Gyvenimo tikslas

Pradėjo a.t.sielis, liepos 07, 2013, 21:09:09

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

Aš gyvenu, esu gyva būtybė. Koks to gyvenimo tikslas? Kokiu būdu turėtų vykti gyvenimas, kaip tekėti laikas, kokie užsiėmimai, apie ką viskas turėtų suktis?

Šie klausimai gali būti užduodami iš dviejų perspektyvų.

Viena - amžina ir ideali. Kaip amžinos esybės, koks mano gyvenimo tobulas pobūdis? Koks yra gyvenimo tobulumas, aukščiausias lygis? Kur nebus nepasitenkinimo ir problemų, ydų. Kokia yra pati būties saldybė, visiškas sielos patenkintumas?

Antra perspektyva - iš dabartinės sąlygotos situacijos. Būdamas šiame fiziniame kūne, ką turėčiau veikti, ir kaip turėčiau gyventi šį gyvenimą? Kokio gyvenimo būdo laikytis ir ko siekti? Yra daug gyvenimo aspektų, kurie įstato į konkrečią nepakeičiamą situaciją. Kaip pavyzdžiui, šis fizinis kūnas - negali gauti kito, visas šis gyvenimas praeis šiame kūne. Atitinkamai, moki tam tikrą gimtąją kalbą, esi tam tikros socialinės aplinkos dalis, turi tam tikrus profesinius įgūdžius ir talentus, iš kurių reikia užsidirbti pragyvenimui. Yra tokios fizinio gyvenimo fazės, kaip vaikystė, jaunystė, branda, senėjimas, senatvė. Yra maitinimosi, miego, apsisaugojimo, poravimosi poreikiai, yra gimimo, ligų ir mirties procesai. Todėl gyvenimas neišvengiamai įstatytas į tam tikrą vagą, kuri negali patenkinti sielos.

---

"Senovės pasakojimai apie Bhagavaną" (autorius Vjasa) aprašo gyvenimo tikslą taip:

Citata
1.2.6 posmas

sa vai puḿsāḿ paro dharmo
yato bhaktir adhokṣaje
ahaituky apratihatā
yayātmā suprasīdati

saḥ -- tas; vai -- tikrai; puḿsām -- žmonijai; paraḥ -- aukščiausias; dharmaḥ -- užsiėmimas; yataḥ -- kuriuo; bhaktiḥ -- pasišventusios meilės veikla, tarnystė; adhokṣaje -- Anapusiniam, Transcendentiniam; ahaitukī -- be priežasties; apratihatā -- nenutrūkstanti; yayā -- kuria; ātmā -- savasis "aš"; suprasīdati -- visiškai patenkintas.

Aukščiausias visos žmonijos užsiėmimas yra tas, kuriuo žmonės gali pasiekti mylinčią pasišventimo tarnystę transcendentiniam Viešpačiui. Tokia pasišventimo tarnystė turi būti nemotyvuota ir nepertraukiama, kad galėtų pilnai patenkinti sielą.


---

Santykiai, santykių skonis, džiaugsmingas vyksmas. Gyvenimas skirtas džiaugtis. Visi nori skęsti džiaugsmingame bendravime, ir taip patirti laimę. Mylėti ką nors. Nieko gyvesnio ir patrauklesnio greičiausiai nėra. Visa kita - daugiau ar mažiau nuobodu. Vadinasi, intensyviausias sielos tobulas gyvenimas arba užsiėmimas - taurios ir kilnios meilės pilnas bendravimas.

Aukotis ir pasišvęsti šiame pasaulyje - nenatūralu. Būtų keista pasišvęsti akmeniui, turėti meilės ryšius su akmeniu, aukotis dėl jo. Akmuo - materija.

Lygiai taip pat, fizinis kūnas irgi yra materija - atomai, chemija, oda, raumenys, riebalai, vidaus organai, kraujas, kaulai ir t.t..

Būtų nenormalu mylėti kompiuterio skaičiavimus, programinę įrangą, jos veikimą. Analogiškai, nenormalu mylėti kažkieno mentalinį kūną, mintis, ego, kuriuos generuoja šis materialus kosmosas, vadinasi, taip pat kaip ir fizinis kūnas - laikinus ir materialius dalykus.

Be to, pasišvęsti netobulumui ir laikinumui - vėlgi, niekur neveda. Tik kvailys aukotųsi dėl kriminalinio nusikaltėlio, recidyvisto, ir už gerą veiksmą susilauktų atgal smūgio į galvą. Tai sukurtų pasibjaurėtiną situaciją. Bandyti pasišvęsti netobulam meilės objektui - neišvengiamai veda link priešingų pasekmių. Jeigu siela - amžina, sielos užsiėmimas meilė - amžinas ir realus procesas, tai ir meilės objektas turėtų būti amžinas ir realus. Jeigu meilė turėtų būti tobula ir be priekaištų, išvystyta iki aukščiausio laipsnio, tai ir tokios meilės objektas tegali būti tobulas ir be priekaištų. Meilė per prievarta neįmanoma, dirbtinė, nenatūrali meilė - taip pat. Tik tas, kas savaime iššaukia tobulą meilę savo amžinomis ir realiomis savybėmis yra adekvatus meilės objektas.

Kadangi Anapusybėje, Tobuloje Būtyje nėra šio pasaulio ydų, egoizmo, tarnavimas Turinčiajam Patraukliausią Palaimingą Būtį nėra toks kaip tarnavimas šiame pasaulyje, santykiai nėra kaip darbininko su darbdaviu - kažkas išnaudoja, kažkas paklūsta per prievartą. Tame nėra grožio ir džiaugsmo, tai šio pasaulio bjaurūs santykiai. Tuo tarpu santykiai sielos su sielos Šaltiniu - gražūs, pilni natūralios savaiminės meilės, panašiai kaip draugo tarnavimas draugui, arba mamos ir tėvo tarnavimas sūnui, arba kaip mylimųjų tarnavimas vienas kitam.

Taigi, apibūdinau tobulą gyvenimo tikslą.

eternal.bliss

#1
liepos 07, 2013, 22:17:43 Redagavimas: liepos 07, 2013, 22:20:39 by eternal.bliss
Neturi ego?
Dabar supratai kad turi.
Dabar gal suprasi, kad tavasis meilės suvokimas yra egoistinis.
O dabar gal suprasi, kad smerki egoizmą naudodamasis juo jam smerkti.
Ir galiausiai gal prieisi išvados, kad smerki save, dėl to, kad atskiri save nuo materijos, sumenkini ją taip sumenkindamas save, nesuprasdamas savos vienybės su materija, ir viskuo kas egzistuoja, nes pasaulėžiūra yra dualiztinė.



a.t.sielis

#2
liepos 07, 2013, 22:37:51 Redagavimas: liepos 07, 2013, 22:42:41 by a.t.sielis
Turiu ego, savajį "aš", kodėl ne? Vienas yra teisingas, natūralus ego, pati siela, tai yra, kas aš iš tikro esu, o kitas - primestas, materialus, kaip apvalkalas. Tai tas primestasis ir yra bjauriai egoistiškas. O siela - pasiaukojanti, tyra.

Dėl dualistinės pasaulėžiūros. Mes matome pasaulyje tiek vienovę, tiek įvairovę. Visa yra viena, bet įvairovė niekur nedingsta. Be įvairovės nebūtų gyvenimo, greičiau būtų parimusi tolydinė būtis. Tas parimęs aspektas egzistuoja ir persmelkia viską, bet yra ir aktyvumas. Taigi, o ši tema skirta kaip tik aktyviajam gyvenimui ir tokio gyvenimo tobulumui. Taigi, suvokiant vienovę, ypač gyvenimo tikslo vienovę, kokybinę egzistencijos vienovę, nekyla klausimo apie dualistinį požiūrį. Visa kyla iš vieno Šaltinio ir visa Jam gimininga bei paklūsta. Žvelgiant taip, net ir įvairovė matoma nedualistiškai, tai yra kaip vientisa harmonija, diversity in unity.

Dėl vienybės su materija. Taip, fizinis kūnas yra materijos dalis, taigi, fizinį kūną reiktų suvokti kaip esantį vienovėje su materija. Siela - dvasios dalis, sielą reiktų suvokti kaip esančią vienovėje su Dvasia. Ir kadangi materija yra Dvasios antrinis produktas (iš aukštesnio - žemesnis, iš dinamiško - statiškas, iš sąmoningo - nesąmoninga), tai viskas yra vienovėje su Dvasia.

Tobulai suvokiant Dvasią, netgi materija matoma dvasiniu žvilgsniu, kaip susieta su Dvasia. Ir tada viskas naudojama tyrai ir adekvačiai. Bet iki tokio lygio reikia subręsti, apsivalyti nuo materializmo, būtent tam ir reikalingas sąryšių tarp Dvasios ir materijos, tarp Dvasios ir gyvų esybių, ir tarp gyvų esybių ir materijos pažinimas.


puodukas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 07, 2013, 22:37:51
, o kitas - primestas, materialus, kaip apvalkalas. Tai tas primestasis ir yra bjauriai egoistiškas. O siela - pasiaukojanti, tyra.
Kūno natūralūs norai valgyti, miegoti it t.t. nėra nei blogi nei geri. Visos blogybės tokios kaip pavydas, puikybė, valgymas dėl persivalgymo, o ne dėl alkio ir t.t, kaip tik ir yra sieloje, ir ją apsivalyti turime galimybę tik būdami materialiame kūne.

eternal.bliss

Visa kas egzistuoja yra meterialu, Todėl tu negali tuo pat metu jausti savo egzistencijos ir būti nematerialus. Siela yra materiali.
Kuri sudėtingus tekstus, bandai giliai išnagrinėti, tačiau juose daug prieštaravimų, tiesiog labai daug, net nusvyra rankos  :) ;D
Dualistiniu ir ego požiūriu nesuprasi meilės, tikslo ar dievo apie kurį taip mėgsti rašyti.
Matomai esi apsiskaitęs ir nori visa tai išreikšti, bet tai tėra tik tavo labirintas.

a.t.sielis

#5
liepos 07, 2013, 23:18:12 Redagavimas: liepos 07, 2013, 23:30:56 by a.t.sielis
Taip, natūralūs fizinio kūno poreikiai nėra nei geri, nei blogi.

Kaip jau ne kartą susidūrėme su tuo įvairiuose kontekstuose, "blogio" ir "gėrio", "blogumo" ir "gerumo" sąvokos nevienareikšmiškos, ir reikalingos atidaus kvalifikavimo.

Pvz. į fizinio kūno poreikius galima žiūrėti kaip į darbinę būtinybę. Automobiliui, kad važiuotų, reikia įpilti benzino, fiziniam kūnui reikalingas maistas. Ir t.t. ir pan.

Ką tuo metu veikia siela? Kodėl ji yra fiziniame kūne? Ar fizinė būtis kelia problemų, ir kokios to problematiškumo priežastys? Kaip vertintinas pats fizinio kūno turėjimas? Kaip naudotinas fizinis kūnas?

Kai ką iš šitų klausimų su puoduku aptarėme reinkarnacijos temoje: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=135.msg31786#msg31786

---

CitataSiela yra materiali.


Na, tada mes galbūt tiesiog naudojame skirtingus terminus. Tu "siela" vadini vieną dalyką, aš - kitą. Tavo sampratoje, ar yra būtyje kas nors nematerialaus?

---

Kodėl tikrąjį ego, tikrąjį "aš" uždengia klaidingas ego, netikra tapatybė, kaip pvz. "aš esu fizinis kūnas, materalios gamtos kūrinys, aš esu vyras, moteris, lietuvis, rusas, anglas, indas, japonas, ir pan., aš esu vyras, žmona, vaikas, tėvas, ir pan., aš esu darbininkas, verslininkas, mokinys, studentas ir pan." Visi šie dalykai laikini ir praeinantys. Po mirties, siela atsiskirs nuo kūno, ir jau nebus vyro, moters, lietuvio, ruso, anglo, ir kitų vaidmenų. Ką bendro šie vaidmenys turi su pačia siela? Ir ką šios laikinos tapatybės nulemiama veikla turi su tikruoju gyvenimo tobulumu? T.y., tuo metu, kai mes užsiėmę visais savo vaidmenų atlikimais, kova už būvį, fizinio kūno darbiniais poreikiais, ką tuo metu veikia siela? Ji stebi, patiria, bet ar ji pažįsta save ir ar gyvena tikrąjį savo gyvenimą?

---

Iš kur kyla problemiškas sielos buvimas fiziniame kūne? Kodėl ji čia patalpinta? Ir iš kur kyla bjaurūs, egoistiniai veiklos pobūdžiai? Fizinis kūnas - kaip mašina, jis čia tarsi niekuo dėtas. Bet ta mašina turi impulsus, minėtus fizinius poreikius, kurie kelia materialias kančias ir materialius malonumus. Taigi, tokiu būdu, siela gali įsipainioti į materialų hedonizmą bei nuolatinių problemų sprendimą "gaisrų gesinimo" metodu, ir taip gyventi kančių pilną gyvenimą, nepažindama gyvenimo tikslo, ir nerasdama tikros laimės. Vadinasi, siela susiejo save su tokia situacija, įgijo tokią dispoziciją, kurioje tapo įmanoma gauti fizinį kūną ir taip jį naudoti. Vietoje tobulos savo egzistencijos, ji turi sąlygotą egzistenciją, klaidingo ego apvalkale. Klaidingas ego yra ne kas kita, kaip jos neteisingai nukreiptos dispozicijos išraiška. Atmetusi klaidingą ego, siela gali panaudoti materialų protą ir fizinį kūną kaip dvasinio gyvenimo praktikos priemones, ir jomis pasinaudojusi, pasiekti gyvenimo tikslą, tobulumą.

eternal.bliss

Tame ir esmė, kad sąmonė yra nematerialioji pusė, bet jei judant susikuria materija, todėl visa kas yra- yra materialu, ir negali būti atskirta, visa kas nematerialu nejuda, ir negali būti patiriama, todėl neegzistuoja.
Na nagrinėk toliau pats.

a.t.sielis

Sąmonei judant susikuria ne tik materija.

Materija yra žemesnis veikimas, judėjimas. Materija neturi sąmoningumo, yra inertiška, objektiška. Bet Sąmonė turi savo vidinį gyvenimą, savo lygyje, ne tik išorinį judėjimą. Tas vidinis Sąmonės vyksmas gali būti vadinamas vidiniu judėjimu, ir jis vyksta grynai sąmonėje, todėl yra dvasinis, amžinas, tikroji realybė, nes jeigu sąmonė yra reali ir amžina, ji savo vidinį gyvenimą gali palaikyti realiai ir amžinai, o zona, kurioje ji veikdama kuria laikinus reiškinius, vadinama išorine, arba materialia. Vidinė ir yra tobula egzistencija. Mažos sąmoningos esybės yra nematerialios, bet aukštesnio Sąmonės veikimo dalelės.

Materialioji egzistencija yra judėjimas, skirtas netobulam sielų veikimui išsireikšti, ir suteikti galimybę joms mokytis gyvenimo tikslo.

eternal.bliss

#8
liepos 08, 2013, 09:55:36 Redagavimas: liepos 08, 2013, 10:02:41 by eternal.bliss
Materija turi sąmoninguma  ;D
Ji negali būti atskirta nuo pačios samonės, ir tu vistiek atskiri tuos du dalykus.
Nėra ten jokio išorinio ir vidinio gyvenimo, tėra skirtingi materijos lygiai kuriuose pasireiškia skirtinga realybė, bet ji taip pat materiali, jeigu ji nebūtų materiali tu išvis nepatirtum jokios realybės, nebūtų ko patirti.

Netobulam? ;D vėl prasideda tas paradoksas. Tu negali žinoti kas yra tobula, o kas netobula ir ar išvis yra netobula, nes neturi tobulo suvokimo apie viską kas egzistuoja. Jeigu teigi, kad kažkas yra netobula Teigi kad pats dievas yra netobulas, kitaip sakant teigi, kad esi virš dievo ir gebi suvokti jo netobulumą ko jis pats nemato. Va tau ir ego

puodukas

Citata iš: eternal.bliss  liepos 08, 2013, 09:55:36
Nėra ten jokio išorinio ir vidinio gyvenimo, tėra skirtingi materijos lygiai kuriuose pasireiškia skirtinga realybė, bet ji taip pat materiali, jeigu ji nebūtų materiali tu išvis nepatirtum jokios realybės, nebūtų ko patirti.
Nežinau ar šiuo atveju yra taip svarbu kaip vadinsime, ar nematerialus, ar skirtingi materijos lygiai .
nors man asmeniškai labiausia priimtina toks apibūdinimas (panašesnis į tavo):
kūnas - materialus; siela- eterinis žmogaus kūnas, o dvasia- aukštesnioji(sielos siela) sielos dalis, 

eternal.bliss

Labai svarbu, nes jis yra klaidinantis ir sumenkinantis vieną realybę ir išaukštinantis kitą. :)

Neiprastas

Nėra egoizmas gyventi taip kaip tu nori, bet yra egoizmas norėti kad kiti gyventu taip kaip tu nori ;)

Ezekiel

#12
liepos 08, 2013, 13:41:55 Redagavimas: liepos 08, 2013, 13:44:35 by Ezekiel
Na a.t.sielis nukrypo į abstrakčius filosofinius samprotavimus. Yra daug prikurta skirtingų gyvenimo filosofijų ir religijų. Geriau nagrinėti tai kas universalu žmonijai ir galimai turi mokslinį pagrindą

Man labai įsiminė Terence Mckenna požiūris, kad Visata sudaryta pirmiausiai iš kalbos, tai yra potyriai jaučiami juslėmis. O mūsų Visata yra labai sudėtinga ir daug "kalbanti". Taigi įmanoma, kad gyvenimo tikslas yra jos klausimasis, bendravimas ir tam tikru dalyku siekimas
Manau to ir nori žmogus, patirti kuo daugiau nauju, unikalių įspūdžių. Žinoma yra siektinos vertybės, tarp jų reikalingi patenkinti išlikimą, tačiau reikia ne tik išlikti, bet ir gyventi. Tačiau pats išlikimas ir evoliucija būti žaidimo dalimi, tarkim, kad būtų tikslas, galimybę patirtis emocijas ir daugybę unikalių potyrių.

Citata iš: a.t.sielis  liepos 07, 2013, 21:09:09

Būtų nenormalu mylėti kompiuterio skaičiavimus, programinę įrangą, jos veikimą. Analogiškai, nenormalu mylėti kažkieno mentalinį kūną, mintis, ego, kuriuos generuoja šis materialus kosmosas, vadinasi, taip pat kaip ir fizinis kūnas - laikinus ir materialius dalykus.


Kodėl nenormalu mylėti tavo išvardintus dalykus, nebent jie prieštarautų vertybėms? Man patinkanti analogija būtų kompiuteriniai žaidimai, nes ten koncentruojami žmonių norai. Kodėl žmonės taip gali būti nuo jų priklausomi? Nes gali įveikti fizinius ribotumus, laužti fizikos dėsnius, gali mirti ir vėl žaisti iš naujo (graudu kai negali išsaugoti progreso). Geri žaidimai leidžia evoliuciuonuoti personažui, tobulinti ginklus ir kitokius įgudžius. Ir koks būtų įdomus žaidimas jei nebūtų priešų, ypač palaipsniui stiprėjantis ir atsirandantis nauji iššūkiai.

Jei virtualios Visatos teorija ir sąmonė kūria realybę visai įmanomas paaiškinimas kodėl pasaulis taip vystosi. Žaidimuose vertybė yra naujoviškumas, kūrybingumas, didelės erdvės ir šį Visata tai teikia.

a.t.sielis

Ne materija turi sąmoningumą, o Sąmonė turi materiją, kaip vieną iš savo veikimų, t.y., energijų. Išorinė energija. Nėra atskirties tarp Energingojo ir Jo Energijos, todėl ir materiali energija yra neatsiejama nuo Sąmonės. Bet ši energija turi savo ypatybes, kurios ją skiria nuo kitų energijų. Būtent, nagrinėjant sąryšius tarp materialios energijos ir Sąmonės, tarp mažų sąmonių ir Sąmonės, ir tarp mažų sąmonių ir materialios energijos, paaiškėja kokiu būdu tos ypatybės dera. Aukščiausioji Sąmonė valdo tiek materialią energiją, tiek mažas sąmones. Mažos sąmonės gali būti užgožtos ir paklaidintos materialios energijos, kartu, jos yra aukštesnės prigimties, ir gali ribotai valdyti materialią energiją. Kaip pavyzdžiui, žmogus gali manipuliuoti akmeniu. Bet akmuo manipuliuoti žmogumi negali. Bet žmogus yra materialios gamtos valdžioje, priklauso nuo gamtos dėsnių. Iki tam tikro lygio, kaip tai daro šiuolaikiniai mokslininkai, gamtos dėsniais galima naudotis, bet vis vien, jų jėgos žmogus negali pralenkti.

---

Kalbėjimas apie tobulumą yra su natūraliu sąmonei subjektyvumo sandu. Galima sakyti, viskas tobula, bet yra tobulumo laipsniai, tobulumų įvairovė, ir prigimtinė vieta tam tikruose tobulumuose. Prigimties tobulumas - visų pirma, gyvai esybei svarbus šis savasis tobulumas. Viskas yra tobula, nes Aukščiausioji Sąmonė yra tobula, todėl visos jos energijos ir visi pasauliai yra pilni ir tobuli. Bet kai gyvoji esybė turi netobulą dispoziciją, elgiasi netobulai (t.y., neišnaudoja savo tobulumo galimybės, skalės, neteisingai naudoja savo gyvenimo laisvę), tada ji turi problemų ir materialistišką būties matymą, praranda ryšį su Dvasia. Kai siela eina prieš savo prigimtį, neatranda tos prigimties, tada kyla problema. Gyvenimo tikslas sutampa su sielos prigimtimi. Kai siela yra veikiama materialios energijos, jos prigimtis transformuojasi į nutolusią nuo sielos esmės. Panašiai kaip vanduo sušalęs virsta ledu, taip mylinti siela pavirsta šio pasaulio gyventoju, kuris kovoja už būvį, ir turi kitų veiklos pobūdžių, nei gryna meilė. Sudvasinus gyvenimą, ledas vėl atšils, ir taps tekančiu minkštu vandeniu.

Tobulumo ieškojimas - tai savo prigimtinės būsenos ieškojimas. Taigi, kalbėjimas apie tobulumą nėra kalbėjimas apie tai, kad pasaulis netobulas. Greičiau atvirkščiai, tai bandymas realiai suvokti pasaulio tobulumą, ir nustoti gyventi pagal džiunglių įstatymus.

---

Kai pripažinsime, kad materija yra pavaldi Aukščiausiai Sąmonei, tada nustosime ja piktnaudžiauti. Kol ja piktnaudžiaujame, tai ir reiškia materijos menkinimą ir savęs kėlimą. Bet viską susiejus su Dvasia, viskas atsistos į savo vietas, ir viskas bus naudojama pagal Sąmonės vienijamą būties harmoniją.

Jeigu sakome, kad automobilis yra negyvas, o žmogus - gyvas, ar tai reiškia automobilio menkinimą ir žmogaus aukštinimą? Ne, tai tiesiog ypatybių nusakymas, realios padėties pažinimas. Panašiai, jeigu sakome, kad materija yra negyva, o Sąmonė - gyva, ir apibūdiname jau minėtus aukščiau trijų rūšių sąryšius, tai realybės pažinimas. Čia nėra aukštinimo ar žeminimo. Suvokus šiuos sąryšius, atstatomas būtent toks matymas, kuriame nėra klaidingo egoizmo - manymo, kad kažkas yra mano valdžioje, kad esu nepriklausomas, ir kad pasaulyje nėra vieningos harmonijos Šaltinio. Tada į viską žiūrima su derama pagarba. Kitaip, kovojantis dėl būvio pagal džiunglių įstatymus, elgsis kaip laukinis ir kažką tremps.

---

Kodėl nenormalu mylėti kompiuterį? Pabandysiu paaiškinti šią mintį. Paprastai gyvos esybės myli kitas gyvas esybes. Neteko girdėti, kad kas nors susituoktų su kompiuteriu. Arba kad kas nors sakytų "aš myliu kompiuterį". Kompiuteris - negyvas, jis ne asmenybė. Meilės ryšiai vyksta tarp asmenybių, kurios viena kitai atsako jausmais, veikla; kurios suvokia, patiria tai kas vyksta.

Ezekiel


Aukštyn