Vaišnavizmas

Pradėjo a.t.sielis, balandžio 28, 2015, 12:05:42

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

DesolatedColors

Nu gal.. Paskui paaiškėjo, kad ji lyg kažkokiai sektai (I.S.K.C.O.N.) priklauso, o tai nėra autentiškas hinduizmas, bet doėmtis visą šitą religijos srove atbaidė kurį laiką.

Aš pats Budizmu gyvenime vadovaujuosi

nuorytojaus

CitataVaišnavizme žinomi bent penkių rūšių garbintojo ir Dievo santykiai, iš jų kai kurių nerasime jokioje kitoje religijoje:
*****
*****
*****
4. Tėvystės (kur Dievas tampa kaip garbintojo/-os sūnus) (kitose religijose nėra)
5. Mylimųjų (kur Dievas tampa kaip sielų, kurios yra moteriškame pavidale, mylimasis) (kitose religijose nėra)  
Krikščionybėje bažnyčios tėvai tokius "santykius" vadina proto išdaigomis, o kartais piktojo išdaigomis, ir man jų požiūris atrodo blaivesnis.

p.s. o kokius trūkumus matai krikščionybėje, kad pasirinkai vaišnavizmą?

a.t.sielis

#17
liepos 03, 2018, 16:44:59 Redagavimas: liepos 03, 2018, 16:46:31 by a.t.sielis
Citata iš: nuorytojaus  liepos 03, 2018, 09:53:27Krikščionybėje bažnyčios tėvai tokius "santykius" vadina proto išdaigomis, o kartais piktojo išdaigomis, ir man jų požiūris atrodo blaivesnis.
Kažką neteisingai kalbi.

Blaivumas čia niekuo dėtas kai kalbame apie skirtingas religijas. Religijos viduje kažkuriuos konkrečius neautentiškus požiūrius jie gali vadinti neblaiviais, bet tu to negali išplėsti viskam ir bet kam, apie ką jie visai nekalbėjo, nežinojo ir neturėjo mintyje, dėl kitos religijos.

Pagal tave, krikščionybėje bažnyčios tėvai tokius "santykius" vadina proto išdaigomis. T.y. jeigu krikščionis bandys tokį santykį turėti su Jėzumi, ar su Dievu Tėvu, ar su šv. Trejybe, tada, kaip tu sakai, bažnyčios tėvai tai vadina proto išdaigomis. T.y. tai galioja krikščionybėje, kalbant apie krikščionių dievybę ir krikščionių santykius su dievybe, matyt tai taikoma tiems krikščionims, kurių bandomas vystyti santykis neatitinka apreiškimo, tradicijos, kanono ir autoritetų suvokimo ir išminties, praktikų. Nežinau, kaip sugebi tai taikyti kitai religijai, kur mano įvardinti įvairių rūšių santykiai atitinka tos religijos apreiškimą, tradiciją, kanoną, autoritetų suvokimą ir išmintį, praktikas.

Kas pasakyta krikščionybėje, yra apie krikščionybę ir krikščionių teisingą arba neteisingą praktikavimą. O tai visai nuoseklu, nes krikščionybės apreiškime iš tiesų ir nekalbama apie jokį kitokį santykį su Dievu, kaip tik apie vaiko arba apie tarno, arba, kai kurie dar gali galvoti kad Jėzus yra kaip jų draugas ar brolis.

 

nuorytojaus

 Žmogus toks pat, nepriklausomai kokiai religijai priklauso, jam galioja tie patys fizikiniai, psichologiniai ir dvasiniai dėsniai.
Citatakrikščionybės apreiškime iš tiesų ir nekalbama apie jokį kitokį santykį su Dievu, kaip tik apie vaiko arba apie tarno  
Kas yra Dievo tarnas, tas nebėra daugiau niekieno tarnas, nei žmonių, nei savo pilvo, nei savo savimeilės, išdidumo. Bet toks titulas šviečiasi tik toli horizonte.
 Dar viena eilutė prieš kurią praktiškai visada sukyla išdidumas skaitant pirmą kartą NT :
  Mt 9  
    13 ...... Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių".    

a.t.sielis

#19
liepos 04, 2018, 13:29:52 Redagavimas: liepos 04, 2018, 13:36:27 by a.t.sielis
Citata iš: nuorytojaus  liepos 04, 2018, 09:56:24Žmogus toks pat, nepriklausomai kokiai religijai priklauso, jam galioja tie patys fizikiniai, psichologiniai ir dvasiniai dėsniai.
Dėsniai gali būti bendri visiems, bet taip pat yra dėsnių, kurie galioja tam tikroms kategorijoms (rūšims, lytims ir pan.) asmenų.

Pvz. kalbant apie žmones, dalis dėsnių yra bendri visiems žmonėms, bet yra ir skirtingų dėsnių, pvz. vyriškumo dėsningumai galioja vyrams, o moteriškumo dėsningumai galioja moterims. Vyrus mažiau įtakoja moteriškumo dėsningumai, o moteris mažiau įtakoja vyriškumo dėsningumai. Jeigu vyrai bandytų būti visiškai kaip moterys, o moterys bandytų būti visiškai kaip vyrai, tai būtų nenormalu (tai vadinama iškrypimais, nenormaliu lytiniu identitetu bei orientacija ir pan.)

Vyrai yra ugdomi kaip vyrai, o moterys ugdomos kaip moterys. Taigi, pagal tavo logiką anksčiau diskusijoje, kai vieną ištarmę taikai visiems ir bet kam, metaforiškai išeitų taip: kas nors pasako, kad "jeigu vyrai bando būti kaip moterys, tai yra proto išdaigos". Tada tu nueini pas moteris, ir aiškini, kad "jeigu jos bando būti kaip moterys, tai yra nenormalu, proto išdaigos, kadangi kažkas pasakė (vyrams pasakė, bet tu tai praleidi, nes pagal tave visi yra vienodi), kad būti kaip moterims yra proto išdaigos, nenormalu."

Kalbant apie dvasinius dėsnius, ir santykius su Dievu, mes kalbame apie tobulų sielų, tų, kurios jau yra Danguje, santykius su Dievu, ir kokių rūšių tie santykiai būna. Pagal vaišnavų Indijoje gautą apreiškimą, tradiciją ir kanoną, mokymą, filosofiją ir praktikas, sielos nėra visiškai vienodos. Jos lygios, bet yra tam tikras įvairumas, kuris reiškiasi kaip įvairūs santykiai su Dievu. Tai jau neliečia šio pasaulio praktikuotojų ir jų teisingų ar neteisingų praktikų, klausimas yra iš esmės toks: kokių rūšių santykiai su Dievu yra Danguje? Vaišnavų mokyme atskleista, kad su vaišnavų garbinamuoju Dievo pavidalu santykių yra penkios pagrindinės rūšys, kurios buvo apibūdintos.

Tavo problema yra ta, kad dėl per siauro susipažinimo susimaišai: ten kur krikščionių bažnyčios tėvai peikia geismingumą ir aistringumą šio pasaulio praktikuotojų praktikose, tu galvoji, kad tai gali būti pritaikyta tobulų sielų Danguje santykių su Dievu išpeikimui. Bet Danguje nėra nei aistros nei geismo, nei nieko iš proto - ten yra grynoji dvasinė tobulybė, ir viskas, ką Dievas dvasiškai apreiškė. Ten viskas sukurta Dievo vidinės dvasinės galios, nėra nei menkiausios galimybės jokiai saviveiklai ar materialaus proto išdaigoms. Danguje yra tik tokie dalykai ir asmenys, kurie 100 proc. juda taip, kaip juda Dievas, ten viskas atitinka tik Dievo valią ir niekieno kito. Danguje viskas yra 100 proc. dvasia.

Vaišnavų mokyme taip pat neleidžiamos fantazijos, geismingumas ir aistringumas praktikose. Meilė Dievui yra diametrialiai priešingas dalykas geismingumui, aistringumui, proto išdaigomis ir kitiems materialistinės egzistencijos principams. Meilė Dievui yra tobula tarnystė Dievui, tobulas pasišventimas, be lašo savanaudiškumo, o geismingumas, aistringumas ir t.t. yra savanaudiškas asmens polinkis tarnauti savo ego, savo juslėms, savo protui ir ydoms.

Ar aiškiau?

nuorytojaus

Nė kiek neaiškiau.
Vakarykštėje žinutėje kalbėjai apie religiją (žemiškus dalykus), o šiandien jau sakai, kad kalba eina apie dangų. Bet ir taip, jei kalbėt ir ne apie žemiškus dalykus, šie du pasakymai man nesiriša tarpusavyje:
CitataTai jau neliečia šio pasaulio praktikuotojų ir jų teisingų ar neteisingų praktikų, klausimas yra iš esmės toks: kokių rūšių santykiai su Dievu yra Danguje? Vaišnavų mokyme atskleista, kad su vaišnavų garbinamuoju Dievo pavidalu santykių yra penkios pagrindinės rūšys, kurios buvo apibūdintos.  
CitataDanguje yra tik tokie dalykai ir asmenys, kurie 100 proc. juda taip, kaip juda Dievas, ten viskas atitinka tik Dievo valią ir niekieno kito.  
kur betelpa penkios santykių rūšys?

a.t.sielis

#21
liepos 04, 2018, 18:24:59 Redagavimas: liepos 04, 2018, 19:06:36 by a.t.sielis
Gerai, eikime nuosekliai:

Kas yra religija? Religija tai Dievo duotas tobulėjimo kelias šio pasaulio gyvoms esybėms.

Religija apima gyvenimo būdą, pageidaujamą ir nepageidaujamą veiklą, žinias apie Dievą bei Jo vidinį pasaulį, apie sielas, ir apie šį pasaulį, bei jų atitinkamus sąryšius (Dievo ir sielų, Dievo ir pasaulio, sielų ir pasaulio), apie tai, koks yra gyvenimo tikslas (t.y. meilės tarnystė Dievui) ir tobulumas, bei atitinkamos praktikos tam tikslui pasiekti, kurios yra ne kas kita kaip Dievo malonės priėmimo stadijos. Religija apima daugiau dalykų negu čia išvardinau.

Tam kad galėtum praktikuoti religiją, reikia suprasti savo santykį su Dievu (bendriausias santykis yra kad Dievas yra begalinis, o gyva esybė yra be galo maža), t.y. į kokį tikslą einama. Taigi, dvasinio pasaulio sielų padėtis yra tas tikslas į kurį einama - tokią meilę, kokią turi dvasiniame pasaulyje (t.y. amžinajame Danguje) esančios sielos Dievui, kiekviena šiame pasaulyje esanti siela turės išvystyti, kitaip ji negali įžengti į Dangų, kuris yra Dievo Meilės karalija.

Todėl religija šiame pasaulyje turi siekti to tikslo, kuris yra dvasiniame pasaulyje. Atitinkamai religijos ir išsidėsto, galima pamatyti kokio dvasinio tikslo jos siekia. Pvz. krikščionių religijoje Jėzaus mokiniai siekia išvystyti sūniškumo santykį su Dievu, pagal Jėzaus pavyzdį. Malda yra tokia: "Tėve mūsų...". Taigi, kreipiamasi į Tėvą, vystomas toks santykis. Yra ir kitų susijusių santykių, pvz. santykis su Jėzumi, į kurį jau nesikreipiama kaip į Tėvą. O štai musulmonų religijoje siekiama beasmenio santykio su Dievu, nes Dievas suprantamas kaip beasmenis, arba kita dalis musulmonų siekia tarno (kaip jie įvardina "vergo", kas nėra blogas žodis, "vergas" tai visiškai priklausomas šeiminykštis ir tarnas) santykio su Dievu.

Čia nereikia susimaišyti, bendriausia prasme visos sielos yra Dievo tarnai, bendriausia prasme bet kokie santykiai su Dievu yra meilės tarnystės santykiai. Bet jie skiriami į rūšis, pagal tam tikras ypatybes. Viena meilės tarnystės rūšis yra pasyvi, neutrali, kita meilės tarnystės rūšis yra aktyvus tarno vaidmuo, kita meilės tarnystės rūšis yra aktyvus draugo vaidmuo, kita meilės tarnystės rūšis yra tėvų vaidmuo, ir t.t. Gaudija Vaišnavų tradicijoje yra apreikšti minėti penki vaidmenys, arba tarnystės rūšys, kaip dvasiniai siekiniai. Bet čia pvz. nėra sūnaus vaidmens, ir kitų galimų, bet tai yra akcentuojama kitose tradicijose ar kitose religijose pvz. krikščionybėje. Pvz. Viešpats Krišna (kuris Gaudija vaišnavų tradicijoje yra suprantamas kaip Pats Dievas, Aukščiausioji Dievo Asmenybė) gyvendamas Dvarakoje turi ir žmonų bei vaikų, bet Gaudija vaišnavų tradicijoje šie santykiai (t.y. žmonos vaidmuo Dievo atžvilgiu, ar vaiko vaidmuo Dievo atžvilgiu) nėra kultivuojami ar siekiami, tai galima rasti kitose tradicijose.

Taigi, viskas seka paskui dvasinio pasaulio, tobulos egzistencijos realijas. Visų pirma apibūdinama Dievo buveinės, dvasinio dangaus situacija: ką veikia Dievas, kuo gyvena, kaip bendrauja ir su kuo bendrauja, kokie ryšiai Jį sieja su visomis dvasiniame pasaulyje esančiomis sielomis. Taip parodomas koks yra šio materialaus pasaulio gyventojų tikslas, kokią egzistenciją pasiekti yra skirta religinė praktika.

Atitinkamai, skirtingose religijose žmonės siekia kažkuo skirtingų santykių su Dievu, pagal tai kas tose religijose apreikšta ir ko mokoma.

Kaip ir paaiškinau, vaišnavų religijoje siekis yra atskleisti sieloje glūdinčius konkrečius santykius su Dievu, kuriuos pats Dievas į tą sielą įdėjo ją sukurdamas. Nekalbama apie tai, koks dabartinis žmogaus proto santykis su Dievu ar pan., bet kalbama apie tai, kokį santykį jo siela turės tobulumo pakopoje, ir kaip per dvasinę praktiką į tą tobulumą bus ateita. Protas turi tarnauti sielos tikslui, ne per kokią nors saviveiklą, o pagal tai, ko moko Dievas ir Jo atstovai, kaip jie nurodo praktikuoti, kaip jie įkvepia, ir ką perduoda iš dvasinių dalykų, ir niekaip kitaip.

Citata iš: nuorytojaus  liepos 04, 2018, 16:44:53Bet ir taip, jei kalbėt ir ne apie žemiškus dalykus, šie du pasakymai man nesiriša tarpusavyje:
CitataTai jau neliečia šio pasaulio praktikuotojų ir jų teisingų ar neteisingų praktikų, klausimas yra iš esmės toks: kokių rūšių santykiai su Dievu yra Danguje? Vaišnavų mokyme atskleista, kad su vaišnavų garbinamuoju Dievo pavidalu santykių yra penkios pagrindinės rūšys, kurios buvo apibūdintos. 
CitataDanguje yra tik tokie dalykai ir asmenys, kurie 100 proc. juda taip, kaip juda Dievas, ten viskas atitinka tik Dievo valią ir niekieno kito.   
kur betelpa penkios santykių rūšys?
Penkios santykių rūšys egzistuoja Dievo buveinėje, tie santykiai sieja Dievą ir sielas, jie yra abipusiai, ir kyla visų pirma iš Dievo širdies ir norų, kokio bendravimo Jis nori. O sielos yra tiesiog mažos Dievo galių dalelytės, kurių prigimtyse išsireiškia tokios veiklos, kokių Dievas nori. Šio pasaulio praktikuotojai siekia atskleisti savo sielą, veikti pagal sielą, atitinkamai jie mokosi apie tuos santykius, apie Dievą, apie Dievo pasaulį, bendravimą, savybes, užsiėmimus, ir kai jie tampa prisotinti Dievo malonės, išugdyti, apvalyti, per daugelį gyvenimų, jų sielos veikla atsiskleidžia, ir jie suvokia kokie yra konkretūs jų sielos santykiai su Dievu, bei atitinkamai mąsto bei veikia.

Aiškiau?

nuorytojaus

CitataGerai, eikime nuosekliai:

Kas yra religija? Religija tai Dievo duotas tobulėjimo kelias  
Ne visos religijos Dievo duotos. Jei visos religijos būtų Dievo duotos, tarp jų nebūtų prieštaravimų, tik tie patys dalykai aprašomi kitais žodžiais. Dabar taip tikrai nėra.

CitataAiškiau?  
Tavo požiūris šiekt tiek aiškesnis pasidarė, o kartu ir aiškiau, kad jis tolimesnis nuo mano požiūrio.

a.t.sielis

Žmogaus protas per daug ribotas suprasti be galo didelį pasaulį, jo reiškiniją, begalinį Dievą ir Jo kelius. Klystantis žmogaus protas susipainios ir matys prieštaravimus, kur Dievui nėra prieštaravimų, arba nematys prieštaravimų ten, kur jie yra. Religijų ir milijardų skirtingų žmonių padėtį bei jų mokymo kelius supranta ir nustato tik tikrosios religijos davėjas - Dievas. Mažas žmogaus protas negali suprasti, kas vyksta.

Pastangos atrasti tiesą savo protu - beviltiškos. Ar ribotas gali sutalpinti begalybę, aprėpti Dievą? Tikrasis kelias yra paklusti Dievui, eiti Jo duoto pašaukimo ir tikėjimo keliu, o ne galvoti, kad savo protu galima Dievą pergudrauti ir savarankiškai atrasti tiesą apie viską ir visus, ir tada tapti visų ir visko vertintoju ir teisėju.

Jeigu žmogui įkvėptas krikščionio tikėjimas ir pašaukimas, jis turi juo ir eiti, mažiau kritikuodamas ir niekindamas kitus kelius. Tik tiek. Labai paprasta.

Žmonės bijo, todėl nori apsisaugoti, ir todėl stveriasi savo savarankiškų pastangų tam saugumui ar padėčiai įgyti, nepasitikėdami Dievu ir Jo visagalybe, kuri viską lemia šiame pasaulyje. Jie bando perkurti pasaulį pagal savo planus ir įsivaizdavimus, supratimus. Viską, kas jų įsivaizdavimams prieštarauja, ar ko jie nesupranta ir bijo, jie bando suniekinti ir sunaikinti. Šaknys yra baimėje, o baimė kyla iš nepasitikėjimo Dievu.

cs

Citata iš: a.t.sielis  liepos 05, 2018, 23:57:51Labai paprasta.

Kaip būtų galima suprasti principus, pasaulio užgimimo istorijos teoriją ir tos teorijos prisitaikymą individualioje praktikoje? Kokiais dialogais ir žiniomis ta informacija apiforminta, ar turi didesnes ištakas nei dar bandoma pasiekti naudojantis žinios platinimu?

Kokie ryšiai sieja neužginčyjamas tiesas su dabar pateiktu variantu? Ar tose savarankiškose religijose galima savarankiškai ką nors atrasti, ar vis tik visi pasiekimai pas visus būna vienodi? Begalybės pasiekimas labai aiški figūra bendrame religijos kontekste. Betkokia sąlyga nėra begalybės prisilyginimas ir jos tapimas. Bet paremtais religijos dialogais ir žiniomis tai užduotų klausimų įminimas. Ar jis pats tiksliausias nėra būdų patikrinti.

Tas pats vyksta laikantis pagrindų ir įstatymų - užgimsta panašios dilemos ir jų vykdymas atsiremia į koncepcijas. Gal mažiau efektyviau tai parodoma ir nėra pačios idėjos teisingumo panašių idėjų su religijos, bet tas pats momentas išpildomas.

Pagal pasirinkimą niekas nepriversti tobulėti nežinomu metodu, kuris nevisai savarankiškai įsitikinamas ir beveik žodžių atitikimais nepatikrinamas. Pavyzdžiui karma kaip reiškinys įrodomas, kai kas nors uždedama ar prirodoma. Atitikimai turi nerealių požymių, bet surištų su galimybėmis, o galimybės kadangi yra vienkartinės jos kontekste gali įgyti kažkokią realią žinią, realų tikėjimą iš sukurtų naujų figūrų. Ar vis  tik nevyksta apgaudinėjimas?  


a.t.sielis

#25
liepos 06, 2018, 09:17:58 Redagavimas: liepos 06, 2018, 09:46:28 by a.t.sielis
Apgaudinėjimas vyksta - tai savęs apgaudinėjimas. Kai žmonės nori save apgauti, atsiranda apgavikai išorėje. Tokiu būdu materialistiniame gyvenime visi yra arba apgavikai arba apgautieji. Apgavikai apgaudinėja apgautuosius.

Tiesa atsiskleidžia sąmonėje, taip kaip Saulės šviesa dieną viską apšviečia ir leidžia matyti. Viskas paprasta. Pakyla Saulė, ji šviečia, ir viskas tampa matoma, diena. Be Saulės būtų nuolatinė naktis. Ne žmogus sukuria dieną, o Saulė. Be Saulės Žemėje nebūtų gyvybės, gamtos. Saulė yra visko šaltinis, ir kadangi ji yra tokia galinga, ji yra pastebima. Neįmanoma nepastebėti. Taip ir Tiesa, Dievas. Dievas yra visko šaltinis, ir Jo galingame veikime nėra apgavystės, jo neįmanoma nepastebėti. Kaip ir šviečiant Saulei, Dievo Tiesa atsiskleidžia sąmonėje ir viską apšviečia.

Dirbk su savo sąmone, rask ryšį su Dievu, ir patirsi tiesą. Nėra kam tavęs apgauti, esi tu ir Dievas, tai tarp tavęs ir Dievo, tavo viduje.

Bhagavad-gita, 10 skyrius, 1-15 posmai:

CitataAukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Vėl klausyk, o tvirtaranki Arjuna. Esi Mano brangus draugas, todėl toliau kalbėsiu tavo labui ir suteiksiu tau žinias, dar vertingesnes, negu lig šiolei bylojau.

Nei pusdievių pulkai, nei didieji išminčiai nežino Mano kilmės, turtų ir galybės, nes kad ir kaip žvelgsi, Aš esu pusdievių ir išminčių pradžia.

Kas žino Mane kaip negimusį, bepradį, Aukščiausiąjį visų pasaulių Viešpatį, tas vienintelis iš žmonių yra nepaklydęs ir išsivaduoja iš visų nuodėmių.

Intelektą, žinojimą, abejonių ir iliuzijos nebuvimą, atlaidumą, teisingumą, juslių ir proto valdymą, laimę ir kančią, gimimą ir mirtį, baimę ir bebaimiškumą, prievartos atsisakymą, pusiausvyrą, pasitenkinimą, asketiškumą, labdaringumą, šlovę ir nešlovę - visas tas įvairiausias gyvųjų būtybių savybes sukūriau Aš vienas.

Septynetas didžiųjų išminčių ir dar keturi didieji išminčiai prieš juos bei Manu [žmonijos protėviai] gimė iš Manęs, juos sukūrė Mano protas, o iš jų kilo gyvosios būtybės, gyvenančios įvairiose planetose.

Kas iš tiesų žino Mano turtus ir mistinę galią, tas atsideda tyrai pasiaukojimo tarnystei - tuo nereikia abejoti.

Aš - visų dvasinių ir materialių pasaulių pradžia. Viskas kyla iš Manęs. Išmintingieji, kurie gerai tai supranta, pasiaukojamai Man tarnauja ir garbina Mane iš visos širdies.

Mano tyri bhaktai mintimis pasinėrę į Mane, visas jų gyvenimas paskirtas tarnauti Man, jie patiria didžiulį pasitenkinimą ir palaimą, nuolat šviesdami vienas kitą ir kalbėdami apie Mane.

Tiems, kurie su pasiaukojimu ir meile visada Man tarnauja, Aš suteikiu supratimą, kuris atveda juos pas Mane.

Norėdamas suteikti jiems ypatingą malonę, Aš, glūdėdamas jų širdyse, švytinčiu žinių žibintu išsklaidau iš neišmanymo kylančią tamsybę.

Arjuna tarė: Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galutinė buveinė, skaisčiausias, Absoliuti Tiesa. Tu - amžina, transcendentinė, pirminė asmenybė, negimęs, didžiausias. Visi didieji išminčiai, tarp jų - Nārada, Asita, Devala ir Vyāsa, patvirtina šią tiesą apie Tave, o dabar ir Tu Pats ją man skelbi.

O Kṛṣṇa, viską, ką Tu bylojai, aš laikau gryniausia tiesa. Nei pusdieviai, nei demonai, o Viešpatie, negali perprasti Tavo asmenybės.

Iš tiesų, tik Tu vienas per Savo vidinę galią pažįsti Save, o Aukščiausioji Asmenybe, visa ko šaltini, visų būtybių Valdove, dievų Dieve, visatos Viešpatie!

klajunas

#26
liepos 06, 2018, 16:32:54 Redagavimas: liepos 06, 2018, 19:41:10 by klajunas
Bet saulė nėra joks absoliutas, tai dujų sankaupa, kurioje vyksta branduolinės reakcijos, kurių metu išsiskiria energija. Saulė turi praeiti visą evoliucijos procesą, kad galėtų būti gyvybės planetoje pagrindu, ir ji gyvybei sąlygas sukuria tik ribotam laikui. Saulės evoliucija - nuo vandenilio dujų debesies iki juodosios sankritos arba supernovos. Saulė gyvybę "sukuria" ir ją sunaikina. Saulė nėra amžina - ji mirtinga. Taip kaip ir gyvybei tinkamos sąlygos.

Jeigu tavo absoliutas toks kaip saulė, tai labai džiaugtis nėra kuo. Juo labiau atsiduodami saulės malonei netoli nuvažiuosime. Turime dirbti savo rankomis ir protu, kad susikurtume sąlygas gyvenimui. O religija panaši į pležą, kuriame tik drybsote paplūdimyje atsidavę "saulutės malonei" ir nieko nedarote.

a.t.sielis

CitataArjuna tarė: Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galutinė buveinė, skaisčiausias, Absoliuti Tiesa. Tu - amžina, transcendentinė, pirminė asmenybė, negimęs, didžiausias. Visi didieji išminčiai, tarp jų - Nārada, Asita, Devala ir Vyāsa, patvirtina šią tiesą apie Tave, o dabar ir Tu Pats ją man skelbi.

O Kṛṣṇa, viską, ką Tu bylojai, aš laikau gryniausia tiesa. Nei pusdieviai, nei demonai, o Viešpatie, negali perprasti Tavo asmenybės.

Iš tiesų, tik Tu vienas per Savo vidinę galią pažįsti Save, o Aukščiausioji Asmenybe, visa ko šaltini, visų būtybių Valdove, dievų Dieve, visatos Viešpatie!

mcgyver

kodel krishna apsireiskia butent indams o ne pvz kitom tautom jei jis absoliutas auksciausias asmuo.

a.t.sielis

Dvasine prasme, Indija svarbiausias Žemės regionas. Ten apsireiškė daug inkarnacijų, yra daug šventų vietų, milijonai dvasininkų, tūkstančiai šventųjų.

Bet kituose regionuose apsireiškė kitos inkarnacijos. Taigi, Dievas apsireiškia visur.

Krišna apreiškė savo gyvenimą ir veiklą Indijoje, todėl visų pirma Jį žino Indijos žmonės. Bet iš Indijos tas žinojimas pasklinda po visur. Visi gali garbinti Krišną ir Jį regėti, jeigu pasiekė tokio regėjimo lygmenį.

Ta vieta, kur apsireiškia Pats Dievas, tampa pati svarbiausia Žemėje, Visatoje. Ten buriasi šventieji, ten nori gimti pažengusios sielos, tokiu būdu ten susikuria dvasiniais principais paremta civilizacija.

Pats Dievas neapsireiškia bet kur, Jis prieš tai pasiruošia aplinką ir atsiunčia savo artimas sielas į tą vietą. Absoliuti Tiesa apima Aukščiausią Dievo Asmenybę ir Jo artimus tarnus. Taigi, Dievo Asmenybė apsireiškia tokioje aplinkoje, kur yra supama Savo artimų tarnų, kad tie, kurie nėra Jo tarnai, pamatytų, kokia yra pilna Absoliuti Tiesa. Svarbiausiam Dievo apsireiškimui paruošiama ypatinga aplinka, šalis, civilizacija, kad būtų visa pilnatvė. Neturintys dvasinės sąmonės žmonės nesuprastų Dievo, jie apie tai turi sužinoti iš pažangesnių. Todėl tarp jų neapsireiškia pilniausios inkarnacijos, o tik dalinės.

Tai tarsi mokymo programa - darželinukai neskaito storų knygų, jie dar tik mokosi abėcėlės.

Aukštyn