Juodoji liepsna

Pradėjo klajunas, balandžio 04, 2022, 18:05:50

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Užbaigus "Angelų dieną", 8 tomą, laikas pagalvoti apie tolesnį kūrybinį scenarijų, kuris šiuo metu yra šiokiame tokiame neapibrėžtume: galima rinktis pereiti prie pagalbinių projektų ir pagrindinį "Filognozijos pradmenis" atidėti, o galima pasilikti pagrindiniame kelyje ir užbaigti II projekto dalį, pradedant 9 tomą, kuris vadinasi "Juodoji liepsna". Ką darysiu kol kas neaišku, bet tai turėtų išaiškėti kelių savaičių eigoje.

Jeigu rašysiu "Juodąją liepsną", planas toks:

D. Mockus, Filognozijos pradmenys: juodoji liepsna, 9 tomas, 2023

1. Šiapusinė santvarka.
2. Anapusinė santvarka.
3. Mirusiųjų knyga.

Tai pagilintas žvilgsnis tarsi iš metafizinio paukščio skrydžio, kuriame matosi ir šiapusinė, ir anapusinė tikrovė, kuriame sujungiami gyvieji ir mirusieji į vieną pasaulį. Iš tikro yra viena transcendentinė ekosistema, kuri žiūrima iš dviejų perspektyvų: išplėstos ir susiaurintos, dėl ko, sutrinka elgesys, nesilaikoma saugumo reikalavimų, todėl reikalinga korekcija. Yra tam tikra tarpinių žmonių rūšis, kurie gyvena ant ribos tarp šių pasaulių ir palaiko bendravimą bei ryšį, suvienodina, subalansuoja principus.

"Juodoji liepsna" apie tokius emisarus, kurie arba šviečia ir lavina, arba perspėja. Ta priemonė, kuri sujungia du pasaulius, yra psichotroninė širdis, kuri leidžia vykdyti komunikaciją, atlikti "kanalo" funkciją.

klajunas

Archontai, angelai ir emisarai

Pasiekus dabartinį „Filognozijos pradmenų" lygį, po septinto ir aštunto tomo, galima pradėti tikrą projekto tikslo atskleidimą, kuriame bus kalbama apie tai, kas yra anapus horizonto daugumai žmonių. Prieš tai viešinta informacija buvo susijusi su visiems žinomu pasauliu, tik paaiškintu iš platesnės perspektyvos ir turint didesnį protą. Tuo tarpu devintas tomas, kuris vadinasi „Juodoji liepsna", šią ribą peržengia ir pradeda savo tikrą darbą, kuriam skirtas visas „Baltojo drakono civilizacijos" atskleidimas. Kokios mano tam teisės paaiškės šiame tome, o pradėsiu aiškindamas hierarchiją, kurios pradžia - anapusiniame pasaulyje, o pabaiga - šiame. Yra tokie egzistenciniai rangai, paaiškinti iš perspektyvos, susijusios su mano uždaviniu ir nėra galutiniai, tik orientaciniai:

1) amžinieji - [A],

2) emisarai - [E],

3) biorobotai - [BR],

4) žmonės - [Ž].

Amžinieji yra būtybės, kurios gyvena anapus žmogui regimo pasaulio, kurį jam sukuria sąmoningas žiūronas, reikalingas pamatinės tikrovės susiaurintam rodymui. Jie nefiziniai, nes neturi materialaus kūno, ir yra gyvybės planetoje šeimininkai, autoriai bei projektuotojai. Emisarai yra tarpinė grandis tarp šio pasaulio ir ano, nes turi ryšį su transcendentine civilizacija per vadinamuosius eterinius psichikos integratorius (EPI), kurie išplečia sąmonę, leidžia komunikuoti su anapusiniu pasauliu ir iš ten perdavinėti pranešimus. Biorobotai yra emisarų tarnai, kurie planetoje prižiūri žmonių gardus ir turi įdėtus neuroninius psichikos integratorius (NPI), kuriuos valdo emisarai. Žmonės yra paprasti gyvūnai, kurie neturi jokių prietaisų ir išplėstų proto galimybių, dažniausiai neužimantys jokių aukštų pareigų, nes tam neturi reikalingų protinių gebėjimų. Taip pat jų daug aukštuomenėje, kurie renkasi laisvą gyvenimą, nedalyvauja valdžios projektuose ir mėgaujasi turtu bei gyvenimu. Ir turime dar vieną vertą paminėjimo atvejį, kai žemesnė grandis užgrobia emisarą ir padaro jį hibridu, tai yra [E, BR]. Iš apatinio hierarchinio rango tai nusikaltimas pažeidžiant hierarchiją, kitaip sakant - perversmas, o iš aukštesnio rango, iš kito emisaro - nusižengimas, už kurį baudžia amžinieji.

Norint suprasti, kaip atrodo santykis tarp amžinojo, emisaro, bioroboto ir žmogaus, tai galima pavaizduoti formule, kuri rodo, koks kiekvienoje pusėje klodų technologinio įsisavinimo lygis:

F1 - A [JL] - KT - T (95 proc.) <> E [P-EPI-S] - KT - T (20 proc.) - BR [P-NPI-S] - KT - T (5 proc.) - Ž [P-S] - F2

F1 - pirmas fundamentas,

A - amžinasis,

JL - juodoji liepsna,

KT - klodų telkiniai,

T - technika,

E - emisaras,

EPI - eterinis psichikos interatorius,

BR - biorobotas,

NPI - neuroninis psichikos integratorius,

Ž - žmogus,

P - pirmapradis kūnas,

S - sumatorius.

Ši struktūra rodo, kad tikrovę pilnu sumavimu sumuoja tik amžinieji: jie mato pilną, fundamentaliąją realybę, vadinamą transcendencija, kurioje gyvena visos būtybės. Tačiau žemesnės būtybės sumuoja daug mažesnę jos dalį, kurią įvertinti gana sunku, bet galima manyti, kad kokius 5 proc. Tai labai apriboja sugebėjimus kurti technologijas, suprasti kas iš tikro vyksta tikrovėje ir norint, kad civilizacija neišklystų iš kelio, reikalinga priežiūra ir vadovavimas, kurį atlieka emisarai, integruoti į anapusinę tikrovę, galintys gauti iš jos informaciją ir pranešimus. Emisarai susikuria sau pagalbininkus su neuroniniais psichikos integratoriais, kurie garduose prižiūri neintegruotus žmones. Emisaras turi eterinį psichikos integratorių, kuris yra anapusinių amžinųjų technologija, nepasiekiama žmogaus nei protiniams, nei fiziniams sugebėjimams. Tai reiškia, kad užsinorėjus užgrobti kitą emisarą, naudojant žemesnio lygio neuroninius psichikos integratorius - tai neįmanoma, nes nėra galimybių perimti prietaisų funkcijų ir tokiu atveju tik neuroniniu būdu valdomas ląstelitas, bet nėra galimybių naudotis sąmonės išplėtimu, žiniomis, ryšiu ir pan. pagal savo užsinorėjimą. Emisarų lygyje tai įvyksta retai, nes visi emisarai žino, kad tam nėra jokios prasmės, neįmanoma perimti nei teritorijos, nei žmonių; o jeigu tai pavyksta biorobotams, nelegaliai įdėjus neuroninius psichikos integratorius, tai daroma iš nežinojimo - kad sistema neperimama, turtas neatimamas ir gresia labai griežtos bausmės.

Žodis „emisaras" kilęs iš lotynų kalbos žodžio „emisarius", kuris reiškia „žvalgas, pasiuntinys". Paprastai tai žmogus vykstantis iš vienos valstybės į kitą slaptai misijai. Kad nebūtų painiavos terminuose, žodis „archontas" taikomas amžinajam, o emisaras yra jo pasiuntinys ir atstovas. Emisarai sukuriami iš paprastų žmonių, kuriems archontai įdeda eterinius psichikos integratorius padaryti specialiam darbui arba įvykdyti užduočiai, kuri dažnai turi valstybinį, civilizacinį mastelį arba svarbą. Tam gaunamos priemonės, informacija, apsauga, kuri naudojama vykdyti misijai. Tarpinė grandis tarp amžinojo ir emisaro yra gr. aggelos, o lietuviškai - angelas. Kadangi emisarai turi aukštus intelekto sugebėjimus, jie savo užduotį gali vykdyti moksle, politikoje, valdžioje, kur naudodamiesi savo išskirtinėmis žiniomis pasigamina neuroninius psichikos integratorius ir valstybėje kuria biorobotų-prižiūrėtojų kariuomenę. Taip pat tokios galimybės leidžia užsidirbti didelius turtus, tapti verslo magnatu ir po verslo priedanga imperijose ir valstybėse vykdyti savo misijas. Yra daugybė kitų variantų, kurie neviešintini, nes misijos įvairios ir kiekvienos jos forma, tikslai ir priemonės - skiriasi. Vykstant karui, paprasti žmonės dažniausiai yra tik stebėtojai, kurie stengiasi likti nuošalyje; biorobotai yra kariuomenių agentai, kuriuos valdo lyderiai galintys turėti emisaro arba žemesnį už emisaro rangą. Kokie tokių karų tikslai žino tik archontai, nes emisarai tik vykdo jų projektus. Pats archontas niekada nebūna imperijos lyderis, jis valdo per savo atstovus ir vietininkus. Dažniausiai tai konfliktas dėl valdymo formų arba dėl nelegalaus brovimosi į svetimą teritoriją.

Emisarai kuriami nuolat ir dažniausia jų paskirtis - tapti teritorijos valdytoju. Kitos misijos - naujų technologijų įvedimas arba civilizacijos formų keitimas. Paprastai pats žmogus nesugeba sukurti jokio naujo proveržio, ir tie proveržiai yra padovanojami išskirtines galimybes turinčių žmonių, kurie vadinami genijais, turinčiais Dievo dovaną. Ta Dievo dovana yra eterinis psichikos integratorius ir priėjimas prie tikrovės paslapčių, kurios įvedamos į paprastų žmonių gyvenimus. Kartais šis procesas tampa nevaldomas, nes žmonės nori daugiau negu yra įmanoma, nes subtiliosios eterinės technologijos prieinamos tik amžiniesiems, o grubiosios technologijos pažeidžia fundamentalios tikrovės ekosistemų pusiausvyras, sukeliant pavojų ir anapusinei, ir šiapusinei gyvybei. Todėl reikalingas nuolatinis ryšys ir kontrolė, kad būtų suvaldyti žvėriški instinktai, ir tam kuriami emisarai, kurie įveda į civilizaciją supratimą, ką galima daryti, o ko negalima, kas leidžiama, o kas neleidžiama. Žiūrėdamas per savo grubųjį žiūroną, žmogus kuria tik grubias materialias technologijas, tačiau jų gylis darosi vis gilesnis ir pradedamos pažeidinėti pusiausvyros, kurios veikia amžinųjų pasaulio simetrijas. Tam, kad būtų ištaisyta ši klaida, leidžiama sužinoti kaip veikia hipostratinė realybė: kad ji ne tuščia dykuma ir joje kuriant dirbtines ekosistemas, reikia laikyti etikos normų ir įstatymų. Technologijos įmanomos labai aukšto išsivystymo, ypač suvokiant per 100 proc. juodosios liepsnos „žiūroną", tačiau ląstelitas šių technologijų niekada neturės be amžinųjų pagalbos, nes tam netinka jų tikrovėje užimamas „spektras". Reikia savo „kūne" turėti tokias veikliąsias dalis, kurias turi tik amžinieji, o grubiai organinei materijai tai nepasiekiama. Galima turėti tarpinę grandį, tačiau tokių priemonių archontai gyvūnams niekada neduos dėl žemo jo sąmonės ir psichikos išsivystymo, nes jie sunaikintų planetoje gyvybę.

Ši informacija man prieinama todėl, kad turiu į kūną įdiegtą EPI, kuris leidžia vykdyti „baltojo drakono civilizacijos" atskleidimo projektą. Buvo bandoma šį projektą perimti ar jam sutrukdyti įdedant užgrobimui skirtą NPI, tačiau nepaisant šios situacijos, bent dalis misijos bus įvykdyta. Tai reiškia, kad „Filognozijos pradmenis" rašau kaip Ž [E, BR], tačiau tai neturėtų sutrukdyti mano tikslui.

klajunas

Žmonijos evoliucijos logika

Planetinių civilizacijų istorijai analizuoti reikalingas žemėlapis buvo pateiktas „Angelų dienoje", kur išvardinau visas pagrindines metafizinės santvarkos zonas. Jos spektras yra nuo labiausiai išorinės, MZ1, iki labiausiai vidinės, MZ6, kur pastaroji yra perspektyvos ir išeities taškas. Žmogus į tikrovę žiūri iš MZ6 ir čia tiria, apmąsto, suvokia, kontempliuoja, medituoja išorinę realybę. Mąstymas gali plėstis į išorę, atsigręžti į save, taip sukurdamas vieno ar kito stiliaus religinę, filosofinę ar techninę sistemą. Ieškoti galima toli ir giliai arba čia pat, tai, kas pasirodo „po ranka", taip sukuriant metafizinę arba empirinę perspektyvą. Vidinėje žiūroje matomi vaizdiniai ir konceptai sudaro drakono akies turinį, kuris įeina į metafizinės arba empirinės teorijos pagrindą. Pradžioje turime tik gebėjimą, po to gauname užbaigtą struktūrą, kuri vadinama rišliu. Šis gali būti užpildomas trimis būdais: mokymusi, perimant svetimas mintis ir idėjas iš knygų ar pasakojimų, dedantis informaciją į atmintį; pačiam tiriant, bet tyrimui naudojant tik fantaziją ir vaizduotę, savo hipnogoginių būsenų turinį, iliuzijas ir deliuzijas, kūrybą; ir tiriant racionaliu protu, kuriame mintys loginės, struktūrinės, remiamasi argumentais ir faktų analize. Akivaizdu, kad civilizacijų priešaušryje žmogus buvo tik gyvūnas, kurio drakono akis buvo užmerkta ir jo gyvenimas nesiskyrė nuo bet kokio kito aukštesniojo gyvūno. Tada prasidėjo laipsniškas drakono akies atsimerkimas, kuriant vaizduote pagrįstą tikrovės kosmologiją, kuri buvo pirmų civilizacijų mitologinių ir herojinių religijų pagrindas. Taip ilgainiui drakono akis atsimerkė pilnu atsimerkimu, pradėjus suvokti pilną tikrovės gelmę iki pat jos fundamento. Tai buvo judėjimas nuo MZ6 prie MZ1, kuris vadinamas pirmu atsimerkimu, į kurį įeina visos pirmos civilizacijos: maginė, mitinė ir religinė.

Tačiau bėgant laikui buvo sukurtos sąmonės formos, ypač filosofiniame judėjime, kur šiuo metafiziniu pasauliu buvo pradėta abejoti, siekti jo apvalymo nuo antropomorfinių ir sociomorfinių vaizdinių, pradedant atsitraukimo etapą: nuo MZ1 prie MZ6. Šis procesas, lygiagrečiai su kitais procesais, tęsėsi 2500 metų ir apogėjų pasiekė mokslo iškilime ir istorinio planetos modelio atsiradime bei išsivystyme. Tai buvo sugrįžimas iš MZ1 gylinio teoretizavimo į MZ6 ir MZ5, kur gyvenimo pagrindu buvo padarytas elementarus empirinis pasaulis, duotas tiesioginiam suvokimui. Šis laikotarpis žymėtinas pirmuoju užsimerkimu, nusisukimu nuo pirmo fundamento, atsigręžiant į gyvybę, gyvenimą ir istoriją. Suklestėjo fenomenologija, egzistencializmas, istorizmas, scientizmas, pragmatizmas ir panašūs filosofiniai judėjimai, kurių idėjos buvo naudojamos bendruomenių valdymui racionaliu, utilitaristiniu, sekuliarizuotu būdu. Tačiau optimizmas greitai išblėso, idėjinis turinys pradėjo degraduoti ir šio dekadanso maksimumas buvo pasiektas postmodernizme. Ši filosofija kurta paviršininkų, kurie idėjas sėmėsi tik iš MZ5 ir MZ6 tikrovės zonų, kurias galima įvardinti kaip žmogų ir žmogaus pasaulį. Tai lėmė didelį polinkį į psichologizmą, kultūrologiją, ekonominį ir politinį pragmatizmą, polinkį į sekuliariaja sociologiją, biologizmą. Iškyla tokie mąstytojai kaip Z. Froidas, C. Jungas, F. Nietzsche, K. Marksas, Č. Darvinas, M. Heideggeris. Visų jų pagrindinis bruožas - pilnas pasinėrimas į žmogų ir žmogaus pasaulį, kuris yra MZ6 ir MZ5 kategorijos. Visą šį judėjimą vainikavo scientizmas, kuris kėlė tik pragmatinius, technologinius tikslus, vykdė matematika ir faktais paremtus eksperimentus. Šiam judėjimui sustiprėjus ir pasiekus apogėjų, dėmesys vėl nukrypo į anapusinę realybę, tačiau dabar jau turint tikslą ne garbinti ir dėkoti, bet užkariauti.

Tai buvo pradžia naujo etapo, kuris vadinamas antruoju drakono akies atsimerkimu, kuriame apžvelgiamas visas ankstesnis metafizinis paveldas, pradedant magija, okultizmu, ezoterika ir baigiant religija. Tačiau dabar asmuo jau sustiprėjęs, įgijęs istorinio veikėjo, užsiimančio istorinio proceso formavimu, pavidalą, kuris pasiruošęs mesti iššūkį transcendencijai. Tam turimos teorijos, metodikos, technika, tyrimų centrai, institutai ir laboratorijos. Transcendencija tyrinėjama, preparuojama, analizuojama, supratinėjama, kuriami jos veiksmingi modeliai, kurie pagrįsti „faktais ir įrodymais". Šiuo metu šis judėjimas įsibėgėja, atsimerkimas įgyja vis didesnį pagreitį pasiūlant vis labiau stulbinančių mokslinių proveržių ir technologijų. Tai optimistinis, naivus ir romantinis etapas, kuris nesupranta ir neanalizuoja tokios civilizacijos krypties visų pasekmių, jeigu nebus paruoštas pakankamas ideologinis pagrindas, kuris turi apsaugoti ir pasaulį nuo beprotiško jo išdarkymo, ir žmogų nuo vergovės, degradavimo bei žlugimo. Šią civilizaciją vadinu baltojo drakono civilizacija, nes ji pagrįsta pilnu transcendencijos inkorporavimu į sąmonę, tai vadinant „atsimerkimu". Šitaip inkorporavus anapusinę tikrovę, ji tampa jau ne garbinimo, bet išnaudojimo objektu, begaliniu išplėtimu išplečiant žmonijos galią. Antras atsimerkimas jau susiduria su dideliu pasipriešinimu ir problemomis, nes kelia ekologines, humanitarines, etines ir kitas problemas, kurios ateityje tik didės. Vadinasi bus pereita iš optimistinio į realistinį etapą, po kurio, galima tikėtis, seks pesimistinis etapas, kurio praėjimui reikės daug intelektualinių pastangų. Filognozijos teorijos reikalingos realistinio etapo įtvirtinimui, siekiant kelti mokslininkų ir kitų žmonių sąmoningumą, supažindinant su technologijų pasekmėmis, ir kur jos nuves anarchokapitalistinėje plėtroje.

Ankstesnėje istorijoje matome, kad žmogų labiausiai domino mažoji kelionė, tačiau gyvenimas buvo gyvenamas paprastas, gyvūninis. Po to buvo susidomėta religinėmis temomis, pomirtiniu žmogaus likimu, kuris aiškinamas didžiosios kelionės koncepcijose. Susiformavo dvi metafizikos versijos: pirma - vienkartinio gyvenimo ir amžinos palaimos arba kančios po mirties; ir daugkartinių įsikūnijimų, reinkarnacijų rate. Pirmu atveju tikslas buvo pragyventi tokį gyvenimą, kad būtų galima išvengti pragaro kančių; o kitu - išsivaduoti iš įsikūnijimų rato per etinį gyvenimo būdą, pasiekiant amžiną nušvitimą. Prasidėjus užsimerkimui, visa tai buvo užmiršta, žmogus sugrįžo į savo gyvulinį būvį, gamtą, atsisakė metafizinių idėjų, tapo istoriniu veikėju ir istorinio proceso dalyviu, kuris buvo pilnai sekuliarizuotas ir ateistinis. Sąmonė buvo formuojama mokslo priemonėmis, remiantis faktais ir įrodymais, nesidomint kas bus po mirties, nes ši būklė mokslo neįrodyta. Tačiau prasidėjus antram atsimerkimui, vėl buvo pradėta domėtis didžiąja kelione, bet dabar jau transhumanistinėse vizijose apie sielos atskyrimą nuo kūno, technologinę amžinybę klonuojant ar perkeliant asmenybę į robotą. Siekiama ne tiek sužinoti žmogaus paslaptį, kiek tapti žmogaus didžiosios kelionės šeimininku, kad būtų galima pilnai technologiškai šį procesą kontroliuoti. Tai distopinis baltojo drakono civilizacijos variantas, kur didžioji kelionė pilnai technologiškai užgrobiama, ir žmogus tampa technikos vergu net savo amžinojoje formoje. Šio antro atsimerkimo tikslas - Dievas Dyson'o sferoje, siekiant iš jo semti energiją, paversti žmonijos - naujo Dievo - begaliniu ištekliumi. Kaip jau sakiau, šis procesas, numatoma, turės tris etapus: optimistinį, realistinį ir pesimistinį, kuriuos perėję turėsime galimybę gyventi tikroje užbaigtoje baltojo drakono civilizacijoje, kurioje žmogaus kaip gyvūno egzistencija bus įveikta ir jis taps kosmoso šeimininku.

Po tokios plėtros antras užsimerkimas įmanomas tik vienu atveju: jeigu įvyks tikra kosminė katastrofa ir po jos išliks žmonių, kurie turės galimybę pratęsti žmonių rūšies egzistenciją. Kita vertus tai įmanoma ir padarius sąmoningą apsisprendimą, tačiau tokiu atveju atsiras konfliktuojančios stovyklos tų, kurie nori transcendenciją turėti kaip garbinimo objektą ir tų, kurie nori ją tik eksploatuoti ir išnaudoti. Renkantis gyventi realistinėje būsenoje, dabartinės tendencijos, kurios matosi valdžių politikoje - nieko gero nerodo, nes judama žmogaus padėties pabloginimo kryptimi, vietoj to, kad žmogų išlaisvintų ir padarytų savo egzistencijos šeimininku. Valdžios atsisako dalintis ir technologiją naudoja tik savo ego išaukštinimui.

Taigi naudojant metafizinę zonų schemą, istorijos trajektorija joje buvo tokia:

1) pirmas atsimerkimas (kultūrinis),

2) pirmas užsimerkimas (filosofinis, mokslinis),

3) antras atsimerkimas (techninis),

4) antras užsimerkimas (katastrofinis).

Tiek, kiek išliks žmogus, šis principas kartosis tol, kol žmogus peržengs save arba išnyks.

klajunas

Juodosios liepsnos sieva

Pagrindinė žmogaus teorijos koncepcija filognozijoje susijusi su juodosios liepsnos teorija, paaiškinančia metafizinio žmogaus principą vidinėje, psichinėje realybėje, iš kurios perspektyvos suvokiama transcendencija. Ontologine prasme žmogus yra save pačią suvokiančios būties sutelkimas, kuriame vienas būties polius - tarsi priimantis indas, o kitas - turinį duodantis šaltinis. Okultizme šią struktūrą įprasta vaizduoti kaip Uroborą, kuris yra sau uodegą įsikandusi gyvatė. Truputėlį modifikavę šį simbolį, gauname U raidę, kuri yra sumatoriaus kaip antitezės ženklas, turintis subjektyvų ir objektyvų polių, subjektyvią ir objektyvią būtį. Dėl šios priežasties žodžiai „būti", „buvinys" nurodo transcendencijos objekto padėtį, kuri atsiranda šioje sankirtoje, Uroboro „galvos" mazge, kuris yra žmogaus sąmonė, vadinama šviesos arka. Tokią būties formą įprasta vadinti „būties fenomenu" (kaip A. Šliogerio filosofijoje), su kuriuo siejama buvimo, buvinio kategorija.

Vėlesnėje savo filosofijoje A. Šliogeris išplėtė šią koncepciją, šviesos arkoje įvesdamas Niekio ir Esmo polius, taip atskirdamas galvinę ir uodeginę uroboro dalį žmoguje, kurie supriešinami ir sukonfliktinami į vidinę žmogaus metafiziką įvedant dramatizmo. Niekis yra priimanti galva, kuri suvokiama kaip metafizinė antisubstancija tikrovėje kurianti ir grindžianti sąmoningumą ir žmogiškumą, o pasaulis yra materiali substancija, kuri sukuria tikrovės fundamentą ir sąlygas vystyti gyvybės proceso veiklą kosminiame vandenyne. Niekis yra laisvės erdvė, kurioje tikrovės esinys, būties fenomenas renkasi savo trajektoriją ir kuria savo unikalų likimą begalybės stichijoje. Pasak A. Šliogerio galimas polinkis tiek į vieną, tiek į kitą pusę, gaunant arba gyvūninį laukinį, gyvenantį natūralioje ar dirbtinėje gamtoje, arba metafizinį žmogų, kuris linkęs į magiją, mitologiją, religiją ir filosofiją. Metafizinis žmogus yra dvasinio žmogaus forma, atsitapatinanti nuo savo gyvūninės psichikos ir į pasaulį žiūrinti dievišku žvilgsniu, kaip teoras.

Filognozijoje šis principas įgyja tokią formą:

[Alfa] [Juodoji liepsna] [Blyksnis] [Žiūronas] [Omega]

Tai metafizinio žmogaus sandaros formulė, kur viena dalis dieviška, tai yra kylanti iš Alfa tikrovės, o kita dalis - gyvūninė, kylanti iš Omega tikrovės. Alfa kryptis yra galvinė Uroboro dalis, kuri atitinka niekingąjį A. Šliogerio teorijos sąmonės polių ir Omega kryptis yra uodeginė, atitinkanti esmingąjį sąmonės polių. Savo gyvenimo pradžioje dauguma žmonių gyvena Niekio „užmarštyje", tačiau bėgant laikui, augant ir vystantis sąmonei, žmogaus žvilgsnis į pasaulį darosi vis gilesnis, metafiziškesnis, o tai suformuoja religinius arba filosofinius polinkius bei interesus, žmogaus gyvenimą padarant dvasingu. Žmogus paprastai gyvena savo įprastiniame „žiūrone", kuris yra sąmone vadinama bendroji gaublė, palinkusi link rodomosios substancijos, link sumatų, informacijos ir rodomo turinio, susitapatina su fenomenologine ir lingvistine holograma. Ši holograma rodo tik nedidelį visos metafizinės tikrovės procentą, taip sukuriant gyvūninę tikrovės imitaciją, kuriai daiktas savaime nepasiekiamas, dėl to labai lėtas technologijų ir civilizacijos vystymasis. Žmogui atsitolinus nuo šio vaizdo į savo giliąją savasties dalį, vadinamą juodąja liepsna, jis pradeda abejoti žiūrono rodomo pasaulio vaizdu, įeina į filosofinio netikrumo būseną, kaip savo apmąstymuose R. Dekartas.

Ši būsena yra filosofijos pagrindas, kuris buvo parodytas A. Šliogerio filosofijoje, kur jis teigia, kad tikrovę kaip būties fenomeną galima pamatyti tik retomis akimirkomis, turinčiomis praregėjimo blyksnių formą, kurie gyvenime sudaro filosofinių tyrinėjimų ir ieškojimų pagrindą. Mano parodytoje formulėje blyksniai kyla atsiskyrus nuo žiūrono, įėjus į savo sumatoriaus juodosios liepsnos būseną ir žiūrono objektus suvokiant ne kaip „tikrą pasaulį", bet tik kaip tam tikro gyvūninio ir metafizinio įtaiso rodoma holograminį paveiksliuką. Kita vertus, suvokus, kad šis paviršius nėra tikrovė, o tik tikrovės fenomenas, kyla kita mintis, kad už vaizdo yra gilesnis pasaulis, kuris yra šio vaizdo pamatas. Ši A. Šliogerio teorija yra visų filosofijų pamatas, kuris atsiveria visuose pirmapradžiuose žmonėse, bandančiose apmąstyti savo metafizinę būklę. Tai vadinama dvasiniu augimu ir sąmonės plėtimusi, kuri iš tikrovės 2 proc. perauga į tikrovės 20 proc. su gyvūno žiūronu suaugusioje juodojoje liepsnoje, A. Šliogerio vadinamoje Niekiu. Gyvendamas savo mažojoje sievoje žmogus tapatinasi su gyvūniniais savo sumatais, paimtais iš pirmapradžio kūno psichologinio ir lingvistinio supratimo. Tuo tarpu dvasinis žmogus turi savo juodosios liepsnos sievą, kuri yra anapusžiūroninė ir pilnai atsiveria tik gyvūno ir dvasios atsiskyrimo įvykyje.

Įvairiuose tekstuose sutinkame žodžius „sąmonė", „psichika", „siela", „dvasia", tačiau neretai jų supratimas ne visai tikslus arba iš viso neteisingas. Teisingą supratimą galima įgyti tik žinant fundamentalią struktūrą, kuri apima visą žmogaus spektrą. „Sąmonė" yra žiūrono substancija, bendroji gaublė, palinkusi į pasaulį, materiją, istoriją. „Psichika" yra gyvūninio organo, vadinamo smegenimis, sumavimo forma, įtraukiama į bendrąją gaublę. „Siela" yra juodosios liepsnos dalis, kuri yra suaugusi, susijungusi su gyvūnine substancija ir žmogui mirus inkorporuojama į juodąją liepsną, su gyvūninės individualybės imprintu. „Dvasia" yra juodoji liepsna, kaip amžinoji žmogaus dalis, kuri sujungia gyvūninius psichinius komponentus, žiūroną ir yra suvokimo žiūrone pagrindas, apaugantis grubia substancija. Dvasia atsiskiria nuo gyvūno jam mirus ir galima manyti, toliau gyvena savarankišką gyvenimą. Žmogaus gyvenimas yra gnostinis kryžius, kur susikryžiuoja istorinis ir mitologinis komponentas, ir pirmas atstovauja empirinį, žiūroninį pasaulį, kuris turi savo projektą, vadinamą tautos kova ir išlikimu, o antras atstovauja metafizinę gyvenimo kryptį, kurioje vyksta įėjimo ir išėjimo iš istorijos ir gyvenimo misterija, didžiojoje žmogaus kelionėje, kurioje dalyvauja dvasinė dalis. Apskritimas yra gyvenimas, kurio centras yra istorinės ir mitinės realybės susikryžiavimo taškas, sukuriantis pusiausvyrą tarp žiūroninės ir dvasinės dalies, nesiekiant ištirpti gyvybiniame procese, istoriniame tapsme arba nirvaninėje transcendencijoje.

Apsigyvendamas savo aukštojoje juodosios liepsnos sievoje, žmogus turi polinkį susidievinti, ir kadangi negali tapti tikru Alfa, jis tampa įsikūnijusiu dievu, tai yra Alfa-Omega, savo psichovektoriuose labiau pasviręs į dvasinę realybę, metafiziką transcendenciją, religiją, kurdamas savo didžiosios kelionės mitą. Kitaip sakant, pasiekus tokį dvasinį lygį, yra keli elgesio stiliai: ieškoti gyvenime prasmės, paskirties ir misijos, kuri aukštesnė už šį gyvenimą; stovėti centre dvasinės ataraksijos būsenoje, renkantis filosofo gyvenimą; arba įsilieti į istoriją, susitapatinti su savo gyvūnine dalimi, žiūronine sąmone ir kurti šio pasaulio karalystę, naudojant kaip ideologiją metafizinius įrankius. Joks iš šių pasirinkimų nėra privalomas ir kiekvienas žmogus yra laisvas savo mažąją kelionę keliauti tokią, kokią nori. Kai kurie Alfa-Omegos tampa istorinėmis asmenybėmis, tapę istorinę reikšmę turinčių religijų pradininkais, kaip Buda, Jėzus ir Muhamadas. Tai budizmo, krikščionybės ir islamo pradininkai, kurių pasekėjai ilgą laiką planetoje siekia užvaldyti istorinį procesą ir tapti centrine planetos doktrina bei gyvenimo būdu. Kita vertus, išsivysčius scientizmui, buvo sukurtas sekuliarus Vakarų Europos civilizacijos variantas, kuris taip pat kovoja už planetinį dominavimą ir turi dvi formas: transhumanizmą bei genderizmą.

„Filognozijos pradmenų" I dalis užsibaigia 9 tomu, kuris skirtas juodosios liepsnos temai, pilnai užbaigiančiai programos įvadine dalį. Jos svarbiausia koncepcija yra juodosios liepsnos sieva, [JLS], kuri yra aukštosios, metafizinės psichologijos pagrindas, skirtas dvasiškai pažengusių žmonių ugdymui ir lavinimui. Kokia jos konkreti struktūra bus pateikta tolesniuose skyreliuose. Ši tema savo ištakomis susijusi su A. Šliogerio veikalu „Niekis ir esmas" (2005), kuriame išdėstyta Niekio-Juodosios liepsnos koncepcija, esanti filosofinės būsenos pagrindu.

klajunas

Kaip suprasti A. Šliogerį?

Devintas „Filognozijos pradmenų" tomas daugiausiai remiasi juodosios liepsnos teorijos pirmtaku Lietuvoje, kuris yra iškiliausias nepriklausomos respublikos filosofas A. Šliogeris, ypač savo knyga „Niekis ir esamas" (2005). Savo filosofijoje jis naudoja Niekio sąvoką, kuri filognozijoje perinterpretuojama kaip juodoji liepsna, bet nurodo tą pačią metafizinę realybę ir kryptį. A. Šliogeris knygoje kuria metafizinę žmogaus teoriją, kurioje aiškina „sąmonės" prigimtį kaip dviejų realybių sandūrą, vadinamų Niekis ir Esmas. Ši sandūra apvelkama psichologiniais ir fenomenologiniais sluoksniais, tačiau pro jų šydą, filosofo manymu, galima pamatyti giluminę klepsidros sandarą, ypač filosofinėje būsenoje, pro kurią prasišviečia niekingojo Niekio ir esmingojo Esmo nuojautos. Šie terminai gali būti neįprasti kasdienybėje, nes ji skendi psichologinėse miglose ir iliuzijose; jie taip pat gali būti nepriimtini mokslui, nes neįeina į konvencinių terminų sąrašą, kuris diegiamas švietimo programose mokyklose; tačiau tiems, kas turi atsivėrusią filosofinę regą, kuri sugeba matyti pačią tikrovę, tokią kokia ji yra iš tikro, tai ne kliūtis, nes jų patirtis ne kalbinė, o tiesioginė ir žodžiai nėra neperšokamas barjeras, nes susiję su filosofinei sąmonei akivaizdžia realybe.

Jeigu A. Šliogerio filosofija atrodo sunkiai įkandama ir mistiška, tai tik todėl, kad sąmonė nepasiekusi pakankamo išsivystymo lygio ir nėra inicijuota į reginčių filosofų bendruomenę. Tie, kam tai svarbu, kas nori vystytis ir augti, pakilusieji siūlo savo pagalbą, kad filosofinė kelionė būtų trumpesnė ir greičiau būtų norimas rezultatas. Gali atrodyti, kad klepsidros teorijoje, kurią aš vadinu sievos teorija, mįslingiausia sąvoka yra Niekis, tačiau ji nesunkiai išišifruojama pamačius kokia tikra, pilna klepsidros sandara. Klepsidra iš tikro yra Uroboro dalis, tai yra žiedu susisukusios gyvatės, įsikandusios savo uodegą, kuri yra senas okultinis simbolis, naudojamas žmogaus paslaptį aiškinančiose teorijose. Ta dalis yra galvos ir uodegos junginys, kur galva rodo dvasinį pasaulį, kuris tarsi koks indas priima materiją ir iš jos dvasioje sukuria materialios tikrovės atvaizdą. Klepsidroje A. Šliogeris rodo šią svarbiausią dalį, kuri yra žmogaus viduje atsiveriančios realybės paslaptis. Anapus klepsidros yra transcendencija, kaip didžioji sieva, kuri yra šios tikrovės kūrėja, vadinama asmeniniu ar beasmeniu Dievu.



Kaip matome pateiktame paveiksle, dvasinė dalis yra gyvatės galva, kuri savo fundamente turi giliausią tikrovės sluoksnį, kuris tiesiogiai susijęs su dieviška realybe ir A. Šliogerio vadinama Niekiu. Kodėl jis juodąją liepsną vadino niekiu, suprasti nesunku: todėl, kad ji atsiveria tada, kai pradeda nykti žmogiškumo miražas, po visais psichologiniais ir sąmoningumo sluoksniais, ir kol gyvenimo slenkstis neperžengtas, atrodo kaip tuštuma, niekas ir tamsa. Tačiau pasiekus aukštesnę būseną, peržengiančią gyvūninę sąmonę, tas Niekis pasirodo kaip aukštesnis sąmoningumas ir dvasia, kuri persmelkia visą vidinę tikrovę: žmogaus subjekto ir pasaulio objekto hologramą, gali ją stebėti atsitapatinimo būsenoje, kuri sutampa su filosofine būsena. Šis atsitapatinimas nuo subjektyvios ir objektyvios hologramos, vadinamas savimone, įmanomas tik dėl dvasinės žmogaus dalies, kuri yra Niekio, arba juodosios liepsnos, dovana. Kita kryptis yra Esmas, kuris įtraukiamas kaip objektyvus pasaulis, gamta, gamtiniai ir žmogaus sukurti daiktai, ateinantys iš uodeginės Uroboro krypties, susijusios su grubia materija, gyvūniškumu, primityviais instinktais ir psichologija. Šis pasaulis yra į dvasią įtraukta informacija, dėl ko vadinamas esmo fenomenu, kuris tik reiškiasi kaip vaizdas, bet nėra pats daiktas savaime - su daiktu savaime tiesiogiai sąveikauja žmogaus pirmapradis kūnas.

Sakiau, kad pasak A. Šliogerio Niekis ir Esmas yra dviejų metafizinių realybių sandūra, kuri pavirsta į fenomenologinį ir psichologinį žmogų. Tačiau filosofas nerodo kaip šios realybės vystosi toliau nuo klepsidros. Tačiau tai parodo pilnas Uroboro vaizdas, pagal kurį Niekis ir Esamas susijungia transcendencijoje, Kūrėjo idėjoje. Tačiau jo manymu, apie Dievą galima kalbėti tik nuojauta arba tikėjimu, tačiau tiesiogiai ši realybė nepasiekiama, o jeigu vis dėlto norisi ieškoti Dievo, tai geriausia jo ieškoti Esmo kryptyje, gamtoje ir paprastame žmogaus sukurtame daiktiškame pasaulyje, dar nepasiekusiame technologijų lygio. A. Šliogeris norėjo, kad filosofas užgesintų savo vidinę, psichologinę realybę, trukdančią matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro, ir visą savo dvasinį potencialą filosofinėje būsenoje sutelktų į esmo fenomenus, kurie kaip tikrovė pasirodo tik paviršiuje, ir patyrę minties, arba juodosios liepsnos, blyksnį pajaustų visą jo gelmę ir būties prasmę. Eidamas į grynąjį Esmą, žmogus kuria jo imitaciją iš savo psichinių substancijų, todėl iš tikro gelmėje randa tik tai, ką ten įdeda, arba save patį. O Niekio kryptyje, jo manymu, filosofas ištirpsta tamsoje, tuštumoje, nebūtyje, kuris priešingas žmogiškumui, todėl čia jis prasmę ne atranda, bet praranda.

Labiau išplėsta teorija turi platesnį variantą, kur visas Uroboras dalinamas į keturias dalis, susikryžiuojančių horizontalios ir vertikalios ašies, kurios filognozijos interpretacijoje yra istorijos ir mito kryptis: vertikali - ryšys su transcendencijos centru, kuris aiškinama didžiosios kelionės mito priemonėmis; ir horizontali -  istorinis procesas, kaip gyvenimų seka išoriniame pasaulyje, kuri susideda į laiko liniją, surenkančią visų civilizacijų visus istorinius įvykius ir formuoja planetos istorijos iliuziją. Ten kur susikryžiuoja vertikali linija su horizontalia, yra žmogaus įėjimo arba išėjimo iš istorijos įvykiai, rėminami gyvenimo pradžios ir pabaigos. Centras yra pusiausvyros tarp didžiosios sievos (DS) ir mažosios sievos (MS) taškas, kuris paslinkus į klepsidrą, tampa jos centrine pusiausvyros vieta, kuri yra etinio principo pagrindas: gyvenimo pusiausvyra tarp vidaus ir išorės ir transcendencijos pusiausvyra tarp žmonijos ir Dievo.

Religijose ir ezoterikoje įprasta daug kalbėti apie dvasinį augimą ir dvasingumą, tačiau tai aiškintojų skirtingai suprantama ir aiškinama iš skirtingo dvasinio lygio skirtingo lygio žmonėms. Kadangi šis Uroboro kryžius turi keturis segmentus, kurie žymi keturias realybes, klepsidra turi keturis sluoksnius, kurie išsidėsto sąmonėje kaip gylinė struktūra, nuo žemiausio ketvirto sluoksnio, iki aukščiausio pirmo sluoksnio. Kitaip sakant, per šiuos vertikalius sluoksnius, augdamas dvasiškai, žmogus nuo Esmo artėja prie Niekio arba nuo materijos prie dvasios, o tai reiškia, kad nuo grubiosios psichikos atsitapatina ir prieina prie subtiliosios, filosofinės arba religinės būsenos, kuri atstovauja centrinę transcendencijos dalį, įsikūnijančią ir į žmogaus sąmonės sandarą. Tai galima pažymėti taip:

Uroboras [Niekis - 1-2-3-4 - Esmas]

A. Šliogerio manymu, žmogus turi siekti pusiausvyros tarp šių dalių, anuliuojant centrinę 2-3 dalį, kuri yra psichologinė ir neuropsichologinė ir sujusi su gyvūnu, o ją anuliavus, sujungti tuščią Niekio indą su pilnatvišku Esmo turiniu (1-4) ir patirti filosofinio blyksnio stebuklą. Jo manymu pirmapradė filosofija įmanoma tik kaip tokia būsena, o visa kita yra tik racionalaus gyvūno psichologinių iliuzijų pasauliai, kuriuose jis siekia savo valią išplėsti iki begalybės, paimdamas į savo instinktų valdžią žemę ir dangų ir sukurdamas ten savo hoministinį dirbtinį pasaulį. Šis principas yra juodojo drakono principas, kuris nesiekia žmogiškos dalies plėsti iki begalybės, tik stovėti pusiausvyrų centre, tarp savęs ir kito, tarp žmogaus ir Dievo. Tokia A. Šliogerio logika tiek istorijos horizontalėje, puoselėjant pirmaprades bendruomenes, tiek metafizikoje, žmogaus santykyje su transcendencija, atsisakant beprotiškos mokslo ir technologijų plėtros. Pagrindinis sindromas vedantis prie pažeidimo yra globalizmas istorijoje ir technologinis progresas mitinėje transcendencijoje. Galima paklausti, kam reikalinga juodoji liepsna, arba juodosios liepsnos būsena? Tik atsikratyti savo gyvūniškumo ir begalinės valios viešpatauti psichopatologijos. Apsiribojimas iš priekio ir iš gelmės, pagrindinis juodosios liepsnos etikos priesakas.

klajunas

Uliumas ir įstatymas

Sietuvos ir sievos teorija prasideda nuo standartinių penkių sąmonių išskyrimo, kurios sudaro bazinę sątvaro struktūrą, kurią reikia žinoti, norint suprasti, kas yra žmogus savo egzistenciniame paviršiuje. Sietuva yra A. Šliogerio žinota siejanti dalis, reiškianti maždaug tą patį, ką ir sątvaras. Tuo tarpu sieva žmoguje yra ta dalis, kurią susieja sietuva. Kiekviena iš sąmonių turi savo pagrindinį archetipą, per kurį vertinamas sumatas. Sąmonės yra tokios:

1) priekinė sąmonė su grožio archetipu,

2) galinė sąmonė su prasmės archetipu,

3) centrinė sąmonė su malonumo archetipu,

4) karūninė sąmonė su laimės archetipu,

5) gnostinė sąmonė su žinojimo archetipu.

Šis skirstymas rodo, kad žmoguje galimi penki akcentai, pagal kuriuos sprendžiama, kokio tipo yra žmogus, kokiame pasaulyje linkęs gyventi ir laiko svarbiausiu. Sąmonės skiriasi tuo, kad vienos yra nekintamos, tokios kokios užprogramuotos genetiškai, o kitos - kintamos, auginamos ugdymu. Tai ypač būdinga penktai, gnostinei sąmonei, kuri gali turėti besiplečiantį horizontą, auginamą iki maksimalaus dydžio, antžmogio lygio. Sietuva sieja sąmones, o sąmonės - savo rūšies sumatus, kurie sukuriami iš vidinių organų arba išorinės informacijos. Gnostinės sąmonės pagrindinė forma vadinama drakono akimi, kuri turi rišlio funkciją, sujungiančią vidinę ir išorinę realybę. Nuo to kaip suformuotas rišlys, priklauso civilizacijos forma, kuri lemia žmogaus ir tikrovės sąveiką.

Ši sietuvos ir sievos sistema yra omega lygio sąmonė, kuri yra absoliučios tikrovės kūrinys, atsirandantis iš hipostratos klodų. Priešingas tikrovės polius yra alfa, kurį religijose įprasta vadinti Dievu, esančiu fundamentum I, iš kurio atsiranda visą mūsų pasaulio realybė. Kaip jau buvo paaiškinta, tarp alfa ir omega galimi įvairūs santykiai, kaip antai omega be alfa, omega prieš alfą, omega priešais alfą ir alfaomega, kaip Dievo ir žmogaus junginys, arba dievažmogis, kuris yra tikrovės nematomoje gelmėje esančio valdovo, išrinktasis, vykdyti pasaulyje kokiai nors misijai, arba valdyti paprastus žmones, kurie tik garbina Dievą arba gyvena be Jo. Norint suprasti, kaip įvyksta toks susijungimas, reikia žinoti hipostratinę žmogaus sandarą, kurios pagrindinė dalis yra dvasia, amžinoji žmogaus dalis, vadinama juodąja liepsna. Būti alfaomega reiškia turėti kitokio tipo juodosios liepsnos struktūrą arba būti šantyje su alfa. Ką tai reiškia, supranta tik išrinktieji, turintys išvystytą sąmonę, kuri kitokia negu paprastų žmonių, kitaip omegų.

Sietuvos, sievos ir hipostratos santykiui aprašyti pagrindinė sąvoka yra įstatymas, kuris reiškia „tikrovės įstatymas į sietuvą", kurios logikoje turi gyventi uliumas, arba U-formą sąmonėse turintis žmogus. Uliumas yra pagrindinė antitezė, kurioje susiduria subjektinė ir objektinė tikrovė, tarp kurių nusistovi arbo moralus arba nemoralus santykis. Žmogus yra gyvybės forma, kuri, kaip Dievo sukurtas omega, susiduria su pagrindiniu klausimu: koks yra Mano ir Kito santykis. Prigimtinis įstatymas yra gamtos tvarka, pagal kurią nugali stipriausias ir protingiausias; civilizacijos įstatymas yra į uliumą, į drakono akį, įdiegta tikrovė, kuri sprendžia moralinės, civilizuotos santvarkos klausimą, nes prigimtinė tikrovė įstatyta į uliumą neatitinka išvystyto sąmonių komplekso lūkesčių gyvenime. Abiem atvejais įstatymas yra tikrovės įstatymas į sąmonę, kuri gali būti natūrali arba sukurta dirbtinai, siekiant pagerinti žmogaus būklę. Visos uliume esančios tikrovės yra įstatymai, kuriuos žmogus susirenka pats, arba kurie jame sukuriam ugdymu. Uliumas be įstatymų yra į dvasinę būklę pakilęs žmogus, kurioje yra tik beformė, dvasinę būtis, arba tik tokie įstatymai, kurie neapsunkina dvasinės egzistencijos žemo lygio patirtimis. Žmogus gyvena labai žemo lygmens įstatyme, kurį šiek tiek pakelia civilizacijos ištaisymai. Taip yra todėl, kad savo išoriniame apvalkale jis yra tik gyvūnas ir gyvena gamtinį gyvūno gyvenimą, pagražinamą kultūros maskuotėmis. Kitoks gyvenimas įmanomas tik amžinybėje, kurioje juodoji liepsna išsivaduoja iš uliumo ir gyvena kitokio tipo suvoktyse ir įstatymuose.

Civilizacijoje hierarchija, kaip buvo sakyta, yra alfos, alfaomegos ir omegos, kur pirmi du rangai yra valdovai, o omegos yra paprasti gyvūnai su signalinę sievą turinčiais uliumais. Tokie žmonės dažniausiai gyvena bendruomeniniuose papročiuose, kurių pagrindinė forma yra tautinė kultūra. Jie gyvena priekinėje ir centrinėje sąmonėje kaip veiksmas, kuris saugo tam tikrą paprotinę, kultūrinę formą; arba galinėje ir centrinėje, kaip protiniai specialistai ir technikai. Kultūroje gali būti užkoduota alfa tikrovės garbinimo forma, jeigu bendruomenė turi Dievą arba Dievus garbinančią papročių sistemą; gali būti užkoduotas nusisukimas nuo Dievo arba Dievų, jeigu omega garbina save arba kokį išrinktą omegą. Tokios civilizacijos, turinčios tik primityvų kultūrinį įstatymą, yra didele dalimi gyvūninės, kurios dirbtinis viršgyvūninis, arba žmogiškas, sluoksnis labai seklus ir tik fasadinis arba apsimestinis. Alfaomega yra Dievo pasiuntinys, turintis išplėstą giluminę struktūrą, kuri sukuria išvystytą vidinę uliumo struktūrą, turinčią hipostratinių, psioninių sugebėjimų. Tokių žmonių tikslas - būti civilizacijų sargais ir žmonių ganytojais, kurie prižiūri civilizacijos įstatymo formą ir žiūri, kad žmonija nenusmuktų į „prigimtinę būklę", arba gamtos įstatymą. Alfa yra pats Dievas arba jo dalys, kurios turi nuo Šaltinio atskirą formą, bet yra „telepatiniame" ryšyje ir vienyje su juo. Alfos kaip atskira forma ypatingi tuo, kad ji neturi kūniškos dalies ir su kūnu sujungti tik vienu atveju, jeigu žmogus savo gelmėje yra alfaomega.

Kaip jau galima buvo suprasti, į žmogų įsikūnijanti dvasinė dalis įgauna U-formos struktūrą, kuri yra uliumas, U + lumen. Kai dvasia atsiskiria nuo kūno, atsiranda nedualinė būsena, nes visa giluminė tikrovė gyvena vienyje ir harmonijoje. Iš vienio egzistencijos perėjimas į dualinę egzistenciją yra didelis rango tikrovėje smukimas, kuris yra skirtas patirti išskirtines patirtis ir išbandymus arba apsimokyti, išvystyti priešingos savo egzistencijai būsenos supratimą. Tai tarsi skirtingos matricos, kuriose kuriami simuliaciniai pasauliai su programuojamais dėsniais, kuriuose galima patirti įvairias tikrovės logikas ir suprasti jų esmę. Tai pagrindinė laikinojo gyvenimo paslaptis, dvasiai judant tarp didžiosios kelionės vienio ir mažųjų kelionių patirčių uliumuose, į kuriuos įstatytos tikrovės simuliacijos. Šio žaidimo svarbus momentas tas, kad gauni tam tikrą kūno programą, kuri turi savo stilių ir vidinius apribojimus ir turi praeiti gyvenimą nugalinčia logika. Tai reiškia, kad gimimas yra dvasios įėjimas į uliumą, o mirtis - išėjimas iš uliumo, į savo dvasinę amžiną formą, išsinešant gyvenimo kelionės istorijos atsiminimą. Gyvenimas vyksta netikroje hologramoje, už kurios yra tikras pasaulis, kuris sąmonių komplekse nesumuojamas ir sudaro subtiliąją hipostratą.

Garduose dauguma gyventojų - su mažai išvystyta penktąja sąmone, gyvena paprastus gyvenimus ir dažnai yra žemiausio rango spec. tarnybų biorobotai. Kuo aukščiau hierarchijoje, tuo sąmonės išvystymas didesnis, bet tik tuo atveju, jeigu kalbama apie tikrovėje, o ne tikrovės spektaklyje gyvenančią instituciją. Jeigu tai tik spektaklinė organizacija, skirtumas tarp gardo darbininko ir organizacijos tarnautojo tas, kad turi geresnius psichotroninio kompiuterio parametrus, imituojančius protą. Įprastines valstybes paprastai valdo omegos su auštai išvystyta drakono akimi, o turėti alfaomegą paprastai būna civilizacinis įvykis, kuris įvyksta prieš pokyčius, permainas arba kataklizmus, keičiant planetos istorijos kryptį. Jeigu alfaomega yra kolektyvinė sąmonė, jis turi daug individualių formų, kurios vykdo savo misiją, naudojant telepatines, psichotronines priemones ir hipostratinę psioniką. Alfaomega yra išvystyta juodoji liepsna, kurios įsikūnijimo tikslas - vykdyti misiją, tuo tarpu paprastų omegų tikslas - vystyti savo juodąją liepsną gyvenant uliume tam, kad tikroje realybėje, transcendencijoje, ji pakiltų į aukštesnę išsivystymo pakopą. Be šios prasmės laikinas gyvenimas neturi jokio asmeninio tikslo, o prasitęsimas genealogijoje - tik naujo indo dvasiai paruošimas. Pažiūrėjus iš šio pasaulio perspektyvos, tai irgi prasmė - tobulinti kūną, kaip norėjo F. Nietzsche, tačiau kūnas tik indas dvasiai ir turi pagalbinę, o ne pagrindinę paskirtį.

klajunas

Ne šio pasaulio Įstatymas

Šiame tome, kaip ir žadėjau, daugiau dėmesio skirsiu juodosios liepsnos tyrimui, kuri buvo pristatyta „Juodajame drakone". Tai aukščiausias mažosios kelionės lygis, kuris pasiekiamas gyvenimo pabaigoje, žmogui pasiekus ezoterinę išsivystymo pakopą. Jauname amžiuje dvasingumas išryškėja gana retai, tuo tarpu žmogui subrendus atsiveria dvasinės akys ir jis pradeda regėti dalykus, kurie anksčiau buvo nuo jo paslėpti. Sievos teorijoje žvelgiama į įprastinį gyvūninį žmogų, bandant suprasti jo logikas ir psichologijas, tuo tarpu juodosios liepsnos teorija aprašo dvasinį žmogų, kiek jis sugeba gyventi pagal dvasinį įstatymą. Metafizinė tikrovė žmogui tiesiogiai pasiekiama tik per pirmapradį kūną, o sietuvoje su ja jis sąveikauja per tris subjektus, kurių vienas yra fundamentum II, arba juodoji liepsna, o kiti yra uliumas kuriame asmuo ir pasaulis atsukti vienas į kitą, sąveikauja pagal žemesnį arba aukštesnį įstatymą.

Taipogi dabar galima patikslinti kaip susiję žodžiai sietuva ir sieva. Sietuva yra juodosios liepsnos principą aprašantis terminas, nes jis yra tam tikra vieta ar struktūra substancijoje, kuri sumuoja informaciją sutelkimu ir sugrupavimu ir sudaro žmogaus psichikos išorę. Tuo tarpu sieva yra tai, kas susieta, sutelkta, tai yra vidinė psichologinė dalis, kuri priklauso nuo to, kas siejama ir telkiama - jeigu gyvūnas, tai yra gyvūninė sieva, jeigu pasaulis, tai materiali planeta. Kadangi gyvybės rūšys įvairios ir visos jos turi savo sietuvas, kurios kuria skirtingas sievas, šis žodis surištas su įstatymo koncepcija, kuri apibrėžia tai, koks sluoksnis į sietuva įstatytas, nuo ko priklauso koks yra objektas ir koks subjektas. Taigi juodųjų liepsnų hierarchija priklauso nuo to, kokia jos sietuva ir koks į ją įstatytas įstatymas, nuo kurio priklauso kokia yra turima gyvybė: dvasiškai išsivysčiusi ar ne.

Pavyzdžiui, žmogus yra labai pažengusi būtybė, turinti didelį diapazoną, galinti savo kevale turėti nuo gamtinio / gyvūninio įstatymo, kultūrinio / civilizacinio iki dieviškos realybės įstatymo. Tai trys žmonijos išsivystymo fazės, kurios yra gamta ir kultūra, būdinga mažajai kelionei ir Dievo karalystė, būdinga didžiajai kelionei. Nuo to, koks yra įstatymas priklauso žmogaus gyvenimo logika, kaip kuriama ir veikia santvarka, koks žmogus mažojoje sievoje propaguojamas. Tai apvelkama į kultūros rūbą ir įdiegiama į žmogų dirbtinio įstatymo forma tam, kad gyvenimas būtų aukštesnės kokybės ir civilizuotesnis. Dirbtinis įstatymas žmoguje formuojamas logoforminėje ir lingvoforminėje sąmonėje, o natūralus įstatymas psichoformoje ir daiktoformoje. Žmonijos valdovų tikslas suformuoti antrą prigimtį tam, kad jis iš gyvūno būtų perkurtas į išsivysčiusį žmogų, kuris yra kultūrinės civilizacijos tikslas. Jeigu tai daroma silpnuoju būdu, turime juodojo drakono civilizaciją, o jeigu stipriuoju - bandoma peržengti ribą, savo priemonėmis susikurti aukštesnės / gilesnės realybės įstatymą, kuris įmanomas tik būnant aukštesnio dvasinio lygio sietuvoje. Paslėptoji dalis gali būti įstatyta natūraliai, natūralaus sensoriumo priemonėmis, o galima susikurti civilizacinį žinių įstatymą, kuris atveria išorinę žiūrono realybę, leidžiančią išeiti anapus horizonto ir pamatyti tai, kas uždrausta.

Šią paslaptį žinojo A. Šliogeris, nors jis nenorėjo to skelbti viešai, atviru tekstu ir tik paliko raktus tiems, kas bus sugebantis atrakinti jo tekstus ateityje. Sietuva jis vadino išorinį pasaulį, tą karališkos juslės realybę, vadinamą rega, kuri jo įsitikinimu ir žmogaus siela, o visos vidinės dalys, asmenybė, mąstymas, jausmai - tik niekio inkarnacijos, falsifikacija. Savo tekstuose, mąstydamas savo mąstymu, šią tvarką perkuriu, atverdamas kitokį savo žvilgsnį į absoliučią tikrovę, fundamentinę žmogaus sandarą. Kaip jau sakiau, pasaulį laikau tik įstatymu, kurį pritaikyta surinkti juodosios liepsnos sietuva žmogaus lygio anapusinės dvasios įsikūnijime. Įstatymų yra daugybė: vieni jų tik gamtiniai, kiti kultūriniai ir dvasiniai, dar kiti - alternatyvios realybės. Galima gyventi prisirišus prie įstatymo ir su juo susitapatinant, o galima juo ir nesitenkinti, nes realybė per daug žema ir primityvi, neatitinkanti galimybių. Kokia įstatymo absoliuti prasmė, pasak A. Šliogerio, padeda suprasti filosofinė būsena, kurioje pasiekiama maksimali sąmonėje įmanoma realybių poliarizacija.

Norint patirti aprašytą filosofinę būseną, kurią jis aiškino „Transcendencijos tyloje", reikia transcenduoti sievą, sugrįžti į tikrą save kaip galutinę realybę einant į vidų, o tada iš šios vidinės gelmės, sietuvos sluoksnio vadinamo Niekiu, patiriama nuostaba išvystant į dvasią įstatytos tikrovės vaizdą, patiriant ją kaip absoliučią svetimybę, toliausią priešingą polių, kuris yra visiškai kita realybė, esanti anapus dvasios, kuri, apvalyta nuo gyvūninių apnašų, pasirodo kaip tai, kas ji yra iš tikro: dieviška paslaptimi, su kuria susitinka metafizinis žmogus. Ši būsena ištinka toli nuo Žmogaus, kaip gyvūno ir jo sukurtos dirbtinės realybės, civilizacijos užribyje natūralioje gamtoje. A. Šliogerio manymu, tikra pirmapradė filosofija gimsta tokiose būsenose ir ši yra ne kas kita, kaip tokių būsenų refleksija bei aprašymas.

Pasibaigus mažajai kelionei ir atsiskyrus gyvūninei daliai, juodosios liepsnos sietuva būna pasirengusi priimti kitą įstatymą, kuris nurodo anapusinį gyvenimą, vadinamą Dievo karalyste. Šis įstatymas yra anapusgamtinis ir anapuscivilizacinis, rodo tik tokią sietuvos formą, kuri įmanoma dvasiškai pakilusiai būtybei, kokia tampa žmogus, išsivadavęs iš gamtinės formos: fizinės formos ir gyvūninės psichologijos. Sietuvoje be įstatymo vyrauja Niekio būsenos, tačiau gavus naują suvokimą, atsiduriama naujame pasaulyje, įgyjant naują formą, kurioje išnyksta visos ankstesnės tapatybės, troškimai ir psichologijos, valdžiusios dvasią mažojoje kelionėje. Toks žmogus yra metafizinis žmogus, kaip pagrindinė pirmapradžio kūno sudėtinė dalis, kurioje gyventi pradedama nusilpus gyvūnui, kai gyvenimo misija būna užbaigta ir ateina laikas galvoti apie tolesnį etapą.

Kadangi žmonija yra išsivysčiusi, dabartiniais laikais gyvenimas tvarkomas pagal mokslinės civilizacijos įstatymą, kuris pradeda brautis į transcendentinę realybę, maksimalizuojant dirbtinės tikrovės kūrimą, kuri implantuojama į tikrovę, visuomenę ir žmogaus kūną. Tokia yra dirbtinių dalių kūrimo gebėjimo logika - visą natūralų pasaulį perdaryti, pritaikyti žmogaus norų tenkinimui, užmirštant, kad tikrovė yra savarankiška realybė, kuri nepriklauso žmogui ir neturi tenkinti jo užgaidų. Ši tendencija maksimumą pasiekia baltojo drakono civilizacijoje, kuri trikdo dieviško įstatymo tikrovės ramybę, nori tarpinėje stadijoje, civilizacijoje, turėti Dievo karalystę tokią, kokia susikuriama arba užgrobiama transcendencijoje. Tai užstrigimas mažosios kelionės logikoje, nenorint susitaikyti su savo gyvūno likimu, kuris ne amžinas, o tik laikina forma, prie kurios isteriškai prisirišama, kai išryškėjęs dvasingumas parodo jam begalybę. Begalinis gamtinis įstatymas rodo nusisukimą nuo anapusinės tikrovės, nuo fundamentum I, ir žemo rango realybės sudievinimą, nesuprantant, kad gyvūno invazija į dangaus karalystę yra barbarų antplūdis, kuris sugriaus trapią pusiausvyrą ir sunaikins vienus ir kitus.

Kai aiškinau sievos formų tipus ir viena iš jų buvo magus, turintis centre begalybę, turėjau omenyje, kad jis atvėręs savyje juodąją liepsną, kuri turi kitokį, metafizinį įstatymą ir supranta dieviškos tikrovės logikas, kurios padeda pasiekti aukštesnį sąmonės išsivystymą, įgyjant psioninių sugebėjimų. Šis struktūra aprašoma tokia formule:

Sietuva [gyvūninė sieva; pasaulio sieva] arba

JL [subjektinė MS; objektinė MS] arba

[JL][Įstatymas]

Juodoji liepsna yra dvasia, sietuva yra siela, mažoji sieva - psichika. Vystantis gyvūninei psichikai, ji vis labiau atsiskiria nuo žemųjų psichologinių realybių, nuo savo tapatybių, asmens, ir pereina prie sielos moralinio įstatymo klausimo, kuris sprendžiasi uliumo priešstatoje, apmąstant kokia turi būti sąveika tarp manęs ir kito, kad ji atitiktų aukštesnę tvarką. Taip pat pakyla prie dvasinio lygmens, kuris ne šio pasaulio sąmonė, gyvenanti pagal šio pasaulio įstatymą, bet aukštesnio dvasinio pasaulio, kuris iš dangaus arba Dievo karalystės. Šiame pasaulyje pagal tokį įstatymą gyventi neįmanoma, tačiau šis pasaulis laikinas ir norint žinoti, kas laukia ateityje, reikia suprasti ir žemesnį, ir aukštesnį įstatymą. Tokia buvo Jėzaus iš Nazareto žinia, geroji naujiena, kuri turėjo įminti žmonėms didžiosios kelionės mįslę, apreikšti, kas jų laukia po mirties, amžinajame gyvenime.

klajunas

Planetinės civilizacijos noosfera

Šiame skyrelyje apžvelgsiu silpnosios civilizacijos raidos etapus, kurie išsivystė į šiuolaikinę kultūrinę noosferą, formuojančią silpnąją žmonių psichovektoriaus struktūrą, suteikiančią jų gyvenimams civilizacinę formą. Istorijos priešaušryje, kol dar nebuvo išsivysčiusi kalba, žmonės gyveno gyvūnų gyvenimus, kurių būdą diktavo gamtiniai poreikiai, kurių tenkinimas buvo pagrindinis gyvenimo tikslas. Tačiau sukūrus kalbą atsirado efektyvesnis bendravimo ir veiklos metodas, kuris išplėtę gyvenimo mastelį, leido mąstymu efektyviau manipuliuoti tikrovės abstrakčiais vaizdiniais ir išsaugojus juos atmintyje perduoti kitiems arba jaunesnei kartai. Taip pradėjo formuotis kalbinis pasaulio vaizdas, kuris turėjo paprastą formą, orientuotą į tiesioginį gamtinį gyvenimą ir vietinę gamtinę transcendenciją. Taip atsirado magija, magiškas santykis su tikrove, kurio centras buvo maginis žodis, maginis veiksmas ir maginis reikmuo arba įrankis. Ilgainiui šis pasaulis buvo atitrauktas nuo tiesioginio bendruomenės gyvenimo, pakylėtas į Olimpą arba Asgardą, atradus Dangų ir Dangaus pasaulį, kuris yra anapus tiesiogiai patiriamos realybės. Išsivystė šio pasaulio metafizinių istorijų kūrimas, kurios buvo paverstos mitais, aiškinančiais transcendentinę šiapusinio gyvenimo kilmę ir santvarką. Kitas etapas buvo gyvenimo ir mito susijungimas, kuriame išskirtinis žmogus įgyja mitinio pasaulio pasiuntinio statusą ir moko kitus kaip reikia gyventi šiame pasaulyje norint aname turėti deramą vietą. Taip transcendencijos pasiuntinys sukuria teologinę pasaulio sandaros teoriją ir bendruomenėje įdiegia tam tikrą metafizinės etikos sistemą, kuri reikalinga civilizuoto psichovektoriaus žmonėse suformavimui.

Pradžia yra kalbos ir natūralios atminties sintezė, kurioje išsivysto tradicija grįsta kultūra, žmonių bendruomenę iš gamtinio lygio pakelianti į civilizuotą. Kitas šuolis yra rašto ir knygos išradimas, kaip naujos atvirkštinės kalbos formos, kur psichologinė kalba ir psichologinė atmintis pavirsta į materialią kalbą ir materialią atmintį. Tokia inversija yra žmonių rūšies pagrindinė suklestėjimo priežastis, atsiradus galimybei sukaupti didelius kiekinius užrašytos informacijos ir efektyviai ją perduoti ateities kartoms. Taip knygų kopijavimo ir platinimo dėka padidėjo informacijos platinimo mastas ir buvo galimybė su užrašyta informacija pasiekti tolimą ateitį, o tai sudarė sąlygas istorijos atsiradimui. Tai paskatino mokslinio / tiriamo žvilgsnio į tikrovę susiformavimą, kurį perkėlus į kitas sritis vystėsi žinojimo apimtis ir mastelis, tobulėjo metodai. Ir paskutinis yra techninis šuolis, kuris raštą pakeitė į vaizdą, atsirado holograminė kūryba, VR, kuri loginę noosferos formą transformavo į vizualinę, ir sukūrė paskutinę civilizacijos noosferos vystymosi pakopą, kur tikrovės simuliacija iš vidinės sąmonės dalies buvo perstumta į išorinę, o kalba ir mąstymas tik aptarnauja šią noosferos formą. Tai reiškia, kad kultūros sukomiksinimas ir vizualizavimas sumenkino protinį potencialą, kultūrą priartino prie liaudies, padarė filosofiškai primityvią. Rašto ir mąstymo sintezė, kultūros vartojimo metu reikalauja didelio kalbinio proto išsivystymo, susipažinimo su terminais ir sąvokų aparatu, sugebėjimo aprėpti didelio ženklų kiekio prasmes, vertinti stilių ir kalbinių figūrų lygį. Tuo tarpu mąstymo ir vaizdo sintezė, jeigu tai tik paprasta fenomenologija suvokia tik paviršių, sąvokos konceptualiai nevystomos, nesusiformuoja lingvistinis tikrovės elementų organizavimas, kuris priklauso nuo racionalumo formų.

Remiantis mano naujausių knygų istorijos sigilo modeliu, noosferoje sukaupta kūryba turi tokias keturias formas:

I. Gyvenimo kryptis.

II. Istorijos kryptis.

III. Transcendencijos kryptis.

IV. Baltojo drakono kryptis.

Gyvenimo kryptis apima paprastų tautinių bendruomenių gyvenimą, kurios neturi nei istorinės, nei metafizinės dimensijos ir užsiima darbu bei kūryba, o pagrindinė socialumo forma yra genealoginiai projektai šeimoje ir giminėje. Ši forma buvo propaguojama A. Šliogerio, kuris norėjo, kad tokios bendruomenės išsivystytų į vietinius graikiško stiliaus polius, kuriuose būtų atrasta politika ir filosofija, susiejanti bendruomenę su natūraliu, gamtiniu pasauliu. Istorijos kryptis išsivysto tada, kai susikaupia didelis kiekis rašytinės informacijos, kurią galima retrospektyviai apžvelgti, kurti chronologinę istorijos liniją, gretinti skirtingų politinių / kultūrinių bendruomenių projektus, tirtis sąveikas bei santykius, kurti tarptautinės politinės erdvės vystymosi modelius. Tai įvyksta susiformavus monarchijoms, respublikoms ir imperijoms. Šios krypties atstovas yra F. Nietzsche. Transcendencijos kryptis - tai religijos sritis, kurioje kuriamos teologinės teorijos, aiškinančios tikrovės fundamentą, jo sąveiką su žmogumi ir žmogaus sąveiką su juo. Tai gylinis tikrovės supratimas, kuriame norima peržengti žmogaus gyvenimą ir pasaulį į transcendenciją, sužinoti kas yra anapus gyvenimo - išnykimas ar amžinybė. Šioje kryptyje tiesa apreiškiama, atskleidžiama anapusinės realybės paslaptis, žmogus įvedamas į platesnį tikrovės suvokimo horizontą, kuriame suvokia, kad šis gyvenimas laikinas, todėl elgimasis taip, tarsi gyvenimas tęsis amžinai - kvailas. Tai Jėzaus iš Nazareto kryptis. Ir paskutinė kryptis vadinama baltojo drakono, kurioje sujungiamas šis ir anas pasaulis stipriuoju būdu, atradus mokslinį tikrovės pažinimo metodą ir išmokus kurti dirbtinę realybę iš hipostratinės substancijos. Ši kryptis propaguojama mano filognozijos pradmenyse.

Noosferoje perkėlus šią klasifikaciją į romano formą, turime romanus, vaizduojančius visas keturias tikrovės kryptis: gyvenimo ir egzistenciniai romanai, istoriniai ir politiniai romanai, teologiniai ir maginiai romanai ir mokslinės fantastikos romanai, kuriuose aiškinama aukščiausio išsivystymo mokslinė technologinė civilizacija, turinti galaktinius ir visatinius mastelius. Noosferinė baltojo drakono civilizacijos reprezentacija populiari „Marvel" ir „DC" komiksuose, ir jų pagrindu sukurtose ekranizacijose, kuriose veiksmas vyksta visos visatos mastu, kur pažinimo gylis maksimalus, turintis 1000 dalių iš 1000. Šis ketvirtos krypties noosferos išryškėjimas, kuris ypač būdingas šiuolaikinei amerikietinei masinei kultūrai, rodo koks mokslo įstaigose kuriamas civilizacijos vystymo projektas, ruošiamas istoriją ir mitą formuojančių institucijų.

Sątvaro formulėje tai atrodo taip:

[MS]-R-Polis-K-D/X-[DS]

Pagal šią formulę, knygos gali būti rašomos teorinės sintezės pagrindu arba fenomenologiškai, imant šias perspektyvas:

MS - psichologinė tematika,

Polis - socialinė ir politinė tematika,

K - kultūrinė tematika,

D/X - gamtinė ir mistinė tematika,

DS - teologinė tematika,

R - mokslinių teorijų tematika.

Pažiūrėjus į „Filognozijos pradmenų", vadovėlius, jų objektas yra R struktūra, kuri formuluoja visų kitų elementų analizavimo teorinius modelius, pradedant nuo MS (psichologija) ir baigiant DS (teologija). Mano modelį galima apibūdinti pagrindine „sievos" sąvoka, kuri apima tiek psichologinę sievą, tiek tikrovės sievą, kurią sudaro hipostratiniai klodų telkiniai. Sievos kuria sievarus, arba aktyvumo vektorius, kur mažoji sieva yra valios pagrindu sukuriama veikla, o didžioji sieva - energijos pagrindu sukuriama „veikla" gamtoje. Tikrovėje tai yra du įvykių atsiradimo variantai, valdomi tikrovės tvarkos geometrijų ir žmonių valios laisvės, kuri formuojama naudojant informaciją, per lingvoforminio psichovektoriaus įstatymą, neurolingvistiniu programavimu arba psyopu. Išvardintuose elementuose knygose, kuriose sudėta arba kūrybinė fantazija, arba teorinė sintezė, galima rašyti filosofiją arba literatūrą, siekiant įvairių kultūrinių tikslų noosferoje: politinių / ideologinių, komercinių, aktyvizmo, saviraiškos. Mano atveju tinkamiausias yra politinis ir aktyvizmo motyvas, nes siekiama paveikti santvarkos formas Lietuvoje per kultūrinę veiklą ir paskatinti diskusiją dėl naujausių technologijų neetiško naudojimo valstybės institucijose. Kadangi tai baltasis drakonas, arba, kitaip sakant, visko sintezė, susilieja I-II-III kategorijos ir filosofinės bei mokslinės fantastikos kūrybiniai elementai, kurie gali būti suvokti tik kaip sąmonės forma, kuri suformuoja tikslą šią formą paversti tikrove, įvykdžius tikrus proveržius moksle. Kol proveržiai nepadaryti - tai mokslinė fantastika, o kai bus padaryti - tikra baltojo drakono civilizacijos forma.

klajunas

Sąmoningumo vidurdienis

Paskutiniame pirmos „Filognozijos pradmenų" dalies tome, galima padaryti surinktos informacijos apibendrinimą, kuriame matomas visas vaizdas, visi keliai ir visos kryptys, kuriomis gali judėti žmogaus protas, kuriantis civilizacijos psichovektorių, suteikiantį gyvenimui apibrėžtą formą. Apibendrinimas daromas pagal G. Hegelio tezės, antitezės ir sintezės principą, kurį jis naudojo savo knygose. Visų planetų, turinčių protauti gebančią gyvybę, raida turi šias keturias stadijas, kuriose kuriamos paviršininkų arba gelmininkų civilizacijos, apie kurias rašiau ankstesnėse knygose. Paviršininkai yra fenomenologai, egzistencialistai, istoristai tyrinėję žmogaus arba pasaulio paviršių o gelmininkai yra metafizikai ir teologai, kurie norėjo suprasti tikrovę, esančią anapus sąmonės vaizdo ir paaiškinti ją savo loginiu mąstymu. Akivaizdu, kad filognozija yra gelmininkų teorija, kurios uždavinys - technologinis gelmės pažinimas. Tai nereiškia, kad pasisakau už radikalų transhumanizmą ir posthumanizmą, maksimalų pasaulio bei žmogaus technologizavima, tačiau nepritariu ir radikaliam antitechnologizmui, grįžimui prie natūralaus gyvenimo principo. Mąstymo scientizavimą galima riboti ir stabdyti filosofijos priemonėmis, kuri būtų tarsi kokia atsvara, neleidžiančia peržengti ribą tikrovės pažinime, rizikuojant žmonijos ateitimi.

Pakopos skirstomos taip:

I. Tezė. Gyvenimas: Sokratas, M. Heideggeris, A. Šliogeris.

II. Antitezė. 1) Religija: Buda, Mozė, Kristus, Muhamadas.

                    2) Istorija: F. Nietzsche, Marksas, Hitleris.

III. Sintezė. Baltasis drakonas: G. Hegelis, D. Mockus.

Matome, kad gelmininkai yra baltieji drakonai ir religijų steigėjai, o paviršininkai propaguoja gyvenimą, kuris gali pasaulyje išsivystyti į istorinę dimensiją arba gali likti paprasta bendruomene, gyvenančią šiapus juslinio horizonto, nesiekiančia jokios ekspansijos nei erdvėje, nei laike. Šią struktūrą patogu vaizduoti kaip rombą, turintį apatinį ir viršutinį kampą, kuris yra antitezė tarp gyvenimo ir baltojo drakono - tai A. Šliogeris versus G. Hegelis arba vietiškumas versus begalinė ekspansija; ir kairįjį bei dešinįjį kampą horizontaliai, kuris yra Kristus versus Antikristas arba Jėzus iš Nazareto versus F. Nietzsche. Imant vertikalią antitezę, norint pasiekti baltojo drakono civilizaciją, reikia pereiti tarpinę istorijos ir metafizikos opozicijos fazę, kurioje konkuruoja religinė ir istoristinė sąmonė, o religijos ir ateizmo konfliktas vyksta suvedamas į gyvenimo primityvizmą, gyvūniškumą arba mokslinį skepticizmą. Tai reiškia, kad abiem atvejais yra redukuota ir išplėsta sistema: šliogeriškas redukcionizmas į vietovę šiapus juslinio horizonto ir nyčiškas redukcionizmas į antimetafizinę istoriją, kuri naudojama Markso ir visų imperialistinių projektų autorių: Hitleris, Stalinas.

Šioje schemoje yra visa Vakarų civilizacijos istorija, kuri prasidėjo Senovės Graikijoje nuo Sokratinio polio archetipo, įsteigusio pradinį filosofijos ir filosofo vaizdinį, nuo kurio prasidėjo jos nuotykis istorijoje. Po to perėjo į metafizinę fazę Izraelyje su gnosticizmo suklestėjimu, kurio pradininku ir pirmtaku laikomas Jėzus iš Nazareto. Tačiau nuo R. Dekarto prasidėjo posūkis į žmogų: sekuliarėjimo pradžia, mokslo iškilimas, universitetų suklestėjimas, kurį archetipine forma apibendrino ir užbaigė F. Nietzsche, paskelbęs, kad „Dievas mirė!", transcendencija ištuštėjo ir žmogui liko tik istorija, susidievinimas, pasak jo, viršžmogį pastatant į Dievo vietą. Tą patį skelbė K. Marksas, siekęs proletariato revoliucijos, kurioje sugriaunama transcendencijos žinią skelbianti bažnyčia ir žmogus visas pasineria į istoriją, mokslinio komunizmo plėtrą, siekiant sukurti naują civilizaciją ir naują žmogų. Taip visas pasaulis nusisuka nuo transcendencijos ir atsisuka į istoriją ir save, išaukštinant žmogų, sutelkiant visas jėgas viršžmogio kūrimui. Taip atsiranda antras fundamentas, kuris tampa galinga jėga tikrovėje, mokslo priemonėmis sugebanti kurti naujus pasaulius, kuriuose įkūnijama ne Dievo, bet Žmogaus valia. Tai Antikristas, kurios paskutiniuoju šaukliu buvo F. Nietzsche, pradėjęs Vakarų civilizacijos priešpaskutinį etapą. Ir paskutinis, sintezės, etapas prasideda nuo G. Hegelio, kuris sukūrė holoplastinės sąmonės pirmą variantą, tik dar nenaudojant mokslo perspektyvos. Ši paskutinė fazė įvykdoma filognozijoje, D. Mockaus filosofijoje, kurios tikslas - baltojo drakono sintezės galutinio varianto suformulavimas ir centrinio šios civilizacijos veikalo sukūrimas, kuris vadinasi „Baltojo drakono civilizacija" I - V dalis. Šiame veikale pateikiamas holoplastinis tikrovės vaizdas, kuriame žmonija kuria savo istoriją, iš hipostratos semdama technologijų galimybes, nepažeidžiant gyvybinių hipostratos pusiausvyrų ir nenuvairuojant žmonijos laivo į uolas.

Kuo skiriasi antitezės būsena nuo sintezės - suvokti ne taip sunku: antitezė vis dar silpnosios formos civilizacija, kuri nekuria dirbtinio, techninio pasaulio ir jos pagrindinis įrankis yra kalba. Tuo tarpu baltojo drakono civilizacija jau techninė, naudojanti mokslinį hipostratos vaizdinį, kuriame ieškoma naujų tikrovės kombinavimo galimybių, naudingų savybių išgavimui. Tuo tarpu Jėzus iš Nazareto turėjo tik fenomenologinę formuluotę „Tėvas yra manyje, o aš esu Tėve", kurioje aiškinamas fundamentalus mažosios ir didžiosios sievos santykis, kuriame mažoji sieva, omega, savyje turi didžiosios sievos įstatymą, alfa, Tėvo koncepcijoje, o didžioji sieva savyje turi mažąją sievą, Tėvo Sūnaus vaizdinyje. Ši mintis gaunama pagrindinėje filognozijos formulėje kaitaliojant perspektyvą nuo mažosios sievos prie didžiosios, nuo omegos prie alfos. Tai pagrindinė sątvarologijos koncepcija, kuri mūsų laikus pasiekė iš gnosticizmo laikų, kuris atsirado Izraelyje ir vėliau išplito po kitus kraštus, svarbiausia - Graikijoje ir Romos imperijoje. Kitoje kryptyje, istorizme civilizacija vis dar silpnoji, tik pradedant atsiskleisti mokslo ir technologijų potencialui, kurioje svarbiausia - ideologija, politika ir imperinis globalizmas, siekiant užgrobti visą planetą kokios nors sekuliarios ideologijos priemonėmis, kurios sustiprinamos karine galia. Toks buvo Hitleris, Stalinas, du imperinės ambicijos maniakai, kur pirmasis buvo nyčėistas, o antras - marksistas. Tuo tarpu sintezė pasiekiama atsisakant istorizmo ir ideologijos seklumo, religinio kulto žmogaus nuolankumo ir nusižeminimo, suvokiant savo proto galią, išmintį ir nusprendžiant pradėti galutinę Vakarų Civilizacijos vystymosi stadiją, kurioje perprantamas žmogaus ir tikrovės principas, padedant pamatus naujo, holoplastinio žmogaus erai, kurioje ir vidinė, ir išorinė sątvaro dalis sujungiama į visumą, atveriama žmogaus paslaptis, tariant F. Nietzsches žodžiais stoja Didysis Vidurdienis. Tai aukščiausias civilizacinio psichovektoriaus taškas, sąmoningumo zenitas.

Vakarų civilizacijoje žmonės skirstomi į tuos, kurie priimami į ateitį ir tuos, kurie nepriimami. Dauguma nepriimamų yra antikristinėse ideologijos ir visuomenės formose, tarp kurių yra istorizmas, ateizmas, satanizmas, individualizmas, transhumanizmas, genderizmas ir pan. Šioms formoms priešpastatoma integrali asmenybė, ezoterika, okultizmas, Naujasis amžius, magija, neopagonybė, religija, kurios turi šiuolaikinę, smulkią sąmonę, kurioje žmogus nesuvokia tikros transcendencijos metafizinės gelmės, gyvenimo paslapties, užsiima žaidimu, komercija arba šarlatanizmu. Visos šios formos nublanksta prieš galinga mokslo mafijos propagandos mašiną, kuri užvaldžiusi valstybes ir švietimo programas mokyklose, indoktrinuoja visą populiaciją, ruošdami naujos, mokslu grįstos civilizacijos aptarnavimui. Išvardintos smulkios sąmonės formos negali pasipriešinti naujai civilizacijai dėl to, kad jos tik silpnoji psichikos struktūra, nesugebanti daryti technologinės sintezės ir naudojanti vienintelį įrankį, kuriuo yra kalba, o dabar jau ir hologramos. Baltojo drakono civilizacija, aišku, yra ne tai, ne primityvus scientizmas, kuris nesugeba teisingai sujungti istorijos ir transcendencijos, neturi naujų sąmonės formų, kurios būtų pažangios kokybės, peršokančios vidutinį žmogų, darančios užuominą į naują porūšį, sugebantį daryti proveržį rūšies evoliucijoje, pasiekiant aukščiausią dvasinį išsivystymą, kokio nebuvo iki to civilizacijų istorijoje, išskyrus išimtinius atvejus, kurie neįsitvirtino, nebuvo pratęsti, bet vietoj to užvaldyti priešiškų jėgų, kurios proveržį panaudojo savo tikslais ir sugadino idėją.

Dabartinė filognozijos taktika yra atsistoti civilizacijų rombo centre tam, kad būtų galima įvertinti visas antitezių variacijas, siekiant suvokti jų galimybes ir sintezės svarbiausius principus. Vertikali antitezė: A. Šliogeris versus D. Mockus; horizontali antitezė: Kristus versus F. Nietzsche. Šių civilizacijos projektų sintezė daroma penkių dalių veikale „Baltojo drakono civilizacija", kuriame „Filognozijos pradmenų" tomai yra viešinama darbinė medžiaga, skirta pirmai daliai.

klajunas

Begalybės fraktalas

Žmogaus rūšies vystymasis prasideda nuo elementarios gyvūninės būsenos, kurioje protas dar nesusiformavęs, vadinamas sumanumu, sapientia. Gyvūnas vadinamas homo sapiens, iš kitų išsiskiriantis tuo, kad turi išryškintą mentalinę dalį: turi atmintį, sugeba planuoti, moka naudoti įrankius ir surasti loginius sprendimus įvairiose gyvenimo situacijose. Iš to kyla aukštesnė socialumo forma, kuri atsiranda dar iki kalbos, nes žmogus supranta, gali komunikuoti ir kooperuotis, kad savo gyvenimą palengvintų kiekybiniu jėgos pranašumu. Atsiradus kalbai, kuri priklauso nuo sugebėjimo artikuliuoti garsus ir juos įreikšminti prote, šios pirminės bendruomenės įgijo galią save užprogramuoti, efektyviai kuriant, įsimenant ir platinant reikšmes. Užsiprogramavimas reikalingas žinių perdavimui, valdymui, poveikio darymui, mąstymui. Tokiu homo sapiens išbuvo kelis šimtus tūkstančių metų, paruošęs pagrindus evoliuciniam šuoliui, kurio liudininkai esame ir kuris prasidėjo prieš kelis tūkstančius metų. Prisimenant žmogaus protinės evoliucijos chronologiją, kuri buvo parodyta „Juodajame drakone", ji turi tokius etapus:

1) gyvūninis žmogus (magija),

2) kultūrinis žmogus (mitologija),

3) I tipo civilizacijos žmogus (herojinė religija),

4) II tipo civilizacija (filosofija),

5) III tipo civilizacija (mokslas).

Ši evoliucija dalinama į dvi dalis: įrankių bei priemonių išradinėjimo ir jų pritaikymo tikrovės įvaldymui. Kaip žinome įrankiai iš pradžių buvo primityvūs, surenkami iš savo išorinio ir vidinio paviršiaus: medis, akmuo, ugnis, garsai, reikšmės, pavadinimai, mintys, logika. Sukūrus maginę pasaulėžiūrą kalboje, kalbiniame pasaulio modelyje, kuriuo buvo programuojami protai vietinėse bendruomenėse, atsirado poreikis kurti maginius, ritualinius reikmenis, kurie naudoti apeigose, skirti apsaugoti nuo piktų dvasių, taip sukuriant pirmą sąveikavimo su transcendencija formą. Tokia buvo pradžia, kur anapusiniai vaizdiniai dar buvo objektyvuoti, priklausė išoriniam pasauliui arba gamtai. Tačiau bėgant laikui atsirado tik į vidų orientuotos metafizinės patirtys, kurios buvo tik vidinėje sąmonėje vykstantis religinis procesas, kurio pagrindine priemone tapo kalba, žodžiai, tekstai, kuriuose buvo į išorę projektuojamos mintys, fantazijos, patirtys, turėjusios ryšį su anapusine realybe, transcendencija. Taip paprastas gyvūninis sapientia, pakilo į tikro išsivysčiusio žmogaus lygmenį, kuris jau valdė didelius planetos regionus, organizavo milžiniškas kariuomenes, su kuriomis vykdė grobikiškus užkariavimo žygius.

Tačiau tikras proveržis į dar aukštesnį lygį įvyko nuo nežinomo momento, kai žmogaus vidinėje dalyje atsirado gebėjimas, kurį vadinu laksatiniu tapatybės fraktalu, kurio pagrindu susiformavo matematika ir logika. Kalbos kilmė ir pagrindas buvo artikuliaciniai sugebėjimai gerklėje, o proto šuolis įvyko dėka laksatinio tapatybės fraktalo, kuris yra terpė, leidžianti kiekybiškai ir logiškai modeliuoti tikrovę. Šį atradimą savyje turėjo jau pirmose kultūrinėse civilizacijose, kurios sukūrė pirmas skaičiaus ir matematikos priemones, naudotas savo ūkio ir valstybės reikalų tvarkymui. Taip pat, matematika buvo susijusi su astronomija bei astrologija, kurios buvo išvystytos kartu su kosmologiniais pasakojimais. Fraktalas prote pirmiausiai dalinasi į daleles, atomus, kurie visi vienodi, vienas kito klonai, kurie paskui pavirsta į vienetus, o šių pagrindu sukuriama skaičių teorija. Protas sugeba šioje savo vidinėje akyje modeliuoti taškų spiečiais, pikseliais, o paskui jau vienetais, kurie aprengiami sąvokomis, reikšmėmis, grupuojami, įvaizdinami, tampa kontinuumais ir laukais, kaip šiuolaikinėje fizikoje. Taip susijungia pirminis sumatoriaus ekranas, pikseliai, formos, gaunant išryškintus vaizdus, scenas ir situacijas, arba pasaulį. Šis sugebėjimas svarbus tuo, kad jo atsiradimas homo habilis, homo sapiens transformavo į homo rationalis, kuris turi išvystytą matematinį metodą, kurį gali pritaikyti dirbtinės tikrovės modeliavimui. „Filognozijos pradmenyse" drakono akis, rišlys yra pagrindinės homo racionalis struktūros, kurios atsirado kalbai perėjus į matematinės kalbos lygį, kuri aprašo ne onomizuodama tikrovės paviršius, bet reprezentuodama jos vidines gelmines struktūras bei logikas.

Kaip buvo sakyta, šviesos arka turi du išsivystymo tipus: juodojo drakono ir baltojo drakono. Juodajame drakone hoplastinė teorija pagrįsta kalba, kuri iš pradžių aprašinėja paviršius, naudoja paviršines technologijas, paskui pradeda ieškoti gelmės, kuri įžodinama ir pabėga į dvi terpes: laiką ir erdvę. Laikas yra  istorijos kūrimo priemonė, kurioje sąmonė stebi išorinį pasaulį, jo artefaktus, klausosi pasakojimų, kuria astronominius kalendorius, laiko vaizdinius ir bando savo prote suorganizuoti visą kultūrinį ir socialinį paveldą. Taip jame gimsta chronologinė laiko linija, kuri paverčiama mentaliniu istorijos konstruktu, kuris išsaugomas vidinės ir išorinės laikmenos terpėje: atmintis, molinė lentelė, papirusas, pergamentas, popierius, magnetinė juosta, skaitmeninis diskas, USB. Istorija vystosi betarpiškoje išorėje, kaip pasaulio ekrane, kuri paskui įtraukiama į protą, ten suformuojama į „tautos istoriją", „pasaulinę istoriją", kurią paskui galima užrašyti išorėje. Tai įvyksta tik matematizavus ir kalendorizavus pirmykštį sąmonės laiko pojūtį, kuris sutvarko vidinį pasaulį dirbtiniu konstruktu, sukuria pagrindą, reikalingą žmogų paversti programuojamu gyvūnu. Kita vieta, į kurią pabėga kalba yra erdvė, kuri yra pasaulio arba planetos paviršius, suvokiamas kaip gamta; paskui atsiveria gelminė erdvė, kur gyvena įvairios dvasinės būtybės: dievai, velniai, folkloriniai kriptidai. Kol visa tai suvokiama per kalbinės sąmonės prizmę, gamtinių ir metafizinių vaizdinių kūrimui naudojamos sąvokos, vaizdiniai, simboliai, kurie suformuoja mito erdvę, kurioje pateikiama kosmologinė metafizinių pasaulių hierarchija. Iš pradžių ji susijusi su stichijomis arba vertikaliais lygmenimis, kaip antai požemio pasaulis, vandens pasaulis, kalnai, žemė, ir galiausiai dangus. Šią erdvinę hierarchiją sujungus su dievybių istorijomis, gaunama mitologija, kuri aiškina koks yra santykis tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulio. Be abejo, kaip ir istorijos, mito vieta yra protas bei atmintis, kuriuose, stebint erdvinį išorinio pasaulio aspektą, kuriama erdvinė realybės hierarchija, kuri įtraukiama į protą, sukuria tam tikrų archetipinių konceptų, aiškinančių tikrovės paslaptis sąvadą ir rinkinį.

Taip išsivysto holoplastinė juodojo drakono pasaulėvokos sistema, kurioje saiko žmogus, paprastas gyvūnas, sukuria dviejų rūšių begalybės terpes kalboje, sukuriančias begalybių divergenciją civilizacijoje ir kultūrų skilimą į pasaulietinę ir metafizinę. Begalybes skirstau į +∞, kuri yra istorija, besivystanti šiame, empiriniame pasaulyje, į kurį ragino sugrįžti F. Nietzsche, ir -∞, kaip mitinė vidinė erdvė, nurodanti į vidinę metafizinę erdvę, kuri, kaip susisiekiantys indai anapusybėje, surišti su transcendnentine anapusybe. Taip gauname pradinę civilizacijos vystymosi pakopą, kuri yra

Lim [Div (+∞, -∞)]

Joje rodoma, kaip saiko žmogus išsivysto į dvi nesutaikomas begalybes, kurių viena yra istorija, programuojanti globalinį, istorinį procesą, užkariaujamuosius karus, ekspansiją ir t.t., nes tai pagrindinė istoriologema, arba istorijos archetipas. Kita begalybė yra mito, kur ryškiausiai išsivystę yra Izraelio gnostikai, kūrę filosofine mitologiją, susimaišiusią su teologinėmis ir religinėmis idėjomis, kurių ryškiausias herojus yra Jėzus iš Nazareto. Iš pradžių gnostikai buvo tik mokyklos, sektos, ar šiaip švietėjiškas / kultūrinis judėjimas, iš Izraelio išplitęs į Graikiją ir Romos imperiją. Tačiau po kelių šimtų metų buvo pasieka nauja stadija, kurioje mitas buvo įvestas į istoriją, ir įvykdyta sintezė, kurioje divergencija apsisuko į konvergenciją:

[Lim] [Div (+∞, -∞)] [Conv (+∞, -∞)]

[Lim] [Div (Istorija, Mitas)] [Conv (Istorija, Mitas)]

Ta konvergencija yra imperinės Bažnyčios įsteigimas, padarant mitą istoriją formuojančia jėga. Tai pirma holoplastinė sintezė, kuri sulieja mitą ir istoriją, transcendenciją ir pasaulį silpnuoju kalbiniu būdu, sukuriant juodojo drakono rišlį ir drakono akį. Tikrovėje ankstesniame civilizacijos vystymosi etape, aukščiausias sąmoningumo lygis pasiekiamas bažnyčios hierarchijoje, kurioje lyderiai tampa juodaisiais drakonai, Dievo bažnyčios kūrėjais ir saugotojais. Aukščiausias rangas yra kardinolų ir jų lyderio popiežiaus. Bažnyčios tikslas - sujungti šiapusinę ir anapusinę tikrovę į vieną doktriną ir formuoti gyvenimą taip, kad būtų subalansuotos abi šios pusės. Imant filosofiją kaip pavyzdį, ji vystėsi tokiu pačiu principu, kol apogėjų pasiekė G. Hegelio filosofijoje, kuris yra filosofų juodasis drakonas, apie kurį daugiau bus kalbama kituose skyreliuose.

Nesunku suvokti, kad ta pati logika mėgdžiojama ir stipriosios sintezės atveju, kur vystymasis jau pasiekęs homo rationalis apogėjų, su matematiniu protu, tapatybės fraktalo milžinišku išvystymu ir vis didesnių reikalavimų žmogui kėlimu, kurio gyvenimas palenkiamas mokslui, istorijai ir mitui, kuriuos savo mažojoje kelionėje jis verčiamas aptarnauti. Kola kas esame divergentinėje mokslo vystymosi fazėje, tačiau vis daugiau požymių, kad transcendencija ir pasaulis pradeda judėti vienas kito kryptimi, tai yra konverguoti. Tai matome populiarioje amerikietiškoje kultūroje, kur grožinė kūryba į vieną sujungia magiją, mistiką, teologiją, mokslą ir technologiją, taip sukurdami didžiosios sintezės implantą į protus kultūrinėse hologramose.

klajunas

Lietuvos ateitis

Šiame skyrelyje paaiškinsiu koks pagrindinis procesas šiuo metu vyksta planetoje ir kaip jis susijęs su aštuntame tome aprašyta Angelų diena. Kaip prisimenate, pagal mano prognozę tai yra 2033 metų apokalipsės diena, kuri yra ne kas kita kaip naujos eros atskleidimas, kuri jau prasidėjusi, bet pilnai bus paviešinta tik po 11 metų. Su tuo susijusi ir Lietuva, mano gyvenimas bei „Filognozijos pradmenų" projektas, kuris skirtas paruošti Lietuvą šiam įvykiui. Tai, kad mano žodžiai ne melas matome akivaizdžiuose geopolitiniuose žaidimuose, kuriuose įžvelgiami požymiai, kad planeta ruošiama transformacijai, kurioje bus paskelbta nauja santvarka, iškils nauji lyderiai, atsiras naujos technologijos ir bus sukurtas naujo stiliaus mąstymas. Kas šios transformacijos autoriai - pilnai atsiskleis 2033 metais, o šiuo metu jie vadinami kodiniu pavadinimu Baltojo drakono civilizacija. Šis procesas jau prasidėjo, ir mano tikslas parodyti ne kas bus, bet kas vyksta šiuo metu: koks kliūčių ruožas praeidinėjamas, kokie pavojai, kas nugali, kokie rezultatai ir t.t. Principai nėra primetinėjami prievarta, vietoj to keliamas sąmonės lygis, norima, kad žmonės suprastų logiką. Bet kokiu atveju, civilizacijos logikoje ateiti galima tik į vieną vietą, bet galima rinktis kelią, priemones, laiką, delsti, būti skubančiais, atsargiais ar neatsargiais. Kitaip sakant, yra ir laisvės, ir nelaisvės elementai vienu metu.

Norint suprasti, kas vyksta, reikia prisiminti ankstesniame skyrelyje parodytą tezę, antitezę ir sintezę rombo geometrijoje. Tezė yra gyvenimas, antitezė yra istorija prieš metafiziką, sintezė yra istorijos ir metafizikos sujungimas. Šią struktūrą galima pritaikyti globaliniam procesui planetoje, kuri šiuo metu yra visose trijose fazėse, tačiau akcentas yra antitezė, kuri yra antitezė tarp Rytų ir Vakarų. Tarp jų įsiterpia Lietuva, kuri atstovauja gyvybės / gyvenimo principą, kuris uždarytas tarp dviejų imperijų, jų niokojamas ir naikinamas. Tai schemoje vaizduojama taip:



Kairė pusė yra metafizika, kurią atstovauja Rusija ir Kinija, sudarančios Imperium I branduolį, kuri yra žemės pusrutulio dalis, nusistačiusi prieš Vakarus. Dešinė pusė yra Imperium II, atstovaujanti istorijos ideologiją, kurioje propaguojamas sekuliarus globalizmas, paremtas kairiąja ideologija ir genderizmu. Rusijoje nacionalinės tapatybės ideologiniame projekte akcentuojama dvasia, jausminė psichikos dalis, širdis; tuo tarpu vakarai išpažįsta kūniškumą, hedonizmą, genderizmą, racionalumą, logiką. Dėl tam tikrų aplinkybių Lietuva taip pat įsitraukusi į šį geopolitinį žaidimą, kur jų ideologinė bazė yra gyvybės / gyvenimo problema, suvienijant vienašališkų požiūrių į žmogų dėmenis ir pabrėžiant tą transcendentinę šaknį, iš kurio kyla žmogus ir bet kokia gyvybė šioje planetoje. Kita vertus, didele dalimi tai tik paviršiniai ideologiniai sluoksniai, už kurių slepiasi militaristinė strategija, naudojanti tiek kietąsias, tiek minkštąsias priemones. Tai rodo, kad dvi pagrindinės imperijos, arba geopolitiniai blokai, šiuo metu yra divergencijos būsenoje, žymimoje [div] ir nori vienašališkai planetoje įvesti savo tvarką. Šią fazę būtina praeiti, kad išryškėtų abiejų pusių savybės, sugebėjimai ir sąmonės lygis, kad būtų galima pasirinkti teisingas konvergencijos formas ateityje, kurių siekia Baltojo drakono civilizacija, kurie iš tikro yra šio proceso autoriai ir šeimininkai. Konvergencijos rezultatai įmanomi tokie:

Variantas A

I. BDC.

II. Imperium I.

III. Imperium II.

Variantas B

I. BDC.

II. Imperium II.

III. Imperium I.

Tai reiškia, kad BDC vietininkais žemėje, gali tapti Rytai, kaip variante A arba Vakarai - kaip variante B. Šioje vietoje Lietuvos išskirtinė padėtis buvo ta, kad ji, kaip matome brėžinyje, tiesiogiai susieta su BDC ir buvo kažkas panašaus į poligoną, kuriam buvo suteikta teisė gauti priemones, reikalingas istorinio projekto vykdymui. Tos priemonės perėjo į rankas Imperium II, tačiau brėžinyje rodoma, kad yra tiesioginis ryšys su BDC, kuris perduoda informaciją abiem blokams, kad ją išlygintų ir nesuteiktų nesąžiningo pranašumo nė vienai pusei. Kažkada tokią privilegiją su BDC tiesioginį ryšį turėti turėjo žydų tauta, o šiuo metu ši privilegija yra lietuvių, kurių statusas toks pat. Nors Lietuva neturi imperijos statuso, ji tiesiogiai dalyvauja šiame žaidime, kuriame yra trys stovyklos: provakarietiška, prorytietiška ir turinti tiesioginį ryšį su BDC. Filognozijos struktūros viešinimas turi kaip tik tokį tikslą - atsisakyti divergencijos bei antitezės principo ir angažuotis ne vienai kuriai nors imperijai, bet tikriems pasaulio šeimininkams, kurie valdo abi konflikto puses ir nori sutramdyti jų aroganciją, pasipūtimą, aklumą ir visišką amoralumą. Filosofijoje kaip idėjinės programos centras yra gyvybės išsaugojimas mokslo begalinės plėtros projekte, perduodant perspėjimą iš Aukštųjų. Rytai, ypač Rusijos vaidmenyje, yra pasirinkę „rusiškos sielos" konceptą, kurio pagrindu organizuoja savo kultūrinę opoziciją Vakarams. Tuo tarpu Vakarai renkasi kūno kultą, hedonizmą, racionalumą, kuris paveldėtas iš graikų filosofijos, padėjusios pamatą vakarietiškai civilizacijai. Jeigu Vakarai kažkada ir buvo metafiziniai, ypač žydų krikščionybės projekte, tai šiuo metu nuo jos visiškai nusisuko, pradedant 19 šimtmečiuc - F. Nietzsche, K. Marksu ir Z. Froidu. Šiuo požiūrių Kinija stovi centre, tarp istorijos ir metafizikos, giliai neišvystę nė vieno iš šių konceptų ir kūrę civilizaciją, pagrįstą objektyvumu, gamta, visuomene, morale, kuri laikosi Dao įstatymo. Ši imperijos sistema vesternizuota buvo tik įvedus marksizmą ir sukūrus komunistinę santvarką.

Baltojo drakono civilizacija yra išsivysčiusi kosminė „imperija", kurią galaktiniais masteliais galima pavadinti vietine. Jie žino hipostratos klodų struktūrą, gyvybės ir sąmonės paslaptis, naudoja dirbtinę sąmonę ir dirbtinį intelektą, turi žmogaus galimybes išplečiančius prietaisus, yra telepatiniai ir psioniniai. Pagrindinis išsivystymo požymis yra kosminis transportas, kuriuo galima skraidyti tarp žvaigždžių galaktikoje per trumpą laiką. Turint tokias technologijas neišvengiamai keičiasi visuomenės santvarka, ekonomikos ir mokslo sistema, politinio organizavimo priemonės. Kadangi gyvenama turint pilnai atvirą sąmonę, kuri matoma per visą spektrą, nėra nusikalstamumo, neįmanoma pasislėpti ir išvengti atsakomybės. Nėra prasmės meluoti, nes tai nenaudinga ir neįmanoma nuslėpti jokios tiesos, kad ir kaip to norėtum. Tai reiškia, kad žinomas abiejų imperinių blokų nusikaltimų mastas, kiek yra abejose pusėse spektaklio ir vaidybos, koks „perversmo" planas. Norint tapti šio aukštojo pasaulio dalimi, reikia atsisakyti ambicijų, arogancijos, sabotažo, blato, apsimetinėjimo, melavimo, militarizmo ir pradėti vykdyti projektą tokiu būdu, kaip buvo sumanyta nuo pat pradžių. Santvarka bus palikta panaši į tą, kokia buvo aprašyta dešimties zonų modelyje: politinė sistema, ekonomika, kuri dalinis į BDC, JDC ir proto nereikalaujančius segmentus, o ar genealoginė santvarka bus genderistinė, ar tradicinė, kol kas neatsakoma. Taip pat neatskleidžiama kokia bus pinigų sistema ir kaip bus reguliuojami turtų srautai. Akivaizdu, kad technologinėje civilizacijoje pagrindinis turtas - intelektinis, todėl šio turto valdymo priemonės taip pat turės didelę svarbą. Kita vertus, kadangi pagrindinės reformų technologijos bus dovanos, žmonės neturės intelektinių teisių ir bus tik vartotojai.

Ir svarbiausias klausimas - gyventojų skaičiaus mažinimas, kur Vakarai pasisako už didelį sumažinimą, daugiausiai atsilikusių kraštų sąskaita, į kurią patenka daug Rytų bloko šalių, tuo tarpu Rytų blokas tam priešinasi, nesiruošdamas „susimažinti". Kadangi yra ir divergencijos, ir spaudimo derėtis vektoriai vienu metu - didelė įtampa, pereinanti į karinės jėgos panaudojimą, kuris gali peraugti į didelį konfliktą tarp Imperium I ir Imperium II. Tokiu atveju konvergencija vyktų sunkiuoju būdu, sukeliant didelę žalą ir daug žmonių aukų. Šiuo atveju Lietuva gali stipriai nukentėti, o planetos istorijoje išloš nedaug, tik bus paaukoti ant „pažangos aukuro". Tai, kad toks pavojus labai didelis rodo padaryti milžiniški proveržiai Rusijos karinėse technologijose, kurios buvo padovanotos BDC, kad Rusija galėtų atlaikyti Vakarų agresiją ir išlyginti persvarą. Vakarai naudojo minkštąją galią, kuri yra propaganda, informacinis karas, psyopai, blackopai, psichotronika ir panašūs spec. tarnybų metodai. Kadangi paprastam žmogui jie nematomi ir nežinomi, gali susidaryti įspūdis, kad jie „nieko nedarė", tačiau tai netiesa, ir šią paslaptį žino didelis žmonių skaičius Lietuvoje, kurie buvo CŽV skerdyklų taikiniai.

klajunas

9VD paaiškinimas

Teologijoje pagrindiniai pasaulio sandaros dėmenys vadinami Kūrėju ir kūriniu, kurie žymimi alfa ir omega. Kūrinys su Kūrėju gali turėti įvairius santykius, nuo kurių priklauso koks turimas civilizacijos tipas. Išskiriami tokie pagrindiniai variantai:

Omega [į] Alfa

Omega [priešais] Alfa

Omega [su] Alfa

Omega [prieš] Alfa

Omega [nuo] Alfa

AlfaOmega

Matome dvi pagrindines būsenas, vadinamas atsisukimu į ir nusisukimu nuo, kurios rodo metafizinę arba istorinę kultūros kryptį. Atsisukimas į turi kelias variacijos, kuriose Dievą matome kaip būtybę esančią priešais, gamtoje, gamtinėje transcendencijoje arba savo viduje, mažojoje sąmonėje, kurioje mintys turi aukščiausios būtybės vaizdinį, su kuriuo tikėjimo akte susitapatina asmuo. Kitas stovėsenos priešais transcendenciją variantas yra jo regėjimas savo vidinėje, dvasinėje akyje bet nusistatymas prieš jį, iššūkio metimas. Tai antikristinės, šėtoniškos būsenos, kurios rodo karą prieš pasaulio pagrindą ir yra savęs arba žmogaus išaukštinimas. Tuo tarpu nuo yra antimetafizinė tendencija, kuri bėga iš gelmės, užmiršta transcendenciją, neigia objektyvų pasaulio pagrindą, susitelkia į save, į savo gyvenamą pasaulį, fenomenologiją ir egzistencializmą. Ir paskutinis variantas yra AlfaOmega, kur kūrinys yra Dievo pasiuntinys, išrinktasis, vadinamas Dievo sūnumi, kuris skelbia žinią šio pasaulio gyventojams, atkreipia dėmesį į anapusinę tikrovės hierarchiją, nuo laikino gyvenimo atitraukia dėmesį į amžiną. Norint suprasti kaip tokia būsena įmanoma, reikia suvokti sątvaro sandarą, kurioje rodomas visas žmogaus spektras, einantis per visus klodus, kurie įsismelkę į žmogaus pirmapradį kūną.

Subjektas [Alfa] [Omega] Polis [Omega] [Alfa] Objektas

Subjektyviojoje pusėje turime juodąją liepsna ir psichinę dalį, kuri yra individualus žmogus. Paprastai jis gyvena tik [Omega] sluoksnyje, kuris reiškiasi kaip sąmonė ir mažoji sieva, rodanti mažąją gyvūninę psichologiją, su kuria jis gyvena bendruomeninį gyvenimą ir neturi jokių metafizinių būsenų. Šis omega paprastai būna atsisukęs į Polį, kuris gyvena objektyvios [Omega] kryptyje, kuri yra gamta kaip Dievo kūrinys. Toks principas yra metafiziškai neišsivysčiusioje bendruomenėje, kurios struktūra yra [psichologija] [bendruomenė] [gamta]. Kitas šuolis būna metafizinis, kai bendruomenė atranda tikrovės gilųjį fundamentą objektyviojoje kryptyje, pirmiausiai sustabinant gamtą, gamtinį daiktą, po to nematomas gamtos stichijas, dvasias ir galiausiai visko kūrėją, vadinamą Dievu. Tai yra fenomenologinės gamtos sampratos išplėtimas į transcendentinę / metafizinę, kuri būdinga tiek atsilikusioms kultūroms, tiek pažengusioms, mokslinėms. Toks pats procesas įmanomas ir į subjekto kryptį, kurioje peržengiama gyvūninė psichiką, sąmonė ir surandama iš pradžių siela, o paskui - dvasia. Ši dvasia filognozijoje vadinama juodąja liepsna, kurią laikau didžiosios sievos centriniu klodu, kuris kuria gyvybę ir kaip sudėtinė dalis įeina į pirmapradžio kūno sandarą. Taigi AlfaOmega struktūra tokia:

Objektas [Alfa] Subjektas [Alfa] [Omega] [Polis] - Dievo sūnaus struktūra

AlfaOmega peržengia savo gyvūninį, vien žmogišką kevalą, sugrįžta į savo metafizinę dalį, kuri yra subjektyvaus centrinio klodo juodoji liepsna, įeinanti į žmogaus sandarą ir pirmiausiai į sąmonę, vadinamą sumatoriumi.  Norint suprasti kaip įmanomas toks retranscendavimas į savo vidinę pirmo fundamento dalį, reikia žinoti pirmapradžio kūno sandarą, kurią bendrais bruožais jau išdėsčiau:

DS - JL - KT <>  JL (P [KG + EG + IG] + S [MS - Polis - D /X])

DS - didžioji sieva

JL - juodoji liepsna

KT - klodų telkiniai

P - pirmapradis kūnas

KG - kuriančioji gauble

EG - energetinė gaublė

IG - informacinė gaublė

S - sumatorius

MS - mažoji sieva

D - objektyvus sumatas

X - objektyvaus sumato gelmė

Polis - bendruomenė

Imant struktūrinės formulės dešinę pusę, labiausiai kraštinė JL, kuri yra holoplastinio žmogaus fundamentas, kuris paimamas iš didžiosios sievos pagrindinio klodo, yra tas metafizinis orientyras, kuris sudaro giliausią žmogaus savastį ir yra pagrindinis dvasinio augimo tikslas. Tai amžinoji dalis, kuri po mirties atsiskiria nuo gyvūninių elementų ir keliauja į tikrovės aukščiausią egzistencijos pakopą, kuri yra dvasinė būtis. Taip atsiranda AlfaOmega, ir būtis su Dievu, bet ne iš objektyviosios, o iš vidinės pusės, kuri išorėje susilieja su objektyviąja juodąja liepsna.  Ši struktūra manoma Evangelijose, kuriose perduodami Jėzaus iš Nazareto žodžiai: Tėvas yra manyje, o Aš esu Tėve. Tai reiškia, kad didžioji sieva įtraukta į sąmonę, sukurianti apreikštą Tėvo dalį, o Aš kaip mažoji sieva, yra didžiojoje sievoje, arba Tėve, kuris mane kuria. Tai yra dvi kryptys, kuriose matomas Tėvas kaip Įstatymas objektyviojoje kryptyje ir Tėvas kaip Šventa dvasia, kuri veikia tiek gyvūno pirmapradžiame kūne, tiek gamtoje. Tai yra Šventoji Dvasia persmelkia tiek gamtinį Omega, tiek gyvūninį Omega.

Šis paaiškinimas buvo reikalingas norint suprasti analitinį devynių vartų doktrinos pagrindą, kuri suprantama tik žinant metafizinę žmogaus ir tikrovės analitiką. Ši doktrina sudaryta iš 9 principų, „vartų", pro kuriuos praeinama, įgyvendinant juos savo gyvenime, mažojoje kelionėje. Jie turi tokius segmentus:

Juodoji liepsna

1) transcendencijos vartai - begalybė randama tik transcendencijoje;

2) ištikimybės vartai - susisaistymas su vidine begalybe, orientacija į dvasinę savo dalį;

3) kelio davimo vartai - begalybės įleidimas į savo gyvūninę psichiką, kad susietų su transcendencija ir amžinybe.

Sąmonė

4) individualumo vartai - kiekvienas begalybę matuoja pats, savimi;

5) nesekimo vartai - sekam tik begalybe, arba savo vidine ir išorine dvasia;

6) bendravimo vartai - dvasinis bendravimas su metafiziniais žmonėmis;

Polis

7) karo vartai - karas begalybės beždžionėms, kurios nori sustabinti šį, laikiną pasaulį, daikto atvaizdą ar žmogaus gyvūninę dalį;

Didžioji sieva

8] įšventinimo vartai - pasiruošimas didžiajai kelionei;

9) begalybės vartai - AlfaOmegos iširimas, išsivadavimas iš materialaus pasaulio Įstatymo, tapimas Alfa.

Devynių vartų doktrina yra mažosios kelionės vadovas, su kuriuo žmogus pragyvena metafizinio žmogaus gyvenimą, į gyvybę ir istoriją įvesdamas transcendencijos apreiškimo, parodymo įvykius, o po to išeina iš šio pasaulio ir sugrįžta į natūralią būseną, pagrindiniame transcendencijos klode, vadinamame juodąja liepsna. Pagal mano paaiškintą metafizinę sampratą, tikrovė yra didžioji sieva, kuri telkia įvairius materialius ir dvasinius klodus, iš kurių formuojami pasauliai ir kuriama gyvybė. Šie klodai sudaro nematomą, hipostratinę visų gamtinių ir gyvūninių daiktų vidinę struktūrą, kurią sumatorius palieka už kulisų, rodydamas tik primityvius paveikslus, įstatomus per regą, klausą ir kitus jutimus. Tada šie vaizdai mąstomi proto, kuris yra iš vidinių hipostratos klodų sukurtas organas, tarsi koks kompiuteris, kuris yra gyvūno centras, kuriantis elgesio programą, tenkinančią pagrindinius gyvybinius poreikius, kuriančią ir griaunančią. Tačiau į žmogaus sandarą įeinantis pagrindinis klodas yra juodoji liepsna, kuri mažiausia apaugusi materijos sluoksniu sąmonėje, arba sumatoriuje, nes sąmonė yra tik pirmapradė substancijos būsena, kuri valdoma aukštesnės būsenos, esančios didžiosios sievos centru ir esme. Hierarchija tokia:

[juodoji liepsna] - Sietuva - Siela - Sąmonė - Psichika - Kūnas [pirmapradis kūnas] [klodų telkiniai]

Pakilti į dvasinį lygmenį reiškia retranscenduoti į juodąją liepsną, atsisakyti gyvūninių psichologijų, nukreipti žvilgsnį nuo laikino gyvenimo, istorijos į amžinybę, gyventi didžiosios kelionės mito vaizdinyje. Tai pasiekti padeda perlipimas per savo mažąją psichologiją, mažąjį ego, įsismelkimas į savo giliąją savastį, kuri yra dvasinė žmogaus sandaros dalis. Tai pažiūrėjimas savo viduje į save tarsi iš išorės, stebėtojo akimis, savo gyvenimo paslapties supratimas ir pasiruošimas aukštesnei egzistencijai. Tai įmanoma tik bėgant gyvenimo laikui, kopiant vaivorykštės laipteliais, metafizinio žmogaus gyvenime, kuris į bendruomenes įneša juodosios liepsnos ženklus, parodančius gyvenimo gelmę, reikalingą savo esmės atskleidimui, nuimant uždangą nuo metafizinės dalies.

klajunas

Dvasinio į(si)olinimo ir iš(si)olinimo žaidimas

Šio skyrelio tema yra dvi dvasinės juodosios liepsnos būsenos, vadinamos įolinimu ir išolinimu, kurios sutampa su gimimo ir mirties taškais metafizinėje gyvenimo vaivorykštėje. Gimimas ir mirtis suvokiami ne kaip absoliučios būsenos, bet kaip perėjimas iš vienos formos į kitą, įgyjant didesnį arba mažesnį pasaulio įstatymą. Išolinta dvasia gyvena didžiajame pasaulyje, vadinamame aukštutine pilimi, o įolinta - mažajame pasaulyje, vadinamame žemutine pilimi. Gyvybė suvokiama kaip dvasia, kuri gali įeiti į materialų kūno kevalą, kuris sukuria įolintą gyvybę, judančio gyvūno prasme. Gyvūnui mirus, dvasia išsiolina ir pereina į aukštesnę gyvenimo pakopą, kuri yra nekūniškos formos. Norėdami suvokti skirtumą tarp šių egzistencijų, turime surasti pagrindines įolinimo struktūras, kurios sudaro olos pagrindines kategorijas arba archetipus. Apibendrindamas informaciją, kuri randama „Gyvybės magijos" tome, išskiriu tokius olos madrigalo dėmenis:

(laikas, laisvė, įstatymas, gylis, santvarka)

Pirmas įolinimo dėmuo yra laikas, kuris susijęs su žmogaus vidine dalimi ir vadinamas egzistencija, kuri yra psichologinis žmogaus aspektas, sukuriantis asmeninį ryšį su pasauliu, esantis centriniu subjektyvumo sandu. Psichologinis laikas nėra matematinis, jo linija brėžiama ne kontinuume; tai greičiau sumavimo epizodų, turinčių ilgesnę ar trumpesnę trukmę, seka, kuri turi psichologinį / kokybinį charakterį. Sekos pobūdis - informacinis, kurio tikslas dinamiškai įvesti į sąmonę informaciją ir kurti tam tikrą asmeninį santykį su aplinka. Laisvė yra erdvinis aspektas, kuris aplinkos žemėlapyje leidžia rinktis trajektorijas, nuolat darant sprendimus, vertinant galimybes ir iš neapibrėžtos būsenos pereinant į apibrėžtą tik savo informacinio arba psichologinio įsiforminimo dėka. Šis įsiforminimas yra judėjimo ir veiklos pagrindas, kuris filognozijoje vadinama sievaru. Įstatymas yra pagrindinis įolinimo komponentas, nes jis sukuria pasaulį, kuriame gyvens dvasia, apsprendžiantį egzistencijos dvasinį rangą, gyvybės rūšies išsivystymo pakopą. Įstatymas yra pirminis, arba gamtinis, ir antrinis, arba kultūrinis, kuris sukuria uliume natūros ir kultūros dualizmą, žmogų pakeliantį iš gamtinio gyvūno lygio į kultūrinio gyvūno rangą. Kultūrinis gyvūnas yra tas, kuris turi sukūręs kultūrinį įstatymą, pirmiausiai naudodamasis kalbos galimybėmis, padalinančiomis visas bendruomenes į tautinius junginius. Šioje vietoje dvasia įgyja gylio archetipą, kuris rodo kiek kartų peržengiamas gamtinis įstatymas, naudojantis įvairiomis protinio gelminimosi priemonėmis. Šioje vietoje galima išskirti tokius variantus: naudojantis natūralia perskyra tarp atvertos ir neatvertos tikrovės, galima išskirti paviršininkų ir gelmininkų tipus, kurie pripažįsta natūralią demarkacijos liniją, bet vieni nori pasilikti prie paviršiaus, o kiti žengia į gelmę; taip pat yra tie, kas šios demarkacinės linijos nepripažįsta ir vadinami begalybininkais. Jeigu dalintume visą tikrovę į tūkstantį dalių ir tartume, kad du šimtai dalių yra atverta ir aštuoni šimtai neatverta, paviršininkai gyvena dviejų šimtų dalių pasaulio įolinime, o gelmininkai siekia išsiolinti, tačiau ne natūraliai, atsisakant įstatymo, bet protu. Ir paskutinė įolinimo kategorija yra santvarka, kuri rodo, koks vaidmenų pasiskirstymas polyje, kaip tvarkomi bendri ir asmeniniai reikalai. Vienas iš kultūrinio įstatymo formų yra mąstytojo vaidmuo, kuris kuria protinę kultūros formą, skirtą formuoti sąmonę, sukuriančią žemutinėje pilyje tam tikrą kultūrinio gyvūno tipą, turintį tam tikrą požiūrį į savo gyvenimą ir pasaulį.

Įstatymo peržengimas ir išsiolinimo siekis rodo, kad žmogaus netenkina gamtinio arba kultūrinio gyvūno gyvenimas, kad jis nori pakilti į aukštesnį dvasinį rangą nepasiekęs savo gyvenimo kelionėje galutinės stotelės, kurioje išsiolinama natūraliai, dvasiai prarandant visus konstruktus, kuriuos uždeda natūrali kūno ir psichikos programa, sukuriant dvasioje uliumą. Kaip jau buvo sakyta, uliumas yra uroboro forma, kurioje, galvinėje struktūroje, suformuojama dvilypė sąmonė, išskiriama į Platono ir Aristotelio sistemą. Platono sistema valdoma miego neuronais ir yra vidinė, žmogiška uliumo forma, o Aristotelio sistema valdoma akių ir įjungia arba išjungia pasaulio vaizdą. Abi šios sąmonės yra bendrojoje gaublėje, arba sujungtos viena su kita, ir formuoja dviejų šviesų ir dviejų tamsų sistemą, vadinamą uliumu, U+lumen. Sąmonė yra žemesnioji dvasinė forma, kuri labai grubi, materiali, užkrauta primityvia, gyvūnine psichologija, kuri žmogų paverčia į paprastą judantį gyvūną, kurį apibrėžią penkios pagrindinės įolinimo kategorijos, formuojančios jo vidinį pasaulį, lemiančios koks atvertos ir neatvertos dalies santykis, koks tikrovės valdymo lygis leidžiamas įstatymo. Labiau išsivysčiusios rūšys turi kitokį įstatymo lygį, dvasia turi daugiau hipostratos kontroliavimo priemonių, kurios iš fizinio ir materialaus principo persislenka į psichologinį psioninį. Kokios kitų rūšių galimybės paprastai kalba tik įvairūs ezoterikai ir okultistai, tačiau į šį principą galima pažiūrėti ir moksliškai, nes tai yra įrodytas žmogaus sandaros principas, iš kurio išvedama skirtingų gyvybės formų gylio charakteristika. Pavyzdžiui, žmogaus uliumas turi sąmonės ir materijos vidines savybes, kurių gylis 200/1000. Šis 200 skirstomas į dvi dalis: šimtas - materijai, kuri žinoma kaip atominė ir eterinė; ir šimtas - sąmonei, kuri yra neatrasto lauko arba nežinomos atominės substancijos būsenos. Jeigu imtume išolintą dvasią, manau jos įstatymo gylis yra 800/1000, kuri gyvena psichinių hipostratos laukų aplinkoje ir neturėdama materialių dalių, nenaudodama materialių technologijų pasaulio valdymui. Tai hipostratinė dvasinė ekosistema, kurioje egzistuoja iškūninta ir išolinta gyvybė, turinti dvasinį įstatymą ir kritimą į olą laiko dideliu gyvenimo lygio smukimu. Galima įsivaizduoti ir dar vieną variantą, kur dvasia yra 1000/1000 gylio, kuris sutampa su pilnu išsiolinimu ir viso tikrovės spektro suvokimu, kuris įmanoma tik centriniame tikrovės klode, dieviškoje dvasioje.

Pagal požiūrį į įstatymą, kaip jau sakiau, išskiriami tokie tipai: paviršininkai, gelmininkai ir begaliniai. Kiekvienas iš jų, savo ruožtu, skirstomi į protininkus, kurie tik nori pažinti tikrovę, peržengiant įstatymą arba kuriant dirbtinę realybę ir gyvybininkus, kurie atsisako kurti dirbtinę realybę, nenaudoja technikos, nes saugo gyvybę, neleidžia atsirasti jai pavojingoms techninėms anomalijoms. Imant kaip pavyzdį filosofiją, vienas iš gyvybininkų buvo F. Nietzsche, kuris siekė pašalinti iš proto gelmės ideologiją, sugrįžti prie tiesiogiai patiriamo pasaulio, įsibūti į savo gyvūninį instinktą. Jam būdingas subjektyvizmas, psichologizmas ir filologizmas, statant sistemą ant platoninės žmogaus dalies. Kitas filosofas, šį kartą jau iš Lietuvos, yra A. Šliogeris, kuris rinkosi tą patį išgylinimą, išprotinimą, sugrįžimą prie prigimtinio įstatymo, tačiau jau aristotelinėje dalyje, kurioje atsiveria būties fenomenų pasaulis, kuris yra vienintelė patikima tikrovė, apvalanti žmogaus gyvūninį psichologizmą, begalybės isteriją apriboja šiapushorizontiniu daiktiškumu, kuris yra iš kelio neišklydusios kultūros pagrindinis orientyras. Tuo tarpu aš filognozijos pradmenyse propaguoju išsiolinimą, dvasios įgylinimą, ribų išplėtimą ir begalybę, šiame pasaulyje gyvenant taip, tarsi gyventum metafizinėje realybėje, kurios įstatymas įolina į daug aukštesnį dvasinį rangą už paprastus žmones. Įprasta sakyti, kad įstatymo laikymasis yra išmintis, o išsiolinimas ir aukštesnio įstatymo siekimas yra hubris, tačiau tai priklauso nuo dvasinės žmonės prigimties, kuri lemia tai, kad anomalija atrodantis troškimas iš tikro kyla iš aukštesnės prigimties ir sukuriamas prigimtinio sugebėjimo semti daugiau tikrovės negu kiti ir tai yra gyvenimo lemtis. Daugumai, galbūt, to nereikia, nes jie tvirtai įolinti į gyvūninę egzistenciją, tačiau turint metafizinio žmogaus uliumą nėra pasirinkimo, nes dvasinis gylis duotas natūraliai.

klajunas

Atsiskyrusi civilizacija

Ankstesnėse knygose paviršiaus civilizaciją aiškinau kaip suskirstytą į genealogines grupes A ir valstybės organizacijos zonas Z, kurios segmentuoja visus žmones, įstato juos į apibrėžtus rėmus, formuoja gyvenimo stilių ir būdą. Kiekviena grupė turi savo paskirtį, tikslą ir galimybes, kurios apibrėžiamos pagal galią ir laisvaveiką, apibendrinamus kaip veiklos mastas. Šis vaizdas atsiveria pasižiūrėjus iš apačios, nuo planetos paviršiaus, tačiau jau žinant visą valstybės ar net planetos valdymo principą. Minėtas genealoginis ir organizacinis grupavimo metodas daugiau taikomas vienos valstybės analizavimui, tačiau tą patį galima padaryti ir su visa planeta, kurios santvarka turi tą pačią logiką. Pereidami į šį lygmenį, pakylame virš istorijos ir mito į vadinamąjį baltojo drakono civilizacijos veiklos mastą, kuris išeina už planetos ribų, vadinasi yra kosminis. Žemei valdyti skirta sistema grupuojama į organizacines zonas, analogiškas valstybės zonoms, tačiau šiuo atveju jau kontroliuojama visa civilizacija per istorinio proceso institucijas ir per mito kūrimą. Institucijos daugiausiai užsiima „globalizmu", kuris supriešina vietinių tautų ir planetinės sistemos santvarkas ir valdžios institucijas, nors tai dirbtina ir neatitinka tikrovės, nes globalinė santvarka seniai sukurta ir veikia. Taip pat kuriamas mitas, susijęs su transcendentine arba anapus civilizacine realybe, kurios šeimininkai yra žmonijos antžmogiai. Mitas ne tik implantuojamas į galvas, bet ir paremiamas efektais, technologijų arba „apreiškimų" pademonstravimu. Iš čia gimsta sąmokslo teorijos, kurių žinomiausia - technologijų sąmokslas, kuris demaskuojamas per NSO antigravitacijos atskleidimą ir per viešinamas operacijas, kuriose naudojama jau sukurta psichotroninė technika.

Baltojo drakono civilizacija yra atsiskyrusi civilizacija, kuri valdoma archonto, šios planetos valdovo, kuris yra kolektyvinė valdžia, sukurta sąmonių suliejimu, į kurios sudėtį įeina tūkstančiai sąmonių. Archonto sistema yra tinklas, kuris susideda iš artimojo rato, tolesnių rangų, kurie turi didesnį ar mažesnį atstumą nuo centrinės sąmonės, kurios tapatybė ir vieta nežinoma ir niekada neatsleidžiama. Tai yra kiti archonto kolektyvo nariai gali būti žinomi ir bendraujantys ne tik telepatiškai, bet pagrindinė sąmonė - anapus horizonto, nepasiekiama ir neidentifikuojama. Įprasta manyti, kad visi archontai - kūniški, turi protines ir fizines savybes, todėl jiems reikalinga gyvenama vieta, poreikių tenkinimas ir technologijos, reikalingos planetos valdymui. Šis aukščiausias taškas yra žymimas D1, kuris yra anapus planetos esantis valdžios kompleksas, kuris yra ir rezidencija, ir darbo vieta, kuri yra kažkas panašaus į centrinį štabą arba bazę. Šios zonos lokalizacija nežinoma, nes tam reikia įvedimo į aukščiausią lygį atsiskyrusioje civilizacijoje. Tada kita zona jau yra planetoje, kur yra aukščiausio rango kompleksai, turintys įvairią paskirtį: rezidavimo, darbo, mokslo ir t.t. Jie žymimi D2 ir išdėstyti planetoje nežinomose vietose, įvairiose valstybėse arba viršvalstybinėse teritorijose. Šių zonų teisinis statusas panašus į tą, kurį turi Vatikanas ir yra ne valstybės, kurioje ji yra, teisinėje jurisdikcijoje. Šiai kategorijai priskiriamos salos, povandeniniai statiniai, požeminiai miestai, aukščiausio lygio bunkeriai. Kitas trečias, D3, lygis nuo viršaus yra imperatorių ir karalių kompleksai, kurie visi integruoti į atsiskyrusią civilizaciją, yra archonto kolektyvo nariai. Jie yra valstybių uždaros zonos, kuriose turi teisę būti tik valdžios elitas, artimiausias imperatoriaus ar karaliaus ratas. Toliau eina respublikos su savo spec. tarnybų ir kariuomenių kompleksais, esančiais D4 zona, pavaldžia prezidentams ir visai jų valdomai organizacijai. Ir paskutinė zona, D5, yra visas likęs pasaulis, kuris jau turi valstybės santvarkos zonas, kurios žymimos nuo Z1 iki Z10.

Paprastas žmogus, gyvenantis D5 zonoje, suformuotas pagal tautinės valstybės istorijos ir mito gnostinių implantų modelius, nežino koks tikras civilizacijos principas, jam atrodo, kad prezidentas yra aukščiausia instancija ir linkęs už anomalinius įvykius, nelaimes, karus, marus, ekonomines krizes, atsakingais laikyti D4 zonos valdžią, tačiau tikrovėje ši atsakomybė siekia D1 lygmenį, kuris yra ne šios planetos. Pavyzdžiui, susidūrus su NSO ir jų sukuriamais anomaliniais reiškiniais, turimas reikalas su D1 zonos operacija, kuri yra „valstybinė paslaptis" ir ją viešinti, tyrinėti, atskleidinėti yra draudžiama, bent jau taip buvo anksčiau. Taip pat, pasitaiko tokių atvejų kaip nežemiški kontaktai, pagrobimai, kurių metu žmogus išimamas iš jo gyvenamo pasaulio, perkeliamas į atsiskyrusią civilizaciją, o paskui sugrąžinamas, po ko, jis pasakoja savo istoriją, viešina įvykį ir prisideda prie atsiskyrusios civilizacijos mito kūrimo paviršiaus civilizacijos gyventojams, kurie jau seniai žino apie šią santvarką, tačiau iki šiol neturi įrodymų dėl mažo veiklos masto ir techninių galimybių. Peršokantis veiklos mastas niekada nepalieka artefaktų, įrašų, įrodymų ir žmogus lieka tik su keisto įvykio įspaudu atmintyje ir nieko negali pagrįsti. Šis principas taip pat ryškus ezoterikoje, kurioje dvasingumas jungiamas su technologijų ir nežemiškų gyvybės formų mitologija. Tuo gali užsiimti D2 ir D3 zonos, turinčios išvystytas kultūrinio psyopo priemones, reikalingas suvilioti sąmonėms, įdiegti į jas norimą elgesio struktūrą. Tuo užsiima valstybės tarnyba, kurios agentūra gyvena tarp paprastų gyventojų, kuriuos kontroliuoja ir valdo.

Imant proporcijas vienam milijonui gyventojų

10 jų turi ryšį su D1,

1000 turi ryšį su D2,

10 000 turi ryšį su D3,

100 000 turi ryšį su D4,

800 000 priklauso D5.

Ryšiui naudojamas telepatinis prietaisas, kuriuo informacijos perdavimas vykdomas nežinoma standartiniam mokslui lauko struktūra ir vadinamas šančiu. Informacija eina į centrinį štabą ir kontrolės centrą, kur subendrinama informacija, gaunamos užduotys ir komandos arba žvalgybiniai duomenys. Pagal šią logiką, tarus, kad yra 8 milijardai gyventoju, planetoje su archonto sistema sujungta apie 80 000 žmonių, kurie gyvena paviršiaus civilizacijoje, bet žino apie tikrą jos principą ir apie tai, kad valdžios hierarchijoje vietinių respublikų valdžią yra ne tikri „šeimininkai", bet tik atstovai, kurie prižiūri vietinį gyvybinį procesą. Imant kaip pavyzdį Lietuvos respubliką, vieša yra D5 zona, kurioje vyksta gyvenimas, kuriama ekonomika, politinė santvarka, organizuojasi bažnytinės bendruomenės, vyksta kultūrinis gyvenimas. Po to eina D4 zona, kuri yra politinių partijų ir ministerijų veiklos sfera, kurioje užsiimama procesų kontrole ir taisyklių formulavimu. Tolimiausia yra D3 zona, kuri jau imperinė, kaip Europos Sąjunga, kurioje viešoji politika tik 10 proc. to, kas iš tikro vyksta ir paprastas gyventojas, gyvenantis apatiniame pasaulyje neturi apie tai jokios informacijos. Šiame lygyje matomas imperinis planetos valdžios struktūros segmentavimas, kur atrodo, kad  imperija - aukščiausia instancija, virš kurios nieko nėra. Iš tikro visas šias atskiras D3 zonas, kurių priskaičiuojama iki dešimties, sieja D2 zona, kuri tiesiogiai nesikiša į D3 zonas, bet turi prieš jas pranašumą, kuris yra kosminės civilizacijos galimybės ir prieš žemės civilizacijos galimybes. Jeigu šios zonos konfliktuoja, tai tik žemesnės zonos lygmenyje, tai yra D4, nes nepasidalina valdžia, o karas D3 lygyje reikštų pasaulinį karą, kurį turėtų tramdyti D2 ir D1 zonos savo „nežemišku" įsikišimu. Tam naudojamas hipostratinis ginklas, psichotronika, EMP, kurio tikslas - sugandinti centrinių štabų serverius ir visą žmonių interneto telepatinį tinklą, po ko subyra visa karinės operacijos strategija ir apmažėja pasipūtimas.

Pagrindinė šios situacijos problema yra tautiniai psichovektoriai, kurie žmogų suformuoja skirtingų kalbinės sąmonės formų, dėl ko sunku susišnekėti, bendrauti ir kiekvienas nori, kad imperija būtų kuriama „jo" kalbos pagrindu. D1 ir D2 zonose seniai tautinės kalbos nenaudojamos ir turima sava višcivilizacinė kalba, kuri bendra visai archonto kolektyvinei sistemai visoje planetoje, todėl jie jau turi vieną kalbą, kuri iš tikro yra globalinės imperijos imperinė kalba. Tačiau ją turi teisę mokėti tik integruoti žmonės, o visi kiti gyvena tautiniuose garduose, puoselėja tautines kultūras, kurių pagalba uždaro savo psichikas nuo psyopinių invazijų ir kuria vienalytę tautinės kultūros terpę, kurioje puoselėja savo istorinius ir metafizinius projektus, stebimi iš dangaus ir vedami kelionėje, kurios galutinį tikslą žino tik atsiskyrusios civilizacijos elitas.

klajunas

Ketvirtasis įstatymas

Žmogaus ir tikrovės paslaptį nuo seno įprasta vaizduoti Uroboro simboliu, kuris yra žiedu susisukusi gyvatė arba drakonas, kurio svarbiausia dalis yra ta, kur susijungia jos galva ir uodega. Galva žymi dvasinę tikrovės pusę, o uodega - materialią, kurios žmogaus sandaroje susijungusios į vienį, kaip juodoji liepsna ir įstatymas. Juodoji liepsna yra dvasia, dvasinė žmogaus kryptis, kuri daug gilesnė už grubią sąmonę ir yra tai, kas stebi ir suvokia tikrovę bekalbiu ir bežadžiu būdu. Pasaulis yra įstatymas, kuris sukuria objektinę dvasios kryptį, į kurią orientuota gilioji žmogaus savastis. A. Šliogeris šią struktūrą vadino Niekiu ir Esmu, kurie yra prigimtinės metafizikos pirmapradės duotys, kaip pirma ir antra pradžia. Niekis yra ne kas kita kaip dvasia, o Esmas - įstatymas į dvasią, sukuriantis gamtinės transcendencijos fenomeninę dalį, kurios paviršiuje yra daikto veidas, fasadas, o gelmė - būtis. Žinoma, A. Šliogerio aprašyta pirmapradė sątvaro struktūra išplečiama, nes tai, ką filosofas redukavo, galima sugrąžinti ir pažiūrėti kaip tai atrodo tematizavus fundamentinę žmogaus metafiziką.

Pirmas įstatymas yra materiali gamta, valdoma gamtinės būtinybės, kuri yra ne tiek valių, kiek energijų padarinys. Visa gyvybė palenkta būtinybei, apibrėžiančiai gyvūną ir jo gyvenimo ciklą, nuo gimimo iki mirties. Tas pat galioja tie nejudančiai, tiek judančiai gyvybei, kurių ekosistemos dalis yra ir žmogus. Gyvybė yra ekosistema, padalinta į konkuruojančia grupes, suskirstytas hierarchiškai ir turinčias laikyti gamtos įstatymo, jeigu nori išgyventi. Gyvybės sferoje šuolis buvo pasiektas sukūrus kultūrinį įstatymą, kurio pagrindas yra kalba ir mokėjimas naudotis įrankiais, atsirandantis sumanumo dėka. Kultūrinis įstatymas pradeda kurti kosminį mitą, kuris pradeda reguliuoti bendruomenių gyvenimą kaip ir gamtinis įstatymas, bet jau iš proto krypties. Taip išorinė ir vidinė žmogaus gamta sukultūrinama, iš gyvūno arba žvėries sukuriant civilizuotą žmogų. Trečias įstatymas yra mokslinis, atsirandantis tada, kai žmogus pradeda suprasti ne tik išorinę gamtos, bet ir vidinę jos logiką ir ją instrumentalizuoti. Šis įstatymas sukuria dirbtinę realybę, kuri pavirsta į miestietišką, techninę visatą, kurioje fundamentas yra žmogus, žmogaus valia ir jo valios sukurta dirbtinė tvarka, kuri primetama gamtai. Ir paskutinis, ketvirtas įstatymas yra pati juodoji liepsna, kuri išgryninama iki gryno lygio, vadinamo giliąja savastimi, sukuriantis žmogaus dvasinę akį, su kuria žmogus į tikrovę gali žiūrėti viršžmogišku žvilgsniu. Tai gilioji žmogaus dalis, kuri parodo tą sunkiai apčiuopiamą sątvaro dalį, kurios užduotis - užsiimti teorija, stebėjimu, suvokimu, ir kuri atsijusi nuo visų, tiek vidinių, tiek išorinių, fenomenų. Giliosios šios žmogaus dalies struktūros nepasiekiamos protui, nes jis susiliejęs su sąmone, tačiau pažiūrėjus, ar įsimąsčius, dar giliau išryškėja, kad už šios paviršinės tikrovės, turi būti kita, dar pirmapradiškesnė, kurią I. Kantas vadino transcendentalumu.

Pasak A. Šliogerio, filosofinė būsena atsiranda tada, kai įsimąstoma į tikrovę, kaip ji pasirodo susiliejus pirmam ir ketvirtam įstatymui, tai yra dvasiai ir gamtai. Šiame susijungime išorinį pasaulį galima matyti tokį, koks jis atsiveria savo pirmaprade forma, kurioje gimsta idėjos, išreiškiančios šios tikrovės esmę. Tos idėjos gali turėti silpnąjį, kultūrinį arba stiprųjį, mokslinį pavidalą, kurie vadinamos drakono akimis. Pirmo tipo drakono akis kuriama iš kalbos ir kitų kultūrinių bei menini formų, tokių kaip vaizdas, muzika. Joje susiformuoja pirmapradėje būsenoje gimstantys tikrovės archetipai, kurie tampa didelių kolektyvų ir istorinių epochų fundamentaliomis formomis. Vienas jų yra maištas prieš Dievą ir jo pasekmė - pragaro bausmė, bei prarasto rojaus ilgesys. Šis principas ypač ryškus antro tipo drakono akyje, kuri kuriama jau mokslo eroje, kurioje žmogus atsisuka į save, nusisukdamas nuo transcendentinio tikrovės pagrindo ir pradeda antropoceno epochą. Mokslo eroje žmogus jau toks stiprus ir savimi pasitikintis, kad jam nereikia pagalbos, nes jo protas toks galingas ir išsivystęs, iš sumanumo lygio pakilęs yra ratio, kad sugeba visas iškylančia problema išspręsti pats. To nebuvo ankstesnėje, teoceno, eroje, kur žmogus į tikrovę žiūrėjo iš išorinės perspektyvos, arba tą išorinę perspektyvą jungė su subjektyvia, Tėvo ir Sūnaus, arba įsikūnijusio Dievo, archetipe.

Imant ketvirtą įstatymą, kuris žymi vidinę, transcendentalinę kryptį, kuriama mitinė žmogaus kelionės transcendencijoje idėja, iš kurių įtakingiausia - Jėzaus iš Nazareto mitas, kuris kaip Tėvo Sūnus, AlfaOmega, buvo juodoji liepsna, tiesiogiai sujungta su metafizinės tikrovės fundamentu, žiūrinti į tikrovę metafiziniu žvilgsniu, regėdama kiaurai per gyvūninės psichikos, proto ir sąmonės iliuzijas, regėdama nematomą vidinę gamtinio įstatymo logiką; ji buvo išskirtinių galių bei sugebėjimų, kurios šiais laikais imituojamos tik mokslo prietaisais. Kai dvasia regi dvasią kiaurai per gamtinį įstatymą, ji pakyla į aukštesnės, dieviškos egzistencijos lygmenį, mato hipostratines tikrovės ir žmogaus dalis, nematomą gyvybę, transcendenciją, supranta jos logiką, gali daryti dvasinį poveikį, gydyti. Jėzaus iš Nazareto mitologijoje kalbama kaip tik apie tokį žmogų ir tokias galias, kurios žiūrint iš gamtos įstatymo perspektyvos atrodo kaip stebuklai. Ir iš tiesų, ketvirtas įstatymas niekaip nesuderinamas su pirmuoju įstatymu, ir dvasia visada aukščiau už gamtą. Tai nereiškia, kad pradinė materija tiesiogiai veikiama ar valdoma dvasios; iš tikro, kadangi materija yra apsupta ir persmelkta dvasios, tai poveikis yra tik per ją, dvasia į dvasią, pagal ketvirto įstatymo galimybes. Todėl, kiek žmogus yra gamta, jis paklūsta gamtos įstatymui, o kiek dvasia - dvasiniam. Ir dvasinė realybė aukštesnė už materialią. Ši istorija pasakojama iš perspektyvos, kuri yra objektinės, didžiosios sievos krypties, su kuria tiesiogiai susijusi dvasinė savastis, kurią „aktyvavus" galima matyti neregimą, dvasinį pasaulį, daryti jam poveikį: gydyti, ginti, gelbėti ir pan.

Priešinga kryptis yra gamtinis žmogus, dar neišsivystęs laukinis, neturintis nei silpnosios, nei stipriosios drakono akies, nei atsivėrusios dvasios. Jis vadovaujasi mažąja psichika, fiziologija, emocijomis, bei instinktais, kuria bandas, primityviai naudoja įrankius ir skiriasi nuo kitų gyvūnų tuo, kad naudojasi ne fiziniais pranašumais, bet sumanumu. Tiesą sakant, nuo tokio gyvūninio žmogaus dvasinis pasaulis nebūtinai uždarytas, ir jis gali pasirodyti net nepraėjus kultūrinio ir mokslinio vystymosi etapo, nes ši logika ne tiek istorinė chronologija, kiek metafizinė galimybių erdvė kiekvieno žmogaus prigimtinėje šviesos arkoje. Taip pradeda gimti pirmos gamtos sudvasinimo, kosminės tvarkos, aukštesnio dievų pasaulio idėjos, animizmas, totemizmas, ritualai, apeigos ir pan. Tik daug vėliau atsiranda vadinamoji aukštoji, „industrinė" kultūra, kuri „gaminama" profesionalų. Šis pirmykštis pasaulis yra natūralaus dvasingumo epocha, kuri truko šimtą tūkstančių metų ir į masinę isteriją pavirto tik paskutiniais tūkstantmečiais. Šioje vietoje į save galima pažiūrėti kaip į Žmogaus sunų ir kaip į Dievo Sūnų, turint omenyje priešingas struktūras, arba subjektinį ir objektinį polių:

[Dievas][Dvasia][Sūnus] - [Polis] - [Sūnus][Siela][Žmogus]

Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, kaip dvasia, yra gimęs iš Dievo, nes ji yra dieviškos substancijos dalelė, kuri įeina į žmogaus sandarą. Kita dalis ateina iš Žmogaus, kuri turi genetiškai programuojamą sielą, materijos ir dvasios jungtį, ir yra Žmogaus genealoginis / bendruomeninis projektas. Šią struktūrą galima žiūrėti realistiškai ir kaip mitą, priklausomai nuo to, koks požiūris į tikrovės fundamento prigimtį ir jo galimybes būti įsikūnijusiu Dievo sūnumi, kuris tuo pačiu yra ir Žmogaus sūnus, nes naudoja jo fizinį apvalkalą ir gimsta iš motinos fiziniu būdu.

Tokia yra ketvirto įstatymo paslaptis, kuri yra metafizinės, mitologinės krikščionybės misterija, daugiausiai atskleidžiama gnostikų raštuose, kurie yra autentiškas krikščionybės mokymas, apimantis pilną transcendentinės hierarchijos teoriją, kurioje aprašomas pasaulis iš Dievo perspektyvos žmonių, kuriems ši perspektyva buvo atverta vidinėje akyje.

Aukštyn