Tiesos sąmonė, 16 tomas

[klajunas]

"Filognozijos pradmenų" projektas sudarytas iš 18 tomų, iš kurių parašyta penkiolika ir šešioliktas įpusėjęs. Šiame forume galima rasti iki 14 tomo, "Šėtono bažnyčia", o 15 tomas, "Baltasis drakonas" randamas mano puslapyje www.filognozija.com. Kol rašomas naujausias tomas "Tiesos sąmonė", siekiu jo viešinimą iš savo puslapio perkelti ir čia. Tai bus naujausios temos, parašytos per kelis paskutinius mėnesius.

[klajunas]

Tiesos logikos

Ankstesniuose „Filognozijos pradmenų" tomuose apie tiesą jau esu nemažai rašęs, tačiau šiame tome, kuris specialiai skirtas tiesos sąmonės klausimui, problemą išplėtosiu daug giliau ir susiesiu su Baltojo drakono civilizacijos idėja. Tai reiškia, kad idėja mąstoma ne siaurąja prasme, santykinės tikrovės atžvilgiu, kurioje tiesa yra tik ribotas vaizdinys, nesugebantis aprėpti visos tikrovės, tačiau priešingai, plačiąja prasme, orientuojantis į absoliučią realybę. Tiesa mąstoma kaip santykinės ir absoliučios realybės santykis, anksčiau vadintų pirmine ir antrine tikrove, žymimas dviejų elementų sandūra, tai yra MS-DS. Tai jau žinomos ir gerai išnagrinėtos mažoji ir didžioji sieva. Tiesą suprantu kaip antrinę dirbtinę būseną, sukurtą arba mažosios arba didžiosios sievos, kuri reiškiasi arba kaip informacinė holograma arba kaip materiali technika. Ši struktūra gali turėti daug logikų, tačiau savo teorijoje remsiuosi standartine versija, kuri yra Dievo bažnyčios logika, Šėtono bažnyčios logika ir Baltojo drakono logika. Kadangi nuo penkiolikto tomo filognozija renkasi Baltojo drakono kelią, „Tiesos sąmonėje" vystysiu pastarąją versija, o kitos bus pateikiamos tik paaiškinti kontekstą.

I. Dievo bažnyčios tiesos logika. Šiame tiesos kelyje principas paaiškinama struktūriniu būdu:

MS (netiesa) - DS (tiesa)

Tiesa = MS (ds) -  Netiesa = DS (ms)

Tiesa = MS (R) - Netiesa = DS (RA)

Pasiaiškinkime šią logiką nuo pradžių. MS (netiesa) reiškia, kad mažoji sieva sugeba sujungti tik dirbtinę hologramą, kuri yra toli nutolusi nuo pirminės realybės, žymimos DS (tiesa), ir iš esmės jos neatitinka. Be abejo yra gyvūninei orientacijai reikalingas informacijos minimumas, tačiau pati realybės esmė hologramoje nerodoma, ir kokia žmogaus bei pasaulio prasmė - nežinoma. O tai reiškia, kad pradinėje stadijoje tiesa tapatinama su anapusiniu Absoliutu, kuris mažojoje sievoje neatveriamas, taip ją darydamas netikrovės terpe. Tačiau žmogus turi sugebėjimą didžiąją sievą įtraukti į vidų, šį procesą vadinant inversija, ir kiek tai pavyksta, net jeigu ir nedideliu procentu, kažkiek tiesos sąmonėje pasirodo. Taip pat šią vidinę būseną žmogus eksversijoje moka perkelti į anapusinį pasaulį, sukuriant dirbtinę realybę, ir kadangi šis principas neatitinka natūralios tvarkos - jis laikomas išorinės netiesos vieta. Tai reiškia, kad inversijoje ir eksversijoje tiesa ir netiesa apsikeičia vietomis, tokiu principu išreiškiant Dievo bažnyčiai būdingą logiką. Pereinant prie standartinių žymėjimų, ds paverčiamas į informacinį rišlį, žymimą R, kuris yra civilizacinė informacija, apimanti žmonėse tikrovės kosmologinę visumą; taip pat ms yra pakeičiamas į raigą, kuris yra techninis natūralių substancijų sujungimas, žymimas RA, kuris Dievo bažnyčioje laikomas blogio vieta, nes eina prieš Dievo planą, primetant tikrovei žmogaus valią.

II. Šėtono bažnyčios tiesos logika. Alternatyvi logika aprašoma taip:

MS (tiesa) - DS (netiesa)

Netiesa = MS (ds) - Tiesa = DS (ms)

Netiesa = MS (R) - Tiesa = DS (RA)

Ši tvarka yra apversta Dievo bažnyčios tvarka, kurioje manoma, kad tiesa ateina iš žmogaus, ir kiek jis savo valios primeta natūraliam, dieviškam pasauliui, tiek jis yra tiesa, o kiek tikro pasaulio ateina į mažąją sievą, ji visa yra netiesa, kurią reikia perdaryti pagal žmogaus valią ir norus. Šiame principe visa tai, kas yra natūralu laikoma blogiu, ir manoma, kad žmogus visą pasaulį turi pakeisti, nepaliekant jame nieko, kas ateina iš Dievo, jeigu tai netinka ar netarnauja žmogui. Tai antrinės tikrovės persvaros prieš pirminę tikrovę principas, kuriame žiūrint iš vidaus jos apsikeičia vietomis ir metafizika tampa antrine, o empirija pirmine būtimi. Save padaręs centru ir įsisavinęs visą artimiausią tikrovę, žmogus pradeda brautis gilyn, bet ne tam, kad garbintų, o tam, kad užkariautų. Tai „Dievo mirties" principas, kuris žinomas nuo F. Nietzsche'ės, po kurios į jo vietą bandoma pastatyti viršžmogį. Kalbant apie civilizacinį R, ypač apie religinį jo variantą, jis nelaikomas geru žmonių organizavimo principu, nes verčia juos nusižeminti prieš transcendenciją, vietoj to, kad taptų jos šeimininkais. Šioje versijoje tiesos vieta yra techninis RA ir jam tarnaujantis žmogus, kuris ypač būdingas mokslinėje, technologinėje civilizacijoje. Filognozijoje ši tiesos sąmonės būsena taip pat analizuojama, bet tik kaip pradinis etapas, nuo kurio pereinama prie Baltojo drakono civilizacijos.

III. Baltojo drakono tiesos logika. Pagrindinis filognozijoje naudojamas tiesos modelis toks:

MS (tiesa) - DS (tiesa)

Tiesa = MS (DS) - Tiesa = DS (DS)

Tiesa = MS (RH) - Tiesa = DS (RAH)

Kadangi Baltojo drakono ontologinė holograma prilygsta pirminei tikrovei, ji, kaip ir pats Absoliutas, yra tiesos vieta, kurioje sąmonė aprėpia visą tikrovę, visą transcendenciją ir pilnai supranta jos bei savęs paslaptį. Tokiu principu tarp egzistencijos ir būties yra pilnas atitikimas, kuriame nėra vietos netiesai, kuri yra žemesnio rango už pirmapradę būseną, todėl natūraliai atmetama kaip menkavertė. Renkantis tai, kas geriau, visada renkamasi tiesa, todėl holoplastinis rišlys, apimantis visą holoplastinę civilizacijos informaciją, pilnai sutampa su pilnu Feynmano medžiu, o holoplastinės technologijos sutampa su natūralia tvarka, kaip natūrali gamta. Kalbant apie tiesos sąmonę ir jos logiką, pirmiausiai omenyje turima šis variantas, į kurį orientuotos visos filognozijos pastangos. Nors iš pradžių galėjo atrodyti, kad renkamasis Šėtono bažnyčios kelias, rodant palankumą techninei civilizacijai, nors buvo kritikuojamas moralės neatinkantis jos variantas. Galima pagalvoti, kad užtenka padaryti, kad technologijos būtų nekenksmingos žmogui ir visos moralinės problemos bus išspręstos, tačiau klausimas daug sudėtingesnis ir norint išvengti technologinio pragaro, to neužtenka, ypač dėl to, kad tai apima ne tik žmonijos klausimą, bet ir visos gyvybės, o taip pat ir „negyvos gamtos". Tam, kad būtų galima pamatyti tikrą problemos mastą, reikia būti pilną realybę suvokiančiu dievūnu, į kurio logiką ir orientuojasi mano knygos. Ir kol tokia sąmonė neturima, Šėtono bažnyčią verčiau suspenduoti, negu eiti į priekį aklu ėjimu.

Kadangi savo knygose pasirinkau eiti Baltojo drakono civilizacijos keliu, tiesos sąmonei keliu aukščiausius reikalavimus, ir manau, kad kol žmogus nėra pasiekęs aukščiausios išsivystymo pakopos, saugesnis principas būtų laikytis Dievo bažnyčios logikos, kuri gali atrodyti nepatraukli lyginant su technologinio masto begaliniu plėtimu, tačiau tai ne absoliutus principas, o tik laikina strategija, kol atsiras aukštesnio lygio sąmoningumas ir civilizacinis rišlys pasieks aukštesnį išsivystymą. Natūrali tvarka neturi būti menkinama, rodant, kad ji neefektyvi, neatitinka žmogaus lūkesčių ir todėl turi būti „tobulinama". Tikrovę iš tikro pagerinti įmanoma, jeigu verta, tik tuomet, kai žinai pilną jos apimtį; priešingu atveju, tai, kas atrodo pagerinimu, gali iš tikro tapti milžinišku pabloginimu. Kitaip, sakant, filognozijoje pasisakau ne prieš technologijas apskritai, bet prieš netobulas technologijas, kurios netinkamai įvestos į pasaulį ir jam kenkia matomais bei nematomais būdais. Tobula technologija laikau tą, kuri prilygsta natūraliam objektui, ir kuri į realybę įkomponuota tokiu gyliu, kad joje atrodo kaip gamta. Tam, kad būtų pasiektas šis lygis, reikalingas pakankamas dirbtinės tvarkos spektras, apimantis Infra ir Ultra substancijas, makro ir mikro skopinius lygmenis. Tačiau, kad taip atsitiktų, turi būti pasiektas pakankamai aukštas tiesos sąmonės išsivystymas, ir filognozijos knygomis tam siekiu padaryti gerą pradžią Lietuvoje.

[klajunas]

Nuo magijos prie mokslo

Šiame skyrelyje pabandysiu aprašyti pažinimo modelį, kuris svarbus tiesos sąmonės klausimo atskleidimui, nes žinojimas ir tiesos sątvarologijoje būsena beveik sutampa. Šiame tekste pažinimas glaudžiai susijęs su technikos klausimu, nes tiek žinojimas, tiek dirbtiniai daiktai yra tam tikra technika, tik pirmu atveju ji vidinė, o antru - išorinė. Kaip žinoma, „technika" suprantama kaip mažosios ir didžiosios sievos santykis, pradedant ribotu Juodojo drakono suvokimu ir baigiant begaliniu Baltojo drakono suvokimu, kuriančiu tobulus raigus. Norint suprasti elementarią šios idėjos struktūrą tikrovėje, reikia suvokti, kad kaip rezultatas tikrovė gali turėti natūralią tvarką (NT) ir dirbtinę tvarką (DT). Natūrali tvarka yra didžioji sieva, kuriama Absoliuto, kurioje nėra neteisingų būsenų, ateinančių iš tikrovės „netiesos". Tai žemos sąmonės įsikišimo nepaliesta gamta, kurioje rezultatas, regimas ir neregimas kosmosas, pilnai atitinka visų ją sudarančių substancijų savybes. Todėl ši būsena, natūrali tvarka, laikoma tiesos vieta, arba teisinga būsena. Kita vertus, mažojoje sievoje susikuria struktūros, kurių pagrindu kuriama dirbtinė tvarka, kuri į gamtą įveda anomalijas, kurios yra netiesos vieta, nes „patobulinimai" nesupranta tikrovės prigimties, ir kuriami savavališkai. Ši tvarka yra gyvybės kosmose produktas, todėl, galima manyti, kad dieviška sieva, kuri šią gyvybę kuria, yra „atsakinga" ir už dirbtinę tvarką.

Dabar pažiūrėkime kaip šios dvi tvarkos susijusios su technika ir žinojimu kaip vidinės technikos atveju. Loginėmis priemonėmis ją galima apibrėžti taip:

NT ∩ DT = technika

Struktūroje matome, kad tiek NT, tiek DT galima apibrėžti kaip tam tikras aibes, kurių sankirtoje atsiranda dirbtiniai daiktai, kurie apibrėžiami kaip „technika". Šioje vietoje matome, kad jeigu sankirta nulinė tai technika - tik idėjos arba fantazijos, kurios neturi pritaikymo tikrovėje ir realiai neveikia, todėl yra nulinėje sankirtoje su materialia tikrove. Pradėjus idėjas perkėlinėti anapus sąmonės, arba vykdant eksversiją, sankirta darosi vis gilesnė ir tobulesnė, kol pasiekia 100 proc., arba pilną išorinės, natūralios tikrovės ir idėjų sujungimą. Tadas, sakoma, kad perdaryta visa didžioji sieva, kurioje įvykdyta pirmo ir antro fundamento inversija ir kosmosas pilnai atsidūręs gyvybės valdžioje. Šis procesas atspindimas visose civilizacijose, kurios vystosi, nuo nulinės sankirtos ir tik gyvūninės būklės, iki maksimalios sankirtos, kur idėjos tokios efektyvios, kad jos leidžia pilnai kontroliuoti gamtą.

Dabar reikia giliau paaiškinti, kokių sąlygų reikia, kad technika būtų tikra ir veikianti, o ne tik išorinis teatras arba psichologinis primetinėjimas. Iš natūralios tvarkos dirbtinis daiktas gauna veikimo sugebėjimą, nes veikti gali tik tai, kas tikra ir realu, tad veiksmas visada paimamas iš anapus; o dirbtinė tvarka primeta formą, kuri efektyviai prisiderina prie natūralios daiktų tvarkos. Kitaip sakant, kad būtų sukurtas efektyvus techninis daiktas, turi bendradarbiauti abi tvarkos, o atskirai, jos yra neturinčios techninio efektyvumo. Tik sėkmingai pertvarkius natūralias substancijos savybes ir suteikus joms norimą idėjinę formą, galima gauti efektyvų raigą. Pavyzdžiui, imant magiją, jos idėjinė forma su anapusine tikrovę, kiek žinoma, susijungia neefektyviai, tad laikoma, kad ji neveikia, o dyzelinis variklis taip tiksliai sugeba sujungti kuro ir mechaninio agregato termodinamines ir mechanines savybes, kad mašina tampa tikrai veikiančiu įrankiu. Dėl šios priežasties reikia siekti, kad dirbtinė tvarka kuo labiau atitiktų natūralią tvarką, kad jas būtų galima sėkmingai jungti į techninius daiktus. Idėjos, neatitinkančios natūralios tvarkos galimybių, niekada nebus veiksmingos, ir jų kuriami įvykiai bus prilygstantys „magijos" technologijoms, kurios turi formą, bet neturi „efekto" (išskyrus psichologinį).

Šią idėją uždėjus ant visos holoplastinės realybės supaprastinto modelio, kuris yra žymimas kaip koordinačių sistema, kurioje susikerta makro-mikro ir infra-ultra ašys.



Iš šio brėžinio matoma, kad visi „pažinimai" prasideda nuo sumatoriaus logikos, kuri yra makro-infra segmente; ir istoriškai turi parodytas pagrindines kryptis, kur pirmoji yra magijos kryptis, rodanti gylinį perėjimą nuo infra prie ultra-makro ekosistemos, tikint, kad gyvybė yra ne tik infra materijose, bet ir ultra, ir kad egzistuoja anapusinė civilizacija, kuri vadinama „Dangaus karalyste". Ši karalystė yra tikėjimo objektas, manant, kad po mirties žmogus pereina į kitą gyvenimą ir taip pratęsia savo gyvūninę egzistenciją aukštesniame lygyje. Tačiau pirma kryptimi pagrįstos technikos yra tik forma, kurios veiksmingumas nepatikrintas nei magijoje, nei religijoje. Kita kryptis, vadinama infra-makro-mikro, pasirodė daug sėkmingesnė ir ją planetoje išvystė mokslinė civilizacija, sukūrusi atomo modelį, Mendelejevo lentelę, kvantinę mechaniką, iš kurios buvo atrasta daug praktinių pritaikymų, kurie pavirto į tikras, materialistines, veikiančias technologijas. Nors ultra segmentai nei makro, nei mikro lygmenyje kol kas neatidaryti, jie žinomi kaip tikri, nes iš jų sudaryta siela, sumatorius, psichinės substancijos, kurios yra ne tik tikimos, bet ir realios, nes kiekvienas jas gali pamatyti savyje. Tai reiškia, kad norint suvokti holoplastinę realybę, reikia žinojimą, arba dirbtinės ir natūralios tvarkos sankirtą, plėsti ir į ultra segmentus. Tačiau tam reikia suprasti šių substancijų tikras savybes ir sugalvoti kaip joms primesti norimą dirbtinę formą, kad gautųsi veikiantys raigai. Nesant žinojime atitikimo, raigai bus neveikiantys ir prilygs magijos priemonėms.

Norint, kad infra materijos veiktų net tik šiame sluoksnyje, jas reikia pertvarkyti mikro lygmenyje, kuriame joms suteikiamos tokios savybės, kad jomis naudojantis galima daryti poveikį ultra krypties dvasiniam pasauliui makroskopiniame lygmenyje. Tada kiek žmogus savo sandaroje turi tokių dalių, joms bus galima daryti psioninį poveikį. Kaip žinoma, vien makroskopinės technologijos, be vidinės struktūros perdarymo, tokio poveikio neturi, todėl yra tik psichologiškai veikianti magija. Tai reiškia, kad ateityje, tai kas kažkada buvo tik norai ir svajonės, pasiekus tikrą natūralios tvarkos pažinimo lygį, taps giluminiu veikimu veikiančiomis priemonėmis. Kadangi šiuolaikinis mokslas yra pasiekęs savotišką ribą to, kas atrodo įmanoma, tai ne toks lengvas uždavinys, nes ultra substancijos iš infra materijos perspektyvos sunkiai įrankinamos. Juo labiau, nežinant šių substancijų tikros formos ir savybių, neaišku ką daryti, kad jas būtų galima norimu būdu modifikuoti, sukuriant giluminius ultra raigus, kuriuose būtų sėkmingai sujungta natūrali ir dirbtinė tvarka. Kadangi Baltojo drakono tiesos sąmonės logika siekia tobulos technologijos, turi būti maksimalus natūralios ir dirbtinės tvarkos sulyginimas, kad būtų galima kurti pilnu gyliu tikrovėje veikiančias idėjas.

Kuo giliau kvantiniame lygmenyje mokama kurti veiksmingus raigus, tuo technologijos tampa artimesnės „natūraliai gamtai" ir tuo mažiau priešinasi jos prigimčiai. Norint šį lygį pasiekti, reikia sukurti maksimalų mažosios ir didžiosios sievos sutapimą, kuris ir reikš dirbtinės ir natūralios tvarkos veiksmingą sulyginimą. Nors natūraliai tai padaryti gana sunku, pirmiausiai reikia pakloti teisingus pamatus ant kurių paskui būtų galima pastatyti visą giluminio pažinimo rūmą, atitinkantį Baltojo drakono civilizacijos lygį. Tam primityvus infra-makro sumatorius turi būti gerokai patobulintas, kuriant giluminį žinojimą, leisiantį sukurti naujas materijos formas, turinčias egzotiškų savybių ir veikiančias kitaip, negu įprastos infra substancijos. Iki to viskas prilygs tik senovinės magijos formoms, kurios turi gerą intenciją, bet nepakankamą žinojimo lygį, kad galėtų kurti veiksmingas priemones. Žinoma, jeigu „anapus" yra mąstanti gyvybė, ji kažkokį įvykį gali suvokti ir kaip nors reaguoti, tačiau tai nėra dėsnis ir nėra būtinas rezultatas.

[klajunas]

Pradinė mokykla

Pradinės mokyklos programa filognozijoje priklauso D5 žinojimo lygiui, atitinkančiam drakono akį, kurioje atverta 200 / 1000 informacijos ir kuri žymima DA200. Šis lygis yra suprantamas kaip „piliečio" lygis, sudarantis apatinę žinojimo piramidės pakopą. Tai nereiškia, kad aukštesnės pakopos žmonėms uždarytos ir nepasiekiamos, tačiau naudojant mokymosi proceso logiką pradedama nuo pradžios, o paskui vystomasi tiek, kiek yra sugebėjimų. D5 lygis yra bazinis lygis, reikalingas pereiti į Baltojo drakono civilizacijos pasaulį, kuris yra kolektyvinis plotas apimantis visą planetą ir pakyla virš tautinio „gardų" plano, žymimo A ir valstybės plano, žymimo Z. Tai reiškia, kad šis siūlomas pagrindas reikalingas perėjimui į globalistinį valstybės etapą, kuriame sprendžiamos ne vien savo, bet ir visos planetos problemos, savo sąmonėje pasiekus virštautinį ir viršvalstybinį supratimą.

Šį modelį susiejus su gyvenimo etapų logika, skirstoma į tris dalis, gaunama, kad pirmas etapas, vadinamas reaktyviuoju, atitinka tautinį substratą, kuris žmoguje susiformuoja vaikystėje, mokantis kalbos ir formuojant tautinės tapatybės pagrindus; antras etapas vadinamas racionaliuoju ir atitinka valstybinį mąstymą, kurio pagrindas - gautas socialinis vaidmuo, priklausantis nuo profesijos, kuriame svarbiausias yra proto ir žinių vystymas; ir trečias etapas yra  ezoterinis, jau pakylantis į virštautinį ir viršvalstybinį pasaulį, kuriame svarbą įgyja dvasinės žinios, atskleidžiančios žmogaus ir realybės paslaptis, kurios reikalingos paskutiniame gyvenimo etape. Pirmi du žmogaus sątvaro sluoksniai yra žmogaus rombo horizontali ašis, kurioje tauta apima vidinę, o valstybė išorinę kryptį; o trečias etapas, jau kuriantis civilizacinį sątvaro sluoksnį, yra vertikali ašis, kurioje, apačioje, susiformuoja U (MS - DS) forma, vadinama baziniu Uroboru, o viršuje - informacinės-gnostinės struktūros, žymimos R - RA. Tai bazinė filognozijos formulė, kuri paaiškinama pradinėje mokykloje, kurios tikslas suformuoti DA200 atverties-įmesties lygį, reikalingą padaryti pirmą filognozijos proveržį, įrodantį, kad teorija veiksminga ir duodanti praktinės naudos.

Visa tai galima suformuluoti tokia bendra formule:

JL-P (S [MS - DA200]) - DS (RAF)

JL - juodoji liepsna;
P - pirmapradis kūnas;
S - sumatorius;
MS - mažoji sieva;
DA200 - pradinės mokyklos gnozis;
DS - didžioji sieva;
RAF - filognozijos pagrindu sukurtas raigas.

Šioje formulėje matoma, kad DA200 pagrįsta informacija, kuri atitinka gnosis arba rišlio parametrą, tačiau neturi bazinio sumatoriaus Uroboro išvystymo, kuriame būtų galima gauti daugiau atverties-įmesties, taip padarant norimus proveržius natūraliu būdu. Numatomi proveržiai daugiau siejami su protu ir informacija, kuri priklauso nuo gnostinės sintezės sugebėjimų mažojoje sievoje atsirandančių iš racionalumo srities. Tai reiškia, kad tie genijai, kurie sugebės išspręsti praktinius specialiosios filognozijos klausimus, tai padarys augindami informacinę drakono akies formą. Vystydamas filognozijos teoriją, šiam darbui noriu pakloti pamatus, iš kurių vėliau galbūt išaugs tikro, genialaus žinojimo rūmas, tapsiantis naujos civilizacijos pagrindu. Tam, kad ši teorija nebūtų abstrakti ir nesusiejama su tikrove, filognoziją darau taip pat ir praktine, kad būtų galima įrodyti siūlomų idėjų veiksmingumą. Šio veiksmingumo žymėjimas formulėje yra RAF, reiškiantis, kad turi būti sukurtas raigas, kurio idėja paimta iš filognozijos pradinėje mokykloje pateikiamos informacijos. Įvykdžius šią užduotį, išsprendžiamas D5 pakopos uždavinys, taip pasirengiant pakilti į D4 ir aukštesnius pasaulius Baltojo drakono civilizacijoje. Tai yra pradinė tiesos sąmonės forma, kuri suvokiama kaip gnozis žymimas DA200.

Specialioji filognozija pradinėje mokykloje sutelkia dėmesį į gravitacijos klausimą, kurio tikslas suprasti, kas tai yra DS kloduose, sukurti veiksmingą teoriją MS vidinėje erčioje ir surasti būdų, kaip ją įveikti su antigravitacinio raigo priemone. Pradinėje hipotezėje gravitacija tai mišri zona tarp masės sankaupos ir homogeniško hipostratinio substrato, kurį, koncentruodamasi, masė spaudžia į išorę, sukuriant poslinkio arba mišrią zoną, turinčią vektoriaus žemyn struktūrą, nes stumiama substancija siekia grįžti atgal, taip sukuriant išsilyginimo jėgą. Ši jėga sąveikauja su masyvia materija, stumdama ją žemyn link sankaupos centro, taip sukuriant gravitacijos kosminį efektą. Kita idėja, kuri svarbi antigravitacijos procesui sukurti yra Archimedo jėga, kuri gravitacijos zonoje stumia masę aukštyn, jeigu jos tankis mažesnis už aplinkos tankį su tokia jėga, kiek yra išstumto tos substancijos tūrio. Archimedo jėga žinoma skysčiuose ir dujose, tačiau kadangi aplink planetą šios substancijos aukštis ribotas, tad ir su ja susiję efektai riboti ir jie nepakankami pakilimui į kosmosą.

Tačiau šie pavyzdžiai leidžia suprasti kaip veikia Archimedo principas ir kas būtų, jeigu ją būtų galima sukurti ir kitose substancijose, esančiose toliau už Infra materijas, link Ultra tolimųjų eterių, kuriuos kitur vadinu esencijomis. Bazinės struktūros būtų tos pačios, tik reikėtų sukurti naujus proporcijų parametrus, kurie atitiktų naujų substancijų savybes. Svarbiausia idėja ta, kad gravitacinėje zonoje maksimali Archimedo jėga pasiekiama tada, kai tankis artėja prie nulio, arba kitaip sakant prie vakuumo, kuris į atvirą kosmosą, tai yra laisvą nuo gravitacijos zoną, pakiltų maksimaliu greičiu. Tas vakuumo būsenas Infra materijose būtų galima kurti naudojant tolimųjų eterių burbulus, kurių būtų mažas tankis, o atominėje materijoje - nulinis. Tie burbulai nuo žemės paviršiaus kiltų į orbitą, o prie jų prikabinus krovinius, būtų tokiu būdu galima kelti masę. Šio raigo principo sėkmė priklausytų nuo sugebėjimo kurti vakuumus ir išretėjusios substancijos „plūdurus", kurie ir yra vadinamoji levitacijos priemonė. Tai, kad planetoje stebimi NSO reiškiniai įrodo, kad kažkas panašaus slaptuose projektuose jau sukurta, tačiau pats laikas technologijas padaryti viešas, kad jos atsikratytų sąmokslo teorijų etiketės.

Šios priemonės yra pradinės mokyklos žinojimo lygio, kurios atitinka didžiojoje sievoje DA200 atverties įvykį ir manau, kad su tokiomis žiniomis antigravitacijos klausimas išsprendžiamas per du šimtus metų. Tai nereiškia, kad proceso neįmanoma pagreitinti, tačiau tai priklauso nuo informacijos mainų galimybių. Jeigu slaptos planetos organizacijos nenorės dalintis informacija ir viską reikės nuo nulio daryti patiems - tai užtruks ilgiau, o jeigu įvyktų technologijų atskleidimas, viskas bus daroma pagreitintu režimu. Bet kokiu atveju, reikės keisti paradigmas, kad jos atitiktų naują pasaulį ir naujas pažinimo sąlygas, kuriose proveržiai bus ne ribojami, bet skatinami; paslaptys ne slepiamos, bet atskleidžiamos. Šios galimybės atsiveria todėl, kad civilizacija pasiekė kritinį momentą, kuris priartino prie daugybės proveržių, atveriančių naujas galimybes ir didesnį veiklos mastą. Akivaizdu, kad veiklos masto riba, planeta, bus artimu laiku įveikta ir prasidės tikra kosminė era, inicijuota praėjusio šimtmečio viduryje žengus pirmus žingsnius. Žemėje uždaryta civilizacija nėra tinkamas planetos vystymosi kelias; tad kosminę erą reikia laikyti tikru katalizatoriumi, kuris sukurs naujas teorijas, atvers naujus horizontus ir begalinės plėtros galimybes, be kurių žmonija būtų gana silpnoje padėtyje, priklausoma nuo kosminių ir gamtinių kaprizų, nesugebanti išgyventi ištikus katastrofai, pavyzdžiui, pasikeitus saulės aktyvumui, dėl kurio padidėjimo ar sumažėjimo biologinė gyvybė negalėtų išgyventi.

Todėl pradinės mokyklos gnosis sukuria DA200 struktūrą sumatoriuje, kuris reikalingas RAF proveržio įvykdymui, inicijuojančiam Baltojo drakono civilizaciją Lietuvoje. Filognozija yra paremta dviejų pirmų substratų priemonių arsenalu, nes kuriama pritaikyta lietuviškai sąmonei ir kaip Lietuvoje vystomas projektas. Tačiau jis orientuojasi į virštautinį ir viršvalstybinį civilizacijos lygmenį, nes Baltojo drakono civilizacija suvokiama ne kaip tautinė, bet kaip planetinė, susijusi su valstybių sąjungomis.

[klajunas]

Sątvarologinė pusiausvyra

Filognozijos idėjas aprašinėti formulėmis ir schemomis gali atrodyti kaip skurdi išraiškos priemonė, suprimityvinanti teoriją, daranti ją nepatrauklia ir neįspūdinga. Tačiau tai paviršutiniškas požiūris, nesuprantantis, kaip ji turi atrodyti pilnoje sąmonėje. Tai, kas pateikta akims kaip žiūrėjimo objektas yra tik priemonė, kuri prote turi sužadinti mintis, esančias tikra filognozijos vieta; tad jeigu prote nieko nesukuriama ir pasiliekama tik žiūrimo objekto lygyje, norint kad jo formoje būtų visa reikalinga informacija, toks skaitymas - nepilnavertis. Kitaip sakant, knygose pateikiamas priemones reikia ne tik matyti, bet ir mąstyti, tik tada schemų formos ir raidės taps idėjų realizavimo terpe. Dėl šios priežasties, kas iš tikro suvokiama skaitant struktūras priklauso nuo to, kiek protas sugeba sujungti pridėdamas nuo savęs; ir geriausiai tai gali padaryti autorius, nes jo protas tas priemones ir kuria. Kiti žmonės, susidomėję skaitytojai, jau interpretuoja savaip ir tekstų turiningumas priklauso nuo to, kiek jie sugeba idėjos „skeletą" aprengti savo minčių rūbu.

Prisiminus rombo schemą, kurioje rodomi sątvaro sluoksniai horizontalioje ir vertikalioje kryptyje, ją galima panaudoti kaip aiškinimo priemonę, kuri brėžinyje ar formulėje atrodo paprasta, tačiau nurodo į pilną žmogaus sąmonę, kuri ir yra tikras referentas. Kadangi kiekvienas žmogus yra atskira sąmonė, kuri sudaryta nepriklausomu nuo kitų būdu, sątvarologijos faktinė sandara skirtinga kiekvieno atskiro žmogaus. Jame yra bendra dalis, kuri atitinka rūšinę morfologiją, ir ją vadinu substancija; bet ant šio universalaus sluoksnio gyvenimo eigoje užsideda individualus sluoksnis, kuris sudaro kiekvieno sumatoriaus savarankišką tapatybę. Ji priklauso nuo to, kuo žmogus yra gyvenime: ką veikia, kokia jo judėjimo trajektorija planetoje ir socialinėje terpėje. Žmogaus biografinė atmintis sudaryta iš vietų, kuriose vyko gyvenimas sekos ir iš psichologinio santykio su ta vieta, kuris gali būti pozityvus ir negatyvus.

Tai reiškia, kad formulėje ar schemoje aprašant universalų principą, nenorima pasakyti, kad visi žmonės vienodi, ar kad jie turi būti vienodinami pagal vieną šabloną. Universali bazė - tik viena žmogaus modelio dalis, kuri yra būtinas elementorius, tačiau tikras žmogus yra unikali viena trajektorija, kuri yra individuali ir skatina išskirtinumą, bet ne niveliaciją - nėra vienos tiesos ir vieno gyvenimo kelio, kuris visiems būtų privalomas ir kiekvienas žmogus ant universalaus pagrindo susikuria individualią dalį, kuri ir turi tapti jo tapatybės branduoliu bei giliąja savastimi. Žmogus paprastinamas ir schematizuojamas ne tam, kad būtų galima suardyti jo tapatybę ar ją dekonstruoti ir sugriauti. Todėl sakydamas kad vertikali rombo ašis apačioje sudaryta iš universalios Uroboro struktūros U (MS - DS), kuri tapati kiekvienam žmogui, nesakau, kad ši struktūra gali pilnai parodyti, kas jis yra, nes ši sistema naudojama tik kaip žemėlapis, kuriama aprėpiama visuma, tačiau reali padėtis yra individuali trajektorija, kuri atitinka kiekvieno žmogaus savarankišką tapatybę. Kaupiantis žmogaus patirčiai ir vystantis protui susikuria žmogaus Aš, kuris neišreiškiamas jokia universalia struktūra, nes jis remiasi unikalia patirtimi, kuri yra konkretus konkretaus žmogaus gyvenimas. Filognozijoje ši unikali dalis yra svarbiausia, ir ji yra tikras žmogaus augimo tikslas - ne būti kolektyvine sąmone, bet vystyti savo unikalumą, uždedama ant universalaus žmogiškumo pamato.

Ta individuali dalis yra rombo viršūnė, išreiškiama kintamaisiais R - RA, kurie nėra visiems bendra schema ar formulė, bet kiekvienam žmogui unikali gnostinė sintezė, rodanti jo išskirtinį gyvenimo ir vystymosi kelią, kuriame santykis MS - R - DS visada asmeninis, priklausantis nuo tavo unikalios sąmonės ir padėties tikrovėje, kuri visada individuali. Todėl tai, kas žymima šia universalia struktūra tikrovėje yra konkretus žmogus, su savo konkrečia patirtimi, jausmais, žiniomis ir padėtimi visatoje, kuri sukuria tarp vidaus ir išorės individualų santykį. Tačiau kuriant žemėlapį arba modelį, ši individuali dalis abstrahuojama ir lieka tik šablonas bei universalus karkasas, kuris bendras visiems žmonėms. Tačiau taip daroma ne tam, kad tikrą, gyvą žmogų būtų galima pakeisti schema, bet tam, kad aiškiai ir paprastai būtų galima parodyti principą, valdantį visų individualių trajektorijų gelmę ir branduolį. Todėl variantų, kokiais gali tapti R arba RA yra begalybė, raidiniai žymėjimai yra tik kintamieji reikalingi išreikšti „dėsningumus". Daug kartų esu sakęs, kad mano manymu tiesų yra tiek, kiek yra sąmonių, kur kiekvienas pasaulis visada anapusinę realybę vaizduoja unikaliu būdu, įvedant ką nors individualaus ir šis individualumas daro ją nepakartojama ir nepalyginama su kitais. Dėl šios priežasties R siūlau savo prote matyti ne kaip vieną šablonišką raidę, kuri visuose žmonėse vienoda, bet kaip daugybę R, kur kiekvienas žmogus, net kolektyvinėse idėjose, jas mato savo unikaliu matymu, taip gaunant unikalų ir nepakartojamą informacinės sintezės struktūrą. Šablonizavimas ir schematizavimas yra tik teorijos dėstymo priemonė, kurią norint priartinti prie tikrovės, ją reikia sujungti su protu, kuriame atsispindi faktinė patirtis, nurodanti į realų pasaulį.

Pati filognozija, kaip gnostinės sintezės atmaina yra individuali informacija, kuri būdinga mano patirčiai, susijusiai su filosofijos studijavimu ir savęs bei gyvenimo stebėjimu ir iš patirties susiformavusiais apibendrinimais. Filognozija yra žmogaus teorija; ir kadangi kiekvienas pirmiausiai patiria save, tai yra savęs apibendrinimas parodant kuo tu pats sau atsiveri savo substancijose ir individualioje patirtyje, kurios, prabėgus didžiajai gyvenimo daliai, susikaupia gana nemažai, net jeigu tas gyvenimas nebuvo turiningas, o horizontas - minimalus. Filognozija yra tai, ką aš savo pasaulyje padariau iš savęs, remdamasi kai kuriais pavyzdžiais, dariusiais savo gyvenimuose kažką panašaus į mane. Iš filosofų tai - I. Kantas, G. Hegelis, A. Schopenhaueris, F. Nietzsche, M. Heideggeris, A. Šliogeris. Jie taip pat kūrė savo individualias sątvarologijas savo filosofinėse sąmonėse ir gavo mano sievos teorijai artimesnius ar tolimesnius variantus anksčiau už mane. Kadangi gyvenu kitais laikais, į mano sątvarologija įvedami nauji faktoriai, kuriantys naujas struktūras, verčiantys kelti naujus klausimus ir atsakyti juos iš kitos perspektyvos negu būdavo atsakoma ankstesnių filosofinių sątvarologų.

Todėl vienas kraštutinumas, schematizuojantis ir universalizuojantis individualų santykį atsveriamas kitu kraštutinumu, kuris sako, kad visas satvąras yra gryna informacija, kuri pasiduoda begaliniam formavimui ir žmogus neturi jokios stabilios struktūros, uždedančios jo modeliavimui natūralius apribojimu. Nemanau, kad iš žmogaus galima per informacinį poveikį padaryti ką nori, bet taip pat nemanau, kad prigimtis yra nepajudinama ir nepasiduoda jokiam formavimui, o tik atskleidžiama kaip absoliuti, amžina tiesa. Bendra dalis reikalinga pagrindo ir stabilumo įvedimui, o individuali yra žmogaus laisvės dalis, kuri leidžia turėti asmenines patirtis ir individualų žvilgsnį į pasaulį, kuris nebūtinai sutampa su kitų žmonių žvilgsniu. Nors visiškas nesusišnekėjimas nereikalingas, tačiau uždaryti visus žmones vienos tiesos kalėjimuose - taip pat priešiškas gyvybės klestėjimui principas.

Dėl šios priežasties „Tiesos sąmonė" nereiškia „vienos tiesos visiems"; tai tik priemonė pamatyti bendrą idėją, kurioje kiekvienas gali kurti tai, ką mato ir jaučia savo individualioje Platono oloje, kurioje būni vienintelis tikras, apie kito žmogaus sąmonę nutuokiantis tik abstrakčiai, pagal analogiją su savimi. Jeigu kito žmogaus nematai, o matai tik save, turi neišsivysčiusį sątvarą, kuris neišsivadavęs iš „vienintelio tikro" sindromo; tačiau jeigu šį savęs kalėjimą pralaužti pavyksta, pamatai ir kitas „tiesos sąmones" ir pripažįsti, kad jos taip pat turi teises.

[klajunas]

Filotopija ir filognozija ilgalaikėje perspektyvoje

Viena vertus, filognozija yra glaudžiai susijusi su A. Šliogerio filosofija, tačiau, antra vertus, ji tuo pačiu nuo jos ir radikaliai skiriasi, nes renkasi kitą egzistencijos kelią ir kitą žmogaus supratimo būdą. Kadangi A. Šliogerio filosofija nebuvo standartinė, bet buvo asmeninė jos interpretacija, filosofas vadino ją filotopija, kuri buvo jo sukurtas autorinis filosofijos variantas. Panašiai, savo filosofiją, kuri taip pat nėra įprasta ir standartinė, vadinu filognozija, kuri žymi mano individualią mąstymo formą. Iš to matosi, kad A. Šliogeriui raktinis žodis yra topos, o man - gnosis, kurie yra pagrindinė ir vienos, ir kitos autorinės filosofijos ašis. Kitaip sakant, A. Šliogerio sekėjai akcentuoja topos mąstymą / matymą, o filognozai - informacinę sintezę, vadinamą gnosis. Todėl nors bendrai abi filosofijos yra sątvarologijos, tačiau žmogaus sąmonės struktūras interpretuoja skirtingai ir kuria skirtingą žmogaus „modelį". Taip yra todėl, kad nors bendroji sątvarologija yra universali, ją galima interpretuoti įvairiais būdais ir kiekvienas mąstytojas sukuria savo unikalų variantą, jeigu jis nėra tik informacijų referuotojas.

Šiame skyrelyje pabandysiu parodyti kuo skiriasi filotopija nuo filognozijos, kaip skirtingi tos pačios sątvarologijos variantai. Norint suprasti, kas topos yra A. Šliogerio sątvarologijoje, reikia suvokti alfa ir omega tikrovių skirtį sąmonėje. Alfa tikrovė yra vieta, kurioje pasirodo tikra, anapusinė būtis, kaip transcendencijos atvertis, arba būties fenomenas, esantis imanentine transcendencija. O omega tikrovė yra generuojama antraeilės būties, kuria yra žmogus, tad jo sukurti fenomenai yra jo produktai, neprilygstantys pirmapradžiai būčiai. Tad, norint atsiverti šiam transcendencijos fenomenui, reikia kuo labiau apriboti žmogiškumą, kad galėtum pamatyti tikrą transcendentinę būtį, kuri, atskyrus ją nuo žmogiškumo priemaišų, nušvinta sąmonėje pirmaprade šviesa. Ši būtis yra materiali ir atsiveria kaip topos pasaulio sąmonei Heideggerio prasme, kaip civilizaciniam sluoksniui, su kuria užprogramuota sąmonė ir kuri interpretuoja vaizdą. Knygoje „Būtis ir pasaulis" A. Šliogeris teigė, kad norint pamatyti pirmapradės būties švytėjimą, „pasaulis" sątvare turi būti apribotas, kad fenomenas pasirodytų grynas, be žmogiškų / informacinių priemaišų. Todėl filotopui etaloniniu objektu tampa „daiktai" kaip būties fenomenai, kurių estetizuotu regėjimu užsiima filotopas, formuodamas autentišką patirtį, būdamas daiktų artumoje, kurie yra anapusinės transcendencijos atvertis sąmonėje. Taip regintis žmogus susisaisto su alfa tikrove, kuri yra tikros būties vieta, daug kartų aukštesnio rango už gnostines „haliucinacijas", ateinančias iš pirmykščio žmogiškumo srities. Kadangi protas yra žmogų gaminanti mašina, jis A. Šliogerio sumenkinamas, padarant jį antraeilės omega tikrovės apraiška.

Tačiau šis filotopijos principas filognozijoje perinterpretuojamas, pirmiausiai išplečiant sątvaro teoriją, tam, kad jis būtų ne tik antrinės tikrovės, kuriamos transcendentalinio subjekto, suformuota vieta, bet atsivertų visumoje, iš Absoliuto perspektyvos. Tam iš akių fenomenologijos srities reikia persislinkti link racionalaus mąstymo, nes tik remiantis juo galima suvokti tiesiogiai neatsiveriančią visumą. Tikrovė dabar skirstoma ne į alfa ir omega sritis, bet į pirminę transcendentinę realybę ir antrinę ontologinę hologramą, kuri visa yra žmogaus produktas. Ir dabar tikslas jau ne vien sątvare puoselėti transcendencijos atvertį, bet mėginti atverti visą holoplastinę būtį, kuri atsiveria per imanentinę transcendenciją kaip būties fenomeną ir mąstymą, kuris sugeba suvokti visumos logiką ir padaryti tą logiką transcendencijos atverties vieta. Taip filognozijoje atsisakoma statiško sątvaro, fenomenologijos absoliutinimo, teisės grąžinamos mąstymui ir informacinė / gnostinė sintezė, kuri atveria transcendenciją, tampa pagrindiniu sąmonės orientyru. Taip pat į sątvarologiją integruojama visa tokio mąstymo istorija, kuri suprantama kaip įvairaus tipo civilizacijų slinktis, kuriose pagrindinis siekinys buvo dieviškos transcendencijos apreiškimas, ir sąmonės pakylėjimas per gnosis įvairias formas prie aukštesnės būties. Taip ieškoma būdų kaip išplėsti transcendencijos imanentizavimą, naudojant tiek juslinio suvokimo tobulinimo priemones, tiek vystant mąstymą, kuriame galima ištaisyti daug riboto juslumo sukurtų deformacijų ir pamatyti absoliutą tikroje, ištaisytoje jo formoje. Taip nuo gryno topos pereinama prie gnosis, kur šis holograminį daiktiškumą išplečia iki holoplastinio daiktiškumo ir tikrovė pasirodo kaip tai, kas ji yra anapus sumatoriaus pirmapradės būties erdvėje. Šiai pirmapradžiai būčiai susiliejus su sąmone, pasiekiama aukščiausia žinojimo pakopa, kuri filognozijoje vadinama Baltojo drakono sąmone.

Tai nereiškia, kad pats topos ir jo matymas filognozijoje išnyksta ir apsigyvenama tik galvos plote. Jis papildomas aukščiausiu žinojimu, kuris daiktiškumui suteikia metafizinę gelmę, kurioje suvokiama, kad atsiveriantis būties fenomenas yra tik holograma, esanti pirminės realybės reprezentacija ir ją nurodanti. Ši reprezentacija tik netobulas ir nepilnas transcendencijos vaizdas, o mąstymo tikslas jį padaryti tikru, pilnos tiesos atverties vieta, kad joje pasirodyti visa tikrovės esmė ir būties prasmė. Tai reiškia, kad filognozinėje sątvarologijoje sugrąžinamas tikėjimas ir pasitikėjimas metafizika, kuri buvo diskredituota pradedant nuo I. Kanto filosofijos, nesuprantant pilnos žmogaus sandaros ir to, kad veiksmas visada yra metafizinis, įsiveržiantis į anapusinę tikrovę, o sumatorius yra tik veiksmo reprezentacija, kuri arba parodo, arba neparodo, kas iš tikro vyksta anapus. Įvykdžius teisingos konfigūracijos veiksmus, ir panaudojus dirbtines priemonės, galima gauti daug metafizinių efektų, kurie yra tiesa, nes jie veikia ir mąstyme galima suprasti šios tikrovės prigimtį, net neturint tiesioginės fenomenologijos. Filognozijoje manau, kad šis metafizikos reabilitavimas, kai ji tampa faktų, o ne fantazijų metafizika, reikalingas civilizacijos veiklos masto išplėtimu, nuo kurio priklauso kiek vystysis žmonių rūšis ir ar sugebės ji tapti kosmine.

Todėl savo esmėje filognozija yra priešingas kelias filotopijai sątvarologijoje, nors šios sampratoje A. Šliogerio kūryba padarė didelę įtaką. Tačiau mano knygose filosofo sątvarologija radikaliai permąstyta, pakeičiant jos orientaciją ir aprašant kitokį žmogaus idealą, negu siekė A. Šliogeris. Be abejo, sątvarologijos pagrindų galima mokytis iš abiejų variantų, kur filotopijoje pateikiama klepsidros dėmenų sistema, o mano sistemoje ji suprantama kaip sievos teorija, kurią pirmą kartą apibendrinau 2020 metais. Sievos sistema susieta su Uroboro operatoriumi yra bazinė žmogaus formulė, į kurią galima sudėti visą pirmapradę žmogaus morfologiją, kurią A. Šliogeris suvokia kaip Niekio ir Esmo jungtį, kuriuos sieja ESU? banga, o aš kaip Uroboro rodančią ir rodomą substanciją, kur vidinėje mažojoje sievoje atsiveria įšorinės didžiosios sievos įstatymai subjekto ir objekto vietoje. Filotopijos tikslas atsiverti savo sąmonei tikrajai būčiai, būties fenomenui, o filognozijos - pažinti visą didžiąją sievą, tampant Absoliuto ir atverties vieta, taip savo sąmonę pakylėjant iki dievūno lygio, kuriam neegzistuoja metafizinis X, jokia uždaryta tikrovės dalis.

Todėl palyginus su filotopija, filognozija yra radikalizuotas sątvarologijos variantas, kuris būdingas religijai, okultizmui, ezoterikai, todėl tiems, kas orientuojasi į minimalų žmogiškumą ir nesiekia drastiško žmogaus perdarymo, tiek informacinio, tiek technologinio, ji gali pasirodyti nepriimtinas modelis. Tačiau šis kelias darosi įtikinamesnis kai iš riboto laiko perspektyvos persikeliama prie istorinio ir civilizacinio laiko, kuris skaičiuojamas tūkstantmečiais. Todėl nors asmeniniame gyvenime šios idėjos pasirodo kaip grandiozinės, tačiau kai kalbama apie civilizacinio masto poslinkius ir jų modeliavimą, jos tampa normaliomis ir ilgalaikėje perspektyvoje galinčiomis duoti daug naudingų įžvalgų.

[klajunas]

Dvi Lietuvos

Filognozija pirmiausiai yra skirta lietuviškai auditorijai ir dėl daug naujadarų, pritaikytų lietuviškai sąmonei, ji sunkiai išverčiama į kitas kalbas, nors tai nėra neįmanoma, nes tai, kas įvykdoma lietuvių kalboje kuriant naujus žodžius ir sąvokas, iš principo turi būti galima ir kitose kalbose, tik reikia išsivaduoti iš standarto tironijos ir parodyti šiek tiek daugiau kūrybiškumo. Filognozijoje visi terminai turi referentus, jie nėra tuščiažodžiai, tad juos keisti kitų kalbų analogais nėra sunku, nes referentas išlieka, tik pakinta kalbinis idėjos apvalkalas. Tačiau kol liekama Lietuvos ribose, šis darbas jau padarytas ir lietuviškas filognozijos variantas - beveik užbaigtas.

Todėl šiame tekste norėčiau savo teoriją panagrinėti lietuviškame kontekste, ieškant analogiškų filognozijai įvykių. Praeitame skyrelyje tai iš dalies jau buvo padaryta susiejant ją su A. Šliogerio filotopija, tačiau čia noriu šią minti pagilinti, parodant pilną jų ryšį ir skirtumą. Galima sakyti, kad sątvarologijoje filotopija yra apatinė spektro riba, kurioje paklojamas sątvarologijos pamatas, iš Juodojo drakono sąmonės perspektyvos, o filognozija yra viršutinė riba, kurioje aprašomas maksimalus galimas sąmonės išsivystymas, Baltojo drakono sąmonės būsenoje. Tai du kraštutiniai sątvaro poliai, kur pirmas yra minimalus, pirmapradis sątvaras, o antras - maksimalizuotas jo variantas, tiek imant substancinę, tiek informacinę jo dalį, vadinamą gnosis. Šie poliai veikia kaip dvi ribos, apatinė ir viršutinė, tarp kurių turi vystytis Lietuvos istorija, kurią galima įsivaizduoti kaip laipsnišką kilimą nuo Juodojo drakono prie Baltojo drakono, arba kaip bangavimą tarp jų, kultūrą orientuojant arba link bazinio, arba link maksimalaus žinojimo.

Bazinis, A. Šliogerio propaguotas, principas siekia autentiškos patirties, orientacijos į atvertą transcendenciją, kurioje, jo manymu, randama tikra gyvenimo prasmė, ir į kurią turi būti nukreipti visi kūrybiniai proveržiai; ši transcendencija vadinama topos arba vieta, vietove kaip natūralios žmogaus nepaliestos gamtos atvertis, kurioje jis gali susitikti su Absoliutu savo viduje. Maksimalus žmogus yra tas, kuris vykdo maksimalią gnostinę sintezę ir atveria visumą savo galvos plote, kuriame ir įsikūnija ta Baltojo drakono sąmonė, apimanti viską, arba visumą. Šioje vietoje vystosi kultūra, civilizacija ir aukščiausia forma yra metafizinė kosmologija, kurioje bandoma paaiškinti didžiosios sievos paslaptį, padaryti ją žmogaus pasaulio dalimi. Tai du žmonių tipai, kurie A. Šliogerio buvo vadinami matytojais ir mąstytojais. Šliogeriškas Juodasis drakonas daugiau yra matytojas, o Baltasis drakonas yra mąstytojas, pasiekęs maksimalią ribą, žmogaus sąmonės išsivystymo viršūnę.

Imant visą šį vaizdą lietuviškame kontekste, paminėtos filosofijos yra kraštutiniai variantai, tarp kurių įsiterpę visi kiti filosofai, kurie atsiduria tarp jų ir juda arba viena kryptimi, link bazinio žinojimo arba kitą - link maksimalios sąmonės. Įdėjus šį principą į laiko juostą, galima įsivaizduoti, kad bazinis filosofinis principas yra istorijos pradžia, o maksimalus - istorijos pabaiga, o visos pastangos kultūroje ir civilizacijoje įsiterpia tarp jų, judėdamos iš pradžios į pabaigą. Šis judėjimas - nebūtinai tiesinis, nes galima sustoti, apsukti krypti, vėl sugrįžti prie to pačio principo: abejojant, netikint ir nepasitikint, tačiau šie du rėmai išlieka ir jie neperžengiami nei į apačią, nei į viršų. Filognozijoje laikausi nuomonės, kad toks judėjimas turi būti strateginis, kuris priklauso nuo konkrečių aplinkybių, turint teisę kiekvienu momentu rinktis tai, kas geriau, o ne laikantis kokios nors vienos, privalomos dogmos, kurios būtų draudžiama atsisakyti. Aukščiausia sąmonė - nebūtinai pasiekiama, net jeigu pageidaujama; planui sėkmingai įvykdyti reikia daug pastangų ir ilgą laiką ši idėja gali bręsti tik kaip tolima vizija, kurią neprivaloma vykdyti jau dabar, laikantis griežtų laiko rėmų. Baltasis drakonas prasideda tada, kai tam subręsta civilizacija, ir ji ilgą laiką gali sėkmingai vystytis Juodojo drakono paradigmoje.

Tarus, kad Juodojo ir Baltojo drakono poliai visiškos priešybės, nereiškia, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bendrumas pasirodo ten, kur keliamas požiūrio į technologijas klausimas, manant, kad technologinis posthumanizmas turi būti ribojamas etikos normomis ir kad natūrali tvarka yra vertingesnė ir aukštesnė už dirbtinę tvarką, tad kai nėra būtinybės, pirmenybė turi būti skiriama pirmajai ir tik kai nėra išeities turi būti kuriamas dirbtinis pasaulis. Tai pasirinkimas tarp Dievo ir Šėtono bažnyčios, kur pirmoji propaguoja natūralią dievišką tvarką, o Baltojo drakono sąmonėje vykdo dievišką planą, o antroji yra pastangos perdaryti tikrovę pagal žmogaus valią, dirbtinumą laikant svarbesniu už natūralumą. Akivaizdu, kad A. Šliogeris yra Dievo bažnyčios puoselėtojas, kuris Absoliuto atvertį bando surasti sąmonės priekinėje dalyje atsiveriančioje natūralioje gamtoje; o filognozija to paties siekia Baltojo drakono sąmonėje, kuri yra maksimali žmogaus būsena, priešinga bazinei. Tai reiškia, kad mano kuriamas filognozijos planas, jeigu ir siekia technologijų, tai tik tokių, kurios neprieštarauja dieviškai tvarkai ir sutampa su gamta.

Priešingas kelias, kuriuo eina dabartinis transhumanizmas ir posthumanizmas, siekia pilnos technokratinės Šėtono bažnyčios, kurį laikau įmanomu, bet labai pavojingu pasirinkimu, dėl didelės pragaro technologijų ir pragaro civilizacijos atsiradimo tikimybės. Pagrindinis pavojus, mano manymu, būtų žmonijos padalinimas į du porūšius, kur auksiniai žmonės mėgautųsi visais technologijų privalumais, o nevertingų žmonių porūšis butų suvokiamas tik kaip išteklius turtuolių klasės poreikių tenkinimui. Tokia tendencija užkoduota nelygybėje, rasizme, civilizaciniame šovinizme, kur naujos galimybės būtų paskirstytos nesąžiningai, kol atskirtis pasiektų tokį lygį, kad atsirastų skirtingi porūšiai, kur aukštesnio porūšio antihumaniškos vertybės būtų užprogramuojamos ideologiškai. Taip liktų tik vienas žingsnis iki civilizacijos pasidalinimą į pragaro ir rojaus, ir pragare gyventų antrarūšė gyvybė, kuri būtų skirta pirmarūšės gyvybės poreikių tenkinimui. Šiame scenarijuje atsitinka tas pats, kas su kai kuriomis žemesnėmis rūšimis, kurias žmogus naudoja maistui ir kitiems produktams, ir jų natūrali gyvybė suvaryta į fabrikus sukasi pragaro ratuose sukasi ištisus šimtmečius. Manau, kad civilizacijai pasukus Šėtono bažnyčios kryptimi, didelis pavojus, kad dalis žmonijos gali atsidurti tokiame fabrikinės gyvybės statuse, tad valdžią privaloma griežtai kontroliuoti, kad turtuolių spaudžiama ji nepasuktų šia kryptimi, užkertant tam kelią pačioje užuomazgoje.

Todėl technologijų atžvilgiu filognozijoje laikausi Dievo bažnyčios požiūrio, siekdamas perspėti dėl galimų netinkamų technologijų vystymo scenarijų, kaip psichotronika, genų inžinerija ir pan., ir siūlau baziniame variante laikytis A. Šliogerio kelio, o jeigu siekiama maksimalaus žmogaus, Baltojo drakono civilizaciją statyti ne ant Šėtono, bet ant Dievo bažnyčios pamatų. Dėl to, filognoziją lyginant su A. Šliogerio filotopija, tarp jų matomas ne tik oponavimas, bet ir sutarimas, kad Dievo bažnyčios kelias yra geriausias išmintingų technologijų vystymo scenarijus, kuriuos pilnai aprašius ir išvysčius Lietuva gauna visą informaciją kaip sėkmingai vystyti ateitį, siekiant išvengti klystkelių ir žinant visas galimybes, kurių turi būti siekiama arba atsisakoma siekti lietuvių tautos istoriniame kelyje. Svarbiausia žinoti, kad istorijoje nėra jokio privalomo pasirinkimo, ir žmonės patys sprendžia, kokios ateities jie nori, net jeigu išorinės jėgos bando daryti spaudimą ar primesti tautai netinkamą ideologiją. Tam pasipriešinti galima tik vystant savo protą ir žinojimą, kuris apima visų galimybių žemėlapį, kurį žinant galimas surasti teisingų argumentų visiems atvejams.

[klajunas]

Stella supernova

Nors filognozija nėra gryna ezoterika arba magijos traktatas, jos dėstymo principas su jais turi nemažai panašumu. Tai gali būti tik išorinis požymis, nepaliečiantis idėjų esmės, tačiau sąmoningai nuo mokslo formato atsiriboju, nes aš nesu mokslininkas ir nepriklausai jokiai mokslo institucijai. Tai nereiškia, kad mokslas negali filognozijoje rasti jokių naudingų idėjų, tačiau stilius bus nepriimtinas ir jį reikės keisti. Magijos slapta sistema būna pristatoma veikale, vadinamame grimuaru, ezoterikoje tai būtų ezoterinė doktrina, kaip pavyzdžiui žinomame J. Blavatskajos teosofijos traktate. Taip pat ir aš turiu savo devynių vartų doktrinoje priemonių, kuriose atskleidžiama slapta informacija, reikalinga programos įvykdymui. Tai yra informacija, kurią gauna tik žmogus, inicijuotas į slaptą sistemą ir reikalinga jo sąmonės lygio pakėlimui, kad jis įgytų tam reikalingą žinojimą.

Informacinė struktūra sątvare žymima raide R, kuri yra mažosios ir didžiosios sievos sintezėje atsirandantis rišlys, paaiškinantis kas yra žmogus ir pasaulis. Šioje knygoje informacija dėstoma grimuaro arba ezoterinio traktato stiliumi ir ją gauti galima tik tuo atveju, jeigu nepažeidžiamas informacijos saugumas, o jeigu tai neįmanoma - tik į galvą, sąmonės nušvitimo principu. Pagrindinė knygos idėja yra informacijos atskleidimas, kuris apima tarpsnį, ateinantį po to, kai įveikiami begalybės, tai yra devinti, vartai, ir žmogus atsiduria pradinėse išsiolinimo stadijose. Šia informaciją neinicijuotiems žmonėms žinoti draudžiama ir ji tampa prieinama einant devynių vartų doktrinos keliu tada, kai praeinami aštunti, įšventinimo, vartai. Šios stadijos būsena vadinama stella supernova, arba SS ir yra žinojimas apimantis didžiosios kelionės fazę gyvybėje. Kadangi tai žinojimas, jis žymimas raide R, o stella supernova būsena žymima SS, tad sujungus gaunamas simbolinis kodas sRs, kurio apačioje yra begalybės ženklas.

Knyga „Stella supernova" yra individuali, ji gaunama žinoti netiesioginiu būdu, prieš pat gyvenimo pabaigą, kad būtų pasiruošta didžiosios kelionės planui ir išsiolinimui, arba kitaip - dvasinės būtybės gimimui. Iš dalies joje informacija apima ir „Filognozijos pradmenų" informaciją, tačiau ir gerokai ją lenkia, nes šio grimuaro tema ir paskirtis anapus Žemutinės karalystės gyvenimo. Tačiau daroma prielaida, kad žmogus - praėjęs pradinės mokyklos programą ir susipažinęs su pagrindinėmis jos idėjomis. Kadangi „Stella supernova" yra devynių vartų doktrinos loginė tąsa ir užbaigimas, gyvenimo pabaigoje reikia būti apmąsčius ir supratus visą savo gyvenimo kelią, per reaktyvią, racionalią būseną, į ezoterinę ir praeiti įšventinimo vartus, kurie yra priešpaskutiniai užbaigiant mažąją kelionę. Šiame etape jau suprantama išorinė žmogaus sandara, turimos Baltojo drakono sąmonės užuomazgos ir žinoma kaip atrodo didžioji egzistencijos visuma. Pasiekus begalybės vartus priartėjama prie gyvenimo pabaigos, prarandamos mažosios tapatybės, atsiduriama šviesos arkos būsenoje ir pasirengiama išsiolinimo procesui.

Tai yra individuali kelinė į metafizinę erdvę, kuri yra mito vieta ir pratęsia žmogaus egzistenciją ne į laiką, bet į Aukštutinę karalystę, krikščionybėje vadinamą Dangaus karalyste. Tai reiškia, kad šioje sistemoje laikoma, kad žmogus yra dvasinis ir pasibaigus biologiniam gyvenimui jis neišnyksta, bet pereina į aukštesnį būvį, kuriame tęsia egzistenciją kaip aukštesnė būtybė. Šis principas panašus visiems žmonėms, jis nėra kokia nors išrinktųjų privilegija, greičiau privilegija yra žinojimas, kuris duodamas žmonėms dar gyvenant savo gyvūninį gyvenimą, pakilus į Baltojo drakono sąmonės pakopą per žinojimą. Kadangi gyvenimas gyvenamas apribotoje, nežinojimo būsenoje, gauti informaciją būna tikra dovana, nes žinai, koks žmogaus likimas tikrovės visumoje dar tai būsenai neatėjus. Todėl sąmonė būna apimta pilnos ramybės dėl ateities, nežinia nekelia siaubo, žinai, kas slepiasi už uždangos, anapus. Tačiau tam turi būti įvykdytas devynių vartų doktrinos planas, o „Stella supernova" - savotiškas apdovanojimas už įdėtas pastangas ir pasiektus rezultatus. Tai nereiškia, kad mažoji kelionė nesvarbi, net jeigu ji tik laikinas, praeinantis etapas, nes „Pradinės mokyklos" programoje turi būti padarytas darbas, išspręstas praktinis klausimas, kuris skirtas ne didžiajai, bet mažajai kelionei, rodant, kad šis pasaulis taip pat svarbus ir vertas pastangų bei tobulinimo. Tik sėkmingai padarius šį darbą atsiveria tolesnė perspektyva ir galima pereiti į aukštesnius lygius.

Baigus šį darbą praeinami septinti, ištikimybės vartai, kuriuose padarai vertingą atradimą planetinei civilizacijai, o tada keliauji toliau. Mano konkreti tema yra antigravitacijos problema, kurią turiu ištyrinėti ir parengti planą kaip ją išspręsti techninėje sintezėje. Tam reikia rišlio lygio augimo ir didžiosios sievos principų supratimo, kad galėtum gauti gerų idėjų klausimo sprendimui. Rišlys auga arba darant savarankišką informacinį proveržį, arba gaunant informacijos dovanų, kuri paskui pasitarnauja kuriant hipostratinius raigus metafizinėje erdvėje. Tam tarnauja „Filognozijos pradmenų" aštuoniolika tomų, kurių užbaigimas bus prilyginamas įštikimybės vartų praėjimui, po kurių lieka tik du paskutiniai devynių vartų doktrinos etapai, kurių metu ateina informacija, esanti sRs lygio. Iki šio laiko liko laukti ne tiek daug ir už kelių metų matysis nueito kelio visuma ir kokie šio kelio rezultatai.

Šis gyvenimo kelias nėra standartinis, todėl jis gali būti žiūrimas su priešiškumu, tačiau visa to idėja pamatoma pačioje pabaigoje, susumavus rezultatus ir pamačius ar jis turėjo prasmę, ar ne. Jeigu įvykis sukuriamas sėkmingai, jo nauda tampa neišmatuojama, nes jis įeina į istoriją, keičia epochą, pakelia žinojimo lygį ir tampa civilizaciniu. Toks rezultatas negali būti pasiekta gyvenant ir dirbant standartiniu būdu, nes standartas ir rutina netinka naujų idėjų sugeneravimui ir proveržių sukūrimui. Genialus proveržis padaromas einant kūrybiniu keliu, plaukiant prieš srovę ir mąstant nestandartiniu mąstymu, būnant kitokiu negu visi žmonės. Tik taip gimsta nauja tiesa, kuri pakeičia visų žmonių gyvenimus ir prisideda prie žmonijos pažangos.

Tik sėkmingai praėjus visus devynių vartų doktrinos etapus atsiveria aukštesni etapai, leidžiama eiti toliau žinančiu, suvokiančiu mąstymu. Reaktyviajam etapui priklauso individualumo, nesekimo, bendravimo ir karo vartai; racionaliam etapui priklauso transcendavimo, kelio davimo ir ištikimybės vartai; ir ezoterinis etapas yra paskutiniai du vartai, kurie yra įšventinimas ir begalybė. Kaip jau sakiau, ištikimybės vartus užbaigsiu apie 2030 metus ir tada bus laikas kada bus užbaigiamas praktinis klausimas specialiojoje filognozijoje, kol galiausiai įvyks įšventinimo ir begalybės etapai. Tada atsivers stella supernova rišlys ir bus inicijuota didžiosios kelionės pradžia, rodant, kad visas planas buvo įvykdytas sėkmingai.

Ši knyga yra savotiškas grimuaras, kuris moko kaip pasiekti aukštesnę sąmonės būseną, kuri atitinka naują egzistencijos etapą, vadinasi yra savotiška dvasinė alchemija. Ši informacija žinoma ne visiems, bet tik tiems, kurie išrinkti eiti šiuo unikaliu keliu ir siekti gyvenime dvasinių aukštumų, kai kuria informacija pasidalinant su kitais, rodant jiems kaip einamas šis kelias, kad turėtų pavyzdį ir galimybių įrodymų. Žinoma turi būti ne viskas, tačiau pakankamai, kad būtų akivaizdi tokia gyvenimo nauda ir prasmė, kad jis neatrodytų beprasmiu, žlugusiu gyvenimu. Tam skirta devynių vartų doktrina, kuri žymi individualią mažąją kelionę, kuri neturi būti mėgdžiojama ir kartojama, nes kiekvienas turi savo individualų scenarijų. Tačiau iš sukauptos patirties galima pasisemti daug vertingos informacijos, pritaikant ją savo gyvenimuose, ypač turint omenyje pagrindinį uždavinį, kurį turi įvykdyti kiekvienas adeptas, kad pereitų į stella supernova etapą.

[shatas]

Stella supernova

Nors filognozija nėra gryna ezoterika arba magijos traktatas, jos dėstymo principas su jais turi nemažai panašumu. Tai gali būti tik išorinis požymis, nepaliečiantis idėjų esmės, tačiau sąmoningai nuo mokslo formato atsiriboju, nes aš nesu mokslininkas ir nepriklausai jokiai mokslo institucijai. Tai nereiškia, kad mokslas negali filognozijoje rasti jokių naudingų idėjų, tačiau stilius bus nepriimtinas ir jį reikės keisti. Magijos slapta sistema būna pristatoma veikale, vadinamame grimuaru, ezoterikoje tai būtų ezoterinė doktrina, kaip pavyzdžiui žinomame J. Blavatskajos teosofijos traktate. Taip pat ir aš turiu savo devynių vartų doktrinoje priemonių, kuriose atskleidžiama slapta informacija, reikalinga programos įvykdymui. Tai yra informacija, kurią gauna tik žmogus, inicijuotas į slaptą sistemą ir reikalinga jo sąmonės lygio pakėlimui, kad jis įgytų tam reikalingą žinojimą.

Jūsų išdėstyta filognozijos ir Devynių vartų doktrinos sistema įdomiai sujungia vidinę dvasinę alchemiją su apčiuopiamu civilizaciniu tikslu -- antigravitacijos sprendimu ties ištikimybės vartais. Šis santykis tarp ezoterinio žinojimo ($sRs$) ir išorinio pasaulio kuria unikalų iššūkį, nes bet kokiam praktiniam proveržiui galiausiai prireiks objektyvaus patikrinamumo. Ypač vertingas jūsų akcentas, kad perėjimas į Aukštutinę karalystę reikalauja ne bėgimo nuo tikrovės, o konkretaus darbo atlikimo čia, Žemutinėje karalystėje.Kaip planuojate paversti filognozijos įžvalgas apie antigravitaciją išoriškai patikrinamu technologiniu planu, jei sąmoningai atsiribojate nuo akademinio mokslo formato?

[klajunas]

Kaip planuojate paversti filognozijos įžvalgas apie antigravitaciją išoriškai patikrinamu technologiniu planu, jei sąmoningai atsiribojate nuo akademinio mokslo formato?

Aš asmeniškai vargu ar tai galėsiu padaryti, bet tikiuosi, kad mano idėjos bus vertingos kaip katalizatorius ieškoti praktinių sprendimų. Materija tiriama LHC, statomi antžeminiai ir keliami kosminiai telekskopai, kurių tikslas tirti materijos sandarą, taip pat tą, kuri yra tik hipotetinė, kaip tamsioji materija. Manau, kad laikui bėgant, pavyzdžiui, per ateinančius dešimmečius bus atrasta daug naujų dalykų, kuriuos sujungus su mano idėjomis, bus galima padaryti proveržių. Bet kad tai padarysiu aš - tikrai nepretenduoju. Mano tikslas - parengti teorines prielaidas.

[klajunas]

Raigo struktūra

Kadangi „Filognozijos pradmenų" projektas artėja prie pabaigos, laikas parodyti pagrindinę specialiosios filognozijos struktūrą, kuri yra raigo teorinis modelis iš sątvarologijos perspektyvos. Terminas „raigas" yra naujadaras, reiškiantis dirbtinį objektą, sukurtą manipuliuojant anapus sumatoriaus esančia realybe, nors iš principo raigai gali būti ir vidiniai, tik psichiniai, kaip pavyzdžiui, kalba, matematika. Šis žodis artimas lietuvių kalboje žinomam žodžiui „raizgas", „raizgyti", tik pašalinant raidę „z". Tačiau, žinoma, esmė ne pačiame žodyje, nes jis tik priemonė pasakyti idėją. Raigas atsiranda tada, kai sumatoriuje įvykdoma techninė sintezė, teisingai sujungiant išorinę realybę ir vidinę minties formą. Kitaip sakant, jis atsiranda mažosios ir didžiosios sievos sankirtoje, turinčioje trilypę sandarą, esančią tikra pirmine realybe, paskui projekcija į priekinę sąmonę, ir galiausiai - protine samprata.

Ši struktūra aprašoma tokia formule:

RA (MS ∩ DS = G / D / X)

RA - raigas;
MS - mažoji sieva;
DS - didžioji sieva;
G - mąstymas;
D - akių vaizdas;
X - pirminė tikrovė.

Tai pagrindinė raigo struktūra, kuri turima sątvarologijoje ir kuri bus naudojama specialiojoje filognozijoje. Iš mažosios sievos ateina struktūra arba forma, kuri yra idėja kaip derinti elementus, kad iš derinio būtų sukurta vertinga funkcija; iš didžiosios sievos ateina veikianti tikrovė, kuri yra pirminė būtis, be kurios neįmanomas sėkmingas techninio daikto veikimas. Įvykus sėkmingai šių dalių sankirtai gaunamas raigas, kuris yra veikianti technologija, turinti tokius pagrindinius sluoksnius: nematomą dalį, kurioje veikia technika metafiziniu būdu, priminėje realybėje; tada matomą dalį, kaip ji projektuojama į akių sąmonės plotą, kuris yra nepilnas vaizdas, nes tikras veiksmas yra išorėje, o sumatoriuje tik jo imitacija; ir galiausiai techninis daiktas atspindimas prote, kuris supranta, kas tai yra ir kokiu principu veikia tikrovėje, kuriant pirminės būties sampratą, mentalinėmis priemonėmis kalboje arba matematikoje.

Svarbiausias dalykas šioje struktūroje yra sankirta, kurioje susijungia forma ir veiksmas, nes be jos galima tik neveikianti forma arba beformis veiksmas, kuris nesukurtas į suformuotą funkciją ir yra tik natūrali tikrovė. Negalima  išgalvoti veiksmo, nes jis jau turi būti pačioje tikrovėje, jeigu jo ten natūraliai nėra, raigas nebus galintis veikti norimu būdu. Taip, pavyzdžiui, naudojama magija, kuri turi išradingas išorines formas ir struktūras, su teatraliniais efektais, tačiau visi veiksmai yra išgalvoti, tad veikia tik vaizduotėje. Tada kai magija pradeda naudoti tikrą veikiančiąją būtį, ji tampa technika. Kadangi specialioji filognozija siekia išspręsti realų techninį klausimą, jai reikia surasti teisingą veiksmą natūralioje tvarkoje, o paskui suteikti jam tokią formą, kurioje veiksmas pavirstų naudinga funkcija. Tai gali būti sudėtinga, nes veikimas nebūtinai tikrovėje būna akivaizdus, ypač kalbant apie gylinę transcendenciją. Tada reikia surasti potencialų veiksmą, kuris slepiasi gelmėje ir surasti konfigūraciją, kurioje ją būtų galima aktualizuoti. Tai ir būtu techninis objektas, kuris, naudodamas realią natūralios tvarkos savybę, galėtų duoti naudingų įvykių.

Imant konkretų antigravitacijos klausimą, veiksmas būtų Archimedo jėga gylinėje substancijoje, kuri, tikima, būtų paremta žinomu dėsniu tradicinėse substancijose; o forma būtų - antigravitacinis plūduras, sukurtas sukelti šią jėgą, kad būtų galima kelti objektus į orbitą arba levituoti atmosferoje. Nors šis principas yra žinomas, jo įgyvendinimui tikrovėje reikia aktualizuoti Archimedo jėga naujos formos substancijoje, kuri yra giliau už tradicinę materiją, o tai šiuolaikiniam mokslui - nepasiekiama. Todėl prie šio klausimo dar reikės padirbėti, o mano tikslas - padaryti pilną raigo principo struktūrinę analizę ir apmąstyti, kas yra gravitacija aplink masyvius objektus bei kaip šį vektorių įveikti. Manau, kad per du šimtus metų šis klausimas bus pilnai ištyrinėtas ir išspręstas, o tada prasidės tikra kosminė era, naudojanti naujo tipo orbitinį transportą.

Šią programą sieju su baltojo drakono civilizacija, kurios pradžia bus tikros kosminės eros įvedimas, kur istorinis laikas bus skaičiuojamas kaip ikikosminis ir pokosminis. Nelabai tiksliu skaičiavimu šią erą prasidėjusia galima laikyti 1950 metais, tad dabar, 2026 metais yra 76 kosminės eros metai. Pirmas amžius turėtų būti 2050, žymintis pirmą naujos civilizacijos šimtmetį. O 2200, kada bus išspręstas antigravitacijos klausimas, bus trečio kosminės eros amžiaus vidurys. Kadangi ši civilizacijos kryptis yra neišvengiama ir vis daugiau dėmesio moksle bus skiriama kosmoso temai, filognozija taip pat siekia prisidėti prie šio šuolio, nors mažai valstybei, tokiai kaip Lietuva, tai gali atrodyti neaktualu ar net nerealu. Tačiau tai priklauso nuo mokslo lygio, intelektualinių pajėgumų ir novatoriškų metodikų, viena kurių ir yra kuriama sątvarologija bei specialioji filognozija.

Raigo teorija gali būti pritaikyta įvairiems klausimams, ne vien antigravitacijai, nes tai bendras šablonas, kuris tinka bet kokiam techniniam daiktui, ypač ta trisluoksnė dalis, kurioje yra rodoma mintis, vaizdas ir realybė. Svarbiausia, be abejo, yra realybė, nes joje turi būti tas veiksmas, kuris potencialiai arba aktualiai yra bet kokios techninės funkcijos varančioji jėga. Šios dalies sukurti arba išgalvoti neįmanoma, ji turi būti transcendencijoje, tereikia, jeigu ji slepiasi, ją ištraukti iš gelmės ir aktualizuoti. Visos technikos veikia tokiu principu, tik pirmykštėse civilizacijose jos buvo negilios, pačio paviršiaus, bet paskui jos vis giliau pasinėrė į gelmę ir pradėjo metafizinių techninių daiktų erą. Manau, kad šioje gelmėje slepiasi daug techninių galimybių, ypač svarbių kosmoso užkariavimui, ir mokslas laipsniškai jas sugebės aktualizuoti, kurdamas naujo tipo raigus, kurie bus Baltojo drakono civilizacijos sudėtinė dalis. Filognozija šiame kelyje yra pati pradžia, kurios tikslas atverti transcendentinę gelmę, kurioje slepiasi žinojimo paslaptys, kurios domino religiją, filosofiją ir mokslą ilgus šimtmečius. Tam reikia teisingos sąmonės formos ir optimizuotos informacijos, kad civilizaciniai modeliai netrukdyti siekti žinojimo ir atverti vis tolesnes perspektyvas žmonijai.

Tuo šiuo metu vis intensyviau užsiima mokslas, statantis žiedinius greitintuvus ir kosmoso tyrinėjimui skirtus teleskopus, kurie per artimiausius dešimtmečius pakeis kosmologiją pilnu pakeitimu. Manau bus atrasta tamsioji materija ir tamsioji energija, išryškės naujos materijos struktūros ir tuo pačiu taps aiškesnis ir gravitacijos arba žmogaus sąmonės klausimas. Paraleliai, atsižvelgiant į šias tendencijas bus vystoma ir filognozija, tiek bendroji, tiek specialioji jos dalis, ką reikia integruojant ir ką reikia - papildant. Nors ji nepriklauso jokiai institucijai ir šiuo metu neturi jokių investicijų, tik idėjas, galima tikėtis, kad tolimoje ateityje tai pasikeis ir vien iš teorinės fantazijos ji pavirs į praktinį metodą, duodantį praktinę naudą. Taip iš idėjinio formato Baltojo drakono civilizacija bus perkelta į tikrą gyvenimą, kuris bus sutvarkytas tokiu efektyviu būdu, kad pagreitins kosminės eros vystymąsi daug kartų. Ši teorija kaip tik ir reikalinga akseleracijai, kad nebūtų vaikštoma klystkeliais, negaištamas laikas, nešvaistomos lėšos, neslaptinamos idėjos, kurios turi būti viešos ir visiems prieinamos. Tam reikia pagerinti informacines struktūras galvose, per kultūros ir naujos civilizacijos propagavimą, kad jos ateities nestabdytų, bet kad leistų ateiti kuo greičiau, atveriant naujus kelius ir galimybes, skirtus tarnauti visiems žmonėms.

[klajunas]

Aukštutinė karalystė

Kadangi „Filognozijos pradmenys" yra vadovėlinė informacija, ją pateikiu aiškiai sustruktūrintą ir schematizuotą, kad geriau matytųsi principas ir būtų lengviau įsiminti; tačiau tai neraiškia, kad išorinė forma suabsoliutinama ir neleidžiama nuo jos nukrypti. Greičiau ji tėra priemonė, kuri nurodo į tikrą, išorinę realybę, kuri gali būti sudėtinga ir chaotiška ir paprastomis priemonėmis - neišreiškiama. Tokiu principu, pavyzdžiui aprašau planetinę civilizaciją, kurią skirstau į penkis lygius žymimus D_n. Šios raidės yra tik nuoroda į tikrą planetos sandarą, kuri prote turi būti vizualizuojama ir su šia vizualizacija susiejama. Visada tiriama pati tikrovė, tačiau kai ji būna įvykusi į protą, mąstymo proceso pagreitinimui ir palengvinimui, naudojami supaprastinti žymėjimai. Iki šiol daug dėmesio skyriau D5 lygiui, ir teigiau, kad pradinė mokykla aprašo šio lygio žinojimą. Tačiau buvo užsiminta, kad tikras žinojimas yra tik viršuje ir visi norėtų būti elite, o ne „apačiose". Todėl šiame skyrelyje pabandysiu pasamprotauti, kas yra šis elitas ir ką mano knygose reiškia Baltojo drakono civilizacija, vadinama Aukštutine arba Dangaus karalyste.

Apie šį pasaulį buvo bandoma rašyti magijos sistemose, mituose, religijoje, ezoterinėje literatūroje, tačiau buvo daroma ne dėl žinojimo, bet organizuojant kultus, sektas, garbinimo bendruomenes, siekiant valdyti žmones. Mano tikslas - nuskaidrinti šią sritį, ieškant gryno žinojimo, kuriame nėra savanaudiškų tikslų, naudos, valdžios, ar galios siekimo, tik platinti žinojimą ir supratimą, kad žmogus galėtų geriau orientuotis gyvenime ir ezoterinių produktų pasiūloje. Gali kilti klausimas - iš kur visa tai žinau - kaip pas mane atsidūrė Baltojo drakono lygio informacija? Daug kas iš tikro yra išmąstyta ir suprasta savo protu, o tai, kad mąstymas yra teisingame kelyje pagrįsta kontakto lygio patirtimis, kurių savo gyvenime turėjau dvi / tris. Tie kontaktai susiję su sąmonės valdymo technologijomis, kurios nėra viešai pripažįstamos, tad akivaizdu, kad tikrovėje moksle yra daug daugiau galimybių negu rodo vieša informacija. Tai sąmonių sujungimas, kūno ir mąstymo valdymas, būsenų keitimas, „roboto" funkcijų uždėjimas ir pan. Dėl to ilgą laiką save apibrėžiau kaip targeted individual, tačiau suprantu, kad už paprastų versijų, kad tai spec. tarnybų „darbas" tiesa gali būti kur kas gilesnė, tad siekdamas pamatyti pilną vaizdą, sukūriau idėją, kad už to slypi atsiskyrusi technologinė civilizaciją, o už jos Baltojo drakono civilizacija, kuri kyla iš kito lygio realybės, aprašomos ezoteriniuose šaltiniuose. Labai panašiai šį principą traktuoja D. Icke'as, kurio manymu gyvename Demiurgo sukurtoje simuliuotoje realybėje, kurioje mus blogio jėgos laiko atskirtuss nuo tikros, pirminės realybės, ir kad mūsų tikslas - pamatyti tiesą ir išsivaduoti iš „archontų" kuriamo kalėjimo.

Mano idėja turi šiek tiek panašumų, su šiomis gnostinėmis interpretacijomis, tačiau nesiveliu į dideles konspiracijos teorijas, o tik bandau paaiškinti principą, kuris remiasi tuo, kiek žmogus suvokia informacijos, nuo kurios lygio priklauso kokioje pakopoje pilnoje tikrovės civilizacijoje esi. Žemi pasauliai turi žemo lygio sumatorių, kuriame sumuoja tik ribotą informaciją ir jos pagrindu kuria kosmologinį modelį; aukšto lygio sumatorius kuria aukštąsias technologijas ir išsivysčiusias civilizacijas, kurios jau yra kosminės; o aukščiausias lygis pasiekiamas Baltojo drakono civilizacijoje, kuriame sumatoriai sumuoja holoplastinę realybę. Tad paprastas sumatorius žymimas S_nD_S ir reiškia, kad yra kažkoks n žmogus su savo pscihine ir informacine struktūra, kuri sumuoja tam tikro gylio informaciją, ir eksversijoje ji matoma pagal tai, kaip moka manipuliuoti D objektais tokiu lygiu, kuris atitinka sumatoriaus S išsivystymą. Kai kolektyve sumatorius yra vienodo lygio, pavyzdžiui, kokioje nors vienoje rūšyje, tai gali būti neinformatyvus kriterijus, tačiau kai yra daug rūšių, jų sumatoriaus išsivystymas skiriasi, tad pagal D_S, galima pamatyti koks jų mažosios sievos lygis. Tai įvertinama taip: D_H - D_S = X. Tai yra pilnos ir ribotos realybės skirtumas, kuris tuo didesnis, kuo mažiau išsivysčiusi mažoji sieva, o kai ji išsivysčiusi maksimaliai, X artėja prie nulio. Šis principas suteikia daug klasifikavimo galimybių, kur galima konstruoti pakopas, hierarchiją, bet reikia turėti daug informacijos ir įvairią sistemą. Todėl atitinkamai aukščiausio lygio sumatorius būtų S_HD_SH. Tai dievūno sąmonė, kuri yra Baltojo drakono civilizacijoje ir turi maksimalų išsivystymą.

Toliau galima klausti, kur ta Aukštutinė karalystė yra, kodėl jos niekur nematome, kodėl ji neatsiskleidusi. Pirmiausiai, pagal mano hipotezę, tai jau ne žmonių civilizacija ir nėra žmonių civilizacijos tąsa. Atvirkščiai, manau, kad tai pirminė visą tikrovę valdanti „karalystė" kurioje atsirado visa Žemės gyvūnija, o taip pat ir žmogus, kaip šios civilizacijos technologija. Kadangi Baltųjų drakonų sąmonė mato pilną tikrovę, jie moka daryti tokias gilias manipuliacijas, kad jų technika atrodo kaip natūralūs daiktai, nors yra sukurti dirbtinai. Kadangi Baltojo drakono civilizacija yra kosminė, nors apie jos mastą galime tik spėlioti, tai jie tinkamas sąlygos turinčiose planetose sukuria dirbtinę biosferą vykdant geo- ir bioinžineriją ir sukuria biosferą. O tada , priklausomai nuo gyvūnų galimybių, kurios plečiasi įsisavinus vis daugiau informacijos savo sumatoriuose tol, kol gyvūnai pradeda kurti technosferą ir techninę civilizaciją, bet tik savo „vaikišku" stiliumi, nes jų galimybės niekada neprilygsta dievūnų galimybėms. Šiuose dirbtiniuose gyvūnuose kuriami įvairaus lygio sumatoriai, bet pradžiai jie daromi labai mažo informacinio galingumo ir tik vėliau, įvykdžius teisingas intervencijas - tobulėja. Tad tai, koks sumatoriaus gylis, lemia kokias technologijas gali sukurti, o jis retai kada būna didelis ir dirbtinėje gyvybėje niekada holoplastinis. Tačiau mano manymu šis principas yra daug sudėtingesnis, nes gyvūnas gyvena ne tik mažąją kelionę, arba gyvenimą Žemutinėje karalystėje, bet ir didžiąją kelionę, kuri jau būna Baltojo drakono civilizacijoje, Aukštutinėje karalystėje. Koks ten žmogaus vaidmuo - sunku pasakyti, tačiau manau, kad tai nėra „pragaras", o tikros uždangos nuėmimas, ir šios civilizacijos santvarka yra „humaniška".

Taigi, žiūrint iš Aukštutinės karalystės dievūno perspektyvos, Žemutinės karalystės gyvūnai beveik akli, jie nemato aukštesnės civilizacijos, kuri yra visur anapus vaizdo, bet ne būtinai „kietos" formos, nes ji veikia kitame substancijų spektre ir yra burbulas Feynmano medyje, kuris pasislinkęs nuo infra krypties daugiau prie ultra. Todėl nei psichiniu, nei fiziniu būdu ši Dangaus karalystės sfera nepasiekiama ir neapčiuopiama. Nors kartais gali įvykti kontaktai, pasirodant visokiems NSO ir kitiems reiškiniams, kurie išnyra regos plote arba yra tik psichiniai, veikiantys žmogaus olą psioniškai, per transcendentalinį subjektą. Tokiu principu ir aš esu patyręs poveikį, kuris buvo psioninis, rodantis, kad atsidūriau neatpažintų reiškinių poveikio zonoje. Manau, kad esu su šia sistema susijęs psichotroniškai ir mano projektas iš dalies remiasi patirtimis, gaunamomis telepatiškai. Neretai būna perspėjimų, kad tokia informacija negalima pasitikėti, nes tokiu principu skleidžiamas melas ir dezinformacija, yra klaidinama ir apgaudinėjama. Tačiau aš manau, kad su manimi kontaktuoja pozityvios jėgos ir tai, ką aš darau skirta ne blogam bet geram tikslui. Manau, kad artimiausiais dešimtmečiais bus daug naujos informacijos, rodančios, kad Aukštutinėje karalystėje nori Žemutinę karalystę integruoti į savo sistemą, suteikiant mokslinių žinių, informacijos ir padarant pilnateise Baltojo drakono civilizacijos nare. Būtent šiuo tikslu platinama informacija ir siekiama atsikleisti pasaulio ir tikrovės paslaptis. Kai bus aiškus pilnas Aukštutinės karalystės vaizdas, bus aišku kas yra žmogus, kokia jo vieta tikrovėje, kam buvo reikalinga karantino būsena, ir ko reikia norint būti integruotais į derama vietą Aukštutinės karalystės tikrovėje.

[klajunas]

Civilizacijos politika ir sątvarologinė rezistencija

Civilizacinio rišlio sluoksnis sątvarologijoje yra pagrindinis sąmonę determinuojantis faktorius, nuo kurio priklauso tikrovės ir pasaulio, kuriame gyvena kiekvienas individualus žmogus, formos. Kadangi paprastai šis sluoksnis iš individo perspektyvos yra invazinis, nes jis neateina iš vidaus, nėra natūrali vidinė savastis, su juo galimi įvairūs santykiai. Žinoma, labai jauname amžiuje pasipriešinimas šiai invazijai beveik neįmanomas, dėl neturimų protinių pajėgumų ir gyvenimo laisvės nebuvimo, tad jame „civilizacija" priimama nekritiškai ir nesipriešinant. Tačiau vyresniame amžiuje, kai sutvirtėja asmenybė ir savarankiškas mąstymas, žmogus turi galimybę apsispręsti ir apsibrėžti savarankiškai. Tai darydamas jis patiria kolektyvo spaudimą, tačiau jeigu gyvenime kolektyvas neturi absoliučios galios ir žmogus sugeba jam pasipriešinti, jis renkasi savo kelią daugiau ar mažiau laisvai.

Šioje vietoje galima atkreipti dėmesį į dvi perspektyvas, iš kurių galima nagrinėti civilizacinio rišlio atsiradimą ir jo funkcionavimą žmonių sąmonėse. Tai valdžios ir sąmonių kolektyvo organizavimo perspektyva, kurioje vykdoma tam tikra civilizacijos politika, kurioje valdžia tikslingai bando suformuoti tam tikras formas, kad sujungtų sąmones į susišnekantį kolektyvą, tikintį tomis pačiomis tiesomis ir turintį tas pačias prasmes galvose. Ir kita perspektyva yra sątvarologinė  rezistencija, kurioje bandoma pasipriešinti civilizacinio kolektyvo prasmėms, sukurti savo individualų sątvarologijos variantą. Tai, kad rezistencija yra vidinė rodo, kad žmogui ši kova suvokiama kaip vidinis apsivalymas, kuriame šis dekonstruoja svetimas invazines prasmes, ir bando sukurti savarankišką, autentišką santykį su tikrove ir taip įgyti individualią „civilizacijos" formą. Tai gali būti paradoksalu, bet iš principo įmanoma, nors tokia civilizacija yra tik užuomazga, nes ji tikra tampa tik tada, kai suformuoja pakankamai didelę ir įtakingą bendruomenę, kuri turi nuo kitų bendruomenių atskirą savarankišką tarpusavio sąveikos ir sąveikos su tikrove pavidalą.

Žinoma, kad pirminė civilizacijos forma yra kalba, kurią vaikas išmoksta iš tėvų, ir taip užtikrinamas tautinės tapatybės tęstinumas. Kalba vaiką įveda į tautinį kolektyvą ir leidžia jam semti sukauptą kultūrinę patirtį, kurioje jis auga ir vystosi į tokį lygį, kiek kultūroje yra įsisavinta tikrovės ir tiesos apie žmogų bei pasaulį. Šis procesas nepriklauso nuo valdžios politikos ir yra natūralus. Jeigu kalba keičiasi, tai spontaniškai, didelių tautinių kolektyvų sąveikose, per labai ilgą laiką. Tačiau civilizacinės politikos lygyje galima daryti poveikį, laipsniškai  siekiant įvesti kitą kalbą ir su ja kultūrą, taip nutautinant žmonių bendruomenės sąmones. Tai hegemoninis santykis tarp tautų, kai didelės tautos asimiliuoja mažas tautas ir jas sunaikina.

Šis pasaulis įkūnytas į giluminę žmogaus savastį, nes jis įsisavinamas labai jauname amžiuje, dar iki proto išsivystymo ir susilieja tautoje su reaktyviais instinktais, kurie visada jausmingi ir emocionalūs. Dalis kultūros formų taip pat įsisavinama tokiu principu, bet tai yra bazinė kultūra, nuo archetipinių pasaulėžiūros simbolių iki socialinių ir bendravimo formulių. Tačiau kalbant apie aukštąją kultūrą, jai suvokti ir įsisavinti reikia aukštesnių protinių sugebėjimų ir jis įvyksta jau daug vyresniame amžiuje, kai žmogus jau būna pakankamai savarankiškas ir laisvas rinktis. Todėl čia vyksta konkurencija tarp grupuočių, propaganda, ideologinė kova ir informacinis karas, kuriame varžomasi ne dėl bazinių formų, bet dėl konkrečių formuluočių ir formulių, kurios sudaro tų grupių tiesos pagrindą. Šiame lygyje civilizacijos politika yra aršiausia, nes čia sprendžiamos galutinės tiesos formuluotės, kurias valdžia naudoja savo dominavimo primetimui. Tačiau šioje paviršutinėje fazėje pasiekus pergalę, prasideda ir minėta giluminė civilizacinių formų destrukcija, jeigu tai savarankiška tautinė grupė, turinti savo kultūrą. Tokiu principu per civilizacinę politiką ir hegemonija lietuvių tauta patyrė polonizaciją, rusifikaciją ir pan.

Kita vertus, ši sątvaro struktūra gali būti ne tik politikos objektu, bet ir asmeninės kovos problema, kai žmogus priešinasi nepageidaujamoms civilizacinėms invazijoms, siekiant apvalyti savo sąmonę, ir suteikti jai individualiai suformuotą formą. Pavyzdžiui, toks principas įmanomas filosofijoje, kai žmogus turi savo asmeninę filosofijos sistemą, kuri iškrenta iš bendro konteksto ir yra tik to konkretaus žmogaus vidinės kovos dokumentas. Lietuvoje, mano manymu, vienas tokių atvejų buvo A. Šliogerio filosofija, kurią galima pavadinti sątvarologine rezistencija prieš žemo lygio Vakarų civilizacijos invaziją, kuri pagrįsta mokslu arba religija, kuriuos jis laikė to pačio „gnosticizmo" atmaina, siekusia pažinti būtį, taip ją sugriaunant. O, pasak mąstytojo, norint su būtimi įeiti į autentišką sąlytį, su ja reikia susipažinti fenomenologinėje žiūroje, kuri atveria ją kaip tai, kas ji yra iš tikro pirmykštėje žmogaus sąmonėje. Dėl šio principo nepripažinimo jis Vakarų civilizaciją laikė blogio nešėja, kuri užmiršo būtį, išblokšdama sątvarus į neautentiško buvimo būseną ir nihilizmą. Todėl jis šiam procesui bandė individualiai pasipriešinti, propaguodamas vietos mąstymą / matymą, kurioje sugrįžtama prie pačių daiktų, atgaunama pirmapradė sątvaro būsena, kuri prisimena būtį, negarbina ją uždengiančių kultūrinių prasmių sluoksnio, pripažįsta tik minimalią kultūrą dar neatitrūkusią nuo čia-būties ir pirmapradės tikrovės. Savo sątvarologinėje rezistencijoje A. Šliogeris, bandė paveikti masines šiuolaikinės civilizacijos formas, kaip ekrano tironija, socialiniai tinklai, kalbos besaikis gaminimas, kur pamėklinė būtis įgyja aukštesnį statusą už tiesioginių daiktų matymą.

Gali pasirodyti, kad filognozija irgi yra sątvarologinės rezistencijos atmaina, tačiau iš tikro tai tiesa tik nedidele dalimi, nes aš nesiekiu pakeisti nei Rytų, nei Vakarų civilizacijos, nelaikau, kad jos blogos ar netinkamos. Tai, ką aš darau filognozijoje yra viso planetos civilizacinio palikimo permąstymas, kur bandau suprasti jų principus, tam, kad būtų galima pakilti į aukštesnį lygį, sukuriant kažką panašaus į „metacivilizaciją", kurioje būtų inkorporuotas visas ankstesnių civilizacijų palikimas, jį pilnai įsisavinus ir panešus į priekį. Filognozijos tikslas sukurti maksimalios civilizacijos teorinį modelį, kad būtų žinoma, kokie jos kriterijai ir kokiomis priemonėmis ją būtų galima pasiekti. Iš pradžių tai daroma kaip asmeninis proveržis, bet tikimasi, kad principai išpopuliarės ir laikui bėgant susikurs mąstytojų bendruomenė, siekianti panašaus tikslo į mano. Kita vertus, nenoriu, kad filognozija taptų valdžios nuosavybe ir kad ji vykdytų civilizacijos politiką naudojant mano sukurtus filognozijos principus. Filognozija neturi būti primetama prievarta, o jos populiarumas turi priklausyti nuo natūralaus pranašumo, kurį pripažįsti arba atmeti laisva valia. Tai reiškia, norint, kad filognozija išpopuliarėtų, reikia padaryti tikrą proveržį, kuris išplis savaime, o ne kurti dirbtines formas ir primetinėti sąmonėms jas prievarta, nepriklausomai nuo to, ar jos pasiteisina, ar ne.

Kitaip sakant, filognozijoje, manau, svarbu ne tapti civilizacinės politikos priemone, bet padaryti tikra proveržį, kuris paskui ir be valdžios pagalbos taps populiariu ir reikšmingu. Ir kita taktika, kuri yra priešinga paprastai rezistencijai, yra ne paprastu atmetimu atmesti visas kitas civilizacines formas, bet jas suprasti, įsisavinti ir integruoti į filognoziją. Tai reiškia, neatmetama nei viena kita forma, bet greičiau peržengiama pagerinant. Toks filognozijos kelias geriausias, laikantis laisvos valios principo, neprimetinėjant savo tiesos, bet darant ją tokia patrauklia, kad žmonės patys norės ją priimti. Kritikos atveju, turi būti įvertinami argumentai ir parodoma ar oponentai iš tikro „geresni", ar tik savo tiesos fanatikai, su kuriais neįmanoma produktyvi diskusija. Kiekvienas turi savo gyvenimo ir mąstymo kelią, kuriame kitų idėjas priima arba atmeta laisvu pasirinkimu. Filognozija tai pripažįsta ir gerbia visas nuomones.

[klajunas]

Apokalipsė ir juodoji liepsna

Žmogaus olos sandaros modelyje juodoji liepsna yra mįslingiausias elementas, kurį, nesuprantant filognozijoje naudojamos logikos, priimti gali būti gana sunku. Taip pat gali klaidinti tai, kad ezoteriniuose judėjimuose ir sektose tai yra žinomas terminas, angliškai „black flame", ir gali atrodyti, kad jis pasiskolintas iš šių doktrinų, pavyzdžiui, satanizmo. Iš tikro tai nėra pilna tiesa ir šis sutapimas tėra paviršutinis, nes perimdamas šį terminą, naudojau tik žodžius, be jokio konkretaus idėjinio turinio, kurį aplink šį konceptą sukūriau pats. Juodosios liepsnos analogai būtų žodis dvasia, valia, nurodantys metafizinę žmogaus dalį, kuri atsakinga už sąmoningumą. Pagrindinis šios sąvokos bruožas yra tai, kad žmoguje ji laikoma pirminiu substratu, laikantis idealistinės jo sampratos, iš kurio kyla žmogiškumas, o kūnas, fiziškumas - tik antraeilė, mirtinga dalis, kuri kaip vaizdas atsiveria sąmonėje, esančioje juodosios liepsnos sukuriamu vaizdu.

Juodoji liepsna yra dvasinė substancija, kuri gali būti bevaizdė arba įvaizdinta, kurioje vaizdas yra ta ola, kurioje skleidžiasi gyvūninis, psichinis žmogiškumas. Pati juodoji liepsna vaizde neatsiveria, nes ji yra anapus sumavimo, todėl, galima sakyti, ji yra metafizinė. Šioje vietoje dera prisiminti A. Šliogerio teoriją, kad gilioji žmogaus savastis yra Niekis, kuris yra pagrindinis klepsidros dėmuo, iš kurio kyla visi kiti, su žmogumi ir pasauliu susiję suvokiniai. Sujungus mano minėtą teoriją su šia A. Šliogerio idėja, gauname kad tai, ką jis vadina Niekiu, iš tikro yra dvasinė žmogaus substancija, apibrėžiama kaip bevaizdė juodoji liepsna, kaip transcedentalinis subjektas, iš kurio kyla vidinis žmogiškumas. A. Šliogeris laikė, kad Niekis hierarchiškai yra pirmesnis, o visi jo apibrėžimai ir determinavimai yra jau Niekio falsifikavimas, tačiau jam taip atrodė todėl, kad jis rėmėsi fenomenologiniu principu. Tuo tarp aš remiuosi racionaliu mąstymu ir kuriu protinį modelį, kuriame laikoma, kad fundamentali transcendentalinė substancija negali būti antrinė, nes „būtis eina pirmiau už Niekį", o Niekis yra tik šios substancijos būsena, kurią vadinu bevaizde. Vaizdo dvasioje nebuvimas yra Niekis, kaip užgesęs ekranas, tačiau pati substancija kaip nesumuojama būtis nėra niekas, niekas yra tik substancijos būsena - neturėti holograminio sąmonės vaizdo.

Panašiai savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" mąstė ir A. Schopenhaueris, kuris sąmonę laikė vaizdiniu, kurį kuria metafizinė valia, mano teorijoje identifikuojama kaip juodoji liepsna. Tačiau žmogaus sandaroje valia ir juodoji liepsna turi tą pačią funkciją, tik apibrėžiama remiantis kitokia analogija: filognozijoje materialiu reiškiniu, kuris sudvasinamas ir paverčiamas pagrindiniu psichinio žmogus elementu; o A. Schopenhaueris remiasi psichiniu reiškiniu, tarnaujančiu kaip metafizinio žmogaus apibrėžimo priemonė. Ši valia yra metafizinė ir ji suvokiama kaip dvasinė substancija, iš kurios kyla vidinis žmogaus sąmoningumas. Per A. Schopenhauerį ši idėja perėjo į F. Nietzsche'ės filosofiją, o vėliau į egzistencializmą. Tik pradžioje ji buvo suvokiama daugiau metafiziškai, o fenomenologija ir egzistencializmas perėjo prie vidinės patirties, naudojant E. Husserlio metodą. Filognozijoje juodajai liepsnai vėl suteikiu metafizinę prasmę, ir laikau ją pagrindiniu žmogaus dėmeniu, iš kurio kyla vidinės žmogaus olos psichinė holograma. Dvidešimto amžiaus filosofija daugiau tyrė vidinio žmogaus struktūras, o aš bandau pereiti prie transcendentalinio lygmens, ieškant priemonių kaip tą vidų padaryti gilesnį, sumuojantį pilną realybę, kad paprasta gyvūninė sąmonė priartėtų prie dievūno lygio ir sukurtų galutinę civilizacijos formą, kurią vadinu Baltojo drakono civilizacija. Drakonas, kaip žinoma, yra transcendencijos simbolis, o baltasis reiškia, kad ta transcendencija pilnai atverta vidinėje juodosios liepsnos hologramoje.

Filognozijoje laikoma, kad bevaizdė juodoji liepsna yra nemirtinga ir mirus fiziniam kūnui ji persikelia į naują būtį ir įgyja kitą sumavimo sistemą, kurioje dvasinis vaizdas yra pilno transcendencijos gylio. Kadangi sąmonė atsiranda kaip fizinio gyvūniškumo ir dvasios sintezė, ji yra daugiau gyvūninė tikrovės sumavimo priemonė. Tačiau kai ląstelinė dalis atsiskiria nuo dvasinės, gyvūninis vaizdas išsijungia ir žmogus pereina į dvasinę egzistenciją, kurioje tikrovė suvokiama kitaip negu gyvenant Žemutinėje karalystėje. Koks tikras vaizdas nepasiekus šios būsenos pasakyti sunku, tačiau ta dalis, kuri susijusi su kūniškų signalų ir substancijos sinteze, išnyksta, ir žmogus pereina į kitą režimą. Daug kas vadovaujasi materialistine pasaulėžiūra ir laiko, kad žmogus taip ir lieka nieko nesuvokianti bevaizdė juodoji liepsna, kuri veikia tarsi negyva substancija, kuri susilieja su Ultra substancijų substratu ir neturi bruožų būdingų gyvai būtybei. Tačiau aš laikausi nuomonės, kad ši transcendentalinė substancija išlieka gyva ir mirus kūnui, ir kad kūnas nėra vienintelis jos gyvybingumo šaltinis. A. Šliogeris laikytų, kad žmogaus kūnui mirus jo dvasinė dalis tampa Niekiu, arba ta substancija, kuri įeina į dvasinės auros sudėtį, niekada neįgyja naujo vaizdo. Tačiau aš manau, kad juodoji liepsna pereina gyventi į Aukštutinės karalystės gyvenimą, kuri pasislinkusi labiau prie Ultra substancijų ir turi savo civilizaciją, kontroliuojančia žemesnių gyvūnų gyvenimus.

Ankstesniuose savo tekstuose, į juodąją liepsna įstatytus vaizdus vadinau Įstatymu, ir sakiau, kad pasibaigus mažajai kelionei žmogus pereina į aukštesnio Įstatymo egzistenciją. Materialūs signalai, dvasioje kuriantys sąmonę, išnyksta ir žmogus tampa dvasine būtybe, sugebančia gyventi Dangaus karalystėje. Ši idėja yra pagrindinė krikščionybės teorija, kurios tikslas buvo skelbti Žemutinei karalystei gerąją naujieną, kad gyvenimas šiuo pasauliu neužsibaigia ir kad jis tęsiamas žmogui perėjus į aukštesnę būtį, kuri ir buvo vadinama Dangaus karalyste, kurią aš vadinu Aukštutine. Religijoje šis principas siejamas su etika, kuri sako, kad į gerą anapusinį gyvenimą patenkama tik pragyvenus dorą gyvenimą, tuo tarpu aš filognozijoje tai laikau natūralia gamtos ir gamtinio žmogau dalimi, kuri įeina į jo sandarą neišvengiamu būdu. Tačiau žinoma, jeigu šis anapusinis pasaulis turi savo civilizaciją, kokia anapusinė būtis priklauso nuo to, kokia šios civilizacijos tvarka. Manau, kad ta tvarka yra palaikoma technologijomis, ir galima įsivaizduoti sielų rūšiavimą pagal moralinius kriterijus, nors iš tikro tuo nelabai tikiu, nes moralė iš Aukštutinės karalystės perspektyvos atrodo visiškai kitaip, nes matomas tikrovės pilnas gylis, ir Žemutinės karalystės „nuodėmės" - ne tokia jau didelė problema, nes jos moralėje sureikšminamas ribotas žmonių pasaulis, kuris nėra aukščiausia tiesa.

Manau, kad Aukštutinės karalystės tiesa kita, ir ji suvokiama tada, kai atsiveria dvasinės akys. Kol dvasinės akys užmerktos, tol jos suvokti neįmanoma ir žmogus turi vadovautis gyvūniniais instinktais. Tai reiškia, kad gyventi reikia pagal tą Įstatymą, kuris įstatytas į juodąją liepsną ir šių lygių nepainioti, nes skirtingų pasaulių prasmė skiriasi. Todėl, kiek filognozija skirta Žemutinei karalystei, ji bando laikytis jos logikos, tačiau neužmiršta ir visumos, kurią privaloma žinoti, kad suprastum šio pasaulio laikinumą ir investuotum ne tik į šį, bet ir į kitą gyvenimą. Žinoma, galutinis tikslas yra Aukštutinės ir Žemutinės karalystės susiliejimas, kuriam įvykus ateis civilizacijos pabaiga, galutinė jos stadija, kurią archajinėje krikščionybėje vadindavo „apokalipse", tai yra „uždangos nuėmimu". Tas uždangos nuėmimas, pagal sumatoriaus teoriją yra ne kas kita, kaip sumatoriaus išplėtimas iki maksimalaus lygio, kad jis galėtų sumuoti holoplastinę transcendenciją. Tai yra Baltojo drakono civilizacijos tikslas, ir jis įmanomas net jeigu Dangaus karalystė - tuščia dykuma.

[klajunas]

Planetinės civilizacijos liberalėjimas

Nors didžioji dalis filognozijos „Pradinės mokyklos" programos jau įvykdyta, gali būti neaišku, kas ji yra naudojant paprastą, trumpą paaiškinimą, atspindintį jos esmę: ko ji siekia, koks jos tikslas, kokia paskirtis. Paprastas apibrėžimas, apimantis visus pagrindinius filognozijos dėmenis būtų toks: filognozijoje siekiama didžiosios sievos atverties mažojoje sievoje. Tam pirmiausiai reikia paaiškinti kas yra mažoji sieva, tai yra žmogus ir I. Kanto stiliumi išsiaiškinti, kokios yra didžiosios sievos atverties galimybės sąlygos jame. Todėl iš dalies filognozija yra antropologinė, nes joje domimasi žmogaus pažinimo gebėjimais; nors tai ne tikslas, bet tik priemonė. Tikslas yra didžiosios sievos pilnas inkorporavimas į žmogaus olą, pasiekiant Baltojo drakono būseną, pilną transcendencijos suvokimą. Taip pat žiūrima visa šio tikslo priešistorė, klasifikuojant istorinius transcendencijos atverties būdus, aiškinant koks jų žinojimo lygis.

Filognozijoje išskiriu tokius metafizinės tikrovės atverties būdus mažojoje sievoje:

• būrimas,
• atnašavimas,
• garbinimas,
• išmintis,
• pažinimas.

Tai pagrindiniai santykio tarp mažosios ir didžiosios sievos tipai, kurie vadinami rišliu ir turi gausias kultūrines formas, kuriomis tie santykiai būdavo išreiškiami. Sužymėję juos kaip Rn, gauname formulę:

U (MS - DS) → R5

Šioje formulėje pavaizduota mažosios ir didžiosios sievos jungtis su Uroboro operatoriumi, kurioje vykdoma informacinė sintezė, kurios produktas yra civilizacinis rišlys R5. Pats Uroboras yra standartinis, būdingas homo sapiens rūšiai, kurį filognozijoje vadinu Juodojo drakono, arba kitaip sakant, jame natūraliai atsiveria 1 / 1000 didžiosios sievos. Po to, kiek tikrovės atsiveria rišlio sintezėje, priklauso nuo atitikimo tikrovei, tai yra nuo 0 iki 1000 informacinių vienetų. Imant išvardintus santykius tarp mažosios ir didžiosios sievos, tai gali būti nuo 0 kaip būrime, atnašavime ir garbinime, toliau 5, 10 ar 100 išminties ir pažinimo lygyje. Pagrindinis tikslas yra holoplastinis žinojiimas, kurio galima siekti natūraliu arba informaciniu būdu. Be abejo, kuo Uroboras „gilesnis", tuo informacinė sintezė vykdoma lengviau, tačiau naudojant specialias technines priemones, Uroborą galima padaryti holoplastiniu ir negilinant satvaro.

Kalbant apie civilizacijos tipą, ji turi individualią formą, kuri yra asmeninis vieno žmogaus sątvaras ir kolektyvinę. Kaip būtis civilizacija visada individuali, nes tik individuali yra sumatoriaus substancija. Kolektyvinė civilizacijos forma būna informacija, sujungta komunikaciniais tinklais, todėl joje labai svarbios kalbinės priemonės. Tai reiškia, kad patiriama tik individuali civilizacijos forma, o kolektyvinė - komunikuojama. Dėl šios priežasties olas galima skirstyti į individualias ir kolektyvines, kur individualūs sumatoriai į kolektyvą sujungiami per Rn ir komunikacinį tinklą. Tačiau kai kolektyvinė ola būna suformuota, ji individualias olas pajungia sau, naudojant kultūrinį spaudimą ir sąvokas „savas" - „svetimas". Tokiu būdu, kaip individuali ola turi savo individualų psichovektorių, kuris didžiosios sievos atvertį įrėmina gyvūninių instinktų rėmu, taip kolektyvinė ola turi savo psichokultūrinį vektorių, su kuriuos skirsto žmones į savus ir svetimus, ir savus priima, o svetimus atstumia. Dėl šios priežasties olas galima suskirstyti į atviras ir uždaras, kur atviros laikosi liberalaus požiūrio formų atžvilgiu, o uždaros - konservatyvaus. Liberali ola, laikosi nuomonės, kad kiekvienas individas turi teisę pats, laisvai formuoti savo gnostinę sąmonę ir valdžia nesiekia kolektyviniu būdu primetinėti mąstymui vienos privalomos tiesos, bet toleruoja abejonę, nepritarimą ir ieškojimą; o konservatyvi, autoritarinė ola tokią laisvę atmeta, tiki kad bendruomenės turi būti griežtai kolektyvinamos ir kad bet koks individualios sąmonės išsivadavimas iš kolektyvinės pasaulėžiūros prilygsta nusikaltimui, už kurį griežtai baudžiama.

Tokių istorijų, kai kitaip mąstantys buvo griežtai baudžiami pilna istorija ir net Vakarų civilizacijos pagrindinė religinė doktrina susiformavo tokiu principu: kur Jėzus iš Nazareto buvo individualus sątvaras, atmetęs Izraelio gyventojų pagrindinę religinę tikėjimo formą, kuri buvo pagrįsta Senuoju Testamentu ir sukūręs savo doktriną, minios buvo nubaustas kaip „apsišaukęs karalius" ir mirė ant kryžiaus. Vėliau jo suburta pasekėjų grupė iš šios istorijos sukūrė tikėjimo doktriną, kad Jėzus iš Nazareto buvo Dievo sūnus, kuris trečią dieną po mirties prisikėlė, pasirodė savo pasekėjams ir pakilo į Dangų. Šis tikėjimas iš pradžių veikė kaip sekta, tačiau laikui bėgant išpopuliarėjo, kol buvo įvalstybintas ir pavirto į milijardus pasekėjų turinčią Bažnyčią. Tačiau tai buvo ilgas ir sunkus kelias, kuris prasidėjo nuo istorijos, kurioje pagrindas buvo konfliktas tarp individualios ir kolektyvinės olos, kuris baigėsi mirtimi ir po to visa išaukštinimo ir pavirtimo į asmens kultą istorija.

Akivaizdu, kad kolektyvas, kuris už originalias idėjas ir mintis baudžia mirtimi yra autoritarinis, nepripažįstantis civilizacinio apsisprendimo laisvės ir priešiškas bet kokiai kitokiai, išsiskiriančiai kultūrinei formai. Senesniais laikais tai tautose buvo įprastas dalykas, kur jos buvo pagrįstos vienos kalbos diktatūra ir homogeniškos kultūros terpe, į kurią patekdavo kiekvienas naujas žmogus ir būdavo suformuojamas griežtu auklėjimu, diegiant paklusnumą ir kolektyvinį mąstymo būdą. Tačiau civilizacijai vystantis ir laisvėjant socialiniams santykiams, atsirado tolerantiška aplinka, kol buvo pasiektas šiuolaikinis demokratijos ir asmeninės laisvės lygis, kuriame galima turėti savo asmeninį gyvenimą nedalyvaujant jokiuose kolektyviniuose susivienijimuose, pagal savo pasaulėžiūrą ir sąžinę. Tačiau net dabartiniais laikais, šis principas nėra visuotinis, ir yra valstybių bei civilizacijų, kurios propaguoja seną principą ir iki šiol nepriima Vakarų civilizacijos vertybių. Kita vertus, šis perėjimas prie liberalaus principo yra neišvengiamas, nes tautos iš homogeniško A režimo vis daugiau modernėjant pereina prie Z režimo, kuris pagrįstas valstybine ekonomikos sistema, kurioje žmonės gyvena darbo ir vartojimo principu, kuriame eižėja tautiniai sociokultūriniai bendravimo modeliai, vietoj kalbos ir kultūros tarpininkavimo vaidmenį perima pinigai, kurių judėjimą valdo poreikių bei norų mechanizmai. Tam, kad ekonomika klestėtų vartojimo ir kapitalo judėjimo režimai liberalizuojami, taip suardant autoritarinių santykių formas, išlaisvinant individus iš kolektyvų ir padarant juos savarankiškais kūrėjais, kurie organizuojasi ne kultūriniu, bet kapitalo pagrindu. O kur šio principo nėra, tai tik rodo, kad kraštas neišsivystęs, gyvena skurde ir varge.

Belieka aptarti, kur yra filognozijos vieta šioje sistemoje. Akivaizdu, kad filognozija remiasi antiautoritariniu principu, kur kolektyvinė ola maksimaliai susilpninama, minimalizuojama ir liberalizuojama. Jos tikslas suformuoti laisvą individą, kuris turi sugebėjimą pats kurti tikrovės pažinimo modelius ir vienintelis apribojimas yra sugebėjimų lygis, nes filognozijoje reikalaujama būti išskirtinių gebėjimų žmogumi. Laisvė reikalinga tam, kad nebūtų slopinamas kūrybinis potencialias ir būtų atveriamos durys naujoms idėjoms, kurios civilizaciją vystytų šuolišku vystymu, kad ji per maksimaliai greitą laiką priartėtų prie ribos, taip be galo išplečiant žmonijos veiklos mastą kosmose. Autoritarizmas ir mąstymo laisvės nebuvimas, taip pat vienos formos diktatūra tam tik trukdo, todėl filognozijoje toks konservatyvus požiūris nepripažįstamas. Visuomenė iš A lygio formų, kurios daugiausiai yra socialiniai / genealoginiai klanai tautoje, turi pereiti į išsivysčiusį Z formų lygį, kuris yra šiuolaikinės valstybės sistema, dalinama į dešimt pagrindinių zonų, kuriose visi santykiai pagrįsti pinigais ir paslaugomis, o žmogus išvaduotas iš kolektyvinių priespaudos mechanizmų. Taip liberalizuojasi kultūra, auklėjimas tampa šiuolaikinis, orientuotas į laisvos asmenybės ugdymą, prievartiniai santykiai uždraudžiami, politikoje vyrauja nuomonių pliuralizmas ir demokratija.

Tokie Vakarų standartai, manau, pakankamai palankūs filognozijos vystymui, kurioje siekiama sukurti metodą, kuo daugiau atverti didžiosios sievos tam, kad būtų išplėtota planetinė civilizacija ir ji taptų kosmine.