Vaiduoklio išvarymas iš Džono Lenono namų

[a.t.sielis]

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados mokinio Mukundos Gosvamio aprašymas prisiminimų knygoje "Miracle on 2nd Avenue". Veiksmas vyksta 1969 m. rugsėjo mėn., Džonui Lenonui tuo metu priklausiusiame Tittenhurst Park dvare, 40 km į Vakarus nuo Londono.

During our stay at Tittenhurst, Janaki, Malati and Yamuna befriended a red-haired Scottish woman named Mrs. McDougal who was living in a small Georgian house on the property. Her husband was a bricklayer who was working on the estate and whom the Lennons were happy to accommodate in addition to paying him. Howard McDougal, the bricklayer, was a very quiet man.

One evening Janaki told me that Mrs. McDougal had confided in her that she and her husband were being kept awake at night by strange noises coming from the top floor of their house. They were afraid they were going to lose their home and employment because Mr. McDougal had to sleep during the day and wasn't getting enough work done on the Lennon property.

"They're convinced it's a ghost," Janaki said. "She said she thinks it's the work of the 'deil.' I think that's Scottish for devil. She asked me if I thought she was crazy, and I said no, that the Vedas say it's possible for a soul to be in a ghost body, I mean a subtle body, but no material body and senses."

"Maybe they should tell John and Yoko," I suggested.

"I said the same thing," Janaki said. "She said they'd told them, and Yoko hired an exorcist to get rid of it, but he couldn't do anything about it. He said the ghost was too powerful."

"What kind of sounds do they hear?" I asked.

"She said they hear heavy chains rattling and something being dragged across the floor."

"Like what?"

"She said it sounded like a body being dragged, or like boots."

"Chains and dragged bodies sounds pretty cliché to me," I said.

I had always been skeptical about ghosts and supernatural beings, but when I met Prabhupada, I'd discovered that ghosts appear in many of the scriptures of India. Although the Vedas supported the idea of some ghosts being friendly, most of them seemed to be malevolent because they were frustrated. According to the Vedas, ghosts still had minds and desired food, sex and other sensory pleasures, but they could not fulfill these desires because they had no sense organs. Prabhupada said it was possible for a disembodied being to continue to reside in a particular house because of excessive attachment to the dwelling. He also said some powerful ghosts had the ability to possess others' bodies to gratify their desires, especially the bodies of those who had taken alcohol or drugs or were in some kind of vulnerable state.

"They're really upset about it. Can we ask Prabhupada what we should do?"

"I think so," I said.

When I told Prabhupada about the situation, his response was direct.

"Drive it out," he said gravely.

"How?" I asked. "They hired an exorcist and even he couldn't help!"

"Yes, but Krishna can!" Prabhupada insisted. "On a cloudy day, ask the people to leave the house. Then you have loud kirtan. Use mrdanga, karatalas and keep blowing conch shell. Sprinkle water offered to Krishna on floor. Burn lots of incense. You must chant Hare Krishna in the house all day."

"You think that will drive away the ghost?" I asked a little doubtfully.

"Yes," he said with certainty. "A ghost cannot remain in presence of Krishna's name."

A couple of days later, twenty devotees gathered in the McDougals' home for a spirited Hare Krishna chanting session.

"We're gonna be a few hours," Janaki said to Mrs. McDougal. "Why don't you take a walk?"

"Well, there's a wee bit of rain, but we can take our brollies," Mrs. McDougal agreed.

The kirtan lasted five hours. We threaded our way through all the rooms of the small house, singing and playing our instruments loudly. At three o'clock we finally concluded our "exorcism" and I scuffed out across the sodden park to find the McDougals. I found them sitting on a damp bench among the rhododendron bushes.

"The coast's clear," I said. "You can go home now and, I hope, get a good night's sleep tonight."

The next morning, Mrs. McDougal reported that they had slept peacefully throughout the night without any disturbance coming from the attic. For the months that we stayed at Tittenhurst, the sounds were not heard again. The McDougals were immensely grateful to us and to Prabhupada for saving their sanity and their livelihood.

[a.t.sielis]

Viešnagės Titenhurste metu Džanaki, Malati ir Jamuna susidraugavo su raudonplauke škote, vardu ponia McDougal, kuri gyveno mažame karaliaus Jurgio laikų name. Jos vyras buvo mūrininkas, kuris dirbo dvare ir kurį Lenonai mielai apgyvendino. Howardas McDougalas, mūrininkas, buvo labai tylus žmogus.

Vieną vakarą Džanaki man papasakojo, kad ponia McDougal jai papasakojo, kad jai ir jos vyrui naktį neduoda miegoti keistas triukšmas, sklindantis iš viršutinio jų namo aukšto. Jie bijojo, kad neteks namų ir darbo, nes ponas McDougalas dėl neišsimiegojimo turėjo miegoti dieną ir negalėjo atlikti pakankamai darbo.

"Jie įsitikinę, kad tai vaiduoklis", - sakė Džanaki. "Ji sakė, kad galvoja, kad tai "velnio" darbas. Ji manęs paklausė, ar aš nepamaniau, kad ji kvaištelėjusi, o aš atsakiau kad ne, nes Vedos sako, kad siela gali būti vaiduokliškame kūne, turiu omenyje subtilų kūną, bet ne materialų kūną ir jusles."

"Galbūt jie turėtų pasakyti Džonui ir Joko", - pasiūliau.

"Aš sakiau tą patį", - pasakė Džanaki. "Ji sakė, kad jie jau pasakė, ir kad Joko pasamdė egzorcistą, kad atsikratytų vaiduoklio, bet jis nieko negalėjo padaryti. Egzorcistas pasakė, kad vaiduoklis buvo per daug galingas."

"Kokius garsus jie girdi?" - paklausiau.

"Ji sakė, kad girdi, kaip barška sunkios grandinės ir kažkas velkama per grindis."

"Pavyzdžiui kas?"

"Ji sakė, kad tai skamba kaip velkamas kūnas arba kaip batai."

"Grandinės ir tempiami kūnai man skamba kaip klišė", - pasakiau.

Visada skeptiškai žiūrėjau į vaiduoklius ir antgamtines būtybes, bet kai sutikau Prabhupadą, sužinojau, kad vaiduokliai minimi daugelyje Indijos šventraščių. Nors Vedos pritarė minčiai, kad kai kurie vaiduokliai yra draugiški, dauguma jų atrodė piktavališki, nes buvo nusivylę. Anot Vedų, vėlės vis dar turėjo protą ir troško maisto, sekso ir kitų juslinių malonumų, tačiau šių troškimų jos negalėjo įgyvendinti, nes neturėjo jutimo organų. Prabhupada sakė, kad kūną palikusi būtybė gali ir toliau gyventi tam tikrame name dėl per didelio prisirišimo prie būsto. Jis taip pat teigė, kad kai kurie galingi vaiduokliai gali užvaldyti kitų kūnus, kad patenkintų savo troškimus, ypač kūnus tų, kurie pavartojo alkoholio ar narkotikų arba buvo tam tikroje pažeidžiamoje būsenoje.

"McDougalai tikrai dėl to nusiminę. Ar galime paklausti Prabhupados, ką turėtume daryti?"

"Manau, kad taip", - pasakiau.

Kai papasakojau Prabhupadai apie situaciją, jo atsakymas buvo tiesus.

"Išvarykite vaiduoklį", - rimtai pasakė jis.

"Kaip?" - paklausiau. "Jie pasamdė egzorcistą ir net jis negalėjo padėti!"

"Taip, bet Krišna gali padėti!" - tvirtino Prabhupada. "Apsiniaukusią dieną paprašykite McDougalų, kad jie išeitų iš namų. Tada garsiai giedokite kirtaną. Naudokite mrdangą, karatalus ir nuolat trimituokite kriaukle. Pašlakstykite grindis vandeniu, paaukotu Krišnai. Smilkykite daug smilkalų. Privalote tame name giedoti Hare Krišna mantrą visą dieną".

"Manote, kad tai išvarys vaiduoklį?" - paklausiau kiek abejodamas.

"Taip," - užtikrintai pasakė jis. "Vaiduoklis negali likti Krišnos vardo akivaizdoje".

Po poros dienų dvidešimt bhaktų susirinko McDougalų namuose į nuotaikingą Hare Krišna mantros giedojimo sesiją.

"Užtruksime kelias valandas", - pasakė Džanaki poniai McDougal. "Kodėl jums nepasivaikščiojus?"

"Na, truputį lyja, bet galime pasiimti savo lietsargius", - sutiko ponia McDougal.

Kirtana truko penkias valandas. Garsiai dainuodami ir grodami instrumentais, vaikščiojome po visus namo kambarius. Trečią valandą po pietų mes pagaliau baigėme savo "egzorcizmą" ir aš per šlapią parką nuėjau ieškoti McDougalų. Radau juos sėdinčius ant drėgno suoliuko tarp rododendrų krūmų.

"Viskas švaru", - pasakiau. "Dabar galite grįžti namo ir, tikiuosi, šiąnakt gerai išsimiegosite".

Kitą rytą ponia McDougal pranešė, kad jie visą naktį ramiai miegojo, be jokio triukšmo iš palėpės. Per tuos mėnesius, kol buvome Tittenhurste, garsai nebuvo girdimi. McDougalai buvo nepaprastai dėkingi mums ir Prabhupadai, kad išgelbėjome jų proto sveikatą ir pragyvenimo šaltinį.

[poltergeistes]

oho kaip įdomu! Ačiū, kad išvertei. Niekada nesame sutikusios Joko ir Džono vaiduoklių..... Bet argi Joko nėra vis dar gyva?

[a.t.sielis]

oho kaip įdomu! Ačiū, kad išvertei. Niekada nesame sutikusios Joko ir Džono vaiduoklių..... Bet argi Joko nėra vis dar gyva?

Tie vaiduokliai nebuvo Joko ir Džono. Joko ir Džonas tuo metu buvo gyvi. Tie vaiduokliai tiesiog vaidenosi jų įsigytame dvare.