Ar tiesa, kad nelaimės, karai, kataklizmai žmogų padaro dvasingesniu? Kažkaip keistai skamba.
Sakyčiau tokių kataklizmų atveju išryškėja kiek žmonės yra žmonės. Tiesiog išsirūšiuoja tikri tobuli žmonės ir degradavę žmonės, vardan išlikimo linkę sunaikinti kitus. Bet kai viskas nurimsta visi viską greitai pamiršta. Pvz pokario metą žinau tik iš savo tėvų patirties ir ji ne tokia kokia aprašoma dabar oficialiai. Bet mano vaikai tai jau girdi iš manęs kaip perpasakojimą ir nuo to jiems nei šilta nei šalta. Taip kad kol pats neatsiduri ekstremaliose situacijose net sunku ką pasakyti apie save. :)
Perskaitai mintyse "Tėve Mūsų" žigiuojant karan.
Kai kataklizmai siaučia skaitai "Tėve Mūsų" kad nuraminti ir atgauti savitvarda ir blaivų mąstymą, nepasimesti situacijoje.
Taigi pasakykim mintyse "Tėve Mūsų" ir t.t.
Maldos gali būti įvairios. pvz: pilotams "Navigacija, ryšys ir kontrolė" kai lėktuvas susiduria su sunkia situacija, kad nepamiršti viską daryti.
Na kaip save "stabilizuoti" kritinėse situacijose čia jau kiekvienam individualu. :) Bet esmė peržengti baimę. Po baimės jau nieko nėra. :)
manau, kad taip daugeliu atveju...tai supurto, suvienija netik kad suskaldo, kelia minčių bei kreipia žvilgsnį į dangų link Dievo...