Taigi, jeigu tikite, kad po mirties egzistuoja pomirtinis gyvenimas, ar bijote to kas Jusu laukia? Pvz. ar bijote, kad uz dabartines savo nuodemes reikes atsakyti pries Dieva arba galite pakliuti i pragara amzinybei?
Prieš kelias dienas turėjau labai aukštą temperatūra ir jau tikėjausi, kad mirsiu - net apsidžiaugus buvau, bet et - dar reikia gyventi...
Nebijau , nes pragaras , mano manymu, yra cia - Zemeje .
Bijau mirties kaip ir bet kokia biologinė būtybė, t.y. veikia savisaugos instinktas. Kaip būtybė turinti dvasią mirties nebijau.
Mirtis. Kiekvienas ja suprantame skirtingai. Dauguma zmoniu rekia, kad kai numirsti, keliauji kazkur, kur gera, ar bloga, priklausomai nuo nuopelnu. Kiti rekia, kad uzmerkus akis uzeina visiska tamsa ir tu - kirminiuku maistas. Dar kiti zmones saukia, jog reinkarnuojames. Danijos mokslininkai, kurie specializuojasi neuro chirurgijos srity yrrode, jog zmogus numirus, po kurio laiko blykstelna smegenys, t.y neuronai, matosi sviesele, kurie ja pavadino siela. Manau, tai yra paguodos ieskojimas, jog viskas nesibaigia. O jei gryztant y tema, nebijau, netgi gan smalsu. Gyvenimas jau taip sudetas, vieni gimsta, kiti mirsta. Nuo jos nepabegsi, tenka susitaikyti. O jei pradesi bijoti - tai nieko nepakeis.
O pats ar bijai mirties ir to kas po jos laukia?
Citata iš: insomnia lapkričio 09, 2011, 15:56:09
O pats ar bijai mirties ir to kas po jos laukia?
Bijau, kadangi cia dar daug ka norisi nuveikti. :)
O baimė labiau kaip neišvengemybės laukimas, ar kaip egzistencialistinė baimė?
Citata iš: insomnia lapkričio 09, 2011, 16:32:46
O baimė labiau kaip neišvengemybės laukimas, ar kaip egzistencialistinė baimė?
Sunku tiksliai nusakyti. Egzisistencialistine? Na, gal but y ta puse. O gal per viduriuka. :)
Mane tai labiau baugina pats nezinomybes faktas kas bus po mirties.Zinoma noretusi tiketi kad po mirties kazkas laukia o ne tai,kad mirus paprasciausiai isniksiu ir tuo vikas baiksis.
Nežinomybė visada gąsdina. Mane dar gąsdina amžinybė.
Zinoma baugina, del to laukimo/nelaukimo laikas atrodo greiteja geometrine progresija(vesti vaika i laidotuves devyneriu metu prasta mintis).. Tikintiems turetu but lengviau- jie bent jau galvoja kad po mirties dar kazkas bus, todel manyciau perdaug nesuka galvos, nors as griudamas per mirties slenksti speju sauksiuos pacio Dzeuso :-\
Manau mirties akimirką net ir ateistas Dievo šaukiasi :D
Citata iš: insomnia gruodžio 12, 2011, 10:51:18
Manau mirties akimirką net ir ateistas Dievo šaukiasi :D
Gali būti :) Kai aptemsta protas, tai ir šetono pagalbos gali pradėt šauktis :)
Bent jau man, nors ir visiškai netikinčiam pomirtiniu gyvenimi, gyvenimo baigtinumas neatrodo baisus :) Kaip galima bijoti nieko? Ta prasme, reikia bijoti to, kas gali nutikti. O po mirties nenutiks absoliučiai visiškai nieko. Nebėra jausmų ar sąmonės, kurie jaustų tą baimę. Tai koks prakeiktas skirtumas? :) Aišku, gal čia dar tik savos mirties nesuvokimas, jaunatviškas naivumas ar pan. mėšlas, bet kol kas baisu tik netekti artimo žmogaus :) Po kokių 30-40 metų, greičiausiai, atsiras ir ta savos mirties baimė. Bet tikrai ne dievo šaukimąsis.. :)
never say never :)
Teisingai :) Na, bet kokie 98proc, kad tikrai nebeatsiversiu.. :)
Citata iš: TinSoldier gruodžio 12, 2011, 14:01:58
Teisingai :) Na, bet kokie 98proc, kad tikrai nebeatsiversiu.. :)
Ir kaip apskaiciavai kas bus po n metu?
Citata iš: TinSoldier gruodžio 12, 2011, 14:01:58
Teisingai :) Na, bet kokie 98proc, kad tikrai nebeatsiversiu.. :)
Negali žinoti ar tikrai neatsiversi. Pažįstu žmonių kurie buvo prisiekę ateistai ir po to atsiversdavo. Girdėjau ne vieną tokią istoriją.
Pats ilgą laiką buvau antikrikščionis ir maniau jog į bažnyčia tik durniai tevaikšto, bet va kartą nuėjau į bažnyčia (pasidaviau provokacijai) ir tą kartą suvokiau kur yra tiesa.
Taip kad neatmetu galimybės kad ir tu atrasi tikėjimą. Jis pas visus skirtingai ateina.
Kas dėl mirties baimės, tai kol esi jaunas tol apie ją negalvoji. Štai kai ateina brandos amžius, tada vis daugiau pradedi apie ją galvoti.
Ir nemanau jog bijoma paties fakto, kad mirsi, labiau bijoma to kad ten nieko nėra, nes tada amžinas išnykimas. Jei ten nieko nėra, tada išvis kokia prasmė gyventi?
Apskaičiuoti, kas bus po n metų, neįmanoma :) Tačiau, numatyti, kas bus po n metų su manimi - tikėtina. Šiuo metu esu radikalus netikintysis. Dievo man nereikia. Išgyvenau nemažai sunkumų ir be maldų :) Vienintelė milžiniška gyvenimiška trauma, kuri dar gali su manimi įvykti - tai labai artimo žmogaus mirtis. Tačiau turiu gana tvirtus įsitikinimus ir tikėjimą, kuriame nėra dievo. Mylimo žmogaus mirtį, manau, esu pasiruošęs išgyventi arba be dievo, arba visai neišgyventi :)) Todėl neįsivaizduoju, kas galėtų atsitikti, kad įtikėčiau dievu ar pomirtiniu gyvenimu. Jei pradėčiau matyti vaiduoklius, skirtingai nuo kai kurių, nesikreipčiau į kunigus, egzorcistus, ar insomnią, tačiau gydyčiausi pas kvalifikuotus specialistus.
Tiesiog šansas, kad įvyks kažkas toooooookio neįtikėtino, kad įtikėčiau dievu, labai labai labai labai mažas :)
Sorry, už double post'ą, bet prieš tai atsakinėjau 2012. Dabar tau.
Pas mane situacija atvirkštinė: Aš iki kokių 17 metų buvau tikintis. T.t. - vaikščiojau į bažnyčią, tikėjau ir pan. Tačiau ne fanatiškai, ne tvirtai. Tiesiog todėl, kad taip buvo priimta. Kai pradėjau mąstyti savo galva, kai pradėjau gilintis, supratau, kad man dievo nereikia.
Dėl mirties baimės, tai taip ir rašiau. Gali būti, kad ateityje pradėsiu bijoti. Nežinau :) Tačiau, nepaisant to, kad nėra pomirtinio gyvenimo, man gyvenimo prasmė atrodo daugiau, nei milžiniška. Kaip rašiau kitoje temoje:
"Nejaugi tu savo gyvybę laikai tokia apgailėtina, nieko verta, kad tik pomirtinis gyvenimas tau atrodo prasmingas? Tu tik pagalvok: galimybė, kad Žemėje iš cheminių reakcijų išsivystys biologinė gyvybė - yra viena iš milijardų milijardų milijardų milijardų. Dar pagalvok apie milijardus spermatozoidų nuleidžiamų į klozetą ( ), apie abortus, apie galimybė, kad susitiks tavo tėvai, būtent tie žmonės. Tik pagalvok, kokia maža buvo galimybė, kad gimsi būtent Tu ir galėsi išvysti šį pasaulį?.. Ar nėra verta gyventi vien dėl to? Ar nemanai, kad reiktų vertinti šitą loterijos laimėjimą? Pažvelk, koks stebuklingas pasaulis aplink tave - kokia harmonija, koks grožis, kokia įvairovė. Ir tu ne tik gavai galimybę tą pamatyti, bet ir turi sąmonę, su kuria gali visa tai suvokti. Tu turi galimybę mylėti, įgyvendinti savo svajones, kurti ir daryti begalę kitų dalykų. Ar tau tai per maža prasmė gyventi?"
Savo egzistencijos suvokimas, kurio daugiau joks gyvūnas neturi, padaro gyvenimą ypatingu. Net ir skausmas, nelaimės gali būti nuostabios. Nes tai - unikalios žmogiškosios patirtys. Visas dabar egzistuojantis pasaulis - unikalus, įdomus ir vertingas. Net jei kokius 50 metų jame gyvensiu, aš džiaugiuosi, kad gimiau. Kad gavau tokią galimybę. Todėl man nereikia 'aukštesnės' prasmės. Aš moku vetinti tai, ką turiu dabar :)
Jei nėra Dievo, tai kokią prasmę tu matai egzistencijoje? Juk jei viskas eina į nebūtį tai kokia išvis egzistencijos prasmė?
Citata iš: TinSoldier gruodžio 12, 2011, 15:45:15
Apskaičiuoti, kas bus po n metų, neįmanoma :) Tačiau, numatyti, kas bus po n metų su manimi - tikėtina. Šiuo metu esu radikalus netikintysis. Dievo man nereikia. Išgyvenau nemažai sunkumų ir be maldų :) Vienintelė milžiniška gyvenimiška trauma, kuri dar gali su manimi įvykti - tai labai artimo žmogaus mirtis. Tačiau turiu gana tvirtus įsitikinimus ir tikėjimą, kuriame nėra dievo. Mylimo žmogaus mirtį, manau, esu pasiruošęs išgyventi arba be dievo, arba visai neišgyventi :)) Todėl neįsivaizduoju, kas galėtų atsitikti, kad įtikėčiau dievu ar pomirtiniu gyvenimu. Jei pradėčiau matyti vaiduoklius, skirtingai nuo kai kurių, nesikreipčiau į kunigus, egzorcistus, ar insomnią, tačiau gydyčiausi pas kvalifikuotus specialistus.
Tiesiog šansas, kad įvyks kažkas toooooookio neįtikėtino, kad įtikėčiau dievu, labai labai labai labai mažas :)
Kodel turi atsitikti kazkas kad tu patiketum? Tu manai Dievas turi tau kazka irodineti? :)
Kadangi buvau atsidures beveik uzriby (patyriau klinikine mirti) , mirti nebebijau , nes pojuciai gana malonus .Zinoma , nenoreciau mirti dabar , ar greitai , nes dar turiu daug ka nuveikti . Taciau viskas Dievo valioje. Todel stengiuosi KIEKVIENA diena nugyventi , tarsi ji butu man paskutine. Ypac toks poziuris man padeda santykiuose su artimaisiais. Atkrenta daugybe mazu kvailu smulkmenu , kurios anksciau nervindavo ir gadindavo tuos santykius. Zvelgiu i savo brangius zmones su didele meile , rupesciu ir demesiu - man ne vis tiek koki jie mane prisimins , kai iskeliausiu . Branginu kiekviena su jais praleista akimirka. Nors taip anksciau (pries klinikine mirti) nebuvo. Laikas mums paskirtas cia toks trumpas , o KIEKVIENO givybe tokia trapi - argi verta nuodyti tai bereikalingais barniais , smulkmenom , kazkokiais tai nervais, kvailais principais ... Kiekviena ryta zvelgiu i pasauli kaip vaikas - zaviuosi saule , lietum , apsnigtais medziais , gelem - viskuo, kas mane supa . Ziuriu i savo vaiku akis , buciuoju savo zmonos nudirbtas rankas ir jauciuosi laimingas , kad Dievas sugrazino mane i gyvenima ir leido visa tai suprasti siandien , dabar - tol kol esu gyvas. Su artejanciom Sventem , Brangieji. Bukit laimingi . ;)
Citata iš: insomnia gruodžio 12, 2011, 16:32:05
Jei nėra Dievo, tai kokią prasmę tu matai egzistencijoje? Juk jei viskas eina į nebūtį tai kokia išvis egzistencijos prasmė?
Atsakyk sąžiningai, ar tikėti pradėjai būtent dėl to? Dėl nesaugumo jausmo, sukelto gyvenimo baigtinumo? :)
Egzistencijos prasmė yra tokia, kad egzistuoja egzistencija :)) Na, iš tavo pusės žiūrint, matyt, prasmės nėra. Tačiau na ir kas?
Pavyzdžiui, jei nueini į kokį atrakcionų parką pavažinėti roller coaster'iu
(kaip jis lietuviškai?), kokia to prasmė? Atsisėsi, truputį pakaifuosi, truputį paverksi iš baimės. Traukinukas sustos, tu išlipsi ir viskas. Kokia to prasmė buvo? Jokios. Nepaisant to, lažinuosi, kad džiaugsies, kad gavai tokią galimybę pavažinėti.
Absoliučiai kiekviena gyvenimo smulkmena pati savaime neturi jokios reikšmės ar prasmės. Bet mes ją patys suteikiam. Taip pat ir egzistencija. Na, nėra tos prasmės. Bet vis tiek smagu :)
2012, man dievas nieko neprivalo įrodinėti. Aš turėjau galvoje, kad neįsivaizduoju kokia mano asmenine patirtis, potyriai, jausmai ar įvykiai galėtų priversti tikėti pomirtiniu pasauliu. Turėjau galvoje visiškai asmenines mintis ir potyrius. Neprašau, kad dievas nugalabytu visus miesto pirmagimius ar praskirtų raudonąją jūrą :)
Citata iš: TinSoldier gruodžio 13, 2011, 12:38:33
Atsakyk sąžiningai, ar tikėti pradėjai būtent dėl to? Dėl nesaugumo jausmo, sukelto gyvenimo baigtinumo? :)
Ne, pradėjau tikėti nes protu priėjau prie religijos. Logika pakišo mintį jog yra Dievas. Tada ir pradėjau lankyti bažnyčią.
CitataEgzistencijos prasmė yra tokia, kad egzistuoja egzistencija :)) Na, iš tavo pusės žiūrint, matyt, prasmės nėra. Tačiau na ir kas?
Na taip, tai skamba kaip: prasmė tame kad jokios prasmės nėra.
CitataAbsoliučiai kiekviena gyvenimo smulkmena pati savaime neturi jokios reikšmės ar prasmės. Bet mes ją patys suteikiam. Taip pat ir egzistencija. Na, nėra tos prasmės. Bet vis tiek smagu :)
Kiekviena smulkmena turi prasmę ir daro įtaką pasauliui. Nėra nieko nereikšmingo.
Su tom smulkmenom ir jų prasmėm tai pats nesuprantu ką ir kodėl parašiau. Bet tingiu gilintis.
Žodžiu, grįžtant prie temos, tu prasmę supranti tik jei yra tęstinumas. Jei sąmonė miršta ir kažkur nepersikelia, pagal tave, jos egzistavimo prasmės visai nebuvo. Todėl sutinku, kad tokios gyvenimo prasmės, kaip tu ją supranti, nėra. Ir jos, pagal mano pasaulėžiūrą, nereikia.
Aš neturiu jokio tikslo išsivaduoti iš samsaros. Neturiu tikslo patekti į rojų ar pan. Kai mirsiu, nesižvalgysiu į dangų melsdamasis pasigailėjimo ar pan. mėšlo. Tiesiog dabar stengiuosi gyventi taip, kad mirties patale pomirtinis gyvenimas nebūtų būtinas remelis įprasminti praėjusią egzistenciją. Tiesiog džiaugsiuos tuo, ką patyriau, ką gebėjau pajusti ir nuveikti. Tokia vat ir prasmė.
P.S. O, galima paklausti, kokia pomirtinio gyvenimo prasmė? Jei patenki į rojų ir būni ten visą amžinybę? Nematau ir pomirtinės egzistencijos prasmės..
Dėl mirties baimės, mano įsitikinimu, kuris su metais gali ir pakisti, veikia du faktoriai:
1) kiek esi prisirišęs prie esamos aplinkos. Nesvarbu ar tai susiję su materialiniais dalykais, ar žmogiškais. Tada bijai ne pačios mirties, o praradimo to, ką turi ar nori įsigyti;
2) dauguma teigia, kad mirti nebijo. Bet dažniausiai iki to momento, kai mirtis "ateina prie slenksčio".
Kol kas šie faktoriai manęs neveikia, tad lyg ir nebijau mirties. Bet neesu tikras ar jie nesuveiks kada :)
Kaip vienas žymus klasikas rašė - reikia trokšti mirties, kad suprastum, kaip nuostabu gyventi!
Pacios mirties nebijau nes gi po jos nieko nejausime baimes, skausmo... labiau bijau man brangiu zmoniu mirties. Aisku butu visai idomu suzinoti kas laukia musu po mirties pragaras, dangus, reinkarnacija? Bet siuo metu tikrai nesiruosiu to suzinoti ;)
CrazyKatherinee o ko tikiesi arba ka noretum, kad tame anapusiniame pasaulyje butu? :)
Nebijau mirties, nes kam bijoti to kas neegzistuoja ? Mirtis yra tik žmogiškojo kiauto/įrankio nusimetimas ir perėjimas į nefizinę erdvę. Nėra ko bijoti tokio nuostabaus įvykio. Žinoma, nereikia to ir laukti. Reikia gyventi čia ir dabar bei bandyti iš gyvenimo išpešti viską ką gali geriausio ir duoti viską ką turi geriausio savo artimiesiems, kitiems aplinkiniams žmonėms bei pasauliui aplamai..
TinSlodier ir kai kurie kiti sakė, jog po mirties nenutiks absoliučiai visiškai nieko. Nebėra jausmų ar sąmonės, kurie jaustų tą baimę, bet aš drįsčiau nesutikti...
Egzistenciją galime pažinti tiktais per patyrimą, ekspresiją. Tai jeigu neegzistuosi - negalėsi to sužinoti, nes nieko nejausi, nepatirsi. Neįmanoma pažinti ne egzistencijos, nes jos nėra! Yra tik egzistencija.
Dabar kai paklausčiau, kaip kas įsivaizduojate neegzistavimą, tai turbūt kaip ir dažnai išgirsčiau panašius pasakymus, kaip „Amžinas miegas", „Visiška tamsa", „Niekas" ar panašiai... Bet niekas, tamsa, amžinas miegas jau yra kažkas, tai gali būti patiriama, vadinasi, tai yra egzistencijos dalis.
Galiu 100% garantuoti, jog nė vienas negalite įsivaizduoti neegzistavimo. Tai tiesiog neįmanoma.
Citata iš: Jonas vasario 24, 2012, 18:53:25
<...>Bet niekas, tamsa, amžinas miegas jau yra kažkas, tai gali būti patiriama, vadinasi, tai yra egzistencijos dalis.
Galiu 100% garantuoti, jog nė vienas negalite įsivaizduoti neegzistavimo. Tai tiesiog neįmanoma.
Kaip būtent, tu patiri „nieką"? :)
Neegzistavimo įsivaizduoti neįmanoma, nes, kaip ir rašei, dabar visas mūsų suvokimas remiasi į patirtis. Tas pats, kas įsivaizduoti niekuomet nematyta, neegzistuojančią spalvą. Neįmanoma. Tačiau, nepaisant to, galima suvokti, kad mūsų nematyta spalva yra. Taip pat ir su neegzistavimu: įsivaizduoti neįmanoma, bet suvokti, kad taip gali būti - įmanoma.
CitataKaip būtent, tu patiri „nieką"? :)
Neegzistavimo įsivaizduoti neįmanoma, nes, kaip ir rašei, dabar visas mūsų suvokimas remiasi į patirtis. Tas pats, kas įsivaizduoti niekuomet nematyta, neegzistuojančią spalvą. Neįmanoma. Tačiau, nepaisant to, galima suvokti, kad mūsų nematyta spalva yra. Taip pat ir su neegzistavimu: įsivaizduoti neįmanoma, bet suvokti, kad taip gali būti - įmanoma.
Na nieką galime vadinti, kad ir buvimą gilioje meditacijoje, be minčių, be kūno jutimo ar panašiai...
Tai žinoma, kad neįmanoma įsivaizduoti neegzistuojančios spalvos, nes ji tiesiog neegzistuoja.. ;D Jeigu tu man pasakysi, jog yra tokia man nematyta spalva - aš bandysiu ir galėsiu įsivaizduoti kaip ji maždaug atrodo, nors ir suklysiu. Su neegzistavimu viskas kitaip. To neįmanoma įsivaizduoti ir netgi suvokti manyčiau, nes kai tik bandau suvokti, jog yra toks dalykas kaip neegzistavimas - mano smegenys iš karto užsiblokuoja..
Man atrodo jau kažką ne į temą jūs čia...
Žmogus, kuris nebijo mirties momento yra tiesiog durnius. O va dėl baimės to, kas po mirties tai priklauso nuo to, kiek žmogus yra geras ar bent save laiko...
Aš tai turėčiau bijoti, nes esu pajėgi būti geresne, bet tokie nebūnu...
Citata iš: OKULTISTE kovo 01, 2012, 16:34:11
Žmogus, kuris nebijo mirties momento yra tiesiog durnius.
Kodel tokia kategoriska nuomone Okultiste? :)
Pritariu Okultistei(tik gal dėl kitų priežasčių). Kiekvienas gyvūnas, kiekvienas biologinis organizmas stengiasi išgyventi, išvengti mirties(baimė - vienas iš savisaugos instrumentų). Taip mes užprogramuoti. Jei žmogus nebebijo pačio mirties momento, vadinasi kažkas su žmogumi nebegerai. Gal depresija, gal kita liga. Bet tai nėra normalu. (aišku, ne visuomet)
Jei galima, pasakysiu, kad mirties baimė yra bullsh*t. Bijome mes ne mirties, ar jos momento, o kas po to nutiks. Vieni tiki reinkarnacija, kiti tiki dangumi ir pragaru, o aš netikiu, kad po mirties iš vis kažkas yra. Iš dalies religija yra patogu dėl to, kad turėtum viltį, jog po mirties kažkur nukeliausi, kad šioje žemėje esi ne veltui, esi neatsitiktinai, nes tai tik dalis tiesos (kiek iš mūsų yra tiesiog netyčiukai?). Daugiau drąsos reikalauja gyventi, nepasiduoti depresijai numanant, kad po mirties nieko nebus, nei velnių raguotų, nei angelų sparnuotų. Žinoma, tai tik tipinis krikščioniškųjų pomirtinių instancijų aprašymas. Kiekvienam pragaras yra savitas ir individualus, bet nenoriu nukrypti kalbėdama apie savokas. Aš neteigiu, kad esu beprotiškai drąsi, kad nieko nesitikiu iš to, kas bus kai mirsiu. Visada lieka baimė, bet mano atveju tai labiau baimė, kad mirsiu ankščiau, nei spėsiu padaryti viską ko noriu, kad nepasieksiu visko ko trokštu. Mirti baisu dar ir dėl to, kad miršti vienas. Holokausto laikotarpiu gal būdavo lengviau. Koncentracijos stovyklose kas dieną mirdavo dešimtimis, dabar yra kitaip. Arba miršti vienas arba apsuptas žmonių, kuriuos gali vadinti giminėmis, draugais, bei kitais tau reikšmingais asmenimis, bet visvien miršti vienas.Žinoma, kad pabėgti nuo baimės, pradedi viltis, kad kažkas po mirties bus, kad neišnyksi po savo trumpo gyvenimėlio ir nebūsi pamirštas. Tikiesi, kad išsaugosi savo protą, mentalitetą ir t.t. bet aš asmeniškai tuo labai abejoju. Žinoma, galima tvirtinti, kad vaiduokliai tai įrodymas, kad pomirtinis gyvenimas, kad ir kokios formos, egzistuoja, bet vėlgi, tai labai jau ginčytinas klausimas.
Citata iš: TinSoldier kovo 01, 2012, 17:57:43
Pritariu Okultistei(tik gal dėl kitų priežasčių). Kiekvienas gyvūnas, kiekvienas biologinis organizmas stengiasi išgyventi, išvengti mirties(baimė - vienas iš savisaugos instrumentų). Taip mes užprogramuoti. Jei žmogus nebebijo pačio mirties momento, vadinasi kažkas su žmogumi nebegerai. Gal depresija, gal kita liga. Bet tai nėra normalu. (aišku, ne visuomet)
Tai nulaužk tas programas... Per daug jų ir taip mums įskiepyta. Kas čia negerai, kad žmogus mirties nebijo ?
Suprantu, kad visiem (pagal įvairius pasakojimus) turėtų pradėti smarkiai plakti širdis, atsirasti didžiulė baimė ir t.t. , bet mano manymu, mirties momentas nėra kažkoks labai baisus dalykas, tai galbūt net nuostabus dalykas... Vėl susijungti pilnai su nefizine būtimi..
Manyčiau, jog tie žmonės, kurie yra bent kartą patyrė OBE/NDE ar kitą dvasinę/ transcedentinę patirtį - mirties akimirkos jau nebebijo, nes jie suvokia , jog nėra ko bijoti..
Citata iš: Jonas kovo 01, 2012, 18:29:13
Manyčiau, jog tie žmonės, kurie yra bent kartą patyrė OBE/NDE ar kitą dvasinę/ transcedentinę patirtį - mirties akimirkos jau nebebijo, nes jie suvokia , jog nėra ko bijoti..
Arba tas
suvokimas gali buti klaidingas, ir likusi laika pragyvena iliuzijoje, kita kryptimi, vadovaujantis kitais siekiais ir troskimais..
Citata iš: Jonas kovo 01, 2012, 18:29:13
Tai nulaužk tas programas... Per daug jų ir taip mums įskiepyta. Kas čia negerai, kad žmogus mirties nebijo ?
Suprantu, kad visiem (pagal įvairius pasakojimus) turėtų pradėti smarkiai plakti širdis, atsirasti didžiulė baimė ir t.t. , bet mano manymu, mirties momentas nėra kažkoks labai baisus dalykas, tai galbūt net nuostabus dalykas... Vėl susijungti pilnai su nefizine būtimi..
Manyčiau, jog tie žmonės, kurie yra bent kartą patyrė OBE/NDE ar kitą dvasinę/ transcedentinę patirtį - mirties akimirkos jau nebebijo, nes jie suvokia , jog nėra ko bijoti..
Aš nesakau, kad blogai nebijoti mirties. Aš tik sakau, kad mirties bijoti yra natūralus biologinis procesas/produktas/dalykas ar pan. Kaip norėjimas valgyti apsaugo nuo išsėkimo(ar mirties), taip mirties baimė padeda instinktyviai vengti pražūtį galinčių sukelti pavojų. Jei nebejauti alkio, ar nebejauti baimės, tau gal tai ir gerai, gal ir patinka. Bet nereiškia, kad tai yra sveika
(=atitinka sveikumo normas).
Nafig man laužyti tas programas? Man jos padeda. Tau, galbūt ir ne, nes tu gyveni tam, kad numirtum. Aš gyvenu todėl, kad man patinka gyventi. Mirimo baimė man naudinga, man patinka ir man jos reikia.
CitataTau, galbūt ir ne, nes tu gyveni tam, kad numirtum
Prašyčiau neįžeidinėti.. :-\ Niekada nesu taip sakęs ir nežadu sakyti.. :)
Citata...baimė padeda instinktyviai vengti pražūtį galinčių sukelti pavojų.
Va dėl tokių ar panašių ekstremalių situacijų aš sutinku, kad pražūties baimė yra naudinga, nes ji suteikia adrenalino ir galima geriau išsisukti iš tos nemalonios situacijos.. Bet ne tada, kai guli kokiam ligos patale arba kai tiesiog žinai, jog greitai tavo fizinis kūnas susidėvės ir jau susitaikai su tuo, tada jau yra kitaip.. Arba kai pagalvoji apie mirti ir pradedi to bijoti - tas jau negerai....
Citata
Arba tas suvokimas gali buti klaidingas, ir likusi laika pragyvena iliuzijoje, kita kryptimi, vadovaujantis kitais siekiais ir troskimais..
O koks tau, man ar kam kitam skirtumas kur/kaip ir kodėl bet koks žmogus gyvena ? Tai jo pasirinkimas, jo tikslas, jo kelias ir jeigu jis nesiderina su tavuoju suvokimu - tai tikrai ne jo kaltė..
Dauguma žmonių mūsų visuomenėje ir taip gyvena didesnėse iliuzijose nei jie patys numato ir gali suprasti... Jie gyvena gyvenimus vadovaudamiesi TV, vyriausybės, kokių religinių ar kitų organizacijų, tėvų, kitų aplinkinių žmonių diktuojamomis sąlygomis (aišku aš nekalbu apie visus)...
Citata iš: Jonas kovo 01, 2012, 20:18:30
Prašyčiau neįžeidinėti.. :-\ Niekada nesu taip sakęs ir nežadu sakyti.. :)
Prisiminiau vieno filmo ištrauką :) : http://www.youtube.com/watch?v=yN7wLtJhUBo
Čia tikrai ne įžeisti bandžiau, tiesiog labai suabstraktinau ir supaprastinau tavo žodžius :) Mirtis tau turi milžinišką prasmę, naują pradžią, naują etapą ir pan. Gyveni su mintimi, kad pasieksi tą kitą 'lygį'. O tam reikia numirti. Todėl, kaip lipi laiptas tam, kad pasiektum kitą aukštą, kaip eini per gatvę, kad patektum į kitą pusę, taip ir gyveni tam, kad numirtum. Tau gyvenimas tėra tik mažytė kelio dalis. Tipo ne? Man, kita vertus, gyvenimas ir yra visas kelias, turintis pabaigą.
O ten apie mirties baimė būtent ir kalbėjom, apie patį
momentą, kaip Okultistė rašė.
Mirštantis žmogus gali būti susitaikęs su mirtimi, gali, galbūt, ir visiškai to nebebijoti. Bet paprastas, sveikas žmogus, kuris nepraleido belekiek laiko galvodamas apie neišvengiamą mirtį ir tam nusiteikinėdamas, kad ir kokią ideologiją turėtų, kad ir kaip tikėtų geru kitų pasauliu, pačio mirties momento turėtų bijoti. Kaip sukyla tavo paminėto adrenalino kiekis, taip pat nevalingai kyla mirties baimė. Ne to, kas bus po to, bet pačio mirimo.
CitataTau gyvenimas tėra tik mažytė kelio dalis. Tipo ne?
Na, kad nelabai, nelabai čia tie tavo išvedžiojimai man prie širdies...
Aš suprantu, jog šiame pasaulyje, šioje vietoje, šiuo momentu esu ne šiaip sau.. Aš esu čia tam, kad patirčiau meilę, džiaugsmą, ramybę ir padaryčiau ką galiu geriausio dėl pasaulio ar bent jau aplinkinių žmonių gerovės, kad ir be tų ezoterinių/metafizinių ar kitokių išvedžiojimų..
Aš nelaukiu mirties, perėjimo į kitą "lygi", nes suprantu, jog
čia ir dabar yra geriausias "lygis", kuriame tik galiu būti...
Jeigu norėčiau mirti - nebūčiau net gimęs.
Čia būti yra mano paties pasirinkimas.. Gyvenimas yra pasirinkimas...
Labai seni , ligoti ir tikintys zmones , labai daznai ne tik , kad nebijo mirties , bet laukia jos kaip issivadavimo is kanciu ,vienatves ar tiesiog nuovargio gyventi . :(
Citata iš: Jonas kovo 01, 2012, 20:23:49
O koks tau, man ar kam kitam skirtumas kur/kaip ir kodėl bet koks žmogus gyvena ? Tai jo pasirinkimas, jo tikslas, jo kelias ir jeigu jis nesiderina su tavuoju suvokimu - tai tikrai ne jo kaltė..
Dauguma žmonių mūsų visuomenėje ir taip gyvena didesnėse iliuzijose nei jie patys numato ir gali suprasti... Jie gyvena gyvenimus vadovaudamiesi TV, vyriausybės, kokių religinių ar kitų organizacijų, tėvų, kitų aplinkinių žmonių diktuojamomis sąlygomis (aišku aš nekalbu apie visus)...
Vaikiskas smalsumas. Tam tikru laiku mano suvokimas apie gyvenima buvo identiskas tavajam. As nesakau, kad mano dabartinis poziuris yra 'tikresnis' nei kurio nors kito ar pns. ir jis nepasikeis, ar negrisiu i tas pacias vezes. Tiesiog zvelgamas i savo praeiti as matau tas pacias 'spragas', kaip pvz. zinojimas (tikejimas?) kad egzistuoja 'astraline projekcija' , remiantis tiktais kitu asmenu patyrimais ( juk tai yra faktorius, kuris tau irodo egzistensija po mirties?). Nors pasak wiki, OBE tyrinejanciu institutu yra bent keturi, bet ar nors vienas irode kad tai nera tik smegenu gliukai? Kaip ir neisgirdau irodymu is praktikuojanciu ( gyvo sapno forumo dalyviu ) kad OBE yra daugiau nei 'out of body experience'..
Nežinau kaip jūs, bet aš tai nebijau, nes viskas išsijungia ir tu nei keliauji į dangų nei kur nors kitur.Nėra ten ko bijoti. Atsakau į klausimą ar bijote to kas mūsų laukia po mirties.
Citata iš: Jonas kovo 01, 2012, 21:10:20
Na, kad nelabai, nelabai čia tie tavo išvedžiojimai man prie širdies...
Aš suprantu, jog šiame pasaulyje, šioje vietoje, šiuo momentu esu ne šiaip sau.. Aš esu čia tam, kad patirčiau meilę, džiaugsmą, ramybę ir padaryčiau ką galiu geriausio dėl pasaulio ar bent jau aplinkinių žmonių gerovės, kad ir be tų ezoterinių/metafizinių ar kitokių išvedžiojimų..
Aš nelaukiu mirties, perėjimo į kitą "lygi", nes suprantu, jog čia ir dabar yra geriausias "lygis", kuriame tik galiu būti...
Jeigu norėčiau mirti - nebūčiau net gimęs.
Čia būti yra mano paties pasirinkimas.. Gyvenimas yra pasirinkimas...
Įdomi filosofija :) Dar pora dalykų noriu sužinot. Sorry, jei kažką ne taip supratęs būsiu. Įsčiose miręs kūdikis pats pasirinko tokį dalyką, ar ne?
Citata iš: Jonas kovo 01, 2012, 21:10:20vaikas miręs motinos įsčiose - būtent tai ir turėjo patirti, nes galbūt, toks ir buvo jo pasirinkimas sielų pasaulyje<...>
Taigi, pats gyvenimas ir koks tas gyvenimas(jei galima pasirinkti mirtį dar net negimus), mes pasirenkame, ar ne? Ar galėtum į akis merdėjančiam iš bado vaikui, netekusiam savo namų ir tėvų, pasakyti: "toks buvo tavo pasirinkimas"? Ir kad tai geriausia, ką jis gali turėti? Kad jis to nusipelnė?
Ar, pvz, Breiviko siela pasirinko gyvenimą vien tam, kad išskerstų kuo daugiau žmonių? Jei mes visi esame homogeniška sąmonė, jei mes visi esame viena, kodėl taip skiriasi žmonės? Kodėl tu čia atėjai padaryti kažką gero pasauliui, o Breivikas paskersti žmonių? Na taip, jis irgi galvojo, kad daro gerą darbą, bet, tuomet, kodėl taip skiriasi suvokimai?
Ir aš neklausiu, kaip yra. Žinau, kad negali to atsakyti. Klausiu tik kaip tu manai.
EDIT: Taip pat, tokia filosofija visai pateisina ir suteikia prasmę savižudybėms, ar ne? Jei aš ant muiluotos virvės pasikabinsiu, reikš, kad man būtent to ir reikėjo, kad tokia buvo mano gyvenimo prasmė? Jei aš dabar norėčiau nusišauti, aš tai ir turėčiau padaryti, nes, galbūt, būtent tam ir pasirinkau gyvenimą - kad nusišaučiau?
Oh, senai nerasiau. Bet kai trukstelsiu tai turbut nepatikesit.
Mire man brangus zmogus, teko su juo bendrauti ilgai esant jam givam, ir daug rupintis butent kad butu palaidotas kaip priklauso. Ir ka as pastebejau, kas mane sujaudino ar nustebino. Ogi nieko :(
Jokiu dvasiu, jokiu sielu, mistisku sapnu, jokiu siurpuliuku per kuna, nieko kas bent arti butu zodzio "antgamtiska", tai turbut reiketu pasakyti kad uzteks jum sapaliot ir svajoti kaip mazi vaikai, laikas suaugti :(
2012, mano uzuojauta, kas del artimo zmogaus, taciau turetum bent del vieno dalyko dziaugtis.
Nuo senoves kalbama, kad jeigu mirusysis niekam nesisapnuoja, jokiu kaip tu sakai "antgamtisku" dalyku nedaro tai reiskia viena - jog jo siela be jokiu sunkumu surado kelia i "ana" pasauli ir jam nereikia gyvuju pagalbos... Nors man ir ne 15 ir ne 20, taciau kazkodel siais zodziais tikiu :-\
Turbut tiketum ir kaledu seneliu jeigu tai butu parasyta wikipedijoje, istikro esu nusimines ir gan skeptiskai nusiteikes pries tuos visus pasakorius kurie cia svaigsta apie visokias sviesas tunelio gale. Viskas yra daug paprasciau ir maziau romantiska. Bet, zmogus nebutu zmogus jeigu nepakeltu sau uodegos ir nepadaritu is saves kazko auksciau uz kitus gamtos sutverimus.
Benamis
Girdejau ir kita teorija, kalbejau su zmogum kuris irgi palaidojo savo artima. Uzvedziau tema apie tai, ka mes kalbame butent dabar, apie gyvenima po mirties. Sakau ar tiki? ir kodel tiki? sako: "sapnavau, sapnavau ji ir kalbejausi sapne, jis sake kad viskas grazu gamta ir laukai, tik nera nei vieno namo".
Manau kas tikejo tai ir toliau tikes, o kas buvo mokslo zmogus bus ir toliau toks, as tik pasidalinau savo mintim kurios yra gyvenimiska praktika, o ne kazkur perskaityta. :(
Tai, kad mano mintys kurias parasiau buvo ne kazkur perskaitytos. Cia pasidalinau informacija kuria daug kas perduoda is kartos i karta :)
Anyway, kiekvienas pasirenka kuom tiketi, o kuom ne. Kai kurie tiki, jog po mirties nieko nera. Zmogus issijungia ir tuom viskas pasibaigia. Kai kurie tiki, kad mirtis, tai tik pradzia kazko mums nesuvokiamo.
Asmeniskai man, priimtiniau yra tiketi, kad po mirties visgi musu kazkas laukia :-\
CitataĮsčiose miręs kūdikis pats pasirinko tokį dalyką, ar ne?
Na galima sakyti, jog taip. Sakau, galbūt jam tiek laiko pabūti fizinėje erdvėje ir tereikėjo.
CitataAr galėtum į akis merdėjančiam iš bado vaikui, netekusiam savo namų ir tėvų, pasakyti: "toks buvo tavo pasirinkimas"? Ir kad tai geriausia, ką jis gali turėti? Kad jis to nusipelnė?
Ne, aš jam to tikrai nesakyčiau, aš stengčiausi jam padėti kaip tik begalėčiau...
Jo kaip ir kiekvienos šioje žemėje įsikūnijusios sielos pasirinkimas buvo gyventi, jis tai ir patyrė.
CitataAr, pvz, Breiviko siela pasirinko gyvenimą vien tam, kad išskerstų kuo daugiau žmonių? Jei mes visi esame homogeniška sąmonė, jei mes visi esame viena, kodėl taip skiriasi žmonės? Kodėl tu čia atėjai padaryti kažką gero pasauliui, o Breivikas paskersti žmonių? Na taip, jis irgi galvojo, kad daro gerą darbą, bet, tuomet, kodėl taip skiriasi suvokimai?
Nemanyčiau, jog Breiviko siela pasirinko gyvenimą žemėje todėl, kad žudytų žmones.. Mes visi juk kartais klystame, jis ir suklydo, nuėjo iš kelio.
Žmonės skiriasi (yra taip sakant "blogis" ir "geris"), todėl, kad priešingu atveju nevyktų dvasinis, fizinis ar kitoks tobulėjimas, evoliucija, tada būtų stagnacija.
CitataTaip pat, tokia filosofija visai pateisina ir suteikia prasmę savižudybėms, ar ne? Jei aš ant muiluotos virvės pasikabinsiu, reikš, kad man būtent to ir reikėjo, kad tokia buvo mano gyvenimo prasmė? Jei aš dabar norėčiau nusišauti, aš tai ir turėčiau padaryti, nes, galbūt, būtent tam ir pasirinkau gyvenimą - kad nusišaučiau?
Su tavo sugalvotais išvedžiojimais gal ir pateisina. Niekas nepateisina savižudybės. Nėra tokios priežasties, kuri būtų teisinga tam, kad atimtum iš paties savęs gyvybę ir gyvenimo džiaugsmą..
Ne nebijou nes as zinou jog visi kada nors mirsim ;) :P
As tai nebijau, nes tikiu, kad jeigu is tiesu egzistuoja dangus i ji pateksiu kadangi gyvenime nesu niekam nieko blgo padares. Tik idomu ar tas pomirtinis gyvenimas yra, nes nenoreciau numires visai isnykti ir, kad butu amzina tamsa, nwa net miego metu tamsu nera. Arba galimas toks variantas, kad mirtis tai lyg amzinas sapnas is kurio pabusti neimanoma, o mes net galime nesuprasti, kad mireme. Atsiprasau uz rasybos klaidas, nes rasyti su lieciamuoju ekranu melabai patogu.
Citata iš: ateivis balandžio 12, 2012, 21:54:17
As tai nebijau, nes tikiu, kad jeigu is tiesu egzistuoja dangus i ji pateksiu kadangi gyvenime nesu niekam nieko blgo padares.<...>
Nesirūpink, dar suspėsi padaryti :)
Citata iš: TinSoldier balandžio 12, 2012, 23:20:50
Nesirūpink, dar suspėsi padaryti :)
Kas tiesa tas ne melas ;DDD
Citata iš: ateivis balandžio 12, 2012, 21:54:17
As tai nebijau, nes tikiu, kad jeigu is tiesu egzistuoja dangus i ji pateksiu kadangi gyvenime nesu niekam nieko blgo padares.<...>
O gal jau padarei tik pats to nesuvokei? :)
Na priklauso nuo to kas pagal Dievo isakymus yra nodeme. Jeigu kada ir ka blogo padariau nesuvokdamas tai juk pagal biblija yra tai mazytei nuodemei atpirkti skaistytkla .siaip tai zmones kurie lengvas nuodemes netycia kada padare ir to neatsimena tai Dievas atleidzia. Juk duokliu nemokejimas baznyciai ir jos nelankymas nodeme nera?
Na norėdamas prisidėti prie šios temos, pareiškiu, kad visiškai sutinku su Jono samprotavimu ir man keistas ir nesuprantamas nario 2012 požiūris, iš kur tas toks piktumas ant kitaip mąstančiųjų ir ką tuomet toks skeptikas veikia šitam forume?
Kas bus po mirties manau malonumas su tuo kas vyksta gyvenime :) . Gal ir ne į temą nuoroda, bet bendram supratimui http://www.youtube.com/watch?v=WNBA3lMO1y0&feature=player_embedded#!
Dekui uz nuoroda Vytautai ;) Butinai paziuresiu. Gaila tik, kad tokie dokumentiniai filmai dazniausiai buna rusu kalba, o daug zmoniu rusu k. nemoka :-\ Kazin, kodel niekas i lietuviu nevercia ... ;/
Nebijau to, kas gali laukti po mirties, man svarbesnis tik dabartinis mano gyvenimas, labiau bijau skausmingos mirties.
Na kadangi man gyvenimas nelabai patinka, tai nelabai bijau....labiau bijau ateities ir pan. šiame gyvenime. O kas po mirties laukia tai bus po mirties, tik iki tol reikia neišprotėti :D
Tikrai nebijau ir niekada nebijojau.
nebijau :), už tai net psichiatrinėje teko pagulėti mėnesiuką,ir aš rimtai.
1. Nebijau mirties, jeigu po to yra koksnors aukštesnis gyvenimo lygis, arba, kad ir visiška tamsa ir išnykimas.
2. Tačiau bijau reinkarnacijos. Bijau, kad jei ji egzistuoja, tai sekančiame gyvenime gali būti 100 kartų daugiau skausmo.
Citata iš: Beelzebub balandžio 13, 2012, 22:47:30
1. Nebijau mirties, jeigu po to yra koksnors aukštesnis gyvenimo lygis, arba, kad ir visiška tamsa ir išnykimas.
2. Tačiau bijau reinkarnacijos. Bijau, kad jei ji egzistuoja, tai sekančiame gyvenime gali būti 100 kartų daugiau skausmo.
va va, 2 varijantas ir mane kamuoja.
Tai aišku bijau, nenoriu net galvot apie tai. Noriu būt nemirtingas! :)
Citata2. Tačiau bijau reinkarnacijos. Bijau, kad jei ji egzistuoja, tai sekančiame gyvenime gali būti 100 kartų daugiau skausmo.
Mes į šį pasauly ateiname tikrai ne skausmo patirti ir kankintis. Mes čia esame tam, kad pairtumėme visus geriausius jausmus kokius tik patys norime. Tik pažiūrėkite į mažus vaikus. Jie nesako: „O.. Štai vėl grįžau į tą žemę... Reiks kaip nors ištverti". Jie džiaugiasi, žaidžia, juokiasi, myli, yra laisvi...
Citata iš: Jonas balandžio 14, 2012, 13:37:17
Citata2. Tačiau bijau reinkarnacijos. Bijau, kad jei ji egzistuoja, tai sekančiame gyvenime gali būti 100 kartų daugiau skausmo.
Mes į šį pasauly ateiname tikrai ne skausmo patirti ir kankintis. Mes čia esame tam, kad pairtumėme visus geriausius jausmus kokius tik patys norime. Tik pažiūrėkite į mažus vaikus. Jie nesako: „O.. Štai vėl grįžau į tą žemę... Reiks kaip nors ištverti". Jie džiaugiasi, žaidžia, juokiasi, myli, yra laisvi...
Na tai jeigu aš gimsiu su dauno sindromu kitame gyvenime, arba susirgsiu kokia šizofrenija kitame gyvenime, arba gimsiu kokioj nors labai varganoje šalyje ir mirsiu iš bado po kelių metų,
tai čia bus geriausi jausmai kokius aš tik noriu patirti?
Juk reinkarnacija yra tam, kad ištaisytum savo klaidas (turiu omeny karma ir panašiai, na Tu daugiau nusimanai apie tai). Tai aš nemanau, kad taip pasisektų gauti nepriekaištingą ir džiaugsmingą gyvenimą, be skausmo. Ypač pagalvojus, jog aš tikrai savanaudiškai žiūriu į viską, ir nieko gero dėl kitų žmonių nenuveikiau ir galbūt nenuveiksiu. Todėl bijau reinkarnacijos. Mirties ne, bet reinkarnacijos taip.
Citata iš: Jonas balandžio 14, 2012, 13:37:17
Citata2. Tačiau bijau reinkarnacijos. Bijau, kad jei ji egzistuoja, tai sekančiame gyvenime gali būti 100 kartų daugiau skausmo.
Mes į šį pasauly ateiname tikrai ne skausmo patirti ir kankintis. Mes čia esame tam, kad pairtumėme visus geriausius jausmus kokius tik patys norime. Tik pažiūrėkite į mažus vaikus. Jie nesako: „O.. Štai vėl grįžau į tą žemę... Reiks kaip nors ištverti". Jie džiaugiasi, žaidžia, juokiasi, myli, yra laisvi...
joo, Afrikoi gimsti, ir džiaugiesi ,jei į mėnesį valgyt gauni ir neužsikreti dezinterija.
bubas, reinkarnacija nėra įrodyta, neverk.
CitataNa tai jeigu aš gimsiu su dauno sindromu kitame gyvenime, arba susirgsiu kokia šizofrenija kitame gyvenime, arba gimsiu kokioj nors labai varganoje šalyje ir mirsiu iš bado po kelių metų, tai čia bus geriausi jausmai kokius aš tik noriu patirti?
Juk reinkarnacija yra tam, kad ištaisytum savo klaidas (turiu omeny karma ir panašiai, na Tu daugiau nusimanai apie tai). Tai aš nemanau, kad taip pasisektų gauti nepriekaištingą ir džiaugsmingą gyvenimą, be skausmo. Ypač pagalvojus, jog aš tikrai savanaudiškai žiūriu į viską, ir nieko gero dėl kitų žmonių nenuveikiau ir galbūt nenuveiksiu. Todėl bijau reinkarnacijos. Mirties ne, bet reinkarnacijos taip.
Žmonės bijo to ko nesupranta. Mano supratimu reinkarnacija nėra koks nors laipsniškas inkarnavimasis žemėje ar kur kitur. Visi praeities, ateities ir dabarties gyvenimai vyksta dabar, viename momente, kuris yra patiriamas pro skirtingus požiūrio taškus.
Tu pasirinkai čia būti, niekas tavęs nevertė, nes egzistuoja laisva valia. Gali daryti ką nori. Jeigu kitame gyvenime norėsi mirti iš bado - galėsi tai pasirinkti ir patirti.
Citata iš: Asasinas balandžio 14, 2012, 01:59:23
Tai aišku bijau, nenoriu net galvot apie tai. Noriu būt nemirtingas! :)
Va o jau nemirtingumas man pavyzdžiui būtu prakeiksmas. Nei sulauktum senatvės, nei sužinotum kas bus po mirties žodžiu nieko gero :-\
Citata iš: Jonas balandžio 14, 2012, 17:35:45
CitataNa tai jeigu aš gimsiu su dauno sindromu kitame gyvenime, arba susirgsiu kokia šizofrenija kitame gyvenime, arba gimsiu kokioj nors labai varganoje šalyje ir mirsiu iš bado po kelių metų, tai čia bus geriausi jausmai kokius aš tik noriu patirti?
Juk reinkarnacija yra tam, kad ištaisytum savo klaidas (turiu omeny karma ir panašiai, na Tu daugiau nusimanai apie tai). Tai aš nemanau, kad taip pasisektų gauti nepriekaištingą ir džiaugsmingą gyvenimą, be skausmo. Ypač pagalvojus, jog aš tikrai savanaudiškai žiūriu į viską, ir nieko gero dėl kitų žmonių nenuveikiau ir galbūt nenuveiksiu. Todėl bijau reinkarnacijos. Mirties ne, bet reinkarnacijos taip.
Žmonės bijo to ko nesupranta. Mano supratimu reinkarnacija nėra koks nors laipsniškas inkarnavimasis žemėje ar kur kitur. Visi praeities, ateities ir dabarties gyvenimai vyksta dabar, viename momente, kuris yra patiriamas pro skirtingus požiūrio taškus.
Tu pasirinkai čia būti, niekas tavęs nevertė, nes egzistuoja laisva valia. Gali daryti ką nori. Jeigu kitame gyvenime norėsi mirti iš bado - galėsi tai pasirinkti ir patirti.
iš kur 'siela' žinos ar ji badaus 'kitam gyvenime' ? gal atgims vargingoje šeimoje,kuri po kūdikio gimimo, vėliau, taps pasiturinti šeima? o tai savižudžiai,taip pat jų 'sielos' žino, kad jie mirs? taip išeina,kad savižudžių 'sielos' gimsta su mintim,kad mirs, ane? 'reinkarnacija' kaip loterija, gimsti su tikslu,bet neaišku kas lauks.
Citataiš kur 'siela' žinos ar ji badaus 'kitam gyvenime' ? gal atgims vargingoje šeimoje,kuri po kūdikio gimimo, vėliau, taps pasiturinti šeima? o tai savižudžiai,taip pat jų 'sielos' žino, kad jie mirs? taip išeina,kad savižudžių 'sielos' gimsta su mintim,kad mirs, ane? 'reinkarnacija' kaip loterija, gimsti su tikslu,bet neaišku kas lauks.
Siela (tu) pasirenki kokį gyvenimą nori gyventi, kokioje šeimoje gimti ir kitus sprendimus sielų pasaulyje. Tai ne žinojimas, o pasirinkimas.
Jonai, labai panašiai pasakojo filme "Ponas Niekas", patariu pažiūrėt ;)
CitataJonai, labai panašiai pasakojo filme "Ponas Niekas", patariu pažiūrėt.
Žinau. ;) Esu matęs. Vienas iš geresnių mano matytų filmų. Tai tik parodo, jog fantastiniai filmai gali bent iš dalies atspindėti mūsų realybę. :)
Citata iš: paragraf 78 gruodžio 12, 2011, 16:32:05
Jei nėra Dievo, tai kokią prasmę tu matai egzistencijoje? Juk jei viskas eina į nebūtį tai kokia išvis egzistencijos prasmė?
Sorry, kad toookia seną žinutę išknisu. Bet dabar skaitau Castanedos "Kelionė į Ikstlaną" ir radau gražią pastraipą/-as į egzistencijos baigtinumo-amžinybės temą. Tiesiog šiaip.. pasidalint noriu :))
"- Kai ką nors darai suvokdamas, kad tai gali būti tavo paskutinis veiksmas žemėje, apima keista palaima.
<...>
"- Tu neturi laiko, mano drauge, - pasakė jis. - Tai visų žmonių bėda. Nė vienas iš mūsų neturi pakankamai laiko, ir tas tavo tęstinumas nieko nereiškia šiame paslaptingame, baugiame pasaulyje. Tikėdamas tęstinumu, tu tik daraisi baikštus, - tęsė jis. - Tavo veiksmai negali turėti tos jėgos, tos galios, kurią turi veiksmai žmogaus, suvokiančio, kad kovoja paskutinę kovą žemėje. Kitaip tariant, tavasis tęstinumas nepadaro tavęs laimingo ar galingo.
<...>
- Argi taip jau negerai būti bailiu(=tikėti tęstinumu)?
- Ne. Visai nieko blogo, jei ketini niekada nenumirti. Bet jei žinai, kad mirsi, bailumui nėra laiko - paprasčiausiai todėl, kad bailumas verčia tave kabintis į kažką, egzistuojantį tik tavo mintyse. Kol aplinkui viskas ramu, tai tave guodžia. Bet vieną dieną paslaptingas, grėsmingas pasaulis pravers savo nasrus, kad prarytų tave, kaip ir kiekvieną iš mūsų, ir tada tu suprasi, kad tavo neva teisingas kelias anaiptol nebuvo teisingas. Bailumas trukdo mums ištirti ir panaudoti tai, kas mums lemta."Suprantu, kad Castaneda, tai rašė gal ir neturėdamas galvoje pomirtinio gyvenimo neegzistavimo. Bet visai tinka paaiškinant kodėl faina manyti, kad užlenkus kojas, nebebus nieko. Kad kažkas yra tik dabar :)
CitataSuprantu, kad Castaneda, tai rašė gal ir neturėdamas galvoje pomirtinio gyvenimo neegzistavimo. Bet visai tinka paaiškinant kodėl faina manyti, kad užlenkus kojas, nebebus nieko. Kad kažkas yra tik dabar.
Šaunu girdėti, kad Castanedą skaitai, tik aišku, turbūt priimi jo knygas kaip grožinius kūrinius, o ne kaip tikrus nutikimus..
Ne kažkas yra tik dabar, o VISKAS KAS YRA, YRA ČIA IR DABAR, ŠIAME MOMENTE.
Iš pradžių skaičiau kaip neįtikėtinus potyrius, įvykius, kurie tiesiog buvo arba truputį pagražinti, arba neteisingai suprasti. Bet esmę laikiau tikra. Bet daugiau pasidomėjęs, suradau, kad laabai didelė tikimybė, kad praktiškai viskas jo knygose - išgalvota. Net ir kokie pejoto sukelti potyriai tiesiog nukopijuoti nuo kitų knygų. Daug kas nukopijuota iš kitų kūrinių.. :) Bet kuriuo atveju, ar tai grožinė literatūra, ar tikri įvykiai - vis tiek paskaityti naudinga :)
Prisimenu, kai buvau maža, gal kokių 7-8 metų, kartą seneliui drąsiai pasakiau: aš mirties nebijau! Mat visada kažkaip žinojau ir tikėjau, kad taip negali būti jog iš niekur nieko atėjai į pasaulį ir taip pat dingsi iš jo... Tikėjau ir tebetikiu reinkarnacija... Bet senelis, kurį labai gerbiau ir gerbiu (nes protingas žmogus buvo) tada ,,nusodino'' mate ant žemės pasakydamas: visi bijo mirties, net mažiausias vabalėlis stengiasi išgyventi kuo ilgiau. Nereikia norėti ir laukti ar kažko tikėtis...''
Dabar 99proc manau, kad viskas neužsibaigs po mirties, tačiau nesistengiu labai į ją gilintis o branginu dabartinę minutę. Patarčiau daugumai taip daryt, bus geriau visiems. :)
Mediumai teigia, kad mirę žmonės patenka į kitą realybe: numirę vaikai užauga, gyvūnai laukia savo šeimininkų. Sielos gyvena toliau, jei gyvenimo partneriai (buve žemėje) patenka į dangų (jų sielos būna skaidrios) ir mato, kad jie netinka vienas kitam susiranda naujus ir gyvena toliau. Nes ten yra tik tiesa ir sielos atviros.
Bet žiūrint iš budizmo pusės mirtis -tai aukščiausiasis gyvenimo lygis(iš dalies jie to medituodami ir siekia).
Pacios mirties nemanau, kad bijau nes kazkaip susitaikes, kad viena diena teks mirt ir tai yra neisviangiama (nors cia neaisku gal mirties akimirka privarysiu ir i kelnes). O ar ten reik nusilenkt ten kokiam dievui po mirties ar ten nieko nebus tai velgi neaisku, bet asmeniskai tikrai nenoreciau tarnaut kazkokiam tai dievui ir pries ji lankstytis. Kaip sako dangui geresnis klimatas, o pragare idomesne hebra. ;)
ne,as nebijau.netikiu dievu,pragaru ir kitom dogmom.man nereikalingi psixologiniai ramentai,kad jausciausi uz kazka atsakingas,ir kad zinociau kad yra tinkama ir kas ne.as tikiu tik viena gyvenimo tiesa-lazda turi du galus.kaip pasauksi taip atsilieps ir t.t.tikiu,kad mes uz viska atkenciam jau cia,zemeje.uz kiekviena klaida uz kiekviena bloga poelgy.nebijau numirti-tai musu visu galutine stotele.
Kodel toks kategoriskas poziuris, kad nieko uz musu fizinio pasaulio ribos nera? :)
Bent jau būtum parašęs - "manau" ;D O aš tikiu, kad visas taisykles galima apeiti, ir tą lazdą numesti šalin. Nebijau mirti - tai tik vieno etapo pabaiga.
Citata iš: Šešėlis birželio 19, 2012, 15:16:33
O aš tikiu, kad visas taisykles galima apeiti, ir tą lazdą numesti šalin. Nebijau mirti - tai tik vieno etapo pabaiga.
Man šitas požiūris irgi priimtinas, turiu omeny, kad mirtis, tai tik vieno etapo pabaiga. Tik nemanau, kad lengva išvengti tos "lazdos su dviem galais".
Tai nesakau, kad lengva :P Beeet, įmanoma.
Nebijau. Tiesiog manau, kad tai kelias į geresnę būti.
Mamos pilvelyje kai buvome juk nezinojom kas musu laukia "kazkur anapus".. mirtis,kaip ir gimimas, tik perejimas i kita etapa.Nors, nezinomybe visada baugina..tiesa,po vieno isimintino sapno ir susitikimo su "kazkuo" lioviausi bijoti mirties,galima sakyti,kad sapne pajutau ta busena..Labai daug pasakojimu girdejau laidoje "As isgyvenau, buvau anapus ir sugryzau" cia isverciau lietuviskai,pas mus tos laidos nerodo, bet ivairiausi zmones pasakojo savo ispudzius, isgyvenimus ir patirti,kai jie buvo tiesiogine ta zodzio prasme- numire kelias minutes,tai patikekit manim, nei vienas nenorejo grysti i sita musu pasauli :) Manau nera ko bijot,tik priklauso nuo to ko tikim, vieni tiki, kad pateks i roju,kazkur i pomirtini pasauli,kiti tiki reinkarnacija,atgimimu naujame kune..Galu gale suzinosim visi kaip ir kas.. :)
Aš taip dažnai pradėjau sapnuoti, jog mirštu arba miriau, kad jau darosi visai nebaisu po truputį.
Kažkiek bijau , bet kažkiek ir ne. :)
Noriu būti tokia gera, kad galėčiau numirti.
Citata iš: OKULTISTE rugpjūčio 06, 2012, 00:01:24
Noriu būti tokia gera, kad galėčiau numirti.
Kažkaip ne taip nuskambėjo.
Mane asmeniskai baugina pats mirties procesas,o ne tai, kas bus po mirties. Nors ir nezinau kas bus po mirties, taciau nedrisciau teigti, kad po jos nieko nera.Tai kas neatskleista, nebutinai turi buti paneigta. Siaip manau, kad po mirties kazkokia egzistencija bus. Visu pirma yra daugybe pasakojimu apie paranormalius reiskinius, bei tuos reiskinius tiriancius zmones. Net teko bendrauti su zmonem, kurie ar tai bildesius girdejo, ar snibzdesius, ar tai kazkada dvasias kvietesi. Faktas tas, kad tai normalus zmones, ne paranojikai ar sizofrenikai. Todel manau, kad kitas lygis egzistuoja. Drisciau manyti, kad tai gal but kada nors bus paaiskinta net moksliskai.
Citata iš: crystal rugsėjo 10, 2012, 18:04:49
Mane asmeniskai baugina pats mirties procesas
Is smalsumo paklausiu, kas butent baugina tame procese? Skausmas? nezinomybe kokie lauks pojuciai? Ar kas nors kita? :)
Baugina skausminga mirtis. Nesinoretu mirti siaubingam skausme, kai nuo agonijos jau purtais ir kliedi. Panasia mirti turejo labai artimas zmogus. Todel ir baisu.
Bus taip:
Numirė noliferis. Pateko į pragarą. Po dienos atbėga pas Dievą velnias. Visas apdegęs, nulaužtais ragais, be uodegos:
- Girdi, tu ką pas mus atsiuntei?
Dievas:
- O ką?
- O ką?! Aš tau duosiu "O ką"? Jis visus velnius sušaudė, patį Belzebubą į gabaliukus suplėšė ir dar bėgioja po visą pragarą ir rėkia "Kur čia išėjimas į kitą lygį?!!
Bet kokie vardų sutapimai yra atsitiktiniai :D
:D
Negaliu pakęsti vieno dalyko: kai žmogui yra klinikinė mirtis, jis tarsi miršta, pamato kažkokį tunelį ir atsigavęs iš komos teigia, kad matė dievą ar rojų. O gal tai kelias į kitą dimensiją, į kitą planetą? Kodėl tiktai dievas?
Citata iš: astropasaulis rugsėjo 13, 2012, 19:56:06
Negaliu pakęsti vieno dalyko: kai žmogui yra klinikinė mirtis, jis tarsi miršta, pamato kažkokį tunelį ir atsigavęs iš komos teigia, kad matė dievą ar rojų. O gal tai kelias į kitą dimensiją, į kitą planetą? Kodėl tiktai dievas?
Žmogus nekeliauja jokiu tuneliu, tai tik jo pasamonė.
Citata iš: astropasaulis rugsėjo 13, 2012, 19:56:06
Negaliu pakęsti vieno dalyko: kai žmogui yra klinikinė mirtis, jis tarsi miršta, pamato kažkokį tunelį ir atsigavęs iš komos teigia, kad matė dievą ar rojų. O gal tai kelias į kitą dimensiją, į kitą planetą? Kodėl tiktai dievas?
Todel, kad daznai be to tunelio zmones sako, kad buvo sutike savo mirusius artimuosius, kai kurie teigia, kad mate Jezu ir pns. Cia gal del siu priezasciu tvyro tokia visuomeneje nuomone.
Bet siaip idomiai mastai ;)
Kiek sapnavau mirtį, tai visada jau numirus viskas pasidarydavo tamsu ir atrodydavo kad grimstu kažkur. Toks kažkoks pažįstamas jausmas. Dingsta visos baimės ir iškart ateina susitaikymas su mirtimi. Atrodo lyg žinočiau, kas bus toliau. Kartais po tokių sapnų pagalvoju apie reinkarnacijos egzistavimą. Nes labai daug kartų sapnavau keistus sapnus, kuriuose miriau: bent 10 kartų sapnavau kaip paskendau ir visi sapnai buvo labai panašūs, daug kartų sapnavau, kad mane nušovė, sapne galima sakyt net šiek tiek jaučiau skausmą, vieną kart sapnavau, kad buvau kažkoks vokiečių karininkas, slėpiausi kažkur, bet mane rado ir nudūrė į galvą, vieną kartą netgi sapnavau kaip miriau būdamas kažkokiu visai kitu žmogumi negu esu dabar ir atsidūriau būtent šitame gyvenime kuriame esu dabar. Taip pat kažkada sapnavau, kad miriau ir tapau dvasia/poltergeistu, buvau kambaryje pilname giminių, bet nieks manęs nematė. Bandžiau pajudinti monetą ant stalo, kad atkreipčiau jų dėmesį, bet nepavyko. Taip pat kelis kartus sapnavau tikroviškas avarijas.
Jums būna panašių sapnų?
Citata iš: Beelzebub rugsėjo 13, 2012, 20:41:41
Kiek sapnavau mirtį, tai visada jau numirus viskas pasidarydavo tamsu ir atrodydavo kad grimstu kažkur. Toks kažkoks pažįstamas jausmas. Dingsta visos baimės ir iškart ateina susitaikymas su mirtimi. Atrodo lyg žinočiau, kas bus toliau. Kartais po tokių sapnų pagalvoju apie reinkarnacijos egzistavimą. Nes labai daug kartų sapnavau keistus sapnus, kuriuose miriau: bent 10 kartų sapnavau kaip paskendau ir visi sapnai buvo labai panašūs, daug kartų sapnavau, kad mane nušovė, sapne galima sakyt net šiek tiek jaučiau skausmą, vieną kart sapnavau, kad buvau kažkoks vokiečių karininkas, slėpiausi kažkur, bet mane rado ir nudūrė į galvą, vieną kartą netgi sapnavau kaip miriau būdamas kažkokiu visai kitu žmogumi negu esu dabar ir atsidūriau būtent šitame gyvenime kuriame esu dabar. Taip pat kažkada sapnavau, kad miriau ir tapau dvasia/poltergeistu, buvau kambaryje pilname giminių, bet nieks manęs nematė. Bandžiau pajudinti monetą ant stalo, kad atkreipčiau jų dėmesį, bet nepavyko. Taip pat kelis kartus sapnavau tikroviškas avarijas.
Jums būna panašių sapnų?
Nesapnuoju mirties. Dažniausiai ateivius, apokalipses, vandens telkinius...
Citata iš: Beelzebub rugsėjo 13, 2012, 20:41:41
Kiek sapnavau mirtį, tai visada jau numirus viskas pasidarydavo tamsu ir atrodydavo kad grimstu kažkur. Toks kažkoks pažįstamas jausmas. Dingsta visos baimės ir iškart ateina susitaikymas su mirtimi. Atrodo lyg žinočiau, kas bus toliau. Kartais po tokių sapnų pagalvoju apie reinkarnacijos egzistavimą. Nes labai daug kartų sapnavau keistus sapnus, kuriuose miriau: bent 10 kartų sapnavau kaip paskendau ir visi sapnai buvo labai panašūs, daug kartų sapnavau, kad mane nušovė, sapne galima sakyt net šiek tiek jaučiau skausmą, vieną kart sapnavau, kad buvau kažkoks vokiečių karininkas, slėpiausi kažkur, bet mane rado ir nudūrė į galvą, vieną kartą netgi sapnavau kaip miriau būdamas kažkokiu visai kitu žmogumi negu esu dabar ir atsidūriau būtent šitame gyvenime kuriame esu dabar. Taip pat kažkada sapnavau, kad miriau ir tapau dvasia/poltergeistu, buvau kambaryje pilname giminių, bet nieks manęs nematė. Bandžiau pajudinti monetą ant stalo, kad atkreipčiau jų dėmesį, bet nepavyko. Taip pat kelis kartus sapnavau tikroviškas avarijas.
Jums būna panašių sapnų?
Didelė galimybė, kad sapnuoji savo praeitus gyvenimus. Niekada nebandei ieškoti informacijos internete apie panašius įvykius?
Citata
Didelė galimybė, kad sapnuoji savo praeitus gyvenimus. Niekada nebandei ieškoti informacijos internete apie panašius įvykius?
Na nežinau, mintis apie reinkarnaciją mane kažkuom gasdina. Šiaip nebandžiau nieko ieškot, nes nieko ir nerasčiau, neturiu jokios informacijos pagal kurią galėčiau ieškot.
Tie sapnai apie mirti, manau paprasciausia pasamone, nieko keisto.. Abejoju ar cia gali reikst ka nors tokie sapnai. As pavyzdziui daug kartu sapnavau, kad vaikstau su ilgais plaukais, nors pas mane skusta galva :D tiesiog negalvok apie tai ir nebesapnuosi. ;)
Citata iš: Skunk rugsėjo 15, 2012, 13:36:07
Tie sapnai apie mirti, manau paprasciausia pasamone, nieko keisto.. Abejoju ar cia gali reikst ka nors tokie sapnai. As pavyzdziui daug kartu sapnavau, kad vaikstau su ilgais plaukais, nors pas mane skusta galva :D tiesiog negalvok apie tai ir nebesapnuosi. ;)
Siūlyčiau atkreipti dėmesį į sapnus, nes tai švelniausia forma kaip tu gali būt pasąmonės įspėjamas, jeigu toliau į tai nereaguosi, sulauksi kitų atitinkamų priemonių į ką tu žaibiškai sureaguosi, bet kitas klausymas, kokia kaina?
Na, truputėli bijau :D
Visiškai ne. Kvailystė bijoti to kas neišvengiama. Yra posakis: ,,Karo baimė dar niekada neišgelbėjo nuo karo''. Žinoma būtų apmaudu iškeliauti, nenuveikus žemėje ko naudingo, ar to ka turėjai nuveikti. Bet ar bijosi tu mirties ar ne, rezultatas visvien vienodas visų laukia. Taip, kad geriau nusiteikti optimistiškiau, ir manyti, kad viskas tuo nesibaigia. Bent mažiau galvą skaudės. Beje yra genčių ir bendruomenių, kurios garbina mirtį ir džiaugiasi kai koks giminaitis ar brangus žmogus natūraliai miršta, nes tiki, kad jis patenka į geresnę vietą.
Citata iš: Vico spalio 21, 2012, 15:32:45
Taip, kad geriau nusiteikti optimistiškiau, ir manyti, kad viskas tuo nesibaigia.
Taip galvojant nepilnai save įprasminsi gyvenime, o ir šiaip į patį gyvenimą žiūrėsi aplaidžiau. Man tai kvailai skamba, kai sako, "nebijau mirties". Negi savo dabartinio gyvenimo nemylit, kad nebijot mirti. O pati mirties baimė tai pas visus yra, taip jau pačios gamtos duota. Gal tik žmogui užtenka smegenų su tuo susitaikyt, arba pateisint "patekimu į rojų" ir pan.
Reikia tiesiog negalvot apie tai. Pamirst ir gyvent toliau, bijosi, nebijosi, vis tiek visu laukia tas pats. :)
Tai nereiškia, kad į viską reikia žiūrėti aplaidžiai ir nesaugot savo gyvybės, nes tai vistiek bus. Manau savo gyvybę reikia gerbti ir saugoti, tačiau nereikia gyventi kasdieną su baime, o tiesiog susitaikyti su šia mintim ir priimti tą akimirką, kai jinai ateis.
Citata iš: crystal spalio 21, 2012, 16:09:00
Negi savo dabartinio gyvenimo nemylit, kad nebijot mirti.
Kuom branginimas gyvenimo ir baime čia susiję, tai negi pagal tave dabar reikia bijot mirt, nes tavo gyvenimas geras? apsurdiškai skamba. Čia taip pat, kaip bijot, kad artimas tau žmogus tave, kada nors paliks ir visalaik gyvent baime ir mintim, kad tave jis gali palikt, tai tada nebus laiko džiaugtis ta akimirka kai buni su juo...
Domai, panašu kad nevisai įsiskaitai ką rašau. Aš čia net ir nekalbu apie panišką mirties baimę, kur kasdien ateina baisios mintys ir tiesiog kliudo normaliam gyvenimui.
Citata iš: Domas spalio 21, 2012, 18:37:25
Kuom branginimas gyvenimo ir baime čia susiję, tai negi pagal tave dabar reikia bijot mirt, nes tavo gyvenimas geras? apsurdiškai skamba.
O kas čia absurdiško? Žmogus suvokdamas savo mirtį kaip egzistencijos pabaigą stengsis gyvenime kuo daugiau nuveikti, kuo daugiau palikti o ir šiaip išnaudoti savo gyvenimo privalumus. Kol tuo tarpu visokie tikintys geresniu pasauliu po mirties, pradeda tikrai jos nebijoti, tačiau kartu ir nepilnavertiškai gyventi.
[/quote]
Kol tuo tarpu visokie tikintys geresniu pasauliu po mirties, pradeda tikrai jos nebijoti, tačiau kartu ir nepilnavertiškai gyventi.
[/quote]
Ar pasaulis po mirties bus geresnis, įtakoja tavo gyvenimas žemėje. Taigi, kaip tik manau, kad žmogus tuo tikintis, stengtusi kuo turiningiau gyventi, kad po mirties gautų tai, ką nusipelnė gyvendamas, bei kokie buvo jo darbai.
Gal ir tavo tiesa. Vienus tas tikėjimas kažkaip skatina gyventi geriau, o vat kiti mano manymu su įvairiom nesąmonėm degraduoja. Pradeda vaikytis aukštesnių lygmenų, laiko save "dvasiškai tobulesniais" už kitus, skleidžia pasaulio pabaigų scenarijus ir pan. Žodžiu atsiranda kažkoks esamo gyvenimo nuvertinimas ir siekimas "kažko aukščiau".
???Manau , kad visi mes , kokias patirtis beturetumem , bijome mirties , net numanydami , kas po to musu laukia. Labai netolimos mano patirtys parode labai keistu , nepazintu , nesuprantamu netgi , isejimo momentu. Buvau klaidingai isitikines , kad pazinau , "beveik viska ".Pasirodo , esu naivus .....
Bilduk-būtų labai įdomu išgirsti kokius nepažintus potyrius teko išgyventi :)
Asmeniškai nebijau, o kaip tik laukiu. Galbūt dėl to, kad tikiu reinkarnacijos idėja. Bet neatmetu galimybės, kad po mirties belieka tik tuštuma. Tik jau ne pragaras ar rojus...
šiaip pats truputėlį bijau, neįsivaizduoju kas bus po mirties. Daug kas sako dabar reikia gyventi turiningai, elgtis gerai, kad po mirties, reinkarnacijos mums nieko blogo nenutiktų, bet kaip jau kažkas sakė, reikia gyventi taip kaip nori dabar, o negalvoti apie pomirtinį gyvenimą, kuris nežinoma ar yra. Kokia stengtis dėl pomirtinio gyvenimo, nežinant ar jis yra?
Man šiuo klausimu patiko Paskalio mintis.
Tu turi dvi galimybes, gyventi taip lyg Dievas yra ir gyventi taip lyg jo nėra. Pirmuoju atveju jei numirsi ir Dievo nebus, tave visi atmins kaip gerą žmogų, antruoju atveju numirus jei pasirodys, kad Dievas vis tik yra, tada tau šakės (na čia aš savais žodžiais perteikiau jo mintį, kuri manau yra labai rimta)
Šiaip ar verta bijoti to kas neišvengiama?
Citata iš: paragraf 78 lapkričio 24, 2012, 21:13:59
Tu turi dvi galimybes, gyventi taip lyg Dievas yra ir gyventi taip lyg jo nėra.
Juk tikėjimo negali taip lengvai ir laisvai pasirinkti. Jei tiki, tai tiki, jei netiki tai netiki ir gaunasi toks kaip ir apgaudinėjimas. Čia tas pats, kas prisiverst įsimylėt.
Čia kalbama ne apie tikėjimą, o apie gyvenimo būdą kurį pasirenki. Žmogus kuris gyvena taip lyg Dievas egzistutų gyvena kitokį gyvenimą ir nesvarbu jis tiki ar netiki.
Kaip galima gyventi netikint, bet elgtis kaip tikinčiam? Kame prasmė? Čia gaunasi toks kaip ir vietos rojuje užsipirkimas ? :D O ką dievas į rojų priims - sąžninigą ateistą, ar melagį "tikintį"? :D
Neseniai teko skaityti straipsni apie tai kaip siuo metu plinta religijos apie krikscionybe buvo parasyta, jog sparciausiai plinta Afrikos zemyne. Po straipsniu kazkas parase, jog normalu, nes i Dieva labiausiai tiki atisilikusios nuo civilizacijos, technikos ir mokslo progreso, tautos. O siuolaikinis issilavines, su mokslu susipazines zmogus tokiom nesamonem netiki. Bet gal reiketu galvot taip, jog krikscionybe labiausiai plinta ten kur zmoniu jusles dar nera sugadintos ir kurie susipazine, supazindinti su religija lengviau atpazysta kasdieninius stebuklus ir taip dar labiau sustiprina savo tikejima?
Jei siuolaikiskas pripazystantis tik mokslo stebuklus ateistas Petras nuvyktu antra kart gyvenime i Prancuzija ir ten sutiktu seniai nematyta vaikystes drauga Juoza, kuris Prancuzijoj pirma karta, pamanytu:- hm tu matai koks idomus SUTAPIMAS..ir apie Dievo kazkoki issikisima net nepagalvotu, taciau jei Petras pasiimtu skaiciuotuva ir paskaiciuotu kokia tikimybe tokiam ivykiui ivykti gautu kazka panasaus i 0,0000000000000....1proc kas reiskia, jog tokio ivykio tikimybe lygi beveik 0.. Ir tokiu kasdien ivykstanciu ''SUTAPIMU" visame pasaulyje ivyksta labai daug ar imanoma, jog visa tai tik paprastas atsitiktinumas? manau netgi siuolaikine matematika patvirtintu, jog tam ivykti turi buti kazkas kas isikisa is salies (Dievas, Kurejas). Butent todel, mano manymu Europoje ir visur kitur, kur gerai isvystytas, isaukstintas mokslas tikinciuju skaicius mazeja.. nes zmones prarade, sugadine jusles nebepastebi, neatpazysta, nemoka ir nenori matyti vykstanciu stebuklu. To ko nepastebi,nemato gyvenimo islepintas europietis ar vakarietis, pastebi prabangos ir malonumu neapakintas, nesugadintas afrikietis.
Citata iš: crystal lapkričio 24, 2012, 21:45:33
Kaip galima gyventi netikint, bet elgtis kaip tikinčiam? Kame prasmė? Čia gaunasi toks kaip ir vietos rojuje užsipirkimas ? :D O ką dievas į rojų priims - sąžninigą ateistą, ar melagį "tikintį"? :D
Čia nekalbama apie apsimetinėjimą ir vaikščiojimą į bažnyčią tik dėl akių. Kalbama apie gyvenimo kokybę. Jei tu laikaisi dekalogo, užsiimi caritas darbais, myli savo artimą, tobuliniesi tiek dvasiškai tiek protiškai, tai gyveni taip lyg Dievas būtų.
Ir priešingai, jei gyveni tik hedonistinį gyvenimą, tai gyveni taip lyg Dievo nebūtų.
Kas laukia po mirties nebijau. Baisu tik pačio mirties proceso, bijau jog skaudės.
Mirties nera ir negali buti. Jusu logines smegenys nori fakto? Toli ieskoti nereikia. Iseikit i miska, paziurekit kas buna is nuvirtusio medzio... nauja gyvybe kyla, samanos, sporai, grybai, velena, naujas medelis.. Ir taip visur fraktalo principu egzistuoja begalybe. Mes esame informacija, pasamone, kaip norit taip vadinkit, Po mirties tai ir liksim kiekvienas su savo hardu stosim pries evoliucijos teisma, ar grysim kaip grybas ar azuolas.. :)
Iškur tokie drąsūs pareiškimai?ar jau gryžai iš anapus šampinjono pavidalu?
O man neduoda ramybės tas atsitikimas Kaliningrado srityje 1970 metais kai buvau kareiviu ir pasiklydau tada poligone. Kai gerokai po vidurnakčio nutariau atsisėsti pailsėti po kažkoiu medžiu miško aikštelėje. Nežinau ar užmigau ar kaip vadinate mano astralas kažkur nuskrido bet girdėjau pokalbį kur kažkas liepė grįžti kažkam atgal ,nes miške pasiklydo rusų kareivis. Tas kažkas kam liepė grįžti pasakė,: gerai mes pasiversime vilkais ir iš jo teliks tik skuteliai. Tada tas kitas balsas pasakė:,- nereikia,jis toks pats vargšelis kaip ir jūs abudu.
Po to aš pamačiau tuos du žmones artėjant link manęs, vienas buvo be rankos ir nešėsi po pažastimi pjūklą o kitas turėjo už diržo užsikišęs kirvį. Aš lyg tai ir nemiegojau mačiau, kaip jie iš tolo artėja link manęs ir vienas iš jų garsiai sušuko-nemiegok nes sušalsi .... Tada buvo apie 21-22 laipsnius šalčio,o aš varęs nuo 4 vakaro su slidėmis buvau gerokai sušilęs, nes nuvariau nežinau kiek kilometrų,to poligono dydis yra virš 100 kilometrų.
Tada vienas priėjo prie manęs ir ištiesė ranką kad padėtų man atsistoti ant kojų,aš paėmiau ją bet nieko ore neužčiuopiau.... Teko pasiremti pačiam į sniegą ir atsistoti. Tada jie man pradėjo aiškinti kaip išeiti iki artimiausios sodybos,aš nustebintas paklausiau o ar negalėčiau eiti su jais ir pernakvoti jų troboje,o rytoj grįžčiau atgal į dalinį. Pirmasis iš jų paėjęs kokius dešimt žingsnių nuo manęs kažkaip savaime lyg ištirpo, o antrasis pasakė kad negaliu eiti su jais,ir jeigu nenorės manęs naktį ten įsileisti pasakyti kad aš nuo Jono ir Petro (vardų deja neįsidėmėjau) ir dar pasakyti tiems žmonėms, kad juos abu aplankysime neužilgo...
Dar kažko norėjau jo paklausti bet jis apsisuko paskui pirmajį žingtelėjo kelis žingsnius ir taip pat dingo,tarsi ištirpo naktyje šviečiant mėnuliui. Nepajutau kažkodėl jokios baimės, tada man viskas atrodė jog taip ir turi būti,bet bebaigiant išeiti iš to miško jų nurodyta kryptimi pastebėjau kaip kažkas perbėgo man kelią ir pamačiau vilką už kokių 20 žingsnių paskui pamačiau, kad jie mane apsupę ratu jų gal koks dvidešmt tik mačiau jų akis iš artimiausių krūmų blizgant prieš mėnulį.
Kažkodėl neišsigandau nei kiek o paėmęs slidininko lazdą prisidėjau prie peties ir pradėjau pliaukšėti delnais imituodamas šaudymą iš šautuvo,tada labai gailėjausi kad neturiu savo AKM o su savimi. Jie vienas po kito dingo
ir aš tada išsliuogęs į laukymę už kokio 100 metrų pamačiau ta sodybą. Kaip ir reikėjo tikėtis manęs vidun niekas nenorėjo įleisti kol nepasakiau tų dviejų vardų,tada atsidarė priemenės durys ir laukan išėjo diedas kokių 65 metų vienais kalsonais lankoje laikydamas kirvį,jis apčiupinėjo mane ir paklausė kur aš mačiau tuos žmones. Pasakiau kad už kokių 6 kilometrų nuo čia miške vienas buvo be rankos su pjūklu,kitas turėjo kirvį už diržo.
Pasakiau kad jie sakė kad ne už ilgo aplankys juos, nes dabar jie negali,tik tada tas diedas įleido mane į trobą,o kai dar pasakiau kad aš ne rusas o lietuvis,tai gavau ir vakarienę ir švariai paklotą lovą.Prie stalo dar kartą turėjau viską smulkiai papasakoti kaip ten viskas buvo su tais vyrais miške,kuo jie buvo apsirengę ,kaip atrodė. Pasakyti ka nors Lietuviškai ir t.t. Šeimininkė pasiūlė man negrįžti atgal į dalinį ,o pasilikti pas juos,bet man tebuvo likę 3 mėnesiai tarnauti,todėl pasakiau kad geriau atbūti juos ir neturėti problemų su teisėsauga nors armijoje aš jaučiausi tik savotišku įkaitu. Ryte jie pakinkė arklį ir nuvežė mane į stotį o šeimininkė palydėjo mane traukiniu iki pat dalinio iki KPP. Ten mane sulaikė ir po kurio laiko perdavė bataliono atstovui. Kaip nekeista negavau net gaupvachtos už tokį nusižengimą.Pulko vadas pasakė, kad aš pats save nubaudžiau. Kai papasakojau viską kas atsitiko ten, ruseliai kokias dvi savaite vaikščiojo, kaip ausis suglaudę. Ta šeimininkė prieš atsisveikindama man pasakė kad tie mano sutikti vyrai miške buvo jos vaikai, kuriuos sušaudė rusai užėmę Karaliaučių 1944 metais ir jie tada kaip tik buvo miške ruošti malkas....
Po dviejų savaičių jie atvažiavo manęs aplankyti,tačiau valdžia jų į dalinį jau neįleido.
Pasakykite tada kas ten su manimi kalbėjo miške,taip tiksliai nurodė vardus adresus,kodėl manęs nesudrąskė tada tie vilkai ir kodėl tame pokalbyje tos šmėklos su kažkuom ko aš nemačiau užsiminė apie tuos vilkus ir sudrąskymą?
Jei egzistuoja tokie dalykai kuriuos mačiau savo akimis nors ir neužčiuopiau rankomis,reiškia egzistuoja ir visa kitą. Šis atvejis manau su ateiviais tikai nieko bendro neturėjo,o gal aš klystu? Kas esate geras specas paaiškinkite.
inkognito kaip rašai viskas normaliai realiai tau taip ir galėjo nutikti. Tiesiog dar iki neseno laiko egzistavo 4d pasaulis gaubiantis mūsiškį ar persipynęs su mūsiškiu. O ten po žmogaus mirties klaidžiojo nesuirę likučiai. Kiek suprantu taip suorganizavo kitos civilizacijos. Per tą pasaulį jos valdė šį. Per tą pasaulį veikė magijos, ekstrasensai, agregorai. Aš labiau susidūręs su agregorų poveikiu. Tai taip pat super galinga jėga. Jei ne Dievų Tėvų ir mano Sielos apsaugos šio komentaro nerašyčiau. Kartojuosi kad dabar situacija iš esmės pasikeitusi. Tas 4d pasaulis, kaip ir kitos civilizacijos "išvalytos" iš mūsų visatos. Kas tau įvyko tada dabar negali įvykti.
To kas įvyks po mirties nebijau absoliučiai, net laukiu su nekantrumu. Turėčiau pamatyti savo tikrąją antrąją pusę - Sielą. Tai moteriška būtybė kuri mirties proceso metu turėtų pasitikti ir padėti pereiti anapus. Kai buvau komos būklėje savotiškai pajaučiau jos priartėjimą. Labai įdomiai mintimis pabendravome. Kiek dabar bendrauju su ją švytuoklės pagalba mes jau esam pasiruošę daugiau neįsikūnyti žemėje o kurti savo visatą. Mano siela žino kaip tai padaryti, nes absoliučiai visa informacija saugoma joje. Žodžiu dar truputi pasidžiaugti šiuo pasauliu ir keliauti vystymosi laipteliais toliau. Kai visiškai neegzistuoja mirties baimė ir gyvenimas čia yra puikus.
Citata iš: Vagydarnuor sausio 18, 2013, 00:55:11
Mirties nera ir negali buti. Jusu logines smegenys nori fakto? Toli ieskoti nereikia. Iseikit i miska, paziurekit kas buna is nuvirtusio medzio... nauja gyvybe kyla, samanos, sporai, grybai, velena, naujas medelis..
Deja ne iš medžio kyla nauja gyvybė, o tiesiog panaudojama medžio medžiaga kitos gyvybės plitimui, bet neatsiradimui ar juo labiau tęstinumui. Labai nevykęs pavyzdys sakyčiau.
Nereikia taip gilintis, esme juk tokia, kad nuluzes medis neisnyksta, kiekviena jo materijos dalyte panaudojama vel i rata. Isivaizduok jei viskas zemeje butu melyna.. Tai melynos kaip ir nebutu, nes reiktu kitos spalvos, kad atskirtume. Taip ir su mirimu ir kitu jos poliu gymimu. Jei mirties butu galutinis taskas, tai mes jos nepastebetume. Kitaip sakant jei tu gyveni mintimis ir visas tavo gyvenimas mastymas tu niekada neatpazinsi kas tu esi ir tau mirtis gali atrodyt visiska pabaiga. Kai esi jaunas pastebi, jog kunas tvirtas ir gyvybingas, kai tau 50 pastebi, kad jis pavarges, letesnis, kunas pasikeite, BET stebetojas islikes, butent tas stebetojas ir yra esencija kuri sujungia tave,kaip butybe
Čia jau sofizmas.
Mirtis nutinka tada, kai žmogaus organizmas nebetenka gyvybės. Tada jis pavirsta kažkuo kitu, tai nėra tas pats žmogus.
Nezinau ar tai sofizmas, nenemgstu klijuot etikeciu. Beabejo sablonu i astrala nenusinesi. Tik energija. Todel zmones ir bijo mirt, mano kad kazka praras ka cia susikure..EGO. Taciau mes esam daug didesniam rysi, nei tiesiog prisirisimas prie daigtu it kt.
Po komos būklės labai gerai suvokiu kad yra 3 atskiros esybės. "Aš" esu aš tas kuris masto. Kūnas yra sudėtingas biologinis bemintis mechanizmas kurį šiuo metu "vairuoja" "Aš". Siela sunkiai "apčiuopiama", bet kai supranti kad ji atskira esybė, visai nesunkiai gali pabendraut per saulę simbolių pagalba arba švytuokle. Dar "Aš" ir Sielos bendradarbiavimo pvz. nuojauta, pirma mintis ir sielos "suorganizuota" palanki įvykių seka bei kritiškais atvejais - kūno valdymo perėmimas. Tiesiog tuos dalykus teko patirti. Dabar esu 100 procentu tikras, kad man nieko blogo negali nutikti. Paanalizavus savo visą netrumpą gyvenimą neišvengiamai peršasi tokia išvada ir aišku kodėl taip yra. Mėgstama tai vadinti angelu sargu, bet su religija aš niko bendro neturiu. Atvirkščiai iš jos pusės tik buvo keliamos problemos iki pasikėsinimo į nepriklausantį krikščionybės agregorui. Netikinčius reikia naikinti - tokios krikščionybės ir ne tik agregoro nuostatos. Malonu kad tai jau praeitis ir agregorai neegzistuoja.
Egregorai egzistuoja tol kol egzistuoja reiškinys. Tu priskiri krikščioniškam egregorui visai ne tas savybes kokios iš tiesų jos yra.
Priskiri vieną siauro laikotarpio ir tai ne visuotinai paplitusio reiškinio savybes visam egregorui, visiškai neįsiklausydamas kad prieš tai šimtus metų ir po to šimtus metų viskas buvo kitaip.
Tai kas veikė mano kūną stipriai į neigiamą pusę esant bažnyčioje ar šalia jos pavadinimas ne esminis dalykas. Kiek dabar suprantu tai ne kokia esybė o kažkoks žmonių minčių laukas. Maža to tas laukas protaujantis, nes kažkaip reik sugebėt atskirt savus nuo svetimų, nepriklausomai kad išoriškai jie elgiasi kaip savi. Žodžiu turėjau nemažai problemų su tuo kažkuo. Dabar veikimas nutrūkęs. Galiu būti bažnyčioje jokio poveikio. Su baime, bet pasitaręs su siela, patikrinau. Mano ryšys su tikėjimais ir anuomet ir dabar toks pat. Normaliai viską tikrinu savimi. Visokie išmintingi tekstai nieko verti. Perskaityt galima bet reik tikrinti. Pasirodo net pasaulėdara nėra statinė. Viskas keičiasi gana esmingai.
Vytautai,iš kur traukei info kad nuo 2012 kažkas pasikeitė? Mane jie tiesiog išjuokė kai to užklausiau.
Citata iš: inkognito sausio 18, 2013, 18:01:39
Vytautai,iš kur traukei info kad nuo 2012 kažkas pasikeitė? Mane jie tiesiog išjuokė kai to užklausiau.
Ko užklausai ir kaip užklausiai?
Na užklausimas yra labai paprastas,perskaičiau tavo info ir paklausiau mintimis ar tai tiesa. Jie man parodė per regėjimą, kad visos ateivių struktūros tiek mėnulyje tiek žemėje liko kaip buvę,NSO kaip skraidė taip ir tebeskraido tiek žemėje tiek mėnulyje. Visos jų bazės po okeano dugnu ir po didžiaisiais miestais taipogi funkcionuoja ir niekas neketina keistis. Vakar visą naktį per sapną buvau priverstas su jų generolu kartu bastytis po tas bazes ,o šiandien pabudau ryte labiau pavargęs, nei vakare nuėjau miegoti. Niekas niekur nesikeičia,erdvėlaiviai patruliuoja ištisą para virš ekvatoriaus netoli neskraidymo zonos .
Na sapnai jau beveik pusmetis kaip nieko nereiškia. Pasapnuoju ir aš visokias nesąmones, bet tai tik miego trukdis ir nieko daugiau. Vien pagalvojimas neparemtas niekuo daugiau labai panašu į fantaziją. Aš praktiškai prisimenu kaip per nasos teleskopus matėsi zujantys ateivių laivai aplink saulę, o dabar nieko tokio nėra. Visiška ramybė. Ypač įspūdingi tie burbulai siurbiantys saulės energiją. Tai buvo tikra ir patvirtinta praktiškai. Visa ko pabaigai buvo iškreipta žmogaus veido forma. Tai buvo ateivių atsisveikinimas. Jie visiems laikams prarado žmonių ir visatų kontrolę.
Citata iš: Vytautas sausio 19, 2013, 13:26:39Aš praktiškai prisimenu kaip per nasos teleskopus matėsi zujantys ateivių laivai aplink saulę, o dabar nieko tokio nėra. Visiška ramybė. Ypač įspūdingi tie burbulai siurbiantys saulės energiją. Tai buvo tikra ir patvirtinta praktiškai. Visa ko pabaigai buvo iškreipta žmogaus veido forma. Tai buvo ateivių atsisveikinimas. Jie visiems laikams prarado žmonių ir visatų kontrolę.
Youtube pilna siemet nufilmuotu NSO. Pasiaiskink.
Citata iš: Vytautas sausio 19, 2013, 13:26:39Visa ko pabaigai buvo iškreipta žmogaus veido forma
Nesupratau. Mano isliko kokia buvo :)
Čia turėjau galvoje viena iš saulės nuotraukų.
Youtube pilna siemet nufilmuotu NSO. Pasiaiskink.
[/quote]
Nasos teleskopų šiemečių rezultatų nesutikau, nebent vieną kuriam akivaizdi techninė klaida. Mėgėjiškai delfyje buvo foto. Pasirodo fotoaparatai turi tokia funkciją. Žmogus sąžiningai išsiaiškino kur problema.
Nusispjauti i NASA, pasakok kas skraido su NSO, jeigu jau rasei, kad ateivius ismete is visatos.
Jei kas ir skraido tai tik žemiškos kilmės objektai :)
Citata iš: Vytautas sausio 19, 2013, 14:03:39
Čia turėjau galvoje viena iš saulės nuotraukų.
Citata iš: Vytautas sausio 19, 2013, 14:22:12
Jei kas ir skraido tai tik žemiškos kilmės objektai :)
O cia kas?
Labai jau primena praeitais metais matytus vaizdus. Įspūdis kad tik data pakeista. Reiktų atidžiai peržiūrėt praeitus ir palygint. Švytuoklė sako kad tai klastotė. Tiesiog laikas parodys. Tinklalapio palaikymui galima ir "paredaguoti" kitaip juk užsidaryt reiktų. >:(
negi jus rimtai.. youtubiniai vaizdeliai ne kaži ko verti.. man labiau tikėtina apmusijusio teleskopo ir photoshopo versija, negu nso kažkodėl lakstančio aplink saulę.. juolabiau, kad niekas neleistų tokių foto į viešą eterį prieš tai nepanaikinus tariamų nso.
Originalus nasos puslapis berods šitas http://sdo.gsfc.nasa.gov/ . Keisti "burbulai" jame pernai buvo. Niekas nieko neslėpė, nes neturėjo jokio paaiškinimo. O šiaip pasitikėti interneto informacija pavojinga. Gali pasitikėti tik pats savimi. Ir manimi nereikia pasitikėti. Reikia viską tikrinti patiems. :)
Citata iš: omcikas sausio 19, 2013, 16:01:11
negi jus rimtai.. youtubiniai vaizdeliai ne kaži ko verti.. man labiau tikėtina apmusijusio teleskopo ir photoshopo versija, negu nso kažkodėl lakstančio aplink saulę.. juolabiau, kad niekas neleistų tokių foto į viešą eterį prieš tai nepanaikinus tariamų nso.
prieš keletą metų buvo vienas video kur aiškiai matėsi sfera virš saulės šiaurinio poliaus (kompiliacija), pradžioj irgi galvojom, kad padirbta, bet paskui atradom nuotraukas pagal datas ir tikslų laiką ir pasirodė, kad objektas tikrai yra. pamenu šį video gerai, nes ufolog.lt forume tema buvo apie tai ir po kaulelį ten viską išnarstėm. įdomus dalykas- praėjus maždaug savaitei, nuotrauka kurioje matėsi kažkokie objektai būdavo paredaguojama, ta prasme jos nepašalindavo o tiesiog perleisdavo per filtrus ir iš prieš tai gan gerai matomo objekto likdavo tik neaiški dėmė. sfera buvo matoma pagrinde STEREO Ahead, rečiau Behind nuotraukose.
beje, NASA neslepia, kad jie redaguoja nuotraukas šalina artefaktus, triukšmą ir pnš. kažkur jų puslapyje buvo apie tai parašyta, kai pasipylė klausimų lavina dėl objektų šalia saulės.
čia galima panaršyt po nuotraukas http://stereo-ssc.nascom.nasa.gov/browse/2013/01/19/ahead/euvi/195/2048/
galima pakeisti data ir palydovą => '/browse/2013/01/19/ahead/' tarkim į => '/browse/2011/11/11/behind/'
opa, ir kaip tyčia pačioje pirmoje nuotraukoje matosi sfera :) http://stereo-ssc.nascom.nasa.gov/browse/2011/11/11/behind/euvi/195/2048/20111111_001030_n4euB_195.jpg
Krypstate nuo temos...
Nebijau mirties. Visiškai. Man net kažkiek smalsu kas įvyks kai numirsiu.
Prisiminiau posakį apie baimę mirčiai:
I'm not afraid to die i just don't want to be there when it happens
Taip ir aš - mirties ir skausmo nebijau, tiesiog nenorėčiau tuo metu būti, kai tai nutiks :'(
Nė kiek nebaisu, netgi įdomu. Nors, va skausmo baimė vis dar yra ir neramu kokio lygio bus tas skausmas (jeigu mirsiu ne nuo senatvės), aplamai truputį gazdina tas momentas kai visi organai nustos funkcionuoti ... Chm.. koks tai turėtų būti jausmas :o ....
Mirties nebijau, bet labai bijau skausmo kurį gali sukelti mirtis.
Visi bijo mirties todėl sakydamas kad nebijau meluosiu sau :)
Citata iš: gakeris gegužės 03, 2013, 22:36:00
Visi bijo mirties todėl sakydamas kad nebijau meluosiu sau :)
Tikrai ne visi. :)
Na bet tikrai niekas nelaukia. Nebent nupušusios babutės :D
Tokiu atvėju aš nupušusi bobutė :D
Šeip man keista kai žmonės mirtį taip sureikšmina. Juk tai neišvengiama patirtis... Reikia sau pripažinti
Ne tiek kad sureikšmina, gal tiesiog sureikšmina patį gyvenimą? Kiekvieną dieną žmogus supranti, kad kažkada viskas pasibaigia... Užtai visuomet yra sakoma: ... gyvenk šia diena taip, tarsi ji būtų tau paskutinė... ::)
Ir niekada neliūdėk dėlto kas pasibaigė, o jusk džiaugsmą, kad tai buvo :)
Visiškai nebijau,tiesiog neturiu įgimtos šitos baimės. :)
Atsargumo jausmą turiu,bet baimės-ne.
Man irgi smalsu,kas tada nutiks.Kartais net norisi tą baigtį paspartinti. :)Net jei po mirties ir nieko nebėra,mane nebūtis nebaugina.Jei yra-aš noriu tai sužinoti.
Aš taip pat, nežinau kodėl, bet nesigąsdinu dėl mirties, ji nesukelia man baimės. Skausmo, dėl kurio gali tekti pasitikti mirtį, prisibijau, o išėjimą "anapilin" giliai širdyje laikau tik kito ko pradžia... Kažkodėl man ši mintis priimtina.
Ar aš jau rašiau čia?
Nebijau mirti, neaišku kodėl. Bet bijau tos akimirkos, kai miršti. Kažkada seniau buvau užspringęs galingai, buvau vienas, ir aišku man neišėjo nieko padaryt. Na pabandžiau aš ten keletą manevrų, o kai nieko neišėjo, spėkit, ką padariau. Atsisėdau ant kėdės. Va taip va paprastai. Atsisėdau ir laukiau. Bet tada, kažkokiu stebuklingu būdu vėl galėjau kvėpuot. Na susitvarkė viskas. Tai va po to įvykio išvis nebebijau mirti.
Ir aš buvau užspringęs žuvies kaulu,mirtis jau alsavo greta.Žinai ką padariau?Artimuosius,kurie buvo šalia, kažkokiu keistu būdu sugebėjau pasiūsti rusiškai ant trijų raidžių.Taip ir pasakiau:"eikit jūs visi ..."Ir kaulas atšoko.Bet dabar tai mano giminės anekdotas.Instrukcija,kaip mirštant reikia atsisveikinti. :D
vo taip va ;D
ir išgyvenai
Negražiai kalbėjai tai paliko gyvą, kad pasimokytum dar ;D
Seniau nebijojau mirties, bet kai palaidojau jau abu savo tevelius, mirties pradejau paniskai bijoti, net tik savo bet ir visu man brangiu zmoniu!!!!! Jeigu kas nors tikrai itikintu kad mirsta tik kunas, kad mire zmones dar buna su mumis butu lengviau susitaikyti su netektimi, o dabar esu apsesta baimes ir liudesio :(
Palaikau teigini jog kuo maziau zmogus bijo mirties, tuo jo gyvenimas vertingesnis...
Mirt gal nebijau,bet nenoriu mirti išvis.Senatvės labiau bijau.
Ei! Juk labai gerai yra pasakyta:
"Aš nebijau mirti! Aš tik nenoriu tuo metu būti, kai tai nutiks!" ::)
Vienareikšmiškai visi turėsime atsakyti už savo kvailus ir blogus poelgius po mirties, o dar ir ateinančiu gyvenimu, nes tai vadinama karma :) Ką pasejei, tą ir pjausi. Už nuodemes gauname atpildą ne tik per gyvenimą, bet ir po mirties, tam kad įsisavintumėme priežasties ir pasekmės dėsnį. Aišku, gimstame ir vėl kartojame tas pačias klaidas, tol kol nesuvokiame, kad taip daryti nevalia. Todėl pomirtinis gyvenimas priklausys nuo to, kaip nugyvenai paskutinį gyvenimą. Po Didžiojo Teismo keliausi į tą pasaulį, kurio esi vertas, o iš ten atgal į Žemę tęsti savo pamokų...
ai.. o ar bijau? Kadangi savęs nesuvoku kaip sielos iš tiesų, o tik teoriškai, todėl, manau, kad mirti bijočiau.
Ajolu, ateiciai: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1044.0 ;)
Mano teiginys manau,kad išviso nereikia byjoti mirties gi biblijoj parašyta tiesei šviesei apie dieva, dangu t.t. kaškaip buvau pamastes ,kad biblija yra susieta su musu gyvenimu ir po gyvenimo kaškokie tiksli faktai tai po mirties mes gyvensime antra gyvenima jau čia tas senai žinoma kai kurie yra realistai ir netiki tuom nes tiki tik pagrystais faktais arba mokslu šeip ar taip vistiek mirsim ir turėsim antra gyvenima tik bus daug įdomiau nei šis pasaulis ir dar daugiau aš tai nebijau mirties nebent jeigu nespėčiau nubėgt ankčiau laiko i bažnyčia ir nepadaryti atgailos gi yra vaiduokliu kaip sakom mes tai ir mes jeis busim.. ir matysim kaip jie mato o mes tik fizinis kunas sudarytas iš mėsos kuri prijungta su musu siela srry už klaidas.
Esu kelis kartus del idomumo, per samoninga sapnavima nusizudes pats save.. Idomus dalykas, taip gera pasidaro, atrodo issilaisvini is visko.. Ant to zodzio mirtis uzdeta juoda etiketa, galbut tai kaip tik issilaisvinimas ;)
Na,mirties baimes kazkaip nelabai yra, kadangi man idomu kas nutiks po jos.. Labiausiai noreciau, kad po mirties butu kazkas panasaus i roju ir kad galeciau susitikti su mirusiais artimaisiais.. Taip pat tikiu kad gali but ir reinkarnacija. Labiausiai netikiu kad po mirtiez nera nieko.. Manau kad tai nesamone. Na bet kai numirsim tada ir pamatysim kas bus, dabar tegalime spelioti taciau teigti nieko negalime.:))
Aš nebijau to, kas laukia po mirties. Man netgi įdomu, kas manęs ten laukia. Aš norėčiau pamatyti tą kitą pasaulį dar neatėjus mirčiai, pvz., per astralą ar pan. Ir tie visi gąsdinimai, kad reikės atsakyti už gerus ir blogus darbus, man atrodo ne visai realūs. Labai jau viskas žmogiškai (t. y., primityviai) skamba.
Savo vaikams esu pasakęs:jei pradėsiu šauktis dievo ar kunigo-patalpinkit beprotnamyje.Bus jau ku-kū seniui... :D
Na prieš kokia savaitę sapnavau įdomų sapną. Kažkokiu būdu nukritau nuo tilto į upę, su prie kojų pririštomis plytomis. Prieš panirdamas, pradėjau laikyti savo akinius, kad nenukristų, tarsi tai būtų pats svarbiausias dalykas. Nyrant gilyn slėgis akinius vis stipriau ir stipriau spaudė akinius man prie veido. Aš vis bandžiau plaukti į viršų, bet kažkokiam gilyje man atėjo labai aiški mintis - aš neišplauksiu į viršų. Tą akimirką suvokiau kad po poros sekundžių aš paprasčiausiai išnyksiu, mano artimieji nežinos kas ir kaip. Na parašius gal ir neatrodo įspūdingai, bet ta akimirką suvokiau labai aiškiai. Atsikėlęs dar negalėjau patikėti kad esu gyvas. Sapnas buvo kaip tikras.
Po šio įvykio, mirties nenoriu, nebijau, bet visiškai nelaukiu (seniau tarsi buvo įdomu). Tiksliau nenoriu vėl patirti tos akimirkos kai supranti kad nieko po to nėra, kad po poros sekundžių tu paprasčiausiai išnyksi.
Citata iš: Liksiubevardo liepos 09, 2014, 16:45:13
Na prieš kokia savaitę sapnavau įdomų sapną. Kažkokiu būdu nukritau nuo tilto į upę, su prie kojų pririštomis plytomis. Prieš panirdamas, pradėjau laikyti savo akinius, kad nenukristų, tarsi tai būtų pats svarbiausias dalykas. Nyrant gilyn slėgis akinius vis stipriau ir stipriau spaudė akinius man prie veido. Aš vis bandžiau plaukti į viršų, bet kažkokiam gilyje man atėjo labai aiški mintis - aš neišplauksiu į viršų. Tą akimirką suvokiau kad po poros sekundžių aš paprasčiausiai išnyksiu, mano artimieji nežinos kas ir kaip. Na parašius gal ir neatrodo įspūdingai, bet ta akimirką suvokiau labai aiškiai. Atsikėlęs dar negalėjau patikėti kad esu gyvas. Sapnas buvo kaip tikras.
Po šio įvykio, mirties nenoriu, nebijau, bet visiškai nelaukiu (seniau tarsi buvo įdomu). Tiksliau nenoriu vėl patirti tos akimirkos kai supranti kad nieko po to nėra, kad po poros sekundžių tu paprasčiausiai išnyksi.
Zinau koks tai jausmas, esu kelis kartus sapnaves savo mirti, du ar trys kartus nuskendau. Viena is nuskendimu atsimenu labai aiskiai, siaubingas jausmas, aiskus suvokimas, kad tuoj mirsi, artimuju netekties skausmas ir paniska baime sumisusi su skausmu draskanciu krutine del oro trukumo.
Pries mirstant buvo irgi aiski mintis, kad tai tikrai VISKAS ir tai gasdino labiausiai, net keista kaip sapnas gali sukurti tokia realia iliuzija kuri istrigtu taip giliai atmintyje.
Beje iki tu sapnu apie mirti nesusimastydavau, o dabar labai bijau ta patirti dar karta. Ziauriai bijau mirties.
As kartais pagalvoju apie savizudybe vien del to, kad man idomu, kas bus po mirties (nesivarginkit, niekada iki rimtu veiksmu nepriejo ir jauciu kad neprieis). Viskas tikriausiai del to, kad per paskutinius 10 metu perskaiciau daugybe informacijos ta tema ir tikimybe, jog nieko blogo nenutiks, ar kad neisnyksiu, yra pakankamai didele. Man zinomi "iseities" rezultatai:
rojus/pragaras (ir ta vieta tarp ju);
visiskos palaimos ismatavimas (nepriklausomai nuo pragyvento gyvenimo);
multi-dimensijos. Priklauso nuo pragyvento gyvenimo kokybes. Atitinkami lygmenys prileidzia prie atitinkamu visatos ziniu centro sluoksniu;
konstruktas. Leidzia kurti kazka is nieko. Prieinami praeitu egzistavimo etapu/gyvenimu ismokti duomenys. Imanoma grizti atgal i Zeme;
nulis. neigiama reinkarnacija. Siela iseina is kuno, yra uzlaikoma pries jos valia saules sistemoje, sugrazinama atgal i Zeme ir istrinama visa atmintis;
teigiama reinkarnacija. Panasi i "konstrukta". Reikalaujama grizti atgal i Zeme del dvasines evoliucijos. Leidziama pasirinkti "sunkumo lygmeni", konkrecias patirtis ir gyvenimo ivykius. Istrinama atmintis.
As linkes prie teigiamos reinkarnacijos. Mirties nebijau. Bijau pacios mirties "proceduros" - skausmo.
Citata iš: Sharikovas liepos 09, 2014, 20:36:20
Ziauriai bijau mirties.
O ko jos bijoti? Juk racionaliam protui, mirtis tėra dar vienas nuotykis
Citata iš: paragraf 78 liepos 09, 2014, 22:45:58
Citata iš: Sharikovas liepos 09, 2014, 20:36:20
Ziauriai bijau mirties.
O ko jos bijoti? Juk racionaliam protui, mirtis tėra dar vienas nuotykis
Visom prasmem skausmingas tau ir tavo artimiesiems tavo asmenybes ,kuria per vargus kuriai n metu, sunaikinimas. Nieko sau nuotykis ???
Citata iš: Sharikovas liepos 09, 2014, 23:09:42
Visom prasmem skausmingas tau ir tavo artimiesiems tavo asmenybes ,kuria per vargus kuriai n metu, sunaikinimas. Nieko sau nuotykis ???
Viskas yra nuotykis ir liga ir džiaugsmas. Racionaliam protui niekas nėra baisu.
Šiaip suprantu tave, tikrai turėtų būti baisu, kai galvoji, kad viskas pasibaigs ties mirties slenksčiu. Nors nesuprantu kam jaudintis dėl neišvengiamų dalykų? Čia kaip tame anekdote: turi problemų? Gali jas išspręsti? Tai tada tai ne problemos. Negali jų išspręsti? Tada tai ne tavo problemos.
Šiaip kai pagalvoji abieem atvejais ar tiki kad bus kažkas už mirties slenksčio ar ne, nėra ko bijoti. Jei bus, bus fun, nebus, tai tada koks skirtumas? Artimieji? Pirmuoju atveju laikinas išsiskyrimas, antruoju, koks skirtumas, juk jie vistiek numirs. Tai kam jaudintis?
Juk deklaruoji savo racionalumą, o ties tokiu nuotykiu ir suskydai. Keista.
Aš pats mirties nebijau. Žinoma, nesinorėtų dabar numirti, nes nesijaučiu tam tinkamai pasiruošęs, bet šiaip nebijau. Vienu metu net nekantraudamas jos laukiau. Dabar irgi galima sakyti laukiu, bet neieškau :)
Mano gyvenimas didelis nuotykis ir su mano gyvenimo budu as dar daug tu nuotykiu patirsiu, bet mirtis nera vienas is ju. Sory, bet mirties laukimas ar jokios baimes neturejimas man su racionaliu protu nesirisa, atvirksciai sakyciau, tik religijos sudrumstas protas gali taip sukvailioti. Realiai koks TAU skirtumas kas bus po mirties, tu kaip asmenybe, paragrafas su visu gyvenimo bagazu, jau nebeegzistuosi, visa tavo atmintis sudegs su tavo smegenim.
Mano racionalaus proto vienas is tikslu butu tempt kiek galima ilgiau, kas zino, gal ateityje nereikes mirt, medicina, asmenybes perrasimas, ateiviu technologija ir panasiai, va cia butu nuotykis.
Išvis, prie ko čia religija? Ar aš sakiau, jog dėl religijos ar tikėjimo nebijau mirties? Šiaip ir patapęs tikinčiu, taip pat sėkmingai bijojau mirties (o buvau tada visiškas fanatikas), kai pradėjau blaiviai mąstyti, nustojau bijoti mirties ir ne todėl kad religija moko apie eschatologinius dalykus, jie manęs neįtikina, juo labiau po išsamių teologinių studijų.
Aš praeitoje žinutėje paaiškinau kodėl nebijau mirties. Bet pasikartosiu ir raides paryškinsiu, idant pamatytum toliau nei tavo neapykanta religijai neša:
Aš nebijau mirties, nesnematau tikslo jos bijoti. Čia padėtis be išeities. Visi mirsime, tad gyventi tam kad visą gyvenimą drebėtu ir pergyventum dėl mirties neišvengiamumo yra iracionalu. Bet kuriuo atveju yra du keliai po mirties: pomirtinis gyvenimas arba nieko. Abiem atvejais nematau tikslo drebėti dėl to kad mirsi, pirmuoju atveju turėsi smagu laiką, o antruoju išvis nematau prasmės bijoti, nes kokia prasmė? Pirmuoju tai dar pakalba apie dangų ir PRAGARĄ, tai ten yra ko padrebėti, o antruoju, tik stokojantis racionalumo, gali dėl to drebėti. Na išnyksi, na ir kas? Kaip rašė Koheletas:
Miglų migla! sako Mokytojas.
Miglų migla! Viskas migla!
Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai lieka ta pati.
Dulkės sugrįš į žemę,
kur kadaise jos ir buvo,
o gyvybės alsavimas pas Dievą, kuris jį davė.
Miglų migla! sako Mokytojas. Viskas migla!
Taip kad šarikovai, racionaliam protui, nėra ko bijoti mirties, tik racionalumo stokojantis žmogus dreba dėl to, kas neišvengiama.
Nebesuprantu tų kurie aiškina kokie racionalūs jie yra, smerkia tikinčiuosius, bet štai staiga paaiškėja, kad patys negeba priimti to pasaulio dėsnių kuriuos deklaruoja kaip proto viršūnę, smerkdami tuos kurie tų dėsnių nebijo ir priima juos kaip nuotykį :)
O kad gyvenimas yra nuotykis... Na argi tai nuotykis jei jo į kapus nenusineši?
Gyvenime yra tik du verti dėmesio nuotykiai, tuo pačiu jie yra ir du tikri dalykai: gimimas ir mirtis, visa kita tėra miglų migla.
Kol nejauciu mirties salia tol ir nedrebu del jos, tiesiog pats faktas man atrodo siaubingas ir siaip jau as nesmerkiu kitaip mananciu, tiesiog tau tai atrodo racionalu, man ne, sendien mirtis neisvengiama, ryt galbut isvengiama. O ka ten kazkoks svajoklis Koheletas raso man tik sypsena kelia, gimimo as neatsimenu, mirties nelaukiu, o ta "migla" zmogui ir yra svarbiausia.
Visiškai sutinku su @paragraf 78 (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=2) mintimis dėl mirties. Esu netikintis ir nepraktikuojantis jokios religijos. Teko sudalyvaut 3 avarijose nekalbant jau apie avarines situacijas. Jaunystėje jaust peilio ašmenis prie gerklės. Patirt komos būseną kada iš tavęs atimamas kūno valdymas. Gerai kad dar paliko klausą. Būtų buvę stipriai nepatogu. Po to narkozė ir visiškas atsijungimas. Visuose tuose procesuose keistas jokios minties apie mirtį nebuvimas. Gal net nesveikas mirties baimės nebuvimas. Arba jo iš tikro nėra tik būsenos keitimas. Pati mirimo procedūra kiek patyriau per komą nėra maloni bet ir ne tragiška. Kai kūno nejauti jau tuomet kažkaip niekas nesvarbu. Nepriklausomai nuo to kad bent man keistai neegzistuoja jokia mirties baimė neturiu jokio noro pats ją tampyt už ūsų. Tiesa per savo keistus nuotykius 2012m esu tuputi žaidęs su mirtimi. Tiesiog buvau davęs sutikimą mirti jei padarysiu klaidą. Toks čia ir žaidimas. Taip kad ar po to kas bus ar ne svarbu branginti šį esamą gyvenimą. Tiek savo tiek kitų. Skirta gyventi reiškia to reikia ir tai svarbu.
Citata iš: Sharikovas liepos 10, 2014, 00:51:57
Kol nejauciu mirties salia tol ir nedrebu del jos, tiesiog pats faktas man atrodo siaubingas
O kas ten tokio siaubingo? :)
Kad išnyksi? Bet juk tu kasnakt repetuoji savo mirtį užmigdamas, nejau ir miego bijai? :)
Citatair siaip jau as nesmerkiu kitaip mananciu
prajuokinai :) nemeluok sau, nes smerki kitaip manančius vos apie religiją prašnenkama, ar net neprašnenkama tu ją smerki per visus galus, vien jau šioje temoje du kartus viename paskui kitą einančiuose pranešimuose pamerkei:
Citatatik religijos sudrumstas protas gali taip sukvailioti
CitataO ka ten kazkoks svajoklis Koheletas raso man tik sypsena kelia
O Koheletą pasiskaityk, tau turėtų patikti, nes tai vienintelė Biblijos knyga, kurioje abejojama anapusinio pasaulio egzistavimu.
Ir siūlau atsikratyti išankstinio nusistatymo diskusijose, nes jis uždaro bet kokį kelią pažinimui, racionaliai ir konstruktyviai diskusijai.
Aš ir esu sapnavęs, kad skęstu, kad į mane iš metro atstumo šaudo iš ginklo, bet apie mirtį niekada nepagalvojau sapne. Skendimo atveju, tiesiog pradėjau po vandeniu kvėpuoti :D O kai šaudė, tai nepataikė nei karto, galvojau klišas ar ką. O šiaip manau labiausiai mirti bijo tie kurie yra prisirišę prie šio pasaulio, prie materialių dalykų ar santykių, artimųjų.
O man yra teke girdeti ganetinai idomu dalyka. Pasirodo tie, kurie teigia nebijantys mirties arba meluoja arba is tikruju nezino apie ka kalba. O taip nusprende psichologai. Viena didesniu, nepalauziamu zmogaus baimiu yra nezinomybes baime. Mes su ja ir gimstame ir mirstame, tai naturalu :) ¨Just saying¨...
Visi ko gero bijome ;)
Statistiškai gal ir taip, bet čia anomalija, čia ne statistiniai piliečiai renkasi :D
O as manau, kad tai gali buti ir psichologinis faktorius.
Pavyzdziui kaip ir igimta pusiausvyros praradimo ar garso baime, kurios veikia daugiau pasamoneje.
Nei priestarauju, nei sutinku... Tiesiog galvoju :)
Na faktorius tai psichologinis, tik ar įgimtas čia kitas klausimas.
"Fear is not real. It is a product of thoughts you create. Do not misunderstand me. Danger is very real. But fear is a choice."― Will Smith
:D
Citata iš: Master liepos 10, 2014, 11:38:02
O man yra teke girdeti ganetinai idomu dalyka. Pasirodo tie, kurie teigia nebijantys mirties arba meluoja arba is tikruju nezino apie ka kalba.
Na gal dalis žmonių išties taip elgiasi. Bet aš jau buvau miręs, klinikinė mirtis buvo. Be to iki kokių 21 metų paniškai bijojau mirties, po to pamažėle pradėjo pamažėle mažėti ta iracionali baimė. Dabar nebijau mirties, nes susitaikiau su ta neišvengiamybe.
Tai nėra tai, kad labai norėčiau mirti, ne, visai mirti nesinori. Tiesiog apmąstymų metu priėjau išvados, kad kam bijoti neišvengiamybės? Tad ir sakau, kad racionaliai mąstantis žmogus neturėtų bijoti to kas neišvengiama. Juk nepakeisi to kad yra biologiškai numatyta.
Žmonės daug ko iracionaliai bijo: pokalbio su direktoriumi, egzamino, pirmo pasimatymo, mirties ir t.t. Visa tai nulemia mūsų iracionalioji pusė. Juk išties niekas nėra baisu.
Citata iš: paragraf 78 liepos 10, 2014, 16:17:42
Citata iš: Master liepos 10, 2014, 11:38:02
O man yra teke girdeti ganetinai idomu dalyka. Pasirodo tie, kurie teigia nebijantys mirties arba meluoja arba is tikruju nezino apie ka kalba.
Na gal dalis žmonių išties taip elgiasi. Bet aš jau buvau miręs, klinikinė mirtis buvo. Be to iki kokių 21 metų paniškai bijojau mirties, po to pamažėle pradėjo pamažėle mažėti ta iracionali baimė. Dabar nebijau mirties, nes susitaikiau su ta neišvengiamybe.
Tai nėra tai, kad labai norėčiau mirti, ne, visai mirti nesinori. Tiesiog apmąstymų metu priėjau išvados, kad kam bijoti neišvengiamybės? Tad ir sakau, kad racionaliai mąstantis žmogus neturėtų bijoti to kas neišvengiama. Juk nepakeisi to kad yra biologiškai numatyta.
Žmonės daug ko iracionaliai bijo: pokalbio su direktoriumi, egzamino, pirmo pasimatymo, mirties ir t.t. Visa tai nulemia mūsų iracionalioji pusė. Juk išties niekas nėra baisu.
A per klinikine mirti matei šviesą tunelio gale ar kažką pan.? :)
P.S. iš anksto atsiprašau už offtopic'a :D
Jo ir dar žalias lankas su medaus ir pieno upėmis :)
Tai jezz Paragrafe, buvai pragare? :D
(Bent jau taip pasakytų eilinis veganas.... Just kidding :) )
Mhm, bet kad nei pragare, nei rojuje manęs nepriėmė, tai teko grįžti į Žemę :)
na gal ir smagus offtopikas, bet gal jau jį baikime :)
Citata iš: paragraf 78 liepos 10, 2014, 17:22:08
Mhm, bet kad nei pragare, nei rojuje manęs nepriėmė, tai teko grįžti į Žemę :)
na gal ir smagus offtopikas, bet gal jau jį baikime :)
Čia aš šiaip paklausiau nes kiti neva ir į astrala patenk ar kur ten :D bet jau galim gryšt prie temos. Asmeniškai aš mirties nebijau tik to ar ji bus skausminga ar ne :D.
Anksčiau bijojau mirties, dabar nebebijau. Manau, kad kaip miršti, viskas sudega: tavo smegenys, kūnas. Ir po to vėl gimsti, bet atminties nebeturi. Tas labiausiai ir yra baugu. Gimsti nauju žmogumi, bet bent jau maža kruopelytė išlieka amžinai.
Bijau ne pačios mirties, o pomirtinio gyvenimo nebūvimo. Kokia prasmė gyventi, jei negalėsi visko peržvelgti, prisiminti? Dėl ko tu stengiesi, jei visi kiti mirs taip pat kaip tu?
Aš tiesiog negaliu priimti tokios minties. Jei kas įrodytų, kad pomirtinio gyvenimo nėra, mano visas pasaulis SUGRIŪTŲ. Rimtai.
Citata iš: la.benas liepos 10, 2014, 21:00:42
Aš tiesiog negaliu priimti tokios minties. Jei kas įrodytų, kad pomirtinio gyvenimo nėra, mano visas pasaulis SUGRIŪTŲ. Rimtai.
Šitą savo įsitikinimą jei nori gali šiek tiek sugriauti arba sustiprinti pabandęs pasinaudoti švytuokle kaip esu aprašęs. Jei veiks šiek tiek labiau tikėtina kad pomirtinis gyvenimas yra. Jei neveiks - labiau tikėtinas priešingas variantas. Šioks toks "pačiupinėjamas" variantas. Na čia kaip skęstančiam šiaudas. Tiesiog esu visai praktiškai patikrinęs ir kažkodėl yra tokie du skirtingi variantai. Su logika taip pat kaip ir dera. Neturi atstovo anapus neturi ir ryšio kanalo atitinkamai gyvenimas tik šis. Aišku viskas laisvanoriška. :) Kaip bus natūroj nežino niekas.
Vytautai, tavo mokymas apie pomirtinį gyvenimą kažkuo neša į kalvinizmą :)
Labenai, nepatariu naudotis švytuokle tokiems ir kitokiems dalykams nustatinėti, nes pasimausi ant savo ideomotorikos ir pats save taip apgausi :)
Daugeli zmoniu guodzia kazkoks tikejimas, nebutinai religija, va pavyzdziui Vytautas tiki, kad zmogus turi siela ir ji nemirtinga(ar kazkas panasaus), tai uzsifiksuoja pasamoneje ir zmogus, pamastymuose apie mirti, pats to nesuvokdama, atmeta tikimybe, kad tai galutine stotele, pabaiga to kas tu esi ir kai nera to aiskaus suvokimo, tada ir mirtis gali pasirodyt nieko baisaus, ar netgi nuotykis. Nemanau, kad zmones patyre koma ar klinikine mirti zino kazka daugiau apie neisviangiamos mirties pojuti, nes tai nera senatve ar nepagydoma liga, tai zmogui atsitiko akimirksniu ir jis net nespejo susigaudyt kas vyksta, o atsipeikejus po visko jis vel gyvas ir gresme nera tokia didele, todel labai sunku teisingai ivertinti kas tau atsitiko. Priesingai butu jei zmogus guletu mirtinos ligos patale ir tikrai zinotu, kad jo dienos suskaiciuotos, va tada manau atsirastu tikras suvokimas kas yra prarandama ir is to tikro suvokimo kiltu ta tikra, siaubinga baime. Manau cia yra naturalu ir nenuostabu kodel zmones guledami mirties patale pradeda sauktis visu dievu ir gali itiketi i bet ka, kad tik uzsikabinti uz kazkokio sanso neprarasti savo asmenybes, todel man ir skamba keistai, kai zmones sako, kad nebijo mirties, mirtis tai nuotykis, atrakcija ar linksmieji kalneliai. Nieko asmenisko, bet tiesiog susidaro toks vaizdas, kad nezinoma apie ka snekama.
Oi patikėk, žinau ką reiškia mirtis. Žinau ką reiškia kai ji arti. Aš nesakau, kad žmonės patyrę klinikinę mirtį kažką daugiau apie ją žino (o tie potyriai a la tunelis ir gražūs laukai tai išvis manau dėl chemijos vyksta), tiesiog dauguma žmonių patyrę klinikinę mirtį nustoja jos bijoti.
Kai susitaikai su neišvengemybe, tada ateina ramybė. Pamenu tuos laikus kai bijojau mirties. Ne šiaip bijojau, mane vos pagalvojus apie j paimdavo panika ir klaikas, silpna darytis pradėdavo. Bet paskiau buvo etapas kai vos ne liguistai ja domėjausi, na kas ten vyksta mirštant su organizmu, kaip susitaikoma su mirtimi (na a la visokie sepuku pas samurajus ir t.t.), tada domėjausi įvairių religijų požiūriu į mirtį. Ir žinai, atėjo ramybė. Taip, aš kaip biologinė būtybė vengiu mirties, savisaugos instinktas niekur nedingo, taip pat nėra noro mirti, bet baimės nebeliko. Išsilaisvinau iš to.
Kaip bebutu keista tikriausiai dauguma zmoniu bijo ne pacios mirties, o pojucio ( skausmo, vibraciju, atminties praradimo, t.t.). Butu gana keista bijoti to nuo ko vistiek nepabegsi.
Citata iš: exdead liepos 11, 2014, 01:20:45
Kaip bebutu keista tikriausiai dauguma zmoniu bijo ne pacios mirties, o pojucio ( skausmo, vibraciju, atminties praradimo, t.t.). Butu gana keista bijoti to nuo ko vistiek nepabegsi.
na kodel nepabegsi, nemirtingumas jau nera tik fantastika, jau dedami pirmi zingsniai linl to. Neseniai skaiciau, kad senatve vos ne liga, manau neuzilgo ateis laikas kai gyvenima vaistais galima bus pratesti n metu, o kur dar pirmi zingsniai zmogaus informacojos perkelimas i kitas smegenis. Gal ateityje mirtis nebus tokas daznas ir neisvengiamas dalykas.
Tiesa Sharikovai, senatve liga.
Kodel zmogaus metus gali nusikyti pagal isvaizda, o su gyvunais to nepadarysi? (subrende jie visi suvienodeja). Problema, kad mes isties niekada nemokejome tinkamai isnaudoti savo kuno, jo priziureti. Taciau nemanau, kad vaistai tai isprestu.
Taip pat... koks butu gyvenimas be mirties? Jei gerai pagalvoji.... butent tai ir butu beprasmiska... O ir ekonomiskai/ekologiskai nenaudinga...
Citata iš: Master liepos 11, 2014, 17:05:13
Tiesa Sharikovai, senatve liga.
Kodel zmogaus metus gali nusikyti pagal isvaizda, o su gyvunais to nepadarysi? (subrende jie visi suvienodeja).<...>
O tai nekilo mintis, kad jie tik tau suvienodėja? :) Kad galbūt patys gyvūnai lengviau gali nusakyti savo rūšies atstovo amžių? Nes, pvz, jie priklauso tai pačiai rūšiai? Kaip ir kokie 2 drambliai lengviau vienas kitą atskirtų, nei kad tu atskirtum 2, atrodytų, vienodus dramblius?
Na dalį gyvūnų net nepatyręs žmogus gali pasakyti kad jis jau senas, pvz. šunys, matosi kada jis pasenęs
Sunu ir kaciu amziu gan lengva is isvaizdos nustatyti, nes mes juos gerai pazystam taip sakant, kitu gyvunu gal kiek sunkiau, bet senejimo pozymiai matosi pad visus, netgi ir zoledzius.
Nes mes juos seriam :D
Beeeeet cia ne apie tai :>
Net jei ir butu galimybe gyventi amzinai, manau, kad nusibostu. Tas pats per ta pati. Laikui begant gyvenimas taptu rutina.
Bijot beprasmiška.. Tai neišvengiama, kam visą gyvenimą laukt ir bijot, čia jau nebe gyvenimas, toks žmogus apniktas tokių baimių ir minčių jau yra miręs. O kas lauks, tas, vistiek kažkas po jos vyksta. ;)
Citata iš: Trance liepos 12, 2014, 11:22:40
O kas lauks, tas, vistiek kažkas po jos vyksta. ;)
Tampi žemos sąmonės traša ? :o
Iš kur tokios išvados? :) Juk niekas nežinom, kas būtent po jos įvyks, yra tik spėliojimai, teorijos, kad ir kas įvyktų, taip yra lemta.
Na žinoma, kad tikėti pomirtiniu pasauliu yra daug racionaliau nei manyti, kad kažkuri mūsų dalis supūs ir ją pasisavins kokie skaidytojai ar augalėliai (nebesismulkinu su kas ir kaip) :)
Žodžiu, mes, organinės medžiagos toliau judėsime grandine. Reinkarnuosimės taip's sakant.
Bet va, faina manyti, kad perimame savo maisto emocijas, sąmonigumą (kas buvo įrodyta su keleta ekspermentų), tačiau vis tik užsimerkiame prieš tai, kas mūsų požiūriu yra negatyvu ir nužemina mūsų nežemišką narcizišką prigimtį :>.
Citata iš: Master liepos 12, 2014, 21:56:40
Na žinoma, kad tikėti pomirtiniu pasauliu yra daug racionaliau nei manyti, kad kažkuri mūsų dalis supūs ir ją pasisavins kokie skaidytojai ar augalėliai (nebesiskulkinu su kas ir kaip) :)
Žodžiu, mes, organinės medžiagos toliau judėsime grandine. Reinkarnuosimės taip's sakant.
Bet va, faina manyti, kad perimame savo maisto emocijas, sąmonigumą (kas buvo įrodyta su keleta ekspermentų), tačiau vis tik užsimerkiame prieš tai, kas mūsų poziūriu yra negatyvu ir nužemina mūsų nežemišką narcizišką prigimtį :>.
Riebus zodziai. Ko gero palankiausia tiketi astralo teorija, vienaip ar kitaip mes esame energija. Vien tik kiek zmoniu kalba apie isejima is kuno. Master, jeigu netiki pomirtiniu pasauliu, tada kodel isvis matai prasme gyventi?
Citata iš: exdead liepos 13, 2014, 00:23:24
Master, jeigu netiki pomirtiniu pasauliu, tada kodel isvis matai prasme gyventi?
O, tai koks tau skirtumas kur gyventi ar sitam pasauli ar pomirtiniam ? Nori amzinai egzistuoti ? Bet gi pats rasai, kad :
CitataNet jei ir butu galimybe gyventi amzinai, manau, kad nusibostu. Tas pats per ta pati. Laikui begant gyvenimas taptu rutina.
Ačiū exdead, kad pacitavai. Turėjau galimybę dar kartą permesti akimis savo tekstą ir išsitaisyti klaidas :)
O Sharikovas labai teisingai pasakė, todėl nieko nebepridursiu :)
Ir man įdomu, o koks tikslas gyventi ateitimi? :3 Būtent tai nepagarba gyvenimui.
Aš tikiu ,kad po mirties kaškas bus ir įra ,nes kodėl yra dvasios ir egzistuoja vaiduokliai ,bet mes jų nematome,nes yra kitame platmeje šalia mūsu ir todėl galime juos matyti. Jei numirtume tai mes irgi patektume į ta kitą platme žinoma yra mažesiu lygiu kaip možemiai ar dar kas ? ... .bet gali būti renkarnacijos kurie gali po mirties gyventi dar viena gyvenima tik kitame kūne? ,bet čia tik teorijos :) tik pats miręs tai sužinosi o mires nepraneši visam pasauliui kas kitoje pusėje (platmėje) dedasi :D ,bet žmonyja tobulėja ir maždaug žino kas dedasi. :) MELO TEORIJOS :DD
NEXO nemanau, kad galima sužinoti ar yra reinkarnacija. Juk smegenys jau kitos.
Citata iš: Sharikovas liepos 13, 2014, 12:37:08
Citata iš: exdead liepos 13, 2014, 00:23:24
Master, jeigu netiki pomirtiniu pasauliu, tada kodel isvis matai prasme gyventi?
O, tai koks tau skirtumas kur gyventi ar sitam pasauli ar pomirtiniam ? Nori amzinai egzistuoti ? Bet gi pats rasai, kad :
CitataNet jei ir butu galimybe gyventi amzinai, manau, kad nusibostu. Tas pats per ta pati. Laikui begant gyvenimas taptu rutina.
Yra skirtumas tarp gyvenimo kokybes ir sugebejimu. Kas nusibostu cia tikriausiai butu nauja ten.
Bijau nezinomybes, baisu tai, kad teks atsakyti uz negerus poelgius, todel stengiuosi gyventi kuo teisingiau ir taisyti klaidas. Labiausiai baisu savojo as praradimo, daznai pagalvoju kas bus po mirties kai nebejausi, nebematysi, nebegirdesi.. Bet as tikiu reinkarnacija, todel kazkiek ramiau
Na bijoti nėra ko nes galimi du variantai. Arba tiesiog nebus nieko panašiai kaip nugrimzdimas į narkozę. Arba bus viskas gerai ir pereisi į kitą ne materialumo lygį. Suprantama apie kažkokius baudimus po to net nėra ko galvoti, nes tokio dalyko paprasčiausiai nėra. Kaip galima kažkaip nubausti ne materialią būtybę. Ypač juokingas virimas smaloje to kas fiziškai neegzistuoja. :) Su nejautimu ir kūno nevaldymu susidūręs komos būsenoje. Tikrai ne labai malonu. Jei dar būtų išjungta klausa iš viso šokas. Bet kiek suprantu tas perėjimas trunka pakankamai trumpai. Nespėsi išsigąsti :)
nu Vytukas buvo susitikes mirtį ir turi savo patirtį,
mirtis fiziniam kūnui,materijai,bet ne jūsų esybei, nesiparykit,ateis laikas-užsilenksit ir keliausite į dvasinį pasaulį,būsite tokia efemeriška substancija
žemė yra žmonėms mokykla,kai kam jau universitetas,būna ir egzaminai,net valstybiniai :P
šiuo atveju nežinau kaip juos pavadinti,
išlaikei egzus-še diplomą ir į paskyrimo vietą angelauti,sargauti ar dievas žino ką daryti duos,neišlaikei?-kartosi kursą,ir varysi tol,kol išlaikysi,todėl šiauštis nėr prieš ką
pasidomėkit kokioje mėnulio fazėje gimėte,pagal tai galima spresti ar jūsų sielutė dar pageidaus žemėje gyventi ir kaip ilgai,
tačiau šis mėnulio fazių spėjimas yra irgi žmogaus išradimas,kas žino kaip iš tiesų
tiesa yra ta,kad numirus kūnui,mes grįžtame namo
visai tas pats,kaip išvykstam studijuoti į vilnių iš kaimo, baigę mokslą gaunam diplomą ir pirmiausia tai namo skubam,o vėliau su tėvų ir draugų patarimu žiūrime kur dirbti arba dar mokytis,arba veltėdžiauti
nebijokit,po mirties tik namo,o namie yra labai gerai
Citata iš: Samanta777 liepos 25, 2014, 11:58:50
Bijau nezinomybes, baisu tai, kad teks atsakyti uz negerus poelgius, todel stengiuosi gyventi kuo teisingiau ir taisyti klaidas. Labiausiai baisu savojo as praradimo, daznai pagalvoju kas bus po mirties kai nebejausi, nebematysi, nebegirdesi.. Bet as tikiu reinkarnacija, todel kazkiek ramiau
ir matysi ir girdėsi dar daugiau nei savo kūniškais pojūčiais,ir sąvojo aš neprarasi,visas tavo žinių bagažas niekur nedings,patirtys ir visa ko išmokai liks su tavimi,būsi gudresnė sielukė nei buvai
pardon @paragraf 78 (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=2)
@do (http://anomalija.lt/forum/index.php?action=profile;u=1456) nerašyk dviejų pranešimų vienas paskui kitą, jei nori kažką papildyti, naudok mygtuką "keisti".
Turiu vieną Fobiją, - mirties. Ko gero būtent to dalyko ir nelaukiu, nes nekenčiu nežinojimo, o šiuo atveju mirtis yra laukimas - nežinojimas kas po mirties įvyks.
Vytautai
Kaip galima kažkaip nubausti ne materialią būtybę. Ypač juokingas virimas smaloje to kas fiziškai neegzistuoja. :) #Su nejautimu ir kūno nevaldymu susidūręs komos būsenoje (teko blaivios busenos, galima pavadinti koma ir man BUVO). Tikrai ne labai malonu. Jei dar būtų išjungta klausa iš viso šokas.( buvau netekes per 30sec b40 kartu, buvo klausos pradingimas, atsiradimas ir taip istisai puse minutes, tada atsirado naujas su vok imas) Bet kiek suprantu tas perėjimas trunka pakankamai trumpai. Nespėsi išsigąsti :)
Buvo jausmas kad miriau. nebebijau mirties. o kas laikia po mirties tai nenuliudins :D
Citata iš: TernoX rugpjūčio 08, 2014, 20:13:33
Buvo jausmas kad miriau. nebebijau mirties. o kas laikia po mirties tai nenuliudins :D
Esi visiškai teisus :)
Vienas didžiausių troškimų - pamatyti tai , kas bus po mirties. :) Tačiau fizinės mirties šiek tiek bijau. Ne tai , kad bijau , tiesiog manau , kad dar nelaikas , dar daug ką galiu pasiekti čia , o mirti visad suspėsiu. :)
Citata iš: mcgyver liepos 13, 2014, 14:58:18
NEXO nemanau, kad galima sužinoti ar yra reinkarnacija. Juk smegenys jau kitos.
Bet kai reinkarnacija ivyksta atsiranda toks jausmas ,kad tu jau čia esi buves arba gyvenai ankščiau arba jau tai darei tik neprisimeni kada? žmogus žino ,kad toje vietoje buvo ir t.t. bet jis neprisimins nieko kas vyko po reinkarnacijos arba prieš tai vykstant tiesiog yra jausmas ir tiek
Kaip tik šiandien skaičiau,tas kas pergyvena dėl to kas bus po mirties,tas reiškiasi nesugeba nesusitvarkyti su šiuo gyvenimu. Aš visiškai nebijau,tada,ten, ir pasipergyvensiu ,jei reiks :)
Tikiu ir gyvenimu po mirties ir reinkarnacija.
manau jei reinkarnacija ivyksta tai ne visiems , o tiems kurie dar kazko nespejo igyvendinti sioje zemeje [pvz zuvo autoavarijoje,buvo nuzudytas, o pries tai turejo begale planu], ir tai manau,kad reinkarnuojasi praejus 5 - 10metu...
Tu versiju yra ivairiu, esu skaicius, kad reinkarnuojames visi, bet deja praejusiu gyvenimu nebeprisimename, o tai labai apmaudu. Sakoma,kad su tais zmonemis kuriems esame artimi, susitinkame per visus gyvenimus,su tais zmonemis, su kuriais elgiames bjauriai - kitame arba siame gyvenime turime jiems atidirbti patys to nesuprasdami kodel as jam visados padedu , o man nieko ::)
Citata iš: nereikalinga rugpjūčio 09, 2014, 09:13:02
Kaip tik šiandien skaičiau,tas kas pergyvena dėl to kas bus po mirties,tas reiškiasi nesugeba nesusitvarkyti su šiuo gyvenimu. Aš visiškai nebijau,tada,ten, ir pasipergyvensiu ,jei reiks :)
As nesutinku su siuo pasakymu, nes manau kiekvienas zmogus p-agalvoja apie tai, bijo mirties, na nebent butum saltu nervu :)
O aš tai bijau beveik visko, bet va mirtį laikau labai pozityviu išgyvenimu.
Aišku, kad tai nebus skausminga (čia išnyksta ego poreikis į malonumą). Juk patiriant didesnį skausmą, kurio organizmas nebegali atlaikyti, smegenyse išsiskiria narkotiko.
Ir ne paslaptis, kad netgi šiek tiek jos laukiu... Mūsų pasaulis toks komplikuotas, kad už jo ribų blogiau nebus :) (nepaisant, to, kad šioje temoje visai neseniai pareiškiau, kad po to mūsų laukia tik biologiniai procesai).
Visvien.....
Prie to pačio. Kartais manau, kad ir mūsų sąmonė (o gal protas) priklauso kūnui. Atrodo, kad sapnai yra tolimesnės mūsų sąmonės mintys (atskiros nuo mūsų pačių)... Ar tai reiškia, kad mes dalūs ir galėsime kaip kūdikiai su verksmu "išlysti" iš šito pilvo, ar kad visa tai reguliuoja smegenys, kurios mums taip pat nepriklauso? Tad po mirties mes būsime niekais. (retorinis klausimas)
tikiu kad prie mirdami zmones kazka mato, buvo toks idomus nutikimas gimineje, kai senyvo amziaus zmogus gulejo galima sakyti be samones, ten jau buvo skaiciuojamos minutes, tai paskutinem minutes susnibzdejo brolio varda ir bande persizegnoti ir ta akimirka mire. Tai kas mate si ivyki sake,kad turbut ji pamate artimuosius ir ana pasauli ,- atrado kaip sakoma ta ramybe:)
Gali tuo tikėti, jei tik nuo to pasidarys lengviau.
Bet tai gali būti neracionalus elgesys. Akcentuota mintis jo galvoje. Žmogus su energijos deficitu gali tapti itin nesąmoningas (pasiklausykite kokias aš simboliais šneku antrą badavimo dieną :DD). Jis galėjo būti susikoncentravęs į save ir nejausti aplink jį esančių žmonių, todėl ir neriboti savo elgesio (kalbėjimo), kadangi jis neturėjo jėgų apdoroti mintį, dar daugiau ištarti paskutinį sakinį, todėl jis galėjo ištarti tik dalį jo nuotrumpos.
Toks veiksmas neturėtų būti mistifikuojamas, nes pasireiškia ir kasdieninėje aplinkoje (tik velniškai tai sunku paaiškinti).
Nu tu sugalvok mirties akimirka persizegnuot ir atsisveikint,. As tai cigarete rukiau ir mirties akimirka uzpuciau mirtina duma tai net pakritau :DD eh smagu prisimint ta mirti :D j
Benamio Neurochirurgas: Musu samone..
„Jeigu prieš šį įvykį būtumėte paklausę, kiek žmogus, pabudęs iš komos, gali atsiminti, būčiau sakęs, kad nieko. Mane ištiko šokas, kad prisiminiau savo patirtį. Tai buvo turtinga ir ypač reali dvasinė odisėja. Tiesą sakant, ji buvo vienintelis dalykas, kurį prisiminiau atgavęs sąmonę", - viename interviu pasakojo E. Aleksanderis.
...., komos metu jo sąmonė atsiskyrė nuo kūno ir patyrė dvasinę kelionę, kurią jis iki smulkiausių detalių prisiminė pasveikęs.
„Tikrasis mąstymas yra ne smegenų produktas", - sak
neverciu jusu tiketis, tik pasidalinau savo mintimis :) mes to nezinome kas ir kaip ten vyksta, galime tik spelioti, niekas dar is ten nera grizes :)
Na pradžioje nesutikai su vieno žmogaus asmenine nuomone, pamaniau, kad Jūs, žmogus, linkęs į kraštutinumus :)
(o mano asmeninis išgyvenimas- labai nemėgstu nereikalingos mistifikacijos. Tai nėra taip šviesu, kaip tai piešiama. Tai veidmainiška. Užslėpiama reali situacija ir neleidžiama su ja kovoti. Mmmm... Tai lyg užsimerkti ir įsivaizduoti, kad viskas gerai. )
Aišku, ir tai jau mano nuomonė. Nieko asmeniško.
Tenka susidurti su daugybę žmonių kurie patyrė klinikinę mirtį, komą. Ištikro daug įvairių pasakojimų, bet dažniausia kontrastas būna dviejų tipų. Vieni jaučia baimę, tamsą mato, šešėliai. Kiti ramybę šviesą, didele dauguma žmoniu kurie jaučiasi gerai taip pat mato akmenis, akmenukus, smėli, žolę.
Interpretuojant tai vieni peklą kiti rojų patiria.
Juk sapnuojame taip pat skirtingus sapnus..... Manau, kad tai daug ką paaiškintų.
Bet tie, kurie nenori apsiriboti racionalia užuomina, gali prisiminti dažnių teoriją. Kiekvienas patenka į jo dažnio sferą (kadangi paraleliniai pasauliai kyla vienas iš kito ir jų yra daug). *
* Tai dar viena iš daugelio teorijų :)
Žinoma,kad mirties bijau,ypač per ankstyvos. Bet juk čia klausimas Ar bijote to kas laukia mūsų po mirties ? Aišku ,kad ne,man svarbu šis gyvenimas DABAR ,ir kad nebūtų trumpas. Teko pagalvoti,kad ,bijau kažką praleisti ČIA :) O kas bus po to man nerūpi,jau kaip minėjau,jei prireiks ten ir pergyvensiu anuo metu. Man svarbu šis :)
nebijau, labiau kyla klausimas ar vėl reikės trenktis į 3 ar į 5 dimesiją.
Ai, kam bijoti to ko neišvengsti, aš tai stengiuosi negalvoti kas bus mirus, bet mano nuomonė tokia kad kaip mirsim tiesiog atsijungsim kaip užmigdami ir vsio.
Aš bijau ne mirties, o to, kad aš ten neturėsiu ką veikti.
Citata iš: Jimas gegužės 04, 2015, 14:57:05
Aš bijau ne mirties, o to, kad aš ten neturėsiu ką veikti.
Manau kad turėsi ką veikti :) tiesiog mūsų protas nesutvertas suvokti amžinybę. Įsivaizduok, kad tavo gyvenimas tėra skaičiavimo mašinėlė, o anapusybė yra kvantinis kompiuteris. Čia kaip mano močiutei, skaičiavkę ji suvokia, 2x2 bus 4, bet va ji niekaip nesuvokia ką galima tiek laiko veikti prie kompo. Tai čia panašiai, nes kiekviena religija, nors apie anapusybę kalba simboliais, tačiau visos sutinka, kad ten atsivers beribės galimybės.
Tikėkimės :)
Citata iš: paragraf 78 gegužės 04, 2015, 15:11:59
Citata iš: Jimas gegužės 04, 2015, 14:57:05
Aš bijau ne mirties, o to, kad aš ten neturėsiu ką veikti.
Manau kad turėsi ką veikti :) tiesiog mūsų protas nesutvertas suvokti amžinybę. Įsivaizduok, kad tavo gyvenimas tėra skaičiavimo mašinėlė, o anapusybė yra kvantinis kompiuteris. Čia kaip mano močiutei, skaičiavkę ji suvokia, 2x2 bus 4, bet va ji niekaip nesuvokia ką galima tiek laiko veikti prie kompo. Tai čia panašiai, nes kiekviena religija, nors apie anapusybę kalba simboliais, tačiau visos sutinka, kad ten atsivers beribės galimybės.
Jeigu žmogaus protas nesutvertas suvokti amžinybę, ko, tuomet, vertos religijų kalbos apie anapusybę ir kas joje laukia?
Nebūtų paprasčiau ir sąžiningiau tiesiog pasakyti: niekas nežino :)
Citata iš: TinSoldier gegužės 04, 2015, 17:11:21
Jeigu žmogaus protas nesutvertas suvokti amžinybę, ko, tuomet, vertos religijų kalbos apie anapusybę ir kas joje laukia?
Nebūtų paprasčiau ir sąžiningiau tiesiog pasakyti: niekas nežino :)
Tai normali religija ir nekalba šiais klausimais konkretybėmis. Jos nesako kad bus taip ir taip. Jos kalba simboline kalba tai ką per amžius atskleidė logika ir dvasinė patirtis. Normali religija nesako: bus taip ir taip; ji kalba apie tai kaip gali būti kad ten yra. Kiti dalykai paremti tikėjimu, kiti dvasine patirtimi, bet paprastai tai remiasi įžvalgomis padarytomis loginio mąstymo pagalba.
Tiems apmąstymams buvo daug laiko, juk religija egzistuoja nuo pat žmogaus atsiradimo :) negana to, praktiškai neabejojama, kad neandartaliečiai irgi turėjo savo religiją ir tikėjo anapusyniu gyvenimu
Jeigu žmogaus protas nėra pajėgus suvokti amžinybės/anapusybės, nematau, ką pakeičia tai, jog kalbama simboliais, ar kalbėjimas remiamas tikėjimu, ar logika, ar kad apie tai kalbama jau daug tūkstančių metų :)
Citata iš: TinSoldier gegužės 04, 2015, 17:53:33
Jeigu žmogaus protas nesutvertas suvokti amžinybę, ko, tuomet, vertos religijų kalbos apie anapusybę ir kas joje laukia?
Nebūtų paprasčiau ir sąžiningiau tiesiog pasakyti: niekas nežino :)
Jeigu kūdikio protas nesutvertas suvokti, koks jis bus suaugęs, ir išvis kad kažkas bus, ko vertos tėvų pastangos prižiūrėti kūdikį ir mokyti jį kalbos ir visų kitų dalykų?
Nebūtų paprasčiau ir sąžiningiau tiesiog palikti jį likimo valiai?
Kažkoks nelabai vykęs palyginimas. Atsakysiu bandydamas pakreipti į kiek lygiavertesnę situaciją. Na, bet vis tiek tokie palyginimai nelabai argumentais gali būti nei į vieną pusę...
Tačiau taip, nei kūdikio, nei tėvų protai nesutverti suvokti ir sužinoti, koks ir kas vaikas bus ateityje.
Todėl tėvai neturėtų savo vaikui kimšti savo fantazijų apie tai, koks jų vaikas privalo būti - o tiesiog leisti jam gyventi. Padėti. Bet nekišti savų norų, fantazijų, įsivaizdavimų ir t.t. Nes tie tėvai vis tiek nė velnio nežino, ko jų vaikas ateityje norės, kuo norės būti, kaip jo gyvenimas pasisuks. Todėl tegul ir neaiškina ir nesielgia taip, tarsi žinotų :)
(nenorėsiu gilintis apie tėvų auklėjimą, jų daromą įtaką ir pan. Nes ne į temą būtų ir nieko nepaaiskintų).
Kaip visi gyvūnai iki tam tiko laiko pasirūpina savo vaikais ir tam tikrus gyvenimo įgūdžius suteikia. Bet toliau iš tikro neturėtų kištis į vaikų gyvenimą. Kas liečia tikėjimus tai tikrai turėtų būti jau subrendusio žmogaus apsisprendimas. Nors natūroje vis tiek niekas nežino kas bus po to. Gyvūnai tuo požiūriu visiškai laisvi ir nieko tai jiems nekeičia. :) Taip kad nėra prasmės sukti sau galvos kas bus po mirties. :)
Citata iš: TinSoldier gegužės 04, 2015, 17:53:33
Jeigu žmogaus protas nėra pajėgus suvokti amžinybės/anapusybės, nematau, ką pakeičia tai, jog kalbama simboliais, ar kalbėjimas remiamas tikėjimu, ar logika, ar kad apie tai kalbama jau daug tūkstančių metų :)
Simbolinis kalbėjimas padeda bent kažkiek suvokti tai kas nesuvokiama. Tarkime, sakymas kad pragare bus ugnis, visiškai nereiškia kad ten velniai po katilais ugnį kūrena, tai bandymas pasakyti, kad blogiukų laukia pelnytas atpildas ir t.t. Begalė dalykų religijoje yra nusakoma simboliais, bet tie kas bando prieštarauti paprastai daro dvi klaidas:
1. Simboliai yra nesąmonės. Na tada aišku, kad žmogus tiesiog nežino ką reiškia simbolis ir simbolinis mąstymas
2. Simbolius suvokia tiesiogiai o tada labai linksma skaityti nusišnekėjimus :)
CitataGegužės 5-oji - Pasaulinė rankų higienos diena. Jos proga siūlome prisiminti gydytoją Ignazą Semmelweissą, kuris 19 a. viduryje bandė įtikinti gydytojus, jog reikia plauti rankas, tačiau buvo kolegų nepripažintas, išjuoktas ir netgi uždarytas į psichiatrinę ligoninę.
Taip ir su anapusybe. Gyvenimas trumpas, po jo - iškeliavimas kitur. Bet tiems, kas įsikabinę į savo gamtamokslinių žinių kaupimą laikinoje šiapusybėje, kalbantieji apie būtinybę pasirūpinti metafizine gyvenimo puse atrodo panašiai kaip tas gydytojas Ignazas Semmelweisas tuometiniams kolegoms.
Bijau, kas laukia gyvenime...
Kažkaip pastaruoju metu pradėjau tikėt, kad gyvenimas yra kompiuterinė simuliacija, o mes esam tos kompiuterinės simuliacijos vartotojai. Sakykim tikrame gyvenime mes užsirašėm į projektą "Žemė" , specialaus prietaiso pagalba, mus nukėlė į Žemę, bet mes nieko neatsimenam, kai numirštame, baigiasi "žaidimas" ir mes išeiname iš tos erdvės. Grįžę į tikrąją realybę gyvenam tam pasaulyje, kuriame toks dalykas kaip mirtis neegzistuoja. Man kažkaip keistas jausmas apima pažvelgus tolumoje į debesis, tokie netikri, kaip sukurti. Galbūt Dievas tai programos kūrėjas, kuris save perkėlė į šį pasaulį, kad sukurtų "kompiuterinę civilizaciją" ir paskleistų savo žodį. Kaip tie bibliniai įvykiai apie nepaaiškinamus faktus, gal tai tiesa, kad vandenį pavertė vynu, Nojaus laivas, Egiptą užplūdusios negandos, buvo planingai užprogramuotos kūrėjo? Gal Biblija tai užšifruotas tekstų rinkinys - kodas? Gal tikroje realybėje paskelbtas koks nors atlygis pagal kurį perkelti į projektą "Žemė" savanoriai bando "nulaužt" kodą, tuo pačiu nieko neatsimindami apie tikrąją realybę? Žinau skamba kaip fantastinio filmo scenarijus.
But Who Knows... Maybe It's True...
Bet kas gali buti tiesa, tik skirtingu versiju tikimybes skirtingos :D
Citata iš: Jimas birželio 29, 2015, 23:00:54
Sakykim tikrame gyvenime mes užsirašėm į projektą "Žemė" , specialaus prietaiso pagalba, mus nukėlė į Žemę, bet mes nieko neatsimenam, kai numirštame, baigiasi "žaidimas" ir mes išeiname iš tos erdvės. Grįžę į tikrąją realybę gyvenam tam pasaulyje, kuriame toks dalykas kaip mirtis neegzistuoja.
O tai tada koks tikslas uzsirasyti i ta projekta ir cia numirti, jeigu tam realiam pasauli kaip sakai, mirties nera?
Gal dėl naujų potyrių, išbandymų, programos testavimo, noro išbandyt šį dalyką ir būt pirmu nulaužus šį "kodą" :D
Žodžiu čia fantastinio filmo scenarijus :D
Pagal mano pasaulėžiūrą jokios pomirtinės būsenos/gyvenimo nėra. Mirtis - pabaiga tau. Kažkaip nebaisu to laukti, nes žinau, kad nieko nebus. Aš net nesuvoksiu, kad miriau. Tiesiog visam laikui mano smegenėlės ,,išsijungs''. Tik tiek, kad mirtimi baigiasi tavojo ,,aš'' egzistavimas, o aplinkinis pasaulis egzistuoja toliau, tik be tavęs. Ši mintis verčia kažką tai nuveikti ar išbandyti, nes nesinori tiesiog tuščiai prašvaistyti savo buvimą šiame pasaulyje. :)
Citata iš: Lucas birželio 30, 2015, 18:03:11. Mirtis - pabaiga tau.
Jo, galbut pačiam fiziniam kūnui. Bet po mirties galbut nieko nėra visai.
Manyti, kad žmogus turi siela, taip pat klaidinga sakyti, kad ji amžina, ir dar galios po mirties.
Tada kaip tokia siela, kam ji reikalinga žmogui;
Žinau kad yra teoriju apie reinkarnacijas i kitas formas, bet ar ten yra nors lašas tiesos? Aišku teorija labai įtikinama, bet tuo negalime niekaip įsitikinti, dar gyvenant. Tai ką bekalbėti apie tai kas nutinka mirštant:
Jeigu sudega (atmintis, pasamonė ir kiti dalykai pas žmogu, kurie dar neikigalo visi ištirti pas žmogu)
Nieko negali likti ir tai labai logiška.
Koks matavimo prietaisas gali įrodyti, kad žmogus turi sielą? Ar toks jau atrastas? Teorija irgi daro savo.
Kokia išvis ta siela kaip funkcija atlieka?, o gal čia tik eilinis bukinimas;
Kad žmogus jaučia jausmus, nereiškia, kad ten kažkas dalyvauja pavadinimu siela, galbūt čia tik CNS (ar kažkokios dar neatrastos pas žmogų sistemos) atsakas į dirgiklius, ir jaučiami tie jausmai.
Citata iš: Jimas birželio 29, 2015, 23:00:54Kažkaip pastaruoju metu pradėjau tikėt, kad gyvenimas yra kompiuterinė simuliacija, o mes esam tos kompiuterinės simuliacijos vartotojai. Sakykim tikrame gyvenime mes užsirašėm į projektą "Žemė" , specialaus prietaiso pagalba, mus nukėlė į Žemę, bet mes nieko neatsimenam, kai numirštame, baigiasi "žaidimas" ir mes išeiname iš tos erdvės. Grįžę į tikrąją realybę gyvenam tam pasaulyje, kuriame toks dalykas kaip mirtis neegzistuoja. Man kažkaip keistas jausmas apima pažvelgus tolumoje į debesis, tokie netikri, kaip sukurti. Galbūt Dievas tai programos kūrėjas, kuris save perkėlė į šį pasaulį, kad sukurtų "kompiuterinę civilizaciją" ir paskleistų savo žodį. Kaip tie bibliniai įvykiai apie nepaaiškinamus faktus, gal tai tiesa, kad vandenį pavertė vynu, Nojaus laivas, Egiptą užplūdusios negandos, buvo planingai užprogramuotos kūrėjo? Gal Biblija tai užšifruotas tekstų rinkinys - kodas? Gal tikroje realybėje paskelbtas koks nors atlygis pagal kurį perkelti į projektą "Žemė" savanoriai bando "nulaužt" kodą, tuo pačiu nieko neatsimindami apie tikrąją realybę? Žinau skamba kaip fantastinio filmo scenarijus.
But Who Knows... Maybe It's True...
Kompiuterinė simuliacija žmogui suvokiama siaurąja prasme apie galingus procesus. Irgi tik teorija.
Pulkit tikėti.
be abejo kažkiek bijau...nes labai nenorėčiau, kad paaiškėtų kad viskas kitaip nei tikiu ir būtų blogiau nei šioj planetoj,nes jau čia užtektinai baisybių- neteisingumo, problemų, ligų, skurdo, sadizmo, žodžiu kančios ...taip pat neapsidžiaugčiau, jei visgi paaiškėtų, kad yra reinkarnacija ir reiktų reinkarnuot kur į baisų lūšnyną Indijoj ar į vargšą šunį Kinijoj, kur ėda nukankintus šuniukus ir tt...taipogi nenorėčiau, kad anapusinė realybė pasirodytų visokiai briedais kaip Alisai paslaptingoje šalyje.. ir pan..
Citataneapsidžiaugčiau, jei visgi paaiškėtų, kad yra reinkarnacija ir reiktų reinkarnuot kur į baisų lūšnyną Indijoj ar į vargšą šunį Kinijoj, kur ėda nukankintus šuniukus ir tt...taipogi nenorėčiau, kad anapusinė realybė pasirodytų kaip Alisai paslaptingoje šalyje.. ir pan..
Kartoji tuos pačius žodžius jau begalybę gyvenimų...
Citata iš: Juozapaitis kovo 29, 2017, 22:11:14Citataneapsidžiaugčiau, jei visgi paaiškėtų, kad yra reinkarnacija ir reiktų reinkarnuot kur į baisų lūšnyną Indijoj ar į vargšą šunį Kinijoj, kur ėda nukankintus šuniukus ir tt...taipogi nenorėčiau, kad anapusinė realybė pasirodytų kaip Alisai paslaptingoje šalyje.. ir pan..
Kartoji tuos pačius žodžius jau begalybę gyvenimų...
apsaugok, Viešpatie ..:}
Šiaip jau kur tu mačiusi, kad iš obuolio sėklos kriaušė išdygtų?
Šiuos mazgus reiktų išnarplioti.
Citata iš: elteide kovo 29, 2017, 22:08:45be abejo kažkiek bijau...nes labai nenorėčiau, kad paaiškėtų kad viskas kitaip nei tikiu ir būtų blogiau nei šioj planetoj,nes jau čia užtektinai baisybių- neteisingumo, problemų, ligų, skurdo, sadizmo, žodžiu kančios ...taip pat neapsidžiaugčiau, jei visgi paaiškėtų, kad yra reinkarnacija ir reiktų reinkarnuot kur į baisų lūšnyną Indijoj ar į vargšą šunį Kinijoj, kur ėda nukankintus šuniukus ir tt...taipogi nenorėčiau, kad anapusinė realybė pasirodytų visokiai briedais kaip Alisai paslaptingoje šalyje.. ir pan..
Na tikintys sako kad viskas čia gerai ir idealu nes taip sukūrė dievas. Man asmeniškai visiškai neidealu nes vienas kito ėdimas tam kad egzistuoti kažkoks absurdas. Gal būt šis pasaulis buvo idealus ir vadinosi rojumi bet kažkas jį smarkiai pakeitė labai į neigiamą pusę. Kas liečia karmą tai labai panašu kad tai kaip nuodėmė religijoje skirta baimei ir valdymui per baimę. Pagal maniškį variantą tai absoliučiai daugumai šis gyvenimas vienintelis ir jokio persikūnijimo nėra. Todėl jį reiktų branginti ir nedaryti nesąmonių čia ir dabar. :)
Aš niekada nebijojau to, ko nežinau. Viskas atvirkščiai - kaip tik labai įdomu sužinoti, kas bus :D
O tų versijų, kas gali nutikti yra daug. Apie visas jas pagalvoju kartais.
Absurdiska kalbet apie absurda.
Ir neidelu tada kai yra du kurejai - taip ir ne.
Tai jei pakilt auksciau virs dvieju kureju, Viena pajaust ir viskas taptu idealu?
Tipo yra kaire ir desine ir virs ju dar trecia yra.
Ir tada "kazkas" taptu aiskus. Tai sita vat mintis apie "kazka kita itakojanti" keicia eiga i neigiama puse. Reik sustot ta minti kartot. Negalima savo valios atiduot "kazkam".
Tam, kad nedaryt nesamoniu reik atsijungti nuo sito puslapio, istrinti accounta ir niekad daugiau cia nesugrizti, o visas mintis apie sita puslapi nukirsti, nes sitas puslapis stabdo gyvenima, Dieva. Kitaip tariant maut iš čia ir dirbti, o ne sedeti ir laukti pasaulio pabaigos. :)
Citata iš: Mekabciel kovo 29, 2017, 22:22:19Šiaip jau kur tu mačiusi, kad iš obuolio sėklos kriaušė išdygtų?
Šiuos mazgus reiktų išnarplioti.
nu taip moko vedos...nenorėč , kad taip būtų, man labiau patraukliau skamba krikščioniška atpirkimo idėja/geroji naujiena ..tiesa, dar itikinamai kalba žydų rabiai , beje , irgi apie reinkarnaciją , kad visgi tokia gali būti žmogui, bet tik į žmogų ...
..
aš visgi tikiuosi, kad geroji naujiena yra tiesa, ir po mirties keliausiu pas dievulį namo ir čiau kakauw visom reinkarnacijom net ir kokios karalienės ar pačio caro :}
Citata iš: elteide kovo 29, 2017, 23:17:28aš visgi tikiuosi, kad geroji naujiena yra tiesa, ir po mirties keliausiu pas dievulį namo ir čiau kakauw visom reinkarnacijom net ir kokios karalienės ar pačio caro :}
Va šitas variantas sveikas. :)
Citata iš: Mekabciel kovo 29, 2017, 22:59:40Tam, kad nedaryt nesamoniu reik atsijungti nuo sito puslapio
Kam taip drastiškai. Patinka naudojiesi, nepatinka ar nenori nesinaudoji. Tam ir yra laisva valia kad veiktum kaip nori. :)
Aisku. :)
Esi laisvavalis.
Čia jau visai netinkami bauginimai parinkti. Galėtumėte, kažką originalesnio ir įdomesnio.
Genialumas paprastume. :)
@Mekabciel Gal kartu puolam į kraštutinumus? Kuris geriau kažką pasakys? :D
Forumas tai žmonių susirinkimas, kuriame iškeliamas klausimas ir visi randa bendrą atsakymą, atranda bendrą kuriančią atsakymą sąmonę - suDieviškėja, suKuria - Kūrėją, suKūrėja - virsta sukūriu. Kur Kūrėjas? - Kur tik ėjęs ten Kūrėjas... Kūrinys - kur tik eini, kūrinį mini/meni. Mini meni miki daki, aus baus bus medaus, storą kiaule pjaus. O kas kiaulė? kiaulėkiaulėkiauLĖKIAU LĖKIAU ir skrendam...
Ar matai Kūrėją kur Kūrinį mini?
Kažin ar kada nors įmanoma patvirtinti nors vieną atsakymą... Svarstyti, gal... Bet ne daugiau...
Kad patvirtinti nors vieną atsakymą turi turėti kitokį palyginimą. Gali betkoks svarstymas nepasitvirtinti ir kaip pažiūrėsi, nereiškia, kad taip ir bus... Vėliau, gal dar kažkaip kitaip atrodys... Apsistoti prie vieno požiūrio ir viską su juo vertinti yra neprotinga. Yra dalykų, kurie vertinami būtent taip, o ne kitaip, bet iš vienos perspektyvos - čia nejoks patvirtinimas nesigauna. Gal tik apsikvailinimas. ;)
Kai yra bendras vardiklis, yra kumuliuojantis, produktyvus bendravimas, kol to nėta, tol yra pasiruošimas. Vat ir viskas, o jau koks jis ten... Tai čia kaip iš aukščiau duos. :)
Mes esame tyrinėtojai ir galime tyrinėt save, dabar tyrinėjame, aiškinamės ne save, o tai kaip tikime kas mes esame ir kokia yra tiesa.
Kad tavo tiesa nieko verta. Daug kas patvirtintų.
Teiginai be argumentu yra tik teiginai.
Gali manyti kaip nori, bet tas tau nepridės pasitikėjimo iš kitų pusės.
Stengsiuosi daugiau. :)
Bereikalo, spėju vėl nieko nesigaus. ;)
Tai gal pabandyk neįnešinėt savo neigiamo ketinimo?
Užmerk akis ir netrugdys. Kai nematysi - gal praregėsi. ;)
Sy kart prtitarsiu
@cs kadangi
@Mekabciel sutapatino savo suvokima tikejima su tiesa, to nereiketu daryti,
@Mekabciel issake kaip jis supranta objekta, bet tai dar nereiskia kad jo supratimas turi buti tiesa kitiems.
Cia kam pritari, kad Dievas daugumoje ar kad Dievas nedaugumoje? Ar Dievas? Ar neDievas?
#284 poste issakai savo nuomone ir kontekste pateikineji kaip tiesa,
@cs pavadino "tavo tiesa" tam as pritariu, ir nesakau kad nusisneki, tiesiog tavo tiesa yra tai kaip tu priimi ir apdoroji nepatvirtinta informacija ir pasidarai isvadas kurios tau yra tavo tiesa, bet kitas zmogus gaus kitas isvadas ir tures kita tiesa ir nebutinai kazkuris turi buti teisesnis.
As bijau net pagalvoti kas tada bus kai numirsiu. Pragaras? Ar Dangus? Ar tustuma kuri niekur neveda. Tikiu laiduokliais bet pati tikiuosi niekada neklajosiu taip. :-\
As giliai tikiu,kad zmogus tai energija kuri yra biologiniam kune. Kuri po mirties tiesiog tesia gyvenima kitam kune. Galima butu uzduot klausima, kiek tai tesis? Atsakyt butu sunku,bet vienas zmogus kuris dirbo "juoduosiuose projektuose" pasake taip: "gyvensime tiek,kol bus gyva visata". Kiekviena religija interpretuoja gyvenima po mirties savaip. O kuo mes tikim tai manau visiskai nesvarbu, nes viskas vyks taip kaip turi vykt. Ir jei galvojam kad yra Dievas,tai susimastykim kas yra Dievas, arba kas yra jums Dievas???
Citata iš: Montas sausio 03, 2020, 19:31:04As giliai tikiu,kad zmogus tai energija kuri yra biologiniam kune.
Bet energija nėra intelektas. :) O intelektas kaip aš nekartą sakiau įgijimas iš kitų intelektualių būtybių. Konkrečiu atveju suaugusių žmonių. Pirminėje fazėje tai galėjo būti ne žmonės o kitos intelektualios būtybės kurios sukonstravo žmonės ir suteikė intelektą. Maža to intelektas dažnais atvejais senatvėje prarandamas nors dar kūnas ir funkcionuoja. Esmė yra "neapčiuopiamas" intelektas. Bet kaip matom jis egzistuoja tik šiam materialiam pasaulyje ir gana laikinai. Aišku "pirminis intelektas" buvo perduotas iš kažkur "toliau". Bet per žinias stipriai apribotas. Čia kad problemos nepersimestų kur nereikia.
Citata iš: Montas sausio 03, 2020, 19:31:04Dievas, arba kas yra jums Dievas???
Normaliai žmonės dievu laiko tai kas juos sukūrė. :) Ir teisinga ir ne. Žmonės galėjo sukurti ir jau kažkieno kūriniai. Žmonių atžvilgiu jie dievai bet kažkieno kito atžvilgiu jie tik kūriniai. Ir kadangi šis pasaulis sukurtas gana "kreivai" tai vėl panašu kad tai tik "kūrinių" darbas ir labai nekokybiškas. Bet egzistuoja toks momentas kad su savo "kūriniu" gali daryti ką tik nori. Kaip pvz žmonės sugedusius robotus utilizuoja be jokių sentimentų nes tai tik kūriniai. Žmonių situacija analogiška kaip nebūtų gaila. Niekas jokio papildomo egzistavimo suprantama savo kūriniams nekuria nes tai tiesiog neracionalu ir beprasmiškas resursų švaistymas, nes tai reikia kažkaip sukurti. O prasmės tame jokios. Koks skirtumas pvz kur egzistuoti amžinai. Norint "amžinai" galima suorganizuoti ir čia jei esi "dievas". Kitas momentas normalūs kūrėjai niekada nekurs kūrinių savo lygyje ar aplinkoje. Viskas daroma uždaroje "laboratorijoje". Tuo labiau "kūrinys" niekada nekuriamas tokio pačio lygio kaip pats. "Kūriniui" suteikiamos ribotos žinios ir jokių galimybių patekti į kūrėjų pasaulį. Elementarus saugumas, logika ir beprasmiškų problemų išvengimas. Tiesiog grynai "techniniai" dalykai.
Įdomus paradoksas tas, kad žmonės dažnai patiria baimę, susidūrę su kažkuo nežinomu. Dažnai žmonės bijo, nes nesupranta reiškinio, negali suvokti dalykų. Dažnai baimę sukelia ateities projektavimas, jei nėra stabilumo gyvenime. Kas liečią mirtį tai tai pat ateitis, bet daugumą žmonių nebijo, nors to visiškai negali paaiškinti.
Įdomu būtų įsivaizduoti kaip jaustųsį žmogus niekada negirdėjęs apie mirtį, niekada nematęs mirusių kitų, tiesiog jis vienintelis egzistuojantis. Jis jaustų kaip sensta, bet įdomu kas suktųsi jo galvoje, visi svarstymai ar tai baigsis ar ne, kada jis mirs. Mums paprasčiau, mūsų galvose dar vaikystėje susiformavo tam tikri modeliai, kad natūraliai žmogus miršta būdamas senas, tai mes kaip susiprojektuojame, kad pasensime mirtis artės.
Atsakymas beveik vienareikšmiai priklauso nuo pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, ar esama teologinių elementų ar ne. Jei griežtai, atsakymą geriausiai sufleruoja klausimas, ar tikite Dievą, ar ne. Visa kita ir taip aišku.
Citata iš: Mayhem lapkričio 09, 2011, 14:26:32Mirtis. Kiekvienas ja suprantame skirtingai. Dauguma zmoniu rekia, kad kai numirsti, keliauji kazkur, kur gera, ar bloga, priklausomai nuo nuopelnu. Kiti rekia, kad uzmerkus akis uzeina visiska tamsa ir tu - kirminiuku maistas. Dar kiti zmones saukia, jog reinkarnuojames. Danijos mokslininkai, kurie specializuojasi neuro chirurgijos srity yrrode, jog zmogus numirus, po kurio laiko blykstelna smegenys, t.y neuronai, matosi sviesele, kurie ja pavadino siela. Manau, tai yra paguodos ieskojimas, jog viskas nesibaigia. O jei gryztant y tema, nebijau, netgi gan smalsu. Gyvenimas jau taip sudetas, vieni gimsta, kiti mirsta. Nuo jos nepabegsi, tenka susitaikyti. O jei pradesi bijoti - tai nieko nepakeis.
Mayhem,komentavai pries 9 m.ar jau db tiki mokslininkais,ar jau nebe?
Manau, kad mirtis tik dar vienas žingsnis link kažko geresnio ir tai ne pabaiga, labai daug pamastymų keliančios informacijos radau šiame straipsnyje https://www.bernardinai.lt/zyma/mirtis/ ir iš dalies man tai padėjo rasti ramybę, ieškant sprendimų į pomirtinio gyvenimo supratimą.
Ar bijome mirties, ko gero suprasime tik tada kai su ja susidursime akis į akį, šiandien atrodo, kad visi mirsime ir ko čia bijoti.
Kiekviena nuodėmė gali būti atleidžiama, žinoma, už ją reikia atgailauti. Dabar kyla diskusijos, kad Dievas gali atleisti viską, tačiau niekada neatleis įžeidimo Šventąjai Dvasiai. Jeigu tiki Dievu, tai nereikia bijoti mirties. Dievas yra pažadėjęs amžinąjį gyvenimą kartu su Juo. Dievas neskirsto žmonių į blogus ir gerus. Jis Savo saulei leidžia kilti visiems. Apskritai, blogų žmonių tiesiog nėra. Yra sužeistos sielos, kurioms reikia pagalbos, supratimo ir atjautos. Dievas gali tokioms sieloms padėti, tik reikia Dievą įsileisti. Arba Dievas siųs žmones, kurie žmogiškais dalykais bandys paadėti tam, kuriam reikia pagalbos. Todėl ne, mirties nebijau. Mirtis nėra pabaiga, tai yra tik pradžia...
Na kadangi viskas čia sukurta taip kad norint egzistuoti reikia suėsti kitą tai čia ne joks dieviškas pasaulis. Tai tik protingesnių būtybių kūrybos vaisus. Kas ir kaip pirmoje Enocho knygos pusėje tai labai gerai matosi. O kadangi šis biologinės gyvybės projektas yra tik protingesnių būtybių kūrybos vaisius ir kažkokiais savais tikslais tai niekas niekam jokio pomirtinio gyvenimo nekūrė. Tuo labiau kai žmonės toms būtybėms buvo tik kaip energetinis maistas. O tai nutiko todėl kad tos protingesnės būtybės sumąstė patekti į tikrą nematerialų pasaulį ir transformavosi į energetinį mastantį lauką bet prarado nemirtingumą ir problemos sprendimui sukūrė žmonės kaip energijos šaltinį sau.
Bet tačiau yra tam tikras niuansas su gyvenimo pratęsimu nykstamai mažam žmonių skaičiui žemėje. Pvz Lietuvoje tokią potencialią galimybę turi iki 70 žmonių. Visame Amerikos žemyne, Kinijoje, Indijoje, Afrikoje tokių nėra nei vieno. O tas pratęsimas įvyksta mirštant. Tiesiog visa sukaupta žmoguje informacija kaip asmenybę perkeliama į kitą naują nemirtingą, nenaudojantį jokio maisto, tobulą kūną kitoje taip pat materijoje. Ir ten žmonės randasi tik dviese moteris ir vyras. Jokio ryšio su kitais žmonėmis. Tiesiog atskira individuali materija porai.
Šiaip šis pasaulis pasmerktas išnykti nes maitinimas vienos gyvybės kita yra tiesiog neleistinas. Išnykimo procesas lėtas t.y. palikuonių neturėjimas ir pabaiga. O išnykus žmonėms išnyks ir ši materija. Tiesiog įvyko nesusipratimas kuris taisomas. 8) Ir gimstamumas "išsivysčiusiose šalyse" viruso dėka krito 15 procentų. Judama tinkama linkme.
Citata iš: Vytautas liepos 17, 2022, 15:19:39Na kadangi viskas čia sukurta taip kad norint egzistuoti reikia suėsti kitą tai čia ne joks dieviškas pasaulis
Tokia išvada neseka. Taip, čia vienos gyvos būtybės savo kūnus maitina kitų gyvų būtybių kūnais. Bet čia laikinas pasaulis, mirties pasaulis, o tokia mityba tik viena iš mirties formų. Sielos nežūva, jos nusimeta tuos kūnus, palieka juos suvalgyti, ir keliauja toliau.
Kokius serialus žiūrėjai ir kokiais serialais paremtos tavo idėjos? :)
Informacijos šaltinis vis ta nelemta švytuoklė :) Jokių filmų jau nežiūriu mažiausiai 10 metų. Gavosi toks laipsniškas priėjimas prie tokios gana nemalonios informacijos. Kaip suvokiau esmę anksčiau ir dabar matosi mano postuose. Blogos naujienos lėtai ir laipsniškai kad nevažiuotų stogas ir būtų mažesnis stresas.
Jokios sielos žmonės neturi. Tai tik gyvenimo bėgyje sukauptos informacijos visuma. Ta visuma kiekvienam žmogui individuali ir tai galima vadinti žmogaus "aš". Normaliai tie kas kūrė žmonės savo reikmėms t.y. maistui negalvojo apie pomirtinį gyvenimą žmonėms. Lygiai taip pat žmonės negalvoja apie savo kūrinių robotų pomirtinį gyvenimą. Bet pačia pomirtinio gyvenimo idėja žmonių valdymui pasinaudojo ir sukūrė įvairias pomirtinio gyvenimo pasakojimų versijas. Jas ir propaguoja religijos. Tokia jų funkcija. Maža to tie kas sukūrė žmonės net techniškai neturėjo pakankamai žinių kaip tai padaryti nes tai tik protingesnės būtybės už žmonės. Jos negalėjo kurti materijos o tik esamą transformuoti. Ir gavosi kas gavosi. Nuo 2012 metų ta kompanija neegzistuoja. Liko tik išspręsti klausimą su žmonėmis. Jokios prievartos tik natūralus išnykimas. Gyvūnijos pasaulį tai liečia taip pat. Tiesiog visumoje uždaromas projektas.
O kas judino švytuoklę? :)
Švytuoklė pasakė apie viską Vytautui, o švytuoklę judino Vytautas. Vadinasi, Vytautas pats sau pripasakojo istorijų. Šaltinis: Vytautas.
Kiek patikimumas?
Citata iš: a.t.sielis liepos 17, 2022, 18:56:23O kas judino švytuoklę? :)
Kiek patikimumas?
Esu save filmavęs kaip naudojuosi švytuokle. Švytuoklė juda nes kažkas judina mano kūną. Ne šiaip kokie rankos virpesiai o juda nežymiai visas kūnas. O kūną kažkas judina "iš išorės". Lygiai taip pat kaip savo laiku kažkas išjungė kūno valdymą ir patekau į komos būseną arba savo laiku buvo pusdieniui išjungta kalbėjimo galimybė. Suprantu ką sako ir žinau atsakymą bet "moku" atsakyti tik taip arba ne. Buvo ir daugiau mane įtikinusių priemonių kad "išorėje" kažkas yra ir gali čia valdyti viską kaip tik nori tik normaliai nesikiša nes tam nėra jokio poreikio. Jai kas ir vyksta tai vyksta tarsi natūraliai.
Kas liečia patikimumą. Na galutinė versija turėtų būti pagal susitarimą rimtai užtvirtinta kitu "neįmanomu" iš žemiškos pozicijos jų veiksmu mano atžvilgiu. Laukiam rezultato. Jei ne reiškia reikia toliau mąstyti. :)
Dvi galimybės:
1. Pats judini arba atsitiktinai judi. Rezultatas: idėjos yra sukonstruotos vaizduotės ir atsitiktinių judesių pagalba.
2. Judina tamsios dvasios arba vaiduokliai. Rezultatas: idėjos sukonstruotos vaizduotės ir vaiduoklių išdaigų pagalba.
Abiem atvejais visiškai nepatikima.
Primink, kokia turėjo būti švytuoklės pasakyta pasaulio pabaigos data? Išsipildė?
Kaip pats idėjų paėmimo iš švytuoklės procesas vyksta? Po raidę tau sudėlioja, ar klausimus uždavinėji?
Citata iš: a.t.sielis liepos 17, 2022, 19:28:26Dvi galimybės:
1. Pats judini arba atsitiktinai judi. Rezultatas: idėjos yra sukonstruotos vaizduotės ir atsitiktinių judesių pagalba.
2. Judina tamsios dvasios arba vaiduokliai. Rezultatas: idėjos sukonstruotos vaizduotės ir vaiduoklių išdaigų pagalba.
Abiem atvejais visiškai nepatikima.
Primink, kokia turėjo būti švytuoklės pasakyta pasaulio pabaigos data? Išsipildė?
Kaip pats idėjų paėmimo iš švytuoklės procesas vyksta? Po raidę tau sudėlioja, ar klausimus uždavinėji?
Dėl išdaigų tai kol egzistavo tos protingesnės būtybės švytuoklės rezultatai buvo net remiantis logika labai keisti. Bet tame ir esmė kad suprasti dvigubą įtaką ir išsiaiškinti kas yra kas. Pagavus kampą ir parašius apsaugoti to ko reikia dvigubas poveikis dingo.
Kas liečia datas. Taip jų buvo ir jos neteisingos. Bet tai pretekstas ieškoti teisingo atsakymo ir vystyti mintį. Viską reikia sugalvoti pačiam ir patikrinti taip-ne. Bet nukrypsti į lankas iš kurių logikos pagalba po to reikia išsikrapštyti. Pagalba "iš išorės" kokia netikėta mintis ir judi toliau. Visumoje varginantis procesas ir su ilgomis pauzėmis. Tiesiog nėra minčių. Maža to negeros versijos pateikiamos laipsniškai. Prie jų tiesiog reikia įprasti. Bet visumoje įdomus procesas. Galutinis rezultatas skirtas man suvokti esmę ir tinkamai pasiruošti. Sekanti pasaulio pabaiga kada numirs paskutinis žmogus. :) Yra ir paslėptų sąlygų skirtų tik man. :)
Prisiminus savo paieškų pirmines suvokimo versijas ir dabartinį rezultatą pasidaro net gėda kad buvau toks primityviai naivus. Bet viskas laipsniškai.
Nu gerai, netrukdysiu, paliksiu tave žaisti tavo mėgstamoje smėlio dėžėje. :)
Visiškai nebijau, nes ten pabuvojau ir man labai patiko. Todėl nekantriai vėl laukiu susitikimo su savo protėviais ir giminaičiais
Citata iš: Kostas lapkričio 07, 2022, 11:16:15Visiškai nebijau, nes ten pabuvojau ir man labai patiko. (https://www.cvmarket.lt/naujausi-darbo-skelbimai) Todėl nekantriai vėl laukiu susitikimo su savo protėviais ir giminaičiais
Absoliučiai pritariu. Laukiu gyvenimo pabaigos ir manau, kad tai vienas geriausių dalykų gyvenime. Nesakau, kad gyvenimas blogas, bet jo pabaiga (mano nuomone) yra pagrindas.
Negasdina visiskai :)