Kokia gyvenimo prasmė?

[N.E - theorist]

Ieškoti gyvenimo prasmės lygiai tas pats kas sedėti prie televizoriaus, žiūrėti krepšinį ir gerti alų.
Ta kaip jūs sakot "gyvenimo prasmė" iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta (tiks ir fizikinės citatos). Siek to ko trokšti, to ko nori, būk toks koks nori būti, elkis taip kaip nori elgtis žinoma ne taip ką dabar jaunimas daro su tais YOLO ir t.t "Gyvenimo prasmė" t.y nesivaržymas būti tokiu kokiu esi iš tiesų nesiderinant prie visos kitos likusios pilkos masės.

[Fuxas]

Esu naujokas čia, ir iškarto užkliuvau už šios temos. Permečiau taip greitai žinutes, kad maždaug suprasčiau kas ir kur.

paragraf - mintys tavo gilios ir labai dažnai remiasi religija. Tačiau vos ne visus žmonių išsireiškimus komentuoji 'kokia to prasmė?'. Tai tuomet man asmeniškai viskas atrodo kaip paprastas paradoksas - kokia tuomet prasmė buvo kurti temą būtent su klausimu 'Kokia gyvenimo prasmė?', jeigu taip sakant rasi prie kažko amžinai prisikabinti (galima net gi tokį dalyką išreikšti - mano gyvenimo prasmė yra surasti gyvenimo prasmę ). Lygiai tokį pat klausimą norėčiau užduoti tau - kokia prasmė buvo kurti šią temą, jeigu pasak tavęs - viskas pranyks (atsiprašau, jeigu šią mintį paaiškinai, ne visus pranešimus peržiūrėjau) ir kaip pats suvoki tą gyvenimo prasmę? Kas bus kai tu atrasi (nežinau ar tinkamai tai suformulavau) Dievą (tiesiogine prasme, traktuokime tai tik kaip pavyzdį)? Kas tuomet toliau?

Mes ne amžinos būtybės, tačiau jeigu egzistuojame - vadinasi tam yra prasmė. Prasmės nereikia ieškoti kaip kažkokio 'apčiuopiamo' ir materialaus dalyko. Mano manymu ji glūdi giliau. Galbūt net gi giliau mūsų suvokimo ribų ir tik amžiams bėgant mes ją pagaliau suvoksime. Galbūt ir ne.

p.s. pastebėjau porą tavo komentarų, smerkiančių komunizmą ir Marksą. Nesakau jog komunizmas buvo gerai, tačiau pats naudoji svetimybes atkeliavusias būtent iš sovietų (esu ir pats įsitikinęs, jog lankei sovietmečio mokyklą ir į tavo galvą buvo kalamos jų ideologijos ):

Na gali ir taip būti, bet tada kokia tolkas išvis tada gyventi?

[puodukas]

Atsiprašau, kad kabinuosi prie parašo: ...Kiekviena nauja karta pranoksta ankstesnę..., mano manymu čia labiau prie temos, o ne off-topic.
Per amžius daugėja sukauptų žinių kiekis, tad išoriškai atrodo, kad ir pats žmogus vystosi. Realiai paskutinius 6-10 tūkst. metų žmogus nesikeičia. Tas matosi pagal tokius dalykus kur sukauptos žinios nedaro didelės įtakos: filosofija, skulptūra, architektūra, literatūra.
Kiti netgi tvirtina, kad žmonės atvirkščiai, kuo toliau tuo labiau praranda galimybe atrasti savyje paslėptas "supergalias".

[paragraf 78]

Tačiau vos ne visus žmonių išsireiškimus komentuoji 'kokia to prasmė?'.

Aš ne dėl kabinėjimosi to klausiu. Man tik rūpi atrasti esminę prasmę, kuri nesibaigtų su mirtimi, kuri kur nors vestų. Dauguma atsakymų į temos klausimą neveda niekur ir baigiasi su gyvenimu ar net anksčiau.

[2Pacas]

Pagaliau kaskas apie tai prakalbo.

[Fuxas]

Tačiau vos ne visus žmonių išsireiškimus komentuoji 'kokia to prasmė?'.

Aš ne dėl kabinėjimosi to klausiu. Man tik rūpi atrasti esminę prasmę, kuri nesibaigtų su mirtimi, kuri kur nors vestų. Dauguma atsakymų į temos klausimą neveda niekur ir baigiasi su gyvenimu ar net anksčiau.

Gaila jog neatsakei į kitus mano pateiktus tau klausimus, bet tiek to, tęsiame diskusiją ir nenukrypstame į šalį.

Aš neturėjau omeny, jog tu tiesiogiai 'kabinėjiesi'. Tiesiog pasikartosiu ką jau esu sakęs - ta prasmė galbūt glūdi giliau ir bent jau kol kas ne mums ją visiškai pilnai suvokti ir atrasti

Bet tik šioje, tik šioje konkrečioje temoje, paragraf galbūt kelia klausimą, kuris yra nelogiškas: "Kokia yra prasmės prasmė?".

Čia panašiai gali būti kaip "koks laimės kvapas?"

Daryti prielaidą, kad gyvenimas būtinai turi turėti kažkokią aukščiausią prasmę, tai tas pats, kas daryti prielaidą, kad kvapas turi spalvą.

Todėl užsipyrusiai reikalauti tos "esminės prasmės" gali būti tiesiog nelogiška ir netikslinga. Galbūt klausimą reiktų formuluoti VISIŠKAI kitaip, o ne pagal mums buitiniame gyvenime įprastus "priežasties-pasėkmės" ryšius.

Labai puikūs žodžiai

[gidas]

Kadangi diskusija kaip ir baigėsi, gale padėsiu "nuosavą" tašką.
Kaip ir anoje diskusijoje („anomalijoje" nuo užvakar - susirgau, ir nėra su kuo liežuviu pamalti), temą pastebėjau vakar, todėl (aišku) ir neperskaičiau visų 9 "lapų". Perskaičiau tik kelias nuomones ir supratau, kad įsivelti į tokią diskusiją yra pragaištis. Nors šis reikalas buvo aiškus ir iš karto.
Užsimota kaip reikiant, nes šis klausimas yra, iš esmės, pagrindinis "mokslo", vardu filosofija, klausimas. Dar nuo graikų (Vakaruose) filosofai bevaisiai mučijasi. Atsakymo, kitaip tariant, visiems ar bent jau daugumai priimtino recepto kol kas nepasiūlyta. Kitaip ir negali būti, nes klausimas iš principo yra beprasmis . Tokie klausimai yra filosofijos "duona" - filosofijos aruoduose teorijų prasmės klausimu nors vežimu vežk.
Vyruti, jei tau šis klausimas neduoda ramybės, tikiuosi, kad bent su filosofijos pradmenimis esi susipažinęs.
Jei ne - teks tave nuliūdinti.
Žmogaus gyvenime ne daugiau "prasmės" nei vienintelio (?) besmegenio faunos atstovo - medūzos - gyvenime. Vaikine, jei sutinki  su Darvinu, kitokio atsakymo ir būti negali. Jei nesutinki - yra beprasmiška/beviltiška su tavimi ginčytis. O jei esi tikintis - ar krikščionis, ar budistas, ar dar koks -istas- tai geriausia išeitis tau, nes tik čia turėsi tą savo "prasmę".
Tarp kitko, ta pati religija labai aiškiai pasako apie „prasmę" - dulke buvai, dulke ir paliksi. Taigi, prasmės nėra, vaikine, ir nieko čia „neišmąstysi" - šie protingi religinio teksto žodžiai parodo tavo tikrą vietą ("prasmę") šiame pasaulyje. Aišku,  religijos pasiūlo ir „išeitį" - įtikėk, tada gausi ir išganymą, ir "prasmę". Jei tave tenkina toks pasiūlymas ir/ar tu sugebėtum juo pasinaudoti, t.y., taip „paprastai atsiversti", esi iš tikro „prasmės" prasme laimingas žmogus.
O rimtai tariant, gyvenimo prasmės diskusijos  yra beprasmės, nes nėra metodo patikrinti, kas šiuo klausimu yra teisinga ar klaidinga ir t.t., ir pan. Todėl ir nėra ko tuščiai aušinti burną. 
Tai kodėl tas žmogelis beprasmiškai milijonus metų malasi ant šios žemės?
Protas skiria mus nuo gyvūnų (priimkim tai už postulatą, nes kaip ten su protu gyvūnuose nėra iki galui aišku), ir protas suvaidino ko gero lemiamą vaidmenį homo sapiens kaip rūšies išlikime. Kad būtų iš kart aišku, pasakysiu, kad protas atsirado evoliucijos procese, o ne kažkokiu „kitokiu būdu" . Bet su protu evoliucija šiek tiek "nepaskaičiavo". Natūralios atrankos sąlygose buvęs pagrindiniu išlikimo veiksniu, evoliucionuojantis protas vėliau apsisuko 180° kampu  - "sugalvojo" neišsprendžiamą gyvenimo prasmės klausimą. Tai yra tam tikra problema, bet ačiū Dievui, ši problema jaudina tik mikroskopinę žmonijos dalį. O likusioji dalis funkcionuoja taip, kaip dera funkcionuoti kolektyviai gyvenantiems padarams - toliau sau gimdo, saugo ir augina vaikus. Žodžiu, gyvena paskendę amžinose ir rutiniškose problemose ir veiksmuose, kurių tikslas vienas - rūšies išlikimas. O galvoti apie gyvenimo prasmę... laiko nėra. Pats prasmės "ieškojimas" irgi paradoksaliai  "įprasminą" tūlo egzistenciją. Panašiai, kaip ir amžino variklio ieškojimas... Protas "sugalvojo"  daugybę savisaugos "prijomų".
Tiek trumpai, bet ir to per daug.
Diskusijos tokia tema yra tik laiko švaistymas.

[Teroras]

"If others consider you are wasting your time, remember that time you enjoy wasting is not wasted time" - John Lennon

Tai jeigu tau atrodo, jog ieskojimas atsakymo i toki klausima yra laiko svaistymas, nereiskia, kad ir kitiems tai yra laiko svaistymas

[Dark]

Aš ilgai ieškojau atsakymo į klausimą, kokia yra mano gyvenimo prasmė, kokia yra apskritai gyvenimo prasmė.Užtikau A.Camus esė apie sizifo mitą, kuriame diskutuojama savižudybės klausimu ir ar gyvybė turi vertę.Paskaičius pora puslapių ir skaitant vis toliau paaiškėjo gana paprastas dalykas, kuris kažkur proto užnugary prasliūkindavo, tačiau tik vėliau pasirodė aiškiai- gyvenimas iš savęs pats prasmės neturi, niekas neturi jokios vertės. Gyvenimui, tam tikrom vertybėm suteikia prasmę žmogus ją įžvelgdamas savo, kitų veiksmuose bei aplink jį vykstančiuose reiškiniuose.Jei kas mano, kad gyvenimas neturi prasmės- teisus, jei kas mano ,kad turi- ne ką mažiau teisus.Juo labiau, kad mes gyvenimą gyvename kaip subjektyvūs padarai, o ne objektyvūs, vien todėl, kad visai tai ,ką mes patiriame yr subjektyvu-perkošta per mūsų prizmę, ne kokio kito žmogus, vadovaujantis savo vertybių skale.


Vienas ir panašių pavyzdžių-daiktai, kurie nėra naudingi mūsų buitiniam gyvenime: papuošalai, žiebtuvėlis, senas žaislas ir t.t..Šie objektai turi kitokiaa vertę patys iš savęs nei iš konteksto, pavyzdžiui:Vaikinas gimtadienio proga iš tėvo gauna tėvo žiebtuvėlį, kurį turėjo ir jo senelis, tai reiškia ryšio tarp kartų simbolizmą, pripažinimą ir t.t.. Arba, kad suaugusi moteris vis dar turi kokį savo vaikystės žaislą, gal kokią porcealeno lėlę, kuri simbolizuoja jos svarbų apsisprendimo tašką vaikystėje, ar gerus prisiminimus.



Žinau,kad dabar jau kalbu apie sentimentus, bet tai irgi prasmės suteikimo formą, nes juk ir daiktai skirtigiem žmonėm gali turėti šiek tiek, ar visisškai kitokią reikšmę, arba jos iš viso neturėti.

Štai toks mano požiūris šia tema.

[time]

Kažkur esu sakęs, kad į gyvenimo prasmę įeina sąžinė (atmintis), laikas (judėjimas+jutimai), kiek-kokybė (kiekio ir kokybės santykis). Tai turbūt, mano mintis ir būtų, kad tai sąžinė, laikas, kokybė.

Dėl šito dalyko labai abejojau ilgą laiką ir vis dar abejoju. Tam yra visokiu citatų, kuriomis būtų galima sutaupyti savo laiką ir nepaskyti nieko iš savęs. Tam yra daug tekstų, kad būtų galima išvengti savęs eikvojimo ir savo minčių dėstymo. Kartais baimė sustabdo savęs pateikimą kitiems, sustabdo ir norą pateikti. Iškilęs noras yra nebetoks patrauklus, kaip anksčiau. Čia dalyvaudama sąžinė nėra tik vidinis balsas, kuris pasireiškia tik atlikus netaip kaip norėta. Sąžinė yra kartu visada, netgi dabar. Visi vyksmai leisti atlikti, tai ko laukti? Gyvenimas nelaukia.

Pats gyvenimas yra sudėliotas iš daug įvykių, kurių prisiminti neįmanoma. Laikas viską įprasmina. Tačiau linksma galvoti, jog tai ne laikas. Mes gyvename tarp objektų, kuriuos įmanoma suskaičiuoti, apibūdinti, nusakyti ar jie kokybiški ar ne. Bet ne apie tai noriu kalbėti.

Mano pagrindinė prasmės shema yra:

logika+prasmė > mintis > sąžinė > laikas > kokybė/kokybė > suvokimas

Bandžiau tai parodyti per paprastus dalykus, kasdieninius veiksmus. Tai būtų: kasdieninis eijimas į darbą; tikėjimas, jog ateityje gyvenimas susiklostys daug geresnis; bandymas pateikti save kitiems; iššūkio metimas sau.

Ši tema tikrai įdomi ir tik neretai klystama dėl tikrosios prasmės (įsitikinimo/tikėjimo dalyje). O pats veiksmas jis atliekamas prasmingai, net jei ir tai beprotiškas žingsnis. Sąžinė (atmintis) atsiliepia vėliau. O jei ne, tada gerai. Šiaip pats graužimąsis tik apsunkina padėtį, reikia didinti savęs pasitikėjimo įgūdžius, tada gyvenimas daug paprastesnis. Kada šie įgūdžiai sumenksta, prastėja reputacija, pasitikėjimas savimi ir klimpstama daryti mažiau kokybiškus gaminius. Tuoj po kelių sekundžių prasideda neramumai.

Ištikrųju nežinau ar tai minčių galia, bet galimas daiktas, kad dėl to nebuvo klysta. Tikrai apie tai daug kalbama šiais laikais. Keičiamas požiūris į daug pozytivesnį yra sėkmingiausias būdas atrasti prasmę gyvenime.