Biotechnologijų apsuptyje

[Benamis]

Tik sutuoktiniai turi teisę į santuokinį aktą. Kodėl mums taip svarbu kalbėti apie santuokinį aktą, kodėl jisai žmonėms yra toksai svarbus? Todėl, kad per tai žmonės pažįsta save kaip asmenis, kaip lytines būtybes. Vyrai ir moterys pažįsta save kaip lytinius asmenis per kitą žmogų, per kitą tokią pačią lytinę būtybę. Moteris pažįsta save kaip motiną, vyras - kaip tėvą. Taigi tas pažinimas atsiranda ypatingu būdu per santuokinį lytinį aktą. Tačiau kada kalbame apie teisę į santuokinį lytinį aktą, turime pasakyti, kad teisė į santuokinį lytinį aktą nesuteikia mums teisės į vaiko turėjimą. Daugelis deda tarp tų dalykų lygybės ženklą: aš turiu teisę į santuokinį lytinį aktą, vadinasi, turiu teisę į vaiką. Iš tikrųjų tikroji ir pagrįsta teisė į vaiką būtų vaiko, kaip atskiro asmens, jo teisių ir orumo pažeidimas. Niekas neturi teisės į kitą asmenį. Kitas žmogus niekada negali būti daiktas, kurį kažkas gali turėti. Ta prasme taip ir vaiko niekas negali turėti, kaip negalima turėti vyro ir žmonos. Tas turėjimas rodo asmens turėjimą kaip savo nuosavybę.

Kada mes pasidarome vieni kitiems kaip kūniškos-lytinės būtybės? Mes esame vieni kitiems ne daiktai, ne objektai, bet pagrindinis tikslas, kitaip sakant, dovana - sutuoktinis sutuoktiniui ir vaikas sutuoktiniams. Vaikas, be jokios abejonės ir be jokio išskirtinumo, yra ta dovana, kuri apdovanoja santuokinį lytinį aktą. Kai kalbame apie reprodukciją, susiduriame su kitais dalykais, kurie skirtingai žiūri į tai, ką reiškia santuokinis lytinis aktas ir nauja žmogaus gyvybė. Į juos žiūrima ne kaip į dovaną, o kaip į produktą, kuris yra pagaminamas laboratorijoje, ir sutuoktiniai geriausiu atveju tampa lytinių ląstelių - gametų gamintojais, kurie tik tokiu būdu prisideda prie genetinio vaiko atsiradimo.

Kalbėdami apie žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali susilaukti vaikų, jokiu būdu jų santuokos negalime laikyti mažiau vertinga arba sakyti, kad ji netikra, kadangi ten nėra naujos gyvybės. Sutuoktiniai turi suprasti, jog jų santuoka, jeigu jie nevengia vaikų, nenaudoja to, kas būtų nukreipta prieš naujos gyvybės atsiradimą, yra gera, galiojanti. Sutuoktiniai vienas kitam gali išreikšti santuokinę meilę, be to, atsiranda visas spektras kitų galimybių žmonėms įkūnyti tikrąja prasme savo tėvystę ir motinystę. Jiems neturėtų būti išskirtinis pasakymas, kas sakoma ir kitoms poroms, kurios net nemano, kad gali būti kada nors nevaisingos, jog jūs neturite teisės į vaiką. Šitos šeimos, kurios jaučiasi nuskriaustos, taip pat ir Dievo, ieško visokių būdų ir kelių kaip vis dėlto susilaukti vaikų.

Šiandienos mokslas, ištobulinęs įvairiausias biotechnologijas, kurias iš pradžių išbandė su gyvūnais, pradėjo jas taikyti žmonėms. Ir tokiu būdu atsiranda esminis perversmas - prokreacija virsta reprodukcija. Ir čia iškyla labai daug įvairiausių klausimų, pirmiausia, ar šios procedūros leistinos. Daugeliui gali atrodyti šventvagiška. Kaip jūs, matydami po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje ką tik gimusį vaikelį, kuris šypsosi ir kelia visų nuostabą, neša visiems, ir pirmiausia tėvams, džiaugsmą, galite taip kalbėti, tai nenormalu. Tiesiog šventvagiška būtų sakyti, kad šitas mokslo laimėjimas gali būti įvardytas kaip nemoralus. Taigi sunku kalbėti, tačiau mes turime suprasti, kad kažkas čia yra ne taip. Žmogus, būdamas protingas ir mąstantis, įvertindamas save kaip moralinę būtybę, turi suprasti, kad geras tikslas negali būti pasiekiamas blogomis priemonėmis. Geras tikslas gali būti pasiekiamas tik geromis priemonėmis.

Iškyla klausimas, ar šitos priemonės, kuriomis gimsta nauja gyvybė, yra geros. Gal jos neatitinka to reikalavimo?

Atsiradusios naujos gyvybės, kad ir kokiu keliu ji atsirastų, vertingumas, orumas yra begalinis, kaip ir kiekvieno žmogaus. Tačiau vertindami veiksmo moralumą mes turime atsižvelgti į tai, kokios priemonės buvo panaudotos, ir pats svarbiausias dalykas nusprendžiant mūsų kiekvieno veiksmo gerumą ir blogumą yra tai, ką mes šiuo metu darome. Būdami laisvi ir protingi, ką mes dabar pasirenkame daryti. Čia būtų toks bendras principas, kas moraline prasme yra gerai ir kas blogai. Taigi visos technologijos, kurios nepakeičia santuokinio akto, bet padeda lytinėms ląstelėms susitikti ir dalyvauti apvaisinime moters kūne, yra moralios ir sveikintinos. Vadinasi, sakyti, kad dirbtinė reprodukcija yra blogai vien dėl to, kad ji dirbtinė, būtų neteisinga. Yra ne vienas ir ne du metodai, kada galima padėti sutuoktiniams susilaukti savų genetinių vaikų pašalinant dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsiradusią kliūtį, kai negali susitikti lytinės ląstelės ir įvykti apvaisinimas kiaušintakyje. Čia būtų vėlgi visas spektras problemų, kodėl šitaip gali atsitikti.

Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje yra įmanomos tik kaip pagalba, nes tik tuomet jos nepažeidžia asmens orumo. Nors didžioji jų dalis ir tai, ką mes vadiname in vitro, kas yra mėgintuvėlyje, - be abejo, šita in vitro metodika būtų reikalinga ir planavimo atveju, - visada yra tai, kas pakeičia santuokinį lytinį aktą. Tokiu atveju medikų veiksmai netarnauja santuokos aktui, nepadeda sutuoktiniams, kad jie galėtų susilaukti savo vaikų, bet jie pasisavina prokreacinę funkciją, paversdami ją reprodukcine funkcija. Kai gamyba vyksta laboratorijoje, tuomet tai ne prokreacija, o reprodukcija. O dar blogiau, kada mes į tuos dalykus žvelgiame laboratoriniame kontekste. Visada kai kažkas gaminama, dėmesys yra nukreipiamas į gaminio kokybę. Tai, ką gamina, ką daro laboratorija, yra nauja žmogaus gyvybė, t. y. embrionai, atskiri žmonės, turintys savo teises į gyvybę. Čia kalbame apie kokybę. Ir aišku, kad nekokybiškų embrionų likimas nulemiamas labai paprastai, jie tiesiog yra sunaikinami. Embriono sunaikinimas yra gyvybės sunaikinimas. Bet lygiai taip pat mes turime suvokti, kad tai kartu yra ir tų asmenų, kurie nori tokiu būdu susilaukti vaiko, pažeidimas. Kaip, atrodytų, jie galėtų pažeisti savo asmenį? Jie pažeidžia save kaip asmenis, nes atskiria savo lytiškumo prokreacines galimybes nuo meilės išreiškimo. Laboratorijoje nėra tos vienybės, nėra kalbos apie kažkokią meilę, ten vykdomas laboratorinis darbas, gaminama. Reprodukcijos atveju atsiranda susvetimėjimas. Visų pirma atsiranda plyšys arba susvetimėjimas tarp gamintojo ir produkto, nes visuomet produktas yra mažiau svarbus už gamintoją, o kai kalbame apie embrioną prokreacijos keliu, labai aiškiai suprantame, kad vaikas tikrai nėra mažesnis arba mažiau vertingas už savuosius tėvus. Taigi tai pirmasis susvetimėjimas arba plyšys. Toliau atsiranda plyšys tarp gamintojo ir Dievo. Gamintojas yra aukštesnis, svarbesnis už produktą ir jis nėra tėvas, o produktas jam nėra vaikas. Taip pat atsiranda susvetimėjimas tarp pačių sutuoktinių, kai jie yra atskirti nuo santuokinio akto. Sutuoktiniai, įsitikinę, jog jie reprodukcijos keliu, pasitelkdami biotechnologijas, gamina vaikus, patiki, kad tai daro ne Dievo, bet gydytojo padedami. Ir tokiu būdu atsiranda plyšys, susvetimėjimas tarp jų pačių ir Dievo. Biotechnologijos reprodukcija, įsivėlusi į asmenį, asmenų bendruomenę, gali tapti jų netikėjimo priežastimi. Praradus suvokimą, kad Dievas yra ir jų vaikų Kūrėjas, atsiranda dar vienas plyšys. Plyšys tarp galios ir meilės. Atskirdamas galią nuo meilės reprodukcijoje žmogus praranda Dievo suvokimą ir siekia pats tapti galios Dievu, parodyti, koks jis galingas, ir jam Dievas, kaip toks, iš viso jau nėra reikalingas.

Tie, kurie šiandien gina reprodukciją pasitelkdami naujausias technologijas, teigia, kad apvaisinimas mėgintuvėlyje, surogatinė motinystė, klonavimas ir t. t. tik išplečia žmonių laisvę.

Mat būdamas toks išmintingas žmogus gali padaryti tai, ko anksčiau netgi pagalvoti nebūtų galėjęs. Tačiau tai būtų tas pats, kaip sakyti, jog šeštasis Dekalogo įstatymas apriboja žmogaus laisvę neleisdamas turėti daug partnerių savo lytiškumui išreikšti. Tai būtų tokios pačios vertės argumentas. Galima padaryti tokią išvadą. Visi tie žmonės, vyrai ir moterys, kurie priima reprodukciją arba joje dalyvauja - ar tai būtų patys sutuoktiniai, kurie nori tokiu būdu susilaukti vaiko, ar tos srities gydytojai - turėtų suprasti, kad vieni ir kiti elgiasi neetiškai, nemoraliai ir nusikalsta Dievo planui, nes iš reprodukcijos būdu pradėto vaiko atimama galimybė ir teisė gimti teisėtoje santuokoje ir tapti tokiais asmenimis, kokie jie yra pašaukti Dievo, taip pat atimama tai, kas pagal prigimtį, pagal Dievo tvarką vyrui ir žmonai priklauso kaip sutuoktiniams. Įsikišdami reprodukcijos būdu suskaldome ne tik patį žmogų, bet ir santuoką. Tokiame kontekste apie santuoką yra kalbama tiesiog kaip apie sutartį, o apie embrioną - tik kaip apie ląstelių sankaupą, kaip kažką, kas dar nėra žmogus. Taigi biotechnologijos gali ne tik pasitarnauti žmogui, lygiai taip pat ir šeimai, bet ir pakenkti tiek jam, tiek santuokai, kaip tokiai.

Žmogaus galia gali būti panaudota dvejopai. Jis gali daug ką padaryti, tačiau privalo neužmiršti, kad Dievas yra tos išminties autorius. Ir kita prasme pats žmogus gali pasijusti tuo Dievu. Ir visada buvo įtampa tarp žmogaus laisvės, gebėjimo ir Dievo įtakos mūsų gyvenimui: Dievo valios, Dievo norų vykdymo. Manyčiau, kad tos naujausios reprodukcijos fermos yra didžiausias iššūkis pačiam Dievui. Tai yra pats didžiausias pavyzdys, kad žmogus nori daryti tai, ką jis nori, o ne tai, ko Dievas iš jo laukia.

Pranešimas skaitytas Lietuvos šeimos centrų dešimtmečiui skirtoje konferencijoje „Jaunimo rengimas šeimai" 2001 09 28-30

[.L.U.T.H.O.R.]

Dievo norų vykdymo? Come on. Čia jau krikščioniškas BS