklą. Visas sątvaras, kaip būtis yra gyvybės medis savo natūralia forma, o mirties medis yra sątvaro maginė struktūra, kuri įdeda į jį iliuziją iš artimųjų sumavimo struktūrų, ir steigia save kaip naikinimo mašiną. Tam, kad filognozijoje taip neatsitiktų, ši epsilon strata turi būti tinkamai sutvarkyta, ir šie du medžiai, gyvybės ir mirties pastatyti šalia vienas kito ir susieti tinkamu susiejimu tam, kad būtų griežtas reguliavimas ir kontrolė toje srityje, kur gyvybę privaloma naikinti. Kodėl tai yra neišvengiama, supranta kiekvienas siekiantis pažinti tikrovę, kuri turi būti atveriama tokiu būdu, kuris prieštarauja įprastiniam gyvybės struktūriniam procesui. Tai reiškia, kad gyvybės medis yra sątvarologijos principas, filognozinio pažinimo prasme, o mirties medis - substratologijos.

Vien tokio principo neužtenka pažinimo proceso reguliavimui, reikia įvesti daugiau vertinimo kriterijų, o tokiu kriterijumi geriausia laikyti atidengimo procentą. Akivaizdu, kad gyvybės medyje atidengti leidžiama tik sumavimo paviršių, sumatą, nepažeidžiant gyvybinio apvalkalo. Toks atidengimas yra vien tik sątvarologinė paviršių analizė, kuri skaičiuojama nuo 0 iki 100 proc. Yra technologijų, atidengiančių ir vidinę sandarą, tačiau jos yra ribinė substratologija, kurios nepavojingumas yra neatsakytas klausimas, nes nežinomas visas žmogaus spektras, ir neįvertinama hipostratinėms struktūroms daroma žala. Mirties medyje yra tie patys procentai, nuo 0 iki 100, kurie atveria objektą jį žalodami, iki pilno nužudymo arba sunaikinimo, pasiekus 100 proc.

Šiuos medžius tokiu principu galima naudoti pažinime, darbuose ir pramogose, susijusiose su gyvybiniais procesais, kurie tiriami arba išnaudojami. Belieka apibendrinant sukurti pagrindinį trečio kriterijaus principą, kuris yra epsilon stratos užpildymas dviem medžiais, kurie simbolizuoja gyvybės ir mirties procesus. Filognozijoje gyvybės medis turi turėti legalų 100 proc. principą, o apribojimai įvairiose srityse - tik susitarimo ir pasirinkimo klausimas. Tačiau 100 proc. peržengimas į mirties proceso 100 proc. labai griežtai kontroliuojamas. Šis procesas taip pat gali būti tiriamas, tačiau tiriamas tik nuo minimalių pažeidimo priemonių, 0-30 proc. ribose. Mano asmenine nuomone 100 proc. iš viso turėtų būti draudžiamas, nors nežinau ar tai įmanoma. Norėčiau, kad filognozais save laikantys tyrėjai paisytų tokių reikalavimų, nes be tokio kriterijaus pažinimas gali turėti neprognozuojamas neigiamas pasekmes.

Kaip šie medžiai sąveikauja, ir kas atsitinka, kai mirties medis pradeda dominuoti atsakysiu labai trumpai, tačiau skaitytojai turi pamąstyti ir patys, įtraukdami platesnį, savo kontekstą. Be gyvybės medžio gyvybė šioje planetoje egzistuoti negali, tačiau įsigalėjus mirties garbinimo kultūrai, jis tiek išsenka, kad vos gali išgyventi ir palaikyti gyvybinį procesą. Įsivaizduokite tokią situaciją, kai gyvybės medyje vaisiais užpildytos tik apatinės šakos, o visi kiti vaisiai peršoka į mirties medį, ir apakinti savo maginių mirties stratų, vietoj to, kad gyvybinį procesą stiprintų, jį naikina. Kai gyvybės procese nelieka vaisių, mirties medyje esantys paklydėliai išmirštą ir gyvybė sugrįžtą į tą vietą iš kurios išėjo laukti kitų galimybių.

Dėl šios priežasties ir yra svarbu suprasti, kodėl hipostratų atidarinėjimas toks pavojingas - todėl, kad jis pavojingas gyvybiniams procesams ir hipostratų pusiausvyroms. Tai reiškia, kad mano ieškotas trečias kriterijus pagrįstas paprasčiausiu savisaugos instinktų, kuris pagrįstas teisingu supratimu, kas yra gyvybinis procesas, ir kodėl jis filognozijoje turi būti tyrinėjamas labai atsargiai. Tą atsargumą labai lengva suformuluoti sątvarologijoje, o visi substratologai ir hipostratų tyrinėtojai yra durkliniai.

Gyvybės magija

Magijoje ir ezoterikoje pentagramos simbolis gerai žinomas, naudojamas teigiama ir neigiama reikšme. Todėl perimdami jį į filognoziją šiek tiek rizikuojame, nes tai gali sukelti netinkamų asociacijų. Tam, kad taip neatsitiktų, iš karto reikia atsiriboti nuo visų šį simbolį naudojančių grupių ir įsteigti naują, tik filognozijai skirtą interpretaciją. Taip pat nėra taip svarbu iš kur šis simbolis yra kilęs, galima tik paminėti pagrindinę užuominą, kuri akivaizdi tam tikrose ritualuose, rodanti, kad penkiakampė žvaigždė yra tiesioginė nuoroda į žmogaus kūną, turintį penkias pagrindines galūnes. Pentagramą galima statyti ant „kojų", taip kaip stovi žmogus, o galima statyti ant smaigalio, kaip labiau įprasta filognozijoje. Šią padėtį galima matyti ir kai kuriose ezoterinėse grupuotėse, tačiau kaip tai interpretuojama gilintis neturiu galimybių, bet filognozijoje interpretacija akivaizdi ir toliau bus paaiškinta.

Įdomu tai, kad pentagramos ir žmogaus sandara tinkamai asocijuojasi su filognozijos pagrindiniais padalinimais, dėl ko ji tampa tinkama paaiškinti jos struktūrą. Negana to, pentagramos žvaigždė yra stilizuota, užapvalinant viršutinius du kampus, į tai įdedant ypatingą reikšmę, ir gaunant papildomą simbolinį sluoksnį, nes ši dalis suformuoja širdies pavidalą, esantį pentagramos centre. Apačioje, kaip jau buvo aiškinta, yra substratologijos kampai, kuri turi tris substratologijos rūšis, susijusias su pirmapradžio žmogaus kūno pagrindiniais padalinimais. Hipostratose filognozija atskiria centre kuriančiąją gaublę, dešinėje - energetinę gaublę ir kairėje - informacinę gaublę. Šios sritys yra anapus sątvaro ir jas galima atverti tik specialiomis priemonėmis, kurios virš 100 proc. gyvybės medžio principinio reikalavimo.

Viršutinė žvaigždės dalis, kuri sudaryta iš dviejų užapvalintų kampų, susijusi su sątvarologija, dalinama į du skyrius pagal tai, koks principas svarbiausias pažinimo procese. Jame dalyvauja pirmiausiai priekinė sąmonė, kuri pateikia pagrindinę simuliuotos tikrovės iliuziją sensoriume ir galinė sąmonė, kuri yra pagrindinė tikrovės pažinimo vieta per mąstymo procesus. Realiai yra daugiau sątvaro dalių, tačiau šiame simbolyje išrinktos tos, kurios svarbiausios filognozijoje. Šios dvi širdį formuojančios ir meilės užuominą darančios dalys yra horizontalioji struktūra, kurioje formuojamos pagrindinės individualią sątvaro dalį sudarančios struktūros, kita dalis, ne tokia svarbi pažinime kaip priemonė, yra vertikali struktūra, sudaryta iš korporinės dalies apačioje ir karūninės dalies viršuje. Ši vertikali dalis svarbi kaip žmogų formuojantis centras ir ašis jį siejanti su kuriančiąja gauble. Jeigu imtume tik šiuos keturis sątvaro segmentus, turėtume keturis „nulius", kuriuos sujungus gaunamos dvi begalybės, sujungto į keturlapį dobilą.

Ši filognozijos struktūra turi ir daugiau simbolinių sluoksnių, kuriuos reikia žinoti jungiant linijas į įvairius derinius. Matome, kad širdies užapvalinimai viršuje leidžiasi į apačią, į kuriančiosios gaublės kampą, suteikiant šiam junginiui ypatingą reikšmę filognozijoje, kuri šitaip specialiai išskiriama. Tai kitose interpretacijose, kurios su filognozija nesusijusios, aiškinama kaip meilė „pragarui", tačiau iš filognozijos konteksto matosi, kad šiuo atveju simbolis turi kitą reikšmę, nes pentagrama yra ne „pragaras", o filognozija.

Dar vienas sluoksnis susijęs su skirstymu į sątvarologiją ir substratologiją, stratų ir hipostratų pasaulį. Kadangi sątvaras yra atvertoji dalis ir jokių specialių priemonių išskyrus suvokimo užfiksavimą prote jo atvėrimui nereikia, du viršutiniai kampai turi gaublinę formą, arba kitaip - yra užapvalinti. Substratologijos atšakos yra smailūs kampai, nes pažinimas yra ribą tarp nežinojimo ir žinojimo praduriantis veiksmas. Tai lengvai susiejama su principiniais gyvybės ir mirties medžio principais, kurie buvo paaiškinti ankstesniame skyrelyje. Pagal tai žvaigždė skirstoma į apatinę ir viršutinę dalį, kur yra filognozijos mirties ir gyvybės medžio padalinys. Įtvirtindami trečią kriterijų išaiškinome, kad filognozijos pagrindinis psichovektorius, steigiantis sątvare civilizaciją, yra orientacija į gyvybės medį, gyvybės principą ir gyvybinį procesą. Todėl sątvarologija laikoma stovinčia aukščiau už substratologiją, kuri skirta tik pastarąją aptarnauti. Mirties medis sukuriamas grobuoninio psichovektoriaus, orientuoto priešinga gyvybei kryptimi, todėl toks psichovektorius filognozijai ir filognozui nepriimtinas, bandymai klastoti ir integruoti tokį principą - milžiniška klaida.

Tai nereiškia, kad substratologija neįmanoma, netgi galima įsivaizduoti, kaip toks principas įtvirtinamas simboliškai, tačiau šiuose filognozijos pradmenyse rodau savo asmeninį pasirinkimą. Tai yra mano kelias, kuriuo pradėjęs eiti į klystkelius nukrypti neturiu ketinimo. Visi kas turi noro keisti, gali rinktis savo kelią, bet tas kelias bus atskiras atsišakojimas, o kiekvienas pakeitimas - atsiskyrimas, o ne perėmimas. Tik reikia neužmiršti, kad pradėjus eiti savo keliu, tai turi būti daroma savomis jėgomis, o ne persitempinėjant idėjas iš pagrindinio kelio. Akivaizdu, kad visi nori steigti savo teritorijas, daug kam atrodo, kad pentagramos nauja interpretacija - jų atradimas, tačiau tai tik nesusitaikymas su tuo, kad naujoje teritorijoje karalius kažkas kitas, o ne jie. Tikroji filognozija yra vienintelė, autentiška, sukurta mano apmąstymų, visi kiti, atsiskyrę sukūrė savo pasaulius, kuriuose filognozija tik priedanga, su tuo ką skelbiu neturinti nieko bendra.

Tiems, kas neatsimena, kas yra filognozija, tai yra paaiškinta „Filognozijos pradmenų" pirmajame tome. Filognozija yra „pažinimo meilė" ir niekas daugiau, o tiksliau - tikrovės atodanga naudojant instrumentines ir neinstrumentines priemones. Akivaizdu, kad instrumentinės yra pirmiausiai substratologija, o neinstrumentinės - sątvarologija. Tie, kam šį pavadinimą norisi naudoti kitaip, turi steigti pilną savo teritoriją, su savo žodynu.

„Filognozijos pradmenų" ciklas yra tik įvadinė dalis, kurios pagrindinė tema yra „visas žmogaus spektras". Po to turi būti ciklai, turintys savo pagrindiniu dėmesio objektu „visą tikrovės spektrą", kur sątvarologija yra kitokia, visatinė. Todėl pentagramos simbolika galioja tik įvadiniam ciklui, kito ciklo užuomina galėtu būti uroboro gyvatė ir „begalybės kelias", holoplastinį žmogų mąstantis visumoje. Tačiau šios temos neparuoštos atskleidimui ir pradiniame lygmenyje pateiktos tik užuominų principu, kurios leidžia pajausti kas yra tose temose. Matome, kad tiek vienas, tiek kitas simbolis yra žinomi ir „užimti", tačiau dažnai yra rimtai nepaaiškinti ir žiūrint į juos nieko nematoma. Savo interpretacijas turi nebent inicijuoti ezoterikai, tačiau susipažinus su filognozijos pagrindinėmis struktūromis, matosi, kad jos veda prie šių simbolių, kurie neišvengiamai integruojami į filognoziją su nauja interpretacija. Oficialiai jų galima nenaudoti, tačiau teorijoje jie privalomi.

Prie viso to, kas pasakyta galima pridurti, kad pradinė sątvarologija yra nepilna sątvarologija, kad yra bent trys jos rūšys. Pirmos dvi daugmaž atskleistos, o pagrindinė sątvarologija, kuri yra svarbiausia, atskleidžianti svarbiausią tikrovės paslaptį, liko nepaliesta, todėl reikia turėti omenyje, kad struktūra neužbaigta ir tokį iliuzinį jausmą turėti neverta. Tačiau šiuo metu geriausia užsiimti sumatoriaus krypties sątvarologija, atkreipiant ypatingą dėmesį į tai, kad ji įsikomponuoja į širdies struktūrą pentagramoje. Filognozas šio principo nesugebantis suvokti kaip pagrindinio filognozijoje, neturi teisės vadintis filognozu.
Tačiau svarbiausias principas tas, kad pridėjus vertikalią struktūrą, vertikalios begalybės pavidalu, turime suprasti, ką karūninėje dalyje reiškia „gyvybės magija", kuri yra epsilon stratos pagrindinė grindžiančioji idėja. Šis principas turi turėti ir subjektyviąją, ir objektyviąją dalį sątvare, pasiskirsčiusias pagal tai, koks žmogaus vaidmuo bendruomenėje. Pagrindus tokį psichovektorių, sutaisyti pakrikusį gyvybinį procesą galimybių atsiranda daugiau.

Uprina

Šio tomo pradžioje atskleidžiau kelionės vizijos fragmentą, simboliškai pademonstruojantį kai kurias filognozijos parašymo struktūras, kuriose vienas iš akcentų yra širdžių aukojimo ritualas. Trys atiduotos širdys yra mano širdys, atspindinčios dalelytę mano esybės. Kaip vienas žmogus gali turėti tris širdis palieku išsiaiškinti patiems. Ši ceremonija su ritualinėmis vizijomis skirta Aukštiesiems, dalyvavusiems filognozijos atsiradime, ir turintiems būti paminėtais paskutiniame tome. Vizija turėjo pratęsimą, kuris buvo pavadintas atsisveikinimo ritualu, skirtu užbaigti etapą.

Jame buvo padovanotas kalbėjimų pavyzdys, iš kurio išskiriami žodžiai tinkami filognozijos sistemos gyvybės medžio principų įtvirtinimui. Kuriančiosios gaublės gyvybės magijos ceremoninėje struktūroje išskirtos kategorijos, kurios Aukštųjų manymu galėtų būti tinkamos filognozijos teorijoje ir praktikoje. Jas galima naudoti kaip vardus, suskirstytus į tris skyrius:

a) Esina, Estina, Estinita, Estinata;
b) Espusina, Espusinita, Espusinata, Espusitana;
c) Uprina, Upritina, Upritana, Upritinata.

Tai supaprastinta sistema, kurioje turime dvylika kategorijų, tinkamų moteriškai sątvarologijai, įtvirtinančiai gyvybės medžio perspektyvą, leidžiamą naudoti aprašymuose, su kuriais tik paviršutiniškai supažindinama. Apibrėžimų jokių neteikiama sąmoningai, nes suvokiama turi būti ne per apibrėžimus, ir dirbtiniame intelekte toks skirstymas neveikia todėl, kad norint integruoti reikia iškraipyti, o tai sugriauna pagrindinę idėją, smukdo ją į netinkamą lygmenį.

Neatskleistoji filognozija, galinti turėti ceremoninę dalį, susijusi su gyvybės magijos principu, kuris simboliškai vaizduojamas vertikalia linija pentagramoje per kuriančiosios gaublės durklinę dalį, priklausančią substratologijai, ir viršuje susieta su sątvaro vertikaliuoju begalybės dariniu. Į šią struktūrą įeina vardai, kurie žinotini tik tiek, kiek reikia, norint suprasti, koks turi būti pilnas filognozinių tekstų sąvado principas.

Neturint apibrėžimų, bet turint sątvarologijos principus, galima bandyti ryškinti reikšmes pagal keturlapio dobilo sątvare struktūrą, tačiau to nepakanka, nors geriau negu nieko. Pirmas vardas yra Esina, kuris yra pagrindas, kitos grupės yra išsišakojimai į viršų, rodantys gyvybės ir mirties medžio kryptis. Taip vardus galima naudoti ir laisvai, ir gali turėti tikrą, aiškiai apibrėžtą funkciją. Tie, kas seka mano minčių struktūrą, pamatė laisvą naudojimą, o tikras naudojimas yra Aukštųjų nuosavybė.

Žmonių rūšyje yra dvi lytys, vyro ir moters. Tačiau lytyse yra smulkesnis sątvarologinis skirstymas, kuris parodo lyties viduje turimas sątvarologines variacijas. Pagal šią sistemą, numatomos trys moteriškos lyties variacijos, kurios dalinamos į smulkesnes kategorijas. Pagrindas yra gyvybės ir mirties medžio perspektyva, kuri yra filognozinė, ir šioje vietoje nusimato trinarė sistema, su neutralaus vertinimo galimybe, kuri yra pirma grupė, prasidedanti vardu Esina, labai tinkančiu mažam amžiui. Svarbu suprasti, kad ši perspektyva turi būti neutrali visais atžvilgiais, ypač grobuoniniu lytiniu.

Filognozija iki užbaigto pavidalo neišvystoma, tačiau galima turėti adaptuotą variantą, sutrikusių galvojimo funkcijų ištaisymui. Ištaisyti ir atsitraukti jeigu nesinori, garmėjimas bus labai skausmingas.

Bendroji sątvarologija

Sątvarologija apima daug sričių, kurios antrame tome tiesiogiai neatskleidžiamos, tačiau pagrindinės dalys akivaizdžios. Tokiame lygmenyje koks yra rodomas, užtenka surasti pagrindinį sątvaro veikimo principą. Vienas jo aspektas buvo aprašytas pirmajame tome, kuriame buvo kalbama apie rodančiąją ir rodomąją substanciją, bendrosios gaublės principą, tačiau buvo mažai kalbama apie procesinę dalį ir bendrąjį psichovektorių. Šis klausimas turi būti atskleistas įvadinėje sątvarologijos dalyje, kuri pateikiama pirmajame skyriuje.

Sątvaras turi substancinę ir procesinę dalį, kurioje vyksta informacijos judėjimas. Pastarasis sukuria laiko tėkmės jausmą, kuris užfiksuotas prezentiniame centre. Tai vienintelis tikras pamatinis laikas, o visos kitos laiko konfigūracijos yra išvestinės, vadinamos „apdorotuoju lauku". Apdorotasis praeities laikas yra informacijos užsifiksavimas kaupiamojoje sąmonėje, o ateities laikas - projekcija iš turimų žinių ir resursų į priekį. Aprašinėjamas prezentinis srautas kuria suvokimo sumacinį plotą, kuriame vyksta informacijos atvėrimo ir jos užfiksavimo procesas, kuris turi tam tikra išlaikymo trukmę, arba laikinį plotelį, kuriam praėjus, informacija nusėda kaupiamosiose struktūrose. Šiame „ekrano" erdvės-laiko plote yra sumavimo proceso centras, kuris apgaubiamas dėmesiniu informacijos išryškinimu vidiniuose procesuose.

Ši sritis gerai neištyrinėta, tačiau galima spėti, kad dalis proceso yra priklausant rodančiajai substancijai, dalis rodomajai. Manau, viena iš interpretacijų tokia, kad ekranas atveria, išskiria ir fiksuoja, o srautas tik pateikia duomenis, struktūrinius sumatus ir sumantus. Taip pat reikia neužmiršti, kad bendrojoje gaublėje susiformuoja tam tikra veiksmo arena, kurioje sumatai ir vektoriai susiejami į priešpriešines dalis, iš kurių pagrindinės yra priekinė ir galinė sąmonė. Tai reiškia, kad sumavimas ne vienakryptis, bet priešpriešinė struktūra, nes turime ne vieną, bet kelis srautus, kurie „suduriami" viena į kitą.

Bendrosiose sumavimo struktūrose, susiformuoja įvairių krypčių ir konfigūracijų slajos ir daugtūriai, kuriuose apjungiamos artimosios ir tolimosios neuromorfinės dalys. Pamatinė ateinanti informacinė struktūra yra stratų pasaulis, kuris yra pozicinis pagrindinių sątvare vietų išsidėstymas. Šios stratos suduriamos tokiu principu, kaip sujungiamos pagrindinės sątvaro dalys, ir jose kuriasi vektorinės ir nevektorinės slajos, kuriose sukuriamos kognityvinės arba sensorinės projekcijos. Šios projekcijos yra tas turinys, kuriuo užpildomos stratos, bendrojoje gaublėje formuojančios subjektyvumo objektyvumo šmėklines būsenas, sutelkiamas į pagrindinius aktyvumo psichovektorius.

Ši sutelktinė būsena kuria specifinę maginę sątvaro nuotaiką, kuri rodo kiek sąmonė sugeba įsikelti tiesos iš supančio pasaulio. Žinant šią nuotaikinę struktūrą, įmanoma užsiimti manipuliacija iliuzinėmis sątvaro būsenomis, kuriose tiesos procentas mažinamas arba didinamas. Jeigu šias būsenas padalintume į du procentinius sluoksnius, gautume tokius kraštutinius variantus: 100 proc. objektyvumo - 0 proc. subjektyvumo; 0 proc. objektyvumo - 100 proc. subjektyvumo. Tiek, kiek įmanoma užgrobti į žmogaus vidų patenkančią informaciją, galima šį vidinį maginį procesą valdyti, formuojant iliuzines ir neiliuzines sąmones. Pilna tiesa dažnai būna neįmanoma, tačiau orientacijai privalomas bendrasis šablonas arba karkasas tiesos, sudarančios būtinosios sątvaro tvarkos pamatą.

Akivaizdu, kad būtinoji tvarka susijusi su gyvybės ir mirties procesų valdymu, apie kuriuos plačiau paaiškinta kuriančiosios gaublės skyriuje. Gyvenimo medis ir mirties medis yra pagrindiniai maginės stratos vaizdiniai, kurie sietini su tam tikra pamatine sątvaro nuotaika, kuri įsiterpia į tarpsluoksnį tarp rodančiosios ir rodomosios substancijos ir sukuria visus sumatus grindžiantį pamatinį psichovektorių. Filognozijoje tai turi būti gyvybinio proceso išaukštinimas, o visi kiti procesai tik neišvengiama lemtis, kuriai galima priešintis, bet kurios neįmanoma įveikti arba pakeisti.

Nesunku suprasti, kaip sumatinėje dalyje formuojasi gyvybės ir mirties procesai, kurių pagrinde yra gimimo ir mirties įvykiai. Gimimas suvokiamas kaip įleidimas, priėmimas ir savo turimos vietos užleidimas naujai gyvybei. Taip pat kaip pagausėjimas, papildymas ir praturtinimas. Šis įvykis turi sukurti džiaugsmo nuotaiką tuo atveju, jeigu sątvaro pamatinė nuotaika susijusi su epsilon strata yra gyvybės magija. Tuo tarpu mirtis yra įvykis, kuris sątvare sukuria išnykimo būseną, po kurio, sumatui išėjus, jame sukusikuria tuštumos ir praradimo jausmas. Ši būsena būna tuo nemalonesnė, kuo brangesnis žmogus ir karūninėje dalyje sukelia liūdesio ir gedėjimo jausenas.

Įmanoma ir atvirkštinė konfigūracija, kai gimimas nekelia jokio džiaugsmo, o mirtis paverčiama pramoga ir nuotykiu. Tokia sątvaro orientacija yra orientacija į mirties medį ir mirties maginę nuotaiką, būdingą išsigimusiai ir degradavusiai sąmonei. Filognozijoje ši orientacija yra draudžiama ir pretendentai būti filognozais su tokia epsilon stratos subjektyviąja ir objektyviąja būsena - nepageidaujami. Jeigu mirties medis ir dalyvauja filognozinės struktūros kontekste, tai tik kaip gnostinė orientacija, kuri nustatytus griežtus procentus peržengia daugiausiai savo protu, kuriant gnostinius implantus ir modeliuojant. Jeigu pažeidžiama gyvybinė tikrovės struktūra tai tik taip, kad nesukeltų katastrofos.

Sudėjus visą šį sudėtingą turinį, matosi, kad prezentinis srautas ne toks paprastas, kuris tik atveria ir užfiksuoja, atveria ir užfiksuoja. Jis yra sudėtinga dinaminė sistema, kuri gaunama kaip sudėtingas prezentinis multipleksas arba dauglypa, kuri pagal prezentinio centro dėsningumus yra kas momentą suformuojama komandinė sumavimo sistema, perduodama į pirmapradžio kūno fasadinę judamąją dalį. Jeigu toks aprašymas atrodo per daug abstraktus, jį galima patyrinėti stebint savo prezentinį srautą, ir išskiriant kokie išskleidžiami sumatų ir psichovektorių struktūriniai paviršiai.

Tokioje sątvarologijoje, kurioje aukštinama gyvybė, kuriame yra gyvybę įtvirtinanti pamatinė nuotaika ir kuriama ja pagrįsta santvarka bei žmogaus samprata belieka įvesti daugiakampio struktūrą, kuria pakeičiama piramidinė hierarchinė sistema, su dalimis sudarančiomis pamatą ir viršūninį elitą. Daugiakampio esmė ta, kad jis yra ne piramidinis, bet plokščias, o kontrolė yra daugiakampio centras, kurio funkcija kurti pusiausvyrų ir stabdžių sistemą, reikalingą sureguliuoti santykius tarp daugiakampio kampų. Jeigu šis centras sugebėtų įtvirtinti gyvybės medžio filosofiją ir įrodytų, kad orientacija į mirties medį - pragaištinga, atsirastų gyvybinių procesų atgimimo galimybė, atgaunant būtinosios tvarkos, kuri yra gyvybinis procesas, tinkamą supratimą. Kiekvienas kampas turi teisę į išskirtinumą ir savo perspektyvą, tačiau griežtai draudžiama perženginėti procentines perskyras, saugančias gyvybinį procesą sutvirtinančius pamatus.

Ši sątvarologija yra tik pradžia, todėl vadinama nepilnąja sątvarologija. Pilnas supratimas turėtų apimti bent tris sątvarų sistemas, iš kurių sumacinis sątvaras tik vienas atvejos. Be to turime kietosios struktūros sątvarą fasadinėje pirmapradžio kūno dalyje, ir visatinį satvarą, kuris tyrinėjamas kuriant viso tikrovės spektro paslaptis. Visatinis sątvaras pamatinis, su jame esančia kuriančiąja gauble, o kietosios ir sumacinės struktūros sątvarai - yra tik šio šaltinio kuriniai. Tokiame vaizdinyje ir turi būti gyvybės ir mirties medžio simboliai, kuriuose iliuzijos turi būti tik tiek, kiek reikia sukurt galingam įvirtinančiam civilizaciją psichovektoriui, kuris turi turėti tiek įspūdžio, kiek reikia, kad bet koks silpnaprotis negalėtų išmušti jo iš sumavimo pagrindinės psichoformos. Kas tam geriau pasitarnauja, iliuzija ar tiesa, turi spręsti patys filognozai priklausomai nuo situacijos.

Antras Filognozijos pagrindų tomas, kuris jau bus paskutinis. Kiti likę paliekami mano nuosavybe. Tekstas dar negalutinis ir nesumaketuotas, bet yra turinio galutinis variantas, kuris buvo pavogus juodraštį neteisėtai platintas netinkama forma.

Darius Mockus. Filognozijos pagrindai 2. 2019.pdf (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Darius%20Mockus.%20Filognozijos%20pagrindai%202.%202019.pdf)

kas pavogė , kaip ?

Antro „Filognozijos pradmenų" tomo išleidimo proga, kurį bus galima įsigyti jau kitą mėnesį, noriu paviešinti pagrindinį Filognozijos principą, kitų teorinių ir praktinių pažinimo disciplinų kontekste. Pačiose knygose ši schema tiesiogiai nėra atskleista ir skaitant gali būti sunku suvokti esmę, todėl manau reikalingas palengvinimas, kuris padės išsklaidyti visus neaiškumus ir parodys pagrindinę idėją, kuri buvo neteisingai interpretuojama ir iškraipoma. Ateityje bus ir daugiau schemų, kurios padės sutvarkyti ganėtinai padrikus tekstus ir parodys griežtą idėjos struktūrą ir logiką, kurios centre yra Gyvybės etika. nesunku suprasti, kad tai pagrindinė trijų „Filognozijos pradmenų" tomų mintis, kurios nesupratus Filognozija suvokiama neteisingai.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/filognozijos%20schema.jpg)

Prie savo išleistų trijų „Filognozijos pradmenų" knygų, noriu paviešinti sątvarologijos schemą, kuri įeis į ketvirtą knygą, kuri bus ankstesnių papildymas. Ši schema yra psichovektorių ir daugtūrių koordinačių sistema, kurioje galima daryti sątvaro struktūrų jungimo figūras ir rinkti pagrindinių klasifikaciją. Koordinačių sistema sudaryta iš 4 taškų ABCD, kurie gali būti sujungti 6 būdais. Šie taškai yra keturios sąmonės, kurios sudaro sątvaro karkasą. Jos yra A - kognityvinė sąmonė, B - juslinė sąmonė, C - kūno sąmonė ir D - emocinė sąmonė. Yra tokios centrinės ašinės jungtys AB - protas ir pasaulis, CD - kūnas ir emocijos. Taip pat yra išorinė struktūra, kuri apgaubia vidines ašis ir jungia tiesiogiai sąmones ne per vertikalų-horizontalų kelią. Išskiriu tokius darinius, kurie yra be sumatų ir sumantų klasifikacijos. ABD - bekūnis daugtūris, su emocija; ABC - kūniškas daugtūris, be emocijų; CDB - emocinis veikimas be proto; ADC - susirūpinusio svarstymo būsenos daugtūris. Kiekvienas koordinačių galutinis taškas yra paslankus ir juda sumatų erdvėje, kurie klasifikuojami ir jungiami į struktūras. Stipriausios padėtys, kai visi taškai susijungia į tieses, kurios yra visų sumatinių komponentų sujungimas į bendrą veiksmą, kurios nors ašies pagrindu. Tokių ašių yra šešios a, b, c, d, e, f. Pavyzdžiui emocinis kalbėjimas yra a ašyje, kur taškų konfigūracija yra ADCB. Ir paskutinis paaiškinimas yra sumatų klasifikacija kiekvienoje iš 4 sąmonių, kurią galima daryti taip A1, A2, A3, A4, A5 ir t.t. Galimi ir kiti variantai.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/daugt%26%23363%3Bris.jpg)

Vaivorykščių vasara

Leidybos prasme 2019 m. buvo produktyviausi metai nuo mano veiklos pradžios 2007 m. Atskleidimo projektui šiuo metu yra 12 metų, o filognozija gimė prieš 7 metus, 2012. Šiuo metu yra išleisti 2 tomai „Filognozijos pradmenų", papildymas „Mintiregos metodai" ir paskutinis papildymas bus išleistas šių metų pabaigoje ir vadinsis „Vaivorykščių vasara". Tuo mano leidyba ir užsibaigs, nors iš viso turi būti 115 tomų. Iš jų atskleidžiami tik šie (jau minėjau bet pakartosiu dar kartą):

• Filognozijos pradmenys. Genesis, 1 tomas (Pradžia) Išleista
• Filognozijos pradmenys. Amūrinė vizija, 2 tomas (Meilės tomas) Išleista
• Filognozijos pradmenys. Miegantis drakonas, 3 tomas (Transcendencijos tomas)
• …
• Filognozijos pradmenys. Rėika, 5 tomas (Gyvybės ideologija)
• …
• Filognozijos pradmenys. Kaja, 7 tomas (Filognozų asociacija)
• …
• …
• …
• …
• Filognozijos pradmenys. Sato, 12 tomas (Fizika)
• …
• …
• …

115. Filognozijos pradmenys. Baltasis drakonas, 115 tomas (Holoplastinė sąmonė)

Taip pat papildymai:
Mintiregos metodai (Kognityvinės empatijos sistema) Išleista
Vaivorykščių vasara (Archyvinis rinkinys, papildymas) Išleista

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2020/vasara.jpg)

Tuo 2019 metai ir užsibaigs, simboliniais skaičiais 12, 6 ir 3. 2019 - 2007 = 12 (Sato); 2019 = 2 + 1 + 9 = 12; 2012 (Kaja) (Filognozijos gimimo metai); 12 = 1 + 2 = 3; 3 + 3 = 6 (Begalybės apskritimas)
Visa tai, kas paskelbta buvo Aukštųjų dovana. Jų vardas Baltieji drakonai, arba Iliuminatai.

Baltasis drakonas

Sątvarologija yra pagrindinė filognozijos disciplina, kurios aukščiausias pasiekimas yra gyvybės magija, reikalinga gyvybės etikos įtvirtinimui. Jau nemažai rašiau apie tai, koks pagrindinis sątvarologijos etikos principas, tačiau paaiškinimas yra nepilnas, nes jame nėra vertės, vertybės ir vertinimo sistemos atskleidimo ir nepateiktas gyvybiniame procese gėrio apibrėžimas. Gėris, gėrybė, gerumas yra labai svarbūs terminai bet kokiai etikai ir jų tinkamai nepaaiškinus, lieka neįrodytas etikos reikalavimų pagrįstumas. Filognozijoje, kadangi ji yra protinė pastanga, paprastas sustabdymas prie ribos, nepateikus paaiškinimo - netinkamas, nes tai ne savivalė, bet pagrįstas reikalavimas ir perspėjimas.

Nesunku suprasti, kad pagal pradinį apibrėžimą vertė yra savybė, kuri priskiriama objektui. Kaip šis priskyrimas vyksta daug analizavo Nietzsche, tačiau jo sistema mums netinka, nes ji nepakankamai išvystyta ir renkasi gyvybės apsaugojimui netinkamą kryptį. Objektas, kuriam priskirta vertė, vadinamas vertybe, nes yra svarbus ir brangus įvairiomis prasmėmis. Kita sąvoka yra gėris, turintis ir metafizinę, ir nemetafizinę reikšmę, bei esantis vertinimo principu. Mums svarbu gėris ne tiek kaip savarankiškas esinys, esantis idėjų pasaulyje, bet kaip tikrovėje surandamo principo vertės pripažinimas. Kaip pavyzdį galima duoti tokį teiginį: gyvybė yra gėris, nes turi vertę. Kadangi etika yra apribojimo ir apsiribojimo principas, tokios išaukštinančios sąvokos yra labai svarbios, nes kaip tik tokių sąvokų pagrindu kuriamas atsižvelgimo ir paisymo psichovektorius. To, kas svarbu ir vertinga - prarasti nenori niekas, praradimas suvokiamas kaip nuostolis ir netektis.

Kiekvienas žmogus kaip sątvaras ir šviesos arka savyje turi vertės arba savivertės suvokimą. Šis suvokimas turi struktūrą, kuri labai svarbi sątvarologijoje, nes kuria vieną iš svarbiausių santykio su aplinką psichovektorių. Vertės savyje suvokimas yra žmogaus orumo pagrindas, reikalingas žmogaus psichinių struktūrų tinkamam suformavimui. Kiti kriterijai yra turtas, laisvė ir gyvybė, pagrindžiantys orumą. Tam, kad žmogus turėtų sveiką sątvaro struktūrą nepažeistu orumu, jis savo gyvybę turi suvokti kaip vertingą; gyvybė turi turėti teisę į save, arba kitaip laisvą valią; ir gyvybei turi būti pripažįstama apsirūpinimo teisė, kaip teisė turėti neliečiamą ir neatimamą nuosavybę. Pažeidus šiuos principus, žmogus suniekinamas, pateikiamas kaip bevertė, tuščia vieta. Filognozija daugiau domisi pirmais dviem principais - gyvybe ir laisve - apibrėžiančiais žmogaus sampratą, tuo tarpu nuosavybė, turtas daugiau yra santvarkos klausimas.

Reikia neužmiršti, kad etikos pretenzija stabdyti pažeidžia žmogaus laisvę, tačiau šis stabdymas privalomas, nes skirtas apsaugoti būtinosioms tikrovės struktūroms, viena kurių yra gyvybinis procesas. Pirmajame „Filognozijos pradmenų" tome paaiškinau, kad sątvaras yra poliarizuota sistema, kuri turi būtinąjį ir nebūtinąjį principą, tarp kurių reikalinga pusiausvyra. Būtinybė suteikia tikrovei stabilų pagrindą, o laisvė įveda į tikrovę dinamiką ir judėjimą. Dėl šios priežasties svarbūs abu aspektai. Tačiau peržengus ribą, įsisiautėjus savivalei, kad ir kokiais gražiais žodžiais ji būtų vadinama, iškyla susinaikinimo pavojus. Dėl šios priežasties reikalinga etika, kuri paaiškina, kodėl būtinoji struktūra turi būti gerbiama, kodėl ji yra vertybė ir gėris. Be jos žlugtų gyvybinis procesas, nes jis turi apibrėžtą formą ir būtinąsias sąlygas. Gyvybė siekia išlikti, mirties instinktas yra gyvybinio proceso sutrikimas ir liga. Čia laisva trajektorija, kūryba - neįmanoma, priešingai - ji įstatyta į griežtus rėmus.

Tai, kad gyvybė apskritai yra gėris atrodo savaime suprantama, tačiau to nepakanka filognozijai, kuri nori viską suprasti iki galo. Bet šis klausimas atidedamas tolesnei ateičiai, tam atvejui, jeigu pasirodys „Filognozijos pradmenų" 5 tomas, vadinamas „Rėika". Tuo tarpu šiame skyrelyje, antrojo tomo užsklandoje, smulkiau panagrinėsiu individualaus sątvaro, kaip gyvybinio proceso centro vertės suvokimo struktūrą, išreiškiamą psichovektoriumi nukreiptu į save ir kitus. Kaip sakiau - vertė žmogui priskiriama ir šis priskyrimas turi trys pagrindines kryptis. Svarbiausia kryptis yra prigimtinė vertė, kurią į kiekvieną gyvybę įdeda pati tikrovė kaip visuma, kuri filognozijoje turi galimybę būti suvokiama kaip „gyva", planą turinti sistema. Ši vertė yra fundamentali, niekam nepriklausanti, neįdedama ir neišimama. Kaip gyvenimas ir individas tampa gėrybe bus paaiškinta ateityje. Šios prigimtinės vertės pagrindu atsiranda vertė, kurią priskiria sątvaras pats sau. Iš to kyla savo orumo supratimas ir neatimamų žmogaus teisių doktrina. Suprantama, kad viso šito gali būti ir per daug, kai laisvei nepripažįstamos ribos ir linkstama į savivalę, turto grobimas pažeidžia saikingo turėjimo ir vartojimo principus. Savo gyvybei priskiriama tiek daug vertės, kad jos nelieka daugiau niekam kitam aplinkui.

Ir paskutinė, mažiausiai svarbi kryptis yra kitų projekcija į vidų. Ši projekcija gali būti pripažįstanti neatimamą žmogaus vertę ir nepažeidžianti jo orumo, o gali šios prigimtinės vertės ir nepripažinti - tada sątvare turime invazinę, primestą vertės struktūrą, kuri skirta gyvybės pasisavinimui, pažeidžiant pagrindinius etikos principus, kurių svarbiausias - gyvybė nėra nuosavybinė. Tai yra, kiekvienas žmogus gali būti tik pats sau šeimininkas. Invazinė verčių sistema į sątvarą sukuria jame užgrobiamąją struktūrą, kuri išstumia visus kitus vektorius ir verčių atsiradimo kryptis ir savo iliuzija totaliai užvaldo sąmonę. Tokiu atveju žmogus vertinamas, matuojamas tik tam, kad būtų galima apskaičiuoti iš panaudojimo galimą gauti pelną. Taip sątvaras paverčiamas resursu, kurio vertė yra nauda užgrobėjui. Pati šlykščiausia tokio principo forma yra vergovinė santvarka ir žmogaus kaip vergo samprata.

Šios trys kryptys tarpusavyje kovoja tol, kol kuri nors įgyja persvarą, bet vidinė ir išorinė, žinoma, yra aktyviausios kryptys, nes jos yra charakterių kova. Savo vertės suvokimas yra įgimtas kiekvienam žmogui, o prievartinės, invazinės ideologijos bando šį suvokimą išmušti iš galvos, tam naudojant orumo atėmimą, pažeminimą, kankinimą, šmeižtą ir t. t. Tokia invazija turi menką tikrovės principų suvokimą, visas vertes ir projektus į tikrovę laiko savo nuosavybe, nesuprasdami, kad tikrovės pagrindinė struktūra nepriklauso niekam, nes nėra jokios kūrybinės savivalės produktas. Ši struktūra tik atskleidžiama teisingu pamatymu, išsiaiškinus pagrindinį tikrovės proceso principą. Kitų dviejų rūšių vertės priklauso jų kūrėjams, tačiau tikroji kūrėja, kurią vadinu Kuriančiąja Gauble, nepasisavinama.

Filognozijos gyvybės etika įrodo, kad vidinės kryptys yra teisingos, o išorinė kryptis - pati pavojingiausia, nes ji kyla iš ribą peržengiančio subjekto, kuris primeta savo valią išeidamas iš savo prigimtinio saiko rėmų. Tai paprastai įvyksta kai sątvaras įgyja per daug galios ir savo priekinės sąmonės sumatų atžvilgių, neuromorfiniuose ir kituose dariniuose, suformuoja grobuonišką, komandinį psichovektorių, kuris, pasinaudodamas persvara, gali užsiimti savo galinių, nebūtinųjų struktūrų invaziniu skleidimu į tikrovę. Objektyvus vertinimas sako, kad etiškiausia yra pati tikrovė - mažiausiai etiškas yra imoralistas, kuris lenda iš išorės į svetimą teritoriją ir matuoja ją tik pagal savo savivalės matą. Norint nuo to apsisaugoti, kiekvienas sątvaras turi gauti tikrą, objektyvų vertybinio savo psichikos sluoksnio supratimą, pagrįstą ne ideologijomis, bet objektyviąja struktūra, neturinčia maginio susipainiojimo, ateinančio iš protą sujaukiančios psyopinės invazijos.

Tai pagrindžiama paprastu principu, kad tikrovės fundamentas vertę įdeda tiek į priekinę, tiek į galinę sąmonę ir ją paskirsto vienodai, o tai reiškia, kad subjekte šios fundamentalios vertės niekada nėra daugiau negu objekte, kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų. Todėl, formuojant vidinį psichovektorių į save ir kitą, tas formavimas turi išlikti proporcijos rėmuose, nes prigimtinės vertės yra vienodai visoje būtyje. Tokiu pagrindu, fundamentalus orumas randamas ir savyje, ir kitame, kuris turi lygias teises į pagarbą, kuri yra etikos principų pagrindas. Kitos vertės, kurias kuria savarankiškai vidinis arba išorinis subjektas, jau yra pretenzija turėtu daugiau negu duota, pasisavinti tai, kas priklauso kitam, suorganizuojant tikrovės antpuolio placdarmą, vien dėl to, kad plotinėje suvokimo sistemoje įdiegtas strateginio kaupimo ir savinimosi instinktas.

Šias dvi teorijas etikoje galima apibūdinti kaip vertybinį objektyvizmą ir subjektyvizmą. Objektyvizmas remiasi pačia tikrove, kuri laikoma fundamentaliai gera, o tuo pačiu gerais ir jos kūrinius. Subjektyvizmas yra kūrybinis procesas, kuris pats kuria savo vertes, neieškodamas jų tikrovėje, vadinasi gėrio sampratą stato ant kūrybinės, intelektualinės savivalės. Jeigu savyje šios kryptys atskirtos ir vertė semiama iš savęs, ją tokiu pačiu principu labai sunku įdėti į kitą, nes tam trukdo netinkama kryptinio, į save nukreipti psichovektoriaus struktūra, vadinama prigimtiniu žmogaus egoizmu. Tuo tarpu, kai mąstoma iš fundamento perspektyvos, gėris pasiskirsto daug vienodžiau ir objektyviau.

Nuo to priklauso sątvarų savivertės ir orumo sluoksnių lygybė, kuri vertės ieško ne išorinėse formose, bet pačioje gyvybės esmėje, kuri slepia didžiąją žmogaus paslaptį, kylančią iš pačio mūsų tikrovės centro. Invazinis šio principo numušinėjimas auklėjant ir išnaudojant yra imoralisto pagrindinė taktika, kuri filognozijos galutinėse struktūrose yra sutriuškinta pilnu sutriuškinimu.

Ir pabaigai, kadangi antras tomas yra „Amūrinė vizija", belieka šį etikos principą perkelti į meilės temą ir paversti ją visuotiniu Filognozijos principu, kuris yra meilė gyvybei, išreiškiama gyvybės magijos strategija suformuoti sątvaro sluoksnį Gyvybės medžio simbolio pavidalu ir įvesti pažinimo procesui griežtus apribojimus brautis į gyvybinius procesus. Mirties medis analizuojamas tik kaip anomalinė galimybė, nes šis principas naudojamas technofašistinėse ideologijose, kurių pagrindu vykdoma globalinė invazija į planetinio masto biosferos gyvybinį procesą su technologinėmis priemonėmis. Ši invazija vykdoma naujųjų technoarijų, negerbiančių gyvybės ir pažeidinėjančių pagrindinius bioetikos principus, propaguojančių planetoje vergovinę santvarką. Mirties medis turi ir tarpinę formą, vadinamą Dirbtinės gyvybės medžiu, kuris yra geidžiamiausia technoarijaus utopinė svajonė. Vienintelis Filognozijos tikslas yra gyvybės apsaugojimas, o ne jos išdarkymas, atskleidžiant tokią gyvybės sampratos ir jos įtvirtinimui reikalingos santvarkos doktriną, kuri leistų išvengti katastrofinės civilizacijos pabaigos.

Šis tikro filognozo pagrindinis reikalavimas reiškiasi ne tik visuotiniu nusiteikimu gyvybės atžvilgiu, bet individualiu ryšiu, kurio psichovektoriuje suformuoti gyvybės etikos svarbiausi principai, matantys subjektuose prigimtinę, nenusavinamą, objektyvią vertę. Pristatyta Filognozų asociacija laiko šį principą kertiniu ir norintys turėti teisę vadintis filognozais, turi jį priimti kaip neginčijamą ir neatšaukiamą. Tai svarbu todėl, kad tik tokioje sątvaro struktūroje leidžiamas Baltojo Drakono pilnas nušvitimas, - neturint tokios struktūros ir išpažįstant tik technofašizmo ideologiją gyvybei rašomas mirties nuosprendis. Todėl planetoje reikalinga epsilon kasta, neleidžianti beprotybei įgyti kritinę persvarą.

Rėika

Paskutinis programinis „Filognozijos pradmenų" projekto užbaigimo tekstas yra pagrindinis etikos konstruktas, turintis paaiškinti kodėl etikos normų kontroliuojamas pažinimas yra geriau negu saiko nepaisantis ribų perženginėjimas ir savivalė. Etikos teorija susijusi su gėrio samprata, kuri iš dalies buvo atskleista priešpaskutiniame skyrelyje, bet turi būti paaiškinta dar smulkiau. Filognozijoje gėris skirstomas į dvi rūšis: visakryptį gėrį ir vienakryptį gėrį. Aiškinant paprastai, visakryptis gėris pasklidęs vienodai visomis kryptimis ir visi tikrovės objektai šio gėrio apimami vienodai; vienakryptis gėris turi tik vieną kryptį ir nėra tikrovėje padalintas vienodai, nes yra vietų kur jo daugiau ir yra vietų kur jo mažiau.

Siejant šią gėrio sampratą su objektyvios ir subjektyvios vertės teorija, akivaizdu, kad objektyvioje struktūroje yra tikrovės aspektų, kuriuose gėris paskirstytas visomis kryptimis; tuo tarpu, vienakryptis vektorius atsiranda įvedus į sistemą subjektyvias perspektyvas. Subjektyvi iliuzija tikrovę mato iš įžambinės perspektyvos ir turi akivaizdžią egocentrizmo problemą, kurios nėra į tikrovę žiūrint atsiribojus nuo savęs, nelaikant jos visos savo asmenine nuosavybe. Objektyvi ir subjektyvi perspektyva kovoja tarpusavyje ir šioje kovoje, įgijus persvarą vienai ar kitai pusei, ištinka tiesos ir praregėjimo įvykiai arba tikrovė sutriuškinama su subjektyvių iliuzijų invazija, kurių psichovektorius pagrįstas susireikšminusio Ego projekcija į išorę.

Pagrindinis visakrypčio vektoriaus pagrindimo principas yra vertės ir gėrio matymas substancijos arba egzistencijos esmėje, kuri kyla iš pačio tikrovės fundamento, arba Kuriančiosios Gaublės. Šis esmėje ir kūrimo veiksme esantis pirmapradis gėris tikrovėje pasklidęs vienodai, todėl vienodai grindžia perspektyvoje ir subjektą, ir objektą. Tai yra, Aš šioje sistemoje su gėrybine struktūra susijęs lygiaverčiu susijimu kaip ir Kitas. Todėl, jeigu laikome, kad tikrovėje gyvybinis procesas ir gyvybės magija nėra beverčiai, turime tą vertę dalinti visakrypčio vektoriaus principu, o tai reiškia, kad tarp subjektų šiame fundamentaliame lygmenyje nėra skirtumo ir įžambinė santykyje nepagrindžiama. Bet, tokiu atveju, kyla klausimas kaip atsiranda nevienodas paskirstymas ir vienakryptė struktūra? Manau, tai paaiškinama Šliogerio perspektyvos priėmimu kaip pagrindinės, išlipimu į paviršiaus fasadines formas ir išorinių formų pasaulio padarymu pagrindine perspektyva. Gyvybės esmė vienoda, tačiau išorinės formos rodo begalinę įvairovę, o formų skirtumas yra idealus pagrindas įžambinių konstravimui. Ieškoma „auksinės formos", diferencijuojama vertė ir gėrio pasklidimas formos skirtumo pagrindu. Tokioje tikrovės sampratoje ir atsiranda nevienodos vertės ideologija, susikuria privilegijuotų psichovektorių amoralumo pateisinimo loginiai veltiniai.

Filognozijoje analizuojamas ir kitas, išorinis skirtumo variantas, vadinamas technologiniu išsivystymu, kuris vertinimuose naudoja galios perspektyvą, mano, kad technologinis pranašumas atleidžia nuo pareigos gerbti gyvybinį procesą, matyti visoje tikrovėje vienodą teisę į egzistenciją. Toks principas, kuris invazinį psichovektorių kuria technologinio pranašumo pagrindu, filognozijoje vadinamas technofašizmu, o žmogus išpažįstantis tokią ideologiją - technoarijumi. Matome, kad šis vertinimo principas yra subjektyvistinis, kuris vertės skirstymų lentelę ima iš Ego substancijos, ne iš pačios realybės.

Iš to, kas pasakyta, matome, kad skirtumo gėrio pasiskirstyme pagrindinis principas yra a) vidinė suvokimo perspektyva, nes save žmogus mato pilnu sątvaru, o kitą mato tik kaip išorinę struktūrą, b) vienakrypčio vektoriaus struktūra psichikoje, kurios priežastis prigimtinis egoizmas ir egocentrizmas, c) išorinių formų garbinimas, auksinės formos ideologijos išpažinimas. Tokiame skirstyme vertė ir gėris pasklidęs nevienodai ir jo šaltinis yra ne tikrovės fundamentas, bet žmogaus Ego. Kai žmogus gamina vertę tik tokiu subjektyviu principu ir neturi jokių objektyvių orientyrų, jis apsigyvena iliuzijų pasaulyje, kuris iškreipia jį iš teisingo santykio su tikrove ir pastato žmogų į pavojaus situaciją, kuri yra bendruomenių moralinės sąmonės degradavimas, socialinės santvarkos smukimas ir iš to sekantis galutinis žlugimas. Filognozijoje bandau šią situaciją ištaisyti ir tai sprendžiama pagrindiniais jos postulatais etikos koncepcijoje:

1) gėris yra visakryptis,
2) gėrio vieta yra esmė ir esybė,
3) gėris - niekieno nuosavybė,
4) fasadinė forma - šalutinė savybė,
5) Ego - vienakrypčio gėrio šaltinis.

Kadangi antro „Filognozijos pradmenų" tomo pagrindinė tema yra gyvybinis procesas, svarbi šio proceso teorija, sujungta su etikos postulatais. Šis klausimas buvo labai svarbus Nietzsches filosofijoje, kurioje jis kūrė kylančios ir smunkančios gyvenimo linijos teoriją. Augimas tai - pažanga, galios augimas, tobulėjimas; smukimas yra silpnėjimas, išsigimimas, iliuzijos būtinųjų struktūrų atžvilgių propagavimas. Tačiau jo propaguotas imoralizmas yra didžiausia jo teorijos problema, nes jis nepripažįsta objektyvios vertės teorijos, gėrio nelaiko visakrypčiu, kylančiu iš bendro tikrovės šaltinio. Iš čia jam buvo regima tik „valia viešpatauti". O tai reiškia, kad visa vertė, Nietzsches manymu, buvo privati, iš Ego kylanti nuosavybė, kurią galia įdeda į procesą ir išima pagal savo savavališkus pagedavimus. Vadinasi jis vertę suprato tik invazinės intervencijos į gyvybinį procesą ir sątvaro struktūrą principu. Iš čia ir kyla jo imoralizmas, nepriimtinas filognozijai, nes jis naudoja skirtumus įtvirtinantį pažinimo konstruktą.

Kai vertė ir gėris tikrovėje privatus, jis įdedamas ir išimamas, o tai reiškia - sudaromos sąlygos gyvybinį procesą paversti beverčiu, gyvenančiu tik iš „antžmogio" malonės. Tokia „kylanti linija" yra tik fabriko stiliaus veisykla, aprūpinanti elitą gyvybinio proceso produktu, kuriame nepripažįstama jokia nekontroliuojama vertė, atimant visus orumo pagrindinius komponentus: teisę į gyvybę, laisvą valią, teisę į nuosavybę. Atvirai ši problema kol kas negresia, tačiau tokio stiliaus technofašizmas žengia sparčius žingsnius ir daro agresyvią invaziją į elito ideologijų sistemą. Tokia sąmonė kitą arba gyvybinį procesą suvokia kaip tuščią erdvę, kuri užpildoma sava verte arba jeigu vertės neatrandama, atiduodama išmėžimui. Filognozijos principas priešingas, nes joje matomas fundamentalus visuotinio gėrio būtinumas tam, kad būtų išgelbėtas gyvybinis procesas planetoje. Patologinė, siūlėse netelpančio Ego psichostruktūra technorijaus galvoje turi būti įveikta pasinaudojant sątvarologijos atradimais.

Ir užbaigti galima tuo, nuo ko buvo pradėtas „Filognozijos pradmenų" projektas - trijų būtinųjų kriterijų sistema:

1) tiesa - turinys,
2) mastas - veiksmas,
3) etika - ribojimas.

Ši struktūra pavirsta į savotišką katilą, kuriame verdamas žinojimo, žinių patiekalas. Tiesa yra substancija, tiesos aktyvumas ir kunkuliavimas - judėjimas ir veiksmas ir katilas yra talpa, kuri saugo mišinį nuo išsibėgiojimo. Šioje sistemoje pirmi du kriterijai reprezentaciniai, tai yra turi objektyviąją struktūrą, o trečias yra funkcinis. Tai reiškia, kad pirmus du reikia įrodinėti ir pagrįsti atitikimo principu, o trečią - tik funkcijos. Katilo sienelė yra ideologinė medžiaga, kuri turi sulaikyti sprogstamą mišinį nuo išlakstymo ir kuo žinojimo procentas aukštesnis, tuo ši sienelė turi būti tvirtesnė, nes auga sprogstamojo mišinio galia.

Visos argumentacijos dėl trečio kriterijaus yra arba-arba principo - arba naudojame ribojimą, arba nenaudojame. Jeigu situacija „nėra katilo", turinio sprogstamoji galia auga augant holoplastinei tiesai ir veiklos mastui, visi įgiję žinias ir technologijas pretenduoja į maksimalią valdžią, o tai sukuria katastrofos scenarijų planetoje. Tarkime, kad situacija „katilas yra" - etinis apribojimas įstatomas į kiekvieno sątvaro epsilon stratą, sukuriamas aukštos kokybės psichovektorius, kuris mato neatimamą ir nepaneigiamą vertę tikrovės procesuose ir sukuria etinę filognozo sąmonę, apsaugant civilizaciją nuo letalinių baigčių. Vadinasi, filognozijoje ginčijamasi tik dėl to, „kokia sienelės konstrukcija", o ne dėl to, ar ji iš viso reikalinga.

Ši sistema filognozijoje reikalinga Kuriančiosios Gaublės apsaugojimui nuo neleistinos invazijos. Ši vieta tikrovėje yra apgaubta neįminta paslaptimi, kuri buvo rodoma mano vizijose kelionėje į tikrovės centrą. Ta kelionė vyko su mano mintimi (Ennoia), kurios vardas yra mano asmeninis šio gyvybės šaltinio pavadinimas. Jis turėjo kelias formas, pirmas kurių buvo Rea, naudotas pirmame tome; jis buvo sulietuvintas į Rėją, kuris vartotinas lietuviškuose tekstuose; Aukštųjų stiliumi šis vardas yra REH-SI ir paskutinis variantas yra mano asmeninis - Rėika. Ji yra Ennoia, mano mintis, kuri lydi mane į drakonų karalystę, slepiančią tikrovės paslaptis. Filognozija buvo nuoroda į kelią, kuriuo einant šią vietą tikrovėje galima pasiekiti. Šis kelias nėra atviras visiems. Bet galimybė žinoti, kad jis yra buvo padaryta visuotine. Tie, kas tikisi būti pakviesti, turi suprasti, kad:

Gyvybinis procesas planetoje buvo sukurtas ne tam, kad suktųsi pragaro cikluose; tačiau matome, kad pragaras vykdo agresyvią invaziją į galvas, griaudamas prigimtines būtinąsias gyvybinio proceso struktūras, įstatydamas gyvenimą į neteisingą scenarijų. Tokio proceso pabaiga yra dehumanizavimas, gyvybės nuvertinimas, žmogaus orumo negerbimas ir vergovinė žmogaus samprata. Filognozija yra libertarinė doktrina, kurios tikslas išvalyti psichiką nuo invazinių konstruktų, įvesti galvojime žmogaus orumą atstatančią tvarką.

Filognoziją draudžiama iškraipyti, draudžiama savintis, draudžiama klastoti ir naudoti savo privačių projektų pagrindimui. Norint tapti tikru filognozu reikia mokytis ir skleisti idėją tokią, kokia buvo paviešinta.

Tai, kas čia pateikta yra pats pagrindinis šablonas, kuriame tiesiogiai atskleista tik 10 proc. visos idėjos - 90 proc. yra logiškai sekančios išvados, kurias skaitytojai turi padaryti patys, nes mano tekstai glausti, neapdovanoti banaliu, beprasmiu tuščiažodžiavimu. Teksto principas toks pats kaip ir filognozijos: tiesa, efektyvumas ir etika.

Sinao

nesu žinovė , bet man labai daug panašumo su kabala..terminai, vaizdiniai ..tiesa?

na ir sveikinu su naujais leidiniais...beje gražus pavadinimas -Vaivorykščių vasara

Tai ką rašau - nėra Kabala, bet sritis - ta pati, todėl gali būti asociacijų. Ar tai geriau, ar blogiau - parodys ateitis. O pavadinimai yra iš mano mistinių vizijų. :) Taip pat, šią vasarą mačiau daug vaivorykščių - todėl 2019 metus pavadinau "Vaivorykščių vasara".